viršelio istorija
„Kartais savęs klausiu: „Viktorija, ar tu esi laiminga?“ Ir atsakyti „ne“ neapsiverčia liežuvis, nes turiu viską, apie ką svajojau: nuostabią šeimą, tėvus, puikių draugų, sėkmingai besiplečiantį verslą“, – prisipažįsta nuomonės formuotoja, elektroninės parduotuvės „Shop by Viktorija Siegel“ įkūrėja Viktorija SIEGEL-SUODAITĖ (28). Ketverių metų dukrą Nicolę auginanti moteris rugsėjį su vyru verslininku Laurynu Suodaičiu (32) susilaukė sūnaus Lauryno. REMIGIJA PAULIKAITĖ
„Per koronavirusą buvo pritilta ilgam. Ir ne mano vienos. Į sceną grįžtu, galima sakyti, po ketverių metų pertraukos. Ir malonu, ir kiek baugu...“ – prisipažįsta netrukus spektaklio „Buvusi milijonieriaus žmona“ premjeroje pasirodysianti ir kalėdinių koncertų turą „Meilės muzika“ rengianti dainininkė Inga VALINSKIENĖ (56).
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖKetveri metai be sceninės veiklos neprailgo?
Žmogaus gyvenimo trukmės atžvilgiu ketveri metai nėra labai ilgas laiko tarpas. Kita vertus, nesu ta atlikėja, kuri kasdien veržiasi į sceną ar be jos negali gyventi. Esu girdėjusi pareiškimų: „Tik scenoje jaučiuosi gerai“, „Dainuoti noriu kaip oro“... Savęs šiai atlikėjų kategorijai nepriskirčiau. Pirmas muziki nis mano turas įvyko 2016 metais, antras – 2018-aisiais. Ir štai dabar – trečias. Puikiai suprantu atlikėjus, kuriems jų reikia rengti daugiau, kad išgyventų, kuriems reikia parduoti savo vasaras ir visus savaitgalius. Todėl likimui esu dėkinga, kad galiu sau leisti dainuoti vos keliuose koncertuose per metus. Ir daryti tai dėl savo malonumo, o ne todėl, kad mirtinai reikėtų užsidirbti pinigų. Todėl ir privačių koncertų, renginių mano gyvenime mažėja. Gera, kai ir pačiam atlikėjui jo koncertas tampa ekskliuzyvinis, o ne yra kasdienybės dalis ar amatas. Po ilgesnių pertraukų scenos adrenalinas net man, visai ne adrenalino žmogui, yra labai reikalingas ir malonus. Ko gero, šito pojūčio labiausiai pasiilgau.
Baugu, neramu? Taip, nes jaudulys ir nerimas neišvengiami mūsų darbe. Ar pavyks? Ar sulauksi žmonių, kurie klausėsi tavęs anksčiau? Ar vėl turėsite tą bendrystę, kurios mes, atlikėjai, labiausiai ir tikimės eidami į sceną? Jokių ypatingų meditacijų nepraktikuoju, bet per tiek metų scenoje jau išmokau susitvarky ti: susikaupti, pasikalbėti su savimi ir į ją žengti be baimės.
Koncertinė scena kitokia nei teatrinė?
Be abejonės! Jei paklaustų, kas sunkiau ir sudėtingiau, atvirai pasakyčiau, kad koncertai. Spektakliams ruošiesi, mokaisi tekstus, bendrauji su kolegomis, repetuoji, šlifuoji. Teatro
scenoje kaskart esi vis labiau patyręs, vis daugiau supranti. Spektakliuose net pradedi žaisti, improvizuoti – bent jau man viskas vyksta vis lengviau.
O koncertinei scenai reikia daugiau ištvermės, fizinio ir vokalinio pasirengimo. Ir atsakomybė daug didesnė, nes visą koncertą turi atlaikyti jausdamas pakilimą, būdamas vienos būsenos. Čia į partnerį atsiremti yra mažai kur, skirtingai nei spektakliuose.
Naujasis spektaklis „Buvusi milijonieriaus žmona“ jau in triguoja: į sceną grįžtate kaip pagrindinio moters vaidmens atlikėja, o spektaklio scenarijaus autorius – komedijomis garsėjantis kino režisierius, scenaristas Tadas Vidmantas.
Iš Tado Vidmanto sulaukiau netikėto pasiūlymo. Dar net spektaklio nebuvo. Pirma pasitarta su manimi, ar imčiausi tokio vaidmens, tada jau buvo rašomas scenarijus. Lygiai taip pat Tadas mane kadaise susirado savo filmui „Lietuviški svingeriai“, rodytam prieš ketverius metus. Nesakyčiau, kad ilgai dvejojau, ar imtis ir šio vaidmens. Nors man metų jau nemažai, smalsumo manyje vis dar labai daug. Kaip daugumoje darbų, kur teko filmuotis, vaidinti, čia nereikia kurti tolimo man personažo: vaidinu savo amžiaus, būdo, gal net savo statuso moterį. Di džioji užduotis teks scenos partneriams – jie įkūnys net po kelis skirtingus personažus. Žiūrovai pamatys ne Ingos Valinskienės virsmą į kažką, o greičiau mane, atsidūrusią tam tikroje gyveni miškoje situacijoje. Spektaklis – šmaikšti istorija apie moterį po skyrybų. Apie moterį, paliktą vyro ir draugių įkalbėtą vaikščioti į pasimatymus su pažinčių programėlės dalyviais.
Besiveržiantys ugnikalniai, maudynės karštosiose versmėse, vos dešimties minučių kelionė iki vandenyno ir vis dar bandoma perprasti kultūra – tokie pirmieji dveji rankinio vartininko Viliaus RAŠIMO (33) metai Islandijoje. Sportininkas su žmona Gintare ir dukra Nida planuoja dar bent trejus metus džiaugtis šia tik iš pažiūros atšiauria šalimi.
PARNAS ŠARKŪNASo penkių sezonų Lietuvoje prasidėjo jūsų legionieriaus kelionė: po dvejus metus praleidote Lenkijoje ir Vokietijoje, trejus – Prancū zijoje, dabar prasidėjo treti metai Islandijoje. Kaip atsidūrėte šioje šalyje?
Norėjau tęsti karjerą Vokietijoje, bet prasidėjus koronaviruso pandemijai nesulaukiau gerų pasiūlymų, o naujas sezonas buvo visai arti. Tuomet į mane kreipėsi Islandijos klubo atstovai. Nemažai abejojau – gąsdino šalies atšiaurumas, klimatas, pusę metų trunkantis tamsusis periodas. Tačiau susiradau daugiau informa cijos apie šalį, pasitariau su žmona ir nusprendėme, kad tai bus geras nuotykis, tad susikrovėme lagaminus. Atvykus pasisekė – vyravo šilti orai, lengvai aklimatizavo mės. Taip pat čia radome normalų europinį gyvenimą, pernelyg nesiskiriantį nuo kitų valstybių.
Dvejų metų sutartį tuomet pasirašiau su 2 019-ųjų šalies čempione „Selfoss“ ekipa. Pakartoti šio triumfo
nepavyko, tačiau išlaikėme aukštą lygį, nors vargino traumos – vienu metu visa jėga žaisti negalėjo maždaug dešimt žaidėjų iš šešiolikos. Iš dvylikos čempionato komandų išsilaikėme ketvertuke. Prieš šį sezoną komanda gerokai pasikeitė, turime naują trenerių štabą, tad sunku kalbėti apie tikslus. Bet sau juos keliu kuo didžiausius – juk ne veltui įsipareigojau čia likti dar trejiems metams.
Gyvenate Selfoso miestelyje – į rungtynes susirenka visi jo gyventojai?
Palyginti su kitomis šalimis, kuriose esu žaidęs, čia sirgaliai kiek kitokie. Štai Lenkijoje per kiekvienas varžybas susirinkdavo bent apie tūkstantį žmonių, jie išgyvendavo visas emocijas: pykdavo, verkdavo, džiaugdavosi, su žaidėjais ir teisėjais leisdavosi į asme niškumus. Prancūzijoje į arenas susirinkdavo daugiau žiūrovų, tačiau jie būdavo ramesni, apsiribodavo plojimais. Vokietijoje, panašiai kaip Lenkijoje, sirgaliai – nurauti: kiekvienos rungtynės virsdavo didžiule vos ne penkių valandų trukmės šeimos švente, per kurią jie spėdavo lauke net išsikepti mėgstamo maisto, o arenose emocijos liedavosi per kraštus – vienas sirgalius taip supyko ant teisėjo, kad į jį metė batą.
Islandijoje žmonės mėgsta rankinį, bet į rungtynes susirenka tiesiog gerai praleisti laiko. Vietinių palaikymą jaučiu, jie įsitraukia į klubo gyvenimą, turime bendrų tradicijų – kasmet organizuojamą kalėdinį renginį, sezono uždarymo šventę – tada pagerbiami žaidėjai ir sirgaliai. Tiesa, žvaigždės statuso neįgijau, nevalgau restoranuose už dyką (juokiasi). Šiaip islandai – malo nūs, girdžiu tik pozityvumą, o suprasti replikas kartais trukdo ir kalbos barjeras.
Miestelis, kuriame įsikūrėme, – nedidelis, bet sparčiai auga: kai atvykau, jame gyveno apie devynis tūkstančius žmonių, o dabar –beveik vienuolika tūkstančių. Keltis čia motyvavo tai, kad Selfosas nuo Reikjaviko nutolęs vos keturiasdešimt penkios minutės kelio automobiliu. Mums patinka nedideli atstumai – į darželį trejų metų dukrą nuvežu per minutę, iki treniruočių vietos važiuoju dar keturias minutes, rankinio trenere dirbančiai žmonai kelias irgi tas pats. Neleisdami daug laiko automobilyje, galime daugiau dėmesio skirti sau, ilgiau kartu pabūti, poilsiauti.
Atrodytų, nieko netrūksta, norint gerai pažinti šalį: krateris, geizeriai, vulkanas, karštosios versmės...
Išties smagu, kai viskas ranka pasiekiama. Štai iki vandenyno automobiliu – vos dešimt minučių, o persikėlę į miestelio pakraštį Šiaurės pašvaistės šokius galime matyti tiesiog kieme. Vos čia apsistoję nuvykome prie geizerių ir Gudlfoso krioklio, per šiuos kelerius metus apžiūrėjome ir lavos bei ledo urvus, atradome ir turistiniuose leidiniuose neaprašytų vietų. Viena tokių – netoli Hveragerdi geoterminio parko. Nueini tris kilometrus ir gali nerti į karštą, trisdešimt aštuonių laipsnių temperatūros, upę. Atrodo, lyg įkristum į baseiną. Ateityje, kai kartu galės keliauti ir dukra, laukia dar daug kelionių.
Išsiveržęs ugnikalnis – turbūt didžiausią įspūdį padaręs Islandijos akcentas. Ne ką mažiau stebino ir vietinių požiūris į šią gamtos stichiją
Edgaro Alšausko / LRF, Huldos Margrét ir asmeninio albumo nuotraukos
Jei sutiksite lietuvius aktorius, kurie filmavosi mano juostoje, perduokite nuo manęs labų dienų – jie tikrai šaunūs“, – šypsosi kino korifėjus, duodamas interviu „Žmo nėms“. Kompiuterio ekrane jis mojuoja iš Stokholmo: ten spalį įvyko pasaulinė „Hilmos“ premjera. „Publika tikino, kad filmas labai gražus, – priduria. – Nesiginčijau: jis gražus ir man.“
Ilgametražių filmų Hallströmo biografijoje – per dvidešimt, tarp jų nemažai tokių, kuriuos yra matę absoliučiai visi. Kone visą jaunystę švedas paskyrė garsiems tėvynainiams – grupei ABBA, režisuodamas jos muzikinius klipus: jų sukūrė tris dešimtis, o kai grupės nebeliko, ėmėsi filmų. Duris į Holivudą jam atvėrė mažo biudžeto juosta „Mano šuniškas gyvenimas“, už kurią buvo nominuotas „Oskarui“. Statulėlės nelaimėjo, bet Holivude sutiko du vos apsiplunksnavusius jaunuolius – Leonardo DiCaprio bei Johnny Deppą – ir sukūrė filmą „Kas graužia Gilbertą Greipą“. Po pastarojo šlovės visos kino studijos jau laukė Hallströmo išskės tomis rankomis, o jis ir neketino užmigti ant laurų. „Sidro namų taisyklės“, „Šokoladas“, „Nebaigtas gyvenimas“, „Hačiko. Šuns istorija“, „Brangusis Džonai“, „Šimto žingsnių kelionė“ – reži
sieriaus sėkmės sąrašas tikrai netrumpas. Kino gerbėjai pastebi, kad Hallströmui būdingas braižas – sudėtingi žmonių santykiai ir magiškai gražūs filmų vaizdai.
„Europos kino režisieriams labiau rūpi žmonių psichologija, o amerikiečiams – filmo turinys“, – pabrėžia Lasse. Pusę gyvenimo jam teko dirbti vienoje, antrą pusę – kitoje Atlanto pusėje. Pelnyta pasaulinė šlovė reiškė, kad jam reikia atsisveikinti su Švedija ir įsikurti Niu jorke – o kai tau penkiasdešimt, šaknis rauti nelengva. „Pirmuosius kelerius metus Amerikoje kankino beprotiš kas namų ilgesys, – neslėpė jis. – Bet paskui ji tiesiog tapo dar vienais namais. Matyt, tai nutiko tuomet, kai savo kieme Bedforde pasisodinau rododendrų, – taip visomis prasmėmis įleidau šaknis Amerikoje.“
Iš pirmosios santuokos Hallströmas turi sūnų Johaną, gana žymų aktorių Švedijoje. Antroji laiminga santuoka su tautiete aktore Lena Olin tęsiasi jau tris dešimtmečius,
pora užaugino dukrą Torą. Ji –tikra amerikietė. Augusi namuose, kuriuose nuolat sukiodavosi kino žvaigždės, Tora gerai suprato vie na: kino pasaulis yra chaotiškas, nesaugus ir nepatikimas, o jeigu nori ramiai gyventi – reikia rinktis stabilesnį kelią. Mergina pasirinko pinigus: baigė ekonomiką Prinsto no universitete, įsidarbino Niujorko investiciniame banke. Niujorke įprasta konkuruoti, kas biure išbus ilgiausiai, tad Tora, iš prigimties linkusi varžytis, dirbo beprotiškai daug ir miegodavo po dvi valandas per parą. Per pirmąsias atostogas išvargusi mergina atvažiavo pas tėvus, svajodama tik apie miegą, tačiau tėvo ištarti žodžiai ją iškart išbudino: „Aš kursiu filmą apie dailininkę Hilmą af Klint. Tu atliksi pagrindinį vaidmenį.“
Pasaulyje retas žmogus žino Švedijos dailininkų vardus, tad Lasse pasiryžo apkamšyti tą spragą. Hilma af Klint (1862–1944) – vienas ryškiausių vardų, pralen kusių savo laikmetį: abstrakčiosios dailės pradininkė, feministė, aistringai besidomėjusi spiritizmu ir dvasių galiomis, po mirties palikusi per tūkstantį meno darbų. Rašydamas biografijos scenarijų, Hallströmas jau matė būsimosios herojės veidą: senatvėje ją įkūnys žmona Lena, o jaunystėje – dukra Tora. Iki tol Torai buvo tekę sukiotis kino aikštelėje, atlikti nedidelius epizodinius vaidmenis ir šen bei ten ištarti po vieną eilutę – pavyzdžiui, filme „Hačiko. Šuns istorija“. Tačiau tėvas visada jautė užslėptą jos talentą ir telaukė tinkamos progos ištraukti jį į dienos – arba šiuo atveju kameros – šviesą. „Akivaizdu, kad buvau teisus“, – šiandien jis džiaugiasi itin pavykusiu dukters darbu.
Filmuoti istorinę biografinę juostą apie vieną žymiausių Švedijos dailininkių nutarėte Vilniuje. Kodėl?
Neslėpsiu, iš pradžių Vilnių pasirinkome dėl paprastos priežasties – čia pigiau. Tačiau atvykęs pamačiau, kad tai – dar ir labai gražus miestas. Anksčiau Lietuvoje nebuvau lankęsis: maloniai nudžiugau čia sutikęs puikių žmonių, atradęs tikrų kino profesionalų. Jūs turite ne tik gražių miestų, bet ir nuostabių miškų, kuriuose žmonės renka grybus!.. Keletą eksterjerų nufilmavome Švedijoje, tačiau didžioji dalis buvo filmuojama Vilniuje. Žinote, jis nelabai skiriasi nuo Stokholmo: kai kurios gatvės itin panašios, juostai tai puikiai tiko, eksterjerai labai priminė XX amžiaus pradžios Stokholmą.
Anksčiau visai nesidomėjau anapusiniu pasauliu, bet pastaruoju metu mane itin žavi dvasiniai dalykai.
„Desertų kūrimas man teikia daugiausia atsipalaidavimo, džiaugsmo. Tai – lyg meditacija, malonus laisvalaikis“, – prisipažįsta populiari maisto tinklaraštininkė Asta ČERNĖ (34). Daugiau nei šimtą saldžių idėjų ji sudėjo į šiltą solidų leidinį „Saulėta virtuvė. Saldumynų knyga“.
Na, o kadangi ir pati gamindama, fotografuodama desertus jaučiu didžiausią džiaugsmą, pamažu ta mintis išaugo į šią didelę saldžią knygą.“
Ši knyga man – jau ketvirtoji. Pirmosios trys buvo išleistos prieš septynerius aštuonerius metus, –pasakoja tinklaraščio „Saulėta virtuvė“ autorė. – Vis dar sulaukdavau klausimų, kur jų būtų galima rasti. Girdėjau savo skaitytojus, jaučiau, kokios knygos jiems reikia ir labiausiai norisi.
Galima sakyti, kad ji apibendrina jūsų tinklaraštį ir primena jo pradžią: prieš trylika metų, kai pradėjote jį rašyti, juk dalydavotės vien saldžiomis idėjomis?
Iš pradžių tinklaraštyje dalijausi beveik vien tik saldumynų
receptais, bet ilgainiui jame atsirado daugiau balanso. Šiandien ten yra ne tik daugiasluoksnių tortų šventėms ir jaukių pyragų savaitgaliams, bet ir kasdienių vieno indo vakarienių patiekalų, salotų, pusryčių ir net pačių paprasčiausių ūkiškų valgių ar kaip tik – idėjų, kaip susikurti restoraną namuose. Tinklaraštis vis labiau atspindi mūsų šeimos gyvenimo būdą: valgome įvairų maistą, bet mėgstame pasilepinti kuo nors saldaus. Man patinka, kaip kuriant desertus dera kūrybiškumas ir tikslumas. Pietus ar vakarienę galima ruošti iš akies, o daugumai konditerijos gaminių pravartu turėti virtuvines svarstykles ir tiksliai laikytis recepto. Jei tai darai sąžiningai, įvyksta magija ir pavieniai produktai virsta gardžiausiais kepiniais.
Kaip atrinkote, kuriuos iš jų publikuoti naujojoje knygoje?
Iškart žinojau, kad tai nebus senųjų mano receptų rinkinys. „Saldumynų knygą“ rašiau beveik dvejus metus, nes norėjau įgyvendinti daug naujų, nei tinklaraštyje, nei ankstesnėse knygose nespausdintų, desertų idėjų. Stengiausi, kad kiekvienas receptas stebintų, džiugintų, o išbandžius norėtųsi gaminti dar kartą. Vis dėlto į knygą sudėjau ir saujelę pačių brangiausių senų receptų, kurie labiausiai patinka man pačiai, mano šeimai ir „Saulėtos virtuvės“ skaitytojams.
1. Orkaitę Asta įkaitina iki 180 laipsnių (su vėjeliu iš viršaus ir iš apačios). Skardą iškloja kepimo popieriumi.
2. Dubenyje sumaišo migdolų miltus, cukrų, vanilinį cukrų ir nutarkuotas citrinos žieveles. „Šiems sausainiams reikia smulkaus cukraus. Jei po ranka tokio nėra, smulkintuvu šiek tiek pamalkite paprastą baltąjį. Tik nesusmulkinkite iki miltelių!“ –pataria.
3. Kitame inde kiaušinių baltymus elektriniu plakikliu išplaka iki minkštų putų. Sudeda į sausų produktų mišinį ir išmaišo – išeina tiršta tešla. Kabina jos po šaukštą ir drėgnais delnais formuoja nedidelius kamuoliukus. Kiekvieną kruopščiai iš visų pusių apvolioja migdolų skiltelėmis. Jei nelabai limpa, kamuoliukus šiek tiek paspaudžia delnais.
4. Sausainius deda į kepimo skardą atokiau vieną nuo kito.
5. Kepa įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol gražiai pagelsta. „Vos iškepę sausainiai yra labai minkšti ir trapūs, todėl palikite juos atvėsti pravertoje orkaitėje, tik paskui išimkite iš skardos ir dėkite į lėkštę, – įspėja. – Jų išorė – traški, o vidus – drėgnas ir klampus. Saldūs, bet tokie ir turi būti – nepatariu mažinti cukraus, nes būtent jis padeda sukurti tobulą sausainių tekstūrą. Juos gali valgyti žmonės, vengiantys glitimo, nes tešla – be kvietinių miltų. Sandariame inde kambario temperatūroje sausainiai puikiai išsilaiko apie savaitę.“
Sakote, kad pyragai yra jūsų meilės kalba. Kaip dažnai vyrui, sūnui, kitiems artimiesiems tokiu būdu parodote jausmus?
Taip, mėgstu kartoti, kad pyragai – mano meilės kalba. Tą sakydama turiu omenyje, kad ruošdami naminį maistą mes parodome meilę, dėmesį, rūpestingumą, švelnumą. Tai gali būti pyragas, bet gali būti ir šildanti sriuba šeimos vakarienei, ir draugui dovanoti naminiai sausainiai. Juk ruošdami maistą skiriame savo laiką, įdedame dalelę širdies, tad taip – man tai yra meilės išraiška.
Jūsų draugystė su maistu trunka panašiai tiek pat metų, kiek veikia „Saulėta virtuvė“: esate pasakojusi, kad prieš tai turėjote kitą tinklaraštį, kurį rašė mitybos sutrikimų kamuojama mergina...
Tiesa, prieš tai kurį laiką rašiau kitą maisto tinklaraštį. Tada išgyvenau valgymo sutrikimus, tad ir tinklaraščio turinys atspindėjo tuometį mano gyvenimo būdą. Tuo laikotarpiu itin smarkiai save ribojau, nes buvau praradusi taikų santykį su maistu, kategoriškai skirsčiau jį į gerą ir blogą, iš receptų negailestingai išbraukdavau sviestą, miltus, cukrų ir kitus blogus produktus. Galima įsivaizduoti, koks būdavo galutinis tokių receptų rezultatas. Vis dėlto galiausiai rašymas, gaminimas, domėjimasis mityba tapo mano būdu sveikti, padėjo atrasti draugystę su maistu ir su savimi.
Janelle Monáe nuo galvos iki kojų rengė
Thomas Browne’as
Khloé
Jei neskaičiuotume „Met Gala“, CFDA mados apdovanojimai – madingiausias Rytų pakrantės renginys. Ir, be abejonės, svarbiausias mados pramonei, skubančiai atsiimti savo tarp koronaviruso sąstingio ir į nugarą alsuojančios virtualių drabužių sampratos. Galima tik pridurti, kad CFDA šiemet mini 60-metį ir turi naują vadovą: trejus metus atitarnavusį dizainerį Tomą Fordą keičia Thomas Browne’as – senas Annos Wintour bei Kostiumo instituto bičiulis, mėgstamas visų lyčių garsenybių aprengėjas ir sėkmės lydimas verslininkas.
Kardashian su LaQuano Smitho kūriniu ir „Skim“ mados ženklo kūrėja Kim Kardashian su „Dolce & Gabbana“ suknia iš bendros „Ciao, Kim“ kolekcijos
Žaisminga Kylie Jenner ir didinga Kris Jenner visu vintažinio „Mugler“ bei naujutėlio „Schiaparelli“ gražumu
Vakaro vedėja aktorė Natasha Lyonne su „Proenza Schouler“ deriniu ir stilingasis Lenny Kravitzas su specialiai šventei kurtomis LaQuano Smitho kelnėmis bei palaidine
Juodas ir baltas Irinos Shayk derinys – Nellie Partow darbas