26
Europos vyno spalvos
Aukštutinės Adidžės vynuogių veislės Jurgis Šliogeris
Aukštutinė Ãdidžė (Alto Adige) – tai Italijos– Austrijos pasienio regionas, nei Italija, nei Austrija. Vietiniai gyventojai save vadina vokiškai kalbančiais italais. Abiem kalbomis bendrauja su savitu akcentu, o tarp savęs šneka specifine vokiška tarme. Darbo etika čia yra kitokia nei „tikroje“ Italijoje, esančioje piečiau, vietoj chaoso ir improvizacijos čia vyrauja organizuotumas ir darbštumas.
Š
į dvikalbį regioną, dar vadinamą ir Pietų Tiroliu (oficialiai Alto Adige-Südtirol), sudaro du dideli Alpių upių Adidžės (Etsch) ir
Izarko (Isarco, Eisack) slėniai. Paprastai į Aukštutinę Adidžę keliau-
jama slidinėti. Tačiau nukeliavus ten ne sezono metu, negalima praleisti progos susipažinti su vietiniu vynu. Juolab kad šio krašto vynas Lietuvoje nėra gerai žinomas ir populiarus, o jis tikrai atstovauja Italijos vyno elitui. Galima džiaugtis tirolietiškais šardonė ar kabernė, tačiau neginčijamos regiono žvaigždės, pastaraisiais metais užtikrinusios regionui komercinį pasisekimą, yra baltieji „Sauvignon“ ir „Gewurztraminer“ bei raudonasis „Lagrein“. Dar reiktų paminėti „Pinot Bianco“ („Weisburgunder“), vis geresnį „Pinot Noir“ ir vietinę įdomybę – „Schiava“. Apskritai Aukštutinėje Adidžėje daromi vynai yra vieni įdomiausių Italijoje.
Lagrein Jos namai Aukštutinėje Adidžėje, kitur ši veislė reta viešnia. Dar visai neseniai į ‘Lagrein‘ buvo žiūrima nelabai rimtai, ji vadinta kaimiška veisle, tačiau pastaraisiais metais ji padarė didžiulį šuolį ir padėjo Aukštutinei Adidžei išsiveržti į Italijos raudonojo vyno elitą. Dolomitinių Alpių papėdėje iš ‘Lagrein‘ gaminamas vynas kvepia miško uogomis, kurias papildo mėsiškos natos, pasižymi geru rūgštingumu bei išraiškingais taninais. Gerai tinka brandinti ąžuolo statinėse. Geriausias lagreinas jaunas: gal ir ne itin stebina savo vaisišku aromatu, tačiau yra tvirtos struktūros, o bręsdamas įgyja sudėtingą aromato puokštę ir švelnią, savitą faktūrą. Puikus pavyzdys yra minerališkas „Porphyr“ iš „Terlan“ vyninės. Lagreinas – tai labai geros lauktuvės iš Šiaurės Italijos.
Gewürztraminer (Traminer aromatico) Ši veislė sausiesiems vynams kelia didelius reikalavimus.
Brangesnis vynas stebina savo sudėtingumu ir struktūra, o pigesnis irgi retai nuvilia, puikiai tinka užsigerti prie vakarienės.
Neatsitiktinai prie pavadinimo pridedamas žodelis aromatico. Darant saldųjį vyną, ši veislės savybė puikiai išnaudojama. Geras pavyzdys – kooperatyvo „Termeno“ vynai „Terminus“ ir „Roen“. O štai iš tos pačios veislės padaryti sausąjį vyną yra gana didelis iššūkis, nes stiprų aromatą suderinti su švelnumu ir elegancija taip pat sunku, kaip ir labai ryškų, rėksmingą makiažą su elegantiškumu. Tipiškam Tirolio tramineriui būdinga gėlių ir citrusinių vaisių aromato puokštė (rečiau pasitaiko egzotiškų vaisių aromatas, įprastas Elzaso „Gewurztraminer“ vynui). Ją papildo mėsiškos natos, vadinamos specking (speck – vietinis kumpis) ir labai vertinamos vietinių. Šiuo požiūriu tikrai geras elegantiškas, išraiškingas vynas „Cantina Terlan Lunare“, daromas ne tramineriui įprastose plieno talpose, o didelėse ąžuolinėse statinėse. „Lunare“ išsiskiria dideliu minerališkumu.
V Y N O Ž U R N A L A S - 2 0 1 2 - la p k r i t i s - g ruo d i s
Pinot Bianco (Weissburgunder) ‘Pinot bianco‘ laikoma sunkia ir nedėkinga veisle. Išskyrus Elzasą, Pfalcą, Badeną ir Friulį, retai kur pavyksta šios veislės sausasis vynas. ‘Pinot bianco‘ su Alto Adige DOC kilmės nuoroda nėra lengvai degustuojamas vynas: nors geros rūgšties, tačiau silpno aromato, o didžiausias jo pranašumas – tvirta struktūra, leidžianti tikėtis, kad vynas gerai bręs. Pagal stilių vynai labai skiriasi. „Schulthauser“ iš kooperatyvo „San Michele-Appiano“ – asketiškas, sausas, minerališkas, mažai vaisiškas, bet gana ilgai trunkančio skonio. Jo priešingybė yra medaus gaidų ir saldžių melionų aromatų „Dellano“ iš kooperatyvo „Bolzano“. O „Niedermayr“ vyninės „Weissburgunder“ yra gėliškas, šiek tiek citrusinis – švelnus ir lengvas. Gal labiausiai išsiskyrė aukštuminis