UNIVERSITAS VILNENSIS, 2015 m. gruodis, Nr. 6 (1732)

Page 1

hinc itur ad astra

ISSN 1822-1513

universitas

vilnensis 2015 m. gruodis, Nr. 6 (1732)

LEIDŽIAMAS NUO 1950 m. BALANDŽIO 15 d.

http://naujienos.vu.lt Platinamas nemokamai

Pamiršti Šv. Jonų bažnyčios lobiai – restauratorių rankose

E. Kurausko nuotr.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios istorija – dramatiška. Ji išgyveno ne vieną gaisrą, karus, buvo nusiaubta ir vėl atstatyta, į ją perkelti uždarytų Vilniaus bažnyčių altoriai. Sovietmečiu bažnyčia kurį laiką buvo virtusi popieriaus sandėliu, vėliau – Mokslo muziejumi. Legendiniuose bažnyčios požemiuose prieglobstį rado ir 22 vertingos medinės skulptūros, kurios dabar pamažu restauruojamos ir bus eksponuojamos Šv. Barboros ir Piaseckių koplyčiose. Apie tai skaitykite kitame „Universitas Vilnensis“ numeryje.


universitas

2

vilnensis

aktualijos

2015 m. gruodis

Rektorius prof. Artūras Žukauskas: „Garantinės išmokos – bandymas socialiai apginti mokslų daktarus“ Liana BINKAUSKIENĖ Vilniaus universitetas svarsto galimybę nuo 2016 m. sausio mėn. mokėti garantines išmokas nedideles pajamas gaunantiems mokslų daktarams, kurie dirba akademinį darbą. Taip siekiama ištraukti aukščiausios kvalifikacijos darbuotojus iš socialinio užribio ir atkreipti visuomenės ir valdžios institucijų dėmesį į sudėtingą mokslų daktarų padėtį šalyje ir Vilniaus universitete. „Universitetui skiriamos valstybės lėšos studijoms ir mokslui jau daug metų nėra indeksuojamos. Pavyzdžiui, per penkerius pastaruosius metus, nuo krepšelio įvedimo pradžios, vidutinė mėnesio alga šalyje išaugo daugiau kaip 13 proc., o minimali – 30 proc. (nuo 2015 m. liepos 1 d. minimali mėnesio alga yra 325 eurai). Šiandien Lietuvos universitetų akademinių darbuotojų atlyginimai yra mažesni nei kai kuriose besivystančiose Afrikos šalyse. 2015 m. studijų kainos vidutiniškai pakilo tik 0,5 proc. Mes neturime galimybių didinti atlyginimus, nes neauga krepšelio, bazinė finansavimo už mokslą, kaina, tuo tarpu matome situaciją, kai mūsų mokslų daktarai atsiduria socialiniame užribyje. Šiandien

V. Jadzgevičiau nuotr.

Vilniaus universitete lektoriaus su mokslų daktaro laipsniu atlyginimas „į rankas“ yra 525 eurai per mėnesį. Tuo tarpu pajamų mėnesinis minimumas, nuo kurio komerciniai bankai pradeda derybas dėl paskolų būstui, yra apie 580 eurų. Vadinasi, šiandien vienoje iš sparčiausiai besivystančių Europos valstybių, universitete, priartėjusiame prie pasaulio universitetų 500-tuko, turime pradėti kalbėti apie

„benamius“ mokslų daktarus. Lėšos nėra indeksuojamos, nors universitete šiek tiek ir išaugo studentų skaičius. Talentingiausi šalies žmonės šiandien pasmerkti socialinei atskirčiai, jei, be savo tiesioginių pareigų, neprisiima papildomų darbų. Tokiomis aplinkybėmis, neturėdami lėšų visiems proporcingai didinti atlyginimus, mes šiandien svarstome galimybę pradėti mokėti vadinamą-

sias garantines išmokas, t. y. tokias išmokas, kurios užtikrintų mokslų daktarams, dirbantiems Vilniaus universitete visu etatu, tą pajamų minimumą, kuris jiems bent suteiktų galimybę kreiptis į banką dėl paskolos būstui“, – situaciją, kodėl kilo būtinybė mokėti išmokas nedideles pajamas gaunantiems darbuotojams, komentuoja rektorius prof. Artūras Žukauskas. Rektorius sako, kad šis projektas bus bandomasis, nes dar nežinoma, kiek tiksliai bus garantinių išmokų pageidaujančių darbuotojų. Universiteto Tarybai pritarus, garantines išmokas už 2015 m. planuojama pradėti mokėti nuo 2016 m. sausio mėn. Tokia išmoka bus išmokama visu etatu Vilniaus universitete dirbančiam mokslų daktarui, jei jo pajamos, gautos su visomis darbo pajamomis iš visų darbo sutarčių, per metus nesiekia Vilniaus universitete nustatyto akademinių pajamų minimumo (580 eurų po mokesčių per mėnesį). Garantinę išmoką siūloma mokėti mokslų daktarams, kurie 2015 m. vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 720 eurų per mėnesį. Šiam siūlymui dar turi pritarti universiteto Taryba. Išmoka nekompensuotų galimų papildomų pajamų, o tik laipsniš-

kai mažėtų iki nulio, kai vidutinės mėnesio pajamos pasieks 720 eurų. Pavyzdžiui, esant 525, 600 ir 700 eurų vidutinėms grynosiomis darbo pajamoms, išmoka padidintų pajamas atitinkamai apie 55, 34 ir 6 eurus. Tokia metodika sukurta tam, kad išliktų suinteresuotumas gauti papildomų pajamų: dalyvauti projektuose, prisiimti papildomų darbų, kurių ir universitete turime ir už kuriuos yra mokamos įvairios priemokos. Darbuotojų bus prašoma pristatyti pažymas iš „Sodros“, kuriose atsispindėtų visos pajamos, gautos 2015 m., tais mėnesiais, kai jie dirbo universitete visu etatu, būdami mokslų daktarai. „Manome, kad mokslų daktaro minimalus atlyginimas turi būti kitoks. Ypač šiandien, kai kalbame apie augančią mokslo ir studijų reikšmę visuomenėje. Mokslų daktarai yra pažangos varomoji jėga, ir jei valstybei tai nerūpi, mes patys turime prisiimti atsakomybę ir ištraukti iš socialinio užribio talentus, trijų pakopų studijoms skyrusius 10 metų ir turinčius aukščiausią kvalifikaciją. Tokiems darbuotojams turėtų būti taikomi kitokie standartai nei minimalus atlyginimas“, – sako rektorius prof. A. Žukauskas. Plačiau – naujienos.vu.lt

Į mokslo slėnių atnaujinimą VU Pedagogikos centras įtrauks ir mokyklas Lapkričio 19 d. Vilniaus universitete oficialiai atidarytas Pedagogikos centras. Šia proga VU vyko konferencija „Pedagogų rengimas Vilniaus universitete: tiesiant tiltus tarp žinių ir praktikos“. Lietuvos švietimo sistemos atstovai aptarė pagrindines ugdymo problemas, VU Pedagogikos centro perspektyvas ir nubrėžė ateities viziją, kokių mokytojų valstybei iš tikrųjų reikia. Izabelė Švaraitė

Dviguba tapatybė Filosofijos fakulteto dekanas prof. Arūnas Poviliūnas paaiškino, kaip VU įsivaizduoja pedagogų rengimą. Anot jo, universitetas nekuria universalios švietimo ideologijos, tačiau, akcentuodamas patį mokslą, siūlo savo versiją. „Švietimo koncepcijų įvairovė mus išlaisvina, leidžia apsispręsti, kaip reikia mokyti. Universitetas turi savų interesų. Vienas svarbiausiųjų – užtikrinti mokslinio žinojimo reprodukciją“, – teigė dekanas. Profesorius išskyrė VU Pedagogikos centro prioritetus. Vadovaudamasis nuostata, kad didaktika yra dėstomo dalyko dalis, o ne atskira disciplina, prof. A. Poviliūnas pabrėžė dvigubos absolvento tapatybės formavimo svarbą. „Baigęs laipsnio nesuteikiančias arba gretutines pedagogikos studijas ir įgijęs mokytojo kvalifikaciją, žmogus nebūtinai privalo dirbti mokytoju. Jis taps savo srities ekspertu, jaučiančiu savo dalyko didaktinę dimensiją“, – kalbėjo dekanas. Jis pateikė hipotetinę situaciją, kai du draugai tokiu būdu baigia fiziką. Vienas iš jų tampa mokykloje dirbančiu mokytoju, kitas apsigina daktaro disertaciją ir įsidarbina mokslo slė-

nyje. Ši draugystė sudaro organišką pagrindą bendradarbiauti. „Jie vienas kitą supranta, žino, kas yra fizikos didaktika, nėra kuriama atskira profesinė mokytojo tapatybė. Į šią tinklinę struktūrą mes galime įtraukti ir gabius mokinius. Tokie santykiai užtikrina akademinių slėnių reprodukciją“, – įsitikinęs prof. A. Poviliūnas. VU Švietimo politikos centro vadovas prof. Rimantas Želvys, apžvelgdamas švietimo padėtį Lietuvoje, atkreipė dėmesį, kad Pedagogikos centro siūlomas modelis nekuria konkurencijos kitoms mokytojus rengiančioms aukštosioms mokykloms. Pasak jo, centras pedagogų nerengia masiškai. Į laipsnio nesuteikiančias studijas VU įstoja apie 30 žmonių. Be to, kai valstybės mokykloms trūksta fizikos, chemijos, matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų specialistų, universiteto rengiami pedagogai gali užpildyti šias spragas. VU Pedagogikos centro vadovė doc. Sigita Girdzijauskienė pasakojo, kad centro struktūroje mezgamas tinklas, apimantis studijas, praktiką, kvalifikacijos tobulinimą, mokslinius tyrimus, bendradarbiavimą ir žinių sklaidą. Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė dr. Ramutė Mečkauskienė džiaugėsi atvertomis galimybėmis. Ji viliasi, kad VU veikla teiks abipusę naudą. „Šis centras galės

modeliuoti įvairias situacijas, iškylančias pedagogo darbe, kviesti švietimo politikus į diskusiją, išbandyti savo tiesas ir kuriamas ugdymo teorijas“, – mano dr. R. Mečkauskienė.

Mokytojas: šiandien ir rytoj Konferencijos dalyviai aktyviai diskutavo, koks žmogus gali dirbti mokytoju, kokių tikslų turėtų būti siekiama jį rengiant, kokias funkcijas pedagogas turi atlikti, kokį jį mato švietimo bendruomenė ir kaip šią profesiją vertina visuomenė. Švietimo ir mokslo ministerijos Strateginių programų skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas sakė, kad mokykloje moksleivis privalo pasiruošti ir profesinei karjerai, ir bendruomeniniam gyvenimui, ir kultūrinei aplinkai, todėl pedagogai turi gebėti šias funkcijas vykdyti. Anot jo, reikia rasti būdų motyvuoti jaunus žmones dirbti švietimo įstaigose, kadangi ugdymo sistema darbo rinkoje taip pat konkuruoja dėl talentingiausių darbuotojų. Dr. R. Mečkauskienė apgailestavo, kad tokie teiginiai, esą mokytojais gali dirbti bet kas, nuvertina pačią profesiją, nes pedagogas praranda autoritetą ir mokinių pasitikėjimą. „Mokytojo profesija tampa atskirties ir vienišų

žmonių gyvenimo forma. Informacinės technologijos mokyklose užima labai svarbią vietą, vis pasigirsta balsų, kad nuotolinis mokymas pradės dominuoti ugdymo procese. Kas tuomet atsitiks? Pedagogas praras pagrindinį dalyką – bendravimą su savo mokiniais“, – nuogąstavo Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentė. Prof. R. Želvys savo pranešimą pradėjo nuo internete paplitusių nuotraukų iš švietimo darbuotojų mitingų. „Profesija – mokytojas, socia­ linė padėtis – ubagas“, – skelbė vienas iš profesoriaus pademonstruotų plakatų. „Taip kai kurie mokytojai pozicionuoja save. Aš suprantu jų motyvus – jie turbūt nori padaryti poveikį valdžiai. Bet, patikėkite manimi, tokie dalykai jos neveikia, užtat veikia visuomenę. Jei aš pamatyčiau tokiu plakatu pasipuošusį gydytoją, bėgčiau neatsigręždamas ir gydyčiausi tik žolelėmis“, – samprotavo jis. Prof. R. Želvys sutinka, kad pedagogai uždirba per mažai, bet jų atlyginimas viršija vidutinį valstybės sektoriaus darbuotojo uždarbį, o tuo, anot jo, pasigirti gali ne taip jau ir daug valstybių. VU Švietimo politikos centro vadovas pateikė statistiką, atskleidusią, kad per pastaruosius penkiolika metų mokytojų skaičius šalyje sumažėjo 36 proc. Šioje situacijoje prof. R. Želvys įžvelgia ir galimybes, ir švietimo sistemos grėsmes. Pirma, įmanoma atsisakyti masinio pedagogų rengimo, jų rengti mažiau, bet daug kokybiškiau. Mokykloje dirbančiam pedagogui jis siūlo taikyti reikalavimą turėti magistro laipsnį. Taip pat reikėtų atjauninti mokytojų kolektyvą. Kaip vieną didžiausių grėsmių profesorius įvardijo faktą, kad menksta gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojų

rengimas Lietuvos edukologijos universitete, mažėja studijuojančiųjų edukologijos magistrantūroje. Be to, žiniasklaida ir patys pedagogai toliau formuoja neigiamą šios profesijos įvaizdį. „Profesinėms sąjungoms esu sakęs, kad visas priemones reikia apgalvoti. Žinoma, galime protestuoti, tačiau nemenkindami savęs“, – tiki prof. R. Želvys. Baigdamas savo kalbą VU Švietimo politikos centro vadovas pristatė viziją, kaip, jo nuomone, turėtų atrodyti ateities mokytojas. Tai žmogus, nekamuojamas „pralaimėtojo komplekso“ – turintis vidinio orumo ir nelaikantis savęs ubagu. Pagal amžių jis mokiniui tinka į tėvus, o ne senelius, išmano informacines technologijas, yra įgijęs magistro laipsnį, gauna konkurencingą atlyginimą ir turi tarptautinės mokymo patirties. „Savarankiškas specialistas, kuriam nebūtina nuolatinė kontrolė. Kuo aukštesnis specialisto profesionalumo lygis, tuo mažiau priežiūros jam reikia. Galų gale savo darbe pedagogas privalo jausti gyvenimo džiaugsmą“, – apibendrino profesorius. VU Pedagogikos centras yra Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros struktūrinis padalinys. Šiuo metu jis koordinuoja dvi pedagogų rengimo programas: laipsnio nesuteikiančias studijas „Mokyklos pedagogika“ ir gretutines studijas „Dalyko pedagogika“. Rengiant mokytojus VU tinkliniu pagrindu vienijami Chemijos, Ekonomikos, Filologijos, Fizikos, Gamtos mokslų, Istorijos, Matematikos ir informatikos fakultetų ir Orientalistikos centro dėstytojai.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

3

Baltistai: baltistika turi išlikti svarbi humanitarinių mokslų kryptis valstybei ir universitetams Spalio 28–31 d. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vyko XII Tarptautinis baltistų kongresas. Šiomis dienomis baltistikos studijos nušvito įvairiomis spalvomis – konferencijos dalyviai, diskutuodami keturiolikoje teminių sekcijų, gvildeno įvairiausius lietuvių, latvių ir prūsų kalbų aspektus: nuo smulkiausių kalbos vienetų fonemų tyrimų iki morfosintaksės ir žodžių darybos, nuo dialektologijos iki indoeuropeistikos bei regionalizmo ir globalizacijos. VU lopšyje prieš pusšimtį metų gimusį kongresą organizavo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra (renginys pakaitomis vyksta Vilniuje ir Rygoje). Kokias baltistikos studijų tendencijas atskleidė kongresas, kokia apskritai baltų kalbotyros padėtis mokslo pasaulyje ir kokį vaidmenį čia atlieka Vilniaus universitetas – apie tai mintimis dalijasi vienas iš kongreso organizatorių, VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia ir kviestinis kongreso pranešėjas Krokuvos Jogailaičių universiteto lyginamosios indoeuropiečių kalbotyros profesorius, VU garbės daktaras prof. Wojciechas Smoczyńskis.

Vienas iš kongreso organizatorių FlF Baltistikos katedros profesorius Bonifacas Stundžia renginį vertina teigiamai vedė archeologai A. Kuncevičius ir A. Luchtanas. Baltistika plačiąja prasme, t. y. ne tik baltų kalbotyra, Lietuvoje ir VU iki šiol užima gana svarbią vietą tarp humanitarinių mokslų. Yra tyrėjų, kurie ir pasaulyje gerai žinomi, aišku, pirmiausia turint galvoje baltistus. Kaip ir kiekvienas mokslas, baltistika yra tarptautinis mokslas, įvairiose šalyse gyvuoja daugiau negu 30 baltistikos centrų. Jie labai nevienodi, kai kuriuose vykdomi

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Į XII tarptautinį baltistų kongresą susirinko beveik pustrečio šimto baltistų daugiau nei iš 20 šalių

Prof. Z. Zinkevičius dalyvavo pirmojoje baltistų konferencijoje prieš pusšimtį metų ir davė pradžią baltistų kongresams

tik tyrimai, bet yra tokių, kurie ir ugdo studentus, ir užsiima mokslo tiriamąja veikla. Pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje, Rusijoje, JAV yra stiprių baltistikos centrų. Lietuvos valstybė stengiasi remti tokių centrų veiklą ir plėtrą. Savaime aišku, pagrindiniai baltistikos mokslų židiniai išlieka Vilniaus ir Latvijos universitetai, Lietuvių kalbos institutas. Lietuvos Vyriausybė yra paskelbusi lituanistikos prioritetą, Lietuvos

mokslo taryboje yra lituanistikos plėtros programa, reguliariai kviečiama teikti paraiškas projektams. Tai irgi yra vienas iš veiksnių, kurie aktyvina tyrimus. Apskritai, jeigu lyginsime su sovietmečiu, kada būta labai stiprių asmenybių (tokie baltistai kaip V. Mažiulis, J. Kazlauskas, V. Urbutis, Z. Zinkevičius ir kt.) ir kada parašyta labai reikšmingų individualių veikalų, tai pastaruoju metu daugėja tiriamojo pobūdžio kolektyvinių darbų. Tai susiję ir su Lietuvos mokslo tarybos pozicija skatinti tyrėjus burtis į grupes. Kitas dalykas – labai suaktyvėję skaitmeninimo darbai, kurie padeda pagrindus spartiems moksliniams tyrimams. Didžiąją dalį medžiagos galima surinkti gana greitai, suformuoti savo darbo bazę daug paprasčiau, nes prieinama suskaitmeninta medžiaga. Bet dar yra sričių, kur tokių duomenų labai trūksta, pavyzdžiui, būtina turėti reprezentatyvias senųjų lietuvių kalbos tekstų, tarminių tekstų duomenų bazes, o jų dar nėra. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad baltistika turi išlikti svarbi humanitarinių mokslų kryptis ir valstybei, universitetams turėtų nuolat rūpėti jos plėtra. Jei baltistų gretas retins mažėjantys studentų krepšeliai, laukia nelengvi laikai. Jau dabar kai kuriuose universitetuose Lietuvoje ir užsienyje situacija yra sudėtinga. Jauni žmonės praranda darbo vietas arba yra priversti dirbti ne visu etatu. Pritraukti jaunų gabių žmonių Lietuvoje nėra taip paprasta ir dėl mažų atlyginimų. Projektų teikimas leidžia uždirbti papildomai, bet, kita vertus, išryškėja nauja problema – aktyvūs mokslininkai lieka be laisvalaikio, perkaista. Remiantis vakarietišku modeliu, laimėtas mokslo projektas turėtų atstoti etatinį darbą ir užtikrinti orų gyvenimo lygį. Nukelta į 12 psl.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Šiek tiek nustebino palyginti mažas fonetikos ir fonologijos sekcijos dalyvių skaičius: tai gali būti susiję su tyrimų mažėjimu, o Lietuvoje – ir su tuo, kad nebeturime prof. A. Girdenio, kuris tokius tyrimus skatino. Daugiausia pranešimų perskaityta sekcijose, skirtose baltų vardynui ir XVI–XIX a. tekstams. Matomas dialektologijos tyrimų aktyvėjimas. Dialektologija keičia kryptį, tyrimai nuo tradicinių tarmių, kurios yra apnykusios ar net išnykusios, yra kreipiami į naujus tarminius darinius – regioninius ir panašius, siekiama įvertinti reiškinių dinamiką. Taip pat palyginti neseniai pradėtos tirti kalbos vartotojų nuostatos tarmių mokėjimo, tarmiškumo, tarmių ribų atžvilgiu ir pan. Tai jau taikomieji tarpdalykiniai sociolingvistinio pobūdžio tyrimai. Šis baltistų kongresas buvo pats didžiausias: atvyko apie 250 dalyvių iš 21 šalies, perskaityti 235 pranešimai. Per sekcijų įvairovę iš kiekybės pasiekiama ir kokybė. Be to, kongreso lygį garantavo keturi autoritetingi kviestiniai plenariniai pranešėjai, atstovavę svarbiausioms kryptims: diachroninei kalbotyrai – J. H. Jasanoffas ir W. Smoczyńskis, tekstologijai – P. U. Dini, sinchroninei gramatikai – A. Holvoetas. Pranešimus kongresuose daugiausia skaito lingvistai, išskyrus vieną kitą išimtį. Ir šiame kongrese šiek tiek dėmesio buvo skirta archeologinei ir literatūrinei baltistikai, specialią kongreso svečiams surengtą išvyką-seminarą apie senųjų Lietuvos sostinių Kernavės ir Trakų kultūrinius tyrimus

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Žiūrint iš šiokio tokio atstumo, kongresą reikėtų vertinti teigiamai, nes nedidelei Baltistikos katedrai, padedamai šaunių Filologijos fakulteto studentų savanorių, pavyko sklandžiai organizuoti didžiulį tarptautinį baltų kalbotyros renginį. Pasiteisino ir nauja organizavimo forma, kai sekcijos formuojamos iš vidaus, ne iš išorės: aktyvūs baltistų bendruomenės žmonės suburia artimos tematikos pranešėjus, vyksta gyvos diskusijos. Tokia iniciatyva iš „vidaus“ iškėlė ne tik kongresams įprastų, bet ir visiškai naujų temų, pvz., globalizacija ir regionalizmas arba erdvės suvokimas ir raiška baltų kalbose. Tai susiję, žinoma, ir su naujomis kalbotyros kryptimis (nors jos nėra jau tokios naujos, panašių pranešimų yra buvę ir ankstesniuose kongresuose, tik dabar suburtos teminės sekcijos). Taip pat latgalistikos sekcija organizuota pirmą kartą, nors atskirų pranešimų šia tema yra buvę, o nuo 2008 m. vyksta tarptautinės latgalistų konferencijos. Ši baltistikos šaka sovietmečiu buvo ignoruojama ir plėtota iš esmės tik laisvajame pasaulyje. Akivaizdu, kad kongresų tematika keičiasi. Kai baltistų konferencijas pradėjo rengti J. Kazlauskas, V. Mažiulis ir kiti, tai, galima sakyti, buvo istorinės gramatikos konferencijos. Vėliau buvo įtraukta ir galų gale ėmė vyrauti sinchroninės baltistikos problematika. Diachroninė tematika dabar būdinga tik daliai pranešimų, daugiau dėmesio skiriama sinchroniniams baltų kalbų morfologijos, sintaksės, semantikos klausimams, tipologijai.

V. Skaraičio nuotr.

Prof. Bonifacas Stundžia: „Baltistika turi išlikti svarbi humanitarinių mokslų kryptis“

Kongrese pranešimus skaitė du VU garbės daktarai W. Smoczyńskis ir Pietro U. Dini


universitas

4

vizitai

vilnensis

2015 m. gruodis

Pirmasis švedo susitikimas su savo šalies karaliene – Vilniuje Nijolė BULOTAITĖ Diskusiją vedė šio centro dėstytojas iš Švedijos Jimas Degrenius. „U. V.“ skaitytojams jis pasakoja ne tik apie susitikimą su karaliene, bet ir apie tai, kaip sekasi dėstyti Lietuvoje. Labai rūpi daugiau sužinoti apie susitikimą... Buvusi ilgametė Skandinavistikos centro vadovė doc. Erika Sausverde trumpai papasakojo apie Skandinavistikos centrą, jo įkūrimo istoriją, prisiminė pirmąjį karališkosios poros vizitą į Lietuvą 1992 m. Susitikime kartu dalyvavo ir Klaipėdos universiteto studentės su švedų kalbos dėstytoja Virginija Jurgaityte. Karalienė Silvija uždavė kelis klausimus apie studentų skaičių, domėjosi, kodėl švedų kalbos mokosi beveik vien merginos. Atsakyti į šį klausimą nebuvo taip jau paprasta. Karalienė klausinėjo studenčių, kokie jų planai, ko tikisi iš studijų. Ji beveik pusvalandį su studentėmis bendravo atskirai. Merginos prisistatė, o Jos Didenybė pasakojo apie tai, kaip pati mokėsi švedų kalbos, kai, susipažinusi su Karlu Gustavu, atvyko į Švediją iš Vokietijos. Studentėms ji pasirodė labai nuoširdi, joms labai patiko, kad karalienė pasidalijo savo patirtimi mokantis kalbos. Ar kada anksčiau esate sutikęs savo šalies karalienę? Per tuos metus, kai čia dirbu, sutikau daug išskirtinių žmonių. Tačiau savo šalies karalienę – pirmą kartą. Nesiskundžiu gyvenimu Švedijoje, bet čia mano padėtis ypatinga. Esu kviečiamas į ypatingus renginius, sutinku daug įdomių žmonių. Lietuva mažesnė šalis, todėl čia mane dažnai kviečia į Švedijos ambasadą, tai labai malonu. Jei dirbčiau, pvz., Didžiojoje Britanijoje, tikrai taip nebūtų, nes ten gyvena ir dirba daug daugiau švedų, o ir atstumai dideli. Švedijos ambasada Vilniuje visai šalia universiteto. Kiek jau metų Jūs Vilniuje ir kokia Jūsų patirtis? Vilniuje esu tik antrus metus. Mano specializacija – švedų kaip antroji kalba. Nors turiu magistro laipsnį, mokiau švedų kalbos įvairiuose kursuose Švedijoje, bet prieš tai nedėsčiau universitete. Lietuvoje atsidūriau gana atsitiktinai. Dirbau užsienyje, mokiau švedų kalbos. Dėsčiau mainų programų studentams, imigrantams, įvairioms žmonių grupėms. Dvejus metus dirbau

Spalio 7–8 d. Vilniuje lankėsi Švedijos karališkoji pora – karalius Karlas XVI Gustavas ir karalienė Silvija. Vienas iš vizito renginių – karalienės Silvijos susitikimas su VU rektoriumi prof. Artūru Žukausku ir Filologijos fakulteto Skandinavistikos centro studentėmis VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje.

V. Jadzgevičiau nuotr.

Diskusiją su Švedijos karaliene moderavęs Jimas Degrenius švedų kalbą VU dėsto nuo praėjusių metų rugsėjo Vengrijoje. Prieš 10 metų teko dirbti Rusijoje, paskui vėl Švedijoje. Tokias švedų kalbos mokymo visoje Europoje iniciatyvas finansiškai remia Švedijos institutas. Kasmet šis institutas skelbia darbo pasiūlymus ir visi švedų kalbos dėstytojai informuojami apie galimybes. Vilniaus universitete pradėjau dėstyti praėjusių metų rugsėjį ir planuoju dar čia likti. Paprastai kontraktą galima pratęsti iki šešerių metų. Kokie Jūsų įspūdžiai apie Lietuvos studentus? Ar lietuviams sunku išmokti švedų kalbą? Vokiečių ir švedų kalbos panašesnės, tai gal jiems mokytis lengviau? Taip, jei moki vokiečių kalbą, nes švedų kalba į ją kiek panaši. Bet skirtumas tarp gimtosios kalbos ir tos kalbos, kurią nori išmokti, tėra tik vienas aspektas. Svarbu besimokančiojo motyvacija ir bendri gebėjimai. Sakyčiau, kad Lietuvos studentams nėra labai sunku mokytis. Bet tai

ne dėl kalbų panašumo. Kita vertus, Vilniaus universitete turime labai gerų studentų, nes dideli stojančiųjų konkursai. Skandinavų kalbos labai populiarios, todėl į šias studijas įstoja tikrai gabūs ir darbštūs studentai. Ar yra skirtumų, kaip sekasi mokytis švedų kalbos lietuviams, vengrams ir rusams? Matau skirtumų. Kartais juokauju, kad jei sudėtume 50 procentų švedų studentų ir 50 procentų lietuvių, tai būtų svajonių studentai. Žinoma, apibendrinu, tai juokas, bet tokia mano patirtis. Švedų studentai labai kritiški, sugeba klausti, diskutuoti – kam to reikia, kokie planai, jie labiau kontroliuoja mokymosi procesą, viską kvestionuoja. Bet, atvirai kalbant, kai reikia pradėti mokytis, dirbti, jie – ne tokie geri. Lietuviai priešingai, mažiau linkę kvestionuoti, bet labai darbštūs, mokosi. Aš galiu kalbėti tik apie savo studentus, gal tai būdinga ne visiems. Skandina-

vistikos centro studentai labai paklausūs darbo rinkoje. Mūsų studentai labai anksti pradeda dirbti, dar studijuodami. Aš juos puikiai suprantu, ir aš taip elgčiausi, bet kartu taip sudėtingiau ir mums, reikia išlaikyti mokymosi lygį, ne tik mokyti kalbos, bet ir suteikti išsilavinimą. O kaip dėl vaikinų? Karalienė klausė, kodėl švedų kalbos mokosi beveik vien merginos. Ar ir kitose šalyse panaši situacija? Taip, tokia pati. Tas pats ir Švedijoje. Tokia jau švedų kalbos mokytojo profesija. Jei kartais mokytojų konferencijoje susitinku vyriškį, mes tuoj pat paspaudžiame vienas kitam ranką, bet taip retai nutinka. Kalboje lyg ir nėra nieko moteriško, bet tokia jau, deja, tendencija, kad dauguma darbų, kuriuos gauna studijuojantieji kalbas (kalbu apie Švediją), yra viešajame sektoriuje, mokyklose etc., o ten atlyginimai, nors ir didesni nei Lietuvoje, nėra tokie geri. Ryšys tarp atlyginimo dydžio ir tame sektoriuje dirbančių moterų procento yra labai akivaizdus. Ar jaučiate didelį skirtumą tarp Švedijos ir Lietuvos? Yra skirtumų. Nemaži ekonominiai skirtumai, skirtinga istorija. Man Švedijos istorija atrodo labai homogeniška, viena tauta ir viena šalis, užtai itin daugiakultūrė šiuolaikinė Švedija. O Lietuvoje atvirkščiai, viskas buvo labai susimaišę, kadaise čia gyveno daug žydų, kitų tautybių žmonių, o dabar jūs esate daug uždaresni. Situacijai ir požiūriui į kitas tautybes pasikeisti reikia laiko. Manau, kad ir Lietuva atsivers. Jūsų nestebina, kad švedų kalba pasaulyje tokia populiari? Aš tai nesistebiu, nes dirbu šioje srityje jau kelerius metus. Bet apskritai švedai Švedijoje stebisi, kad tiek daug studentų užsienio šalyse nori išmokti švedų kalbą. Jimas Degrenius studijavo švedų kalbą, lyginamąją literatūrą ir filosofiją Lundo universitete, vėliau pedadogiką ir mokymo metodologiją Malmėje. Dar studijuodamas dvejus metus dirbo švedų kalbos mokytoju Rusijoje, paskui – Vengrijoje. Studijavo švedų kaip antrosios kalbos dėstymą universitete. Grįžęs į Švediją, pradėjo mokyti švedų kalbos imigrantus ir tęsė studijas nuotoliniu būdu, įgijo magistro laipsnį. Septynerius metus dirbo Švedijoje. Šiuo metu dėsto švedų kalbą Vilniaus universitete.

Karališkojo spalio atgarsiai Vakarė KLIMAVIČIŪTĖ, FlF skandinavistikos IV k. studentė

Man teko garbė dalyvauti susitikime su Švedijos karaliene Silvija. Tinkamesnės aplinkos tokiam susitikimui nė negalėjau įsivaizduoti: nostalgiškieji centriniai rūmai ir amžių išmintimi dvelkianti universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė. Vieta, nusipelniusi karalių apsilankymo. Susirinkę gerokai anksčiau, lūkuriavome prie bibliotekos durų. Drąsu nebuvo. Mūsų mylimas švedų kalbos dėstytojas Jimas Degrenius dar kelios savaitės iki vizito per paskaitą prasitarė nė sapnuoti nesapnavęs, kad kada nors gyvenime teksią sutikti Jos Didenybę, bet atvažiuok į Vilnių – ir štai! Natūralu, jaudinomės visi – juk mūsų pečius užgulė atsakomybė ne tik už save, bet ir už visą Lietuvą, tad norėjosi parodyti, ką turime geriausia. Nė mirktelėti nespėjau, o karalienė Silvija jau sėdėjo prie stalo. Dėstytojas Jimas pasveikino Ją atvykus į Vilniaus universitetą ir žodis buvo perduotas Skandinavistikos centro įkūrėjai, mūsų visų mamai doc. Erikai Sausverdei. Mes, studentai, stovėjome apsupti P. Smuglevičiaus tapinių, šimtamečių bibliotekos knygų ir karališkosios dvasios. Kiekvienas Erikos žodis smigte smigo į širdį ir nugara nepaliovė bėgioti šiurpuliukai. Tokią pakilią tikrumo kupiną akimirką supratau, kur glūdi karalienės Silvijos vizito esmė. Viskas čia aišku, pamanysite, juk ne

kiekvienas mūsų turi progą dalyvauti karalienės priėmime. Dėstytojos Erikos kalba visą monarchišką spindesį leido pamatyti kitu kampu: „Per pirmąjį karališkosios poros vizitą, kuris Lietuvoje vyko prieš 23 metus, 1992-aisiais, Skandinavistikos katedra neturėjo nieko: nei patalpų, nei knygų, nei dėstytojų. Šiandien turime jau šį tą daugiau – į katedrą plūstančius studentus ir tarp Lietuvos ir Švedijos nutiestą bendradarbiavimo tiltą. Kai pradėjome, Švedija rodėsi esanti labai toli, tačiau mums pavyko atverti duris į visą Skandinaviją.“ Klausiausi ir kukliai šypsodamasi džiūgavau, kad vien dėl atsitiktinumo patekau tarp žmonių, kurių akys nepaliauja degti užsispyrimu. Buvo matyti, kad karalienė Silvija įdėmiai klauso. Aš savo ruožtu didžiavausi galėdama prisidėti iš širdies gelmių trykštančiu palaikymu. Dabar suvokiau, kad karalienės vizitas – tai kelių dešimtmečių nuoseklaus ir tikslingo darbo įvertinimas. Po 23 metų į Vilnių sugrįžusi Švedijos karalienė Silvija savo akimis galėjo matyti akivaizdžius to darbo vaisius – Vilnius po savo sparnu jau glaudė dalelę Skandinavijos. Išties didelė garbė būti vienoje patalpoje su Švedijos monarchais, bet nesumeluosiu sakydama, kad dar didesnė garbė man būti išvien su Mokytojais iš didžiosios raidės. Po sveikinimo žodžio ir priėmimo kalbų karalienė kreipėsi į tykiai stovinčius antro kurso švedų kalbos studentus. Klausė, ką jie ketiną veikti po studijų, o šie tik nedrąsiai gūžčiojo pečiais – gal vertėjauti... ar rašyti... Karalie-

V. Jadzgevičiau nuotr.

Su karaliene Silvija susitiko ir pabendravo Skandinavistikos centro įkūrėja doc. Erika Sausverde ir Vilniaus bei Klaipėdos universitetų studentės nei buvo parodyti universiteto bibliotekos archyvuose saugomi senieji Skandinavijos žemėlapiai. Kol Jos Didenybė vartė šimtmečius skaičiuojančias bibliotekos knygas, aš vogčiomis apžiūrinėjau tobulai išvingiuotą Jos šukuoseną, neblėstančią šypseną, elegantiškus, bet užtikrintus judesius. Įdomu, ar sunku būti karaliene XXI amžiuje? Vėliau karalienės Silvijos pageidavimu prisėdome prie apskrito stalo neformaliai pasikalbėti. Jaučiausi rami, nors šalia sėdėjo itin garbus žmogus. Nors buvau iš anksto pasiruošusi keletą klausimų, karalienė ėmė klausinėti pirmoji: kelintus metus studijuojame, kodėl pasirinkome skandinavistikos studijas, kas, mokantis švedų

kalbos, atrodo sunkiausia? Išklausiusi kiekvienos iš mūsų prasitarė, kad ir pati dar retkarčiais pakovojanti su švedų kalba, mat yra gimusi brazilės ir vokiečio šeimoje, tad švedų Jai nėra gimtoji. Per mūsų trumpą pašnekesį stebėjau karalienės laikyseną, judesius, klausiausi intonacijos. Neabejoju, kad viso to išmokstama, tačiau karalienei Silvijai netrūko karališkosios elegancijos, o be viso to, Jos Didenybė spinduliavo ir paprastą, žmogišką šilumą. Neapsakomai gera šioje kasdienybėje rasti tyliai savo darbą dirbančius žmones ir sutikti ramybės ir tikrumo kupinas jų akis. Nepaliausiu jais žavėtis. Nepaliausiu žavėtis karališkaisiais atspindžiais savo kasdienybėje.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

5

Lituanistinių studijų katedros 25 metų derlius: nuo idėjos iki mokslo tyrimų Nuo idėjos, kad Filologijos fakultete reikia kurti Lituanistinių studijų katedrą, iki šios dienos, kai galima didžiuotis savo darbo vaisiais (Lietuvos mokslo premija 2006 m., mokymo sistemos sukūrimu, naryste prestižiškiausioje Europos kalbų atestuotojų asociacijoje ALTE, taikomosios kalbotyros magistrantūros studijų programa, doktorantūra), praėjo tik 25 metai. Spalio 27 d. šios katedros kolektyvas skaičiavo rudeninį 25 metų darbo derlių. iš įvairių užsienio šalių (Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Estijos, Suomijos, Portugalijos, Italijos, Olandijos ir kt.). 2006 m. Lietuvos mokslo premija – mūsų darbų pripažinimas ir vainikavimas. Šiandien turime taikomosios kalbotyros magistrantūrą ir jau nemažai entuziastingų magistrų, mūsų absolventų. Kai kurie iš jų dirba kartu su mumis katedroje, studijuoja mūsų doktorantūroje arba yra apgynę disertacijas iš taikomosios kalbotyros

(pvz., Kristina Jakaitė-Bulbukienė), kai kurie dėsto lietuvių kalbą gana tolimose šalyse, pvz., Rokas Liutkevičius – Pekino universitete. Į mūsų organizuojamas prestižines tarptautines taikomosios kalbotyros konferencijas atvyksta pasauliniai šio mokslo korifėjai – Davidas Crystalas, Davidas Graddolas, Josephas Lo Bianco, Pietas Van de Craenas, Elana Shohamy, Antonella Sorace ir kiti. Išsiplėtusi yra ir mūsų tyrimų, mokslinių projektų tematika. Kuria-

V. Jadzgevičiaus nuotr.

„U. V.“ kalbina šios katedros vedėją prof. Meilutę Ramonienę. Kokie svarbiausi Jūsų augimo momentai? Katedra buvo įkurta tam, kad būtų patogiau tvarkytis su lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymu, kad toks praktinis darbas nesipainiotų su teorinių dalykų dėstymu lituanistams, su teoriniais kalbotyros tyrinėjimais. Tada niekas nė nemanė, kad iš tokių paskatų gali rastis naujas mokslas Lietuvoje – taikomoji kalbotyra. Buvome jauni, energingi, drąsūs. Norėjome surasti kelią, kaip greičiau ir geriau išmokyti lietuvių kalbos visus, kurie to nori. Reikėjo naujų metodikų, vadovėlių, naujo požiūrio. Iš karto ėmėme bendrauti su kolegomis iš kitų šalių ir semtis jų patirties. Pirmieji mūsų įkvėpėjai ir mokytojai buvo tuometiniai Krokuvos Polonikumo instituto dėstytojai. Turėjome ir tokių pasaulinio lygio mokytojų kaip Johnas Trimas ir kt. Kai užčiuopėme komunikacinės svetimųjų kalbų mokymo krypties pamatus ir principus – kūrėme metodiką, mokymo turinio aprašus, naują funkcinio tipo lietuvių kalbos gramatiką, įvairių lygių lietuvių kalbos mokymo vadovėlius, kompiuterines ir kitokias mokymo priemones, testavimo sistemą, ėmėmės taikomosios kalbotyros mokslinių tyrinėjimų. Visus tuos darbus dirbome ne tik aistringai, kolektyviai, bet ir kartu su kolegomis

Lituanistinių studijų katedros jubiliejuje dalyvavo ir pirmasis katedros profesorius Arnoldas Piročkinas. 1995 m. jis parašė lietuvių kalbos vadovėlį kitataučiams „Mokomės lietuvių kalbos: Aukštesnio kurso vadovėlis“

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Lituanistinių studijų katedros vedėja prof. Meilutė Ramonienė me mokinių tekstyną, inicijuojame ir vadovaujame stambiems tarpdalykiniams sociolingvistikos projektams, savo tyrimų pagrindu esame publikavę tris kolektyvines mokslines monografijas. Stengiamės, kad mūsų mokslo rezultatai būtų matomi visuomenei ir naudingi kitiems. Štai baigę Lietuvos miestų gyventojų kalbinio elgesio ir kalbinių nuostatų tyrimus sukūrėme interaktyvų kalbų žemėlapį (www.kalbuzemelapis.flf.vu.lt). Kokie katedros ateities planai? Toliau plėtojame savo taikomosios kalbotyros mokslo tyrimus. Vykdome įdomius tiriamuosius projektus: pavyzdžiui, šiuo metu tyrinėjame lietuvių diasporos kalbinį elgesį, kalbos ypatybes, planuojame naujas knygas ir kitokias mokslines publikacijas, kuriame interneto svetainę visiems, kuriems įdomu sužinoti apie mokslo tyrimus, susijusius su dvikalbystės ir daugiakalbystės ugdymu ir nauda asmenybei. Rengiame šiuolaikiškas lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymo priemones, pritaikytas įvairiems poreikiams, mokymo etapams. Vilniaus

universitete vis daugėja studentų užsieniečių, studijuodami įvairiuose fakultetuose jie neretai nori išmokti ar bent kiek pramokti lietuvių kalbos. Norime ne tik išugdyti jų lietuvių kalbos gebėjimus, bet ir parodyti Lietuvą. Šis darbų baras visada mums buvo ir bus labai svarbus. Norime plėsti lietuvių kalbos kaip svetimosios testavimą pagal Europos kalbų mokėjimo lygius (A1–C2). Lietuvos valstybė dar nėra sukūrusi tokios bendros testavimo ir sertifikavimo sistemos, nors mes jau ne vieni metai bandome įtikinti daugelį valstybinių institucijų, kad to būtinai reikia. Esame sukūrę testavimo modelį ir jį taikome. Kur slypi katedros kolektyvo stiprybė? Stiprybė, manau, mūsų vienybė ir entuziazmas. Visada galime vieni kitais pasitikėti, norime ir mokame kartu dirbti, o kartu ir švęsti. Mums kartu gera. Manau, kad tai jaučia ir mūsų kolegos iš kitur, mėgsta pas mus užeiti, tai jaučia ir mūsų studentai. Parengė Liana Binkauskienė

Adaptyvioji lyderystė skinasi kelią Lietuvoje Giedrė BIRŽYTĖ

Kanzaso valstybinio universiteto profesorė, Staley lyderystės studijų mokyklos direktorė Mary Tolar

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) inicijuoja vienos naujausių lyderystės koncepcijų – adaptyviosios lyderystės (angl. adaptive leadership) sklaidą Lietuvoje. Spalio 19–21 d. VU TSPMI lankėsi Kanzaso lyderystės centro vadovas Edas O’Malley ir Kanzaso valstybinio universiteto profesorė, Staley lyderystės studijų mokyklos direktorė Mary Tolar. Jie apmokė grupę būsimų lyderystės mokytojų Lietuvoje – valstybinio, privataus ir nevyriausybinio sektoriaus atstovus ir akademikus. Adaptyviosios lyderystės koncepciją išplėtojo Ronas Heifetzas ir Marty Linsky, dėstantys Harvardo Kennedy

mokykloje. Adaptyvioji lyderystė – tai praktinis įrankis individams, organizacijoms ir valstybėms, siekiančioms daryti pokyčius ir klestėti sudėtingoje aplinkoje, kuri dažnai susijusi su netikrumu ir konfliktais. Koncepcija remiasi esminių ir nesvarbių faktorių atskyrimu, ryšio tarp valdžios ir lyderystės supratimu, poveikio analize ir individualių bei institucinių pokyčių dinamikos valdymu. Edas ir Mary mokymų dalyviams pristatė adaptyviosios lyderystės sampratą ir, naudodami atvejo studijas bei įtraukiančius mokymo metodus, padėjo suprasti, kaip geriausia perteikti adaptyviosios lyderystės svarbą visiems norintiems kurti sveikesnes, stipresnes, labiau klestinčias bendruomenes. Šie dėstytojai susitiko su VU TSPMI alumnais ir

dalyvavo „Global Lithuanian Leaders“ debatuose. Dėstytojų vizitas pratęsė prof. Marty Linsky – adaptyviosios lyderystės koncepcijos kūrėjo ir garsaus lyderystės mokytojo, dėstančio Harvardo Kennedy mokykloje lyderystės programas, pradėtą darbą. Jis VU TSPMI lankėsi 2014 m. gruodžio mėn., skaitė viešą paskaitą ir susitiko su lyderystės mokymų iniciatoriais Lietuvoje. Svečių vizitą finansavo „Valiūnas ir partneriai Ellex“, o prie mokymų organizavimo daug prisidėjo ambasadorius Rytis Paulauskas, Lietuvos Respublikos nuolatinis atstovas prie Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje. G. Biržytės nuotr.


universitas

vilnensis

6

2015 m. gruodis

Prof. Kęstutis Sasnauskas: „Nobelio premijos neatsiranda iš niekur“ Spalio 15 d. Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas minėjo 40 metų sukaktį. Ta proga vykusioje konferencijoje „Biotechnologija Lietuvoje: 40 metų mokslo ir verslo partnerystei“ mokslininkai dalijosi sėkmės istorijomis, apžvelgė ateities iššūkius ir perspektyvas.

Liana BINKAUSKIENĖ Per savo gyvavimo laikotarpį institutas ne tik tapo gyvybės mokslų lyderiu Lietuvoje, bet ir sulaukė tarptautinio pripažinimo molekulinės biotechnologijos srityje, apimančioje baltymų ir nukleorūgščių technologijas, bioinformatiką, imunodiagnostiką, epigenomiką, vaistų kūrimą, mikroskysčių ir genomo redagavimo technologijas. Instituto mokslininkai sėkmingai dalyvauja tarptautinių programų konkursuose, rezultatus skelbia prestižinėje mokslinėje spaudoje ir užsiima aktyvia pedagogine veikla. Biotechnologijos instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnauskas pabrėžia, kad vienas didžiausių instituto laimėjimų – biotechnologijos pramonės Lietuvoje sukūrimas. Institute puikiai dera fundamentiniai ir taikomieji tyrimai. „Pastarųjų metų reikšmingiausi instituto mokslininkų laimėjimai siejami su genomų inžinerijai ir epigenetiniams tyrimams skirtų molekulinių įrankių kūrimu. Šiose kryptyse dirbantys mūsų mokslininkai pateikė daugiausia tarptautinių patentinių paraiškų ir sėkmingai licencijavo sukurtą mokslinę produkciją“, – sako prof. K. Sasnauskas. „U. V.“ kalbina VU Biotechnologijos instituto direktorių prof. K. Sasnauską. Kokį instituto 40 metų istorijos gyvavimo etapą pavadintumėte įsimintiniausiu, esminiu, kas jo istorijoje yra vertingiausia? Įsimintinų įvykių buvo tikrai daug – tai ir pirmų fermentų pardavimas japonams, pirmi klonuoti genai, pirmi baltymų kristalai ir išspręstos baltymų erdvinių struktūrų problemos, pirmi

rekombinantiniai baltymai, pirmieji monokloniniai antikūnai, valstybinio instituto statuso gavimas 1992 m., pirmas tarptautinis pripažinimas po Norvegijos specialistų atlikto Lietuvos mokslo vertinimo 1994 m., dalies instituto privatizacija 1994 m. ir pirmųjų Lietuvos moderniosios biotechnologijos įmonių, šiuo metu garsinančių Lietuvą, įkūrimas, pirmųjų tarptautinių patentų gavimas, pirmųjų licencijų pardavimas, ES konkursų dėl ekscelencijos centro kūrimo laimėjimas 2002 ir 2009 m., įsijungimas į Vilniaus universitetą 2010 m., naujų genomo ir epigenomo technologijų sukūrimas, bioinformatikų tarptautiniai laimėjimai, įstojimas į Tarptautinę molekulinės biologijos organizaciją EMBO/EMBL ir daug kitų. Iš gyvavimo etapų, manyčiau, reikšmingiausias yra susijęs su įstojimu į Europos Sąjungą, kada atsivėrė galimybės dalyvauti ES programų projektuose, kurti molekulinės biotechnologijos ekscelencijos centrus, vykdyti bendrus projektus su Vakarų Europos mokslininkais, perimti jų mokslo tyrimų organizavimo patirtį ir kultūrą. Biotechnologijos institutas tapo išvykusių Lietuvos mokslininkų traukos centru. 2000–2011 m. grįžo apie 30 mokslininkų. Kaip pavyksta ne tik pritraukti mokslininkus, bet ir juos išlaikyti čia, Lietuvoje, kokių priemonių imatės? Priežasčių, be abejo, daug. Didžioji išvykusių Lietuvos mokslininkų dalis norėtų grįžti į Lietuvą, jeigu tam būtų sąlygos, jeigu jie čia būtų laukiami ir turėtų galimybę dirbti ir augti. Daugiausia mokslininkų iš užsienio buvo susigrąžinta vykdant ES ekscelencijos centrų konkursuose laimėtus projektus. Štai 2009 m. paskelbus apie galimybę grįžti dirbti Biotechnologi-

Ypatingas dėmesys skiriamas vienos ląstelės ir vienos molekulės tyrimams. Reikšmingiausi šių dienų instituto mokslininkų pasiekimai sietini su naujų genomo ir epigenomo tyrimų technologijų ir įrankių kūrimu, vienos ląstelės tyrimais ir bioinformatika.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

VU Biotechnologijos instituto vadovas prof. K. Sasnauskas žino savo įstaigos sėkmės formulę jos institute į 7 vietas atsirado beveik 60 kandidatų. Matyt, darbuotojams yra priimtina institute dominuojanti mokslinių tyrimų organizavimo mokykla, darbo kultūra, tarpusavio santykiai. Darbinga aplinka ir nebloga infrastruktūra visada traukia motyvuotus tyrėjus. Jūsų institute dirbančių tyrėjų amžiaus vidurkis – 38 metai, o mokslo darbuotojų iki 35 metų dalis sudaro apie pusę visų mokslininkų. Kaip pritraukiate jaunimą dirbti Lietuvos mokslo baruose, kad jis neišsibėgiotų į užsienius? Dauguma mūsų darbuotojų institute pradeda dirbti dar būdami bakalauro studijų pirmo ar antro kurso studentais. Dauguma jų, įgavę patyrimo, įdarbinami institute vykdomuose projektuose. Baigę studijas, reikšminga dalis jų tęsia studijas doktorantūroje. Instituto vadovybė nevaržo galimybių išvykti į užsienį, greičiau tai skatina. Mokslininkams būtina išvykti pasidairyti po pasaulį, įgauti patirties geriausiose pasaulio laboratorijose. Mūsų pagrindinis uždavinys yra sukurti sąlygas jiems grįžti. Todėl stengiamės dalyvauti įvairiausiuose konkursuose, skirtuose integracijai į Europos mokslo tyrimų erdvę. Instituto mokslininkų iniciatyva 2015 m. Lietuva įstojo į Tarptautinę

molekulinės biologijos organizaciją (EMBO/EMBL), tai atvėrė naujas stažuočių galimybes geriausiose Europos laboratorijose. Ar realu Lietuvos mokslininkams gauti Nobelio premiją biotechnologijos srityje? Ko mums iki jos trūksta? Nobelio premijos neatsiranda iš niekur. Tam reikalingas ilgas ir nuoseklus aukščiausio lygio mokslinių tyrimų skatinimas ir konkurencingas finansavimas. Paskutinio dešimtmečio žmogaus genomų tyrimai rodo, kad žmonės yra labai panašūs, tačiau gyvena labai skirtingoje aplinkoje. Reikia nuosekliai kurti aplinką, palankią aukščiausio lygio moksliniams tyrimams. Tą mes ir stengiamės daryti. Kokios biotechnologijos mokslo tyrimų sritys šiandien perspektyviausios? Kokiose pasaulinėse biotechnologijos mokslo srityse (kryptyse) dirba ir Jūsų instituto mokslininkai? Perspektyvių krypčių yra daugybė, viskas priklauso nuo tyrimų lygio. Galima dirbti perspektyviose kryptyse, bet nieko reikšmingesnio nepasiekti. Šiuo metu pasaulyje labai intensyviai plėtojami tyrimai, susiję su žmogaus ir kitų organizmų genomais. Tai genomika, epigenomika, transkriptomika, proteomika, metabolomika, sistemų biologija, sintetinė biologija ir kt.

Į ką šiandien krypsta biotechnologų žvilgsniai, kas kelia susirūpinimą, kur kreipiamos mokslininkų pastangos? Šių dienų svarbiausios problemos sietinos su senstančia visuomene. Intensyviai plėtojama personalizuota medicina, regeneracinė medicina. Tikimasi, kad personalizuota medicina, paremta individo genomo tyrimais ir individo kamieninių ląstelių technologijomis, padės įveikti daugelį šiuo metu sunkiai gydomų ligų. Kokia Jūsų instituto sėkmės formulė? Manyčiau, kad tai mokslininkų aktyvumas, dinamiškumas, atsinaujinimas, jaunas kolektyvas, aukšta darbuotojų kvalifikacija, aktyvūs ryšiai su pasaulio laboratorijoms ir pramone, akademinė laisvė, visiems aiškūs ir priimtini darbo organizavimo bei skatinimo principai ir darbo kokybė, kokybė, kokybė... Kokią instituto ateitį matote? Ateitis visada priklauso jaunimui. Institutas yra jaunas, apie 50 proc. darbuotojų yra iki 35 metų amžiaus. Manau, kad tai ir yra ateities garantas. Kas temdo instituto ateitį? Be abejo, tai augantis mokslinio darbo biurokratizavimas tiek visoje Lietuvoje, tiek universitete. Biurokratija mus daro nekonkurencingus tarptautinėje mokslo erdvėje. Visi žada ją mažinti, o ji vis auga ir auga... Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas buvo įkurtas 1975 m. Paskelbus nepriklausomybę institutas reorganizuotas. Dalis jo buvo privatizuota įkuriant pirmąsias Lietuvoje moderniosios biotechnologijos įmones, o iš likusio mokslinio potencialo suformuotas Biotechnologijos institutas. 2010 m. institutas įtrauktas į Vilniaus universiteto sudėtį.

Religijotyrininkų konferencijoje – mirties ir pomirtinio gyvenimo temos Spalio 23–24 d. Orientalistikos centre ir Filosofijos fakultete vyko trečioji tarptautinė mokslinė Lietuvos religijotyrininkų draugijos konferencija „Gyvenimas šiapus ir anapus: tikėjimai ir praktikos“. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai iš 21 pasaulio šalies. Jie pristatė šiuolaikinius religijų tyrimus, vykdomus nuo Japonijos ir Filipinų iki Europos ir Šiaurės Amerikos. Lietuvos religijotyrininkų draugija (LRD) pirmą kartą inicijavo tarptautinę mokslinę konferenciją. Pasirinkta tema leido daugumai religijų tyrėjų pristatyti savo tyrimus, tačiau didžiausio susidomėjimo sulaukė gyvenimo anapus tematika. Dalyviai diskutavo apie pasiruošimą gyvenimui anapus,

pomirtinio gyvenimo sampratą, mirties įprasminimą pasaulio religijose ir naujuose religiniuose judėjimuose, aptardami tiek religines praktikas, tiek doktrinas ir populiaraus tikėjimo formas. Plenarinį pranešimą apie tai, kodėl šių dienų mirusieji tampa angelais, skaitė Bato universiteto Mirties ir visuomenės studijų centro vadovas Tony Walteris (Jungtinė Karalystė). Pranešėjo teigimu, šiuolaikinėse visuomenėse populiarėja nuostatos

mirusiuosius laikyti angelais, kurie nuolat lanko gyvuosius. Vadovaudamiesi tokiu įsitikinimu, anot pranešėjo, gedintieji lengviau išgyvena netektį ir atranda naujus bendravimo su mirusiaisiais būdus. Plenarinėje sesijoje, skirtoje religijų tyrimams Baltijos valstybėse, buvo analizuojamas ateizmo reiškinys Estijoje ir mirties įvaizdžiai lietuvių folklore. Pranešėjo Atko Remmelio teigimu, save ateistais laikantys estai dažniausiai gyvenime vadovaujasi įvairiais religiniais įsitikinimais, domisi horoskopais ir kita religinio pobūdžio informacija, kuri moksliniu požiūriu leidžia kvestionuoti jų ateistinę savęs identifikaciją. Gausus užsienio dalyvių susidomėjimas konferencija liudija tarptautinį Lietuvos ir VU religijų tyrėjų pripažinimą ir leidžia kalbėti apie religijų tyrimams palankios akademinės ter-

pės formavimąsi Lietuvoje ir Baltijos valstybėse. Konferencijoje įvyko ir darbinis trijų Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinių religijų tyrimų asociacijų atstovų susitikimas, kuriame aptartos glaudesnio bendradarbiavimo galimybės. Nutarta bendradarbiauti organizuojant tarptautines Baltijos valstybių religijotyrininkų konferencijas. LRD vienija įvairių sričių mokslininkus – sociologus, antropologus, orientalistus, istorikus, psichologus, fenomenologus, kurie atstovauja skirtingoms Lietuvos studijų ir mokslo institucijoms. Ji buvo įkurta 2000 m. VU doc. Gintaro Beresnevičiaus iniciatyva, siekiant plėtoti nekonfesinius religijų tyrimus ir supažindinti visuomenę su Lietuvos bei užsienio mokslininkų darbais ir jų taikomais metodais religijotyros srityje, užpildyti Lietuvos

akademinėje terpėje egzistuojančią spragą ir taip prisidėti prie atviros visuomenės kūrimosi Lietuvoje. 2011 m. LRD atgaivino savo veiklą, nuo 2012 m. yra visavertė Tarptautinės religijų istorijos asociacijos (International Association for The History of Religions) ir Europos religijos mokslų asociacijos (European Association for the Study of Religions) narė. LRD veikloje aktyviai dalyvauja VU Orientalistikos centro, Religijos studijų ir tyrimų centro, Istorijos fakulteto mokslininkai. Kita tarptautinė, dabar jau regioninė, Baltijos valstybių religijų tyrėjų konferencija vyks 2016 m. Tartu universitete, Estijoje. Konferenciją organizavo Lietuvos religijotyrininkų draugija kartu su Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetais. Orientalistikos centro inform.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

7

Studijos Medicinos fakultete prilygsta Japonijos mokslininkų patirtis atvers naujas ne prekybos centrui, o butikui galimybes Šiuo metu Medici-

tams, tiek dėstytojams. Mūsų pastangos nenueina perniek: studentai, ypač ERASMUS, greitai apie tai sužino iš jau čia studijavusių bendramokslių, todėl kai kurių užsienio universitetų studentų, pageidaujančių pas mus atvykti dalinių studijų, skaičius kasmet auga vos ne geometrine progresija (šypsosi). Kaip manote, kodėl užsienio studentai renkasi mūsų Medicinos fakultetą? Kokios jo stiprybės? To, matyt, reikėtų paklausti pačių studentų. Tačiau iš pokalbių su jais atrodo, kad dalis besirenkančiųjų studijas pas mus jau yra girdėję teigiamų atsiliepimų apie fakultetą, kuriame mokosi jų draugai ir pažįstami. Užsienio studentų pasirinkimą lemia ir Medicinos fakultete praktikuojamas darbas mažose grupėse. Stengiamės, kad studentų skaičius grupėje neviršytų dešimties, o klinikinėse disciplinose tokia grupė dalijama į pogrupius. Toks artimas dėstytojo ir studento kontaktas labai patinka užsieniečiams. Asm. arch. nuotr.

Medicinos fakulteto tarptautinių ryšių prodekanė doc. Vaiva Hendrixson džiaugiasi, kad užsienio studentai renkasi šį fakultetą. Kodėl? Atsakymai – pokalbyje su prodekane, kuri spalio pradžioje buvo įvertinta Kazachstane. Šiuo metu itin akcentuojamas tarptautiškumo skatinimas Vilniaus universitete. Kaip tai daryti sekasi Medicinos fakultetui? Koks jo indėlis į tarptautiškumą? Medicinos fakulteto tarptautiškumas juntamas vos pravėrus fakulteto duris: koridoriuose vokiečių, anglų ir kitomis kalbomis klega užsienio studentai, suteikiantys fakultetui daugiakultūrio žavesio. Prieš ketverius metus pradėtos medicinos studijos anglų kalba, o nuo pernai šia kalba galima mokytis odontologijos. Be to, Medicinos fakultetas aktyviai dalyvauja studentų ir dėstytojų mainų programose, vykdo bendrus tarptautinius akademinius ir

Doc. Vaiva Hendrixson tapo Karagandos valstybinio medicinos universiteto garbės profesore

Doc. V. Hendrixson skaito paskaitą Karagandos valstybiniame medicinos universitete mokslo projektus, jau nekalbant apie daugybę tarptautinių renginių, nuolat vykstančių fakultete. Siūlome ilgą sąrašą dalykų, dėstomų anglų kalba. Juos rinktis gali ne tik medicinos, bet ir kitų studijų programų (pvz., antropologijos ar biochemijos) studentai užsieniečiai. Galbūt nuo rudens Medicinos fakultete įdiegta kokių nors naujovių, kurios dar labiau padidintų tarptautiškumą ir paskatintų užsieniečius čia rinktis studijas? Ypatingų naujovių šį rudenį nesame įdiegę, tačiau stengiamės nuolat tobulinti, gerinti studijų kokybę, atnaujinti mokymo bazę, sudaryti kuo geresnę emocinę studijų aplinką tiek studen-

Vienas studentas, paklaustas, kodėl rinkosi studijas Medicinos fakultete, vaizdingai atsakė, kad studijos kituose universitetuose jam yra lyg apsipirkimas dideliame prekybos centre, o studijos mūsų fakultete prilygsta butikui. Stengiamės tokį lygį kiek galėdami išlaikyti. Darbas mažose grupėse, nuoširdus bendravimas su dėstytoju – Medicinos fakulteto stiprybės. Pavyzdžiui, kiekvienam odontologijos studentui suteikiama individuali mokymosi vieta – odontologijos kėdė. Kur rasi tokią prabangą kituose Europos universitetuose! Daugelyje jų viena kėde dažnai dalijasi grupė studentų. Drįstu manyti,

kad užsieniečius studijuoti traukia ne tik patrauklesnė negu kaimyninėse Europos šalyse studijų kaina, bet ir gera fakulteto dvasia, draugiška aplinka ir nuolatinis dėmesys, padedantis jaustis lyg namuose. Iš kokių šalių dažniausiai atvyksta studentai? Kaip manote, kodėl būtent iš jų? Didžiąją dalį užsienio studentų sudaro vokiečiai. Nemažai studentų atvykę iš Skandinavijos šalių, Jungtinės Karalystės, Šveicarijos. Turime ne vieną užsienietį ir iš tolimesnių kraštų: Izraelio, JAV, Kanados, Australijos, Kinijos, Singapūro, Jungtinių Arabų Emyratų, Nigerijos. Kodėl esame tokie populiarūs tarp vokiečių? Nors Vokietijoje medicinos studijos nemokamos, tačiau daug vokiečių neturi galimybių studijuoti namie dėl nepakankamo medicinos studijas siūlančių Vokietijos universitetų skaičiaus ir didelės konkurencijos. Todėl vokiečiai ieško kitų nišų. Jie renkasi kokybiškas medicinos studijas siūlančius universitetus kitose Europos valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Apie mus vokiečiai dažniausiai sužino iš žiniasklaidos, socialinių tinklų, čia jau studijuojančių pažįstamų. Ne vienas pasidomėjęs tarptautiniu Vilniaus universiteto reitingu. Spalio 6 d. Jums suteiktas Karagandos (Kazachstanas) valstybinio medicinos universiteto garbės profesorės vardas. Už ką buvote įvertinta? Kiek apskritai tokie apdovanojimai svarbūs mokslininkui, visam Vilniaus universitetui? Prisipažinsiu, šis apdovanojimas man buvo kiek netikėtas – vykau sveikinti šio universiteto bendruomenės jo 65 metų sukakties proga. Nesitikėjau, kad pati būsiu pagerbta. Su šiuo universitetu, kaip ir keletu kitų Kazachstano universitetų, esame pasirašę bendradarbiavimo sutartis, tad aktyviai dalyvaujame dėstytojų ir studentų mainuose. Apdovanojimą vertinu ne vien kaip asmeninį laimėjimą dėstant Karagandos valstybiniame medicinos universitete medicinos studentams, studijuojantiems anglų ir rusų kalbomis, konsultuojant doktorantus ar dalyvaujant mokslinėje veikloje. To nebūčiau pasiekusi be savojo Medicinos fakulteto. Tikiu, kad tai reikšmingas įvertinimas ir mano Alma Mater. Stovėdama kartu su kitų universitetų mokslininkais ir priimdama apdovanojimą pirmiausia atstovavau Vilniaus universitetui. Išsamų interviu skaitykite naujienos.vu.lt

V. Vėgelytės nuotr.

Agnė GRINEVIČIŪTĖ

Spalio 14–18 d. Vilniaus universitete lankėsi Kiūšiū universiteto (Japonija) profesoriai Kunio Ishikawa ir Kanji Tsuru.

Asm. arch. nuotr.

nos fakultete studijuoja 134 užsienio studentai, dar 40 yra atvykę pagal mainų programas. Šis fakultetas iš kitų Vilniaus universiteto padalinių išsiskiria užsieniečių skaičiumi. Globalėjančiame pasaulyje tarptautiškumas tampa vienu svarbiausių universiteto rodiklių.

Svečiai iš Japonijos aplankė VU centrinių rūmų ansamblį ir biblioteką, Vilniaus senamiestį, Trakus, Kryžių kalną, Taujėnų dvarą ir Šeduvos malūną. Nuotraukoje – profesoriai Kunio Ishikawa ir Kanji Tsuru su VU Chemijos fakulteto moksline grupe Taujėnų dvare

Prof. Aivaras KAREIVA, Chemijos fakultetas

Pagrindinis šio vizito tikslas – aptarti bendro Lietuvos ir Japonijos mokslo projekto „Geresnėmis kaulų priauginimui savybėmis pasižyminčių kalcio fosfatų žematemperatūrė sintezė ir pradinis in vivo vertinimas“ (KALFOS) vykdymo detales. Medžiagos, naudojamos susidėvėjusiems kietiesiems ar minkštiesiems žmogaus organizmo audiniams pakeisti, yra labai svarbios šiuolaikinei ir ateities biomedicinai. Įgyvendinant šį projektą bus sukurti žematemperatūriai bionanomedžiagų, pasižyminčių kaulų priauginimui tinkamesnėmis savybėmis, sintezės metodai. Šioms biologinėms medžiagoms keliami aukštesni reikalavimai – tai biosuderinamumas ir kaulinio audinio priauginimo geba. Sukurtais žematemperatūriais sintezės metodais bus susintetinti kalcio hidroksiapatitas, trikalcio fosfatas ir naujos biologinės medžiagos, legiruotos retųjų žemių elementais. Žematemperatūriais sintezės metodais susintetintos bionanomedžiagos pasižymės specifinėmis struktūrinėmis, morfologinėmis, mechaninėmis ir optinėmis savybėmis. Mokslininkai atliks šių medžiagų pradinį in vivo vertinimą. Tokiomis žematemperatūrio režimo sąlygomis gautos biologinės medžiagos pasižymės specifine vidine sandara ir paviršiaus morfologija, užtikrinančia aukštesnę kaulinio audinio priauginimo gebą. Profesorius K. Ishikawą ir K. Tsuru iš Fukuokos miesto priėmė ir VU rektorius prof. Artūras Žukauskas. Prof. K. Ishikawa patikino rektorių, kad įgyvendinus šio projekto idėjas atsivers naujos mokslinės erdvės

bionanomedžiagų chemijos ir nanomedicinos srityse. Chemijos fakultete vykusiame moksliniame seminare VU mokslinė grupė (vadovas prof. A. Kareiva) pristatė projekto įgyvendinimo etapus ir vizijas. Doc. Edita Garškaitė ir dr. Živilė Stankevičiūtė papasakojo, kaip žematemperatūriai sintezės metodai leis susintetinti naujas biokeramines nanomedžiagas, pasižyminčias pagerintomis biologinėmis (biosuderinamumas ir kaulinio audinio priauginimo geba) ir naujomis fizikinėmis (mechaninėmis, optinėmis) savybėmis. Tačiau VU neturi patirties ir galimybių tirti bionanokeraminių medžiagų biologinių savybių (in vitro / in vivo tyrimai). Tokia patirtimi gali pasidalyti Japonijos mokslininkai. Štai prof. K. Ishikawos mokslinėje laboratorijoje Kiūšiū universiteto Biomedžiagų katedroje yra naujausia įranga šiuolaikinėms biokeraminėms nanomedžiagoms, naudojamoms odontologijoje bei ortopedijoje, tirti ir apibūdinti. Susintetintos naujos nanomedžiagos bus taikomos odontologijoje bei ortopedijoje ir atskleis naujus nanomedicinos plėtros aspektus. Kiūšiū universiteto Biomedžiagų laboratorija – visame pasaulyje garsus medžiagotyros centras. Šio centro mokslininkai jau seniai specializuojasi įvairių biokeraminių medžiagų tyrimuose. Toks bendradarbiavimas mums bus didžiulis žingsnis į priekį gilinantis į nanostruktūrintų biomedžiagų fizikinį pasaulį. Šiame projekte dirbs keli Chemijos fakulteto studentai. Jie turės galimybę padirbėti geriausiuose Japonijos mokslo centruose. Dr. Ž. Stankevičiūtė jau tvarko dokumentus Japonijos vyriausybės podoktorantūrinių studijų stipendijai Kiūšiū universitete gauti.


8

universitas

vilnensis

paveldas

2015 m. gruodis

Pranciškaus Smuglevičiaus salė: spalvinga praeitis, viltinga ateitis Nijolė BULOTAITĖ Žymiojo dailininko, universiteto Dailės katedros profesoriaus Pranciškaus Smuglevičiaus (1745–1807) kartu su broliu Antanu, Vilniaus teatrų dekoratoriumi, išpuošta salė kelis kartus keitė savo paskirtį. Šioje salėje jėzuitų laikais buvo valgykla-refektoriumas, vėliau aktų salė, kurioje buvo skaitomos viešos paskaitos, teikiami diplomai, vykdavo iškilmingos mokslo metų atidarymo šventės. P. Smuglevičius per dvejus metus (1802–1804), kai buvo nutarta įkurti čia aktų salę, sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą, be jokio atlyginimo dekoravo salę. Pagrindinė pasirinkta tema – mokslo vyrų išaukštinimas. Salės dekoravimo eskizai buvo pateikti tvirtinti universiteto tarybai. Už salės dekorą caras Aleksandras apdovanojo autorių aukso žiedu su deimanto akimi. Pačiame salės viduryje skliautuose XX a. pradžioje restauruota išlikusi XVII a. freska, vaizduojanti mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią universiteto profesorius jėzuitus, kurią P. Smuglevičius buvo uždengęs savo tapytu mokslų globėjos deivės Minervos, vainikuojančios nusipelniusius Vilniaus universiteto mokslininkus, paveikslu. Amžininkai mini, kad salė buvusi nepaprastai puošni. Vienas pirmųjų naujai dekoruotoje salėje vykusių iškilmingų renginių buvo viešas į Vilnių atvykusio garsaus

mediko profesoriaus Johano Peterio Franko pasveikinimas. Yra išlikę čia vykusių universiteto iškilmingų renginių aprašymų. Buvęs universiteto studentas Stanislovas Moravskis savo atsiminimuose apie jaunystės dienas Vilniuje aprašo daktaro laipsnio teikimo ceremoniją: „Aula, t. y. didžiulė paradinė universiteto salė, paprastai būdavo sausakimša [...] ceremoniją pradėdavo rektorius, apsigaubęs purpurine aksomine, auksu gausiai siuvinėta mantija, pamušta baltu atlasu – tarp studentų buvo kalbama, kad ją akademijai dovanojęs dar karalius Steponas. Prieš rektorių eidavo bedelis, apsirėdęs paradiniu munduru, ir nešdavo sidabrinę lazdą, taip pat karaliaus Stepono dovanotą. Paskui rektorių eidavo dekanas, po to profesoriai su ryškiai raudonomis pelerinomis su kapišonais ir togomis [...]. Visa tai darė nuostabų vaizdą. Kai po to Paryžiuje pamačiau viešus miesto arba aukščiausiųjų krašto rūmų susirinkimus, paryžietiškų apdarų skurdumas man rėžė akį [...]. Jeigu jiems būtų tekę pamatyti anuometinę Vilniaus universiteto eiseną!“ Panašiai, stebėdamas Prancūzijos akademijos iškilmes, savo atsiminimuose jas su Vilniumi lygino kitas buvęs studentas, vėliau Čilės Santjago universiteto rektorius, gamtininkas Ignas Domeika. Salės dekoras ir iškilaus menininko darbas buvo vertinamas, juo gėrimasi, o pagarba tapytojo taVU bibliotekos fondų nuotr.

P. Smuglevičiaus salė po 1929 m. restauracijos

VU bibliotekos fondų nuotr.

Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė – neabejotinai įspūdingiausia universiteto rūmų salė, gausiai lankoma turistų ir universiteto svečių.

Charles-Claude Bachelier. Vilniaus senienų muziejaus salė, 1857. Litografija lentui buvo deramai išreikšta netrukus po jo mirties. 1808 m. šioje salėje vykusiame viešame Vilniaus universiteto posėdyje estetikos profesorius Filipas Neriušas Golianskis sakė kalbą, skirtą pirmojo piešimo ir tapybos katedros profesoriaus P. Smuglevičiaus ir istoriko T. Husaževskio atminimui. Joje jis aptarė P. Smuglevičiaus veiklą, šlovino jo talentą ir kartu kalbėjo apie pačią salę, kurioje vyko posėdis: „Bet argi man leista tinkamai

didelio Menininko kūrybą apsakyti? [...] Jau pati ta vieta, kur dabar esame, jo talentu pasirūpino. [...] Tuo didesnė jam šlovė, kad be jokių jo pastangų dovaną už tą Akademijai skirtą prisiminimą vėliau gavo iš Monarcho.“ Šioje kalboje N. Golianskis gana detaliai aptarė salės interjerą ir iš jo galima spręsti, kad lenkų restauratoriai XX a. pradžioje jį šiek tiek pakeitė. Uždarius universitetą salėje įsikūrė pagrindinė Senienų muziejaus

ekspozicija. Iškėlus muziejų, P. Smuglevičiaus paveikslai buvo nuplėšyti, o 1867 m. V. Griaznovas uždengė klasicistinę tapybą pseudobizantiniu ornamentu. Salės tapybą restauravo dailininkas Jurgis Hopenas 1927–1931 m. Dabar čia bibliotekos reprezentacinė, istorinių, iškilmingų renginių, kultūros paveldo viešinimo erdvė. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. antrosios pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.

Pastaruosius kelerius metus senojoje bibliotekoje vyksta restauravimo, tvarkymo darbai, atsiveria naujos erdvės, biblioteka modernizuojama, pritaikoma šiuolaikiniams poreikiams, čia viena po kitos keliasi fakultetų bibliotekos. Apie ateities planus, susijusius su P. Smuglevičiaus sale, kalbame su Vilniaus universiteto bibliotekos generaline direktore Irena Kriviene. Kada ši salė paskutinį kartą buvo restauruojama? Ką dar ketinama daryti? Salė neseniai buvo šiek tiek tvarkoma, prieš kelerius metus atnaujinome grindis, pakeitėme kilimą, restauravome istorines kėdes. Buvo sutvarkyta elektros instaliacija, kad salė būtų saugi ir parengta priimti lankytojus. Šios istorinės salės, kaip ir J. Lelevelio salės, rekonstrukcija, restauravimas įtraukti į investicinį projektą „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“. Tad ateityje ketiname atlikti ir salės restauravimo darbus. Viena pagrindinių šios salės problemų kyla iš to, kad jos grindys beveik puse metro žemiau nei M. Sarbievijaus kiemo grindinys. Prasidėjus liūtims ir kieme prisirinkus vandens, drėksta pamatas ir kyla grėsmė freskoms, ypač esančioms ant prigludusios prie M. K. Sarbievijaus kiemo sienos. Reikės pavalyti, patvarkyti visas freskas ir užbaigti tvarkyti elektros instaliaciją. Restauratorių rankų taip pat prašosi didysis stalas. Restauruodami, rekonstruodami senąją biblioteką stengiamės maksimaliai išsaugoti autentiką, tos pačios politikos laikysimės ir restauruodami P. Smuglevičiaus salę. Salės freskos neliestos restauratorių dar nuo lenkų Stepono Batoro universiteto laikų?

Nebent kiek pavalytos. Gal ir dabar restauratoriai tai pavadins tvarkymu, valymu, o ne restauravimu. Šiuo metu salė kaip tik trumpam uždaroma: bus ne tik renovuojama šildymo sistema, bet ir atliekami polichrominiai dekoro tyrimai, kurių rezultatai parodys, kokiomis apimtimis salė turėtų būti restauruojama. Senosios bibliotekos rekonstrukcijos projektas pradėtas dar 2006 m. ir pagal jį sutvarkyta labai daug bibliotekos erdvių. Projektas leido taip pergalvoti bibliotekos erdvių panaudojimą, kad į jas galėtume integruoti centriniuose rūmuose esančių fakultetų bibliotekas. Vyko nemažai struktūrinės pertvarkos ir fizinių erdvių pokyčių, tačiau architektūrą ir interjerus stengėmės kruopščiai išsaugoti. Koks Jūsų santykis su šia sale? Ar prisimenate pirmą kartą, kai ją pamatėte, koks buvo įspūdis? Gal ypač išskir tinės istorijos nepapasakosiu. Kai 1976 m. pirmą kartą atėjau į biblioteką, ši salė emociškai buvo suprantama kaip išskirtinė, o tai reiškė, kad be reikalo ten nėra ko vaikščioti. Tuo metu salėje buvo įsikūręs Retų spaudinių skyrius ir skaitykla. Tais laikais naujus darbuotojus supažindindavo su biblioteka. Per tokią pažintinę ekskursiją aš pirmą

kartą ir išvydau šią salę. Ji man padarė didelį įspūdį. Esu gimusi ir augusi Suvalkijos vienkiemyje, kur tokių erdvių ir tokių salių vaikystėje neteko matyti. Paskui buvau įtraukta į gidų, vedančių ekskursijas po Vilniaus universitetą, gretas ir tada jau dažnai ateidavau į šią salę su ekskursijomis. Ekskursijas vedžiau rusų ir vokiečių kalbomis. Jų buvo tikrai nemažai, todėl P. Smuglevičiaus salė man tapo artima. Joje veikė nuolatinė universiteto mokslo istorijai skirta ekspozicija, apie kurios eksponatus buvau susirinkusi iš tiesų išsamią informaciją. Taigi per pirmuosius gidavimo metus mano santykis su šia sale gerokai pasikeitė. Iš pradžių ji atrodė neįtikėtina, puošni, tarsi muziejus, o pasirodė, kad ten ir dirbama, ir skaitytojai ateina. Neketinate keisti salės paskirties? Tai istorinė salė, čia vyksta įvairūs renginiai, jos funkcija reprezentacinė. Tai vieta, kur ateina beveik visi universiteto svečiai. Salėje biblioteka rengia parodas, pristatančias sukauptą turtingą kultūros, universiteto mokslo istorijos paveldą. Paskirties keisti neketiname.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

9

Grybų parodoje – reti eksponatai

Rugsėjo 25–26 d. Vilniaus mokytojų namuose vyko paroda, kuriai eksponatų ieškojo biologijos studijų programos IV kurso bakalaurantai ir botanikos studijų programos magistrantai kartu su ekspedicijos vadovais Botanikos ir genetikos katedros dėstytojais prof. Ernestu Kutorga ir doc. Ingrida Prigodina Lukošiene. Ekspedicijos dalyviai stengėsi surinkti parodai tinkamų eksponatų. Studentai ir dėstytojai Dūkštų ąžuolyne, Karmazinų pilkapyne ir kitose Dūkštų miško vietose rinko grybų ir gleivūnų vaisiakūnius bei kerpių

įrašytą grybą augalų lysvėje aptiko sodo kolekcijų kuratorė Kristina Balnytė. Parodos ekspoziciją praturtino Lietuvoje saugomų grybų ir kerpių rūšių pavydžiai iš Vilniaus universiteto Herbariumo. Grybų ir kerpių parodoje iš viso eksponuota apie 290 grybų ir kerpių rūšių. Joje vilniečiai susipažino su įvairiais valgomaisiais, nevalgomaisiais, nuodingaisiais, parazitiniais, medieną ardančiais ir Lietuvoje saugomais grybais. Specialios ekspozicijos buvo skirtos kerpėms, gleivūnams ir grybais mintantiems gyvūnams pažinti. Parodos lankytojai galėjo stebėti grybų sporas per mikroskopą, užduoti mikologams įvairių klausimų apie grybų rinkimą, nuodingumą ir naudingumą, maistines savybes, saugojimą ir ruošimą maistui, parazitinių grybų daromą žalą.

J. Prigodinos Lukošienės nuotr.

J. Prigodinos Lukošienės nuotr.

E. Kutorgos nuotr. E. Kutorgos nuotr.

Studentė Karolina Svidlerytė džiaugiasi radusi grybų

Kukurdvelkis

R. Jankevičienės nuotr.

GMF Botanikos ir genetikos katedra

gniužulus. Pavyko aptikti ne tik geriau pažįstamų grybų – raudonviršių, musmirių, kelmučių, bet ir mažiau matytų, pavyzdžiui, aukšliagrybūną kisliąją bulgariją, papėdgrybūnus gličiąją geltonpėdę bei raudongalvį baltikenį ir apyretes senų lapuočių medžių kerpes – kandeliarinę auksuotę ir žaliają taurenę. Grybų ir kerpių pavyzdžius į parodą suvežė ir kiti projekto partneriai – Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos ir Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos moksleiviai ir mokytojai, Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mikologai ir Lietuvos mikologų draugijos nariai. Vienas iš įspūdingiausių parodos eksponatų – beveik futbolo kamuolio dydžio didžiojo kukurdvelkio vaisiakūnis – į parodą atkeliavo iš VU Botanikos sodo Vingio skyriaus. Šį retą ir į Lietuvos raudonąją knygą

E. Kutorgos nuotr.

Prof. Ernestas KUTORGA, doc. Ingrida PRIGODINA LUKOŠIENĖ,

R. Jankevičienės nuotr.

Mikologinėje ekspedicijoje Neries regioniniame parke (Vilniaus r.) studentai ieškojo eksponatų parodai – įvairių grybų ir kerpių. Pavyko aptikti ne tik geriau pažįstamų grybų – raudonviršių, musmirių, kelmučių, bet ir mažiau matytų.

Paroda yra Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės aplinkosauginio švietimo projekto „Vilniaus grybų ir kerpių paroda“ renginys. Organizatorė – Lietuvos mikologų draugija.

VU SA metų veiklos planas: kultūros ir mąstymo pokyčių reikalaujantys tikslai Vilniaus universiteto Studentų atstovybė (VU SA) patvirtino 2015–2016 m. veiklos gaires. Ambicijos atgaivinti studijų programų komitetus, studentų pasitenkinimo studijų kokybe apklausas, grįžtamąjį ryšį ir užtikrinti galimybę universitete studijuoti studentams, turintiems specialiųjų poreikių – tokie studentų organizacijos darbo tikslai šiais mokslo metais. Apie naująjį veiklos planą – pokalbis su VU SA prezidentu, VU Tarybos nariu Andriumi Uždanavičiumi. Kokius tikslus VU SA išsikėlė ateinantiems metams? Tikslai yra aktualūs visiems padaliniams – tai aktyvus darbas studijų programų komitetuose, abipusio grįžtamojo ryšio skatinimas, tinkamo mokymosi šaltinių kiekio užtikrinimas, pirmakursių integracijos ir specialiųjų poreikių turinčių studentų problemų sprendimas. Kiekvienas padalinys išskyrė ir sau aktualiausias problemas, kurias ketinama spręsti. Šiemet galime matyti itin platų veiklų spektrą – nuo studentų poreikių analizių rengimo iki pokyčių konkrečiose studijų programose.

Kuo planas skiriasi nuo praėjusių metų? Jame daugiau darnumo. Nelieka tokio veiklų išskaidymo, kokį matydavome anksčiau. Šįkart susikoncentravome į kertines problemas, jos detaliai išanalizuotos ir pateikti žingsniai jų sprendimams pasiekti. Kokie iššūkiai laukia, kas bus sunkiausia, o ką įgyvendinti bus lengviau? Sunkiausi, žinoma, universiteto kultūros ir žmonių mąstymo pokyčių reikalaujantys tikslai. Štai studijų programų komitetų veikla. Šis įrankis kokybei užtikrinti sukurtas jau seniai, tačiau dėl įvairių aspektų niekaip neįgalinamas veikti. Universitete tikrai turime gerųjų programų komitetų

veiklos pavyzdžių, tačiau tai pritaikyti visose studijų programose yra milžiniškas iššūkis, kadangi reikalingas kitoks požiūris į studijų kokybės formavimą universitete. Šiemet iškeltos išskirtinai įsisenėjusios problemos, kai kurių sprendimas truks ne vienerius metus, tačiau svarbiausia išlaikyti nuoseklumą. Tai padėti mums turėtų pakeista planavimų metodika, leisianti kitąmet įvertinti pasiektą rezultatą ir tęsti veiklą. Galbūt buvo dalykų, kuriuos VU SA taip pat darys, tačiau į planą neįtraukė? Į planą netraukiame einamųjų veiklų, taip pat ir daug diskusijų reikalaujančių sprendimų. Dėl kai kurių dalykų geriausią sprendimą

galima rasti tik ieškant konsensuso, tad, aktyviai įsitraukdami į diskusijas dėl universiteto pokyčių, pateikiame studentų poziciją, ieškome geriausių pavyzdžių užsienio universitetuose ir užtikriname, kad studentų nuomonė būtų išgirsta. Tai nėra suplanuojamas procesas, kadangi jis vyksta nuolat ir priklauso nuo daugybės kintamųjų. Ar yra tokių darbų, kurie buvo suplanuoti anksčiau, tačiau bus vykdomi ir šiemet? Jau seniai kalbame apie galimybes dėstytojams tobulinti savo pedagoginę kvalifikaciją, su Švietimo ir mokslo ministerija diskutuojame apie palankesnių sąlygų sukūrimą studentams, kuriems būtina finansinė parama, skatiname diskutuoti apie socialiai

jautrių grupių aukštajame moksle problemas. Daug darbų yra tęstinių. Kokios didžiausios inovacijos atsispindi šių metų plane ar VU SA veikloje apskritai? Negalėčiau išskirti šių metų, tačiau panašu, kad daromės vis konstruktyvesni. Kaip didžiausią pasiekimą galėčiau įvardyti tai, kad naudodamiesi vis tobulesnėmis metodikomis užtikriname veiklos tęstinumą net tokioje jaunoje, greitai besikeičiančioje organizacijoje. Žodžiai inovacija ir istorinė atmintis galbūt ir nedera tarpusavyje, tačiau mechanizmų kūrimas tai atminčiai išsaugoti yra gyvybiškai svarbus ilgalaikiams, didžiausią naudą nešantiems tikslams pasiekti. VU SA inform.


universitas

vilnensis

10

Kaimynus suartina bendri projektai Spalio 13 d. Varšuvoje, Lenkijos mokslų akademijoje, vyko tarptautinio projekto EUROJOS baigiamoji konferencija.

2015 m. gruodis

Visuomenės veikėjų verdiktas: Lietuvai kurti reikia daugiau kritiškai mąstančių žmonių Šiandien, kai pasaulis taip greitai keičiasi, vėl kyla klausimas, kokių profesijų, kokių specialistų labiausiai reikia. Lietuvoje stiprėja balsai, kad technologai sukurs klestinčią valstybę. Ar tikrai ateitis, kaip dažnai teigiama – technologų rankose? Kokių specialistų reikės, o kurie bus mažai vertingi? Koks balansas tarp socialinių ir technologinių mokslų reikalingas visaverčiam visuomenės gyvavimui?

Asm. arch. nuotr.

Prof. Irena SMETONIENĖ, Filologijos fakultetas

Konferencijoje dalyvavo ir trys projekto dalyviai iš Lietuvos: prof. I. Smetonienė, doc. K. Rutkovska, dr. M. Smetona. Joje pristatyti galutiniai rezultatai: 5 aksiologinio žodyno („Leksykon aksjologiczny Słowian i ich sąsiadów“) tomai („DOM w językach i kulturach“, „EUROPA oczyma Słowian i ich sąsiadów“, „PRACA w językach słowiańskich“, „WOLNOŚĆ w językach słowiańskich i europejskich“, „HONOR w językach Słowian i ich sąsiadów“), taip pat straipsnių rinkinys „Ankieta jako narzędzie w badaniach aksjologicznych“, konceptų analizė pasirodys ir atskira knyga anglų kalba. Žodyno recenzentė prof. S. Tolstaja – žymiausia Maskvos etnolingvistinės mokyklos atstovė – pabrėžė, kad atliktus tyrimus „galima sulyginti su leksinės semantikos tipologijos darbais, tik jie turi etnolingvistinį charakterį“. Lietuviai šiems leidiniams pateikė NAMO (K. Rutkovska), EUROPOS (M. Smetona) ir GARBĖS (I. Smetonienė) analizes, kurias ypač gerai įvertino vyriausiasis žodyno redaktorius prof. J. Bartmińskis ir atskirų tomų redaktoriai (prof. W. Chlebda ir prof. P. Sotirovas). Džiugu, kad kalbotyros mokslas vėl atsigręžė į kalbos turinį, į jo ryšį su kalbančiųjų sąmone ir konceptualiuoju pasauliu. Šis atsigręžimas lėmė naujos reikšmės koncepcijos atsiradimą ir poreikį parinkti

tinkamą būdą sąmonėje glūdinčioms sąvokoms aprašyti. Reikšmė imama suprasti kaip išorinio pasaulio interpretacija, kaip žmogaus susidūrimo su tikrove rezultatas, atitinkamų sąvokų – konceptų – egzistavimas sąmonėje. Konceptams nagrinėti pasitelkti kognityvistų metodai, bet išplečiama kalbos reikšmė visuomenės gyvenime – kalbos turinys sutapatinamas su visu esamu sąmonės turiniu, o patys konceptai vertinami kaip žmogaus patyrimo ir visos psichomotorinės veiklos rezultatas. Remdamasis kognityvistų darbais, lenkų etnolingvistas ir Liublino etnolingvistikos mokyklos kūrėjas J. Bartmińskis „Liaudies kalbinių stereotipų žodyne“ („Słownik językowych stereotypów ludowych“), o tiksliau, jau žodyno bandomajame sąsiuvinyje, įveda „kognityvinės definicijos“ sąvoką. Ji labai svarbi ir šiuolaikinei lietuvių kalbotyrai, nes pateikia objekto kalbinį ir kultūrinį portretą tokį, kokį jį mato lietuviškos kalbinės kultūros atstovas, taip pat parodo, kokios objekto ypatybės yra užfiksuotos kalboje, kokiu aspektu tos ypatybės liečiasi ir kokiomis charakteristikomis yra grindžiamos, kokie subjektyvūs ir kultūriniai veiksniai daro įtaką būtent tokios objekto vaizdo struktūros atsiradimui. Atskirų žodžių konceptai Lietuvoje netyrinėti, todėl ši patirtis projekte yra nauja, labai reikalinga. Tokie tyrimai ypač svarbūs, kai kyla diskusijos apie lietuvių tautinę tapatybę, etniškumą ir išskirtinumą.

EUROJOS (Grant NPRH nr 0132/NPRH2/H12/81/2012 Metody analizy językowego obrazu świata w kontekście badań porównawczych) ištakos – 2001 metai, kai tarptautinėje konferencijoje sutarta tirti slavų ir jų kaimynų pasaulio vaizdą kalboje. Per kelis projekto etapus sukurta speciali konceptų nagrinėjimo metodika, apimanti žodynų, įvairių diskursų, jaunimo apklausų medžiagą. Nuo 2012 m. projekte dalyvavo 163 mokslininkai iš 16 šalių, surengtos 3 konferencijos, 3 seminaraimokymai projekto dalyviams.

Eglės Maliukevičiūtės nuotr.

Projekto vadovas, Liublino etnolingvistikos mokyklos pradininkas prof. J. Bartmińskis (pirmas iš dešinės) pernai, lankydamasis J. Jablonskio konferencijoje, asmeniškai pakvietė VU mokslininkus (iš kairės) doc. K. Rutkovską, prof. I. Smetonienę, dr. M. Smetoną prisidėti prie jau įsibėgėjusių darbų

Giedrė BIRŽYTĖ Apie tai spalio 29 d. buvo kalbėta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) inicijuotoje žinomų visuomenės veikėjų, verslininkų ir akademikų diskusijoje „Ateities formulė: kokių protų reikia klestinčiai valstybei“. Diskusijoje dalyvavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Soundest“ direktorius Rytis Laurinavičius,„Thermo Fisher Scientific“ generalinis direktorius ir Baltijos regiono prezidentas, VU Tarybos narys Algimantas Markauskas, „TELE2“ direktorius Petras Masiulis, filosofė ir aukštojo mokslo ekspertė, VU TSPMI dėstytoja doc. Nerija Putinaitė, žurnalo „Naujasis ŽidinysAidai“ redaktorius, VU Istorijos fakulteto doc. Nerijus Šepetys ir KTU studijų prorektorė doc. Jurgita Šiugždinienė. Renginį moderavo VU TSPMI direktorius prof. Ramūnas Vilpišauskas. Verslo ir akademinei sričiai atstovaujantys pašnekovai sutiko, kad labiausiai klestinčiai valstybei reikia pridėtinę vertę kuriančių talentų bet kurioje srityje. Talentingi asmenys paprastai gerai suvokia save ir yra atradę veiklą, kuri jiems labiausiai tinka ir patinka. Anot P. Masiulio, svarbiausia, kad žmogus jaustų savo asmeninę vertę, suvoktų savo orumą, pasitikėtų savimi, nebijotų veikti. Tai turėtų būti ugdoma. Plėtodama mintį, doc. N. Putinaitė pabrėžė, kad laisvas žmogus pirmiausia geba mąstyti kritiškai. Tai pirminė sąlyga, reikalinga išlaisvinti smalsumą ir kūrybingumą, be kurių neįmanoma duoti naudos nei verslui, nei šeimai, nei valstybei. Formali diplomo reikšmė vis labiau menksta, didėja tarpdiscipliniškumo

poreikis. Nepaisant to, ateityje specializuotų žinių poreikis išliks, tačiau bus menkavertis, jei žmogus nesugebės tų žinių taikyti lanksčiai, kūrybingai. Skirtingos profesijos, anot doc. N. Putinaitės, išliks visada, nes būtina, kad žmonės įgytų tam tikrų praktinių žinių, o ir jų pašaukimas yra ir bus skirtingas. Universitetai neturėtų būti ekonomizuojami, orientuojami į specialistų rengimą tam tikroms darbo vietoms. Jie turi sudaryti sąlygas pašaukimų skleidimuisi, skatinti giliau ir kompleksiškiau suprasti reiškinius ir taip vaduoti visuomenę nuo supaprastinto požiūrio į politinius ar

gio, trūksta pačių švietimo sistemos atstovų iniciatyvos, taip pat jaunimo aktyvumo. Pasak A. Markausko, efektyviausia, kai remiantis faktais randamos problemos priežastys ir tuomet daromi sprendimai. Tad reiktų ieškoti giluminių menko Lietuvos gyventojų darbo našumo priežasčių ir jas šalinti. Papildydamas pašnekovą, R. Dargis atkreipė dėmesį, kad talentų suradimas ir jų ugdymas yra sėkmės laidas valstybės ateičiai. Todėl jau šeimoje, paskui mokykloje, kolegijoje ar universitete jaunam žmogui svarbu suformuoti kritinį mąstymą, kūrybingumą ir svarbiausia – gerus gebėjimus pritaikyti įgytas žinias. Jis pabrėžė, kad mokytojo profesija yra smarkiai nuvertinta, o universitetai turi būti aukščiausias laiptelis ugdant visavertę asmenybę. Istorikas doc. N. Šepetys išskyrė kelis žmonių bruožus, kurie reikalingai klestinčiai valstybei: tai gebėjimas ieškoti ir surasti, įsigilinti, suvokti visumą, taip pat mąstyti ir išreikšti save žodžiu ir raštu. Anot pašnekovo, Lietuvos problemos yra žmonių problemos, o ne technologijų, tad ir spręsti jas turėtų tie, kurie išmano žmones, visuomenės raidą. Vienas iš būtinų žingsnių – atsikratyti sovietmečio mąstymo. Verslininkas R. Laurinavičius pabrėžė, kad radikalūs pokyčiai pradėtų vykti, jei nuo sprendimų ir įgyvendinimo būtų nušalinti prastai dirbantys, o juos pakeistų geriausiai savo pareigas vykdantieji. Tačiau šis variantas vargu ar praktiškai įgyvendinamas. Todėl, anot pripažinto vadovo A. Markausko, tikslingiau yra mokytis kiekvienam ir kasdien. Prof. R. Vilpišauskas pažymėjo, kad elgesio kaita reikalauja išeiti iš „komforto zonos“, o tam būtina geriau suvokti save ir ugdyti pokyčiams, lyderystei reikalingus įgūdžius.

„Visuomenės veikėjai vienbalsiai sutiko, kad Lietuvos švietimo sistema neprisideda ugdant talentingus specialistus“ profesinius procesus. Visuomenės veikėjai vienbalsiai sutiko, kad Lietuvos švietimo sistema neprisideda ugdant talentingus specialistus. Atvirkščiai, mokyklose ir universitetuose vis dar išlieka orientacija į žinias, vidurkius ir egzaminus, bet ne į individualių gebėjimų atskleidimą, įgūdžių lavinimą, elgsenos, tinkamo požiūrio formavimą. Pasak doc. J. Šiugždinienės, šiandieninis profiliavimas vidurinio ugdymo sistemoje smarkiai apriboja jaunų žmonių pasirinkimo galimybes ir skatina juos susitelkti tik į dalykus, iš kurių bus laikomi egzaminai, pamirštant kitas, ne mažiau svarbias sritis. Mokyklose nepakankamai dėmesio skiriama tarpdisciplininiams projektams, kurie padėtų ugdyti platų mąstymą, komandinio darbo įgūdžius ir kūrybingumą. Diskusijos dalyviai įžvelgė radikalių pokyčių Lietuvos švietimo sistemoje būtinybę. Tačiau kol kas, anot R. Dar-


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

11

Mokslininkams – griežti reikalavimai dėl taisyklingos lietuvių kalbos Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013–2014 m. atliko tyrimą, kurio metu vertino aukštųjų mokyklų vadovėlių, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukų kalbą. Gegužės mėnesį šio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniaus universiteto Senatui. Prof. Irena SMETONIENĖ, Filologijos fakultetas

Kaip teigė tyrimą pristačiusi komisijos pirmininkė doc. Daiva Vaišnienė, „tyrimas parodė, kokia kalba bendrauja akademinė bendruomenė, kokios profesinės kalbos pagrindus universitetuose įgyja studentai, taip pat išryškino lietuvių kalbos mokymo bendrojo ugdymo mokyklose trūkumus“. Komisija įvertino trečdalį aukštųjų mokyklų 2010–2012 m. išleistų vadovėlių. Iš 77 vadovėlių tik 6 atitiko taisyklingumo reikalavimus. Įvertinta aukštosiose universitetinėse mokyklose 2013 m. apgintų 1068 magistro darbų kalba (lituanistinių studijų programų darbai nevertinti). Nustatyta, kad nemaža dalis darbų – apie 38 proc. – neatitinka kalbos taisyklingumo reikalavimų, t. y. dešimtyje puslapių rasta nuo 21 iki 60 ir daugiau klaidų. Kai kuriose aukštosiose universitetinėse mokyklose tik iš dalies įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Mokslo doktorantūros nuostatų 22 punktas, kuriame nurodyta, kad disertacija turi būti parašyta taisyklinga kalba. Įvertinus 714 daktaro disertacijų santraukų kalbą, paaiškėjo, kad 17 proc. santraukų kalba neatitiko taisyklingumo reikalavimų. Vilniaus universitetas, deja, šį kartą ne reitingų viršūnėje. Vadovėlių analizės duomenys* rodo, kad tik vienas iš tirtų vadovėlių atitinka taisyklingumo reikalavimus, o pagal klaidų skaičių esame ketvirti nuo galo. Kalbos taisyklingumo reikalavimus atitiko tik V. Dagienės ir kt. vadovėlis „Programinės įrangos lokalizavimo pagrindai“, iš dalies atitiko V. Juodkazio ir kt. „Regioninė hidrogeodinamika: požeminio vandens telkiniai ir ištekliai“, G. Kasnauskienės „Statistika verslo sprendimams“, V. Laurinavičiaus „Biocheminiai analizės metodai“. Kalbos taisyklingumo reikalavimų neatitiko V. Lakio ir kt. vadovėlis„Valdymo apskaitos teorija ir praktika“, V. P. Pranulio, V. Dikčiaus „Rinkodaros tyrimai. Teorija ir praktika“, R. Dubakienės „Klinikinė alergologija“, R. Čiegio „Makroekonomika“, A. Dubiečio „Netiesinė optika“, I. Pikturnienės ir kt. „Vartotojų elgsena: teorija ir praktika“. Pagal magistro darbų raštingumo lygį anoniminėje diagramoje Vilniaus universitetas atsiduria per vidurį, tačiau žemo raštingumo darbų labai daug. Panaši padėtis ir daktaro disertacijų santraukose. Vilniaus universitete apgintų disertacijų santraukose ypač daug linksnių, prielinksnių,

sakinių sudarymo ir konstrukcijų su padalyviais bei dalyviais klaidų, vartojama daug neteiktinų hibridų, semantizmų, kiek mažiau morfologijos ir žodžių darybos klaidų. Kalbos kompetencija yra neatsiejama nuo specialybės kompetencijos, nes mokslininkas privalo mokėti savo srities dalykus išdėstyti ne tik aiškia, sklandžia, bet ir taisyklinga kalba. Vilniaus universitetas visada siekė ir siekia kokybės, todėl pateikti duomenys yra signalas, kad reikia pasitempti. Senato pirmininkės prof. D. Pociūtės-Abukevičienės siūlymu sudaryta darbo grupė (prof. I. Smetonienė, prof. Z. Atkočiūnienė, doc. C. Caro Dugo, doc. M. Manstavičius ir studentų atstovas A. Varanauskas). Iš karto reikia pasakyti, kad universitetai nėra valdomi iš vieno centro, todėl ir raštingumo kėlimo būdai yra skirtingi. Kai kuriuose universitetuose baigiamieji darbai ir disertacijos ar jų santraukos yra redaguojami, todėl klaidų pastebimai mažiau, tačiau mūsų universitetui tokia praktika nepriimtina. Anot Senato nario ir Studijų komiteto pirmininko prof. habil. dr. G. Tamulaičio, tai būtų„nuvytusios žolės dažymas žaliai“, o Vilniaus universiteto tikslas – rengti raštingus ir kompetentingus mokslininkus. Daugelyje universitetų bakalauro studijose privalomai tebedėstoma kalbos kultūra (kai kur vadinama specialybės kalba, specialybės kalbos kultūra), bet Vilniaus universitete senokai pereita prie specialybės kalbos kaip pasirenkamojo dalyko ir dabar grįžti prie buvusios tvarkos būtų sunku. Nors reikia pripažinti, kad tokio dalyko atsisakymas nebuvo motyvuotas, neįsiklausyta į dėstytojų ir mokytojų žodžius, kad raštingumas vis prastėja. Spalio 27 d. Senatas įpareigojo doktorantūros komitetus neleisti ginti disertacijų, parašytų netaisyklinga lietuvių kalba, o jeigu disertacija parašyta užsienio kalba, netvirtinti santraukų, parašytų netaisyklinga lietuvių kalba. Studijuojantysis turi pateikti tinkamai parengtą ir taisyklinga kalba parašytą ir atspausdintą darbą vertinimui arba gynimui Metodiniuose nurodymuose nustatytu terminu ir tvarka ne mažiau kaip prieš 5 (penkias) darbo dienas iki atitinkamos studijų programos numatytos baigiamųjų darbų gynimo pradžios. Baigiamasis darbas gali būti ginamas tik darbo vadovui nusprendus, kad darbas parengtas tinkamai, yra parašytas taisyklinga kalba, atitinka keliamus reikalavimus ir yra gintinas. Darbo grupė nemano, kad bus pasiekta tobulybė ir darbuose neliks nė vienos klaidos, taip pat nesiėmė (ir nemato reikalo) sudaryti klaidų

Santykinis klaidų vidurkis viename vadovėlyje vadovėlyj ye

VU vadovėlių kalba

Raš ngumas pagal aukštąsias mokyklas

Daktaro disertacijų santraukų kalbos klaidos

sąrašo. Jos manymu, tiek baigiamųjų darbų vadovai, tiek gynimų komisijos bei doktorantūros komitetai turi pakankamą kalbinę kompetenciją nuspręsti, ar pateiktame darbe yra kalbos klaidų. Vadovas turi įspėti, kad darbe esama klaidų ir jis nebus ginamas, jeigu klaidos nebus ištaisytos. Aišku, kyla kausimas: o jeigu vadovas yra šališkas ir, pasinaudodamas savo teise, neleidžia ginti taisyklinga kalba parašyto darbo? Tačiau studen-

tas gali, ir visada galėjo, rašyti prašymą gintis be vadovo leidimo – tuomet gynimo komisija tars lemiamą žodį. Valstybinė lietuvių kalbos komisija žada atlikti pakartotinį tyrimą. * Straipsnio autorė dėkoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėjai dr. V. Ragaišienei už suteiktą galimybę pasinaudoti tyrimo duomenimis.

In memoriam Gediminas Leonas Samuolis (1932-10-20–2015-10-23) Gediminas gimė 1932 m. spalio 20 d. Marijampolėje eilinių miestiečių šeimoje. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų jam buvo prieinama tik jaunimo vidurinė mokykla. Pergyvenęs karo ir pokario nepriteklius 1950 m. baigė 8 klases ir atvyko studijuoti į Kultūros švietimo technikumą Vilniuje. Vėliau mokslus tęsė Vilniaus universitete, 1957 m. baigė Istorijosfilologijos fakultetą. Dar besimokydamas 1952 m. pradėjo dirbti Vilniaus 12-osios bibliotekos skaityklos, o vėliau ir visos bibliotekos vedėju. Baigęs universitetą G. Samuolis dirbo Centrinės mokslinės techninės bibliotekos direktoriaus pavaduotoju, vėliau – direktoriumi. 1958 m. paskiriamas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėju, tampa pirmuoju Vilniaus miesto liaudies universiteto rektoriumi, Kino ir Liaudies meno draugijų pirmininku. Antrasis Gedimino veiklos etapas – Valstybinis televizijos ir radijo komitetas, kur jis dirbo Televizijos studijos direktoriaus pavaduotoju, Kino skyriaus viršininku. 1964 m. G. Samuolis pradėjo neakivaizdines ekonomikos studijas Vilniaus universitete. Lygia greta sėkmingai kilo karjeros laiptais. 1966 m. gegužės mėn. ėmė dirbti Vietinės pramonės ministerijoje ministro padėjėju, o vėliau, įkūrus meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybinį susivienijimą „Dovana“, skiriamas direktoriaus pavaduotoju ekonomikos reikalams. 1970 m. jis tampa Darbo mokslinio organizavimo ir valdymo laboratorijos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. 1974 m. apgina disertaciją dailės dirbinių gamybos organizavimo tobulinimo tema. 1983 m. sausio 26 d. jam suteiktas docento vardas. 1974 m. G. Samuolis pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Darbo ekonomikos katedros dėstytoju. Be savo pedagoginės, mokslinės veiklos, daug laiko, energijos skyrė universiteto 400 metų jubiliejui. Šiandien Ekonomikos fakultetą puošia Gedimino inicijuota ir liaudies skulptoriaus Vytauto Savicko sukurta ąžuolo skulptūra, primenanti tą progą. 1995 m. išėjo į užtarnautą poilsį, tačiau dar ilgai tęsė kūrybinį darbą, bendradarbiavo spaudoje. Tai buvo be galo geranoriškas, visuomet giedrą nuotaiką išlaikantis žmogus. Jį mylėjo ir gerbė ne tik kolegos, bet ir studentai. Daugeliui įsiminė jo neužmirštamos, įdomios, su gera humoro doze skaitytos paskaitos. Todėl nenuostabu, nors tai ir retai pasitaiko universiteto gyvenime, kad akademinė grupė savo buvusio kuratoriaus 80 metų jubiliejaus proga susirinko į neeilinį susitikimą, skirtą vadovo gimtadieniui. Tik gaila, kad kitąmet tradiciniu tapęs grupės susitikimas jau vyks be Gedimino.

Ekonomikos fakulteto Vadybos katedros kolektyvas


universitas

vilnensis

12

2015 m. gruodis

Baltistai: baltistika turi išlikti svarbi humanitarinių mokslų kryptis valstybei ir universitetams

Atkelta iš 3 psl. Man kongresas – tai vieta susitikti su kolegomis, vienintelė proga pabendrauti su panašiai mąstančiais. Galbūt ne kiekvienas parengia itin gerą pranešimą, bet jis atvyksta, su juo galima susitikti ir diskutuoti. Kongreso esmė – kontaktas. Kai kuriems asmenims lengviau bendrauti ne viešai, bet kad ir kavinėje, kur galima atvirai pakalbėti. Pavyzdžiui, žmogus galbūt galės pripažinti, kad jis kaip mokslininkas nėra dar subrendęs tam tikram tyrimui. Negerai, kai žmogus vengia sprendimo, nenori tiesiai kelti klausimus ir juos spręsti. Jauni žmonės atneša naujų vėjų. Įdomu klausytis jaunų žmonių, turinčių naujų idėjų. Dabar žmonės išvažiuoja, mokosi iš geresnių mokytojų. Anksčiau tai nebuvo galima... O išvažiuoti yra labai svarbu. Viskas prasideda, kai pastebi, kad tavo mokytojas – ne vienintelis mentorius. Tai rodo, kad nekartosi jo klaidų. Visada sekti savo mokytoju – pats blogiausias kelias. Išvažiavęs į užsienį, gali išgirsti, kaip kiti mokslininkai kritikuoja tavo mokytoją. Tuomet tau sugriūva pamatai, bet tai ir yra pradžia... Dar kol B. Stundžia buvo dekanas, esu jo prašęs siųsti gabius studentus į užsienį. Juk ir istorija rodo, kad po K. Būgos lituanistai gavo išsilavinimą Vokietijoje. Tarkime, A. Salys, P. Skardžius – jų darbai smarkiai skiriasi nuo

J. Balčikonio, kuris dirbo Lietuvoje, dėl ideologinės Sovietų Sąjungos doktrinos neturėdamas galimybių dalyvauti mokslo pasaulyje, iš jo buvo atimta žodyno redakcija... Dabartinė padėtis skiriasi, nes žmonės yra laisvi. Gali rasti mokytoją užsienyje, aišku, tam reikia ieškoti paramos. O tai yra dekano, rektoriaus uždavinys. Jaunas žmogus pats to nepadarys. Manau, kad dėstytojai turi vežtis studentus kartu į konferencijas, supažindinti juos su kolegomis. Pavyzdžiui, į baltistų kongresą H. Eichneris atvyko su dviem mokiniais, juos pristato. P. U. Dini – su trimis mokiniais, kurie atsivežė ne po vieną, o po du pranešimus. Galėtų ir lietuviai eiti tuo keliu. Mokytojas palieka knygas, bet svarbiau – mokiniai. Trys mokiniai – daug vertingesnis įnašas už tris monografijas. Knyga pasens. Bet kol mokinys pasens, jis gerokai plačiau paskleis idėjas. Jam bus perduotas mokytojo mąstymo būdas, stilius. Kai kurių dalykų negalima perteikti popieriuje. O bendresnė kalbotyra prasideda nuo poliglotizmo. Ir studijuoti reikia ne vieno tipo kalbas. Jeigu studijuoji hebrajų kalbą, jau turi gerą palyginimą. Iš indoeuropiečių kalbų verta studijuoti hetitų, sanskritą, graikų kalbą – senąją Mikėnų graikų. Pats pradėjau nuo slavistikos – 12 kalbų: čekų, slovėnų ir kt. Išmokęs tris kalbas, kitas jau gali mokytis sava-

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Prof. Wojciechas Smoczyńskis: „Būtina papildyti VU spragas, paveldėtas iš sovietinio laikotarpio“

Krokuvos Jogailaičių universiteto prof. W. Smoczyńskis mano, kad bendradarbiavimas ir konsultavimasis yra daug trumpesnis kelias nei kiekvieno asmeninės paieškos studijuojant gramatikas rankiškai. Mes, lingvistai, daugiausia esame autodidaktai. Tik žmonos vis pasijuokia, kad kasmet pradedame mokytis vis naujos kalbos... 25 metai užsiimu prūsų kalba ir vis dar nedrįstu parašyti gramatikos. Dar nerandu atsakymų į kai kuriuos klausimus. Dvi monografijas parašiau, o gramatikos nedrįstu. Kas žingsnį randu, kad ir pirmtakai neįžvelgė kažkokių problemų... Geriausias mokymo metodas – imti tekstus ir rodyti, kur kiekviename žingsnyje yra sunkumas. Svarbu rodyti, kas neišspręsta. Jeigu teigi, kad nekyla abejonių, tai melas. Jeigu tokiu pagrindu parašomas

vadovėlis, tai jis neturi vertės. Mes su mokiniais skaitome tekstus, o namie jie skaito prūsų kalbos gramatikas. Negalima visko supaprastinti. Reikia pripažinti, kad mes dar nesame subrendę parašyti prūsų kalbos gramatikos. Mano nuomone, VU trūksta daugelio specialistų. Čia nėra paleografo, su kuriuo galėtum pasikonsultuoti. Pavyzdžiui, Diego Ardoino (iš Pizos universiteto) skaitė pranešimą apie Bazelio ketureilį ir tiesiog nebuvo kam su juo diskutuoti... Nėra VU specialisto, kuris domėtųsi baltų ir finų kalbų ryšiais, finougristo. Pirmiausia

reikia pabudinti interesą, o paskui siųsti studijuoti, šiuo atveju į Taliną. Būtina pildyti VU spragas, paveldėtas iš sovietinio laikotarpio. Trečia, kodėl niekas iš lietuvių nesidomi baltarusių kalba? Juk tai Statuto kalba – yra daug skolinių iš baltarusių kalbos. P. Skardžius parašė disertaciją apie senuosius slaviškus skolinius, bet tema juk neišsemta. Neturime baltisto, kuris būtų ir baltarusių kalbos žinovas. Kodėl nesiunčiama į Minską mokytis? Jeigu man pačiam reikia konsultacijos, kreipiuosi į Minską, kad paieškotų dialektinių pavyzdžių. Lietuvoje tokio specialisto nežinau. Sakydamas„slavizmas“ iš esmės nieko nesakai, vengi galutinio sprendimo. Uždavinys yra preciziškai parodyti, iš kur paimtas žodis. Ketvirta, reikalingas lituanistas, kuris gerai išmanytų polonistiką. Tada galėtų studijuoti M. Daukšos svetimybes, nes jos susijusios su lietuvių ir lenkų interferencija. Tiesa, yra vienas šios srities specialistas iš Vokietijos. Galiausiai reikėtų germanisto. Prūsistika neįmanoma be gero vokiečių kalbos išmanymo, ypač žemaičių vokiečių. Neįmanoma krutėti į priekį, kol neturime gerų žinių iš reikiamų sričių, kol universitete nėra minėtų specialistų. Juk bendradarbiavimas ir konsultavimasis yra daug trumpesnis kelias nei kiekvieno asmeninės paieškos studijuojant gramatikas... Jauni žmonės mokosi iš tarpusavio bendravimo. Todėl reikia užtikrinti palankią aplinką eiti į interakciją. Mokytojui svarbiausia – nestabdyti, skatinti domėtis ir neriboti interesų. Kalbino Baltistikos katedros doktorantė Giedrė Junčytė

XII Tarptautinio baltistų kongreso globėja – Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rėmėjai: Lietuvos mokslo taryba, kalbos ir kultūros institutas „Lingua Lituanica“, Vertimo namai. Kongreso partneriai: Lietuvių kalbos draugija, Latvių kalbos agentūra ir Lenkijos institutas Vilniuje.

Dalyko pedagogikos gretutinių studijų programos studentai teigė, kad jų pasirinkimą įgyti mokytojo profesinę kvalifikaciją lėmė noras dirbti mokytojais ir apskritai turėti didesnes perspektyvas ateityje. Anglų ir kitos užsienio (ispanų) kalbos

studentas Matas Geležauskas prisipažino: „Noriu turėti alternatyvą savo pagrindinei specialybei, be to – mane visada žavėjo mokytojo darbas, norėjau išbandyti jėgas mokydamas kitus.“ Matematikos ir matematikos taikymų studentė Indrė Taurosevičiūtė mano,

kad studijuojant pagal šią gretutinę studijų programą atsiveria platesnės galimybės: „Jei mokėsi dirbti su vaikais, galėsi dirbti su bet kuo: įgytos žinios pravers korepetitoriaujant, kuriant savo verslą ar dirbant žmogiškųjų išteklių srityje.“

Gretutinės dalyko pedagogikos studijos prasideda antrame kurse (nuo 3 semestro). Studijų apimtis – 60 kreditų, išdėstytų per 5 semestrus (nuo 3 iki 7 semestro) lygiagrečiai su pagrindinėmis bakalauro programos studijomis. VU gretutines studijas „Dalyko pedagogika“ gali rinktis šių studijų programų pagrindinių bakalauro pakopų studentai: „Nanotechnologijos ir medžiagotyra“, „Skandinavistika“, „Socialinė politika“, „Sociologija“, „Biofizika“, „Genetika“, „Geologija“, „Meteorologija ir hidrologija“, „Archeologija“, „Kultūros istorija ir antropologija“, „Bioinformatika“, „Informacinės technologijos“, „Informatika“, „Programų sistemos“, „Statistika“, „Azijos studijos“, „Anglų filologija“, „Lenkų filologija“, „Lietuvių filologija“, „Matematika ir matematikos taikymai“, „Prancūzų filologija“, „Rusų filologija“, „Vokiečių filologija“, „Chemija“, „Istorija“, „Filosofija“, „Psichologija“, „Geografija“, „Biologija“.

Asm. arch. nuotr.

Vilniaus universiteto bakalauro studijų programų studentai, pasirinkę gretutinių studijų programą „Dalyko pedagogika“, gali įgyti ir mokytojo profesinę kvalifikaciją.

Asm. arch. nuotr.

Studijų programa „Dalyko pedagogika“ plečia karjeros galimybes

Indrė Taurosevičiūtė

Adelė Jonaitytė

Dauguma kalbintų studentų yra labai motyvuoti ir ketina baigę studijas dirbti pedagoginį darbą ar sieti savo tolimesnes studijas su pedagogika. Nepaisant kai kurių organizacinių nesklandumų, studentai labai gerai atsiliepė apie dalyko pedagogikos gretutinių studijų programą. Pasak chemijos studentės Adelės Jonaitytės, jai patinka šių studijų struktūra: gausu praktikos, šiuolaikiški mokymo(si) metodai, dėstytojos – kvalifikuotos specialistės, o praktikos vadovės ir mentorės visada padeda kilus neaišku-

mams, asmeniškai rūpinasi kiekvienu studentu. „Manau, kad šios studijos labai išsamios ir suteikia galimybę ne tik pažinti vaiko psichologiją, mokyklos struktūrą, bet ir apžvelgti studijų kokybę. Labiausiai vertinu didelį praktikos kiekį ir jos derinimą su teorija, paskaitose vykstančias diskusijas“, – teigė studentė I. Taurosevičiūtė. Registracija į gretutines studijas vyks vasario 4–28 d. Plačiau www.fsf.vu.lt Studijų direkcijos inform.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

Istorikės darbas Berlyne: „Čia pasijutau prestižinės specialybės atstove“ Berlynas: vis dar besigydantis istorijos žaizdas, bet kreipiantis žvilgsnį į ateitį

Vilma BUTKUTĖ Būti doktorantu Vilniaus universitete ne visuomet reiškia ištisus ketverius metus trunkantį gyvenimą Lietuvos sostinėje. Didėjančios universiteto siūlomos mobilumo galimybės leidžia tobulinti mokslinio darbo įgūdžius tarptautinėse stažuotėse. Tokios patirties teko paragauti ir Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros doktorantei Monikai Kareniauskaitei.

M. Kareniauskaitė tyrinėja komunistinės teisės ir baudžiamojo persekiojimo sistemos ypatumus. Šiuo metu ji dirba Vokietijoje, Berlyno Hohenšionhauzeno memoriale – institucijoje, skirtoje komunistiniams nusikaltimams tirti ir atminimui apie komunizmo aukas įamžinti. Kaip vedė Monikos kelias Berlyno link? Pasak doktorantės, tokį studijų ir karjeros posūkį lėmė jau kelerius metus trunkantis didžiulis susidomėjimas tiriama epocha (komunistine praeitimi) ir profesinio tobulėjimo, pagrįsto tarptautine studijų ir mokslinio darbo patirtimi, siekis. Būtent tarptautinės patirties poreikio vedama M. Kareniauskaitė dalyvavo atrankoje ir laimėjo prestižinę Šveicarijos vyriausybės stipendiją 2013–2014 mokslo metams. Sankt Galeno universitete (Šveicarija) ji atliko tyrimus savo disertacijos tema – buvo mokslinė bendradarbė šio universiteto Rusijos kultūros ir visuomenės tyrimų departamente. Kadangi Sankt Galeno miestas priklauso vokietakalbei Šveicarijos daliai, Monika pramoko ir vokiečių kalbos. Antruoju laipteliu, vedusiu Berlyno link, tapo ekspertės darbas tarptautiniame projekte „Pegerbiant pilietinę drąsą“. Projektą incijavo Berlyno Hohenšionhauzeno memorialas ir rėmė Europos Komisijos teisingumo ir vartotojų reikalų generalinis direktoratas. 2013–2015 m. memorialas tyrė komunizmo aukų teisinę padėtį, restituciją ir kompensacijų mechanizmą vienuolikoje buvusių komunistinių šalių: Bulgarijoje, Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėni-

Asm. arch. nuotr.

Pirmoji patraukė Šveicarija

Istorikė Monika Kareniauskaitė dirba Vokietijoje joje bei Vengrijoje. Tyrime dalyvavo ir du ekspertai iš Lietuvos: VU Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Bernardas Gailius ir doktorantė M. Kareniauskaitė. Taip užsimezgė pirmieji kontaktai su šiandienine Monikos darbo vieta.

Mobilumas turi savo kainą

Po stažuotės Šveicarijoje į Lietuvą grįžusi Monika netrukus gavo finansavimą projektui apie Baltijos šalių komunizmo aukų įamžinimą ir galimybę įgyvendinti šį projektą Berlyno Hohenšionhauzeno memoriale. Apsispręsti vėl palikti Lietuvą po neilgos pertraukos nebuvo lengva. Vis dėlto, pasak Monikos, ji nenorėjo atsisakyti puikios galimybės: ne tik pasisemti darbo patirties projekte, bet ir gilinti savo doktorantūros tyrimus geriausiose Europos bibliotekose, tokiose kaip Berlyno Humboldtų universiteto biblioteka (Jacob-undWilhelm-Grimm-Zentrum). Toks pasirinkimas pasiteisino. „Aš ne tik praturtinau teorinį ir empirinį savo tyrimą nauja medžiaga. Šis darbas man padėjo dar geriau pajusti tarptautinį istorinių komunizmo tyrimų pulsą. Šiandien savo disertacijos temą taip pat matau nauju rakursu“, – pasakojo Monika.

Kas labiausiai Moniką nustebino Berlyne? Tai suvokimas, kad istoriko darbas kitose šalyse gali būti laikomas prestižiniu. „Sutikau ne vieną žmogų, metusį gerai mokamus darbus privačiame sektoriuje ir atsidavusį istoriko profesijai. Pasak vokiečių, taip yra dėl palankaus visuomenės požiūrio į istoriją bei humanistiką apskritai. Tauta, XX a. sukėlusi net du pasaulinius karus ir patyrusi Holokausto baisumus, šiandien suvokia, kad istorija, kaip sakė dar antikos mąstytojas Ciceronas, tebėra puikiausia gyvenimo mokytoja. Tik puoselėdami atminimą apie baisiausias žmonijos klaidas, galime suvokti pavojingas mąstymo tendencijas šiandienoje. Ir išvengti tokių baisumų pasikartojimo“, – sako Monika. Šią istorijos disciplinos misiją, pasak Monikos, puikiai įkūnija Berlynas – miestas, patyręs nacių sukeltą katastrofą, o vėliau išgyvenęs kitos, jau komunistinės, diktatūros nulemtą dramatišką padalijimą. Šiandien muziejų, skirtų naujausiųjų laikų istorijai, koncentracija čia, ko gero, viena didžiausių pasaulyje – vien Berlyno sienai skirta net keletas! Ir jie visuomet pilni lankytojų. Kai kurie muziejai Berlyne yra privatūs. Jie orientuoti ne tik į kilnią misiją, bet ir į komercinę sėkmę. Berlynas ne tik puoselėja pagarbą praeičiai. Šiandien čia plėtojamos inovacijos, kuriasi begalė pradedančiųjų įmonių. Tad neatsitiktinai šis miestas tapo Vokietijos ir visos Europos jaunimo traukos centru.

Ateityje norėtų dirbti Lietuvoje

Inovatyvumu, jaunatviškumu ir energija Berlynas Monikai primena gimtąjį Vilnių, kurio labai pasiilgsta. Ji įžvelgia nemažai paralelių tarp dramatiškos abiejų miestų istorijos – tarp abiejų gebėjimo pakilti iš pelenų ir vėl tapti patrauklia vieta gyventi. Kitais metais Monikos laukia galutinis disertacijos rengimo etapas. Ji ilgisi gimtosios Alma Mater ir mokslinės karjeros ateityje norėtų siekti Lietuvoje.

Kaip ugdyti gabius vaikus Studijų direkcija spalio 27 d. Vilniaus jėzuitų gimnazijos pedagogams surengė seminarą „Psichologiniai gabaus vaiko ypatumai“. Vaikų gabumų atpažinimas, jų lavinimas bendrojo ugdymo mokykloms tampa vis aktualesnis: kaip reikėtų dirbti su gabiais vaikais, kaip sudaryti tinkamas sąlygas jų galimybėms plėtoti, kaip integruoti gabių vaikų ugdymą į mokymosi procesą? Seminarą vedė Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros docentė Sigita Girdzijauskienė. Ji supažindino su gabių mokinių pažintiniais,

emociniais ir socialiniais ypatumais, kvietė analizuoti svarbiausius darbo su ypatingus gebėjimus turinčiais vaikais aspektus. Seminare docentė priminė gabaus vaiko požymius: labai aukštą intelektinių gebėjimų lygį, gebėjimą įgytas žinias pritaikyti naujoms problemoms spręsti, aukštą kūrybiškumo lygį, spartų mokymąsi iš patirties. Susitikime doc. S. Girdzijauskienė pristatė gabių vaikų tipus,

svarbiausius iššūkius mokytojams šių vaikų ugdymo proceso metu, aptarė galimas moksleivių ugdymo gaires. Pirmoje seminaro dalyje svarstyta, ar gabumai yra privalumas, ar našta. Gabumams ir sėkmingai jų raiškai įtakos turi daugybė tiek vidinių, tiek išorinių veiksnių (motyvacija, interesai ir t. t.), todėl labai svarbu mokėti užtikrinti, kad ypatingų vaikų gabumai bus atskleisti

13

Planuoti karjerą taps paprasčiau Nuo šiol Vilniaus universiteto ir kitų 24 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai gali savarankiškai naudotis karjeros valdymo įrankiu – karjeros valdymo informacine sistema karjera.lt. „Siekiame, kad universiteto studentai įgytų reikiamus karjeros valdymo įgūdžius ir galėtų sėkmingai integruotis į darbo rinką. Karjeros valdymo informacinė sistema pirmiausia buvo kuriama studentams, siekiant padėti jiems planuoti ir valdyti asmeninę karjerą, stebėti jos pažangą, tvarkyti karjerai svarbią informaciją. Šia sistema sėkmingai naudotis gali ir kiti suinteresuoti asmenys: absolventai, organizacijų atstovai, karjeros valdymo ir stebėsenos specialistai, iš dalies – moksleiviai ir jų tėvai“, – teigia studijų direktorė Jekaterina Bortkevič. Ką gali studentai, naudodamiesi karjeros valdymo informacine sistema? Pirmiausia – savarankiškai pažinti save ir įsivertinti karjerai svarbius asmenybės aspektus, kurti ir valdyti asmeninės karjeros planus, ugdyti karjeros valdymui reikalingas kompetencijas, išspręsti kilusias karjeros problemas savarankiškai ar padedami konsultanto (tiek nuotoliniu būdu, tiek gyvai), registruotis į įvairius karjeros valdymo mokymus, naudotis karjeros biblioteka. Svarbu paminėti, kad tik pats sistemoje užsiregistravęs studentas sprendžia, kokią informaciją apie save viešinti, todėl užtikrinama jo asmeninės informacijos apsauga. Be to, naudodamiesi šia sistema studentai gali rasti praktikos ir darbo vietas, užmegzti ir palaikyti ryšius su galimais darbdaviais, registruotis į jų rengiamus susitikimus. Užsienio aukštųjų mokyklų, turinčių karjeros paslaugų teikimo studentams tradicijas, patirtis rodo, kad didžioji dalis studentų geba savarankiškai spręsti karjeros problemas – jiems tereikia pasiūlyti tinkamus įrankius. Karjeros valdymo informacinė sistema ir siūlo šiuos automatizuotus įrankius, kurie padės studentams pasirengti kryptingai įsilieti į darbo rinką.

ir visavertiškai ugdomi. Kaip teisingai lavinti gabius vaikus, į ką atkreipti dėmesį, kaip nenuslopinti mokinio entuziazmo? Sėkmė darbe su gabiais vaikais pasiekiama ne skiriant didesnį užduočių skaičių, o organizuojant kitokį, patrauklesnį mokymosi kontekstą. Antrojoje seminaro dalyje aptartos gabių vaikų ugdymo gairės. Doc. S. Girdzijauskienė pabrėžė, kad nėra vieno teisingo būdo ugdyti gabius vaikus. Labai svarbu, kad ugdymo procesas būtų sistemiškas, planingas, turintis programą. Tai padaryti gana sudėtinga, nes reikia atsižvelgti į daug aspektų: ar programa atitinka moksleivių poreikius; kaip atrinkti moksleivius, kurie dalyvaus programoje; ką mano suinteresuotos grupės (mokiniai, tėvai, mokytojai); kokių

„Karjeros valdymo informacinė sistema yra labai naudinga, ja lengva naudotis, tačiau studentai turi suprasti, kad, norint kuo tikslingiau galimiems darbdaviams pateikti informaciją apie save, reikia skirti pastangų ir laiko. Studentai turi suvokti savo asmeninę atsakomybę valdant karjerą ir būti motyvuoti tai daryti“, – tvirtina karjeros konsultantė Aida Akudovičiūtė. Karjera.lt naudinga ir absolventų karjeros stebėsenos specialistams. Naudojantis sistema galima rengti absolventų apklausas (rinkti subjektyvius duomenis), analizuoti objektyvius (gautus iš valstybės informacinių sistemų, valstybinių ar žinybinių registrų) ir subjektyvius karjeros stebėsenos duomenis. Ši funkcija leidžia analizuoti turimus duomenis įvairiais aspektais ir naudoti juos rengiant ataskaitas, analizuojant studijų programas, gerinant jų kokybę. Susipažinti su absolventų karjeros stebėsenos duomenimis gali ir kiti suinteresuoti asmenys – moksleiviai, jų tėvai, organizacijų atstovai. Karjera.lt gali naudotis šią sistemą kūrusių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai ir absolventai, baigę studijas po 2010 m. rugsėjo 1 d. Naudotis sistema galima ir praėjus penkeriems metams po studijų baigimo. Studijų direkcijos inform.

padarinių tai turės mokyklai; kaip įvertinti programos efektyvumą. Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokytojai atliko praktinę užduotį – aptarė galimas gabių vaikų ugdymo programas. Pedagogai turėjo nuspręsti, kurie gimnazijos mokiniai galėtų būti priskirti gabiems, kada ir kokiomis formomis galima juos lavinti, kaip įvertinti programos efektyvumą. Apie šį seminarą Vilniaus jėzuitų gimnazijos pedagogai atsiliepė itin teigiamai. Dalis mokytojų pageidautų dar giliau paanalizuoti šią temą, panagrinėti realius pavyzdžius, aptarti, kaip kitų valstybių švietimo sistemose vykdomas gabių vaikų ugdymas. Vilniaus jėzuitų gimnazija yra Vilniaus universiteto partnerė. Studijų direkcijos inform.


universitas

14

vilnensis

kultūra

2015 m. gruodis

Dainų ir šokių ansamblis pasitiks 75-metį Gruodžio 5 d. švęsdamas savo 75 metų sukaktį Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis pasiners į retrospektyvinį paveikslą, kuris supažindins su Vilniaus miesto, universiteto ir ansamblio istorija. „Eina metai, karta po kartos atsisveikina su savo kolektyvu. Jų vietas užima jaunieji draugai, ansamblio nario kelią pasiryžę praeiti taip pat garbingai. Čia glūdi neišsenkanti kolektyvo jėga, ir nesvarbu, kiek metų lieka praeityje – kolektyvas visada bus toks pat jaunas, o jo kelio – visada tik pradžia“, – sako ilgametis Vilniaus universiteto ansamblio meno vadovas A. Balčiūnas. „Oi ant kalno, ant aukštojo“ – tai pagrindinis 75-metį mininčio ansamblio jubiliejinis koncertas. Šiuo koncertu norima atskleisti ansamblio profesionalumą ir parodyti, kad tautinis menas nuolat išliks gyvas ir svarbus. Ansamblis pristatys dviejų dalių koncertinę

Ansamblio arch. nuotr.

programą, kurios pagrindinis tikslas – atskleisti ansamblio gyvybingumą, siejamą su Vilniaus miesto, Vilniaus universiteto ir paties ansamblio istorija, išskiriant ryškiausius ansamblio vadovus ir jų kūrybą. Skambės J. Švedo, J. Gaižausko, V. Aleksandravičiaus, E. Čiplio ir kitų iškilių kompozitorių muzika, bus atliekami J. Lingio, T. Kalibataitės, V. Buterlevičiaus, V. Mačiulskio sukurti šokiai. Ansamblis pagauna, įtraukia ir nebepaleidžia. Nesvarbu, ar studentas

dar aktyviai dalyvauja ansamblio veikloje, ar jau seniai tapęs veteranu – ansamblio nariu tampama visam gyvenimui. „Ansamblio veikla – tai tarsi amžina polifonija“, – teigia kolektyvo meno vadovas E. Čiplys. Šiai melodijai lemta tęstis amžinai, nes jos variklis – į ansamblį sudėtos šimtų studentų širdys. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis – seniausias studentų dainų ir šokių kolektyvas Lietuvoje. Šiuo metu čia šoka, dainuoja ir groja apie

100 studentų. Jiems ansamblis – didžiulė vertybė, kurią studentai saugo ir puoselėja, tai erdvė, kurioje jie nori ir gali prasmingai leisti studentišką laisvalaikį. Per 75 metus ansamblis yra pelnęs daugybę apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje. Naujausias kolektyvo laimėjimas – pirmoji vieta tarptautiniame konkurse „Palenkės

kultūrų oktava“ (2013 m., Balstogė, Lenkija). 2010 m. ansambliui įteiktas prestižinis Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimas „Aukso paukštė“, tais pačiais metais kolektyvas tapo liaudiškų šokių konkurso „Kadagys“ laureatu. Dainų ir šokių ansamblio inform.

Jubiliejinis Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio koncertas – gruodžio 5 d. 17 val. (Compensa koncertų salėje, Kernavės g. 84, Vilnius)

Režisierius Rimantas Venckus: „Nežinau garbingesnės vietos už Vilniaus universitetą“ Liana BINKAUSKIENĖ Šios trupės įkūrėjas ir ilgametis vadovas režisierius Rimantas Venckus tarp svarbiausių per ketvirtį amžiaus nuveiktų darbų mini trupės ir Universitetų teatrų asociacijos įkūrimą, edukacinius projektus, tarptautinius teatro forumus ir dramos teatro tradicijų gynimą. Kalbamės su režisieriumi apie jo vadovaujamą trupę ir apie teatrą apskritai. Ką reiškia teatras jauno žmogaus gyvenime? Kodėl šiandien taip skubančiame pasaulyje jaunimas suranda laiko teatrui? Sunku atsakyti į šitą klausimą. Teatrui reikia daug laiko ir atsidavimo. Į teatrą ateina daug norinčiųjų, o jame lieka tik maža dalis galinčiųjų. Galinčiųjų su scenos potraukiu suderinti mokslus, o kai kada ir darbus, galinčiųjų įveikti įvairias jaunatviškas gyvenimo pagundas. Teatre lieka tie, kurie žino, kam jis jiems reikalingas, kodėl jie nori būti scenoje, apie ką nori iš jos kalbėti. Tie, kurie mano, kad vieną dieną atėjęs į teatrą kitą dieną jau gali būti žvaigždutė, ilgai neatlaiko. Iš tiesų sublizga tik tie, kurie po dviejų semestrų įtempto darbo sukuria bendrą kūrybinį produktą. Kokias vertybes pabrėžiate savo spektakliuose? Ką norite jais pasakyti žiūrovui? Pirmiausia – meilę. Žmogaus meilę žmogui, meilę žmogiškumui, laisvei, gimtajam kraštui. Ir gimtajai kalbai, kuri jaunimo lūpose vis rečiau skamba taip, kaip turėtų skambėti. Visa tai reikia ginti. Todėl yra kas veikti. Aš taip norėčiau, kad žiūrovas neitų į teatrą pailsėti, neieškotų ten vien pramogos, kad nebijotų pamąstyti, susijaudinti ar net kokią ašarėlę išlieti. Juk tai taip žmogiška ir tikra. Ir kaip

malonu, kad nuolat sulaukiame savo salėje gražaus jaunimo, suprantančio, ką mes jiems sakome. Trupėje „Minimum“ vaidino nemažai sėkmingą karjerą padariusių VU auklėtinių. Gal galite paminėti keletą žymesnių pavardžių? Gal daugiau įžymybių yra iš to laikotarpio, kai dar dirbau Kiemo teatre. Ten statytuose mano spektakliuose yra vaidinę rašytoja Vanda Juknaitė, režisierius Saulis Beržinis, profesoriai Alfredas Bumblauskas, Toma Birmontienė, Egidijus Šileikis, Žygintas Pečiulis, kultūros ir visuomenės veikėjas Darius Kuolys, diplomatai Algirdas Kumža, Eitvydas Bajarūnas, aktoriai Dalia Michelevičiūtė, radijo diktorė Violeta Mickevičiūtė, verslininkas Arūnas Žemaitis... Na, o iš trupėje „Minimum“ vaidinusiųjų jau gana žinomi yra TV laidų vedėjas Marijus Žiedas, aktoriai Aistis Mickevičius, Vaidas Kublinskas, teisininkai Audrius Bitinas, Laurynas Pakštaitis, dainininkai Daina Vingelytė, Mindaugas Žemaitis, žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė, chirurgas Igoris Šatkauskas... Tikiuosi, kad ir iš dabar vaidinančiųjų ne vienas padarys karjerą savo srityje, nes, kaip matome iš pavyzdžių, teatras tam nė kiek netrukdo. Kiek metų jau Jūs pats vadovaujate trupei? Ar bandėte suskaičiuoti, kiek pastatėte spektaklių, kiek auklėtinių išleidote į gyvenimą? VU teatre kaip pedagogas ir režisierius darbuojuosi keturis dešimtmečius, nuo 1975-ųjų. 1990-aisiais teatre įsisiautėjo maištingi permainų skersvėjai, grasindami nupūsti ilgai puoselėtas tradicijas ir supūsti abejotino tvarumo kopas, ant kurių iš naujo būtų sukurtas modernus, t. y. kitoks (nesvarbu koks), teatras. Tie skersvėjai nupūtė šonan Kiemo teatro įkūrėją ir ilgametį jo vadovą Vladą Limantą.

Spalio 26–28 d. VU teatro trupė „Minimum“ minėjo savo veiklos 25-metį.

V. Jadzgevičiaus nuotr.

Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė sveikina trupę „Minimum“ ir režisierių R. Venckų Mane, tuo metu tik „valandininką“, bandžiusį ginti savo Mokytojo diegtas vertybes, jie taip pat būtų lengvai nupūtę. Supratau, kad nėra kitos išeities, kaip bandyti kurti alternatyvų teatrą ir taip įrodyti, kad modernu yra tai, kas prasminga. Tuometinė VU vadovybė palaimino mano projektą ir taip buvo įkurta trupė „Minimum“, kuriai pradėjau vadovauti nuo 1990 m. rudens. Spektaklius suskaičiuoti lengva. Jų jau pastatyta 38. Visus stačiau atsakingai ir su meile, tačiau tikrai pavykusiais laikau keletą. Tai „Herojų pašnekesiai“, „Hamleto sąvoka“ (abu pagal mano scenarijus panaudojant žinomus literatūros ir kritikos kūrinius), „Giedok, kas esi“ (pagal J. Marcinkevičiaus poeziją), germanistų studentų vokiečių kalba vaidintas „Mefistofelis prieš Faustą“ (pagal J. W. Goethę), Artūro Gelusevičiaus „Kainas“, Maros

Zalitės „Margarita“, Arvydo Ambraso „Maratonas“, Juozo Grušo „Cirkas“ ir „Bėk, Beatriče, bėk“ (pagal J. Grušo dramą „Meilė, džiazas ir velnias“), na ir, žinoma, didžiausią pripažinimą pelnęs Grigaliaus Knapijaus „Filopatris, arba Dorybė“. Kiek studentų juose dalyvavo, suskaičiuoti neįmanoma, tačiau daugelis ir dabar teatro nepamiršta ir įvairiom progom aplanko. Tai itin malonu. Esame dalyvavę daugybėje tarptautinių festivalių, ne kartą iš jų grįžome su apdovanojimais. Esame „Aukso paukštės“ laureatai, o pernai Respublikinėje mėgėjų teatrų apžiūroje spektaklis „Filopatris“ pripažintas ryškiausiu spektakliu. Didžiuojuosi turėdamas visų rektorių padėkos raštus. Džiaugiuosi, kad universitetas išleido mano knygą „Kūryba ir edukacija. Režisierius universiteto teatre“.

Negaliu nepaminėti savo talentingų pagalbininkų. Tai scenografė Dalia Kiaupaitė, spektaklių muzikos autorė Karolina Adelbergytė (anksčiau Mantas Savickis), choreografė Kamilė Narkutė (anksčiau Lina Pavalkytė). Didžiuojuosi, kad mūsų Alma Mater vadovybei (ir anksčiau, ir dabar) nereikia įrodinėti kultūros reikšmės tokio rango mokslo šventovėje. Esu nepaprastai laimingas galėdamas čia dirbti visą gyvenimą, nes nežinau Lietuvoje garbingesnės vietos už Vilniaus universitetą. Kokie trupės ateities planai? Artimiausi planai – sėkmingai pasirodyti labai prestižiniame konkursiniame festivalyje Baltarusijos valstybiniame universitete Minske. Balandžio mėnesį turime išleisti premjerą „Penelopė“ pagal Laimos Pocevičienės pjesę. Kartu su VGTU teatru „Palėpė“ rengiame tradicinį tarptautinį universitetų teatrų forumą, kuris vyks gegužės mėnesį. 25-mečio proga trupę „Minimum“ sveikino VU bendruomenės prorektorė doc. Birutė Švedaitė-Sakalauskė, švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė ir kultūros ministras Šarūnas Birutis. Buvo įteikti sveikinimo raštai nuo Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narės, Žmogaus teisių ir Europos reikalų komitetų narės Marijos Aušrinės Pavilionienės ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos. Trupę šiltai pasveikino ir kolegos teatralai – Olegas Kesminas iš VGTU ir Julius Dautartas iš M. Romerio universiteto. Sveikinamąjį etiudą suvaidino žinomas aktorius Remigijus Vilkaitis. Šventę papuošė trupės „Minimum“ narių pasirodymai – Karolinos Adelbergytės daina ir TV3 „Didžiojo magijos šou“ dalyvio Algimanto Frankonio mini seansas.


universitas

vilnensis

2015 m. gruodis

Istorijos akimirka: kaip studentų fizikų grupė Lietuvą gynė Dr. Vytautas RAČKAUSKAS, Gamtos mokslų fakultetas -

Padalinį pagimdė Sausio 13-osios įvykiai 1991 m. sausio 11 d. būsimos SKAT VU Fizikos fakulteto (FF) studentų savanorių – fizikų grupės – nariai organizuotai atvyko prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, jau turėdami mintyse „diversijos prieš SSSR ir apsiginklavimo planą“. Šią fizikų grupę sudarė VU FF III kurso studentai biržietis Vidas Čepulis, klaipėdiečiai Jonas Dirginčius bei Marius Gustaitis ir tuometinio Vilniaus technikos universiteto (VTU, buvęs VISI) III kurso studentas klaipėdietis Henrikas Čepas. 1991 m. sausio 8–11 d. šie studentai fizikai nuolat sukiojosi prie AT rūmų ir TV bokšto, tampė įvairias geležis, už paskutinius savo pinigus pirko benziną, gamino Molotovo kokteilius ir juos vežė į AT rūmus.

Studentų fizikų apsiginklavimo planas Studentas fizikas V. Čepulis 1991 m. sausio 11 d. besisukiodamas prie AT rūmų išdėstė savo apsiginklavimo planą barzdotam žaliaraiščiam vyrui, vėliau paaiškėjo – mokytojui, sąjūdininkui ir Vilniaus miesto tarybos nariui Vincui Vyrukaičiui. Jis iškart čiupo V. Čepulį už pakarpos ir įstūmė į AT rūmus, kad šis dar kam nors išdėstytų tą planą. Įstūmė ir pamiršo. Nežinodamas nei kur eiti, nei į ką kreiptis, V. Čepulis įsikūrė šalia Jurbarko vyrų, rūmų priimamajame, ir tapo kažkurio lango gynėju, turėdamas tik metalinį vamzdį ir peilį. O planas buvo toks... Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, Šiaurės miestelyje, buvo dislokuota Sovietų armijos 107-oji motošaulių divizija (MŠD), kurioje buvo 64-asis motošaulių pulkas. Viena iš minėto pulko funkcijų – prižiūrėti Santariškių mikrorajone, pamiškėje, buvusius amunicijos ir šaudmenų sandėlius ir kontroliuoti telefoninio ryšio liniją tarp divizijos ir sandėlių. Ši ryšio linija ėjo miesto telefono tinklais, po žeme, o ties Tuberkuliozės dispanseriu atsiskyrė į savarankišką liniją ir iš kanalizacijos išlindo į žemės paviršių. Apie tai V. Čepulis gerai žinojo, nes 1983– 1985 m. 64-ajame motošaulių pulke, viename iš batalionų, buvo tarnavęs eiliniu... ir ryšininku (beveik metus). Jis kartu su savo bendražygiais studentais planavo pažeisti minėtas ryšio linijas ties Tuberkuliozės dispanseriu, sulaukti Kalašnikovo automatais ginkluotų sovietų karių – remontininkų brigados, juos netikėtai nuginkluoti, nurengti ir su šia amunicija ateiti ginti AT rūmų.

Karinės užduotys pareikalavo žinių, sumanumo ir drąsos Sausio 11–13 d. SKAT VU studentų savanorių fizikų grupė iš VU studentų suorganizavo žvalgybos tinklą. Sausio 11 d. J. Dirginčius su M. Gustaičiu, H. Čepu ir III kurso radiofiziku Artūru Kontrimu sugalvojo, kaip AT rūmų apsaugininkams suteikti informaciją apie judėjimus visame mieste. VU studentų sąjungoje jie rado knygas su visų Vilniaus miesto studentų sąrašais, adresais ir telefonais. AT rūmuose paprašė kabineto su pora

Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) VU studentų savanorių karinis padalinys – fizikų grupė – pilnos sudėties veikė trumpai (1991–1992 m.) ir buvo nedidelis, bet jame tarnavusių studentų fizikų nuveikti žygdarbiai, ginant jauną atkurtą Lietuvos valstybę, yra labai drąsūs ir reikšmingi. telefonų, sužymėjo Vilniaus miesto žemėlapyje „aktualius taškus“, surado šalimais gyvenančius studentus, susiskambino su jais ir paprašė jų viską stebėti ir perdavinėti nurodytu telefonu. Studentai stebėjo sovietų karinės technikos kolonos judėjimą, skambindavo ir pranešdavo apie priešo judėjimą. Visa ši informacija skubiai buvo perduodama į antrą aukštą, į besikuriantį rūmų Gynybos štabą. 1991 m., iš karto po sausio 13-osios nakties įvykių, fizikų grupė tapo AT Gynybos štabo ryšių ir radijo žvalgybos mazgo budėtojais ir pagrindiniais plėtotojais. Šis ryšių mazgas buvo AT I rūmų 308 kabinete ir veikė be pertraukų. Grupei iš minėtų FF studentų vadovavo V. Čepulis. Vėliau, 1991 m. birželio mėnesį, kai tik baigė VU, prie grupės prisijungė vilnietis Artūras Indičianskis, liepos mėnesio pradžioje – klaipėdietis Artūras Litvaitis ir varėniškis Dainius Valeiša – irgi buvę FF V kurso studentai. Studentų savanorių fizikų grupė išaugo iki 7 žmonių. 1991 m. birželį minėtas ryšių mazgas oficialiai pavadintas SKAT Štabo kuopos Ryšių skyriumi. Prieš pat Sausio 13-osios nakties įvykius AT rūmuose nežinia iš kur atsirado sẽnos, 1950 m. pavyzdžio, rusiškos radijo stotelės R105, R107D ir V. Čepulis, kaip mokantis dirbti su šia aparatūra, netikėtai tapo „radistu“. Jis šifruodavo ir siųsdavo informaciją „į viršų“, į Gynybos štabą. V. Čepulis su komanda perimdavo sovietinių kariškių pokalbius (30–75 MHz diapazone) tarp sovietų kariuomenės atakuojančių kovos mašinų – tankų, šarvuočių bei savaeigių šarvuotų zenitinių įrenginių – vadinamųjų„šilkų“ ir tiesiogiai operacijai vadovavusio štabo. Buvo „pagauta“ informacija, kad tikrai bus puolamas TV bokštas, apie panaudotus kovinius šovinius, nušautą puolusį „Alfa“ karininką. Tai, kad AT rūmai nebus puolami, paaiškėjo baigiantis „bokšto operacijai“. Tai suteikė galimybę AT Gynybos štabui suvokti, kas vyksta, matyti situaciją priešo akimis, žinoti, ką priešas rengiasi daryti ir ką šiuo metu daro. AT rūmų puolimo atveju buvo planuojama su radijo stotimis R105, R107 ir R123, sujungtomis į radijo žvalgybą užtikrinančią sistemą, blokuoti puolančių sovietų karių radijo ryšį. 1991 m. sausio mėn. studentai fizikai, norėdami aprūpinti AT gynėjus reikiama karine ryšių įranga, nusavino ją iš tuometinės VU Karinės katedros (M. K. Čiurlionio g. 21). Už tai, V. Čepulio žiniomis, LTSR (A. Petrausko) prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą. Panaudodami tą įrangą, jie įrengė AT rūmuose laidinį ryšį su postais, stogu, aukštais, su kitais rūmais... 1991 m. kovo–liepos mėn. dalis SKAT VU studentų fizikų savanorių budėdavo Vilniaus mieste, t. y. uniformuoti patruliuodavo gatvėse, kad būtų atsvara sovietų kariniams patruliams ir miestelėnai bei svečiai matytų: Vilniuje yra Lietuvos valdžia ir jos tvarką palaikančios jėgos struktūros. Vieno tokio budėjimo metu, 1991 m. liepą, prieš pučą, V. Čepulis buvo patekęs į sovietų karių nelaisvę. Jis vidury baltos dienos įžūliai priėjo

istorija

15

pasikeitė ir fizikų grupės prioritetai – studentai, kurie dar nebuvo baigę VU ar VTU (dabar VGTU), vėl kibo į mokslus ir sėkmingai juos užbaigė (J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis). 1991 m. gruodžio 30 d. V. Čepuliui suteiktas vyresniojo leitenanto, J. Dirginčiui, A. Indičianskiui ir A. Litvaičiui – jaunesniojo leitenanto laipsniai. J. Dirginčius po budėjimo AT rūmuose perėjo dirbti ryšininku į naujai sukurtą SKAT, išdirbo ten porą metų ir išėjo į atsargą, kiti iš Lietuvos kariuomenės pasitraukė vėliau. Vienas paskutinių iš fizikų grupės į atsargą 1997 m. išėjo V. Čepulis, turėdamas kapitono laipsnį. Tarnauti liko tik A. Litvaitis, jis Krašto apsaugos ministerijoje tarnauja iki šiol ir turi pulkininko leitenanto laipsnį. SKAT VU studentų savanorių fizikų grupė fiziškai pradėjo skirstytis 1992 m. sausio mėnesį, šis procesas baigėsi apie 1994 m., kai iš ryšių padalinio į kitas tarnybos vietas buvo rotuoti paskutiniai savanoriai fizikai. Visi jie, studentų fizikų grupės savanoriai, konkrečiais veiksmais, rizikuodami asmenine gerove, laisve, sveikata ir kartais gyvybe, prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės kūrimo ir šalies Nepriklausomybės įtvirtinimo. Už karinius nuopelnus Lietuvos valstybei dauguma šios grupės narių yra apdovanoti valstybiniais apdovanojimais.

Kas jie dabar?

SKAT VU studentų savanorių fizikų grupės vadas – karys savanoris, Fizikos fakulteto III kurso studentas Vidas Čepulis. 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos rūmai (nuotr. iš V. Čepulio asmeninio archyvo) prie rusų karininko ir paprašė pasiaiškinti, ką pastarasis čia, Lietuvoje, daro, bet nespėjo atsitokėti, kai pajuto į nugarą įremtą kalašnikovą. Nelaisvėje V. Čepulis ištylėjo ir greitai buvo paleistas, nes buvo suimtas viešai ir ana pusė pabūgo politinio skandalo... 1991 m. vasarą, prieš prasidedant rugpjūčio pučui Maskvoje, studentai fizikai įvykdė ypač rizikingą prieštankinės ginkluotės perėmimo operaciją – iš SSSR 107 MŠD saugomų Santariškių ginkluotės sandėlių teritorijos išvežė šimtus vienkartinių prieštankinių granatsvaidžių („Mucha“). Taip turėtą studentų fizikų apsiginklavimo planą jie vis dėlto įgyvendino, tik didesniais mastais. Minėtoje operacijoje dalyvavo V. Čepulis, J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis. V. Čepulis atliko pavojingą parengiamąjį ir derinimo su sovietiniais kariais ir sargybos vyresniaisiais darbą (užtruko apie mėnesį), J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis dalyvavo baigiamajame – rizikingo ginklų perėmimo – etape. V. Čepulis į sovietų karinį Šiaurės miestelį „deryboms“ patekdavo su... VU Fizikų dienos (FIDI) organizacinio komiteto nario pažymėjimu, pagamintu kaip Komunistų partijos nario asmeninės raudonos knygelės parodija. Kantrus „draugų“, dažniausiai sovietinių puskarininkių, ieškojimas ir susitarimas buvo milžiniškas darbas. J. Dirginčius, H. Čepas ir M. Gustaitis naktį, norėdami „gauti“ granatsvaidžių, turėjo įveikti tris dalinio sandėlį juosiančius apsaugos žiedus – spygliuotą vielos tvorą su marširuojančiais sargybiniais, vidinį žiedą su tarnybiniais šunimis ir apž-

valgos bokštelius su sovietų kariais šauliais. Reidą jie įvykdė sėkmingai ir ne vieną kartą, bet tai – atskira istorija. Ši operacija buvo esminis proveržis aprūpinant prieštankine ginkluote menkai ginkluotas Lietuvos Respublikos ginkluotąsias pajėgas. Po jos smarkiai padidėjo mūsų karių savanorių galimybės naikinti priešo šarvuotąją techniką. V. Čepulis prisimena: „Pavyzdžiui, aš per pučą jau turėjau ginklų tiek, kiek pats svėriau.“ 1991 m. rugpjūčio 20–22 d. SKAT VU studentai fizikai savanoriai su AT ryšių mazgo įranga įvykdė kontrpropagandos akciją. Jie per galingą, 1 kW galios, radijo stotį R140 trumpabangiu režimu, 30 MHz diapazonu, paskleidė tikslinei auditorijai – sovietų kariams tiesiai į tankus – Rusijos Federacinės Respublikos prezidento Boriso Jelcino kalbą, kurios įrašą kasetėje gavo iš AT apsaugos skyriaus kolegų. Rusijos vadovas nurodė kariškiams nepaklusti pučistų įsakymams ir nesikišti į Baltijos respublikose vykstančius įvykius. Pagrindinį B. Jelcino kalbos transliacijos krūvį prisiėmė A. Indičianskis, turėjęs patirties dirbti su radijo stotimi R140. 1991 m. rugsėjo–gruodžio mėn. SKAT VU studentų savanorių fizikų grupės atstovai iš studentų tapo mokytojais ir dėstytojais – mokė kitus Krašto apsaugos departamento ir SKAT karius, kaip naudotis radijo ryšiu.

Po Maskvos pučo Po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio Maskvos pučo, praėjus didžiausiam pavojui Lietuvos Nepriklausomybei,

Šiuo metu ats. kpt. V. Čepulis užsiima privačiu verslu, bet prasidėjus kariniam konfliktui Ukrainoje greta tiesioginio darbo vėl tapo rikiuotės kariu savanoriu Krašto apsaugos savanoriškosiose pajėgose (KASP), 803 kuopoje. A. Indičianskis – UAB „BASF“ pardavimų vadybininkas ir konsultantas. Plk. ltn. A. Litvaitis gyvena Vilniuje ir sėkmingai tarnauja KAM‘e. D. Valeiša buvo žymus IT pradininkas Lietuvoje, bet jo dabartinis likimas nei bendražygiams, nei straipsnio autoriui nežinomas. Studentų savanorių fizikų grupės nariai klaipėdiečiai dirba ir gyvena Klaipėdoje: J. Dirginčius darbuojasi savo įmonėse kreditavimo (UAB „Blic kreditas“) ir interneto sprendimų bei reklamos paslaugų srityje (MB „Super Jure“), M. Gustaitis – savo logistikos įmonėje „Fondera“, H. Čepas yra didžiausios Lietuvoje ir seniausiai veikiančios kredito unijos „Mėmelio taupomoji kasa“ steigėjas ir administracijos vadovas. Visi yra vedę, turi vaikų, iš Lietuvos neemigravę...

Post scriptum Pasikeitus geopolitinei situacijai dėl karo Ukrainoje, daug kas ima suprasti: jei laisvės ginklu neginsi, laisvas nebūsi. SKAT VU studentų savanorių fizikų grupė, kaip ir VU studentų karių savanorių būrys, savo veikla garbingai pratęsė VU istoriją. Ji parodė, kad VU tuomet buvo ne tik Lietuvos mokslo šventovė, bet ir jaunų, patriotiškų žmonių kalvė – žmonių, kurie su ginklu rankose ėjo ginti Tėvynės Lietuvos, o kartu ir galimybės laisvai studijuoti mokslą čia, Lietuvoje, ir svetur... Deja, prabėgus beveik 25 metams, 1991 m. VU studentai kariai savanoriai vis dar lieka VU istorikų tyrinėjimų užribyje... Laikraščio „Universitas Vilnensis“ 2007 m. birželio mėn. numeryje buvo rašyta apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos VU studentų savanorių būrį, veikusį 1991–1993 m.


universitas

16

paskutinis puslapis

vilnensis

2015 m. gruodis

Kai mokslas susitinka su menu Nijolė BULOTAITĖ Europos universitetų paveldo dieną Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje surengta bibliotekoje saugomų XVI a. Nyderlandų spaudos milžino Christopho Plantino išleistų knygų paroda ir katalogo pristatymas. Renginys skirtas VU bibliotekos 445 metų sukakčiai paminėti. Šia proga Taikomųjų mokslų instituto mokslininkai demonstravo išmaniojo apšvietimo galimybes. Buvo galima apžiūrėti flamandų geografo ir kartografo Abrahamo Ortelijaus XVI a. Europos ir pasaulio žemėlapių rinkinį „Theatrum orbis terrarum“ (Žemės rutulio regykla), atverstą ties Flandrijos regiono žemėlapiu, kur

Antverpene knygas spausdino Ch. Plantinas. Bibliotekos darbuotojai džiaugėsi pastebėję, kad šviestukai atskleidė auksuotus Flandrijos žemėlapio fragmentus, kurių anksčiau niekas nebuvo pastebėjęs. P. Smuglevičiaus salę rengiamasi uždaryti remontui, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip išmanusis apšvietimas atskleidžia senosios sienų puošybos grožį, jį išryškina. VU mokslininkai jau kelerius metus aktyviai dirba kietakūnio apšvietimo srityje. Naujosios kartos šviesos šaltiniai – puslaidininkiniai šviesos diodai (šviestukai) leidžia smarkiai sumažinti žalingą šviesos poveikį paveldo objektams, atlikti apšvietimo spalvinę korekciją. Atidarydamas renginį vicerektorius prof. Rimantas Jankauskas pabrėžė, kad galime pelnytai didžiuotis universiteto ir bibliotekos paveldu, o

patį renginį pavadino puikiu pavyzdžiu, kaip mokslas susitinka su menu. Ši paroda – paskutinis metų šventinis renginys, užbaigiantis bibliotekos 445 metų sukakčiai skirtų renginių ciklą. „Sukaktys įpareigoja prisiminti savo turtingą istoriją. Smagu, kad šiandien turime progą sujungti senąjį paveldą su visai naujais dalykais – šviestukais. Nauji tyrimai laikui bėgant irgi tampa istorija, mokslo ir kultūros paveldu. Manau, kad biblioteka sugebės išsaugoti šviestukų istoriją, tik galbūt jau kita forma“, – sakė bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė. Katalogo sudarytojas Petras Račius prisiminė, kad mintis išleisti plantenų (taip vadinami Ch. Plantino ir jo palikuonių spaudiniai) katalogą kilo dar sovietmečiu ilgamečiam Senų ir retų spaudinių skyriaus vedėjui Nojui Feigelmanui,

bet radosi visokių kliūčių, todėl jam teko įgyvendinti šį sumanymą ex oficio. Kataloge suregistruota ir aprašyta VU bibliotekoje saugoma 737 plantenų, pasižyminčių aukšta poligrafijos kultūra ir menišku apipavidalinimu, kolekcija. Šis rinkinys – vienas reikšmingiausių Lietuvoje, jame – antikos rašytojai Gajus Julijus Cezaris, Markas Tulijus Ciceronas, šventųjų, Bažnyčios tėvų bei mokytojų raštai ir Lietuvai ypač svarbios knygos – M. K. Sarbievijaus „Lyrika“, K. Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“. Renginio metu buvo galima susikurti savo signetą – spaustuvininko arba leidėjo ženklą. Plantenai turėjo daugybę signetų. Juos kurti buvo kviečiami žymūs menininkai. Parodą bibliotekoje bus galima apžiūrėti 2016 m. sausio 11– gegužės 13 d. E. Kurausko nuotraukos

ISSN 1822-1513 Ad­re­sas: Uni­ver­si­te­to g. 3, LT-01513 Vil­nius, VU centriniai rūmai, I aukštas, 107 kab. Tel. 268 7089, mobil. tel. 8 687 49 018, el. p. vilnensis@vu.lt Ti­ra­žas 4000 egz. 4 spau­dos lankai. SL 321 Ma­ke­ta­vo VU lei­dyk­la. Spaus­di­no UAB „Baltijos kopija“, Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius Vyr. redaktorė Liana Binkauskienė Vyresn. redaktorė Ilma Dunderienė Vyresn. korespondentė Agnė Grinevičiūtė Straipsnių autorių nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone. Redakcija pasilieka teisę atsirinkti publikuotinus tekstus. Už reklamų turinį ir kalbą redakcija neatsako.

Taikomųjų mokslų instituto Apšvietimo ir elektronikos sistemų sektoriaus mokslininkai dr. Pranciškus Vitta ir doktorantas Andrius Petrulis


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.