Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais by Vytautas Magnus University Press

Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais

Pokario Lietuvos ir Lenkijos likimai susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, inkorporavimo į SSRS Vakarai niekada nepripažino. Išeivija turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Egzilinė jos vyriausybė prarado buvusius partnerius, o lenkų egzilio diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos ši tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių. Labai svarbių tarpusavio santykių pokyčių įnešė ir karo bei pokario Europos teritoriniai pasikeitimai. Lenkija prarado Vilnių Lietuvos naudai, tačiau vakaruose gavo teritorijų iš buvusių Vokietijos žemių. Lenkų emigracija šias teritorijas vakaruose vertino kaip kompensaciją už patirtą Vokietijos agresiją, bet negalėjo susitaikyti su Vilniaus krašto praradimu. Lietuvių išeivija Vilniaus krašto problemą laikė išspręsta. Tokioje atmosferoje mezgėsi pirmieji lietuvių ir lenkų kontaktai emigracijoje jau po Antrojo pasaulinio karo, tokiomis aplinkybėmis egzilyje buvo bandoma modeliuoti valstybių santykius ir ateityje. Tačiau norint kalbėti apie ateitį, tada, kaip ir dabar, buvo būtina peržiūrėti praeitį ir pripažinti klaidas, mėginti kitaip konstruoti tautinius naratyvus, mobilizuoti vaizduotę ir jausmus, iš naujo įvertinti priešus ir sąjungininkus, nebepriminti kalčių, o stengtis rasti bendrą vardiklį. Šių klausimų analizė yra svarbi ne tik istorinės praeities tyrinėjimams, bet ir šiandienio pasaulio suvokimui. Knygoje pateikiama 114 originalių dokumentų, padedančių atskleisti, kaip klostėsi lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais

ISBN 978-609-467-096-1

E G Z O D O A R C H Y VA S

Egzodo archyvas

Vytauto Didžiojo universiteto Česlovo Milošo centras Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas Lietuvos istorijos institutas

LIETUVIŲ IR LENKŲ SANTYKIAI IŠEIVIJOJE 1945–1990 METAIS Šaltinių publikacija Sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė

UDK 325.2(=172)(=162.1) „1940/1990“ Li203

Egzodo archyvo redakcinė kolegija: Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius (pirmininkas, Vytauto Didžiojo universitetas) Dr. Daiva Dapkutė (Vytauto Didžiojo universitetas) Habil. dr. Leonas Gudaitis (Vytauto Didžiojo universitetas) Prof. Ph. D. Kęstutis Skrupskelis (University of South Carolina, JAV) Prof. Ph. D. Bronius Vaškelis (Vytauto Didžiojo universitetas) Knygą recenzavo: Prof. dr. Juozas Skirius (Lietuvos edukologijos universitetas) Dr. Tomasz Błaszczak (VDU)

Knygos sudarymą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal Nacionalinės lituanistikos plėtros programą (projekto Nr. LIT-8-56)

Leidinį parengė Giedrė Milerytė-Japertienė

ISBN 978-609-467-096-1 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-527-5 (spausdintas) ISBN 978-609-467-095-4 (internetinis) ISBN 978-9955-34-526-8 (internetinis) © Giedrė Milerytė-Japertienė, sudarymas, įvadas, 2014 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2014 © „Versus aureus“ leidykla, 2014

TURINYS

Vakaruose kilęs noras susitarti: bandymai užmegzti oficialius santykius . . . . . . 9 Dokumentų rinkinio sudarymo principai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30 Nr. 1. A. Vokietaičio parengta „Santykiai su lenkais“ trumpoji versija, 1945. . . . . 31 Nr. 2. J. Šaulio laiškas K. Griniui, 1945 08 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33 Nr. 3. K. Griniaus laiškas J. Šauliui, 1945 07 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38 Nr. 4. Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko–litewskich, 1946. . . . . 40 Nr. 5. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08. . . . . . . . . . . . . . . 54 Nr. 6. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18. . . . . . . . . . . . . . . . 60 Nr. 7. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 09. . . . . . . . . . . . . . . . 62 Nr. 8. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 07 17 . . . . . . . . . . . . . . . . 63 Nr. 9. A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25. . . . . . . . . . 64 Nr. 10. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 25. . . . . . . . . . . . . . . . 67 Nr. 11. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17. . . . . . . . . . . . . . . . 70 Nr. 12. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17. . . . . . . . . . . . . . . . .72 Nr. 13. Neišsiųstas A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09. . . . . . . . . . .72 Nr. 14. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04. . . . . . . . . . . . . . . 76 Nr. 15. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 10 09. . . . . . . . . . . . . . . . 77 Nr. 16. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 18. . . . . . . . . . . . . . . . .78 Nr. 17. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 31. . . . . . . . . . . . . . . . .81 Nr. 18. J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .82 Nr. 19. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08. . . . . . . . . 86 Nr. 20. 1947 03 05 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88 Nr. 21. V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui, 1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . . 91

Nr. 22. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . 92 Nr. 23. V. Sidzikausko laiškas VLIK Vykdomosios tarnybos užsienio reikalų tarybai, 1947 04 25. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94 Nr. 24. S. Lozoraičio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12 . . . . . . . . . . . . . . . . 97 Nr. 25. S. A. Bačkio pro memoria, 1947 05 19 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 100 Nr. 26. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1947 05 21. . . . . . . . . . . . . . . . . 101 Nr. 27. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101 Nr. 28. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103 Nr. 29. S. Lozoraičio pro memoria, 1947 05 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109 Nr. 30. K. Morawskio laiškas nenustatytam asmeniui, 1947 05 22 . . . . . . . . . . 110 Nr. 31. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110 Nr. 32. S. Lozoraičio telegrama S. Bačkiui, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . 113 Nr. 33. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . 113 Nr. 34. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114 Nr. 35. P. Žadeikio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 05 26 . . . . . . . . . . . . . 116 Nr. 36. S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . 116 Nr. 37. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 01 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118 Nr. 38. V. Gylio raštas dėl santykių su lenkais rezoliucijų, 1947 06 01 . . . . . . . . 120 Nr. 39. V. Gylio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 06 01 . . . . . . . . . . . . . . . 121 Nr. 40. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122 Nr. 41. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122 Nr. 42. V. Sidzikausko telegrama S. Bačkiui, 1947 06 03 . . . . . . . . . . . . . . . . 123 Nr. 43. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 8, 1947 06 04 . . . . . . . . . . . . . . . . . 124 Nr. 44. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 04 . . . . . . . . . . . . . . . . 125 Nr. 45. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 09 30 . . . . . . . . . . . . . . . 128 Nr. 46. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1947 10 15 . . . . . . . . . . . . . . . 129 Nr. 47. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 10 18 . . . . . . . . . . . . . . . 131 Nr. 48. V. Sidzikausko laiškas S. Lozoraičiui su priedu, 1947 11 06 . . . . . . . . . 132 Nr. 49. Nenustatyto asmens laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15 . . . . . . . . . . . 134 Nr. 50. P. Žadeikio telegrama V. Sidzikauskui, persiųsta per S. Bačkį, 1947 11 21. . 137 Nr. 51. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137 Nr. 52. V. Sidzikausko laiškas Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovams, 1947 11 26. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 139 Nr. 53. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 28 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 141 Nr. 54. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 11 29 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 142

Nr. 55. B. K. Balučio laiškas M. Krupavičiui, 1947 12 01 . . . . . . . . . . . . . . . . 144 Nr. 56. A. Tarnowskio, T. Gwiazdoskio ir V. Sidzikausko susitikimo aprašas, 1947 12 09. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 147 Nr. 57. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 10 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 150 Nr. 58. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 16 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 152 Nr. 59. K. Graužinio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 04 . . . . . . . . . . . . . . . . . 154 Nr. 60. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 157 Nr. 61. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158 Nr. 62. S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23 . . . . . . . . . . . . . . . . . 159 Nr. 63. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161 Nr. 64. B. K. Balučio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 10 . . . . . . . . . . . . . . . 162 Nr. 65. T. Gwiazdoskio laiškas B. K. Balučiui, 1948 02 18 . . . . . . . . . . . . . . . 163 Nr. 66. M. Miszyn laiškas Żabai, 1947 12 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163 Nr. 67. T. Gwiazdoskio laiškas M. Zaleskiui, 1948 02 11 . . . . . . . . . . . . . . . . 165 Nr. 68. Nežinomo asmens laiškas M. Miż-Miszynui, 1948 02 11 . . . . . . . . . . . 166 Nr. 69. M. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 24 . . . . . . . . . . . . . . . 168 Nr. 70. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 11, 1948 03 30 . . . . . . . . . . . . . . . . . 169 Nr. 71. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170 Nr. 72. J. Białasiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20 . . . . . . . . . . . . . 172 Nr. 73. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 18, 1948 05 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . 173 Nr. 74. A. Zaleskio laiškas J. Vitėnui, 1948 07 01 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 178 Nr. 75. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 . . . . . . . . . . . . . . 180 Nr. 76. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 . . . . . . . . . . . . . . 180 Nr. 77. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 21, 1948 07 11 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181 Nr. 78. B. K. Balučio pro memoria Nr. 23, 1948 07 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 183 Nr. 79. K. Morawskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 07 19 . . . . . . . . . . . . . . 185 Nr. 80. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24 . . . . . . . . 187 Nr. 81. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 . . . . . . . . . . . . . . 188 Nr. 82. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 . . . . . . . . . . . . . . 188 Nr. 83. A. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 08 16 . . . . . . . . . . . . . . . . 189 Nr. 84. K. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . 190 Nr. 85. T. Gwiazdoskio laiškas J. Vitėnui, 1948 08 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 191 Nr. 86. T. Gwiazdoskio laiškas C. R. Jurgėlai, 1948 09 02 . . . . . . . . . . . . . . . 192 Nr. 87. A.Tarnowkio laiško „Žiburių“ redaktoriui juodraštis, 1948 07 20 . . . . . 193 Nr. 88. A.Tarnowkio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 09 11 . . . . . . . 199

Nr. 89. B. K. Balučio pro memo Nr. 27, 1948 09 27 . . . . . . . . . . . . . . . . . . .204 Nr. 90. T. Gwiazdoskio raportas apie susitikimą su V. Sidzikausku, 1948 10 26 . 206 Nr. 91. Informacinis laiškas Z. Berezowskiui, 1948 10 26 . . . . . . . . . . . . . . .208 Nr. 92. D. C. Straipsnis „Lietuvos–Lenkijos“ santykiai, 1954 . . . . . . . . . . . . . 210 Nr. 93. M. Brako straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960 . . . . . . . . . . . . . 219 Nr. 94. L. Mitkiewicziaus laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05 . . . . . . . . . . . . . . . 228 Nr. 95. A. Gurecko tekstas „Mūsų santykių su lenkais klausimu“, 1977 . . . . . . 229 Nr. 96. S. Raštinio pro memoria, 1980 04 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 233 Nr. 97. Vliko pareiškimas Jaltos klausimu, 1984 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 235 Nr. 98. A. Gurecko pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12 . 236 Nr. 99. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1984 09 26 . . . . . . . . . . . . . . .240 Nr. 100. JAV prezidento pozicija Jaltos nutarimų klausimu, 1985 02 05 . . . . . . 242 Nr. 101. A. Gurecko tekstas Jaltos klausimu, 1985 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 243 Nr. 102. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988 . . . . . . . . . . . . . . . . . .249 Nr. 103. A. Gurecko asmeniniai užrašai, 1988 03 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 251 Nr. 104. S. Lozoraičio jr. žinutė apie Romos konferenciją, 1988 05 . . . . . . . . . . 251 Nr. 105. A. Gurecko pranešimas PLB Valdybos pirmininkui apie pasitarimą Romoje, 1988 05 23. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 252 Nr. 106. V. Landsbergio viešo laiško lenkams projektas, 1989 . . . . . . . . . . . . 257 Nr. 107. M. Królio laiškas draugams lietuviams, 1989 03 18 . . . . . . . . . . . . . . 258 Nr. 108. Lenkų laiškas lietuviams, 1989 03 18. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 259 Nr. 109. S. Lozoraičio jr. ir A. Gurecko viešo laiško lenkams projektas, 1989 07 14. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .260 Nr. 110. Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 261 Nr. 111. A. Gurecko telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu jr. užrašai, 1989 11 18. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 262 Nr. 112. S. Lozoraičio jr. pro memoria, 1989 11 19 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .264 Nr. 113. Laiškas bičiuliams lietuviams ir bičiuliams lenkams, 1989 11 20 . . . . . .266 Nr. 114. PLB Valdybos pirmininko V. Bieliausko pareiškimas, 1989 12 09 . . . . .269 Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 271 Asmenvardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 272 Vietovardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276

VAKARUOSE KILĘS NOR AS SUSITARTI: BANDYMAI UŽMEGZTI OFICIALIUS SANTYKIUS Lietuvos istorijoje santykių su dviem šalies kaimynais nagrinėjimas visada buvo opus klausimas. Nedaug kas ginčysis, kad šiandien lietuvių visuomenės akys nukreiptos į Rytus, kur tarptautinius vandenis drumsčia paradoksaliai vakarine Lietuvos kaimyne tapusi Rusija. Tačiau praskleidus Lietuvos istorijos širmą atsivers daugybė šalies istorijos puslapių, kuriuose pagrindinė problema buvo santykiai su Lenkija. Kai kurios iš praeities atsineštos nuoskaudos nėra išspręstos ir šiandien, o tai greitai gali tapti galvos skausmu ne vienai tautiečių kartai, kurių atstovai stovės prie valstybės valdžios vairo. Tyrinėtojai, stengdamiesi užkaišyti nežinojimo spragas, daug laiko ir pastangų yra skyrę Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimui. Įvairiausiais aspektais gilinamasi į abiejų tautų ir valstybių santykius. Atrodytų, jau nelabai ir yra ką naujo pasakyti apie šių dviejų kaimynių gyvenimą praeityje. Vis dėlto iš užmaršties dar galima traukti ne vieną įdomų raštą, ne vieną iškalbingą susirašinėjimą ar įdomią mintį, kuri kadaise istorijoje turėjo reikšmės formuojant ne tik požiūrius, vaizdinius, bet ir tarptautinę politiką. Šioje knygoje skaitytojui ir pateikiama tokių dokumentų. Tai pluoštas įvairiuose pasaulio archyvų institucijose rastų dokumentų, kurie publikuojami pirmą kartą. Nemažai jų naudota rašant disertaciją apie Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijas emigracijoje, kurią šios knygos sudarytoja sėkmingai apgynė 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete. Vis dėlto publikuojamuose šaltiniuose yra gerokai daugiau įdomios ir kitiems tyrinėtojams galbūt naudingos informacijos, nepatekusios į knygos sudarytojos tyrimų lauką ar netgi akiratį. Todėl labai norėta pristatyti plačiajai visuomenei šiuos dokumentus ir sudaryti galimybę pačiai perskaityti, analizuoti ir interpretuoti. 9

Knygoje pateikiamų šaltinių chronologiniai rėmai atrodo labai platūs. 1945–1990 m. lietuvių ir lenkų emigracijose vyko daugybė įvairiausių procesų, nulėmusių išeivių gyvenimą. Vis dėlto sąlyčio taškų tarp abiejų išeivijų atstovų nebuvo labai daug. Dar mažiau yra oficialių asmenų kontaktų ir bandymų užmegzti ir palaikyti oficialius tarptautinius santykius. Tenka konstatuoti, kad ir lenkų, ir lietuvių išeivių atstovai nebuvo labai smarkiai suinteresuoti vadinamuoju santykių „išlyginimu“, todėl per ilgą laikotarpį išliko ne tiek daug dokumentų, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Siekiant sukonkretinti ir kategorizuoti šiuos santykius galima būtų juos pamėginti apibrėžti naudojant dviejų kreivių vaizdinį. Viena jų ženklina Vakaruose buvusius realius lietuvių ir lenkų santykius, antroji – vaizdinius, galimas ateities santykių projekcijas. Viena pasakoja lietuvių ir lenkų susitikimų, bendrų veiksmų ar derybų istoriją, antroji išryškina emigracijoje vyravusį santykių įsivaizdavimą. Nagrinėjamu chronologiniu laikotarpiu šios dvi kreivės susipynė. Pokario pradžioje matyti itin stiprus bandymas užmegzti realius kontaktus nedaug galvojant apie būsimų nepriklausomų valstybių santykius. Ilgainiui, suvokiant, kad trečiasis pasaulinis karas dar nekils ir Europos geopolitinė erdvė nebus iš naujo perdalyta, imta vis labiau tolti nuo realių kontaktų ir susitikimų. Vis labiau pradėti kurti ateities vaizdiniai. Devintuoju dešimtmečiu vėl mėginta grįžti prie kontaktų, jaučiant, kad pasaulio politinė situacija kinta ir galimas išsivadavimas jau nebetoli. Šitas santykių modelis lėmė ir knygos sudarymo principą. Daugiausia dokumentų skirta 1945–1948 m. laikotarpiui. Po jo natūraliai žioji šeštojo–aštuntojo dešimtmečių „skylė“. Tai nutiko dėl to, kad tuo metu nebuvo jokių oficialių susitikimų, bandymų palaikyti santykius, svartyti apie susitarimus. Tai vizijų radimosi ir brandinimo laikotarpis. Beveik visos jos anksčiau ar vėliau pasirodė išeivių spaudoje, todėl šiandien skaitytojui nesunkiai randamos. Dalis jų paskelbta tam tikruose leidiniuose1. Paskutinis dešimtmetis vėl grąžina prie kontaktų, tačiau jie jau nebėra tokie intensyvūs, mat nemažai ankstesnių problemų išsprendė laikas. Knygoje pateikiama 114 dokumentų, padedančių atskleisti lietuvių ir lenkų gyvenimą emigracijoje. Visi jie surinkti skirtingose Lietuvos ir 1. My nie bracia, my sąsiedzi. Polska perspektywa stosunków polsko-litewskich, red. A. Srebrakowski, Wrocław, 2013.

užsienio institucijose ir pateikiami laikantis tikslios chronologijos, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paeiliui einantys dokumentai neturi loginės jungties. Toks pateikimo būdas pasirinktas siekiant leisti pajusti skaitytojui to meto atmosferą: skirtingą laiko ir erdvės pojūtį. Taip pat norėta suteikti progą įsijausti į sudėtingą laikotarpį, kai vienu metu vyko daug įvairiausios veiklos, buvo sprendžiamos skirtingos problemos ir gvildenami dažnai tarpusavyje nesusiję klausimai. Gaila, tačiau dokumentai yra neišsamūs. Ypač trūksta lenkiškosios korespondencijos priedų. Per pusę amžiaus šie dokumentai tiesiog nebeišliko arba jų nepavyko aptikti. Skaitytojui pristatomi šaltiniai surinkti 8 skirtingose institucijose, 4 iš jų yra Lietuvoje. Štai diplomatų Stasio Lozoraičio ir Broniaus Kazio Balučio fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve esanti medžiaga daugiausia atspindi pirmuosius bandymus užmegzti realius santykius su lenkų emigracijos valdančiaisiais sluoksniais. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute saugomi knygoje panaudoti XX a. 8–9 dešimtmečių dokumentai, kai lietuvių išeivija jau stengėsi palaikyti santykius ne su lenkų išeivijos atstovais, bet su asmenimis iš Lenkijos. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje yra šiai temai labai aktualus diplomato Leono Mitkiewicziaus laiškas generolui Stasiui Raštikiui apie lietuvių ir lenkų santykius, o Kauno miesto muziejaus tremties ir rezistencijos muziejuje saugomas Algirdo Vokietaičio tekstas apie kaimyninių tautų santykių praeitį ir ateities perspektyvas. Jogailaičių bibliotekos rankraštyne Lenkijoje rasta dokumentų apie lietuvių ir lenkų santykius 1946–1947 metais. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve ir Amerikos lietuvių kultūros archyve JAV saugomi dokumentai, iliustruojantys kai kurių asmenų požiūrį į Lietuvos ir Lenkijos praeitį bei ateities susitarimo galimybes. Tačiau grįžkime prie pačių lietuvių ir lenkų santykių Vakaruose. Intensyvesnė ir masiškesnė lietuvių ir lenkų emigracija, prasidėjusi XIX a. viduryje, šių tautų neišskyrė. Bendrų parapijų kūrimas (daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir JAV) siūlė ir bendrą sugyvenimo strategiją naujuose kraštuose2. Tik XIX a. pabaigoje, kai suintensyvėjo modernių tautų formavimosi 2. Plačiau D. Dapkutė, Lietuvių ir lenkų ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, Oikos, 2009, nr. 2 (8), p. 81–95; W. Wolkovich-Valkavičius, Lithuanian Religious Life in America, vol. 1–3, Norwood, 1991, 1996, 1998; V. Greene, For God and Country.

procesas, išeivijoje sustiprėjo noras atsiskirti taip siekiant labiau įtvirtinti savąją tautinę tapatybę. O laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų lietuvių ir lenkų santykius buvo paženklinęs dideliu nepasitikėjimu ir priešiškumu. Lietuvai netekus Vilniaus krašto, ir tarptautinėje arenoje, ir vidaus gyvenime nuolat afišuota sostinės praradimo problema. Rašyta nauja tautinė istorija, kurioje bendras šimtmečius trukęs tautų sugyvenimo laikotarpis matytas iš tuometinių realijų pozicijų. Spaudoje mirgėte mirgėjo antilenkiškų straipsnių, žinučių, karikatūrų3, plito Petro Vaičiūno eilėraščio eilutės „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kadangi jaunoji lietuvių karta buvo auklėjama lenko priešo dvasia, o Vilniaus „išlaisvinimas“ tapo visuotine tautine misija4, net ir ją įgyvendinus 1939 m. pasitikėjimas lenkais nepadidėjo. Tai lėmė ir pačios Vilniaus priskyrimo prie Lietuvos aplinkybės. Įsikišus trečiajam veiksniui – SSRS, problema tapo tarsi užšaldyta5. Lietuviai ir lenkai suvokė, kad ateityje pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms ją reikės spręsti. Tokios nuotaikos vyravo ir emigracijoje Antrojo pasaulinio karo metais arba iš karto jam pasibaigus. Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomybė, būsimos valstybių sienos (Karaliaučiaus ir Seinų krašto priklausomybė), bendros istorinės praeities vertinimai – tai tie dalykai, apie kuriuos mąstant išsiskyrė lietuvių ir lenkų vaizdiniai. The Rise of Polish and Lithuanians Ethnic Consciousness in America 1860–1910, Madison, 1975; A. Eidintas, Lietuvių kolombai, Vilnius, 1993; P. Freidheimas, Lietuvos valstybingumo klausimas lenkų ir lietuvių politinėje emigracijoje po 1963 m. sukilimo, Lietuvos istorijos metraštis, nr. 2, Vilnius, 2004, p. 89–117; K. Raškauskas, Londono lietuvių katalikų bendruomenės istorija, Londonas, 2012 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve); Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia: etnoreliginis tapatumas išeivijoje, sud. I. Strumickienė, Kaunas, 2013 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve); E. Aleksandravičius, Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius, 2013. 3. Plačiau K. Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai, Vilnius, 2012; K. Buchowski, Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918–1940, Białystok, 1999; K. Buchowski, Panowie i żmogusy. Stosunki polsko-litewskie w międzywojennych karykaturach, Białystok, 2004; K. Buchowski, Litwomani i polonizatorzy. Mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku, Białystok, 2006; 4. Plačiau Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir raidos fragmentai, Studijų šaltiniai̒5, Kaunas, 1997, p. 249–257. 5. SSRS Vilniaus kraštą Lietuvai perdavė pagal 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. rugpjūčio 16 d. buvo pasirašyta SSRS–Lenkijos valstybinės sienos sutartis. Žr. M. Požarskas, Tarybų Lietuvos ir Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973.

Jau pirmaisiais karo mėnesiais visi šie klausimai tapo labai svarbūs. Kai 1939 m. rudenį Vokietija ir SSRS pasidalijo Lenkiją, Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai. Su tuo niekaip negalėjo susitaikyti lenkų valdžia. 1939 m. rugsėjo 30 d. sukūrę egzilinę vyriausybę, vadovaujamą Władisławo Sikorskio, jie stengėsi žaisti didelėms valstybėms būdingus tarptautinius žaidimus6. Tačiau nebuvo suinteresuoti gaivinti santykių su lietuviais, bent jau pirmaisiais karo metais. Nors derybos vyko Londone, Paryžiuje, Romoje, Berne, Vašingtone ir kituose miestuose7, kur telkėsi lietuviai ir lenkai, jų nuotaikos kito taip pat greitai kaip ir Antrojo pasaulinio karo politinės realijos. Lenkai tikėjosi, kad karui pasibaigus bus įvertintas jų šalies piliečių indėlis nugalint Vokietiją ir Lenkijos valstybės atstovai dalyvaus sprendžiant ateities pasaulio tvarką. Kaip žinome, taip neatsitiko. Lietuvos ir Lenkijos likimas po Antrojo pasaulinio karo susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, Vakarai inkorporavimo į SSRS niekada nepripažino. Išeivija turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Jos egzilinė vyriausybė prarado buvusius partnerius, o lenkų išeivių diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Jau 1945 m. liepą JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai deklaravo, kad nebepripažįsta Lenkijos egzilinės vyriausybės. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos pastaroji tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių. Labai svarbių lietuvių ir lenkų santykiams pokyčių įnešė karo ir pokario Europos teritoriniai pasikeitimai. Pirmaisiais karo mėnesiais 6. Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė karui keičiant padėtį stengėsi laviruoti tarp abiejų kariaujančių šalių ir iš situacijos gauti kuo daugiau naudos pokarinei Lenkijai. Šiuose planuose puikiai atsispindėjo ir Lietuvos „paaukojimo“, prisijungimo ar visiškos asimiliacijos planai. 7. Plačiau K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na uchodźstwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu RP gen. Władysława E. Sikorskiego (1939–1943), Warszawa, 2006 (magistro darbas apgintas 2006 m. Varšuvos universitete).

SSRS perdavė Vilnių Lietuvai, o paskutinių karo mėnesių konferencijose prie Lenkijos buvo prijungtos Vokietijai priklausiusios žemės. Lenkijos teritorija pasislinko į vakarus. Lenkų emigracija teritorijas vakaruose vertino kaip kompensaciją už patirtą Vokietijos agresiją, tačiau tuo pat metu negalėjo susitaikyti su Vilniaus krašto praradimu. Tai nujausdama lietuvių išeivija tarsi „įjungė“ budėjimo režimą, stengdamasi reaguoti į kiekvieną kaimynų pretenziją. Tokioje atmosferoje mezgėsi pirmieji lietuvių ir lenkų kontaktai emigracijoje jau po Antrojo pasaulinio karo, tokiomis aplinkybėmis buvo bandoma modeliuoti valstybių santykius ir ateityje. Gyvendami perpildytuose perkeltųjų asmenų stovyklų barakuose išeiviai iš Lietuvos ir Lenkijos8 ėmė megzti pirmuosius pavienius asmeninius kontaktus9. Kaip tik čia atsikūrė dar Lietuvoje pradėjęs savo veiklą Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Savo ruožtu neatsiliko ir lenkai: po 1939 m. rugsėjo pralaimėtos kampanijos valstybės valdžios aparatą, t. y. Vyriausybės ir Prezidento institutus, jie perkėlė į emigraciją. Nuo 1940 m. Londone veikė Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė10, vadovaujama generolo Władysławo Sikorskio11. Ji ženklino Lenkijos valstybės tęstinumą. Ir lietuviai, ir lenkai tikėjosi, kad pasibaigęs karas leis atkurti nepriklausomybę. Tik nebuvo aišku, kokia forma tai bus galima padaryti. Lenkai manė, kad reikėtų atkurti tokią 8. Plačiau M. Danys, DP Lithuanian Immigration to Canada After the Second World War, Toronto, 1986; A. J. Van Reenan, Lithuanian Diaspora. Königsberg to Chicago, Boston, 1990; M. Wyman, Europe‘s Displaced Persons, 1945–1951, New York, 1998; L. Saldukas, Lthuanian Diaspora, Vilnius, 2002; R. Misiūnas, Barakų kultūros knygos: lietuvių DP leidyba 1945–1952 m., Vilnius, 2004; A. D. Jaroszyńska-Kirchmann, The Exile Mission, The Polish Political Diaspora and Polish Americans, 1939–1956, Ohio, 2004. 9. P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių, Vilnius, 1992, p. 339–343. 10. W. Sikorskis vyriausybei vadovavo iki žūties 1943 m. Po jo ministru pirmininku tapo Stanisławas Mikołajczykas, o šiam 1944 m. išvykus į Lenkiją, vyriausybei iki 1947 m. vadovavo Tomaszas Arciszewskis. Plačiau R. Habielski, Emigracja, Warszawa, 1995; A. Friszke, Życie polityczne emigracji, Warszawa, 1999; P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej, Warszawa, 1999; R. Habielski, Życie społeczne i kulturalne emigracji, Warszawa, 1999; T. Wolsza, rząd RP na obczyźnie wobec wydarzeń w kraju 1945–1950, Warszawa, 1998. 11. Władysławas Sikorskis (1881 Tuszów Narodowy, Lenkija,–1943 Gibraltaras) – Lenkijos generolas, politikas. 1939 m. rugsėjo 30 d. sudarė Lenkijos vyriausybę emigracijoje ir ėmė jai vadovauti. Kartu ėjo vidaus reikalų ir kariuomenės ministro pareigas.

stiprią valstybę, kuri būtų pajėgi atsilaikyti prieš abi priešiškai nusiteikusias kaimynes Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Tai baugino lietuvius, kuriems stipri Lenkija atrodė tokia pat agresorė kaip Vokietija ir SSRS. Lietuviai puikiai žinojo, kad, iš Sovietų Sąjungos rankų atgavę sostinę, ateityje dar kartą turės dėl jos priklausomybės tartis su lenkais. Šie ginčijo ne tik patį Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos faktą, bet ir tai, kokia forma jis buvo prijungtas. Įtemptas karo laikotarpis, kai tarptautinė politinė situacija kito pagal fronto liniją, keitė ir ateities pasaulio vaizdinius. Lietuvių ir lenkų santykiai arba Lietuvos ir Lenkijos santykių ateityje perspektyvos taip pat buvo veikiamos tų pačių veiksnių. Įvairiausi užkulisiniai susitarimai ilgainiui tapdavo žinomi platesnėms masėms, todėl dar prieškaryje įgytas lietuvių nepasitikėjimas lenkais nemažėjo12. Tačiau pokario situacija abiem pusėms susiklostė skirtingai. Lietuviams vadovauti ėmėsi net dvi institucijos, besistengiančios užtikrinti Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas prelato Mykolo Krupavičiaus, varžėsi dėl įtakos su Lietuvos diplomatine tarnyba, prie kurios vairo stovėjo diplomatas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Dualizmas glumino Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės atstovus: jie nežinojo, kuriai šių organizacijų skirti daugiau dėmesio siekiant normalizuoti lietuvių ir lenkų santykius. Ilgainiui dėl asmeninės iniciatyvos ir tarpukarinės derybų su lenkais patirties pagrindiniu „ryšininku“ tapo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys Vaclovas Sidzikauskas. Lenkai neturėjo didesnių problemų savo politinės organizacijos viduje dėl neapibrėžtų kompetencijų, tačiau susidūrė su didžiuliais sunkumais tarptautiniu lygmeniu. 1945 m. vasarą Didžiosios Britanijos ir JAV atstovai pareiškė pripažįstantys Lenkijoje veikiančią Edwardo Osóbkos-Morawskio13 vyriausybę. Ši vadovavo ne tik politiškai, bet ir geografiškai pasikeitusiam kraštui. SSRS pasistengė, kad Lenkija gautų 101 200 km² gana geros dirbamos žemės vakaruose mainais į 178 220 km² 12. A. Budreckis, Baltasis erelis – Lietuvos nepriklausomybės gynėjas per Antrąjį pasaulinį karą, Aidai, 1971, nr. 5, p. 207–213. 13. Edwardas Osóbka-Morawskis (1909 Bližynas, Lenkija,–1997 Varšuva, Lenkija) – socialistinės Lenkijos veikėjas, Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vadovas.

rytuose, kurias sovietai apibūdino kaip pelkynus. Maskvos teigimu, tik ji viena užtikrintų Lenkijos saugumų, jei Vokietija, kaip buvo tikimasi, atsikurtų14. Teritorijos pokyčius lydėjo sovietų diktuojamas, tačiau lenkų rankomis vykdomas gyventojų iškeldinimas – tai neatpažįstamai pakeitė buvusį šalies vaizdą. Lenkijos atidavimą Sovietų Sąjungos įtakai ir egzilinės vyriausybės ignoravimą lenkų išeivija vertino kaip Vakarų išdavystę. Nusivylimas buvusiais sąjungininkais buvo didžiulis15. Kodėl Vakarai nusisuko nuo Lenkijos, ilgai spėlioti nereikia. Jie buvo priversti rinktis SSRS ar Lenkiją ir pasirinko tą, iš kurios karo pabaigoje buvo daugiau naudos. JAV vis dar kariaujant su Japonija, geriems santykiams su SSRS palaikyti turėjo būti mestos visos diplomatinės pajėgos. Tai nė kiek neguodė lenkų egzilinės valdžios, kuri visą karo laikotarpį ne tik žodžiais, bet ir veiksmais deklaravo kovą su vokiečiais. Blėstant karo gaisrui menkėjo Europos vaidmuo pasaulinėje politikoje. Pasaulio lyderėmis tapo JAV ir SSRS. Tai lėmė ir skirtingą požiūrį į lietuvių ir lenkų santykius emigracijoje. Lietuviai, gyvenantys Vakarų Europoje, 1945 m. karo veiksmams nurimus, labiau pasitikėjo privačiomis tarpusavio derybomis. Žvelgiant iš JAV, padėtis atrodė gana grėsminga ir nestabili. Buvo baiminamasi, kad, Stalinui panorus remti japonus, visa situacija gali pakrypti JAV nenaudai, gal net lemti pralaimėjimą. Tai dar kartą perskirstytų pasaulio galingųjų santykį. Kas tada grėstų Lietuvai, buvo visiškai neaišku. Tai žinant ir remiantis Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės karo metų dokumentais, iš kurių matyti, kaip ji tarėsi su SSRS ir dėl Lietuvos teritorijos16, galima sakyti, kad JAV gyvenantys lietuviai buvo net ne skeptiški lenkų atžvilgiu, bet visiškai priešiški17, tačiau manant, jog tokia „pasaulio tvarka“ netruks ilgai ir greitai žlugs Sovietų Sąjunga, įsivaizduota, kad sėsti prie derybų stalo su lenkais vis dėlto teks. Kad tam laikui atėjus nebūtų pernelyg 14. T. Judt, Pokaris. Europos istorija nuo 1945 metų, Vilnius, 2011, p. 192. 15. T. Wolsza, Rząd RP na obczyźnie..., s. 15. 16. Projekt memorandum w sprawie Litwy, 1941, Archywum Akt Nowych (toliau – AAN), AIH, S. Mikolajczyk Papers, b. 37, s. 595; Taktyka w sprawie litewskiej, 1941 12 17, AAN, AIH, MSZ, b. 4, s. 910. 17. Pro memoria, 1945 06 20, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 659, ap. 1, b. 151.

sudėtinga, imta žvalgytis, ką iki tol galima nuveikus. Jau 1945 m. vasarą užmegzti pirmieji pokariniai lietuvių ir lenkų kontaktai Vokietijoje. Atrodo, tai nebuvo padaryta laiku. Spręsdama egzistavimo klausimą, Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė nekreipė daug dėmesio į politinius lietuvių siekius sureguliuoti santykius. 1945 m. liepą V. Sidzikauskas savo iniciatyva susitiko su vienu iš sąjungininkų ekspedicinių pajėgų štabe Vokietijoje reziduojančiu lenkų karo aviacijos karininkų18. Viename iš pirmųjų susitikimų buvo pareikšta, kad lietuvių ir lenkų organizacijos turi kuo greičiau užmegzti kontaktus. Pageidautina skuba galėjo derėti su tuo metu Potsdame vykusia konferencija ir būti bent bandymu nepraleisti progos patiems veikti savo šalių likimą. Neišvengiamai pasikalbėjime buvo aptarti ir politiniai klausimai. V. Sidzikauskas užsiminė apie Vilniaus problemą ir būsimas abiejų valstybių sienas. 1944 m. Vokietijoje atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas nebuvo legali Lietuvos vyriausybė, todėl kaimynai nelaikė jo oficialiu derybų organu, nors V. Sidzikauskas ir aktyviai veikė, siekdamas kaip nors išspręsti santykių klausimą. Lenkai, turėdami savo egzilinę vyriausybę, ko nors panašaus tikėjosi ir iš lietuvių, o šie nebuvo suorganizavę vieno visai lietuviškajai išeivijai atstovaujančio organo. Tai apsunkino galimų derybų pradžią. Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė nematė sau lygaus politinio darinio, su kuriuo galėtų derinti pozicijas ir kurį būtų galima ateityje pristatyti tarptautinėje arenoje. 1945 m. vasarą V. Sidzikauskas numatė, kad problemos su lenkais nebus greitai išspręstos, todėl vienintelį įmanomą bendradarbiavimą įsivaizdavo tik Vidurio Europos tautų bendroje organizacijoje. Šio principo jis gana nuosekliai laikėsi ir vėliau, įsitraukdamas į Vidurio Europos federacinio klubo Vokietijoje veiklą. Tarp politikų vyravo nuomonė, kad sėkmingas ir Lietuvai naudingas bendradarbiavimas su lenkais įmanomas tik kitų tautų apsuptyje. Bendrame panašaus likimo tautų katile jaustasi saugiau nei dvišalėse derybose. Ši nuostata turėjo būti gerai žinoma V. Sidzikauskui, išmanančiam politikos užkulisių žaidimus, todėl ne veltui svarbiausiu laikytas abiejų tautų išvadavimo klausimas, tik paskui viešos derybos dėl ginčytinų teritorijų. 18. Pavardės nepavyko iššifruoti.

Tais pačiais klausimais diskutuota ir vėlesniuose susitikimuose, kurie vyko, kol V. Sidzikauskas gyveno amerikiečių okupacinėje zonoje. Jam persikėlus į prancūzų zoną, bendravimo galimybės buvo ribotos, todėl susitikimai su nenustatytu lenkų karininku nutrūko. Jokių apčiuopiamesnių rezultatų nepasiekta. Tačiau lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo idėja neapleido V. Sidzikausko. Pagaliau prie šių pasikalbėjimų vėliau vyksiančių derybų įkarštyje grįžo ir patys lenkai. Kodėl V. Sidzikauskas tiek daug pastangų dėjo kontaktams su lenkais užmegzti? Atsakymo turbūt reikėtų ieškoti prieškarinėje jo veikloje. 1921 m. jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje svarstant Vilniaus bylą ir Lietuvos seimo lenkų frakcijos skundą. 1925 m. vedė derybas su Lenkija dėl miško plukdymo Nemunu, vėliau dėl administracinės linijos tarp abiejų valstybių nustatymo, o 1931 m. laimėjo bylą prieš Lenkiją dėl geležinkelio linijos19. Ši veikla diplomatui davė daug patirties derantis su lenkais, o laimėtos bylos galėjo daryti įtaką ir pozityvioms nuotaikoms dėl ateities derybų rezultatų. Tačiau nereikėtų atmesti ir minties, kad V. Sidzikauskas buvo suinteresuotas ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto tarptautinių pozicijų stiprinimu, ir galimybe iš lenkų gauti finansinės paramos. Kad ši buvo teikiama dar karo metais lietuvių diplomatams, liudija ne tik archyviniai šaltiniai, bet ir kolegų darbai20. 1946 m. V. Sidzikauskas vėl išvyko į „žvalgytuves“. Birželį, naudodamasis proga, kad Paryžiuje jau nuo balandžio vyko keturių didžiųjų valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir Prancūzijos) užsienio reikalų ministrų konferencija, jis atvažiavo į Prancūzijos sostinę21 ir įteikė memorandumą Lietuvos klausimu. Tarpininkaujant diplomatui Stasiui Bačkiui22 (buvusiam Lietuvos pasiuntiniui Paryžiuje), V. Sidzikauskas susitiko su Lenkijos Respublikos 19. V. Sidzikauskas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 27, Bostonas, 1962, p. 387–388. 20. K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na uchodźstwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu PR gen ... 21. W. K. Roman, Vaclovas Sidzikauskas i rozmowy z Polakami, Stosunki polsko-litewskie wczoraj i dziś, Toruń, 2009, s. 286. 22. Stasys Antanas Bačkis (1906 Pantakoniai, Joniškėlio vlsč.,–1999 Vilnius) – diplomatas, publicistas, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo įgaliotinis.

egzilinės vyriausybės atstovais. Dėl karo įtakos permąstydamas padarytas klaidas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas pasmerkė iki karo Lietuvos vykdytą politiką Lenkijos atžvilgiu, pabrėžė, kad tokia politika ne tik negalima, bet ir labai kenksminga pačiai Lietuvai, todėl pasisakyta už glaudesnius, „toli einančius“ kontaktus su Lenkija. Ką reiškė tie „toli einantys“ kontaktai, lenkams nereikėjo ilgai spėlioti. V. Sidzikausko žodžiai, lyginant su 1945 m. pradžioje išsakytomis mintimis, buvo gerokai pasikeitę ir įgavę kur kas konkretesnį pavidalą. Pirmiausia V. Sidzikauskas informavo lenkus apie galimybę lietuviams tariantis tarpusavyje sudaryti Lietuvos vyriausybę emigracijoje ir klausė lenkų atstovų nuomonės šiuo klausimu23. Savo ruožtu lenkai Paryžiuje pritarė ir sveikino glaudesnio bendradarbiavimo idėją, pasisakė už besąlyginę Lietuvos nepriklausomybę, tačiau buvo nepalaužiami sienų klausimu. Visi sutartinai kalbėjo apie būtiną 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkijos sienų atkūrimą (neskaitant vakarinių sienų su Vokietija, kurias turinti nustatyti ateities konferencija) ir visų sutarčių tarp SSRS ir Lietuvos, sudarytų po 1939 m. rugsėjo 1 d. sienų klausimu, laikymą negaliojančiomis. Taigi jokio kompromiso dėl Vilniaus krašto lenkiškoji derybininkų pusė net neleido svarstyti24. Įsivaizduodami, kad lietuviai taip lengvai neatsižadės ginčytinų teritorijų, lenkai paliko galimybę pritarti Lietuvos pretenzijoms į lietuvių gyvenamų Rytprūsių teritorijų prijungimą prie Lietuvos. Kalbėdami apie Vilnių, lenkai ne tik tvirtai laikėsi 1939 metų sienų, bet ir pageidavo lietuvių pritarimo šiuo klausimu. Jų manymu, bendra pozicija SSRS sienų klausimu buvo būtina užtikrinant abiejų šalių nepriklausomą egzistenciją. Reaguodamas į lietuvių iniciatyvą, užsienio reikalų ministras Adamas Tarnowskis25 palankiai sutiko norą bendradarbiauti. Jis pristatė oficialią poziciją ir pozityviai vertino dar karo metais užmegztus lietuvių ir lenkų diplomatų ryšius Italijoje, Šveicarijoje ir iš dalies Švedijoje. 23. Dėl sienų. 24. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08, Instytut Polski i Muzeum im. gen. Sikorskiego (toliau – IPMS), A. 11. E. / 1166. 25. Adamas Tarnowskis (1892 Jakubovas, Lenkija,–1956 Londonas, Didžioji Britanija) – diplomatas, Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras.

1947 m. privatūs pasikalbėjimai virto tiesioginėmis derybomis. Tų metų kovą į Londoną atvyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas M. Krupavičius ir atstovas V. Sidzikauskas. Pastarasis susitiko su Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministru A. Tarnowskiu. Įvyko derybos. Lenkiški protokolai liudija, kad iš esmės buvo svarstyti socialiniai išeivių klausimai. Mat didžioji dalis už valstybės ribų atsidūrusių asmenų gyveno DP stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje, kasdienės jų buities sąlygos buvo labai sunkios26. Socialiniai klausimai didesnės įtampos nekėlė, tačiau, kaip parodė laikas, priimti sprendimai neatnešė jokios naudos. Gerokai sudėtingesnis pasirodė mėginimas aptarti politinius klausimus. Kaip ir prieš metus, lenkai nelinko į kalbas apie sienas, todėl lenkų per šį susitikimą parengtame projekte jos visai nebuvo minimos27. Mažiausiai šešis kartus nuo kovo 8 iki 14 d. lenkai redagavo raštą ir kovo 14 d. jį įteikė V. Sidzikauskui kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui28. Tai sužinojęs diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis apkaltino V. Sidzikauską peržengus kompetenciją ir suspendavo sutarties pasirašymą. Apsikeitimas raštais buvo atidėtas. Paaiškinamame laiške S. Lozoraičiui Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas rašė, kad santykių su lenkais normalizavimas turi vykti keliais etapais. Pirmiausia atnaujinant diplomatinius santykius ir bendrai kovojant dėl abiejų šalių išvadavimo. Antra, Vilniaus klausimo aptarimas turėjo būti atidedamas vėlesniam laikui. Svarbu pažymėti, kad Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas šalių išlaisvinimo tikėjosi per naują karinį konfliktą Europoje ir galutinis Vilniaus klausimo sprendimas galėjo būti paliktas ateičiai. 26. 1947 m. kovo 5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1234; 1947 m. kovo5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166. 27. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5. 28. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08, IPMS, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 10, A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5.

Li203

Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais. Šaltinių publikacija / sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas; Vilnius: Versus aureus, 2014. – 280 p.

ISBN 978-609-467-096-1 (spausdintas) ISBN 978-9955-34-527-5 (spausdintas) ISBN 978-609-467-095-4 (internetinis) ISBN 978-9955-34-526-8 (internetinis) Pokario Lietuvos ir Lenkijos likimai susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, Vakarai niekada nepripažino inkorporavimo į SSRS. Išeivija turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Egzilinė jos vyriausybė prarado buvusius partnerius, o lenkų egzilio diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos ši tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių. Knygoje pateikiama 114 originalių dokumentų, padedančių atskleisti, kaip klostėsi lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo. UDK 325.2(=172)(=162.1)„1940/1990“

Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais Šaltinių publikacija Viršelyje – Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės nariai ir kanceliarijos darbuotojai. Pirmas iš kairės – Augustas Zalewskis, antras – Władysławas Raczkiewiczius. 1947 m. IPMS, 104 – PCK. 2014 03 10. Užsakymo Nr. K14-063. Lietuvių kalbos redaktorė Ilona Čiužauskaitė Lenkų kalbos redaktorė Maria Kwiecień Maketuotoja Kornelija Buožytė Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, 44248 Kaunas www.vdu.lt | leidyba@bibl.vdu.lt „Versus aureus“ leidykla Rūdninkų g. 10, 01135 Vilnius www.versus.lt | info@versus.lt Spausdino: „BALTO print“ spaustuvė Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius www.baltoprint.lt