Platumos. Ruduo 2015 by Terra Publica

E . Ž U R N A L A S

ŽODIS SKAITYTOJUI

Viskas sukasi ratu. Ir štai – ruduo ir vėl spalvina lapus, vėl puošia žolę šalnos kilimu. Kartu su sklandančiais vėjyje voratinkliais atskrenda ir suvokimas, kad štai jau vėl metų laiko ratas pasisuko. Tokiu metu staiga supranti, kad reikia gaudyti kiekvieną gražaus rudenio minutę ir ją išnaudoti kuo turiningiau. Tad skubėkime pasidžiaugti jau daug rečiau lepinančia saule, geromis ir šiltomis dienomis. Tam, kad nepritrūktumėte idėjų šiame numeryje paruošėme tris maršrutus kelionei po Lietuvą. O galbūt pakaks aplankyti zoologijos ar botanikos sode? Nepraleiskime progos pasidžiaugti paskutinėmis šiltomis dienomis ir ryškiaspalviais lapais. Deja, ne visas ruduo džiugina. Būna dienų, kai merkiantis lietus verčia gūžtis į paltą ir ieškoti šiltų kojinių ar pledo. Tuomet geriausia pasigaminti ypač skanaus maisto ir susirangyti prie geros knygos ar filmo. Tokios dienos, bent jau mums, taip ir suplanuotos. Tikiuosi, kad vis labiau siaučiant rudeniniams slogučiams nepamesite optimizmo ir noro domėtis viskuo.

Įspūdingo rudens Ineta

TURINYS

PENKI DALYKAI, KURIUOS VERTA IŠMĖGINTI

LIETUVA IŠ PAUKŠČIO SKRYDŽIO

RUDENIŠKI PATIEKALAI ANT MŪSŲ STALO

PLATELIŲ LINK: NUO RIETAVO IKI PLATELIŲ

GYVOJI LIETUVOS ETNOGRAFIJA

KVIEČIA LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS

PLATUMOS ISSN 2335-8467 VYR. REDAKTORĖ

Danguolė Kandrotienė REDAKTORĖ Ineta Vaitiekūnienė DIZAINERĖ Vilmantė Pakštienė

KALBOS REDAKTORĖ

APSILANKYKIME VU BOTANIKOS SODE

REDAKCINĖ KOLEGIJA

Raimonda Balnienė, Nijolė Dirginčienė, Žydrė Gavelienė, Algimantas Jucevičius, Gitana Mileikaitė, Selemonas Paltanavičius, Milda Ričkutė, Linas Žabaliūnas, Evalda Šiškauskienė

REKLAMA

JEI KELIAUDAMAS SUTIKSI

KELIONĖ PO AUKŠTAITIJOS REGIONĄ

Jovita Martišiūtė

Aušra Zabarauskienė, +370 684 70766

PO ALYTAUS APYLINKES

SENOVĖS LIETUVIŲ DIEVAI

SAVAITĖ AMŽINAJAME MIESTE

© Visos teisės yra saugomos Už reklamos turinį ir kalbą redakcija neatsako. Be rašytinio leidyklos sutikimo draudžiama platinti šio leidinio tekstus ar iliustracijas. Leidinys ne pardavimui. Viršelio nuotrauka – iš agentūros „Shutterstock.com“. Draugaukime socialiniuose tinkluose:

www.facebook.com/platumos www.pinterest.com/platumos www.platumos.lt

VšĮ „Terra Publica“ Jaunimo a. 2, LT-50117 Kaunas Tel. +370 37 328820, faks. +370 37 328821 info@terrapublica.lt www.terrapublica.lt

5 D A LY K A I , K U R I U O S V E R TA I Š M Ė G I N T I

IŠBANDYKITE KŪRYBINĮ SPALVINIMĄ

Šiais metais Anykščiai kviečia aplankyti ypatingą objektą – medžių lajų taką. 300 metrų ilgio medžių lajų apžvalgos takas – vienintelis toks Baltijos šalyse. Žygiuojant taku, jis pamažu kyla iki 21 metro aukščio ir suteikia galimybę įdėmiau apžvelgti Anykščių šilelį. Tako pabaigoje – 35 metrų aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti Šventosios vingių ir slėnio panorama. Tai vieta, kurią būtina aplankyti! • Svarbu: takas pritaikytas ir neįgaliesiems. • Daugiau informacijos: http://anyksciuparkas.lt/parko-lankytojams/ medziu-laju-takas 4

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

3 NUOTR. VARNIŲ REG. PARKO ARCHYVO

MEDŽIŲ LAJŲ TAKAS ANYKŠČIUOSE

Lietuvoje sparčiai populiarėja kūrybinis spalvinimas. Tai tarsi nauja meditacijos forma, padedanti įveikti stresą ir atsipalaiduoti po sunkios dienos. Kūrybinis spalvinimas – ne tik vaikų užsiėmimas. XX a. atsiradęs terapijos metodas visame pasaulyje išpopuliarėjo kosminiu greičiu. Spalvinimas sumažina jaučiamą įtampą, pagerina koncentraciją ir nuotaiką, lavina vaizduotę ir kūrybinį mąstymą. Dažniausiai spalvinamos mandalos arba konkretesni piešiniai. Mandala – tai apskritimo arba kvadrato formos geometrinė kompozicija, simboliškai vaizduojanti tam tikrą dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką. Mandalas galima nusipiešti ir nuspalvinti patiems. Taip pat spalvinami ir įmantriais grafiniais raštais, gėlėmis ar lapais dekoruoti piešiniai. Kūrybiniam spalvinimui skirtų paveikslų pavyzdžių rasite interneto platybėse arba specialiose knygose.

LABIRINTŲ PARKAS ANYKŠČIUOSE Jei lankysitės Anykščiuose, būtinai užsukite ir į labirintų parką. Tai vienintelis tokio tipo parkas Lietuvoje tiek mažam, tiek dideliam. Čia galima išbandyti orientavimosi erdvėje įgūdžius. Lankytojų laukia keturi skirtingi labirintai: didysis, apvalusis, lenktynių ir kukurūzų (veikia rugpjūčio–spalio mėnesiais). Taip pat čia įrengta šaudykla (šaudymas iš lanko, tyrinio šautuvo, dažasvydžio šautuvo), apžvalgos aikštelė medyje. Vaikams patiks batutai, vandens kamuoliai ir vaikų žaidimų aikštelė. • Daugiau informacijos: www.labirintu-parkas.lt

SCANORAMA

Lapkritį į didžiausius Lietuvos miestus sugrįžta Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Šiemet festivalis vyks lapkričio 5–22 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. 13-ojoje „Scanoramoje“ tradiciškai bus pristatytos įdomiausios pastarųjų metų Europos kino premjeros, vyks susitikimai su kino kūrėjais.

Festivalio filmai suskirstyti į programas, kurios žiūrovams padės nepasiklysti jų gausoje. Tai naujausi skandinaviški filmai programoje „Naujienos iš Šiaurės“. Taip pat žiūrovų lauks šiemet Azijos kinui dedikuota „Specialiųjų seansų“ programa, retrospektyvos, lietuviškų dokumentinių filmų premjeros, o ištvermingiausiųjų – pirmą kartą festivalyje rengiama „Siaubo komedijų naktis“. „Scanorama“ domisi ne tik pripažintais kino meistrais, bet ir jaunaisiais talentais, todėl jau septintus metus iš eilės festivalyje vykta konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, kurioje kompetentingas tarptautinis žiuri rinks geriausią Baltijos šalių trumpametražį filmą. Šiemet šioje programoje varžysis 15 trumpųjų filmų. • Daugiau informacijos: www.scanorama.lt

LOBIŲ PAIEŠKA Daugelis pasaulio šalių jau seniai „serga“ neįprasta liga – lobių paieškomis (angl. Geocatching). Tai tarsi tikro lobio paieškos, tačiau čia tereikia turėti išmanųjį telefoną ir, žinoma, būti ypač akylam. Kaip viskas veikia? Užsiregistruojate specialiame lobių paieškos puslapyje ir jūs jau žaidime. Pagal tam tikras nuorodas atradę lobį turite ant lobio dėžutėje esančio popierėlio užrašyti savo slapyvardį ir pritvirtinti dėžutę toje pačioje vietoje, kurioje ją radote. Lobį galima pasiimti, tačiau vietoj jo būtina palikti kitą lobį. Lobių galima ieškoti Vilniuje ir Kaune, o jei sugalvosite, juos galima paslėpti patiems ir kituose miestuose. Lobis dažniausiai paslepiamas lankytinose vietose, vaizdingose panoramose arba vietose, apie kurias norima priminti ją pamiršusiems lankytojams. Tačiau nemanykite, kad rasti lobį bus labai paprasta, teks paplušėti. Nepamirškite laikytis tam tikrų taisyklių: gerbkite privačią nuosavybę, nekenkite gamtai ir ieškokite lobio kuo slapčiau nesukeldami įtarimo aplinkiniams. Sėkmės paieškose! • Daugiau informacijos: www.geocaching.com

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

GYVOJI ETNOGRAFIJA

LIETUVOS

IŠ MUZIEJŲ ARCHYVŲ ir V. KANDROTO Nuotraukos

IETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS 2015-UOSIUS METUS PASKELBĖ ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAIS. PRAEITAME NUMERYJE PRISTATĖME KELETĄ LIETUVOS MUZIEJŲ, KURIE NUKELIA Į JAU PRAĖJUSIUS LAIKUS IR SUPAŽINDINA SU MŪSŲ SENOLIŲ GYVENIMU. TĘSKIME PAŽINTĮ IR PASIŽVALGYKIME, KOKIUS MUZIEJUS GALIME APLANKYTI DZŪKIJOJE, MAŽOJOJE LIETUVOJE, SUVALKIJOJE IR ŽEMAITIJOJE.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

NUOTR. V. KANDROTO

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

DZŪKIJOS GYVOJI ETNOGRAFIJA DZŪKIJOS NACIONALINIO PARKO ETNOGRAFINĖ SODYBAMUZIEJUS

Dzūkijos nacionalinio parko etnografinė sodyba-muziejus įrengtas name, pastatytame 1905 metais. Ekspozicijoje (išdėstytoje name, svirne ir kluone) yra namų apyvokos daiktų ir baldų, amatininkų darbų bei senųjų audinių. Čia galima susipažinti su dzūkų gyvenimo būdu, papročiais ir tradicijomis, amatais, sužinoti, kokius patiekalus dzūkai gamino kalendorinių švenčių metu. Muziejuje organizuojami tradicinių amatų mokymai (margučių marginimas vašku, žvakių liejimas, kalėdinių žaisliukų narstymas iš šiaudelių ir kt.), edukacinės pamokos. • Miškininkų g. 4, Marcinkonių k., Varėnos r. sav. • www.cepkeliai-dzukija.lt

LAZDIJŲ KRAŠTO MUZIEJUS Muziejuje gausu istorijos, etnografijos, sakralinių eksponatų. Ekspozicijoje „Tarpukario Lazdijų miesto aikštės fragmentas“ lankytojai sužino, kokios įstaigos veikė aplink miesto aikštę. Čia pat galima pabuvoti vieno žiūrovo kino teatre, susipažinti su dzūkų papročiais ir tradicijomis, paklausyti dzūkų dainų, pažiūrėti dzūkų šokių ir žaidimų, sužinoti, kaip dzūkai rengėsi ir ką valgė XX a. pradžioje. Muziejus siūlo dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose: „Su duona ir medum“, „Kino istorijos takais“, „Slapta mokykla“, „Vėlinių papročiai“, „Velykų rytą lelija pražydo“, „Dzūkijos regiono tautinis kostiumas“, „Žvakių liejimas“ ir kt. Lazdijų krašto muziejui priklauso keturi padaliniai: Veisiejų krašto muziejus, etnografinė Prano Dzūko sodyba, Laisvės kovų muziejus ir Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejus. • Seinų g. 29, Lazdijų m., Lazdijų r. sav. • www.lazdijumuziejus.lt 8

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ČEKONIŠKIŲ K. VERBŲ IR BUITIES SEKLYČIA

Vilniaus krašto etnografijos muziejaus padalinys Čekoniškių k. verbų ir buities seklyčia teikia autentišką informaciją apie dainuojamąjį folklorą, tradicinius amatus, liaudies mediciną, vietinį dialektą. Seklyčioje, be buities rakandų, galima išvysti nuolatinę Vilniaus verbų, kalėdinių žaisliukų iš džiovintos žaliavos ir senųjų fotografijų parodą. Prie seklyčios veikiantis etnografinis verbų rišėjų ansamblis „Cicha Novinka“ gyvai demonstruoja verbų rišimo procesą, vykdo edukacinius užsiėmimus. • Čekoniškių k., Vilniaus r. sav.

ALYTAUS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS

Muziejuje saugomi mokslo ir technikos objektai, meno vertybės, archeologiniai radiniai, etnografinės vertybės, atskleidžiančios praėjusių šimtmečių dzūkų verslus, amatus, buitį ir pramogas, taip pat dokumentinė ir daiktinė karo ir pokario medžiaga, garso ir vaizdo įrašai, susiję su žymių žmonių gyvenimu. Su reikšminga Dzūkijos krašto praeitimi supažindina edukacinės programos (archeologijos, istorijos, etnografijos, verslo ir amatų). Skirtingo amžiaus vaikai, atlikdami įvairias praktines užduotis, turi galimybę pažinti krašto istoriją, lavinti savo kūrybiškumą ir mąstymą. • Savanorių g. 6, Alytaus m., Alytaus m. sav. • www.alytausmuziejus.lt PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

MAŽOSIOS LIETUVOS GYVOJI ETNOGRAFIJA KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIS PARKAS

Kuršių nerija – išskirtinės visuotinės reikšmės kultūrinis kraštovaizdis, atskleidžiantis gamtos ir žmogaus sambūvį. Kuršių nerijos nacionaliniame parke galima susipažinti su pamario gyvenviečių įsikūrimo istorija, vietinėmis tradicijomis ir verslais, unikaliomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Nerijos gyvenvietėse tarpusavyje puikiai dera etnografinė žvejo namų architektūra su medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis. Vienas unikaliausių vietos žvejų gyvensenos etnografinių elementų – vėjyje besisukiojančios spalvotais raižiniais išmargintos kurėnų vėtrungės. • Naglių g. 8, Nida, Neringos sav. • www.nerija.lt

MAŽOSIOS LIETUVOS ISTORIJOS MUZIEJUS

Senuosiuose miesto pastatuose įsikūręs muziejus atskleidžia ne tik krašto istoriją, bet ir priešistorę, supažindina su įvairių šalių numizmatikos pavyzdžiais nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XX amžiaus. Muziejaus etnografinėje ekspozicijoje galima išvysti XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Klaipėdos krašto gyventojų drabužių, aprangos detalių, baldų. Lankytojai gali ne tik apžiūrėti autentiškus eksponatus, bet ir patys pašukuoti linų pluoštą, palyginti kočėlu, pagrūsti grūdus su piesta ar pamušti sviestmuše. Suaugusiesiems ir vaikams skirtos įdomios edukacinės programos: „Legendinė Klaipėdos virtuvė“, „Gintaro kelias“, „Dingęs miestas“, „Kelionė po Mažąją Lietuvą“ ir kt. • Didžioji Vandens g. 2, Klaipėdos m., Klaipėdos m. sav. • www.mlimuziejus.lt 10

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ŠILUTĖS MUZIEJUS

Šilutės muziejaus ekspozicijos neatsiejamos nuo Rytų Prūsijos krašto kultūros ir istorijos. Vertingiausią saugomo fondo dalį sudaro XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Šilokarčemos dvarininko, visuomenininko, pirmojo privataus Klaipėdos krašto muziejaus įkūrėjo dr. Hugo Šojaus (H. Scheu, 1845–1937) sukaupta muziejinė kolekcija. Muziejaus lankytojai gali išvysti unikalius XVIII a. pabaigos lietuvininkų baldus, apžiūrėti ypatinguosius mergvakario ir kaltinius sietynus, susipažinti su lietuvininkų gyvenimo būdu, senaisiais namų apyvokos daiktais, žvejybos įrankiais ir žemės ūkio padargais, savitais šio krašto žmonių drabužiais ir aksesuarais, rankdarbiais. • Lietuvininkų g. 36, Šilutės m., Šilutės r. sav. • http://silutesmuziejus.lt PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

SUVALKIJOS GYVOJI ETNOGRAFIJA ZANAVYKŲ MUZIEJUS

Zanavykų muziejus įsikūręs viename iš Zyplių dvarui priklausančių pastatų. Ekspozicijoje pristatoma Zanavykų krašto istorija (Šakių miesto istorija, švietimo istorija, numizmatika, muziejaus dokumentų rinkiniai, žymūs krašto žmonės, tremtis, pokaris ir religija), taip pat etnografijos ekspozicija (transporto priemonės, žemės apdirbimo padargai, grūdų apdirbimo mašinos, technikos prietaisai, zanavykų stuba, buities reikmenys, zanavykiškas apavas, lino kelias, P. Tamašausko dirbtuvės, R. Stepulaičio darbai). • Beržų g. 3, Tubelių k., Šakių r. sav. • http://zanavykumuziejus.lt

MARIJAMPOLĖS KRAŠTOTYROS MUZIEJUS

Marijampolės kraštotyros muziejuje veikia trys nuolatinės ekspozicijos: „Tautos dvasia“, „Miestas prie Šešupės“ ir „Buitis ir būtis XX a.“. Lankytojai gali daugiau sužinoti apie krašto ir Marijampolės miesto istoriją nuo seniausių laikų, pasigrožėti senųjų dievdirbių medinių dievukų kolekcija, suvalkiečių tautiniu kostiumu, namų apyvokos daiktais. Visi norintys gali dalyvauti edukacinėse programose, išmokti austi ir pinti juostas, iš molio lipdyti įvairius dirbinius, marginti velykinius kiaušinius, kankliuoti suvalkietiškomis kanklėmis. • Vytauto g. 29, Marijampolės m., Marijampolės sav. • www.marijampolesmuziejus.lt 12

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

JONO BASANAVIČIAUS GIMTINĖ IR LIETUVOS TAUTINIO ATGIMIMO ĄŽUOLYNAS

Jono Basanavičiaus gimtinė – memorialinė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pasiturinčio Suvalkijos ūkininko vienkiemio sodyba su to laikotarpio tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais. Kiekvienais metais lapkričio 23-iąją gimtinėje minima Jono Basanavičiaus gimimo diena. Šia proga rengiamos edukacinės viktorinos, vyksta ekskursijos. Kasmet organizuojami Vasario 16-osios istoriniai-literatūriniai skaitymai. Klojime vyksta tradiciniais tapę Sūduvos klojimo teatrų festivalis „Atžalynas“ ir folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“. Kituose sodybos ūkiniuose pastatuose įrengtos erdvės parodoms ir edukacijai. 1988 m. susibūrusi vilniečių inteligentų grupė iškėlė idėją pasodinti ąžuolyną tautinio atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje. 1989 m. pavasarį buvo užsodintas 30 ha plotas. Kasmet ąžuolynas didėjo, dabar 40 ha plote auga apie 9000 ąžuolų. Ąžuolyne yra 13 giraičių. • Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r. sav. • www.lnm.lt PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

ŽEMAITIJOS GYVOJI ETNOGRAFIJA ŽEMAITIJOS NACIONALINIS PARKAS

Platelių dvaro svirne įrengtos Platelių dvaro istorijos, senųjų Platelių, Pilies salos praeities, žemaičių krašto etnografijos ekspozicijos, naujai įrengta moderni gamtos ekspozicija, nuolat keičiamų parodų salė. Buvusioje dvaro arklidėje pristatomas Platelių pasididžiavimas – pirmoji Lietuvoje Užgavėnių kaukių ekspozicija. Čia pristatomos Užgavėnių šventimo tradicijos, eksponuojama apie 250 žemaitiškų Užgavėnių kaukių, vadinamų lėčynomis. Dvaro rūsyje įkurtas amatų centras puoselėja senųjų amatų (medžio drožybos, kryždirbystės, pynimo, audimo) tradicijas, rengia įvairius mokymus ir seminarus. Amatų centre ir Platelių dvaro svirne vyksta edukaciniai užsiėmimai: gaminamos Užgavėnių kaukės, dažomi margučiai, liejamos žvakės, žaidžiami tradiciniai žaidimai, mokomasi švenčių papročių ir kt. • Didžioji g. 10, Plateliai, Plungės r. sav. • www.zemaitijosnp.lt

KELMĖS KRAŠTO MUZIEJUS

Kelmės krašto muziejus įsikūręs Kelmės dvaro sodyboje, kuri daugiau kaip 300 metų priklausė lenkų kilmės bajorams Gruževskiams. Čia galima susipažinti su Kelmės krašto, dvaro ir Gruževskių šeimos istorija, apžiūrėti liaudies meno ir buities ekspoziciją. Muziejui priklauso trys kraštotyros muziejai ir Povilo Višinskio memorialinis muziejus. • Dvaro g. 15, Kelmės m., Kelmės r. sav. • www.kelmesmuziejus.lt

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ŽEMAIČIŲ MUZIEJUS „ALKA“

„Alka“ – svarbiausias Žemaitijos regiono istorijos muziejus Telšiuose. Muziejaus lankytojai supažindinami su Žemaitijos istorijos raida, šio krašto gamta, žmonių buitimi, turtinga Žemaitijos dvarų rinkinių kolekcija. Muziejaus Žemaitijos kaimo ekspozicijos 8,5 ha plote stovi 16 autentiškų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios pastatų, atvežtų iš skirtingų Žemaitijos vietų. Pastatuose įrengtose ekspozicijose galima išvysti autentiškų baldų, darbo įrankių, buities apyvokos reikmenų, interjerą puošiančių kryžių ir paveikslų. Autentiškumo įspūdį kuria žemaitukų veislės arkliai, avys, ožkos, naminiai paukščiai. Muziejus organizuoja daug edukacinių programų, skirtų pažinti krašto kulinarinį paveldą, švenčių tradicijas, senuosius amatus, dvarų gyvenimą, meną, gamtą. • Muziejaus g. 31, Telšių m., Telšių r. sav. • www.muziejusalka.lt

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

MAŽEIKIŲ MUZIEJUS

Mažeikių muziejuje sukaupti Žemaitijos krašto archeologijos, etnografijos, profesionalių dailininkų darbų ir liaudies meno rinkiniai. Nuo 2011 m. muziejuje veikianti interaktyvi ekspozicija „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“ išsiskiria moderniu dizainu, multimedijos ir vaizdo medžiagos panaudojimu. Čia galima išvysti kuršių ir žiemgalių papuošalų, ginklų, gintaro dirbinių, amuletų ir kitų senųjų radinių. Pristatoma šiuolaikinė baltiškoji juvelyrika. Galima dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose. • V. Burbos g. 9, Mažeikiai, Mažeikių r. sav. • www.mazeikiumuziejus.lt

ŠILALĖS VLADO STATKEVIČIAUS MUZIEJAUS DIONIZO POŠKOS BAUBLIAI

Dionizo Poškos Baubliai – analogo neturintis senovės lietuvių kultūros paminklas – tai pirmasis senienų muziejus Lietuvoje. Muziejų išskabtuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas Dionizas Poška (1764–1830). Vėliau šalia Baublio buvo pastatytas antrasis ąžuolo kamienas. Baublių muziejuje siūloma daug užsiėmimų. „Rašymo priemonių istorija“, „Vytelių pynimas“, „Advento popietė po šv. Mišių“, „Baublys kitaip...“, „Kiaušinių marginimas vašku“, „Kalėdinių žaislų gamyba“ ir t. t. • Muziejaus g. 10, Bijotų k., Šilalės r. sav. • www.silalesmuziejus.lt 16

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KOMENTUOTI

Lietuvos etnografiniai regionai -

AukštAitijA DzukijA SuvAlkijA (SuDuvA) Mažoji Lietuva žeMaitija

Skirta 2015-iems Etnografinių regionų metams 240 puslapių įdomios ir vertingos informacijos 360 naujų ir archyvinių nuotraukų

www.TaiLietuva.lt

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KELIONĖS PO LIETUVĄ

PO ALYTAUS APYLINKES Nuotraukos

V. KANDROTO

AI RUDUO LEPINA GEROMIS DIENOMIS, GERIAUSIA JOMIS DŽIAUGTIS KELIAUJANT. TAD ŠĮ RUDENĮ APLANKYKIME LIETUVOS PIETUOSE ESANTĮ ALYTAUS KRAŠTĄ.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Nuotrauka ALYTAUS R. SAV

KELIONĖS PO LIETUVĄ

RAIŽIŲ KAIMAS Kelionę tęskime nuo Punios pasukę į 129 kelią. Juo važiuokime pietų kryptimi apie 7 km, tada sukime kairėn ir pavažiavę maždaug 7 km atvyksime į Raižius. Šiame kaime ryškų etnografinį pėdsaką paliko jame gyvenę totoriai, XIV a. atgabenti iš Krymo Vytauto Didžiojo. 1889 m. Raižiuose pastatyta dabartinė medinė mečetė, kuri veikė ir sovietmečiu. Manoma, kad pirmieji maldos namai kaime pastatyti XVI a. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Raižiuose buvo musulmonų centras. Totoriai visoje Lietuvoje garsėja ir nacionaliniu pyragu – šimtalapiu.

Nuotrauka ALYTAUS R. SAV

2010 m. minint Žalgirio mūšio 500-ąsias metines prie mečetės sumontuoti du saulės laikrodžiai. Vienas jų rodo vietos, kitas – Žalgirio mūšio vietos (Lenkijoje) laiką, autorius – Jonas Navikas. Tais pačiais metais atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. J. Jagėla).

PLATUMOS

2015 BIRŽELIS–RUGPJŪTIS

PUNIA Kelionę pradėkime vykdami į Punią. Užsukime į šio miestelio dvibokštę Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčią. Tai viena anksčiausių pastatytų bažnyčių Alytaus krašte. Ją 1425 m. įsakęs pastatyti pats Vytautas Didysis (naujojoje Punios bažnyčioje kabo šio Lietuvos valdovo portretas). Manoma, kad pirmoji bažnytėlė stovėjusi dabartinės Šv. Jurgio koplytėlės vietoje. Dabartinė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta 1863 m. (archit. K. Suchodolskis), nes senoji sudegė per miestelio gaisrą. Pastato architektūroje gražiai dera baroko ir klasicizmo stiliai.

Punios piliakalnis. Punia – vienas seniausių LDK miestų, XIV–XVII a. svarbus vidurio Lietuvos admini-

Nuotrauka ALYTAUS R. SAV

stracinis ir gynybinis centras. Punia garsėja vienu didžiausių piliakalnių Lietuvoje, stovinčiu Nemuno ir Punelės upių santakoje. Jį pasiekti visai paprasta, tereikia nuo Punios miestelio bažnyčios paėjėti pora šimtų metrų. Nuo 36–44 metrų aukščio piliakalnio šlaitų atsiveria išties įspūdinga panorama – plati ir lenkta Nemuno juosta, legendinių girių didybę menantis Punios šilas. Manoma, kad ant šio piliakalnio stovėjusi Margirio (Pilėnų) pilis, kurioje vyko ir garsusis 1336 m. Pilėnų mūšis. Nenorėdami pasiduoti kryžiuočiams ir tapti jų belaisviais pilėnai kartu su vadu Margiriu susidegino liepsnose. Tyrėjų nuomone, ant šio piliakalnio tikrai stovėjusi pilis, vėliau sudeginta, o jos vietoje XV a. pastatyta naujoji tvirtovė. Šiai irgi sudegus, nuo XVI a. minimi ant piliakalnio stovėję ir dideli rūmai, vėliau įkurta didikų Gonsevskių rezidencija, sugriauta XVIII a. pr. per karus su švedais. Piliakalnio papėdėje pastatytas akmuo su ištrauka iš Maironio eilėraščio.

BUTRIMONIŲ IŠGANYTOJO BAŽNYČIA Toliau vykime rytų kryptimi į Butrimonių miestelį, esantį už maždaug 6 km. Stabtelėkime prie pat kelio, Margirio g. 15, kur stovi Išganytojo bažnyčia. Pirmoji Butrimonių bažnytėlė buvo pastatyta iki 1744 m. kaip dvaro koplyčia. Dabartinė istoristinė, romantizmo stiliaus elementų turinti bažnyčia statyta labai ilgai – net 20 metų. Įdomu tai, kad akmenų ir plytų mūro Išganytojo bažnyčia stovi šalia kelio, kas Lietuvos bažnyčioms nebūdinga (paprastai jos stovi miestelio centre).

Butrimonių miestelio aikštė. Butrimonis puošia dar XIV–

XV a. trijų kelių sankryžoje pradėjusi formuotis trikampė aikštė – gana retų formų Lietuvoje. Susikūrus Butrimonių miesteliui aikštė tapo turgaus vieta, vėliau buvo apstatyta pirklių ir amatininkų namais. Ši aikštė lėmė ir iš vieno centro einantį radialinį miestelio kūrimosi planą. Jaukus miestelis kartu su trikampe aikšte paskelbti urbanistikos paminklu. Aikštė vaizduojama ir Butrimonių herbe. PLATUMOS

2015 BIRŽELIS–RUGPJŪTIS

KELIONĖS PO LIETUVĄ

PIVAŠIŪNŲ PILIAKALNIS Kelionę tęskime vykdami į Pivašiūnus, esančius už 11 km nuo Butrimonių (plentu 1122). Prie pat Pivašiūnų miestelio, kairėje kelio pusėje, prie to paties pavadinimo miško, stūkso legendomis apipintas Pivašiūnų piliakalnis. Pasakojama, kad ant šio piliakalnio senovėje buvusi šventykla, ir šis kalnas nebuvęs toks didelis kaip dabar. Žmonės, eidavę melstis į šventyklą, nešdavosi pilną kepurę žemių – taip ir supylė šį didelį piliakalnį. Jo šlaitai – apie 20 m aukščio. Paskelbtas kultūros paveldo objektu. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu, jame rasta lipdytos keramikos dirbinių.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pačiame

Pivašiūnų miestelyje aplankykime Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, garsėjančią stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, žinomu ir už Lietuvos ribų. Pirmoji Pivašiūnų bažnyčia pastatyta 1648 m. Jos vietoje statytą antrąją bažnyčią sunaikino ugnis, trečioji statyta šventovė taip pat sudegė. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, vadinama Dzūkijos Šiluva, Pivašiūnuose pastatyta 1822 m. Pivašiūnų bažnyčia – medinės sakralinės architektūros pavyzdys: vienintelė Lietuvoje klasicistinio stiliaus, išlaikiusi tokią lotyniško kryžiaus struktūrą, kuriai būdinga išilginių tūrių ir kryžmos dinamika. Šventovę puošia keturios baltos kolonos, virš kurių trikampiame frontone įrengtas langelis su spinduliais. Bažnyčios viduje stovi retas apeinamas altorius.

Stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Pivašiūnus nuo seno

garsina Lietuvoje ir už jos ribų žinomas stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Jis kabo didžiajame Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altoriuje. Manoma, kad sidabru puoštas paveikslas atvežtas iš Turkijos ir buvęs dar pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje. Per Žolinės atlaidus į Pivašiūnus plūsta minios maldininkų. 1988 m. malonėmis garsėjantis kūrinys buvo vainikuotas Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir jam suteiktas Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulas.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

DAUGŲ SENAMIESTIS Išvažiavę iš Pivašiūnų keliaukime 13 km į Daugus (plentas 1104). Čia mus pasitiks urbanistikos paminklu paskelbtas Daugų senamiestis. Daugų vietovė pirmą kartą minima 1384 m. ir priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui. 1503 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro suteiktoje privilegijoje Daugai jau vadinami miestu. Daugų senamiestis paskelbtas urbanistikos draustiniu. 20,3 ha draustinis skirtas apsaugoti senąjį Daugų miesto užstatymo planą ir pobūdį. Saugomas miesto gatvių tinklas, istorinės aikštės planas, statybos fragmentai.

Didžiulio ežeras. Toliau keliaukime Savanorių gatve. Nuo Savanorių g. pa-

sukę į per visą miestą besidriekiančią Vytauto gatvę pasieksime Didžiulio ežerą. Tai vienas įspūdingiausių Dzūkijos ežerų, garsėjantis vaizdingomis pakrantėmis ir įdomia savo forma, panašia į H raidę. Ežero pusiasalyje, vadinamojoje Saloje, stūkso mitologinis Mergos akmuo. Didžiulis – įspūdingiausias ir labiausiai iš kitų savo forma išsiskiriantis Dzūkijos ežeras. Tirpstant ledynams ir į ežerą pamažu įsiterpiant dideliems pusiasaliams jis įgavo H raidės formą. Dar visai neseniai Daugai buvo sala, kurios nebuvo įmanoma pasiekti sausuma, todėl ir didžiulis pusiasalis, esantis ežero pietuose, vadinamas Sala. 99 ha Didžiulio ežeras turi vaizdingos pakrantės ruožą. Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas PLATUMOS

KOMENTUOTI

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

AKELIAUKIME PO AUKŠTAITIJĄ – GRAŽIU KRAŠTOVAIZDŽIU IR IŠLIKUSIOMIS KULTŪROS VERTYBĖMIS GARSĖJANTĮ KRAŠTĄ. APLANKYSIME VIENUS GRAŽIAUSIŲ ŠIO REGIONŲ MIESTŲ – MOLĖTUS,UTENĄ, ZARASUS, DUSETAS, ROKIŠKĮ, BIRŽUS, O JEI DAR BUS JĖGŲ, UŽKLYSIME Į DVARO SODYBAS IR PASIGROŽĖSIME NUOSTABIAIS GAMTOS KAMPELIAIS.

Nuotraukos

V. KANDROTO

KELIONĖ PO AUKŠTAITIJOS REGIONĄ PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

MOLĖTAI Kelionę pradėkime Molėtuose, kurie įsikūrę pačiame ežeryno centre. 1387 m. dokumente, kuriuo Jogaila Vilniaus vyskupams užrašė kaimą, pirmą kartą buvo paminėtas Molėtų vardas. Vietovė priklausė vyskupijai iki pat XVIII a. Pirmoji bažnyčia Molėtuose iškilo XV a., dabartinė Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia konsekruota 1907 m. Iki XX a. pradžios mieste gyveno daug žydų: iki šių dienų Vilniaus gatvėje išlikę žydų prekybiniai pastatai, vadinami Raudonaisiais mūrais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Molėtai buvo valsčiaus centru. Ypač vietovė nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais: gaisras nusiaubė visą miestą. Miesto statusas Molėtams suteiktas 1956 m. Vėlesniais metais mieste iškilo daug gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Prie Pastovio ežero 1998 m. atidarytas skulptūrų parkas.

ZARASAI Zarasai, nuo Utenos nutolę 48 km. Miestas įsikūręs pačiame Lietuvos pasienyje, jį pasieksime važiuodami J. Basanavičiaus gatve iki A6 kelio. Šiuo keliu ir pasieksime Zarasus. Prie septynių ežerų įsikūręs miestas savo istorijos pradžios datą skaičiavo įvairiai: buvo periodas, kai laikytasi tradicinės nuomonės, kad vietovė atsirado XV a. Bet vietovės susikūrimu galima laikyti ir pirmos bažnyčios atsiradimo datą – tad savo gimtadieniu zarasiškiai pasirinko 1506-uosius. Pirmą kartą kaip apgyvendinta vieta Zarasai pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje 1613 m. ir nuo šios datos randami jau daugelyje XVI a. žemėlapių. Ypač didelę reikšmę miesto vystimuisi turėjo Sankt Peterburgo–Varšuvos kelio (trakto) nutiesimas, kurio atkarpa kerta ir Zarasų miestą bei dalį jo aplinkinių teritorijų. 2008 m. Zarasams buvo suteiktas kurortinės teritorijos statusas. 26

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

UTENA Apsilankę Molėtuose Vilniaus gatve keliaukime 114 keliu iki A14 kelio. Juo važiuokime 32 km Utenos link. Utena – Rytų Aukštaitijos sostinė, įsikūrusi tarp Dauniškio ir Vyžuonaičio ežerų. Tai vienas seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą paminėtas 1261 m. karaliaus Mindaugo laiške. Švenčiant miesto 750-tąjį jubiliejų, Utenos centre, Dauniškio ežere, įrengta unikali atrakcija – šviečiantis ir grojantis fontanas su vandens ekranu. Utenos svečiai gali užsukti į vienintelį Lietuvoje Keramikos muziejų, išvysti Utenos pašto stoties kompleksą, pastatytą 1830–1835 m., Utenio aikštėje aplankyti Utenos kraštotyros ir Laisvės kovų muziejus. Šalia įrengta lauko galerija, kurioje vyksta įvairios parodos. Dviejų upelių – Krašuonos bei Vyžuonos – santaka galima gėrėtis vaikštinėjant miesto sode. Miesto sodas su Dauniškio ir Vyžuonos parkais jungiasi į nedalomą visumą, besidriekiančią per visą Utenos miestą.

Jei niekur neskubame, keliaudami Utenos link, galime aplankyti Sirvėtos regioninį parką

Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria itin kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu. Šiaurinėje regioninio parko dalyje yra aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalva (289 m). Gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis. Apie Nalšios žemėse gyvenusių žmonių buitį, papročius ir vertybes byloja Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami šalia jų esantys kaimai, senosios šventvietės, protėvių kapavietės. • Daugiau: www.sirveta.lt

Gražutės regioninis parkas yra ežeringiausioje Lietuvos dalyje. Čia mėlynuoja bene gražiausios Lietuvoje Antalieptės marios. Regioniniame parke tyvuliuoja per 70 vandens telkinių: nuo pačių mažiausių iki šešto pagal dydį Lietuvos ežero – Luodžio. Nuostabus Šventosios aukštupio ežerynas, bet pats įspūdingiausias – Švento ežeras – didžiausias Lietuvoje benuotakinis ežeras. Mažai žmogaus paliestose vietose – didžiulė augalų ir gyvūnų įvairovė. Parko lankytojų centre veikia Jūrų muziejus – unikali mokytojos V. Žilinskienės beveik 40 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija.

Jei niekur neskubame, keliaudami Zarasų link, galime aplankyti Gražutės regioninį parką

• Daugiau: http://grazute.lt

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

DUSETOS Sukame ratą pro Zarasus ir 117, o po to 178 keliu pasiekiame Dusetų miestą. Teks įveikti net 32 km. Dusetos yra labai gražioje vietoje – prie Sartų ežero, kur seniau buvo rengiamos Sartų ežero lenktynės (dabar jos vyksta hipodrome). Dusetose įsikūrusi ir Sartų regioninio parko direkcija. Miestelis išaugo iš Radvilų dvarui priklausiusio Didžiadvario kaimo. Kaip miestelis Dusetos pirmą kartą paminėtos XVI a.; 1686 m. jau vadintos miestu. Nuo XVII a. dvaras priklausė Pliateriams. 1831 m. kovo 29 d. Dusetų bažnyčioje apie sukilimo pradžią paskelbė Emilija Pliaterytė. Sukilėliams pralaimėjus, dvaro rūmai buvo sugriauti. 1881–1886 m. buvo pastatyta raudonų plytų neoromaninė Švč. Trejybės bažnyčia, stovinti iki šių dienų. Nuo 1905 m. Dusetos išgarsėjo žirgų lenktynėmis ant Sartų ežero ledo. Nors dabar lenktynės vyksta Dusetų hipodrome, tačiau pati šventė turi senas tradicijas. 1950 m. Dusetos gavo miesto teises. Istorinė miesto dalis paskelbta urbanistikos paminklu.

Sartų regioninis parkas.

Sartų regioninio parko kraštovaizdis išsiskiria net 29 tyvuliuojančiais ežerais, kalvomis, juosiančiomis Sartų ežerą beveik nenutrūkstančiu lanku, miškais, pelkėmis. Regioninio parko ašis – labiausiai šakotas Lietuvos dubakloninis (rininis) ežeras – Sartai. Tai ilgiausią kranto liniją (79 km) turintis ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Iš 100 saugomų kultūros paveldo objektų ypač vertingi XVIII a. architektūros paminklai: bažnytiniu dailės palikimu garsėjanti Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia ir baroko stiliaus mūrinė keturių aukštų varpinė. Nenaudojant vinių iš tašytų rąstų pastatyta Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia, vartai ir varpinė. Ne mažiau vertingas ir XIX a. paminklas – pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje – Bobriškio cerkvė. • Daugiau: www.sartai.info

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas

ROKIŠKIS Keliaujame dar toliau šiaurės kryptimi į Rokiškį. Nuo Dusetų teks judėti 178 keliu, įvažiuoti į 117 kelią ir ties Obeliais įsukti į 122 kelią. Vienas gražiausių šalies miestų Rokiškis gali didžiuotis ir centrine aikšte – urbanistikos paminklu – menančia Tyzenhauzų valdymo laikus. Klasicistinio stiliaus miesto aikštė susiformavo XVIII–XIX a. ir iki šių dienų išlaikė autentišką struktūrą. Ignoto Tyzenhauzo nurodymu stačiakampė miesto aikštė su joje stovinčia bažnyčia sujungta su dvaru beveik kilometro ilgio alėja. Nepriklausomybės aikštėje stovi įspūdinga Rokiškio bažnyčia. Rokiškio šventovė išsiskiria neįprasta architektūra: vietoj bokštelio jos fasade dominuoja laiptuotas skydas ir ažūrinis atikas. Šventovės interjeras taip pat vertingas. Bažnyčia įrengta prabangiai ir skoningai. Miesto įkūrimo 500 metinėms paminėti iškilęs „Arkos“ paminklas (skulpt. L. ir G. Žukliai, archit. N. Bučiūtė ir L. Markejevaitė). 1931 m. aikštės vakarinėje dalyje iškilo Nepriklausomybės paminklas (skulpt. R. Antinis), restauruotas 1989 m.

Rokiškio dvaro sodyba. Nuo Nepriklausomybės zenhauzų gatvė, kuria prieisime Rokiškio dvaro sodybą.

aikštės driekiasi Tu-

Rokiškio vietovė buvo žinoma jau XV a., kai šios valdos priklausė Astikams, vėliau kunigaikštienei Elenai, Mikalojui Radvilai. Iki 1715 m. dvaro sodybą valdė Krošinskių giminė, tačiau tuos laikus menanti sodyba neišliko. Po šių savininkų dvaras perėjo grafams Tyzenhauzams. Dvaras itin suklestėjo Ignoto Tyzenhauzo valdymo laikais: iškilo dvaro rūmai, oficinos, sužaliavo parkas. XIX a. Rokiškio dvaras galėjo didžiuotis čia įkurta oranžerija, gamtos tyrimų laboratorija. XX a. pr. dvaro pastatų ansamblis buvo atnaujintas. 1952 m. dvare įsikūrė Rokiškio krašto muziejus, kviečiantis apsilankyti buvusioje dvaro sodyboje, išvysti grafų Tyzenhauzų laikus menančių paveikslų, puošnių salių ir vienintelę Lietuvoje grafų drabužių kolekciją. Rokiškio dvaro sodyba tapo Europos Komisijos ir Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos projekto „Lietuvos turizmo traukos vietovė 2011. Atstatyti ir turizmui pritaikyti statiniai“ nugalėtoja. • Daugiau: www.muziejusrokiskyje.lt PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

BIRŽAI Dar toliau į šiaurę 123 keliu – ir už maždaug 60 km mes Biržuose, kur stūkso didinga tvirtovė – Biržų pilis, o pėsčiųjų tiltu per Širvėnos ežerą galima pasiekti Astravo dvarą. Čia ir baigsime savo kelionę. Biržai dažnai vadinami Šiaurės Lietuvos deimantu ir aludarių kraštu. Ir viena, ir kita yra tiesa, mat Lietuvoje nedaug tokios įdomios istorijos miestų su išlikusia tvirtove-pilimi ir krašto istorija. Seniau kiekviena Biržų krašto sodyba darydavo savo alų, iki šiol biržietiškas alus neprarado savo išskirtinio skonio ir aromato. Biržai žinomi ir kaip žymių Lietuvos didikų Radvilų tėvonija – su jais į kraštą atėjo reformacija. XVI a. valakų reformos metu pagal stačiakampio formos planą suformuotas Biržų senamiestis paskelbtas urbanistikos paminklu. Miesto centre stovi mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Netoli jos – evangelikų reformatų šventovė. Biržų kraštas garsėja karstinėmis įgriuvomis.

Biržų pilis. Biržų kraštą garsina didinga Biržų pilis, kurios

rūmuose yra įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“. Kristupo Mikalojaus Radvilos Perkūno dėka 1589 m. iškilusią tvirtovę sudarė reprezentaciniai rūmai, evangelikų reformatų bažnyčia, arsenalas ir maisto sandėliai, kareivinės bei kiti pastatai. Tvirtovė ir miestas sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Per karus su švedais ji buvo apgriauta ir tik 1682 m. galutinai atstatyta. Šiaurės karo metu (1701 m.) čia lankėsi Rusijos caras Petras I ir Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II, jie sudarė sutartį prieš Švediją. Visai netrukus, 1704 m., švedai rūmus ir kitus tvirtovės pastatus susprogdino. 1978–1988 m. buvo rekonstruoti reprezentaciniai pilies rūmai, po dviejų dešimtmečių pradėti ginklų arsenalo atstatymo darbai. Tai vienintelė geriausiai Lietuvoje išsilaikiusi bastioninio tipo tvirtovė. • Daugiau: www.birzumuziejus.lt

Astravo dvaras. Šiaurinėje Biržų dalyje stovi dvaro sodyba,

kurią XIX a. iš kunigaikščio Dominyko Radvilos įsigijo grafai Tiškevičiai. Jono Tiškevičiaus pastangomis per 20 metų buvo pastatyti dvaro rūmai, tiltas, sukurtas parkas, paviljonai, kiti sodybos pastatai. Pagal itališkų vilų pavyzdį statytas dvaro rūmų ansamblis (archit. T. Tišeckis) puoštas bokšteliu-belvederiu, gražiomis arkadų eilėmis, plačiais langais, kolonomis. Čia iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio puikavosi ir dvi liūtų skulptūros iš ketaus, dabar stovinčios prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus Kaune. Astravo dvare jas pakeitė kopijos. 1956–1965 m. Astravo rūmai buvo restauruoti, vėliau sutvarkyta dalis parko, 1987 m. atstatytas dvaro sodybą su Biržų miestu jungiantis pėsčiųjų tiltas per ežerą, jo ilgis – 525 metrai.

KOMENTUOTI 30

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

PLATELIŲ LINK: NUO RIETAVO IKI PLATELIŲ Nuotraukos

V. KANDROTO

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

EMAITIJA SLEPIA ČIA GYVENUSIŲ DIDIKŲ PASLAPTIS, JŲ PASTATYTUS DIDINGUS DVARŲ ANSAMBLIUS IR NUOSTABIUS GAMTOVAIZDŽIUS. JEI NORIME SUŽINOTI KUO DAUGIAU APIE ŠĮ LIETUVOS REGIONĄ, KELIAUKIME KUNIGAIKŠČIŲ OGINSKIŲ, KURIE YPAČ NUSIPELNĖ ŽEMAITIJAI, PĖDOMIS. 2015 M. MINIMOS IŠKILAUS VALSTYBĖS IR VISUOMENĖS VEIKĖJO, DIPLOMATO, KOMPOZITORIAUS MYKOLO KLEOPO OGINSKIO 250-ĄSIAS GIMIMO METINĖS. 2013 M. LAPKRIČIO MĖNESĮ ŠI SUKAKTIS BUVO ĮTRAUKTA Į PASAULIO KULTŪRAI, ŠVIETIMUI, MOKSLUI IR ISTORINEI ATMINČIAI SVARBIŲ UNESCO SUKAKČIŲ SĄRAŠĄ.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

RIETAVO DVARAS

Rietavą patogiausia pasiekti važiuojant automagistrale Kaunas–Klaipėda (A1) ir po to pasukant į 164 kelią. Dar neprivažiavus šio miesto, galima išvysti du baltuojančius Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštus. Įvažiavę į Rietavą ir keliaudami tuo pačiu keliu, dešinėje pamatysime tvenkinį ir prie jo iškilusius Rietavo dvaro ansamblio pastatus. Atvykstančiuosius pasitinka baltieji dvaro vartai su liūtų skulptūromis. Liūtai saugo ne tik išlikusius dvaro sodybos pastatus, bet ir Oginskių šventovę – koplyčią-mauzoliejų, kuriame palaidoti Mykolo ir Bogdano Oginskių palaikai. Rytinėje sodybos dalyje išlikęs parkas, kuris XIX a. buvo pats didžiausias landšaftinio plano parkas Lietuvoje. Pirmą kartą Rietavo gyvenvietė paminėta 1253 metais. Nuo 1588 m. Rietavo dvaras priklausė didikams Sapiegoms, Masalskiams, Radviloms, Tiškevičiams, Oginskiams. 1835 m. į Rietavą atsikėlė kunigaikštis Irenėjus Oginskis, dvaro valdose panaikinęs baudžiavą. Tai buvo drąsus iššūkis carinei žemės ūkio valdymo sistemai. 1850–1855 m. I. Oginskio dėka iškilo neorenesansinių formų Rietavo dvaro rūmai su aštuonkampiu bokštu. Rūmų pastatas buvo trijų aukštų, sudėtingo tūrio, su centriniu arkiniu prieangiu-balkonu. Priešais juos buvo suformuota didelė aikštė, puošta skulptūromis. 1909 m. Dvaro rūmus nuniokojo gaisras, tad 1926 m. Buvo nutarta juos parduoti ir leisti naujakuriams juos nugriauti. Dabar Oginskių rezidencijos vietą žymi atkurti rūmų pamatai, grakšti kolonada ir žibintas. Nors Rietavo dvaro rūmų nebėra, tačiau iki šių dienų išlikę dvaro vartai, koplyčia-mauzoliejus, oficina, arklidė, muzikos mokyklos ir muzikantų bendrabučio pastatai, alaus darykla-skalbyklavandens bokštas, sargo namas. Daugelis pastatų – „plytų stiliaus“, su liaudiškos architektūros formomis.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLUNGĖ

Toliau keliaukime į kitą kunigaikščių Oginskių šeimos rezidenciją. Nuvažiavę 23 km šiaurės kryptimi 164 keliu, atsidursime Plungėje. Įdomu tai, kad 1882 m. čia buvo įrengta pirmoji telefono linija, o 1892 m. įsižiebė pirmoji elektros lemputė Lietuvoje. 1889–1892 m. M. Oginskio įsteigtoje dvaro muzikos mokykloje mokėsi būsimasis dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tad aplankykime šią garsiąją Mykolo Oginskio rezidenciją – Plungės dvarą. Iš pradžių apžiūrėkime neogotikinių formų dvaro arklides – jose buvo auginami žemaitukų veislės arkliai. Tada keliaukime prie įspūdingos architektūros Plungės dvaro rūmų. Nuo XIX a., kai Plungėje šeimininkavo grafų Zubovų ir kunigaikščių Oginskių šeimos, miestas išgyveno pakilimo laikotarpį. Tada iškilo pirmieji mūriniai miesto pastatai. Pats įspūdingiausias pastatų kompleksas Plungėje – kunigaikščių Oginskių dvaras, dar vadinamas Žemaitijos Versaliu. Rūmai – stačiakampio plano, dviejų aukštų, su keturiais kampiniais rizalitais. Jų fasadus skaido pusapskričių arkų langai, puošia skulptūros. Centrinė rūmų dalis pabrėžta triaukščiu rizalitu ir balkonu prieangiu, kurį remia kolonos. Priešais rūmus – apskritas baseinas su Veneros ir kupidonų skulptūromis bei arklidės. 1882–1885 m. buvo įrengtas dvaro rūmų interjeras: vidus išpuoštas lipdyba, tapyba, pastatytos krosnys, itin puošnūs baldai. Kunigaikštis M. Oginskis buvo kolekcininkas, mecenatas: rūmuose buvo sukaupta apie 100 Oginskių giminės portretų, porceliano kolekcija, biblioteka su atskira skaitykla, numizmatikos, archeologinių radinių kolekcijos. Išliko ir dvi neogotikinės oficinos, oranžerija, vadinama laikrodine, sargo namas, parko vartai, skalbykla, keli namai. Visus statinius juosia mišraus plano parkas – vienas gražiausių Lietuvoje, užimantis 45 ha. Dvaro sodyboje lankytojus pasitinka parko vartai su šarvuotų karių skulptūromis ir Oginskių giminės herbą letenomis laikančiomis meškų figūromis. 1993 m. dvaro rūmuose pradėjo veikti Žemaičių dailės muziejus. 1995 m. Jam perduotas visas dabartinis Oginskių dvaro sodybos ansamblis.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

SOVIETŲ SĄJUNGOS BALISTINIŲ RAKETŲ PALEIDIMO KOMPLEKSAS

Apsilankę Plungėje keliaukime Žemaitijos nacionalinio parko link. Vykime 164 keliu šiaurės rytų kryptimi iki Plokščių. Pasiekę žiedinę sankryžą Palanga–Šiauliai, Mažeikiai–Tauragė, sukime į Mažeikių plentą. Pavažiavę iki nuorodos Platelių link, sukime į kairę ir važiuokime 3202 keliu (Malūno gatve). Po to pagal nuorodą „Šaltojo karo muziejus“ sukime į dešinę ir maždaug už 5 km privažiuosime Plokščiuose esantį Sovietų Sąjungos balistinių raketų paleidimo kompleksą. Dabar šis kompleksas atviras lankytojams – čia veikia Šaltojo karo muziejus. Dešinėje centrinio įvažiavimo pusėje esančiame informacijos centre galime susipažinti su Šaltojo karo vaizdais, užfiksuotais dokumentiniame filme. Visas kompleksas buvo pastatytas 1962 m. Jo pastatymą būtent šioje vietoje lėmė keletas veiksnių: gana didelis vietovės aukštis virš jūros lygio (beveik 170 m), lengvas gruntas (smėlis), aplinkui – vos keletas vienkiemių, kuriuose gyveno neturtingi žmonės (jie išsikėlė, gavę po 4,5 tūkst. rublių). Tad ši vieta labai tiko slaptajai bazei kurti, nes iš čia buvo galima kontroliuoti visą Europą. Nuo 1963 iki 1978 metų bazėje buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos SS-4 su termobranduolinėmis galvutėmis. Visos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos šalis.

Nuotrauka V. ORLOVO

1993 m. buvęs karinis miestelis su požemine raketų paleidimo aikštele buvo perduotas Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai. Čia įkurtame Šaltojo karo muziejuje pateikiama medžiaga apie sovietinės branduolinės ginkluotės organizavimo bei veikimo principus, demonstruojami kovinių raketų ir kitų ginkluotės rūšių pavyzdžiai.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATELIAI

Kitas kelionės objektas – Plateliai, kuriuos pasieksime grįžę į 3202 kelią ir važiuodami tuo keliu pro Beržorą. Platelių miestelis įdomus savo planine struktūra su Žemaitijos miesteliams būdinga centrine aikšte. Čia verta apžiūrėti medinę Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, šalia stovinčią varpinę, išlikusius Platelių dvaro sodybos pastatus. Dvaro parko teritorijoje auga storiausias Lietuvoje uosis, vadinamas Raganos uosiu (7,2 m apimties) ir didžiulė Platelių liepa (5,4 m apimties). Šiaurės rytiniame miestelio pakraštyje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo jos atsiveria didžiausio ir giliausio Žemaitijoje Platelių ežero panorama. Platelių miestelis įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero. Į Platelių ežerą įteka 17 upelių, išteka Babrungo upė, susiformavusios net septynios savo vardus turinčios salos: Pilies, Veršių, Pliksalės, Briedsalės, Ubagsalės, Gaidsalės ir Šončelio. Šios salos, Kreiviškių ir Auksalės pusiasaliai paskelbti gamtos paveldo objektais. XV a. Pilies saloje stovėjo gynybiniai įtvirtinimai, kuriuos su Šventorkalnio pusiasaliu (Platelių dvarviete) jungė medinis tiltas. Iki šių dienų išlikę ir senojo medinio tilto poliai. Platelių įžymybės – seniausia medinė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta 1744 m., ir dvaro sodyba. Platelių dvaras iki XVIII a. pabaigos buvo LDK valdovo nuosavybė. Vėliau jis priklausė prancūzų grafų de Šuazelių-Gufjė giminei, dvarą valdžiusiai iki 1940 m. XIX a. čia gyveno ir kūrė Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė – pirmoji moteris rašytoja, kūrusi prancūzų kalba. Iki šių dienų išlikę XIX–XX a. pr. dvaro pastatai: jauja, oficina, arklidės, svirnas ir rūsys. Buvusiose dvaro arklidėse įkurta Užgavėnių ekspozicija, dvaro svirne – Žemaitijos nacionalinio parko ekspozicija, parodų salė, rūsyje – amatų centras, jaujoje – kultūros namai. Dvaro sodyboje plyti XIX a. pradėtas formuoti parkas. Jis – didžiausia šikšnosparnių buveinė Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

ENERGETINIŲ LABIRINTŲ IR GEOMETRINIŲ FIGŪRŲ PARKAS

Iš Platelių išvyksime 2302 keliu į Likšuose įkurtą Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parką. Likšų parką pasieksime nuo Šaltojo karo muziejaus grįžę tuo pačiu keliu iki 164 kelio ir pasukę kairėn. Tuomet tereikės važiuoti iki sankryžos ir vėl sukti kairėn į 2302 kelią. Atsidūrę Likšuose, išvysime nuorodą „Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas“, tad toliau keliausime vadovaudamiesi ja. Žemaitijos nacionaliniame parke, Likšų kaime, 1804 m. įkurtoje sodyboje įrengtas Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parkas. Jame suformuoti penki skirtingo dydžio labirintai, kupolai, geometrinės figūros. Parko šeimininkai čia apsilankantiems svečiams siūlo pasivaikščioti labirintais, prie jų esančiame kupole, paspalvinti labirintų ir mandalų brėžinių. Čia siūlomos ir kitos pramogos – paplaukioti vandens dviračiu ar plaustu, pašokinėti ant batuto. Pirmasis labirintas skirtas vidinio „aš“ paieškai. Šiame labirinte iš karto gali vaikščioti daug žmonių, tačiau kiekvienas „dirba su savimi“. Taip mokomasi susikoncentruoti į save, nekreipti dėmesio į pašalinius asmenis. Šio labirinto ilgis – 600 m. Antrasis labirintas vadinamas „Santykių labirintu“, o trečiasis – „Penkių elementų ir penkių arkangelų labirintu“, kurio ilgis – 1700 m. Jį sudaro aštuoni ratai, centras ir keturios meditacinės aikštelės. Ketvirtasis aštuoniakampio formos labirintas – „Vidinės pusiausvyros labirintas“, subalansuojantis kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių veiklą. Šio labirinto ilgis – 1800 m. Penktasis – kupole esantis „Čakrinis labirintas“. Pasisvečiavę parke 2302 keliu važiuojame iki 164 kelio. Jis jungia Mažeikius ir Tauragę bei kerta automagistralę Kaunas–Klaipėda (A1). • Daugiau informacijos: www.energlabirintai.lt

KOMENTUOTI

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Nuotrauka ENERGETINIŲ LABIRINTŲ IR GEOMETRINIŲ FIGŪRŲ PARKO

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

APSILANKYKIME VILNIAUS UNIVERSITETO BOTANIKOS SODE

Nuotrauka V. KANDROTO

Tekstas ir nuotraukos

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

VU BOTANIKOS SODO

ILNIAUS UNIVERSITETO (VU) BOTANIKOS SODAS ĮKURTAS 1781 METAIS. ISTORINĖS APLINKYBĖS LĖMĖ, KAD BOTANIKOS SODAS NET KELETĄ KARTŲ KĖLĖSI IŠ VIENOS VIETOS Į KITĄ, O DABAR ĮSIKŪRĘS NET DVIEJOSE BUVUSIOSE DVARVIETĖSE (VINGYJE IR KAIRĖNUOSE). VU BOTANIKOS SODAS ĮDOMUS IR KAIP PAVELDO OBJEKTAS. KAIRĖNUOSE YRA IV–V A. KAPINYNAS IR PILKAPIS, ČIA RASTA VERTINGŲ ŽALVARINIŲ DIRBINIŲ. NUO XVI A. ĮSIKŪRĘS DVARAS PRIKLAUSĖ ISAIKO VAIKAMS, SAPIEGOMS, VĖLIAU LOPACINSKIAMS – JŲ VALDOMAS DVARAS TAPO SVARBIU VILNIAUS VISUOMENĖS GYVENIMO CENTRU: VEIKĖ ORKESTRAS IR MĖGĖJŲ TEATRAS, LANKĖSI MENININKŲ, VYKO IR POLITINIŲ DISKUSIJŲ. DABAR IŠLIKUSI JO ŪKINĖ DALIS (MALŪNAS, ARKLIDĖS, RATINĖ) BEI SENASIS ANGLIŠKO STILIAUS PARKAS SU TVENKINIAIS.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

Astilbe kolekcija

Clematis koreana Kom.

Rhododendron „Golden Eagle“

Syringa „Obelisque“

Dahlia

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

AUGALŲ ĮVAIROVĖ Šiuolaikinis VU botanikos sodas ne tik didžiausias Lietuvoje (bendras plotas 199 ha), bet ir turtingiausias augalų kolekcijų. Čia auginama apie 10 000 pavadinimų augalų (gėlių, medžių, krūmų, vaiskrūmių, atogrąžų augalų ir t. t.). Sodo teritorijoje gausu ne tik svetimžemių augalų ekspozicijų, bet daug ir natūralios gamtos kampelių – sodo teritorijoje savaime auga 468 induočių augalų rūšys (25 % Lietuvos floros), gyvena per 120 rūšių stuburinių gyvūnų, iš jų 80 rūšių paukščiai (25 % Lietuvoje aptinkamų rūšių). Net 13 rūšių stuburinių gyvūnų įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Celastrus orbicularis Humb. & Bonpl. ex Roem. & Schult.

Rosa The Pilgrim

Callistemon citrinus (Curtis) Skeels

Japoniškas sodas

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

RENGINIAI IR ERDVĖS LANKYTOJAMS Sode vyksta įvairios parodos: vasaros metu gamtos muziejuje kiekvieną mėnesį eksponuojama vis nauja tapybos, tekstilės, grafikos ar kitokio vaizduojamojo meno paroda, o nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos sodo erdves puošia žemės ir aplinkos meno objektai. Tradiciškai birželio–rugpjūčio mėnesiais beveik kiekvieną sekmadienį sode vyksta įvairių festivalių koncertai. Botanikos sodas atidarytas lankytojams visus metus (uždarytas valstybinių švenčių dienomis ir savaitgaliais žiemą), įėjimas mokamas. Botanikos sode (Kairėnuose) verta apžiūrėti apie 30 ha plotą, kuriame įrengti takai, augalų vardai užrašyti etiketėse. Galima pasivaikščioti po didžiulį arboretumą ar senąjį dvaro parką. Yra vieta iškyloms. Teikiamos papildomos mokamos paslaugos: jodinėjimas, pasivažinėjimas brika, karieta ar vežimaičiu, o žiemą rogėmis, gido vedamos ekskursijos, iškylų vietos ar pavėsinės rezervavimas, vietos tuoktuvėms (civilinės metrikacijos ceremonijai) suteikimas, dalies sodo teritorijos ir patalpų konferencijoms nuoma. 44

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI ONĖS P O LIE TUVĄ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

EDUKACINĖS PROGRAMOS BOTANIKOS SODE 2015 metais lankytojai galėjo rinktis iš 8 edukacinių nuolat vykdomų programų: • „Kelionė į praeitį: VU Botanikos sodo istorija, plėtra“; • „Kairėnų dvaro ir dvariškių istorijos“; • „Gražiausi sodo žiedai ir jų paslaptys“; • „Kaip klonuoti augalus“; • „Mokomės pažinti augalus: lapai, žiedai, vaisiai“; • „Kokie augalai vabzdžius ėda...“; • „Gamtos žinutė mums“; • „Ekologiškos daržovės ir kaip jas užauginti“; • „Tekančios saulės šalies sodo paslaptys“. • Tik vieną kartą per metus vykdoma edukacinė programa, skirta vienai augalo genčiai ar specifinei augalų grupei, apie kurią pasakoja ją kuruojantis specialistas. VU botanikos sodo puslapyje www.botanikos-sodas.vu.lt galima rasti daug sodininkams įdomios informacijos, o socialiniame tinkle „Facebook“ www.facebook.com/botanikos.sodas sekti Botanikos sode vykstančius įvykius ir stebėti puošniausius kiekvienos savaitės augalus.

KOMENTUOTI

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

R JEUI BKELI R I K AU A D A MAS SUTIK SI

RUD R

UDUO – PEREINAMASIS METŲ LAIKAS, KURIO PRADŽIOJE DAR JAUČIAME LABAI DIDELĘ VASAROS ĮTAKĄ, O JAM BAIGIANTIS JAU REGIME ŽIEMOS ŽENKLUS. ATRODO – DĖL TO RUDUO TURĖTŲ BŪTI DAUG TRUMPESNIS. TAČIAU TIK MUMS SU SAVO KALENDORIAIS IR DIENŲ SKAIČIAVIMU LABAI SVARBU DIRBTINIS TIKSLUMAS, O GAMTOJE TOKIO NĖRA. ČIA GALIMI PATYS ĮVAIRIAUSI RUDENS VARIANTAI.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ILGAS GRAŽUS

DENĖLIS Tekstas ir nuotraukos

S. PALTANAVIČIAUS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

JE I KELI AU D A MAS SUTIK SI

Štai jis ilgai lauktas baravykas!

„Koks bus šių metų ruduo?“ – klausia daugelis ir net nežinia – tai jiems iš tikro rūpi ar toks klausimas yra tik tradicija. Ką atsakyti, kai žinome, jog gamtoje būti spėjiku yra labai nedėkinga. Žvalgantis pro petį sinoptikams, studijuojant savo gamtos stebėjimų užrašus galima manyti, kad pirmoji rudens pusė būsianti labai švelni, šilta, o lapkritis – gal ir šiltesnis nei visada, bet su savo niūkiom dienom, vėjais ir audrom. Žinoma, niekas nepasakys, kada jam baigiantis suboluos sniegelis. Tačiau galima neabejoti, kad rudeniui persiritus antron pusėn visi to ir teklaus: „O kada prasidės šiemetė žiema? Kokia ji bus?“ Tokie jau mes, žmonės, esame... Po karštos antrosios vasaros pusės į rudens metą atėjome panašiai – ieškodami pavėsių ir markstydamiesi nuo saulės. Rudenį tokie orai visai neblogai, tačiau šiemet visi žinome ir jaučiam – reikėtų kažko kito. Ko? Visų pirma šis ruduo iš vasaros paveldėjo ypatingą sausrą. Kai kur lietaus žemei ir augalams neteko beveik du mėnesius. Esant 35 laipsnių karščiui, pučiant drėgmę garinantiems vėjams, tokia sausra vis gilėjo, paniro į sunkiai pasiekiamus dirvos sluoksnius. Tikriesiems smėlynų ir sauspievių augalams tokie išbandymai nėra ekstremalūs, nes jų šaknys būna ilgos (dažnai iki 5–10 metrų) ir pasiekia pačius giliausius, dar drėgmę saugančius sluoksnius. Visi kiti dabar jau tikrai išdžiūvo, jų stagarai apmirę. Tačiau tai tikrai nepakenkė šių augalų populiacijoms, nes jie vasaros pradžioje suspėjo peržydėti ir rudenį išbarstys sėklas, kurios nukris į sausą žemę, gulės čia, o dirvai sudrėkus pradės dygti. Tai – labai rudeniškas scenarijus, tik prasidėjęs šiek tiek per anksti...

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Lapai krinta

Kėkštas rudenį užimtas svarbiais darbais – pasiruošimu žiemai

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

R JEUI BKELI R I K AU A D A MAS SUTIK SI

Pirmojo ledo gurvuoliai

Ryto šarma

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Pats didžiausias sausros nešamas pavojus – ilgai besitęsianti ypatinga gaisrų baimė. Ji – pamatuota, nes gaisringumas rudens pradžioje daug kur buvo pats aukščiausias, 5-os klasės. Dar vasarą svarstėme: o jeigu uždraudus lankytis miškuose, gal tada būtų saugiau? Taip ir įvyko, šiemet iki rudens lietaus, kol gaisringumo klasė nepasikeitė, savivaldybių sprendimais tokie draudimai buvo įteisinti. Gal ir gerai – vis tiek mes grybauti nėjome, o mėlynių, kad ir smulkučių, kas norėjo, prisirinko liepos mėnesį. Pirmosios dvi rugsėjo savaitės dar labai vasariškos, tačiau negalima nepastebėti rudens ženklų ir darbų. Ypatingą nuotaiką kas rytą sukuria sunkios rasos, rūkai ir vorų tinklai, kurie geriausiai regimi tik ankstumoje. O po to, kai nukrinta rasa ir aukščiau pakyla saulė, jų nebematome. Saulės ir karščio nublukintose pievose nedaug gaivių spalvų. Tiesa, ne visur. Ten, kur dirva drėgna ir vis dar žalia pieva, geltonuoja rudeniniai žiedai. Tas pat smėlėtoje pašlaitėje, kur geltonai švyti nakvišos. Jų žiedai, buvę žiedyno apačioje, jau seniai nuvyto, tačiau prie viršūnės veriasi vis naujų žiedų piltuvėlių. Panašiai geltonuoja tūbės, jonažolės. Geltona spalva labai tinka rudens pradžiai. Tačiau ne tik ji.

Sausros išvarginti medžiai atsigaus tik kitąmet

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

JE I KELI AU D A MAS SUTIK SI

Šiemet šiek tiek sutriko viržių žydėjimas – smėlynuose buvo per sausa net šiems nelepiems augalams. Ypač nukentėjo žiedai, taip ir likę smulkučiai. Nežinia, kiek ten nektaro juose buvo, tačiau vabzdžiai dūzgė viržynuose, skubėjo. Po lygiadienio viržių švytėjimas užgęsta. Tačiau gamtoje, sakytum, atsiranda naujas kvėpavimas, nes sujunda migruojantys paukščiai. Jie skrido nuo rugpjūčio pabaigos, tačiau tik dabar galima pamatyti, kokia stipr jų prigimtis. Ar bent kuris sutiktas paukštis galėtų pasakyti, kur jis skrenda? Ko gero – ir jam tai labai mįslinga užduotis, paveldėta ir nelabai žinoma misija. Paukščiai keliauja visur. Štai ražienoje nusileido pulkas kikilių. Jie straksi, lesa – kas žolių sėklas, kas vabaliukus. Po to lyg pagal bendrą komandą kyla ir mirgėdami savo margais sparnais nutolsta. Zylės lekia kitaip – pabyra ore, purpsi lyg kas sau, o po to staiga neria į krūmus ar medžius ir pasklinda kas sau. Jei norite pamatyti tikrąją migraciją, pirmomis spalio dienomis važiuokite į Ventės ragą prie Kuršių marių arba į Kuršių neriją – ten ryto valandomis paukščiai nenutrūkstamu srautu virpa ore, kruta ant kiekvienos šakelės. Tik čia gali suprasti, kas tai yra paukščių migracija. Kiek jų čia praskrenda per dieną? Milijonas, du, trys? Tą pasakyti nelengva, tačiau milijonas skrendančių paukščių nėra labai didelis skaičius.

Mažasis apuokas Kuršių nerijoje. Sutems ir jis keliaus į pietus

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Kuršių nerijoje migruojančių paukščių laukia žieduotojų tinklai

Rudenį varnėnai visai kitokie – linksmai taškuoti

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

JE I KELI AUDAMAS SUTIK SI

Gražiausi rudens grybai

Rudenį rupūžė turi gerai maitintis ir pasiruošti žiemai

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Apsnigti grybai

Iki spalio vidurio didžioji migruojančių paukščių dalis nutolsta, tačiau jų vietą užima kitos rūšys, kurios gali būti stebimos ir daug vėliau rudenį ar net visą žiemą. Štai ore neįprastai mūsų klausai čiauška šiauriniai kikiliai. O čia pipsi juodagalvės sniegenos, tilindžiuoja alksninukai. Dar lekia zylės, keliauja geniai ir kėkštai, savo margu apdaru sušmėžuoja greitas paukštvanagis ar didelis žvitrus vištvanagis. Girios pakrašty žvalgosi stirninas – žvėris stovi visai atvirai, o akys jo nemato. Giria jau gerokai nupliko, žieminis žvėries kailis toks panašus į medžių kamienų spalvą. Dar žvilga stirnino ragai, tačiau jais grožėsimės jau neilgai. Lapkričio pradžioje, jau po Visų Šventųjų dienos, staiga atsisuka kitokie vėjai, kurie reiškia, kad šiltojo rudens jau netekome. Ką tik nutilo paskutiniai žiogai, pradingo dieniniai drugiai. Aviliuose tyliai dūzgia bitės – šiltą popietę jos dar žvilga lakoje, bet jau niekur neskrenda: bičių metai baigėsi, dabar reikia išlikti. Antroje lapkričio pusėje dar nelaukiame sniego. Atrodo, kad visa žiema bus šilta... O jis iškrito – baltuoja pakibęs ant žalių aviečių lapų, ant medžių šakų. Tylu, tik kapsi tirpstančio sniego lašai. Nukarę styro tuopų lapai. Pievoje pro sniegą kyla žali usnių stagarai. Guviai čiauškėdamas atpurpsi dagiliukai, leidžiasi į varnalėšų krūmą. Kokie jie dailūs, kokie spalvoti... Ar gali būti, kad jais būtume apsidžiaugę tada, rudens pradžioje? Štai paskutinės lapkričio dienos. Sniegas krito jau porą kartų ir vėl ištirpo. Oi, kaip reikia jo tirpsmo vandens, nes žemė ištroškusi drėgmės. Čia pat žiema. Gali būti, kad tada sustosime lauko vidury, atsigręšime ir sakysime: koks gražus buvo ruduo... O kokios laukti žiemos?

KOMENTUOTI

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

A V U T E I

FOTOESĖ

LIŠ PAUKŠČIO

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

IŠSKRENDANTYS ŽIEMOTI PAUKŠČIAI NEJUČIA PRIVERČIA PAKELTI GALVĄ Į DANGŲ. ŽVILGSNIU PALYDIME JUOS IR SUSIMĄSTOME: KĄ JIE MATO SKRISDAMI? KOKIE VAIZDAI PRAPLAUKIA PLASNOJANT ŠILTŲJŲ KRAŠTŲ LINK? STAIGA APLANKO NORAS PAČIAM SAVO AKIMIS PAMATYTI VISKĄ IŠ AUKŠTAI, PASIGROŽĖTI NEAPRĖPIAMAIS TOLIAIS. O GROŽĖTIS LIETUVOJE TIKRAI TURIME KUO: NUO BANGUOJANČIŲ LYG JŪRA MIŠKŲ, MĖLIŲ ĮVAIROVE TVISKANČIŲ EŽERŲ, PASKUTINE VASAROS ŽALUMA ALSUOJANČIŲ PIEVŲ KILIMO IKI PASLAPTINGŲ TARSI IŠ PASAKOS KURŠIŲ NERIJOS SMĖLYNŲ. MŪSŲ LIETUVA NUOSTABI! TUO GALIME DIDŽIUOTIS. GROŽĖKIMĖS JA VISAIS METŲ LAIKAIS ANT ŽEMĖS AR IŠ ORO.

O SKRYDŽIO Nuotrauko

PLATUMOS

V. KANDRO TO

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

FOTOESĖ

KAUNAS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

FOTOESĖ

KERNAVĖ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

FOTOESĖ

KURŠIŲ NERIJA

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

FOTOESĖ

JONAVA

ZAPYŠKIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KAČERGINĖ PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

FOTOESĖ

MEDININKAI

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ELEKTRĖNAI PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

GYVŪNŲ KARALYSTĖJE

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODE –

NAUJŲ GYVŪNŲ ANTPLŪDIS

Tekstas ir nuotraukos:

LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODO

IAIS METAIS LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS, ESANTIS KAUNE, NAUJĄ SEZONĄ PASITIKO SU NET KELIOMIS DEŠIMTIMIS NAUJŲ GYVŪNŲ EKSPOZICIJŲ. ŠIĄ VASARĄ ZOOLOGIJOS SODĄ PAGALIAU PASIEKĖ NEĮPRASTAS IR ITIN EGZOTIŠKAS LAUKINIS GYVŪNAS – ROTŠILDO ŽIRAFOS PATINAS. LIETUVOS ZOOLOGIJOS SODAS PIRMĄ KARTĄ LIETUVOJE PRADĖJO VYKDYTI UNIKALIĄ AKCIJĄ – LIEPOS 1-ĄJĄ PASKELBĖ, KAD VISUS NORINČIUS KVIEČIA PADĖTI IR Į KAUNE ESANTĮ SODĄ ATGABENTI ŽIRAFOS PATINĄ BEI SNIEGINIO LEOPARDO PATELĘ. PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

GYVŪNŲ KARALYSTĖJE

DOVANA IŠ ČEKIJOS – ŽIRAFOS PATINAS NAFARI

Dėl gerų žmonių pagalbos bei dosnių rėmėjų indėlio Kauną pasiekė iš Čekijos atgabentas žirafos patinas vardu Nafari. Kelionė iš Čekijos zoologijos sodo praėjo sklandžiai ir gyvūnas šiuo metu puikiai jaučiasi naujajame savo voljere. Čekijoje gyvenęs žirafos patinas dar labai jaunas – gimęs 2013 metų spalį, o Lietuvos zoologijos sode šiuo metu gyvenančiam žirafos patinui Gudručiui eina jau 10-ieji gyvenimo metai. Pasak zoologijos sodo darbuotojų, amžiaus skirtumas žirafoms – ne bėda. Svarbu, kad žirafa turėtų draugą, nes žirafos – bandoje gyvenantys žinduoliai. Kanopinių žinduolių skyriaus vedėja Rimgailė Pėtelytė-Brazaitienė teigė, jog pati žirafa sodui nieko nekainavo: „Zoologijos sodas, esantis Čekijoje, iš kurio ir atsigabename žirafos patiną, buvo pasiruošęs dovanoti mums šį gyvūną. Pačios transportavimo išlaidos sodui, deja, buvo per didelės, todėl prašėme žmonių pagalbos. Dabar esame pasiruošę priimti naują gyvūną, sutvarkėme voljerą, pasirūpinome būtinomis sąlygomis,“ – apie pasiruošimą pasakojo specialistė. PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Žirafos – augalėdžiai gyvūnai. Jos min-

ta lapais, jaunais ūgliais bei medžių šakelėmis. Šie gyvūnai nėra labai išrankūs. Didelis žirafų ūgis yra jų privalumas – jos gali maitintis tokiu maistu, kurio kiti žolėdžiai paprasčiausiai nepasiekia. Liežuvis yra nepaprastai ilgas – vidutiniškai 50 cm ilgio – tai nepakeičiamas įrankis skaniausiems lapeliams ir šakelėms pasiekti. Pasak šaltinių, pirmoji pasaulyje nelaisvėje pastebėta žirafa buvo laikoma paties Julijaus Cezario Romos laikais. Tuo metu šiuos gyvūnus vadino „kupranugariais – leopardais“, dėl jų neįprasto dydžio ir kailio dėmėtumo. Ilgą laiką buvo galvojama, kad žirafos yra nebylės ir neturi balso stygų. Vėliau paaiškėjo, jog gyvūnai jas turi ir iš tiesų gali skleisti įvarius garsus. Žirafos – draugiški gyvūnai. Jos gyvena bandomis, panorėjusios bet kada gali prisijungti prie kitos žirafų grupės. Patinai laikosi toje teritorijoje, kurią išsikovojo jaunystėje. Įžengusiam į svetimą plotą patinui tenka susikauti su vietos vadu. Neapsigaukite – nors žirafos kaklas labai ilgas, jis, kaip ir žmogus, turi tik septyni kaklo slankstelius, tik jie gerokai ilgesni.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

GYVŪNŲ KARALYSTĖJE

Irbiai, arba snieginiai leopardai, – nykstanti pasaulio plėšrūnų

rūšis. Irbis – vienišas medžiotojas, jis medžioja aukščiausiuose pasaulio kalnuose, kur gyvena mažai gyvūnų, todėl ši katė, persekiodama grobį, gali įveikti ilgą kelią. Gebėdamas tyliai, be jokio garso judėti, leopardas prie aukos prisėlina labai arti ir staigiai ją puola. Maskuojamoji kailio spalva ir raštas puikiai slepia leopardą gamtoje. Medžioja įvairius kanopinius gyvūnus, kiškius, švilpikus ir kitus smulkius žvėrelius. Irbiai kasdien laka vandenį, tačiau ekstremaliomis sąlygomis be vandens gali išbūti visą mėnesį. Jų klausa du kartus aštresnė už žmogaus, o tamsoje šis gyvūnas mato net šešis kartus geriau nei žmogus. Dėl snieginio leopardo kailinių trokštančių brakonierių padarytos žalos šie gyvūnai atsidūrė nykstančių rūšių sąraše. Išsaugoti šį nepaprastą gyvūną labai padeda zoologijos sodai. Lietuvos zoologijos sode irbiai gyvena nuo 1955 metų. Tai vieni gražiausių laukinių kačių atstovų, jie įrašyti į Tarptautinę raudonąją knygą.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

SNIEGINIŲ LEOPARDŲ ŠEIMOS SUSITIKIMAS Lietuvos zoologijos sodas sulaukė ir snieginio leopardo patelės iš Suomijos. Gerų žmonių bei dosnių rėmėjų dėka Kauną pasiekė iš Suomijos atgabenta leopardo patelė vardu Venla. Šiuo metu zoologijos sode gyvenanti dar viena snieginio leopardo patelė yra vyresnioji naujai iš Suomijos atvykusios leopardės sesė. Abi snieginių leopardų patelės – Serko ir atvykusioji Venla – yra tų pačių tėvų palikuonys ir gimusios Maskvos zoologijos sode, todėl zoologijos sodo darbuotojai juokavo, jog įvyko giminės susitikimas. Atvežti snieginio leopardo patelę į Kaune esantį zoologijos sodą, kaip teigia sode dirbantys specialistai, buvo šių metų prioritetas. Labai svarbus vaidmuo tenka zoologijos sodams, prisidedantiems prie retų gyvūnų rūšių išsaugojimo, nes laisvėje esantys reti gyvūnai, nesiimant tam tikrų priemonių, gali išnykti. Šiuo metu zoologijos sode gyvenantis snieginio leopardo patinas Dokas, kuris prieš keletą metų atvyko į Kauną iš Prancūzijos, buvo rekomenduotas išsaugojimo ir veisimo programą koordinuojančių užsienio specialistų kaip perspektyvus patinas ir jam buvo parinkta „nuotaka“ iš Suomijos.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

GYVŪNŲ KARALYSTĖJE

Vandeninė agama. Agamos priklauso

driežų pobūrio šeimai. Jų dantys statmenai priaugę prie žandikaulio ir iškritę nebeatauga, tuo jos skiriasi nuo iguanų (šie gyvūnai yra itin panašūs savo išvaizda). Turi galimybę pakeisti kūno spalvą, tačiau tai daro lėčiau nei chameleonai. Agamų šeimoje yra daugiau kaip 300 rūšių. Viena jų – vandeninė agama. Tai gan dideli driežai, dar vadinami kininiais vandens drakonais. Vandeninės agamos pačiame viršugalvyje turi trečiąją akį, kuria jaučia šviesą, tamsą, t. y. šešėlius virš galvos. Tai padeda laiku sureaguoti virš galvos sklandant plėšriesiems paukščiams. Gyvena ant medžių ir krūmų šakų, mėgsta vandenį. Minta vabzdžiais, smulkių graužikų jaunikliais, žuvimi.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Miškinė katė savo iš-

vaizda ir dydžiu panaši į rainą naminę katę, nors su žieminiu kailiu atrodo stambesnė ir stipresnė. Lietuvos zoologijos sodo įkūrėjas prof. T. Ivanauskas šiuos gyvūnus pavadino vilpišiais, dar kitaip vadinamais tiesiog didelėmis katėmis. Praeityje šie gyvūnai veisėsi ir Lietuvos miškuose, bet išnyko XIX a. Vokietijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, šie plėšrūnai tebegyvena. Kad vilpišių populiacija išliktų vientisa ir gyvybinga, jiems įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai. Vilpišiai galėtų sugrįžti ir į Lietuvos miškus, nes jie yra natūrali mūsų ekosistemos dalis. Vilpišiai lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, renkasi gūdžias, žmonių negyvenamas vietas.

NAUJI GYVENTOJAI ZOOLOGIJOS SODE Iš Vokietijos ir Nyderlandų zoologijos sodų į Lietuvą atvyko miškinių kačių, dar žinomų kaip vilpišiai, skunkų albinosų pora, palšasis grifas ir keturios vandeninės agamos. Vandeninių agamų ekspozicija jau įrengta ir lankytojai kviečiami susipažinti su naujais ropliais. Tikimasi, kad lankytojus pritrauks ir miškinės katės bei skunkai. Zoologijos sode apsigyveno ilgai lauktas vilpišis – miškinė katė, išvaizda ir dydžiu panaši į rainą naminę katę. Lietuvos miškuose miškiniai katinai arba, kaip juos pavadino prof. Tadas Ivanauskas, vilpišiai, išnyko XIX a. Kitose šalyse, net labiau urbanizuotose nei Lietuva (Vokietijoje, Slovakijoje, Lenkijoje), šie plėšrūnai tebegyvena laisvėje. Kad vilpišių populiacija išliktų vientisa ir gyvybinga, jiems įrengiami tūkstančius kilometrų besitęsiantys žalieji migracijos koridoriai. Vilpišiai – natūrali mūsų ekosistemos dalis, todėl jie galėtų gyventi ir Lietuvos miškuose. Pirmosios miškinės katės zoologijos sode buvo pradėtos laikyti dar 1978 m. Zoologijos sodo naminių gyvūnų kiemelio ekspozicija pagausėjo retos naminių avių veislės atstovu – Šveicarijos juodanose avimi iš Latvijos ir įspūdingomis rudosiomis antimis iš Varšuvos. Mainais iš Lietuvos zoologijos sodo į Amsterdamo ir Merlo (Nyderlandai) zoologijos sodus išvyko trys rausvųjų pelikanų jaunikliai ir devyni auksiniai fazanai.

Palšasis grifas. Ši rūšis Lietuvos

zoologijos sode buvo nuo pat jo atidarymo pradžios, t. y. nuo 1938 metų. Remiantis prof. T. Ivanausko žiniomis, Lietuvoje pirmą kartą laisvėje šis paukštis pastebėtas netoli Klaipėdos. 1929 metais kopose buvo aptiktas išbadėjęs grifas, dar du paukščiai 1936 metais sugauti Raseinių rajone. Apie vėlesnį šių paukščių apsilankymą Lietuvoje žinių nėra. Tai didelis, nevikrus, kalakuto dydžio paukštis. Ypač krinta į akis platūs ir ilgi sparnai, kurių plotis gali siekti net 2,8 m. Paplitęs Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje. Tai tipiškas nekrofagas, t. y. minta laukinių ir naminių kanopinių gyvūnų dvėsena, taip atlikdamas sanitaro vaidmenį. Prie kritusio gyvūno palšieji grifai susirenka dideliais pulkais. Peri kalnų, stepių ir pusdykumių zonose. Lizdavietėms pasirenka atviras vietoves, kad galėtų netrukdomi pakilti ir nusileisti. Peri nedidelėmis kolonijomis arba pavieniui. Poros dažniausiai pastovios. Yra žinoma, kad nelaisvėje gyvenantis palšasis grifas sulaukė 55 metų amžiaus.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ...

Skunsai yra kilę iš Šiaurės

Amerikos. Nuo seno jie buvo mėgstami vietinių ūkininkų, nes padėdavo medžiodami įvairius graužikus, kurie nuėsdavo pasėlius. Kaip ir kitiems skunsams, dryžuotajam skunsui būdingos juodos ir baltos įspėjamosios spalvos, kurios labai gerai matomos iš toli. Gresiant pavojui skunsas pasišiaušia, išriečia nugarą ir pakelia uodegą, paskleisdamas atbaidančią smarvę. Skunsai gali būti juodi, rudi arba visiškai balti. Gyvūnų visiškai negąsdina žmogaus kaimynystė. Miestuose ir kaimo vietovėse dryžuotieji skunsai įsitaiso malkinėse ir sodų nameliuose. Kai kur šie gyvūnai laikomi kaip naminiai augintiniai. Jie labai žaismingi, yra visaėdžiai, mėgsta šviežią maistą. Laikant skunsą namuose reikėtų nepamiršti, kad jie mėgsta nuklysti arba pabėgti, o paklydę sunkiai randa kelią namo. Dieną jie mažai aktyvūs ir dažniausiai ilsisi. Iš urvo išlenda vakare ir traukia medžioti.

Šveicarų juodanosė avis. Šios veislės avys yra kilusios

iš Valės regiono Šveicarijoje, auginamos tiek dėl mėsos, tiek dėl vilnos. Nors pirmą kartą ši veislė paminėta XIII a., oficialiai atskira veisle tapo tik 1962 metais. Šios avys puikiai prisitaikė gyventi aukštuose kalnuose ir gali lengvai ganytis stačiuose, akmenuotuose šlaituose. Šveicarų juodanoses avis lengva atskirti iš būdingų juodų dėmių ant kelių, kulkšnų, pėdų, juodos galvos ir ausų. Jų vilna ganėtinai išskirtinė ir daugiausia naudojama vėlimui ir kilimams gaminti. Šveicarų juodanosės avys yra labai retos – jų likę vos keli tūkstančiai. 78

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

EGZOTINIAI GYVŪNAI IŠ MADAGASKARO Šią vasarą lankytojai taip pat buvo kviečiami pasigrožėti egzotiškais gyvūnais iš Madagaskaro, – Jemeno chameleonais. Lietuvos zoologijos sodas 2014 m. pradžioje sulaukė penkių šių gyvūnų kiaušinių, iš kurių vėliau išsirito trys jaunikliai. Šiuo metu sode sėkmingai gyvena birželio mėnesį išsiritę net septyni maži chameleonai. Šiems gyvūnams įrengtas naujas specialus terariumas su šiems driežams būtina oro kondicionavimo įranga bei vandens fontanėliais. Chameleonai labiausiai žinomi dėl savo sugebėjimo keisti odos spalvą. Dažniausiai žmonės klysta manydami, kad chameleonas keičia savo spalvą norėdamas prisitaikyti prie jį supančios aplinkos arba pasislėpti nuo pavojaus. Jų odos spalva kinta priklausomai nuo nuotaikos ar juos supančios aplinkos bei oro temperatūros. Taip pat neretai chameleonai savo kūno spalva parodo kitiems chameleonams savo nuotaiką. Pakeisti spalvą chameleonas gali vos per minutę.

NEMATYTA VARLIŲ EKSPOZICIJA Besibaigiant vasarai Lietuvos zoologijos sodo terariume buvo atidaryta dar nematyta varlių ekspozicija. Lankytojai galėjo susipažinti su juostuotomis lapalaipėmis ir kininėmis sklandančiosiomis medvarlėmis. Varlės lapalaipės geba skleisti garsus, kurie primena paukščio čiulbėjimą, o kininės medvarlės gali sklandyti. Juostuotąsias lapalaipes varles zoologijos sodas gavo dovanų iš Rygos zoologijos sodo, o medvarles dar 2014 metais sodui padovanojo gyventojas. Juostuotoji lapalaipė (Phyllobates vittatus) – nedidelė varliagyvių šeimos atstovė. Šios varlės pasižymi ne tik išskirtinėmis skleidžiamo garso savybėmis, tačiau yra ir nuodingos. Šie gyvūnai daugiausia paplitę Ramiojo vandenyno pakrantėje Kosta Rikos ir Panamos atogrąžų miškuose. Minta smulkiais vabzdžiais, o veisiasi lietinguoju sezonu. Patinėliai, sulaukę 8–10 mėnesių, pradeda skleisti garsą ir tokiu elgesiu bando atkreipti patelių dėmesį. Kininė sklandančioji medvarlė (Rhacophorus dennysii) – didelė ir stambi varlė, galinti užaugti net iki 10 cm. Tai naktiniai gyvūnai, turintys dideles juodas akis. Šios varlės yra žinomos dėl savo gebėjimo nusklęsti itin didelius atstumus. Medvarlės tarp priekinių ir užpakalinių kojų pirštų turi ploną membraną, kuri suteikia galimybę sklandyti, taip pat dideles lipnias kojų pagalvėles. Tokiu būdu varlės gali kaboti ant medžių. Sklandančiosios varlės paplitusios pietryčių Kinijos ir Vietnamo kalnuotose miško vietovėse, minta daugiausia vabzdžiais.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ

SAVAITĖ AMŽINAJAME MIESTE

Šv. Petro aikštė Vatikane

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Tekstas: S. PALTANAVIČIŪTĖS Nuotraukos: AUTORĖS IR M. KVIETKUTĖS

R PAGALIAU ATĖJO LABIAUSIAI LAUKTOS ATOSTOGOS ROMOJE. LA CHITTA ETERNA, MES ATVYKSTAM! DAR PRIEŠ LEIDŽIANTIS ROMOJE PRO LĖKTUVO LANGUS JAU ATSIVERIA ŽYDROS JŪROS IR SAULĖTŲ PAKRANČIŲ VAIZDAI. FJUMIČINO ORO UOSTAS ĮSIKŪRĘS TOKIOJE VIETOJE, JOG SUDARO PUIKŲ ĮSPŪDĮ DAR NET NEPASIEKUS ŽEMĖS. NUSILEIDŽIAME JAU PO PIETŲ. MENKI NESUSIPRATIMAI PRASIDEDA IŠ KARTO. KAŽKODĖL LAGAMINAI NUSIUNČIAMI VISAI NE TEN, KUR TURĖTŲ, IŠNARŠOME ORO UOSTĄ, KOL PAGALIAU ESAME PASIRUOŠUSIOS KELIAUTI Į MIESTĄ. ITALAI ORO UOSTE TIESIOG GAUDO PASIMETUSIUS TURISTUS IR PRIMYGTINAI SIŪLO UŽ LABAI JAU NELOGIŠKĄ PINIGŲ SUMĄ NUVEŽTI IKI MIESTO. PATRAUKUSIOS IŠ ORO UOSTO, IŠKART RANDAME ŠALIA STOVINČIUS AUTOBUSUS, KURIŲ KAINOS – PUIKIOS, O IR VAŽIUOJA JIE GANA DAŽNAI. GERAI, KAD MUMS – ATOSTOGOS, MES NIEKUR NESKUBAME, BET ŠTAI AUTOBUSE SUTIKTAS LIETUVIS, SKUBANTIS Į STOTĮ, APIE ITALŲ SAVYBĘ NIEKUR NESKUBĖTI GERAI NEATSILIEPIA...

PIRMIEJI ĮSPŪDŽIAI

Planuodamos kelionę pastebėjome, kad apgyvendinimo kainos šiame mieste tikrai nemažos. Tad įsikuriame netoli centro. Roma yra gana triukšmingas miestas, todėl vakare būdavo gera grįžti į kiek ramesnę vietą. Viešbučio administratorius pasitinka mus šypsodamasis. Tiesa, jei prašydavome kokios pagalbos (ir norėdavome to būtent šiandien), jis labai nustebdavo. Na, bet per atostogas itališkas mentalitetas visai netrikdė. Šalia viešbučio yra metro stotelė, o iki pagrindinės metro stoties („Termini“) – tik dvi stotelės. Romoje tėra dvi metro linijos (nėra ko ir lyginti su šešiolika Paryžiaus metro linijų). Metro tenka palaukti, o ir pereiti iš vienos stotelės į, pavyzdžiui, kitą jos pusę, gerokai užtrunka. Tačiau būtent metro galima pasiekti žymiausias Romos vietas, o tai, kad daug tenka kulniuoti pėsčiomis, tikrai neliūdina.

ROMOS ĮŽYMYBĖS

Vakare dar skubame iki ispaniškų laiptų – vienos iš Romos įžymybių. Tiek apačioje esanti „Piazza di Spagna“ aikštė, tiek patys laiptai tiesiog užtvindyti žmonių, tačiau tai įspūdžio nesumenkina. Laiptai tiesiog paskendę žydinčiose azalijose, ir būtent tada supranti, jog pakeitei ne tik laiko juostą, bet ir metų laiką. Viena garsiausių Romos aikščių taip pavadinta pagal rūmų („Palazo di Spagna“), pastatytų XVII a. Ispanijos atstovybei prie Šventojo Sosto, pavadinimą. Viršuje kyla prancūziška „Trinita di Monti“ bažnyčia. Įdomu tai, kad patys šio ansamblio laiptai buvo pastatyti vėliausiai – tik XVIII amžiuje. Nuo viršaus atsiveria nuostabi miesto panorama. PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ

VATIKANAS

Sekmadienį nutariame ištyrinėti kairįjį Tibro upės krantą – Vatikaną, Trasteverę bei upės salą. Ryte keliaujame į Vatikaną – mažiausią pasaulyje valstybę ir pasaulinę katalikybės sostinę. Ji išsidėsčiusi šiaurės rytų Romoje, šalia Tibro upės, kuri Romos miestą dalija į dvi dalis. Vatikano plotas yra tik 0,44 kv. km, čia gyvena apie 800 žmonių – tik dvasininkai ir personalas (taip pat šveicarų sargyba). Nepaisant savo dydžio, Vatikanas turi savo pašto ženklus, radijo stotį, teisinę sistemą, bankus ir valdytoją – popiežių, kuris yra vienintelis Europoje absoliutus monarchas. Apie Vatikaną galima prisiskaityti daugybę įdomių faktų, pavyzdžiui, gimstamumas čia yra lygus nuliui, tai vienintelė pasaulio šalis, kur katalikybę išpažįsta 100 proc. gyventojų, čia nėra oficialiai priimtos kalbos, nors daugiausia vartojamos italų ir lotynų kalbos. Mišių, kurios laikomos Šv. Petro aikštėje, suprojektuotoje L. Berninio, nuotaika ypatinga – lieka tik savaitė iki Velykų. Masė žmonių bando nufilmuoti ar nufotografuoti popiežių, tai kiek blaško Mišių atmosferą. Nepaisant to, ore juntamas dvasingumas ir ramybė. Nuo Šv. Petro bazilikos kupolo viršaus atsiveria įspūdingiausia miesto panorama, o ir pati lipimo patirtis labai įdomi: beveik pasiekus viršų, sienos tampa išgaubtos. Vatikano muziejui taip pat paskiriame visą dieną. Gaila, kad kitaip nei daugelyje šalių, kur žmonėms iki 25 metų muziejai yra nemokami, čia vaikštant po muziejus tenka patuštinti piniginę. Svarbiausia pamatyti Siksto koplyčią ir pasigėrėti Mikelandželo ištapytomis lubomis. Būtent šioje koplyčioje vyksta konklava, kur užsidarę kardinolai renka naują popiežių.

ROMOS „UŽUPIS“

Toliau mūsų kelias veda iki Trasteverės. Tai žavingas senasis kvartalas, kurio gyventojai save laiko tikraisiais romiečiais. Išvertus pažodžiui „Trasteverė“ reiškia „Užtibrį“, vietą už Tibro. Tai kaip Vilniaus Užupis! Siauros gatvelės ir tikras atokvėpis nuo miniomis užtvindyto Vatikano. Čia gausu nedidelių užkandinių, kur valgėme pačią skaniausią (ir pigiausią!) naminę picą per visą savaitę. Tiesiai iš Trasteverės tiltu patenkame į Tibro salą. Čia įsikūrusi ligoninė. Gydymo centras saloje veikė nuo III a. prieš Kristų, kai buvo pastatyta Asklepijo šventykla. Kirtusios upę atsiduriame Romos gete. Žydai Romoje gyveno nuo II a. pr. Kr., o pradėti persekioti XVI a., kai popiežius juos privertė gyventi aptvertoje teritorijoje, t. y. dabartinėje geto vietoje (žodis „getas“ kilęs iš itališkojo „ghetto“ – Venecijos žydų rajono pavadinimo). Aplinka čia kiek kitokia: parduotuvėse prekiaujama žydišku maistu, žmonių yra daug mažiau. 82

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Tibras

Šv. Petro aikštė

Romos stogai

Trevio fontanas

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

ĮSPŪDŽIAI IŠ

ANTIKINĖS ISTORIJOS PĖDSAKAIS

Visą dieną nusprendžiame paskirti antikinei istorijai: lankomės Koliziejuje, Romos forume, Palatino kalvoje. Kaip žinia, Roma buvo pastatyta ant septynių kalvų. Ant visų jų buvo mažos gyvenvietės, kurios tik IV a. pr. Kr. buvo sujungtos pastačius sieną. Svarbiausios kalvos yra Kapitolijaus ir Palatino. Ant pastarosios, pasak legendos, VIII a. pr. Kr. vilkė išmaitino Remą ir Romulą – Romos miesto įkūrėjus. Ant šios kalvos keturis šimtus metų gyveno Romos imperatoriai, oratorius Ciceronas, aristokratai. Dabar tai – griuvėsių karalystė.

Romos forumas

Apeiname namą, kur gyveno Augustas, pasigrožime apačioje atsiveriančiu forumo vaizdu. Forumas kadaise buvo miesto centras su turgumi, šventyklomis, teismais. Dėmesį traukia didžiausias forumo pastatas – trys didžiuliai Konstantino bazilikos skliautai. Žinoma, matant tik griuvėsius ne taip lengva įsivaizduoti čia virusį gyvenimą. Tačiau kai supranti, kad šiems griuvėsiams yra daugiau nei du tūkstančiai metų, atsiranda pagarba, pasijauti laimingas, galintis pabūti tūkstančius metų siekiančios istorijos dalimi. Traukiame iki turbūt geriausiai Romoje išsilaikiusio antikinio pastato – Koliziejaus. Kol pakliūname į vidų, tenka pastovėti eilėje. Koliziejus savo pavadinimą gavo nuo šioje vietoje stovėjusio Nerono koloso („Colosseo“). Tai Romos ir visos antikinės kultūros simbolis. Pastato dydis pribloškia – kaip ir kruvina jo istorija. Gladiatorių kovos čia truko nuo I iki V amžiaus, per tą laiką žuvo apie pusė milijono žmonių. Ką jau kalbėti apie gyvūnus – vien per arenos atidarymą buvo užmušta 9000 gyvų padarų. Dėl inžinerinių sprendimų net 55 tūkst. žiūrovų galėdavo stebėti viduje besikeičiantį kraštovaizdį: imituojant vandens mūšius Koliziejus būdavo užtvindomas vandeniu.

Borgezės parkas

Vakarop pasukame ieškoti Trevio fontano. Man – tai viena gražiausių vietų amžinajame mieste. Nors žmonių tiek, kad prasibrauti ne taip ir lengva, tačiau nepasigrožėti tokiu vaizdu būtų nuodėmė. Tai didžiausias Romos fontanas, pastatytas XVIII a. ir pavadintas mergaitės Trivijos, kuri ištroškusiems romėnų kareiviams parodė šaltinio vietą, vardu. Tikima, kad įmetęs į fontaną monetą, būtinai dar čia sugrįši. Na, mes įmetėme, belieka laukti rezultatų, kaip ir tūkstančiams kitų keliautojų. Kasdien čia sumetama apie 3000 eurų, kurie atiduodami labdarai. 84

Fontanas Romoje PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KELIONĖ Į TIVOLĮ

Romoje susikuriame ir savo tradiciją – dieną baigti Borgezės parke. Tai didžiulė teritorija su fontanais, žydinčiais medžiais, ežerėliu, kurio saloje yra šventyklos imitacija. Išsinuomojusios kojomis minimą automobiliuką, grožimės aplinka. Vakarais čia suplūsta daug vietinių gyventojų – daugelis italų bėgioja arba įsitaisę ant žolės mėgaujasi šiltais saulėtais vakarais. Nusprendžiame kiek pailsėti nuo tūkstantinės turistų minios ir išsiruošiame į Tivolį – apie 30 km nuo Romos esantį miestelį. Turime tikslą apsilankyti „Villa d‘Este“, į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą vietą, laikomą viena gražiausių Italijos vilų pasaulyje. Čia yra daugiau nei 500 fontanų, nuostabiai sukomponuotų sodų, atsiveria vaizdai į tolumoje plytinčius laukus bei kaimelius. Šią vietą įsimylėjęs vengrų kompozitorius Ferencas Listas yra sukomponavęs kūrinį „Villa d‘Este vandens žaidimai“. O įsimylėti šią vietą tikrai labai lengva.

Villa d‘Este

PASKUTINIS VAKARAS IR „GELATO“

Paskutinį vakarą praleidžiame besimėgaudamos didžiule „gelato“ – itališkų ledų – porcija gražiausioje Navonos aikštėje Romoje. Tai stadiono formos aikštė, kurioje iki pat XIX amžiaus rugpjūčio mėnesį vykdavo vežimų lenktynės. Saulės atokaitoje mėgaujamės ledais, o keletas žmonių priėję klausia, kur galėtų jų nusipirkti... Ir ne veltui. „Gelato“ – italų pasididžiavimas, kaip turbūt apskritai visas jų maistas. Per savaitę bandome pačios tai įvertinti. Ledainių daug, o ledų pasirinkimas toks didelis, jog praleidi daug laiko, kol apsisprendi, ko norėtum. Italijoje palyginti nebrangiai galima išragauti įvairių itališkų skanėstų. Per savaitę išbandome kelias picų rūšis, makaronus, tiramisu. Skanus maistas susidarytą įvaizdį apie Romą dar labiau „paskanina“. O ir žmonės, nors geru anglų kalbos mokėjimu pasigirti negali, bet šypsosi, paklausus angliškai pradeda aiškinti itališkai, tačiau viską pavyksta išsiaiškinti. Juk vis tik svarbiausia yra noras. O ir dėmesio stoka skųstis nepavyksta: vaikštant supypsi pravažiuojanti mašina, šypsosi italai, šaukia „ciao“, akį merkia 70 metų senukas... Tai tokia ta mūsų – dviejų studenčių – pamatyta Roma. Daug saulės, istorijos, skanaus maisto ir nepamirštamos patirties. Įdomu, ar moneta, įmesta į Trevio fontaną, suveiks?

„Gelato“ ledai PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

VALGOME S VE IK AI

UDUO – ŠVIEŽIŲ DARŽOVIŲ METAS, PUIKIAUSIA PROGA, KAI GALIME SKANAUTI ĮVAIRIŲ PATIEKALŲ IŠ BULVIŲ, MORKŲ, MOLIŪGŲ, PASTARNOKŲ, KOPŪSTŲ, BUROKĖLIŲ IR KITŲ DARŽOVIŲ. RUDENĮ TRADICIŠKAI DAUGIAU VALGOME IR MĖSIŠKŲ PATIEKALŲ. PRASIDEDA ĮVAIRIŲ SALOTŲ, UŽKANDŽIŲ IŠ DARŽOVIŲ, SOČIŲ SRIUBŲ, TROŠKINIŲ, MALTINUKŲ, KEPSNIŲ, PYRAGŲ, DESERTŲ IR GĖRIMŲ METAS. TIKIMĖS, KAD RECEPTAI PADĖS PAĮVAIRINTI KASDIENĘ JŪSŲ MITYBĄ, PASKATINS VALGYTI KUO DAUGIAU DARŽOVIŲ PATIEKALŲ, PAMOKYS, KAIP PAPRASTAI IR SKANIAI JUOS PARUOŠTI.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

RUDENIŠKI PATIEKALAI ANT MŪSŲ STALO PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

VALGOME S VE IK AI

MOLIŪGŲ SRIUBA SU MASKARPONĖS SŪRIU 4 porcijos • 1,2 l daržovių sultinio • 700 g moliūgo • 1 didelio baltojo svogūno • 2 česnako skiltelių • 200 g maskarponės sūrio • 5 šaukštų sviesto • 1 čiobrelių šakelės • ⅓ stiklinės vyno • druskos • maltų baltųjų pipirų • maltų juodųjų pipirų • išlukštentų šviežių moliūgų sėklų sriubai papuošti Iš anksto pasiruošti moliūgo sėklas. Įpilti į troškintuvą pusę stiklinės vandens, įberti šaukštą druskos,

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

įdėti šaukštelį sviesto ir įberti truputėlį pipirų. Virti 5 minutes. Išpilti sėklas į kepimo skardą, apšlakstyti susidariusiu skysčiu, dėti į iki 180 °C įkaitintą orkaitę ir kepti 10 minučių porą kartų pamaišant. Nulupti moliūgo žievę ir išskobti sėklas, minkštimą supjaustyti stambiais gabalais ir sudėti į kepimo skardą. Išlydyti pusę sviesto, patepti juo moliūgo gabalus ir kepti juos iki 180 °C įkaitintoje orkaitėje maždaug 30 minučių, kol suminkštės. Svogūną ir česnako skilteles smulkiai supjaustyti. Likusį sviestą išlydyti puode storu dugnu, suberti susmulkintą svogūną bei česnakus ir ant vidutinės ugnies kepti pamaišant 5 minutes, kol suminkštės. Supilti vyną ir maišant kepti, kol šis išgaruos. Tada sudėti iškeptą moliūgą, įmesti čiobrelių šakelę, supilti sultinį ir virti atidengtame puode ant vidutinės ugnies 20 minučių. Po to suplakti sriubą trintuvu, įberti druskos (nepamirškite, kad puošite pakepintomis sūdytomis sėklomis), pipirų ir sudėti maskarponės sūrį. Dar kartą suplakti. Patiekti iš karto, apibarsčius pakepintomis moliūgų sėklomis.

SALIERŲ STIEBŲ SALOTOS SU IMBIERU 4 porcijos • 400 g salierų stiebų • 2 obuolių • 100 g smulkintų lazdynų riešutų • 1 šaukšto tarkuotos imbiero šaknies • druskos • 200 g natūralaus jogurto Daržoves ir vaisius nuplauti. Obuolius nuskusti, stambiai sutarkuoti. Salierų stiebus supjaustyti nedideliais gabaliukais. Viską sumaišyti. Pridėti tarkuotos imbiero šaknies, apipilti jogurtu, paskaninti druska, gerai išmaišyti ir pabarstyti riešutais.

JAUTIENOS IR VIŠTIENOS KEPENĖLIŲ PAŠTETAS Apie 1 kg pašteto • 350 g nuvalytų jautienos kepenėlių • 150 g nuvalytų vištienos kepenėlių • ½ stiklinės sultinio • 1 didelės morkos • 200 g svogūnų • 500 g kiaulienos pažandės • 50 g sviesto • 1–2 šaukštų miltų • druskos • maltų juodųjų pipirų • džiovintų čiobrelių • 4–5 česnako skiltelių • aliejaus Kepenėles prieš kepant pasūdyti, papipirinti ir pabarstyti miltais. Jautienos kepenėles supjaustyti storesnėmis riekutėmis ir iškepti. Atskirai iškepti vištienos kepenėles. Tada iškepti sutarkuotą morką ir smulkiai supjaustytus svogūnus. Pažandę išvirti pridėjus druskos, pipirų, čiobrelių, atvėsinti, supjaustyti ir sumalti arba sutrinti elektriniu trintuvu. Gautą masę sumaišyti su iškeptomis kepenėlėmis ir daržovėmis. Dar kartą sumalti. Pabaigoje įdėti smulkiai kapotą česnaką. Visą masę sudėti į puodą, įpilti pusę stiklinės pasirinkto sultinio ir sudėti sviestą. Kaitinant maišyti. Pagal skonį pagardinti prieskoniais, pipirais, druska. Kaitinti ne ilgiau kaip 10–15 minučių. Karštą paštetą sudėti į indelius, atvėsinti ir dėti į šaldytuvą. Suvartoti per porą savaičių.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

VALGOME S VE IK AI

KARŠTAS ŠOKOLADAS SU IMBIERINIU SIRUPU 2 porcijos Karštam šokoladui: • 750 ml pieno • 90 g juodojo šokolado • cukraus (pagal skonį) Imbieriniam sirupui: • 125 ml vandens • 100 g rudojo cukraus • 4 šaukštų klevų sirupo • 1 šaukšto malto imbiero • ½ šaukštelio malto cinamono Papuošti: • mažų zefyrų • plaktos grietinėlės (nebūtinai)

GRIKIŲ IR KIAULIENOS MALTINUKAI SU POMIDORŲ PADAŽU 4 porcijos

Į mažą kaistuvą suberti rudąjį cukrų, imbierą, cinamoną. Įpilti vandens ir klevų sirupo. Viską kaitinti, kol užvirs. Užvirus sumažinti ugnį ir dar kaitinti apie 8 minutes nuolat pamaišant. Po to nukelti nuo ugnies ir palikti atvėsti bei sutirštėti. Į kaistuvą supilti pieną ir kaitinti ant vidutinės ugnies. Suberti smulkintą šokoladą ir cukrų (jei norima saldaus gėrimo). Kaitinti, kol ištirps šokoladas. Po to sumaišyti su imbieriniu sirupu ir išpilstyti į puodelius. Galima papuošti plakta grietinėle ir zefyrais.

• 500 g mėsos • 150 g grikių • 2 kiaušinių • 2 svogūnų • 200 g pomidorų padažo • druskos • maltų juodųjų pipirų • miltų maltinukams apvolioti • aliejaus Grikių kruopas perrinkti, nuplauti. Suberti į pasūdytą verdantį vandenį ir išvirti. Atvėsinti. Mėsą ir vieną svogūną sumalti. Į faršą įmušti kiaušinius, įberti druskos ir pipirų pagal skonį ir gerai išmaišyti. Tada į faršą suberti išvirtus grikius ir dar kartą viską kruopščiai išmaišyti. Iš faršo formuoti maltinukus, apvolioti juos miltuose ir apkepti aliejuje iš abiejų pusių, kol susidarys auksinė plutelė. Kitą svogūną supjaustyti pusžiedžiais ir apkepti aliejuje iki aukso spalvos. Supilti pomidorų padažą ir pakaitinti. Į keptuvę su padažu sudėti maltinukus, uždengti dangčiu ir troškinti ant nedidelės ugnies 20–25 minutes. 90

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KOMENTUOTI

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

K E LI AUJA ME Į PR AE ITĮ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

Ištrauka iš Pranės Dundulienės knygos „Senovės lietuvių mitologija ir religija“ (1990 m.)

DIEVAI SENOVĖS LIETUVIŲ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KE L I AUJA ME Į PR AE ITĮ

AUKŠCIAUSIASIS DIEVAS

Kaip ir kitų tautų žmonės, lietuviai patriarchato laikotarpiu buvo sukūrę vaizdinių apie vieną aukščiausią ir vyriausią Dievą, visatos bei visokios gyvybės kūrėją ir tvarkytoją. Žinių apie tai pateikia rašytiniai šaltiniai, kalbiniai duomenys, mitologinė tautosaka, kalendoriniai ir šeimyniniai papročiai, įvairūs tikėjimai, neretai atėję iš labai tolimos senovės. Mitai sako, kad lietuvių, kaip ir kitų tautų, Dievas turėjęs žmoną pragimdytoją Didžiąją Motiną - deivę Ladą, pagimdžiusią pirmuosius dvynius: dukterį Lelą ir sūnų Lelį, kurie vėliau sudarę incestinę santuoką. Taigi nuo seno Dievu buvo vadinamas aukščiausiasis arba vyriausiasis dievas. Lietuviams priėmus krikščionybę, šiuo vardu vadintas ir krikščionių Dievas sutvėrėjas. Jam buvo priskirtos visos senojo lietuvių Dievo ypatybės (jis sukūręs Visatą, ją globojantis, prižiūrintis teisingumą). Tautosakoje jis kai kada dar vadinamas Dievų dievaičiu, Didžiuoju dievaičiu. Apeiginėse dainose Dievas vadinamas Didžiuoju sėjėju. Kad lietuviai turėjo vieną Dievą, patvirtina ir Gedimino žodžiai, pasakyti popiežiaus pasiuntiniams, jog tiek pagonys lietuviai, tiek krikščionys lenkai ar rusai garbina tą patį dievą, tik skiriasi apeigos [85, 199]. 1604 m. jėzuitų kronikoje rašoma, „kad žmonės šalia dangaus Dievo turi dar ir namų dievus, kuriems įprastu metų laiku turi paprotį aukoti įvairias aukas“. Dievas buvo laikomas visagaliu pasaulio viešpačiu, valdančiu viską danguje ir žemėje. Jis turėjo pagalbininkų dievaičių ir savo vaikų, kurių galingiausias buvo Perkūnas, krikščionybės laikais nepagrįstai tapęs senovės lietuvių aukščiausiuoju Dievu. Ilgainiui aukščiausiajam ir galingiausiajam Dievui kūrėjui pavadinti sudaryta papildomų asmenvardžių, kurie įvairiuose Lietuvos regionuose buvo skirtingi. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje, kaimyninės Žemaitijos dalyje, Mažojoje Lietuvoje prie aukščiausiojo Dievo vardo buvo pridedamas dar asmenvardis Praamžius, Suvalkijoje - Prakūrimas (rašytiniuose šaltiniuose – Prakorimas, t. y. pradžios davėjas, sukūrėjas), Mažosios Lietuvos dalyje, Vakarų Žemaitijoje - Ūkopirmas (rašytiniuose šaltiniuose – Okopirmas, t. y. pats pirmasis, Visatos pradininkas). Minėti aukščiausiojo Dievo asmenvardžiai išliko ne tik rašytiniuose šaltiniuose, bet ir senuosiuose vietovardžiuose, mitologinėje tautosakoje. S. Daukantas rašo, kad aukščiausiąjį Dievą lietuviai vadino Praamžiumi, t. y. esančiu pačiu pirmuoju, neturinčiu pradžios. Mitologinėje tautosakoje Praamžius vaizduojamas kaip visagalis įstatymas, nepakeičiamas likimas, kuriam turi paklusti visas pasaulis: dangus, ores, vanduo, žemė, visos būtybės ir net dievai. Jo valdžia begalinė, neturinti ribų. J. I. Kraševskio raštuose vaizduojama, kad Praamšius gyvenantis danguje gražiausioje vietoje, žėrinčiuose rūmuose. Jo nuosprendžiai dėl Visatos, daiktų likimo surašyti ant akmens ir yra nepakeičiami. Praamžius juos saugo ir žino, kas turi įvykti [62, 202-204]. Dievas turėjęs buveinę ne tik danguje, bet ir ant žemės, kažkokioje paslaptingoje šalyje, kurioje yra pomirtinė karalystė, rūmai, sodai, ganyklos su besiganančiomis avimis – vėlėmis, Gyvybės medžiu ir t.t. Į tą karalystę patenkama atsigėrus iš tam tikro upelio vandens. Šis lietuvių upelis primena antikos graikų Letos upę, esančią požemio karalystėje, kurios vandens atsigėrusios mirusiųjų vėlės užmiršta gyvenimą žemėje ir patenka į niūrų mirusiųjų šešėlių kraštą. Kaip ir kitų indoeuropiečių, lietuvių aukščiausiasis Dievas buvo ir metų laikų tvarkytojas. Trumpiausią metų dieną jam buvo atliekamos sudėtingos apeigos. Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (Poklius). Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas dangų ir atmosferą, Patrimpas - žemę ir jos augaliją, o Pikuolis - požemį.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KE L I AUJA ME Į PR AE ITĮ

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

DIEVŲ TREJYBĖ: PERKŪNAS, PATRIMPAS, PIKUOLIS

Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis (arba Poklius). Pasak L. Davido metraščio, Prūsijos krašto gyventojai, kaip ir kiti baltai, jau nuo Vaidevučio laikų (VVI a.) buvo įpareigoti bijoti dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio, ir krivių krivaičio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai „po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, taip pat dideles minkštas lovas miegoti. Turėdami puikią sveikatą, jie nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi: jie bus taip smarkiai mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės (...).

PERKŪNAS

Lietuvių mitologijoje Perkūnas laikytas atmosferos ir gamtos valdytoju. Jo žinioje buvęs vanduo, kurio neišsenkamos atsargos sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šiuo vandeniu Perkūnas kas pavasaris pirmojo griaustinio metu apvaisina žemę, o atėjus sausrai, kai mitinės chtoninės būtybės uždarančios vandenį, užmuša jas ir paleidžia vandenis drauge su lietumi, kuris atgaivina žemę, kad suklestėtų augalija. Taigi Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos vegetacijos priežiūra, jos globa, rūpinimasis vaisingumu, visokiais atmosferos reiškiniais. Be to, Perkūnas ypač globojo patį žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Tikėta, kad neteisingą žmogų, pavyzdžiui, suariantį dalį kaimyno žemės ties ežia, nutrenkia Perkūnas. Rašytiniuose šaltiniuose Perkūno garbinimas minimas nuo XIII a. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių, tikėjimuose dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet jis visgi neužėmė pagrindinės vietos. Tik krikščionybei veikiant ir deformuojantis lietuvių aukščiausiojo Dievo vaizdiniams, jis imtas laikyti griaustinio ir dangaus valdovu. Bet ir tada buvo ryški jo priklausomybė nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Mitologinė tautosaka sako aiškiai sako, kad Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Kitur sakoma, kad Dievas Perkūną apgyvendino debesyse esančiuose puikiuose rūmuose. Dar kiti mitai teigia, kad iš pradžių Perkūnas gyvenęs žemėje, iš kur gyvas įžengė i dangų ir ten užėmė aukštą vietą. Žmonės sakydavo, kad jei aukščiausiojo Dievo nebūtų, tai Perkūnas būtų aukščiausiasis Dievas. Gyvendamas danguje arba padangėse, Perkūnas dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis yra nekantrus, bet labai teisingas, nusikaltusiems neparodo mielaširdystės, nedovanoja kaltės [109]. Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar dirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius, surinktus iš aplinkinių kaimų gyventojų [27, 203]. Perkūnas ir jo žirgas buvę su sparnais. Žirgą dar vadindavo liepsniniu, nes lėkdamas padangėmis kelią žymėdavo ugnies ruožu arba žaibu. Perkūno žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais [29, 91]. Lietuvių tikėjimuose dievas Perkūnas rodo savo jėgą, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles. Pavasarį pirmasis griaustinis esą apvaisina deivę Žemę, kuri įgaunanti galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno kirvukams, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai. Taigi Perkūno numestiems kirvukams buvo priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną Žemę. Lietuvių liaudis Perkūną vadino ivairiai – dažniausiai Dievaičiu, Šventuoju Dundusėliu, Dunduliu, Dūdučiu, Poškučiu. Kai kur vadino Akmeniniu Kalviu, Bruzduliu, Dūdų Seniu, Karaliumi Perkūnėliu, Šarkučiu. Tikruoju jo vardu, t. y. Perkūnu, vadinti bijojo. Ypač drausta Perkūno vardą minėti vaikams. Ji galėjo ištarti tik suaugusieji, tačiau ir jie vengė tą vardą minėti per audrą, nes tikėta, kad, paminėjus Perkūną, jis čia pat ir pasirodysiantis. Šitaip buvo mažinamas arba likviduojamas Perkūno pavojus per audrą.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

KE L I AUJA ME Į PR AE ITĮ

PATRIMPAS

Patrimpas buvo antrasis dievaitis iš baltų dievų trejybės. Rašytiniuose šaltiniuose jis vadinamas Natrimpu, Antrimpu, Trimpu, Jore. Žinios apie Patrimpą yra fragmentiškos, lakoniškos, skurdžios. S. Daukantas rašo, kad, pagal S. Grunau aprašymą, Trimpa dievų trejybėje stovėjęs Perkūno dešinėje pusėje. Patrimpas, arba Trimpa, be kita ko, buvęs šilumos ir vaisių dievas. Aukodavę jam javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir kt. Patrimpas gėrėjosi žmogaus krauju. Šio dievo garbei dideliame inde žyniai laikę žaltį, kurį rūpestingai maitinę, lakinę pienu ir guldę varpose. Lietuviai, eidami į karą, sutiktą žaltį laikė Trimpos, arba Patrimpo, pasiuntiniu. Trimpai aukojant, vyriausiasis žynys turėjęs tris dienas pasninkauti, gulėti ant plikos žemės ir mėtyti smilkalus į amžinąją ugnį [24, 1, 29]. Pasak S. Daukanto, Trimpą dar vadino Jore, nes visi žinojo, kad pavasarį, sniegui nutirpus, kai kielė ledą išspiria, lauke ir krūmuose pasirodo Jorė – žaluma. Trimpą dar vadino Sausjurgiu, arba Šlapjurgiu, pagal tai, koks buvo pavasaris – sausas ir šlapias.

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

PIKUOLIS

Pikuolis (Pikulas) - trečiasis baltų trejybės dievaitis. Apie Pikuolį daugiau žinių duoda S. Grunau, nurodydamas, kad minėtas dievas pavaizduotas Vaidevučio ir Prutenio (V-VI a.) vėliavoje, taip pat Prūsų romuvos šventame ąžuole drauge su Perkūnu ir Patrimpu. Ten jis vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolis buvo susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas. Jer. Maleckis Pikuolį laiko dievu, susietu su požemiu ir tamsa, arba skraidančia dvasia. M. Strijkovskis ši dievą vadina Pokliumi (Poklus) ir laiko požemių, užtemimų, debesų, lakstančių dvasių arba velnių dievu. Kitur jis rašo, kad lietuviai turėję blogio dievą Pikuolį (Pekolle). M. Pretorijaus (XVII a.) Pikulis ir P. Ruigio Pikulas buvo laikomi pykčio, rūstybės, visokių nesėkmių dievais. Pasak S. Daukanto, Pikuolio simboliai buvo šalia jo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Siekiant Pikuolį permaldauti, deginę jam puodelyje taukus. Jei reikalaujamos aukos trečią dieną negaudavęs, vėliau tik krauju buvę galima ji numaldyti. Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Jam buvo aukojami gyvuliai: arkliai, kiaulės, ožiai. Aukojamų gyvulių krauju šlakstė šventąjį ąžuolą. Apskritai Pikuolis buvęs baugus ir nuogąstus dievaitis. Jis baudęs, kankinęs tuos, kurie neklausę Kūrėjų Kūrėjo arba aukodami šykštavę. Visame baltų krašte buvę daug vietų, kur Pikuoliui aukota aukos, nes tik jomis žmonės numaldydavo jo rūstybę ir išvengdavo bausėmės [24, 1, 504].

PLATUMOS

2015 RUGSĖJIS–LAPKRITIS

S A N O L I BAB KVIEČ

www.babilo

S ČIA

onas.lt

io Žaliakalnio vietoje, ant kalno, nuo kur no Kau ėje trin cen ioje ram s ūrę įsik ” Viešbutis „Babilonas pėsčiomis ir Jūs jau miesto centre ar io kel čių nu mi 10 Tik s. mo ora pan o atsiveria nuostabios miest sonalas visuomet maloniai laukia per čio šbu vie no” bilo „Ba ęs aup suk senamiestyje. 15 metų patirtį jos viešbutis išplėtė paslaugų spektrą. kci stru on rek s kto atli m. 2 201 Po t. Jūsų atvykstan

Jums siūloma: i • 24 modernaus interjero kambaria • 6–8 žmonių grupei siūlome pirtį viešbučio restorane (iki 60 žmonių) • Banketų ir furšetų organizavimas ėje miesto centre (iki 300 žmonių) sal je vio erd ir je ujo na as vim iza an • Banketų ir furšetų org • Gedulingi pietūs nketai ir furšetai • Naujiena Lietuvoje ekologiški ba ų patalpose visoje Lietuvoje • Užsakomieji banketai ir furšetai Jūs gal užsakymus • Banketinių patiekalų gamyba pa aujame didmeninėmis kainomis) • Vyno ir aliejaus krautuvėlė (preki nga (iki 60 žmonių) • Konferencijų salė su šiuolaikine įra tuvą • Turai dviračiais su gidu po visą Lie • Transportavimo paslaugos ro profesionalo • Gydomieji masažai, atliekami tik doti mūsų teikiamomis paau sin pa e am eči kvi , ntę šve ės on įm pasirinkJeigu Jūs organizuojate pobūvį ar vietų, furšetui – 70), taip pat Jūsų 60 šta ruo pa tui nke (ba as” on bil su slaugomis restorane „Ba ime galimybę organizuoti renginius Tur . oje tuv Lie oje vis se po tal pa tose arba mūsų siūlomose dangumi. Naujoje salėje Kauno iru atv po se iuo gin ren uti na tar tiniu interšventinėmis programomis ir ap (iki 300 žmonių). Erdvi salė su išskir us šet fur ir tus nke ba me oja izu an miesto centre org jeru nepaliks abejingų. ėmimų, , pobūvių, pokylių, prezentacijų, pri otų pu tų, pie ų ing ilm išk ų, šet fur ų, Didelė patirtis banket o ir aptarnavimo srityje. Jūsų pageivim iza an org ų im itik sus nių yki dal seminarų, konferencijų bei e Lietuvos kampelyje neribotam iam kur bet s mu na ų Jūs i me eši atv daujamus šventinius patiekalus o garsios Lietuvos ir užsienio rtin įve jau mą alu ion fes pro ir ybę kok rganižmonių skaičiui! Mūsų aptarnavimo sūs sportininkai. Jeigu Jums reikia suo gar bei i čia sve s bū gar s, igo įsta ės ę kompanijos, valstybin kti 60 vietų viešbučio konferencijų sal irin pas e lom siū iją, tac zen pre ar rą zuoti konferenciją, semina sistema ir oro kondicionieriais. su įrengta konferencine įranga, garso s krautuvėlė, kurioje prekiaujame jau alie ir o vyn ki jau t be ža, ma urum”. Šis Viešbutyje „Babilonas” veikia t ispanišku alyvuogių aliejumi „Olea pa p tai , ais vyn ais lišk ita ir ais išk “ (ypač ispaniškais, vok yra, ko gero, geriausias „Extra Virgin jus alie s ma na mi ga ių og vu aly s. iš Arbequina rūšies ankos ir gamybos proceso rezultata atr o, im gin au o ing est rūp yra ris ku tyras) alyvuogių aliejus, g. 25, Kaunas. Parduotuvę rasite adresu Raseinių iškų dviračių ir visais kelionėms vok ujų na 50 su s tra cen os om nu Naujiena – „ECO Tour” dviračių s keliauti grupėmis Kauno yvu ekt kol ų ug dra ar ių on įm e reikalingais aksesuarais. Kviečiam apylinkėse ir visoje Lietuvoje.

NORI GAUTI NAUJIENAS

PIRMAS?

TA P K Ž U R N A L O P L AT U M O S D R A U G U S O C I A L I N I U O S E T I N K L U O S E