3 SKYRIUS
Kalbėjimas
tautos? Kaip sugrąžinti taisyklingą kalbėjimą lietuviškai į viešąją erdvę, žiniasklaidą ir mokyklas? Su kokiais pagrindiniais iššūkiais ir grėsmėmis šiandien susiduria mūsų gimtoji kalba? Sunku į tai vienu sakiniu atsakyti. Tos grėsmės yra nuolatinės. Per žurnalo „Gimtoji kalba“ parodą mokiniai skaitė, kokių buvo problemų 1933, 1936 metais. Atrodo, imk ir spausdink tai iš naujo – taip viskas šiandien tinka. Tai – ir viešieji užrašai, ir barbarizmai, ir taip toliau. O šiandien mūsų kalba, kaip ir visos kitos kalbos, susiduria su vadinamąja „lingua franca“ – anglų kalba ir jos daroma įtaka. Tačiau tą patiria visos kalbos. Žodžiu, šiuo atveju lietuvių kalbai didesnė grėsmė nei kitoms nekyla? Tikrai ne. Tačiau ji yra vadinama mažąja kalba, ir, be abejo, mažosioms kalboms įtaką daro didžiosios. Taigi sunku pasakyti, ar ta „lingua franca“ lietuvių kalbą visiškai išstums, ar ji dar išliks. Kaip vertintumėte dabartinę lietuvių kalbos būklę kalbos kultūros požiūriu – tarkime, ar prieš dešimtmetį žmonės kalbėjo švariau? Čia yra visko. Remiantis laikraščiais arba televizija, būtų galima sakyti, kad anksčiau buvo kalbama lyg ir švariau. Tačiau ar tai nėra mūsų nusistatymas? Buvau ir pati priėjusi prie išvados, kad jaunimas visiškai nekreipia dėmesio į kalbą. Bet buvo labai įdomu, kai pernai Švietimo ir mokslo ministerija atliko mokinių apklausą. Pasirodo, jie nori taisyklingos kalbos – nori apie ją kalbėti, nori ją girdėti ir skaityti žiniasklaidoje. Mokiniai netgi nurodo, kad pagrindinis kalbos klaidų šaltinis yra žiniasklaida. Vadinasi, žiniasklaidai reikėtų pasitempti. Kitas įdomus dalykas. Vadinamieji „blogeriai“ balandžio mėnesį organizuoja susitikimą, į kurį kviečia mane, norėdami pasikalbėti apie kalbos problemas. Patys „blogeriai“ jau rengia savotiškas akcijas „Nepiktžodžiauk“, „Kalbėk lietuviškai“. Jie visiškai nėra prieš taisyklingą lietuvių kalbą – net pokalbiuose, net „bloguose“. Jiems netgi patiko Lietuvių kalbos komisijos pasiūlytas terminas „tinklaraštininkas“ vietoje „blogerio“. Taigi, pasirodo, kad net ir jaunimas nėra nusistatęs prieš taisyklingą kalbą, kaip kartais mes manome. Kaip dabartinė lietuvių kalba taisyklingumo, švarumo požiūriu atrodo palyginti su kitomis kalbomis? Reikėtų kalbėti apie du skirtingus dalykus – bendrinę arba, kaip vadinama Euròpoje, standartinę ir šnekamąją kalbą. Standartinės kalbos yra visur suprantamos kaip taisyklingos, tai yra švarios, pagal sistemą. O kaip viešojoje erdvėje? Viešojoje erdvėje lenda labai daug šnekamosios kalbos. Tačiau į šnekamąją kalbą jokie kalbininkai – jokios inspekcijos ir komisijos – nesikiša. Čia taisyklingas kalbėjimas priklauso nuo žmogaus išsilavinimo ir supratimo, kas yra kalba. Jeigu žmogus bando viešai kalbėti taip, kaip šneka namie ar su draugais prie laužo, – štai ir turime
89