plon dorovingumo apnaš , avies kail arnoto, sutanos arba profesoriaus mantijos pavidale, kuris laik si ant segtuk -priesak . Tereik jo apnašai išgaruoti, kai visu savo grožiu pasirod žinduolio smegen žv riškas šypsnis. Tokiu atveju visai ne keistai atrodo reakcija žmoni , kurie ne iš baim s, o kaip žin liepia „tarnauja Dievui“ ir moko parapijie ius gyventi pagal Jo priesakus. Maža to, buityje jie – gerbiami ganytojai, pavyzdingi šeimos žmon s ir mylintys t vai. Prieš mus ne kas kitas, kaip vilkas avies kailyje, o pagal religin terminologij – pats Gundytojas. Dievas jam yra žaisliukas nukryžiuotojo pavidale ir sav s išreiškimo b das. Gyvas Dievas jam ne tik nereikalingas, bet ir kelia didel pavoj . Antrojo At jimo atveju Dievas iš karto uždarys visas religijas, kadangi Dievas, kurio valdžia laikosi ant žmogaus, esan io Gundytojo valdžioje, subjektyvaus suvokimo, bet ne objektyviais d sniais, – tai ne Dievas, o dievyb ! Sielos ir S mon s susijungimas (žmogaus formavimas) Paprasto žmogaus S mon nukryžiuota ant materialiojo pasaulio skersinio (kryžius schemoje Nr. 1). B damas tokioje pad tyje, žmogus randasi neribotoje, vairi minties form sukuriam vyki , valdžioje. Yra traukiamas šiuos vykius (procesus) per emocijas, tapdamas j kaitu. Tokiu b du, jis patenka materialiojo pasaulio girnas.Ogas Mandino yra visiškai teisus: „Veik, o nereaguok – ir tu nugal si!“ Veikti – reiškia valdyti vykius, procesus, b nant virš j , gaunant iš kiekvieno vykio arba proceso bes lygišk naud sau. Reaguoti – reiškia leisti traukti save materialiojo pasaulio girnas, tapus j kaitu ir auka! Viskas tod l, kad šie procesai, turintys labai galing programin rang , užburia, žmog , valdo jo S mon , traukdami vyki bei atsitiktinum s kur . Žmogus elgiasi, kaip triušis, paralyžuotas smauglio žvilgsnio: jau ia, kad tai daryti netinka, spiriasi, šnypš ia, bet suvaldyti sav s negali, kadangi nebepriklauso sau! Jis švaisto savo energij ir j gas minties form maitinimui, vairiems smulkiems vykiams, materialiojo pasaulio iliuzijoms, jo sensorinio, emocionalaus suvokimo pavidale. Gyvyb s Šaltinis – Siela, esanti kiekviename iš m , tiesiogiai sujungta su Dievu, dama nepasteb ta žmogaus ir jo S mon s, lieka be palaikymo. Netur dama sis moninimo, ji silpn ja ir negali pad ti jam atsikratyti materialiojo pasaulio iliuzij . Ji atitr ksta nuo Dievo, žmogus degraduoja, tampdamas kur ias ir neimlus visiems informaciniams srautams, einantiems jam iš Dievo.S mon , kol žmogus neišmoko jos valdyti, b tinai ko nors kontroliuoja. Jeigu Dievas, tai jis sugeba pagauti Dievo vibracijas, jeigu kontroliuoja Piktasis – gaudo jo vibracijas. Ateisto, netikin io nei Dievu, nei velniu, niekas nekontroliuoja. Jo gyvenimas – visiška prostracija, jis tampa vien ar kit minties form donoru. Keliautojas be kelio, nerimstanti Siela dar esant gyvam. Apie tokius sako: „Be valdovo galvoje“. Žmogus plaukia be vairo ir be buri , jo gyvenimas – vientisa migla. Galu gale pas j atsiranda vieni ar kiti psichiniai nukrypimai, kadangi S mon nesugeba priimti nei vidinio, nei išorinio Pasaulio impuls ! Ji atsijungia, ko pasekoje išsijungia psichin veikla. Psichin s atminties užtemimo laipsnis yra tuo gilesnis, kuo ilgiau žmogus randasi, atjungtos S mon s, prostracijoje. Laikui b gant, S mon (kaip ir visa kita) visiškai atrofuojasi, kaip nereikalinga...Taigi, pas eilin žmog S mon , fizinis, energetinis k nai ir Siela yra atskiri, nesujungti viening visum . Jis negali pretenduoti „protingo Žmogaus“ vaidmen , tai – pusfabrikatis, biorobotas, automatas, bet kol kas ne žmogus! Užpild s savo Siel Išvystyta S mone, palaipsniui lipdamas aukštyn energetini Lygi laipteliais, jis tampa panašus Diev ir gauna teis vadintis Harmoningu. Tok žmog pripaž sta Gamta ir Visata, pripaž sta Dievas, su juos skaitosi. Šis Žmogus – 221
© Aleksandras ir Tamara Baltieji 2004 - 2006