Mažosios Europos tautos by www.mintis.eu

Iš čekų kalbos vertė

Vytautas Dekšnys

MINTIS

UDK 940 Hr61

Versta iš rankraščio: Miroslav Hroch. Malé národy Evropy

Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-5-417-01048-4

Tu r i n y s

Pratar m ė . . . 5 Svar b i au sio s pr ielaido s . . . 7 Kelias nuo valstybių Europos iki tautų Europos . . . 7 Kaip Europoje kūrėsi „mažosios tautos“? . . . 11 Habsburgų monarchija . . . 12 Rusijos imperija . . . 32 Osmanų imperija . . . 45 Didžioji Britanija . . . 56 Ispanijos karalystė . . . 65 Danija . . . 71 Norvegija . . . 72 Belgija . . . 76 Žemiau mažosios tautos lygmens, arba tautų likučiai . . . 79 Virš mažosios tautos lygmens: kam priskirti lenkus? . . . 83

Lyg in am asis po ž iū r is . . . 86 Socialinė patriotų sudėtis . . . 86 Tautinių sąjūdžių reikalavimai ir tipai

. . . 99

Šiek tiek teo r ijo s: požiūris į nacionalizmą, tautą ir jų atsiradimą . . . 104 Apibrėžimo problema . . . 104 Tautų formavimosi sampratos . . . 106 3

Ginčas dėl nacionalizmo vertinimo Istorinės interpretacijos mėginimai

. . . 114 . . . 117

Ma ž ų j ų tau tų fo r m avim o si pr iel a ido s ir pr iež a stys . . . 128 Kas buvo iki tautinio sąjūdžio? Arba: tapatybių krizės ir švietėjiškasis patriotizmas . . . 128 Praeities svarumas ir kolektyvinės atminties problemos . . . 134 Istoriniai ryšiai kaip „bendras likimas“ . . . 135 Tautos istorija – konstruktas, tradicija, mitas? . . . 139 Etninės moderniosios tautos šaknys ir jos kalba . . . 144 Modernizacijos procesai kaip tautą telkianti galia . . . 151 Politinė transformacija: kelias į pilietinę visuomenę . . . 152 Socialinė transformacija: industrializacija ar naujas socialinis darbo pasidalijimas? . . . 155 Socialinis mobilumas ir komunikacija . . . 158 Tautų formavimuisi svarbūs interesų konfliktai . . . 164 Baigiamoji pastaba: mėginimas sudaryti modelį . . . 172

Pratar mė

Vienas iš Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo ne tik Europos rytuose, bet ir vakaruose kilusi gili daugiataučių imperijų krizė. Ji lėmė ir tai, kad keletas neseniai susiformavusių tautų išsikovojo nepriklausomybę ir sukūrė tautines valstybes: čekai, estai, suomiai, latviai, lietuviai, airiai (prie šio būrio turėtume priskirti ir dar prieš karą valstybingumą įgijusius norvegus). Nors valstybingumo siekis ne visada būdavo įtraukiamas į tautinių judėjimų programas, plačiųjų masių sąmonėje jis tapo itin svarbia vertybe ir nemenka dalimi įkvėpė vis dar savos valstybės nesukūrusių sąjūdžių dalyvius. Nauja autoritarinius Ispanijos ir Vidurio bei Rytų Europos režimus nušlavusių permainų banga paskatino tautinius sąjūdžius, kurių kovą dėl nepriklausomybės ar autonomijos vainikavo sėkmė. Susikūrė šešios naujos tautinės valstybės (Slovėnija, Kroatija, Makedonija, Slovakija, Ukraina, Baltarusija), o dar trys atkūrė valstybingumą (Estija, Latvija ir Lietuva). Autonomiją išsikovojo ir tie Vakarų Europos tautiniai sąjūdžiai, kurie sulaukė didesnio ar mažesnio masių pritarimo (flamandų, katalonų, baskų, škotų, velsiečių). Šiandien galime teigti, kad visos sėkmingai susiformavusios Europos tautos įgijo politinę savastį – tautinės valstybės ar autonomijos pavidalu. Šie veiksniai yra mūsų knygoje aptariamus reiškinius lemiantis fonas. Kalbėsime apie istoriją, bet visą laiką išliksime arti šiandienos, P R ATA R M Ė

nes mėginsime atskleisti jos šaknis. Manome, kad būtent tautų formavimosi procesų neišmanymas pastaraisiais metais atnešė tiek daug blogio, iš jo kyla tokia daugybė prietarų, jog nevalia nepasinaudoti bet kokia atsirandančia proga nors iš dalies kompensuoti šią istorinio mąstymo stoką.

Pratar mė

Svarbiausios prielaidos

Mūsų darbo tikslas nėra ir negali būti sistemingai nupasakoti šiuolaikinių tautų formavimosi būdus, negalime užgriozdinti šios knygos smulkmeniškomis pastabomis ir analize. Iš pat pradžių turėtume vaizdžiai paaiškinti skaitytojui, kaip kūrėsi „mažosios tautos“. Žinoma, visose šiose trumpose tautinių sąjūdžių raidos apžvalgose lyginsime tik tai, kas elementaru, ką visi privalome žinoti, kad suprastume įvykius ir veikėjus. Interpretuoti juos, apibūdinti daugeliu lygmenų ir aiškintis jų priežastis imsimės kitose knygos dalyse.

K E L I A S N U O VA L S T Y B I Ų E U RO P O S I K I TA U T Ų E U RO P O S Samprotauti apie tai, kiek iš tiesų dabartinėje Europoje yra valstybių, yra vienas iš įprasčiausių, jau kiek senstelėjusių Vakarų žurnalistikos šablonų. Šiandienės Europos žemėlapyje rasime du kartus daugiau valstybių, nei prieš šimtą metų, kai pasaulis dar buvo „įprastas“. Dar daugiau, visos šios naujosios šalys yra mažytės, ne itin reikšmingos mažų tautų valstybės. Šios išvados potekstėje glūdi skeptiškas klausimas, kam kiekvienai iš šių tautų reikalinga sava valstybė, jei praeityje jos nebuvo. Pasak kai kurių autorių, dėl visko kalti Woodrow Wilsonas ir Vladimiras Leninas, abu maždaug tuo K E L I A S N U O VA L S T Y B I Ų E U R O P O S I K I TA U T Ų E U R O P O S

pat metu skelbę tautų apsisprendimo teisę. Dar daugiau, net daugelis tų, kuriems priimtinas tautų apsisprendimo principas (toks, koks buvo iš tiesų įgyvendinamas ties dvidešimtojo amžiaus slenksčiu), skundžiasi, kad gyvename tokiais laikais, kai gimsta (argi pirmą kartą Europos istorijoje?) nauja visuomenė. Ar visos šios tautinės valstybės reikalingos mūsų laikais, kai kuriasi nauja, tautų ribas peržengianti Europos tapatybė? Ar jos apskritai nėra savavališkai išgalvotas dalykas? Net jei tai – diletantiški klausimai, vis tiek privalome skirti jiems dėmesio. Vis dėlto, kad juos aptartume, visų pirmiausia mums būtinos pamatinės žinios – o šios negali būti jokios kitos, kaip tik istorinės. Pirmiausiai įsivaizduokime, kaip XVIII a. pabaigoje atrodė Europos žemėlapis – tarkime, jau po Žečpospolitos padalijimų. Europoje tada egzistavo penkios nepriklausomos valstybės, pajėgios įrodyti nenutrūkstamą savo valstybingumo raidą nuo pat viduramžių. Kiekviena išlaikė savo valstybinę, „tautinę“ kalbą ir kultūrą, kuri irgi vystėsi nuo viduramžių. Tai buvo valdančiųjų klasių ir elito kultūra, o jų kalba buvo ne tik valstybės administracijos, bet ir liaudies kalba. Liaudis vis dėlto nemokėjo rašytinės šios kalbos formos ir kalbėjo įvairiomis jos tarmėmis. Taip buvo Prancūzijoje, Nyderlanduose, Portugalijoje, Ispanijoje ir Švedijoje (nekalbame apie netrukus Rusijai atitekusią Suomiją). Feodalinė šių valstybių struktūra anksčiau ar vėliau modernizavosi revoliucijos ar reformų būdu: politiniu požiūriu – parlamentarizmo ir pilietinių teisių link, o ekonominiu – kapitalistinės laisvosios rinkos link. Valstybės pavaldiniai, nevisateisiai jos gyventojai, virto lygiateisiais piliečiais, veiksmingai skatinamais suvokti savo tapatumą ir, valdančiojo elito pavyzdžiu, priklausomybę tautai, suvokiamai kaip lygiateisių piliečių bendrija. Taip XIX a. susiformavo prancūzų, olandų, švedų, o šiek tiek vėliau – ir ispanų bei portugalų valstybinės tautos. Jų elitas be išlygų tapatinosi su valstybe: valstybės organizacija buvo centralistinė (išskyrus Nyderlandus), o joje gyvenančios etninės grupės ties XIX a. slenksčiu vis dar nereikalavo kultūrinio savarankiškumo, kuris būtų leidęs joms atsiriboti nuo valstybinės kultūros.

Svarbiausios prielaidos

Vis dėlto XVIII a. pabaigoje egzistavo trys daugiatautės imperijos, kurių valdančiojo elito pasaulietinė tautinė kultūra dar nebuvo gimusi (Osmanų imperija), dar tik ieškojo savo pavidalo (Rusija) arba buvo priimtina ne visiems valdančiojo elito nariams (Habsburgų monarchija). Šio elito tapatumas buvo aiškiai apibrėžtas ne per valstybę, o per valdovą ir dinastiją arba per religiją. Tik XIX a. jis iš dalies ėmė apibūdinti save kaip valstybinį elitą ir vartoti tautinio tapatumo žodyną, bet jį įpareigojančių politinių saitų pamatas vis dar buvo tapatinimasis su dinastija. Rusijos ir Osmanų imperijų kelias į moderniąją pilietinę visuomenę buvo nuolat stabdomas ir vėlinamas, ir niekas nesitikėjo, kad platieji jų visuomenės sluoksniai įgis pilietines teises ir kartu naują tapatumą. Habsburgų monarchijoje pilietinė visuomenė susikūrė anksčiau, ir didžioji dalis elito (taip pat ir nemenka jos žemių gyventojų mažuma) būtent kuriantis pilietinei visuomenei ėmė tapatintis su bendrija, kurios branduolys gyveno už monarchijos ribų – su vokiečių tauta. Tarp šių dviejų raidos tipų – valstybinės tautos ir daugiatautės monarchijos – atsidūrė dvi daugiatautės valstybės: Jungtinė Karalystė ir Danija. Daniškasis imperinis tapatumas devyniolikto amžiaus viduryje virto tautine tapatybe, Danijos valstybei praradus Norvegiją ir Šlėzvigo bei Holšteino kunigaikštysčių gyventojų vokiečių daugumai ėmus tapatintis su vokiečių tauta. Danijos valstybė virto vieno etnoso (vienataute) valstybe, o nuo aštuntojo dešimtmečio drąsiai galime prijungti ją prie jau išvardytų penkių valstybinių tautų būrio. Tarp britų monarchijos elito ėmė ryškėti su monarchija siejama britiškoji tapatybė, bet anglų kultūra ėmė taip smarkiai dominuoti, kad angliškoji tautinė tapatybė susiliejo su valstybine ir prigijo daugumai šios šalies piliečių. Tiesa, išliko ir kitų Jungtinės Karalystės dalių, ypač Airijos, gyventojų atskirumo suvokimas. Modernios tautinės bendrijos, kurios raidos šaknys siekia ankstyvosios modernybės laikų ar net viduramžių valstybinę tautą, kūrimasis buvo vienas iš dviejų svarbiausių moderniųjų Europos tautų formavimosi tipų. Antrojo raidos tipo šaknys glūdi etninėse K E L I A S N U O VA L S T Y B I Ų E U R O P O S I K I TA U T Ų E U R O P O S

grupėse, kurių nepavadintume valstybinėmis, nes jų nariai niekada nebuvo sukūrę valstybingumo arba jų gyvenamose žemėse egzistavusių valstybių nepriklausomybė buvo iš esmės apribota (Vengrija, Čekija, Kroatija) ar galiausiai visiškai sunaikinta (Norvegija, Serbija, Bulgarija, Graikija). Tinkamiausias šių bendrijų apibūdinimas būtų nevaldančiosios etninės grupės (non-dominant ethnic groups), bet kai kurie autoriai vartoja ir „etnoso“ arba „etnikumo“ sąvoką. Šių bendrijų savos kalbos įkūnijama aukštosios kultūros tradicija buvo silpna, neretai suvaržyta (kai kuriais atvejais ir visai neegzistavo), o socialinė struktūra dauguma atvejų nevisavertė (dažniausiai jai nepriklausė valdančiųjų klasių ir elito nariai). Šios etninės grupės gyveno daugiataučių monarchijų (arba tautinių valstybių) valdomose žemėse, ir valstybinė kalba joms buvo tokia pat svetima, kaip ir valstybės kultūra. Jų atstovams, jei jiems apskritai buvo atviri socialinės karjeros keliai, tekdavo priimti valdančiosios valstybinės tautos tapatumą ir kalbą. Anksčiau ar vėliau kai kurie šių etninių grupių inteligentai ėmėsi įtikinėti likusiuosius, kad jie turi teisę tapti visaverte tauta. Jie reikalavo lygių teisių savo kalbai, savo krašto autonomijos ir siekė subrandinti savą elitą. Palikime nuošalyje klausimą, kodėl taip nutiko ir kokio sulaukė atgarsio. Svarbu tai, kad tautos formavimasis šiuo atveju įgijo tautinio sąjūdžio – sąmoningo ne tik kultūrinės emancipacijos, bet ir pilietinio lygiateisiškumo siekio – pavidalą. Tik šie sąjūdžiai nuo pat pradžių reikalavo savos tautinės valstybės. XIX a. šio tikslo sėkmingai siekė graikai, serbai, bulgarai, nesėkmingai – airiai ir norvegai. Dažniausiai įmanoma išskirti tris tautinio sąjūdžio raidos tarpsnius: mokslinių tyrinėjimų laikotarpis – kai susivienija patriotinės inteligentijos būrys, tyrinėjantis potencialia tauta laikomos „savos“ etninės grupės kalbą, papročius, praeitį ir gyvenimo sąlygas. Vėliau siekiama įtikinti grupės narius įsisąmoninti naują tautinę tapatybę. Šis tautinės agitacijos laikotarpis ne visais atvejais klostėsi sėkmingai. Kai kur ši agitacija jau XIX a. pabaigoje sulaukė masinio etninės grupės narių palaikymo, ir šie persiėmė tautine tapatybe. Taip prasidėjo tautinių sąjūdžių masinės raidos laiko-

Svarbiausios prielaidos

tarpis, jau liudijęs sėkmingai vykstant tautos formavimosi procesą. Taip išties nutiko vengrų, čekų, norvegų, suomių, iš dalies ir kroatų bei slovėnų atveju. Kai kurie tautiniai sąjūdžiai tapo masiniai tik apie 1900 m., kai kuriems nepavyko įsitvirtinti net dvidešimto amžiaus viduryje. Vis dėlto jų formavimuisi būdingi aiškūs tipologiniai panašumai. Būtų visai pagrįsta šias etnines grupes priskirti vienai mažųjų tautų kategorijai. Šiuo atveju mažumas reiškia ne kiekybę, o tipologijoje skiriamą vietą. Tarp mažosios ir „didelės“, tai yra valstybę sukūrusios tautos būklės atsidūrė trys svarbios etninės grupės, išugdžiusios savo kultūrinę tradiciją, savo valdančiąsias ir intelektualų klases bei politinį elitą, bet dėl kokios nors priežasties neįgijusios valstybingumo. Tai buvo vokiečiai, italai ir lenkai. Jų specifinių tautinių sąjūdžių tikslas buvo sukurti arba atkurti valstybingumą, ir tai buvo gana greitai įgyvendinta Vokietijos ir Italijos vienijimosi atveju, bet dar ilgai nepavyko lenkams. Apie šią tarpinę kategoriją plačiau nekalbėsime: nors šie tautiniai sąjūdžiai atvedė prie tautinių valstybių susikūrimo, su mažųjų tautų sąvoka jie vis dėlto nesietini.

KAIP EUROPOJE KŪRĖSI „M A Ž O S I O S T A U T O S“? Istorikų darbe būdinga vengti apibendrinimų, o sykį žengę ant netvirtos bendro pobūdžio vertinimų dirvos, istorikai siekia užsitikrinti nors menkiausią faktografijos pamatą. Juk skaitytojui būtinas tam tikras žinių kiekis, kad sektų ir suvoktų autoriaus minčių eigą. Dėstydami, kaip klostėsi Europos tautų sąjūdžiai, šiame skyriuje pirmiausia siekiame suteikti tam tikrų žinių: trumpai apžvelgti svarbiausius įvykius ir atkreipti dėmesį į svarbiausias sąsajas, užuot ėmęsi plačiau aiškinti reiškinių priežastis, juos apibendrinę ir interpretavę. Žinoma, nebus įmanoma aptarti pavienių tautinių sąjūdžių, nesusiejus jų su bendrąja padėtimi valstybėse ir imperijose, kuriose jie veikė.

KAIP EUROPOJE KŪRĖSI „M A Ž O S I O S TA U T O S“?