L
Gediminas ISOKAS
IETUVOS GAMTOS KALENDORIUS
Gediminas ISOKAS
L
IETUVOS GAMTOS KALENDORIUS
Mintis Vilnius 2013
UDK 502(474.5)(059) Is55
ISBN 978-5-417-01067-5
Autorius prisiima visišką atsakomybę už pateiktą informaciją
© Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis jokiu būdu negali būti atgaminama, saugoma paieškos sistemose arba perduodama naudojant bet kokias elektronines, mechanines, fotokopijų, įrašymo ar kitas priemones, negali būti skolinama, perparduodama, išnuomojama arba kitaip platinama be išankstinio raštiško leidėjo sutikimo.
© tekstai ,Gediminas Isokas, 2013 © „Mintis“, 2013 © fotografijos, Jonas Augustauskas, 2013 © piešiniai, Asta Kiršienė, 2013 © fotografijos, Indrė Isokaitė, 2013 © fotografijos, Gediminas Isokas, 2013 © meninis apipavidalinimas, Leonardas Armonas, 2013
Spalio mėnuo
5
Gamta virš visko, visur ir viskas. J. V. Gėtė
Įžanga
Lietuva yra savitoje geografinėje juostoje, kurioje išsiskiria keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Šioje knygoje pateikiami kiekvieno mėnesio meteorologiniai duomenys, aprašyti žydinčių gėlių, medžių ir krūmų augimo periodai, drugių ir kitų vabzdžių skraidymo laikas, paukščių migracija, žinduolių gyvenimo pokyčiai ir kiti dalykai. Lietuvos gamtos kalendorius gali būti stalo knyga, o kadangi kasmet metų laikai kartojasi, ji tinka ne vieneriems metams. Knyga padės stebėti besikeičiančią augaliją ir gyvūniją, pradedant žemesnio ir baigiant aukštesnio išsivystymo rūšimis. Kiekvieno mėnesio aprašyme rasite gamtos įdomybių ir keistenybių. Sužinosite, kad kerpėje gyvena grybas ir dumblis, kad asiūklio giminaičio elaterito sporos, žemėje išgulėję 300 mln. metų, neprarado savybių, kad Bankso pušų kankorėžiai nuo medžių nenukrenta 12 metų ir t. t. Knyga supažindina su introdukuotais (atvežtais) Lietuvoje medžiais ir krūmais, jų galimybėmis įsikurti mūsų krašte. Lietuvos augalijos ir gyvūnijos rūšys lyginamos su augančiomis užsienyje. Trumpai apžvelgta Lietuvoje buvusi ir išnykusi augalija ir gyvūnija. Daug įdomybių, pateiktų klausimų−atsakymų forma, tiks įvairioms viktorinoms. Dėkoju Giedrei Pancekauskaitei, rinkusiai tekstą, ir Indrei Isokaitei, taisiusiai korektūrą. Spalvotomis iliustracijomis papildyta knyga turėtų sudominti gamtos bičiulius, miestiečius ir kaimiečius, moksleivius ir studentus. Gamta − tai didžioji šventovė, pagarba kuriai ateina per jos pažinimą. Autorius
6
Lietuvos gamtos kalendorius
Takas per mišką. Fot. Indrė Isokaitė
Sausio mėnuo
7
7–14 d. − delčia, 15−21 d. − jaunatis, 22−28 d. priešpilnis, 29−31 d. − pilnatis.
GRYBAI
SAUSIS
Mūsų bočiai sausį vadino Rago, Vilkų, Pusčios mėnesiu. Nauji metai prasidėdavę pagal mėnulį − po trijų mėnesių, kai miške elniai numeta ragus. (Taurieji elniai meta ragus vasarį− balandį). Tada rankšluosčiu budindavo žalčius iš žiemos miego, kad jie užliptų ant vaišių stalo. Tai buvo Kirmių, kirmėlių diena, kai nevalia malkauti, nes gyvatės atšliauš į kiemą. Jei žinosi, kurią savaitės dieną buvo Kalėdos, su gyvate nesusitiksi. Gyvačių karalius gali pavirsti kumeliuku, todėl sausio 25 d. – Kumeliukų krikštynų ir kirmių diena. Tai pusiaužiemis, kai meška verčiasi ant kito šono ir pradeda čiulpti kitą leteną. Po krikščionybės įvedimo sausio 1-oji tapo Naujųjų metų, o sausio 6-oji − Trijų karalių diena. Lietuvos klimatui įtakos turi Baltijos jūra, saulė, miškai. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra vakaruose apie 3 ºC, o rytuose − 7 oC šalčio. Pasitaiko dienų, kai suspirgina 30 ºC ir didesni šalčiai. Šis laikas tinka žiemos sportui, pasivažinėjimui su važiais, rogutėmis, slidėmis. Pajūryje ir Žemaičių aukštumoje vidutiniškai kritulių iškrenta 40−50 mm, kitur 30−35 mm. Vidutinis sniego dangos storis 3−15 cm, kai kada siekia 50−70 cm. Vidutiniškai vėjuotų dienų (8 m/s) būna 7−11, o Klaipėdoje 16. Neretai esti pūgų, kai užpustomi keliai, bet pasitaiko ir perkūnijų. Sausis jau vilties mėnuo, nes saulė kyla aukštyn, diena ilgėja. Sausio 1−6 d. mėnulio pilnatis,
Mezozojaus eros (prieš 240 mln. metų) geologiniuose sluoksniuose rasti skylėtbudinių ir rūdiečių grybų likučiai. Suakmenėjusių baravykiečių aptikta 150 mln. metų senumo žemės sluoksniuose. Tačiau daug kas pasijuoktų, jei sausį pakviesčiau grybauti, nes grybams augti reikia šilumos ir drėgmės. Nors akylesnis miškų lankytojas grybų, ir net valgomų, ras ir sausį. Grybai neturi lapų, žiedų, todėl net garsusis gamtos sistematikas Karolis Linėjus (1707−1781) iš pradžių juos priskyrė gyvūnams ir tik vėliau − augalams. Kai kurie mokslininkai su tuo nesutinka ir grybus išskiria į atskirą grybų karalystę. Šiltomis sausio dienomis, kokių neretai būna, ant liepų, blindžių, lazdynų sužalotų stiebų, kelmų, šakų iškyla juodkotės ugniabudės, dar vadinamos juodkotėmis plempėmis arba žieminiais kelmučiais. Šie grybai valgomi.
Tikroji pintis. Fot. Indrė Isokaitė
8
Lietuvos gamtos kalendorius
savo „rūmuose“ augina skruzdės, kai kurie vabalai medienos takuose. Ir tie, kurie po išdžiūvusiais lapais dabar guli po sniegu. Ir rizoidais tapę grybai kelmuose ir medžiuose liks sveiki. Kempininiai ir kiti grybai nespėja net sporų paberti. Pilna grybienos samanose, paklotėje, užtat šernai ją knisa. Grybiena gaji. Peržiemos ir grybų ratuose, vadinamuose „laumių“ ar „velnių ratais“, auganti mažūnių, pievagrybių, didžiųjų tauriabudžių, didžiųjų meškabudžių grybiena, išgyvenanti 100–600 metų. Nesušals grybiena, sukelianti įvairiausius medžių puvinius, nes ji giliai pasislėpusi medienoje.
AUGALIJA DUMBLIAI
Įvairiaspalvė kempė. Fot. Jonas Augustauskas
Sausį ant nukritusių šakų dygsta grybai kosmopolitai − švelnieji skiautenėliai. Ant alksnių, guobų − rausvieji, lapuočių medienos − geltonkočiai, ąžuolų − ąžuoliniai skiautenėliai. Geltonkočiai skiautenėliai valgomi. Vėlai rudenį, o kartais šiltą žiemą iškyla žiemkentės sausapintės, kurios peržiemoja po sniegu. Spygliuočių miškuose ant žemės ne tik rudenį, bet ir žiemą randamos vėlyvosios tauriabudės. Ant lapuočių, virtėlių, išdžiūvusių medžių stiebų, kelmų, šakų kepures iškelia žieminės skylėtbudės. Ant gluosnių retsykiais pamatysi valgomas gluosnines kreivabudes. Beržų tvirtai įsikibę beržiniai pinteniai. Gausybę afiloforiečių eilės grybų sausį galima rasti ant spygliuočių ir lapuočių stiebų išvartų, šakų. Tai pintys, pintainės, blizgučiai, skyleniai, kempinės ir kiti. Dauguma grybų, taip pat ir valgomų, žiemoja be vaisiakūnių. Nesušals ir tie, kurie žiemoja vandenyje ir minta dumbliais. Ir aukšliagrybiai, kuriuos
Manoma, kad dumbliai žemėje atsirado prieš 910 mln. metų. Turėdami chlorofilo fotosintezės būdu gaminosi organines medžiagas, į atmosferą išskirdami deguonį, reikalingą bakterijoms ir pirmuoniams. Tokiu būdu jie prisidėjo prie gyvybės evoliucijos. Dumblių rasta rifų koraluose. Manoma, kad susidarant naftai dalyvavo dumbliai. Lietuvoje iškasamoje kreidoje randama 95 % auksadumblių, diatomite – 90–95 % titnagdumblių. Dumblių yra ir margeryje. Dumbliai – sporiniai vienaląsčiai ir daugialąsčiai augalai. Daugumą jų galima pamatyti tik per mikroskopą. Ypač įdomus jų judėjimas, gebėjimas išsilaikyti vandenyje. Vieni iriasi sukdami priekinį žiuželį, vairuodami užpakaliniu. Kiti – perpildami skystį iš vienos vakuolės į kitą. Gali judėti raketiniu principu. Visi juda lėtai: vandenyje ir slidžiame paviršiuje 5–10 m per parą. Chloroplastuose susikaupę pigmentai dumblius nudažo žalia, raudona, ruda, geltona ir kitokiom spalvom. Dumbliai, kitaip, nei grybai, kurių ląstelėse tik vienas branduolys, turi kelis branduolius ir branduolėlius. Menturdumblių, paplitusių kalkingų ežerų seklumose, ląstelės kartais išauga iki 15–20 cm ilgio.
Sausio mėnuo
Lietuvoje užregistruota apie 600 gėlavandenių ir per 140 augančių dirvožemyje ir kitur dumblių rūšių. Viename miško žemės grame esti 30–85 tūkst. dumblių, kurių masė 20 kg/ ha. Kai miško aikštelėse žemė pažaliuoja, tada 1 m² galima rasti iki 20 mln. dumblių. Jie turtina dirvožemį. O kur žiemoja miškų dumbliai? Šaltis jiems nebaisus, jie ištveria 195 ºC speigus. Miškuose pilna dumblių, tačiau jie smulkučiai ir iš karto į akis nekrenta. Pažiūrėkite į medžių kamienus, ypač esančius šiaurinėje pusėje, akmenis, rąstus, malkų rietuves, styrančius žolių stiebus, miško pastatus, stulpus ir pamatysite čia šeimininkaujančius titnagdumblius, žaliadumblius, gelsvadumblius. Ant beržų kamienų ramiai žiemoja pleurokokai, nudažę juos žaliai, o aukščiau trentepolės, papuošę beržus raudonu kilimėliu. Kiti dumbliai atsidūrė po sniegu. Vieni sulindo į samanų, kerpių garbanas, kiti – šiltoje ir purioje lapų paklotėje. Užšalus ežerams, upėms, kūdroms vandenų dumbliai nusileido į dugną. Čia milijardai gelsvadumblių, euglendumblių, šarvadumblių, titnagdumblių. Mentūrdumbliai po apvaisinimo išaugino sporas, kurios apsigaubė kietais apvalkalais ir nusileido ant dugno. Kiti dumbliai žiemoja kaip cistos. Smulkutėliai dumbliai savo buveinėmis pasirinko verpetes, dafnijas, kitus vėžiagyvius ir žiemoja ant jų kūno. Pelkėse, minkštųjų kiminų pataluose „snaudžia“ žaliadumbliai, titnagdumbliai. Tačiau ne visos upės užšąla. Šaltiniuotose ežerų properšose vanduo juda. Tokios vietos ypač mėgstamos šaltamėgių auksadumblių, kurie juda ištiesdami ir sulenkdami rizopodijas (netiEžerinė valtelė. Pieš. Asta Kiršienė
9
krąsias kojeles). Taip vandenyje „žingsniuodami“, kas 5–15 min. dauginasi vegetatyviniu būdu. Šių ir kitokių dumblių galima parsinešti į namus ir per mikroskopą pažiūrėti į jų nuostabias žvaigždutes, saulutes su spindulėliais, elipses, lazdeles, spirales ir kitas formas.
KERPĖS
Kerpių rasta suakmenėjusiuose mezozojaus eros sluoksniuose, jų amžius per 200 mln. metų. Ilgai manyta, kad tai grybai, dumbliai ar samanos. Į atskirą skyrių jos išskirtos tik botanikui S. Švendeneriui XIX a. pabaigoje nustačius, kad kerpėje draugiškai gyvena du organizmai: grybas ir dumblis. Paskui išaiškinta, kad tai gali būti melsvabakterės ir grybai. Pasitaiko, kad kerpėje įsikuria bakterijos, grybai ir dumbliai. Dažniausia kerpėje apsigyvena žaliadumbliai. Iš grybų dažnesni dumbliagrybiai, tačiau įsikuria ir papėdgrybiai. Žalios bakterijos ir dumbliai gamina organinį maistą sau ir kerpei, o grybai teikia mineralines ir kitas medžiagas savo šeimininkui.
Sieninė geltonkerpė. Fot. Jonas Augustauskas
162 Lietuvos gamtos kalendorius
Upinės žuvėdros. Fot. Jonas Augustauskas
vandenyje. Kokie paukščiai, kada ir kiek padėjo kiaušinių galima sužinoti ,,Paukščių gyvenimo kalendoriuje“ (žr. psl. 87–93).
Urvinės kregždės. Fot. Jonas Augustauskas
ŽINDUOLIAI Pavasarį, balandžio–gegužės mėnesį jauniklius veda šikšnosparniai. Jų pasaulyje žinoma per tūkstantis, o Lietuvoje – 15 rūšių. Šikšnosparnių būrys skirstomas į du porūšius: vaisėdžius (didžiuosius) šikšnosparnius, paplitusius Afrikoje,
Didysis erelis rėksnys. Fot. Gediminas Isokas
Gegužės mėnuo
163
Lapiukai. Fot. Jonas Augustauskas
Pietų Azijoje ir Australijoje (apie 150 rūšių), ir vabzdžiaėdžius (mažuosius). Šikšnosparniai gyvena abiejų pusrutulių zonoje. Lietuvoje gyvena tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai. Tai vieninteliai žinduoliai, kurie gerai ir toli skraido. Odos plėvė, ištempta tarp priekinių galūnių antrų pirštų kūno šonų, užpakalinių galūnių pirštų ir uodegos, lyg paukščių sparnai gerai laiko žvėrelius ore. Visi priekinių galūnių pirštai aštrūs, užpakalinių galūnių visi pirštai laisvi, su aštriais nagais. Ties čiurna (kulnu) yra pentinas. Dažnai prie jo esti odinė skiautė (epiblema). Kartais ant uodeginės plėvės išauga užpakalinis žvynelis. Žvėrelių snukučiai vidutiniai ar trumpi, žiotys plačios. Jų kailiukai švelnūs, tankūs, rusvi, pilkšvi. Jie turi 22 pieninius dantis. Kandžiais jaunikliai įsikabina į motinos spenį. Su jais motinos ir skraido. Žvėrelių galvos smegenys stam-
bios, klausa tobula, akys – mažos. Temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos. Žiemojant ji susilygina su aplinkos temperatūra, tačiau plaka širdis, sulėtėja kvėpavimas, medžiagų apykaita. Dalis šikšnosparnių žiemoti išskrenda į šiltuo-
Pelė mažylė. Fot. Jonas Augustauskas
164 Lietuvos gamtos kalendorius
Ežys. Fot. Jonas Augustauskas
sius kraštus. Maisto jie ieško ne žemėje, bet ore – vakarais ir naktimis gaudo vabzdžius. Orientuojasi girdėdami iki 120–150 tūkst. hercų iš aplinkos objektų sklindantį ultragarsą ir pačių 30–70 tūkst. hercų ultragarsą, kuris atsimušęs į kliūtis, grįžta į žvėrelių ausis. Jie nuspėja atstumą iki objekto, jo dydį, todėl ir silpnai regėdami, neatsitrenkia į kliūtis. Kūne, sparnuose, ausyse išsidėstę jutimo organai fiksuoja silpniausias oro sroves. Lietuvos šikšnosparnių gimda dviragė, ant krūtinės viena, rečiau dvi poros spenelių. Žvėreliai Lietuvoje veda vieną, o tropikuose dvi vaikų vadas. Patelių kiaušialąstės subręsta pavasarį, todėl kai kurios tada ir poruojasi, tačiau dauguma poruojasi rudenį. Visi Lietuvos šikšnosparniai priklauso lygianosinių šeimai. Kūdriniai pelėausiai turi 38 dan-
Kiškutis. Fot. Indrė Isokaitė
tis. Jie gyvena Europoje, Vakarų Sibire, Kazachstane, veisiasi Švedijoje. Gyvena medžių drevėse, paukščių inkiluose, mediniuose pastatuose. Žiemoja pastatų plyšiuose, pakimba ant sienų, miega 4–4,5 mėn., pabunda balandį, veisiasi antroje balandžio pusėje – gegužės mėn. Tada patelės susiburia į 150–200 žvėrelių kolonijas, nors Lietuvoje tokių kolonijų nerasta. Mėgsta skraidyti virš vandens. Poruojasi rudenį ir pavasarį. Veda 1–2 jauniklius, gyvena iki 16,5 metų. Vandeniniai pelėausiai paplitę Europoje, Azijoje, Sachaline, Japonijoje, Lietuvoje reti. Jie mėgsta vandens telkinius, tačiau pavasarį ir rudenį apsistoja medžių drevėse, inkiluose, sienų plyšiuose, tarp rąstų ir kitur. Skraido visą naktį, medžioja mašalus, uodus, ankstyves, kandis. Po nakties gaudynių jų kūnas pasunkėja 1,2 karto. Jie sveria 6–13,8 g. Jauniklius veda birželį, gyvena 18,5 metų. Branto pelėausiai aptikti tik žiemojantys Kauno fortuose, Vytėnuose, Varniuose, kitur. Gyvena iki 14,5 metų. Natererio pelėausiai gyvena miškuose, netoli vandens telkinių. Jauniklius veda birželio–liepos mėn., gyvena iki 14 metų. Rudieji ausyliai gyvena miškuose, miestuose, žiemoja rūsiuose, pusrūsiuose, kai kurios patelės poruojasi balandžio–gegužės mėn., birželyje gimę jaunikliai sveria 2–3 g, po 10 dienų – 4–6 g. Praregi 5–8 dieną. Gyvena iki 13,5 metų. Europiniai šikšnosparniai nereti Lietuvoje, vasarą matomi miškuose, medinių pastatų pastogėse, palėpėse, ant malkų rietuvių. Pabunda kovo–balandžio mėn., birželyje veda 1–2 vaikus, gyvena 22 metus. Rudieji nakvišos – stambiausi Lietuvos šikšnosparniai, su ilgais sparnais, sveriantys 21–36 g. Jie mėgsta plačialapius miškus ir parkus, tačiau apsigyvena ir miestuose. Žiemoti skrenda į Olandiją, Vokietiją, Lenkiją, Čekiją, Vengriją, Austriją. Saulei nusileidus rugpjūčio mėn. 10–20 m aukštyje po 3–6 šikšnosparnius traukia į šiltesnius kraštus, įveikdami 1600 km atstumą. Per Lietuvą rugpjūtyje–rugsėjyje traukia į šiltus kraštus šiau-
Gegužės mėnuo
165
Lapės portretas. Fot. Gediminas Isokas
rinių valstybių rudieji nakvišos. Gegužės mėn. rudieji nakvišos grįžta į Lietuvą. Birželyje veda 1–2 jauniklius, gyvena 12 metų. Mažųjų nakvišų gyvenvietės – parkai ir miškai. Jie žiemoja medžių drevėse, kiti išskrenda į šiltesnius kraštus. Vaikus veda birželyje, gyvena iki 9 metų. Šikšniukai nykštukai sveria 4,3–6,1 g. Jie apsigyvena palėpėse, palangėse, sienose. Rudenį migruoja, o gegužėje grįžta į Lietuvą. Birželio–liepos mėn. veda vaikus, gyvena 15,5 metų. Vėlyvieji šikšniai – miestų, kaimų, gyvenviečių mėgėjai. Marcinkonyse (Varėnos raj.) ir kitur žinomos jų kolonijos. Birželyje veda vaikus, gyvena 12 metų. Šiauriniai šikšniai mėgsta žmonių gyvenvietes. Skraido parkuose, soduose, vaikus veda birželyje, žiemoja miestuose, kaimuose. Dvispalviai plikšniai vasarą matomi miškų apsuptose sodybose ir kaimuose. Žiemoti išskrenda į šiltesnius kraštus, gegužės pabaigoje
grįžta. Vaikus veda birželio–liepos mėn., gyvena 5 metus. Šikšnosparniai naudingi, nes gaudo miškų, laukų, daržų, sodų kenkėjus vabzdžius. Nemažai Lietuvos žvėrių gegužės mėnesį susilaukia vaikučių. Kurmiai vaikus atsiveda urvuose, paprastųjų kirstukų, upinių bebrų šeimyna padidėja 1–5 bebriukais. Kokio nors paukščio lizde gegužės pabaigoje gimsta 3–5 vieną gramą sveriantys lazdyninės miegapelės jaunikliukai. Kai kurie pelėnai taip pat džiaugiasi prieaugliu. Nuošalesnėse vietose netoli vandens cypia akli vilkiukai, olose gimsta į juos panašūs lapiukai. Kelių vaikučių urvuose susilaukė usūriniai šunys. Padidėjo žebenkščių, europinių ir kanadinių audinių, šeškų šeimos. Ūdros vaikus veda nuo balandžio iki gruodžio. Kokiam tankumyne, papartyne ar medžio drevėje gimsta 2–3 lūšiukai.
166 Lietuvos gamtos kalendorius
Stirniukas. Fot. Gediminas Isokas
Gegužės mėnesį meta ragus ir veda jauniklius dėmėtieji elniai. Jie paplitę šiaurinėje Rusijos dalyje, Rytų Kinijoje, Šiaurės Vietname, Japonijoje ir kitur. Aklimatizuoti Europoje, Naujojoje Zelandijoje. Europos rezervatuose, medžioklės ūkiuose, parkuose gyvena per 20 tūkst. dėmėtųjų elnių. Vokietijoje, Čekijoje, Japonijoje jie medžiojami. Į Lietuvą, Kauno raj. Dubravos mišką 24 dėmėtieji elniai atvežti 1954 m. iš Rusijos kalnų, Altajaus srities. Tačiau Lietuvos klimatas ir augalija jiems nelabai tiko. Savo Tėvynėje jie gyvena plačialapiuose miškuose, slėnių ir upių išraižytose vietovėse, vasarą ganosi pievose ir miško aikštėse. Patinai sveria 104–131, patelės – 60–84 kg. Vasarą jų kailis rudas su baltomis dėmėmis, per galvą, sprandą, nugarą ir uodegą eina tamsi juosta. Žiemą kailis šiek tiek pašviesėja, baltos dėmės beveik išnyksta. Dubravos miško elniai ėda ąžuolo, gluosnių, šermukšnių, drebulių, liepų šakutes, pušų ūglius, vasarą peša žolę. Žvėrys rujoja spalio mėn., o gegužės–birželio mėn. patelės veda 1–2 jauniklius. Laisvėje žvėrys išgyvena 11–14, nelaisvėje 18–21 metus.
Šį mėnesį meta ragus ir danieliai – gražūs rudakailiai su baltomis dėmėmis, sveriantys 90–125 kg. Danieliai paplitę Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje, Azijoje. Aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje. Į Lietuvą danieliai pateko apie XVII a. Laikyti Telšių, Raseinių, Ukmergės, Kauno ir kitų apskričių dvaruose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą danieliai dar ganėsi Ukmergės apskr. Taujėnų dvaro teritorijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jų buvo telikę 30–35. 1996 m. Lietuvoje buvo 512 danielių, 2005 – 487, 2009 – 918. 1976–1977 m. iš Vokietijos atvežti 27 danieliai paleisti į Šilutės raj. Jomantų mišką, 20 danielių iš Čekoslovakijos ir 20 danielių iš Vengrijos išleisti į Marijampolės raj. Šumskų mišką. Dar į Šumskų mišką išleistas 21 danielius iš Rusijos ir 2 iš Vokietijos. Jie gyvena gana sėsliai. Vasarą minta žoliniais augalais, medžių ūgliais ir lapais, o žiemą ėda drebulių, karklų, uosių, ąžuolų, šermukšnių ir kitų medžių, krūmų šakutes, laupo žievę, skabo viržius, mėlynes. Rudenį mėgaujasi gilėmis, laukinių obelų ir kriaušių vaisiais. Rujoja rugsėjo–spalio mėn., jaunikliai (1–2) gimsta gegužės–liepos mėnesį. Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje gimsta tauriųjų elnių jaunikliai. Elniai paplitę Eurazijoje, Šiaurės Amerikoje, aklimatizuoti Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Argentinoje, Čilėje. Lietuvos teritorijoje taurieji elniai paplito prieš 10 tūkst. metų. Ypač jų buvo daug vidutiniame holocene (prieš 8 tūkst. m.). Mezolito (VIII–IV tūkst. pr. Kr.) stovyklavietėse vakariniame Baltijos pajūryje rasta tauriojo elnio kaulų. Elnių kaulų rasta neolito (IV tūkst. pr. Kr.) ir senojo geležies amžiaus (I–V a.) stovyklavietėse. Migonių, Bačkininkėlių, Aukštadvario ir kituose IX–XII a.
Gegužės mėnuo
Paprastoji voverė. Fot. Gediminas Isokas
piliakalniuose elnių kaulai sudarė apie pusę visų rastų žvėrių kaulų. Jie buvo medžiojami. Tauriuosius elnius mini 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai. XIX a. Žagarės dvarininkas Naryškinas tauriuosius elnius laikė aptvaruose. Per Pirmąjį pasaulinį karą aptvarai buvo išardyti ir žvėrys liko laisvėje. 1943 m. Žagarės miške suskaičiuota 18 tauriųjų elnių. Taurieji elniai paplito Joniškio, Šiaulių, Kuršėnų miškų urėdijose. 1939 m. priskaičiuota 190, 1950 – 122, 1960 – 380, 1970 – 1800, 1980 – 1059, 2000 – 15 180, 2009 m. – 18 928 žvėrys. Jie medžiojami nuo 1975 m. Į Vilkaviškio, Lazdijų, Jurbarko ir kitus rajonus taurieji elniai plito iš Lenkijos ir Kaliningrado vietovių. Taurieji elniai gyvena lapuočių miškuose. Vasarą minta medžių, krūmų lapais, ūgliais, žolėmis, kerpėmis, grybais, kultūriniais augalais, samanomis. Žiemą jų pagrindinis maistas – medžių ir krūmų ūgliai ir žievė. Ypač didelės jų kaimenės kenkia jauniems uosynams. Žvėrys rujoja nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios. Patinai rungdamiesi dėl patelių neretai susikimba ragais. Patinai rujos metu nesimaitina ir praranda 20–25 % kūno svorio. Po 8 mėn.
167
patelės gegužės pabaigoje – birželio pradžioje pagimdo vieną 8 kg sveriantį elniuką. Po kelių valandų jis atsistoja ir eina, o po 2 dienų gali bėgioti. Po 12–14 mėn. pasirodo vienašaliai ragai. Vėliau kasmet ragai tvirtėja, šakų daugėja. Po 14 metų ragai menkėja. Suaugę patinai ragus meta vasario–balandžio mėn. Elniai medžiojami dėl mėsos ir ragų. Pasaulyje yra apie 30 elnių rūšių. Azijoje ir Europoje geologai rado išmirusių muntzakų kaulų. Dabar jie gyvena Ceilone, Pietų Kinijoje, Javos, Sumatros, Kalimantano salose. Sveria 15– 35 kg, patinų ragai dvišakiai, statūs, patelėms ant galvos vietoj ragų – ilgų plaukų kuokštai. Įsikuria tropiniuose miškuose su krūmynais, vandenimis. Ilgais liežuviais skabo medžių ir krūmų lapus, minta ir žolėmis. Indijos elniai aksiai – ilgakojai, 110–140 cm ilgio, 75–100 kg svorio. Gyvena subtropiniuose ir tropiniuose miškuose, veda 1–5 vaikus. Kilus pavojui puola į vandenį. Kiaulinis elnias gyvena Indijoje, Birmoje, Tailande, Vietname, Laose ir kitur. Indinis zambaras – stambus 170–270 cm ilgio, 150–315 kg svorio elnias, paplitęs Ceilone, Pakistane, Birmoje, Laose, Pietų Kinijoje. Išgąsdinti švilpia, užverčia uodegas ir bėga. Filipininis zambaras 100–115 cm ilgio, sveria 40– 60 kg, gyvena 2500 m aukščio kalnuose, miškuose. Birmoje, Indijoje, Kambodžoje gyvena elniai lyros. Jų ragai ilgi, užpakalyje išplėsti, į vidų nusuktais galais, primenantys lyrą. Išauga 180 cm ilgio, sveria 80–150 kg.
476 Lietuvos gamtos kalendorius
TURINYS PRATARMĖ
→
5
Rugpjūtis
→
249
→
7
GRYBAI
→
249
GRYBAI
→
7
AUGALIJA
→
253
AUGALIJA
→
8
GYVŪNIJA
→
18
GYVŪNIJA
→
262
→
45
→
281
GRYBAI
→
45
GRYBAI
→
281
AUGALIJA
→
46
AUGALIJA
→
282
GYVŪNIJA
→
54
GYVŪNIJA
→
295
→
67
→
311
GRYBAI
→
67
GRYBAI
→
311
AUGALIJA
→
68
AUGALIJA
→
312
GYVŪNIJA
→
75
GYVŪNIJA
→
322
BaLANDIS
→
92
Lapkritis
→
339
GRYBAI
→
92
GRYBAI
→
339
AUGALIJA
→
101
AUGALIJA
→
340
GYVŪNIJA
→
112
GYVŪNIJA
→
346
→
131
→
357
GRYBAI
→
131
AUGALIJA
→
132
GRYBAI
→
357
GYVŪNIJA
→
147
AUGALIJA
→
358
→
169
GYVŪNIJA
→
389
GRYBAI
→
169
Gamta pagal ZodiakĄ
→
397
AUGALIJA
→
173
Lietuvos PARKŲ SĄRAŠAS
→
398
GYVŪNIJA
→
191
→
400
→
217
Klausimai
→
450
GRYBAI
→
217
Svarbesnė literatūra
→
473
AUGALIJA
→
219
GYVŪNIJA
→
230
SAUSIS
Vasaris
KOVAs
GEGUŽĖ
BIRŽELIS
Liepa
Rugsėjis
Spalis
Gruodis
GRYBŲ, AUGALŲ IR GYVŪNŲ VARDŲ SĄRAŠAS
477
Skroblynas. Fot. Jonas Augustauskas
478 Lietuvos gamtos kalendorius
479
Aukštapelkė gruodyje. Fot. Jonas Augustauskas
Is55
Isokas, Gediminas Lietuvos gamtos kalendorius / Gediminas Isokas. – Vilnius: Mintis, 2013. – 478p.: iliustr. Bibliogr.: p. 473–474 ISBN 978-5-417-01067-5 Pirmą kartą Lietuvoje leidžiamame gamtos kalendoriuje aptariamas dumblių, samanūnų, kerpių, krūmų, medžių ir kt. augalų išsivystymo laipsnis kiekvieną mėnesį. Taip pat atskleidžiami ir gyvūnų – vabzdžių, varliagyvių, roplių, paukščių, žinduolių ir kt. – gyvenimo tarpsniai. Knyga bus naudinga gamtininkams, žemdirbiams, miškininkams, gamta besidominčiam jaunimui. UDK 502(474.5)(059)
Gediminas Isokas Lietuvos gamtos kalendorius Knygos dailininkas-maketuotojas Leonardas Armonas Meninis redaktorius Romas Dubonis Nuotraukų autoriai: Jonas Augustauskas, Indrė Isokaitė, Gediminas Isokas, Leonardas Armonas Piešiniai: Asta Kiršienė Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius www.mintis.eu Spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius Kaina sutartinė