Lietuvaitė by www.mintis.eu

Iš korėjiečių kalbos vertė

Dzinseok Seo

MINTIS VILNIUS

2014

UDK 821.531-31 Ii-01

Versta iš Yi Munyol 이문열 Lietuvaitė 리투아니아 여인 2011

Knygos leidybą rėmė Lietuvos kultūros taryba Korėjos literatūros vertimų institutas This publication has been funded by

ISBN 978-5-417-01074-3

Tu r i n y s

Prologas I II III IV V VI Epilogas

7 13 43 75 111 145 185 229

Lietuvaitė

Prologas

Kai visi teatro kolegos, kurie buvo užsukę apžiūrėti mano naujojo būsto ir pradykinėjo čia visą gražią dieną, išsiskirstė, butas nuščiuvo. Tyloje jausdavausi ramus ir laisvas. Prie vienišiaus gyvenimo jau buvau pripratęs, jis nebekėlė nei nuobodulio, nei kitokių nepatogumų ir priminė nesuplanuotas atostogas, kai diena keičia dieną nieko nesitikint ir nelaukiant. Baimindamasis, kad neapimtų liūdesys, vaikštinėjau po tamsėjantį butą, dairydamasis, ko nusistverti, ir mėgindamas nuginti šį nemalonų pojūtį. Persikraustydamas pasinaudojau krovinių pervežimo firmos moderniu pavadinimu „Moving Express“ paslaugomis, tad pagal sutartį visi daiktai turėjo būti ten pat, kur buvo ir ankstesniame bute. Tačiau keletui daiktų neatsirado vietos, nes naujasis butas buvo kur kas mažesnis už senąjį. Jie tebebuvo sukrauti popierinėse dėžėse, užgriozdinusiose ankšto sandėliuko grindis, o pritrūkus vietos buvo sumestos svetainės kampe. 7

Yi Mu ny o l

Atrodo, kad dauguma šių daiktų buvo saugomi erdvios ankstesnio buto svetainės sieninėje spintoje arba lentynose. Net apsidžiaugiau susiradęs darbelį, padėsiantį ištverti pirmojo vakaro vienatvę ir tylą naujajame bute, tad nuo rietuvės svetainės kampe nusikėliau viršutinę dėžę ir atplėšiau lipnią juostelę. Joje radau visokių daikčiukų, kraustantis suvyniotų į polietileno plėveles, – antikvarinių dirbinių, namų papuošimų, suvenyrų, kurių privalu parsivežti iš kelionių ir išdėlioti visur po namus. Ankstesniame bute dauguma jų stovėjo sieninės spintos lentynose. Kartais jie primindavo vietas, iš kurių juos parsivežiau, ir aš pasinerdavau į malonius prisiminimus, tačiau dabar tai tebuvo bevertės ankstesnio gyvenimo nuolaužos. Pamaniau, kad juos reikėtų išdalyti žmonėms, tebeturintiems aistrą kiekviena proga ką nors pirkti ir kaupti, ir, užvožęs dangtį, perkėliau dėžę į kampą sandėliuke. Antroji dėžė buvo lengvesnė nei pirmoji. Ją atidaręs radau keletą albumų ir daug maišelių su nuotraukomis. Jie turbūt taip pat buvo saugomi sieninėje spintoje ir jos stalčiuose. Pamačius milžinišką kiekį nuotraukų, mane išsyk užvaldė keistas jausmas, veikiau nepasitenkinimas. Jose turėtų būti mano daryti vaizdai, bet kam tiek daug jų prifotografavau. Nusiminiau, lyg pripažindamas ilgai slėptą kaltę, net gėdą. Ar iš tiesų buvo ką taip karštligiškai fiksuoti ir kaupti. Ką aš norėjau išsaugoti ir kam ketinau palikti visą šitą šiukšlyną... Suirzau dar labiau nei atvėręs suvenyrų dėžę, išėmiau albumus bei nuotraukų maišelius ir išdėsčiau ant svetainės grindų. Sprendžiant iš senoviškų albumų viršelių, tai buvo senų fotografijų rinkiniai, o nuotraukos maišeliuose atrodė fotografuotos vėliau, dalis jų buvo sudėta į albumą, o likusios sumestos 8

Lietuvaitė

į krūvą. Matant nuotraukų šūsnį, kuri dabar atrodė keliskart didesnė nei dėžėje, apėmė dar didesnis ryžtas imtis negailestingos egzekucijos. Nors ne visos bevertės, vis tiek jų per daug. Jeigu sumanysiu parodyti tą nuotraukų krūvą nepažįstamiems žmonėms, ką gi jie pagalvos? Baugu net įsivaizduoti, kad vaizdais virtusios mano veltui iššvaistyto laiko akimirkos gali patekti į visiškai nepažįstamų žmonių rankas. Taigi, viską turiu sunaikinti savo rankomis... Plėšiau vieną po kito nuotraukų pilnus maišelius ir pyliau nuotraukas ant grindų su tokiu ryžtu, lyg būčiau per akimirksnį pasenęs keliomis dešimtimis metų ir jau stovėčiau ant mirties slenksčio, po to ėmiau jas po vieną apžiūrinėti. Tarsi žudikas, sudarinėjantis aukų sąrašą, atrinkinėjau nuotraukas, skirtas saugoti arba išmesti. Nežinia kodėl subjurus nuotaikai, mano atranka vis griežtėjo. Perverčiau apie tris šimtus fotografijų, bet vertų išsaugoti kaip savo gyvenimo liudijimą atradau ne daugiau kaip dvidešimt. O gyvenimiškosios tragedijos ir komedijos, kurias netikėtai priminė dalis išmesti skirtų nuotraukų, tik sustiprino pasiryžimą šią griežtą atranką tęsti. Lyg rūstus teisėjas praplėšiau dar vieną fotografijų maišelį, kad galėčiau nulemti jų likimą – žūti ar būti. Tačiau pervertus vos kelias, į rankas pakliuvo intriguojantis kadras, kurio kilmės ar istorijos greitosiomis negalėjau prisiminti. Mano dėmesį patraukė labai keistas peizažas – manyčiau, kad jis buvo nufotografuotas kažkur Europoje: daugybė didelių ir mažų stulpų, tankiai susmaigstytų ant neaukštos kalvelės vidury laukų. Suvaldęs apėmusį pasidygėjimą, įsižiūrėjau atidžiau. Vargais negalais susigaudžiau, jog šioje panoraminėje nuotraukoje 9

Yi Mu ny o l

į pašiauštus ežio dyglius panašūs daiktai kalvos viršūnėje yra įvairaus dydžio kryžiai, tačiau stigo informacijos, kur yra ši vieta ir kas ją sukūrė. Tyrinėdamas fotografiją, sukiojau ją į abi puses, apžiūrėjau ir nugarėlę, jos dešinėje pusėje mažais skaičiukais buvo įrašyta fotografavimo diena – 1993 09 24. Dabar užsigeidžiau sužinoti daugiau, visas fotografijas iš šio maišelio išpyliau tiesiog ant grindų. Neprireikė daug laiko susirasti dar tris nuotraukas, kurios, be abejonės, buvo susijusios su pirmąja. Vienoje iš jų buvo matyti bendras kalno vaizdas. Kadangi fotografuota iš arti, paaiškėjo, kaip šis kalnas susiformavo. Žiūrint į medinius laiptelius, iš pakalnės kylančius į kalvos viršūnę, matyti, kad tai dirbtinis kryžių miškas, tačiau tikriausiai ne kapinės, nes nematyti jokių kitų paminklų. Kiti kadrai buvo daryti iš skirtingų vietų, vėliau padidinti. Viename jų gerai matyti maži ir dideli kryželiai, kurie lyg bambukų giraitė supo seną kryžių, aukštesnį už žmogų. Įvairiausi kryžiai – nuo aukšto lyg telegrafo stulpas, su prikaltu užrašu, iki pajuodusių nedidelių trapių kryželių ar tik kryžmai surištų medžio pagaliukų, – taip tankiai dengė kalno viršūnę, kad nebesimatė žemės, ir tai dar labiau mane sukrėtė. Kitoje nuotraukoje įvairaus dydžio kryžių buvo sustatyta aplinkui mergelės Marijos skulptūrą, kurios rankos buvo taip tankiai apvytos rožiniais, kad nė šapelio nebūtų kur įterpti. Atrodė, kad šis kalnas radosi kaip kryžius stačiusių žmonių stipraus pamaldumo išraiška. Tik atidžiai apžiūrėjęs kitas tris fotografijas sugebėjau suvokti kryžių kalno paskirtį – šis kryžių miškas buvo sukurtas kažko nuoširdžiai trokštančių žmonių. Bet vis dar negalėjau suprasti, nei kur ta vieta, nei iš kur pas mane atsirado šios foto10

Lietuvaitė

grafijos, net keturios viename maišelyje. Dar kartą įdėmiai jas apžiūrėjęs pagaliau radau užuominą, sugrąžinusią mane prie kryžių kalno. Tai buvo du sakiniai, greitosiomis angliškai užrašyti ant dvigubai už kitas didesnės seno kryžiaus fotografijos nugarėlės. Hi l l of Cross es. Si au li ai1 Parašo nebuvo, bet braižas pažįstamas, jis staiga priminė ir fotografijos siuntėją, ir net seniai užmirštą balsą: – Nežinau, ar tai tinkamas palyginimas, bet jų kryžių kalnas labai panašus į mūsiškį akmenų bokštą prie šventojo medžio, čia įkūnytos nuoširdžios paprastų žmonių svajonės. Teko girdėti, kad kryžiai šiame kalne pradėti statyti XIX amžiaus viduryje, po sukilimo prieš Rusiją, kurį įkvėpė Lenkijos nepriklausomybės judėjimas. Tuomet žmonės ėmė statyti kryžius ir šventųjų skulptūrėles, apraudodami rusų kareivių nužudytus arba į Sibirą ištremtus žmones ir melsdami, jog šie sugrįžtų. Paskui, per 1918 metų kovas už nepriklausomybę, kryžiai buvo statomi karo aukoms atminti ir meldžiant nepriklausomybės, ir pagaliau, atgavus nepriklausomybę, ši vieta tapo tautos šventove. Tačiau prieš Antrojo pasaulinio karo pabaigą Sovietų Sąjunga dar kartą aneksavo tą valstybėlę ir visokiais būdais siekė šį kryžių kalną sunaikinti. Nors mėgino juos sudeginti, buldozeriais sulyginti su žeme, kas nors juos vėl atstatydavo ir išsaugojo iki šiol. 1991 metais atgavus nepriklausomybę, Vyriausybė šią vietą paskelbė šventa. Šiuo metu ne tik vietiniai žmonės, bet ir 1

Kryžių kalnas. Šiauliai (angl.) – vertėjo pastaba.

Yi Mu ny o l

svečiai iš užsienio čia stato arba pakabina po kryželį, tad netrukus čia gali būti daugiau nei milijonas jų. Šio balso savininkė išniro mano atmintyje ne kaip subrendusi moteris, kurią pastarąjį kartą mačiau prieš dešimtmetį, o kaip šviesiaplaukė ilgakasė ir rudakė egzotiško grožio vienuolikmetė mergytė, sutikta prieš trisdešimt metų.

Lietuvaitė

1970 metų vidurį atsimenu kaip nuolatos apsiniaukusią vasaros popietę. Kai, rodos, tučtuojau trenks žaibas ir prasidės audra, galinti nušluoti visą pasaulį, tuo pat metu kažkas džiugina, auga, sirpsta ir bręsta. Pirmieji metai, praleisti ruošiantis stojamiesiems egzaminams į universitetą po praeitų metų nesėkmės, įsirėžė mano atmintyje būtent taip, po 1972 metų spalio konstitucijos pataisos brendo ir politinio gyvenimo permainos. Turiu omenyje įtampą ir politinę krizę, kurias sukėlė valdžios perdavimo sūnui įstatymas, priimtas Šiaurės Korėjoje, ir prezidento Parko konstitucijos pataisos1 Pietų Korėjoje, 1970-ųjų 1

1972 m. spalį Korėjos Respublikos prezidento Pak Čionghyi iniciatyva buvo priimtos konstitucijos pataisos, sustiprinusios jo galias ir leidusios likti prezidento poste neribotą laiką. Politinė padėtis tapo vis labiau autokratinė, buvo susidorojama su oponentais, pažeidinėjamos žmogaus teisės. Dalis visuomenės buvo nepatenkinta tokia situacija šalyje, stiprėjo politinės opozicijos, studentų, intelektualų, disidentų judėjimai, tačiau jie neįtraukė plačiosios visuomenės ir nebuvo masiniai.

Yi Mu ny o l

pradžioje žlugus abiejų Korėjų draugiškam sambūviui. Kita vertus, tai ženklino ir sėkmingą Pietų Korėjos industrializaciją, eksportas, siekęs vos šimtą milijonų dolerių 1960-ųjų viduryje, per dešimtmetį padidėjo daugiau kaip penkiasdešimt kartų, tai rodė, kad Korėja jau pradėjo pakilimo etapą pagal W. W. Rostowo visuomenės raidos etapų teoriją. Visą 1970-ųjų vasarą praleidau antrą kartą ruošdamasis stojamiesiems universiteto egzaminams, kaip beviltiškas, viskuo nusivylęs studentas kursuodavau tarp mokyklos Guangboko rajone ir savo namų Nambumino rajone Busano mieste. Tuo metu gyvenau Čonmos kalno papėdėje, iš kur gerai matėsi Sanboko greitkelis, o aš lyg laikrodžio švytuoklė kasdien judėjau iki mokyklos ir atgal. Anksti ryte leisdavausi siaura gatvele žemyn iki pagrindinės gatvės, kurioje buvo autobuso stotelė, miesto autobusu važiuodavau iki mokyklos, visą dieną blaškydavausi tarp mokyklos ir skaityklos apsimetinėdamas, kad uoliai ruošiuosi egzaminui, ir tik sutemus grįždavau į namus – toks buvo mano gyvenimas. Tėvai manė, kad kasdien iki pietų klausausi paskaitų, o likusį laiką mokausi tylioje skaitykloje netoli mokyklos. Tačiau iš tiesų didžiąją mokymuisi skirto laiko dalį aš praleisdavau trečiarūšiame kino teatre, kuriame rodydavo du filmus iš eilės, nueidavau ir į porą prastų vietinių teatrų, kaip tik tuo metu jie pradėjo kurtis, taigi švaisčiau laiką – ir negalėčiau pasakyti, kad dėl to gailiuosi. Tereikėjo dešimties minučių pėsčiomis nusileisti siaura gatvele iki autobuso stotelės, ši gatvelė buvo keistai padalinta į tris dalis. Vos išėjus iš namų takas buvo toks siauras, kad juo nepravažiuotų net vežimėlis. Paėjus keletą minučių, šį taką kirto 16

Lietuvaitė

Epilogas

Prabėgo jau dešimt metų... Daugiau Hėrion niekada nebegrįžo į Korėją. Paskaičiau trumpą žinutę, kad dirba muzikos redaktore viename garsiame Brodvėjaus teatre, į kurį buvo sunku patekti korėjietiškos kilmės žmonėms, tačiau negirdėjau, kad ji dar kada nors būtų apsilankiusi Korėjoje. Sakoma, kad, nutolus kūnams, nutolsta ir sielos. Baigdamas šeštąją gyvenimo dešimtį jaučiuosi keistai pavargęs ir atsiminimai apie ją darosi panašūs į sapną. Stengiuosi tikėti, jog tai, ką ji sakė atsisveikindama, buvo tiesa. Stengiuosi įsivaizduoti ją klajojančią su savo gyvuliais po atšiaurią svetimą žemę arba kaip įvairius pasaulio kraštus linksminančią keliaujančią muzikantę. Tačiau vos apie ją prakalbus, aplankius prisiminimams arba išgėrus vidury nakties, matau ją vienišą, stovinčią Lietuvos pajūryje, veidu, atgręžtu į jūrą, ir vėjo kedenamais smėlio spalvos plaukais.

229

Ii-01

Yi, Munyol Lietuvaitė: romanas / Yi Munyol; iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo. – Vilnius: Mintis, 2014. – 232 p. ISBN 978-5-417-01074-3 „Lietuvaitė“ – pasakojimas apie miuziklų kūrėją – muzikos redaktorę, kurios tėvas yra korėjietis, o mama – lietuvė. Romane atsiskleidžia maištinga meniška siela, XXI a. herojės tapatybės ir meilės paieškos, melancholiškas būdas ir klajoklė dvasia, skatinanti įveikti kraujo ryšius bei prisirišimą prie gimtinės ir nesiliauti sekti savąjį pašaukimą. UDK 821.531-31

Yi Munyol lietuvaitė Iš korėjiečių kalbos vertė Dzinseok Seo Vertimo konsultantė Saulė Matulevičienė Redaktorė Sandra Balžekaitė Meninis redaktorius Romas Dubonis Maketuotoja Danutė Navickienė Tiražas 800 egz. Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius Spaustuvė „Petro ofsetas“, Savanorių pr. 174D, LT-03153 Vilnius ISBN 978-5-417-01074-3

Knygos inter netu

w w w.mint is.eu