Kryptis – Rytai by www.mintis.eu

Vi d mant as Š mi g e l s k as

MINTIS VILNIUS 2013

UDK 821.172-92 Šm-14

Knygos leidimą rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

ISBN 978-5-417-01061-3

Tur i nys

Įvadas

Iš Rusijos – be pykčio Tarybinė ir nedraugiška sostinė (Maskva)

Pirkome „Žigulius“ (Krasnojarskas, Severobaikalskas)

„Jūsų vaikai gražūs“ (Severobaikalskas, Nižnij Angarskas) Autobusų grafikas „lankstus“ (Ulan Udė, Turka) Išdraskyta tauta (Turka, Ust Barguzinas)

„Žiguliai“ ėjo kaip tankas (Ust Barguzinas)

Dievams aukojamos ir nuorūkos, ir degtinė (Ust Barguzinas, Svetoj Nos)

Garlaivis, plaukiantis kiekvieną savaitę, per vasarą plaukė du kartus (Olchonas) Sužinoti tiesą iliuzijų neturi (Olchonas, Irkutskas, Sliudenka, Baikalas) Magistralę užliejo (Baikalas, Sliudenka, Ulan Udė)

Vienuoliai rengėsi prezidento vizitui (Ulan Udė, Krasnojarskas)

Kelionė į Koktebelį Rėžiantis nacionalizmas (Karpatai) Moldova: vynas ir... vynas (Moldova)

70 76

Lietuviški numeriai padniestriečių nestebina (Padniestrė)

„Kas nemoka rusiškai, kalašnikovas išmokys“ (Padniestrė)

„Mano draugai per gyvenimą eina maršu“ (Odesa) Statybinės medžiagos – po miestu (Odesa) Dovaną mielai atsiimtų... (Krymas)

102

Tarp Egipto ir Tarybų Sąjungos (Krymas)

108

Už vaikystės svajonę – 50 grivinų (Krymas) Jų daug, bet nepikti (Kelias)

112

116

Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos Armėnu būti negerai... (Tbilisis)

124

Ir seksą sugalvojo gruzinai (Sighnaghis) Vynas liejasi laisvai (Alazanio slėnis)

130 136

Dabar žinau, kaip kepti šašlyką! (Lagodekhis) Jautėmės kaip BBC komanda (Tušetija)

146

Pas užkeiktuosius vienuolius (Stepantsminda) Stalinas padeda užsidirbti (Goris, Boržomis) Bus miestas-sodas (Svanetija) Vadyba išvystyta (Batumis)

140 152 156

162 168

Be Abchazijos nenurims (Batumis, Tbilisis)

172

Įvadas

Kitam prieplaukos kampe dainavo du šešiasdešimtmečiai. Buvusius BAM’o statytojus į Severobaikalską atginė nostalgija. Atvažiavo iš Uralo, pasistatė palapinę, grojo ir visus vaišino spiritu. Vidurnaktį apie juos buvo susibūrę dvidešimt trisdešimt klausytojų ir spirito gėrėjų Severobaikalskas, Buriatijos Respublika, Rusijos federalinis subjektas

Vagonėlyje, į kurį buriatas svetingai pakvietė, jau gyveno jis pats ir jo vairuotojas. Vietoj lovų sukalti gultai – Ust Barguzinas, Buriatijos Respublika

Bendras tualetas originalus tuo, kad durų varčia – į kabinos vidų, ir, norėdamas užsidaryti, turi užlipti ant unitazo – Ulan Udė, Buriatijos Respublika

Įva d a s

Mediniai žmogeliuko formos tušinukai, marginti guculiškais raštais, primena vaikystę – tokius iš Ukrainos lauktuvių parveždavo. Dabar Karpatuose parduodami patobulinti: timptelėjus žmogeliuką už kelnių, iššoko degtukas... Še tau degtuku per vaikystės nostalgiją... – Karpatai, Ukraina

Kišiniovo centre įprastas vaizdas – du šienpjoviai ir grėbėjėlė... – Moldova

Šioje knygoje sudėti pasakojimai apie tris keturių keturiasdešimtmečių keliones. Mūsų grupė: verslininkai, pagal išsilavinimą inžinieriai, anykštėnas Aidas ir vilnietis Rimgaudas; pagal diplomą istorijos mokytojas, o gyvenime ūkininkas ir verslininkas iš Anykščių rajono Ričardas ir aš, geografijos mokytojas, dirbantis „Anykštos“ žurnalistu. Rimgaudas yra dar ir profesionalas fotografas, fotomenininkas, pozityvo ieškantis ir randantis, regis, ir ten, kur gėriu net nekvepia... Jis šios knygos iliustracijų autorius. Į pirmąją kelionę – Sibirą – Ričardas nevažiavo. 2009 rugpjūtį Baikalo apylinkėse blaškėmės trise. 2010 rugsėjį po Ukrainą, Moldovą ir Padniestrę bei 2011 rugpjūtį po Gruziją keliavome jau keturiese. 3–4 savaičių kelionių, žinoma, nepakanka, kad pažintum aplankytą

Elektrinės direktorius leido vaikščioti po įmonės teritoriją ir fotografuoti, bet „žydrieji šalmai“ buvo nepatenkinti. Rėkė, kad nušaus ir dar fotoaparatą atims. Sakau – man direktorius leido. „Atsirado, blyn, viršininkas. Dink, sakau“, – kas valdo užtvanką, dėl kurios 1992 metais vyko aršiausi mūšiai, paaiškino rusų kariuomenės taikdarys – Padniestrė, Moldova

Šviesoforų spalvas odesiečiai vertina kūrybiškai – niekas iš pėsčiųjų, degant raudonam signalui, nestoja. Skirtumas tarp raudonos ir žalios tik toks, kad, degant žaliai, pėstieji eina lėčiau ir nesidairydami – Odesa, Ukraina

kraštą. Bet per tiek laiko jį galima pamilti arba suvokti, kad niekad, niekad ten nenorėtum grįžti. Nors velniai žino... Kelionės prasidėjo nuo atsitiktinių postringavimų. Kartą, pietaudamas su Aidu, pradėjau šnekėti, kad man visai neįdomu atostogauti kurortuose. Sakau, važiuočiau geriau į kokį Sibirą, bet juk tokiai kelionei daugiau kvailių nerasi… Aidas šią mintį pasigavo ir dar mikliai surado trečią „kvailį“, daug metų nematytą savo grupioką Rimgaudą. Teko važiuoti. Į Krymą automobiliu išsiruošėme todėl, kad… norėjome pabandyti keliauti tokiu būdu. O Krymas pasirodė esantis geras tikslas kaip tik įkinkyti automobilį. Pasiekti Krymo miestelį Koktebelį įpareigojo gražus rusų režisierių Aleksejaus Popogrebskio ir Boriso Chlebnikovo filmas „Koktebelis“. Jame beveik nepasakojama apie miestelį, tik

Įva d a s

Vienam Alupkos restorane, kur gyva muzika, vakarą leido pusamžė ponia. Ji kartais pakildavo nuo kėdės, pasistaipydavo vidury restorano, paskui prie staliuko išlenkdavo degtinės ir vėl eidavo kratytis... Aplinkiniai jai plojo – atrodo, nuoširdžiai... – Krymo Autonominė Respublika Ukrainos sudėtyje

Ukrainos keliuose milicininkų – kaip šunų, ant kiekvieno kampo. Gal kokius 200 km nuvairavęs, Aidas konstatavo: „Pravažiavau 12 postų“ – Ukraina

pati Koktebelio, į kurį filme autostopu keliauja tėvas ir sūnus, idėja sklando. Sprendimą keliauti Gruzijon, regis, priėmė vienas Aidas. Idėją vieningai palaikėme: kalnai, vynas, geri žmonės ir nei vienas iš mūsų ten nesame buvę. Renkantis keliones, mums visada didelę reikšmę turi pinigai – kam grūstis į brangią Kamčiatką, jeigu pigioje Gruzijoje nesame buvę. Kamčiatka bus vėliau, kai praturtėsime ir kai kelių tūkstančių kilometrų spinduliu aplink Vilnių neliks nematytų vaizdų. Visuomet pasirenkame apytikslius maršrutus. Keliaudami į Sibirą, žinojome: tikslas – Baikalo ežeras, tačiau skridome iki Krasnojarsko. Ir ne dėl to, kad bilietų iki Irkutsko nebuvo – norėjome pamatyti tikrą Sibirą, pavažiuoti BAM’u, žodžiu, dar kažko norėjome – ne tik Baikalo…

Jis tikino, kad per Rusijos–Gruzijos karus rusų pusėje kariavo daug samdytų armėnų ir kazokų, kurie pasižymėjo žiaurumu. Vaša įrodinėjo, kad per karą Pietų Osetijoje armėnai žaidė futbolą, vietoj kamuolių spardydami nužudytų gruzinų galvas – Mccheta, Gruzija

Akivaizdu, kad sovietmečiu Gruzija klestėjo, o dabar yra ištikta krizės. Ir gal ne tiek ekonominės, kiek psichologinės. Regis, depresija sergama ne individualiai, o grupėmis, kaimais, regionais – Kachetija, Gruzija

Išsirengus į Krymą, buvo aišku: reikia nuvažiuoti į Karpatus, Moldovą, Padniestrę, Odesą ir Jaltą. Norėjau ir į Donecką, bet kelionės laikas „išsitempė“, ir šachtininkų miestui teko nuobodžiauti be mūsų. Automobiliu važiuoti yra gerai: bet kada galima nuspręsti, kad dabar verčiau į kairę, nei į dešinę; ten, kur patiko, galima pasilikti ilgiau, o kur intuicija sako – neverta net sustoti, galima ir pralėkti… Niekam, net „Ukrainos geležinkeliams“, nesi įsipareigojęs. Kryme Rimgaudas ne kartą yra buvęs, tad turėjome ir antrą informacijos šaltinį (pirmas – internetas). Prieš kelionę į Gruziją Aidas atliko išsamią šios šalies analizę. Mūsų žvilgsnių vertų objektų jis parinko tiek, kad, nuskridus į Tbilisį, lankytinas Gruzijos vietas teko revizuoti atmetant. Grįžęs iš kelionių, bibliotekoje atsitiktinai aptikau rusišką 2010 metais išleistą albumą „100 pačių gražiausių ir nuostabiausių TSRS

Įva d a s

Gruzinas nebūtų gruzinas: negi svečią pėsčią išleis. Tad prieš savo valią atsidūriau „Žiguliuose“. Automobilis neužsivedė, bet šeimininkas rankų nenuleido. Bendrakeleiviams liepė stumti. Šeimininkas sėdėjo nežmoniškai išsitempęs, bet kai variklis suburzgė, jo veidą užplūdo palaiminga šypsena, kupina išdidumo. Važiuodamas per kaimą, gal penkiasdešimt kartų sveikinosi su praeiviais, keletą kartų sustojo pasikalbėti, o kaimo kvailį parvežė namo – Gyvenvietė netoli Lagodekhio, Gruzija

vietų“. Pavartęs susižavėjau mūsų grupės nuojauta – jei jau prie kurio iš tų grožių priartėjome kelių šimtų kilometrų atstumu, tai ir pamatėme. Ko gero, net ir neklausinėdamas aplinkinių, pro kažką ypač vertinga nepraeisi – šeimininkai nurodys: „Ei, – sakys, – vyrai, jūs dar ten nebuvot“. Kur būtų gera sugrįžti? Jei turėčiau daug pinigų, bent kartą per metus skrisčiau į Odesą. Ir ne tiek dėl miesto didybės, kiek dėl ironiškų, bet geranoriškų odesiečių. Į Padniestrę draugus vežčiau kaip į Grūto parką – gyventi ten nesinori, bet netikra valstybė įdomi kaip muziejus. Kaukazo kalnuose daugelyje vietų – gerai: ir nuolat besikeičiantis Kazbekas stiprus, ir ant šlaitų išmėtyti tušetų nameliai, ir tirpstantys ledynai Šcharos papėdėje… O Olchono sala Baikale tiek galinga, kad geriau į ją negrįžti. Tegu sąmonė saugo pirminę šamanų šventovės ir tremtinių ašarų jėgą.

Ukrainiečiai rimtais veidais aiškino, kad tai ne šypsena, o bukas ginklas, kurį panaudojęs, galiu užgrobti lėktuvą. Sutikau: „Žinoma. Visuomet taip darau, jau ne vieną lėktuvą esu nuvaręs“. „Gerai, – sako, – padėk šokoladą ant kondicionieriaus ir nešdinkis su visu akmeniu...“ – Kijevo oro uostas, Ukraina

Vienas iš vėlesnių pašnekovų pasakojo, kad Svanetijoje per vestuves vyksta vyno gėrimo varžytuvės. Laimi tas, kuris daugiausiai išgeria, nenuėjęs į tualetą. Paprastai kovojama dėl gyvo prizo – ožiuko ar avino – Svanetija, Gruzija

Tarybinė ir nedraugiška sostinė M

A V K AS

Tr ump ai Maskva. Rusijos sostinėje gyvena per 10 mln. žmonių. Miesto plotas – 1101 kv. km. Maskva istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1147 metais. 1712 metais Petras I sostinę iš Maskvos perkėlė į Sankt Peterburgą, tačiau carai ir toliau buvo karūnuojami Maskvoje. Sostinės statusas miestui grąžintas po 1917 metų revoliucijos. Jau XX amžiaus pradžioje Maskva buvo milijoninis miestas. Kremlius. 30 ha plotas apjuostas sienomis – senoji Maskvos tvirtovė, kurioje ir dabar yra ir prezidento, ir vyriausybės rezidencijos, galybė cerkvių. XI–XII amžiuje ten, kur dabar Kremlius, jau buvo gyvenvietė, XVII amžiaus pabaigoje – miestas su gatvėmis, XVIII–XIX amžiuje Kremlius perstatytas. Rusija. Didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė – 17 mln. kv. km – 11,3 proc. pasaulio ploto. Subyrėjus Tarybų Sąjungai, Rusija prarado mažiau nei ketvirtadalį teritorijos (TSRS plotas – 22,4 mln. kv. km) ir pusę gyventojų (1990 m. TSRS buvo 293, iš jų Rusijoje – 147, dabar Rusijoje – 141 mln.). Bent trylika Rusijos miestų yra milijoniniai. 80 proc. Rusijos gyventojų – rusai. Didžiausia tautinė mažuma – totoriai (5,5 mln., arba beveik 4 proc., visų gyventojų). Laikas. Rusijoje net aštuonios laikos juostos, o skaičiuojant ir Kaliningrado sritį – devynios. Maskvos laikas nuo Krasnojarsko skiriasi keturiomis, nuo Irkutsko – penkiomis, nuo Magadano – aštuoniomis valandomis. Kainos Maskvoje (2009) Žalios mėsos ar faršo kilogramas prekybos centre – 40–50 Lt. Pigiausios dešros kilogramas – apie 50 Lt. Puslitris degtinės – 8–500 Lt. Kelionė traukinuku iš Vnukovo oro uosto iki Maskvos – 25 Lt.

Į Maskvą iš Lietuvos atvažiavome maršrutiniu autobusu. Iki skrydžio į Krasnojarską buvo likusi beveik para. Tiesa, Maskvoje vietoj paros teko praleisti pusantros... Prieš pat planuotą skrydį sužinojome, kad pakeistas grafikas, todėl startuosime ne ryte, o vakare. Dėl šio keleiviams sukelto nepatogumo oro linijų kompanija nepuolė atsiprašinėti, tiesa, kai užstrigusieji oro uoste sukėlė skandalą, aistras malšinti buvo atsiųsti net penki firmos atstovai. Ir viešbutį pažadėjo, ir karštą maistą. Viešbutį, į kurį kelioms valandoms nuvežė, vertėjo pamatyti – tai buvę prabangūs poilsio namai, kuriuose remontas, net kosmetinis, nedarytas mažiausiai trisdešimt metų. Švaru, bet viskas labai tolygiai ir nuosekliai nugyventa. Gavome pietus – agurkinės sriubos, „sosiską“ (tokia savitos veislės dešrelė) su bulvių koše ir kompoto. Pietūs kaip mano mokyklos valgykloje. Skirtumas tik toks, kad Maskvos „sosiska“ daug skanesnė nei mokyklinė. Maskva paliko atgrasaus miesto įspūdį. Net tualetų prižiūrėtojos sugeba susireikšminti. Būtinai aprėks, jei paklausi, kiek kainuoja nusilengvinti, arba paprašysi popieriaus. Mūsų „viešbučio“ registratorė iš paskutiniųjų stengėsi šokdinti ir taip jau piktus keleivius. Mano bendrakeleivių pavardės dviskiemenės, bet moteriai jas buvo sudėtinga užsirašyti. Vis dėlto užsirašė „Gilys“, paskui – „Šlekys“, bet pasipiktino: „O kodėl judviejų pavardės tokios pačios!?“ Supratau: man su savo pavarde bus šakės. Taip ir buvo – barė, kad

Ta r yb i n ė i r n ed ra u gi ška so st i n ė ( M ASK VA )

nemoku pasakyti, o kai paprašė paso – atsilyginau. Sakau – nepadės ir pasas. Eilėje laukę rusai palaikymą pademonstravo vieningu juoku. Maskva nedraugiška ir dėl greito pinigų „nusiurbimo“. Net, regis, smulkmenos – bagažo pakavimas, saugojimas, kelionė traukinuku į oro uostą – pastebimai plonina piniginę. Žiūrėk, 100 Lt ir nėra. Vnukovo oro uoste puodelis kavos kainuoja 12–13, pigiausio alaus butelis – 12 Lt. Sugalvojęs papietauti kurioje nors Arbato kavinėje, nesunkiai atsisveikinsi su 100 Lt. Tiesa, grįžtant, kai jau nebesinorėjo kaip akis išdegus lakstyti po sostinę, susiradome pigesnių ir visai padorių maitinimo įstaigų. Pasirodo, Raudonojoje aikštėje stovinčiame prabangiajame GUM’e (valstybinė universalinė parduotuvė) yra ne tik prabangių ir brangių parduotuvių ir kavinių, bet ir valgykla nr. 57. Joje patiekalų kaina iki 10 Lt, o kokybė visai pakenčiama. Beje, maskviečiai, matyt, neblogai uždirba – matėme metro sienas nukabintas darbo skelbimais – požemių valytojams siūloma, regis, 1200 Lt alga. Lenino nepavyko aplankyti. Pasirodo, tik vieną dieną per savaitę vadas priima lankytojus. Labai logiškas sprendimas: jei kas dieną bus atviros mauzoliejaus durys – gali nebūti eilių...

Viršuje: 1586 m. iš bronzos išlieta patranka „Caras“. Jos ilgis – 5,34, vamzdžio skersmuo – 1,2 m. Per karinius veiksmas patranka nebuvo panaudota, tačiau nustatyta, kad bent vieną kartą iš jos yra iššauta. Šalia patrankos guli beveik po 2 t sveriantys geležiniai sviediniai – tokiais patranka šaudyti negali.

Apačioje: Maskvoje gyvena per 10 mln., o tarp jų įsimaišius dar vienam kitam milijonui turistų, susidaro įspūdingas „žmogynas“. Milijoniniu miestu sostinė tapo dar XIX a.

Pirkome „Žigulius“ AS K S R A AS J K O S N L S A KRA AIK B O R SEVE

Tr ump ai

Krasnojarskas. Šio miesto gyventojų teigimu, Krasnojarskas yra svarbiausias Sibiro miestas, lyg ir sostinė. Tiesa, Novosibirsko gyventojai mano kitaip... Krasnojarske – 960 tūkst. gyventojų, veikia devynios aukštosios mokyklos, Rusijos mokslų akademijos Sibiro filialo mokslinis centras. Jenisiejus. 4092 kilometrų ilgio upė, kuri išteka iš Sajanų kalnų, įteka į Arkties vandenyną. Vandeningiausia Rusijos upė, jos debitas žiotyse – 20 tūkst. m3/s. Pagal šį parametrą Jenisiejus šeštas pasaulyje. BAM’as. Baikalo–Amūro magistralė. 4300 kilometrų geležinkelis nuo Taišeto iki Sovietskaja Gavanės. BAM’as nutiestas šiauriau senosios Transsibiro magistralės. Transsibiro magistralė driekiasi piečiau Baikalo ežero, BAM’as – šiauriau. Pastarąjį tiesti nurodyta dar 1932 metais. 1938 metais traukiniai jau važiavo BAM’as–Tynda ruožu, bet 1941 metais bėgiai šiame ruože greituoju būdu nurinkti, jų reikėjo Stalingradui ginti. 1946–1954 metais nutiesta Taišeto – Ust Kuto ir Komsomolsko prie Amūro – Sovietskaja Gavanės ruožai. O visa magistralės trasa galima važiuoti tik nuo 1989 metų. Daugelyje BAM’o gyvenviečių geležinkelis yra vienintelis būdas susisiekti su Pasauliu. Trasoje yra 142 tiltai, ilgesni nei 100 metrų, 8 tuneliai. Paskutinis 15 kilometrų ilgio tunelis pradėtas eksploatuoti 2001 metais. 30 tūkst. žmonių apdovanoti medaliais „Už BAM’o statybas“.

Maskvos miesto vyriausybės oro linijų kompanijos lėktuvas Krasnojarske nusileido paryčiais. Laikrodžius pasukome 4 valandas į priekį: palyginti su Lietuva, laiko skirtumas jau +5 valandos. Autobuso iki Maskvos ir lėktuvo bilietus iki Krasnojarsko ir atgal turėjome nusipirkę iš anksto, o nuo šio Sibiro miesto rengėmės keliauti kaip tikri laukiniai turistai – be griežto maršruto ir kelionės grafiko. Krasnojarske apsistojome išsinuomotame bute. Beje, Sibire butų nuoma parai ar net valandai klesti. Krasnojarsko ir Irkutsko sienos nukabintos tokiais skelbimais. Nuomojami butai – tvarkingi ir gana nebrangūs, kai sąskaitą daliji trims. Krasnojarske už vieno kambario butą mokėjome 240, Irkutske už dviejų kambarių – 150 Lt. Krasnojarske bandėme išsinuomoti automobilį. Naiviai galvojome, kad, turėdami „Žigulius“, aplėksime visą Baikalą, o gal net ir Mongoliją pasieksime. Nuomos bendrovė pažadėjo, tačiau reikėjo palaukti parą, kol automobilis bus „paruoštas“. Palaukę sužinome, kad vis „neparuoštas“, o kiek dar reikės laukti – nežinia. Kitose nuomos kompanijose su mumis bendravo atviriau – jei norite važiuoti į Irkutsko pusę, automobilio negausite. Nuo Krasnojarsko iki Irkutsko – 1000 kilometrų. Taksistai vieningai aiškino, kad tai niekieno kelias, jo neprižiūri nei Krasnojarsko krašto administracija, nei Irkutsko srities valdžia. Todėl vietomis išmuštos pusmetrio gylio duobės, kitur išmaltos provėžos, ir tuos 1000 kilometrų teks važiuoti parą.

Pi rko m e „ Ž i guli us“ ( K R A S N O J A R S K A S , S E V E R O B A I K A L S K A S )

Krasnojarskas – miestas kaip miestas, gatvės kaip gatvės. Keliasdešimties kilometrų kelias nuo oro uosto iki miesto – normalus, asfaltuotas, be duobių. Todėl nenorėjome tikėti, kad pagrindinė arterija tarp dviejų Sibiro centrų gali būti neįveikiama. Bandėme transporto problemą spręsti originaliu būdu – nusprendėme Krasnojarske pirkti „Žigulius“. Lietuvoje juk už porą tūkstančių litų nesunkiai įsigysi važiuojantį „grabą“. Tačiau Krasnojarske, pasirodo, ne. Pigiausi, leisgyviai kainuoja apie 5 tūkstančius... O į japoniškas mašinas neverta net dairytis. Visi turguje stovintys automobiliai apynaujai ir dvigubai brangesni nei Lietuvoje. 90 proc. ne „Žigulių“ vairas dešinėje pusėje. Vairuotojai teigė, kad tai nekelia jokių problemų, tik mes, lipdami į taksi, nuolat taikėmės taksistams atsisėsti ant kelių. Žlugus vilčiai iš Krasnojarsko išvažiuoti automobiliu, liko vienintelis bėgių kelias. Traukiniai į Rytus ir į Vakarus pro Krasnojarską juda nenutrūkstamu srautu, deja, visi sausakimši. Stotyje sužinome, kad į Irkutską galime išvažiuoti tik po dviejų parų. Mielas tas Krasnojarskas, žmonės malonūs, o į Jenisiejaus tėkmę, regis, žiūrėtum ir žiūrėtum, tačiau perspektyva Krasnojarske praleisti pusę atostogų nedžiugino. Todėl nutarėme važiuoti iš jo kur nors, kur tik įmanoma išvažiuoti. Tą patį vakarą buvo galimybė BAM’u išvažiuoti į Severobaikalską, šiaurrytinį Baikalo pakraštį, BAM’o statytojų sostinę. Geležinkelio stoties kasininkė tikino, kad nereikia važiuoti į Severobaikalską, bet bilietus pardavė. Beje, visi traukinių bilietai – vardiniai. Pirkdamas turi parodyti pasą, tik su pasu pateksi ir į traukinį. Taip Rusija kovoja su spekuliantais. Ir gana sėkmingai. Niekas nesiūlo bilietų iš „antrų rankų“, o ir taksistai teigia, kad bilietą galima nusipirkti tik kasoje. Prieš lipant į „plackartą“ prieš akis blykčiojo liūdnos vizijos – pusantros paros teks praleisti su buvusiais BAM’o statytojais, kurie nuolat girtaus, keiksis ir daužys tuščius butelius. Tačiau mūsų vagone važiavo tik jaunimas. Net nepadoriai ramus ir tvarkingas. Kituose vagonuose – taip pat ramybė ir rimtis... Vėliau paaiškėjo, kad viena-

me mūsų traukinio vagone buvo vežami kaliniai, o juos lydėjo būrys milicininkų. Gal ir dėl to traukinyje buvo ramiau. Taišete laikrodį pasukame dar valanda į priekį. Palyginti su Lietuva, laiko skirtumas jau +6 valandos. Traukinys dažnai ir ilgam stojo. Vienoje iš stočių bendrakeleivis Rimgaudas nusipirko laikraštį „Biriusinskaja nov“. Nuo tos akimirkos tapome aukštesnės kultūros būtybėmis – duoną ėmėme pjaustyti ne tiesiai ant stalo, o pasikloję laikraštį. Iš Severobaikalsko į Irkutską arba Olchono salą tikėjomės išplaukti garlaiviu. Internete skelbiama, kad garlaivis plaukia kelis kartus per savaitę. Tačiau, tik išlipus iš traukinio mus paplukdyti siūlęs katerio savininkas pranešė: garlaivis sulūžo ir jau kurį laiką neplaukia. Nuėjome aiškintis į uostą. Ten pirmiausia pasiūlė nakvynę nameliuose. Sutikome. Tiesa, kilo problemėlė – du iš mūsų turėtų nakvoti atskirame namelyje, o trečiam reikia keliauti pas jaunų rusų porą. Buvo įdomu, kaip reaguos rusai, gavę sugulovą. O rusai, kurie, sprendžiant iš santykių, ne šeima, o greičiau – meilužiai, lietuvį į savo būstą įsileido vos ne džiaugsmingai. Prie jų namelio visą dieną vyko „tūsas“, merginos ir vaikinai gėrė degtinę, užkąsdami mėsos konservais. Vakare girta, bet ne agresyvi, o draugiška kompanija ėmė važinėti vandens slidėmis. Jei tiksliai – tai ne važinėjo, o murkdėsi Baikale. Kitam prieplaukos kampe dainavo du šešiasdešimtmečiai. Buvusius BAM’o statytojus į Severobaikalską atginė nostalgija. Atvažiavo iš Uralo, pasistatė palapinę, grojo ir visus vaišino spiritu. Vidurnaktį apie BAM’o statytojus buvo susibūrę dvidešimt trisdešimt klausytojų ir spirito gėrėjų.

U T A

S MI

Be Abchazijos nenurims

IS IS

Tr ump ai Automobiliai. Penkerius metus gruzinams leista važinėti automobiliais be techninės apžiūros. Tik 2013 metais pradėta tikrinti, ar automobiliai techniškai tvarkingi. Krikštas. Trečią šeimoje gimusį vaiką krikštija pats Gruzijos stačiatikių bažnyčios patriarchas. Gruzinai sako: patriarchas dabar nieko kito ir neveikia, tik kūdikius krikštija. Teigiama, kad ši priemonė paskatino gimstamumą – gruzinams didelė garbė sulaukti aukščiausiojo dvasininko. Lietuviai. Per „Eurovizijos“ dainų konkursą lietuviai aukščiausiu balu įvertino Gruzijos atstovą, o gruzinai – Lietuvai atstovavusią Eveliną Sašenko. Patologiška meilė! Tačiau gruzinai, regis, Lietuvą, Latviją ir net Lenkiją dažnai suplaka į vieną darinį. „Iš Lietuvos? Aha, žinau. Lietuva – tai Ryga, Baltija, Latvija“. Porą kartų išgirdome, kad Lietuva gruzinams pirmiausia siejasi su lėktuvo katastrofoje žuvusiu Lenkijos prezidentu Lechu Kačinskiu. Tiesa, daugelis žinojo, kad Lietuva – krepšinio šalis. Nakvynė. Nakvynės kainos pas privatininkus Gruzijoje 15–30 larių (22–45 Lt). Visur už papildomą mokestį (7,5–12 larių) siūlomi pusryčiai. Maitina labai skirtingai – pas vienus šeimininkus už šį mokestį gausi tik chačapurį ir arbatos, pas kitus stalas gali būti nuklotas keliolikos pavadinimų valgiais. Pasirodė, kad viskas, kas panašu į blynus su sūriu, vadinama chačapuriu.

173

Gruzinai pasakojo, kad Batumyje gera ir gražu, bet Suchumyje – dar geriau. Regis, bent visuomenė mano, kad Abchaziją Gruzijai reikia atsikovoti. O Pietų Osetija, atrodo, nerūpi. „Kam tie kalnai reikalingi“, – panašiai tokias mintis apie prarastą Pietų Osetiją girdėjau kelis kartus. Abchazijos plotas – 8600, Pietų Osetijos – 3900 kv. km (Anykščių rajono plotas – 1765 kv. km). Abchazijoje gyvena ketvirtis milijono žmonių, Pietų Osetijoje – vos 70 tūkst. Gruzinai tikino, kad, važiuojant į Abchaziją, reikia Rusijos vizų, todėl Suchumio grožio taip ir nepamatėme. Iš Batumio naktiniu traukiniu išvažiavome į Tbilisį. Mažiau nei 400 kilometrų traukinys bildėjo 8 valandas, bet šį kartą „gyvenome“ beveik prabangioje kupė su minkštais gultais, vaizdo aparatūra, teoriškai – ir su kondicionieriumi. Garvežys tempė per 20 vagonų, matyt, iš sostinės į Batumį ir atvirkščiai populiaru keliauti traukiniais. Vagono palydovas, paprašytas, kad duotų patalynę, didžiai nustebo: „Vaikinai, čia – Gruzija. Čia linksmintis reikia, o ne miegoti“. Paskutinę viešnagės Tbilisyje dieną apsilankymas prekybos centre tapo ypač reikšmingas. Lentynose puikuojasi „Vičiūnų“ grupės silkės. Radau sūrio, ant kurio kirilica užrašyta „estiškas“. Estai dėl jų darymo slavais, ko gero, įsižeistų. Maisto produktų kainos gal keliais procentais mažesnės nei Lietuvoje, bet neženkliai. O vyno butelis parduotuvėje kainuoja nuo keliolikos litų. Tiesa, litrą „čačos“ iš privatininkų (jie nelaikomi pilstukininkais) pirkome už 9 Lt.

174

B e A b ch a z i jo s n enu ri m s ( B AT U M I S , T B I L I S I S )

Kokios gruzinų algos, išsiaiškinti kebloka – savo užrašuose kelis kartus žymėjausi, ką apie pajamas sakė gruzinai – išėjo prieštaringi parodymai. Greičiausiai „normalia“ alga laikoma 800–1000 Lt. Rusiškame Gruzijos savaitraštyje rašoma, kad 1,6 mln. gruzinų, arba daugiau nei trečdalis šalies gyventojų, neturi jokių pajamų. O oficialiosios statistikos duomenimis, žemiau skurdo ribos gyvena 80 procentų Gruzijos piliečių. Gruzijos Parlamento pirmininkas 2010-aisiais uždirbo 91 832 larius (beveik 140 tūkst. Lt). Iš Tbiliso į Vilnių skridome tuo pačiu maršrutu kaip ir į priekį – persėsdami Kijeve. Kalnuose radau akmenioką, kuriame gamta suformavo žmogaus veidą – matyti akys, šypsena. Vyno buteliai begėdiškai apsunkino kuprinę, todėl akmenį, sveriantį kokius porą kilogramų, įsidėjau į rankinį bagažą. Jau Tbilisio oro uoste jis sukėlė tarnybų susidomėjimą. „Kam jums tas akmuo?“ – peršvietęs bagažą, stebėjosi gruzinas. Sakau – gražus, šypseną matot? Apžiūrėjo, kolegoms parodė ir besijuokdami mane su visu akmeniu paleido. Užkliuvo suvenyras ir ukrainiečių pareigūnams Kijevo oro uoste. Ir tie paleido, ir akmenį atidavė, tačiau požiūris buvo visai kitoks nei gruzinų. Ukrainiečiai rimtais veidais aiškino, kad tai ne šypsena, o bukas ginklas, kurį panaudojęs, galiu užgrobti lėktuvą. Sutikau: „Žinoma. Visuomet taip darau, jau ne vieną lėktuvą esu nuvaręs“. „Gerai, – sako, – padėk šokoladą ant kondicionieriaus ir nešdinkis su savo akmeniu...“ O priešpaskutinis Tbilisyje sutiktas gruzinas buvo mikriuko vairuotojas, ant rankos išsitatuiravęs „Rita“. Sakė, 1972 metais tarnavo kariuomenėje Šiauliuose, įsimylėjo lietuvę. Linkėjimai, tau, Rita, iš Gruzijos...

175

Mccheta. Senoji Gruzijos sostinė. Iki jos nuo Tbilisio tik keliolika kilometrų. Kurortinio sezono metu Kryme gyventojų padaugėja bent penkis kartus. Čia pateikiamas šio fakto įrodymas.

Šm-14

Šmigelskas, Vidmantas Kryptis – Rytai / Vidmantas Šmigelskas. – Vilnius: Mintis, 2013. – 176, [12] iliustr. lap. : iliustr. ISBN 978-5-417-01061-3 Knygoje sudėti pasakojimai apie keturių lietuvių keliones: 2009 m. po Baikalo apylinkes, 2010 m. – po Ukrainą, Moldovą ir Padniestrę bei 2011 m. po Gruziją. Autorius ne tik aprašo asmeninius įspūdžius, bet ir pateikia konkrečios informacijos apie lankomą šalį, dėmesio vertus objektus, apie vietinių žmonių papročius, elgesį. Kelionių vaizdus perteikia fotografas Rimgaudas Šlekys. UDK 821.172-92+910.4

Vidmantas Šmigelskas KRYPTIS – RYTAI Redaktorė Ona Balkevičienė Knygos dailininkas Romas Dubonis Agnė Indrė Maketuotoja Danutė Navickienė Leidykla „Mintis“, Z. Sierakausko g. 15, LT-03105 Vilnius „Standartų spaustuvė“, Dariaus ir Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius