9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ informacinis stendas ir reklaminis plakatas. Maskva, 2010 m.
O iš šalies žiūrint į Lietuvą ar nesusidaro panašus įspūdis? Mums Baltijos šalys visom prasmėm buvo Tarybų Sąjungos Vakarais; didžioji meno avangardo dalis pasiekdavo mus būtent iš ten, o taip pat ir iš Rytų Europos šalių. Pavyzdžiui, pažangus tarybinis plakatas yra išaugęs iš lenkų plakato mokyklos. Dešimtąjį dešimtmetį nutrūkę ryšiai atsinaujina tik dabar. Didelė estų dizainerių grupė buvo atvykusi užpernai pas mus į „Auksinę bitę“, estų plakatai dukart iš eilės pelnė bienalės apdovanojimus. Mūsų bendradarbiavimas daugiausiai plėtojamas estų dizainerio Dmitri Makonneno, jau kurį laiką dirbančio Maskvoje. Tiek tarptautinis, tiek ir tarpasmeninins bendradarbiavimas davė pradžią dar vienam projektui – Aukštajai akademinei grafinio dizaino mokyklai (AAGDM), kurios dėka aš ir mano kolegos įsitraukėme į pedagoginę veiklą. Pagrindinis mokyklos kredo – studentų įtraukimas į praktinę veiklą, remiantis ne tiek patvirtintomis programomis, kiek betarpišku bendravimu su profesionalais.
Kiek metų jau veikia ši mokykla? Kiek specialistų kasmet išleidžiama? AAGDM veikia jau 14 metų, kasmet paruošiama apie 20 specialistų, dirbančių įvairiose dizaino srityse. Pastaraisiais metais mano veikla yra susijusi būtent su šia mokykla.
Minėjote tris pagrindinius grafinio dizaino raidos etapus. Ar galima tikėtis, kad jų bus daugiau? Ne, kaip minėjau, trejetas yra baigtinis skaičius, ir daugiau mūsų grafinio dizaino raidos etapų nenumatoma.
Tai ką, dizaineriai pasmerkti dirbti postmodernizmo paradigmos sąlygomis? Taip, didžiulės postmodernizmo erdvės atsiradimą sąlygojo radikali techninė pažanga, visų pirma, skaitmeninių technologijų diegimas, atpalaidavęs dizainerį nuo tampraus ryšio su
2011: 03
54
„geležimi“, t. y. spaudos technologijomis. Visos šiuolaikinės stilistinės tendencijos, įskaitant ir mano paskaitų metu minėtą naująjį minimalizmą, telpa šioje erdvėje.
Ar netekęs techninių bei ekonominių apribojimų grafinis dizainas netaps grynojo meno, suabstraktintos autorių saviraiškos rūšimi? Dizainas ir taip jau yra meno rūšis. Šiandien jis pavaduoja kadaise galiojusią vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje kanono sąvoką, kuri visiškai niveliavo autoriaus kūrybinį braižą. Tik atskirų autorių vardai per atsitiktinumą pasiekė mūsų dienas. Šiandien dizainas – tai savotiškas kultūrinis filtras, kuriame autorių pavardės irgi ne visada iškyla į paviršių, bet jei daiktas (objektas) nėra perleistas per kultūrinio konteksto apmąstymo prizmę, tai jis neįgyja nei praktinės, nei išliekamosios vertės.
Visgi turėtume pasakyti, kad dizainas šiandien yra skirtas ne tiek meninei saviraiškai, kiek praktiniam pritaikymui, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų... Na, jei nebus saviraiškos, nebus ir kultūros. O praktinio pritaikymo tikslingumas šiandien irgi kinta: nuo materialiųjų objektų kūrimo pereinama prie įvaizdžių, vaizdinių perteikimo, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina būtent grafinis dizainas. Vyksta daiktų ir netgi architektūros virtualizacija, žmogaus aplinka humanizuojasi, pasaulis iš „fizinio“ tampa „lyriniu“, dizainas kaip toks tampa šio humaniškumo laidininku, o grafinis dizainas, gimdantis vaizdus ir idėjas, virsta projektinės kultūros lyderiu, smarkiai įtakojančiu kitas dizaino rūšis. Grafiniai simboliai įgaudami visiškai kitą mastelį virsta baldais, pramoniniais įrenginiais ir netgi architektūros objektais. Tačiau ankstesnio laikotarpio dizaino tvarkingumas ir nuspėjamumas užleidžia vietą improvizacijoms ir netikėtumui. Pavyzdžiui, leidinio modulinis tinklelis buvo naudojamas tam, kad pervertęs kelis žurnalo puslapius, skaitytojas