9-osios grafinio dizaino bienalės „Auksinė bitė“ ekspozicijos fragmentas. Pirmame plane – prancūzų dizainerio Alaino Le Quernec’o plakatai. Maskva, 2010 m.
Žurnalo „Reklama“ viršeliai, apdovanoti Brno bienalės sidabro medaliu (diz. V. Čaika, 1988 m.)
studijas, gavau paskyrimą į vieną iš „pašto dėžių“ (karinės paskirties tyrimų institutą – red. past.), tačiau ten užsiėmiau ne ryšių, o techninės estetikos (taip tuomet vadinome dizainą) klausimais. Pradėjau lankyti konsultacijas STEMTI, kuris tuomet buvo laikomas tarybinio dizaino „Olimpu“; kiek vėliau, 1976 m., man pavyko ten įsidarbinti. Institutas turėjo filialų daugelyje pramonės centrų ir sąjunginių respulikų sostinėse, tarp jų ir Vilniuje, tačiau man daugiau teko bendradarbiauti su šakiniu Taros ir pakuotės projektavimo-konstravimo biuru (vadinamuoju Taros PKB – red. past.). Ideologinį spaudimą patyrę žmonės mielai rinkdavosi dizainą, todėl per STEMTI kalvę perėjo neįtikėtinai daug kūrybingų jaunuolių. Aišku, ir čia pasitaikė nuobaudų, represijų, tačiau, lyginant su kitomis įstaigomis, šis Institutas buvo tikra laisvamanybės sala. Devintojo dešimtmečio pradžioje, pabaigęs studijas I. Repino vardo akademijoje, vėl grįžau į STEMTI, šįkart į vadovaujančias pareigas.
Ir kokiam gi barui vadovavote? Vadovavau metodinių tyrimų grupei. Teko dalyvauti daugelyje tuo metu STEMTI vykdomų programų. Savo laiku Institutas buvo įsteigtas prie Sąjunginio mokslo ir technikos komiteto, tad jo veikla buvo orientuota į objektyvių dizaino dėsnių taikymą, į mokslinę-techninę paradigmą. Tuos
2011: 03
52
metus galėčiau pavadinti modernizmo klestėjimo laikotarpiu. Tuo tarpu mano draugai laisvamaniai telkėsi Dailininkų sąjungos taikomosios grafikos dirbtuvėse,vadintose „PromGrafika“, kurių vertininimo komisiją sudarė prisiekę stalinizmo likučių griovėjai. Bendraudamas su jais, pradėjau nebepasitikėti racionalizmo nuostatomis, ieškoti alternatyvios grafinės išraiškos. Vėliau pasirodė informacijos apie amerikiečių „Naujosios bangos“ ir italų „Memphio“ grupės kūrybines paieškas, kurios paskelbė postmodernizmo pradžią. Ūmai ir aš susivokiau esąs postmodernistas. Tokiu būdu per ganėtinai trumpą laiką – nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios iki devintojo vidurio – aš išgyvenau visas tris kūrybos paradigmas: klasiką, modernizmą ir postmodernizmą. Jų tema dešimtojo dešimtmečio pradžioje apsigyniau daktaro disertaciją, o taip pat paskelbiau nemažai straipsnių žurnale „Reklama. Teorija ir praktika“, kurį mes bendromis pastangomis pavertėme savotišku grafinio dizaino centru ir avangardinio dizaino klubu, nors paties žodžio „dizainas“ tada Tarybų Sąjungoje dar nebuvo – kaip ir žodžio „seksas“...
Ar jūs buvote vienas iš žurnalo „Reklama“ įkūrėjų? Deja, ne – šį žurnalą kukliu tiražu leido Prekybos ministerija, o dizaino pažangos kryptimi