Mb 2015 3 4issu

www.muzikusajunga.lt

2015 BALANDis

M u z i k o s m e n o i r m o k s l o žu r n a l a s ISSN 1392-4966

Kaina su CD 2.90 Eur / 10 Lt Kaina be CD 1.45 Eur / 5 Lt

Karmeniana 10 p.

Artūras Novikas ir „Jazz Island“ 52 p.

Šiame numeryje:

Rachmaninovo romansai Numeris su CD

Alina Orlova: „Tegul kiekvienas dainoje randa sau reikalingą žinią“ 46 p.

Natalijos Katilienės ir Eglės Perkumaitės naujoje kompaktinėje plokštelėje – Sergejaus Rachmaninovo romansai „Muzikos barų“ prenumeratoriams pristatydami naują iškilių muzikių kūrybinį darbą, paprašėme jų papasakoti, kas paskatino įrašyti žymaus rusų kompozitoriaus vokalinę lyriką.

Sergejaus Rachmaninovo romansus pasirinkome neatsitiktinai – visada žavėjo šio kompozitoriaus, pianisto, dirigento asmenybė. Jo romansams būdinga jausmų ir nuotaikų įvairovė: lyrizmas, susimąstymas, skausmas, patetika. Iš daugelio S. Rachmaninovo romansų išsirinkome mūsų sieloms pačius artimiausius. Vieni – labai populiarūs, kiti atliekami retai (,,Fontanas“, „Vėjas skrajūnas“, ,,Liūdna naktis“, ,,Malda“).

Poetiški tekstai skatina asociacijas, kartais intuityviai pajunti emociją ir tada spalvingi ir kontrastingi epizodai įgauna vientisą formą ir nuotaiką.

Romansuose imponuoja ne tik vokalas, bet ir ryški fortepijono partija.

Tai du lygiaverčiai veikėjai. Pabrėžtina, kad fortepijonas turi „dainuoti“ ilgu, neužgęstančiu garsu, kaip ir balsas. Dažniausia romanso pabaiga – fortepijono partijoje skambantis dramaturginis apibendrinimas. Plati dinaminė skalė leidžia atskleisti subtiliausias ir ryškiausias emocines išraiškas, laisvės pojūtį ir kūrinio nuotaiką.

Mūsų kartos atlikėjams aiškiai suvokiami rusiškos muzikos kodai, jos energinis ir emocinis užtaisas.

S. Rachmaninovo romansų negalima gretinti su vokiečių Lied ar prancūzų melodie žanru, nors mūsų repertuare daug vokiečių (F. Schuberto, R. Schumanno, J. Brahmso, H. Wolfo, R. Strausso) ir prancūzų (C. Debussy, E. Choussono, G. Fauré, F. Poulenco, H. Duparco) dainų. Atlikdamos romansus ieškojome savitos interpretacijos.

V i s i „ M UZ I KO S BA R Ų “ p r e n u m e r a to r i a i ž u r n a l ą g a u n a s u š i a ko m p a k t i n e p l o k š te l e .

Numerį parengė Audronė Nekrošienė Kalbos konsultantė Jūratė Palionytė Redakcinė taryba: Audronė Nekrošienė (vadovė), Tomas Bakučionis, Irena Didžiulienė, Viktoras Gerulaitis, Giedrius Kuprevičius, Daiva Tamošaitytė, Mindaugas Urbaitis

Dailininkas Arvydas Nekrošius Viršelyje Martyno Aleksos nuotrauka

2015 BALANDIS Nr. 3–4 (446–447) Lietuvos muzikų sąjungos leidinys, leidžiamas nuo 1931 m.

Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnių autorių nuomone.

Gedimino pr. 32 - 2, LT-01104 Vilnius Telefonai: 212 16 15, 263 62 30. Elektroninis paštas: zurnalas@muzikosbarai.lt SL 203A. OfsetinĖ spauda. 8 sp. l. Spausdino „petro ofsetas“, Račių g. 24 , Vilnius, LT-03156 Tiražas 1000 egz. Indeksas 5216.

Turinys VIRŠELIO TEMA

Pažaiskime karą... / 2 p.

PRISIMINIMAI

Anatolijus Lapinskas Vytauto Laurušo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika / 4 p.

LEGENDOS

Petras Blaževičius Karmeniana / 10 p.

SUKAKTIS

Daiva Tamošaitytė Kai susipina muzikų dinastijos / 20 p.

Pianistės, kamerinės muzikos atlikėjos, pedagogės Irenos Uss sukakčiai

Ingrida Rudaitytė Muzika gydo sielą / 28 p.

Dainininkės Rasos Juzukonytės jubiliejui

Jeronimas Miliauskas Nuo puantų iki fleitos melodijos / 30 p.

Fleitininkės Aušros Kuraitės-Mieleikienės jubiliejui

Kristina Ivanauskaitė-Jucienė Mylinčios Kuprevičių šeimos moterys / 32 p.

Danutė Kalavinskaitė Vakaras, skirtas Rolando Aiduko kūrybinės veiklos sukakčiai / 33 p.

KRONIKA

Ieva Raudeliūnaitė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – „Permainos“ / 15 p.

Audronė Žigaitytė „Filarmonica della Scala“ griežė Vilniuje / 16 p.

Asmik Grigorian Tamara nustelbė Dmitrijaus Chvorostovskio Demoną / 16 p.

Davidas Geringas griežė JAV / 17 p.

Tarp natų / 17 p.

Lietuvos muzikų sąjunga 2015 m. Vilniaus knygų mugėje / 19 p.

Evelina Kyslych Lietuvių kompozitoriaus muzika žavi užsienio publiką / 27 p.

Paulina Šilobrit Romantiškasis dodekafonininkas / 27 p.

FESTIVALIAI

Paulina Nalivaikaitė Skirtingos operos kaukės / 34 p.

PANORAMA

Vilija Čiapaitė IX festivalis-konkursas „Muzikuokime drauge“ / 36 p.

Klaipėdiečių sėkmė Portugalijoje / 36 p.

Algytė Merkienė Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis / 36 p.

Minint Naujosios Vilnios muzikos mokyklos jubiliejų / 37 p.

Tamara Prokopovič Pianistų šventė Klaipėdoje / 38 p.

Kultūros mecenatystė – pasiturinčio žmogaus garbės reikalas / 39 p.

PASAULYJE

Imantas Šimkus, Mantvydas Drulia Kelionė į operos lopšį / 40 p.

Gabrielė Sližytė Istorija apie ką nors nauja, sena ir skolinta arba Paryžiaus filharmonijos atidarymas / 44 p.

POPULIARUMO KAINA

Jana Saifulinaitė Alina Orlova: „Tegul kiekvienas dainoje randa sau reikalingą žinią“ / 46 p.

Rasa Aukštuolytė Operoje atgimusi pasaka „Bebenčiukas ir kvailutė“ / 50 p.

INSTRUMENTŲ PASLAPTYS

Jana Saifulinaitė Balsas – taip pat muzikos instrumentas / 52 p.

Akvilė Kalaušytė Mūsų geriausia mokytoja / 57 p.

DŪDŲ KAMPAS

Rasa Murauskaitė Menas yra būdas suvokti pasaulį / 59 p.

Pokalbis su trimitininku Miroslavu Petkovu ir pianiste Dovile Bagdonaite

Kazys Daugėla Linas Rupšlaukis – „Yamahos“ konkurso nugalėtojas / 60 p.

Ieva Kašėtienė Pučiamųjų orkestro „Kybartai“ koncertas Vilniuje / 62 p.

In memoriam Antanas Ziegoraitis (1948–2014)

MUZIKŲ SĄJUNGOJE

Sukaktys, renginiai / 64 p.

Viršelyje scena iš spektaklio „KARAS IR MUZIKA“. Spektaklio „Karas ir muzika“ muzikinę programą sudaro iliustratyvūs bei efektingi Béla Bartóko ir Dimitrijaus Šostakovičiaus styginių kvartetai. Šia programa siekiama pažvelgti į karo metais kurtą muziką ir atskleisti tuo metu vyravusias nuotaikas, paskatinti atsisukti atgal ir susimąstyti apie karo beprasmybę bei padarinius.

Atlikėjai – styginių kvartetas „Mettis“: Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė). Dalyvauja V. Gineitytė ir I. Nazarenko (šokis). Išsamesnė informacija www.muzikusajunga.lt (žiūrėti e-parduotuvė, koncertai).

Užsakyti spektaklius galima Lietuvos muzikų sąjungoje: Tel. + 37068614066, +37064301306, el. paštu info@muzikusajunga.lt

Muzikos barai / 1

Viršelio tema

Paþaiskime karà...

K

aip skamba karas? Atrodytų, muzika ir karas – sunkiai susiejamos sąvokos. Vis dėlto tarp jų galėtume rasti daug sąlyčio taškų. Kad kariai žygiuotų ritmingai, kad būryje nekiltų suirutė ir būtų įmanoma koordinuoti veiksmus, mušamas būgnas. Be muzikos sunkiai įsivaizduojamos vėliavos kėlimo ceremonijos, šventinės rikiuotės... Žmogus jau prieš dešimtis tūkstančių metų pradėjo kurti meną, taip išreikšdamas savo emocijas ir mintis, interpretuodamas jį supantį pasaulį. Visų formų menas tapo itin svarbiu individo savimonės ir civilizacijų kūrimo instrumentu. Tačiau žmoniją nuo pat pradžių lydėjo ne tik menas, bet ir agresija. Romėnų patarlė „Kai ginklai žvanga, mūzos tyli“ klaidinga, nes ir karo metais vyksta meninis gyvenimas, menas tampa ir terapija, ir ginklu.

Muzikinio teatro „Tarp natų“ spektaklio „Karas ir muzika“ programą sudaro iliustratyvūs, efektingi Bélos Bartóko ir Dmitrijaus Šostakovičiaus styginių kvartetai.

Bartóko kvartetas sukurtas 1917, Šostakovičiaus – 1946 metais. Šiuo spektakliu, kuris buvo sumanytas Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti, norėta pažvelgti į karo metais kurtą muziką ir atskleisti tuo metu vyravusias nuotaikas, susimąstyti apie karo beprasmybę ir jo padari-

nius. Po spektaklio premjeros ne vienas klausytojas braukė ašarą: „Geriau tegu jaudina karo vaizdai muzikoje nei tikrovėje“. Premjera praėjusią vasarą Birštone sutapo su įvykių Ukrainoje pradžia ir skambėjo kaip Trečiojo pasaulinio karo prevencija... Šeši Bélos Bartóko kvartetai unikalūs šio žanro muzikos literatūroje. Ritmo laisvė, improvizacinė sudėtingos melodikos tėkmė, tarsi aforizmai trumpos temos, kontrastų netikėtumai ir paradoksalumas, variantinės ir kontrapunktinės plėtotės formos, sonatinio ciklo savitumas leidžia vengrų kompozitoriaus kūrinius lyginti su garsiaisiais pirmtakais – vėlyvaisiais Ludwigo van Beethoveno kvartetais, Bacho ir Debussy muzika, net ankstyvuoju Stravinskiu. Tačiau Bartóko kūryboje nerasime reminiscencijų ar stilizacijų: visur jis originalus ir savitas, bartokiškai išraiškingas – čia ir filosofiniai apmąstymai, ir paslaptingi peizažai, ir įnoringi skerco epizodai – tai komiškai kerėpliški, tai demoniškai grėsmingi, ir liaudiškos muzikos intonacijų protrūkiai.

Originali ir kvartetų orkestruotė. Keturi styginiai instrumentai kartais skamba kaip pučiamieji, kartais imituoja mušamuosius ar žnaibomuosius instrumentus. Neįprasti garso išgavimo būdai – beldžiantis col legno, kaukiantis glissando, mirtimi alsuojantis non vibrato, įvairūs braškėjimai ir kiti paslaptingi garsai padeda kompozitoriui kurti neįprastą kvarteto muzikai atmosferą. Antrasis kvartetas parašytas 1915–1917 metais. Kūrinys nepaprastai sudėtingas atlikti, jis persmelktas karo siaubų išprovokuotos ritmikos ir sudėtingų intonacijų, paklūstančių kompozitoriaus sumanytoms siužetinėms linijoms.

Trečiasis Dmitrijaus Šostakovičiaus kvartetas F-dur sukurtas 1946 metais. Tai vienas tragiškiausių kūrinių, kada nors parašytų styginių kvartetui, artimas kompozitoriaus karo simfonijų ciklui (Aštuntoji ir Devintoji simfonijos).

Ne kartą penkių dalių kvarteto muzikoje suskamba ir pagal kompozitoriaus inicialus sukurta tema DSCH, perteikianti karo siaubų paletę. n

Atlikėjai – styginių kvartetas „Mettis“: Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas), Rokas Vaitkevičius (violončelė). Dalyvauja Vesta Gineitytė ir Irina Nazarenko (šokis). Spektaklio režisierė – Marija Simona Šimulynaitė, scenografijos, kostiumų ir grimo dailininkės – Simona Finkelšteinaitė, Julija Charsika, Paulina Nešukaitytė ir Vita Eidimtaitė, videoinstaliacijų autoriai – Pijus Balkaitis ir Kazimieras Šalčiūnas.

Projekto meno vadovė – Audronė ŽigaitytėNekrošienė.

Muzikos barai / 2

Martyno ALEKSOS nuotraukos

Metis – senovės graikų mitologinė figūra, viena iš Dzeuso dukterų, simbolizavusi išmintį. Bendrinėje kalboje šis žodis apibūdina kokybę, paremtą sumanumu, išradingumu.

Styginių kvartetas „Mettis“ susibūrė 2011 m. profesoriaus Augustino Vasiliausko kvarteto klasėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Visi jo nariai – Kostas Tumosa, Bernardas Petrauskas, Karolis Rudokas ir Rokas Vaitkevičius – yra daugelio šalies ir tarptautinių konkursų laureatai, nuolat koncertuoja solo, su kameriniais ansambliais ir orkestrais, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose. Tai vieni aktyviausių Lietuvos muzikinio gyvenimo jaunosios kartos atstovų. Nuo pat pirmųjų pasirodymų scenoje jaunas ir ambicingas kvartetas buvo pripažintas vienu perspektyviausiųjų LMTA kolektyvų. „Mettis“ nuolat tobulinasi meistriškumo kursuose. Kvartetas dalyvavo keturiose Europos kamerinės muzikos akademijos (ECMA) sesijose Vilniuje ir Grosraminge (Austrija), nuo 2014 m. rugsėjo yra šios akademijos nariai. 2012 ir 2014 metais Tarptautinėje vasaros akademijoje (ISA; Reichenau, Austrija) dirbo su žymiausiais Europos kamerinės muzikos atlikėjais ir pedagogais Johannesu Meissliu (kvartetas „Artis“, Austrija), Hatto Beyerle (Albano Bergo kvarteto įkūrėjas, Austrija), Avedisu Koyoumdjianu (fortepijonas, Austrija), Migueliu da Silva, Yovanu Markovichiumi (Ysaÿe kvartetas, Prancūzija), Janu Talichu, Petru Prause (Talicho kvartetas, Čekija, Anglija), Peteriu Judtu (Austrija), Anita Mitterer (kvartetas „Mosaïques“, Austrija), Josefu Klusonu (kvartetas „Pražák“, Čekija), Evgenia Epshtein (kvartetas „Aviv“, Izraelis), Piotru Tarcholiku (smuikas), Zdislawu Lapinskiu (violončelė) (abu – Lenkija), Paavo Pohjola (Suomija), Kremonos kvartetu (Italija). Taip pat kvartetas dirbo su Wolfgangu Klosu (altas, Austrija) bei Peru Lundbergu (fortepijonas, Švedija). Už sėkmingus pasirodymus ISA konkurse bei koncertuose 2012 m. kvartetas buvo apdovanotas Vienos menų universiteto Josepho Haydno instituto prizu, o ISA meistriškumo kursuose 2014 m. laimėjo kamerinės muzikos bei Gottfriedo von Einemo fondo apdovanojimą už šio kompozitoriaus kūrinio interpretaciją.

2012 m. rudenį „Mettis“ buvo atrinktas dalyvauti Villecroze muzikos akademijos rengiamuose meistriškumo kursuose Prancūzijoje, ten dvi savaites tobulinosi pas legendinį austrų pianistą Alfredą Brendelį ir Ysaÿe kvarteto altininką Miguelį da Silvą. Pasisėmęs patirties kvartetas spalio 25 d. surengė debiutinį rečitalį Taikomosios dailės muziejuje. Tų pačių metų gruodį kvartetas tapo XII tarptautinio lietuvių kamerinės muzikos atlikimo konkurso nugalėtoju, pelnė specialųjį prizą už artistiškumą ir buvo atrinktas atstovauti akademijai 2013 m. kovo mėnesį Portugalijoje, Porto mieste, vykusiame kamerinės muzikos festivalyje „Harmos“, ten surengė tris sėkmingus koncertus. 2013 m. gegužę „Mettis“ dalyvavo Europos muzikos akademijų festivalyje (EFAM) Varšuvoje, birželį buvo pakviestas koncertuoti 49-ajame Plovdivo (Bulgarija) kamerinės muzikos festivalyje. Šiuo metu kvartetas aktyviai tobulinasi, rengia naujas programas ir koncertuoja. Balandžio mėnesį „Mettis“ keliaus į Oslo, gegužę – į Vienos ECMA sesijas, vėliau į Bordo (Prancūzija) styginių kvartetų festivalį, kur vyks meistriškumo kursai ir koncertai. Kvartetas atliks W. A. Mozarto Styginių kvintetą kartu su Ysaÿe kvarteto altininku Migueliu da Silva. Birželio mėnesį „Mettis“ dalyvaus Vilniaus festivalyje, kartu su Kremonos kvartetu atliks F. Mendelssohno Styginių oktetą.

Iškart po to kartu su vargonininke Renata Lesieur vyks koncertuoti į Alandų salas (Suomija). Kvartetas jau turi planų ir 2016 m. sezonui – sausio mėnesį patvirtintas koncertas prestižinėje „Wigmore Hall“ salėje Londone.

MB inf.

Muzikos barai / 3

Prisiminimai Kompozitoriui Vytautui Laurušui šių metų gegužės 8 d. sukanka 85 metai. Jo gyvenimas kupinas reikšmingų įvykių, susitikimų su meno pasaulio įžymybėmis. Paskutiniame praėjusių metų MB numeryje spausdinome V. Laurušo prisiminimus apie laikotarpį, kai jis vadovavo Lietuvos valstybinei konservatorijai (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Kompozitorių sąjungai, šio numerio publikacijoje kompozitorius prisimena kai kuriuos vadovavimo Operos ir baleto teatrui (1963–1975) epizodus, pasakoja apie bendradarbiavimą su iškiliais muzikais.

Su kompozitoriumi kalbasi Anatolijus Lapinskas.

Vytauto Lauruðo gyvenimo veidrodyje: muzika, statybos, politika JULIUS JUZELIŪNAS – Juzeliūno ir Operos teatro santykiai buvo permainingi: nuo populiariausio pokario metų baleto „Ant marių kranto“ pastatymo iki gana prieštaringo kompozitoriaus operų likimo. Buvote tiesioginis pastarųjų peripetijų liudininkas. Kaip klostėsi, pavyzdžiui, operos „Sukilėliai“ gimimas?

– Aš buvau Juzeliūno mokinys, tad maestro atvirai dalinosi operos kūrimo eiga. Atrodo, 1956 metų pavasarį jis pateikė teatrui jau baigtą operą.

Nedelsiant buvo parengtas koncertinis jos atlikimas (nauja opera tuomet buvo didelis įvykis!). Į „Sukilėlių“ perklausą susirinko ne tik teatro žmonės, bet ir gausus būrys inteligentijos: rašytojai, kompozitoriai, dailininkai. Šioje perklausoje dalyvavau ir aš, kaip Kompozitorių sąjungos konsultantas.

Muzikos barai / 4

Opera visiems padarė labai gilų įspūdį, ypač sužavėjo chorai. Įspūdingai buvo išplėtotas choralas „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, kuris tapo operos kulminacija. Visi vieningai sveikino teatrą naujos lietuviškos operos gimimo proga ir linkėjo kuo greičiau ją išvysti operos scenoje.

Teatro vadovybė autoriaus pageidavimu režisuoti operą pakvietė Vytautą Grivicką. Prasidėjo intensyvus darbas. Operos premjera buvo numatyta 1957 metų lapkričio pradžioje. Teatro vadovybė atidžiai stebėjo pastatymo eigą. Egzekucijos scena, kai kazokai apsupa sukilėlius, o šie iš nevilties užgieda choralą „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, taip paveikdavo repeticiją stebintį teatro direktorių Zenoną Paulauską, kad jis neišlaikęs išbėgdavo iš salės.

Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas ir Vytautas Laurušas

kia, ir neišryškino to, ko reikia. Aiškinta, kad romane maldų nėra, taigi romanas yra visai kitas kūrinys. Žodžiu, kalti liko Juzeliūnas ir Liobytė. Paulausko markė pakilo, nes teatro direktorius pasirodė esąs budrus, principingas vadovas, laiku sustabdęs politiškai nebrandų kūrinį.

– O kodėl scenos neišvydo antroji J. Juzeliūno opera „Avarija“ (kitas pavadinimas – „Žaidimas“). Irgi politika?

Artėjo premjera, o vadovybė, spaudžiama teatro komunistų, blaškėsi nežinodama ką daryti. Bet prieš vieną paskutinių repeticijų į ją besirenkančius operos dalyvius pasitiko užrakintos teatro durys. Tokiu drastišku būdu tuometiniai teatro vadovai išsprendė operos „Sukilėliai“ likimą.

Premjera buvo atšaukta. Susijaudinęs autorius atlėkė į Kompozitorių sąjungą ieškoti pagalbos, net siūlė susisiekti su tuometiniu Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos pirmininku Klementu Vorošilovu, tačiau pasisekė pakalbėti tik su SSRS kompozitorių sąjungos pirmininku Tichonu Chrenikovu... Tačiau išsiaiškinęs, kad čia ne muzikinis, bet politinis reikalas, jis tyliai pasitraukė.

Pasirodo, teatro komunistai apsižiūrėjo, kad operoje yra „nacionalinių tendencijų“, „akcentuojami religiniai motyvai“, todėl paragino premjerą uždrausti. Operos statytojai bandė gelbėti padėtį: žodį „Sibiras“ pakeitė „katorga“, „Dievą“ – „Tėvyne“... Bet to neužteko. Spalio 28 d. teatro komunistų susirinkime operos pastatymas buvo pavadintas bandymu įvykdyti „ideologinį išpuolį“, „politinę diversiją“, kurią esą rengė „tvirta grupė“, t. y. kompozitorius, dirigentas ir režisierius. Tame susirinkime dalyvavo atsakingas Vilniaus miesto partinis darbuotojas Mykolas Burokevičius, 1990–1991 m. nuėjęs į Lietuvos prie-

šų pusę... Specialų nutarimą apie „kenksmingą operos turinį“ priėmė netgi LKP CK biuras. „Sukilėliai“ pastatyti tik 1977 metais, bet jau be choralo „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Sovietų Sąjungos muzikinių teatrų konkurse opera pažymėta III laipsnio premija, o pastatymas – diplomu... Tiesa, po keliolikos spektaklių „Sukilėliai“ tyliai dingo iš repertuaro.

– Sustabdžius „Sukilėlius“ (turiu mintyje operą, bet taip galima būtų pavadinti ir operos statytojus...) užrakintomis teatro durimis, tuo ir baigėsi pirmasis bandymas ją pastatyti?

– Ne visai. Po „durų scenos“ tuoj pat nuvilnijo ideologiniai „Sukilėlių“ purslai. Antanas Sniečkus ta proga surengė kūrybinių darbuotojų pasitarimą dėl nacionalinio klausimo sprendimo meninėje kūryboje. Poetai, rašytojai, kompozitoriai, kiti kūrėjai turėjo muštis į krūtinę ir gailėtis dėl parašyto, o gal dar ir neparašyto kūrinio. Kaip pati kalčiausia buvo minima opera „Sukilėliai“.

Bet juk romanas, pagal kurį sukurta opera, buvo išleistas tarybiniais metais, todėl prie Vinco MykolaičioPutino nebuvo kaip prisikabinti. Garbų rašytoją tiesiog „išėmus“ iš klausimo, visa kritika nukrypo į libreto autorę Aldoną Liobytę, jai ir buvo suversti visi kaltinimai. Ji esą parašė blogą libretą, išryškino tai, ko nerei-

– Politikos čia nebuvo, nebent ja laikytume pačią operos įsiūlymo teatrui istoriją. 1969 metų balandį buvau Maskvoje, derinau būsimąsias teatro gastroles 1970 m. Vilniuje tuo metu buvo švenčiamas Stasio Vainiūno 60-mečio jubiliejus, į šventę atėjo ir Sniečkus. Prie jo nei iš šio, nei iš to priėjo Juzeliūnas ir pradėjo skųstis: sako, vieną operą parašiau – „Sukilėlius“ – nepastatė. Dabar kitą parašiau – ir tos nestato. Sniečkus tuojau ėmėsi reikalo – kur Laurušas? Nėra. Šepetys yra? Žiūrėkite, Juzeliūnas vieną operą parašė, dabar kitą. Reikia spręsti.

Aš dar Maskvoje, o į teatrą jau siunčiamas Kultūros ministerijos atstovas Valerijonas Indrikonis. Jis perbraukia visą savaitės darbo planą – Maskvos gastrolių repeticijas ir įrašo Juzeliūno operą „Žaidimas“. Grįžtu, mane pasitinka teatro solistas Rimantas Siparis (jis daugiau laiko būdavo teatre negu namie, taigi žinojo viską, kas teatre vyksta arba turi vykti): „Tiū tiū tavo gastrolėms Maskvoje.“ – „Kaip tiū tiū?“ – „Indrikonis pertvarkė visus planus.“ Kokią teisę jis turi tvarkyti teatro planus? Tuojau sušaukiau režisūrinę valdybą ir duodu komandą viską grąžinti! Kitokių darbų ir planų negali būti, tik pasiruošimas Maskvos gastrolėms.

Mums Didysis teatras suteikė savo pagrindinę sceną, ko niekada nėra buvę, gastroliuojantiems teatrams būdavo skiriama tik Didžiojo teatro filialo scena. Rengėmės parodyti du „Rigoleto“ spektaklius, Vytauto Paltanavičiaus operą „Kryžkelė“ ir Vytauto Laurušo „Paklydę paukščiai“.

Abi nacionalinės operos Sąjunginiame konkurse sulaukė labai aukšto

Muzikos barai / 5

Prisiminimai apdovanojimo – antrosios premijos.

Antrosiomis premijomis buvo apdovanotas ir teatras už šių operų pastatymus.

Mane tuoj pat išsikviečia kultūros ministras Lionginas Šepetys: kas čia darosi, kodėl nerepetuoji Juzeliūno?

Supratau, kad ministras visai „užmiršo“ mūsų teatro gastroles, todėl klausiu: „Jūs tą operą – „Žaidimą“ – girdėjote?“ – „Ne, negirdėjau.“ – „Ir aš negirdėjau. Tai kaip mes galime statyti operą, kurios niekas negirdėjo? Klasiką mes pažįstame, o čia juk niekam nežinoma opera.“ Tada jis sako: „Jeigu Sniečkus liepė, tai ir aiškinkis su juo.“ Galvoju, ką gi aš jam sakysiu? Išaiškinsiu, kad buvo apgautas. Man atrodo, Juzeliūnas taikė savo operą parodyti Maskvoje, bet Šepetys apie Maskvos gastroles Sniečkui nieko nesakė. Juzeliūnas mokėjo užsukti intrigą...

Taigi stojau piestu. Negali būti jokių kalbų apie repeticijas, kai niekas nieko apie naująją operą nežino. Šepetys galvojo, galvojo ir nutarė pasikviesti Juzeliūną. Klausia jo, gal reikėtų padaryti perklausą? O Juzeliūnas derasi: sutinka dėl perklausos, bet tik su simfoniniu orkestru. Šepetys vėl kviečiasi mane, siūlo daryti perklausą su simfoniniu orkestru. Aš klausiu: „Ar žinote, kiek laiko reikės repetuoti visą operą? Du mėnesius.

O juk ant nosies labai atsakingos gastrolės Maskvoje. Šepetys nesuprato, o gal nenorėjo suprasti, kad teatrui svarbiausia buvo būsimosios gastrolės, visus kitus darbus reikėjo atidėti po jų. Parodyti nacionalines operas Maskvoje – neeilinis įvykis mūsų kultūros istorijoje.

– Kas vyko toliau, ar bandėte „Avariją“ repetuoti?

– Rudenį vis dėlto pasiruošėme kibti į Juzeliūno operą. Dirigentas – Jonas Aleksa. O kaip dėl režisieriaus?

Juzeliūnas sako: „Susitariau su Miltiniu.“ Nusprendžiau patikrinti, ar tikrai susitarė. Skambinu Miltiniui. „Maestro, – sakau, – Juzeliūnas pranešė, kad statysite jo operą, kada galėtume susitikti?“ – „Kokia dar opera?

– išgirdau. – Ką, išprotėjai? Tokiam amžiuj lįsti į operą? Į operos teatrą jokiu būdu. Kas čia išsigalvojo, kas čia ką pliurpia? Jokių kalbų negali būti.“

Muzikos barai / 6

Vadinasi, režisieriaus neturime.

Aleksa pradeda žiūrėti operos medžiagą. Kažkaip nesiklijuoja – ir ritminiai dalykai, ir kita. Pririnko daugybę riktų. Sako, reikia peržiūrėti, aptarti su kompozitoriumi. Susitiko su Juzeliūnu ir... mirtinai susipyko.

Nes Juzeliūnas pasakė: „Nė vienos gaidos nekeisiu.“ Aleksa atėjo pas mane. Ką daryti? Klavyras toks, jog reikia 10 rankų, kad pagrotų, visokie pasažiniai akordai ir pan.

Skambinu Juzeliūnui, klausiu, kaip groti. Sako, tegu patys pasidaro tokį klavyrą, kad būtų galima pagroti. Niekas nesutiko. Po ilgų pasitarimų pianistė Birutė Šernaitė ryžosi per mėnesį parengti klavyrą. O Aleksa paruošė visas vokalines partijas, padainavo už visus operos veikėjus! Padarėme įrašą, ir dabar jis teatre saugomas. J. Aleksa pateikė tokį operos variantą, kokį jis įsivaizdavo scenoje.

Paklausęs įrašo, J. Juzeliūnas Aleksos varianto nepriėmė. Kilo triukšmas ir tarp solistų.

Siparis atnešė gaidas: viršutinė si bemol bosui! Sako negalįs išdainuoti! Aš jam sakau: „Jei negali dainuoti, rėk!“ – „O kaip la bemol?“ – „Irgi rėk!“ Solistai pradėjo nešti pareiškimus, kad atsisako dainuoti. Surengėm solistų susitikimą su Juzeliūnu.

Vėl visi mirtinai susipyko. Žodžiu, sugriuvo pastatymas. Be to, visiems galvas suko naujojo teatro statybos rūpesčiai, taigi opera taip ir liko nepastatyta.

Juzeliūnas kūrybiniuose (ir ne tik kūrybiniuose!) reikaluose nebuvo lankstus. Bet juk ir Verdi taisė savo operas! „Don Karlas“ – viena, antra, trečia redakcija... Operos teatras yra toks organizmas, o opera toks kūrinys, kad kompozitoriui reikia dalyvauti ją statant, gerinti, o ne sakyti, kad viskas yra genialu. Su atlikėjais reikia bendrauti, gal net eiti į kompromisus, tik tuomet atsiskleis ir tas genialumas.

Su ta opera, tiksliau, jos pavadinimu susijusi viena visai gyvenimiška istorija. Operos „gimdymo“ metu Juzeliūnas su savo naująja ką tik gauta „Volga“ pakliuvo į avariją. O Siparis kaip visada: „Oi, – sako, – Juzeliūnas sudaužė „Volgą“, bet ten buvo ne ava-

rija, tik žaidimas.“ J. Juzeliūno opera iš pradžių buvo pavadinta „Avarija“, bet vėliau autorius pavadinimą pakeitė į „Žaidimą“. Taigi Siparis ir pažaidė su jam būdingu humoru. O iš tikrųjų avarija įvyko: „Volgą“ sudaužė į šoną įvažiavęs sunkvežimis, Juzeliūnas buvo nekaltas.

Jau po kompozitoriaus mirties 2007 metų „Gaidos“ festivalyje opera vienintelį kartą buvo atlikta koncertiniu variantu. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo Gintaras Rinkevičius, dainavo operos solistai, choras „Brevis“, režisavo Nerijus Petrokas.

JONAS ALEKSA – Operos teatro muzikos siela paprastai yra dirigentas, dažniausiai jis būna ir teatro meno vadovas. Viena Vilniaus teatro žvaigždžių buvo dirigentas Jonas Aleksa. Tačiau 1968 m. pasklido kalbos, kad Jūs trukdėte Aleksai išvykti į tarptautinį dirigentų konkurse Romoje.

Kaip ten buvo iš tiesų?

– Pradėkime nuo pradžių. Su Jonu Aleksa, ilgamečiu teatro vyriausiuoju dirigentu, buvo visokių mūsų santykių laikotarpių (jau po mano išėjimo jo santykiai su teatru taip pat buvo permainingi). Aleksa, visi tai pripažino, buvo ryškaus talento žmogus, todėl džiaugiausi pradėjęs su juo bendradarbiauti. 1965 m. sugrįžęs iš tuometinio Leningrado jis pasižymėjo jau pirmuoju spektakliu – „Pikų dama“. Mes buvome sužavėti, jis pradėjo dirbti mūsų teatre.

Pagal teatro planus 1967 metais jam ir Vladai Mikštaitei pasiūliau statyti G. Verdi „Kaukių balių“. Tačiau Aleksa netikėtai pareiškė: „Operečių aš nediriguoju.“ – „Negi čia operetė?

Jeigu šitaip, tai nereikia.“ Iš Estijos atvažiavo režisierius Paulis Mägis su dailininku Eldoru Renteriu. Mägis nemokėjo rusiškai, tik vokiškai, o iš mūsiškių vienintelis Chaimas Potašinskas mokėjo vokiškai, todėl baletų dirigentas tapo ir operos dirigentu.

Chaimas labai apsidžiaugė sulaukęs tokios progos. O su Jonu Aleksa santykiai tuomet visai pablogėjo. Jis buvo labai ambicingas žmogus, su manimi sveikindavosi tik iš reikalo.

Apie kokį nors bendradarbiavimą nebuvo nė kalbos.

Michailo RAŠKOVSKIO nuotr.

Jonas Aleksa

Gauname pranešimą iš Maskvos – Aleksa kviečiamas dalyvauti tarptautiniame dirigentų konkurse Romoje.

Sutinku Joną koridoriuje, sakau, kaip dėl Romos, o jis – prašom nesikišti.

Kitą kartą vėl bandau jį paklausti, vėl jis man: „Prašom nesikišti, aš pats susitvarkysiu.“ Staiga gaunam pranešimą, kad jau pražiopsojome atrankos Maskvoje terminą. Pradėjom aiškintis, kaip čia atsitiko, bet su Aleksa neįmanoma susikalbėti, jis kaltina mane. Aš kaltas nesijaučiau, nes kiekvieną kartą mano pagalbą jis atmesdavo. Užvirė skandalas.

Pradedame tikrinti. Kadrų skyriuje randame telegramą dėl atrankos datos, tik neaišku, ar Aleksa ją matė.

Greičiausiai jis apie ją tiesiog užmiršo. Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ pasirodo dešimties menininkų laiškas, kur aš esu kaltinamas sąmoningai sutrukdęs J. Aleksai dalyvauti konkurso atrankoje. Manyčiau, kad to laiško organizatoriai turėjo tikslą ne tik apginti Joną Aleksą, bet ir išversti Laurušą iš direktoriaus kėdės... Mane pasikvietė CK sekretorius Antanas Barkauskas, mes pasikalbėjome, jam paaiškinau padėtį. Tuo mano nuvertimo akcija ir baigėsi.

Kaip tik tuo metu vyko Rusijos Federacijos kultūros dienos Lietuvoje.

Rusijos delegacijai vadovavo RTFSR ministro pirmininko pavaduotojas Viačeslavas Kočemasovas. Antanas Sniečkus tą delegaciją atvežė į Kompozitorių sąjungą, nes Sniečkui labai patiko rūmai, ypač interjeras. Surengėme koncertą, Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu padainavo mano „Ežerų krašto dainą“. Svečiams išvykus,

skambina Sniečkus: „Kokį ten koncertą surengei, visi buvo sužavėti tavo daina... Sveikinu, o rytoj per Rusijos Federacijos dienų uždarymą kviečiu į prezidiumą.“ Taigi tas viešas mano apkaltinimo laiškas didelių sukrėtimų nesukėlė. Teatre gyvenimas grįžo į įprastas vėžes.

Praeina kiek laiko, skambina Aleksa. Klausia, kada jo atsiprašysiu. O aš sakau: „Jonai, tu tiek ant manęs išpylei purvo ir dar nori, kad aš atsiprašyčiau? Kviečiu tave bendro darbo.“ Netrukus režisierė Vlada Mikštaitė ir Jonas Aleksa pastato Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Ši premjera buvo didelė šventė: ir Vlados Mikštaitės režisūra, o ypač Jono Aleksos muzikinis darbas buvo puikūs. Paprastai Wagnerio operos kenčia dėl statiškumo, tačiau Mištaitė rado įdomių sprendimų, daug ir motyvuotai judėjo ir choras, ir solistai. Jonas Aleksa tiesiog maudėsi Wagnerio muzikoje. Negalima buvo pažinti ir operos orkestro, šiame spektaklyje jis ypač pasitempė. Aš nepraleidau nė vieno „Lohengrino“ spektaklio, taip mane žavėjo Jono Aleksos interpretacija.

Kartą būdamas Maskvoje detaliau pasidomėjau ta nelaiminga dirigentų perklausa. Pasirodo, norą važiuoti į konkursą pareiškė ir Maskvos Didžiojo teatro dirigentas lietuvis Algis Žiūraitis. Jį dalyvauti konkurse vertė susidariusi konfliktinė situacija – tuometiniam Didžiojo teatro vyriausiajam dirigentui Jurijui Simonovui nepatiko jo ekstravagantiškos manieros, todėl iš operos perkėlė į baletą, kelis metus dirigavo tik „Gulbių ežerą“.

Netrukus ir balete virš Žiūraičio galvos ėmė kauptis juodi debesys, jį galėjo atleisti iš Didžiojo teatro. Bet čia pagalbos ranką ištiesė Maja Pliseckaja, Žiūraitis liko dirbti. Sužinojęs apie Tarptautinį dirigentų konkursą Romoje, ryžosi jame dalyvauti tikėdamasis, kad laureatūra sustiprins jo padėtį Didžiajame teatre. Sužinojęs, kad atrankiniame ture reikės rungtis su Jonu Aleksa, labai sunerimo.

Dviejų lietuvių dirigentų į konkursą Maskva tikrai nesiųs, o laimėti gali

ir Aleksa. Sunerimo ir įtakingi Algio Žiūraičio gerbėjai. Matyt, jų pastangomis Vilnių pasiekė klaidinanti žinutė, kad dirigentų atrankinis turas vyks diena vėliau, nei iš tikrųjų įvyko. Atranką be konkurencijos laimėjo Algis Žiūraitis, Romoje jis laimėjo antrojo laipsnio premiją.

– Aleksa dirbo negailėdamas jėgų.

Buvo pasakojama, kad publika į teatrą eina ne dainininkų klausyti, bet dirigento žiūrėti...

– Taip, labai daug teatro mėgėjų ateidavo dėl Jono Aleksos diriguojamų spektaklių. Kai aš klausydavausi jo diriguojamos muzikos, man kildavo pasididžiavimas, kad mūsų teatras su tokiu dirigentu nėra blogesnis už garsius Europos operos teatrus.

Naujųjų teatro rūmų atidarymui Jonas Aleksa parengė Charles´io Gounod operą „Faustas“. Kitas premjeras – Vytauto Barkausko operos „Legenda

Vytautas Laurušas – 1983–1994 m. Valstybinės konservatorijos (nuo 1992 m. Lietuvos muzikos akademija) rektorius

Muzikos barai / 7

Prisiminimai apie meilę“ ir Rodiono Ščedrino baleto „Ana Karenina“ – naujoje teatro scenoje taip pat parengė J. Aleksa.

Jis tapo pagrindiniu teatro dirigentu. Labai daug energijos Jonas įdėjo ruošdamas Barkausko operą, o čia iš karto sudėtinga Rodiono Ščedrino baleto „Ana Karenina“ partitūra. Atbėga skųstis Aleksos žmona, barasi – jis per daug diriguoja, pavargsta, jūs susargdinsite mano vyrą...

To įtempto darbymečio metu Jonas netikėtai praranda vairuotojo teises. Jis važinėjo lengvąja mašina „Moskvič“ ir vieną kartą sėdo už vairo išgėręs stiklinę alaus. Sustabdė inspektoriai, paprašė papūsti ir be jokių kalbų atėmė teises. Atbėga susijaudinęs Jonas, prašo pagalbos, nes jam mašina šiuo metu ypač reikalinga.

Reikia padėti: einu pas vidaus reikalų ministrą ir aiškinu, kad teatro atidarymo įkarštyje dėl menkos nuodėmės neteko vairuotojo teisių dirigentas Jonas Aleksa. Ministras ima telefono ragelį, išbara inspekcijos viršininką ir liepia nedelsiant Aleksai asmeniškai įteikti teises ir net atsiprašyti...

Jonui Aleksai nereikėjo kokios nors jį garsinančios kampanijos, jo dirigavimas išpirko visas charakte-

rio ir lemties bėdas. Jis buvo dirigentas, kaip sakoma, iš Dievo malonės.

Jam vienodai buvo patraukli ir lyrika – nepakartojama jo kantilena, ir griausmingi dramatiniai skambesiai.

Jis puikiai žinojo kiekvieną atliekamo kūrinio gaidą, fortepijonu galėdavo pagroti ir visą partitūrą, ir atskiro instrumento partiją. Jis dirbdavo pamiršdamas laiką. Gaila, kad mus paliko taip anksti, teatras neteko nuostabaus ir talentingo dirigento.

MSTISLAVAS ROSTROPOVIČIUS – Kokie buvo M. Rostropovičiaus ryšiai su mūsų Operos teatru?

– Mūsų bendradarbiavimas su pasaulinės šlovės muziku Mstislavu Rostropovičiumi buvo ryškus ir vaisingas. Atsimenu, 1972 metais jis atėjo į teatrą kartu su Sauliumi Sondeckiu ir iš karto pasigyrė, kad jo dėdė buvo advokatas Varšuvoje („Rastrapavičius iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės“), o jo tėvo tėvavardis – Leopoldas Vitoldovičius. Tikriausiai maestro norėjo pabrėžti, kad jo gyslose yra lietuviško kraujo. Nedelsdamas išdėstė, kodėl atvyko į Vilnių: pageidavo mūsų teatre padiriguoti

Vilniaus operos ir baleto teatras J. Basanavičiaus gatvėje

Muzikos barai / 8

Mstislavas Rostropovičius ir Galina Višnevskaja, 1965 m.

Giacomo Puccini „Toską“.

Mane patraukė jo idėja: kai trečiajame veiksme skamba bundančios Romos bažnyčių varpai, varpininkai būtų ne orkestre, bet žiūrovų salėje. Žinoma, tai buvo tik efektas, bet paties maestro atvykimas sujaudino visą teatrą. Aš iš karto priėmiau pasiūlymą ir mes numatėme laiką, kada tas spektaklis gali įvykti.

Ankstyvą 1972 metų sausio rytą geležinkelio stotyje pasitinku didįjį maestro. Iš vagono išlipa liūdnas.

Klausiu, kas atsitiko. Jis sako, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos gensekas (Leonidas Brežnevas. – A. L.) pirmą kartą jo nepakvietė į savo šeimos šventę. Priežastis man buvo visiškai aiški, juk Rostropovičius simpatizavo disidentams: globojo žinomą rašytoją, Nobelio premijos laureatą Aleksandrą Solženicyną (jis gyveno Rostropovičiaus vasarnamyje prie Maskvos. – A. L.). Tokia maestro veikla, suprantama, negalėjo kelti genseko susižavėjimo. Todėl pasakiau: „Maestro, nesielvartaukit, kas tas Brežnevas palyginti su jumis, pasaulinio garso muzikantu.“ Mes žinojom, kad maestro nebuvo abejingas vaišėms, ypač taurelei, ir ne vienai. Tuo laiku buvo labai populiarus restoranas „Lokys“, tad atskirame kambaryje mes, teatro vadovai, surengėme pietus. Įpusėjus pietums Rostropovičius restorano svečiams pradėjo prisistatinėti ir dalinti savo vizitines korteles – jos buvo įspūdingo dydžio, jose buvo įrašyta

per dvidešimt Rostropovičiui suteiktų garbės vardų. Įteikdamas kortelę maestro pridurdavo, kad čia dar trijų garbės vardų trūksta.

Vakare įvyko pirmoji repeticija.

Po jos maestro staiga sako, kad Vilniuje yra Šventosios Dvasios cerkvė, o joje – šventųjų mumijos. Būtinai ten važiuojam. Aš bandau perkalbėti, bet maestro nenusileidžia – važiuojam, ir viskas!

Nuvažiuojame. Vėlus vakaras, šventoriuje nė gyvos dvasios, visur tamsu, veltui bandome atidaryti cerkvės duris. Išeidami prie vartų pamatome šviesą langelyje. Rostropovičius ima belstis. Atsiliepia pikta moteriškė: „Kas ten?“ Maestro prisistato: „Rostropovičius“. – „ Koks dar Rostropovičius? Kažkokie girtuokliai šlaistosi naktimis, pasileidėliai, trikdo ramybę...“, – barasi pro uždaras duris moteriškė. Tada Rostropovičius paklausia, kur rasti vladyką (stačiatikių vyskupą). Moteris, neatidariusi durų, liepia eiti į priešais esančias duris. Dar bandau maestro perkalbėti, bet veltui. Jis dingsta duryse. Vaikštau ten ir atgal, laukiu. Staiga pasirodo pats vladyka, maloniai į mane kreipiasi Vitas Antonovič ir pakviečia į svečius, o už jo nugaros maestro Rostropovičius kumštimis grūmoja, kad neatsisakyčiau. Trumpai svarstau, kaip man pasielgti, juk esu, to meto supratimu, ideologinės įstaigos vadovas. Bet jeigu jau pats vladyka išėjo manęs pakviesti, tuomet sumąstau, kad gal nieko bloga neatsitiks. 15 minučių bendravome svečių kambaryje, paskui buvome pakviesti į kitą kambarį, o ten – ištaigingas stalas su valgiais ir gėrimais. Po šeimininko maldelės pradėjome vaišintis. Vyskupas man prisistatė – otec Anatolij. Pasakojo, kaip tapo šventiku, daug kalbėjo apie šventuosius, kurie garbinami šioje cerkvėje. Baigiantis vakarienei Rostropovičius šeimininką pakvietė į būsimą „Toskos“ spektaklį.

Prasidėjo operos repeticijos. Maestro dirbo tiek su solistais, tiek su orkestru ir choru. Darbui įpusėjus Rotropovičius man sako, kad norėtų, jog Toskos vaidmenį atliktų jo žmona Galina Višnevskaja. Žinoma, tokios solistės dalyvavimas labai papuoštų

mūsų spektaklį. Maestro skambina į Maskvą ir sako: „Galia, atvažiuok, čia Europa“. Galiną Višnevskają iškilmingai pasitikome stotyje, apsupome dideliu dėmesiu, stengėmės jos laisvalaikį padaryti kuo turiningesnį.

Spektaklis buvo įspūdingas, teatras lūžo nuo žiūrovų antplūdžio.

Puikiai dainavo Galina, teatro kolektyvo negalima buvo pažinti, taip visi pakluso nuostabaus dirigento Rostropovičiaus mostui. Varpai skambėjo visoje teatro salėje, sukeldami tikrą Romos ryto įspūdį. Operos klausėsi ir mūsų pažįstamas tėvas Anatolijus.

Po spektaklio jis aplankė maestro, padėkojo už nuostabų kūrinį ir pakvietė pietų. Paprašė, kad būtinai dalyvaučiau ir aš. Abejojau, eiti ar neiti, bet maestro ir Galina kategoriškai reikalavo, kad dalyvaučiau.

Vyskupo pietūs buvo tikrai iškilmingi. Po pietų jis mus pakvietė į cerkvę apžiūrėti trijų šventųjų. Daug pasakojo apie tų kankinių gyvenimąmą, kalbėdamas vis pabrėždavo, kad tie šventieji buvo lietuviai, LDK Algirdo laikų stačiatikių vienuoliai. Pagonių lietuvių jie buvo nukankinti už tai, kad perėjo į stačiatikių tikėjimą. Atsisveikinant vyskupas paprašė leidimo pabučiuoti mane į kaktą. Negi prieštarausi. Taip tapau palaimintu...

Vos išvažiavus iš Vilniaus Rostropovičiui, teatre į kabinetą įeina pilietis, kuris prisistato esąs iš KGB. Jis pradeda man aiškinti, kad jo vadai labai sunerimę dėl mano draugystės su Lietuvos stačiatikių vyskupu. Jis man papasakojo apie pietus pas vyskupą.

Stebėjausi, iš kur jie gavo tokią informaciją, nes tėvas Anatolijus pats mus pasitiko, visas duris pats atrakinėjo ir užrakinėjo. Nė vieno pašalinio asmens pietų metu nebuvo. Tam KGB veikėjui pasakiau, kad savo vadams perduotų, jog aš katalikas gimiau ir katalikas mirsiu. Tegul jie būna ramūs.

Tėvas Anatolijus dar kelis kartus bandė kviesti mane į svečius. Aš mandagiai atsisakiau. Gerokai vėliau sužinojau, kad Lietuvos vyskupai lietuvių kalba išleido Šventąjį Raštą, bet tos knygos saugomos pas viršininką kulto reikalams. Tuo laiku kulto reikalams vadovavo mano buvęs klasės draugas iš Šiaulių. Sutikęs jį prašau

padovanoti Šventąjį Raštą. O jis man: „Tau, geram tėvo Anatolijaus draugui, visada.“ Aš nustebęs jo klausiu: „Nesuprantu, kuo čia dėtas tėvas Anatolijus?“ Ir jis man papasakoja, kad buvo susitikęs su vyskupu, o šis ir pasigyrė, kad aš esąs jo geras draugas, kad mes dažnai bendraujame.

Tik tada supratau, iš kur į KGB atėjo tos žinios. Mano buvęs klasės draugas, vos gavęs tokią informaciją, pranešė KGB, o tie operatyviai sureagavo. Aišku, kad KGB užkliuvo ne tiek mano vizitas pas šventiką, kiek tai, kad artimai bendravau su tuo metu Maskvoje ujamu Rostropovičiumi. Mane šis atvejis privertė sunerimti, pasirodė, kad komunistų laikais net dvasininkais negalima pasitikėti.

Bet tėvas Anatolijus išliko mandagus, paskambino atsisveikinti prieš išvykdamas į Siriją dirbti Maskvos vyskupijos pasiuntiniu. Dar po poros metų jis išvažiavo į Angliją, Mančesterį, darbuotis tenykštėje stačiatikių parapijoje. Čia jis (g. 1930) gyvena iki šiol.

Dar keli to meto štrichai. 1972 metais Sovietų Sąjunga išgyveno sunkius laikus. Krautuvės buvo tuščios, maisto produktai – didelis deficitas, todėl mums norėjosi Rostropovičių šeimą pavaišinti lietuviškais mėsos produktais. Per aukštus namus pavyko gauti Lietuvos mėsos kombinatų gaminių.

Mes ir patys buvome nustebinti tokio asortimento, o ką kalbėti apie mūsų svečius. Jie nusipirko gal daugiau nei 50 kg mėsos gaminių. Kai grįžęs į Maskvą Rostropovičius skambindavo telefonu, sakydavo, kad jis su manimi kalba valgydamas skanią lietuvišką dešrą...

Paskutinį kartą su Rostropovičiumi matėmės Maskvoje, švenčiant žymaus armėnų kompozitoriaus Aramo Chačaturiano septyniasdešimtmetį.

Jau tuomet jis man sakė, kad nusprendė Sovietų Sąjungą palikti: dabar išvyksta jis, o vėliau atvyks ir Galina.

1989 metais pirmajame SSRS liaudies deputatų suvažiavime mes, grupė deputatų, adresavome Michailui Gorbačiovui laišką, kuriame reikalavome grąžinti pilietybę Rostropovičiui ir Višnevskajai. Netrukus iškilieji Rusijos menininkai grįžo į Maskvą. n

Muzikos barai / 9

Legendos

Karmeniana Iš Petro Blaževičiaus knygos „Operos ir meilės glėbyje“

kūrinį, bet ir susipažinti su to paties pavadinimo opera ir baletu. Tuo metu Lietuvos operos scenoje karaliavo gražioji kraštietė Irena Jasiūnaitė, visus žavėjusi Karmen vaidmeniu…

Kada pirmąsyk ją išgirdau, net nustėrau – koks išskirtinis, gražaus tembro, jaudinantis mecosopranas!

Kaip įsijaučiama į atliekamą kūrinį!

Kadangi I. Jasiūnaitė buvo kilusi iš Rokiškio, nenuostabu, kad ir vėliau sekiau jos karjerą – beveik keturiasdešimt metų!“

Irena Jasiūnaitė

2

015 m. spalio 29 d. garsiai operos solistei, Lietuvos liaudies artistei, Rokiškio krašto garbės pilietei Irenai Jasiūnaitei sukaks 90 metų. Šiai datai skirta ir nauja Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“, parašyta remiantis operos primadonos dienoraščiais.

Knygos įžangoje autorius rašo: „Mano kartos žmonės turbūt prisimena sovietmečio parfumerijos parduotuvėse stovėjusius kvepalų „Karmen“ buteliukus, ant kurių buvo pavaizduota išskirtinio grožio moteris su rože ir vėduokle. Neseniai, ieškodamas šio buteliuko vaizdo internete, radau straipsnelių, kuriuose rašoma, kad šis buteliukas paskatinęs ne vieną pasidomėti, kas buvo ta Karmen. Taip atsitiko ir man. Įsimenantis Karmen atvaizdas paskatino ne tik perskaityti

Muzikos barai / 10

ROKIŠKIO KARMEN

Labai įdomu, kad populiarios novelės „Karmen“ autoriaus ryšiai atveda iki Irenos Jasiūnaitės gimtinės – Rokiškio.

XVIII amžiuje Rokiškis priklausė Europoje žinomai grafų Tyzenhauzų giminei. Garsiais literatūrinių herojų prototipais tapo du jos atstovai: rusų karvedžio Michailo Kutuzovo žentas Fiodoras Tyzenhauzas (Andrejus Bolkonskis L. Tolstojaus romane „Karas ir taika“) ir jo dukra Darja (Tatjana Larina A. Puškino „Eugenijuje Onegine“). Lietuvos gvardijos šefas Ignotas Tyzenhauzas (1760–1822), paveldėjęs garsaus bevaikio dėdės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus Antano Tyzenhauzo, turtą, pavertė Rokiškį Tyzenhauzų rezidencija. Ignoto dukra Sofija (1790–1878), mėgusi dažnai viešėti pas tėvą Rokiškyje (jos tėvai buvo išsiskyrę), 1818 m. su prancūzu Oktavijumi de

Šuazeliu-Gufjė susituokė būtent Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Ji garsėjo kaip viena gražiausių to laikotarpio moterų, jos kerams neatsispyrė du galingiausi Europos vyrai – imperatoriai Aleksandras I ir Napoleonas Bonapartas. Be to, Sofija tapo pirmąja Lietuvos moterimi rašytoja (rašė prancūzų kalba). Skaitomiausia jos knyga „Reminiscencijos“ išleista 1862 m. Paryžiuje.

Nemažą savo gyvenimo dalį Sofija Tyzenhauzaitė praleido Prancūzijoje, kur susipažino ir artimai bendravo su žymiaisiais to meto šios šalies rašytojais Alexandre´u Dumas tėvu, Alfredu de Musset, Prosperu Mérimée ir kitais. Prosperas Mérimée (1803–

Stefa ir Juozas Jasiūnai su dukrele Irena, 1926 m.

Operos studijos studentų spektaklio (Ch. Gounod „Faustas“) Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje dalyviai 1952 m. I. Jasiūnaitė sėdi pirmoje eilėje trečia iš kairės (tarp J. Karnavičiaus ir K. Petrausko) Operos solistė Irena Jasiūnaitė, 1956 m.

Irena Jasiūnaitė (Karmen) ir Georgas Otsas (Eskamiljas) operoje „Karmen“. Ryga, 1959 m.

1870) buvo susijęs ir su mūsų šalimi – jo paskutinėje novelėje „Lokys“ vaizduojama XIX amžiaus Lietuva.

Mérimée niekados nesilankė Lietuvoje, ją įsivaizdavo iš istorinių šaltinių, poeto Adomo Mickevičiaus kūrybos ir iš žmonių, kilusių iš Lenkijos, Lietuvos, pasakojimų. Pasak kai kurių istorikų, jis netgi neblogai mokėjęs lietuvių kalbą <...> P. Mérimée kūryboje ypatingą vietą užima jo novelė „Karmen“. Pasak kai kurių rašytojo biografijos tyrinėtojų, jis yra turėjęs romaną su George Sand. Tarp ją mylėjusiųjų – ir kitos įžymybės: F. Lisztas, F. Chopinas, G. Flaubert´as, A. de Musset... Sunku pasakyti, ar kokie nors jos bruožai „papuošė“ novelės heroję, bet ne vienas iš šių kultūros veikėjų skandalingajai prancūzei, matyt, būtų pritaikęs Mérimée epigrafą: „Bet kokia moteris yra blogis, bet dukart ji būna gera: arba meilės guolyje, arba mirties patale“...

1875 m. George´as Bizet (1838– 1875) pagal kiek pakoreguotą P. Mérimée novelės siužetą parašė operą „Karmen“. Pasak B. Baublienės, rašiusios apie operų libretus, „Bizet buvo bohemos žmogus, ne iš knygų pažinojęs Karmen prototipų“.

Muzikos barai / 11

Legendos

Istorinė nuotrauka: Don Chosė – Kipras Petrauskas ir Karmen – Irena Jasiūnaitė G. Bizet operoje „Karmen“, 1955 m.

Skelbimas apie 400-ąjį „Karmen“ spektaklį, kuriame išspausdinta I. Jasiūnaitės (Karmen) ir V. Adamkevičiaus (Don Chosė) nuotrauka, 1974 m.

Neretai teigiama, kad toks prototipas jam buvo Céleste Mogador – elitinė kurtizanė, aktorė, rašytoja, grafo de Chabrillano našlė, su kuria operos „Karmen“ autorius susipažino būdamas 28 metų. Kiti įrodinėja, kad G. Bizet Karmen prototipas galėjo būti ir kompozitoriaus žmona Geneviève Halévy, kuriai tenka dalis kaltės dėl to, kad kompozitorius mirė būdamas 37 metų.

Kaip minėjau, Prosperas Mérimée, susirašinėjęs su Tyzenhauzų-Pšezdeckių šeimų atstovais, buvo pažįstamas ir su laisvę mėgstančia, temperamentinga ir talentinga grafiene Sofija Tyzenhauzaite-de Šuazel-Gufjė, kuri dažnai lankydavosi Paryžiuje, vyro tėvonijoje Épernay dvare Šampanės departamente. <...> Išsamesnė Tyzenhauzų ir Pšezdeckių archyvų analizė galėtų patvirtinti arba paneigti Sofijos įtakos Mérimée versiją. Tikėtina, kad ir kompozitorių G. Bizet <...> su Sofija Tyzenhauzaite ir Pšezdeckiais taip pat siejo pažintis. Pasak Kauno valstybinio muzikinio teatro šiai operai 2005 metais išleistoje programoje cituojamo režisieriaus Ginto Žilio, Karmen – ne-

Muzikos barai / 12

eilinė, ypatinga, neįprasta asmenybė, kurią G. Bizet pradėjo kurti remdamasis P. Mérimée pateiktu portretu, bet sukūrė kiek kitokią. „Karmen netelpa į tradicinio moteriškumo rėmus, jaukus namų židinys ne jai. Ji negali apsiriboti. Karmen siekiamybė – jos laisvės supratimą atliepiantis partneris, o gal ir ją pačią gerokai lenkiantis... Opera „Karmen“ – emocijų korida ir joje dalyvauja visi.“ Drįstu teigti, kad šis apibūdinimas tinka ir garsiajai Sofijai Tyzenhauzaitei, kurią taip ir norisi pavadinti Rokiškio Karmen...

ĮSPŪDINGIAUSIA KARMEN LIETUVOS OPEROJE

Kiekvienam vaidmeniui atidaviau gyvenimo dalelę, o Karmensitai – visą gyvenimą...

Irena Jasiūnaitė

Irena gimė praėjus 55 metams nuo Prospero Mérimée mirties, 50 metų nuo Georges´o Bizet operos „Karmen“ pastatymo ir kompozitoriaus mirties, 47 metams nuo Sofijos Tyzenhauzaitės mirties. Dar po 30 metų I. Jasiūnaitės Karmen pirmąkart išėjo į sceną, kad taptų, pasak muzikologės J. Vyliūtės, įspūdingiausia Karmen Lietuvos operoje. Vėliau Irena, temperamentinga ir egzotiško grožio moteris, kalbės:

Apie ją (Karmen – P. B.) aš svajojau dar Rokiškyje ir paskui visą laiką. Apie šį personažą perskaičiau visą literatūrą, kokią tik galėjau. Mokiausi šokti ispanų šokius, vaikščiojau po dailės parodas, norėdama atrasti jos bruožus, šypseną, girdėdavau jos juoką. Karmen mane uždegdavo ir ankstyvoje jaunystėje, uždega ir dabar. Man rodos, kad Karmen man niekad neleis pasenti širdimi. Ji man panaši į kalnų upę. Nesulaikysi jos ir neatsitrauksi nuo jos. Jeigu šios moters nebūtų mano gyvenime, jis turbūt būtų labai pilkas. („Kultūros barai“, 1966, Nr. 11. Interviu su Irena Jasiūnaite „Pats brangiausias menas“) Vaidmuo man buvo labai artimas.

Karmen kūriau nepaprastai aistringą, temperamentingą, kupiną emocijų, karštai mylinčią. Vaidinti man buvo vienas malonumas, džiaugsmas, nejaučiau nieko sunkaus. Besiruošdama šokiui, pati išmokau mušti kastanjetes, kai kitos solistės tai tik imituodavo. Vasarą, atostogaudama Palangoje, paprašiau mūsų baleto šokėją Henriką Banį, kad mane pamokytų. Orkestrantai išsižiojo iš nuostabos, kai ėmiau šokti mušdama kastanjetes. („Moteris“, 2000, Nr. 3. R. Valevičienė. „Šią naktį pas mane Karmen atėjo...“)

J. Vyliūtė apie Irenos Jasiūnaitės debiutą operoje „Karmen“ rašė taip: „Pagaliau atėjo rugsėjo diena (1955 m.

– P. B.), kai Irenos Jasiūnaitės Karmen

pasirodė publikai. Opera tą sezoną pradėjo gastrolėmis Kauno muzikiniame teatre, ir ji debiutavo istoriškai labai brangaus teatro scenoje... Dar visas lietuviškąsias Karmen ar bent didesnę jų dalį tebeprisimenanti Kauno publika šaukė, plojo po kiekvienos arijos, dueto, ansamblio. Nusileidus uždangai prie Karmen kojų išsirikiavo 36 krepšiai rožių!“ Dainuodama Karmen aš patirdavau didžiausią laimę, neapsakomą pakylėtą nuotaiką. Aš būdavau tiesiog laimingiausia pasaulyje (iš nedatuotų užrašų).

Esu įsitikinusi, kad Karmen yra vienas pačių spalvingiausių, įdomiausių personažų visame operos istorijos repertuare. Yra daug vaidmenų, kurie labai įdomūs, bet jie statiškesni, juose nėra tiek meilės, aistros, kiek to yra Karmen vaidmenyje.

Karmen aš įsivaizdavau ne kaip vulgarią koketę, viliojančią vyrus, bet kaip nepaprastai aistringą ir drąsią moterį, kuri dėl meilės gali pasielgti vienaip ar kitaip, visai negalvodama apie tai, ką pagalvos kiti. Jeigu Karmen būtų buvusi lengvabūdė, ji nebūtų mirusi dėl meilės Eskamiljui. Ji tokia buvo: pamilo ir viskas, veidmainiauti nemokėjo. Lengvabūdė moteris būtų ką nors pamelavusi, išsisukusi, bet Karmen meilė ir laisvė buvo vertybės, dėl kurių ji buvo pasiruošusi atiduoti gyvybę. Štai tokį vaidmenį aš gavau operoje padirbusi pusantrų metų. Man tuo laikotarpiu tai buvo didžiulė sėkmė. Jau vien G. Bizet muzika sužavi, o kai esi kartu su šia muzika, tai tavo talentas atsiskleidžia ypatingai. Tais laikais žmonės operą labai lankė, nes estrados buvo tik pati pradžia. Dar nuo Smetonos laikų visi buvo įpratę, kad opera yra aukščiausios, pačios turtingiausios klasės menas. O aš tuo metu buvau tokia vargšelė... Taigi šis vaidmuo man buvo didelė moralinė atrama. (2008 m.)

Mindaugas Klusas, „Lietuvos žiniose“ (2009-11-19) pateikdamas primadonos pasakojimą, rašė: „Ji prisiminė, kaip andainykštės „Karmen“ režisierius Antanas Zauka liepęs scenoje pasirodyti su cigarete.

Tokia įprasta, nuo veikalo premjeros 1885-aisiais nenunykstanti detalė toli

G. Verdi operoje „Aida“ Irena Jasiūnaitė – Amneris

gražu nesužavėjo dainininkės: „Sakiau jam: maestro, nieku gyvu nematau Karmen su cigarete, man tai nepriimtina, – prisiminė dainininkė. – Ji dega viduje, tad kam ta cigaretė?“ Tik pastatyta „Karmen“ su Irena Jasiūnaite tapo tikru to laikotarpio „topu“. <...> Kai po spektaklių su draugu ar drauge užeidavau į „Palangos“ kavinę, buvusią Vilniuje, Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės kampe, kavinės orkestrėlis užgrodavo ištrauką iš operos „Karmen“, dažniausiai habanerą. Mane labai džiugindavo, kad tapau tokia populiari, sukūrusi Karmen vaidmenį.

Kartais tokius pasveikinimus išgirsdavau ir kitose kavinėse, pavyzdžiui „Bristolio“ restorane. Ypač pakylėta pasijusdavau, kai tose kavinėse mane lydėdavo kompanija, neretai rašytojų ir poetų.

(2013-11-22) Pamilau Karmen vaidmenį iš pačių širdies gelmių. Jis netgi pakeitė mano jau įgimtus charakterio bruožus ir tvirtai įėjo į mano gyvenimą.

Koks artimas šis vaidmuo mano temperamentui, mano veržlumui ir meilei!

Visą tolesnį gyvenimą aš gyvenau šiuo personažu, kuris gaivino emocijas, keitė elgseną, leido pasireikšti patiems subtiliausiems jausmams. Tai buvo nekasdieniškas gyvenimo tarpsnis. Buvau laiminga, kad nebuvau pilka...

Virgilijus Noreika (Pikvilas) ir Irena Jasiūnaitė (Perikola) J. Offenbacho operoje „Perikola“, 1963 m.

Paskutinis mano spektaklis „Karmen“ įvyko 1974 m. gegužės 11 d., tai buvo 400-oji Lietuvoje parodyta opera „Karmen“. Didžiulė laimė, didžiulė dovana, kad man teko dainuoti Karmen paskutiniame senųjų Operos ir baleto teatro rūmų (J. Basanavičiaus gatvėje) spektaklyje.

Karmen liko manyje, visoje mano esybėje, mano svajonėse, mano mąstyme, mano charakterio bruožuose (2014-03-31).

Jūratė Vyliūtė prisimena 2010 metų spektaklį: „Žiūrovų salėje sėdėjo solistė Irena Jasiūnaitė, kurios garbaus amžiaus sukakčiai paminėti buvo skirtas „Karmen“ spektaklis <...>. Šventiškas „Karmen“ spektaklis baigėsi karštomis ovacijomis, gėlėmis...

Kilus plojimų, šauksmų, gėlių sąmyšiui, J. Vaškevičiūtė (atlikusi Karmen vaidmenį – P. B.) staiga nusileido nuo scenos, priėjo prie pirmoje parterio eilėje sėdinčios Irenos Jasiūnaitės, priklaupė prieš ją ir, nulenkusi galvą, paklojo raudonų rožių: „Dėkoju Lemčiai, kad suteikė galimybę dainuoti Karmensitų karalienės akivaizdoje.“ Grįždama iš turgaus, atsisėdau stotelėje ant suoliuko, laukdama 11-uoju maršrutu važiuojančio troleibuso. Šalia sėdėjusi pagyvenusi moteriškė mane užkalbino: „Ar jūs esate „Ar pamilsiu

Muzikos barai / 13

Legendos kada“? Ir šnabždėjo toliau: „Tikrai to nežinau. Galbūt niekada, o gal net rytoj...“ Susijaudinau ir apsidžiaugiau – taip, tai aš. Įsėdau į troleibusą ir visą kelią buvau ekstazėj. Net šypsena papuošė mano veidą... (2009-02-16) Rytoj Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyks baleto pagal G. Bizet muziką ir P. Mérimée libretą premjera. Visą mėnesį klausiausi šio baleto anonso, kurį labai maloniai ir aiškiai skaitė talentingoji muzikologė Eglė Ulienė. Labiausiai mane jaudindavo anonse skambantis muzikinis leitmotyvas iš pirmojo veiksmo, kai Don Chosė pamato Karmen, kuri, išėmusi iš plaukų raudoną rožę ir eidama link jo, pasižiūri į akis ir su didžiausia aistra meta gėlę tiesiai jam į širdį... Tai ryškiausia Karmen blykstelėjusios meilės mizanscena, kai ji susižavi ir pamilsta jį.

Meilės kibirkštis uždega ir Don Chosė.

Karmen vaidmenį aš atlikau šimte spektaklių. Šimtą kartų mečiau raudoną rožę į Don Chosė širdį. Šimtą kartų pajusdavau tą neaprašomą jausmą, tą būseną, kai tvinksi širdis ir kyla kažkoks nenusakomas geismas ir laukimas.

Kaip liūdna, kad nebegalėsiu dalyvauti baleto premjeroje, gėrėtis šedevriška G. Bizet muzika ir prisiminti savąją Karmen, kuri man suteikdavo tiek daug džiaugsmo ir laimės. Taip, Karmen buvo mano svajonių vaidmuo. Gal dėl jo aš ir panorau būti mecosopranu, nors mano balso tesitūra buvo plati, galėdavau paimti ir aukštas gaidas. Galėjau būti ir dramatinis sopranas, dirigentai siūlė sopranui skirtus vaidmenis, tačiau manęs tokie neviliojo. Prie širdies buvo nebent Toskos vaidmuo G. Puccini operoje „Tosca“, tačiau jam sukurti mano laikotarpiu nebuvo sąlygų. (2013-11-28)

<...>

Jau nuplaukė mano laivas, nutolo praeitin laimės ir džiaugsmo dienos. Nutolo emocijos, troškimas atrasti ką nors nauja, ką nors ypatinga. Nutolo padažnėję širdies ritmo dūžiai prieš kiekvieną „Karmen“ spektaklį, prieš kiekvieną susitikimą su nuostabia G. Bizet muzika. Iki šiol, eidama 89-uosius metus, aš esu su Karmen, suteikusia man didžiausią džiaugsmą ir palaimą.

Būtent Karmen man suteikė troškimą mylėti gyvenimą. (2014-03-26)

Aliodija Ruzgaitė knygos „Prisiminimų blyksniai“ (2010) skyriuje „Lie-

Muzikos barai / 14

tuviškos Karmen“ rašo: „<...> ypač didelį įspūdį paliko Irena Jasiūnaitė.

Ji savo žavia išvaizda, temperamentu, kūno plastika buvo ir liko nepakartojama Karmen. Man atrodo, ji buvo Karmen tiek scenoje, tiek gyvenime.

Mes iki šiol bendraujame – jos balse tebegirdžiu jaunatviškas Karmen intonacijas, nepasiduodančias laikui...“ <...> Maloni staigmena – dieną prieš „Karmen“ premjerą pasirodęs laikraščio „Lietuvos žinios“ numeris. Jame buvo išspausdinta talentingo žurnalisto Mindaugo Kluso publikacija apie „Karmen“.

Dieve, kokių radau liaupsių manosios Karmen adresu: operos primadona, legendinė Lietuvos Karmen Irena Jasiūnaitė... Nesitikėjau, kad būsiu taip gražiai prisiminta prieš naująją „Karmen“ premjerą. Priimu tai kaip likimo dovaną.

Be to, Operos ir baleto teatro žurnale „Bravissimo“ radau nuotrauką, kurioje aš spektaklyje „Karmen“ su Kipru Petrausku. Manosios gerbėjos Eglės Ulienės straipsnis taip pat nuostabus. Tai mane labai jaudina. Aš netgi jaučiu euforiją, esu laiminga, kad dar galiu džiaugtis. (2009-11-29)

TRYS POETAI – TRYS KARMEN

Karmen paveikslas P. Mérimée novelėje ir ypač dainininkių operoje „Karmen“ sukurti pagrindiniai vaidmenys paskatino ne vieną žinomą poetą sukurti eilėraštį (ar visą ciklą), skirtą Karmen. Vienas jų, mėgstamas ir neretai skaitomas (rusų kalba) Irenos Jasiūnaitės, buvo garsaus rusų poeto Aleksandro Bloko (1880–1921).

1914 m. A. Blokas parašė 10 eilėraščių ciklą „Karmen“. Visi skirti operos dainininkei Liubovei Delmas, kurią A. Blokas, pamatęs operoje „Karmen“, įsimylėjo. Štai vienas iš tų eilėraščių: Nei mano tu, nei kito niekados nebūsi. Štai ta mintis, pro ūkaną dienų šaltų, Pro liūdesį viliojusi į tavo pusę.

Ir štai kodėl tapau tavuoju poetu! Čia – moteriškos atstumties žymė juoduoja, Čia – žavesys, kurio suvokti negaliu.

O ten – pasaulių samplaikoj klaikioj vaitoja Visatos siela, išsiilgus šviesulių.

Štai – mano baimė ir viltis tamsia sale nuėjo! Štai ko, vargšele, jaudinausi dėl tavęs!

Ir štai kieno dvi akys taip keistai žėrėjo, Dar nepažindamos, dar nemylėdamos manęs!

Pati valdovė sau – leki tu be orbitos Į tolimus žvaigždynus pro miglas nykias.

Tau šis pasaulis – debesėlis, vėjų išvaikytas, Kur dega, gieda, liūdi, blaškosi kažkas!

Ir jo žaroj – tavos jaunystės beprotybė...

Ir viskas muzika: nėr laimės, nėr klastos...

Ir širdgėla vienodai skamba, ir linksmybė...

Bet aš myliu tave, Karmen: ir pats aš toks.

Be jokios abejonės vienas mėgstamiausių ir dažnai dainininkės Irenos Jasiūnaitės deklamuotų eilėraščių – lietuvių poetės Salomėjos Nėries (1904–1945) „Raudona rožė“. Pasak J. Vyliūtės, Irena „ypač įsijaučia į Salomėjos Nėries „Karmen“; poetė šiame eilėraštyje skelbė „gyvenimą be prietarų ir baimės“... Bet ir be laimės...

Mane žavėjo Salomėjos Nėries poezija, jos eilėraštis „Karmen“. Atmintinai išmokau šį šedevrą, surastą poezijos lobiuose. Talentingoji Salomėja Nėris suprato Karmen ir dar sykį įamžino jos temperamentą, aistrą, didžiulį meilės jausmą.

Man eilėraštis „Karmen“ labai artimas, suprantamas ir leidžiantis atskleisti savo jausmus. Šį eilėraštį aš deklamuodavau skirtingai nuo dramos aktorių, nes jį supratau širdimi: gana sodriu balsu, su pasitikėjimu, neperspausdama, santūriai ir kartu išraiškingai. Šis eilėraštis buvo kaip mano kraujo balsas...

Man skaitant šiuos S. Nėries posmus įvairiuose vakaruose, susitikimuose, banketuose po premjerų nebūdavo abejingų.

Po vieno tokio vakaro, kur skaičiau „Karmen“, prieš mane atsiklaupė talentingas dailininkas R. Gibavičius. Tai nepamirštama... (2014-03-31) Šią naktį pas mane Karmen atėjo, Juoda Karmen – su degančiom akim.

Ji būrė man – iš kortų spėjo Ir gąsdino nelemta ateitim.

Krūtinė jos karštai alsavo – Virpėjo rože kruvina.

– Klajonė – gyvenimas tavo...

Ir meilė – tavoji daina.

O kas paskui? – Paimki šitą rožę, Tai sužinosi, kas dar bus –

Viens burtų žodis laimę mums atvožia, Ir vienas žodis – atveria kapus.

Karmen dainavo meilę pražūtingą, Gyvenimą be prietarų ir baimės.

Ir siūlė rožę man – raudoną, nuodėmingą, – Užburtą širdimi ir laime. ...O su naktim išnyko ir Karmen – Tik jos aistri daina liūdnai skambėjo.

Ir keistą dovaną paliko man: Raudoną rožę. Laimės nežadėjo...

Tokia buvo S. Nėries Karmen. Kokia ryški poetė, koks Karmen įvaizdžio ir vidinio pasaulio supratimas, pajautimas!

(2014-03-31)

Ir dar vienas brangus Irenai eilėraštis, skirtas jai poeto Vytauto Bložės: Karmen, aš sukapojau kirviu rašomąjį stalą!

Mes ryt išeisim pėsčiom per Dzūkiją.

Aš vėlei būsiu kaimo muzikantas ir grosiu gegužinėse, o tu prie laužo šoksi ir dainuosi medkirčiams ir sunkvežimių šoferiams: „Meilė tartum sparnuota paukštė kasdien kitur vilios ir ves: kils į svaigų kalnynų aukštį ar šauks į tolumas erdvias“.

Mes maudysimės ežeruos ir gersim šaltinių vėsą, ir mūsų meilė natūrali lyg šiltas pienas su viržių medum.

Vakarais sėdėsim ant pirkios prieangio, ir aš tau grosiu akordeonu, ir tu išgirsi, kaip paprastai kaimo melodijai atsilieps saulės prikūrenti pušynai ir upokšnių trapūs varvekliai ir girios balandžiai, sutūpę eglėms ant rankų, ir ežero baikščios nendrės, ir gulbių pakirsti sparnai...

Mes nubusim ant šilto šieno, vos pirmi aušros spinduliai pravers daržinės duris, ir klausysimės, kaip virš stogo, pajutęs rytmečio vėsumą, atsidūsta senas ąžuolas ir kaip pro plyšį išskridę virvūnės kregždės lizdelyje prie grebėsto peni klykiančius kregždžiukus...

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – „Permainos“

Praėjusių metų gruodžio 27 d. Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO) Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pristatė programą „Permainos“. Dviejų dalių koncerte skambėjo XX ir XXI a. kompozitorių minimalistų Philipo Glasso, Johno Tavenerio, Johno Corigliano, Maxo Richterio ir Gedimino Gelgoto kūryba.

Pirmoji koncerto dalis pradėta Gedimino Gelgoto kūriniu „Nežinomieji 21, Laisvė“. Ši kompozicija ne tik tema, bet ir muzikine forma, atlikimo specifika tarytum yra „tarp“: tarp gyvenimo ir mirties, realybės ir anapusybės, garso ir tylos. Tai metafizinę, mums nepažįstamo pomirtinio vyksmo temą nagrinėjantis opusas. Kompozicija, sudaryta vos iš aštuonių tonų serijos ir keleto triukšmų, yra statiška ir nepatogi. Klausytojas girdi pavienius garsus, tai susijungiančius į vientisą harmoningą melodinę liniją, tai išsiskiriančius arba pertraukiamus triukšmo, o kartais ir tylos kaip visaverčio kompozicijos elemento. Kūrinio statiškumas reikalauja atidaus klausymo, o tai publikai gali tapti iššūkiu, ypač kai kulminacinis momentas nėra aiškiai akcentuojamas, melodijos struktūrai būdingas pasikartojimas. „Permainų“ programoje dominavo gerai žinomi šiuolaikiniai kūriniai. Philipo Glasso pasirinkimas nebuvo netikėtas, nuolatiniai NIKO koncertų lankytojai neturėjo nustebti išgirdę pirmuosius puikiai žinomo antrojo styginių kvarteto „Company“ akordus. Jo keturios dalys buvo pagriežtos harmoningai, pačią kompoziciją nežymiai dekomponuojant. Scenoje atlikėjai naudojo specifinius garso išgavimo būdus, kurie jau yra tapę NIKO vizitine kortele.

Britų kompozitoriaus Maxo Richterio kūrinys „Keturi metų laikų“, tiksliau, Antonio Vivaldi dekomponuota versija, užsienyje yra sulaukęs nemažai dėmesio, o Lietuvoje jis („Žiemos“ trečioji ir pirmoji dalys) skambėjo pirmą kartą. Labai ekspresyvus, įspūdingas buvo Dalios Simaškos solo smuikui pritariant orkestrui. Nebūtų klaidinga teigti, kad koncerte klausytojai išgirdo ne tik Maxo Richterio dekomponuotus „Keturis metų laikus“, bet ir gelgotiškąją kūrinio versiją.

Johno Corigliano „Raudonojo smuiko kapričai“ bei Johno Tavenerio „Apsauganti skraistė“, kaip ir M. Richterio „Keturi metų laikai“, iš atlikėjų reikalauja meistriškumo ir jautrumo. Norėtųsi išskirti emocionalų, „paganinišką“ Augustos Jusionytės pasirodymą, puikius violončelininko Justo Kulikausko garso valdymo sugebėjimus („Apsauganti skraistė“). Akivaizdu, kad Naujų idėjų kamerinis orkestras kiekvienam atlikėjui kelia iššūkius, skatina jų individualų tobulėjimą, ryškaus sceninio charakterio paieškas. Taigi orkestras gali būti stiprus ne tik kaip ansamblis.

Antroje koncerto dalyje skambėjo vientisa 40 minučių kompozicija, sudaryta iš jau gerai pažįstamų Gedimino Gelgoto kūrinių „Never Ignore the Cosmic Ocean“ bei „What´s Unrobotizable“ ir naujos simfonijos „Extracultural“ fragmentų. Kompozicijoje buvo galima išgirsti šiuolaikinės populiariosios bei minimalistinei krypčiai artimos muzikos intonacijų. Nors kompoziciją sudarė skirtingiems kūriniams būdingos temos ir įvairūs muzikiniai vaizdai, tai nesukėlė dramaturginio konflikto. Vidine ekspresija grįstas impresionistinis atlikimas, papildytas minimaliais choreografiniais elementais bei subtiliu vokalu, buvo paveikus ir įtaigus.

Nenutrūkstami plojimai ir biso reikalavimas paliudijo, kad publika yra ištroškusi šiuolaikinės muzikos. Džiugu, kad Lietuvos nacionalinė filharmonija į savo sceną kviečia šiuolaikinę konceptualiąją muziką atliekančius kolektyvus ir taip skatina Lietuvos muzikinio gyvenimo žanrinę įvairovę.

Ieva RAUDELIŪNAITĖ

Naujų idėjų kamerinis orkestras griežia Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Trys poetai. Trys eilėraščiai, skirti Karmen. Eilės, nepaprastai brangios Irenai. n

Muzikos barai / 15

Kronika „Filarmonica della Scala“ vėl griežė Vilniuje

Kovo 5 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre griežė Milano orkestras „Filarmonica della Scala“, diriguojamas Christopho Eschenbacho.

Sunkiai net LNOBT scenoje telpantis 135 muzikantų orkestras „Filarmonica della Scala“ stebino ne garso stiprumu, o netikėtu subtiliu minkštumu, neįprastu mūsų prasta akustika garsėjančioje teatro salėje. Kaip jau ne kartą buvo klausantis tokio lygio kolektyvo, neapleido apmaudas dėl mūsų valdžios požiūrio į būtinybę turėti geros akustikos salių, na, bent vieną Lietuvoje, net nesvarbu kur – Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Kodėl Helsinkyje jūros krantinėje viena šalia kitos glaudžiasi net trys puikios salės (turėdami dvi – operos ir koncertų – sales suomiai neseniai pasistatė dar ir trečią, Muzikos namų, salę, kurioje telpa du su puse tūkstančio klausytojų), o Lietuvoje kultūros poreikius, kažkieno manymu, atitinka penkios sporto arenos (statoma jau ir šeštoji – Marijampolėje) bei „Žalgirio“ stadionas, kurio statyba bus finansuojama Kultūros ministerijos lėšomis...

Orkestrą „Filarmonica della Scala“ 1982 metais įkūrė operos teatro „La Scala“ muzikantai ir dirigentas Claudio Abbado.

Lietuvoje orkestras viešėjo jau

ginių ir netiesioginių mokytojų, kaip Wilhelmas Furtwängleris, Herbertas von Karajanas ir Leonardas Bernsteinas.

Pasikeitus dirigentams iš dalies pakito koncerto programa. Nors itališko kolorito jai nepristigo, vis dėlto tai nebuvo dirigento prigimtį atskleidžiantys kūriniai.

Maestro akivaizdžiai „atsigavo“ antroje dalyje, diriguodamas Johanneso Brahmso Simfoniją Nr. 1 c-moll, o pirmojoje, atrodė, mandagiai leidžia parodyti orkestro muzikantų meistriškumą. Niekuo labai neišsiskirianti ir partitūros spalvingumu neprilygstanti nei Fantastinei simfonijai, nei „Fausto pasmerkimui“ Hectoro Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“ dar kartą patvirtino, kad išsvajotosios kompozitoriaus studijos Romoje gerokai aptramdė komponavimo taisyklėms sunkiai pasiduodantį polėkį, dėl ko šioje kompozicijoje nukentėjo ir meistriškumas, ir prigimtinė aistra muzikos tembrų dariniams.

Prancūzišką Italijos suvokimą keitė vokiškas – romantinio polėkio ir dainingų melodijų kupina Felixo Mendelssohno Simfonija Nr. 4 (Itališkoji). Juvelyrinis tikslumas, styginių ir pučiamųjų grupių skambesio balansas, solo epizodų spalvingumas ir laisvas muzikavimas – orkestras žaižaravo spalvomis, o dirigentas subtiliai, netrukdydamas, tačiau tvirtai valdydamas tėkmės dramaturgiją leido skleistis orkestro privalumams.

Diriguodamas Brahmso Pirmąją simfoniją Ch. Eschenbachas tarytum atgijo – visą dėmesį skyrė prasmingam muzikos vyksmui.

Skausmingas muzikos nerimas ir įtampa atitraukė dėmesį nuo žavėjimosi detalėmis ir panardino į meistriškai valdomą emocijų dramaturgiją.

Koncerto pabaigoje publikai pavyko išprašyti žavų desertą – Gioacchino Rossini operos „Vilhelmas Telis“ uvertiūrą – ir dar kartą leido pasigrožėti ne tik puikiu violončelių epizodu, bet ir kerinčiu viso orkestro muzikavimu.

trečią kartą – pirmuosius du kartus (2000-aisiais Filharmonijoje ir 2004-aisiais LNOBT ) prie dirigento pulto stovėjo Riccardo Muti. Šį kartą orkestrui dirigavo Christophas Eschenbachas, į Vilnių taip pat atvykęs jau trečią kartą. Šiuo metu Ch. Eschenbachas – JAV nacionalinio simfoninio orkestro ir Johno F. Kennedy scenos menų centro muzikos vadovas. Jis pakeitė netikėtai susirgusį dirigentą Myung Whun Chungą, kuris su „La Scalos“ orkestru turėjo koncertuoti ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje.

Christophas Eschenbachas – įspūdingą karjerą padaręs muzikas, ne tik dirigentas, bet ir pianistas. Sakoma, kad šio menininko biografija verta kino filmo, tačiau šiuo atveju, matyt, svarbesni muzikiniai susitikimai.

Būtent Ch. Eschenbacho diriguojamas R. Wagnerio „Parsifalis“ Bairoito teatre leido pajusti pastato akustikos svarbą muzikos poveikiui. Lėti tempai – Eschenbacho aistra, liudijanti dirigento meistriškumą. Tąsyk (2000 m.) net vokiečiai stebėjosi ir šmaikštavo, kad penkių valandų operą dirigentas dar pailgino mažiausiai trečdaliu. Bet būtent ten, Bairoite, galima buvo suvokti, ką reiškia ne tik garso spalva, bet ir laisvė sklisti tinkamoje erdvėje, kai klausytojas tiesiog apgaubiamas (iki fizinio pojūčio!) skambesio grožiu ir gausiais obertonais.

Lėti tempai puikiai dera su tokia estetika, ypač jei yra suvokti ir nuosekliai perimti iš tokių tiesio-

© Luca PIVA nuotr.

Audronė ŽIGAITYTĖ

Muzikos barai / 16

Diriguoja Christophas Eschenbachas

Asmik Grigorian ir Dmitrijus Chvorostovskis

Asmik Grigorian Tamara nustelbė Dmitrijaus Chvorostovskio Demoną

Antono Rubinšteino „Demonas“ turėjo tapti garsiojo rusų baritono Dmitrijaus Chvorostovskio benefisu, tačiau netikėtai operos premjera Maskvoje virto jaunos lietuvių dainininkės Asmik Grigorian triumfu.

Pasak operos kritikės Julijos Bederovos, būtent lietuvių dainininkei po spektaklio teko karščiausios ovacijos už aktorystę ir vokalą, „papuošusį daugiažodę, kupiną spalvų ir detalių partitūrą apie demonus, angelus, etnografines įdomybes ir stiprią meilę“.

Retai atliekamoje operoje pagal Michailo Lermontovo poemą A. Grigorian įkūnijo Demono iš sužadėtinio pagrobtos Tamaros paveikslą, o D. Chvorostovskis – Demoną.

Operos režisierius D. Bertmanas artistams nepašykštėjo užduočių – scenoje jiems teko daug judėti, gulėti, net persirenginėti. Nors veikalas pastatytas koncertinėje erdvėje – filharmonijos salėje (bendras Maskvos filharmonijos ir „Helikono“ operos teatro projektas) – ir buvo rengiamas kaip koncertinė versija, tai, ką išvydo publika, labiau priminė teatrą. Spektaklio scena beveik įsiskverbė į žiūrovų parterį, angelai ir demonai nužengė į salę, mistinę nuotaiką kūrė vaizdo projekcijos ir gausus rekvizitas.

Michailo Tatarnikovo diriguo-

miems muzikams Davidui Geringui ir Anatolijui Šenderovui, specialiai atvykusiam į Niujorką, visiems koncerto dalyviams už įspūdingą vakarą.

Prof. Davidas Geringas taip pat vedė meistriškumo kursus, užsiėmimus su studentais. Su kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu buvo tartasi dėl platesnio jo kūrybos pristatymo 2016 metais.

MB inf.

Tarp natų

jamoje premjeroje dalyvavo rinktiniai rusų operos solistai ir aktoriai, tačiau A. Grigorian buvo neprilygstama. Anot laikraščio „Kommersant“, jos „išskirtinis, subtilus dramatinis talentas suteikė spektakliui ypatingo skvarbumo“, o „stiprus balsas lengvai telkė aplink save salės erdvėje sunkiai balansavusį solistų ansamblį“.

D. Chvorostovskiui recenzijoje skirti vos keli sakiniai. „Jo balse ir manierose – jau mažiau hipnotizuojančios elegancijos nei jaunystėje. Tai buvo demonas su kryžiumi ant kaklo“, – pastebėjo kritikė Julija Bederova. „Ir tai buvo ypač ryšku, kai šalia puikiai dainavo ir grakščiai judėjo tokia dramatinė aktorė – Asmik Grigorian“.

Dmitrijus Chvorostovskis Demoną dainavo pirmą kartą ir šį vaidmenį apibūdino kaip pirmą žingsnį į dramatinio baritono repertuarą.

Parengta pagal leidinį „Kommersant“ (2015-02-02)

Davidas Geringas griežė JAV

Vasario 24 d. garsiojoje Manhatano muzikos mokyklos (Manhattan School of Music) Grinfildo salėje įvyko violončelininko Davido Geringo rečitalis. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo J. S. Bacho, J. Corigliano, K. Pendereckio, G. Kancheli ir F. Couperino kūriniai. Antroji dalis buvo skirta kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzikai – atlikti jo „Hommage a Jascha Heifetz Cantus II“ violončelei solo ir „David´s Song“ violončelei ir styginių kvartetui. Styginiame kvartete griežė žymūs amerikiečių muzikai, Manhatano muzikos mokyklos profesoriai, – ilgametis Juilliardo kvarteto narys, trijų „Grammy“ premijų laureatas Samuelis Rhodesas (altas), smuikininkai Markas Steinbergas ir Nicholas Mannas, violončelininkas Sang Yhee.

Gausi publika ilgais plojimais stovėdama dėkojo mūsų žy-

Davido Geringo rečitalis Manhatano muzikos mokyklos salėje

Vasario 6 d. Šv. Kotrynos bažnyčios scenoje lyg šiltas ir jaukus pašnekesys senų bičiulių kompanijoje nuskambėjo Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadejaus Mozarto ir Makso Brucho kūriniai. Šiame muzikiniame pokalbyje dalyvavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas prof. Donatas Katkus) kartu su atlikėjais iš Prancūzijos – smuikininke Natalie Chabot ir altininku Micheliu Michalakakosu. Prancūzų alto virtuozas D. Katkaus vadovaujamą kolektyvą pažįsta seniai – bendri pasirodymai prasidėjo praėjus vos keleriems metams nuo orkestro įsikūrimo.

Michelis Michalakakosas – ne tik puikus atlikėjas, bet ir populiarus kompozitorius bei aranžuotojas. Šie gabumai muzikui itin praverčia, nes originalių kūrinių altui nėra labai daug. Natalie Chabot meistriškumo siekė Paryžiaus konservatorijoje ir prestižinėje Niujorko Juilliardo muzikos mokykloje. Kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja koncertavo Smuikininkė iš Prancūzijos Natalie Chabot

Europoje, Japonijoje ir JAV. Kartu su Danieliu Raclotu įkūrė „Trio Bergamasque“.

Tą patį vakarą Vilniaus kongresų rūmuose pasiklausyti Johanneso Brahmso ir Roberto Schumanno kamerinės muzikos kvietė koncertas „Alexander Paley ir „Filarmonica“.

Vilniaus publikos numylėtinis ugningo temperamento virtuozas Alexanderis Paley mėgsta stebinti: 2012 metais jis pribloškė per vieną vakarą atlikdamas visus tris P. Čaikovskio koncertus fortepijonui. Kiek vėliau įgyvendino sumanymą, reikalaujantį žmogaus galias viršijančių pastangų, – per du vakarus paskambino visus keturis S. Rachmaninovo koncertus fortepijonui ir Rapsodiją Paganini tema, kurią iš esmės galima vadinti penktuoju koncertu.

Vasario šeštosios vakarą genialusis pianistas Alexanderis Paley pasirinko kitą amplua – su Novosibirsko styginių kvartetu „Filarmonica“ jis pademonstravo jautrų ir subtilų muzikavimą, papildydamas kvarteto muzikantus.

Vasario 7 d. simfoninis koncertas Nacionalinėje filharmonijoje pirmiausia suintrigavo konceptualia programa: joje skambėjo Maurice´o Ravelio penkios pjesės iš baleto „Mano motušė žąsis“, Ieva Prudnikovaitė pirmą kartą Lietuvoje atliko Pablo Nerudos ir Peterio Liebersono himną meilei – „Nerudos dainas“, o koncertą vainikavo Césaro Francko Simfonija d-moll.

Altininkas iš Prancūzijos Michelis Michalakakosas

Muzikos barai / 17

Kronika Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Modestas Pitrėnas.

Regis, ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pradėjo suprasti M. Pitrėno meninius principus. Klausantis jau kelintos jų bendros programos vis natūraliau priimi dirigento judesiais reiškiamą subtiliausių dramaturgijos niuansų kupiną mintį ir ją atitinkantį garsą. Matyti partitūrą girdint – šis nuostabus pojūtis vis dažniau patiriamas LNSO koncertuose diriguojant M. Pitrėnui. Preciziškai virtuozų muzikantų orkestro griežiamos natos anaiptol ne riba M. Pitrėnui – jam būtinas tūkstantis ir vienas tylos (piano) atspalvis, sodri aiškiai girdimų instrumentų tembrų polifonija garsiausiuose fortissimo epizoduose ir daugybė dinaminių augmentacijų ir atoslūgių variantų. Kartais atrodo, kad Pitrėnas geba išgirsti ir pamatyti daugiau būsenų atspalvių, nei galėjo užrašyti pats autorius.

Tiek M. Ravelio, tiek C. Francko muzika skambėjo puikiai. Smagu buvo matyti, o ne tik girdėti gyvai muzikuojantį, užsidegusį, jautrų ir atliepiantį orkestrą, kiekvieną jo narį – abejingų Pitrėno meniniams sumanymams nebuvo.

Ir vis dėlto tikrąja koncerto kulminacija visomis prasmėmis tapo Ievos Prudnikovaitės atliekamos amerikiečių kompozitoriaus Peterio Liebersono (1946– 2011) „Nerudos dainos“, sukurtos pagal Pablo Nerudos meilės eilėraščius ir pagrįstai vadinamos himnu meilei.

Apie 2005 m. sukurtas „Nerudos dainas“ pats kompozitorius Peteris Liebersonas sakė: „Kartą, lūkuriuojant Albukerko oro uoste, žvilgsnis visai atsitiktinai užkliuvo už knygos rožiniu viršeliu.

Tai buvo Pablo Nerudos meilės eilėraščiai, kurie mane taip patraukė, kad permetęs akimis vieną kitą puslapį iškart supratau privaląs pagal kelis iš šių eilėraščių sukurti muziką savo žmonai Lorraine. Po kelerių metų tokia galimybė atsirado – Los Andželo ir Bostono orkestrai man užsakė naują kūrinį, kurį ir turėjo atlikti Lorraine.“ Kiekvienas iš penkių eilėraščių įprasmina ir atskleidžia vis kitą būseną – pirmoji poema „Jei tavo akys nebūtų mėnulio spalvos“ byloja apie mylimosios žavesį, antra „O meile, debesys užkopė į dangaus bokštą...“ skleidžia džiugesį, trečioji „Neišeik net ir vienai dienai“ primena apie išsiskyrimo skausmą, ketvirta „Tu mano. Sapnuoki mano sapną“ kupina aistros, o penkta „Mylimoji, jei aš mirsiu“ visą ciklą apgaubia liūdesio ir ramybės skraiste.

Kompozitoriaus žmona dainininkė Lorraine Hunt (1954–2006) mirė praėjus metams po kūrinio premjeros. Muzikoje tiesiog su maleriška intuicija atskleista mirties ir išsiskyrimo nuojauta, kaip ir beribė meilės aistra.

Ievai Prudnikovaitei ši muzika nepaprastai tiko: aksominis balso tembras padėjo perteikti atspalvius, mąstymu pagrįstas dainavimas – sudėtingą muzikos audinį. Virtuozišką G. Mahlerio, R. Wagnerio ir R. Strausso aistrų

Modestas Pitrėnas ir Ieva Prudnikovaitė

Muzikos barai / 18

komponavimą seniai perpratęs M. Pitrėnas lengvai vedė naujo kūrinio sužavėtus orkestro muzikantus, neeilinių išgyvenimų suteikdamas ir klausytojams.

Vasario 21 d. Nacionalinėje filharmonijoje Juozo Domarko diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliko

Dirigentas Juozas Domarkas

Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas

Paulo Dukas, Aleksandro Skriabino ir Johno Adamso kūrinius.

Nuotaikingu simfoniniu skerco „Burtininko mokinys“ paminėtos prancūzų kompozitoriaus Paulo Dukas gimimo 150-osios metinės, rusų kompozitoriaus Aleksandro Skriabino mirties 100-mečiui buvo skirta jo rafinuotos instrumentuotės, itin sudėtinga simfoninės muzikos partitūra „Ekstazės poema“.

Tačiau vakaro akcentu tapo monumentalus XX a. minimalistinės muzikos opusas – amerikiečių kompozitoriaus Johno Adamso koncertas „Grand Pianola Music“, kurį su orkestru atliko meistryste nepaliaujantis žavėti fortepijonų duetas Rūta Rikterė ir Zbignevas Ibelhauptas.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pažintis su minimalizmo korifėjaus Johno Adamso kūryba prasidėjo dar 1988 metais monumentalia simfonine partitūra „Harmonielehre“ („Harmonijos mokymas“, 1985). Šiame kūrinyje originaliai jungiamos Schönbergo idėjos, veržlaus ir ekspresyvaus romantinio stiliaus bruožai ir minimalistinės technikos principai. Diriguojant maestro Domarkui, LNSO jį griežė gastrolėse tuometiniame

Leningrade, šiuolaikinės muzikos festivalyje. Tai buvo europinė ir sovietinė „Harmonielehre“ premjera, be to, festivalyje Lietuvos muzikantai susitiko ir bendravo su pačiu Adamsu. Nuo tada orkestras nuolatos grįžta prie šios kompozicijos, ji įrašyta jubiliejinėje LNSO kompaktinėje plokštelėje.

Dviejų dalių koncertą „Grand Pianola Music“ (pavadinimą galima versti kaip „Muzika didžiajai pianolai“) Adamsas baigė kurti 1982 m. pradžioje, tų pačių metų vasario 26 d. įvyko pasaulinė kūrinio premjera. Anot kompozitoriaus, šis opusas iš jo pareikalavo daug kūrybinių pastangų, net ir praėjus dešimtmečiui dar buvo redaguojamas. Kūrinio idėja Adamsui kilo važiuojant Amerikos greitkeliu – pro šalį praskrieję du juodi limuzinai vaizduotėje netikėtai transformavosi į milžiniškus „Steinway“ fortepijonus, oras netikėtai prisipildė automobilių variklių skleidžiamų B-dur ir Es-dur trigarsių harmonijų. Tai Adamsui priminė studijų San Fransiske laikus, kai artėdamas prie konservatorijos jis gėrėdavosi tobulu muzikos chaosu, sklindančiu pro atvirus langus, –

Kovo 6 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje Kauno miesto simfoninis orkestras, diriguojamas buvusio vadovo Imanto Resnio, atliko gražią programą, skirtą kolektyvo dešimties metų sukakčiai. Skambėjo Carlo Marios von Weberio operos „Laisvasis šaulys“ uvertiūra, su pianistu Andriumi Žlabiu pagrotas Dmitrijaus Šostakovičiaus Antrsis koncertas fortepijonui ir orkestrui F-dur, op.

102., antroje koncerto dalyje atlikta Johanesso Brahmso Trečioji simfonija F-dur, op. 90.

Pastaraisiais metais su orkestru pasirodė nemažai užsienio muzikos įžymybių – ir populiariosios muzikos atstovų („The Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonie Tyler), ir akademinės muzikos žvaigždžių. Ypač sėkmingai bendradarbiauta su Dmitrijumi Chvorostovskiu: surengti koncertai Vilniuje, Rygoje ir Taline, padarytas Giuseppe Verdi operos „Simonas Bokanegra“ studijinis įrašas (kartu dainavo „Metropolitan Opera“ žvaigždės Barbara Frittoli, Stefano Secco ir Marco Caria). Įrašytos ir pasaulyje platinamos kompaktinės plokštelės su bosu Ildaru Abdrazakovu bei tenoru Lawrence´u Brownlee. Šis įrašas buvo nominuotas „Grammy“.

Dabartinis orkestro vadovas Constantine´as Orbelianas – jau ketvirtas per dešimtį kolektyvo gyvavimo metų, tad kauniečiams gal labiausiai reikėtų palinkėti vieno vadovo ilgesniam laikui.

Juk Modesto Pitrėno „periodas“ džiugino ir nuosekliu augimu, ir repertuaro įvairove, ir interpretacijos branda.

LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA 2015 M. VILNIAUS KNYGŲ MUGĖJE

Vasario 19–22 d. LITEXPO rūmuose vykusioje 16oje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje Lietuvos muzikų sąjunga pristatė kompaktinių plokštelių kolekciją „Muzika visiems“. Muzikos salėje įrengtame Lietuvos muzikų sąjungos stende buvo galima ne tik įsigyti naujausių profesionaliosios muzikos atlikėjų įrašų, bet ir susitikti su pačiais muzikais, papuošti įsigytą leidinį jų autografais bei dalyvauti loterijoje be pralaimėjimų. Šiemet Vilniaus knygų mugėje muzika skambėjo ne įprastose erdvėse, o naujoje Muzikos salėje. Po vienu stogu čia susirinko visi – nuo džiazo kūrėjų iki elektroninės muzikos prodiuserių, nuo bardų iki hiphopo atlikėjų. Pripažintų ir jaunųjų Lietuvos muzikantų pasirodymai, susitikimai su atlikėjais ir autoriais, tūkstančiai naujų ir legendinių įrašų – tokį lietuviškos muzikos spektrą vasario 19–22 dienomis pateikė Muzikos salė. „Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas“, – šiemet skelbė mugės rengėjai. Pritardami šiam šūkiui LMS stendo kūrėjai lankytojus supažindino su įdomiausiomis savo kompaktinių plokštelių kolekcijos istorijomis.

Lietuvos muzikų sąjungos išleistų CD kolekciją sudaro jau 113 diskų, kurių spektras itin platus – nuo akademinės muzikos standartų nepaisančių jaunatviškų „Subtilu-Z“ ir Sauliaus Petreikio iki tokių operos scenos grandų, kaip Virgilijus Noreika, Elena Čiudakova, Vaclovas Daunoras. Vien pernai išleista 12 kompaktinių plokštelių, kuriose skamba ir kanklės, ir birbynė, ir vargonai, fleita, fortepijonas. LMS stende tradiciškai buvo pristatytas muzikos meno ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, nuo 2000 metų leidžiamas su CD, buvo galima susitikti su žurnalo autoriais bei muzikos atlikėjais, gauti jų autografą ar tiesiog kartu nusifotografuoti.

Mugės dienomis įvyko net trys Lietuvos muzikų sąjungos surengti koncertai. Vasario 19 d. Muzikos salės scenoje pasirodė grupė „Subtilu-Z“, vasario 20 d. įvyko koncertas-susitikimas „Muzikos barai pristato“, kuriame muzikavo Baltijos kamerinis trio – Leonidas Melnikas (fortepijonas), Borisas Traubas (smuikas) ir Valentinas Kaplūnas (violončelė), taip pat Genadijus Savkovas (akordeonas); Egidijus Ališauskas (birbynė), Aistė Bružaitė ir Jolita Matkienė (kanklės); „Duo Sensibile“ – Viktorija Zabrodaitė (fleita) ir Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas); fortepijoninis trio „Kaskados“ – Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Rusnė Mataitytė (smuikas), Edmundas Kulikauskas (violončelė) ir „Sostinės vario kvintetas“ – Algirdas Januševičius (trimitas), Domas Memėnas (trimitas), Gintaras Ščerbavičius (valtorna), Paulius Batvinis (trombonas) ir Darius Bažanovas (tūba). Vasario 21 d. vakare įvyko „Auksinio disko“ laureatų koncertas, jame muzikavo Regimantas Šilinskas (skrabalai), Petras Vyšniauskas (saksofonas), Arkadijus Gotesmanas (mušamieji), Judita Leitaitė (mecosopranas), Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Valstybinis Vilniaus kvartetas – Audronė Vainiūnaitė (smuikas), Artūras Šilalė (smuikas), Girdutis Jakaitis (altas) ir Augustinas Vasiliauskas (violončelė), mušamųjų instrumentų ansamblis „Giunter Percussion“ – Pavelas Giunteris, Sigitas Gailius, Tomas Kulikauskas ir Robertas Vilčinskas, vokalinis ansamblis „Jazz Island“ (vadovas Artūras Novikas). Renginius vedė Kotryna Nekrošiūtė.

Dainiaus ČEPLOS nuotraukos

vienu metu dvidešimties ar daugiau fortepijonų atliekamomis Chopino, Beethoveno, Rachmaninovo kompozicijomis, regtaimo, džiazo melodijomis. Kūrinį sudaro dalys Part 1A, Part 1B (jos atliekamos be pertraukos) ir „On the Dominant Divide“. Orkestro sudėtyje nėra styginių, bet gausu mušamųjų instrumentų, tarsi sirenos (Adamso apibūdinimas) partitūrą paįvairina trys moterų balsai. Tą vakarą dainavo Brigita Stanislauskaitė, Lina Valionienė ir Milda Zapolskaitė.

MB inf.

Parengė A. Ž.-N.

Muzikos barai / 19

Sukaktis Daiva TAMOŠAITYTĖ

I

rena Uss – Lietuvos muzikų bendruomenei ir plačiajai publikai gerai pažįstama atlikėja ir pedagogė, kurios optimizmas, platus akiratis, subtilus muzikinis skonis ir kūrybingumas tapo neatsiejama šalies kultūrinio ir intelektinio peizažo dalimi. Jautri ir išskirtinė asmenybė tęsia geriausias savo šeimos ir mokyklos tradicijas, nuoširdžiai puoselėja lietuvišką muziką ir rūpinasi jos sklaida. Minėdama kūrybinės ir pedagoginės veiklos sukaktį, profesorė sutiko prisiminti nuveiktus darbus ir pasidalinti savo mintimis. Taip pat šia proga Armonų dinastija padovanojo visuomenei du puikius renginius: lapkričio 19 d.

Nacionalinėje filharmonijoje kamerinės muzikos koncertą „Rudens trio“ („Trio Enescu“ – Alina Armonas Tambrea, smuikas, Edvardas Armonas, violončelė, Gabrielė Gylytė-Hein, fortepijonas), kuriame buvo atlikti G. Enescu, A. Arenskio ir W. A. Mozarto kūriniai, ir lapkričio 23 d. Taikomosios dailės muziejuje Armonų trio, „Armonas-Uss Duo“ ir Edvardo Armono koncertą, kuriame skambėjo R. Schumanno, O. Respighi, J. Juozapaičio, D. Šostakovičiaus ir F. Schu-

Kai susipina muzikø dinastijos Pianistės, kamerinės muzikos atlikėjos, pedagogės Irenos Uss sukakčiai

berto kūryba. Šie koncertai liudijo stiprią lietuviškojo kamerinio muzikavimo tradiciją, aukščiausią artistinį lygmenį pasiekusių muzikantų ištikimybę kūrybiniams idealams.

– Gerbiama profesore, norėčiau, kad Jūs šios neeilinės šventės, žyminčios vieną Jūsų turtingo kūrybinio gyvenimo etapų, proga pasidalintumėte prisiminimais apie savo jaunystės metus. Gimėte žymių muzikų šeimoje: Jūsų mama Ana Turovska-Ūsienė – garsi dainavimo pedagogė, brolis Aveniras Ūsas – pianistas ir ilgametis J. Naujalio muzikos gimnazijos direktorius, dėdė Viktoras Turovskis – iškilus choro dirigentas, ansamblio „Vilija“ įkūrėjas ir vadovas. Kokie prisiminimai Jus lydi, kokios šeimos legendos lėmė, kad žengėte muzikos keliais?

– Pirmieji mano muzikiniai vaikystės įspūdžiai susiję su daina: mama pasakojo, kad dainuoti pradėjau Po jubiliejinio koncerto

Muzikos barai / 20

Edvardas Armonas su močiute Ana TurovskaŪsiene ir mama

anksčiau, nei kalbėti – nepriekaištinga intonacija, skaidriu balseliu... Beje, „sceninę karjerą“ pradėjau dainuodama: mokantis J. Naujalio muzikos mokykloje buvo pastatyta būsimosios kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės opera „Mergaitė miške“, kurioje atlikau pagrindinį – Mergaitės – vaidmenį. Opera tiesiogiai transliuota per Lietuvos televiziją, kas tuo metu buvo didelė naujovė ir paliko neišdildomą įspūdį jauniesiems atlikėjams.

Muzika visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Prisimenu didelį namą Kaune, per šeimynines šventes susibūrusius tėvelių draugus, gimines, tradicinius koncertus, kuriuose mama nuostabiai dainuodavo F. Liszto „Petrarkos sonetus“, S. Rachmaninovo romansus, tėčiui labai prašant – Čio Čio San ariją iš G. Puccini operos „Madam Baterflai“. Jai akompanuodavo mano brolis Aveniras, šešeriais metais vyresnis už mane, tuo metu jau vyresniųjų J. Naujalio muzikos mokyklos klasių mokinys. Kiek paūgėjusi aš taip pat įsitraukiau į šiuos namų koncertus.

Muzikos įkvėpėja ir siela mūsų šeimoje buvo mama. Gražiausi jos prisiminimai iš vaikystės buvo susiję su muzika. Lenkijoje, Baltstogėje, gyvenusioje aukšto rango stačiatikių dvasininko A. Turovskio šeimoje vaikus supo be galo dvasinga aplinka. Namuose nuolat rinkdavosi miesto intelektualinis elitas. Muzikiniam ir dvasiniam vaikų lavinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys: jie mokėsi užsienio kalbų, lankė privačias fortepijono pamokas, namuose skambindavo keturiomis rankomis, tradiciniuose muzikiniuose vakaruo-

se tėvui akompanuojant fortepijonu būdavo dainuojamos ištraukos iš operų, duetai, daugiabalsiai choriniai kūriniai, romansai. Dainavo visi: močiutė – sodriu altu, senelis – baritonu ir keturi vaikai, iš kurių trys tapo profesionaliais muzikais.

Tačiau mamos svajonei tapti pianiste nebuvo lemta išsipildyti: kaip ir daugeliui tos kartos žmonių, prasidėjęs karas sugriovė gyvenimus, pakreipdamas likimą netikėta linkme.

Nuo karo audrų į Vilnių, tuo metu lenkiškai kalbantį miestą, besitraukianti Turovskių šeima traukinio vagone vežėsi fortepijoną ir tėvo sukauptą vertingą biblioteką. Vilniuje trys jaunieji Turovskiai iškart buvo priimti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Baigusi studijas ir pagal paskyrimą atvykusi dėstyti dainavimo į Kauno J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – konservatorija), per 35 pedagoginio darbo metus mama išugdė būrį žymių dainininkų, operos solistų, pedagogų, tarp kurių

buvo R. Preikšaitė, D. Vėbra, L. Kinderytė, N. Kniukštaitė, V. Vadoklienė, V. Čepkus. Ana Turovska-Ūsienė aktyviai įsijungė į pokario Kauno muzikinį gyvenimą, su nuolatiniais scenos partneriais – dainininkais J. Stasiūnu, R. Marijošiumi, J. Petraškevičiūte, smuikininkais K. Matiuku, S. Rauchu, violončelininku D. Svirskiu – koncertuodavo Kauno filharmonijoje ir jos organizuojamuose koncertuose rajonuose, klubuose, mokyklose, gamyklose, kartais net laukuose.

Tėtis – prieškario Kauno komercijos aukštosios mokyklos absolventas, melomanas, turėjo gražų baritoną.

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje dainuodavo duetu su vėliau žymiu operos solistu Vladu Česu.

Nepamirštami mūsų susitikimai su dėde Viktoru Turovskiu, žinomu choro dirigentu, nusipelniusiu meno veikėju, choro „Vilija“ įkūrėju ir jo ilgamečiu vadovu, nuolatiniu respublikinių dainų švenčių dirigentu. Mama su dėde buvo labai artimi, nepraleisdavome nė vieno „Vilijos“ koncerto, o

„Armonas-Uss Duo“ koncertas Nacionalinėje filharmonijoje, 2012 m.

Muzikos barai / 21

Sukaktis išvykos į dainų šventes, kuriose dėdė diriguodavo jungtiniams chorams, tapdavo tikru įvykiu.

Neprisimenu klausimo, ar norėčiau groti fortepijonu: mūsų šeimoje tai buvo taip natūralu, kad turbūt buvo nuspręsta man tik gimus... Matyt, mama per vaikus įkūnijo savo svajonę tapti pianiste. Brolis Aveniras pirmasis pramynė kelią į fortepijono meno pasaulį, kuriuo vėliau žengiau ir aš. Lankėme fortepijono pamokas ir vėliau studijavome konservatorijoje pas tuos pačius pedagogus – Teresę Klimavičiūtę ir prof. Jurgį Karnavičių.

Man Aveniras buvo pavyzdys, svajojau užaugusi atlikti visus jo grojamus kūrinius. Ypač žavėjo jo skambinama R. Schumanno ir F. Liszto transkripcija „Widmung“, F. Liszto „Funérailles“. Abu šiuos kūrinius skambinau baigdama muzikos mokyklą ir konservatorijoje, studijuodama prof. J. Karnavičiaus klasėje.

Mokytis skambinti fortepijonu pradėjau būdama šešerių. Pirmoji fortepijono mokytoja Teresė Klimavičiūtė turėjo ypatingą talentą pažadinti vaiko vaizduotę ir meilę muzikai. Įsiminė šokoladu ir arbata kvepiančios pamokos po milžiniška palme mokytojos namuose J. Gruodžio gatvėje... Jai išvykus į Vilnių, mokiausi pas labai reiklią ir griežtą pedagogę Birutę Strolienę, V. Ružickio mokinę, ilgametę J. Naujalio mokyklos fortepijono skyriaus vedėją. Mokytoja garsėjo puikia rankų lavinimo metodika, skiepijo mokiniams profesionalų požiūrį į tekstą, už ką esu jai labai dėkinga. Mokyklą baigiau pas mokytoją Birutę Budzinauskienę, jos klasėje pajutau muzikavimo laisvės ir kūrybingumo dvasią.

Studijas Valstybinėje konservatorijoje tęsiau pas nuostabų pedagogą Jurgį Karnavičių. Profesorius, studijavęs pas įžymų pianistą A. Libermanną Berlyne ir Paryžiuje, – plačios erudicijos, aukštos kultūros muzikas, jis savo studentams buvo tarsi langas į didįjį muzikinį pasaulį. Grįžęs iš tarptautinių pianistų konkursų, kuriuose dalyvaudavo žiuri darbe, prof. Karnavičius pasakodavo apie naujas atlikimo meno tendencijas, skiepijo mums kūrybingą požiūrį į

Muzikos barai / 22

Su maestro J. Domarku po A. Šenderovo koncerto premjeros Po Armonų trio koncerto su I. A. Šostakovič Su legendiniu Hartmutu Hoeliu, D. Fischer-Diskau scenos partneriu, „Liedforum“, Berlynas, 2014 m.

Liono nacionalinė konservatorija, baigiamųjų egzaminų vertinimo komisija

interpretaciją. Su pagyrimu baigusi konservatoriją, kamerinės muzikos interpretaciją ir akompanimentą tobulinau žymių menininkų M. Rostropovičiaus, D. Šafrano, Yo-Yo Ma meistriškumo kursuose.

Džiaugiuosi, kad pianizmo „liniją“ šeimoje tęsia mano dukterėčia Ieva Benetienė – ji sėkmingai darbuojasi Kauno J. Gruodžio konservatorijoje ir J. Naujalio muzikos mokykloje, dėsto fortepijoną ir dirba koncertmeistere.

– Su vyru Rimantu Armonu, vienu žymiausių Lietuvos violončelininkų, sukūrėte ne tik šeimą, bet ir kamerinį ansamblį „Armonas-Uss Duo“, kuris štai jau daugelį metų muzikinę visuomenę džiugina puikiais koncertais. Pastaraisiais metais prie Jūsų prisidėjo ir sūnus violončelininkas Edvardas, nuolat talkina smuikininkė Ingrida Armonaitė. Kokia Jūsų kamerinio muzikavimo koncepcija?

– Ypatingas vaidmuo mano kūrybiniame kelyje tenka nuolatiniam scenos partneriui profesoriui Rimantui Armonui – puikiam violončelininkui, subtiliam muzikui. Su Rimantu grojame nuo studijų konservatorijoje.

Matyt, likimo buvo lemta, kad jis tal-

kindavo man koncertmeisterio egzaminuose. Jei neklystu, pirmi drauge atlikti kūrinai buvo E. Granados Intermezzo, G. Fauré pjesės violončelei ir fortepijonui, vėliau – P. Čaikovskio Variacijos rokoko tema. Pradedančiam ansambliui tai buvo nelengvas riešutėlis, tačiau mums neblogai sekėsi, iš pat pradžių pajutome, kad malonu muzikuoti drauge, įdomu ginčytis dėl interpretacijos, stiliaus, ansamblio subtilybių. Po to drauge grota daug įvairių kūrinių, o mano baigiamajame kamerinio ansamblio egzamine atlikome J. Brahmso Sonatą violončelei ir fortepijonui e-moll, op. 38. Galbūt tą pirmą pasirodymą ir galima būtų vadinti „Armonas-Uss Duo“ gimimu, nors pirmasis oficialus dueto koncertas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje įvyko 1977 metais, man jau dėstant J. Tallat–Kelpšos konservatorijoje, o Rimantui studijuojant aspirantūroje Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijoje. Tuo metu Rimantas ruošėsi tarptautiniam konkursui Minske, kuriame pelnė I vietą, vėliau – Tbilisyje.

Talkinau jam abiejuose konkursuose, taigi per trumpą laiką parengėme daug programų, kurias atlikome įvairiuose Lietuvos miestuose.

Per 40 kūrybinės veiklos metų su Rimantu koncertavome daugelyje Europos šalių – Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Latvijoje ir Alžyre, Rusijoje, Baltarusijoje, surengėme per 700 koncertų. Greta aktyvios pedagoginės veiklos tai nemenkas skaičius. Parengėme nemažai solinių programų ir teminių projektų, apimančių įvairių epochų – nuo klasikos iki XXI amžiaus – kompozitorių kūrinius: „Romantizmo šedevrai“, „Koncertinės pjesės“, „XX amžiaus muzika violončelei ir fortepijonui“, „Kūriniai violončelių duetui ir fortepijonui“, „Lietuvių kompozitorių kūriniai violončelei ir fortepijonui“, „Rytų Europos muzika violončelei ir fortepijonui“, „Žengiant į XXI amžių“, „Muzika ir gestas“ (dalyvaujant pantomimos aktoriams R. Keturakytei ir A. Katkauskui) ir kt.

Nuolat dalyvaujame šiuolaikinės ir klasikinės muzikos festivaliuose – Thomo Manno, Pažaislio, „Gaida“, „Iš

arti“, „Muzikos ruduo“, „Jauna muzika“, „Marių klavyrai“, Šv. Kristoforo vasaros, Klaipėdos muzikos, Mažeikių festivaliuose, „Muzica domestica“, „Vardai ir veidai“, „Cellisten der Welt“ (Manheimas).

1987 m. po studijų Maskvos konservatorijos aspirantūroje grįžo Rimanto sesuo smuikininkė Ingrida Armonaitė. Spontaniškai kilo noras groti drauge. Pirmajame Armonų trio koncerte Menininkų rūmuose (dabar Prezidentūra) atlikome J. Brahmso trio fortepijonui, smuikui ir violončelei C-dur, op. 87. Pirmoji patirtis suteikė daug malonių ansamblinio muzikavimo akimirkų, koncertas buvo labai gerai įvertintas spaudoje. Taip gimė naujas kolektyvas Armonų trio.

Kas žavi kameriniame muzikavime? Buvimas muzikoje drauge, pats procesas, sprendimų ieškojimai, atradimai, ginčai, kompromisai... Kelias nuo objektyvaus teksto perskaitymo iki subjektyvaus, individualaus jo interpretavimo yra ilgas ir įdomus.

Ansamblyje svarbus ne tik vienodas profesinis, meninis pasirengimo lygis, bendrų interesų ratas, bet ir psichologinis suderinamumas. Taip susiklostė, kad su Rimantu tapome partneriais ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Įsiliejus į ansamblį Ingridai prasiplėtė kamerinio muzikavimo horizontai, atsivėrė nauji repertuaro klodai. Repetuojame ne darbe, ne „neutralioje“ teritorijoje, bet namuose, grįžę po paskaitų. Taigi tokio muzikavimo negali vadinti darbu – tai tiesiog gyvenimo būdas. Sunku pasakyti, kur baigiasi darbas, o kur prasideda asmeninis gyvenimas. Tikrasis atlygis – malonumas groti drauge, atrasti naujus kūrinius, bendrauti per muziką su klausytojais, koncertuoti įvairiose pasaulio salėse.

Džiaugiuosi, kad muzikinės dinastijos tradicijas sėkmingai tęsia mūsų sūnus Edvardas. Susijungus dviem dinastijoms šį kartą „nugalėjo“ Armonų šeimos tradicija. Jų šeimoje karaliavo styginiai instrumentai: mama ir sesuo Ingrida – smuikininkės, žymios pedagogės, ir nors tėvas Augustinas grojo fleita, tačiau violončelė šeimoje visada buvo „vyriškas“ instrumentas. Pirmasis profesionalus

violončelininkas buvo Rimanto dėdė Petras Armonas, po karo koncertavęs Europoje ir JAV, vienas pirmųjų Amerikos lietuvių dainų švenčių organizatorių ir dirigentų. Šią tradiciją tęsia Romanas, Rimantas, Jonas ir Edvardas Armonai. Taigi Edvardo atėjimas į violončelės pasaulį įvyko lygiai taip pat natūraliai kaip kadaise mano – į fortepijono...

Akompanavau Edvardui nuo pirmųjų jo žingsnių M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Rimanto violončelės klasėje. Talkinau jam nacionaliniuose ir tarptautiniuose konkursuose Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Lietuvoje.

Drauge džiaugėmės pelnytais laurais aštuoniuose konkursuose, drauge jaudinomės. 1996 m. Edvardas pelnė Landgrafo von Hesseno premiją ir tapo pirmuoju M. Rostropovičiaus fondo Vokietijoje stipendininku, prasidėjo naujas jo profesinio kelio etapas – koncertavome didelėse salėse, grojome rečitalius Vokietijoje ir Lietuvoje, dalyvavome prestižiniame M. Rostropovičiaus violončelės festivalyje Kronberge.

Edvardui išvykus studijuoti į Vokietiją, į Kelno aukštąją muzikos mokyklą prof. F. Helmersono klasėje, scenoje susitinkame rečiau. Jis daug koncertuoja solo, groja su orkestrais, tačiau kamerinis muzikavimas jo gyvenime užima svarbią vietą. Sekdamas šeimos tradicija, Edvardas subūrė fortepijoninį „Trio Enescu“, kuriame groja su žmona smuikininke Alina Luciana Tambrea ir Frankfurte gyvenančia lietuvių pianiste Gabriele Gylyte. Trio koncertuoja Europoje, Japonijoje pasirašė kontraktus su koncertinėmis agentūromis, garsia plokštelių firma „Genuine“, yra kelių tarptautinių konkursų laureatas.

Lapkričio 23 d. Edvardas dalyvavo mano jubiliejiniame vakare Taikomosios dailės muziejuje. Malonumą groti su sūnumi visuomet lydi ypatingas jaudulys, tačiau šįkart, atliekant R. Schumanno „Fantasiestücke“ ir J. Juozapaičio trio „Mėnulio šviesa“, autoriaus pritaikytą dviem violončelėms ir fortepijonui, buvo nuostabus bendrumo pojūtis. Grodama su

Muzikos barai / 23

Sukaktis Edvardu scenoje jaučiu ryškų individualaus braižo menininką, patikimą partnerį. Tai brandus, savitas ir labai subtilus muzikas.

– Kokie ryškiausi Jūsų įspūdžiai iš koncertinių turnė, taip pat ir akompanuojant žymiausiems solistams instrumentininkams įvairiose pasaulio šalyse?

– Plačiai atsivėrusios sienos į Vakarų pasaulį atvėrė kelius į naujas kultūrines erdves. Atsirado galimybė artimiau bendradarbiauti su kolegomis iš kitų šalių, pažinti naujus partnerius, išplėsti koncertinį repertuarą. Kiekvienas susitikimas su nauju scenos partneriu palieka ryškų, neretai neišdildomą pėdsaką. Kartais tai vienkartiniai susitikimai, kai per trumpą laiką reikia paruošti naują programą, o kartais užsimezga ilgalaikiai kūrybiniai ryšiai. Tačiau tai visada nauja patirtis, nauji meniniai įspūdžiai.

Labai įdomu buvo ruošti prancūzų kompozitorių kūrinius su žymiu prancūzų violončelininku Yvanu Chiffoleau, legendinio A. Navarra mokiniu, P. Čaikovskio konkurso laureatu. Šilti kūrybiniai santykiai sieja su puikiu belgų violončelininku Jeroenu Reulingu. Įsimintini koncertai su iškiliu klarnetininku Algirdu Budriu. Nemažai teko groti su violončelininku M. Bačkumi, smuikininkais P. Juodišiumi, M. Švėgžda von Bekkeriu, A. Banku (Kanada), altininkais J. Kaliūnaite (Vokietija), R. Romoslausku, fleitininke L. Šulskute, klarnetininkais A. Doveika, J. Taločka.

Didelį malonumą teikia bendradarbiavimas su dainininkais. Teko koncertuoti su puikiomis kamerinės muzikos atlikėjomis Regina Maciūte, Natalija Katiliene. Su jauna operos žvaigžde Joana Gedmintaite surengėme koncertų turą po Lietuvą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje su tuometine operos primadona Gražina Apanavičiūte turėjome 40 koncertų.

Mūsų laikais, kai atsiskyrė Kauno, Šiaulių, Klaipėdos filharmonijos, o Nacionalinė filharmonija atlikėjams pasiūlo tik po vieną koncertą su nauja programa, tai skamba tarsi iš fantastikos pasaulio… Prisimindami tuometinės Valstybinės filharmonijos atliekamą švietėjišką misiją, jos or-

Muzikos barai / 24

ganizuojamų koncertų gausą ir nuoseklumą, suvokiame, kad praradome pirmąją nepriklausomybės laikų klausytojų kartą – ji niekada negirdėjo gyvo klasikinės muzikos koncerto, nematė fortepijono ar violončelės.

Mėginant iš visos gausybės koncertų išskirti labiausiai įsimintinus, atmintyje nebūtinai iškyla didžiosios salės ar egzotiškos šalys. Visi koncertai – ar Lietuvos miestelyje, ar Paryžiuje – svarbūs, kas kartą į sceną išeini norėdamas perteikti klausytojui tai, ką jauti, kas svarbiausia. Kiekvienam atlikėjui labai brangus santykis su klausytoju. Prancūzijos publika šiltesnė, emocingesnė, Vokietijoje – labiau išprususi, bet šaltesnė, Alžyre – impulsyvi ir be galo nuoširdi. Lietuvoje jaučiame stiprėjantį atotrūkį tarp didžiųjų Lietuvos miestų ir provincijos publikos.

Pats ryškiausias mūsų dueto su Rimantu koncertinės karjeros pradžios įspūdis – iš rečitalio Panevėžio dramos teatre. Atvykome jauni, dar nežinomi, apstulbome pamatę pilną salę, jaunus žmones ant palangių ir laiptų. Įžeidėme organizatorius paklausę, ar tuo pat metu teatre vyks šokiai. Visi atėjo į mūsų koncertą... Toks buvo Juozo Miltinio laikų Panevėžys. Įsimintinas Armonų trio koncertas Vokietijoje, festivalyje „Konzert im Grünen“ Bukovo pilies parke prie Berlyno. Teko groti po senais ošiančiais ąžuolais puikiu koncertiniu „Steinway“, atgabentu ir pastatytu ant scenos, suręstos valandą iki mūsų koncerto. Įspūdingas koncertas su Edvardu M. Rostropovičiaus violončelės festivalyje Vokietijoje, sausakimšoje Kronbergo salėje. J. Brahmso sonatą F-dur baigėme groti gerokai po vidurnakčio, o publika vis kvietė mus nusilenkti – šešis kartus… …Arba Armonų trio koncertas 2003 metais Filharmonijos didžiojoje salėje, transliuojamas per Euroradiją į 17 šalių. Atliekant A. Dvořáko trio „Dumki“ visame Vilniaus senamiestyje trumpam dingo elektra ir teko groti prieblandoje, blausiai šviečiant avarinėms lempelėms…

Savotišku iššūkiu tapo 2014 metų vasarą įvykęs koncertas su smuiki-

ninku iš Kanados, Toronto muzikos universiteto profesoriumi Ačiu Banku: neatsispyriau jo kvietimui per mažiau nei mėnesį paruošti 8 pasaulines kūrinių smuikui ir fortepijonui premjeras. Esu parengusi daug premjerų, tačiau per tris repeticijas surepetuoti visą rečitalio programą teko pirmą kartą.

Didelis malonumas groti su dideliu kolektyvu. Teko koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru diriguojant maestro J. Domarkui, Kauno simfoniniu orkestru (dirigentas M. Barkauskas), Kauno kameriniu orkestru su P. Bermanu (Italija). Grojant su orkestru, be abejo, imponuoja buvimas didžiulio „organizmo“ centre. Nuostabu, kai visa scenoje esanti muzikų brolija kvėpuoja vienu ritmu, gyvena ta pačia idėja, paklusdama dirigento valiai.

Negalėčiau ir nenorėčiau atsakyti, kuri iš meninės veiklos formų suteikia man didesnį malonumą. Duete atlikėjas turi daugiau laisvės pasireikšti – tai tarsi dviejų solistų bendravimas muzikos kalba, tačiau trio didesnės išraiškos galimybės. Nedalinu savo kūrybinio gyvenimo į atskiras dalis – visos man vienodai svarbios. Kūrybiniai planai gimsta tarsi savaime, atsiradus naujiems kūriniams ar gavus naujus pasiūlymus koncertuoti, dalyvauti festivaliuose. Tokių pasiūlymų atsiranda nuolat, kartais dėl gausos tenka jų atsisakyti.

– Esate LMTA profesorė, vadovaujate Koncertmeisterio katedrai, įvairiose Europos šalyse vedate meistriškumo kursus. Kokie nauji iššūkiai tenka mūsų studentams? Juk atsivėrus sienoms pasikeitė ir reikalavimai, lengviau susipažinti su naujomis muzikos tendencijomis pasaulyje.

– Pedagoginis darbas glaudžiai susijęs su mano kūrybine, koncertine veikla. Studentams stengiuosi perteikti savo sceninę patirtį, atskleisti akompanimento meno paslaptis, padėti siekti interpretacijos aukštumų, į kurias pati kopiu jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, bendraujant su studentais randasi naujų inspiracijų, mokomasi iš jų klaidų, ieškoma „receptų“, kaip įveikti techninius sunkumus. Lietuvos muzikos ir teatro akademija – mano antrieji namai. Jau trijų

mūsų šeimos kartų – mamos, mano ir mano brolio bei sūnaus Edvardo – diplomuose puikuojasi mūsų Almae matris antspaudas.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Koncertmeisterio katedroje pradėjau dėstyti grįžusi iš Alžyro, kur Nacionaliniame muzikos institute dėsčiau fortepijoną. Per 25 darbo LMTA metus mano klasę baigė per šimtą pianistų koncertmeisterių, tarp jų 9 meno licenciatai, o šiemet daktaro laipsnį įgijo mano pirmoji doktorantė Eglė Kižytė-Ramonienė. Tikiuosi, kad netrukus šį laipsnį gaus dar viena mano auklėtinė Indrė Baikštytė.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi jaunųjų menininkų pasiekimais – nemažai jų tarptautinių ir nacionalinių koncertmeisterių konkursų laureatai ir diplomantai. Žymiausi jų koncertuoja Lietuvos ir užsienio salėse, sėkmingai dėsto ir dirba koncertmeisteriais Lietuvos muzikinio ugdymo įstaigose. Tai Indrė Baikštytė, Jonė Punytė, Inga Vyšniauskaitė, Eglė Kižytė-Ramonienė, Feliksas Zakrevskis, Eglė Andrejevaitė, Aidas Puodžiukas, Vytis Šakūras, Gabrielė Gylytė, Viktoras Paukštelis, Paulė Gudinaitė, Veronika Kopjova, Giedrė Gabnytė ir kiti.

Kai kurie studentai mano vadovaujamoje Koncertmeisterio klasėje studijuoja 10 metų: baigę bakalauro, magistro ir meno aspirantūros studijas kelia meistriškumą ir gilina teorines žinias meno doktorantūroje.

Džiaugiuosi matydama, kaip mokinys tampa kolega, brandžiu, patikimu, kūrybingu scenos partneriu. Visada malonu, kai absolventai ateina konsultuotis ar pasidalinti savo pasiekimais.

Atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybė studentams ir pedagogams laisvai judėti pasaulyje.

Tarptautinė studijų mainų programa Erasmus sukūrė prielaidas plėsti akiratį, kelti profesinę kvalifikaciją, atnaujinti repertuarą, susipažinti su naujomis dėstymo metodikomis, atlikimo meno tendencijomis. Muzikams profesionalams tai neįkainojama vertybė, nors atlikėjai visada buvo „kosmopolitinė tauta“. Juk išaugome studijuodami viso pasaulio kompozi-

torių muziką, klausėmės puikių atlikėjų grojimo koncertuose, analizavome jų įrašus.

Mano nuomone, galimybė judėti muzikiniame pasaulyje atlikėjui ypač svarbi, kad jis įvertintų savo galimybes. Lyginant aiškiausiai išryškėja privalumai ir trūkumai, atsiskleidžia savęs suvokimas. Ir reikia pasakyti, kad labai dažnai palyginimas būna mūsų atlikėjų naudai. Jau nemažai metų esu kviečiama vesti interpretacijos meistriškumo kursus aukštosiose muzikos mokyklose Vokietijoje (Berlyne, Manheime), Prancūzijoje (Liono nacionalinė muzikos konservatorija), Belgijoje (Briuselio karališkoji konservatorija), Švedijoje, Olandijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje.

Vadovavau kūrybinėms dirbtuvėms ir meistriškumo kursams tarptautiniuose „European Liedforum“ Vokietijoje ir Lietuvoje. Remdamasi savo patirtimi galiu drąsiai teigti, kad mūsų jaunieji atlikėjai yra įdomūs, dažnai išsiskiriantys ryškia menine individualybe, dvasingumu.

Ypač akivaizdžiai tai atsiskleidė „European Liedforum“, į kuriuos LMTA Koncertmeisterio katedra buvo pakviesta tris kartus. 2012 m. Berlyne ir 2013 m. Vilniuje vykusiuose renginiuose dalyvavo 6 aukštųjų muzikos mokyklų – Berlyno menų universiteto, Hanoverio muzikos ir teatro universiteto, Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto, Turino G. Verdi muzikos konservatorijos, Bukarešto Nacionalinio muzikos universiteto ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai (pianistai koncertmeisteriai ir dainininkai) ir šių mokyklų profesoriai, žymiausi kamerinės vokalinės muzikos – Lied – meistrai. Džiaugiuosi, kad LMTA studentai puikiai užsirekomendavo šiuose tarptautiniuose renginiuose. Tam tikra prasme dalyvavimas forume buvo iššūkis ir mūsų studentams, ir pedagogams, pirmą kartą teko varžytis tarptautiniame kamerinės vokalinės muzikos kontekste su kolegomis iš tų šalių, kuriose gimė Lied žanras, per šimtmečius tapęs tradiciniu. Forumai Berlyne ir Vilniuje pademonstravo, kad europinio atlikimo meno kontekste esame saviti ir įdomūs, didelio susidomėjimo sulau-

kė lietuvių kompozitorių kamerinė vokalinė muzika. Mūsų katedra yra pakviesta dalyvauti plėtojant naujas bendradarbiavimo formas ir kuriant tarptautinį tinklą, vienijantį Lied pedagogus įvairiose šalyse, sudarant realią galimybę kuo didesniam skaičiui jaunųjų atlikėjų ir pedagogų dalintis patirtimi, semtis žinių, plėsti akiratį, propaguoti savo šalies kamerinę vokalinę muziką.

Vadovavimas katedrai reikalauja daug energijos, laiko sąnaudų ir yra susijęs su didele atsakomybe. Egzaminų, koncertų, konkursų organizavimas – kasdienė katedros vedėjo duona. Privalome garbingai atstovauti akademijai, dalyvauti tarptautiniuose renginiuose, projektuose. Kelerius metus iš eilės mano parengti projektai laimi Švietimo ir mokslo ministerijos ir Švietimo mainų paramos fondo organizuojamuose konkursuose. Per šiuos projektus į LMTA atvyksta dėstyti žymūs akompanimento ir kamerinės vokalinės muzikos žanro meistrai, jie skaito paskaitas ir dalinasi savo patirtimi su Koncertmeisterio ir Dainavimo katedrų studentais.

Koncertmeisterio katedra – vienas aktyviausiai tarptautinėje Erasmus mainų programoje dalyvaujančių akademijos padalinių. Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti ryšį su prestižinėmis Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Italijos, Lenkijos ir kitų šalių aukštosiomis mokyklomis. Nuolat bendradarbiauju su šių mokyklų pedagogais, organizuoju jų meistriškumo kursus, interpretacijos seminarus LMTA. Nuolat jaučiu kolegų palaikymą.

Esame vieningi tęsdami dešimtmečiais susiklosčiusias katedros tradicijas ir kurdami naują, šiuolaikišką, atitinkančią laiko dvasią katedrą.

Koncertmeisterio katedra gali didžiuotis puikiais pedagogais, žymiais Lietuvos atlikėjais, gebančiais parengti aukščiausią profesinį lygį atitinkančius koncertmeisterius.

– Esate parengusi 50 lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų ir redakcijų, per 150 kūrinių įrašėte radijo fondams, Jūsų skambinimas įamžintas septyniose kompaktinėse plokštelėse. Pasidalinkite patirtimi šioje srityje.

Muzikos barai / 25

Sukaktis – Groju daug įvairių epochų, įvairių stilių ir žanrų kamerinės muzikos.

Tačiau šalia klasikinių ir romantinių opusų mano repertuare svarbią vietą užima šiuolaikinių kompozitorių kameriniai kūriniai.

Praėjusių amžių kompozitorių kūriniai – tai tas profesinis pagrindas, be kurio dar neišaugo nė viena atlikėjų karta. Grojame juos nuo pat mažens iki brandžių studijų akademijoje. Jie yra tas lakmuso popierėlis, kurio išmėginimą privalo patirti kiekvienas profesionalus atlikėjas.

Kuo patraukli šiuolaikinė muzika? Pirmiausia tuo, kad tai mūsų amžininkų kūryba, atitinkanti mūsų pasaulėjautą, atspindinti dabarties pasaulį, šiuolaikinėmis priemonėmis išreiškianti mūsų jausmus, mintis, problemas. Ją kuriantys žmonės gyvena dabar, tarp mūsų. Didelis džiaugsmas, net, sakyčiau, prabanga bendrauti su jais, išgirsti tai, ko dažniausiai nėra tekste, ko neįmanoma užrašyti natomis, ką gali tik nujausti. Prisilietimas prie ką tik sukurto kūrinio – tarsi naujo, nepažįstamo žemyno atradimas. Kaskart atvertęs naujo kūrinio natas jautiesi taip, lyg rankose laikytum paslaptį, kurią tau patikėta atskleisti. Labiausiai žavi tai, kad šiuolaikiniame kūrinyje nesi varžomas jokių atlikimo tradicijų ir taisyklių. Tiesiog privalai suteikti jam gyvybę. Tai nepakartojami potyriai.

Didesnę dalį mano atliekamų šiuolaikinių kompozitorių kamerinių opusų sudaro kūriniai, parašyti Armono ir Uss duetui bei Armonų trio. Džiaugiuosi, kad mano nuolatinių partnerių Rimanto ir Ingridos nuomonės dėl šiuolaikinės muzikos sutampa. Galbūt kompozitoriai, tai jausdami, dažnai patiki mums savo opusų pasaulinių premjerų atlikimą.

Kartais mes patys inspiruojame naujų kūrinių atsiradimą, pasidalindami su autoriais savo idėjomis.

Džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su puikiais kompozitoriais. Kiekvienas naujas mums sukurtas kūrinys yra tarsi dar vienas naujas mūsų šeimos narys…

Visada be galo malonu dirbti su maestro Vytautu Barkausku – aukštos vidinės kultūros, inteligentišku ir

Muzikos barai / 26

labai reikliu atlikėjams kompozitoriumi. Grojome Armonų trio jo parašytą „Modus vivendi“, Koncertinę siuitą violončelei ir fortepijonui ne kartą esame atlikę Lietuvoje ir užsienyje.

Neišdildomą įspūdį paliko darbas su Justinu Bašinsku. Su Rimantu atlikome mums dedikuotą „Vandenio baladę“. Prisimenu maestro kaip labai santūrų, nekalbų, paslaptingą, tačiau reikalaujantį konkretaus jam gerai žinomo rezultato. Į mūsų repertuarą įaugo Jurgio Juozapaičio dedikuoti kūriniai „Mėnulio šviesa“ fortepijoniniam trio ir „Nostalgija“. Nuoširdūs kūrybiniai santykiai susiklostė su Vytautu Germanavičiumi, į savo koncertų programas dažnai įtraukiame jo fortepijoninius trio „Nidamanngrieg“ ir „Labirinthus umbrarum“, kūrinius japoniška tematika „12 Haiku“ ir „13 Haiku“ violončelei ir fortepijonui.

Artima, šilta ilgametė kūrybinė draugystė sieja su kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu. Grojome daug jo kūrinių: Sonatą violončelei ir fortepijonui, du fortepijoninius trio, kamerinius kūrinius su saksofonu, balsu, mūsų repertuare nuolat yra jo 4 miniatiūros violončelei ir fortepijonui bei „Dvi Sulamitos giesmės“, kurių versiją kompozitorius parašė ir mūsų duetui. Ypač sujaudino Armonų dinastijai dedikuotas 3-iasis koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui su fortepijono solo partija, kurio premjerą atlikome Nacionalinėje filharmonijoje Rimanto Armono jubiliejaus proga.

Kūrybiškai ir produktyviai bendradarbiaujame su daugeliu kompozitorių, esame atlikę Z. Bružaitės, T. Kutavičiaus, R. Šileikos, A. Kučinsko, A. Jasenkos, A. Bružo, A. Kubiliūno, D. Prusevičiaus, D. Bartkevičiūtės, R. Motiekaičio, V. Minioto, K. Vasiliauskaitės, J. Andrejevo kamerinių kūrinių premjeras. Su R. Maciūte parengėme kompozitoriaus J. Bašinsko vokalinį ciklą „Plaukia upės“ (K. Bradūno ž.) ir įrašėme jį į plokštelę. Su J. Gedmintaite parengiau kompozitoriaus J. Juozapaičio vokalinio ciklo „Ašaros skonis“ (J. Marcinkevičiaus ž.) premjerą.

Teko atlikti nemažą pluoštą ir už-

sienio kompozitorių kūrinių pasaulinių premjerų: su smuikininku A. Banku – kompozitorių S. Adlerio (JAV), V. Ganelino (Izraelis), S. Burbi (Italija, Kanada), M. Bronerio (Rusija), G. Kuleshos, D. Varelaso (Kanada) kūrinius smuikui ir fortepijonui; su L. Šulskute ir R. Romoslausku – F. Civitareale (Liuksemburgas), su Armonų trio – Ch. Halkos (JAV) kamerinius kūrinius.

Mano nuomone, atlikėjo misija yra propaguoti amžininkų kūrybą, skleisti ją pasaulyje. Neapsiribojame vien premjeromis – tam, kad kūrinys gyventų, jis turi būti prieinamas visiems: atlikėjams, pedagogams, studentams.

Stengiamės įrašyti juos į plokšteles, išleisti leidyklose. Redagavome ir išleidome O. Balakausko, V. Barkausko, Z. Bružaitės, V. Germanavičiaus, A. Kučinsko, A. Šenderovo, J. Juozapaičio, B. Kutavičiaus, J. Andrejevo, R. Šileikos kamerinius kūrinius.

Dažnai parašome metodines rekomendacijas atlikėjui, tai tarsi laiškas iš kompozitoriaus, kuriame galima žodžiais atskleisti tai, ko neįmanoma užrašyti natomis, – kūrinio idėją, sukūrimo istoriją ar konkrečius pastebėjimus dėl artikuliacijos, dinamikos ir pan.

– Kokius planus, kūrybines idėjas puoselėjate šiuo metu?

– Pavasarį numatytas „ArmonasUss Duo“ koncertas Krokuvoje vyksiančiame tarptautiniame festivalyje, rudenį – rečitalis Varšuvoje. Tradiciškai planuojame Armonų trio koncertą Nacionalinėje filharmonijoje.

Spalio mėnesį esu pakviesta į tarptautinio Paulos Salomono-Lindbergo Lied konkurso Berlyne žiuri.

Planuojame išleisti dueto plokštelę, kurioje įamžinsime dar neįrašytus lietuvių kompozitorių kūrinius.

Ant fortepijono pulto laukia nemažas pluoštas atliktų, bet dar neišleistų kūrinių, kuriuos reikia parengti spaudai. Paskutinis 2015 metų išvakarėse redaguotas ir atiduotas spaudai kūrinys – J. Bašinsko vokalinis ciklas „Plaukia upės“ balsui, violončelei ir fortepijonui. Darbų daug ir jie visi įdomūs... n

Lietuvių kompozitoriaus muzika žavi užsienio publiką

Turbūt nedaugelis iš klasikinės muzikos koncerto išeina kaip iš roko grupės pasirodymo – gavę gerą energijos dozę. Mozarto, Bacho, Beethoveno muzika nepriverčia klausytojų Partitos atlikėjas šokinėti iš kėdžių, smuikininkas Algirdas Šochas tačiau yra ir tokių kompozitorių, kurių muzika taip „užkabina“ klausytoją, kad jis koncerte kartais net pakyla apsižvalgyti, ar visi girdi tą patį...

Vienas tokių kūrėjų – šių metų pavasarį aštuoniasdešimt ketverių metų gimtadienį švęsiantis Vytautas Barkauskas. Kaip teigia pats kompozitorius, jam svarbiausia, kad muzika būtų išraiškinga ir emocionali.

V. Barkauskas gerai žinomas užsienyje, jo kūriniai vertinami kaip neįprasti ir labai įdomūs. Hamburgo muzikos ir teatro akademijos (Hochschule für Musik und Theater) smuiko specialybės studentas Algirdas Šochas vasario 21 d. koncertui Jesteburge (Vokietija) taip pat pasirinko V. Barkausko kūrinį – Partitą, op. 12 (akompanavo pianistas Fabianas Gehringas). 1967 metais parašytas kūrinys – retas intensyvaus ir ilgo gyvavimo scenoje pavyzdys. Kaip sakė pats kompozitorius, tai – XX a. šokių siuita. „Klausytojai su nuostaba klausosi V. Barkausko, – sako Algirdas Šochas, – o ir man pačiam kompozitoriaus muzika yra įdomi, artima širdžiai. Žinoma, atlikti Partitą gana nelengva, ji reikalauja daug pastangų ir energijos. Tačiau rezultatas džiugina.“ Evelina KISLYCH

Kompozitorius V. Barkauskas

Romantiškasis dodekafonininkas

Vasario 20 d. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus ir Austrijos ambasada Vilniuje pakvietė pasiklausyti koncerto „Romantiškasis Schönbergas“, po jo apžiūrėti Arnoldo Schönbergo centro (Viena) parengtą parodą „Jaunasis Schönbergas Vienoje iki 1900ųjų“. Paroda suteikė galimybę pažvelgti į kompozitoriaus ekspresionisto, dailininko, atonaliosios muzikos tėvo Arnoldo Schönbergo (1874–1951) vaikystės ir jaunystės metus Vienoje, jo pirmuosius muzikinius eksperimentus, pajusti kultūrinę Vienos atmosferą, susipažinti su Schönbergo amžininkų atsiminimais apie jį. „Praėjo daugiau kaip 30 metų nuo tada, kai grupė entuziazmu trykštančių studentų įkūrė mėgėjišką orkestrą Vienoje. Orkestrą išdidžiai pavadino „Polyhymnia“, o mane paskyrė šio orkestro dirigentu. Orkestras nebuvo didelis: pora smuikų, altas, violončelė ir kontrabosas <…> Tokių kolektyvų būta visuomet – šia prasme mūsiškis nebuvo išskirtinis. Tik jame buvo jaunuolis, vienintelis grojantis violončele, kuris su smarkiausiu polėkiu piktnaudžiavo savo instrumentu, grieždamas vieną neteisingą natą po kitos. (Reikia pasakyti, kad jo violončelė ir nebuvo niekam kitam tikusi. Šeimininkas ją nusipirko vadinamajame blusų turguje už savo kruvinai uždirbtus tris guldenus). Tas aistringasis violončelininkas – ne kas kitas, o pats Arnoldas Schönbergas <…> Netrukus mūsų pažintis peraugo į artimą draugystę. Mes vienas kitam rodydavome savo kūrinius“, – rašė Alexandras Zemlinskis.

Koncerte skambėjo ankstyvosios Schönbergo dainos, taip pat Šešios pjesės fortepijonui, op. 19. Kūrinius atliko muzikantai iš Austrijos – Anna Maria Pammer (sopranas) ir Siegfriedas Mauseris (fortepijonas).

Anna Maria Pammer Vienoje studijavo vokalą, violončelę, dainų (Lied) ir operos meną, stažavosi Ciuricho operos tetro studijoje, lankė meistriškumo pamokas pas Seną Jurinac, Elisabeth Schwarzkopf. A. M. Pammer dainuoja Paryžiaus, Vienos, Kelno, Ulmo, Klagenfurto ir kitose operos scenose. Jos muzikiniai interesai įvairiapusiai, tačiau labiausiai ją domina muzikos ir dramos saveika.

Pianistas ir muzikos teoretikas, filosofas, meno kritikas prof. dr. Siegfriedas Mauseris studijavo fortepijoną Miuncheno muzikos akademijoje, muzikologiją, filosofiją ir meno istoriją Miuncheno ir Zalcburgo universitetuose. S. Mauseris intensyviai koncertuoja kaip solistas ir su kameriniais ansambliais, yra grojęs su Bavarijos radijo simfoniniu orkestru. Nuolat dalyvauja prestižiniuose Miuncheno ir Zalcburgo muzikos festivaliuose. Už kūrybinę veiklą menininkas yra pelnęs valstybinių Austrijos ir Vokietijos apdovanojimų.

Koncerte skambėjusios dainos – romantinės kultūros subrandinto menininko kūriniai, tačiau jose pastebimos atonalumo užuomazgos liudija, kad Arnoldas Schönbergas savo dvylikatonės technikos principus brandino nuo pat savo kūrybos kelio pradžios.

A. M. Pammer vokalas – stulbinantis. Puikiai valdomos tiek aukšto, tiek žemo registro natos, lengvai įveikiami Schönbergo „šuoliai“ ir derminiai nukrypimai. Koncerto kuratorė Kamilė Rupeikaitė perskaitė dainininkės laiško vertimą – tai buvo A. M. Pammer pasvarstymai apie Schönbergą ir jo kūrybą. Kodėl, praėjus daugiau nei šimtmečiui nuo kompozitoriaus idėjų atsiradimo, jo muzika neretai vis dar ignoruojama? Kodėl ji mieliau aprašinėjama ar aptariama, nei klausoma? Kartais atrodo, kad XX amžiaus kompozitoriai nuolat siekė atsikratyti romantinio šleifo, tačiau publika, kuri reikalauja vis ko nors naujo, negirdėto ir originalaus, iš tiesų nori to paties – dramatiškų, išraiškingų, dinamiškų melodijų. Tai teikia psichologinį pasitenkinimą, o štai atonali muzika dažnai sukelia atmetimo reakciją.

Jauki ir šviesi, puikia akustika pasižyminti smuikininko Jašos Heifeco salė labai tinka kameriniams koncertams. Gaila, kad jie Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre rengiami retai.

Paulina ŠILOBRIT

Muzikos barai / 27

Sukaktis Ingrida RUDAITYTĖ

S

ausio 9 dieną Valdovų rūmuose įvyko solistės Rasos Juzukonytės koncertas „Pabūkime kartu“, skirtas dainininkės kūrybinės veiklos sukakčiai paminėti. Didžiojoje renesansinėje menėje skambėjo ištraukos iš operų, operečių, giesmės, kamerinė vokalinė muzika, atliekama sukaktuvininkės ir jos draugų – dainininkų Deivido Staponkaus, Nomedos Vilkanauskaitės, Raimondos Tallat-Kelpšaitės, liaudies dainų ir šokių ansamblio „Dainava“ vokalinės ir instrumentinės grupės, arfininkės Miglės Sakavičiūtės ir violončelininko Mariaus Sakavičiaus.

Mintimis, kaip vingiavo gyvenimo ir kūrybos kelias, dainininkė mielai dalinasi su skaitytojais.

KELIAS Į MUZIKĄ

Turėjome akordeoną, juo gana gerai grojo mano mama. Tėtis nebuvo muzikantas. Augome keturi vaikai – turiu sesę ir du brolius. Vaikystėje visi grodavome, dainuodavome, tačiau nei sesė, nei broliai profesionalais netapo.

Lankydama vaikų darželį per muzikos pamokėles visada stovėdavau arčiausiai pianino ir dainuodama stebėdavau klavišus, ypač laukdavau, kada pamatysiu nedažytą medinio klavišo šoną. Man tas medis atrodė gražiausias dalykas pasaulyje, į jį be

Muzika gydo sielà paliovos galėdavau žiūrėti ir gėrėtis.

Pianinas tapo mano didele svajone, verkdama mamos prašydavau nupirkti. Jos širdis neatlaikė, pianiną man nupirko. Kukliai gyvenančiai šeimai tai buvo brangus pirkinys, už šį žingsnį tėvams esu labai dėkinga.

Darželyje buvau labai aktyvi, mokytoja leisdavo man padainuoti solo.

Vėliau įstojau į muzikos mokyklos fortepijono specialybę. Bet, kaip daugumai vaikų, nuobodžios pratybos man tapo kankyne, ne kartą norėjau viską mesti ir pabėgti nuo muzikos.

Tačiau mama kantriai įtikinėdavo,

kad muzikos mokslus reikia tęsti.

Vėliau iš Kauno persikėlėme gyventi į Garliavą, mokiausi Garliavos muzikos mokykloje. Tėvai mus visus nuvedė į bažnyčios chorą, kuriam vadovavo vienuolė Zuzana Miliūtė. Tai buvo labai talentinga pedagogė, reikli, griežta, turėjo gražų balsą ir dažnai giedodavo pati sau akompanuodama vargonais. Ji ir tapo mano kelrode žvaigžde, paskatino rinktis muzikės profesiją. Vienuolė Zuzana buvo charizmatiška asmenybė, apie ją sukosi visas Garliavos bažnyčios muzikinis gyvenimas. Daug gabių ir talentingų

Petras Kunca, Aušra Motuzienė, Rasa Juzukonytė, Deividas Staponkus

savo mokinių ji nukreipė profesionalios muzikos keliu. Ji man leido diriguoti chorui, drąsino. Man, paauglei, nebūdavo lengva vadovauti suaugusiems žmonėms ar dainuoti solo, bet laikui bėgant įgijau pasitikėjimo.

Muzikos barai / 28

Ketinau stoti į Juozo Gruodžio muzikos mokyklos (dabar – J. Gruodžio konservatorija) choro dirigavimo specialybę, buvau jau ir dokumentus padavusi, bet netikėtai koridoriuje pamačiau dainavimo skyriaus vedėją ir tarsi kažkokios jėgos pastūmėta priėjau ir paprašiau patikrinti, ar aš turiu balsą, ar galėčiau mokytis dainavimo.

Išgirdusi jo pritarimą 1983 metais įstojau į dainavimo specialybę.

ŽMONĖS, PADĖJĘ ŽENGTI SVARBIAUSIUS ŽINGSNIUS

Pirmiausia – mama. Esu jai dėkinga, kad leido man rinktis ir nesijausti suvaržytai. Kai mokiausi Garliavos muzikos mokykloje fortepijono, vienu metu buvo sunku psichologiškai, nes mokytoja buvo perdėtai griežta, todėl netrukus mano entuziazmas muzikai ėmė sparčiai nykti. Bet mama kalbėjosi su manimi, patarė, palaikė.

Griežtoji mokytoja išėjo iš darbo, pas kitą pedagogę lengviau atsikvėpiau ir muzikos mokyklą baigiau.

Minėta choro vadovė Zuzana Miliūtė buvo labai griežta. Jei tik nepasirodydavai repeticijoje, ji ateidavo į namus ir pranešdavo tėvams. Tai ji išugdė stiprų pareigos jausmą, išmokė gerai skaityti iš lapo natas, groti vargonais, diriguoti, jausti ansambliškumą chore.

Mano pirmoji dainavimo mokytoja buvo Onutė Narbutaitė, jai esu be galo dėkinga už įskiepytą meilę me-

lodijai ir žodžiui. Mokyklą baigiau globojama dėstytojos, dainininkės Jūratės Bukauskaitės. Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mokiausi pas Jolantą Čiurilaitę, Joaną Kepenienę.

Baigusi studijas stažavausi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre prof. Virgilijaus Noreikos studijoje.

Esu konsultavusis ir su prof. Regina Maciūte, ir su prof. Irena Milkevičiūte, ne sykį dalyvavau trumpalaikėse užsienio pedagogų stažuotėse.

Dirigentas Jonas Aleksa. Tik dabar, atsigręžusi atgal, suvokiu šio artisto didybę. Tai jis manyje įžvelgė Aidą, šią partiją rengiau jo prižiūrima.

Muzikų sąjungos prezidentas Rimvydas Žigaitis – jo lengvos rankos palydėta išvažiavau į Lietuvos miestus miestelius, muzikos mokyklas, kultūros namus, pasijutau reikalinga paprastiems žmonėms, vaikams, gal pirmąkart gyvenime girdintiems „gyvą“ dainavimą.

Gyvenime sutikau daug gerų žmonių: tai ir meistriškumo mokytojai Gaetano Bardini, Andre Orlowitzas, Thomas Grubbas, Berlyne gyvenanti ir dirbanti Snežana Bžakovič, ir mano scenos partneriai – Aušra Motuzienė, Deividas Staponkus, Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, ir mano gerbėjai.

Tik laikui bėgant suvoki, kas palietė tavo širdį ir parodė kelią. Tie žmonės labai svarbūs mano gyvenime, nes jų dėka aš išmokau daug svarbių dalykų ir esu tokia, kokia esu.

Jaunam žmogui nepaprastai svarbu turėti tikrą mokytoją, kuris galėtų atverti kelius, paskatinti pakelti sparnus. Tada atsiranda poreikis stiebtis, pasiekti tai, ko trokšti ir ką sugebi geriausiai.

SUNKUS ETAPAS

„Trys panteros“ – Nomeda Vilkanauskaitė, Rasa Juzukonytė ir Raimonda Tallat-Kelpšaitė

Dainuoti niekada nebijojau, tai mano pirmosios vokalo pedagogės Onutės Narbutaitės nuopelnas. Į vokalą mokytoja per daug nesikišo, sakydavo, kad aš turiu balsą ir privalau dainuoti, daugiausia dėmesio skirdavo dainos supratimui, žodžiams, vaizdiniams.

Kai atvykau stoti į Lietuvos konservatoriją, visam gyvenimui įsiminė

Rasa Juzukonytė, Virgilijus Noreika

didžiulės sunkiai besiveriančios durys. Man atrodė, kad jos atveria man kelią į šventovę. Prisimenu savo pirmąjį pasirodymą akademijos Didžiojoje salėje: kaip epušės lapas turbūt virpėjo ne tik kojos, bet ir suknelė – tokia atrodė didinga ta meno šventovė...

Sunkiausia buvo trečiame kurse, kai jau nebežinojau, nei kaip kvėpuoti, nei kaip dainuoti. Situacija rodėsi visai beviltiška, nes mano balse atsirado nenatūralaus drebėjimo. Gal tam metui buvo per sunki programa, per sudėtingi dramatinio soprano kūriniai, o tada raumenys neatlaiko ir kyla problemų. Žinoma, jauni visko nori ir atrodo, kad bet ką įveiks. Bet tai nėra taip paprasta. Likimas taip sutvarkė, kad turėjau išeiti akademinių atostogų, o grįžusi studijas pabaigiau.

Kadangi jaučiau, kad gerų dainavimo įgūdžių man dar stinga, ketverius metus tobulinausi pas prof. Virgilijų Noreiką jo dainavimo studijoje. Žmogaus balsas – labai sudėtingas instrumentas, tad atsakymų į klausimus ieškau visą gyvenimą.

Svarbiausia, kad dainuočiau su malonumu, o ne kankindama save ir klausytojus.

TEATRO SCENOJE

Tik baigusi akademiją dalyvavau perklausoje ir patekau į Lietuvos nacionalinį Operos ir baleto teatrą, gavau didelį vaidmenį – Safi J. Strausso operetėje „Čigonų baronas“. Pirmieji žingsniai teatre emociškai buvo panašūs į mokymosi pradžią akademijoje – baisu, bet jaudina.

Netrukus, dalyvaudama daini-

Muzikos barai / 29

Sukaktis kovas – I. R.), o mes, pasak koncerto vedėjos, metėme jiems iššūkį. Taip ir liko mums šis įdomus ir keistas vardas.

ninkų konkurse Bilbao (Ispanija), sulaukiau skambučio iš dirigento Jono Aleksos – jis pasiūlė man rengti Aidos partiją. Nuostabi ir įsimintina patirtis. Šešerius metus dainavau operos teatre. Žinoma, buvo visko – ir džiaugsmo, ir ašarų. Atrodo, esu teatro žmogus, tačiau ten nėra lengva, galbūt neturiu tinkamo charakterio.

Man svetima konkurencija, kova dėl vaidmenų. Tada pradedi galvoti, ko vertas darbas, kai patiri tiek streso.

Nemanau, kad tai normalu.

Atėjo laikas, kai spektakliai, kuriuose aš dainavau, buvo vis rečiau įtraukiami į repertuarą. Vėliau keitėsi teatro direkcija. Nusprendžiau į perklausas nebeiti, galvojau, jei nekviečia, tai manęs ten ir nereikia.

VISAVERTIS KŪRYBINIS GYVENIMAS

Išėjus iš teatro turbūt nebuvo mėnesio, kad neturėčiau bent kelių koncertų. Gastroliavau Italijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Ispanijoje, JAV, Rusijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje, Argentinoje, Brazilijoje. Daugiausia, žinoma, koncertavau ir koncertuoju Lietuvoje, dar nuo studijų laikų. Kartą mane pakvietė Alytaus dainų ir šokių ansamblis „Dainava“, užsimezgusi graži draugystė tęsiasi iki šiol. Esu koncertavusi ir su folkloro ansambliu „Ainiai“, orkestru „Trimitas“. Šiuo metu daugiausia koncertuojame su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore pianiste Aušra Motuziene ir akademijos docentu baritonu Deividu Staponkumi. Nemažai dainuojame trise su Raimonda Tallat-Kelpšaite ir Nomeda Vilkanauskaite. „Trijų panterų“ pavadinimas atsirado koncerte, kuriame dalyvavo „Trys tigrai“ (V. Noreika, E. Kaniava ir V. Prudni-

Muzikos barai / 30

„NENORIU!“

Esu pakvaišusi grybautoja. Prirenku grybų daugiau, negu šeima gali suvalgyti, tad apdalinu visus draugus. Man patinka gaminti. Niekada nesinaudoju jokiais receptais, improvizuoju. Visi, ką vaišinu, sako, kad skanu. Mėgstu gėles, dekoratyvinius augalus. Prie savo namelio įsirengiau beveik japonišką sodą. Iš manęs artimieji juokiasi, kad gavusi honorarą už koncertą parsitempiu dar vieną dekoratyvinį augalą dideliame vazone.

„Mano vyresnioji sesuo, kuri labai norėjo būti režisiere, vaikystėje man vis sakydavo: „Aušra, tu būsi artistė!“ Aš prieštaraudavau – nenoriu, jų kojos plonos, negražu. Tačiau nori ar ne, kažkur viduje vis tiek formuojasi įvaizdis, tarsi užkalbamas tavo likimas, nuo kurio jau niekaip nepabėgsi“, – kūrybinio kelio užuomazgas prisimena Aušra Kuraitė-Mieleikienė.

Per stojamuosius egzaminus Profsąjungų kultūros rūmuose sesuo metė Aušrai iššūkį – nusprendė pati laikyti egzaminus į baleto specialybę. „Ji neketino laikyti egzaminų, paprasčiausiai norėjo priversti mane persigalvoti“, – įsitikinusi muzikantė. Taip ji pradėjo mokytis baleto subtilybių.

Vis dėlto mokytojai Aušrai vis pasiūlydavo stoti į kokio nors muzikos instrumento klasę, bet jaunoji balerina buvo užsispyrusi ir nesileisdavo į kalbas. „Kauno Naujalio meno mokyklos atstovai atėjo rinktis naujų mokinių ir iš trupės atrinko tik mane ir dar vieną mokinę. Per stojamuosius egzaminus man akompanavusi pianistė pasakė: „Aš linkiu, kad tu šitą mokyklą baigtum kaip muzikantė.“ Jos žodžiai buvo pranašiški. Aušros mokytojai anksti pastebėjo ją turint fenomenalią muzikinę klausą. „Pažiūrėkit, kaip Aušra šoka, ji girdi muziką!“ – sakydavo jie.

ŠEIMA

NUO PUANTŲ PRIE FLEITOS

KITOKIA KŪRYBA

Rasos Juzukonytės sodyboje

Jeronimas MILIAUSKAS

Labai pamėgau tapyti. Vasarą tai darau savo sode, gamtoje, žiemą – namuose. Tapau ant ryžių popieriaus.

Lankau pamokas, tobulinuosi. Tapau viską, kas man gražu: gėles, paukščius, bambukus, arklius. Iš vaikystės lyg ir neturėjau pomėgio piešti, viskas prasidėjo, kai kartą po koncerto Druskininkuose prie manęs priėjo dailininkė ir paprašė papozuoti portretui. Pradėjome bendrauti ir labai susidraugavome. Ji padėjo pramokti tapyti, tai iki šiol su malonumu darau. Piešimas man – atsipalaidavimas, ryšys su gamta ir pačia savimi.

POMĖGIAI

Ištekėjau jauna, dvidešimt vienų.

Kai stojau į Lietuvos konservatoriją, jau buvo gimusi dukrytė Justina.

Studijuojant po poros metų teko išeiti akademinių atostogų, nes į mūsų šeimą atėjo taip laukta antroji dukrytė Simona.

Dukros užaugo, aš tapau močiute – turiu nuostabią anūkę Patriciją. Esu šeimos žmogus, tad jaučiuosi tikrai laiminga.

MUZIKA TAI...

... pagalba, kai apninka blogos mintys, kai sunkumas slegia širdį ar graužia liūdesys. Muzika – tai vaistai, ji gydo žmogų ir jo sielą. n

„Meno mokykloje buvo privaloma fortepijono pamoka. Solfedžio mokytoja man patarė stoti kitur. Aš vėl sutrikau, tačiau šį kartą man pasiūlė paimti fleitą. Žinoma, apie tai rimtai negalvojau, tačiau perėjau“, – pasakoja menininkė.

Aušra sako nuolat ketinusi grįžti prie šokio, mat fleitos pamokos jai atrodė kiek neprofesionalios. „Aš šokau nuo šešerių. Kiekvieną rytą, per pamokas ir po jų. O muzika tuomet buvo vos dukart per savaitę“. Negana to, kelerius metus šlifuotą prancūzų kalbą teko pakeisti į anglų, mokytis laisvesnės laikysenos, kitaip kvėpuoti. Fleita Aušrai atrodė nykus instrumentas, jam trūko galingumo, veržlumo, didybės, ką buvo radusi šokyje.

Nuo puantø iki fleitos melodijø

LIKIMO ŽENKLAI

Menininkė sako tikinti likimu. „Fleitos nebuvo jokiuose mano planuse. Ji atsirado lyg iš niekur ir liko iki dabar. Mes tarsi suaugome, – sako pašnekovė. – Aš tik dabar pagalvoju, kad jei ne baletas, nebūčiau įstojusi į fleitos klasę.“ Ji su ilgesiu mena laikus, kai teko dirbti net 5 darbuose vienu metu. „Ir kaip aš tuomet viską suspėdavau?“ – stebisi. Tačiau spėdavo: Nidos kultūros rūmai, Klaipėdos muzikinis teatras, dvi muzikos mokyklos ir senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris“... „Būdavo, išvažiuoji į gastroles ir vaikams visą mėnesį nebūna pamokų. Dabar taip neišeitų, iš muzikos mokytojų reikalaujama kur kas daugiau nei anuomet, – sako Aušra.

ODĖ FLEITAI

NUO ŠOKIO NEPABĖGSI

Įdomiausia, kad šokis Aušrai vis dar svarbus: „Aš šoku grodama“, – sako fleitininkė. Vieno koncerto metu moteris tiek įsijautė į savo grojamą melodiją, kad nė nepajuto, kaip pradėjo eiti link scenos krašto. „Žmonės apstulbo ir žiūrėjo, kas bus. Tačiau priėjusi kraštą ėmiau eiti atgal pati to nė nesuprasdama“, – prisimena fleitininkė.

„Visi žino, kad mokiniai mėgdžioja savo mokytojus. Kolegos dažnai sako, kad mano mokiniai grodami šoka.

Dėl to netgi pradėjau dirbti sėdėdama, reikia juk kaip nors save valdyti.

Pirmiausia jaunam žmogui reikia išmokti groti ir tik tuomet muzika šokant gali būti graži ir profesionali“, – įsitikinusi Aušra.

Dirbdama teatre ir ugdydama jaunąją fleitininkų kartą, Aušra vis nerasdavo laiko soliniam koncertui, nors ištikimų gerbėjų visuomet buvo. „Vis sakydavau, kad kada nors... Jei ne mano vyras, kažin ar šis koncertas įvyktų“, – apie savo jubiliejinį koncertą užsimena fleitininkė.

Koncertas bus neeilinis ne tik dėl progos – gražaus jubiliejaus, bet ir dėl jo koncepcijos. „Bandysiu perteikti visą savo kūrybinį kelią ir sukurti tam tikrą odę fleitai“, – tikina pašnekovė.

Koncerte pasirodys daug Aušros kolegų, su kuriais sugrotas ne vienas kūrinys ir kartu džiaugtasi laurais bei aplodismentais, dalintasi viena scena. „Koncertą pradėsime šokiu, nes ir mano kelias link fleitos būtent nuo to prasidėjo. Koncerte gros ne tik fleita – bus ir arfa, obojus, violančelė... Į sceną lipsiu su savo kolegomis ir mokiniais.

Kiekvienas klausytojas čia ras ką nors sau. Tai bus nedidelis spektaklis – šokio ir muzikos pokalbis su žiūrovu, savotiška duoklė instrumentui, kuris yra toks svarbus mano gyvenime“ – intriguoja fleitininkė. n

Klaipėdos muzikinio teatro fleitininkė, pedagogė Aušra Kuraitė-Mieleikienė mini gražią gyvenimo sukaktį

Muzikos barai / 31

Sukaktis Mylinčios Kuprevičių šeimos moterys

Vasaris dovanoja net keletą gražių švenčių.

Valentino dienos proga VšĮ „Klasika LT“ Biržų pilyje ir Vilniaus paveikslų galerijoje surengė teminius koncertus „Meilės pakylėti…“.

Jausmingą programą atliko dvi žavios ir talentingos Kuprevičių šeimos atstovės – charizmatiškoji Vilija Kuprevičienė (sopranas) ir perspektyvi jauna fleitininkė Ieva Otilija Kuprevičiūtė.

Vilija Kuprevičienė dainuoti pradėjo dar vaikystėje. Vėliau muzikos žinias ji gilino J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija), Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas puikias pedagoges A. Petrulienę, R. Pranckevičiūtę, J. Čiurilaitę, stažavosi Vokietijoje pas R. Tumuliauskaitę. Apie pastarąją dėstytoją Vilija Kuprevičienė atsiliepia taip: „Man nusišypsojo laimė sutikti puikią vokalo pedagogę Romutę Tumuliauskaitę, visus mus žavėjusią kaip Violeta ir Liučija di Lamermur“.

Studijų metais Vilija Kuprevičienė ne viename konkurse yra laimėjusi prizinių vietų, bet vėliau daug laiko skyrė šeimai. Dabar ji vėl grįžta į sceną, koncertuoja kaip solistė ir su įvairiais ansambliais. Vokalistė atliko solo partijas operose „Laisvasis šaulys”, „Borisas Godunovas”, „Madam Baterflai“, jos pasirodymais gėrėjosi ne tik Lietuvos, bet ir Izraelio, Lenkijos, Makao, Kinijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos klausytojai.

Didelio pasisekimo sulaukia Vilijos Kuprevičienės pasirodymai su dukra fleitininke Ieva

Otilija. Paklausus, kuris vaidmuo – muzikuojančią dukrą visokeriopai palaikančios mamos ar solistės – dainininkei artimesnis, ji atsako taip: „Dukrai savo nuomonės neperšu, jos pasirinkimą gerbiu ir remiu. Man solistės kelias anksčiau atrodė nepasiekiamas, bet dabar tuo jau tikiu. Turėjau kelis koncertus, po jų sulaukiau gerų atsiliepimų tiek iš profesionalų, tiek iš klausytojų. Mane labai palaiko vyras ir sūnus, jie išmano muziką, todėl jų nuomonė taip pat svarbi.“ Penkiolikmetė Ieva Otilija Kuprevičiūtė mokosi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Linos Baublytės klasėje. Jaunoji fleitininkė jau yra nuskynusi ne vieno šalies ir tarptautinio konkurso laurus, 2013 metais dalyvavo tarptautinėje fleitininkų konvencijoje Paryžiuje. Paklausta, kodėl pasirinko fleitą, šypsodamasi atsako: „Nuo pat mažų dienų buvau apsupta muzikos. Mama vesdavosi į vaikiškus spektaklius, kartą net pačiai teko lipti į sceną spektaklyje „Čipolinas“. Su močiute lankydavomės baletuose vaikams. Teatre susipažinau ir su savo mokytoja Lina Baublyte. Man fleita pasirodė pats gražiausias instrumentas, todėl jį ir pasirinkau. Manau, kad nesuklydau. Man muzika yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, kiekvieną dieną grodama jaučiu didelę laimę. Kai per savaitę susikaupia ne tik bendrųjų dalykų namų darbai, bet ir krūva muzikinių užduočių, beveik nelieka laisvo laiko. Bet kitaip savo gyvenimo tiesiog neįsivaizduoju.“ Vasario 14 ir 20 dienomis Vilija Kuprevičienė kartu su dukra Ieva Otilija klausytojus kvietė pasinerti į meilės kupiną muzikinį reginį „Meilės pakylėti...“. Pirmoje koncerto dalyje vėjavaikišką, naivią ir nerūpestingą meilę

Jaunoji fleitininkė Ieva Otilija Kuprevičiūtė

V. Kuprevičienė žaviai atskleidė F. Loewe´o miuziklo „Mano puikioji ledi“, F. Leháro operetės „Linksmoji našlė“, Ch. Gounod operos „Romeo ir Džuljeta“ personažų arijose. Dainininkei talkino pianistė Jurgita Umaraitė.

Kitokį meilės būvį perteikė Ievos Otilijos grojama G. Hüe Fantazija fleitai ir fortepijonui (fortepijono partiją atliko Simas Minkevičius), Vilijos Kuprevičienės atliekama rusų autorių muzika – S. Rachmaninovo romansai, Jolantos ariozo iš P. Čaikovskio operos „Jolanta“ bei A. Vlasovo „Bachčisarajaus rūmų fontanas“.

Ieva Otilija stilingai atliko barokinį J. J. Quantzo Koncertą G-dur. Koncerto klausęs LMTA profesorius Algirdas Vizgirda jaunąją fleitininkę įvertino kaip labai talentingą muzikantę.

Koncertą vainikavo arijos iš G. Puccini operų „Džanis Skikis”, „Bohema“, „Madam Baterflai“.

Koncertą vedusios LMTA fortepijono profesorės Aleksandros Žvirblytės teigimu, Vilija Kuprevičienė – charizmatiška, talentinga, temperamentinga, profesionali dainininkė, savito balso tembro savininkė, gebanti visapusiškai atskleisti įvairių stilių muziką. A. Vizgirdos nuomone, Vilija Kuprevičienė yra labai išraiškinga ir emocionali, įvairiapusė dainininkė, scenoje gebanti kurti ypatingą atmosferą. Jai ypač tinka romantinės krypties repertuaras. „Renkuosi kūrinius, – sako Vilija, – kuriuos geriausiai jaučiu, kurie emociškai ir dvasiškai man artimiausi. O koncertą vienijantį meilės jausmą išpažinti klausytojui nėra sunku, kai dainuoji nuoširdžiai. Man tai suteikia sparnus ir norą siekti dar daugiau.“ Paklausus, kas yra tas variklis, kuris skatina muzikuoti, dainininkė atsakė: „Asmeniniai išgyvenimai, kontaktas su žiūrovais, vertingos ir skatinančios vyro pastabos. Visa tai mane veda pirmyn, neleidžia sustoti“ Kristina IVANAUSKAITĖ-JUCIENĖ

Vilija Kuprevičienė

Muzikos barai / 32

Vakaras, skirtas Rolando Aiduko kūrybinės veiklos sukakčiai

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Juozo Karoso salėje kovo 18 d. įvyko koncertas, skirtas Rolando Aiduko pedagoginės ir kūrybinės veiklos 30-mečiui. Koncerto vedėja Vida Bartkutė-Šapkienė pakvietė prisiminti choro dirigento, LMTA docento, Lietuvos mokslininkų sąjungos nario, mokytojo eksperto, Vilniaus muzikos mokytojų metodinio būrelio pirmininko nuveiktus darbus ir pasiklausyti sukaktuvininko mokinių koncerto.

Koncertą pradėjo mažiausi Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ Rolando Aiduko solinio dainavimo klasės mokiniai, akompanavo Aušra Varnelienė. Švaria intonacija džiugino trečiokė Ieva Afanasjeva, gana plataus diapazono B. Dvariono „Žvaigždutėje“ jai, regis, nebuvo nepatogių natų. Nuoširdžiai skambėjo Ignaco Edvardo Neverovičiaus (II kl.) atliekama F. Chopino „Dumka“, Tito Baruolio (III kl.)

– I. Vilinskajos Vokalizė Nr. 2, Kamilė Prusevičiūtė (IV kl.) įtaigiai atliko E. Gailevičiaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ant tėvelio dvaro“. Vakaro vedėja priminė, kad būtent Rolandas Aidukas, solinį dainavimą studijavęs prof. Irenos Laurušienės klasėje, 1996 metais vaikų muzikos mokykloms parengė solinio dainavimo programą ir įteisino šią discipliną.

Muzikos mokyklos „Lyra“ penktokai ir šeštokai traukė vyriškais balsais. Žanas Kovaliovas atliko S. Šimkaus harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Išėjo tėvelis į žalią girelę“, Arijus Rusakevičius – A. Vivaldi pasakaliją „Piango, gemo“. Arijus ypač gražiai intonavo tiek chromatines slinktis, tiek didelius šuolius, kurių apstu A. Vivaldi kūrinyje.

Rolandas Aidukas ir mažiausi Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ solinio dainavimo klasės mokiniai

Ne vienas R. Aiduko mokinys yra tapęs konkursų nugalėtoju ir pasirinkęs muziko profesiją. Petro ariją iš M. Lysenkos operos „Natalka iš Poltavos“ ir E. Griego dainą „Myliu tave“ padainavo stipriabalsis tenoras Arturas Petraškevičius, šiuo metu solinį dainavimą studijuojantis Klaipėdos universitete. Baritonas Dmitrijus Afanasjevas, vienas pirmųjų Rolando Aiduko mokinių, šiuo metu jo bendradarbis „Lyros“ mokykloje, atliko Misterio Ikso ariją iš I. Kálmáno operetės „Cirko princesė“, Don Žuano ariją iš to paties pavadinimo W. A. Mozarto operos. Įpusėjus vakarui į sceną išėjo 1992 metais Rolando Aiduko įkurtas ir iki šiol jo vadovaujamas mokyklos „Lyra“ jaunių choras „Cantus

gracilis“ – trijų tarptautinių ir dviejų Lietuvos chorų konkursų laureatas, aktyvus dainų švenčių, festivalių ir kitų renginių dalyvis.

Chore dainuoja IV–VII klasių mergaitės ir merginos. Savo vadovo pedagoginės ir kūrybinės veiklos 30-mečio koncerte choras „Cantus gracilis“, akompanuojamas Živilės Survilaitės, pirmiausia sugiedojo du liturginius kūrinius: L. Delibes´o „O salutaris Hostia“ ir G. Tartini „Tantum ergo“ (pastarąjį – drauge su vaikinų vokaliniu ansambliu „Cantus fortis“).

Koncerte skambėjo ir K. Vasiliauskaitės 2006 metais sukurtos lakoniškos vaikų mišios „Missa de Angelis“. Choras sėkmingai įveikė kompozitorės mėgstamus „liuoksėjimus“ iš vienos tonacijos į kitą. Ypač muzikaliai ir švariai buvo sugiedota paskutinė mišių dalis – „Agnus Dei“.

Choras savo pasirodymą užbaigė R. Kašponio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Iš rytų šalelės“ ir V. Laurušo specialiai šiam kolektyvui parašyta daina „Bitė itė“.

Koncerto pabaigoje dainininkė Julija Stupnianek (sopranas) atliko ariją iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“ bei F. P. Tosti neapolietišką dainą „A vucchella“. Šie kūriniai puikiai apibendrino pagrindinę vakaro mintį – džiaugtis muzika.

Po koncerto Rolandą Aiduką, neseniai atšventusį ir savo 50-metį, sveikino LMTA prorektorė doc. dr. Judita Žukienė, Choro dirigavimo katedros dėstytojai, Vilniaus muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojai. Kolegai ir draugui linkėjome ilgiausių metų, naujų darbų, vis gausesnio mokinių būrio, laiko pasidžiaugti tuo, kas nuveikta.

Danutė KALAVINSKAITĖ

Jubiliatui ariją skyrė ir dainininkė Julija Stupnianek

Muzikos barai / 33

Festivalis

„Pitchingas“

Aphids archyvo nuotr.

„Flyway“

kituose NOA festivaliuose.

NOA vienija entuziastingą nepriklausomų jaunųjų menininkų kartą – daugumos kūrėjų amžius svyruoja apie 30 metų. Matyt, jau įgyta tam tikra gyvenimo patirtis ir natūralus poreikis reflektuoti savo potyrius lėmė, kad šių metų programoje viena ryškiausių temų yra vaikystė. Jos atspindžiai ryškūs garso vaidinime „Audiokaukas“ (scenarijaus, muzikos ir garso montažo autorius Arturas Bumšteinas), muzikos, teatro ir vaizdo spektaklyje „Įstabusis ir graudusis planas B“ (režisierius Vidas Bareikis, kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, scenografė Simona Biekšaitė, dirigentas Ričardas Šumila) bei audiovizualiniame projekte pagal videožaidimų muziką „Consolium 3000“ (režisierius

Martyno ALEKSOS nuotr.

Neišbarstęs kūrybinių jėgų ir sukaupęs patirties po dvejų metų pertraukos grįžta 6-asis NOA festivalis. Jis balandžio 2 ir 14–19 dienomis vyks įvairiose Vilniaus erdvėse – Šiuolaikinio meno centre, Nacionaliniame dramos teatre, Menų spaustuvėje, Profsąjungų rūmuose, Planetariume ir tiesiog miesto gatvėse.

NOA festivalio operos – žanro konvencijas laužantys kūriniai. Pradžioje (2008– 2009 m.) tai buvo trumpų operų festivalis, 2010-aisiais jis pristatytas kaip šiuolaikinės operos festivalis. Ketvirtajame festivalyje manifestuotas kameriškumo, paprastumo siekis, atsisakant tradicinių operos šleifų – pompastikos ir didybės, penktaisiais metais orientuotasi į minimalistinį operos formatą.

6-asis festivalis atsisako bet kokių pareiškimų ir NOA (Naujosios operos akcija) pasilieka kaip skiriamąjį ženklą. Šių metų festivalis tiesia tiltą iš praeities į ateitį. Balandžio 2 d. žiūrovus pasitiks dažniau užsienyje nei Lietuvoje rodoma, susižėrusi nemažai prestižinių apdovanojimų, NOA sėkmės talismanu tapusi opera dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui „Geros dienos!“ (libreto autorė

Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė), kurios trumpoji versija NOA pristatyta 2011 m. Mąstant apie ateitį ir siekiant skatinti kūrybinį bendradarbiavimą, festivalį užbaigs meno projektų idėjų pristatymų maratonas – „Pitchingas“. Jame – šiuolaikinių operų, muzikinių spektaklių, tarpdisciplininio meno kūrėjų vizijos. Tikimasi, kad čia, kalbėdami laisvai besiliejančių idėjų kalba, susipažins bendraminčiai ir būsimieji kūrybiniai partneriai, o šių pažinčių rezultatus išvysime

Andriaus MAŽEIKOS nuotr.

Skirtingos operos kaukės

„Planas B“

Muzikos barai / 34

Marija Simona Šimulynaitė) žada galimybę saugiai keliauti pasąmonės klodais ir su menų sintezės pagalba nuvesti iki mūsų dvasios dugno. Ekstremaliai trumpa ir koncentruota opera „Dresscode´as: Opera“ (trukmė – 2 min. 40 sek.; kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, režisierius Justas Tertelis) – dar vienas potyris žiūrovui, atliepiantis „greito vartojimo“ gyvenimo būdą, tačiau kalbantis aukštojo meno kalba. Visas jusles kurstys „Confessions“ – bus aktyviai dirginama ne tik klausa, bet ir uoslė bei lytėjimas, o „Flyway“ vaikštinėjant po miestą skatins peržengti savo geografines, metafizines ir žmogiškąsias ribas.

Dar viena 6-ojo NOA festivalio ypatybė – įspūdžius sustiprinsiantys gausūs renginiai po spektaklių: susitikimai su kūrėjais, de-

vyraujantis raiškos elementas pasirinktas jau minėtame „Audiokauke“ bei erdvinėje monooperoje tamsoje „Confessions“ (švedų kompozitoriaus Jenso Hedmano, dainininkės Åsos Nordgren ir lietuvių kompozitorės R. Vitkauskaitės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas), kurios publika lyg klausykloje išgirs slapčiausias mirtinų nusidėjėlių išpažintis. Dar vienas garso galimybes ir poveikį klausytojui tyrinėjantis projektas – audiovizualinis paukščių stebėjimo turas „Flyway“ (australų kūrėjų – režisierės Liz Dunn, kompozitoriaus Lawrence´o Englisho ir dramaturgės Laros Thoms – darbas), kurio žiūrovas migruos tarp žmonių ir paukščių garsų pasaulių. Šiųmečiame NOA festivalyje ryškus kūrėjų siekis eksperimentuoti ieškant dar galingesnio paveikumo žiūrovams formų. Opera „Skylė“ (libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, kompozitorė R. Vitkauskaitė, režisierė

gustacijos bei provokuojančios diskusijos.

Pastarąsias moderuos muzikologė Veronika Janatjeva ir teatrologė Vlada Kalpokaitė – skirtingiems meno poliams atstovaujančios profesionalės, savo įžvalgomis dialektiškai galbūt atskleisiančios dviejų pradų „priešybių vienybę“. Tikimasi, kad profesionaliai „vairuojamos“ diskusijos išprovokuos aštrius ir nestandartinius klausimus, atsakymus ir pasisakymus, atvers skirtingas patirtis, skatins mąstyti, bendrauti, analizuoti. Šių metų festivalyje bus daug diskutuojama apie šiuolaikinę operą, dalinamasi patirtimi ir ieškoma bendrų požiūrio taškų, bet neketinama išvesti tokios operos „formulės“ ar sukurti jos apibrėžties. 6-asis NOA festivalis savo spektakliais kvies žiūrovus mąstyti apie operos žanrinę įvairovę, galimybes ir perspektyvas, apie skirtingų menų ir pojūčių jungtis.

Mikas Žukauskas, kompozitoriai Mykolas Natalevičius ir Tadas Dailyda, dirigentas Martynas Stakionis).

A. Bumšteinui „Audiokauko“ idėją įkvėpė 1990-aisiais per Lietuvos televiziją transliuota fantastinio kino laida „Videokaukas“ ir „Eridano“ leidyklos išleistos „Mokslinės fantastikos aukso fondo“ knygos. Kūrinyje pasakojama apie jauno talentingo kulinaro Deniso nuotykius fantastinės literatūros pasaulyje.

Herlufo Bidstrupo (1912–1988) karikatūrų knygelės tapo įkvėpimo šaltiniu „Įstabiojo ir graudžiojo plano B“ kūrėjams. Šiame spektaklyje inscenizuojami juokingi piešinėliai, vaikystėje matyti „žalios spalvos knygoje“. Šioms taikliai nupieštoms kasdienėms situacijoms perteikti režisierius V. Bareikis pasitelkė improvizaciją.

Audiovizualinį projektą „Consolium 3000“ inspiravo kompiuteriniai videožaidimai. Kūrinyje skambės šių žaidimų („Super Mario“, „Sonic the Hedgehog“, „Contra“, „Streets of Rage“, „Mortal Kombat“) muzika, pritaikyta elektroakustiniam orkestrui, ją įrėmins originalūs garso ir vaizdo intarpai. Kūrinio idėjos autorius ir vienas iš kompozitorių M. Natalevičius pasakoja: „Vaikystėje kaip ir visi berniukai daug žaidžiau kompiuteriu. Jau tada man buvo įdomūs įvairūs žaidimo aspektai: siužetas, struktūra, vaizdas, garsas.

Tuo metu netroškau būtinai laimėti, mane veikiau žavėjo galimybė pasinerti į virtualią realybę ir aptikti alternatyvią tikrovę.

Dabar, kai mes esame persisotinę efektų, 3D grafikos, erdvinio garso ir vibruojančių krėslų, prisiminti senus laikus, kai pasaulis buvo dvimatis, o žaidimas buvo tiesiog pikselių krūva, yra labai smagu. Supratau, kad tie seni, netobuli, netikroviški žaidimai su itin paprasta muzika buvo nuostabūs, dabar tai klasika.“ Šių metų NOA festivalyje bus ir kitokios tematikos kūrinių, tačiau juos visus vienija poveikio klausytojams būdas. Garsas kaip

Operomanijos archyvo nuotr.

Simono ŠVITROS nuotr.

„Geros dienos“

„Skylė“

Paulina NALIVAIKAITĖ

Muzikos barai / 35

Panorama Klaipėdiečių sėkmė Portugalijoje

Baigiamosios konkurso-festivalio akimirkos: scenoje – laureatai

IX festivaliskonkursas „Muzikuokime drauge“

Kovo pradžioje Birštono kultūros ir laisvalaikio centre vyko IX festivalis-konkursas „Muzikuokime drauge 2015“. Šiemet konkursinėje programoje dalyvavo 14 kolektyvų iš Kauno „Vyturio“ katalikiškos vidurinės, Alytaus, Jiezno, Utenos, Kauno 1-osios muzikos, Alytaus rajono meno ir sporto, Garliavos, Prienų, Birštono meno mokyklų. Dalyvius ir svečius pasveikino ir atminimo dovanėles įteikė Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.

Festivalį pradėjo svečiai iš Bal-

tarusijos – Marijnogorsko vaikų menų mokyklos liaudies instrumentinis ansamblis ,,Krynica“. Svečių pasirodymas sužavėjo publiką ir davė gerą toną visam konkursui. Žiuri, kurią sudarė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė kompozitorė Audronė ŽigaitytėNekrošienė (pirmininkė), pianistė Šviesė Čepliauskaitė ir Birštono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Angelė Žiūraitienė, festivalio-konkurso „Muzikuokime drauge“ Grand Prix paskyrė Alytaus muzikos mokyklos ansambliui (dvejos kanklės ir birbynė), kurį paruošė mokytojai Edita Radvilavičienė ir Dainius Platūkis.

Gerai pasirodė Utenos muzikos mokyklos saksofonininkai: vienas ansamblis pelnė I, kitas – III vietą (juos muzikuoti moko Evaldas Beinoravičius). I vietos laureatais tapo Prienų meno mokyklos akordeonistų kvintetas, II vietą pasidalino Birštono meno mokyklos saksofonininkų ansamblis ir Kauno 1-osios muzikos mokyklos ansamblis ,,Raudoni dangūs“. Tris III vietas laimėjo Prienų meno mokyklos instrumentinis ansamblis, Jiezno muzikos mokyklos liaudiškos muzikos kapela ir Kauno ,,Vyturio“ katalikiškos vidurinės mokyklos ansamblis ,,Muilo burbulai“.

Vilija ČIAPAITĖ

Birštono menų mokyklos direktorė Laimutė Raugevičienė ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė sveikina laureatus

Muzikos barai / 36

Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedros profesorė T. Romaškina ir Vokalinės muzikos katedros profesorė V. Vadoklienė vasario 11–18 d. d. buvo pakviestos į tarptautinį forumą-konkursą „XXI amžiaus menas ir švietimas“, kuris vyko Portugalijoje, Madeiros sostinėje Funšalyje (Funchal). Jos dalyvavo vertinimo komisijos darbe, vedė meistriškumo pamokas. Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, prof. V. Vadoklienė ir prof. T. Romaškina surengė solinį koncertą San Lourenco rūmuose, atliko lietuvių ir užsienio kompozitorių vokalinius kūrinius. Klausytojai nuoširdžiai priėmė viešnias iš Lietuvos.

Organizacija „XXI amžiaus menas ir švietimas“ nuo 1994 m. kartu su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir mokslo įstaigomis vykdo naują kompleksinę programą, apimančią tarptautinius forumus, festivalius, konkursus, atlikėjų meno ir pedagoginį ugdymą. Muzikiniai forumai ir festivaliai sėkmingai rengiami Lenkijoje, Ukrainoje, Italijoje, Austrijoje, Danijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Suomijoje, Švedijoje, Rusijoje, Graikijoje, Indijoje ir kitose šalyse.

Nuo 2000 metų prof. T. Romaškina yra organizacijos „XXI amžiaus menas ir švietimas“ narė, nuolat dalyvauja jos renginiuose. Prof.

V. Vadoklienė į šią veiklą įsijungė 2014 m. Į forumą-konkursą Portugalijoje profesorės vežėsi ir savo studentes. Prof. T. Romaškinos klasės magistrantės Adelė Daunoravičiūtė ir Kristina Budvytytė fortepijoninių ansamblių kategorijoje laimėjo Grand Prix, kaip solistės pelnė pirmojo laipsnio diplomus. Telšių muzikos mokyklos vyr. mokytoja Raminta Šukytė tapo trečios premijos laureate. Prof. V. Vadoklienės magistrantė vokalistė Beata Ignatavičiūtė laimėjo pirmojo laipsnio diplomą. „Tokiuose konkursuose smagu ne tik parodyti save, bet ir susipažinti su kitais atlikėjais, išgirsti solistus, turinčius įvairią mokymosi patirtį“, – sako B. Ignatavičiūtė. Ji konkurse atliko tris kūrinius: Miuzetės valsą iš G. Puccini operos „Bohema“, A. Vlasovo romansą „Bachčisarajaus rūmų fontanas“ bei ištrauką iš F. Bajoro vokalinio ciklo „Sakmių siuita“. Dvejus metus Klaipėdos muzikiniame teatre dirbanti B. Ignatavičiūtė jau spėjo sukurti ryškių vaidmenų: Kristos Z. Liepiņio muzikinėje dramoje

Profesorės Valentina Vadoklienė ir Tatjana Romaškina

Beata Ignatavičiūtė, Adelė Daunoravičiūtė ir Kristina Budvytytė-Mejerė priėmime pas Funšalio merą

,,Adata“, Džuljetos tarptautiniame W. Shakespeare´o ,,Romeo ir Džuljetos“ pastatyme, Jurgos V. Ganelino miuzikle ,,Velnio nuotaka“, Fedoros I. Kalmano operetėje „Misteris X“. Mažieji teatro lankytojai ją gali išvysti muzikinėje pasakoje „Tinginėlių kaimas“ ir A. Kučinsko „Makaronų operoje“.

MB inf.

Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis

Kazimieras Biliūnas (1919–1979) – obojininkas, profesionalių meno kolektyvų narys – didžiąją savo kūrybinės ir pedagoginės veiklos dalį paskyrė Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijai. Neeilinis pedagogas išugdė puikių obojininkų ir birbynininkų, tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų vadovų, kurių daugelis dabar jau moko savo mokinius. Mokytojo darbo laikotarpis, kuris tęsėsi 26 metus, iki šiol pagarbiai vadinamas Biliūno laikotarpiu.

Nuo 2004 m. S. Šimkaus konservatorija rengia Kazimiero Biliūno tautinių muzikos instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalius-konkursus. Šių metų vasario 28 d. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje įvyko jau penktasis

Tautinių muzikos instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalio konkursinėje programoje varžėsi net 26 kolektyvai, kuriuose grojo 150 jaunųjų muzikantų

festivalis-konkursas. Šio renginio sumanytojai ir pagrindiniai rengėjai, buvę K. Biliūno mokiniai Vida ir Vytautas Zeleniai bei visas organizacinis komitetas kaskart ieško naujų, šiuolaikines muzikines tendencijas atitinkančių formų. Šio konkurso naujovė – tradicinių instrumentų ansamblių pasirodymai.

Konkursinėje programoje varžėsi net 26 kolektyvai, kuriuose grojo 150 jaunųjų muzikantų iš Kalvarijos, Marijampolės, Druskininkų, Kauno, Naujosios Akmenės, Skuodo, Šilutės, Kretingos, Neringos, Palangos, Gargždų ir Klaipėdos. Festivalyje koncertavo kuoklininkių duetas iš Rygos Pardaugavos muzikos ir meno mokyklos.

Visi konkurse dalyvavę kolektyvai buvo puikiai pasiruošę, todėl vertinimo komisijos pirmininkui Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanui profesoriui Vytautui Tetenskui ir komisijos nariams – Menų fakulteto docentui Vytautui Alenskui, Rygos Pardaugavos muzikos ir meno mokyklos pedagogei Inesei Kraucei ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorei Loretai Jonavičienei – teko nelengvas uždavinys išrinkti geriausius.

Tradicinių instrumentų ansamblių kategorijoje pirmos grupės nugalėtoju tapo jauniausias konkurso dalyvis – ansamblis iš Neringos meno mokyklos (mokytojai Ieva Pumputytė ir Vytautas Zelenis), antroje grupėje I laipsnio diplomą gavo ansamblis „Ruzgelė“ iš Palangos S. Vainiūno muzikos mokyklos (mokytoja Jurgita Petkutė-Marcinkienė), trečioje grupėje geriausiu pripažintas Marijampolės muzikos mokyklos skudutininkų ansamblis

„Tūto“ (mokytoja Daiva Vosylienė), ketvirtoje grupėje – Klaipėdos universiteto menų fakulteto skudutininkų ansamblis (lektorė Algytė Merkelienė). Šioje kategorijoje dalyvavo ne tik mišrūs tradicinių instrumentų ansambliai, bet ir keturi skudutininkų ansambliai.

Vienarūšių instrumentinių ansamblių kategorijoje geriausiais pripažinti Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos birbynių ansamblis (mokytojas Anatolijus Tumanovas), Skuodo meno mokyklos Ylakių skyriaus birbynių kvintetas (mokytojas Tadas Jonaitis) ir Naujosios Akmenės meno mokyklos kanklių ansamblis (mokytoja Loreta Rimkuvienė).

Ansamblių ir orkestrų kategorijoje nugalėjo Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų ansamblis (mokytojai Vida ir Vytautas Zeleniai).

Pirmą kartą vertinimo komisija skyrė Gran Prix – šiuo prizu buvo įvertintas Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos kanklių ansamblis „Bangužės“: Agnė Ašmontaitė, Monika Agejevaitė ir Martyna Lidžiūtė (mokytoja Loreta Tumanovienė). Kolektyvams buvo įteikti lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ Klaipėdos krašto, liaudies muzikos instrumentų meistro Alfredo Lučinsko, tautodailininko Lino Žulkaus, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos absolvento Lauryno Vainučio įsteigti prizai.

Po konkursinių kolektyvų pasirodymų visi dalyviai klausėsi subtilaus kuoklininkių iš Rygos Pardaugavos muzikos ir meno mokyklos muzikavimo. Duetą pa-

ruošusi pedagogė Inese Krauce koncerto klausytojams papasakojo apie jaunųjų kuoklininkių kelią į muziką bei jų pasiektus laimėjimus.

Nuskambėjus V konkursui-festivaliui galima drąsiai teigti, kad šiandien tęsiami žymaus Klaipėdos krašto pedagogo Kazimiero Biliūno dar praėjusio šimtmečio viduryje pradėti darbai. Renginio organizatoriams norėtųsi palinkėti tęsti gražią tautinių instrumentų populiarinimo tradiciją.

Algytė MERKELIENĖ

Minint Naujosios Vilnios muzikos mokyklos jubiliejų

Viena seniausių sostinėje Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokykla mini garbingą 50-mečio sukaktį. 2014–2015 mokslo metais vyksta jubiliejiniai renginiai – koncertai, tarptautiniai konkursai ir kt. Nuo 1965 m. veikianti muzikos mokymo įstaiga išugdė gausų būrį absolventų, kurie pasirinko muziko kelią. Kai kurie iš jų – J. Malina, A. Keslerienė, E. Berezina, R. Katinienė, Ž. Gumenaja, A. Kijevič, V. Tabainik, V. Badjanova, N. Cuker ir kiti – po studijų aukštosiose muzikos mokyklose grįžo čia ir sėkmingai dirba pedagoginį darbą. Šių metų vasario 5 d Naujosios Vilnios muzikos mokyklos absolventai, tarptautinių konkursų laureatai D. Dedinskaitė, D. Berezinas, A. Keslerienė, G. Vasiliauskaitė,

J. Stupnianek gimtajai mokyklai paskyrė dviejų valandų koncertą „Dovanoti muziką“. Koncerto vedėja I. Žilinskienė sukūrė jaukią atmosferą primindama klausytojams koncerto dalyvių vaikystės metų įvykius.

Koncerto pradžioje skambėjo L. van Beethoveno Sonata Nr. 4 Cdur, op. 102. Ją labai įtaigiai atliko Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos 5 kurso studentas Dmitrijus Berezinas (violončelė) kartu su toje pačioje Rusijos aukštojoje mokykloje studijuojančiu pianistu Aleksandru Kašpurinu.

Puikus ansamblio pojūtis, skambesio darna, garso kokybė (po vieno iš koncertų recenzentai Dimos instrumentą pavadino stebuklingąja violončele) visiems paliko neišdildomą įspūdį. Su pasididžiavimu savo mokinio klausėsi pirmoji jo violončelės mokytoja Tatjana Kuc ir prof. Saulius Sondeckis, kuriam diriguojant D. Berezinas 2003 m. pirmą kartą pasirodė Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje.

Kita koncerto dalyvė, vokalistė Gabrielė Vasiliauskaitė, Naujosios Vilnios muzikos mokykloje baigė kanklių (mokyt. Narutė Karčiauskienė) ir vokalo (mokyt. Edmundas Kuodis ir Natalija Katilienė) specialybes. Vėliau tęsė studijas LMTA, šiuo metu dainavimo techniką tobulina Hamburge. G. Vasiliauskaitė atliko arijas iš G. Donizetti, G. Rossini, R. Strausso operų. Simboliška, kad vasario 5 d. koncerte, kaip ir prieš 13 metų sėkmę atnešusiame TV konkurse „Dainų dainelė“, Gabrielei akompanavo pianistė Jūratė Kuodienė.

Naujosios Vilnios muzikos mo-

Koncerto „Dovanoti muziką“, skirto Naujosios Vilnios muzikos mokyklos jubiliejui, dalyviai

Muzikos barai / 37

kyklos absolventė, puiki pedagogė, talentinga koncertmeisterė, kūrinių smuikininkų ansambliui aranžuotoja Alina Keslerienė mokykloje pradėjo dirbti 1976 metais.

Koncerte „Dovanti muziką“ pianistė atliko du kūrinius. Dramatiškai skambėjo jos interpretuojama J. Sibelijaus „Eglė“, lengvai ir žaismingai – B. Dvariono pjesė „Čiuožykloje“.

Puiki smuikininkė, viena iš Lietuvoje analogų neturinčio forumo „Ars Lituanica“ organizatorių Dalia Dedinskaitė į smuiko klasę buvo priimta tik talentingos pedagogės Elenos Loretos Lašaitės rūpesčiu, mat priėmimo komisijai abejonių sukėlė siauras mergaitės balso diapazonas. Šiuo metu Dalia – Vienos muzikos universiteto studentė, kartu su violončelininku Glebu Pyšniaku sukūrė ansamblį „Duetissimo“.

Temperamentingas duetas, kuriam būdinga atlikimo laisvė ir kūrybinis polėkis, koncertui pasirinko virtuoziško Z. Kodaly dueto smuikui ir violončelei I dalį bei G. F. Händelio Pasakaliją. D. Dedinskaitė pagriežė M. Veracini pjesę Largo, akompanavo jos pirmoji koncertmeisterė A. Keslerienė.

Dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, LNOBT solistė, LMTA dėstytoja Julija Stupnianek Naujosios Vilnios muzikos mokykloje baigė mokytojos Rimantos Urbonavičiūtės fortepijono klasę.

Pritariant koncertmeisterei Nijolei Baranauskaitei Julija įtaigiai atliko E. de Curtiso, R. Chano, V. Vlasovo kūrinius. Tą vakarą klausytojus žavėjo dainininkės išskirtinio grožio balsas, preciziška interpretacija, artistiškumas, perteikiamų išgyvenimų tikroviškumas.

Koncerto pabaigai visi absolventai parengė staigmeną – D. Berezino penkiems atlikėjams pritaikytą duetą iš W. A. Mozarto operos „Visos jos tokios“. Per labai trumpą laiką profesionaliai paruoštas šmaikštus, žaižaruojantis komiškos operos numeris publikos pageidavimu buvo pakartotas. Šia linksma gaida užbaigta Vilniaus rotušėje vykusio koncerto muzikinė dalis spontaniškai virto nuoširdžių prisiminimų bei sveikinimų vakaru. Ypač visus sujaudino šimtosios Naujosios Vilnios muzikos mokyklos absolventės (1973 metų laida) Nijolės Bielinienės pasakojimas apie nuoširdų mokytojų darbą, neišdildomą įspūdį palikusius metus su akordeonu ir muzika...

Sveikatos apsaugos viceministrę Jadvygą Zinkevičiūtę ir Naujosios Vilnios muzikos mokyklą sieja ilgametė bičiulystė. Su pasigėrėjimu stebinti šios mokyklos darbą

Muzikos barai / 38

J. Zinkevičiūtė linkėjo visam šauniam pedagogų kolektyvui išlaikyti aukštą profesinį lygį ir siekti naujų meno aukštumų. Po gausių sveikinimų mokyklos direktorius R. Sviackevičius pakvietė visus į svarbiausią jubiliejinį koncertą, kuriame dalyvaus ryškiausi mokyklos solistai ir šiuo metu joje veikiantys kolektyvai. Renginys įvyks gegužės 10 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje.

MB inf.

Pianistų šventė Klaipėdoje

Kovo 5–6 d. Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje ir Juozo Karoso muzikos mokykloje įvyko XXXIV Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos konferencija-seminaras. Renginio programoje – docentų Albinos Šikšniūtės ir Tomo Ostrovskio (Latvija) meistriškumo pamokos bei pedagogų koncertas. Šis projektas vykdomas jau trisdešimt ketverius metus. Seminaro iniciatorius, jo siela, globėjas ir dalyvis profesorius Kęstutis Grybauskas džiaugėsi rezultatais: ,,Man šis renginys turi labai gilią prasmę. Išaugo moksleivių ir mokytojų lygis, jauni muzikantai puikiai pasirodo konkursuose, meistriškumo pamokose. Seminaras atitinka pedagogų lūkesčius, nes jame sprendžiamos pačios opiausios pianistų ugdymo problemos. Svarbu, kad seminare dalyvauja jauni gabūs pedagogai, tai įrodo jo reikalingumą.“ Docentė Albina Šikšniūtė dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Ji koncertuoja kaip solistė, yra fortepijoninio trio ,,Kaskados“ dalyvė. Docentė dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, kviečiama į konkursų vertinimo komisijas.

Meistriškumo pamokose išryškėjo pedagoginė ir praktinė pianistės patirtis, ji profesionaliai, reikliai ir kantriai veda jauną žmogų į stebu-

Docentas Toms Ostrovskis, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos metodinės grupės pirmininkė Virginija Ruzgienė, profesorius Kęstutis Grybauskas, docentė Albina Šikšniūtė

klingą muzikos pasaulį.

Docentas Tomas Ostrovskis baigė Latvijos Jāzepo Vītolio muzikos akademiją, Guildhallo muzikos ir dramos mokyklą (Jungtinė Karalystė). Dalyvavo Lietuvos muzikos akademijos (2006), ,,Crossing Keyboard“ (2013) projektuose, festivaliuose Norvegijoje ir Kipre.

Docentas nagrinėjo pažangiausias fortepijono dėstymo metodikas, šia tema apgynė daktaro disertaciją. Aktyviai koncertuoja ir dirba Latvijos Jāzepo Vītolio muzikos akademijoje, nuolat kviečiamas į konkursų vertinimo komisijas.

Tomo Ostrovskio nuomone, jauni pianistai seminarui Klaipėdoje pasiruošė labai gerai. Jaunam docentui patiko Klaipėdos seminaro organizavimas. ,,Latvijoje toks projektas vyksta apie dešimt metų.

Galbūt galima pritraukti daugiau publikos iš miesto, kaip tai būna panašiame seminare Jūrmaloje“.

Dirbdamas su jaunais talentais T. Ostrovskis buvo labai atidus, ypatingą dėmesį skyrė garso formavimui ir kūrinio stiliui. Jis mielai pasidalino mintimis apie svarbiausias šiuolaikinio pianizmo tendencijas, pabrėžė, kad pianistas privalo būti universalus, turi mokėti atlikti įvairių stilių muziką. Šiuolaikinis pianistas – komunikuojantis muzikas, jo populiarumas priklauso nuo gebėjimo pateikti save ir aktyvumo socialiniuose tinkluose.

Seminaro kulminacija tapo pedagogų koncertas. Profesorius Kęstutis Grybauskas, prisistatęs kaip ,,jaunas kompozitorius“, atliko savo kūrybos šveicariškas fantazijas fortepijonui šešioms rankoms (,,Tičino, Tičino...“ Hanso Schickerio atminimui ir ,,Kelionė į Appenzelį“). Jam talkino Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokytoja ekspertė Laima Mameniškytė ir Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos mokytoja Aurelija Seliavienė.

Koncerte dalyvavo net du fortepijoniniai duetai. VDU Muzikos akademijos lektorė Beata Andriuškevičienė ir J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytojas Dainius Kepežinskas atliko du amerikiečių kompozitoriaus Williamo Balcomo regtaimus. Klaipėdiečių fortepijoninis duetas „Non stop“ – Natalija Blauberg ir S. Šimkaus konservatorijos mokytoja Tamara Prokopovič – pagrojo Reinerio Carello ,,Rhytmische Fantasie“ ir Astoro Piazzollos ,,Verana Portena“ ir ,,Libertango“.

Kauno J. Gruodžio konservatorijos mokytojas Motiejus Bazaras paskambino tris György Ligeti etiudus. Šiaulių S. Sondeckio menų gimnazijos mokytojas Dominykas Girčius publiką pradžiugino Sarabanda ir Tokata iš Claude´o Debussy siuitos ,,Pour le Piano“. Šiltos susirinkusiųjų reakcijos sulaukė Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos mokytojas Leonardas Bėkša,

Visų XXXIV Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos konferencijos-seminaro dalyvių bendra nuotrauka

kuris pagrojo savo kūrinį ,,Kaip gera Klaipėdoje...“ S. Šimkaus konservatorijos mokytojas Antanas Milerius (klarnetas) ir mokytoja ekspertė Virginija Ruzgienė (fortepijonas) atliko Sergejaus Rachmaninovo ir Edouardo Barato kūrinius. Tos pačios mokyklos mokytoja Skaistė Čilinskaitė (smuikas) ir mokytoja Živilė Čapienė (fortepijonas) pakiliai sugrojo Claude´o Debussy Sonatos smuikui g-moll pirmąją dalį.

Seminare pianistai bendravo, keitėsi nuomonėmis, patirtimi.

Tamara PROKOPOVIČ

Kultūros mecenatystė – pasiturinčio žmogaus garbės reikalas

2015-uosius Seimas yra paskelbęs kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio metais. Be aktyvaus dalyvavimo politikoje, švietimo, socialinių reformų srityse, šis valstybės veikėjas, diplomatas ir kompozitorius daug energijos ir lėšų skyrė kultūros prieinamumui didinti, visuomenės kūrybiškumui skatinti, kultūriniam sąmoningumui ugdyti.

Prasidėjus vieno garsiausių praeities Lietuvos diplomatų, filantropų ir mecenatų Mykolo Kleopo Oginskio metams, 2015 m. sausio 30 d.

Vilniuje verslo atstovams – Lietuvos kultūros mecenatams – pirmą kartą įteikti specialūs Kultūros ministerijos ženklai.

– Turime ne tik įvertinti ir padėkoti tiems, kurie negaili nei laiko, nei lėšų, kad menas ir kūryba žengtų pirmyn, – ceremonijoje sakė kultūros ministras Šarūnas Birutis. – Apie mecenatystės strategijos rengimą pradėjau kalbėti tik įžengęs į Kultūros ministeriją, nes būdamas versle ir vėliau dirbdamas vienoje iš įtakingiausių ES institucijų – ES Parlamente – mačiau, kokią vietą šalies kultūriniame

gyvenime užima verslas. Todėl ir Lietuvoje norisi prikelti senas tradicijas, kai valstybė vertino mecenatus, mokėdavo juos pagerbti ir skatinti. Svarbu ir tai, kad Metų kultūros mecenatams ženklai teikiami tradiciniame „Metų gazelės“ verslo apdovanojimų renginyje ir tampa pavyzdžiu jaunam, besistiebiančiam ir veržliam verslui.

2014 metų pabaigoje Ateities visuomenės institutas atliko sociologinę visų labdaros ir paramos procesų grandžių atstovų – mecenatų, tarpinių institucijų ir paramos gavėjų – apklausą. Pagrindinės apklausos įžvalgos yra tokios, kad Lietuvos valstybės politika nepuoselėja mecenavimo tradicijų, neskatina mecenatų indėlio į kultūros plėtrą, visuomenė nepakankamai informuojama apie filantropiją kaip visuomenės gerovės pamatą ir vertybę, trūksta politikos, skatinančios mecenatystės fondų veiklas, edukacinių renginių šia tema. Dėl šios priežasties rekomenduosime, kad vertybes atspindėtų ir įvairių amžiaus grupių ugdymo valstybinės programos. Atsižvelgdami į tai, kad filantropinė veikla dažnai pasireiškia tarpsektorinėmis iniciatyvomis, rekomenduosime stiprinti vadinamosios tarpinės grandies – fizinių ir juridinių asmenų, kurie užtikrina skirtingų sričių sąveiką – kompetencijas. Šiam tikslui itin naudingi aukštos kvalifikacijos rinkodaros specialistai, išmanantys kultūros ir meno sektorius, kultūros ir kūrybinių industrijų vadybininkai, kapitalo pritraukimo specialistai ir kiti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati kultūros sritis yra itin palanki filantropijos vertybių sklaidai. Kaip rodo daugelis pavyzdžių, pažintis su šalimi ar miestu vyksta per kultūrą, t. y. per paveldo objektus, renginius ir t. t. Taigi mecenato matomumas yra didelis. Tačiau yra ir kitas vertybinis aspektas – paremti meno kūriniai ir kultūros reiškiniai liudija ne tik donorų socialinį jautrumą, pateikia sekti-

nus pavyzdžius, bet taip pat liudija mecenato, kūrėjo ir visuomenės kultūrinį išprusimą. Suvokimas, kad priklausai visuomenei, kuri vertina kultūrą ir meną, didina pasitikėjimą savo kompetencijomis, potencialiai įkvepia plėsti akiratį, kurti aplinką. Skirtingai negu dauguma kitų sričių projektų, menas ir kultūra gali tapti socialinės ir ekonominės pažangos varikliu, paremti meno ir kultūros projektai – efektyviomis kūrybinių industrijų veiklomis, sukurti naujas darbo vietas, padidinti sukultūrintos aplinkos vertę. Meno ir kultūros srities projektai susiję su konkrečia vietove ir prisideda prie vietos tapatumo stiprinimo ir įvaizdžio gerinimo.

2014 metų kultūros mecenatų ženklai įteikti Sauliui Karosui – už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimo skatinimą, Ramūnui Karbauskiui – už suteiktą paramą projektams, kūrusiems Naisių bendruomenės gerovę, ir VšĮ „Vilniaus miesto opera“ mecenatų grupei: Tomui Kučinskui, Arvydui Avuliui, Nerijui Dagiliui, Jonui Garbaravičiui, Viliui Kavaliauskui, Bjørnarui Lundui, Nicolas Ortizui, Rolandui Valiūnui, Rolandui Viršilui, Antanui Zabuliui – už suteiktą paramą jauniesiems menininkams. Specialus kultūros ministro Metų kultūros mecenato diplomas įteiktas Gediminui Kuprevičiui už ilgametį verslo ir kultūros bendradarbiavimą.

Verslininkas ir filantropas Saulius KAROSAS gimė 1958 m. balandžio 22 d. Kaune. 1976–1981 metais studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Mechaninės technologijos fakultete, įgijo inžinieriaus mechaniko specialybę. Baigęs dirbo jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu VISI Automobilių katedroje. 1986 m. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir čia pradėjo savo verslą. 1988 m. Čikagoje įsteigė bendrovę „SK-Impex Inc.“, kurios pagrindinė veikla buvo medicininės įrangos importas ir eksportas. 1992 m. įsteigė įmonių grupę „Western Petroleum S. A.“ (pagrindinė būstinė – Ženevoje (Šveicarija), kurios veikla yra žaliavinės naftos ir naftos produktų prekyba tarptautinėje rinkoje. Bendrovė išplėtojo savo veiklą, pastatė naują A1 ledo klasės tanklaivių laivyną, skirtą naftos ir naftos produktams transportuoti.

Uždirbtus pinigus investavo ir Lietuvoje: įsteigė kelias odontologijos Verslo atstovams – Lietuvos kultūros mecenatams – pirmą kartą įteikti specialūs Kultūros ministerijos ženklai

Saulius Karosas – Metų kultūros mecenatas

klinikas, kitas medicinos paslaugų įmones, taip pat finansines institucijas – Medicinos banką ir „Medicinos banko lizingą“. Vilniuje verslininkas įkūrė ir senovinių automobilių restauravimo dirbtuves. Jis turi klasikinių lengvųjų automobilių kolekciją, kurios viena dalis yra Vilniuje, kita – Vormso mieste Vokietijoje. Šiuo metu Saulius Karosas gyvena Šveicarijoje.

1998 metais įkurtas Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas remia jaunus Lietuvos menininkus ir meno kolektyvus, meno ir švietimo darbuotojus, vykstančius į šalies, tarptautinius konkursus, meistriškumo kursus, seminarus, mokslines konferencijas. Fondas skiria paramą mokslo, kultūros, švietimo, religinių bendruomenių veiklos programoms, remia Lietuvos istorijos, kultūros vertybių apsaugos ir jų įamžinimo projektus.

– Daugelį kultūrinių sumanymų esu parėmęs ir iki fondo įsteigimo, – sako S. Karosas. – O mintis kurti fondą kilo tuomet, kai pradėjau investuoti Lietuvoje. Kai atidariau keletą savo įmonių 1990–1991 metais, atsirado šiek tiek lėšų, kurias iš įmonių pelno buvo galima skirti paramai. Kaip tik tuo metu mano mamytė, turinti keturiasdešimties metų muzikos pedagogės stažą, jau buvo pensinio amžiaus ir nebegalėjo taip intensyviai dirbti kaip anksčiau. Aš paprašiau jos būti šio fondo prezidente. Visos mano įmonės buvo įpareigotos visas lėšas, kurias įmanoma skirti labdarai, pervesti į šį fondą. O mamytė kultūringai, gražiai ir profesionaliai skirsto paramą tiems, kurie iš tiesų yra jos verti. Tai liudija ir šimtai premijų, didžiųjų prizų ir medalių, kuriuos į Lietuvą iš įvairių konkursų parveža fondo paremti žmonės ir kolektyvai. Lietuvos vardą pasaulyje garsina daug puikių muzikų.

MB inf.

Muzikos barai / 39

Pasaulyje Imantas ŠIMKUS Mantvydas DRULIA

I

talija – Vakarų kultūros lopšys, operos gimtinė. Iki šiol ji garsėja savo dainavimo mokykla ir operos teatrais – čia įsikūrę didieji „Teatro alla Scala“, „Teatro di San Carlo“, „Teatro La Fenice“, „Teatro Comunale di Bologna“ ir kt. Operos žydėjimo laikais kiekvienas Italijos miestelis privalėjo turėti bent po vieną teatrą – tai buvo prestižo reikalas. O kaip yra dabar, ar Italijoje tebegyvuoja opera, ar likęs tik didžiųjų teatrų istorinis vardas?

Nusprendę tai išsiaiškinti leidomės į kelionę.

Lėktuvas nusileidžia Milane. Didysis „La Scala“ – operos kompozitorius ir atlikėjus iškeliantis teatras. Net kojos linksta einant pro teatro duris – tiek daug byloja jo sienos ir istorija.

Pirmąjį vakarą patekome į konferenciją, skirtą C. Monteverdi operos „Popėjos karūnavimas“ (L´incoronazione di Poppea) premjerai. Tokios konferencijos prieš operų premjeras rengiamos visuose Italijos teatruose, mūsų nuomone, tai puiki idėja. Publika supažindinama su operos istoriniu kontekstu, libretu, atlikėjais. Pateikiami muzikiniai pavyzdžiai, analizuojami atskiri kūrinio fragmentai. Taip italai auklėja savo publiką ir ugdo jos skonį. Ir mes turėtume pasekti šiuo pavyzdžiu, juolab kad mūsiškė publika tikrai dar turi ko pasimokyti...

Kitą dieną pavyko patekti į „Filarmonica della Scala“ simfoninės muzikos koncertą. Skambėjo L. van Beethoveno Penktasis koncertas fortepijonui ir orkestrui, B. Bartóko „Stebuklingasis mandarinas“ ir Septynių skraisčių šokis iš R. Strausso operos „Salomėja“. Nustebino operos teatro akustika – kiekvieno instrumento tembras skambėjo labai skaidriai, iškart galėjai jį išskirti iš sodrios orkestro faktūros. L. van Beethoveno koncertas skambėjo subtiliai, veikiausiai net ir simfoninėje muzikoje italai negali atsisakyti bel canto. Ar tai gerai, ar blogai – skonio reikalas.

Pianisto partija buvo atlikta puikiai, nuostabus viršutinis registras (tiesa, rudenį Lietuvos nacionalinėje filhar-

Muzikos barai / 40

Kelionë á operos lopðá

monijoje girdėta Mūzos Rubackytės interpretacija labiau sužavėjo, sodriau skambėjo akordinė faktūra). R. Strausso Septynių skraisčių šokis puikiai atskleidė orkestro spalvų paletę.

Trumpai tariant, subtilus, gražus ir skaidrumo kupinas koncertas.

Toliau vykstame į Veneciją. Garsusis „Teatro la Fenice“. Fenikso vardą teatras gavo todėl, kad ne kartą buvo prikeltas iš pelenų. Mieste yra viena operos trupė, bet du teatrai, pavaldūs vienai „Teatro la Fenice“ vadovybei.

Antrasis teatras pavadintas garsios XIX a. pirmosios pusės italų solistės Marios Malibran vardu. Kai teatras

orkestras per daug nesužavėjo, tačiau akompanavo puikiai, o juk šito ir reikia tokios stilistikos operai. Solistai buvo nuostabūs, vieni geriausių, kokius teko girdėti Italijoje.

Visai neplanuotai atsidūrėme Trevizo „Teatro Comunale Mario Del Monaco“. Tik 85 tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje yra net du operos teatrai. Tiesa, šiandien Trevize nebėra operos trupės, tačiau jame nuolat pasirodo aplinkinių miestų operos teatrai. Tąkart girdėjome G. Rossini komišką operą „Turkas Italijoje“ (Il turco in Italia). Tai tipiškas to laikotarpio farsas (prieš šią operą G.

Rossini jau buvo parašęs „Italę Alžyre“), kompozitorius jį „sukurpė“, kai prispaudė terminas ir publikai reikėjo pateikti naują operą. Kad ir kaip ten būtų, tai gana specifinis kūrinys, Lietuvoje tokio nelabai ir išgirsi, na, o italai laikosi savų tradicijų. Gana vulgaraus libreto trijų veiksmų operoje gausu arijų, duetų ir tercetų, taip pat klavesino akompanimento lydimų rečitatyvų, kurie operą gerokai ištęsia ir ji darosi nuobodoka. Pagrindinę turko partiją dainavęs bosas nustebino virtuoziškumu, dėmesio verti solistų ansambliai, kiek silpniau pasirodė choras. Apskritai italų operoje stiprūs solistai, bet silpnesni chorai ir orkestrai. Kita vertus, norint išgirsti geros instrumentinės muzikos reikėtų važiuoti į Austriją.

Bolonijoje praleidome tik dieną, tačiau pasisekė pamatyti net dviejų operų – G. Donizetti „Don Paskualė“ ir G. Puccini „Madam Baterflai“ – repeticijas. „Don Paskualės“ choro repeticijoje dėmesį atkreipė darbinga atmosfera ir šiltas muzikantų bendravimas. Choro vadovas – ne tik puikus muzikas, bet ir gerai išmano režisūros meną, jis labai padėjo režisieriui. Choristai artistiški, aktyviai juda scenoje, bet sugeba preciziškai dainuoti. „Madam Baterflai“ repeticija vyko pagrindinėje puikios akustikos operos teatro salėje (apie italų teatrų interjerą nėra ko nė kalbėti). Pavyko išvysti dviejų solistų sudėčių repeticijas. Pirmoji Čio Čio San iškart

„Teatro di San Carlo“ Neapolyje

atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje, artistė nusprendė jam skirti visą savo atlyginimą. Tais laikais solistai Italijoje uždirbdavo kur kas daugiau nei dirigentai ar kompozitoriai, o ką jau kalbėti apie tokias garsenybes kaip M. Malibran. „Teatro Malibran“ mums teko laimė pamatyti vienaveiksmę G. Rossini komišką operą „Sinjoras Bruskinas“ (Il signor Bruschino). Beje, Venecijoje garsusis maestro pradėjo savo karjerą. Nedidelis teatras puikiai tinka šiai kamerinei operai. „La Fenice“ Florencija

Muzikos barai / 41

Pasaulyje prikaustė dėmesį – puikus balsas, dramatizmas, na, o garsioji antrojo veiksmo arija pakerėjo. Nepaprasta solistė... Antroji Čio Čio San tokio didelio įspūdžio nepaliko, jos visiškai skirtingas vaidmens suvokimas, perdėtai akcentuojamas trapumas. Nors G. Puccini herojė išties labai trapi, švelni būtybė, tačiau nereikėtų pamiršti, kad čia vyksta drama. Pirmą kartą Italijoje sužavėjo ir dirigentas, subtilus orkestro garso perteikimas.

Kita stotelė – Florencija. Trumpa kelionė į Renesanso kultūros židinį buvo varginanti, tačiau jaudulys atsidūrus operos žanro lopšyje vertė pamiršti visus nepatogumus. Teko pereiti gatvę, pilną „laisvųjų verslininkų“ – emigrantų. Be abejo, tie žmonės nekalti, kad nori valgyti, tačiau miesto jie nepuošia.

Pagaliau teatras! Žinojome, kad tai visiškai naujas, prieš kelerius metus pastatytas pastatas, tad buvo smalsu, ar šių laikų architektai gali pranokti autoritetingus senųjų teatrų projektuotojus. Naujasis teatras šiuolaikiškas – nei auksu puoštų lubų, nei raudonų kilimų, tik pilkos sienos.

Tą dieną vyko V. Bellini „Puritonų“ premjera. Salėje žmonių daug, tačiau ne visos iš 2000 vietų užimtos.

Pasigirsta pirmieji uvertiūros garsai. „Teatro La Fenice“

Muzikos barai / 42

Aplankyti „Teatro Comunale Mario Del Monaco“, „Teatro alla Scala“, „Teatro di San Carlo“, „Teatro La Fenice“, „Teatro Comunale di Bologna“ teatrai

Tvirtinimai, kad šios salės akustika geriausia Italijoje, atrodė ne iš piršto laužti iki tol, kol nepasigirdo solistų arijos su orkestro forte tutti. Žinoma, galima manyti, kad solistai nepakankamai pajėgūs, tačiau veikiausiai pagrindinė kliūtis – orkestro daroma akustinė „užuolaida”, neleidžianti sklisti solistų balsams, nors dirigentas iš paskutiniųjų stengėsi tildyti orkestrą. Sužavėjo išsilavinusi publika, plojanti ne tik tada, kai orkestras užbaigia numerį forte fortissimo, bet ir galinti tylesniais ar garsesniais aplodismentais, šūksniais „bravo!“ ar jų nebuvimu įvertinti solisto pasirodymą. Solistai aukštos, bet ne aukščiausios klasės. Choras nusipelno geriausio įvertinimo, orkestras, tiksliau, dirigentas atlikėjams akompanavo gerai, nors, kaip minėta, tutti vietomis juos ir užgoždavo. Apskritai opera paliko gerą įspūdį.

Artėja Vezuvijus! Žinant apie Pompėjos gyventojų likimą po ugnikalnio išsiveržimo pirmame amžiuje, viršūnė atrodo ne taip jau ir viliojančiai.

Bet šis faktas bene 3 milijonams Neapolio gyventojų, matyt, nė motais.

Na, juk čia pietų Italija, čia žmonės

R. Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“ 2005 metų pastatymas Neapolio „San Carlo“ teatre

kitokie negu šiaurėje, jie negalvoja apie rūpesčius. Pirmoji pėsčiųjų perėja tai puikiai iliustruoja: daugumai nesvarbu nei deganti raudona šviesa, nei važiuojantys automobiliai – dabar aš noriu eiti per gatvę, ir šventa!

Vairuotojai, norėdami išvengti nemalonumų, kad ir keikdamiesi privalo sustoti. Šiaip ne taip nuvykstame į ilgiausiai veikiantį operos teatrą pasaulyje „San Carlo“. Mus pasitinka administratorė: „Kaip gaila, tačiau šiomis dienomis mūsų teatre nebus nei spektaklių, nei repeticijų. Viskas, ką galime pasiūlyti, tai keli suvenyrai ir nemokama ekskursija po „San Carlo“ teatrą anglų kalba“. Po pilkų koridorių ir sienų Florencijoje pagaliau grįžome į „normalią“ teatro aplinką – auksas, freskos, marmuras, kolonos.

Iš ekskursijos vedėjos vėl teko išgirsti apie geriausią pasaulyje akustiką ir t. t. Įspūdingas faktas – teatras yra sujungtas su karališkaisiais rūmais.

Nors juose karaliaus Karolio VII laikais buvo teatras, jis norėjo mieste pastatyti didingesnį ir didesnį teatrą, pritraukti į Neapolį muzikos pasaulio žvaigždžių, nes senasis „San Bartolomeo“ teatras buvo per mažas. Karaliaus viltys pasiteisino, teatras įgijo

prestižą – į jį buvo ir yra kviečiami tik aukščiausios klasės kompozitoriai bei atlikėjai. Nusivylimą sukėlė pamatytos afišos, skelbiančios, kad už poros savaičių bus rodoma opera „Tristanas ir Izolda“, ją diriguos Izraelio filharmonijos vyriausiasis dirigentas Zubinas Mehta, o Izoldos vaidmenį atliks Violeta Urmana! Kaip gaila, kad nepamatysime... Afišose radome ir Merūno Vitulskio pavardę ties Alfredo personažu „Traviatoje“. Na, bet ką padarysi...

Vėliau teko aplankyti ir Pompėją, didžiausią antikinės kultūros palikimą, ir Neapolio pilis, ir siera trykštančius vulkanus, ežerą, graikų mituose minimą kaip vienintelius vartus į Hado karalystę. Į Romą atvykome valanda vėliau, negu buvo planuota. Atgavę jėgas pirmiausia, kaip jau įprasta, keliaujame į teatrą. Kasoje dirbanti moteris iš pradžių keistai pasižiūrėjo, kai pasakėme, kad internetu pirkome bilietus už 12 eurų, nes tos vietos kainuoja bene 150 eurų! Tačiau kai parodėme savo asmens dokumentus, ji maloniai nusišypsojo ir iš kito kambarėlio atnešė voką su bilietais: „Prego, signori!“ Tik pusę devynių prasidedantis spektaklis grėsė nuovargiu, tačiau

žinant, kad eis „Rigoletas“, visi nuovargiai išsisklaidė. Teatro vidus priminė „La Scalą“, „San Carlo“, o išorė liudijo kadaise buvus garsų teatrą, kuris dabar išgyvena sunkius laikus.

Vis dėlto žiūrovų skaičius ir bilietų kainos to netvirtino. Į akis krito užrašas virš scenos užuolaidos – karalius Viktoras Emanuelis III, o po apačia – dučė Benito Mussolini (itališko sakinio, deja, nesupratome). Spektaklis prasidėjo ryškiu fejerverku, akimirksniu sukėlusiu lengvą šoką po tamsių ir niūrių uvertiūros tonų. Šį kartą atlikėjai buvo aukščiausios klasės – ne tik demonstravo puikią dainavimo techniką, bet ir įtikinamai kūrė operos veikėjus – naivią geraširdę Džildą, savimi pasitikintį moterų viliotoją hercogą, tragiškos lemties sulaukusį Rigoletą. Gaila, kad dirigentui labiau rūpėjo ne dainininkai, bet orkestras.

Gerą įspūdį paliko scenografija, kostiumai, apšvietimas.

Kelionė baigėsi, muzikinė misija įvykdyta: aplankyti garsiausi Italijos teatrai, pamatyta nemažai operų, girdėta įvairaus lygio dainininkų.

Tokios kultūrinės patirties linkėtume kiekvienam menininkui.n

Muzikos barai / 43

Pasaulyje

Istorija apie ką nors nauja, sena ir skolinta arba Paryžiaus filharmonijos atidarymas

Tą vakarą šiaip jau dažniausiai tuščiame metro vagone minia žmonių keliavo į Paryžiaus šiaurę klausytis klasikinės muzikos koncerto.

Ar ten vedė estetikos troškimas, noras pamatyti aštuntąjį pasaulio stebuklą – Lang Langą, ar labiausiai norėjome patenkinti smalsumą ir pagaliau išvysti, kaip atrodo naujoji prancūzų architekto Jeano Nouvelio sukurta Paryžiaus filharmonija? Tikriausiai norėjome ir to, ir to, nes juk jau pats laikas bent vieną vakarą pamiršti sausio pradžioje Prancūziją sukausčiusį siaubą ir grįžti į meno pasaulį. Žiauru, tačiau filharmonija turėjo atimti karūną iš Pleyelio salės. Iš ten ji pasiėmė Paryžiaus orkestrą su jo meno vadovu Paavo Järvi, visus klausytojus ir klasikinę muziką. Dabar

Muzikos barai / 44

vienoje gražiausių ir prabangiausių Paryžiaus vietų likusi salė-fantomas-paminklas galės po savo stogu priimti visus muzikos stilius ir žanrus, išskyrus klasikinę muziką.

Niekam nebuvo lengva atsisveikinti su Pleyelio sale. Puiki strateginė vieta šalia Triumfo arkos, čia pat gyvenantys Paryžiaus buržua atstovai su savo papročiais ir koncertų lankymo tradicijomis, kurie, beje, ir sudaro didžiąją klasikinės muzikos klausytojų dalį. Legendinė erdvė, kurioje koncertavo visi, pradedant Ella Fitzgerald, Niujorko filharmonijos orkestru, Maximu Vengerovu ar Martha Argerich.

Tačiau nereikia bijoti naujovių ir naujo maršruto vakare keliaujant į koncertus, nors akivaizdu, kad gerokai nuo centro nutolusiai filharmonijos salei nelengva prisiderinti prie Paryžiaus ritmo, ir tikriausiai praeis šiek tiek laiko, kol, kaip Berlyno filharmonija, ji taps neatsiejama miesto dalimi.

Akivaizdu, kad pastato, kurio projektas ir statybos kainavo apie 400 milijonų eurų, atidarymas negali apsieiti be tam tikrų poleminių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl projekto architektas Jeanas Nouvelis nedalyvavo fil-

harmonijos pristatymo koncerte boikotuodamas, jo nuomone, paankstintą atidarymą?

Ir išties, stovint eilėje ir bandant patekti į salę, akis badė greta pastato nuo vis dar nebaigtų išorės darbų likę traktoriai, statybinės medžiagos, nepatogumų kėlė ir neveikiantys eskalatoriai, o stačiais laiptais nebuvo lengva užlipti. Jau praėjus pro visus metalo detektorius ir sustiprintos apsaugos punktus, į koncertą susirinkusi publika stebėjosi iškaba „Neveikia“ ant tualetų durų ir kai kuriomis numeruotomis sėdimomis vietomis, kuriose vis dar nebuvo įtaisytos kėdės...

Vienas šokiruojantis dalykas buvo pastebėtas dar anksčiau. Jeanas Nouvelis straipsnyje, išspausdintame laikraštyje „Le monde“, aiškiai pabrėžė, kad jau nuo 2013 metų į jo nuomonę buvo kreipiama mažai dėmesio, nepaisoma architektūrinių ir techninių patarimų, pavyzdžiui, kaip užtikrinti idealų garsą.

Koncertų salė, kurioje net nebuvo deramai išbandyta akustika? Taip, čia viskas įmanoma, ir jau seniai išgraibstyti bilietai į renginius pusę metų į priekį tikriausiai kurstė projektų vadovų pastangas greičiau atverti filharmonijos

duris įtariai ir smalsiai Paryžiaus publikai.

Nepaisant visų kontroversiškų Paryžiaus filharmonijos atidarymo detalių, vos radus savo vietą (tarp 2 400) ir apžvelgus salę, sukurtą pagal Berlyno filharmonijos modelį, kur scena iš visų pusių supama žiūrovų, įmanoma pamiršti, kad esi Paryžiaus koncertų salėje, nes daugelyje jų sėdint santykinai pigioje vietoje balkone vos ne vos įmanoma įžiūrėti, kas dedasi scenoje. Dabar ir mažesnes pajamas turintys melomanai nebus už tai baudžiami ir matys puikų vaizdą, nesvarbu, turės pigiausią ar brangiausią bilietą. Čia nėra nei nuošalių vietų, nei ložių, nei dar ko nors paslaptingo. Čia gerai matai ir esi matomas, gali stebėti ne tik sceną, bet ir publiką. Moderni XXI amžiaus salė, atitinkanti visus kokybės standartus, tiesiog tokia, kokia ir turi būti, ir ji taip išsiskiria iš visų kitų Paryžiaus koncertinių erdvių.

Būtų sunku vakaro programą pavadinti įdomia. Geriau tiktų žodis „tikėtina“, nes ir vėl skambėjo rusų muzika. Aleksandro Borodino „Poloviečių šokiai“ iš nebaigtos operos „Kunigaikštis Igoris“, atliekami Paryžiaus orkestro ir Paavo Järvi, pradėjo koncertą, ir būtent tada, dar vieno didingo forte metu, muzika pagaliau rado naujus namus, lyg kūrinys būtų sukurtas atlikti būtent tokioje erdvėje, kur susijungia tradicija ir modernumas. Lyg viską būtų nunešęs garsas, pasiekęs kiekvieną salės kertelę, apsupęs klausytoją, į jį įsigėręs ir likęs jame. Pasibaigus plojimams – tyla, į sceną pagarbiai įstumiamas fortepijonas, klausytojai laukia ištempę kaklus, kad dar geriau matytų sceną. Tuoj prasidės fortepijoninis furoras.

Taip jau nutinka, kad klasikinės muzikos

atlikėjui išpopuliarėjus taip, jog jo vardas tampa žinomas kiekvienam gatvėje sutiktam žmogui, muzikas dažnai tampa blogo skonio ženklu kritikui ar bet kuriam kitam akademinės muzikos atstovui. Žinoma, kiekvienam virtuozui, kopiančiam į šlovės olimpą, nelengva neišsižadėti meno idealų, tad daugelis pasirenka daug lengvesnį kelią tiesiog įtikti nereikliai publikai protu nesuvokiamu automatišku techniškumu.

Turėdamas tokius pianisto duomenis, kai Liszto transcendentiniai etiudai atrodo lyg vaikiškas žaidimas, Lang Langas pasaulį užkariavo ne vien kosminiais pasažais. Jo nuoširdumas, humanitarinė veikla ir akivaizdus džiaugsmas grojant nesunkiai padėjo užmegzti kontaktą su publika. Vis dėlto pianisto virtuoziškumas bet kur ir bet kada, net skambinant Chopino noktiurną, ne vienam kritikui kelia abejonę pianisto interpretacijų autentiškumu, tad tikriausiai ne veltui daugelis skeptikų, o gal tiesiog pavyduolių jam nerastų nė vieno gero žodžio. Žinoma, tarp anšlaginio koncerto klausytojų (visos 2 400 salės vietų buvo užimtos) tikrai buvo žmonių, norinčių, kad juos nustebintų.

Juk atliekant pirmąjį P. Čaikovskio koncertą fortepijonui ir orkestrui vikrių pirštų tikrai neužtenka. Ši partitūra tapo pianisto carte blanche – vieta, kur erdvėje ir laike gyvai išgyvenama kiekviena akimirka yra diktuojama laisvos iniciatyvos ir nenuilstamo atsinaujinimo. Lyg XIX amžiaus brandusis romantizmas dar nebūtų išsekęs, kad dar būtų įmanoma pasakyti ką nors nauja tariant jau šimtus kartų sakytus žodžius.

Vakarietiška kultūra ir žaismingumas tikriausiai yra tie raktiniai žodžiai, kurie atskleidžia Lang Lango muzikinę interpretaciją.

Bet vakarietiška kultūra ir žaismingumas gali nuvesti ir į jau minėtą kultūrai pražūtingą pasaulį be akademinių vertybių, autentiškumo ir reiklumo. Akivaizdu, kad Lang Langas tapo pernelyg populiarus, ir kartais tai net ima trukdyti priimant muziką tokią, kokia ji yra. Tuomet tenka atitolinti pianisto asmenybę tiek, kad muzika vėl grįžtų į pirmą planą ir taptų akivaizdu, kaip jis atsakingai ugdo pasaulio klausytoją, atvirą naujovėms ir atradimams.

Antroje koncerto dalyje skambėjęs Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“ taip pat be problemų rado savo naują muzikinę erdvę Paryžiaus filharmonijoje. Kūrinys, Paryžiuje skambantis itin dažnai, nes yra labai mėgstamas prancūzų publikos (besididžiuojančios, kad 1913 metais „Šventojo pavasario“ premjera įvyko būtent Paryžiaus Eliziejaus Laukų teatre), tikriausiai bus įtrauktas į filharmonijos koncertų programas dar ne vieną kartą.

Akivaizdu, kad Paryžiui, norinčiam ir toliau išlaikyti bent jau vienos iš daugelio meno sostinių vardą, naujoji filharmonijos salė buvo būtina ir tapo geru kokybės ir ekonomikos sandoriu, mat lanksčios bilietų kainos, svyruojančios nuo 10 iki 110 eurų, edukacinės muzikinės programos vaikams ir plati muzikos skalė yra skirta ne tik buržua atstovui ar akademikui, bet ir meno dar nesugadintam žmogui.

Gabrielė SLIŽYTĖ 2015 m. sausis

Naujoji Paryžiaus filharmonijos salė

Muzikos barai / 45

Populiarumo kaina IŠ VISAGINO KILUSIOS, DABAR SOSTINĖJE GYVENANČIOS ALINOS ORLOVOS MUZIKA, ALBUMAI „LAUKINIS ŠUO DINGO“ IR „MUTABOR“ SENIAI PERŽENGĖ LIETUVOS SIENAS, VIS GAUSĖJA JOS GERBĖJŲ RYTŲ IR VAKARŲ EUROPOJE, SKANDINAVIJOJE. SU DAINININKE KALBASI JANA SAIFULINAITĖ.

– Kokios kultūros supama augote?

– Mano mama gimusi Rusijoje, Voroneže, tėtė – Lietuvoje gimęs lenkas. Jie susipažino Kazachstane, bet vėliau atvažiavo gyventi į mano tėčio gimtinę Lietuvą. Iki šiol jaučiuosi lyg ir nežinanti, kas iš tikrųjų esu – be tvirtų šaknų, be aiškios istorijos. Namuose su tėvais ir broliu kalbėjome rusiškai. Gimtajame Visagine rusų kultūros taip pat buvo labai daug. Bet namuose buvo nemažai knygų anglų kalba. Be to, mane ir brolį Janą tėvai

Alina Orlova: “Tegul kiekvienas dainoje randa sau reikalingà þinià“ nusprendė leisti ne į rusų, bet į lietuvių mokyklą. Manau, tai buvo teisingas sprendimas.

Lietuvių kalba labai keitė mano požiūrį į visa aplink. Kai pradėjau mokytis lietuvių kalbos, ėmiau kitaip save matyti. Lietuvių kalba yra mūsų šalies kultūros pagrindas. Ją pramokusi jau galėjau užmegzti ryšį ir su kitais lietuviškai kalbančiais Visagino gyventojais. Tiesa, jų buvo mažuma. Šiandien suprantu, kad lietuvių kalba man atvėrė daug durų, leido daug dalykų pamatyti kitaip. Esu dėkinga savo lietuvių kalbos mokytojai Vilijai Gediminskienei – jos dėka pradėjau daugiau skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Mėgdavau eiti į biblioteką ir ten leisti laiką. Nors Visaginas labai mažas miestas, radau jame kultūros.

Juk kai ko nors ieškai, visada randi.

Vykdavo ir muzikinių kolektyvų pasirodymai, ir parodos, tik visa tai dažniausiai būdavo susiję su rusų kultūra. Na, o aš gyvenau savo pasaulyje, kuris nepriklausė nei išskirtinai rusų, nei lietuvių kultūrai. Aš prisiliečiau prie abiejų kultūrų – augau daugiakultūrėje terpėje ir šiandien tuo labai džiaugiuosi.

Muzikos barai / 46

– Dainuojate: „Ar žinai, ar žinai, kur tavo namai? Jie arčiau, negu tu manai.“ Kur dabar yra Jūsų namai?

– Dabar gyvenu Vilniuje ir šį miestą vadinu savo namais. Kai gyvenau Kaune, kone kiekvieną dieną traukiniu važiuodavau į Vilnių. Keista, kai dabar visa tai prisimenu (šypsosi). Na, bet tai buvo gražus magiškas laikas.

Man patiko traukiniai, juokais sakydavau, kad gyvenu tarp Kauno ir Vilniaus. Iš tikrųjų mano namai yra ten, kur jaučiuosi laiminga.

– Kokia muzika skambėjo Jūsų vaikystėje?

– Vaikystėje aplinkui skambėjo estradinė rusų muzika. Ir dabar atmintyje išlikusios kai kurios dainos, jos man kelia nostalgiją. Vaikystėje man patiko ir filmų garso takeliai. Vakarų muzikos pradėjau klausytis gana vėlai, kai tėvai nusipirko magnetofoną.

Tada man buvo gal 12 metų. Pirmieji įsigyti kompaktiniai diskai – „The Beatles“, „Bob Marley & The Wailers“.

Muzikos mokykloje mokiausi groti pianinu, būtent čia susipažinau su klasikine muzika. Anuomet tos muzikos nevertinau taip, kaip vertinu dabar.

– Laikui bėgant muzikinis skonis keitėsi?

– Labai keitėsi. Vaikystėje mane pasiekdavo muzika, skambanti iš radijo, televizoriaus. Tik daug vėliau, kai jau atsirado internetas, radau daug patinkančios muzikos – „Cocteau Twins“, Davidas Bowie, „Nine

Horses“, „Modest Mouse“, „Arcade Fire“, „Blonde Redhead“, „Hope Sandoval & The Warm Inventions“.

Muzikos mokykla taip pat darė didelį poveikį mano muzikiniam skoniui.

Dabar džiaugiuosi ir dėkoju tėvams, kad mane nuvedė į muzikos mokyklą. Tiesa, tada dar nebuvau pasirengusi iki galo suprasti ir įvertinti klasikinę muziką. Na, bet jos klausymas vis tiek paliko labai gerą pėdsaką. Aš tik dabar imu mokytis klausytis klasikos, atrasti jos grožį. Pavyzdžiui, dabar man patinka J. S. Bachas, ypač jo „Pasija pagal Matą“. Paskutiniu metu aš apskritai klausausi daug klasikinės muzikos, labai patinka Franzo Schuberto dainų ciklas „Žiemos kelias“.

Yra dainų, kurių klausantis per kūną bėga šiurpuliukai. Kiekviena daina, kaip ir kiekvienas įvykis, palieka savo žymę. Būna, klausaisi muzikos, ir tave užlieja prisiminimai, nes muzika dažnai susijusi su tuo metu išgyvenamomis emocijomis.

– Ar klausoma muzika turi įtakos Jūsų kuriamai muzikai?

– Kai atrandu ką nors nauja, būna, kad imu vartoti kaip vaistą. Klausomų melodijų motyvai nejučia apsigyvena manyje ir mano kuriamoje muzikoje. Vėliau net galiu atsekti, iš kur tos melodijos. Visos klausomos melodijos ir žodžiai juk lieka atmintyje, niekur niekas nedingsta. Klausimas, kada ir kaip atgimsta. Nėra taip, kad iš kitų dainų ką nors pasiimčiau į savo ku-

riamą muziką, bet reikia pripažinti, kad pasaulyje ne tiek daug galimų sąskambių ir melodijų, iš esmės visi naudojame tuos pačius kodus. Pavyzdžiui, jei klausausi ko nors gražaus, nesąmoningai ir pati kažką panašaus sukuriu. Dar būdama paskutinių klasių mokinė pradėjau rašyti eiles ir dainuoti pati sau pritardama pianinu. Tiems bandymams didelį poveikį darė girdimos melodijos. Mano kūryba tuomet buvo ta tikroji dainuojamoji poezija, o dabar aš tikriausiai jau išaugau jos drabužius. Tiesa, pati nesvarstau, į kokius rėmus telpa ar netelpa mano kūryba – kritikai analizuoja mano dainas ir bando jas priskirti vienam ar kitam žanrui.

– Ar savo muzikinės karjeros pradžioje lipdama ant scenos jausdavote baimę, nesaugumą?

– Pradėdama muzikinę karjerą buvau jauna ir drovi, be to, labai uždara. Grojimas ir dainavimas kitiems iš pradžių man atrodė it visiškas apsinuoginimas. Mano dainose juk viskas tiek atvira, ir man kartais net gėda dėl to. Tikrai. Tam, kad atsiverčiau kitiems, man reikėjo ir nuolat reikia perlipti per pačią save. Manyje buvo apsigyvenę prieštaringi jausmai: aš labai bijojau, bet kartu ir norėjau, kad būčiau išgirsta, suprasta.

Atrodo, kad pirmose dainose girdėti laukinis šauksmas. Man pačiai taip sunku to šauksmo klausytis! Ir dabar jaudinuosi eidama į sceną, bet nebė-

Muzikos barai / 47

Populiarumo kaina ra tos nesveikos baimės, kraštutinių jausmų. Pastebėjau: jei koncertuoju dažnai – jaudulys nyksta, jei rečiau, baimė grįžta. Bet dabar jau išmokau ją suvaldyti. Baimė, jei tu ją paleisi, gali labai trukdyti.

– Prisiminkime Jūsų kelio į didžiąją sceną pradžią.

– Dar tada, kai mano namai buvo Visaginas, aš, paskutinių klasių mokinė, ne kartą dėl koncerto viena esu tranzavusi į Vilnių ir tokiu pat būdu grįžusi namo. Žinojau, kad tai pavojinga, bet tikėjau, jog viskas bus gerai.

Tada tikėjau, kad aplink mane geri žmonės. Taip ir buvo.

Dar besimokydama Visagino muzikos mokykloje susipažinau su smuikininku Simu Butavičiumi. Pirmas mūsų bendras koncertas Visagine ir dabar man kelia labai daug gražių prisiminimų. Vėliau mane pakvietė koncertuoti į Vilnių, pasirodžiau sostinės Geležinkelio stoties 2-ame aukšte, kur buvo atidarytas filmų festivalis „Next Festival 2006“. Dabar beveik nieko neprisimenu, nes labai jaudinausi. Vilnius tuo metu man atrodė toks didelis miestas, tiek daug žmonių aplink sukosi!.. (juokiasi). Ir tik vėliau Vilniuje sutikau draugų, kurie man pasiūlė įrašyti muziką. Gerai neįsivaizdavau, ką tai reiškia, kaip tai daroma, bet sutikau. Įrašytos dainos buvo įkeltos į internetą, taip viskas ir užsisuko.

– Kokią pagrindinę žinią siunčiate muzikos kalba?

– Žinią? Manęs dažnai klausia, ką aš noriu pasakyti viena ar kita daina. Bet turbūt esu tas žmogus, kuris mažiausiai supranta, ką reiškia dainų tekstai. Mano metaforos gana miglotos, jų aš pati dažnai nesuprantu (juokiasi). Na, bet mano muzikoje yra emocinis užtaisas. Tikiuosi, kad yra.

Jei man pavyksta ką nors pasakyti savo dainomis, džiaugiuosi. Noriu, kad dainos pažadintų žmonių jausmus. Mano dainos – atskiri pasauliai su mano, kūrėjos, margomis emocijomis, spalvomis. Mano kūryboje gausu ir tamsių, ir melancholiškų pasaulių. Kai užlipu ant scenos, kai mane apšviečia prožektoriai, nelabai jaučiu savęs – užsimirštu, įsijaučiu į tas savo sukurtas dainas. Žmonės manęs

Muzikos barai / 48

klausosi, lyg aš ką nors reprezentuočiau. O ką aš reprezentuoju? Gal juos pačius? Dainuoju ir sau, ir kitiems, kurie per savo patirtį vertina tai, ką aš dainuoju. Jie juk nemato manęs tokios, kokia iš tiesų esu, jie mato mane tokią, kokią nori matyti... Bet tegu kiekvienas dainoje randa sau reikalingą žinią.

– Kaip manote, ar dainininko žinomumas gali būti įrankis masių požiūriui į globalias problemas, įvykius formuoti?

– Taip, žinomumą galima naudoti kaip įrankį. Žinomumas yra ir atsakomybė. Dabar, pavyzdžiui, kalbėti apie situaciją Ukrainoje yra labai sudėtinga. Kai kas iš muzikantų ir kitų kultūros veikėjų palaiko vieną ar kitą, pavadinkime, stovyklą. Man viskas atrodo per daug visaip: nieko nesuprantu iki galo, nes kai informaciją priimi trimis kalbomis – rusų, anglų, lietuvių – ir į tą patį įvykį žiūri iš skirtingų pozicijų, matai skirtingas tiesas. O kaip yra iš tikrųjų? Aš nežinau. Negaliu pasakyti, kad jūs geri, o jūs – ne. Karas – baisu, bet aš nežinau, kiek jis yra toks, kokį jį vaizduoja vienos ar kitos šalies žiniasklaida. Žmogus dažnai kaip tiesą renkasi tai, kas artimiau jo istorijai, jo kultūrai. Retas kuris kelia klausimą, kodėl kiti elgiasi taip ar kitaip, bet dažnas vertina tai kaip gerą ar blogą, tinkamą ir netinkamą elgesį. Konfliktai dažniausiai vyksta dėl tų dalykų, kurių mes iki galo nepažįstame, nesuprantame.

– Ar reikalinga ypatinga nuotaika, vieta, laikas, kad galėtumėte kurti?

– Man reikia ir ypatingos vietos, ir laiko, ir susikaupimo. Tam, kad gimtų tekstas, reikia susikaupti, pagalvoti. Kai atsisėdu prie instrumento, imu žaisti (šypsosi). Net nežinau, ar tuomet mane mūza aplanko. Tiesiog kartais atsiranda kažkokios melodijos, mintys, ir aš ilgai visa tai auginu savyje kaip vaiką. Ir tik tada, kai mane aplanko pakylėta būsena – kūrybai tai labai svarbu, – imuosi visa įamžinti. Ir dar man svarbu tikėti tuo, ką darau, ir kad tai bus išgirsta, suprasta. Tiesa, dažnai neigiu, kad tai man svarbu. Sakau, jog muzikuoju tik dėl savęs, bet kiekvienam atlikėjui svarbu jausti, kad tavo kūryba reikalinga kitiems. Ir dar: žinomumas labai įpa-

reigoja. Dabar suprantu, kad mano kūryba turi galią pasiekti mases, ir už kiekvieną žodį dainoje jaučiu didelę atsakomybę.

– Viename pirmųjų interviu atviravote, kad Jus vargina bereikšmiai klausimai, tuščias dėmesys, triukšmas. Ar augant populiarumui jo daugėja?

– Aš nejaučiu, kad mano populiarumas auga. O dėl to, ką pasakiau... (juokiasi). Žinoma, man yra tekę kalbėtis su žurnalistais, kurie ne visada protingus klausimus užduodavo.

Aš jau žinodavau, ko jie manęs klaus, kad dalis klausimų bus banalūs ir tušti. Tai vargindavo.

– Ar, Jūsų nuomone, žurnalistai prisideda prie tuštybės kulto propagavimo?

– Kažkiek, žinoma, prisideda. Žiniasklaida man panaši į gyvatę, kuri dažnai kanda savo uodegą ir apie tai daug negalvoja. Manau, žmonės nori kokybiškos informacijos, yra daug įdomių dalykų, apie kuriuos galima rašyti. Bet reikia suprasti, kad žiniasklaida siekia pelno ir todėl pataikauja masėms. Lietuva maža šalis ir nišiniams leidiniams labai sunku išgyventi. Svarbu, kad kultūra šalyje būtų labiau remiama.

– Koks dabar populiariosios kultūros lygis Lietuvoje?

– Aš nežinau, ar populiarioji kultūra (taip, kaip aš ją suprantu) Lietuvoje dabar apskritai egzistuoja. Populiarioji muzika pasaulyje yra muzika, o ne tik sukaltas bumčikas. Iki mūsų atkeliauja daug pasaulyje populiarios muzikos ir mes nejaučiame jos stygiaus. Kas ieško, tas ir randa gerą, kokybišką muziką. Gal dėl didelės pasiūlos nejaučiame jos stygiaus ir nenorime turėti savo kokybiškos populiariosios muzikos? Pripažinkime, kad Lietuvoje retai susiduriame su kokybiška populiariąją kultūra.

Ryškiai švietė 1990 m. ir truputį vėliau „Foje“, „Antis“. Tai buvo ryškios žvaigždės, kurių kūryba buvo matoma, vertinama. Dabar ryškiai šviečiančių populiariosios kultūros atstovų lyg ir nėra.

– Ar svarbus žiniasklaidos vaidmuo keliant populiariosios kultūros lygį?

– Taip, svarbus, bet manau, kad būtų nesąžininga visą atsakomybę suversti žiniasklaidai. Viskas priklauso ir nuo vartotojo sąmoningumo,

jo noro ieškoti įvairios informacijos, ją lyginti, tikrinti. Žiniasklaidos yra daug ir visokios.

– Kas formuoja masių skonį? Ar žmonės ima viską, kas jiems duodama?

– Nežinau. Tai sudėtinga ir painu. Manau, reikalinga intervencija iš viršaus. Bet iš kokio viršaus? Žiniasklaida negali būti tik klikų ir pelno dalykas, ji formuoja žmogaus suvokimą, sąmonę. Reikia sąmoningos žiniasklaidos, reikia sąmoningo medijų vartotojo, kuris keltų aukštus reikalavimus jam pateikiamai informacijai. Žurnalistai yra ta pati mūsų visuomenė, tos pačios mūsų kultūros dalis.

– Esate sakiusi: „Pats muzikinis verslas, mano manymu, labai konfrontuoja su menininko esybe. Tame yra tiek daug intrigų, tiek nemalonių dalykų, į kuriuos nesinori veltis. Bet tai verslas ir tai neišvengiama“. Ar galėtumėte palyginti Lietuvos ir užsienio valstybių, kuriose teko koncertuoti, muzikinio verslo užkulisius?

– Dabar aš apskritai nebesuprantu, kas yra tas muzikinis verslas. Žinoma, Lietuvoje ir užsienyje koncertų organizavimas labai skiriasi.

Tarkime, mums, lietuviams, yra ko pasimokyti iš Prancūzijos. Ten viskas daroma neskubant, apgalvotai.

Matyt, tai priklauso nuo tradicijų, mentaliteto. Lietuvoje muzikantai, ir ne tik, lekia, skuba ir dažnai nieko nespėja. Neretai Lietuvoje viskas daroma paskutinę minutę, dėl to daug kas nukenčia. Koncertų kultūra užsienyje kitokia, ir reikia nebijoti to pripažinti. Svarbu mokytis, imti gerus pavyzdžius iš kitų šalių. Žinoma, užsienyje apskritai kitoks požiūris į kultūrą – ji valstybės daug labiau remiama, vertinama. Ir kultūros renginių sklaida užsienyje didesnė. Norėtųsi, kad ir pas mus taip būtų. Tiesa, džiugu, kad Lietuvoje nėra ribojama saviraiškos laisvė.

Hm. Na, gal ir neprivaloma. Bet kartais turi nuo visų atsiriboti, eiti į vienumą, iš šalies į viską pasižiūrėti. Jei aš labai aktyviai gyvenčiau, manau, prarasčiau gebėjimą matyti visas gyvenimo detales su visomis jų spalvomis ir atspalviais.

– 2008 m. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje pristatėte savo debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo“. Albume vietą rado ir Jūsų iliustruoti atvirukai. Vėliau sukūrėte viršelį R. Gary romanui „Gyvenimas dar prieš akis“. Ar ir dabar dailė arti Jūsų?

– Dailė visada arti manęs, nors dabar piešiu mažiau. Tiesa, buvau visai nustojusi piešti, o dabar ir vėl pradėjau. Turiu daug nebaigtų darbų. Na, visko daug ir nieko užbaigto. Sunku rasti formą. Pavyzdžiui, pagal mano piešinius dizaineris Aleksandras Pogrebnojus sugalvojo man suknelę, su ja einu į sceną. Ji yra lyg ir mano įvaizdžio dalis.

– Kiekvienai 2011 metais išleisto albumo „Mutabor“ dainai sukurta ir videonovelė. Keturiolikoje videodarbų vaizduojamos skirtingos visuomenės grupės. Dainai „Amerika“ sukurta videoistorija, kurios veiksmo vieta – Vilniaus Kirtimų taboras. Tiesa, čia nematyti jokių gajų stereotipų apie taboro gyvenimą. Ar šia videonovele siekiama atkreipti dėmesį į romų vaikus ir jų atskirtį?

– Tai Rudolfo Levulio idėja. Mes kreipėmės į www.pvz.lt komandą dėl videoprojektų koncertams. Per koncertus rodomos videonovelės savo intensyvumu kartais net konkuruoja su mano muzika. Aš tuos darbus matau kaip poetizuotą tikrovę. Manau, videonovelė, kurioje įamžintas taboras, taip pat stipriai veikia žmones, kviečia juos susimąstyti. Ten matyti vaikų veidai, bet jie pateikti labai netipiškai, įdomiai, be jokių stereotipų. Videonovelėje romai yra tik laimingi vaikai – jie šypsodamiesi bėga per kelią.

– Dainoje „Lichoradka“ (Karštligė) skamba: „Tau taip patinka tai, ko nėra...

Tuštybės grožis, grožio tuštybė, aukso karštligė.“ Kas inspiravo šią dainą?

– Tas žodžių žaismas dainoje – „Tuštybės grožis, grožio tuštybė“ (Krasota pustoty, pustota krasoty) – toks, man rodos, netyčinis dalykas.

Nebeprisimenu, ką jaučiau rašydama tą dainą. Dabar, kai girdžiu šį tekstą, net nesitiki, kad čia aš galėjau tokius žodžius sukurti... (šypsosi).

– Esate bendradarbiavusi su Vincent´u Moonu, kuris dirbo su garsiais muzikantais, pavyzdžiui, grupe R.E.M. Prašyčiau trumpai papasakoti apie bendradarbiavimą.

– Įdomus personažas... Iki tol aš mažai apie jį žinojau. Man pasirodė, kad labai laisvas menininkas. Susiti-

– Dainuojate: „Aš paskutinis mamutas šioj įšalo žemėj...“ Ar Jums artimas kitoniškumo, nepritapimo prie aplinkos jausmas?

– Jausmas, kad esu truputį ne tokia kaip kiti, mane lydi nuo vaikystės.

Bet turbūt, jei užsiimi kūryba, skiriesi nuo kitų, ir tai normalu. Kaip normalu ir tai, kad neretai konfliktuoji su savimi ir su tave supančiu pasauliu.

Gal tai menininkui net privaloma?

Muzikos barai / 49

Populiarumo kaina

R. RAUDONIKIO nuotr.

dainoje visos kalbos – lietuvių, rusų, anglų –labai darniai sugyvena. Ir žmonės taip turėtų... Gal tokios minties užuomazgos ir buvo. Tokia šviesi, lengva ir paprasta ta daina. Seniai jos nesiklausiau. Aš dainas, kaip vaikus, užauginu ir paleidžiu vienus į pasaulį.

kome Paryžiuje, kavinėje. Joje buvo pianinas – atsisėdau, pagrojau. Vėliau nufilmavome kelis mano dainų klipus. Mano atmintyje visa tai liko kaip didelis nuotykis Paryžiuje.

– „Aš sakyčiau: vaikučiai, nebijokite nieko – nei mirties, nei mokyklos, nei blogų pažymių. Aš sakyčiau: vaikučiai, kad tik jūs žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu, nesvarbu, nesvarbu...“ – muzikos kalba kreipiatės į klausytojus. O kas gyvenime Jums pačiai yra svarbu?

– Pats gyvenimas svarbus. Jame prasmes susikuriame patys. Toje dainoje aš bandžiau pasakyti, kad labai svarbu gyventi be baimės. Bijant neįmanoma pajausti laimės. Man pačiai gyvenime svarbu muzika ir kūryba.

Svarbu, kad norėčiau kurti, siekti, judėti pirmyn.

– Prisiminkime dainą „Širdis“ iš antrojo albumo „Mutabor“. Joje keliate klausimą: „Kas sugrąžins į baltą pradžią mano širdį?“ Kas Jums yra „balta pradžia“?

– Tas klausimas dainoje retorinis.

Balta pradžia man yra tyrumas. Ir, matyt, jis buvo tik vaikystėje. O gal tai priešistorinis būvis iki tavo gimimo?

Iš to būvio žmogus ateina, į jį vėliau grįžta. Gal balta pradžia yra ir mirtis? O gimimas – ir žmogaus, ir dainos – neįmanomas be meilės jausmo.

Meilė pasauliui ir viskam aplink man labai padeda kūryboje. Juk viskas į gyvenimą ateina per meilę. Žmogui būtina mylėti. Kūryba taip pat randasi iš meilės.

– Kartu su Ukrainos grupės „5Nizza“ lyderiu SunSay įrašėte dainą „Home“ trimis kalbomis. Kokios jos užuomazgos?

– Mes dainuojame apie tai, kad namai yra ten, kur tavo širdis. Toje

Muzikos barai / 50

– Per kiek laiko įrašytas naujausias Jūsų albumas?

– Albumą rašėme keletą mėnesių mūsų studijos rūsyje kartu su Aurelijumi Sirgedu, Aurimu Driuku ir kitais muzikantais.

– Ar dainų autorė Jūs pati?

– Dainų autorė esu pati, keletoje jų naudoju Williamo Blake´o ir Oscaro Wilde´o poeziją.

– Ar esate patenkinta naujausiu savo kūrybos vaisiumi?

– Retai būnu patenkinta savo darbu, bet esu laiminga turėdama galimybę kurti. Albumą vertinu kaip gražų eksperimentą, žaidimą.

– Ar Jums svarbu, kad Jūsų kūryba išliktų?

– Jeigu ji išliks, vadinasi, šį tą reiškė ne tik man. Jei neišliktų – labai neliūdėčiau. Susiduriu su žmonėmis, kurie tikina, kad užaugo klausydami mano muzikos. Ir man smagu. Ar aš apskritai ateityje save įsivaizduoju kaip muzikantę, kurios muzikai verta išlikti? Tai tikrai svarbus klausimas. Manyje daug abejonių, jaučiu tam tikrą savo ribotumą. Noriu, kad būtų žmonių, kuriems reikėtų to, ką aš darau. Bet klausytojai, man rodos, dažnai iš kūrėjo nori daugiau, nei jis gali jiems duoti. Mane kartais aplanko jausmas, kad aš visus mulkinu, pradedu savimi abejoti. O tuomet kurti sunku. Kai tikiu savimi, visada norisi kurti, norisi, kad mano kūryba išlaikytų laiko egzaminą.

– Ačiū už pokalbį.

n

Operoje atgimusi pasaka „Bebenčiukas ir kvailutė“ Seka pasaką senelė: Pagiry – žvejų trobelė, O trobelėje nuo seno Trys sesutės sau gyveno.

Ir turėjo jos broliuką – Striuką buką Bebenčiuką.

Dvi sesutės drobę audė, Bebenčiukas žuvį gaudė, O jauniausioji – kvailutė – Židiny ugnelę pūtė, Kepė žuvį, paplotėlį, Nešė broliui lauknešėlį.

Taip prasideda poeto Kosto Kubilinsko eiliuota pasaka apie Bebenčiuką ir jo jauniausią sesutę kvailutę.

Kiekvienais metais M. K. Čiurlionio menų mokyklos visų skyrių vyriausi mokiniai kimba į bendrą darbą – stato operą: patys rašo muziką, libretą, kuria scenografiją. Šiemet jie pasirinko pasaką „Bebenčiukas ir kvailutė“.

M. K. Čiurlionio menų mokyklos sceną jau yra išvydusios modernios „Karmen“, „Traviatos“, „Sevilijos kirpėjo“, „Don Žuano“, „Rigoleto“, „Don Karlo“ interpretacijos, Giedriaus Kuprevičiaus miuziklas „Ugnies medžioklė su varovais“, Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Broniaus Kutavičiaus miuziklai, spektakliai pagal roko grupių „Queen“, „Pink Floyd“ muziką ir daugybė kitų jaunatviškų kūrinių. Šių metų abiturientai nusprendė išsiskirti iš kitų ir savo operai pasirinko lietuvišką siužetą iš turtingo pasakų lobyno.

Opera „Užmiršta pasaka: Bebenčiukas ir kvailutė“ kupina mistiškų ir kasdieniškų herojų, jausmingų ir užburiančių scenų. Iš pasakos herojų galime išmokti meilės, gerumo, draugystės bei supratingumo – vertybių, kurios svarbios kiekvieno mūsų gyvenime.

Operą statė ir atliko itin gausus čiurlioniukų būrys. Spektaklio meno vadovas ir dirigentas – Martynas Stakionis, muzikos autoriai – Gustas Raudonius, Aleksandra Zviozdkina, Danielė Brekytė, Onutė Gražinytė, Ugnė Vazgilevičiūtė, Martynas Stakionis, režisierės – Onutė Gražinytė ir Austėja Dzikaraitė, scenografai – Laima Matuzonytė ir Liudvikas Kesminas, solistai – Ilja Aksionovas (Bebenčiukas), Viltė Gineitytė (Kvailutė), Salvija Tumalavičiūtė (Ragana), Eglė Spelskytė ir Agnė Vėželytė (sesės), Regimantas Mažulis (Kalvis), Augustina Vizbaraitė (Žuvytė), Martynas Kindurys (Kubiliukas), Lyja Maknavičiutė (Paukštė) ir daugelis kitų.

Publika šios operos premjerą sutiko entuziastingai, o mokyklos pedagogai ją įvertino kaip vieną brandžiausių čiurlioniukų kūrinių. Šią operą jaunieji kūrėjai paskyrė M. K. Čiurlionio menų mokyklos 70 metų sukakčiai.

Rasa AUKŠTUOLYTĖ

Muzikos barai / 51

Instrumentų paslaptys

Balsas taip pat muzikos instrumentas

Jana SAIFULINAITĖ BALSAS – PATS SUDĖTINGIAUSIAS MUZIKOS INSTRUMENTAS, KURĮ REIKIA MOKYTIS VALDYTI, MANO DŽIAZO MOKYKLOS MENO VADOVAS ARTŪRAS NOVIKAS. SMUIKAS, BŪGNAS, TRIMITAS, GITARA – TAI INSTRUMENTAI, KURIUOS BALSU IMITUOTI GEBA JO 1991 M. ĮKURTAS ANSAMBLIS „JAZZ ISLAND“, 2014 METAIS PASAULIO CHORŲ OLIMPIADOJE APDOVANOTAS AUKSO MEDALIU.

Augusto DIDŽGALVIO nuotr.

AR KIEKVIENAS GALI DAINUOTI?

Muzikos barai / 52

„Dainuoti – taip, bet gerai dainuoti – tikrai ne“, – įsitikinęs džiazo mokytojas, ansamblio „Jazz Island“ vadovas A. Novikas. Pasak jo, būna, kad žmogus turi puikiausią balsą, o klausos – ne. Taip pat yra žmonių, kurie turi gerą klausą ir pastebi, kai kitas nepataiko į natą, bet patys nedainuoja.

Priežasčių gali būti įvairių. Pašnekovas pabrėžė, kad svarbu balsą nukreipti teisinga linkme kuo anksčiau ir pridūrė pastebintis, kad yra paauglių, kurie gali padainuoti populiarius kūrinius, bet nesugeba padainuoti gamos. Visų pirma reikia išmokti muzikinio rašto – tai labai svarbu. „Kažkodėl daugeliui atrodo, kad balsą valdyti gali išmokti bet kada ir be didelių pastangų. Netiesa. Kai reikia vokalistus parodyti užsienyje, rimtuose renginiuose, dažniausiai kviečiami tie, kurie padainuoja, o ne Lietuvoje taip populiarinamos įvairios gražuolių grupės, kurios dažniausiai tik žiopčioja“, – kalbėjo A. Novikas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad koncertų televizijoje metu apskritai retai dainuojama gyvai. „Suprantama, paprasčiau padaryti įrašą studijoje, o prieš kameras tik pažiopčioti. Juk nesusivokiantys televizijos žiūrovai net nesupras, kokį nekokybišką produktą jie gauna. Mūsų šalis vis dar yra gilioje popmuzikos duobėje!“ – įsitikinęs A. Novikas.

Artūras Novikas

EKRANUOSE ŠMĖŽUOJA NEGEBANTYS DAINUOTI

Džiazo mokyklos vadovo mokiniai, ypač mažieji, klausia, kodėl per televiziją rodomos vis tos pačios „žvaigždės“. Ir kodėl jos nesimoko dainuoti gyvai? A. Novikui tenka atsakyti, kad daugumos tų „žvaigždžių“ tėveliai laiku nenuvedė į muzikos mokyklas. Jos dažnai turi talentą ir tiesiog labai nori dainuoti, todėl ir dainuoja. Gal šiek tiek net pasimoko. Tada sužiba ekranuose, bet toliau nebedirba, nes nežino kaip. Bando įsitvirtinti įvairiais projektais, labiau reklamuodamos kitus savo privalumus, bet mažiausiai dainavimą. Daug kam patinka visokie skandaliukai, televizijos vis daugiau jų rodo. Taip Artūras aiškina vaikams, o pats liūdi dėl to, kad tauta jau tiek metų yra bukinama.

Pasak A. Noviko, pirmiausia tėvai yra atsakingi už vaiko pasaulėžiūros ir skonio formavimą. Jie gali ir privalo vaikams paaiškinti, kas yra tikra, o kas – ne. „Labai daug lemia ir tai, ką vaikų tėvai žiūri, ko jie klausosi, kaip vertina. Ar patys eina ir ar veda vaikus į koncertus, spektaklius. Yra žmonių, kurie vis dar galvoja: jei tai rodo

per televiziją, vadinasi, yra gerai, sektina. Tai baisus reiškinys!“ – pabrėžė pašnekovas. Kartais, nors nedažnai, „Jazz Island“ pakviečiamas į televiziją. Ansamblis į tai žiūri rimtai. „Matyt, todėl mus vadina porcelianiniais, girdime šnekų, kad ateis Novikas, vėl jam reikės to ir ano. Mes visada reikalaujame daug mikrofonų, ilgesnio garso patikrinimo laiko, profesionalaus garso režisieriaus. Sudėtingas mūsų žanras, mums nėra lengva. Na, ir tiems, kurie su mumis dirba, taip pat nėra lengva. Bet, pavyzdžiui, LRT visus tuos reikiamus mikrofonus turi.

Ir be galo džiugu, kad yra gerų garso režisierių, su kuriais dirbti – vienas malonumas.“

MIKROFONAS VOKALISTUI – INSTRUMENTAS

Mikrofoną, anot A. Noviko, galima laikyti instrumentu, kurį vokalistas turi išmokti tinkmai naudoti. „Tam skiriame daug laiko. Kiekvienas turime savo mikrofoną, kuris yra tembriškai priderintas. Visada pavydėjome pasaulyje garsioms vokalinėms grupėms, nes jos turi savo garso režisierius. Mes tokį taip pat suradome.

Praėjusiais metais kartu su mumis į

gastroles Estijoje, Rusijoje ir Kinijoje vyko Mantas Vaciekiūtis. Jis ne tik yra baigęs garso režisūros mokslus, bet ir turi dainavimo chore patirtį, laisvai skaito partitūrą“, – pasakojo A. Novikas. „Jazz Island“ vadovo nuomone, turėti savo garso operatorių bet kokiam ansambliui Lietuvoje yra didelė prabanga. Prisiminęs koncertų turą Kinijoje A. Novikas sakė: „Nors mes visą programą dainavome su mikrofonais, bet visada bent vieną dainą atlikdavome gyvai: pasidėję mikrofonus atsistodavome ant scenos krašto ir padainuodavome. Būtent tai darydavo didelį įspūdį, stebino“.

BALSU REIKIA RŪPINTIS

A. Novikas sako, kad mutacija būna visiems – ir berniukams, ir mergaitėms. Kalbėdamas apie laiką, kai balso stygos ilgėja ir kinta balso tembras, jis pabrėžė, kad svarbiausia balsui nepakenkti. „Būtina leisti, kad tas procesas praeitų natūraliai. Aš mutaciniam periodui pritaikau kūrinius: vieni imituoja būgnelius, kiti dar ką nors daro, bet visi dainuoja“, – pasakojo pašnekovas. Ypač tiems, kurie dainuoja aukštas natas, prieš koncertus būtina prasidainuoti. „Ga-

Augusto DIDŽGALVIO nuotr.

Koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje

Muzikos barai / 53

Augusto DIDŽGALVIO nuotr.

Instrumentų paslaptys

Ansamblis „Jazz Island“

lima daryti ir kvėpavimo pratimus.

Dainininkai lygiai taip pat kaip ir sportininkai turi padaryti apšilimą.

Juk neapšilęs gali nubėgti 100 metrų ir gauti tokią traumą, kad gyvenime daugiau nesportuosi. Čia irgi tas pats“, – įsitikinęs A. Novikas. Jei balso stygos pervargsta, dažniausiai yra kvėpavimo problemų arba liežuvis užspaudžia stygas, kurios pradeda trintis ir atsiranda vadinamieji mazgeliai. „Aš nesiunčiu iškart pas gydytojus, o atkreipiu vaiko dėmesį į tai, kad jis, matyt, kažką daro netaisyklingai“, – sakė A. Novikas. Būna ir rimtų problemų, tada būtina kreiptis į gydytojus.

Kai mažiausiems dainininkams ima kristi dantukai, prasideda artikuliacijos bėdos, vaikai švepluoja.

Dantų priežiūra taip pat labai svarbi, turint tarpą tarp dantų girdėti šveplavimas. „Kuo anksčiau reikia pradėti tvarkyti dantų sąkandį. Štai man pasisekė – neteko kreiptis į gydytoją dėl sąkandžio“, – šypsojosi A. Novikas.

Jo teigimu, su įdėtomis plokštelėmis vaikui būna sudėtinga dainuoti: „Pavyzdžui, kai mes dainuojame Mozartą, matau, kad vaikui su plokštele net ašaros akyse ima kauptis“.

RAGINO DALYVAUTI „EUROVIZIJOJE“

Paklaustas apie „Euroviziją“, A. Novikas sakė: „Visada buvau „Eurovizijos“ fanas ir entuziastas. Nuo vaikystės su tėvais ją stebėdavau, nagrinėdavome dainas, aranžuotes, orkestruotes, harmoniją.“ Jis prisiminė, kad anksčiau „Eurovizijoje“ grodavo gyvas orkestras ir kiekviena šalis atsiveždavo savo dirigentą. „Įdomu būdavo stebėti. Galėčiau net pasakyti, kokia daina ir kuriais metais yra laimėjusi šį konkursą. Tačiau kelis kartus paPaulius Novikas ir Artūras Novikas

Muzikos barai / 54

Augusto DIDŽGALVIO nuotr.

PAPŪGOS METODUI – NE!

Džiazo mokykloje vaikai dainuoti mokomi nuo ketverių. Repeticijos dažnai trunka pusantros valandos, o kartais ir ilgiau. A. Novikas sakė konkrečių pamokų planų neturintis, viskas priklauso nuo to, kokio dydžio grupė repetuoja. „Penkiolikos asmenų ansamblis „Jazz Island“ dažnai atlieka kūrinius, kur kiekvienas vaikas dainuoja atskirą balsą, ir jei mokyčiau vadinamuoju papūgos metodu, vieną

kūrinį turbūt tektų mokyti metus. O būna taip, kad paskambina ir paprašo parengti kūrinį per savaitę. Taip, tai reikalauja daug darbo. Vaikai supranta, jie daug ir noriai dirba. Esame sutarę ir su vaikais, ir su tėvais – jeigu blogai su mokslais, turėsime skirtis.

Ir visi labai stengiasi, o tai mane džiugina.“ Ansamblio vadovo nuomone, būtina, kad mokiniai degtų noru dainuoti, o ne darytų tai iš pareigos. „Labai svarbu, kad, kai dainuoji, dainuotų ir tavo akys. Kad net kurčias žmogus iš lūpų suprastų, apie ką daina ir ką nori ja pasakyti, – savo vaikams per repeticijas visada primena A. Novikas. – Juk net „aš tave myliu“ galima pasakyti be žodžių – tik akimis.

Manu, kad išraiškingumas ir įtaiga atlikėjui labai svarbu.“

buvęs vertinimo komisijoje supratau, kad Lietuvai svarbūs visai kiti dalykai. Šnekama apie bet ką, bet tik ne apie pačią dainą. Aš taip vertinti nemoku ir nenoriu. Dabar dažnai kalbama apie tai, kad yra kažkoks eurovizinis standartas. Čia prisigalvota visokių nesąmonių! Jokio standarto nėra. Faktas – muzika suprastėjo, pasidarė neįdomi, nemelodinga“, – sakė A. Novikas ir pridūrė, kad į „Euroviziją“ dažnai einama tikintis išgarsėti, nes atlikėją pamato labai daug žmonių.

Pasak „Jazz Island“ vadovo, dažnai tikima, kad jei pakliuvai į „Euroviziją“ – išgarsėsi. „Vieniems tai būna vienkartinis šūvis, kitiems – ne. Štai „ABBA“ išgarsėjo būtent taip. Ir tai iki šiol viena geriausių ir melodingiausių grupių“, – pastebėjo A. Novikas. Jis sako, kad yra sulaukęs raginimų kartu su „Jazz Island“ dalyvauti „Eurovizijoje“. „To nedarysiu dėl trijų priežasčių: visų pirma „Eurovizijos” scenoje gali būti tik šeši žmonės, o mūsų yra penkiolika, ir dėl pigaus populiarumo neardysiu savo kolektyvo. Antra, manau, kad norint pasitikrinti pasaulyje galima rasti tokių konkursų, kurie privers tave augti, o ne nusileisti iki lygio „kad patiktum publikai“. Na, ir trečia – man jau seniai nebereikia niekam nieko įrodinėti.“ n

Apie dainavimą „Jazz Island“, žmogaus balso galimybes, požiūrį į televizijos muzikines laidas pasakoja ansamblio nariai.

Elena Reivitytė, 17 m.

Dainuoju nuo šešerių metų. Prisimenu pirmą pamoką: buvo keista matyti tiek daug mažų žmonių, kurie buvo užsidegę dainuoti.

Ir man labai džiugu, kad kai kurie jų dabar yra mūsų grupėje.

Manau, balsą galima drąsiai vadinti muzikos instrumentu. Juk instrumento paskirtis yra groti muziką, o balsu tą patį galima daryti.

Yra daug įvairių būdų lavinti balsą. Aš pati jį lavinu dainuodama, stengiuosi platinti diapazoną. Mes dirbame pakankamai daug.

Praėjusią vasarą turėjome daug koncertų, tad nevalgiau ledų. Buvo labai liūdna, bet ir šiaip – nueini į kokį nors koncertą ir negali šaukti, nes turi saugoti balsą (juokiasi). Amžinai su šaliku vaikštai...

Kadaise mokiausi groti ir gitara, ir pianinu.

Na, bet neužkabino taip, kaip dainavimas.

jau greitai dalyvavau koncerte.

Balsas, manau, yra muzikos instrumentas ir jį reikia lavinti, nes išdainuoti visas natas reikia ne tik talento, bet ir darbo. Mes neretai turime imituoti visokius instrumentus: trimitus, gitaras, būgnus. Savo balsais mes padarome tam tikrą ansamblį. Aš pati dažnai imituoju gitarą, kartais smuiką. Repeticijos vyksta tris arba keturis kartus per savaitę. Balsą lavinu ne tik per repeticijas, bet ir namuose. Nors tai ir atima laiko, man dainavimas yra malonumas.

O kai dainuoti patinka, nėra sunku.

Labiausiai mėgstu dainuoti liaudies ir džiazo kūrinius. Džiazo harmonijos labai savotiškos, gražios, kupinos emocijų, o liaudies dainos turi savo istoriją ir prasmę, jas dainuojant apima nuostabus jausmas.

Manau, kad televizijoje pasirodo labai daug talentingų žmonių, kurie savo jėgomis prasibrovė į viršų ir iš tiesų puikiai dainuoja. Bet, žinoma, ten yra ir tokių, kurie labiau stengiasi žiūrovą sudominti savo išvaizda, o ne dainavimu, todėl tik žiopčioja.

Savo ateitį norėčiau sieti su dainavimu. Baigiau 7 klases muzikos mokykloje ir išmokau groti smuiku bei pianinu, dabar lankau gitaros pamokas. Muzika mane lydi kiekviename žingsnyje ir aš tikiu, kad taip bus ir toliau.

Rūta Česnulevičiūtė, 14 m. Į Džiazo mokyklą mane atvedė septynerių.

Prisimenu, buvo nedrąsu ir nelabai dainuoti mokėjau, bet paskui įsidrąsinau. Į „Jazz Island“ ansamblį atėjau tik šiais metais – esu naujokė.

Man čia labai patinka, visi labai draugiški.

Balsas yra muzikos instrumentas, nes juo galime padaryti tą patį, ką ir instrumentais –

Vitalija Timko, 17 m.

Džiazo mokykloje dainuoju jau 9 metus.

Mane į ją atvedė tėtis, teko atsistoti tarp vaikų ir su visais dainuoti, o aš, rodos, viena nieko nemokėjau. Tačiau išmokti nebuvo sunku ir

nuoja gyvai.

Gertrūda Breivytė, 15 m. Čia dainuoju nuo 9 metų. Pamačiau per televiziją A. Noviko Džiazo mokyklos mokinius ir man jie labai patiko, paprašiau mamos, kad ir mane ten nuvestų. Ačiū jai. Be dainavimo, čia radau gerą draugų kompaniją.

Balsas, manau, yra muzikos instrumentas, nes juo gali imituoti kitus instrumentus. Netgi, sakyčiau, jis gali daugiau! Mūsų ansamblyje

vieni būgnus geba imituoti, kiti gitaras, boso partijas, smuikus. Aš imituoju trimito partijas, smuiką. Man įdomu tai, kad mes nedainuojame su muzikos instrumentais, o išnaudodami balso galimybes patys juos imituojame.

Miglė Tankevičiūtė, 18 m.

Aš pas A. Noviką atėjau dainuoti solo. Paskui 8-oje klasėje perėjau į ansamblį ir iki dabar jame dainuoju.

Balsą galėčiau pavadinti savotišku muzikos instrumentu, nes juo galima išgauti įvairius garsus. Per repeticijas mes mokomės imituoti muzikos instrumentus. Pavyzdžiui, A. Novikas puikiai geba imituoti kontrabosą. Taip pat mokomės imituoti būgnus, smuikus, gitaras, saksofonus. Man pačiai ir smuiką, ir saksofoną tenka imituoti. Mano balsas nėra labai aukštas, ir kartais, kai reikia dainuoti aukštesnes natas, būna sunku, ypač kai vadovas prašo

sukurti garsą. Aš kol kas dar neimituoju nieko.

Repeticijos vyksta tris kartus, kartais keturis kartus per savaitę. Ši mokykla atima daug laiko, o aš dar lankau daug būrelių, bet norint galima viską suspėti.

Manau, kad mūsų televizijoje šmėžuojančios žvaigždės savo balsų tinkamai neišnaudoja. Dauguma atlikėjų ir jų dainų yra suvienodėjusios, beveik visi dainuoja pagal fonogramą. Labai mažai žmonių dabar dai-

Muzikos barai / 55

Instrumentų paslaptys padainuoti garsiau.

Urtė Pleikytė, 15 m.

Džiazo mokykloje dainuoju nuo 5-erių.

Prieš tai dainavau „Tele bim bam“ studijoje. Už tai, kad čia dainuoju jau 10 metų, esu dėkinga tėvams. Radau čia ne tik džiazą, bet ir tikrų draugų. Visi gražiausi vaikystės prisiminimai taip pat iš čia.

Manau, balsas yra kiek kita nei muzikos instrumentas. Aš balsą lavinu nuolat, namuose taip pat: kur einu, ten ir dainuoju ar niūniuoju sau ką nors po nosimi (šypsosi). Taip pat groju pianinu ir gitara. Tiesa, tik dėl savęs.

svarbus, tad kartais mokytis tenka naktį ar pakeliui į koncertą.

Jeigu žvaigždės per televiziją savo balsą parodo gyvai ir tas balsas atkreipia dėmesį, sutinku, kad tai puikiai išnaudojama galimybė. Tačiau dažniausiai šou verslo žvaigždutės naudoja fonogramą, žmonės paprasčiausiai apgaudinėjami.

Sunku pasakyti, ar žvaigždės, kurias matome ekranuose, visada tinkamai išnaudoja savo balso galimybes. Apskritai, kiek jų balsų mes girdime – ten gi tiek daug kompiuterio darbo įdėta. O su juo galima viską ir patvarkyti, ir pagražinti. Kiek tai tikra? Nežinau. Gal žiūrovui ir atrodo gražu. Ypač tam, kuris apie dainavimą mažiau supranta. Manau, suprantantys dainavimą kur kas labiau vertina gyvą garsą.

Mikrofonas yra toks daiktas, su kuriuo reikia mokėti elgtis. Jis gaudo visus garsus – ne tik dainavimą, bet ir kvėpavimą. Na, pavyzdžiui, jei tau trūksta oro, tai tas ir bus girdėti. Ir visos „šiukšlytės“, kurių be mikrofono gal ir nebūtų taip girdėti, išlįs. Mes labai ilgai repetuodavome su mikrofonais, kol pagaliau mus išleisdavo į sceną.

Liudas Valickas, 16 m.

Dainuoju nuo pirmos klasės ir galiu pasakyti, kad balsas yra muzikos instrumentas, kuriuo norint išmokti „groti“ reikia įdėti begalę sunkaus darbo. Daug laiko užima gražaus tembro ieškojimas. Patirtį kaupiame ir koncertuose, jų turime labai daug, dėl to privalome akylai saugoti balsus, nes jie nemėgsta šalčio, įtampos. Ilgainiui išmokstame saugotis, o ir užkimus žinome būdų, kaip greitai balsą atgaivinti.

Gaila, tačiau jokiu muzikos instrumentu negroju, o ir laiko pritrūktų. Stengiuosi suderinti mokslus ir dainavimą, tai nėra taip paprasta.

Grupėje pas A. Noviką jaučiuosi tarsi antroje šeimoje, kurioje kiekvienas narys be galo

Muzikos barai / 56

Paulius Novikas, 16 m.

Dainuoju nuo ketverių metų. Tėtis sako, kad šią mokyklą kartu su mama ir įkūrė man pradėjus dainuoti (šypsosi). Žinau, kad balsas yra muzikos instrumentas – juo, kaip ir kitais instrumentais, galima kurti ir skleisti muziką. Mes esame išmokyti saugoti savo balsus. Aš pats ansamblyje dainuoju ir imituoju būgnus. Kad tai daryčiau gerai, turiu daug dirbti, daug ieškoti. Šiek tiek groju gitara, bet paskutinius dvejus metus labai daug koncertuojame ir keliaujame, šiuo metu įrašinėjame kompaktinę plokštelę, todėl laisvo laiko visai nelieka.

Daugiau domiuosi nelietuviška muzika. Jei randu laiko, nueinu ir į lietuviškų grupių koncertus. Lietuvoje yra gerų ir įdomių muzikantų. Televizinių koncertų ir projektų nežiūriu, nes tai, ką rodo, dažniausiai būna tie patys atlikėjai kompiuteriais sutvarkytais balsais.

Norėčiau, kad ir kiti žmonės negaištų laiko netikriems dalykams, o dažniau eitų į koncer-

tus klausyti gyvai grojančių ir dainuojančių.

Emilė Tilindytė, 18 m. Į Džiazo mokyklą atėjau truputėlį bijodama.

Prisimenu, eidama į pirmą repeticiją nuėjau ne į tą klasę (juokiasi). Dainuoju nuo mažumės, bet kai atėjau į šią mokyklą ir pamačiau, kaip vaikai dainuoja, pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo: aš dar nemoku dainuoti. Laikui bėgant viskas susitvarkė. Na, norėčiau tuo tikėti.

Balsas yra pats pirmas muzikos instrumentas, nes, manau, muziką, taip reikalingą kiekvieno vidiniam pasauliui, žmogus pirmiausia kūrė pats dainuodamas. Tik vėliau atsirado instrumentų pritarimas.

Savo balsą lavinu repeticijose, taip pat ir stovyklose. Rytais mes bėgiojame, nes bėgiojant įprantama giliau ir taisyklingiau kvėpuoti, o tai labai svarbu dainuojant. Manau, tokia

fizinė veikla ir dažnos repeticijos (svarbu, kad jos būtų nuoširdžios) lavina balsą. Per pamokas atliekame visokių prasidainavimo pratimų, jie labai padeda.

Man patinka dainuoti. Kartais, jeigu visi padainuoja gerai, net šiurpas nueina, nes tai labai gražu. Ir mokytojas yra labai įkvepianti asmenybė.

Savo gyvenimą norėčiau sieti su muzika, bet nesu baigusi muzikos mokyklos ir muzikinio rašto gerai neišmanau. Stebėdama draugus pramokau ir diriguoti, ir kitokių dalykų.

Tikiu, jei bus lemta, liksiu muzikos pasaulyje, bet jei ne – reikia turėti rimtą specialybę, todėl mąstau apie mediciną.

Manęs nelabai domina šiuolaikinės žvaigždės, nes jos labai greitai atsiranda ir paskui labai greitai išnyksta. Vertinu tokius žmones, kurie išmano savo amatą ir nesidarko dėl populiarumo.

Aurimas Šarva, 17 m.

Dainuoju jau 13 metų. Mano nuomone, balsas yra muzikos instrumentas – balsu mes išgauname ir pamėgdžiojame instrumentus. Štai „Jazz Island“ narė Iveta labai gerai pamėgdžioja trimitą. Aš dainuoju bosą ir stengiuosi tai daryti gerai. Apskritai dainuoju daug ir dažnai: ir duše, ir per ilgąsias pertraukas

(juokiasi). Kai man kokia nors daina įstringa, aš visada ją niūniuoju. Na, ir klasės draugus nervinu – per pamokas dainuoju. Žinau, balsą reikia saugoti. Pavyzdžiui, nevalgau ledų kibirais. Dar labai svarbu prieš koncertus nerėkauti. Vieną kartą buvo draugės gimtadienis, o kitą dieną turėjome koncertą. Aš truputį prarėkiau balsą, iš ryto buvo nelengva...

Galiu pasakyti, kad yra tikrai gerų atlikėjų, kurie balsą išnaudoja šimtu procentų, bet, aišku, yra ir lėkšto popso atstovų, dainuojančių su fonograma, jų diapazonas – tik pora natų.

Esu 11-oje klasėje, planuoju studijuoti užsienyje, tad man dainavimas – vienintelis laisvalaikis. Visa kitą laiką skiriu mokslams. Svarbu tuščiai nesėdėti prie kompiuterio, nežaisti žaidimų, planuoti laiką.

Mūsų geriausia mokytoja Ar yra tokia vieta pasaulyje, kurioje skambėtų muzika ir juokas, netrūktų jaukumo, meilės ir tylos, kur vyktų ne tik muzikos, bet ir gyvenimo pamokos? Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mokiniai neabejodami atsakytų – tokia vieta yra Džiazo ir estrados skyrius.

Skyriaus tikslas – ugdyti atlikėjus, jų vokalinius įgūdžius ir artistiškumą, skatinti koncertinę veiklą. Mokiniai čia priimami ne tik su muzikiniu išsilavinimu – svarbiausia turėti motyvacijos ir būti pasiruošusiam sunkiam darbui, kurio tikslas yra didžioji scena. O laiptais kopti visada padės geriausia mokytojų komanda: Kauno valstybinio choro chormeisterė Raimonda Navickienė, džiazo pianistas Arnas Mikalkėnas, Kauno valstybinio muzikinio teatro chormeisterė Rasa Ivanauskienė, atlikėjai Linas Adomaitis, Pranas Kentra, Silvija Pankūnaitė ir daug kitų pedagogų. Jų parengti mokiniai skina laurus įvairiuose konkursuose, skyriaus choras dalyvauja dainų šventėse, festivaliuose, muzikiniuose projektuose, gieda bažnyčiose.

Sakoma, kad geriausias mokytojas yra pats gyvenimas, tačiau antrasis dirba Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tai mokytoja ekspertė Raimonda Navickienė. Ji taiko naujus ir įdomus mokymo metodus, todėl mokiniai noriai lanko jos pamokas. Ši mokytoja tokia gerbiama, nes visa siela atsidavusi darbui ir muzikai. Daina – visas jos pasaulis, todėl taip jauku ir gera klausytis jos patarimų. Mokytoja R. Navickienė išugdė ir į meno pasaulį palydėjo ne vieną asmenybę, jos mokiniai dalyvauja TV projektuose „Eurovizija“, „Lietuvos talentai“, „Chorų karai“, „X faktorius“, „Lietuvos balsas“ ir daugelyje kitų.

Akvilė KALAUŠYTĖ Raimonda Navickienė (centre) su mokiniais

Muzikos barai / 57

Dūdų kampas Rasa MURAUSKAITĖ 8-ĄJĮ BRONIAUS JONUŠO PUČIAMŲJŲ INSTRUMENTŲ SOLISTŲ, ANSAMBLIŲ IR ORKESTRŲ FESTIVALĮ, TRADICIŠKAI RENGIAMĄ BRONIAUS JONUŠO MUZIKOS MOKYKLOS, PAPUOŠĖ PUIKAUS DUETO – PIANISTĖS DOVILĖS BAGDONAITĖS IR TRI-

Menas yra bûdas suvokti pasaulá

MITININKO MIROSLAVO PETKOVO KONCERTAS BEI SVEČIO VESTI MEISTRIŠKUMO KURSAI. M. PETKOVAS – JAUNAS, PERSPEKTYVUS IR LABAI ĮDOMUS MENININKAS, NEAPSIRIBO-

Pokalbis su trimitininku Miroslavu Petkovu ir pianiste Dovile Bagdonaite

JANTIS VIEN TIK KLASIKINĖS MUZIKOS ATLIKIMU, DRĄSIAI BESIJAUČIANTIS IR DŽIAZO BEI LIAUDIES MUZIKOS SRITYSE. SU CHARIZMATIŠKU, HUMORO JAUSMO NESTOKOJANČIU TRIMITININKU IR PUIKIA JAUNOSIOS KARTOS LIETUVIŲ PIANISTE D. BAGDONAITE KALBĖJOMĖS APIE JŲ PAŽINTĮ, PIRMUOSIUS MIROSLAVO ŽINGSNIUS MUZIKOJE, SVAJONIŲ KŪRINIUS IR SCENOS PARTNERIUS, MUZIKĄ KAIP NUOLATOS SKAITOMĄ ISTORIJĄ.

– Miroslavai, ar pirmą kartą lankaisi Lietuvoje? Kokie įspūdžiai?

Miroslavas Petkovas: Taip, tai pirmas kartas. Daug pamatyti neteko, bet patiko žmonės, kas man labai svarbu.

Apžiūrėjau senamiestį, dar šiek tiek miesto, bet nelabai daug – dėl to man truputį liūdna. Vis dėlto atvykau ne turistauti – atvažiavau muzikuoti ir vesti meistriškumo kursų vaikams bei studentams.

– Ar planuoji kada nors grįžti?

M. P.: Taip, kitąmet vasarą atvykstu vėl, bet jau į kitą miestą.

Dovilė Bagdonaitė: Kitais metais Miroslavas planuoja atvykti į „Trakų fanfarinę savaitę“, taip pat numatyti koncertai su „Trimito“ orkestru.

M. P.: „Trimitas“ pakvietė pagroti kartu, bet dar nežinau, kada šis koncertas vyks.

– Šį kartą atvykai į Broniaus Jonušo festivalį. Ar teko klausytis vaikų pasirodymų? Kaip juos įvertintum?

M. P.: Taip, teko klausytis. Vaikai grojo labai skirtingus kūrinius, todėl man buvo labai įdomu. Šis konkursas – labai graži tradicija, net jeigu vaikai groja tik savo malonumui. Galiu pasakyti, kad turite daug talentingų vaikų.

– Be jūsų su Dovile koncerto, vedei ir meistriškumo kursus.

M. P.: Kai esi vaikas, nesinori groti labai ilgai, daug dirbti. Vaikai tikisi, kad bus smagu, ir tiek. Aš manau, mums buvo smagu.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbome su studentais. Jie greitai suprato, kas jiems sakoma, tad buvo malonu su jais dirbti. Keletas jų grojo labai gerai, normalu, kad yra labiau patyrusių ir daugiau dirbančių. Bet bendras lygis taip pat geras. Nuoširdžiai sakau, kad yra daug talentingų žmonių.

Trimitininkas Miroslavas Petkovas ir pianistė Dovilė Bagdonaitė

Muzikos barai / 58

– Trumpai papasakokite apie savo duetą. Kaip susitikote ir pradėjote groti kartu?

D. B.: Mes susipažinome Vokietijoje, studijuodami Detmoldo aukštojoje muzikos mokykloje (Hochschule für Musik Detmold). Aš, gavusi Vokietijos akademinių mainų tarnybos (DAAD) stipendiją, 2010 metais nuvykau ten studijuoti fortepijono pas Alfredo Perlą, o Miroslavas mokėsi nuo 2008-ųjų Maxo Sommerhalderio trimito klasėje.

Mes susitikome bendrabutyje, buvome kaimynai. Prieš tai pagal Erasmus programą studijavau Hanoveryje ir grojau su trimitininkais, tad norėjau šią veiklą tęsti. Sužinojusi, kad mano kaimynai trimitininkai, pasiteiravau, ar nenorėtų kartu pagroti. Jie labai nustebo, sakė, nė vienas pianistas nenori groti su trimitininkais dėl gana sudėtingų kūrinių, visi paprastai ieško stygininkų arba dainininkų. Bet aš patvirtinau, kad man reikia trimito, tad atėjau į jų klasę, pagrojome, profesorius susidomėjo mūsų muzikavimu ir pakvietė mane dirbti koncertmeistere.

M. P.: Aš jos nepažįstu, mes ką tik susitikome, šįryt. Kadangi supratau, ką ji sakė, stengsiuosi laikytis jos versijos.

Jei rimtai, mes susitikome Detmolde, ten pradėjome groti kartu ir palaikome ryšį iki šiol. Tai pati trumpiausia mūsų pažinties istorija.

– Kas svarbiausia grojant dviese?

M. P.: Mano nuomone, groti kartu yra tas pats, kaip bendrauti vienam su kitu. Kai grojame, mes taip pat kalbamės. Per kūrinius bandome bendrauti su žmonėmis, bet jeigu abu kalbėsime vienu metu, nieko nebus įmanoma išgirsti ir suprasti. Grojant dviese ar trise man svarbiausia yra klausytis vienam kito ir palaikyti pokalbį.

D. B.: Pritarčiau Miroslavui, svarbiausia – vienam kito klausytis. Privaloma puikiai išmanyti savo partiją, kad galėtum laisvai interpretuoti.

Mes abu mėgstame viską labai konkrečiai aptarti, pasidaryti repeticijos įrašą, sukurti planą, žinoti, ką norime pasakyti. Dėl to kartais užtenka vienos ar dviejų repeticijų ir mums pasiseka padaryti tai, ką norime.

– Ar koncertuojate kartu už Lietuvos ribų?

M. P.: Sunku organizuoti bendrus koncertus gyvenant skirtingose šalyse. Dovilė atvyksta į Vokietiją, bet toli nuo ten, kur gyvenu aš. Muzikantai retai groja vis su tais pačiais žmonėmis, bet tai gražus dalykas, nes nuolatos patiri naujų įspūdžių. Mes grojame ir dviese, ir su kitais.

D. B.: Grojame kartu, kai tik pasitaiko proga – kelis kartus koncertavome Vokietijoje, darėme įrašus.

Daugiausia dviese dirbome studijų metais, ruošėmės konkursui. Kol kas labai dažnai koncertuoti kartu nepavyksta, bet planuojame.

– Plačiau papasakokite apie programą, kurią atlikote čia, Lietuvoje. Kodėl pasirinkote būtent tokius kūrinius?

M. P.: Mes nusprendėme taip: padarykime tokį ilgą koncertą, kad visi tiesiog trokštų eiti namo ir būtų laimingi, jog koncertas pasibaigė. Taigi pasirinkome labai ilgas ir sudėtingas kompozicijas, ir žmonės labai džiaugėsi, kai pagaliau jos baigėsi.

Jei rimtai, mes grojome skirtingų stilių muziką: šiek tiek senos, šiek tiek šiuolaikinės. Aš atlikau vieną bulgarišką pjesę su džiazo elementais, taip pat grojome balkanų, prancūzų muzikos. Pakeičiau kelis trimitus, manau, žmonėms buvo įdomu tai pamatyti.

Tai nebuvo įprastinis koncertas.

– Miroslavai, tradicinis klausimas: kaip pradėjai muzikuoti?

M. P.: Kaip tik vakar pasakojau apie tai Dovilei, kadangi netyčia prisiminiau pats.

Mano tėvai – ne muzikantai. Senelis grojo valtorna, bet jis mirė dar prieš man pradedant muzikuoti. Kiek aš jį prisimenu, jau buvo pavargęs ir nebegrojo.

Vaikystėje žaisdavau su kasetėmis, vis įrašinėdavau įvairius garsus. Taip pat labai mėgau žiūrėti animacinius filmukus. Iš tiesų groti trimitu pradėjau dėl... „Tomo ir Džerio“. Jame labai daug muzikos, kadangi veikėjai nekalba. Trimito garsas šiame animaciniame filme taip įstrigo, kad aš pasakiau savo mamai, jog noriu groti šiuo instrumentu. Ji mane nuvedė į muzikos mokyklą. „Tomo ir Džerio“ trimitas, žinoma, atrodė visai kitaip, ir kai pamačiau mokykloje trimitą, pasakiau: „Šituo nenoriu groti, noriu

Miroslavas Petkovas

groti tuo, kuris yra filmuke“. Man buvo 11 metų. Tai tokia trumpa mano pažinties su muzika istorija.

– Kada nusprendei, kad muzika ir bus Tavo ateitis?

M. P.: Nuo pat pradžių. Niekada nemąsčiau apie nieką kitą.

– Ar nesunkus toks kelias?

M. P.: O kas nesunku, jeigu nori būti profesionalas? Jeigu nori būti ypatingas, nori būti tarp geriausių, viskas yra sunku, bet kartu ir įdomu.

Tai įkvepia ieškoti, įveikti iššūkius.

Sunkiausia – pats muzikos verslas, aš jo nemėgstu. Kai pamatau žmones, kurie tampa žymūs per naktį, o po savaitės jų gali jau niekas nežinoti, darosi liūdna. Seniau būdavo kitaip – jeigu darydavai ką nors gerai, būtent dėl to tapdavai įžymus, o dabar būti profesionaliam net nėra pats svarbiausias dalykas. Reikia gerų vadybininkų, be to, gali netekti galimybės daryti tai, kas tau išties įdomu... Klasikinės muzikos pasaulyje būna taip: groji penkis koncertus ir nieko daugiau. To aš ir nemėgstu.

– Sakai, kad dabar klasikinės muzikos pasaulyje vyrauja panašios tendencijos kaip ir popmuzikoje?

M. P.: Taip, tendencijos panašios.

Tai verslas, ir jeigu nedarai to, kas yra mainstream, sunku tikėtis sėkmės.

– Gimei Bulgarijoje. Kokia profesionaliosios muzikos padėtis šioje šalyje?

Muzikos barai / 59

Dūdų kampas Ar ji sulaukia daug visuomenės, valdžios dėmesio?

M. P.: Aš labai myliu Bulgariją, esu labai laimingas, kai galiu joje apsilankyti. Klasikinei muzikai ten nėra labai paprasta, bet situacija po truputį gerėja. Tai taip pat yra verslas, kuriam reikia pinigų. Dabar, kai gerėja ekonominė padėtis, įmanoma gauti finansinę paramą kultūrai iš Europos Sąjungos – tai suteikia galimybę ką nors organizuoti.

Kaip tik šįryt gavau kvietimą iš vieno Bulgarijos klasikinės muzikos festivalio, beje, vykstančio mano gimtajame mieste Varnoje. Buvau labai laimingas, skaitydamas šį kvietimą, nes tai reiškia, kad padėtis tikrai gerėja. Aš noriu kuo daugiau dirbti būtent Bulgarijoje, padėti jaunajai kartai. Tai tarsi mano misija – nenoriu pamiršti, iš kur esu kilęs.

Su šiuolaikine muzika Bulgarijoje privalai būti atsargus: reikia apsvarstyti, kam ir kur ją atliksi. Jeigu grosi publikai, kuri pirmą kartą lankosi tokiame koncerte, ji niekada nebesugrįš. Šiuolaikinę muziką vis dar reikia pateikti labai saikingai.

– Kur studijavai palikęs Bulgariją?

M. P.: Kai gyvenau Bulgarijoje, trumpam buvau nuvykęs į Sofiją, tačiau greitai patraukiau į Vokietiją, kur gyveno mano draugas. Aš visiškai nenorėjau palikti savo šalies, bet pamačiau, kad negalėsiu išpildyti savo svajonės.

Vokietijoje studijavau pas Maxą Sommerhalderį. Labai džiaugiausi, kad patekau būtent pas šį dėstytoją.

Nedažnai tenka sutikti žmonių, kurie yra labai protingos asmenybės, gali gerai groti ir geba mokyti. Paprastai tie, kurie puikiai dėsto, nėra puikūs atlikėjai arba atvirkščiai. O M. Sommerhalderis viską suderina, jis yra unikalus dėstytojas ir unikalus žmogus.

Vokietijoje dalyvavau daugelyje konkursų, pradėjau dirbti Manheimo orkestre. Studijų nebaigiau, bet labai norėčiau. Nors bent jau Vokietijoje nėra taip svarbu, ar turi diplomą. Kai į rankas paimi trimitą, jokie diplomai nepadės. Be to, aš nenustoju mokytis.

– Kur yra tekę koncertuoti?

M. P.: Europoje – bene visur. Grei-

Muzikos barai / 60

tai turėsiu koncertų turą Azijoje, kartą lankiausi Omane. Dar nebuvau Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors ten turėjau groti jau du kartus, bet vis kas nors sutrukdydavo. Vasarą laukia dar vienas koncertų turas su „Royal Concertgebouw Orchestra“, bet dar nežinau, kur jis vyks. Būna, pabundi viešbutyje ir nežinai, kur esi.

valo tapti tavo gyvenimo būdu. Mano nuomone, menas yra būdas suvokti pasaulį. Jei gyvenime dirbi ką nors kita, vis vien gali būti menininkas.

Tačiau yra žmonių, kurie muzikuoja, bet nėra menininkai. Todėl manau, kad toks gyvenimo būdas, pasaulio suvokimas reikalauja viso tavo laiko.

M. P.: Kai pradėjau groti, domėjausi viskuo – buvau beprotiškai smalsus. Praktiškai nesiklausiau, ką man sakė mokytojas, tiesiog dariau tai, kas buvo įdomu.

Grojau kartu su čigonais, buvo nepaprastai įdomu susipažinti su jų kultūra. Mano gimtajame mieste yra vieta, kur gyvena čigonai, ir jokie kiti žmonės negali ten patekti. Tačiau kartą su vienu čigonų orkestru teko groti jų vestuvėse – ten apsilankyti buvo nerealu.

Mano šeima nebuvo turtinga, teko anksti pradėti dirbti – grojau įvairiuose restoranuose, vadinamuose Mehana. Tai tipiška bulgariška vieta.

Ten grodavau klavišiniais instrumentais. Visa ši patirtis mane nuvedė prie džiazo muzikos, metus studijavau džiazo trimitą.

M. P.: Ir tai, ir tai. Paprastai atidžiai peržiūriu natas ir bandau suvokti, ką konkrečiai norėjo pasakyti kompozitorius. Mėginu įsivaizduoti save jo vietoje ir klausiu, kodėl jis taip parašė. Taigi pirmiausia išmokstu tekstą būtent taip, kaip jis parašytas. Paskui bandau dėlioti savo ženklus, galbūt net ką nors keisti.

– Atlieki ne tik klasikinę, bet ir džiazo bei folklorinę muziką. Kaip šie stiliai atsirado tavo gyvenime?

– Tad kurį stilių labiausiai mėgsti?

M. P.: Labai sunku nuspręsti. Čia tas pats, kaip pasakyti, ką mėgsti labiau – šokoladą ar sūrio pyragą.

Atlikdamas klasikinę muziką, tu skaitai istoriją, interpretuoji tai, kas parašyta. Kiti stiliai suteikia daugiau laisvės pasakoti savąją istoriją. Bet pasiruošimas visur toks pat. Šią vasarą, pavyzdžiui, grojau viename džiazo festivalyje su ansambliu. Jie man atsiuntė natas, kai buvo likusi vos viena diena ir viena popietė repeticijai. Tad lygiai taip pat kaip ir ruošdamasis groti klasikinį kūrinį turėjau pasiimti natas ir išmokti, kad žinočiau, kas vyksta, ir būtų laisvės improvizacijai.

Beje, prieš koncertą Lietuvoje su Dovile taip pat turėjome tik vieną repeticiją.

– Kartais sakoma, kad klasiką atliekantys muzikantai yra kitokie negu dauguma žmonių. Ar sutiktum su tokia nuomone?

M. P.: Visi yra skirtingi. Menas pri-

– Kai pradedi mokytis kūrinį, kas Tau svarbiau – perteikti kompozitoriaus idėjas ar išreikšti savo emocijas, savo požiūrį?

– Ar yra pasitaikę, kad nepavyko rasti kūrinio rakto? Ką tada darai?

M. P.: Groju greitai. Kvailą muziką reikia groti greitai. Vėl juokauju. Tiesa, yra parašyta kvailos muzikos. Ne kiekvienas gali būti kompozitorius, todėl yra ir gerų, ir prastesnių kūrinių.

– Kalbant apie kvailą muziką – nemažai žmonių taip mano apie šiuolaikinius kūrinius, kadangi daugelis jų tiesiog nesupranta. Ką Tu apie tai manai?

M. P.: Aš mėgstu atlikti šiuolaikines kompozicijas, bet dalis šios muzikos tikrai yra kvaila. Kai kurie žmonės mano, kad gali rašyti bet ką, ir tai jau bus šiuolaikinė muzika. Parašyti gerą šiuolaikinį kūrinį yra nepaprastai sunku.

Mėgstamiausio kompozitoriaus neturiu, bet žaviuosi Györgi Ligeti – jis yra parašęs fantastišką kūrinį trimitui. Kartą koncertavau viename šiuolaikinės muzikos festivalyje, kur buvo puikių kompozitorių, turinčių įdomių idėjų. Atlikome koncertą dviem orkestrams, kurie grojo vienas priešais kitą. Vienas orkestras grojo ketvirtatoniu žemiau ir keliomis sekundėmis vėliau negu kitas. Taigi yra tikrai puikių dalykų, bet yra ir tokių, kurių nesuprantu.

– Ar galėtum išskirti muzikinę epochą, kurios skambesį mėgsti labiausiai, kuri geriausiai atskleidžia Tavo asmenybę?

M. P.: Nežinau. Aš stengiuosi taip

muzikos neskirstyti, nes tai tas pats, kas turėti mylimiausią vaiką – jei vieną myli labiau, kitiems nebus gerai.

Galbūt ir mėgstu ką nors labiau, bet stengiuosi save įtikinti, kad viską turiu priimti ir prie bet kurios muzikos prieiti lygiai taip pat atsakingai ir atvirai. Jei nuoširdžiai, mėgstu senąją muziką, baroką... nenoriu daugiau sakyti, noriu tai pasilikti sau.

– Kokią muziką labiausiai mėgsti klausytis?

M. P.: Mėgstu viską, kas kokybiška. Pats nemažai dirbu ir su elektronika, ir su drum and bass, taip pat su muzika, kurioje girdimos balkanų melodijų, džiazo, hauso įtakos.

– Daug keliauji, ar galėtum pasakyti, kad skirtingos kultūros lemia skirtingą muzikinį skonį?

M. P.: Jeigu esi Maroke ar Pietų Afrikoje, negali tikėtis, kad ten žmonės klasikinę muziką supras taip, kaip, pavyzdžiui, supranta Vokietijoje, kadangi jų muzikoje daug folkloro, kaip ir Bulgarijoje. Muzika ten veikia kitaip. Aš manau, kad muzika, folkloras, kultūra yra labai susiję, nes jie kyla iš žmonių, jų tradicijų, kalbos.

– Ar turi tokį kūrinį, kurį labai norėtum kada nors atlikti? Ar dirigentą, su kuriuo norėtum koncertuoti, orkestrą, su kuriuo norėtum groti vienoje scenoje?

M. P.: Norėčiau pagroti su vienu kontrabosininku. Jis – džiazo muzikantas. Taip pat norėčiau pamuzikuoti kartu su bulgarų atlikėju Theodosii Spassovu, kuris groja kavalu – tradiciniu bulgarų instrumentu. Jis etnodžiazo muzikantas. Dažnai būnu Amsterdame, kur groju su „Concertgebouw“ – šis orkestras nuostabus.

Labai norėčiau pagroti su juo kaip solistas. Labai mėgstu naująjį jų vyriausiąjį dirigentą Daniele Gatti: jis nuostabus muzikantas ir visi nepaprastai patenkinti jo atvykimu.

Labai mėgstu Berndo Aloiso Zimmermano kūrinį „Nobody knows the trouble I see“ – tai šiuolaikinis kūrinys su džiazo elementais.

– Jei galėtum įsivaizduoti pasaulį be muzikos, koks jis būtų?

M. P.: Būtų labai tuščia, nes per muziką gali apsakyti dalykus, kurie neapibūdinami žodžiais. n

Trimitininkas Linas Rupšlaukis – „Yamahos“ konkurso nugalėtojas

Vasario 24 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kongresų rūmų kamerinėje salėje įvyko varinių pučiamųjų muzikos instrumentų atlikėjų „Yamahos“ muzikos fondo Europoje konkursas.

Pirmame ture varžėsi 11 LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentų, į antrą turą pateko 4.

Daugiausia balų surinko ir I vietą laimėjo LMTA II kurso magistrantas Linas Rupšlaukis (trimito dėstytojas prof.

Adomas Kontautas, koncertmeisterė Jelena Ščerbakova). Jis antrame ture puikiai atliko efektingą šiuolaikinio JAV kompozitoriaus Jozepho Turrino kūrinį „Intrada“.

II vieta paskirta Vilandui Kazdailevičiui (trimito dėstytojas prof. A. Kontautas, I vietos laimėjas LMTA II kurso magistrantas Likoncertmeisterė J. Ščerbakova). III vieta nas Rupšlaukis, trimito dėstytojas prof. Adomas Kontautas ir koncertmeisterė Jelena Ščerbakova atiteko Viktorijai Radeckytei (trombono dėstytojas prof. Rimantas Valančius, koncertmeisterė Asta Kvasytė), IV – Kęstučiui Murzai (eufonijos dėstytojas lekt. Laimonas Masevičius, koncertmeisterė Irina Martos).

Atlikėjus vertino kompetentinga komisija: obojininkas doc. dr. Robertas Beinaris (pirmininkas), trombonininkas ir kompozitorius prof. Tauras Adomavičius, kompozitorius ir dirigentas doc. Kazys Daugėla, trimitininkas lekt. Laurynas Lapė, muzikos edukologas ir dirigentas Remigijus Vilys ir tūbininkas, mokytojas ekspertas Antanas Ladyga. Konkurso vadovas LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros vedėjas doc. dr. R. Beinaris džiaugėsi kylančiu renginio lygiu, pabrėžė, kad visi atlikėjai buvo pakankamai brandūs, gerai pasiruošę. „Yamaha“ – viena didžiausių muzikos instrumentų gamintojų pasaulyje. 1966 m. Tokijuje įkurtas „Yamahos“ muzikos fondas (YMF), kurio tikslas – visame pasaulyje skatinti žmones muzikuoti. „Yamahos“ muzikos fondas Europoje (YMFE) įsteigtas 1989 metais, jam vadovauja prezidentas Hiroshi Sasaki. Ši pelno nesiekianti labdaringa organizacija remia talentingus Europos muzikos studentus. Nuo 1990 metų fondas jau yra paskyręs per 1 milijoną eurų paramą 850 jaunųjų Europos muzikantų. „Yamahos“ konkurse gali dalyvauti aukštųjų muzikos mokyklų dieninių studijų studentai, ne vyresni kaip 25 metų. Šiais metais 31-oje šalyje bus išdalintos net 45 premijos. Rytų Europos šalių studentams „Yamahos“ skiriamos premijos dydis – 1000 eurų. Praėjusiais mokslo metais dėl premijos varžėsi Fortepijono katedros studentai, 2011–2012 mokslo metais „Yamahos“ konkurso premiją laimėjo klarnetininkas Vytautas Giedraitis.

Dalyvavimas šiame konkurse – puikus paskatinimas tobulėti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Pastaraisiais metais nepaprastai džiugina LMTA Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų katedros studentų muzikavimo lygis, pedagogų profesionalumas. Sveikiname laureatus, linkime jiems sėkmingos muzikinės karjeros.

Kazys DAUGĖLA

Muzikos barai / 61

Dūdų kampas Pučiamųjų orkestro „Kybartai“ koncertas Vilniuje

In memoriam Antanas Ziegoraitis (1948–2014) Šių metų sausio 9 dieną Vilniuje koncertavo Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“, jau 55 metus savo miestą garsinantis visoje šalyje, o Lietuvos vardą – pasaulyje.

Koncertas buvo skirtas praėjusių metų spalio 24 d. anapilin išėjusio ilgamečio orkestro meno vadovo ir dirigento Antano Ziegoraičio šviesiam atminimui. Šis iškilus pučiamųjų kultūros puoselėtojas gyvas daugelio muzikos mėgėjų ir profesionalų atmintyje – tai liudijo į koncertą susirinkusi gausi publika. Orkestrui dirigavo maestro sūnus Donatas Ziegoraitis.

Antano Ziegoraičio asmenybę ir jo gyvenimo kelią prisiminti padėjo Doloresos Kazragytės sukomponuoti literatūriniai intarpai.

Lietuvių rašytojų kūrybos ištraukas skaitė Kybartų K. Donelaičio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Mindaugas Bučinskas, apie kurį D. Ziegoraitis sako: „Jis mano bendražygis. Mes kartu esame parengę daug koncertų“. Prisiminti ir susimąstyti kvietė išminties kupini Kybartų parapijos klebono teologijos licenciato Vaidoto Labašausko žodžiai.

Spalio pabaigoje numatyto koncerto programą Donatas Ziegoraitis sudarė dar tėvui gyvam esant. „Tėtis buvo atėjęs į repeticiją bažnyčioje ir mes daug ką aptarėm. Jam patiko ši programa. Atsitiko taip, kad kai tėtis išėjo, jau kabojo koncerto afišos. Prabėgus savaitei po jo mirties mes koncertavome Kybartų bažnyčioje ir tai buvo atsisveikinimo koncertas. Nutarėme šį koncertą dedikuoti tėčio atminimui ir jį atlikti Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje“, – pasakojo D. Ziegoraitis.

Koncerte skambėjo kompozitorių W. Gordono, K. Daugėlos, R. Giedraičio, G. Winklerio, J. De Haano, H. Shore, J. S. Bacho, L. Quarantotto, F. Sartori, F. Petersono ir R. Wagnerio kūriniai, rašytojų V. Mačernio, K. Sabaliauskaitės, R. Stankevičiaus, J. Marcinkevičiaus, A. Marčėno, B. Sruogos tekstai. Gerhardo Winklerio (aranž. Antano Ziegoraičio) „Santa Maria“ solo partiją saksofonu atliko šešiolikmetis Donato sūnus Domas. Orkestras skambėjo švelniai ir muzikaliai, buvo juntamas įdėtas kruopštus darbas ir nuoširdus muzikantų atsidavimas muzikai. Dirigentas, paklaustas, kaip jam pavyko taip subalansuoti orkestro skambesį ir išraiškingai interpretuoti kūrinius, atsakė: „Orkestro skambesys ir dinaminis balansas – tėčio ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas. Jis visiems mums paliko dalelę savęs, savo muzikinio supratimo.“ Kybartų klebonas Vaidotas Labašauskas koncerto pradžioje sakė: „Susirinkti ir vieniems kitus matyti gera, kaip Dievui buvo gera žiūrėti į Jo sukurtą pasaulį.“ Klebono

Muzikos barai / 62

žodžiais tariant – esame žmonės tol, kol kuriame.

Antanas Ziegoraitis buvo puikus pedagogas, išugdė daugybę muzikantų, kurie vėliau tęsė studijas didžiuosiuose šalies miestuose arba svetur, daugybę asmenybių, pasirinkusių kitas specialybes, tačiau negalinčių pamiršti muzikos ir kartu praleistų metų. A. Ziegoraitis visą gyvenimą siejo su muzika, buvo multiinstrumentininkas – grojo trimitu, saksofonu, akordeonu ir gitara. Jaunystėje dar ir aktyviai sportavo – 20 metų žaidė futbolą ir ledo ritulį. Iki pat gyvenimo pabaigos laikė sportinius pašto balandžius, su kuriais taip pat pasiekė gerų rezultatų. Sūnus Donatas taip prisimena tėtį: „Jis buvo maksimalistas, bet kartu ir realistas, tiesmukas, užsispyręs, nekentė melo, turėjo savo nuomonę, kurią sugebėdavo pagrįsti. Be galo mylėjo savo miestą, šalį. Pasakyčiau – lietuvis, kybartietis iki pat šaknų. Jis pyko, kai matė, kad kas nors negerai, džiaugėsi, gėrėjosi, kai pavykdavo. Mėgo žvejybą, gamtą, grybauti.“ A. Ziegoraitis labai vertino šeimą, su žmona Irena Ziegoraitiene, anglų kalbos mokytoja, susilaukė 3 vaikų, jie visi pasirinko muzikos kelią: sūnūs Donatas ir dukra Rūta orkestre grojo fleita, Aidas – trimitu. „Aidas groja ir dabar, beje, yra vienas didžiausių orkestro entuziastų. Orkestre groja abu mano sūnūs –

Domas ir Povilas, Aido sūnus Benas, o dukra Laura kartais su orkestru padainuoja. Mano žmona Audronė buvo orkestro šokėja“, – pasakojo D. Ziegoraitis.

Griežtą ir stropų vadovavimą kolektyvui prieš 4 metus perėmęs sūnus Donatas orkestre ne tik grodavo fleita, bet ir buvo vienas iš koncertmeisterių, dirbdavo su medinių pučiamųjų grupe. „Dirbant su orkestru man svarbu, kad jame žmonės gerai jaustųsi. Tiek suaugę, tiek vaikai čia praleidžia savo laisvalaikį, neturiu teisės jo gadinti“, – savo nuomonę dėstė jaunasis meno vadovas ir dirigentas.

Orkestrui labai reikšmingas ir brangus Antano Ziegoraičio atminimas. „Orkestrui tėtis – kaip simbolis, kaip muzikinės kokybės etalonas. Jis buvo puikus praktikas, turėjo be galo daug patarimų kiekvienoje situacijoje. Geriausia, ką gali padaryti orkestras, – toliau eiti jo nužymėtu keliu, o kiek jis bus teisingas, gyvenimas parodys“, – baigdamas pokalbį sakė Donatas Ziegoraitis.

Ieva KAŠĖTIENĖ

Koncertas ilgamečio orkestro meno vadovo ir dirigento Antano Ziegoraičio šviesiam atminimui Orkestrui dirigavo maestro sūnus Donatas Ziegoraitis

LIETUVOS MUZIKŲ RĖMIMO FONDAS

Kovo 30 d., pirmadienį, 18 val.

Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje Kovo 31 d., antradienį, 18 val.

Utenos kultūros centre DUO OKTAVA: Povilas Syrrist-Gelgota (altas, Lietuva, Norvegija) Toril Syrrist-Gelgota (violončelė, Norvegija) Asta Krikščiūnaitė (sopranas, Lietuva) Audronė Kisieliūtė (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 8 d., trečiadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje DUO SGUARDO A DUE Alvyda Zdanevičiūtė (fortepijonas, Lietuva, Vokietija) Anna Denise Reinländer (fleita, Vokietija) Nadežda Okruško (fortepijonas, Lietuva, Rusija) Anton Vagero (tenoras, Lietuva, Rusija) Balandžio 9 d., ketvirtadienį, 15 val.

Gerontologijos ir reabilitacijos centre Nadežda Okruško (fortepijonas, Lietuva, Rusija) Anton Vagero (tenoras, Lietuva, Rusija) Austėja Lukaitė (sopranas, Lietuva) Balandžio 9 d., ketvirtadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje Žana Miniotaitė (violončelė, Lietuva, Rusija) Dmitry Kalashnikov (fortepijonas, Rusija) Austėja Lukaitė (sopranas, Lietuva) Gražina Zalatorienė (fortepijonas, Lietuva) Balandžio 12 d., sekmadienį, 14 val.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Karolina Juodelytė (vargonai, Lietuva, Vokietija) Vilniaus Jėzuitų gimnazijos choras „Krantas“.

Vadovai Leonidas Abaris ir Dovilė Mačiukaitė-Krasauskienė Balandžio 13 d., pirmadienį, 18 val. Vilniaus rotušėje FORTEPIJONINIS DUETAS: Vilma Rindzevičiūtė-Zbinden (fortepijonas, Lietuva, Šveicarija) Daniel Zbinden (fortepijonas, Šveicarija) Joana Gedmintaitė (sopranas, Lietuva) Viktorija Marija Zabrodaitė (fleita, Lietuva) Kęstutis Grybauskas (fortepijonas, Lietuva)

Balandžio 15 d., trečiadienį, 18 val.

Stasio Vainiūno namuose Kompozitoriaus, dirigento, vargonininko Juozo Stankūno (Lietuva, JAV) kūrybos vakaras Vakarą parengė ir veda muzikologas Vaclovas Juodpusis Balandžio 21 d., antradienį, 18 val.

Vilniaus paveikslų galerijoje Fortepijoninis trio NERO: Ieva Marija Eidukonytė (smuikas, Lietuva, Vokietija) Björn Schwarze (violončelė, Vokietija) Nathalie Glinka (fortepijonas, Vokietija) Balandžio 23 d., ketvirtadienį, 18 val.

Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Paulius Gefenas (fleita, Lietuva, Belgija, Prancūzija) Agnė Keblytė (arfa, Lietuva, Prancūzija) Vytautas Martišius (altas, Lietuva, Austrija) Giedrė Žarėnaitė (smuikas, Lietuva) Ignė Pikalavičiūtė (violončelė, Lietuva) Balandžio 23 d., ketvirtadienį, 15 val.

Mykolo Romerio universitete Balandžio 24 d., penktadienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje Balandžio 25 d., šeštadienį, 17.30 val. Šeduvos Švento Kryžiaus atradimo bažnyčioje UTRECHT QUINTET Remigijus Kažukauskas (fleita, Lietuva, Olandija) Mary-Ann Eesseear (smuikas, Estija) Hannah Donohoe (I altas, Australija) Lorena Garcia Fernandez (II altas, Ispanija) Jannis Nina (violončelė, Graikija)

Gegužės 5 d., antradienį, 18 val.

Kauno valstybinėje filharmonijoje Gegužės 6 d., trečiadienį, 19 val.

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Daiva Gedvilaitė (mecosopranas, Lietuva, Vokietija) Povilas Bingelis (fagotas, Lietuva, Šveicarija) Marco Alesi (fortepijonas, Italija) Liudas Mikalauskas (bosas, Lietuva) Šviesė Čepliauskaitė (fortepijonas, Lietuva) Festivalio kamerinis orkestras (Lietuva).

Vadovas Robertas Bliškevičius Gegužės 8 d., penktadienį, 18 val. Čiurlionio namuose Vilniuje Marco Alesi (fortepijonas, Italija) Gegužės 8 d., penktadienį, 18.45 val.

Alytaus Šv. Angelų bažnyčioje Paulius Gefenas (fleita, Lietuva, Belgija, Prancūzija) Marta Lukošiūtė (mecosopranas, Lietuva) Virgilijus Noreika (tenoras, Lietuva) Aleksandras Vizbaras (fortepijonas, Lietuva) Muzikologas Vaclovas Juodpusis Gegužės 10 d., sekmadienį, 14 val.

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Gegužės 12 d., antradienį, 17.30 val.

Varėnos kultūros centre Virginijus Barkauskas (vargonai, Lietuva, JAV) Robertas Beinaris (obojus, Lietuva) Evaldas Andziulis (mušamieji, Lietuva) Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos jaunių choras „Varėnė“.

Vadovė Ilona Zalanskienė

Balandžio 28 d., antradienį, 18 val.

Taikomosios dailės muziejuje Balandžio 29 d., trečiadienį, 17 val.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje Balandžio 30 d., ketvirtadienį, 15 val.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje Fortepijoninis trio GIL Ieva Dūdaitė (fortepijonas, Lietuva, Olandija) Alfredo Reyes Logounova (smuikas, Meksika) Rolando Fernandez Lara (violončelė, Kuba) Marija Dūdaitė (sopranas, Lietuva)

Muzikos barai / 63

Muzikų sąjungoje Lietuvos muzikų sąjungos narių dėmesiui LMS tarybos sprendimu 2015 m. balandžio 18 d. (šeštadienį) Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje (Gedimino pr. 32-2, Vilnius) vyks metinė Lietuvos muzikų sąjungos konferencija.

Konferencijos pradžia – 11.00 val.

Dalyviai registruojami nuo 10.30 val.

SRTRF remia: projektą „Muzikinio gyvenimo ir kultūros politikos aktualijos“ – skiria 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų; projektą „Stebuklingas muzikos pasaulis“ – skiria 2 000 (du tūkstančius) eurų;

Darbotvarkė 1. LMS prezidentės ataskaita.

2. Revizijos komisijos ataskaita.

3. LMS pažymėjimų įteikimas naujiems nariams.

4. LMS veiklos gairių pristatymas.

5. Pasisakymai, diskusijos.

Prašytume iki balandžio 17 d. pranešti apie dalyvavimą ir registruotis diskusijoms elektroniniu paštu info@muzikusajunga.lt arba tel. (85) 2121615.

Informacija NESUMOKĖJUSIEMS NARIO MOKESČIO Nesumokėjusius nario mokesčio už praėjusius ir (arba) 2015 metus prašome tai padaryti iki konferencijos (balandžio 18 d.). Mokėti galima ir internetu.

Mūsų rekvizitai: Lietuvos muzikų sąjunga, kodas 190749274 atsisk. sąsk. LT51 7300 0100 0245 0037 Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000 Primename, kad dalyvavimas konferencijoje yra kiekvieno LMS nario pareiga. Jeigu dėl pateisinamų priežasčių dalyvauti negalėsite, įgaliokite kurį nors LMS narį, pasirašydami su juo Balso teisės perleidimo sutartį. Sutarties formą galite atsisiųsti iš interneto svetainės www.muzikusajunga.lt (skyrius „Dokumentai“), gauti elektroniniu paštu arba Lietuvos muzikų sąjungos būstinėje.

Lietuvos muzikų sąjungos administracija

Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas

SVEIKINAME!

JUBILIEJINES SUKAKTIS ŠVENČIA Mūza RUBACKYTĖ, pianistė, tarptautinių konkursų laureatė, LMTA profesorė (gegužės 19 d.)

Jūratė LANSBERGYTĖ, vargonininkė, muzikologė (gegužės 30 d.)

Renata MARCINKUTĖ-LESIEUR vargonininkė, LMTA docentė, vargonų ir klavesino katedros vedėja, Religinės muzikos centro pirmininkė (birželio 23 d.)

Muzikos barai / 64

Įteiktos 2014 m. Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Tarp apdovanotųjų yra ir fortepijoninis trio „FortVio“ – Indrė Baikštytė, Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Povilas Jacunskas.

Sveikindamas laureatus Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius sakė, kad kasmet teikiama premija yra dėmesio ir padėkos ženklas už visai valstybei, jos dabarčiai ir ateičiai svarbius darbus. „Esate tikrieji pamatinių vertybių skleidėjai, nes tik puoselėdama savąją kultūrą ir meną tauta niekada nepaklys globalioje erdvėje“, – pabrėžė Vyriausybės vadovas.

Ministro Pirmininko teigimu, vienas Vyriausybės prioritetų – sudaryti kuo geresnes sąlygas kūrybai ir jos sklaidai, siekti, kad kultūros ir meno kūrėjai jaustųsi oriai ir galėtų atsidėti savo pagrindinei misijai.

Vyriausybės kultūros ir meno premijomis siekiama skatinti Lietuvos, taip pat pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno kūrėjų veiklą. Kasmet įteikiama 12 premijų, laureatus atrenka komisija, kuriai šiuo metu vadovauja Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. dr. Vytautas Martinkus.

Vyriausybės premijos skiriamos nuo 1997 m. Premijos dydis – 340 bazinių socialinių išmokų.

Premijos gali būti skiriamos pavieniams asmenims arba kolektyvams. Premija, skiriama kolektyvui, paskirstoma po lygiai visiems jo nariams.

MB inf.

Dainiaus ČEPLOS nuotr.

Arvydo NEKROŠIAUS nuotraukos

16-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė 2015 m. vasario 19 - 22 dienomis

2015 m. rugpjūčio 1 d. – rugpjūčio 10 d.

Daugiau informacijos www.muzikusajunga.lt