Fabio Stassi
paskutinis čarlio čaplino šokis Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
vilnius 2014
UDK 821.131.1-31 St-103
Toma Gudelytė © vertimas, 2014 © Sellerio Editor, Palermo, 2012 Viršelis © Živilė Adomaitytė, 2014 ISBN 978-5-415-02359-2
Versta iš: Fabio Stassi, L’ultimo ballo di Charlot, Sellerio Editor, Palermo, 2012
Tarp svečių buvo ir Jaša Heifecas, žymusis smuikininkas. Visi garsiai paprašė, kad Heifecas ką nors pagriežtų, šis paėmė Čaplino smuiką ir pradėjo, tačiau apstulbo, o drauge su juo ir visi klausytojai, suvokę, jog iš smuiko stygų sklinda vien beprasmiški nedarnūs sąskambiai. Čaplinas nusišypsojo, paėmė iš Heifeco rankų smuiką ir sugrojo vieną Bacho fragmentą kairiąja ranka. Visos smuiko stygos buvo suderintos atvirkštine tvarka. – Matote, – tarė Čaplinas, – esu žmogus, sutvertas atbulai ir aukštyn kojomis. Kai kino ekranuose atsuku jums nugarą, regite tai, kas ne mažiau išraiškinga nei veidas. Aš iš esmės esu nugara. New York Times Book Review & Magazine 1920
m e t ų g ru o dž i o
12
diena
Be to, čia visada buvo, kas suka projektoriaus rankeną... Įrenginys čirškėdavo, garsas būdavo tarsi kepamo kiaušinio, maltos kryžius imdavo suktis drauge su užraktu, juosta slinkdavo trūkčiodama, lyg dviratininkas prie trasos posūkio: lėtas pedalų mynimas, prakaitas, įtemptas žvilgsnis ir galiausiai prasiveržimas... Tamsą skrodžiantis šviesos kalavijas. Išnirdavo iš dėžės ir imdavo plėstis, iš lėto, rėždamas dvi tobulas įstrižaines salėje... ir vien tai jau buvo įspūdingas reginys; galėjai tiesiog žiūrėti, iki galo nesuvokdamas: dūmai ir šviesa, išryškinanti dulkes, nieko daugiau tik dulkės, mažytės pakibusios dalelės, plaukiojančios ore: jos kildavo ir leisdavosi, vaikydavosi viena kitą ar žaisdamos mėgdžiodavo visatą... bet primerkęs akis ir įdėmiai įsižiūrėjęs tame dulkių sūkuryje netrukus išvysdavai vyrus vėplio ūsais, policininko lazdą, šunį, žarną sodui laistyti, seną fordą, skriejančius kreminius tortus, gazuoto vandens sifoną, iš fabriko išeinančius darbininkus, atvažiuojantį traukinį ir lengvai sklandančius žavingų moterų siluetus: šiame šviesos pluošte regėdavai moters klubus, bet veltui būtum mėginęs juos paliesti, tau niekada nebūtų pavykę. Visa tai nutikdavo šviesai dar nespėjus atsimušti į kliūtį ir dulkių dalelėms susidėlioti į vaizdą. Ūsams prilipti vyrų
panosėse, moterims nusileisti ant žemės ir daiktams įgauti pavidalų. Tai trukdavo tol, kol būdavo įveikiamas atstumas tarp kino projektoriaus ir baltos drobės salės gale. Man kinas buvo tos kelionės laikas. Pirmaisiais kartais aš net neatgręždavau galvos. Manęs nedomino patys filmai, mane tedomino dulkės, pasklidusios ore, jų judesys. Kai imsiu pasakoti savo istoriją, kartojau pats sau, pradėsiu kaip tik nuo to. Nuo akimirkos, kai kino projektoriaus rankena pradeda suktis. Mano istorija visa telpa į tą sienos nesiekiančią erdvę. Patikėsite ar ne, bet tai istorija apie žmogų,kuris išrado kiną anksčiau nei broliai Liumjerai ar nei Maksas Skladanovskis bioskopą. Nespalvotoji arlekinada Kalėdų naktį. Romantiška pantomima pjuvenų, juoko ir ašarų pasaulyje.
Vidinė scena, naktis 1971 m e t ų g r u o dž i o 24 - o j i
1971-ieji, Kalėdų naktis. 82-ejų metų vyriškis uždega kambaryje šviesą. Panirusi į minkštą krėslą, įsisupusi į apsiaustą, greta lango sėdi Mirtis. MIRTIS
Laukiau tavęs.
Vyriškis vilki nudrengtomis, beformėmis kelnėmis ir itin aptemptu švarku. Kilsteli nuo viršugalvio katiliuką lyg pasisveikindamas. VYRIŠKIS Aš taip pat. Prieš šešiasdešimt metų viena aiškiaregė MIRTIS
man sakė, kad ateisi kaip tik šią dieną. Ar dėl to taip pasipuošei?
Vyriškis ima vaikštinėti po kambarį pavargusiais pingvino žingsniais. Užkliūva už vienos kėdės kojos ir atsiprašo jos. Atsiprašo ir kilimo, ir lempos, stovinčios prie sienos. Senė jį stebi rimtu žvilgsniu. Tada vyriškis stabteli, nusiima nuo galvos katiliuką. VYRIŠKIS Tenorėjau tave prajuokinti. 9
MIRTIS
Neprajuokintum net vaiko. Metas baigti šią kvailą komediją, reikia eiti.
Vyriškį apima ta pati panika kaip ir prieš debiutą Niujorke... Stengiasi išspausti kokią juokingą grimasą, bet pajunta, kad tuoj pravirks. VYRIŠKIS Mano sūnui Kristoferiui vos devyneri ir jam dar manęs MIRTIS VYRIŠKIS MIRTIS VYRIŠKIS
MIRTIS VYRIŠKIS
MIRTIS VYRIŠKIS MIRTIS VYRIŠKIS
reikia. Norėčiau matyti, kaip jis auga, dar nors truputį. Turėjai pamąstyti apie tai, kai paleidai vaiką į pasaulį būdamas tokio amžiaus. Mano žmona visada sakydavo, kad ištekėjo už jaunuolio. Tavo žmona yra labai miela moteris... Taip neteisinga. Aš šaukiausi tavęs daugybę kartų, kai buvau toks mažas, koks dabar yra mano sūnus, ir gyvenau palėpėje, Londone, kai kaskart atsisėdęs lovoje trinktelėdavau galva į lubas, o mano motina žvelgdavo pro langą... Tada dar nebuvo atėjęs tavo laikas. Aš verkdavau ir kartodavau mūsų namų adresą, kad tu ateitum manęs pasiimti: paskutinis Paunelo Terasos aukštas, 3 namo numeris. Liaukis. Jau darosi vėlu. Palauk, aš tave prajuokinsiu, tai viskas, ką moku. Dar niekam tai nėra pavykę. Aš tave prajuokinsiu, esu tuo įsitikinęs. Žiūrėk.
Vyriškis mėgina atlikti įvairius triukus, tačiau bergždžiai. Jau seniai jų niekam nebuvo rodęs. MIRTIS
10
Tu išties virtai apgailėtinu seniu. Eik persirengti, juk nenorėsi išeiti šitaip atrodydamas.
Vyriškis jaučiasi prislėgtas, dirbtiniai ūsai atlimpa nuo panosės ir nukrenta žemėn, bet kai pasilenkia jų pakelti, netikėtai skausmas surakina nugarą. Vyriškis taip ir nepajėgia atsitiesti, lieka prikaustytas ties kilimo viduriu: įveiktas, susenęs ir kenčiantis. MIRTIS
Cha, cha!
Vyriškis sutrinka. Jam atrodo, kad Mirtis nusijuokė, bet skausmas užgulęs ausis. Ir vis dėlto jis neapsiriko. Mirtis juokias, jos akyse sužvilga ašaros. VYRIŠKIS Tu juokiesi... MIRTIS VYRIŠKIS MIRTIS VYRIŠKIS
MIRTIS VYRIŠKIS MIRTIS VYRIŠKIS MIRTIS VYRIŠKIS
Aš juokiuosi iš tavęs. Tik pažiūrėk, kaip atrodai. (veltui stengdamasis atsitiesti) Sakei, kad dar niekam nėra pavykę tavęs prajuokinti. Ne, niekam, tu teisus. Cha, cha! Siūlau tau lažybas (taria tai kamuojamas sopulio, nepatogiai sulinkęs): tu grįši kasmet per Kalėdas, ir jei man pavyks tave prajuokinti, leisi pagyventi dar metus iki kitų Kalėdų... Nemanyk, kad bus taip paprasta, nes šiandien aš leidausi prajuokinama. Aš stengsiuosi. Neturėčiau leistis į derybas su aktoriumi. Aš tau siūlau sąžiningas lažybas. Gerai jau, gerai, Valkata, grįšiu po metų, tu juos užsitarnavai: tiesą sakant, gera pasijuokti. Tuomet iki kitų Kalėdų.
Mirtis pradingsta iš krėslo. Vyriškis vargais negalais pasiremia į rašomąjį stalą ir su palengvėjimu giliai atsidūsta.
Pirmoji kino juostos ritė
Ko r s j ė
prie
Ve v ė s ,
197 7 m e t ų g r u o dž i o 24 - o j i
Brangusis Kristoferi Džeimsai, Šį vakarą aš švęsiu savo aštuoniasdešimt aštuntąsias Kalėdas kartu su šeima, kaip ir praėjusiais metais, ir istorija, kurią ketinu užrašyti, yra mano dovana tau. Lieku skolingas tau tai, ko negaliu grąžinti. Esi mano jaunėlis sūnus, tau vos penkiolika metų, ir aš pradėjau tave jau peržengęs savo septyniasdešimtmetį. Augsi be manęs. Todėl turiu pasiskubinti, kol mano dingimas dar nespėjo sukelti triukšmo visame pasaulyje. Kaip teigė viena San Fransisko būrėja 1910-aisiais, mirtis nuo bronchų ir plaučių uždegimo mane turėjo ištikti prieš šešias Kalėdų šventes, po to, kai visą gyvenimą nugyvenau lydimas neįtikėtinos sėkmės. Štai jau šešeri metai, kai per kiekvienas Kalėdas mane aplanko Mirtis. Ji atsisėda priešais ir ima manęs laukti. Tuomet 12
aš apsirengiu valkatos drabužiais ir rodau jai vieną iš savo senųjų komiškų scenų. Jei Mirtis nusijuokia, leidžia man gyventi dar vienus metus. Taip mudu esame sutarę. Nemirsiu tol, kol gebėsiu ją prajuokinti. Bet turiu pripažinti, kad pastaruoju metu kiek aprūdijau. Nebūčiau išpešęs iš jos nė šypsnio, jei ne mano senatvė, pats komiškiausias amžius, koks tik gali būti. Tie šešeri metai man buvo išties begalinė palaima. Troškau matyti tave augantį, tvirtėjantį, besimokantį muzikos. Tačiau šį vakarą Senė, įsitaisiusi mano krėsle, išliks rimta ir abejinga net ir pačiam tobuliausiam sąmojui. Nes tai, kas tobula, Kristoferi, neprajuokina. Šiandien paskutinį kartą velkuosi Valkatos kostiumą. Jaučiu tai visais savo kaulais, o kaulai man dar niekad nemelavo: netrukus turėsiu palikti sceną. Nors iš esmės man negaila, kad Senė išsiveda mane tokią dieną – kai visas pasaulis švenčia vieno kūdikio gimimą. Šias paskutines valandas noriu praleisti kartu su tavimi. Turiu dar daug ką tau pasakyti. Pasipuošiau nuo galvos iki kojų, kaip kadaise, išryškinau akis juodais vokų šešėliais ir atidariau dėžutę su dirbtiniais ūsais: jei deramai jų nepritvirtinsiu, baigta. Dabar rašau tau prie mažo buksmedžio staliuko, įlindęs į savo kambario kampą. Tikiu, kad prie mažų, o ne prie gremėzdiškų stalų lengviau sutelkti mintis ir nereikia jų vaikytis sienomis it kokių sprunkančių driežų ar gekonų, užtenka ištiesti ranką ir nučiupti mintis už uodegos. Apie mano gyvenimą viskas ar beveik viskas žinoma. Prieš kelerius metus išleidau savo autobiografiją, ji buvo visur pardavinėjama ir apie mane buvo primarginti šimtai 13
puslapių. Vien paminėtas, mano vardas kelia susižavėjimą kiekviename pasaulio kampelyje, tiek Birmoje, tiek ir Ugnies Žemėje. Gal vertėtų ištarti vardą personažo, kurį išgalvojau vieną lietingą 1914 metų popietę, kurdamas trumpametražį filmą, kai vyrų drabužinėje rinkausi netinkamo dydžio aprangą. Bet šiuos anekdotus ne kartą ir įvairiai esu pasakojęs, nors ir pats visada nustembu prisiminęs, kaip mįslingai ir paprastai gimė Valkata, The Tramp, kaip jį vadina amerikiečiai. Vis dėlto niekam niekada nesu atskleidęs, kaip iš tikrųjų prasidėjo mano karjera, nei pasakojęs istorijų, kurias dabar ketinu užrašyti, nes niekas, netgi tavo motina, manoji Una, nebūtų jomis patikėję. Nenorėjau atskleisti brangiausios savo egzistencijos paslapties, tam tikro vaikiško pažado, kad galėčiau pasakyti, jog likau jam ištikimas, mat jis atperka visas mano klaidas, prieštaravimus ir prisiminimų chaosą. Bet šiandien esu ganėtinai senas ir man jau nusišvilpt ant savo reputacijos ir įvairių nuogąstavimų. Sulaukus tokio amžiaus lengva susipainioti. Kita vertus, kaip galima patikėti, kad spaudei ranką Debiusi ar Stravinskiui, Rubinšteinui, Brechtui, Gandžiui, kad žaidei tenisą, mūvėdamas trumpučiais šortais, su Eizenšteinu ir Bunjueliu, kad dalyvavai princų, karalių ir prezidentų pobūviuose ir kad pats Albertas Einšteinas lyg vaikas apsiašarojo iš juoko, žiūrėdamas tavo filmus? Mano atmintis yra tokia neįtikėtina drabužinė, kad pats nebežinau, ar tai, kas joje yra, patyriau iš tikrųjų, ar tik susapnavau. Negaliu nubrėžti aiškios ribos tarp to, kas nutiko man iš tiesų, ir to, ką aš pats vis kūriau savo galvoje. Ir tegu mano senatvė 14
atrodys kiek komiška, man dėl to tik geriau, nes, skirtingai nei manoma, buvau perdėm rimtas ir tobulumo besivaikantis žmogus. Po Vietnamo gėdos išgyvenę makartizmo šalininkai ar koks pavydus kolega pagaliau galės panaudoti mano kliedesingas kalbas apie teisingą, laisvą ir žmogišką visuomenę mano pamišimui įrodyti. Kita vertus, juk naciai manęs irgi nekentė, nors man ir nenusišypsojo laimė gimti žydu. Jie uždraudė mano „Aukso karštligę“, pripaišė man didelę lenktą nosį ir priklijavo žyduko akrobato, atstumiančio, tiek pat ir nuobodaus, etiketę. Man tai buvo ne pirmas patirtas persekiojimas ir tikrai ne paskutinis. Pensilvanijoje ar Pietų Karolinoje kukluksklano nariai ir evangelikų dvasininkų bendrijos – dešimtys šaunių Amerikos krikščionių, laisčiusių benzinu ne vien celiulioidines juostas, – cenzūravo ir iš pat pradžių uždraudė mano filmus. Tačiau net ir svastikomis apsikarstę vyrai nepajėgė uždrausti mano valkatai, kuris iki tol savo šiurkščiu balsu tebuvo padainavęs vieną beprasmišką dainelę, užlipti į pačią svarbiausią Europos tribūną, persirengusiam barzdaskučiu – niekam iki tol dar nebuvo pavykę atimti mikrofono iš Hitlerio... Nulipusio nuo tos pakylos, daugiau jo nebemačiau. Jis nutolo lyg dulkių debesis Aušvico ar Buchenvaldo laukais: viskas, ką turėjo pasakyti, pasakė tąsyk. Tačiau šį vakarą aš pats pamėginsiu viską tau papasakoti vienu atsikvėpimu, ir nenorėčiau, kad mane kas nors pertrauktų pačioje įdomiausioje vietoje. Iš tavęs prašau tik trupučio vaizduotės, nes manoji istorija yra apie tai, kas liko toli nuo švytinčių Šveicarijos pievų, supančių mūsų namus. Tada 15
negaubė jokia ežero ar kalnų ramybė, tais laikais, kai valkata iš tikrųjų buvo valkata, nesuvaidintas. Metas tau žinoti, kur aš iš tiesų gimiau: ne Londone, kaip visur rašoma, nors niekas dar nerado jokio tai patvirtinančio dokumento, o juodoje girioje netoli Smediko, pačioje Anglijos širdyje, gatvės artistų vežime, pavadintame „Čigonų karalienė“. Praėjus metams po to, kai Luji Ėmė Ogiustenas Le Princas nufilmavo pirmą trumpametražį filmą kino istorijoje: vieną epizodą, trunkantį dviejų sekundžių amžinybę. Nuo pat pradžių cirkas, kinas ir mano gyvenimas susipynė kur kas glaudžiau, nei žmonės gali įsivaizduoti. Vos išvydau pasaulį, tėvai tučtuojau išsiskyrė. Taip jau susiklostė. Žinai, kad tavo senelė Hana dirbo varjetė aktore. Ji pasivadino Lìly ir turėjo tikrą talentą nutaisyti grimasas. Priglausdavo rankas prie lango stiklo, tarsi skaičiuotų kito žmogaus širdies dūžius. Ji tyrinėjo žmones. O paskui juos mėgdžiojo: kaip vaikšto ar sveikinasi kilstelėdami kepures, kokios jų minos. Bet vieną dieną jos vidus ėmė skilti, ji prarado balsą, miegą ir alimentus (10 šilingų per savaitę), jos grožio šviesa apsiblausė ir Hana gan greit palūžo. Tavo senelis irgi buvo artistas. Profesionalus dainininkas, improvizuotojas ir deklamuotojas. Anot tavo senelės, panašus į Napoleoną Bonapartą, bet, kaip ir dauguma teatro žmonių, be saiko gėrė. Tėvo aš beveik niekada nematydavau, o kai pasitaikydavo proga jį sutikti, jis palikdavo man nemalonų įspūdį. Alkoholis pasiglemžė visą jo žavesį, sužlugdė jo karjerą ir užnuodijo kraują. Paskutinį kartą sutikau jį viename Kening16
tono kelio bare. Tada, beje, pirmą kartą gyvenime tėvas mane apkabino. Kur kas dažniau matydavau senelį, keitusį batų padus Londone, mažame Ist Leino skersgatvio bute, net pasvajodavau tapti batsiuviu kaip jis. Mane žavėjo šis amatas. Patiko odos ir klijų kvapas, tas rankų darbas ir ta kantrybė, kurios jam reikėjo. Senelis buvo pasistatęs darbastalį lauko pusėje ir tūnodavo ten kiauras dienas, netgi naktis. Jo žmona nebegyveno kartu: ilgus metus siuvusi viršutines batų dalis, ji leido sau kiek prasiblaškyti su jaunesniais vyrais. Šeimos juodoji avis. Deja, mažai teko su ja bendrauti, tačiau kaip tik šiai bastūnei, pardavinėjusiai gatvėje dėvėtus švarkus, esu dėkingas už sąmoningumą, kad mano gyslomis neteka nė lašelio mėlynojo kraujo. Laimė, drauge su manimi visada būdavo Sidas, mano vyresnėlis brolis, be jo nebūčiau nieko doro nuveikęs. Sidas mokėjo įkvėpti kitam pasitikėjimą: kai reikalai pakrypdavo į blogąją pusę, jis imdavo savo trimitą ir pūsdavo taip juokingai išsprogdindamas žandus, kad išsklaidydavo visą liūdesį. Sidas taip pat mokėjo kurti kalambūrus, naujas greitakalbes, vaikiškas eiles ir atminties žaidimus, skirtus nykioms dienoms. Dėl piniginių šeimos sunkumų porą žiemų mudu su Sidu praleidome našlaičių prieglaudoje, pietiniame Temzės krante, bet jau penkerių metų debiutavau teatre, kur pavaduodamas mamą sudainavau Džeko Džounso dainą. Ji užsikirto pačiame dainos viduryje ir nebežinojo, kaip tęsti toliau. Tai buvo pirmas jos ligos požymis. Sceną užliejo nepasitenkinimų 17
lavina: švilpesiai, pagalvės, monetos. Tą dainą mokėjau mintinai ir pasirodžiau išties įspūdingai, nors dabar pernelyg paprasta teigti, kad turėjau tam pašaukimą. Juk iš tiesų pasidaviau rampos šviesoms tik tam, kad išgelbėčiau savo motiną nuo pažeminimo ir beprotybės, ir paskui, kad ir ko ėmiausi, išliko tas nirtulingas gėdos apimto vaiko pasiryžimas tapti geriausiu aktoriumi pasaulyje. Vėliau mes persikėlėme į Mančesterį, išmokau šokti kaukšėdamas klumpėmis ir drauge su kitais septyniais berniūkščiais patekau į trupę „Eight Lancashire Lads“. Žmonės ateidavo pažiūrėti, kaip mes šokame, ir smagiai leido laiką. Londono „Hipodromas“ mus nusamdė pasirodyti viename pantomimos spektaklyje apie Pelenę. Per Kalėdas, kaip dabar. Praėjo aštuoniasdešimt metų, Kristoferi, ar tu gali patikėti? Aštuoniasdešimt ilgų ilgiausių metų. O vis dėlto tuos laikus atmenu geriau nei tai, ką valgiau vakar. Ten aš išmokau verstis kūliais, atlikti salto mortale, vaikščioti ant rankų. „Hipodrome“ buvo cirko arena, kurią prireikus pripildydavo vandens, kad scenografija ir šokiai atrodytų dar įspūdingiau. Mane apvilko kostiumu su uodega ir liepė trintis apie Pelenės kojas kaip katinui. Kaip tik čia, už šio cirko arenos, vieną vakarą repetuodamas katino vaidmenį ir nugirdau žymaus baltojo klouno Marcelino ir žonglieriaus Zármo pokalbį. Tada dar nemokė18
jau nei skaityti, nei rašyti, bet girdėti puikiai girdėjau, galiu prisiekti. Neužmiršau nė žodelyčio iš šio pokalbio. Jį vadina amžiaus išradimu, ar matei? Zarmo jo klausėsi, žongliruodamas trimis spalvotais kamuoliukais. Tai kinematografas, mano brangusis Marcelinai. Kurgi ne, kinematografas mus visus išsiųs namo, pamatysi. Kas beeis į cirką ar teatrą pasižiūrėti, ką krečia mimai ir klounai? Pažvelk į tai kiek kitaip: kur pasakyta, kad kinematografas sulauks sėkmės, nors jo žavesio ir negali paneigti. Būtų mano valia, aš tuodu prancūzus, apie kuriuos tiek pliurpiama laikraščiuose, savo rankom prismaugčiau. Jie net nesuvokia, kokį velnišką aparatą išrado. Liaukis, gana. Kinas taps menu, ir tau teks pakeisti savo nuomonę. Tai netikras pinigas, Zarmo, tai melagystė. Tu irgi lipdamas į sceną apsimeti esąs kitas, nei esi iš tikrųjų. Rodai tai, ko nėra. Argi ne toks tavo darbas? Aš esu mimas, Zarmo, aš rizikuoju. Visi mes per spektaklius rizikuojame patys. Trapecininkai, akrobatai ir dresuotojai rizikuoja savo gyvybe. Mes rizikuojame pralaimėti: neprajuokinti ar nenustebinti, ar nepralinksminti savo publikos. Scenoje mus gali ištikti širdies smūgis, iš baimės mes galime pamiršti, ką turime daryti. Bet mūsų emocijos yra tokios pat kaip spektaklį stebinčių žiūrovų. Mes visi kvėpuojame ta pačia būtimi, tą pačią akimirką. 19
Kinematografo taip pat lauks savi pavojai. Bet tai nėra tikrasis gyvenimas, tą akimirką, kai jis rodomas, Zarmo. Tai veiksmas, įrėžtas plokštėje, jį galima perdaryti tiek kartų, kiek tik nori, kol pavyksta. Tai triukas. Keistas tu žmogus, nesuprantu tavęs. Kad ir kaip ten būtų, ne anuodu prancūzus tau reiktų prismaugti... Ką turi galvoje? Kiną išrado ne jie, nors taip ir kalbama. O kas tada jį išrado? Nežinai? Čia visi tą žino... Aš nežinau. Matyt, esi išsiblaškęs... Na, tai kas jį išrado? Arlekinas. Arlekinas? Taip, būtent jis. Tas juodesnis už naktį tipas, valantis dramblių smėlį ir surenkantis suoliukus iš arenos? Taip. Bet juk jis – vargšas silpnaprotis. Ar atmeni Esterą, vengrę jojikę, kuri prieš kelerius metus spėjo išgarsėti, o paskui dingo nuo scenos? Praėjo daug laiko, bet kas galėtų ją pamiršti, ji buvo gražiausia kada nors Anglijoje regėta moteris, visi ją buvo įsimylėję. Ją įsimylėjo ir Arlekinas. Arlekinas buvo kada nors įsimylėjęs? Ką, tu manai, kad jis aklas ir neturi širdies? 20
Niekas jo nėra matęs su moterimi... Jis niekada jos ir neturėjo, nei merginos, nei žmonos, na ir kas? Manai, kad visi tie, kurie niekada neturėjo moters, nebuvo ir įsimylėję? O kaip tai susiję su kino išradimu? Susiję, mat Estera buvo siunčiama gastroliuoti į Ameriką, ir jis bijojo išprotėti. Iš kur tu viską žinai? Beprotė Frida, kuri tada pas mus dirbo moterimi-sviediniu, kas vakarą girdėdavo jį verkiant. Vieną naktį drauge su šuniasnukiu Džio Džio paklausė, kas nutiko. Daugiau nebegalėsiu jos regėti, atsakė jiems Arlekinas. Iš pradžių Frida pamanė, kad jis kalba apie dramblę ar baltąją Bengalijos tigrę. Cirko žvėrys irgi vyko į Ameriką. Regėsi ją prisiminimuose, Arlekinai, guodė Džio Džio. Mano atmintis tokia juoda, kaip ir mano oda, atsakė Arlekinas. Tada nupiešk ją. Paveiksliukai negali judėti, pakartojo Arlekinas. Paprašyk pono Bretčlėjaus fotografijos. Fotografijos irgi nejuda. O tu padaryk tokią, kuri judėtų. Nebūna judančių fotografijų. Tai tu sumanyk tokią, pasakė Džio Džio ir mirktelėjo Fridai savo apžėlusia akimi. Džio Džio toks jau yra, niekada nesuprasi, ar jis juokauja, ar kalba rimtai, visada iš visko šaiposi, ir tą vakarą buvo šaipomasi iš Arlekino. Frida jau gailėjosi ten atsidūrusi. Arlekino kalbėsena, liūdnas balsas Fridą sujaudino. Būtų norėjusi paliesti jo ranką, paguosti jį, bet to nepadarė. Nuėjo jausdama gniužulą gerklėje, pati nesuprasdama – kodėl. Bet nuo tada Arlekinas liovėsi verkęs. Kur suki, Zarmo... 21
Istorijos tęsinys paprastas: Arlekinas išmoko piešti. Man vis neaiškiau. Jis išmoko piešti judančius paveikslėlius, štai ką noriu pasakyti. Tu turbūt išprotėjai. Neišprotėjau, Marcelinai. Arlekinas užsidarė narve kartu su savo žvėrimis, pirma pasiėmė paprastą ir anglies pieštukus, kelis popieriaus lapus, paskui vario ir stiklo plokščių, sidabro druskų, želatinos, celiulioido ir dar kokios velniavos; jis rinko ir ardė keistus mechaninius prietaisus. Tarsi kamuojamas karštligės. Nežinau, kaip jam pavyko, bet sklando gandai, kad prieš patekdamas į cirką Arlekinas klajojo po Prancūziją paskui vieną keliaujantį fotografą. Jie prekiavo mugėse portretais už kelis centus, taip pat rėmeliais, astroliabijomis ir magiškaisiais žibintais*. Prireikus padirbėdavo samdiniais – perdažydavo kokios nors bažnyčios vitražus. Paistalai, tačiau ne kartą esu juos girdėjęs. Matyt, bus gimęs tamsiame kambaryje**, pakomentavo Džio Džio, išgirdęs šią istoriją. Šviesa bus jį apšvitinusi, chi, chi, chi... Tačiau iš šio pokšto niekas nesijuokė. Tiesa ta, kad vien tigrai ir drambliai žinojo, kam reikalingi visi tie jo eksperimentai. Arlekinas neūžaugai Hansui pasakė, kad treniruojasi neužmiršti. Esteros išvykimo išvakarėse viskas buvo parengta. Arlekinas pasislėpė tarp žiūrovų kojų, greta arenos posūkio, su medine dėže ant kelių, ir ėmė laukti akimirkos, kai ji įžengs į sceną... * Laterna magica. (It.) (Čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, vertėjos pastabos.) ** Camera oscura. (It.) 22
Ir... Ir su šia dėžele, sukdamas rankeną, nufotografavo, mano brangusis Marcelinai, bet tokią fotografiją, kuri nebuvo paprasta fotografija, – jo fotografija buvo gyva. Nori, kad aš patikėčiau, jog tas kvailys Arlekinas... Taip, Marcelinai, jis pagavo viską, net ir kraujo pulsavimą po savo oda. Tai neįmanoma. Jeigu tik būtum pasižiūrėjęs, patikėk, ir tau žemė iš po kojų būtų išslydusi, tave būtų supykinę, nes ten, viduje, viskas buvo apvirtę aukštyn kojom ir nuolat judėjo – arkliai, jojimo trasa, šviesos, – ir vykstant šiam povandeniniam žemės drebėjimui vien Esterai pavyko išlaikyti pusiausvyrą. Ponas Bretčlėjus, mūsų impresarijus, niekada to nesužinojo, antraip būtų pavertęs tai pagrindine savo cirko atrakcija: Nepraeikite pro šalį, ponai ir ponios, čia jūs išvysite LAIKO VAGĮ, vienintelį žmogų, galintį pavogti jūsų sielas ir jums jas parodyti! Ir kodėl niekas jam apie tai nepasakė? Kas būtų patikėjęs tokiu unikaliu išradimu, kurį padarė paprastas cirko tarnautojas, keičiantis smėlį žvėrims? Judanti fotografija! Juk tu ir pats netiki, nors esi vienas iš mūsų. Arlekinas nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Bet jis galėjo kam nors parodyti savo stebuklingąją dėžę... Parodė ją mums, vienintelei savo šeimai, tačiau jam nerūpėjo pagarsinti savo išradimo ar pripildyti Temzę svarų sterlingų, jis tai sukūrė vien dėl Esteros, kad mylimajai išvykus galėtų ir toliau matyti ją šokančią. 23
Man irgi patiktų išvysti ją šokančią, jei tai būtų įmanoma. Ar ji vėliau grįžo į Londoną? Ne, po ano nelaimingo atsitikimo daugiau nebegrįžo. Jos karjera taip ir baigėsi. Taip, tai buvo liūdna istorija. Galbūt toks buvo jos likimas: garsiausia Europos balerina nukrenta nuo žirgo, vos atvykusi į Ameriką. Ji buvo vienintelė. Vadinasi, tiki manimi? Ar egzistuoja koks nors įrodymas? Girdėjau pasakojant, jog trupei ruošiantis iškeliauti į naujas gastroles Arlekinas patikėjęs savo išradimą Hansui. Tai dovana, kurios neįteikiau jai atsisveikinimo dieną, pasakė. Važiuok į Ameriką ir perduok Esterai šią dovaną nuo manęs, ji priklauso jai. Tačiau niekas daugiau apie tai nieko nesužinojo. Nei apie Hansą, nei apie dėžę, nei apie Esterą. Išties keista istorija. Taip, keista. Paskutinis klausimas, Zarmo, kodėl visi jį taip vadina? Tą vardą jam sugalvojo vienas italas, prieš kelerius metus dirbęs mūsų cirke, juokais. Ei, Arlekine, kartą pašaukė jį, eikš čionai. Visiems tai pasirodė vykęs sąmojis. Nes Arlekinas yra vaivorykštės kaukė, o juodos vaivorykštės nebūna. Štai, Kristoferi, ką išgirdau tą dieną. Žodis žodin. Zarmo būtų palikęs tave be žado su savo žaidimais: jis gebėjo išlaikyti ant smakro stačią biliardo lazdą ir užmesti ant jos du žaidimo rutulius. Jis buvo toks gabus, kad atrodydavo, jog biliardo lazda 24
tuoj tuoj nukris; jis sakydavo, man prireikė metų, kad išmokčiau daryti klaidas. O Marcelinas buvo nuostabus mimas, kurio kinematografas galutinai atsikratė, bet jau gerokai vėliau. Jis išmokė mane visko, ką tik įmanoma atlikti su bambuko lazda, parodė, koks išraiškingas gali būti veidas nekrutinant galvos ir nenutaisant grimasų. Filme „Pelenė“ turėjau nuversti Marceliną nuo kėdės ir per repeticijas taip stengiausi, kad nedaug trūko, ir būčiau sulaužęs jam koją. Marcelinas pakilo nuo žemės, nusišluostė nuo kelnių dulkes, ir, užuot mane iškoneveikęs, pratrūko kvatotis. Tebesijuokdamas paėmė nuo žemės savo meškerę ir iš naujo užsilipo ant kėdės. Kaip tik tokį jį ir prisimenu, arenos vidury, su deimantiniu masalu žvejojantį patvinusiame smėlyje pradingusias choro merginas. Vilkėjo paltu ilgais skvernais, ryšėjo peteliškę prie baltos kaip ir jo skruostai liemenės ir nešiojo kepurę, kurią itin rūpestingai glostydavo. Scenoje jis netardavo nė žodžio, o juk turėjo patį gražiausią ir maloniausią balsą, kokį tik esu girdėjęs. Vieną vakarą prisėdo greta ir atskleidė, kad tikrasis jo vardas – Izidorius Marcelinas Orbesas Kazanova. Paklausiau, kaip jis tapo cirko klounu. Būdamas septynerių kartą užmigau liūto narve, tarė mirktelėjęs man, o kai prabudau, buvome jau pernelyg nutolę nuo Saragosos ir mano šeimos, kad galėčiau grįžti; norėdamas įsidarbinti, turėjau atlikti septynis šuolius su apsivertimais per galvą, žiūrint „Circo Barcelonés“ direktoriui. Suprantu, Kristoferi, kad tau šie pasakojimai atrodo svetimi ir nieko verti, tačiau per tas Kalėdas Marceliną garbino visas Londonas, o vėliau ir Niujorkas. Žvaigždė, kurį laiką 25
suspindusi taip ryškiai, kaip ir Hario Hudinio, iliuzionisto, žvaigždė. Ir nors Marcelinas gebėjo peršokti per aštuonis į eilę išrikiuotus vyrus ar pamėgdžioti bet kurią emociją visiškai nejudėdamas, jis visada išliko kuklus ir gyvenime suglumęs akrobatas. Kai mačiau jį paskutinį kartą, karjerai jau baigiantis, Marcelinas buvo tapęs vienu iš daugelio trimis „Ringling Brothers“ cirko takais skuodžiančių klounų, kai vienas nelaimingas atsitikimas, kino įsigalėjimas ir du žlugę restoranai privertė jį badauti. Užėjau į persirengimo kambarį. Jis lėtai valėsi grimą. Priminė man nukaršusį žvėrį, neįstengiantį net kilstelėti letenos, panirusį į melancholišką letargą. Marcelinas nelaukė, kol Mirtis ateis jo aplankyti: nusišovė Niujorke, viename varganame artistų viešbutyje „Hotel Mansfield“, 50-ojoje gatvėje. Tada aš nenutuokiau, apie ką juodu šnekučiavosi. Ir vis dėlto Arlekino istorija padarė man stiprų įspūdį, nors buvau vos aštuonerių metų vaikas. Tai buvo slaptoji repeticijų valanda. Trapecijos siūbavo, žonglierių kuokelės ir žiedai skriejo aukštyn, o klounų ant beformių nikeliuotų dviračių grimasos užtvindė areną. Man palei nosį pražirgliojo penkių metrų ūgio žirafa laibutėliu kaklu, mėlynu liežuviu ir dviem mažais rageliais ant galvos. Arlekiną mačiau porą kartų, bet jis buvo vienas iš tų, kurie niekada netriukšmauja, o dar toks juodas, kad jeigu baigęs valyti cirko areną naktį nuogas kirstų stovyklą, niekas jo nepastebėtų. Mane pasitiko moteris, vilkinti dryžuotu kostiumu, platesnė už kubilą. Ją pamačius kilo noras stumtelėti į vieną, 26
o paskui į kitą pusę, kad išvystum, ar toks apkūnus žinduolis gali apsiversti. Tai buvo Frida, moteris-sviedinys. Ji vaidino vieną Pelenės seserį, ir kokia plati turėjo būti patrankos, iššaunančios ją į orą, anga. Ko ieškai, Katinėli? – paklausė, mosuodama ranka man prieš akis. Jos smilius buvo storesnis už nupenėtą naminį žvirblį, o nagas padengtas sudžiūvusiu violetiniu glaistu. Tačiau mane nustebino jos balsas. Toks plonytis, kad jei būčiau aklas, pamanyčiau, jog tai kokia nors apetito netekusi grakšti mergina, vaikštinėjanti viena, ilgais plaukais ir didelėmis įdubusiomis akimis, lydima melancholijos šešėlio, gaubiančio liesas jos kojas. Nieko, sumiauksėjau, tik išėjau pasivaikščioti. Frida ėmė juoktis. Pasukau cirko žvėrių link. Dukart užkliuvau už to paties geležinio strypo, neatsiliepiau pašauktas pilvakalbio ir atsitrenkiau į meškiną šokėją, kurį dresuotojas laikė už letenos. Atleiskite, pone, ar nežinote, kur galėčiau rasti juodaodį Arlekiną? – paklausiau vyriškio dryžuotu kostiumu, liemene, su pirštinėmis ir lazda rankose, pasirengusio šokiams. Mažiau, tavo balsas labiau sutrūkinėjęs nei mano šonkauliai, ar tau kas negerai? Nužvelgiau jo barzdelę, pilką ir smailėjančią, jo garbanas ties smilkiniais; vyriškio kelnės, regis, slėpė ne kojas, o plonus medinius virbus. Net ir vilkėdamas drabužiais jis buvo ploniausias žmogus iš visų mano kada nors matytų. Vyriškis man bičiuliškai ištiesė ranką ir aš ją paspaudžiau, – pajutau, 27
kaip visi jo pirštų kaulai grėsmingai trakštelėjo. Vyriškis nusijuokė. Nebijok, šį pokštą mėgstu iškrėsti visiems. Čia, cirke, aš esu žmogus-griaučiai. Mano vardas Džekas. Anglijoje visi griaučiai pasivadina Džekais. O tu? Na, išties nepasakyčiau, kad esi aukštas vyrukas. Jo juokas man atrodė nedarnus ir nederamas. Jei ieškai Arlekino, rasi jį ten. Buvo malonu su tavimi susipažinti. Bet nespėjau pasišalinti, o iš vieno vežimo jau iššoko šmėkla ilgu raudonu durtiniu ir stipriai liemenį suveržusia juosta. Grėsminga gausybė plaukų styrojo jai aplink akis ir nosį, dengė skruostus, ausis ir nosies šnerves, kėsinosi į žandikaulius ir kaktą. Žmogaus tebuvo matyti vien vyzdžiai ir lūpos. Ir dar nuogos, pablyškusios rankos. Į ką taip spoksai, neūžauga? Netikėtai šmėkla, panaši į žvėrį, prabilo mano kalba. Tau reikėtų pamatyti jį, ryšintį kaklaraištį, tarė man žmogus-griaučiai, o paskui nutolo zigzagais netvirtu žingsniu. Džio Džio yra gražiausias kada nors gyvenęs pasakų princas. Stebėjau, kai juodu dingo už laiptuotos pakylos. Rimbo pliaukštelėjimas man pranešė, kad pagaliau pasiekiau žvėrių narvus. Nei iš šio, nei iš to, širdis man ėmė daužytis lyg sparnais plakantis paukštelis. Ponas Bretčlėjus, spektaklio „Pelenė cirke“ impresarijus, kaip skelbė Londono sienas apgulusios afišos, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Hmmm, prasti popieriai, tarė iš lėto kramtydamas kiekvieną skiemenį, kad dar suturėtų burnoje tabako skonį. Iš 28
pirmo žvilgsnio sakyčiau, kad esi tarpinio ūgio. Negaliu tavęs įtraukti į barzdotų pigmėjų gretas, nes esi pernelyg aukštas, bet ir į mago Rubeno kompaniją netinki. Apgailestauju, vaike, teks tau dar kurį laiką tenkintis katino vaidmeniu. Ponas Bretčlėjus nebuvo iš tų, kurie mėgsta tempti gumą. Pasakė, ką reikia, ir nuėjo rūkyti. Arlekinas kratė kibirą. Šiek tiek pasisuko. Krito keista šviesa, ir jo veidu nuslydo vėjo virš galvos išjudintos trapecijos šešėlis. Abidvi rankos buvo žemėtos. Trapecija grįžo atgal, ir mane išvydusio Arlekino lūpos prasivėrė šypsniui. Jis prisėdo ant arenos krašto, priešais tuščių kėdžių eilę. Kaip tik tokį jį atmenu, besišluostantį nuo pirštų drėgną žemę. Nežinau, kaip tau paaiškinti, tačiau buvau įsitikinęs – kaip gali būti įsitikinęs aštuonerių metų vaikas, – jog kadaise šios rankos irgi mokėjo žongliruoti ir muilinti publikai akis kuokelėmis, žiedais ir deglais, ir jog jau tada jos gydė žmogiškąjį ilgesį, – ir ne vaistais. Valydamas žvėrių narvus, Kristoferi, daug ko išmoksti. Pavyzdžiui, kad dramblio mėšlui išnešti reikia plačių kanapinių maišų, mažiausiai metro pločio, ir kad iš kupranugario mėšlo galima pasistatyti namą. Arlekino rankos – tos pačios rankos, kurios pirmosios sukūrė kinematografą – žinojo, jog dirvožemyje viskas sumišę: durpės ir mėšlas, dulkės ir pelenai, drėgni ir sausi sluoksniai. Dirvožemyje viskas virsta ta pačia sėja, ta pačia smėlio sauja. Net ir tyla, pilna žodžių, ar laikas, kurį sudaro prisiminimai, yra tarsi viena bendra šaknis. Bet mano kalbos veikiausiai atrodys tau tuščios ir nuobodžios, nelyginant išsiderinusi pianola, o jeigu ir toliau taip 29
iš lėto pasakosiu, Mirtis tikrai mane šįvakar išsives drauge. Ir vis dėlto prisiminimai man visada buvo labiausiai susiję su rankomis. Pasiklausyk šios istorijos. Kartą ponas Bretčlėjus papasakojo, jog broliams Bastiani buvo nusamdęs vieną berankį liliputą. Karo padariniai. Ar tridienės karštinės pasekmės. O gal toks jau gimė. Liliputą vadino Galijotu. Galėjo nuskambėti kaip pokštas, tačiau Galijoto dantys buvo neapsakomai stiprūs. Jei užmaudavai jam žąslus, panašius į tuos, kuriais žabojami arkliai, Galijotas galėdavo maždaug dešimt metrų nutempti cirko vežimą su žirafomis, klounais ir beždžionėmis. Šis pasirodymas visada padarydavo didelį įspūdį. Bėda ta, kad vieną dieną Galijotas pasiklydo. Cirkas viešėjo Sankt Peterburgo apylinkėse, netoli upės deltos. Galijotas pasakė, kad nori pažiūrėti, kaip atrodo apsnigtas kraštas, išėjo ir daugiau nebesugrįžo. Bretčlėjus kaltino brakonierius. Tundros vilkus. Teroristus anarchistus. Bet tiesa buvo kur kas paprastesnė. Galijotui nepavyko sugrįžti į cirko stovyklavietę, nes jis viską greitai užmiršdavo. Jis nebeatsiminė netgi to, dėl ko buvo luošas. Ir čia kalti visai ne įtempti žandikauliai, kurie priversdavo tvinkčioti jo smilkinius, o tas, kad jis nebeturėjo nė vienos rankos, kuri būtų galėjusi sulaikyti jo žingsnį ir neleisti prasmegti sniege. Praėjus trejiems metams mano tėvą palaidojo kaip vargetą Tutingo kapinėse, motiną galutinai uždarė į psichikos ligonių sanatoriją, o aš pradėjau bėgioti. Taip prasidėjo naujasis mano amžius. 30
Daugybė kilometrų bėgimo. Mano brolis Sidas įstojo į karinį jūrų laivyną, o aš svajojau tapti garsiausiu anglų bėgiku: maratonininku Čarliu. Treniravausi ištisus mėnesius, tapau fiziškai atsparus ir ištvermingas iki kraštutinumo, įveikęs dvidešimt mylių laimėjau dvidešimties svarų sterlingų premiją Notingame, ir po poros metų tik bjauri sloga sutrukdė man dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Tuomet verčiausi pakalnučių puokštelių prekyba prie Keningtono kelio užeigų, dar dirbau vieno barzdaskučio iš Andalūzijos pameistriu nedideliame jo salone, įsikūrusiame Česterio gatvėje. Jis teigė kartą skutęs patį Robertą Luisą Stivensoną. Kai klientų nebūdavo, andalūzas išsitraukdavo iš sandėliuko gitarą ir imdavo groti flamenką. Tai buvo jo gyvenimo aistra. Mokydavo mane, kad šią muziką sudaro didysis canto, gilusis canto ir mažasis canto, kaip ir viską, ir kad muzika jo viduje pažadina duende – tam tikrą kraują kaitinantį nerimą. Nelabai buvo aišku, ką jis norėjo pasakyti, bet jaučiausi jį suprantąs, tarsi čigonų vežime, kuriame gimiau, irgi būtų buvęs koks ispanų muzikantas. Mano pareiga buvo išmuilinti klientų veidus. Nepatikėtum, kaip jie skyrėsi vienas nuo kito: šiurkštūs, kampuoti, nutukę... Masažuodamas jų žandus, spontaniškai imdavau juos mėgdžioti veidrodyje, tai buvo stipriau už mane. Laukiantys savo eilės klientai stebėdavo mane ir gan greit visa kirpykla pratrūkdavo juoktis. Po kelių dienų įžeidūs klientai privertė darbdavį mane išvyti. Kitą savo darbą – durininko – praradau dėl to, kad laisvalaikiu iš nutekamojo vamzdžio išsilanksčiau ilgą pučiamąjį 31
ragą. Teisinausi tuo, kad visada mylėjau muziką, bet mane vis tiek atleido. Taip aš ėmiausi dviem škotams gaminti įvairius žaislus ir lošimo automatus, o šie juos pardavinėdavo mugėse, kol mane nusamdė Blakmoro teatro agentūra itin realistiškai suvaidinti laikraščių berniuką vienoje komedijoje pranašišku pavadinimu: „Iš skudurų į žvaigždes“. Netrukus man patikėjo pasiuntinio Bilio vaidmenį „Šerloke Holmse“. Kartą pavėlavau į vieną rytinį spektaklį, į kurį susirinko du tūkstančiai žiūrovų, mat už pirmą atlyginimą buvau nuėjęs pirkti fotoaparato ir niekas nežinojo, kur mane rasti. Atėjęs į drabužinę pamačiau, kad mane pavaduojantis aktorius jau pasirengęs žengti į sceną. Mane nudilgė toks stiprus skausmas, kad plyšo nosies kapiliarai. Tada buvau maždaug tavo amžiaus. Viena raudonplaukė aktorė čiupo mane ir įsitempė į moterų drabužinę, ir visos tos pusnuogės, vyresnės už mane artistės sustabdė iš nosies bėgantį kraują, nuvilko man drabužius ir puolė rengti su tokiu nuotaikingu ir veržliu šėlsmu, jog spėjo pačiu laiku išstumti mane į sceną. Gal kaip tik dėl tokio netikėto išgelbėjimo moterų nuogumas man visada sukeldavo sunkiai tvardomą euforiją ir entuziazmą. Broliui grįžus iš tarnybos kariniame jūrų laivyne, pagaliau patekau į didelį cirką, Fredžio Karno trupę „Fun Factory“, ten uždirbdavau tris svarus sterlingų per savaitę. Per pažintį su Karno neįstengiau išlementi nė žodžio. Šis pamanė, kad esu pernelyg drovus, liūdnas ir susiraukęs, kad galėčiau vaidinti, ir jei ne Sidas, jau dirbantis šiame cirke, Karno tikrai nebūtų manęs priėmęs. Galėjau būti mimu, bet ne aktoriumi. 32
Per dvi repeticijas priverčiau Karno pakeisti savo nuomonę. Išsigalvojau tokią aibę neegzistuojančių kalbų, pačių neįtikėčiausių tarčių, kad jis visiems laikams pakeitė nuomonę apie mano balsą. Dar po kelių savaičių Karno jau nuolat klausdavo mano nuomonės apie kiekvieną pasirodymą, ir galiausiai aš pasiūliau kelias geras idėjas jo scenarijams. Už mane gabesnis buvo tik vienas vaikis, nors jam dar reikėjo įgyti patirties: smulkaus sudėjimo, suglumusia mina, stirksančiais plaukais ir visada pasirengusiomis ašaroti akimis. Tuomet jis dar vadinosi savo tikruoju vardu – Artūras Stenlis Džefersonas, bet pasaulis jį vėliau pažins kaip Steną Lorelį. Į Ameriką pirmą kartą atvykome kartu gastroliuoti. Buvo 1909 metai. Tačiau viskas įvyko ne taip, kaip esu pasakojęs: laivas nuplaukia iki Kanados krantų, praplaukia Tera Novos salą, leidžiasi žemyn Šventojo Lauryno upe ir vieną lietingą ir ūkanotą dieną prisišvartuoja Kvebeke. Ne, mano brangusis Kristoferi, tikrąją kelionės istoriją aš pasilikau sau. Nesumelavau tik to, kad Londone buvau ką tik įsimylėjęs.Vieną penkiolikos metų mergaitę. Ji turėjo vyno spalvos plaukus, už amforos kaklą laibesnį liemenį ir man atrodė geriausia visų laikų šokėja. Iš tikrųjų ji atlikdavo antraplanį vaidmenį trečioje šokėjų eilėje, bet man pasitaikė ją išvysti persirengiančią užkulisiuose. Tada nedaug tetrūko, kad kvailai paslysčiau, ir jos draugės ėmė juoktis: mano mergaitė linksmai pažiūrėjo į mane savo rudomis akimis, aš nužvelgiau jos lūpas, kojas ir prisistačiau. Čarlis Čaplinas, – tariau sutrikęs. Hetė Kelė, – atsakė ji. Dvi ištisas savaites nepajėgiau išguiti jos iš savo minčių, it kokio laukinio vijoklio. 33
34