G. Bončkutė-Petronienė „Neįvykusi terapija“ by UAB Leidykla VAGA

Genovaitė-Bončkutė Petronienė

Neįvykusi terapija

Genovaitė Bončkutė-Petronienė

Neįvykusi terapija

Vilnius 2011

UDK 821.172-31 Bo-221

ISBN 978-5-415-02213-7

Skiriu savo dukrai SalomÄ&#x2014;jai

Normalumas – tai įvairaus laipsnio mažo intensyvumo asmenybės sutrikimų mišinys. j. jonsson, psichoanalitik as

Turinys

Dešimties virkštelių prakeiksmas Kitoks, daug platesnis pasaulis Lėto veiksmo tragedija Trise prieš egzistencinį siaubą Svečiuose pas tėvą be šeimos Derlingas ataskaitinis laikotarpis Norėčiau, kad tai būtum tu Buvo rytas, mes sėdėjom ant viršūnės

11 42 68 88 123 149 172 195

Dešimties virkštelių prakeiksmas

I Kiekvienas žingsnis artina mane geležinkelio stoties link. Į veidą pučia šiltas vasaros vėjas. Kaip vis dėlto gerai sugalvojau! Kelionės mane gelbėjo visą gyvenimą. Žinoma, iš pradžių kankina abejonės, bet po to – nauji kraštai, įspūdžiai, žmonės. Išvažiuoji sunaikintas, o grįžti toks šviežias. Nusmurgusios moterėlės į stotį tempia didžiulius krepšius. Žmonės, ir kam jūs grimztate į kančią? Reikia tik apsisukti ant kulno ir op – peršokti į kitą realybę, op – į dar kitą. Iš viso – jei kas nors negerai, liūdna, nyku, reikia suimti save į nagą ir persijungti. Persikelti į naujas spalvas ir veiklas, naujus susitikimus neišsemiamose pasaulio platybėse. Persijungimas sukuria stebuklingą tarpą, be to, iš perspektyvos daug geriau matyti tai, kas svarbu. Problemos auga kuo daugiau apie jas galvoji, galų gale niekada nebūsi patenkintas gyvenimu. Gyvybės esmė – tai apytaka ir kitimas! Judėti, judėti ir dar kartą judėti, geriausia – šuoliais.

Tiek kartų peršokau nuo vieno žmogaus prie kito. Ar būtų buvę geriau likti su pirmu, ar antru? Tikrai ne. Kai šuoliuoji, tikiesi iš likimo daugiau, nebekartoji klaidų, išgyveni naujo gyvenimo kūrimo stebuklą. Prie alaus kioskelio mirksta chroniški piliečiai. Šitie užsimiršinėtojai, žinoma, persistengė. Tokiais primityviais būdais kultūringam žmogui persijunginėti neprisireikia. Galima nerti į knygas, naujas veiklas, skrieti kaip vėjui virš galimybių pilno pasaulio. Persikrauti kaip kompiuteriui, numirti ir gimti iš naujo užmirštant viską – štai kur esmė! Perone prie spalvotų kuprinių būriuojasi turistai. Tuoj su jais susipažinsiu! Prieš kelionę mačiau tik vadą, jis man labai patiko. Visi mandagiai sveikinasi. Šalia žalio vagono kone vien moterys, vyrai kaip visad vėluoja. – Na ką gi, laikas į traukinį, – vadas ima dėtis kuprinę. – Nelauksim vėluojančių? Sakėt, bus dar trys vyrukai, – kažkodėl tai rūpi tik man vienai. – Jie vakar persigalvojo. Įkelsi kuprinę pati ar padėti? Traukinys pajuda. Užsiropščiu ant viršutinio gulto, kvepia traukinio patalyne. Keliausim be vyrų. Tai bent staigmena! Kodėl mums to nepranešė? Kita vertus, kodėl turėjo? Juk aš jų net nepažinojau. Žiūriu pro langą į lekiančius stulpus ir krūmus. Susėdę apačioje merginos pjausto sūrį, palydovė tuoj atneš arbatos. Visuose žygiuose vyrų būna daugiau nei moterų, o šitą bobų gvardiją lydi tik nuotaką apsikabinęs jaunavedys, senyvas vadas ir įsitempęs senbernis, bet net ir tie atsidūrė kitoje kupė. – Vadinasi, esi buvusi daug sunkesniuose žygiuose? Kodėl tuomet pasirinkai šį? – stebisi bendrakeleivė.

– Tai ilga istorija, – vienu smūgiu išjungiu smalsautoją. Tik valanda traukiny, bet mane jau apima negera nuojauta. Paaiškėja, kad niekas negeria kavos nei alkoholio, niekas nerūko, beveik visi vegetarai, matyt, dėl to jau dabar užsimanau dešros. Galvoju: gal jie ir nuodėmių neturi? „O tu tai tikrai turi“, – įsiterpia vidinis balsas motinos intonacija. Tokią beviltišką kompaniją matau pirmą kartą. Ir nutik būtent taip, kai man labiausiai reikia užsimiršti! Jaučiu, kaip kyla noras iššokti iš traukinio ir bėgti namo. O gal išlipti, kol nevėlu? Bet grįžti į tuščius namus? Likimo ironija – šiemet man sukako keturiasdešimt, šiemet sūnus išvažiuoja užsienin, ir aš šiemet pirmą kartą nesu įsipareigojusi jokiam vyrui. Turiu gerą darbą, pinigų, esu visiškai laisva. Ir visiškai nereikalinga. Tiek to, blogiausiu atveju atsiskirsiu nuo jų Lvove. Bet ką gi reikės daryti tris ilgas savaites? Taip įpratau dirbti, kad nieko neveikti dabar sunkiau už sunkiausią darbą. Kuo gi užsiimti? Nemaloniai trūksta oro. Langas, ko ir galima tikėtis iš sovietinio vagono, neatsidaro, naktį čia visai uždusim. Tad ką gi daryti? Lvove nusipirkti knygų? Bet ar aš noriu skaityti bet ką ir dar rusiškai? „O gal rašyti?“ – dingteli išganinga mintis stebint, kaip grupės maistininkė apačioje uoliai surašinėja paimtus produktus. Sąsiuvinį tai jau tikrai gausiu. Tai puikus daiktas savigynai. Pagalvosiu apie gyvenimą, pasižymėsiu vieną kitą mintį, šiuo metu iš tiesų neaišku, kaip toliau gyventi. Bendradarbė, žinoma, bėgtų pas psichoterapeutus. Tik ir gieda: „Kaaaaip maan padėėėjo.“ Kodėl psichoterapeutai, su kuriais susidūriau aš, nebuvo tokie? Viena išpasakojo mano paslaptis visam miestui, o kitas išvis nenorėjo manęs klausytis. „Net tavo psichoanalitikas tavęs nemyli“, – vidinis balsas vėl mane pašiepia, tarsi chroniškai konfliktuočiau pati su savim.

Geriau jau gydysiu save pati. Psichoterapijos prisižiūrėjau į valias, prisiskaičiau psichologijos knygų, o normaliai pamąstyti apie gyvenimą niekad neturėjau laiko. Mintis suaugusio akimis pamatyti savo praeitį, atsilaisvinti nuo nepaleidžiančių jausmų ir atsakyti į kankinančius klausimus nėra tokia jau bloga. Neketinau to daryti, bet nėra kitos išeities. Aš spąstuose. O jei nieko neišeis, įteiksiu tuos užrašus naujam, geresniam psichoterapeutui, tada jis mane tikrai supras ir patars, kaip gyventi toliau. Nepaniekinsiu nė vieno būdo, visų priešų pykčiui aš vis tiek atsigausiu. Tie žmonės man tokie svetimi. Taip trūksta kažko artimo! Jei dabar šalia būtų Benas, norėtųsi prisiglausti prie jo storo ir minkšto kūno ir pasiskųsti. Reikalavimų jis nemėgsta, o kai skųsdavausi, visad kilniai mane globodavo – guosdavo, glostydavo, vesdavosi į kavines. – Gal kepsniuką? Ar geriau silkutės su morkomis? – tebeskamba ausyse jo balsas. Ta skundus transliuojanti radijo stotis mano viduje buvo visada, po minutės skundai nejučia virsta meile sau, sušildo ir atgaivina. Būtų geriausia, jei gulėčiau Benui ant kelių, jis mane glostytų, o šalia sėdėtų dieviško gerumo bei išminties psichoterapeutas, kuriam aš pasakočiau ir pasakočiau savo gyvenimą. Dabar meile sau belieka pačiai ir užsiimti. Ne meilė, o onanizmas. Tai gal bent prasmę surasiu? Studentai niekur nedings, kiek paskaitų iškepsi, tiek suės, ir vėl ateis kiti, alkani. Skysta ta prasmė. Keista, bet Benui ji veikia. Greičiausiai jis ir dabar kažką traukia iš interneto, kuria knygų projektus, apšvies tamsų pilietį kultūros šviesa ir tikrai neis žudytis. Pabuvus kartu aš irgi to norėdavau – dirbti, vadinasi, gyventi. O gal labiau gaila prarastų namų? Peržengus Beno namų slenkstį, trumpam susitikę mūsų žvilgsniai nuslysdavo į skirtingas pu-

ses – žiūrėti nebuvo ko, viską jau matėm. Gal dėl savo mažumo, o gal dėl didelės raudonos sofos, prieš kurią mirgėjo ekranai, butas priminė gimdą, į kurią norėjosi įnerti, paplaukioti amorfinėj priešgimimo šilumoj ir vėl atgimti. Įsmukdavau į senamiesčio gaubiamą prieblandą ir nurimdavau. Kambario gilumoje Benas kaip Dievas kūrėjas ruošdavo valgyti, apsilaižydavo, pavadindavo patiekalą garbingu vardu, o aš laukdavau, kol būsiu pašerta. Bet nors valgiau aš, atrodydavo, jog visas butas mane įryja, o išeinant – išspjauna. Ir aš vėl likdavau viena. Jaučiu, kaip į akis tuoj plūstelės ašaros. Tikrai ne nuo tų prisiminimų pradėjau. Tris savaites nebus jokio kambario, net tuščio savojo. Dalinsiuosi erdvę su tais pašlemėkais. Jaunavedžiai įsitaisė prie stalo mūsų kupė ir vienas kitą tik glosto. Kaip norėtųsi pasimylėti! Bent tada gyvenime jautiesi iš tikro gerai. Kada paskutinį kartą mylėjausi? Negaliu atsiminti. Įdomu, ką man išvažiavus veiks Benas, – lauks sugrįžtančios ar trauks ieškoti artumo kitur? Et, kaip bus, taip. Daugiau apie jį negalvosiu. Gerai, kad nepasiėmiau telefono. Palikau tiek vyrų, net nebežinau, aš jį atstūmiau ar jis mane. Gyvenime visko tiek daug, Benas jame tik trumpai apsilankė. Anksčiau sapnuodavau tokį košmarą – aš išteku, o eidama link altoriaus suvokiu, kad nebenoriu tekėti, bet svečiai jau susirinkę ir mane veda kaip į skerdyklą. Tai sapnavau tiek kartų! Vedybos ir šeima ilgai man atrodė kaip nuodingas puvinys. Moterys apačioje vis garsiau juokauja, klega. Matyt, jau ima susidraugauti. – Juta! Ar valgysi? – Tuoj, lipu žemyn. Gyvenimas pasibaigė, o reikia keltis.

II Po pietų gerai miegasi, bandysiu užmigti. Traukinys – paskutinė galimybė pailsėti. Jei tas dvi paras iki kalnų pamiegosiu, galbūt jau laikysiuosi ant kojų, kitu atveju tikrai teks likti ukrainiečių kaime ir laukti grįžtančios grupės. Gėda kam ir pasakyti, kad prieš metus nešiau trisdešimties kilogramų kuprinę, o po ligos nepavelku ir dešimties. Dėl to ir išsirinkau pačią lengviausią kelionę. Mama dabar triumfuotų. Juk visą gyvenimą, kurį pragyvenau sveikiau už daugelį, ji uoliai skambindavo ir tūkstantąjį kartą klausdavo: – Kaip tavo sveikata? Tarsi tykotų, kol aš susirgsiu, o tada galėtų įkalinti mane ligoninės režiman ir gydyti. Gūdžiais vaikystės laikais mama net nėjo į darbą. Ji turėjo puikų užsiėmimą – nuolat mus slaugė. Aš kas mėnesį peršaldavau, o dar mane kankino klaikūs galvos skausmai. Man temdavo akyse, aš dejuodavau, daužydavau galvą į sieną, išvemdavau viską, ką suvalgydavau, bet ligos priežasties niekas taip ir nerado. Net brolis, mamos sūnus iš pirmos santuokos, kuris dėl nesutarimų su mano tėvu buvo ištremiamas pas buvusį mamos vyrą, grįžęs bemat susirgdavo. Vaikystėje atrodė, kad pagrindinis vaiko darbas – tai sirgti ir gydytis. Gerti šlykščius vaistus, kentėti klizmas, į verdantį vandenį merkti kojas ir patirti daugelį kitų kankinimų. Dar ir dabar akyse stovi eilė tamsiame vaikų poliklinikos koridoriuj. Įeinam pas gydytoją: – Na, ir kas gi vėl atsitiko tam ligų maišui? – Ji vėl kosi ir skundžiasi, kad skauda čia, – baksnoja man į nugarą mama.

Aš su siaubu suvokiu, kad ji rodo neteisingai, bet gydytoja supratingai linksi: – Vadinasi, vėl bronchitas... matau, antibiotikus ką tik gėrė... paskirkime stipresnių... Ji kažką rašo į išsipūtusią nuo ligų mano kortelę, aš sustingusi ant kietos kušetės kampo nedrįstu išsižioti. Keista ta mano vaikystė. Žinoma, bet kokią analizę reikėtų pradėti būtent nuo jos. Tada ir išsibarsčiau dalimis, kurias klijuoju iki šiol. Kai kas nors manęs klausia, kas ten buvo, man tarsi kvapą užgniaužia – ir aš nieko negaliu atsakyti. Regis, nieko ypatinga nenutiko, bet užgniaužia ir pradeda pykinti. O tėvų namuose mane iki šiol ištinka stabas – nejaučiu skonio, šalčio ar karščio, nesuvokiu savo minčių, bandau įsižnybti ir neskauda. Mama laksto aplink, kažką nesustodama šneka: – Ar nešalta? Gal duoti šiltesnes šlepetes? – Ar dabar valgysi vištytės, ar pašildyti vėliau? – Ar girdėjai, kad pas mus atidarė naują prekybos centrą? Aš pamąstau – kas gali išpirkti visas tas prekes? – Ką tu čia, motin, šneki, nieko nesupranti apie ekonomiką. Ateik, parodysiu naują garso izoliaciją, – tėvas kviečia mane į miegamąjį. Atsistojęs prie atnaujintos sienos jis atmeta galvą ir iš toli pradeda: – Nusprendėm su motina – užtenka to kaimynų klykimo, paskaičiavau garso bangų ilgį, plyšio storį, ištyriau izoliacines medžiagas – dabar nė garselio, gali nors kartis! Izoliacijos būna... – Palauk, tėvai, ką tu su tom izoliacijom. Gal kavos ir pyrago, jei vištos dar nenori? – iš virtuvės šaukia mama.

Man suspengia galvoje. Kažkodėl jaučiuosi tik žmogaus lukštu, iš kurio parvažiavus pas tėvus dingo siela. Įsigilinęs į paskaitą tėvas net nepastebi, kaip aš išslinkdama iš kambario tyliai sušnibždu: – Atsiprašau, aš truputį įlįsiu į vonią. Iš kambario girdisi tėvų postringavimai. Paleidžiu karštą vandenį. Gal jie net nepastebėjo, kad išėjau? Nuo deginančio vandens dalis pojūčių grįžta. Gera taip sėdėti. Bet kas su manim darosi? Kaip atgyti? – Ar nepaskendai? Višta jau laaukia! – pasigirsta po penkiolikos minučių. Nieko nebus, teks lįsti lauk. Įžengus kambarin, pojūčiai vėl dingsta. „Jei atsitiktų stebuklas – tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus, o gyventojus perkeltų į kitą planetą, aš, matyt, nesielvartaučiau“, – dingteli bjauri mintis. Tačiau vaikystė vis dar prilipusi prie manęs, ir tėvai tebėra tėvai. O juk savo tėvus aš linkusi pateikti kaip pavyzdį, ir kokie šaunūs jie atrodo aplinkiniams! Mano tėvas, nors jam jau septyniasdešimt, kuo sveikiausias ir dirba. Paskutinį kartą namuose vėl radau naują kompiuterį – panašu, kad ir lipdamas graban tėvas mėgausis pažinimo džiaugsmu. Jis groja smuiku, turi filmų, muzikos kolekciją. Mama dar ir dabar labai graži moteris, o su jos valgiais negali susilyginti niekas – kiekvienam mano gimtadieniui ji kepa vis kitą tortą, kurį žmonės dar ilgai giria. Mano tėvai nesipyksta, jie nuo ryto iki vakaro kalbasi, neseniai mačiau juos einančius susikabinus už rankų. Jie rūpinosi mūsų sveikata, išmokė dirbti, išmokslino. Perduota tik gera, tai ne fasadas, o tiesa. Bet pykinimas nepraeina.

III Teks prikelti detales, patirti jas iš naujo. Štai vaikų kambario langas, prie kurio priplojusi nosį trejų metų viena užrakinta bute kabau virš miesto. Po langu lyg upė ūžia gatvė, toliau matosi miesto panorama, o už miesto ant kalno riogso didinga karinė gamykla. Namuose yra ir daugiau kambarių, bet jie užrakinti. – O galima į virtuvę? – zyzdavau aš. – Negalima. Ko tau ten reikia? Turi būti tvarka! – po tėvo atsakymų nebekildavo jokių klausimų. Kad būtų tvarka, jis į duris įdėjo keturias spynas: – Tu dar nežinai, kokie yra žmonės! Galinėj laiptinėj ištuštino visą butą, nė vienas kaimynas nekrustelėjo. Prie tualetinio popieriaus jis pritaisė liniuotę, pagal kurią galima atsiplėšti tik nedidelį popieriaus gabaliuką, o atėjus svečiams man ir broliui nebuvo galima išeiti iš vaikų kambario. Karinė gamykla – tėvo darbovietė – mano antrieji namai. Ji man buvo gėris, kaip ir bet kas anapus vaiduokliškų namų, kuriuose, regis, mirdavau, durų. Į betoninėm tvorom juosiamą gamyklą specialia geležinkelio linija įvažiuodavo specialūs vagonai, darbuotojai gaudavo dideles algas, o ką ten gamino, taip ir nesupratau. Cechai buvo pilni bunkerių, įrengimų, staklių, kai kur sutikdavai darbuotoją su sunkiu guminiu kombinezonu. Įėjimas į teritoriją buvo griežtai saugomas, bet mano tėvas buvo didelis viršininkas. – Iš kur čia vaikas? – grėsmingai mane puldavo sargas, bet pamatęs tėvą iš karto nusaldindavo balsą: – Labą dieną, ponas Kirvaaiti. Kokia graži mergaaitė, grynas tėveelis!

Kadangi dėl nežinomų ligų numirdavo tai vienas, tai kitas darbuotojas, gamykla turėjo specialius gydytojus, porą savo sanatorijų. Šalia gamyklos nudžiūvo nemažas miško plotas, bet gamyklos cechai man atrodė baugiai gražūs. Kas sako, kad vaikui svarbu gamta, tikrai klysta. Vieninteliai vaikystės augalai – baisi mamos kaktusų kolekcija. Kartą tėvai mane išsivežė grybauti. – Nagi, Juta, kiek galima krapštytis! – tėvas norėjo rakinti mašiną. – Palauk, leisk vaikui apsirengti. Iškėliau koją lauk – aplink buvo drėgna, purvina, glitu, dvelkė supuvusiais lapais. Tuoj pat grąžinau koją ant sauso guminio kilimėlio. Tėvai mane dar ilgai kalbino, traukė už rankos. – Užrakinam tą ožką ir tegu sėdi! – nusispjovė tėvas. Daugiau manęs į mišką nesivežė. Namie su manimi niekas nežaidė ir nesikalbėjo – tėvai visą laiką buvo užsiėmę, o vyresniam broliui draugystei aš atrodžiau per maža. Tėvų miegamasis ir vaikų kambarys buvo priešingose milžiniško buto pusėse ir naktimis man būdavo baisu. Atsibudusi naktį, bėgdavau ilgu koridoriumi pas tėvus, o sienos, rodos, išskysdavo. Aš šaukdavau, šaukdavau, tačiau balso nesigirdėdavo. – Kelkis, motin, pažiūrėk – ir vėl tas mūsų vaikas blūdija. – Nežinau, nežinau, kažkas tam mūsų vaikui negerai. Namuose buvo ne tik užraktai ir kaktusai, ten buvo raganų ir velnių kolekcija, tėvo išradimai ir baldai, mamos mezginiai ir siuviniai – kone viskas padaryta pačių tėvų. Atrodė, jei iš išorės paklius koks nors daiktas, jis turi būti perdarytas, sterilizuotas ir nukenksmintas. Net vykdami į svečius jie veždavosi savo maistą ir patalus.

Nuo išorės buvo saugomasi itin rimtai, o mama rengėsi bespalviais drabužiais, tarsi bijotų būti pastebėta. Į kiemą manęs neleisdavo, darželin taip pat. Tiesa, vieną kartą bandė ten nuvesti. Tą tamsų žiemos rytą mane pakėlė neįprastai anksti. Ilgai važiavome apšarmojusiu autobusu. Prie durų mus pasitiko rūsti auklėtoja. – Gal man dar pabūti grupėje? – abejojo mama. – Nesirūpinkit! Susitvarkysim. Ji stumtelėjo mane į didelį šviesų kambarį, pilną rėkiančių ir lakstančių vaikų, kurių vienas tuoj pat užšoko man ant kojos. Atsigręžiau, bet mamos jau nebuvo. Pasaulis griuvo akimirksniu. Pro ašaras mačiau, kad vaikai ir auklėtojos man kažką sako. Kai mane net mėlyną nuo klykimo per pietus atbėgo pasiimti mama, auklėtoja tik traukė pečiais: – Gal veskite tą vaiką pas nervų gydytoją? Baigusi geriausią meno mokyklą – dailės akademiją, mama daug kartų bandė kuo nors įsidarbinti – sekretore, viešbučio kambarine, gėlininke, bet joks darbas jos jautriai natūrai netiko. Ji bemat atsidurdavo namuose, kur pasiūdavo tik vieną kitą keistą dailų drabužį. Menui nebebuvo laiko – ji blaškėsi po kambarius su dulkių šluoste, kuitėsi garų pilnoje virtuvėje ir vonioje. Atokvėpio minutėmis prarydavo naują romaną, kurių buvo prigrūsti visi namai. Kadangi tėvas duoną išdidžiai uždirbdavo mokslu, taip pat dirbo rimtus vyriškus darbus, jo buvo neįmanoma įsivaizduoti, skutant bulves, ir visi namų reikalai gulė ant mamos pečių. Iš ryto ji viską pradėdavo entuziastingai, tačiau po pietų bet koks darbas ją nukankindavo ir ji imdavo dejuoti: – Jauna buvau kvaila, prisigimdžiau vaikų, gyvenčiau dabar kaip ponia, vargo nematyčiau!

Buvo ir kitokių aimanų: – Kur buvo mano protas mokytis menų? Niekam jų nereikia. Arba: – Visi jūs čia ponai, tik aš kaip tarnaitė! Aš bijojau visų ir visko – drebėjau pamačiusi gydytoją, slėpiausi nuo svetimų žmonių, bijojau aukščio ir lipti laiptais. Lunatikuodavau ir bijodavau po kambarį skraidančių sapno dalių, o dažniausiai sapnuodavau raganą, kuri nenumaldomai artėja, kad ir kiek aš bėgčiau. Bijojau žiaurių vagių ir plėšikų, nuo kurių tėvas statė spynas, bijojau susirgti, bijojau vis klaikesnių gydymo procedūrų. Labiausiai bijojau vienatvės. Kai mama išeidavo bandyti naujo darbo, priplojusi nosį prie vaikų kambario lango stengiausi įžiūrėti grįžtančius tėvus ir vis piešdavau ligonines ir laidotuves. Nutikdavo daugybė nevaldomų dalykų – viena po kitos puldavo ligos, sapnuodavau, kad einu į tualetą, bet pridarydavau į lovą, apiplikindami verdančiu vandeniu iš rankų krito puodeliai, dingdavo daiktai. Vieną kartą man palindus po lova į spyruokles įsipynė mano ilgi plaukai. Mama jau laiptinėje išgirdo, kaip šaukiu storu užkimusiu balsu. Įbėgusi kambarin moteriškom rankom ji bandė atkelti lovą išpešdama dar kuokštą plaukų, ši išsprūdo ir vėl užkrito man ant galvos. Galų gale mama ėmėsi narplioti plaukus palindusi po lova: – Ir už ką man ta Dievo koronė? – dejavo ji. Nuo baimės gelbėjausi kaip įmanydama – į lentynas ir dėžutes gražiai sudėliodavau visus konstruktorius, lėles, kaladėles, kurių tėvas buvo tiek daug privežęs iš užsienio. Sėdėdavau ant palangės ir surašinėdavau pravažiuojančių mašinų markes ir spalvas. O geriausia išeitimi tapo knygos. Mane traukė baisios pasakos, tik paskui susipainiodavau, kas yra iš tikro, o kas knygoje.

Bijodavau kartu su mama. Kartais, kai sirgdavau, mama prisėsdavo ant mano lovos krašto ir prie naktinės lemputės skaitydavo pasakas. Geriausiai atsimenu pasaką apie mergaitę, kuri norėjo pavyti voveraites – vis prašydavau mamos ją pasekti: – Vargšė mergaitė lipo didelio medžio šakom vis aukščiau ir aukščiau, – mamos balsas grėsmingai sutrūkčiodavo, – kol viena šakelė nulūžo. Mergaitė krito žemyn ir... užsimušė, – gūdžiai baigdavo mama ir atsidusdavo. Naktiniame danguje matydavau milžinišką medį geltonom susipynusiomis šakomis, visu kūnu jausdavau mergaitės baimę, nepakeliamą jos tėvų skausmą ir apsiverkdavau. Kai nuo vaistų prapuldavo apetitas, mama ties kiekvienu šaukšteliu skaitydavo po eilėraštį. Vaikų poetai greitai baigėsi, perėjom prie suaugusiųjų. Kai galvoju apie motinos meilę, nors užmušk, neatsimenu nieko daugiau, tik tuos skaitymus. Tikriausiai buvo dar kažkas... į lovą nešami valgiai, dovanos – ji buvo dosni. Bet jausmo neišliko. Mes su mama buvome susiliejusios ir kvėpavome kaip vienas organizmas, tiksliau, aš buvau prisegta prie jos organizmo ir visada jaučiau mamos jausmus, o jokio „aš“ nebuvo. Smulkutė, preciziškom garbanėlėm mama buvo panaši į vokišką lėlytę ir man atrodė aiškiai vertingesnė nei aš. Apie mamą žinojau viską: kaip sunku parduotuvėje rasti jos dydžio batų, kaip vaikystėje ji sirgo tuberkulioze ir buvo girdoma grietinėle, kaip žiauri močiutė vertė ją dirbti kaip tarnaitę ir kaip su pirmu pasitaikiusiu bernu, kuris paskui prasigėrė, ji pabėgo iš namų. Mama apie mane nežinojo nieko. Jei kuo pasiskųsdavau, ji imdavo jaudintis, pykti, gailėti savęs, nustodavo miegoti, galėdavo net susirgti. Atsimenu momentą: man penkeri, ji guli kitame kambaryje.

– Ot blogas vaikas, mato, kad mamytė serga, tai nė artyn neprieina. Egoistė! – mama užmuša mane vienu smūgiu. Atrodydavo, kad mes paslaptingai pasikeitėm vietomis: tarsi aš tampu jos mama, bet nepakankamai ja rūpinuosi. Jos pyktis eidavo kiaurai mane, aš jaučiau, kad esu bloga ir padariau kažką nepataisoma. Save prisimenu nuo tada, kai dėl apendicito mane pirmą kartą atplėšė nuo mamos ir vieną paguldė į ligoninę. Ligoninė buvo svetima – ilgi požeminiai koridoriai, dėl prišlapintos lovos siuntančios slaugės, koridoriuje ligoninės šliures spardantys bernai ir geležinė lova, kurioje tūnojau susiūtu pilvu. Ryškiausiai pamenu tėvo apsilankymą. Aš jau beveik sveika sėdžiu palatoje, tėvas atsineša pomidorų, lašinių ir pjausto juos vokišku peiliuku. Pjausto kruopščiai, kvepiantys pomidorai su lašiniais be galo skanūs. Po to einame pasivaikščioti upės šlaitais. – Eisim žvėrių takais, – sako tėvas. Jis eina priekyje, aš iš paskos, šlaitai tamsūs, bet man nebaisu, mes drąsūs ir stiprūs ropščiamės neįžengiamais žvėrių takais. Tėvą aš labai mylėjau. Jis buvo šviesiais garbanotais plaukais ir labai gražia šypsena. Jaunystėje jis išlaipiojo visus kalnus ir išplaukiojo upes, o mano akyse viską išgalvodavo ir patobulindavo – baldus, maistą, drabužius. Kartą jis nusprendė: – O kam plauti megztinius? Geriau juos nešioti iš pradžių viena, po to kita puse! Mama iš gėdos prieš žmones juos persiuvo paslėpdama visas siūles. Man ir dabar patinka, kai jis džiaugiasi, o kai man išvažiuojant nuliūsta, apima baisus graudulys, tarsi būčiau užmušusi kažką gyva. Kai ateidavo svečių, prisiplodavau prie uždarytų svetainės durų ir godžiai gaudydavau kiekvieną jo žodį. Mūsų mieste taip įdomiai

nekalbėdavo niekas. Dažniausiai jis pasakodavo apie mokslo taikymą praktikoje ir žymius žmones, o labiausiai jį, griežtą mokslo atstovą, traukė menininkai – aktoriai ir režisieriai, tokie kaip Miltinis. – Tai bent žmogus! Pasišveeentęs, – didingai nutęsdavo. Taip pat tėvą žavėjo vokiečiai ir Vokietija: – Doičlend, Doičlend uber aaales! – pritardami tėvo juostiniams įrašams staugdavom su broliu šokinėdami ant lovos. Aš ilgai ir nuoširdžiai tikėjau, kad yra dvi pasišventimo vertos veiklos – gamtos tyrinėjimas ir menas, o tokios profesijos kaip prekyba man atrodė niekingos. Išliko nuotrauka: kalno viršuje panašus į tautų vadą tėvas išdidžiai žvelgia į tolius, o aš pasimetusi stoviu šalia. Atrodė, kad apie pasaulio sandarą tėvas žino viską. Kai į jį kreipdavosi koks nors žmogus, aš kuo tiksliausiai būčiau pasakiusi, kas tėvui nepatiks, tikėjau, kad egzistuoja teisingas pasaulis, ir labai stebėjausi, kad kiti tų taisyklių nesilaiko. Tada tėvas lupdavo brolį, o aš buvau geras vaikas, nežinojau, kad laikinai. Kai man buvo penkeri metai, su tėvu buvome ypač susidraugavę, trankėmės dviračiu, čiuoždavom slidėm, statėm garažą – man buvo patikėta ne tik atnešti plytą, bet ir ją įmūryti. Mes buvome sąjungininkai: – Vištos protas! – sakydavo jis apie mamą pamerkdamas man akį. Tėvas jau tada buvo didelis viršininkas, o mama taip nieko ir neuždirbo. – Liurbis! – šis apibūdinimas būdavo skirtas broliui. Ypač tėvui patiko mano piešiniai. Jis laimingas bėgdavo kabinti naują darbelį ant sienos: – Pažiūrėk, motin, na, ir sugebėk tu man – tikras talentas!

Romanas Neįvykusi terapija – ketvirtoji G. BončkutėsPetronienės knyga, atskleidžianti sudėtingus žmonių santykius ir jausmus. Pagrindinė veikėja Juta suvokia, kad nesėkmių jos gyvenime priežastis – ne aplinkybės, o jos pačios esybė, sklidina perfekcionizmo, audringos fantazijos ir siekio būti išgelbėtai. Deja, šios iš pažiūros teigiamos charakterio savybės paradoksaliai virsta asmenybės „defektu“, trukdančiu Jutai siekti paprastos žmogiškos laimės. Rašytoja – profesionali psichoterapeutė, tad romano personažai itin autentiški, o įvykiai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš savo darbo praktikos. Neįvykusi terapija – neabejotinai puikus, intriguojantis psichologinis romanas, siužeto įtaigumu ir charakterių analizės gelme galintis prilygti A. Škėmos, P. Dirgėlos ir J. Ivanauskaitės kūriniams. Algimantas Lyva, rašytojas Autorės sukurto personažo Jutos gyvenimas apima tam tikrą mūsų kartos laikotarpį – perėjimą iš uždaros sovietinės visuomenės į laukinį kapitalizmą su visomis jo privilegijomis ir trūkumais. Juta mėgaujasi gyvenimu, ieško savęs jau ne kaip „tradicinė“ moteris, kurios profesinis bei asmeninis gyvenimo kelias buvo aiškiai ribojamas visuomenės, bet kaip laisvai mąstanti vakarietė. Ji kopia į kalnus, klaidžioja tarp gyvenimo partnerių, kol galiausiai atsiduria akistatoje su pačia savimi... Romaną sunku paleisti iš rankų – taip rūpi Jutos likimas... Laima Vincė, rašytoja, kūrybinio rašymo specialistė

ISBN 978-5-415-02213-7