Mylimųjų laiškai Sudarė Ursula Doyle
Iš anglų kalbos vertė Virginija Jakutienė
vilnius 2014
UDK 82-6(082) Mi201
Sudarymas ir komentarai © Ursula Doyle, 2010 Vertimas © Virginija Jakutienė, 2014 Viršelis © Živilė Adomaitytė, 2014 © Leidykla VAGA, 2014 ISBN 978-5-415-02342-4
Versta iš: Love Letters of Great Men and Women, Pan Macmillan, London, 2010
trims didiems vyrams atminti: JSS , JD, AJD
Turinys Įžanga / 11
plinijus jaunesnysis – žmonai Kalpurnijai henrikas VIII – Anne Boleyn
/ 13
/ 14
williamas congreve’as – poniai Arabellai Hunt richardas steele’is – Mary Scurlock
/ 16
/ 18
george’as farquharas – Anne Oldfield
/ 21
aleksanderis pope’as – Marthai Blount
/ 23
aleksanderis pope’as – Teresai Blount
/ 34
aleksanderis pope’as – ledi Mary Wortley Montagu davidas hume’as – madam de Boufflers
/ 28
laurence’as sterne’as – Catherine Fourmantel laurence’as sterne’as – ledi Percy denis diderot – Sophie Volland
/ 25
/ 30
/ 31
/ 34
henry frederickas, kamberlando hercogas – ledi Grosvenor
/ 37
wolfgangas amadeus mozartas – žmonai Constanze lordas nelsonas – ledi Hamilton
/ 42
robertas burnsas – poniai Agnes Maclehose
/ 45
johannas cristophas friedrichas von shilleris – Charlotte von Lengefeld / 47
napoleonas bonaparte’as – žmonai Joséphine
/ 49
/ 39
danielius websteris – Josephine Seaton
/ 54
ludwigas van beethovenas – savo „Nemirtingajai mylimajai“ williamas hazlittas – Sarah Walker
/ 60
lordas byronas – ledi Caroline Lamb
/ 63
lordas byronas – grafienei Guiccioli johnas keatsas – Fanny Brawne
/ 65
/ 67
honoré de balzacas – grafienei Ewelinai Hanskai victoras hugo – Adèle Foucher
/ 73
/ 76
nathanielis hawthorne’as – žmonai Sophiai benjaminas disraeli – Mary Anne Wyndham charlesas darwinas – Emmai Wedgwood alfredas de musset – George Sand
/ 81
/ 87
/ 90
robertas schumannas – Clarai Wieck
/ 93
robertas browningas – Elizabeth Barrett
/ 96
gustave’as flaubert’as – Louise Colet
/ 99
gustave’as flaubert’as – George Sand
/ 100
walteris bagehotas – Elizabeth Wilson markas twainas – Oliviai Langdon
/ 79
/ 102
/ 106
williamas f. testermanas – panelei Jane Davis
/ 109
charlesas stewartas parnellis – Katharine O’Shea oscaras wilde’as – lordui Alfredui Douglasui
/ 113
pierre’as curie – Marie Sklodovskai (Marie Curie)
/ 117
/ 111
/ 56
g. k. chestertonas – Frances Blogg
/ 120
pirmojo pasaulinio karo laiškai kapitonas alfredas blandas – žmonai Violet viršila jamesas milne’as – žmonai Meg
/ 124
/ 127
jaunesnysis leitenantas johnas lindsay rapoportas – sužadėtinei / 129 Cituoti šaltiniai / 132 Padėka / 133
Įžanga
Šiandien laikomasi nuomonės, kad žmonės neberašo meilės laiškų, kad elektroniniai laiškai ir trumposios žinutės yra romantikos mirtis. Regis, neįmanoma, jog net pats aistringiausias šių laikų įsimylėjėlis pareikštų, kaip pasakė dramaturgas Congreve’as, kad „tik jūs viena gyvenate mano mintyse, o jos sukasi tik apie jus“, bet Congreve’as buvo literatūros genijus. Apie Nelsoną to nepasakytume, tačiau net ir jis sugalvojo jaudinančią formuluotę, skirtą ledi Hamilton: „Emma yra Nelsono alfa ir omega!“ Gal žmonės dabar nebe tokie romantiški, ciniškesni. O gal jie buvo ne tokie drovūs, kokie mes esame šiandien; ironiška, bet vyraujančiai mūsų amžiaus nuostatai šioje knygoje vietos nėra. Skaitant šiuos meilės laiškus ir sužinant, kas slypi už jų, kilo pagunda manyti, kad mes, šiuolaikiniai barbarai, praradome tikėjimą pačia meile ir gebėjimą išreikšti ją žodžiais. Iš tiesų daugelyje čia pateiktų laiškų jaudina ne elegantiški, aistros sukelti pareiškimai, tiksliau, ne vien jie. Jaudina netikėti susidūrimai su kasdienybės rūpesčiais, tokiais kaip pašto nepatikimumas, švarios patalynės stygius, linkėjimai, siunčiami mylimai mamai, sapno aprašymas, nes laiškai iš karto tampa gyvesni, o jų autoriai žemiškesni. Galima ginčytis, kad į gėlių girliandas panašūs meilės išpažinimai yra labiau skirti pasirodyti (kartais išlikti), 11
įž a nga
negu atskleisti tikrą jausmą, ir kad jie atsirado veikiau paskatinti vyravusios tvarkos nei iš įsitikinimo. Ši knyga argumentuotai pavadinta „Didieji žmonės. Pradedant 61 metais prieš Kristų“, bet kai kuriems iš čia pateiktųjų būtų naudingiau, jeigu juos atidėtų į šalį ir švelniai pasakytų: čia ne viskas apie jus. Kvaila būtų sakyti, kad tekstas IN PUB FTBL XTR TIME BACK LATR XX yra nuoširdesnis, todėl romantiškesnis nei
Byrono žodžiai: „Aš daugiau negu myliu tave ir negaliu liautis mylėjęs.“ Tikėdamiesi, kad ši knyga teiks malonumą, sujaudins ir pradžiugins skaitytoją, manome, kad ji primins šių dienų didiems vyrams, jog siunčiant nuoširdų meilės laišką – trumpąją žinutę arba elektroninį laišką – neprivalu būti literatūros genijumi. ursula doyle, londonas, 2008
Plinijus Jaunesnysis (61–112)
Plinijus Jaunesnysis (Gaius Plinius Caecilius Secundus) buvo žemvaldžio iš šiaurės Italijos sūnus. Po tėvo mirties jį augino dėdė, garsiosios enciklopedijos Gamtos mokslas autorius Plinijus Vyresnysis. 79-aisiais po Kr. Plinijus Vyresnysis žuvo per Vezuvijaus išsiveržimą. Plinijus siekė teisininko karjeros, buvo žymus valstybės veikėjas – iš pradžių konsulas, vėliau – Romos provincijos valdytojas. Paliko dešimt laiškų knygų: devyniose – laiškai draugams ir kolegoms, dešimtojoje – imperatoriui Trajanui.
Žmonai Kalpurnijai Nepatikėsi, kaip mane apėmė ilgesys. Pagrindinė jo priežastis yra mano meilė tau; mes dar neįpratome būti atskirai. Reikalai pakrypo taip blogai, kad beveik visą naktį negaliu užmigti, vis galvoju apie tave; o dieną, kai einu aplankyti tavęs, kojos pačios neša mane, kaip teisingai pasakyta, pas tave į kambarį, bet tavęs ten neradęs grįžtu maudžiama širdimi ir liūdnas kaip nuvytas įsimylėjėlis. Vienintelės akimirkos, kai išsivaduoju nuo tų kančių, yra tada, kai pervargstu teismuose arba svečiuose pas draugus. Spręsk pati, koks yra mano gyvenimas, kai poilsį suteikia sunkus darbas, o paguodą – negandos ir nerimas. Sudie.
Henrikas VIII (1491–1547)
Henrikas VIII pirmą kartą sutiko Anne Boleyn 1526-aisiais – tuo metu jis buvo vedęs pirmą savo žmoną Kotryną Aragonietę. Romos katalikų bažnyčia neleido skirtis, todėl Henrikas, apžavėtas Anne, atsisakiusios tapti jo meiluže, perėjo pragarą, kad įtikintų popiežių leisti jam anuliuoti santuoką. Popiežius nesutiko, tad Henrikas nutraukė ryšius su Roma, įsteigė Anglikonų bažnyčią ir pats tapo jos vadovu. (Henrikui nerūpėjo savigarba: atkreipkite dėmesį, kokią dovaną Anne jis mini toliau pateiktame laiške.) Po septynerių sumaišties metų pora galiausiai susituokė 1533-iųjų sausį ir tų pačių metų rugsėjį Anne pagimdė dukterį Elizabeth (ji tapo Elžbieta I). 1536-ųjų gegužę karalienė Anne buvo suimta ir apkaltinta neištikimybe su keliais vyrais, tarp jų ir su savo broliu George’u, Ročfordo vikontu. Ją pripažino kalta ir nukirsdino prie Londono Tauerio. Tą pačią dieną jos santuoka su Henriku buvo pripažinta niekine ir negaliojančia. Po vienuolikos dienų Henrikas vedė Jane Seymour, ir jai vienintelei iš šešių jo žmonų pasisekė pagimdyti sūnų Edvardą VI, gyvenusį ilgiau už tėvą.
Anne Boleyn Mano mylimoji ir drauge, atiduodu tau į rankas savo širdį ir save, ir mes nužemintai maldaujame leisti mums atsiduoti tavo palankumui ir tikėti, kad 14
mylimųjų lašk ai
kai mūsų nėra, tavo meilės jausmas lieka toks pat, nes antraip tai tik sustiprintų skausmą, ir būtų labai gaila, nes buvimas atskirai ir taip suteikia jo daugiau, nei galėjau tikėtis. Tai priminė man astronomijos teiginį, kad juo labiau poliai nutolę nuo saulės, juo stipriau ji svilina. Taip ir mūsų meilė; būdami atskirai nutolome vienas nuo kito, bet karštis tik stiprėja – bent iš mano pusės. Tikiuosi, ir iš tavo, ir jis patikina tave, kad išsiskyrimo kančia man yra tokia didelė, ir būtų nepakenčiama, jeigu netikėčiau nesugriaunama tavo meile man. Norėdamas tau apie ją priminti ir negalėdamas asmeniškai būti su tavim, siunčiu tau daiktą, geriausiai mane pakeisiantį, jei taip galima pasakyti, savo portretą ir visą rinkinį apyrankių. Norėčiau būti jų vietoje, kai džiaugsiesi dovana. Šį laišką parašė tavo tarnas ir draugas H. R.
Williamas Congreve’as (1670–1729)
Viljamas Kongrivas, žinomas dramaturgas, pagarsėjo pjese Toks yra pasaulis. Arabella Hunt buvo karaliaus dvaro muzikantė ir karalienės Marijos favoritė. 1680 metais Arabella ištekėjo už Jameso Howardo; po pusės metų ji paprašė santuoką anuliuoti, ir ne be pagrindo, nes Jamesas iš tikrųjų buvo persirengusi našlė Amy Poulter. Nėra ko stebėtis, kad Arabella daugiau nebeištekėjo (žodis „ponia“ tais laikais buvo pagarbus kreipinys, taikomas visoms moterims, išaugusioms iš paauglės amžiaus). Congreve’as irgi liko nevedęs, bet buvo užmezgęs ilgalaikius meilės ryšius su aktore Anna Bacegirdle, kuriai sukūrė ne vieną vaidmenį, ir su Henrietta, Morlboro hercogiene, su kuria 1723 metais susilaukė dukters.
Poniai Arabella Hunt Brangioji ponia, netikite, kad aš jus myliu? Nemėginkite apsimesti, jog esate tokia nepatikli. Jeigu netikite mano liežuviu, klauskite mano ir savo akių. Pasižiūrėjusi sau į akis pamatysite, kokios jos žavios; pasižiūrėjusi į manąsias išvysite, kad turiu širdį, kuri jose atsispindi. Prisiminkite, kas įvyko vakar vakare. Tai buvo ma-
16
mylimųjų lašk ai
žiausiai mylinčio žmogaus bučinys. Toks nekantrus, karštas ir švelnus, rodos, Dievo siųstas. Bet ak! Jo saldumas ir tirpstantis minkštumas, regis, reiškė dar daugiau. Mėgavausi juo virpančiais sąnariais ir degančia siela. Trūkčiojimai, dūsavimai, murmesiai bylojo apie stiprią mano sumaištį: ją sukėlė bučinys. Nes tos mielosios lūpos perskrodė man širdį ir kraujuojančius mano organus – tas saldusis nuodas, neišvengiama, bet žavinga pražūtis. Ko diena negali atnešti? Dar vakar maniau, kad esu laimingas žmogus, kuris nieko netrokšta, kuriam likimas palankus, kurį vertina protingi žmonės, kuris sulaukia kitų plojimų. Tas žmogus džiaugiasi, dar daugiau žavisi savo draugais, brangiausiais savo draugais, suprantančiais kiekvieną mažiausią malonumą ir savo ruožtu galinčiais tuos malonumus teikti. Bet Meilė, visagalė Meilė, regis, akimirksniu nustūmė mane toli nuo visko, tik ne nuo jūsų. Minios viduryje esu vienišas. Jūs viena gyvenat mano mintyse, o jos sukasi tik apie jus. Man atrodo, kad esu perkeltas į kažkokią nežinomą dykumą kartu su jumis (ak, jei taip būtų iš tikrųjų!), kur, jumyse radęs viską, galėčiau gyventi visą nesibaigiančios ekstazės amžių. Didžiosios pasaulio scenos vaizdas staiga liūdnai pasikeitė. Mane supa atgrasūs dalykai, išskyrus jus; visas pasaulio žavesys sutelktas į jus. Todėl kai mano būsena tokia liūdna, bet, ak, tokia maloni! mano siela susikaupusi tik ties jumis; apie jus ji mąsto, jumis žavisi, jus dievina, dar daugiau, pasikliauja ir pasitiki tik jumis. Jeigu jūs ir viltis mano sielą apleis, į ją įžengs neviltis ir amžinas liūdesys.
Richardas Steele’is (1672–1729)
Richardas Steele’is buvo žurnalistas, rašytojas ir politikas, kartu su savo bičiuliu Josephu Addisonu įsteigė žurnalą Spectator. Su antrąja savo žmona Mary Scurlock jis susipažino per pirmos žmonos laidotuves ir ją aistringai mergino. Antrame iš čia pateiktų jo laiškų, rašytų likus dviem savaitėms iki jų vestuvių, Steele’is atsiskleidžia kaip jautrus žmogus, kurį mintys apie mylimąją visiškai atitraukia nuo kasdienių rūpesčių. Richardas ir Mary susituokė 1707 metais, nors po to dar kurį laiką jų santuoka liko paslaptis, tikriausiai dėl padorumo – tuo galima paaiškinti žemišką prierašą po trečiuoju laišku. Jų santuoka laiminga, kartais audringa, o žmona visą gyvenimą jam buvo „brangioji Prue“. Steele’is yra parašęs savo žmonai daugiau negu keturis šimtus laiškų prieš santuoką ir gyvendamas kartu; žmona mirė 1718 metais.
Mary Scurlock Ponia, kokia kalba galėčiau kreiptis į gražiąją savo fėją, kad išsakyčiau jai tai, ką jaučia širdis, kurią jai malonu kankinti? Jūsų nematydamas, nerandu nė minutės ramybės; o kai esu su jumis, jūs nustumiate mane į tokias tolumas, kad jaučiuosi taip, lyg manęs 18
mylimųjų lašk ai
čia nebūtų, pakylėtas regimo žavesio, prie kurio man neleidžiama prisiartinti. Taigi turite dovanoti man savo vėduoklę, kaukę arba pirštinę, kurią mūvėjote, kitaip negalėsiu gyventi; jeigu ne, tikėkitės, kad pabučiuosiu jums ranką arba, kai sėdėsiu greta, pavogsiu jūsų nosinaitę. Esate per didelė vertybė, jog būtų galima gauti jus iš karto: todėl turiu ruoštis palengva, kad didžioji dovana nesukliudytų man džiaugtis. Mieloji panele Scurlock, man pabodo kreiptis į jus pavarde, todėl pasakykite dieną, kai jums, ponia, savo pavardę galės suteikti klusniausias, ištikimiausias ir nuolankiausias jūsų tarnas Rich. Steele’is
{1707 m. rugpjūtis (likus dviem savaitėms iki vestuvių)}
Ponia, nieko nėra sunkiau pasaulyje, kaip būti įsimylėjusiam ir kartu tvarkyti verslo reikalus. Apie save galiu pasakyti, kad visi, kas kreipiasi į mane, pastato mane į keblią padėtį, ir man pačiam teks užsidaryti į psichiatrijos ligoninę, kol kiti neuždarė. Šį rytą vienas ponas paklausė manęs: „Kokios naujienos iš Lisabonos?“ Aš atsakiau: „Ji nuostabiai graži.“ Kitas panoro sužinoti, kada paskutinį kartą buvau Hamptono teismo rūmuose. Atsakiau: „Antradienį, lygiai po dviejų savaičių.“ Meldžiu, leisk man iki tos dienos bent pabučiuoti tau ranką, kad galėčiau nors kiek susikaupti. O, meile! Šimtai kančių taip alina mane! Bet ar norėčiau aš gyventi be tavęs?
19
r ich a r das steele’is
Man regis, galėčiau prirašyti tau tomų tomus; tik jokia pasaulio kalba nepajėgtų perduoti tau, kaip karštai ir nesavanaudiškai mylėdamas visada esu tavo Rich. Steele’is
{1707 m. spalio 7 d.}
Mano mylimoji būtybe, rašau norėdamas palinkėti labos nakties ir patikinti, kad tą reikalą, apie kurį tau sakiau, sutvarkiau labai kruopščiai. Gali tvirtai tikėti, kad vertinu tave pagal tavo privalumus, kitaip sakant, tu laikai mano širdį apraizgytą grožio, dorybių, gero būdo ir bičiulystės ryšiais. Iš to, ką dariau šįvakar, sprendžiu, kad darbą atliksiu efektyviai per dvi dienas. Parašyk man, kad esi gerai nusiteikusi, ir tuo labai apsidžiaugs dėkingas tavo vyras Rich. Steele’is Rytoj man iš tavo namų reikės šiek tiek paklodžių.
George’as Farquharas (1676/1677–1707)
Pastoriaus sūnus George’as Farquharas gimė Londonderyje, išsilavinimą gavo Švč. Trejybės koledže Dubline. Baigęs koledžą, dirbo aktoriumi, bet kentėjo nuo didžiulės scenos baimės. Farquharas išvyko į Londoną, kur 1698 metais buvo pastatyta pirmoji jo pjesė Meilė ir butelis, pasakojanti apie airį, tik ką atvažiavusį į didelį miestą ir sulaukusį milžiniško pasisekimo tarp moterų. Nėra abejonių, Farquharas pats buvo gražus ir žavingas, sąmojingas ir pramuštgalviškas. Kartą smuklėje Farquharas išgirdo, kaip jauna moteris, vardu Anne Oldfield, garsiai deklamuoja prie baro. Jos talentas taip įtikino jį, kad jis pristatė ją savo teatro bičiuliams, ir ją priėmė dirbti aktore Drury Lane. George’o ir Anne meilės ryšys buvo trumpalaikis, 1703 metais George’as vedė našlę Margaret Pemell. Jis visą gyvenimą turėjo bėdų dėl pinigų ir sveikatos, bet net tada, kai tos bėdos tapdavo nepakeliamos, jis nesiliovė rašęs žavių, nusistovėjusias pažiūras išjuokiančių komedijų. Garsiausia jų yra Karininkas, verbuojantis rekrutus. Beveik tuo pat metu, kai George’as vedė, Anne Oldfield užmezgė ilgalaikius santykius su parlamento nariu Arthuru Mainwaringu. Jos karjera kilo ir kilo. Ji mirė 1730-aisiais, būdama turtinga ir garsi. Palaidota Vestminsterio abatijoje.
21
g e o r g e ’a s f a r q u h a r a s
Anne Oldfield {Sekmadienis po mišių, 1699?}
Atėjau, pamačiau ir buvau nugalėtas. Vyrui nereikia sakyti nieko daugiau, ir aš nesakau. Ten, kur visi eina gelbėti sielų, aš savąją praradau, bet tikiuosi, kad Dievybė, turinti didžiausią tam teisę, ją priėmė. Pasistengsiu liautis žavėjęsis ir pakalbėsiu ramiai... Mieloji ponia, niekas pasaulyje negali taip sužavėti, kaip jūsų grožis, neskaitant jūsų proto; po viso to, jeigu jūsų nepamilčiau, galėtumėte vadinti mane kvailiu; jeigu sakyčiau, kad pamilau, pats manydamas kitaip, galėtumėte paskelbti mane apgaviku; jeigu kas nors pavadintų mane vienu arba kitu, pasipiktinčiau; bet jeigu jūs palaikytumėte mane vienu jų, man plyštų širdis. Mieloji ponia, jūs jau ne kartą matėte mane, tad galėjote pajusti arba palankumą, arba pasidygėjimą. Jūsų protas yra aukščiau nei jūsų lytis, todėl nesivaržykite ir pasakykite man atvirai, ko galiu tikėtis. Jeigu man tektų pasitelkti savo privalumus, mano menkumas nugintų bet kokį vilties šešėlį; bet pamatęs tokį veidą, kuris yra vien tik gerumo šypsena, kodėl turėčiau būti neteisingas ir įtarti jus žiaurumu. Arba leiskite man gyventi Londone ir būti laimingam, arba vėl grįžti į savo dykumą ir pasitikrinti savo tuštybę, kuri mane iš jos ištraukė; bet leiskite maldauti man sulaukti jūsų nuosprendžio, kad girdėčiau jus kalbant ir kartu galėčiau į jus žiūrėti. Tada tegu aš būsiu nelaimingas, jeigu galėsiu. Jeigu jūs nesate ta dama gedulo drabužiais, kuri bažnyčioje sėdėjo man iš dešinės, tada eikite velniop, nes neabejoju, kad esate ragana.
Alexanderis Pope’as (1688–1744)
Talentingasis Alexanderis Pope’as buvo poetas, kritikas, eseistas, satyrikas, sodų planuotojas, meno žinovas, laiškų rašytojas ir sąmojingas žmogus. Jį visą gyvenimą kamavo prasta sveikata; buvo manoma, kad taip yra dėl to, kad jis ilgai sėdi prie knygų, bet iš tikrųjų Pope’as sirgo kaulų džiova, kuria užsikrėtė vaikystėje, todėl liko mažo ūgio, luošas, jį nuolat vargino įvairūs negalavimai. Pope’as daug vaidydavosi, bet kartu turėjo nemažai ištikimų draugų. Jam patiko moterų draugija, jis buvo nepaprastai žavingas, bet moterys tik mėgavosi jo dėmesiu ir sąmoju, o į stipresnius jausmus jis atsako nesulaukdavo. Ypač išsiskyrė dvi seserys Martha ir Teresa Blount, su kuriomis jis susirašinėjo. Kartą jis rašė Teresai: „Pašėlusi mano aistra skirta tau, mano gražioji, ir tavo seseriai, laikantis nuostabiausio pasaulyje reguliarumo. Nuo kūdikystės įsimylėdavau jus tai vieną, tai kitą po savaitę.“ Pope’as liko nevedęs ir testamentu paskyrė Marthą pagrindine savo turto paveldėtoja. Toliau pateikti keturi laiškai: po vieną seserims Blount ir du ledi Mary Wortley Montagu, kitai artimai draugei, ištekėjusiai už diplomato ir gyvenusiai Konstantinopolyje.
23
a l e k s a n d e r i s p o p e ’a s
Marthai Blount {1714 m.}
Dieviškiausioji, įrodau savo nuoširdumą tau, nes išgėriau ir ketinu sakyti tiesą. Esu įsitikinęs, kad laiške, rašytame po dvyliktos valandos vakare, bus daug kilnumo. Nes širdis liepsnoja, ją sušildo vynas ir tu: vynas sužadina ir leidžia pasireikšti tūnojusioms proto aistroms, lygiai kaip valiklis pagyvina išblukusias paveikslo spalvas ir suteikia joms tikrąjį švytėjimą. Gerosios mano savybės visas blaivumo valandas buvo užšaldytos ir užrakintos silpname kūne, todėl pats stebiuosi, kad pasigėręs aptikau tiek savo dorybių. Apimtas tokio širdies polėkio, siunčiu tau padėką už tuos du mielus laiškus, kuriais pamaloninai mane šio mėnesio 18 ir 24 dienomis. Tas, kuris prasideda žodžiais „Mano žavusis pone Pope’ai!“, neišpasakytai nudžiugino mane; galiausiai tu nugalėjai gražiąją savo seserį. Tiesa, nesi graži, nes tu moteris, o savęs moterimi nelaikai, bet tavo geram būdui ir švelnumui neįmanoma atsispirti. Neatsilaikysi tik prieš tokį veidą, kurį puošia šypsena net tada, kai nepavyksta pamatyti Jurgio I karūnavimo (1714 m. rugsėjį)! Manau, nesipuikuosi šiuo laišku iš tuštybės, nes neabejoju, kad tavo sesuo irgi nesipuikuoja tuo, ką jai parašau...
Teresai Blount {1716 m.}
Ponia, tau jaučiu tiek daug pagarbos ir tiek daug to kito jausmo, kad, būdamas dailus vyrukas, galėčiau suteikti tau nemažai gero. Bet 24
mylimųjų lašk ai
taip jau yra, kad moku parašyti tik mandagų laišką arba pasakyti gražią kalbą. Tiesa yra ta, kad atsižvelgdamas į tai, kaip dažnai ir kaip atvirai esu pasakęs tau apie savo meilę, stebiuosi (ir jaučiuosi kiek įsižeidęs), kad neuždraudei rašyti tai ir nepasakei tiesiai: Dink man iš akių! Tavo reputacijai, ponia, per maža to, kad tyros tavo rankos nesuteptos rašalu, kaip galėtų atsitikti, jeigu panorėtum suteikti malonumą laiškų autoriui. Deja! Nors širdis suteikia jam nederamą laisvę rašyti, tu pati nesi (tikrai nesi) ta, kuria mielai leidi save laikyti, – šventoji nekaltybė! Man užtenka tuštybės (kaip daugeliui jaunų vyrukų) daryti išvadą, kad puikiosios damos tylėjimas reiškia pritarimą, todėl rašau vėl... Bet norėdamas šiame laiške išlikti kuo nekaltesnis pranešu naujienas. Tūkstantį kartų prašei manęs naujienų nuo pirmojo man ištarto žodžio, ir bet kas galėtų pamanyti, kad nenori iš mano lūpų išgirsti nieko kita, tačiau tai nerodo, jog mylintieji yra kartu, jeigu jie taip atkakliai teiraujasi, ką veikia kiti. Tuo noriu pasakyti tik tai, kad nei tu, nei aš negalime mylėti kits kito. Palieku tau spėti, kuris tų dviejų yra toks kvailas ir nejautrus padaras, toks aklas kito tobulumui ir žavesiui.
Ledi Mary Wortley Montagu {1717 m. birželis}
Ponia, jeigu gyventi kitų atmintyje yra bent kiek malonu, mano atveju jūs tai patiriate pačia gražiausia žodžio prasme. Nėra dienos, kad jūsų vaizdas neiškiltų man prieš akis; nuolat prisimenu mūsų pokalbius, kiekvieną sceną, vietą ar progą, kai 25
a l e k s a n d e r i s p o p e ’a s
visu tuo mėgaudavausi, viskas tebėra taip spalvinga, kaip tik šilta ir švelni vaizduotė gali perteikti. Sakėte, kad būdama arčiau saulės jaučiatės sveikesnė ir pakilesnė. Jūs nukreipėte mano jausmus taip toli į rytus, kad aš pats galėčiau būti vienas saulės gerbėjų, nes saulė gali labiau didžiuotis pakėlusi jums dvasią, negu užauginusi augalus ir subrandinusi visus žemės mineralus. Mano galva, protingas vyras mielai nukeliautų tris ar keturis tūkstančius lygų, kad pamatytų visiškai tobulus jūsų būdą ir protą. Bet to galėtume tikėtis iš būtybės, kuri buvo tobuliausia šioje pasaulio dalyje, o dabar saulė kasdien daro ją tobulesnę kitoje. Jeigu dabar nerašytumėte apie nuostabiausius dalykus, leistumėte kaltinti tuo, kuo kaltinami visi Rytai, ir atsiduotumėte lepumui, tingumui ir gyvenimo gašlybėms... Dėl Dievo meilės, mieloji ponia, rašykite man kuo dažniau, nes juk nėra kito tokio žmogaus, kuris nuolat ir taip nerimastingai galvotų apie jus. Praneškite, kad jums sekasi gerai, kad jūsų sūneliui sekasi gerai, kad net jūsų šuniui (jeigu turite) sekasi gerai. Neatimkite iš manęs teisės žinoti viską, kas teikia jums malonumą, nes, kad ir kas tai būtų, man tai suteiks kur kas daugiau malonumo, negu kas kita galėtų suteikti. Visada jūsų.
Ledi Mary Wortley Montagu {Jai sugrįžus į Angliją, 1719 m.}
Galėjau mirti, bet man dabar geriau, nes jūs sugrįžote į miestą. Sirgau nuo tada, kai matėmės paskutinį kartą, ir dabar mano veidas paburkęs, jaučiuosi labai blogai; niekas taip neišeitų man 26
mylimųjų lašk ai
į naudą, kaip galimybė pamatyti mielosios Ledi Mary veidą. Kai atvyksite į mūsų kraštus, leiskite man jus pamatyti, nes aš tikrai jus myliu.
Davidas Hume’as (1771–1776)
Davidas Hume’as buvo filosofas, ekonomistas ir istorikas; tarp didžiųjų jo darbų yra Traktatas apie žmogaus prigimtį ir Žmogaus suvokimo tyrinėjimas. Jis buvo uolus mokslininkas iki 1763 metų, kai pirmą kartą apsilankė Paryžiuje ir prabuvo jame ilgiau negu dvejus metus. Regis, tuo laikotarpiu jis išgyveno kažką panašaus į vidutinio amžiaus krizę. Hume’as buvo garbinamas žinomų Paryžiaus damų salonuose, o labiausiai juo žavėjosi madam de Boufflers, tuometė princo de Conti meilužė. Ši dama buvo patyrusi flirtuotoja, meilės reikalus ji išmanė daug geriau negu filosofas, todėl iki ausų įsimylėjęs Hume’as jautėsi sutrikęs. Mirus jos vyrui tapo aišku, kad ji norėtų ištekėti už princo, tad Hume’ui teko prisiimti gan nemalonų jų abiejų patikėtinio vaidmenį.
Madam de Boufflers
{1766 m. balandžio 3 d.}
Mieloji madam, neįmanoma apibūdinti to sunkumo, kurį turiu ištverti, kai jūsų nėra šalia, ir nuolatinio troškimo būti su jumis. Jau seniai įpratau galvoti apie jus kaip apie bičiulę, su kuria niekada nesiskirdavau ilgesniam laikui; guodžiau save viltimi, kad mums lemta eiti per gyvenimą artimai ir draugiškai. Amžius ir 28
mylimųjų lašk ai
įgimtas santūrumas grėsė sumenkinti mano širdį iki per didelio abejingumo viskam, bet ją atgaivino pokalbių su jumis žavesys, jūsų būdo linksmumas. Jūsų protas, dabar sunerimęs dėl nepalankių jūsų padėties aplinkybių ir įgimto jūsų charakterio, galėtų rasti poilsį ramesnėje draugijoje – mano. Bet štai! Trys mėnesiai pralėkė nuo tada, kai jus palikau; aš negaliu numatyti tos dienos, kai vėl būsiu su jumis. Dar kartą apgailestauju, kad išvykau iš Paryžiaus ir likau nepasiekiamas visoms kitoms pareigoms, išskyrus tą mielą ir priimtiną priedermę palaikyti mūsų bičiulystę ir mėgautis jūsų draugija. Malonūs jūsų žodžiai dar labiau stiprina šį apgailestavimą; ypač kai minite žaizdas, kurios, nors ir užsitraukusios, vis dar pūliuoja. Ak, mieloji mano drauge, baiminuosi, kad prireiks daug laiko, kol vėl pajusite ramybę, nes toks sukrėtimas sunkiai pasiduoda gydomas, o dėl įgimto pakilaus savo būdo jūs, užuot galvojusi apie save, dar jautriau jį išgyvenate. Gaila, negaliu suteikti jums bent laikinos paguodos, nes draugo buvimas šalia visada ją teikia... Bučiuoju jūsų rankas su visu įmanomu atsidavimu.
Laurence’as Sterne’as (1713–1768)
Laurence’o Sterne’o šedevras Tristramas Sendis, tiksliau, Džentelmeno Tristramo Sendžio gyvenimas ir mintys, išleistas devyniais tomais 1759–1767 metais. Knyga iš karto sulaukė sėkmės, o Sterne’as buvo garbinamas Anglijoje ir Europoje. Dviprasmis Tristramo Sendžio sąmojis ir satyra šokiravo kai kuriuos skaitytojus, nes visa tai atrodė nesuderinama su autoriaus profesija. Sterne’as buvo pastorius, išleidęs kelias pamokslų knygas. Paradoksalią jo prigimtį – taisyklių nesilaikantis moralistas ir skeptiškas krikščionis – iliustruoja laiškas ledi Percy, kuriame jis stengiasi gudriai surengti slaptą susitikimą ir kartu apsimeta, kad viską palieka dievų valiai. Visi žinojo, kad Sterne’o santuoka buvo nelaiminga; jo žmona Elizabeth Lumley, anot jos pusseserės, buvo „labai dora ir daug gerų savybių turinti moteris, bet tos savybės styrojo kaip irzlios dygliakiaulės dygliai“. Sterne’as turėjo daug meilės romanų, bet ilgiausiai truko romanas su Catherine Fourmantel, garsia dainininke.
Catherine Fourmantel
{1760 m. gegužės 8 d.}
Brangioji mano Kitty, atvykau sėkmingai ir saugiai, tik širdyje tuštuma, tavo palikta, brangioji, žavioji mano ištvirkėle. O dabar, brangi mano mer30
mylimųjų lašk ai
gyte, leisk patikinti tave ištikimiausia mano draugyste, kokią tik vyras gali užmegzti su moterimi. Kad ir kur būčiau, mano širdis tau šilta ir tokia liks, kol atšals amžinai. Dėkoju už tokį mielą tavo meilės man įrodymą ir už norą paglostyti man širdį, kai paliepei sau atsisakyti, pati žinai ko, kai aš (sic) esu toks nelaimingas, atskirtas nuo brangiosios Kitės, ir mano siela būtų perverta kiaurai žinant, kad tam vyrukui leista artintis prie tavęs. Todėl visa širdimi priimu šį tavo meilės ir gerų ketinimų įrodymą ir tikiu bei pasitikiu tavimi, lyg būčiau tau prie šalies – Dieve, kaip šią akimirką to norėčiau! Bet sėdžiu vienišas ir vienas savo miegamajame (dešimtą valandą vakare po spektaklio) ir atiduočiau kažin ką, kad tik galėčiau paspausti tau rankutę. Nuolat išsiunčiu savo sielą pasižiūrėti, kaip tu gyvuoji – gaila, kad kartu negaliu išsiųsti kūno. Lik sveika, brangi geroji mergaite, ir tikėk, kad visada būsiu tavo mielas draugas ir mylintis gerbėjas. Šįvakar vyksiu į Oratorio. Iki! Iki! P. S. Gerų dienų tavo mamai. Rašyk man į Palmalą, antras namas nuo St. Alban’s gatvės.
Ledi Percy
{Išsiųsta iš „Mount Coffee House“ antradienis, trečia valanda}
Keistas mechaninis efektas susikuria, kai rašai meilės laiškelį akmeniniame name, priklausančiame damai, kuri labai domina inamoratos širdį ir sielą. Dėl to (bet daugiau dėl to, kad pietausiu netoliese) aš, Tristramas Sendis, nuėjau į kavinę, artimiausią nuo mano brangiosios ledi namų, ir paprašiau paauksuoto popieriaus lapo, kad šiame rašinyje galėčiau išdėstyti savo pažiūras – tiek apie jį... 31
l a u r e n c e ’a s s t e r n e ’a s
O brangioji mano ledi, kokiu sielos skuduru jūs mane pavertėte! – beje, manau, kad tai pernelyg familiarus įvadas, kai mano santykiai su jumis tokie neaiškūs, – ir dangus mato, kad esu laikomas atokiai ir beviltiškai mėginu bent per colį priartėti prie jūsų, naudodamasis visais žingsniais ir vingiais, kuriuos gebu sugalvoti, kad jums prisistatyčiau. Ar bet kuris šalto proto vyras nebėgtų priešinga kryptimi nuo jūsų kiek kojos neša, o ne šitaip nepagrįstai, kvailai ir beatodairiškai vėl ir vėl pasirodytų ten, kur jo širdis ir mintys pataria jam būti, iš kur jis tikrai išeis pralaimėjęs, o gal net visiškai sužlugdytas. Kodėl sakote, kad džiaugsitės mane matydama? Ar jums malonu daryti mane dar nelaimingesnį, o gal jūsų triumfas juo didesnis, jeigu jūsų akys ir lūpos paverčia vyrą kvailiu, nors visi kiti miesto gyventojai gerbia jį už aštrų protą? Aš kvailys, silpniausias, pasiduodantis įtakai ir švelniausias kvailys, kurio silpnumą moteris yra kada nors išbandžiusi, o mano tikslai ir sprendimai atgauti sveiką protą yra patys permainingiausi. Dar prieš valandą suklupęs prisiekiau, kad nesiartinsiu prie jūsų, ir sukalbėjęs „Tėve mūsų“, kad galėčiau ištarti ir neleisk mūsų gundyti, išlėkiau kaip krikščionių didvyris, pasirengęs kautis su pasauliu, žmogumi ir šėtonu, neabejodamas, kad galiausiai sutrypsiu juos visus po kojomis. O dabar esu taip netoli jūsų, šiame akmeniniame jūsų namo narve, ir jaučiuosi įtrauktas į sūkurį, kuris susuko protą, ir nors nusipirkau bilietą į ložę į panelės ...s benefisą, labai gerai žinojau, kad jeigu vienintelė man skirta eilutė praneš man, jog ledi bus viena septintą valandą ir sutiks praleisti su manimi vakarą, ji neklystamai įsitikins, kad viskas, ką jai sakiau, yra tiesa. 32
mylimųjų lašk ai