Vilnius Street Art Festival | Newspaper #1

Page 1

2015 08 19 – 09 23 www.streetart.lt

MILLO it

SIENOS PARODOS POKALBIAI SUSITIKIMAI

Pylimo 56

SEPE& pl CHAZME Kauno 1

MOBSTR gb Taksi parkas

ANTANAS lt DUBRA Oro uostas

OSGEMEOS

br

Pylimo 60

rėmėjas

informacinis partneris

partneriai

festivalio namai

technika

dažai

baldai

alus

spaustuvė


sienos

RAJONAS: STOTIS

Miestų stotys yra romantika. Čia nenusakomas nei laikas, nei vieta. Čia maišosi tranzitiniai ir savi, vietiniai sėslieji gyventojai. Stotyje visąlaik yra ko laukti, laukiantysis stotyje yra savas.

pokalbiai

Ruošiantis trečiajam festivaliui mus intuityviai patraukė Vilniaus Stoties rajono erdvės ir atmosfera. Čia vyksta labai intensyvūs pokyčiai: nepaisant kontraversiškai vertinamos kaimynystės, rajone jau kurį laiką kuriasi vis daugiau naujų gyventojų – Senamiestis visai netoli, nekilnojamo turto kainos čia žymiai mažesnės, jis dar „gyvas“, nenuspėjamas ir bohemiškas, įdomesnis net už Užupį prie kelis dešimtmečius. Rajonas neturi apibrėžtų ribų. Mes Stotį traktuojame kaip tranzitinį rajoną, todėl ir šių metų lokacijos išsidėsčiusios ne vien keliose tariamo rajono gatvėse. Menininkai papuoš sienas pačioje Pylimo gatvės pabaigoje, polikliniką priešais Halės turgų, Kauno ir Šv. Stepono gatvių kampą, Taksi parką – tarsi miesto vartus, matomus tiek pravažiuojant traukiniu, tiek skubant automobiliu į skrydį – ir naująją miesto „stotį“ – Oro uostą. Visus festivalio svečius, išskyrus anonimą MOBSTR, bus galima ne tik pamatyti dirbančius ant sienų, tačiau ir pabendrauti susitikimų su menininkais metu (08 25 ir 09 17). Pernai surengėme pirmąjį viešą festivalio pokalbį apie mums kylančius klausimus, kuris sulaukė nemenko dėmesio ir įkvėpė šiemet išplėsti pokalbių programą iki trijų renginių. Visi pokalbiai skirtingi, tačiau savitai aptaria meno viešoje erdvėje atsiradimo galimybes, pasekmes ir reguliavimus. Pokalbiams ir vienam susitikimui su menininkais pakviesime į naujuosius festivalio „Vilnius Street Art“ namus – kultūros barą „Kablys“. Trumpam prikelsime buvusią Kino salę antrame aukšte, pro kurios langą matosi legendinis Mindaugo Navako Geležinis kablys. Trečiąjį festivalį įsivaizdavome kaip gausesnį renginių – festivalio programą turiningai praplečia net dvi parodos. Neringos Rekašiūtės kuruota fotografijų paroda „Stoties utopija“ atidarys festivalį ir pristatys penkių fotografų įamžintas rajono erdves prieš čia įžengiant festivalio menininkams. Liudo Parulskio miesto manipuliacijų paroda „Barokas ir betonas“ – jau nuo pernai metų festivalio planuojamas projektas. Menininko kuriamos urbanistinės transformacijos yra savotiškas, nuotraukose ir video apgyvendintas strytartas. Čia prireiks ir 3D akinių. Kadangi apsistojome konkrečiame ir labai išskirtiniame rajone, kuris mus įkvepia kasdien, kviečiame festivalio lankytojus ne vien stabtelėti ir įsižiūrėti į piešiančius menininkus, bet ir išragauti vietinių užeigų ir restoranų siūlomo daugiakultūrinio meniu. Jį plačiau laikraštyje pristato Aistė Šeibokaitė. Ne atsitiktinai šiemet festivalyje atsirado daugiau veiksmo – norime sukurti progų rajono vietiniams saviesiems ir tranzitiniams dalyvauti ir sustoti festivalyje – gal net atsisėsti – neįprastoje nuolatos judančioje aplinkoje. Dėl šios priežasties festivalyje atsiras ir lauko baldai greta OSGEMEOS sienos bei specialiai šiam mums išvirtas alus su unikalia, festivaliui kurta etikete. Visą festivalio programą išsamiai pristatome šiame Laikraštyje. Jame taip pat siūlome paskaityti autorinę Vytauto Michelkevičiaus esė apie gyvenimą Stoties rajone ir jo kaimynystę. Antrame Laikraščio numeryje, kuris pasirodys rugsėjo pabaigoje, aptarsime, kaip mums ir į festivalį atvykusiems menininkams sekėsi festivalio metu, kaip jūs jį įvertinote. Tad linkiu gerų potyrių ir atradimų Stotyje! Ūla Ambrasaitė Festivalio „Vilnius Street Art“ vadovė

MILLO

OSGEMEOS

Italų menininkas MILLO, kurio tikrasis vardas yra Francesco Camillo Giorgino, pradėjo savo karjerą nuo architektūros studijų. Erdvinis mąstymas ir puikiai išjausta urbanistinė erdvė atsispindi jo tapyboje ant sienų. Itin grafiškuose, dažniausiai monochromiškuose darbuose paprastai vaizduojamas miestas, kurio ritmingai sustatyti namai primena kaladėlių blokus. Virš urbanistinės erdvės iškyla žmonių figūros, įsitraukusios į žaidimą su aplinka – jos kartais stato, kartais griauna, klausosi, ilsisi. Žmogaus ir miesto santykis MILLO darbuose žaismingas, iš pirmo žvilgsnio vaikiškai naivus, bet kartu labai intensyvus ir klaustrofobiškas – tiek figūros, tiek pastatai įsprausti į milžiniškas sienas ir beveik neturi erdvės „kvėpuoti“.

Dvyniai Gustavo ir Octavio iš San Paulo, Brazilijos, yra bene žinomiausi pasaulyje gatvės menininkai. OSGEMEOS karjerą pradėjo 1987-aisiais. Iš pradžių juos įkvėpė Niujorko gatvės meno kultūra, tačiau vėliau broliai išvystė savitą stilių ir ikonišką, lengvai atpažįstamą savo personažą – žmogaus figūrą geltona oda ir spalvingais rūbais. Susipažinę su garsiu amerikiečių menininku Barry McGee pradėjo daug keliauti ir paišyti ant sienų visame pasaulyje. Dabar jie pripažinti kaip vieni įtakingiausių menininkų iš Pietų Amerikos, jų darbai eksponuojami ne tik galerijose, bet ir šiuolaikinio meno muziejuose.

MILLO tapybiniam darbui trečiajame festivalyje Vilnius Street Art buvo pasirinkta pastato Pylimo g. 56 siena, esanti priešais Halės turgų – vieną ikonišiausių ir įdomiauių stoties rajono vietų.

Lietuviškų šaknų turintys Brazilų menininkai OSGEMEOS Lietuvoje jau nebe pirmą kartą. Prieš kelis metus jie lankėsi Kaune, kur paliko miestui kelis darbus, bet Vilniuje tai bus pirmasis jų meno kūrinys. Jis atsiras pačioje Pylimo gatvės pabaigoje, ant 60 namo sienos, priešais naujai atsidariusį restoraną „Keulė Rūkė”, kaip simbolis po truputį besikeičiančios kontraversiškos gatvės reputacijos.

GATVĖS MENAS VS GRAFFITI: PRASILENKIMAI IR SANKIRTOS

KUO ATGIMSTA STOTIES RAJONAS?

08 20, ketvirtadienis, 19 val, Kultūros baras „Kablys“, Kauno 5

08 27, ketvirtadienis, 19 val., Kultūros baras „Kablys“, Kauno 5

Trečius metus rengiamas festivalis „Vilnius Street Art“ nuo pat pradžių padiktavo vieną iš trijų pokalbių temų: graffiti ir gatvės meno kultūros bei ideologijos skirtumai. Anksčiau tarp eilučių užkabinta tema kuo toliau, tuo labiau darosi aktualesnė kultūriniu, socialiniu ir net politiniu aspektais. Tiek gatvės menas, tiek graffiti kaip judėjimai atsiradimo laikotarpiu buvo suvokiami kaip protesto forma tradicinei socialinei santvarkai, tačiau kartu tai buvo ir bandymas atkariauti viešąją erdvę iš reklamos, politinio korektiškumo ir informacinio triukšmo gniaužtų. Prabėgus keliems dešimtmečiams gatvės meno festivalius pradėjo remti įvairios valstybinės institucijos, gatvės menas įtraukiamas į turizmo plėtros strategijas.. Tema plati, klausimų daugiau nei atsakymų, vieno sprendimo nesama, bet pokalbis reikalingas.

Vienas keliautojas Kinijos pėdsaką Tibete apibūdino taip: ko negali padaryti bausmėmis ir represijomis, padaryk investicijomis. Esame pripratę manyti, kad stoties rajonai paprastai būna ne pati patraukliausia miesto dalis. Tačiau šiandien Vilniuje jis tampa nauja ne tik madinga, bet ir idėjine erdve. Pastaraisiais metais aplink Vilniaus stotį įsikūrė keli nauji kvartalai, atsidarė itin populiarūs barai, į rajoną atsikėlė smulkieji verslai, taip išplėsdami ne tik sostinės centro, bet ir mūsų suvokimo ribas. Jeigu Stoties rajonas šiandien atgimsta (o gal tik gimsta?), kuo jam lemta būti?

Gabrielius Liaudanskas, a.k.a. Svaras iš grupės G&G Sindikatas, pokalbio metu papasakos apie gatvės meno judėjimo ištakas, inspiraciją, „vidinius“ gatvės meno ir graffiti santykius. Gabija Grušaitė, rašytoja, festivalio kuratorė, bandys atsakyti į klausimus, kaip ir kodėl pakito gatvės meno santykis su miestu; gatvės menas – tai tik gražūs piešiniai ant sienų ar laisva erdvė reikšti nuomonę? Aušra Trakšelytė, menotyrininkė, festivalio kuratorė, kalbės apie santykius tarp menininkų (graffiti bei gatvės meno) ir visuomenės, žiniasklaidos bei pastatų savininkų.

Mindaugas Pakalnis, architektas, kalbės apie architektūros įtaką mūsų gyvenimui. Net tokią, apie kurią niekada nepagalvojote. Ronaldas Šmitas, vienas baro „Bukowski“ įkūrėjų, pasakos apie drąsą įsikurti prie pat stoties, ir kaip tokie sprendimai atsiperka. Dmitrijus Petrauskas, vienas baro „Dėvėti“ šeimininkų, bandys atsakyti į klausimą, ko reikia norint suburti minias toliau nuo Senamiesčio. Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius, pasidalins įžvalgomis apie tai, kaip nekilnojamojo turto vystytojai mato Stoties rajoną. Pokalbį moderuoja Justina Juršytė, LNTPA

Pokalbį moderuoja Aušra Trakšelytė


SEPE & CHAZME

MOBSTR

ANTANAS DUBRA

Menininkų iš Varšuvos SEPE ir CHAZME tapybos darbai ant sienų pasižymi svajingu melancholiškumu. Siurealistiška ir labai profesionali, detali tapyba visada puikiai dera su pastatu ir jo aplinka. SEPE Michal Warga studijavo grafiką, o Daniel CHAZME Malinovski turi architektūrinį išsilavinimą ir tai paaiškina, kodėl menininkai taip puikiai jaučia urbanistinį kontekstą ir kartu nepraranda piešinio detalumo bei jautrumo. Tai juntama net darbų pasiskirstyme, CHAMZE piešia architektūrinį pasaulį, kurį SEPE apgyvendina savo personažais. Menininkai kartu piešia nuo 2007.

MOBSTR nėra gatvės menininkas, jis yra gatvės poetas. Anoniminio menininko iš Londono braižas yra trumpos, bet taiklios, aštrios, kartais lyriškos frazės, atsirandančios laiku ir vietoje skirtinguose pasaulio miestuose.

ANTANAS DUBRA festivalyje Vilnius Street Art dalyvauja jau antrą kartą: pirmais metais ant Šv. Jokūbo ligoninės jis nutapė miesto favoritu tapusį didelį šunį. 2014-aisiais Šv. Jokūbo ligoninė su piešiniu buvo nugriauta. Grafikos specialybę Vilniaus dailės akademijoje įgijęs Antanas gatvės meną kuria jau daugiau nei 15 metų. Jį drąsiai galima vertinti kaip vieną iš įdomiausių jaunųjų menininkų Lietuvoje, kurio darbai peržengia vienos disciplinos ribas: Antanas kuria scenografiją ir kostiumus teatrui, drauge su aktoriumi Šarūnu Dateniu už spektaklį „Gaidelis pinigiautojas“ pelnė Auksinį scenos kryžių geriausių jaunųjų menininkų nominacijoje; kuria plakatus, animacijas, iliustruoja ir tapo. Rugsėjo mėnesį teatre „Lėlė“ debiutuos naujas spektaklis „Evoliucija“, kuriam Antanas sukūrė kostiumus ir scenografiją.

Kauno g. 1 pastatas yra išskirtinis tuo, jog kitaip nei kaimyniniai pastatai sankryžoje, jis baigiasi ugniasiene – kažkada ten buvo projektuojamas dar vienas statinys, bet jis niekuomet nebuvo realizuotas. Tam tikra prasme jis nėra išpildytas, todėl tapybos darbas ant ugniasienės jį konceptualiai užbaigia.

MOBSTR labai kritiškas dabartinei komercinei gatvės meno kultūrai, dažnai švelniai pašiepdamas tiek garsius menininkus, tiek žmones, vartojančius jų darbus. „Look Honey, it’s Banksy“ (angl. „Žiūrėk, brangioji, tai Banksy“). Humoras yra svarbi MOBSTR meno dalis, bet po juo slypi daug gilesni prasmės klodai – tiek gerai išjausta urbanistinė erdvė, kuri nuolat kinta, tiek visuomenė, kuri toje erdvėje egzistuoja. MOBSTR save vadina nonkonformistu, kuris užsiima organizuotu meniniu nusikalstamumu, o slapyvardį pasirinko pagal omaro, kurį laikė kaip naminį gyvūną, vardą. Vilniuje MOBSTR sukurs poemą buvusiam Taksi parkui – pastatui, kuris architektūriškai tiesiog prašosi tekstinio darbo. Taksi parko strateginė vieta – pakeliui į tarptautinį Vilniaus oro uostą – prideda dar vieną urbanistinę dimensiją, tai yra, klausimą, koks menas turėtų atsirasti ant miesto vartų.

Šių metų festivaliui ANTANAS DUBRA sukurs darbą išskirtinėje miesto vietoje – Vilniaus tarptautinio oro uosto teritorijoje ant bokšto, kuris bus matomas lėktuvams kylant ir leidžiantis. Charizmatiškas pastatas reikalauja ikoniško darbo, kuris bus vienas pirmųjų vaizdinių, atsiversiančių miesto svečiams.

VIEŠOS ERDVĖS IR ĮPAMINKLINTA ATMINTIS

Kaip formuojama ir kam priklauso viešoji erdvė? Filosofija, sociologija, politologija, istorija, urbanistika, šiuolaikinis geografijos mokslas vis dažniau tyrinėja ne fizines, o diskursyvias erdves. Šiandieninė viešoji erdvė neapsiriboja visuomeninių institucijų fasadais – spauda, televizija, internetas išviešina kadaise giežtai saugotas privačias teritorijas. Todėl vis dažniau kalbama apie viešosios sferos sunykimą dabartiniame pasaulyje. Kita vertus, audringos diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ rodo, kad fizinė vieta, aminties ženklai ir miestovaizdžio formavimas yra kaip niekad aktualūs. Apie šiuolaikines meno viešojoje erdvėje tendencijas ir jo santykį su kultūriniu bei politiniu kontekstu diskutuos menotyrininkės Laima Kreivytė, Agnė Narušytė ir Skaidra Trilupaitytė. Agnė Narušytė, menotyrininkė, „7 meno dienos“ redaktorė Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslinė darbuotoja Laima Kreivytė, menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja Pokalbį moderuoja Laima Kreivytė

susitikimai

09 03, ketvirtadienis, 19 val., Kultūros baras „Kablys“, Kauno 5

MILLO + SEPE&CHAZME + ANTANAS DUBRA 08 25, antradienis, 19 val., Kultūros baras „Kablys“, Kauno 5

OSGEMEOS 09 17, antradienis, 19 val., BBQ „Keulė Rūkė“, Pylimo 66 Susitikimuos su festivalio menininkais jie trumpai papasakos apie savo kaip kūrėjo kelią, inspiracijas, įtakas, išsilavinimą, sunkumus, su kuriais susiduria ir smagias istorijas, kurios nutinka keliaujant po pasaulį ir piešiant ant sienų. Galima bus neįpareigojančiai pasikalbėti ir paklausinėti sau rūpimų detalių.


parodos

STOTIES UTOPIJA

08 19 – 09 19, Geležinkelio stotis, Peronas I Andrej Vasilenko, Simas Linkevičius, Teodoras Malinauskas, Asta Ostrovskaja, Agnė Matulevičiūtė Kuratorė Neringa Rekašiūtė „Stoties Utopija“ – tai penkių šiuolaikinių fotomeninikų vizualinis atsakas į festivalio „Vilnius Street Art“ erdvinę užklausą. Šiais metais festivalio vieta – Stoties rajonas. Ar Vilniaus stotis gali būti utopinė? Du pavadinimo žodžiai prieštarauja vienas kitam, sukurdami oksimoronišką beprasmybę. Tačiau būtent utopinės, įsivaizduotos, nerealios erdvės pojūtis atsklinda iš menininkų darbų: fotografijos yra išvaduotos nuo žmonių bei socialinių stoties rajono aspektų. Nutilus žmonių vaizdams, už save prabyla rajono architektūra ir infrastruktūra. Sovietinio laikotarpio daugiabučiai iškyla priešais geltonus traukinių vagonus Andrej Vasilenko fotografijoje, o Astos Ostrovskajos diptikuose du plastikiniai gandrai byloja apie vieną iš daugybės – etniškai siurrealų – Stoties rajono mikrokosmosą. Teodoro Malinausko fotografijoje auksiniai cerkvės kupolai iškyla virš apgriuvusio medinio namo, nusėto satelitinėmis televizijos lėkštėmis, o Simo Linkevičiaus darbuose jaučiamas ypač asmeniškas fotografo ir erdvės santykis: menininkas mus veda savo vaikystės pasąmonės srauto keliais. Poetiškumu išsiskiria Agnės Matulevičiūtės fotografijos – jose mes vis prieiname mažytes pabai-

Liudas Parulskis. 08 26 – 09 19, Fotomenininkų sąjungos galerija, Stiklių 4 Kuratorė Laima Kreivytė Vilnius nuo seno yra dailininkų ir fotografų įkvėpimo šaltinis bei kūrybos objektas. Dabartinis miesto vaizdas sudarytas iš daugybės kultūrinių sluoksnių ir atminty užfiksuotų subjektyvių vizijų. Barokinės šviesos pervertas Jano Bułhako Vilnius, karo suniokotas Sofijos Urbanavičiūtės-Subačiuvienės Vilnius, sovietmečio stokos įelektrintas Algimanto Kunčiaus ir archyvinis Antano Sutkaus Vilnius, dviračio fotografuotas Gintauto Trimako Vilnius. Liudo Parulskio projektas kviečia pažvelgti į Vilniaus vaizdus kaip į miesto savivokos žemėlapius. Tai miesto kaitos ne tik fizinėje, bet ir virtualioje erdvėje kronikos, kuriose dokumentika derinama su fikcija, istorijos rašymas – su praeities ištrynimu arba ateities projektavimu utopinio realizmo stiliumi. Liudo Parulskio projektą galima pavadinti vizualiniu miesto metatyrimu. Ne fiksavimu ir analizavimu, bet būtent miesto savivokos, savivaizdžio (de)konstravimu. Tai miestas, egzistuojantis ne tik konkrečioje erdvėje ir laike, bet ir meno kūrinių semantiniame lauke. O taip pat sapnuose ir vizijose – juk Vilnius gimė Gedimino sapne, todėl transformacija ir metafora įrašyta miesto genetiniame kode. Paradoksalus architektūros ir fotografijos santykis Liudo Parulskio darbuose aktualizuoja kūrybinės vaizduotės reikšmę. Architektūros studijas baigęs menininkas kuria pastatus-kentaurus, į barokinių statinių formą įmontuodamas daugiaaukščių fragmentus arba atvirkščiai – standartinę stambiaplokštę architektūrą padabindamas barokiniu dekoru.

gas, perspektyvų akligatvius. Šių penkių fotomenininkų darbai įveda į 2015 metų festivalio „Vilnius Street Art“ erdvę. Supažindina su skirtingomis perspektyvomis, kurios tampa atspirties tašku realybės įsivertinimui: koks šiandien yra Vilniaus stoties rajonas? Galbūt neturėdamas administracinių ribų jis egzistuoja tik mūsų galvose ir yra neatsiejamai susipynęs su socialinėmis atkirtimis, tam tikrų žmonių portretais? Šios parodos tikslas – naujai reflektuoti gerai pažįstamą, neparadinę miesto erdvę bei vaizdu apmąstyti besikeičiantį rajoną. Pastarųjų metų tendencijos rodo, kad Stoties rajonas tampa madinga vieta naujiems, Senamiesčio kainų lygio verslams atsidaryti bei jauniems profesionalams įsikurti. Gentrifikacijai Stoties rajone ir aplink jį įsibėgėjant, įdomu stebėti, kaip keičiasi šios erdvės ir kaip tai iš esmės keičia viso Vilniaus miesto veidą. ANDREJ VASILENKO Naujosios kartos urbanistinio peizažo fotografas, pastebėtas ne vieno prestižiško fotografijos bei meno žurnalų. Jo nuotraukos publikuotos angliškame Calvert Journal žurnale, latviškame Modernists bei lietuviškame Ore.lt, eksponuotos galerijoje „Vartai“ Vilniuje. Šis fotografas yra „This Is Vilnius“ projekto kūrėjas, socialiniame tinkle „Facebook“ turintis virš 4.000 fanų. „This is Vilnius“ stengiasi tirti miestą kaip junginį, kuriame reaguoja skirtingi elementai. Kaip atrodo miestas, kuriame dar gyvas Rytų – Vakarų ideologijų sankirtos kontekstas? Kaip atrodo architektūra, veikiama skirtingų institucinių

sprendimų? Kaip atrodo miesto gyventojai, veikiami skirtingų politinių įtampų? Fotografas Andrej Vasilenko siekia į kadrą sugrąžinti tiriamosios fotografijos žanrą, kuris leidžia parodyti ir pamatyti toliau už turistinės atvirutės ribų. SIMAS LINKEVIČIUS Naujosios kartos urbanistinio peizažo fotografas, išsiskiriantis ypatingu surrealistiniu fotografiniu braižu. Menininkas jau buvo pastebėtas ir publikuotas internetinio portalo Bored Panda internetinio portalo, kuris vien socialiniame tinkle „Facebook“ turi 2 milijonus fanų, taip pat JAV fotografijos leidinyje Modern Photography. Dirba tiek su meniniais („Autobusų stotelės“), tiek su komerciniais projektais. TEODORAS MALINAUSKAS Vilniaus dailės akademijos skulptūros magistras, konceptualiosios fotografijos atstovas, jaunosios kartos menininkas. Domisi gatvės meno ir instaliacijų intervencijomis į viešąją erdvę, taip pat užsiima architektūriniais projektais. ASTA OSTROVSKAJA Skulptūros studijų bakalaurė Vilniaus dailės akademijoje, tarpdisciplininė kūrėja, dirbanti su įvairiomis medijomis. Dalyvauja įvairiuose meniniuose ir komerciniuose projektuose. AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ Naujosios kartos konceptualioji menininkė, Vilniaus dailės akademijos bakalaurė, Lietuvoje išgarsėjusi savo projektu, siekiančiu padaryti ilgiausią pasaulyje nuotrauką ir taip įeiti į Gineso rekordų knygą. Fotografė šiam projektui net susikonstravo savadarbę, specifinę foto kamerą. Ši menininkė ypač išsiskiria tarp analoginės fotografijos kūrėjų, jos darbai konceptualūs, eksperimentiniai.

BAROKAS IR BETO Tokios konceptualios miesto dėlionės išryškina skirtingus laiko modalumus, architektūros ir ideologijos sąveiką. Tai fizinio ir virtualaus urbanistinio peizažo transformacijos, aktyvinančios žiūrėjimo ir mąstymo procesą. „Nepadarytas Vilnius“ – taip autorius apibūdina savo darbus. Nepadarytas – nes jokio miesto niekada negalima „padaryti“ iki galo. Kol jis gyvas, vyksta nuolatinė kaita – miesto vizijos gali tapti ateities realybe, o dabartis – falsifikuoti praeitį. Todėl tai ne tik miesto, bet ir žvilgsnio (kuriančio ir griaunančio) analizė, mentaliteto kaitos atspindžiai. Kokias reikšmes suteikiame svarbiems pastatams, kas atsitinka, kai jie išnyksta arba jų vietoje atsiranda kiti? Liudo Parulskio fotomontažai (ir jų negatyvai – kai pastatai ne įrašomi, o ištrinami) vizualizuoja ne tik Vilniaus architektūrines transformacijas, bet ir mūsų baimes, nerimą, ir lūkesčius, projektuojamus į aplinką. Ypač stipriai architektūra ir vietos dvasia, vaizduotė ir realybė rezonuoja keičiant simbolinės reikšmės prisodrintus vaizdus – Katedros aikštę, Aušros vartus, Jonų varpinę. Viename atvaizde susitinka du montuotojai, kiekvienas savaip transformuojantis realybę – laikas ir autorius. Katedros aikštė L. Parulskio montaže atrodo keistai ne tik dėl to, kad nėra varpinės. Bet ir dėl to, kad laikas negailestingai nušlavė senas plyteles ir betonines klombas, it viesulas išrovė medžius Gedimino pilies kalne. O Valdovų rūmų dar nė užuominos nematyti. Pridedant ir ištrinant pastatus laikas tame pačiame atvaizde sukiojamas pirmyn ir atgal. Žiūrovas niekada negali būti tikras, ar lankosi praeities, ar ateities, ar vaizduotės mieste.

Liudo Parulskio urbanistinės fototransformacijos skatina kitaip pasižiūrėti į miestą ir jo ateities scenarijus – siektinus ir vengtinus. Jos kviečia apmąstyti Vilniaus istoriją, architektūrą ir simbolius, sakralines ir kasdienes gyvenamąsias erdves. Kartu eksponuojama 3D vaizdų serija suaktyvina patį žiūrėjimo procesą ir dar labiau trina realybės ir virtualybės ribas. Ši paroda aktualizuoja mūsų atmintyje kuriamą vaizduotės Vilnių, ieškodama dialogo ne tik su architektūra, bet ir su fotografinėmis bei meninėmis jos interpretacijomis.


ONAS

Vytautas Michelkevičius

STOTIES KAIMYNYSTĖ Rašyti apie kaimynystę, kurioje praleidai daugiau kaip tris dešimtmečius (su tarpais), tolygu atlikti archeologinius tyrimus. Lengviausia, užmetus nostalginį pjūvį, pradėti vardinti, kas buvo ir ko jau nebebus. Gyvenimas tokiame rajone (verčiau vartočiau žodį „kaimynystė“, išvengdamas su „rajonu“ kartu ateinančių papildomų konotacijų) prilygsta keliavimui laiku per miestus, epochas, politines ir ekonomines santvarkas. Vien per penkerius metus kaimynystė pasikeitė taip, kad tik (vidinės) sienos liko tos pačios. Vaikščiodamas gatvėmis ir kiemais regiu tarsi haliucinacijas: kas prieš pusmetį švietė viena iškaba ir spalva, tas jau šviečia kita. Darosi labai įdomu, kaip atrodys viskas po metų, trejų, penkerių. Pradedu kurti utopines urbanistines vizijas ir tikiuosi nukeliauti dar kažkur. Nors kai kurie interesantai prognozuoja Užupio likimą, tikimės, kad nepavyks tapti juo blogąja prasme – su romantiškos buvusios menininkų buveinės prieskoniu. Vien pasvarsčius apie „Kablį“ (Kauno g. 5), pažymėtą Mindaugo Navako skulptūra 1994 m., dar vadinamu „ikonografiniu permainų ženklu“, supranti, kad net negalėjai tuomet įsivaizduoti, kaip klostysis pastato – tada dar vadinamo „Geležinkeliečių kultūros rūmais“ – likimas po 5, 15 ar 21 metų. Ten veikė ir menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų inicijuota galerija „Jutempus“, ir galvas kratė blogiausių grupių festivalio bei „Death comes“ gerbėjai (aš pats 90-ųjų pabaigoje šėlau naujo Bix albumo pristatyme), šoniniame gale veikė legendinis „Green“ klubas, o kitame – jo pasekėjas gyvas iki šiol. Nuo nugriovimo rūmus išgelbėjo tik krizė 2009-2010 m., nes prisimenu, dar kaip rinkome parašus, kad vietoj buvusių kultūros rūmų neiškiltų septynaukštis biurų pastatas (kaimynai, žinoma, kaltino tuometinį merą), o dabartinis Jurgos Ivanauskaitės skveras netaptų požemine stovėjimo aikštele. O mums žadėjo naujus gražius europinius medelius. Klausimas, ar tokia dinamika „Kablys“ vystysis ir toliau, labiausiai tikėtinas su pesimistiniu atsakymu. Todėl pagal natūralius gentrifikacijos dėsnius ten netrukus turėtų atsirasti bent jau prabangus baldų ar rūbų salonas. Ironiška ar ne, bet šis pastatas ir vėl atlieka „Kultūros rūmų“ funkciją, tik visuomenės sluoksnis, kuriam atstovauja ši kultūra, jau kitas – nebe transporto darbininkai. Grįžtant prie transformacijos pabaigos verta paminėti, kad galiausiai apleistus rūmus išgelbėjo ten pradėta virti HBH Rados gira (praeivių akis pro langus nuolat glosto plieninės cisternos) ir kartu įkurtas (gandai žino kodėl) „Aktyvaus laisvalaikio centras K.A.B.L.Y.S“ (važinėjantiems riedlentėmis ir kitomis panašiomis ratuotomis priemonėmis). Visai nesenai čia atsidarė hostelis ir restobaras, tačiau laisvų patalpų dar yra ir netylantys remontininkų grąžtai dar

kažką žada. Nors dar tik 1984-aisiais ten tarp įvairių kultūros apraiškų veikė ir Vilniaus geležinkeliečių kultūros rūmų liaudies cirkas „Jaunystė“. Bet vėlgi įdomiau, ne kas jame buvo, o kas ten bus po penkerių ar dešimties metų – tai padeda išlaisvinti vaizduotę. Iš geležinkelio stoties išeinančių gatvių sanpynoje (Vilhelmo Šopeno, vėliau Kauno, Sodų bei Gėlių) XIX a. pabaigoje / XX a. pradžioje vystėsi naujasis rajonas, suteikiantis Vilniui modernizmo ir didmiesčio atmosferos. Praeikite užvertę galvas aukštyn ir pamatysite unikalius Vilniuje pastatų dekorus, padabintus istorizmo, eklektikos ir moderno (jugendštilio) aksesuarais, o galiausiai namas Kauno g. 2 nukels mus mažų mažiausiai į Rygą ar Varšuvą, o gal ir tuometinį Berlyną. Savo tūriu ir aukščiu tai bene vienintelis to laikmečio egzempliorius Vilniuje ir dar pirmasis turėjęs liftą to meto gyvenamajame name. Vadinamasis Chajos Krėmer namas buvo suprojektuotas ypač produktyvaus architekto-statybos techniko Antono Filipovičiaus-Dubovniko. Jis paliko ne vieną ryškų to laikmečio pastatą Vilniuje (pvz. priešais „Kiaušinį“ esantis gyvenamasis moderno namas Pylimo g. ar ant Pilies/Literatų g. kampo esantis namas), o produktyvumu pasižymėjo suprojektavęs septyniasdešimt šešias Vilniaus vyskupijos neogotikines bažnyčias. Išties pirmasis rajono gentrifikatorius ir buvo pirklys Vilhelmas Šopenas XIX amžiuje aplink būsimą geležinkelio stotį pirkęs didelius žemės sklypus, o vėliau padovanojęs žemės sklypą miestui, kuriuo ir eina dabartinė Šopeno gatvė. Tarp kitko, jis turėjo ir savo vardo alaus daryklą, kuri po karo buvo nacionalizuota ir pavadinta „Tauro“ vardu. Istoriniai klodai čia neišsenkami ir vis labiau verčia abejoti, ar ši kaimynystė gali būti apribota įvardijimu „Stoties“. Gentrifikacija čia aštriai spėri – ką tik vienerius metus atšventęs baras „Dėvėti“ „pervilko“ dėvėtų rūbų parduotuvę, nors prieš jį vis dar įkyriai visą parą raudonas neonas praneša apie iki šiol veikiančius „Second hand / Dėvėtus rūbus“, o už kampo šiek tiek ilgėliau veikia kulinarinis „haute-couture“ restoranas „Pirmas dublis“, kur, rodos, dar prieš penkmetį gėriau alų su bičiuliu po 2,5 lito (kai įprastinė kaina būdavo 5 Lt). Tiek pat kainavo ir degtinė. Vėl grįžtu prie to, kas įvyko, bet tai greičiau dėl to, kad palengvintų atverti vaizduotę kas dar čia įvyks. Ir labai greitai. Eidamas prošal „Conti“ viešbutį niekaip negaliu pamiršti ten buvusios duonos parduotuvės, kur bėgdavau jos paprašytas tėvų ir stengdavausi peršokti didžiules alkoholinio raugo, šlapimo ir lietaus vandens mišinio balas ir jų kvapas iki šiol riečia nosį. Taip susijungia buvusi ir esama realybė, ir vėl jaučiuosi tarsi haliucinacijose. Asmeninių maršrutų kačių keliai (praminti trumpiniai) man svarbūs iki šiol, nors dau-

guma kiemų, per kuriuos buvo galima sutrumpinti kelią, yra uždaryti ir privatizuoti, bet keletas vis dar atviri ir taip paįvairina kasdienes keliones pirmyn ir atgal. Smalsumas, kodėl senelis prieš kelis dešimtmečius atvažiavęs iš mažo miestelio į Vilnių vis lankydavosi kino teatre „Aušra“, įkurtame buvusios miesto sienos gabale Rūdninkų/Pylimo g. kampas, buvo patenkintas tik paauglystėje, kai su žinojau, kad sovietmečiu ten buvo vienintelė vieta, kur rodydavo filmus suaugusiems (žinoma, tik lengva erotika). Pasirodo, ir šis kino teatras atsirado įsikišus architektui Antonui Filipovičiui-Dubovnikui – jis buvo pirmasis lietuviškas kinoteatras (1940-1993 m.) Vilniuje. Akivaizdu, kad stoties kaimynystėje patyliukais dirbančių menininkų studijų lieka vis mažiau (pvz. nebėra ir a.a. Valdo Ozarinsko studijos Šv. Stepono g.), o ir buvusio „Kartono“ fabriko studijos Aguonų g. nebežinia kiek ilgai tvers, bet tikėtina, kad tie, kurie įsitvirtino nebebus iškeldinti. Kaip nesenai man patarė draugė Islandijos menininkė – norėdami išvengti neigiamų gentrifikacijos padarinių, skatinkite kūrybingus žmones besivystančiuose rajonuose ne nuomuotis, o pirkti nekilnojamą turtą ir taip liksite stipriai laimėję ateityje ir savo rajono šeimininkai. Stoties kaimynystė - tai ne tik vieta, kur senos kiaulės ir kiaulaitės virsta naujomis, bet ir gyvena kaimynai ne penkerius, bet penkiolika ir penkiasdešimt metų. Žinoma, kelios gatvės yra ir bus vienos svarbiausių atvykėlių arterijų ir tai lengva stebėti nuo „Dėvėtų“ staliukų ir stebėtis, kodėl niekas iki šiol dar neatidarė madingos kavinės, siūlančios atvykėliui pirmąjį kavos gurkšnį. O gyvenimas virė ir verda kiemuose ir siaurose gatvelėse, kur ne tik keičiamasi įvairios sudėties skysčiais, bet ir knygomis (veikia bent dvi bibliotekos), idėjomis ir kasdienine ramybe. P.S. Jei jūs paklausite kodėl tekste apie tokį „madingą“ rajoną nėkart nepavartojau žodžio „hipsteris“, prisipažinsiu, kad tik parašęs tekstą susizgribau, kad išties jo nepavartojau. Greičiausiai todėl, kad labiausiai norėjau rašyti apie tai, kas čia dar nutiks, o hipsterizmas, deja, jau praeitis. Jie jau ieško naujų plotų (už geležinkelio, apleistuose baseinuose ar dar kitur). Tai darosi akivaizdu ir naujai atidaromuose valgymo ir gėrimo įstaigose, kur daugėja „normalių“ lankytojų, besiveržiančių iš už senamiesčio apribotų erdvių. Ar Vilnių aplankys niujorkietiškas „normcore“ ar pakrančių „surferių“ stilius – dar sunku atsakyt. Labai gaila, bet su hipsteriais po truputį kaimynystę palieka ir „įkandamos“ kainos. Kur mes valgysim, gurkšnosim ir kultūrą vartosim rytoj? – išlieka labiausiai neraminantis klausimas, tad kviečiu čia susitikti po penkerių metų. Tikiuosi, mums neteks važiuoti vienos traukinio stotelės pokalbiui su stikline.


Aistė Šeibokaitė, festivalio laikraščio redaktorė

DAUGIAKULTŪRĖ STOTIES GASTRONOMIJA Kai keliauju, pirmiausia stengiuosi greitai nepabėgti iš stoties rajono. Jei tik įmanoma, nakvynei pasirenku nedidelį viešbutuką ar hostelį šalia geležinkelio, kad pusryčiams galėčiau išbandyti vietines kavines, atsidarančias dar šeštą ryto. Iki šios dienos stebiuosi, kaip mūsiškėje Vilniaus geležinkelio stotyje nėra greitų užkandžių kiosko ar kokios rimtesnės užeigos. Būtent dėl to kartais apima jausmas, lyg mūsų Stoties rajone žmonės niekada nesustoja – pastovus judėjimas, lyg kokia konstanta, yra neatskiriamas šios vietos bruožas. Tikiu, kad neilgam.

Tad kai esi vietoje, kurioje žmonės juda nestabdomai – išvyksta ir atvyksta, skuba į kitas miesto vietas ar tiesiog stengiasi kuo greičiau pabėgti iš ne pačią geriausią reputaciją turinčio rajono, atrodo, jog surasti priežasčių čia sustoti, atsipūsti ar tiesiog stebėti rajono gyvenimą beveik nerasiu. Tačiau pradėjus dažniau žingsniuoti Stoties rajono gatvėmis, greitai supratau, kad šis rajonas yra būtent man: tam niekada nenurimstančiam vidiniam keliautojui, ant kiekvieno kampo ieškančiam kitų kultūrų apraiškų ir saldžiai nostalgiškai pasiilgu-

siam „Šiaurės Jeruzalės“ – to niekada nepatirto Vilniaus kultūros katilo, dabar žymaus jau tik istorijos knygose. Stoties rajone aš atradau savąją tautų maišalynę – iš įvairiausių pasaulio kampelių susirinkusias maitinimo vietas. Čia suplaukę armėnai, gruzinai, žydai su savo, beje, beveik Vilniuje gimusiu kultūriniu paveldu, ir lietuviai, vis dar puoselėjantys dabar jau lietuviškais vadinamus patiekalus ar besistengiantys čia atnešti ir „užatlantinių“ kulinarinių madų. Jei Stoties rajono ribos mintyse dažnai mums piešiasi neigiamų

konotacijų pagalba, tai maisto prasme Stoties multikultūriškumas gerokai praplečia rajono plotą ir stumia jo ribas beveik iki Subačiaus kalno, Rotušės bei Santuokų rūmų kitoje pusėje. Stoties rajone maitinimo vietų tikriausiai yra daugiau nei pačiame Senamiestyje. Kol ruošėmės festivalio „Vilnius Street Art“ pradžiai, išbandėme jų ne vieną, tad norime rekomenduoti savo mėgstamiausius, kad bent kartais sustotumėte Stoties rajone, imtumėte stebėti, kuo jis iš tiesų yra ir kuo jis galėtų būti, bei kad nebeliktų to noro kuo greičiau pabėgti.

HALĖS BISTRO Pylimo 58

WWW.KEPYKLĖLĖ.LT Pylimo g. 54 ir Gėlių g. 3

BISTRO DUBLIS1 V. Šopeno 10

BUKOWSKI Visų Šventųjų 7

Pačiame Halės turguje įsikūrusi žydiško paveldo – Rytų

Mėgstu vietas, kurios neišsidirbinėja ir visoje toje

Ne kartą Lietuvos geriausiu šefu vadinto Deivydo

Tik šią vasarą atsidaręs baras su dideliu vidiniu

Europos žydų gamintų, bet su pirmosiomis migracijos

pasirinkimo gausybėje pasiūlo paprastą, įprastą ir

Praspaliausko persikėlimas į Stoties rajoną nė

kiemu greitai tapo gera atsvara atsibodusiems Se-

bangomis Lietuvoje ir pasimiršusių beigelių – bistro.

kartais taip pasiilgtą sausainį ar bandelę. Man tokia

kiek nesumažino jo užimtumo – nors nedidelis,

namiesčio kiemams. Vieta daugiausia yra orientuota

Kas pasaulyje yra dabar jau taip įprasta, Lietuvo-

vieta yra ideali pusryčiams jau bebėgant pradėti savo

boutique tipo restoranėlis ir privertė gero maisto

į vakarinius pasisėdėjimus ir pašnekesius – jaus-

je yra naujovė, kurią turiu pristatyti kaip „būtina

dienos ar popiečiui, kai dauguma tos dienos darbų

gurmanus žygiuoti į anksčiau dažnai aplenkiamą

mas lyg kažkur tarp jaunimo madinguose Londono

pabandyti“. Daugybės darbo – kildinimo, virimo ir

būna jau beveik padaryti. Gera kava, geras kainos ir

rajoną, staliuką tenka užsakinėti gerokai iš anksto.

rajonuose, gėrimų daugiau nei maisto, o ir maistas

kepimo – reikalaujanti beigelių duona ir klasikiniai

kokybės santykis, visuomet šviežia produkcija, rami

Deivydas ir jo komanda teigia, kad jiems patinka

nepasidavė paskutinei burgerių madai, bet surado

pagardai, pavyzdžiui, lašiša su kreminiu sūriu, sukuria

aplinka, o dabar galima net užsisakyti internetu.

šis rajonas ir jie nori prisidėti prie čia vykstančių

savo nišą – dešrainius ir traškias bulvytes. Vietos

genialumo paprastume įspūdį. Smagiausia, kad patys

Šioje kepyklėlėje yra viskas, ko tikėčiausi pakeliui iš

gerųjų pokyčių. Bistro siūlo du vakarienės varian-

populiarumas vis dar skaičiuojamas ilgėjančiomis

bistro įkūrėjai labai džiaugiasi esantys Halės turguje,

Stoties į Senamiestį su stebinančiu, bet, tikėkimės,

tus – trumpesnę ankstyvąją trijų patiekalų ir vėly-

laukimo minutėmis prie baro, bet sugrįžti ten šis niu-

nors jų pačių patalpose tik iš netoliese esančio kiosko

sėkmingu modernumo – internetinės parduotuvės –

vąją prabangesnę penkių patiekalų degustaciją.

ansas kažkodėl netrukdo. Tikriausiai dėl atmosferos.

sklindantis rūkytų kumpių kvapas primena, kad sėdime

prieskoniu.

PIPKINS COFFEE Šv. Stepono 14

BULKINĖ Kauno 2

pačiame turgaus įvykių sukūryje.

DĖVĖTI Sodų 3

ŠNEKUTIS Šv. Stepono 8

Stoties rajono naujokai, įžengę į erdvę, kuriai

Ar dar bent viena maitinimo vieta turi už prekysta-

Ilgą laiką visus traukęs į Užupį, o, pasirodo, ne ką

būtent kažko tokio ir trūko. Kasdien praeinantiems

lio stovintį žmogų, kalbantį net šešiomis kalbomis

Pavadinimas neturėtų jūsų apgauti – taip, jis toks dėl

prasčiau Šv. Stepono gatvėje įsikūręs „Šnekutis“ savo

tai galėjo būti geras siurprizas – kokybiška kava

(lietuvių, anglų, italų, prancūzų, gruzinų ir rusų)? Štai

to, jog šioje vietoje anksčiau buvo dėvėtų drabužių

formato neprarado – „kiaušinio“ (dar vieno Užupio

ir įvairios arbatos, plius planai augti. Kol kas tik

bulkinė Kauno gatvėje turi! Taip pat turi daug įdomių

parduotuvė. Šiek tiek anglišką pub’ą primenantis baras

ženklo) pašonėje įsikūrusioje tradicinio lietuviško

kava, vėliau bus ir lengvų užkandžių.

bandelių, pyragaičių, kanelių, pyragų ir sausainių.

nepabijojo nekokios Sodų gatvės reputacijos ir net

maisto ir alaus vietoje vis dar pasitinka pats savinin-

staliukus susimontavo vasarai tiesiai ant šaligatvio

kas su savo legendomis apipinta šiaudine skrybėle

– potyris čia aplanko tikrai nekasdienis, kartais lyg

ir lininėm kelnėm. Esu girdėjusi, kad „Šnekutis“

baimingos nuostabos, kartais aštrių rajono gyventojų

Gaminiai tikrai ne mūsų įprastų kepyklų ir bandelinių. Jei gyvenčiau Stoties rajone, tai būtų ideali vieta užeiti rytinės kavos su saldėsiu ir iš tikro pasijusti

sutraukia įvairiausius lankytojus iš Stoties rajono, bet

SENAS RADIJAS Aušros vartų 27

žvilgsnių, o kartais – pačios madingiausios Berlyno

turiu pastebėti, kad šiuo atveju aplinka gali būti šiek

Tikrai nežinojau, ko galima tikėtis iš šios vietos,

vietų, įgauna ir Paryžiaus ar Briuselio prieskonį.

atmosferos. Meniu išlaikytas paprastas, bet ne prastas

tiek apgaulinga ir maistas savo kokybe bei tradiciniu

bet tikriausiai daugelis taip jaučiasi pirmą kartą

– Sloppy Joe suvožtinis (mėsiškas) ir kebabas su fala-

lietuvišku meniu tikrai sužimba nepretenzingoje

užsukę į „Seną radiją“. Nusivilti tikrai neturėjau

feliais (vegetariškas). Baras daug dėmesio skiria alui,

aplinkoje. Juo labiau, kad „Šnekutis“ yra bene viena

kuo – didžiulė senų radijo aparatų kolekcija greitai

turi nemažai lietuviško craft alaus rūšių.

pirmųjų vietų, pradėjusių tiekti lietuvišką craft alų –

tapo sava ir miela, o nedidelėje baro erdvėje pa-

PERONAS Geležinkelio 16

tuomet, kai tai dar nebuvo madinga.

sijutau lyg būčiau užėjusi aplankyti senų draugų.

Panašu, kad Vilniaus Geležinkelio stotis turės tą

Meniu nedidelis, smagiausi tikriausiai yra koldūnai

mano išsiilgtą, tikrą geležinkelio stoties dvasią

su keturių rūšių mėsa, plius daug visokio įdomaus

turinčią užeigą. Industrinis gastro-pub’as „Peronas“

alaus.

atidarymą planuoja rugsėjo mėnesį ir nuo tada tikrai

KEULĖ RŪKĖ Pylimo 66

savo rajono gyventoju. Rajono, kuris būtent dėl tokių

Žmonės kalba, kad šiai vietai pristatymų jau nebe-

ČEBURĖKINĖ V. Šopeno 3

reikia, nes sklando gandas, kad eilės prie plėšytos

„Čeburekinė“ yra vienas labiausiai nustebinusių

Didžiulė erdvė aukštomis lubomis žada ne tik maisto

kiaulienos burgerių ir BBQ šonkoliaukų vis dar nema-

festivalio atradimų. Įsivaizduokit – įeini tarsi į

ir gėrimų traukinio belaukiantiems (maisto bus ir

žėja, maisto neužtenka visiems norintiems, o „keulės“

valgyklos tipo kavinę (dideli stalai, plastikinės kėdės,

išsinešimui, nors meniu dar kol kas slaptas), bet

šeimininkai buvo priversti keltis į Gariūnus, kad paten-

plytelėmis klotos grindys ir valgykliniai padėklai),

ir parodų, koncertų ir panašių madingų susibūri-

kintų visų alkį. „Keulė rūkė“ iš tiesų buvo viena tų vietų,

tačiau užsisakęs gauni daugiau nei tik paprastos

mų. „Perono“ įėjimas kaip ir priklauso – iš pirmojo

kuri daugelį vilniečių privertė pakelti antakį, o tada dar

stoties valgyklos maisto. Visišku siurprizu man buvo

Geležinkelio stoties perono, tad tikiu, jog ši vieta labai

kartą pergalvoti savo nuostatas Stoties rajono atžvilgiu.

koldūnai su varške bei graikiniais (!) riešutais, taip

greitai taps ikoniška.

Aukšta maisto kokybe, puikiai įvaldyta amerikietiška

pat labai nustebino plonytė ir elegantiška čeburėkų

BBQ technika, paprastu berniokišku bendravimu bei

tešla bei gausus įdarų pasirinkimas. Kavinė dirba iki

smagia terasa su tam tikru laisvės pojūčiu BBQ vieta

pat vakaro, turi dienos pietus su trimis skirtingais

tikrai patraukia (neseniai atsivėsinti per karščius liku-

pasirinkimais kiekvienam pietų patiekalui už 2,9 Eur,

sius mieste šeimininkai kvietė ir pripučiamu baseinu).

o meniu neapsiriboja tik koldūnais ir čeburėkais,

taps mano mėgstamiausia traukinio laukimo vieta.

bet turi cepelinų, mėsos patiekalų ir net lašišos didkepsnį.

Festivalio alui „Ošiančios sienos“ specialią etiketę Šių metų festivaliui „Vilnius Street Art“ alaus darykla „Raudonos plytos“ išvirė riboto tiražo lengvo „pilsner“ tipo alaus „Ošiančios sienos“. Etiketes, kuriomis tapo vieno piešinio elementai, šiam alui sukūrė festivalyje dalyvaujantis menininkas Antanas Dubra. „Piešinyje pavaizduotas siurrealistinis ezoterinis personažas, susidedantis iš stereotipinių miesto ženklų: jame galime atrasti ir Berlyne esančio te-

levizijos bokšto elementą, ir raudonas plytas, policijos mašinas, greitą maistą, ir su festivaliu bei alumi susijusius simbolius. Galbūt šis personažas ir yra tų „ošiančių sienų“ atstovas?“, – pasakoja etikečių autorius Antanas Dubra. Antano sukurtas piešinys buvo išskaidytas į penkias dalis, kurios ir atsidūrė ant festivalio alaus etikečių. Sudėjus visas penkias etiketes, Antano kurtas miesto personažas vėl tampa vientisu kūriniu.

kūrė Antanas Dubra


Ūla Ambrasaitė, festivalio organizatorė

GATVĖS MENO FESTIVALIS VILNIUJE Pirmas Idėja rengti gatvės meno festivalį Vilniuje kilo prieš trejus metus, kalbantis su Malaizijoje gyvenančiu lietuviu menininku Ernestu Zacharevič. Vasarai atvykęs į Vilnių jis norėjo išpiešti didelę sieną, o tam reikėjo leidimų. Kokių ir kieno leidimų tuomet dar nežinojome, tačiau pasirodė, kad būtų daug smagiau surengti festivalį, pasikviesti daugiau menininkų ir Vilniuje padaryti tai, ko čia dar niekada nebuvo, tačiau neišvengiamai turi atsirasti. Gatvės meno kūriniai žymi daugelį garsių pasaulio miestų kaip šio laiko ženklai, kai menas veržiasi iš galerijų į viešas erdves, o gatvėje kuriantys menininkai kviečiami dalyvauti galerijų rengiamos parodose. Čia susiduria pop menas ir profesionalusis, akademinis. Norėjome, kad tai vyktų ir Vilniuje, kuriame gyvename. Pasiruošimas pirmajam festivaliui vyko labai skubotai ir chaotiškai. Turėjome vos du mėnesius viskam sugalvoti – kokius menininkus kviesti, kokias lokacijas jų kūriniams pasirinkti, kaip apsibrėžti, kad tai nėra graffiti, kaip gauti leidimus gatvės menui, kokie būna keltuvai, kaip gauti finansavimą ir t.t. Tuomet prie festivalio organizavimo prisijungė menotyrininkė Aušra Trakšelytė. Nors labai daug nežinojome nei apie tokio festivalio organizavimą, nei apie gatvės meną, mums nuo pat pradžių buvo labai aiškūs keli dalykai – festivalis turi būti profesionalus, būtinai tarptautinis, matomas, o kūriniai tiek plokštuminiai, tiek ir – būtinai – erdviniai. Manau, mums tai pavyko. 2013 metais festivalis „Vilnius Street Art“ startavo su programa, kurią ir šiandien malonu prisiminti. UPPERSTUDIO (Ivane Ksnelashvili, Gruzija, Sebastiano Maiolino, Italija) ėmėsi Rošutės architektūriškai – koloną apvyniojo aukso spalvos foliją. Taurusis metalas auksas įprastai naudojamas internero ar daiktų apdailai siekiant išryškinti jų svarbą, o menininkai šiuo principu išryškino svarbią klasicistinės Rotušės detalę. Projektas buvo laikinas, tad po pusmečio koloną nurengėme.

Pasaulinė gatvės meno žvaigždė MARK JENKINS su kolege SANDRA FERNANDEZ (JAV) mieste paliko 5 realistines luošių skulptūras. Anot menininko, šie pasiklydę nelaimėliai praeivius turėjo paskatinti susimąstyti ne tiek apie fizinę negalę, kiek apie vienatvę žmonių, gyvenančių mieste. Žmones jos gąsdino, šokiravo, kėlė šleikštulį, gailestį, provokavo veiksmus.

Turbūt labiausiai vilnietiškas buvo menininko ANTANO DUBROS (Lietuva) šuo ant buvusios Šv. Jokūbo ligoninės sienos. Išstovėjo vos pusmetį, todėl šiemet Antanas vėl grįžta ir pieš Oro uoste.

Jau pirmaisiais metais festivalį norėjome matyti ir kaip startą jauniems pradedantiems menininkams, tad pakvietėme JURGĮ TARABILDĄ (Lietuva) sukurti piešinį ant laikinos tvoros Odminių gatvėje. Dabar atrodo savotiškai ironiška – Jurgio „Think“yra vienintelis išlikęs ir niekaip nepakeistas pirmojo festivalio kūrinys, nors kurtas jis buvo ant laikinos sienos.

Antras Antrojo festivalio progama mums aiški buvo dar rudenį, vos pasibaigus pirmajam. Daug bendravome su miesto subkultūromis, daug diskutavome apie save santykį su strytartu, festivalio su strytartu, strytarto santykį su architektūra, kontekstualumą, strytartą ir graffiti, graffiti ir ne-graffiti, miesto poeziją, jos rašytojus ir legalumą. Todėl antrajame festivalyje prikalbinome dalyvauti garsiausią Vilniaus miesto rašytoją, anonimą 209. Su juo pradėtą, bet tik dalinai įgyvendintą Vėliavų projektą, tikiuosi, dar tęsime ateityje. Antrasis festivalis koncentravosi aplink Gedimino prospekto vakarinę dalį. Vienas įspūdingiausių festivalio darbų – lenkų menininko M-CITY trafaretas ant Profsąjungų rūmų. Menininko trafaretas tarsi užtušuoja pusiau sugriuvusį pastatą miesto panoramose, o žiūrint iš arti įspūdingas kolonas paryškina subtiliomis urbanistinėmis džiunglėmis.

Labai jaunas, bet jau labai garsus ispanų menininkas ARYZ vilniečiams padovanojo nuotaikingą arklišką freską.

Vėl į Vilnių ir festivalį sugrįžęs ERNESTAS ZACHAREVIČ lokaciją savo darbui išsirinko pats – jau seniai jį žavėjo Liubarto tiltas. Ant sovietinio modernistinio tilto jis perpiešė du atlantus, Vilniuje laikančius Architektūros fakulteto portiką.

Viena festivalio lokacija buvo nutolusi nuo miesto – Saulėtekyje esantis Vilniaus universiteto sveikatos ir sporto centras. Norėdami susipažinti su daugiau kūrėjų, surengėme eskizų pastatui konkursą. Dalyvių buvo gausu ir įdomių. Surengto viešo balsavimo metu visuomenė išsirinko JURGIO TARABILDOS ir GABIJOS ŽILIONYTĖS piešinį. Tačiau konkursas mus buvo labai svarbus ir atradimais. Dalį kitų konkurso dalyvių pakvietėme sudalyvauti Odminių skvere vykusiame atvirame piešime, bendraujame ir iki šiol. Smagu, kad su pora menininkų toliau tęsiame bendrus projektus. Berlyne reziduojantis menininkas ADOMAS ŽUDYS šį pavasarį Vilniuje išpiešė savo autoportretą Konstitucijos prospekte. Daugiau darbų su Adomu planuojame ir ateityje. LIUDO PARULSKIO atsiųstas eskizas konkursui priminė, kad menininkas yra užslėpęs ir Vilniuje dar neeksponavęs labai strytartinių (tam tikra prasme) miesto fotomanipuliacijų. Todėl trečiajame festivalyje pristatysime jo parodą „Barokas ir betonas.

Įspūdingiausia pirmojo festivalio lokacija visai komandai buvo „Lietuvos“ kino teatras, kurį savo piešiniui pasirinko ERNESTAS ZACHAREVIČ (Lietuva, Malaizija). Dvi savaites čia leidome laiką, stebėjome miestą bei praeivių reakcijas nuo stogo ir bendravome su gyventojų nuolat kviečiama policija. Kontraversiško apleisto kino teatro ekranas jau tuo metu buvo tapęs viena pagrindinių grafitininkų scenų mieste. Sutapimas, kad prieš Ernestui pradedant piešti pastato savininkai pagal galiojančius įstatymus gavo baudą už tag’us ant sienų ir buvo priversti juos nuvalyti, tad Ernestas piešė ant jau „švarios“ sienos. „Švari“ su Ernesto piešiniu ji ilgai neišbuvo. Vos po poros savaičių piešinį užkrosino tageris KGC ir sukėlė audringą diskusijų bangą. Vieni siūlė kapoti rankas vandalams, kiti džiaugėsi, kad miestas vis dar laisvas visiems reikštis, o pastato savininkai su Savivaldybe sprendė, kaip geriausia „restauruoti“ originalų piešinį. Mums tai buvo precedentas apmąstyti festivalio santykį su miesto subkultūromis. Pripažinom, kad užkrosinta buvo labai profesionaliai ir adekvačiai piešiniui. Tuomet mėginome kalbėtis su anoniminiais gatvės rašytojais, ieškoti santykio arba nusistatyti ne-santykį.

Antraisiais metais pradėjome bendradarbiauti su užsienio partneriais. Berlyne įsikūrusi šiuolaikino meno platforma „Urban Nation“ mūsų festivalyje pristatė Didžiojoje Britanijoje gyvenantį lenkų menininką TANK PETROL. Jam parinkome Lukiškių kalėjimo sieną.

Antrasis festivalis buvo labiau plokštuminis nei erdvinis, nors nuo pat pradžių nutarėme siekti dimensijų balanso. Visgi antraisiais metais vieną erdvinį projektą turėjome, nors jis ir nebuvo įgyvendintas. Isterija dėl Žaliojo tilto skulptūrų dar nebuvo prasidėjus ir skulptūros dar niekam nekliudė (nors patogios jos niekada nebuvo), kai architektas AUDRIUS AMBRASAS kartą ėjo iš posėdžio Architektų sąjungos pilaitėje per Žaliąjį tiltą. Parėjęs į ofisą nupiešė toms skulptūroms narvus, pavadino „redukcijos projektu“. Jį į programą įtraukėme iškart, tačiau įgyvendinti sutrukdė daug politinių ir biurokratinių niuansų. Anot pačio architekto, paprastas ir nekaltas projektas vėl priminė aplink tvyrančią ryžtingų sprendimų priėmimo baimę.

Tokie buvo du pirmieji gatvės meno festivaliai Vilniuje. Po jų nesinorėjo sustoti, tik eiti toliau, trečiojo link. Į organizaciją aktyviau įsijungė kuratorė Gabija Grušaitė, vėliau ir dar daugiau žmonių, tad koks bus ir kaip pavyks trečiasis festivalis – smalsu ir visiems mums. Įspūdžiai ir refleksijos iš trečiojo „Vilnius Street Art“ – antrajame festivalio laikraščio numeryje, kuris pasirodys rugsėjo pabaigoje.


2015 08 19 – 09 23


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.