Žemiškieji džiaugsmai
1
2
p h i l i p pa g r e g o ry
Skaitykite kitas ĹĄios autorÄ—s knygas:
Žemiškieji džiaugsmai
Philippa Gregory
Romanas
Iš anglų kalbos vertė rasa krulikauskienė
3
4
p h i l i p pa g r e g o ry
Žemiškieji džiaugsmai
5
1603 m. balandis
A
Karaliui turėtų patikti narcizai. Gležni laukiniai narcizai – tūkstančiai linguojančių, vėjyje besisupančių žiedų, šviesiais žiedlapiais, sidabriniais kotais, tarsi laukas neprinokusių miežių, linkstančių nuo šilto vasaros vėjelio, geltonuojančių, išsibarsčiusių po visą pievą, tankiau sužėlusių aplinkui medžių kamienus, tarsi ten būtų privarvėję aukso. Narcizai atrodė kaip laukinės gėlės, bet taip toli gražu nebuvo. Tradeskantas sugalvojo, kaip juos susodinti, sukišo žemėn svogūnėlius, rūpinosi daigeliais. Pažvelgęs į gėles nusišypsojo – lyg sveikintųsi su draugais. Prisiartino seras Robertas Sesilis – gurgždantis po kojomis žvirgždas tuojau pat išdavė, kad tai atšlubčioja jis. Atsisukęs Džonas nusitraukė nuo galvos skrybėlę. – Gerai atrodo, – pastebėjo šeimininkas. – Geltoni kaip ispaniškas auksas. Džonas linktelėjo. Abu vyrai buvo beveik to paties amžiaus – maždaug trisdešimties, bet kilmingasis atrodė sulinkęs nuo nugarą slegiančios kupros, o jo veidą vagojo dėl nuolatinės įtampos dvare ir kūną kankinančių skausmų įsirėžusios raukšlės. Vyras buvo neaukšto ūgio, ne ką daugiau nei penkios pėdos – nedraugai jam už sukumpusios nugaros pravardžiuodavo neūžauga. Dvare, kur visi kaip pakvaišę vaikėsi madų ir siekė grožio, kur išvaizda reiškė beveik viską ir apie žmogų spręsdavo pagal tai, kaip jis atrodo, medžioja ir kaunasi, Robertas Sesilis pradėjo gyvenimą slegiamas neįmanomai didelių kliūčių: sukumpęs, žemaūgis ir nuolat kamuojamas skausmo. Šalia šio vyro įdegęs, tvirtas, tiesia nugara sodininkas Tradeskantas atrodė dešimčia metų
6
p h i l i p pa g r e g o ry
jaunesnis. Sodininkas tyliai laukė, kol prabils šeimininkas. Pačiam pratęsti pokalbį neleido padėtis. – O kaip ankstyvosios daržovės? – paklausė šeimininkas. – Šparagai? Sako, kad jo didenybė mėgsta šparagus. – Dar per anksti, mano pone. Net naujai žengęs į sostą karalius negali tą patį mėnesį medžioti elnius ir valgyti vaisius. Viskam savas metas. Negaliu nunokinti persikų ankstyvą pavasarį – net ir karaliui. Seras Robertas nusišypsojo. – Nuvylei mane, Tradeskantai. Maniau, kad gali išauginti braškių vidury žiemos. – Turėdamas šiltnamį, mano pone, keletą laužų, porą deglų ir pagalbininką laistymui, gal ir galėčiau pasiūlyti jums braškių prieš pat Dvyliktąją naktį, – pareiškė sodininkas ir kurį laiką patylėjęs pridūrė pats sau: – Šviesa. Manau, kad, norint sunokinti braškes, reikėtų saulės šviesos. Nežinau, ar užtektų žvakių, ar netgi deglų. Sesilis susižavėjęs stebėjo Tradeskantą. Sodininkas, kaip ir dera, visada pagarbiai elgdavosi su šeimininku, tačiau prabilus apie augalus, regis, pamiršdavo viską pasaulyje. Štai ir dabar – stovi susimąstęs apie tas braškes ir nekreipia jokio dėmesio į priešais stypsantį šeimininką. Labiau besirūpinantis savo garbe kilmingasis būtų atleidęs tarną ir dėl menkesnio prasikaltimo, tačiau Robertas Sesilis brangino jam tarnaujantį sodininką. Iš visos daugybės pavaldinių, tik vienintelis sodininkas rėždavo tiesą į akis – bent jau Robertas tuo tikėjo. Visi kiti kalbėdavo tai, ką manė, jog seras Robertas norėtų išgirsti. Tai vienas iš nepatogumų, kuriuos tenka iškęsti, kai užimi aukštas pareigas ir valdai beprotiškus turtus. Vienintelė verta dėmesio informacija yra ta, kurią suteikia ne iš baimės ir ne norėdami įsiteikti, o visa kita, nors ir įgudusio šnipo nupirktos žinios – niekų verta. Tik Džonas Tradeskantas, kurio mintyse nuolat sukdavosi sodas, buvo per daug užsiėmęs, kad meluotų. – Abejoju, ar verta tiek stengtis, – pastebėjo seras Robertas. – Kitu metu tos pastangos labiau atsipirktų. Užuominoje įžvelgęs savo ir šeimininko darbo sugretinimą, Džonas staiga nusišypsojo. – Jūsų metas jau atėjo, – gudriai pridūrė sodininkas. – Metas rinkti vaisius.
Žemiškieji džiaugsmai
7
Vyrai apsigręžė ir abu kartu patraukė prie dvaro. Tradeskantas žengė per žingsnį atsilikęs nuo prakilniausio visoje karalystėje vyro. Stengėsi pagarbiai rodyti dėmesį, tačiau sulig kiekvienu žingsniu žvalgėsi aplinkui. Sodo darbai prašyte prašėsi nudirbami – bet juk darbo sode niekada netrūksta. Abipus kelio tankiai susipynusiomis liepomis apsodintą alėją, kol nepradėjo nevaržomai stiebtis ankstyvo pavasario atžalos, reikėjo išgenėti, derėtų skubiau perkasti daržą ir į sušilusią dirvą sukišti ridikėlių sėklas, porų daigus ir svogūnėlius. Didieji vandens kanalai – Teobaldo rūmų pasididžiavimas – prašėsi išvalomi ir išravimi. Vis dėlto sodininkas skubriai žingsniavo paskui šeimininką ir tylomis laukė – gal šis panorės pasikalbėti. – Pasielgiau teisingai, – dėstė seras Robertas – nesuprasi, ar sau, ar sodininkui. – Senoji karalienė buvo prie mirties, o kito taip aiškiai pretenduojančio į sostą įpėdinio neturėjo. Bent jau tinkančio valdyti šalį, štai kas yra. Karalienė nenorėjo nė girdėti Škotijos karaliaus Jokūbo vardo – jei ji būdavo kur nors rūmuose, tekdavo šį vardą tarti pašnibždomis. Tačiau, kiek man teko apie šį žmogų sužinoti, viskas bylojo apie tai, kad jis pajėgtų valdyti abi šalis ir gal net jas suvienytų. Be to, jis turi sūnų ir dukterį – nebeliks erzelio dėl sosto paveldėtojų. Ir dar – jis geras krikščionis, nesuteptas popiežiaus pasekėjų dėme. Škotijoje užauga stiprūs protestantai... Žvelgdamas į savo didingus rūmus, išdygusius ant didžiulės terasos, atgręžtos į Temzės upę, Robertas kurį laiką patylėjo. – Nesiskundžiu, – paatviravo. – Už darbą gavau gerą atlygį. Ir gausiu dar daugiau, – nusišypsojo sodininkui. – Manęs laukia Esendeno barono Sesilio titulas. – Džiaugiuosi dėl jūsų, – džiugiai nusišypsojo Tradeskantas. Seras Robertas linktelėjo: – Dosnus atlygis už sunkų triūsą... – Kiek pasvarstęs pridūrė: – Kartais pasijusdavau neištikimas. Rašiau jam laišką po laiško, apšviečiau apie tai, kas vyksta šalyje, paruošiau būsimą karalių valdyti. O ji ničnieko niekada nesužinojo. Vos apie tai išgirdusi būtų nuritinusi man galvą! Būtų pavadinusi tai išdavyste – prieš pat galą išdavyste vadindavo vien tik jo vardo paminėjimą. Bet naujajam karaliui reikėjo pasiruošti...
8
p h i l i p pa g r e g o ry
Seras Robertas nutilo, ir Džonas Tradeskantas stebėjo jį su tyliu pritarimu. Šeimininkas dažnai atžingsniuodavo į sodą ir susirasdavo savo sodininką. Kartais jiedu kalbėdavosi apie žemę, sodą, vaismedžius, parką, sezoninius darbus ar planus ateičiai. Kartais Sesilis išsikalbėdavo – atvirai išklodavo visas smulkmenas, nes žinojo, jog Tradeskantas išlaikys paslaptį. Sodininkas niekada nerezgė jokios klastos, buvo visiškai patikimas. Tą dieną, kai patikėjo šiam vyrukui Teobaldo rūmų sodus, Sesilis pavertė jį savo nuosavybe, laimėjo ištikimybę taip pat sėkmingai, lyg tas būtų davęs priesaiką dėl žemės gabalo. Dvidešimt ketverių metų vaikinui sodo priežiūra, regis, turėjo būti sunki užduotis, bet seras Robertas surizikavo patikėti jo sugebėjimais. Ir jis pats tuomet buvo jaunas, be galo troško paveldėti tokią pačią kaip ir tėvo padėtį dvare, norėjo, kad vyresni ir galingesni vyrai pripažintų jo nuopelnus ir gebėjimus. Jis surizikavo priimti Tradeskantą, o paskui karalienė surizikavo dėl jo paties. Dabar, jau prabėgus šešeriems metams, jiedu abu įvaldė savo amatus – valstybės valdymą ir sodininkystę, o Tradeskantas buvo ištikimas serui Robertui iki pat panagių. – Karalienė pageidavo, kad jis liktų visiškai nuošalyje, – kalbėjo Sesilis. – Žinojo, kas dėsis dvare, jei įvardys Jokūbą įpėdiniu – tuomet visi būtų nusisukę nuo jos šalin. Dvaras būtų patraukęs Didžiuoju šiaurės keliu į Edinburgą, ir ji būtų palikta mirti viena. Jai būtų tekę pripažinti, kad ji – tiktai senė, bjauri senė, neturinti nei giminių, nei meilužių, nei draugų. Teko priversti dvarą šokinėti pagal jos dūdelę – iki pat galo. Tačiau mano pareiga buvo ir kuo geriau apmokyti naująjį karalių... kiek tai įmanoma būnant toli. Ši karalystė turėjo tapti jo, o jam reikėjo išmokti valdyti šią šalį. Niekas kitas to negalėjo atlikti – tik aš. – O dabar jau išmoko? – tiesmukiškai pasiteiravo Džonas. Seras Robertas sukluso. – Kodėl klausi? Ar žmonės kalba, kad nemoka? – Nieko panašaus negirdėjau, – papurtė galvą Džonas. – Bet juk jis nenukrito žemėn iš dangaus. Tikriausiai jau yra įpratęs kai ką daryti savaip. Jokūbas juk suaugęs vyras – ir savo karalystės valdovas. Vis galvodavau – ar priims jis jūsų patarimus, ypač dabar, kai turės iš ko rinktis patarėjus. O tai reiškia...
Žemiškieji džiaugsmai
9
Džonas staiga nutilo. Šeimininkas tylėdamas laukė, kol šis baigs mintį. – Kai tarnauji šeimininkui ar karaliui, – tęsė sodininkas atsargiai rinkdamasis žodžius, – turi būti įsitikinęs, kad jis žino, ką daro. Nes būtent šis žmogus yra tas, kuris nusprendžia, ką daryti jums, – sodininkas stabtelėjo ir pasilenkęs išrovė nediduką geltoną žiedą išskleidusią žilę. – Kai kam nors tarnaujate, esate su tuo žmogumi, – atvirai dėstė Džonas. – Tai turi būti teisingas žmogus, nes jei jis suklys – bus sunaikintas, o kartu su juo ir jūs. Sesilis tylėjo laukdamas, kad sodininkas dar kalbės, tačiau Džonas atsargiai dirstelėjo žemyn, šeimininkui į akis: – Meldžiu atleisti man, – pasakė. – Nenorėjau pasakyti, kad karalius nežino, kaip jam derėtų elgtis. Galvojau apie mūsų reikalus. Seras Robertas tik atlaidžiai pamojo dailia ranka ilgais pirštais. Vyrai kartu žingsniavo plačia alėja per didžiulį rangytų gyvatvorių sodą iki pat rūmų paradinio įėjimo. Ši sodo dalis buvo išlaikiusi senąjį stilių – nuo pat to laiko, kai tapo sodininku, Džonas čia ničnieko nepakeitė. Viskas liko taip, kaip buvo įrengęs sero Roberto tėvas – su niūria to laikmečio elegancija. Tikslių geometrinių, daugiausiai stačiakampio, formų gyvatvorės rėmino skirtingų spalvų akmenukų ir didesnių riedulių plotus. Visas sodo grožis atsiverdavo žvelgiant į jį iš aukščiau, iš rūmų. Štai tada pamatydavai, kad sodas – tai puošnus ir tvarkingas pakirptos gyvatvorės ir akmenų ornamentas. Džonas slapta puoselėjo svajonę pakeisti sodą pagal naują madą – suardyti atskiras stačiakampes ir kvadratines gyvatvorės ežias ir sujungti visas jas į vientisą besiraitantį raštą, tarsi kokį įmantriai siuvinėtą šaliką. Kai šeimininkas bus mažiau užsiėmęs šalies valdymo reikalais, Džonas ketino pasiūlyti gyvatvorės ornamentą sulieti į vientisą raštą. Kai jau bus įtikinęs serą Robertą pakeisti gyvatvorės sodą pagal naują madą, sodininkas turėjo planų žengti dar toliau. Labai norėjo iš uždarų stačiakampių klombų pašalinti visus akmenis ir užsodinti margą augalų – žolelių, gėlių ir krūmokšnių – kilimą. Džonas norėjo, kad griežtų formų ornamentas atrodytų švelnesnis ir kasdien vis kitoks – mirguliuojantis žolynais ir gėlėmis, kurios sužydėtų, nuvystų, sužėrėtų sodria žaluma ir galop nublanktų. Sodininkui galvoje vis sukosi neaiški
10
p h i l i p pa g r e g o ry
mintis, nors pats dar nebuvo niekam apie tai prasižiojęs, kad sodas su akmeniniais takeliais suformuotas iš griežtų formų gyvatvorės, rėminančios akmenukų pilnas klombas, atrodo kažkoks negyvas ir sunkus. Vaizduotėje turėjo susikūręs paveikslą, kuriame per gėlių lysvių kraštus svyra augalai, tamsžalės klombos pilnos gyvybės, laukinio, nevaržomo grožio ir spalvų. Vaizdai priminė Anglijos užmiesčio gyvatvores ir žaliuojančias pakeles, savo derlingu gyvybingumu užliejusias sodą ir įvedusias jame savą tvarką. – Pasiilgstu senosios karalienės, – prisipažino seras Robertas. Džonui teko prisiminti tikrąsias pareigas – būti šeimininko širdimi ir siela, mylėti tai, ką myli jis, galvoti taip pat, kaip galvoja jis, ir netarus nė pusės žodžio numirti už jį, jei tik reikės. Baltagalvių ramunių žiedynai lyg įmantrūs nėriniai svyrantys aplinkui pavasariškai sužaliavusias gudobelių gyvatvores pranyko iš vaizduotės akimirksniu. – Ji buvo didi karalienė, – tarstelėjo Džonas. Sero Roberto veidas nušvito. – Taip, tikrai, – pritarė. – Visko, ką žinau apie šalies valdymą, išmokau iš jos. Nebuvo gudresnės žaidėjos už karalienę. Pačioje pabaigoje vis dėlto paminėjo naujojo karaliaus vardą. Taigi atliko jai priklausančią priedermę tik jai parankiu būdu. – Jo vardą paminėjote jūs, – sausai pastebėjo Džonas. – Girdėjau, kad jūs perskaitėte kreipimąsi, kuriame Jokūbas buvo paminėtas kaip karalius, o kiti tuo metu šokinėjo tarp jo ir kitų įpėdinių kaip blusos ant miegančių šunų. Sesilio lūpose švystelėjo klastinga šypsenėlė. – Šiek tiek prikišau nagus, – sutiko jis. Abu vyrai priėjo į pirmąją terasą vedančius laiptelius. Seras Robertas atsirėmė į tvirtą Džono petį, ir šis, šiek tiek įsitempęs, nesunkiai priėmė šią naštą. – Jis nesuklys, kol vadovausiu, – susimąstęs svarstė seras Robertas. – Ir pralaimėjimo skonio patirti neteks nei tau, nei man. Išgyventi nuo vieno valdovo iki kito reikia neeilinių gebėjimų, Tradeskantai. Džonas nusišypsojo. – Meldžiu Dievo, kad mano dienos baigtųsi prie šio karaliaus, – pasakė jis. – Regėjau karalienę – didžiausią, kokia tik yra kada nors buvusi, karalienę, o dabar štai turime naują karalių. Daugiau išvysti jau nebesitikiu.
Žemiškieji džiaugsmai
11
Pasiekus terasą, seras Robertas paleido Džono petį ir gūžtelėjo: – Oi, juk tu dar jaunas vyras! Pamatysi soste karalių Jokūbą, o paskui dar jo sūnų princą Henriką! Nė neabejoju tuo! – Telydi juos sėkmė, – ištikimai pridūrė Tradeskantas. – Nesvarbu, ar aš tai regėsiu, ar ne. – Esi ištikimas vyrukas, – pastebėjo seras Robertas. – Nejau taip niekada ir nesuabejoji, Tradeskantai? Džonas dirstelėjo į šeimininką – norėjo patikrinti, ar šis nepokštauja. Seras Robertas atrodė rimtas. – Pasirinkau šeimininką atėjęs pas jus, – narsiai atšovė. – Prižadėjau, kad neturėsite ištikimesnio tarno už mane. Ir kiekvieną sekmadienį bažnyčioje Dievo akyse du kartus prisiekdavau ištikimybę karalienei, o dabar ir jos įpėdiniui. Nesu iš tų, kurie juokautų tokiais dalykais. Sykį daviau priesaiką – vadinasi, visiems laikams. Seras Robertas linktelėjo, kaip visuomet užtikrintas Tradeskanto ištikimybe, lyg strėle lekiančia visuomet tik į taikinį.
12
p h i l i p pa g r e g o ry