CATE TIERNAN
A n t ro j i t r i l o g i j o s k nyga
Romanas
Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė
1
skyrius A
š tavęs noriu, – žemas, atkaklumo kupinas Reino balsas, rodos, sklido iš visų kampų. Ir nieko keisto, mat jis stypsojo įžūliai palinkęs viršum manęs, samstančios stiklainiu ilgagrūdžius ryžius iš dešimties kilogramų maišo, kurį laikome sandėliuke. Tik paklausykit: „laikome sandėliuke“! Kalbu taip, tarsi čia, „Upės nuošalyje“ – iš kelio išklydusių nemirtingųjų reabilitacijos centre – išties būtų mano namai. Dalyvauju programoje, šiek tiek
–
panašioje į dvylikos žingsnių, tik mano atveju žingsnių, ko gero, 5
C ate T iernan
susidarys šimtas dvylika ir dar truputis. Upės sodyboje gyvenu tik du mėnesius ir nė nenumanau, kiek prireiks laiko, kad būtų anuliuoti keturi šimtai penkiasdešimt metų netikusio elgesio. Dar keletą savaičių neabejotinai užtruksiu. O gal ir septynerius aštuonerius metus. Arba dar ilgiau. Ak! Palinkau viršum didžiulio stalviršio vildamasi, jog neišbarstysiu ryžių po visas grindis, nes rankioti juos būtų tikra kančia. – Tu manęs irgi geidi. Rodos, girdėjau, kaip atsigniaužia ir susigniaužia jo kumščiai. – Ne, negeidžiu. Eik šalin. Sveiki atvykę į komediją apie Nastalijos romantinius žygius. Silpnų nervų žiūrovams žiūrėti nepatartina. O gal reikėtų sakyti „silpno skrandžio žiūrovams“? Nastalija: C’est moi*. Esu viena iš draugiškų nemirtingųjų kaimo gyventojų. Nors, jei jau atvirai, draugiškumu netrykštu. Prieš porą mėnesių suvokiau seniai skendinti amoralaus abejingumo liūne, todėl kreipiausi pagalbos į Upę – nemirtingą moterį, su kuria susipažinau 1929-aisiais. Taip ir atsidūriau Masačusetso valstijos kaime, kur mokausi susilieti su gamta, magijos, ramybės, meilės, harmonijos ir taip toliau. Bent jau stengiuosi atsikratyti troškimo pulti stačia galva į medienos smulkintuvą. Čia gyveno ir daugiau nemirtingųjų: keturi mokytojai ir šiuo metu aštuoni mokiniai. Tokie kaip aš. Arba, pavyzdžiui, tokie kaip gražuolis vikingas Reinas. * Tai aš (pranc.). 6
S u te m o s
Reinas – tai krislas akyje, mano praeities košmaras, nuolatinė dabarties susierzinimų priežastis ir dar – karščiausias, patraukliausias, labiausiai pribloškiantis vyrukas iš visų, kuriuos sutikau per keturis šimtus penkiasdešimt metų. Besivartant šaltoje siauroje lovoje jo paveikslas nuolat išryškėja mano mintyse, o atmintyje vėl ir vėl iškyla liepsningi jo bučiniai, kai guliu nukamuota nemigos. „Kokie dar liepsningi bučiniai?“, – paklausite jūs. Ogi maždaug prieš dešimtį dienų mudu ištiko abipusis smegenų užtemimas ir užgriuvo nesuvaldoma, nepaaiškinama hormonų audra, kuri kaupėsi nuo pat mano atvykimo. Išsyk po jos sužinojau gniuždantį dalyką: Reino šeima nužudė visus mano šeimos narius, o mano artimieji išžudė beveik visą jo šeimą. Štai kokia bendra praeitis mudu siejo. O mes degėme aistra vienas kitam. Juokinga, tiesa? Žinau apie porų nesutarimus dėl skirtingų religinių pažiūrų arba dėl to, kad vienas iš dviejų yra veganas, manau, jog jiems tereikia pažvelgti į viską šiek tiek plačiau. Šiaip ar taip, po pasiglamonėjimo seanso bei šiurpios realybės suvokimo Reinas ir toliau su šiaurės plėšiko atkaklumu bei negailestingumu sekiojo man įkandin. Visgi viena po kitos slinko naktys, o jis – tas pats, kuris per savo gyvenimą yra išspyręs, išlaužęs, padegęs šimtus durų, – taip ir neįsidrąsino pabelsti į manąsias. Nė pati nežinau, ar norėčiau ir ar žinočiau, kaip pasielgti, jei pasibelstų. Ar jums svaigsta galva pasinėrus į mano pasaulį? Kiekvieną rytą nubudus ir suvokus, jog vis dar tebesu aš, tebegyvenu čia, jaučiuosi lygiai taip pat. 7
C ate T iernan
Už langų pamažu geso gruodžio pabaigos saulė, sparčiai užleisdama vietą tamsai, mūsų dienomis egzistuojančiai tiktai kaimo vietovėse. Kaip tik tokioje vietoje aš ir viešėjau. – Kodėl tu išsisukinėji? Apskritai Reinas griežtai kontroliuodavo savo emocijas, bet žinojau, koks jis gali būti – pirmąjį mano gyvenimo šimtmetį kartu su savo klanu terorizuodamas mano gimtąją Islandiją, Rusiją bei šiaurės Skandinaviją, jis pelnė Žiemos Galvažudžio vardą. Suprantama, tuomet jo nepažinojau. Žinojau tik tiek, kad plėšikai buvo dešimtis kaimų nusiaubę, apiplėšę, sudeginę ir jų gyventojus nukankinę kraujo ištroškę laukiniai grobuonys. O dabar šis Žiemos Tešlagalvis miegojo vos už poros kambarių nuo manęs! Jis triūsė aplink namus, dengdavo stalą prieš vakarienę, dirbo įvairiausius buities darbus! Neabejotinai šiurpu ir kartu jaudinančiai žavu. Visgi aš širdies gilumoje supratau, jog dabartinį „civilizuoto asmens“ statusą galima nuplėšti tarsi drėg ną servetėlę, o tada atsiskleis viduje tebetūnantis žudikas. Užpildžiusi stiklainį užsukau dangtelį ir atsargiai užkėliau maišą atgal ant stalviršio. Ant liežuvio galo sukosi visas rinkinys kandžių, sarkastiškų replikų, kurias vos prieš porą mėnesių būčiau išrėžusi taip pat staigiai, kaip Džeimso Bondo automobilis išskleidžia savo ginkluotę. Tačiau aš stengiausi tobulėti. Mėginau pasikeisti. Nors skamba banaliai bei nuvalkiotai ir keistis man sekėsi be galo sunkiai bei skausmingai, aš vis dar tebebuvau čia... O kol čia gyvenau, privalėjau stengtis. Atgrasi užmačia. 8
S u te m o s
– Esu linkusi vengti šio reikalo, – pasakiau tiesą tebekurpdama ryškesnį atsakymą. – Negali vengti šito. Negali vengti manęs. Jis stovėjo taip arti, jog per flanelinius marškinius jutau jo kūno kaitrą. Žinojau, kad po šiais marškiniais slypi stangri, glot ni, įdegusi oda, kurią liečiau ir bučiavau. Vos įstengiau atsispirti troškimui prispausti veidą jam prie krūtinės ir užčiuopti pirštais amžiams išdegintą randą, kurį žinojau ten esant. Randą, tiksliai sutampantį su manuoju įdagu ant sprando, keletą šimtmečių saugotu nuo pašalinių akių. – Galėčiau, jei paliktum mane ramybėje, – irzliai atrėžiau. Reinas akimirką patylėjo. Jaučiau veriamą auksinių jo akių žvilgsnį. – Nė neketinu palikti tavęs ramybėje. Kas čia buvo – pažadas? Grasinimas? Nuspręskite patys! Iš valgomojo virtuvę pasiekę balsai išvadavo mane nuo būtinybės imtis rimtesnės gynybos. Sodyboje „Upės nuošalis“ kadaise vykdavo kvakerių susirinkimai. Apačioje buvo įrengti nedideli darbo kambariai, svetainė, didžiulis kaimiškas valgomasis ir nūdienos reikalavimų neatitinkanti virtuvė, pastarąjį kartą modernizuota 1930-aisiais. Prieš atsikraustymą čionai gyvenau brangiame svajonių bute Londone, pro kurio langus galėjau grožėtis Didžiojo Beno bei Temzės vaizdais. Turėjau durininką, tarnaitę ir maistu aprūpinančią kavinukę apačioje. Vis dėlto mano gyvenimas čia buvo... geresnis. 9
C ate T iernan
Kaip jau sakiau, visi sodybos gyventojai – nemirtingieji. Žavi draugija – nieko nepasakysi. Nors, jei atvirai, mes nesame itin žavūs, mat atsikraustėme čia dėl daugybės pačių įvairiausių klaidų, persunkusių mūsų gyvenimus. Suprantama, „Upės nuošalyje“ gyveno pati Upė – vyriausia iš visų mano sutiktų asmenų. Ji gimė 718-aisiais Italijoje, Genujos mieste, kai kraštą dar valdė karalius. Net nemirtingiesiems toks garbus amžius kėlė nuostabą. Upei priklauso visa sodyba, ji auklėja su tamsiaisiais savo polinkiais kovojančius nemirtinguosius ir yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuriuo bent kiek pasitikiu. Pati esu keturių šimtų penkiasdešimt devynerių metų amžiaus, nors atrodau kokių septyniolikos (mano branda, ko gero, atitinka išvaizdą). Reinui – keturi šimtai septyniasdešimt. Atrodo jis kaip dailus dvidešimtmetis. Į abi puses varstomos durys atsilapojo, vidun besišnekučiuodamos ir besijuokdamos įgužėjo Ana, Brina ir Upė nuo šalčio įraudusiais skruostais. Jos sukrovė ant stalviršių gastronomijos prekių krepšius. Didžiumą produktų užsiaugindavome ir pasigamindavome patys, tačiau kai ką Upė kartkartėmis įsigydavo miestelio Pitson’s krautuvėje. – Ir tada paklausiau: argi čia ūsai? – pasakojo Ana, o kitos plyšo juokais. – Jeigu ji būtų įmaniusi mane nudėti, būtų nudėjusi. Upė atsirėmusi į virtuvės spintelę nusibraukė ištryškusias ašaras. 10
S u te m o s
Kažką burbtelėjęs panosėje Reinas vienmarškinis išdūlino pro kitas duris į juodą, stingdančią naktį. Ir tegul, man nerūpi. Nė trupučio. – O varge, šitaip nesijuokiau jau... – Upė nutilo tarytum mėgindama prisiminti. Ko gero, pamanė nesijuokusi nuo tada, kai Nelė (kita jos mokinė, beje, bandžiusi mane nužudyti) taip pakvaišo, jog teko ją numaldyti magiškais raminamaisiais bei išgabenti iš čia. Aš tik taip spėju. – Ar jis gerai jaučiasi? – paklausė Brina mostelėdama durų pusėn. Su šia, jau porą metų čia gyvenančia mergina susibičiuliavau labiausiai. – Gal mes sutrukdėme? Rudos akys staiga išsiplėtė iš smalsumo. Tą naktį, kai prarado savitvardą, Nelė klyktelėjo mačiusi mudu su Reinu bučiuojantis. Vyliausi, kad susirinkusieji palaikys šį pareiškimą isterišku pamišėlės kliedesiu, tačiau daugybė reikšmingų žvilgsnių bylojo, jog mėginau apsigauti. – Ne, – piktai atšoviau ir suėmusi nunešiau ryžių maišą atgal į sandėliuką, o paskui užkėliau stiklainį ant lentynos. – Ką gi, – įsiterpė Ana, akivaizdžiai nusprendusi keisti temą. – Skelbiu didžiąją naujieną: netrukus ketina apsilankyti mano sesuo! Ana buvo viena iš mokytojų. Ši mėlynakė juodukė glotnia pažo šukuosena atrodė lyg dvidešimtmetė, bet žinojau, kad jai – trys šimtai ketveri. Nors buvo už mane šimtu penkiasdešimčia 11
C ate T iernan
metų jaunesnė, žiniomis, išmintimi, magijos išmanymu – žodžiu, viskuo – lenkė ištisais šviesmečiais. – Tu turi seserį? Kažkodėl sutikusi brolių ar seserų turintį nemirtingąjį kaskart nustebdavau. Išties daugelis turėjo šeimas, bet apskritai, mano manymu, nemirtingieji buvo vienišiai, nes po septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų įsipyksta net ir pati nuostabiausia šeima. Patikėkite, per tris šimtmečius praeina menkiausias noras švęsti visų artimųjų gimtadienius. – Turiu keletą seserų ir du brolius, – atsakė Ana. – Eimė artimiausia man pagal amžių. Bemaž trejus metus jos nemačiau. Artimos nemirtingosios seserys. Neteko daug tokių sutikti. Atrodo, pastaruosius keturis amžius mano akiratis buvo be galo siauras, o gyvenimas margas, bet ribotas. Tiesiog nenorėjau matyti ir žinoti daugybės dalykų. Galiausiai Ana su Brina nuėjo dengti ilgo vakarienės stalo. Upė kraustydama pirkinių maišus padavė man kelis produktus, kad įdėčiau į šaldytuvą. – Viskas gerai? – pasiteiravo ji. – Jeigu gerai šiuo atveju reiškia kančią, sumišimą, nemigą ir nerimą, tuomet taip, jaučiuosi kuo puikiausiai. Upė nusišypsojo. Per tūkstantį metų ji išsiugdė kantrybę, kurios prisireikdavo bendraujant su tokiais kaip aš. – Ar aš esu pati baisiausia iš visų tavo turėtų globotinių? Nė nežinau, kodėl taip paklausiau. Tiesiog... per keturis šimtus penkiasdešimt metų įmanoma priimti daugybę netikusių sprendimų. Nesuskaitomą daugybę. 12
S u te m o s
– Ką turi omenyje? – nustebo Upė. Paskui papurtė galvą. – Nesvarbu, kaip supranti žodį „baisiausia“, bet tu tokia nesi. Toli gražu. Nesitvėriau smalsumu ir norėjau paklausti, kas buvo dar baisesnis, bet ji nieku gyvu nebūtų pasakiusi. Paskui man dingtelėjo, jog, pavyzdžiui, Reinas buvo blogesnis už mane ir, ko gero, už daugelį kitų reabilitacijos trokštančių į sodybą atvykstančių nemirtingųjų. Reinas išžudė ištisus miestus, pavergė begalę žmonių, žagino, plėšė ir niokojo. Neabejotinai esu visiška nevykėlė daugeliu atžvilgiu, tačiau tokių baisių nusikaltimų man niekas negali prikišti. Ir visgi įsižiūrėjau ne ką kitą, o būtent Reiną. Karma atsivėdėjusi spirte įspyrė mane į bekraštę ironijos Visatą. – Vadinasi, Ana turi seserį? – nevykusiai pakeičiau pokalbio temą. – Taip. Ji miela. Eimė tau patiks. – Žinau, kodėl pati neturiu nei brolių, nei seserų, – pratariau skubiai nuvydama šalin pastarąją mintį, – visgi daugelis mano sutiktų nemirtingųjų jų irgi neturėjo. Nesileidau polemizuoti, ar Anos sesuo man patiks, ar ne. Paprastai aplinkiniams nejausdavau ypatingos simpatijos. Aš juos pakęsdavau, toleruodavau, bet pamėgti nepavykdavo. – Nesunku pastebėti, jog brolių bei seserų paprastai turi tik jaunesni nei keturių šimtų metų amžiaus nemirtingieji, – atsakė Upė mazgodamasi rankas kaimiškoje kriauklėje. – O vyresni – dažniausiai ne. 13
C ate T iernan
– Kodėl? – paklausiau. – Juk tu vis dar turi brolių, ar ne? – Keturis, – linktelėjo ji atsukdama susimąsčiusį, bemaž neraukšlėtą veidą į mane, nusibraukė nuo kaktos sidabrinių plaukų sruogą ir gūžtelėjo pečiais. – Šis reiškinys gana neįprastas tarp mano bendraamžių. – Kodėl? – pakartojau. Gal dėl to kaltos mįslingos genetinės priežastys? – Senais laikais, – lėtai ištarė ji, – nemirtingieji laikėsi įpročio nužudyti aplinkinius nemirtinguosius siekdami perimti jų galią. Mano akys išsiplėtė. – Ką? – Tu jau žinai, kokiu būdu kuriama aplinkinės gyvybės nesunaikinanti Tähti magija? Aš linktelėjau. – Ir žinai, kaip naudotis Terävä magija, kai, užuot nukreipus reikiama linkme savąją galią, pasisavinama kažkieno kito galia, o jos šaltinis sunaikinamas. Aš vėl linktelėjau. Ji kalbėjo apie gėrį ir blogį. Pamažu pradėjau suprasti. – Galios gali pasisemti iš augalų, gyvūnų, kristalų... žmonių, – jos lūpos susispaudė. – Gali pasisavinti kitų asmenų galią ir pasinaudoti ja, tik tokiu būdu kitus, suprantama, nužudai. Arba dar blogiau. Galėjau pati anksčiau susiprotėti, tačiau esu kvaiša ir nepataisoma naivuolė, taigi iki šiol man panaši mintis nedingtelėjo. Upė įžvelgė nuostabą mano veide. 14
S u te m o s
– Juk žinai, kad mus įmanoma nužudyti, – švelniai tarstelėjo. Viduje suaktyvėjo pažįstamas skausmas, jau seniai tapęs neatsiejama mano gyvenimo dalimi, buvau netgi įpratusi sulig kiek vienu atodūsiu justi aštrius jo ašmenis. Taip, aš žinojau. Mano akivaizdoje buvo nužudyti tėvai. Savo akimis mačiau, kaip netekę galvų žuvo du mano broliai ir dvi seserys. Aš vaikščiojau jų krauju permirkusiu kilimu. Todėl ir neturėjau nei brolių, nei seserų. Pamėginau nuryti seiles, tačiau gerklė užsimezgė mazgu. – Nemirtingasis, nužudydamas kitą nemirtingąjį, gali perimti jo gyvybinę jėgą ir tokiu būdu įgauti daugiau galios, – tęsė Upė. – O tuo pačiu sumažinti jam pačiam grėsmę keliančių ir į jo gyvybę galimai besikėsinančių priešininkų skaičių. Ėmiau tankiai alsuoti. Staigiai sukilus prisiminimams apie šeimą jos balsas tarytum nutolo. – Suprantu, – tyliai išlemenau. – Tai štai ko siekė Reino tėvas, žudydamas mano šeimą, kol Reinas ėjo sargybą vestibiulyje. Be galo surimtėjusi Upė kilstelėjo ranką ir švelniai perbraukė man per skruostą. – Taip.
2
skyrius S
odybą, sudarytą iš kelių pastatų, kartu su dvidešimt penkiais hektarais žemės Upė įsigijo maždaug 1904-aisiais. Ji, kaip ir daugelis nemirtingųjų, iš pradžių gyveno pasivadinusi viena pavarde, paskui neva numirė ir vėl atvyko apsimetusi seniai prarasta dukra, pareiškė teises į nuosavybę. Visi nemirtingieji turi aibę skirtingų vardų, gyvenimo istorijų, pasų ir taip toliau. Paprastai mes palaikome nuolatinį ryšį su profesionaliais klastotojais ir išsirenkame pačius geriausius, kaip kai kurie žmonės pasirenka drabužių dizainerius ar plaukų stilistus. Prisipažinsiu, 17
C ate T iernan
kartais ilgiuosi dienų, kai dar nebuvo asmens dokumentų su nuotraukomis bei socialinio draudimo numerių. Šiomis dienomis kur kas sudėtingiau klaidžioti iš vienos šalies į kitą bei kaskart persikūnyti. Mano miegamasis, kaip ir visų kitų, buvo antrame aukšte. Kambarėliai čia kuklūs, kiekviename įrengta praustuvė, stovi lova ir keli kiti baldai. Kraudama švarius skalbinius į mažutę spintą išgirdau skambant vakarienės varpelį. Mes, tarsi šėrimo signalą išgirdę gyvuliai, patraukėme iš kambarių ir nusileidome laiptais. Pasisveikinau su kitais mokiniais: iš Meksikos kilusia trijų šimtų dvidešimties metų amžiaus Reičele ir japonų kilmės Daisuke, kuriam buvo du šimtai keturiasdešimt penkeri. Vos šimto septyniasdešimt trejų Džesas, kuris atrodė gerokai vyresnis, šaltokai linktelėjo pro duris einančiam Reinui. Stengiausi negalvoti apie jį, miegantį visai šalia, savo lovoje... Stalas didžiuliame, paprastai apstatytame valgomajame buvo padengtas dvylikai asmenų. Ant ąžuolinės indaujos stovėjo garuojantys dubenys, atsispindintys didžiuliame paauksuotame veidrodyje ant kitos sienos. Atsistojusi į eilę paskui dar vieną mokinį, vardu Čarlzas, pastebėjau savo pačios atvaizdą. Prieš atvykdama čionai buvau tikra dešimtojo dešimtmečio gotė juodais pasišiaušusiais it dygliai plaukais, ryškiai apvedžiotomis akimis, perkarusi ir išblyškusi. Kad ir kaip būtų ironiška, dabar atrodžiau visiškai priešingai nei per pastaruosius tris šimtus metų, mat tapau tiesiog panaši į save. Plaukai pasidarė šviesūs, bemaž balti, kokie buvo būdingi iš Islandijos kilusiai mano genčiai. Sulysęs 18
S u te m o s
veidas ir kaulėtas kūnas pasitaisė, atrodžiau sveikesnė. Akys be kontaktinių lęšių tapo natūraliai tamsios, beveik juodos. Kažin ar kada nors pavyks be nuostabos žvelgti į save? Pasiėmiau lėkštę ir pajudėjau paskui kitus. Dar vienas gyvenimo pokytis – mityba. Iš pradžių mūsų pačių darže užaugintas maistas strigo gerklėje. Vos ne vos nustumdavau žemyn šitokį skaidulų perteklių. Dabar jau apsipratau – įgudau skinti, kasti, gaminti daržoves, kai ateidavo mano eilė, o galiausiai ir jas valgyti. Vis dar įmanyčiau daug ką atiduoti už šlakelį šampano ir šokoladinį tortuką, tačiau susidūrus akis į akį su lapiniu kopūstu nebepradedu nebyliai klykti viduje. – Sveiki visi, – nuskambėjo balsas, ir aš pažvelgiau į mokytoją Solį, pasirodžiusį iš virtuvės. Girdėjau, jog jis buvo kilęs iš Anglijos, bet jo, kaip ir daugelio iš mūsų, akcentas skambėjo neutraliai, neišduodamas kilmės. Anot Brinos, Solis buvo maždaug keturių šimtų trylikos, o atrodė arti trisdešimties. Stalo gale įsitaisęs Ašeris buvo ketvirtasis mokytojas, kartu ir Upės partneris... Abejoju, ar juodu oficialiai susituokę. Šis graikų kilmės vyras priklausė vyresniajai sodybos gyventojų kartai ir būdamas šešių šimtų trisdešimt šešerių panėšėjo į antrą dešimtį perkopusį jaunuolį. Trys mokytojai ir Upė uoliai stengėsi perteikti mums žinias apie žoleles, kristalus, aliejus, ekstraktus, kerus, magiją, žvaigždes, runas, sigiles, metalus, augalus, gyvūnus ir taip toliau. Žodžiu, apie viską, kas egzistuoja pasaulyje, nes visa yra vienaip ar kitaip susiję su mumis, su magija ir su galia. Po penketo savaičių mokslų mano galva, rodės, jau 19
įsigykite
knygą dabar