Goda Klimavičiūtė
SavaS
Paryžius
apie autorę kiemo draugais) ir pasakiau, kad norėčiau mokytis prancūzų kalbos. Po kelių dienų paskambino mano pirmoji prancūzų kalbos dėstytoja, su kuria vėliau susitikome Paryžiuje, kai ten pirmą kartą gyvenau. Paskutiniais metais mokykloje mane net ėmė pravardžiuoti suprancūzinta pavarde, nes visi žinojo, kad esu pamišusi dėl Prancūzijos. Tai mano antrasis bandymas apsigyventi Paryžiuje. Pirmą kartą gyvenau devynis mėnesius ir vienoje šeimoje dirbau... anglų kalbos mokytoja. Atvažiavau gilinti prancūzų kalbos žinių, o gyvenimas pasisuko taip, kad mokiau anglų kalbos ir dar pati pramokau lenkų kalbą. Tai nutiko 2001 metais, po žurnalistikos bakalauro studijų. Nors prieš išvažiuodama visus įtikinėjau, kad išvykstu visam gyvenimui, po kurio laiko susikroviau mantą ir parsiradau atgal. Vilniuje baigiau tarptautinės komunikacijos studijas, gavau magistro laipsnį, dirbau ką tik pradėjusioje veikti radijo stotyje Power Hit Radio, televizijos laidose Bėdų turgus, Labas rytas. Be tų dviejų laidų, dar dirbau Lietuvos dainų dešimtuke. Bet neilgai, nes labai traukė Paryžius.
Prancūzija „susirgau“ dar būdama moksleivė. Nors su choru „Liepaitės“ daug keliavome po visą Europą, bet įsimylėjau būtent Prancūziją. Vieną dieną nuėjau į universitetą, susiradau prancūzų kalbos katedrą (tuos kiemus gerai pažįstu, ten žaisdavome su 4
Vieną ketvirtadienį išskridau į Paryžių laikyti stojamųjų egzaminų į tarpkultūrinės komunikacijos studijas. Reikėjo kokios nors rimtos išvykimo priežasties. Pokalbis vyko penktadienį. Man iškart pranešė, kad esu priimta, šeštadienį grįžau į tiesioginę dešimtuko laidą. O jau antradienį susikroviau keturis lagaminus ir autobusu išvažiavau į Paryžių. Mokytis.
Dabar dirbu draudimo kompanijoje ir dėstau tame pačiame institute, kuriame studijavau tarpkultūrinę komunikaciją. Negalėčiau niekur kitur gyventi – tik Paryžiuje. Su visais jo privalumais ir trūkumais. Vis tiek gerų dalykų čia daugiau! Jei reikėtų kraustytis iš Paryžiaus, turbūt grįžčiau į Vilnių. Pats geriausias dalykas Paryžiuje – mano dukters gimimas. Jei kalbėdama apie Paryžių sakau „čia pas juos“, ji Paryžių mato kaip savo namus, jai Vilnius – „ten pas juos“. Vis dėlto, man Paryžius yra mon amour.
Turėjau užtrukti devynis mėnesius. Bet nuo 2005 m. lapkričio praėjo šiek tiek daugiau laiko.
5
Apie Paryžių Prancūzijos sostinė Galų genties Parisii įkurtas 250–247 m. pr. Kristų Dabartinis pavadinimas pradėtas vartoti po frankų pergalės prieš romėnus Apie 2,2 milijono gyventojų (be priemiesčių)
Sudaro 20 rajonų (arrondissement) Kasmet Paryžių aplanko apie 30 milijonų turistų
Apie paryžių
Paryžius Kai pirmą kartą atvažiavau į Paryžių, miestas pasirodė pilkas ir brangus. Buvo karšta, troškino, o vanduo buteliukuose neįperkamas (tada dar nežinojau, kad Paryžiuje yra apie 900 geriamojo vandens fontanėlių – nemokamų)! Pradėjus mokytis prancūzų kalbos, dėstytoja perspėjo, kad šioje kalboje net nėra žodžio, reiškiančio „pigus“!
žurnalistams sakė vienas jo darbuotojų, kaltinimai nesvetingumu yra nepagrįsti, nes būdamas numéro un (pirmasis sąraše – čia ir toliau autorės vertimas) pasaulyje pagal lankomumą esi tyrinėjamas lyg pro didinamąjį stiklą, ne taip, kaip koks nors 150 numeris. Viena prancūzė tikrą paryžietį apibūdino taip: išbalęs, pajuodusiais paakiais ir kramtantis nagus. Jokiais būdais negalima į jį per ilgai įsižiūrėti, nes pagalvos, kad bandai flirtuoti arba kad jam kas nors negerai. Matyt, todėl daugelis metro skaito knygas arba akis įbeda į savo išmaniuosius telefonus. Brolių Koenų (Coen) filme „Myliu tave, Paryžiau“ (Paris, je t’aime) amerikietis turistas stebi merginos ir vaikino ginčą, kol pats gauna į dantis. O juk skaitytame gide buvo aiškiai perspėta, kad spoksoti į žmones nepriimta.
Visgi Paryžius – tai miestas, į kurį norisi sugrįžti. Be abejo, jei įspūdžio nesugadino pasipūtę paryžiečiai. Net dienraštis Le Parisien („Paryžietis“) buvo užsakęs reklamas, kuriose šaipėsi iš sostinės gyventojų. Viena reklama vaizduoja du japonų turistus, desperatiškai
Paryžius, 1890 m. kažko ieškančius žemėlapyje. Susistabdę praeivį jie laužyta anglų kalba su japonų akcentu teiraujasi, kur rasti Eifelio bokštą. Paryžietis maloniai mosteli į dešinę. Turistų pora padėkoja, o kamera seka prancūzą, pasukusį visai kita kryptimi ir praeinantį pro turistų ieškomą Geležinę madam (taip Eifelį vadina prancūzai, nes prancūziškas žodis, reiškiantis „bokštą“, yra moteriškos giminės). Netrukus ekrane pasirodo tekstas – „Paryžietis“, geriau jau laikraštis. Dėl geresnio paryžiečių įvaizdžio buvo susirūpinęs ir Prancūzijos turizmo departamentas. Kaip 8
Apie paryžių
Kita vertus, paryžiečiai labai mandagūs, jeigu netyčia užkliudysite miestietį, pavyzdžiui, metro, išgirsite pardon (atsiprašau). O laiptinėje ar lifte sutiktas nepažįstamas žmogus ne tik pasisveikins, bet ir palinkės bonne journée (geros dienos). Nepamirškite ir jūs užkalbindami gatvėje pirmiausia ištarti bonjour (laba diena) ir pamatysite, kad paryžiečiai nėra tokie išpuikėliai, kaip dažnai apie juos kalbama. Kartais trumpas bonjour daro stebuklus.
didybė, begalybė kvapų ir ne tik Chanel Nr. 5, o Eliziejaus laukai – tai ne pieva, o viena didžiausių magistralių... Žmonės ne tik gyvena šiame mieste, nereikia pamiršti, kad kiekvieną dieną į darbą Paryžiuje iš priemiesčių susirenka milijonai. Šiltais savaitgaliais Senos krantinės būna nusėtos pikniko gerbėjų, kuriems ne taip svarbu prancūziška chic (prabanga) ir labai patogu vyną ragauti ant akmenimis grįsto grindinio, užkandžiaujant kamambero sūriu ir mojant pro šalį laivais plaukiantiems turistams.
Kada geriausiai važiuoti į Paryžių? Daugelis rekomenduoja pradėti nuo balandžio mėnesio, bet oro nepasirinksi. Prancūzai turi patarlę, kad balandį dar nereikėtų visiškai išsirengti, o gegužę jau galima (en avril, ne te découvre pas d’un fil, en mais fais ce qu’il te plaît). Kiekvienas metų laikas Paryžiuje savaip žavus. Ne visuose Europos miestuose gruodžio mėnesį galima sėdėti ir gurkšnoti kavą terasoje (šildomoje). Nesvarbu, kada suplanuosite kelionę, nepamirškite patogių batų! Dažnas prancūzas, o ir lietuvis, netiki, kai sakau, kad Paryžius yra mažesnis už Vilnių! Prancūzijos sostinė užima 105,4 km² ploto, o Vilnius – 401 km²! Paryžiui apjuosti užtektų 35 km juostos, tokio ilgio yra Périphérique bulvaras – kelių žiedas, juosiantis Paryžių. Juo Prancūzijos sostinė pasiekiama automobiliais.
Jei dar nebuvote Paryžiuje, ko gero, nustebsite, kad jis visai kitoks, nei skaitėte Balzako romanuose. Tai įvairiatautis ir multikultūrinis miestas, kuriame ne tik tūkstančiai architektūros paminklų, neįkainojamų meno šedevrų Luvre, besisukantys „Mulenružo“ sparnai, Dievo Motinos katedros
Taigi, Paryžius puikus miestas pasivaikščiojimams, o labai pasistengus jį galima apeiti per porą valandų. Sunku patikėti, bet kartais pati nustembu, kaip čia viskas arti. Tik nereikia manyti, kad Paryžiuje viskas vyksta laiku ir 9
Apie paryžių
žmonės niekada nevėluoja. Stebint paryžiečius susidaro įspūdis, kad jie visą laiką skuba, bet dar nė vienas gydytojas manęs nepriėmė sutartu laiku, traukinys neišvyko tiksliai pagal grafiką, o kino seansas neprasidėjo programoje nurodytą valandą. Prancūzai juokauja, kad geras svečias pavėluos apie 45 minutes ir išeis 45 minutėmis anksčiau.
pavyzdžiui, XVII rajono indeksas yra 75017. Ant kiekvienos gatvės lentelės būna užrašytas rajonas, dažnai romėniškais skaičiais. Rajoną žinoti yra svarbu, ypač važiuojant taksi. Dar Paryžius skirstomas į kairįjį (rive gauche) ir dešinįjį (rive droite) krantus.
Paryžius padalytas į 20 rajonų (arrondissements), jie sukasi kaip sraigės kiautas ir yra skirtingo dydžio. Pats didžiausias XV užima beveik 10 % miesto ploto, o mažiausias II – tik 1 %. Kiekvienas rajonas dar padalytas į keturis kvartalus. Tokį miesto suskirstymą sugalvojo Napoleonas III ir nuo 1860 m. tvarka mažai keitėsi. Kiekvienas rajonas turi savo merą. Dažnai dvidešimt pirmuoju rajonu vadinamas modernusis verslo centras Defansas (La Défense), tačiau pagal pašto indeksą jis nepriklauso Paryžiui. Pašto indeksą sudaro penki skaičiai: 75 reiškia Paryžių ir dar nurodomas rajono numeris, 10
Apie pary탑i킬
11
I rajonas Kas pakeitė čerpių gamyklą ir buvusias kapines
Miesto centre esančiame I Paryžiaus rajone yra Luvras, Karališkieji rūmai (Palais R oyal) ir begalės parduotuvių, valstybinių įstaigų, biurų, todėl gyventojų čia nelabai daug. Tai yra sostinės širdis.
Luvras (Musée du Louvre) Tiuilri sodas (Le jardin des Tuileries) Oranžeri muziejus (Musée de l’Orangerie)
Nacionalinė Jeu de Paume galerija (Galerie Nationale du Jeu de Paume)
Vandomo aikštė (place Vendôme) Karališkųjų rūmų sodas (Jardin du Palais Royal)
Šventojo Eustachijaus bažnyčia (Église Saint-Eustache)
Sitė sala (Île de la Cité) Šventoji koplyčia (Sainte-Chapelle) Conciergerie ir Teisingumo rūmai (Palais de Justice)
I rajonas
Luvras (Musée du Louvre) Metro: Palais Royal-Musée du Louvre, M1, M7 Dirba: I –VII, 9:00–18:00, III ir V iki 21:45 Neveikia antradieniais, sausio 1 d., gegužės 1 d. ir gruodžio 25 d. Kaina: nuo 11 iki 15 € Nemokama pirmą mėnesio sekmadienį ir liepos 14 d., vaikams (iki 18 metų), jaunimui nuo 18 iki 25 m. (pateikus ES piliečio dokumentą) Norėdami išvengti eilių, bilietus galite įsigyti internetu http://www.louvre.fr/billetterie
padės lengviau susiorientuoti. Buvusiuose karalių rūmuose šiandien eksponuojamos meno kolekcijos nuo viduramžių iki XIX a., nuo senųjų Egipto iki Europos dailininkų šedevrų. Pagalvokite, ar tikrai norite viską aprėpti per trumpą laiką. Kai man per kelias valandas pabandė viską parodyti, išėjusi nieko neprisiminiau. Siūlau apžiūrėti Islamo meno kolekciją. Po ketverius metus trukusių darbų 2012-aisiais vėl atidaryta ekspozicija, kurią vainikuoja įspūdingas architektų Mario Bellini’o ir Rudy Ricciotti sprendimas senajame kieme įrengti auksinės bangos konstrukciją, aliuziją į skraidantį kilimą.
Didžiausi Prancūzijos karaliaus rūmai tautai atiteko po 1793 m. revoliucijos. Napoleono įsakymu muziejumi paskelbtoje karališkoje rezidencijoje šiandien saugoma daugiau nei 30 tūkstančių meno šedevrų.
Žinoma, Luvre būtina pamatyti vieną žymiausių romiai besišypsančių moterų – Moną Lizą. Užsakymą nutapyti žmoną Leonardas da Vinčis (Leonardo da Vinci) gavo iš pono Frančesko de Džokondo (Francesco de Giocondo). Niekur nėra užfiksuota, kokį atlyginimą gavo dailininkas.
Paskaičiuokite, kiek laiko prireiks, kad pamatytumėte kiekvieną kūrinį. Vienos dienos, o gal net ir savaitės, tikrai neužteks, todėl suplanuokite iš anksto, ką norite pamatyti. Prie įėjimo esantys lankstinukai su muziejaus planu
1911 m. paveikslas buvo pavogtas. Jo neradus, tuomečiam Luvro direktoriui teko atsistatydinti. Džokondos vagyste buvo įtariami ne tik visi Luvro
14
I rajonas
Smagiausia Luvre, tiksliau, po jo piramide, atsidurti vakare. Užvertus galvą atsiveria fantastiškas vaizdas. Moderni stiklinė piramidė, kylanti į vakarėjantį dangų, apsupta senųjų rūmų. Vien dėl šio vaizdo verta užsukti į Luvrą! Pasivaikščioję po sales galite atsipūsti muziejaus kavinėse „Le café Richelieu / Angelina“, „Café grand Louvre“ ar „Le café Mollien“, bet jose gana brangu. Gal kavinės terasą geriau iškeiskite į poilsį ant fontano krašto, įmerkę kojas į vandenį prie pat Luvro piramidės. Tikrai akis užklius už arkos, panašios į tą, kuri stovi Eliziejaus laukuose. Ji vadinama Karuselės triumfo arka – Arc de Triomphe du Caroussel. Žiūrint per patį jos centrą tolumoje matyti Konkordijos aikštės (place de la Concorde) obeliskas ir didysis apžvalgos ratas (la Grande Roue). Už jos yra įėjimas į fantastišką Tiuilri sodą (Jardin des Tuileries). „Mona Liza“ Leonardas da Vinčis darbuotojai, bet ir poetas Gijomas Apolineras (Guillaume Apollinaire) ir dailininkas Pablas Pikasas (Pablo Picasso). Po dvejų metų vagis buvo sučiuptas Italijoje, kai bandė paveikslą parduoti. Taip niekas ir neišsiaiškino, kodėl italas, stiklinęs pačius vertingiausius paveikslus Luvre, nušvilpė tėvynainio darbą. Meilės mieste šis jausmas klajoja netgi po Luvrą. Mikelandželo galerijoje (Galerie Michel-Ange) pasigrožėkite skulptoriaus Kanovos (Canova) marmure įamžintu Psichės ir Kupidono bučiniu.
Modernioji architekto Ieoh Mei Pei stiklo piramidė, kuri yra vienas iš trijų įėjimų į Luvrą, buvo prezidento Fransua Miterano (François Mitterand) užgaida. Galutinai ji baigta 1989 metais. Prancūzai dažnai paburba, kad šis prezidentas šalį ekonomiškai nustekeno dar ir statydamas piramides, bibliotekas ir kt.
Apžiūrėdami dailininko Delaturo (MauriceQuentin Delatour) nutapytą markizę de Pompadur (Marquise de Pompadour) įsivaizduokite, kad kadaise Luvro marmuru vaikštinėjo panašios damos. Tiesa, oficialioji Liudviko XV meilužė madam de Pompadur gyveno Versalyje. 15
I rajonas
Tiuilri sodas (Le jardin des Tuileries) Metro: Tuileries, M1 Dirba: vasarą 7:00–21:00 žiemą 7:30–19:30
nemokamos, tik reikia jų rasti. Šiltomis dienomis laisvų mažoka, nes žmonės ant jų deginasi. Kartą šiame parke teko sutikti ir besiganančią ožką!
Sunku patikėti, kad dabartinis Tiuilri sodas XIII a. buvo dykvietė, kurioje stovėjo čerpių gamykla. Iš čia kilo šio parko pavadinimas, nes tuile prancūziškai reiškia ne ką kitą, o čerpę.
Pasižymėjo ir Napoleonas III, kuris pastatė du vienodus namus – oranžeriją ir skirtą karališkajam žaidimui jeu de paume – teniso proseneliui. Pradžioje didikai jį žaisdavo mūvėdami odine pirštine, o vėliau ją pakeitė raketė. Nuo 1909 m. abu pastatai virto muziejais – Musée de l’Orangerie ir Galerie Nationale du Jeu de Paume. Į juos patogiausia patekti per Konkordijos aikštę (metro stotelė Place de la Concorde, M1, M8 ir M12).
Apie 1564 m. nederlingą žemę stebuklu paversti įsakė karalienė Kotryna de Mediči (Catherine de Médici), šiandien šis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulinį paveldo sąrašą. Didžiuliame sode pačiame miesto centre nuolat vyksta parodos, koncertai, bet ir be šių pramogų paryžiečiams patinka tiesiog ateiti atsipūsti, surengti pikniką ar paspoksoti į nuolat eksponuojamas skulptūras. Parke sustatytos metalinės kėdės (vienos net panašios į nedidelius gultus), kurias galima pasistatyti patinkančioje vietoje. Kėdės
1783 metais iš Tiuilri sodo pirmą kartą dujų balionu pakilo žmonės. 16
I rajonas
Oranžeri muziejus
„Teniso kortai“ ilgai keitė savo veidą. Maždaug keturis dešimtmečius (iki 1986 m.) pastatas buvo skirtas impresionistams. Jų darbai perkelti į kitą upės krantą, duris atvėrus Orsė muziejui (Musée d’Orsay). 1987 m. pastatas patikėtas architektui A. Stinco su sąlyga nekeisti fasado. Jam pavyko net padidinti erdves ir puikiai išnaudoti natūralią šviesą. Šiandien devynios salės virtusios modernaus meno muziejumi, o nuo 2004 m. dar prisidėjo fotografijos ir vaizduojamasis menas bei eksperimentinis kinas. Savo vietą čia rado ne tik Žanas Liukas Godaras (Jean Luc Godard), bet ir lietuvis Jonas Mekas! Dalyvauti naujos parodos – hepeningo – atidaryme Jeu de Paume šiuolaikiniams menininkams yra tarsi garbės reikalas. Tokiais vakarais čia sunku net prasilenkti! Vis dėlto kartais nėra paprasta suprasti šio muziejaus ekspozicijas ir į jas įsijausti, ypač jei nesate modernaus meno gerbėjas.
(Musée de l’Orangerie)
Dirba: kasdien, išskyrus antradienius, 9:00–18:00 Kaina: 9 €; jei planuojate eiti ir į Orsė muziejų (Musée d’Orsay), galima įsigyti bilietą už 16 € į abu Jei nenorite per ilgai užtrukti muziejuose, Oranžeri muziejus (Musée de l’Orangerie) – būtent jums! Gana nedideliame plote eksponuojami pačių žymiausių kūrėjų: Sezano, Pikaso, Sutino (1910–1913 m. dailininkas mokėsi Vilniaus dailės akademijoje), Modiljanio ir kt., darbai. Meno mėgėjai tikrai liks sužavėti Klodo Monė (Claude Monet) vandens lelijų ciklu, iškabintu ovalioje oranžerijos salėje.
Vandomo aikštė (Place Vendôme)
Metro: Tuileries, M1 Paėję šiauriau nuo Tiuilri sodo, pasieksite Vandomo aikštę (place Vendôme). Jos viduryje – bronzinė 44 metrų aukščio kolona, kurios viršūnėje aikštę stebi Napoleonas I. Tiek skulptūra, tiek kolonos pavadinimas buvo keisti ne kartą, dabartinį oficialųjį pavadinimą Didžiosios armijos kolona (Colonne de la Grande Armée) mažai kas žino, nes paprastai statinį vadina Vandomo kolona. Dar 1968 m. čia buvo automobilių stovėjimo aikštelė, o šiandien place Vendôme virtusi prabangos oaze. Įdomu, kaip jaučiasi 13 numeriu pažymėtame pastate dirbantys Teisingumo ministerijos tarnautojai, kai aplinkui vien tik prabangūs viešbučiai ir deimantų pardavėjai. Visai šalia ministerijos yra „Ritz“ viešbutis, laikomas
Nacionalinė Jeu de Paume galerija (Galerie Nationale du Jeu de Paume) Nedirba: pirmadieniais Dirba: I II–VII, 11:00–19:00, II iki 21:00 Kaina: 8,5 € 17
I rajonas
vienu gražiausių ir ištaigingiausių Paryžiuje. Būtent čia savininko Mohamedo Al-Fayedo sūnus Dodi ir jo širdies dama princesė Diana valgė paskutinę vakarienę 1997 m. rugpjūčio 31 dieną.
daiktai (nuo užrašų knygelių iki drabužių), užsukite į parduotuvę Colette (213, rue de SaintHonoré). Kainos gana aukštos, bet smalsu vien paspoksoti į neįprastas prekes ir madingus žmones.
Vandomo aikštėje 1849 m. nuo tuberkuliozės mirė kompozitorius Frederikas Šopenas. Iš Rusijos ambasados jis nuomojo butą pirmame aukšte. Tame pačiame pastate, šiandien pažymėtame 12 numeriu, 1851 m. gyveno grafienė Manuela de Montijo su dukterimis. Kalbama, kad viena jų – Eugenija – būtent čia susipažino su būsimu sutuoktiniu Napoleonu III. Dabar šiame daug solidžių ponų regėjusiame pastate įsikūręs Chaumet juvelyrikos salonas.
Išėję iš Colette ir perėję gatvę, pasukite į Marché Saint-Honoré gatvę. Ja eidami pateksite į nedidelę aikštę – place du Marché Saint-Honoré. Savaitgaliais čia vyksta maisto turgus, aplink įsikūrę restoranėliai dirba visomis dienomis. Čia labai smagu pasėdėti terasoje, ypač kai šilta. Pats didmiesčio centras, o uždara aikštė sukuria nedidelio miestelio atmosferą! Mano išbandyti ir nenuvylę restoranai – „Fuxia“ (itališka virtuvė) ir „Cuisine & Confidences“.
Garsiausios I rajono gatvės yra Saint-Honoré ir Rivoli. Pirmoji paryžiečiams asocijuojasi su prabangiomis parduotuvėmis. Tiesa, einant link Halių (Halles) kvartalo parduotuvės jau ne tokios ekskliuzyvios ir į jas nebaisu užeiti. Jei įdomūs modernūs, o gal net šiek tiek beprotiški ir juokingi
Jei Saint-Honoré gatve tęsite kelionę link Halių, praeisite teatrą Comédie Française, kuriame Šekspyro „Užsispyrėlę“ tramdė režisierius Oskaras Koršunovas kartu su prancūzų aktoriais. Šalia šio teatro veši Karališkųjų rūmų sodas (Jardin du Palais Royal). 18
I rajonas
Karališkųjų rūmų sodas (Jardin du Palais Royal)
Kultūros ministerijos darbuotojai pro langus šiandien mato nuolat puoselėjamą Karališkųjų rūmų sodą su fontanu, kur visuomet pilna žmonių, ir dryžuotas skulptoriaus D. Bureno marmuro kolonas. Moderni instaliacija sukėlė tiek vėjų, kad įrengimas buvo kurį laiką nutrauktas, o teismai baigėsi tik 1992 m. – po maždaug septynerių metų nuo projekto pradžios. Galiausiai kolonos liko savo vietoje, o skulptorius net išsireikalavo, kad jos būtų renovuotos, kitaip žadėjo jas sunaikinti.
Metro: Palais Royal-Musée du Louvre, M1, M7 Dirba: I –VII, 7:30–22:00 (žiemą iki 20:30) Pasakojama, kad 1780 m. po dabar nekaltai atrodančiomis arkomis įsikūrė pirmosios paryžietiškos kavinės, parduotuvės. Vaikštant sunku įsivaizduoti, kur galėjo tilpti net 400 parduotuvių! Savo vietą rado lošėjai ir prostitutės. Užsižiebus vakaro žibintams, merginos nusileisdavo iš paskutinių aukštų ir pradėdavo medžioklę. XVII a. rusų istorikas N. Karamzinas yra sakęs, kad „viską, ką galite surasti Paryžiuje, rasite Karališkuosiuose rūmuose“. 1848 m. revoliucija padarė daugiausia žalos Karališkiesiems rūmams: sudeginti paveikslai, kiti meno kūriniai tiesiog išmėtyti pro langus... Rūmai ne kartą degė, bet XX a. pagaliau atėjo ramybė.
Jei iki Halių eitumėte Rivoli gatve, galėtumėte išsirinkti paryžietiškų suvenyrų, tiesa, čia jie
19
įsigykite
knygą dabar