CATE TIERNAN
I - o j i t r il o g ij o s k n y g a
Romanas
Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė
1
skyrius V
akar naktį visas mano pasaulis sugriuvo. Dabar aš persigandusi nešu kudašių. Ar jums yra tekę patirti ką nors panašaus: gyveni lyg niekur nieko savo gyvenimą savoje tikrovėje, ir staiga įvyksta kažkas, kas perplėšia pasaulį perpus? Ūmai kažin ką pamatai arba išgirsti, ir viskas, kas esi, viskas, ką darai, subyra į tūkstantį aštrių kartaus suvokimo skeveldrų. Man šitaip nutiko praeitą naktį. Buvau Londone. Kaip visuomet su draugais. Mes, kaip pa prastai, traukėme prasiblaškyti. 5
C ate T iernan
– Ne, ne, pasuk čia! – Bozas palinkęs į priekį sugriebė taksistą už peties. – Šičia! Gigantas vairuotojai plačiais, į bliuzoną bei languotą liemenę vargiai besutelpančiais pečiais, atsigręžė ir dėbtelėjo į Bozą tokiu žvilgsniu, nuo kurio eilinis keleivis išsyk susigūžtų ir tylutėliai sėdėtų savo vietoje. Tačiau Bozas nė iš tolo nepanėšėjo į eilinį keleivį: jis prano ko daugelį savo patrauklia išvaizda, polinkiu triukšmauti, krėsti pokštus ir, dievaži, savo bukagalviškumu. Mes kaip tik važiavo me iš šokių klubo, kuriame netikėtai užvirė durtynės. Dvi pami šusios mergiotės įniko rauti viena kitai plaukus ir klykti kaip tur gaus bobos, o paskui viena išsitraukė peilį. Mano šutvei magėjo pasilikti ir pasižiūrėti – jiems panašios scenos patinka – bet jei esi matęs vienas peilių grumtynes, vadinasi, matei jas visas. Aš išsitempiau bičiulius iš klubo, ir išsverdėję laukan mes sėkmingai greitai susigavome taksi, nė nespėję nuo šalčio prablaivėti. – Šičia! Tiesiog čia, kvartalo viduryje, gerasis žmogau! – nu rodė Bozas, užsidirbdamas dar vieną kaulus stingdantį žvilgsnį, ir aš eilinį kartą pasidžiaugiau, kad senojoje gerojoje Anglijoje veikia ginklų kontrolės įstatymas. – Gerasis žmogau? – prunkštelėjo greta manęs sėdinti Siselė. Didžiulio juodo taksi automobilio gale grūdomės šešiese. Mūsų galėjo būti ir daugiau, tačiau nusprendėme, jog šeši apgirtę nemirtingieji yra maksimalus kiekis, kurį įstengs atlaikyti galinė Londono taksi sėdynė, ir tai tik tuo atveju, jei nė vieno nesupy kins. 6
N e m irtin g a m y l i m o j i
– Taigi, Dživsai, – linksmai kreipėsi Siselė, – sustok štai čia. Taksistas stipriai spustelėjo stabdžius, ir mes visi čiūžtelėjome į priekį. Bozas su Keite trinktelėjo galvas į stiklą, skiriantį mus nuo vairuotojo. Stratonas, Inosensijus ir aš katapultavęsi iš savo vietų suvirtome į kerėplišką kikenančią krūvą ant purvinų auto mobilio grindų. – Ei! – trindamasis kaktą riktelėjo Bozas. Inosensijus po rankų bei kojų raizgalyne susirado mane. – Nase, ar tu sveika? Aš tebeprunkšdama linktelėjau. – Nešdinkitės velniop iš mano mašinos! – išrėkė vairuotojas ir išpuolęs nuo priešakinės sėdynės laukan bei apėjęs aplink atla pojo mūsų dureles. Aš tysojau atsišliejus į duris, todėl trinkte lėjusi galvą į šaligatvio kraštą akimoju atsidūriau nutekamajam griovyje. – Ai! Oi! Grioviu sruvo vanduo – savaime suprantama, lijo lietus. Skausmas, šaltis ir drėgmė bemaž neprasiskverbė į mano sąmo nę – panosėje kilusios durtynės, slogių linksmybių kupinas vaka ras gaubė mane it miglotos palaimos kokonas. – Lauk! – dar kartą riktelėjo taksistas ir sugriebęs mane už pečių nuvilko į šalį, nudrėbė ant šaligatvio ir pasisuko į Insį. Ką gi, sveikas pykti ir sąmonės lašeli. Aš suraukiau antakius ir apglėbusi savo pečius atsisėdau. Mes buvome už kvartalo nuo Dungeon, dar vieno klaikiai aptriušusio požeminio baro, kuria me dažnai kiurksodavome. Čia, vos už nediduko kvartalo, buvo 7
C ate T iernan
nyku ir tamsu. Tuščių sklypų, besikaitaliojančių su apleistais, ap degusiais namais, apsupta gatvė panėšėjo į bedantę burną. – Užteks, šalin rankas! – sudraudė šalia manęs ant šaligatvio šleptelėjęs Inosensijus. Jo veide virė šaltas įniršis, draugužis atro dė kur kas blaivesnis, negu aš maniau. – Tokie kaip jūs nepageidautini mano automobilyje! – su urzgė taksistas. – Laikote save geresniais už kitus, turtingi vai kigaliai! Jis palinko vidun ir sugriebė Keitę už švarko apykaklės, o Bo zas tuo metu pats išsirepečkojo laukan. – Oi... tuoj vemsiu, – suvaitojo iš taksi pusiau išlindusi Keitė. Bozas stryktelėjo šalin, ir kaip tik tą akimirką Keitės organiz mas iššvirkštė per vakarą išgertą Jameson viskį tiesiai ant vairuo tojo batų. – Po velniais! – užriaumojo taksistas ir bjaurėdamasis pakratė pėdas. Mudu su Bozu nesusilaikę sukikenome stebėdami piktąjį poną taksi vairuotoją. Taksistas sugriebė Keitę už rankų ketindamas ištempti ją ant šaligatvio, o Insis netikėtai kažką sumurmėjo ir staigiai išskėtė rankas. Aš per šią trumpą akimirką tespėjau tik pagalvoti „hm“, o vairuotojas susverdėjo it nuo kirvio smūgio. Keitė išslydo jam iš rankų, vyras sulinko dvilinkas ir perbalęs, plačiai atsimerkęs, aukštielninkas sunkiai drėbėsi ant šaligatvio. 8
N e m irtin g a m y l i m o j i
Mane užplūdo pasibjaurėjimo ir nuovargio banga – gal vis dėlto reikėjo išgerti šiek tiek daugiau? – Insi, ką tu padarei? – stodamasi paklausiau suglumusi. – Nejau nukreipei į jį magiją? Taip tarusi trumpai nusijuokiau – mintis atrodė išties absur diška. Aš atsišliejau į žibinto stulpą atgręždama veidą į vėsią mig lą. Kelis kartus giliai atsikvėpusi pasijutau geriau. Keitė sumirksėjo apsiblaususiomis akimis, Bozas prunkšte lėjo. Inosensijus atsistojo ir susiraukęs pažvelgė į naujus lietaus nutaškuotus Dolce & Gabbana batus. Stratonas su Sisele apėjo aplink mašiną ir prisiartino prie mūsų. Juodu pažvelgė į ant šali gatvio tysantį sustingusį taksistą ir pakraipė galvas. – Nuostabu, – tarstelėjo Insiui Stratonas. – Labai įspūdinga, pone burtininke. O dabar jau gali leisti šitam vargšui žmogeliui atsikelti. Mes susižvalgėme ir vėl nukreipėme žvilgsnius į vairuotoją. Nė nebeprisiminiau, kada pastarąjį kartą mačiau ką nors naudo jantis štai tokiais kerais. Na, nebent, kai norėdavome gauti gerą staliuką restorane arba suspėti į paskutinį metro traukinį... – Aš taip nemanau, Stratai, – atsiliepė Inosensijus vis dar įtampos sukaustytu veidu. – Nemanau, kad jis labai jau geras žmogus. Mudviejų su Stratonu akys susitiko. Aš pliaukštelėjau Inosen sijui per petį. Mes jau beveik ištisą šimtmetį šlaistėmės drauge ir pažinojome vienas kitą kaip nuluptus, tačiau šis šaltas įtūžis man pasirodė ne itin pažįstamas. 9
C ate T iernan
– Ką gi, tuomet palikime jį. Juk po kelių minučių jis atsigaus, ar ne? Eime, aš ištroškus. Ko gero, Keitę dabar jau irgi kamuoja troškulys. – Uf, – išsiviepė Keitė. – Tikrai, einam, – pritarė Siselė. – Šiandien ten groja grupė, o aš noriu pasišokti. – Kol jisai atsipeikės, mes jau būsime toli, – aš truktelėjau Insį už rankovės. – Lukterėk, – pasakė Insis. – Palikime jį, – pakartojau. Jaučiausi šiek tiek nesmagiai, kad paliekame vairuotoją purš kiant šaltam lietui, tačiau kerams išgaravus jam viskas bus gerai. Inosensijus nusipurtė mano ranką nustebindamas mane. Man bežiūrint jis ištiesė abi rankas į taksistą ir ėmė judinti lūpas. Ne girdėjau, ką sakė. Pasigirdo garsus triokštelėjimas, vairuotojas krustelėjo, burna prasivėrė nuo begarsio klyksmo. Mane vėl užliejo šleikštulio ban ga, prieš akis sušmėžavo niūrūs vaizdai. Aš keletą kartų sumirk čiojau ir įsitvėriau Siselei į ranką. Man susverdėjus toji sukikeno, suprantama, suversdama kaltę alkoholiui. Praslinkus kelioms akimirkoms regėjimas praskaidrėjo, ir aš išsitiesusi įsistebeilijau į šalia taksisto stovintį Insį. – Kas čia dabar? Ką tu padarei? – Ak, Insi, – Stratonas priekaištingai sucaksėjo liežuviu. – Šiek tiek persūdei, ar ne? Tiek to, einam iš čia, – ir jis nuo vėsos supdamasis į šiltą apsiaustą nudūlino Dungeon pusėn. 10
N e m irtin g a m y l i m o j i
– Insi, ką tu padarei? – dar sykį paklausiau aš. Insis gūžtelėjo pečiais. – Niekšelis šito nusipelnė. Vis dar pažaliavusi Keitė buku žvilgsniu dėbtelėjo į vairuo toją, paskui į Inosensijų. Ji užsikosėjo, papurtė galvą, o paskui nužingsniavo Stratonui pavymui. Aš paleidau Siselę, toji irgi pa traukė pečiais ir įsikibo į parankę Bozui. Juodu nudrožė paskui kitus, ir netrukus jų žingsnių garsas nuslopo tamsoje. – Insi, – kreipiausi aš apstulbusi, kiti tiesiog nuėjo sau, – Insi... ar tu... burtais sulaužei jam stuburą? Iš kur išmokai tokių dalykų? Ne, tu to nepadarei, tiesa? Insis atgręžė į mane jau beveik linksmą nežemiškai dailų vei dą. Tamsias garbanas nusagstė mažučiai lietaus deimančiukai, žvilgantys žibinto šviesoje. – Brangute, pati matei, kaip jis elgėsi. Aš pažvelgiau į jį, žvilgterėjau į nejudantį vairuotoją, skausmo ir siaubo perkreiptu veidu. – Tu sulaužei jam stuburą? – vėl pakartojau, staiga pasijutu si visiškai blaivi ir aiškiai suvokusi šiurpią realybę. Mano protas blaškėsi aplink šią mintį, tarsi apie karštą kibirkštį, kurios būtina išvengti. – Tu pasinaudojai magija... O, Viešpatie. Ką gi, tuomet greičiau pagydyk jį, – paliepiau. – Aš noriu gerti, bet palauksiu. Pati pagelbėti taksistui negalėjau. Nė nenutuokiau, kur Insis išmoko tokių kerų, ir neįsivaizdavau, kaip juos neutralizuoti ar atšaukti. Mirtingiesiems įgimtos magijos aš paprastai vengdavau. Ji sukeldavo pernelyg daug rūpesčių, nuo jos dažniausiai imda 11
C ate T iernan
vau negaluoti fiziškai. Pastarąjį kartą griebiausi šiokių tokių bur tų nebent tik norėdama priversti ką nors atsitrenkti į duris arba apsipilti kava. Be to, visa tai buvo labai labai seniai ir nė iš tolo neprilygo štai šitokiems burtams. Inosensijus man neatsakė, tik pažvelgė į gulintį vairuotoją. – Tai va, drauguži, – tyliai ištarė jis. Iš skausmo ir nuo šoko paklaikusios taksi vairuotojo akys vargais negalais susikoncen travo. – Matai, kas nutinka, kai šiurkščiai elgiesi su mano bičiu liais? Tikiuosi, tu pasimokei. Taksistas neįstengė nė krioktelėti, ir aš suvokiau, jog jis pa veiktas balso sulaikymo kerų. Veikiančius balsą užgniaužiančius kerus buvau mačiusi tik kartą ar du, prieš kelis šimtmečius. Jau nekalbant apie... – Nagi, atšauk burtus, – nekantriai paraginau. Dar niekada ne regėjau Insio štai šitokio, neteko jo matyti šitaip besielgiančio. – Tu jį pamokei. Visi kiti mūsų laukia. Atšauk kerus ir galėsime eiti. Insis patraukė pečiais ir suėmęs stipriai, skaudžiai suspaudė man ranką. – Negaliu jų panaikinti, mano meile, – pratarė ir pakėlė mano ranką sau prie lūpų. Taip taręs jis nusitempė mane link Dungeon, o aš atsigręžusi per petį žvelgiau į taksi vairuotoją. – Negali panaikinti? Tu sulaužei jam stuburą visam laikui? Aš įsmeigiau akis į pastarojo šimtmečio geriausią savo draugą Insį. Jis išsišiepė man, dailų angelišką jo veidą supo gatvės žibinto šviesos aureolė. 12
N e m irtin g a m y l i m o j i
– Atgal kelio nebėra, – linksmai pareiškė jis. Aš išsižiojau. – O kas toliau? Įmesi Stratoną į medienos smulkintuvą? Mano balsas skambėjo garsiau, o veidas sudrėko nuo miglos. Insis nusijuokė, pabučiavo man į plaukus ir nusivedė tolyn. To mis akimirkomis mačiau jo akyse naują išraišką, pranokstančią beširdišką abejingumą ir paprastą keršto troškimą. Insis pasimė gaudamas sulaužė stuburą tam žmogui, mėgavosi matydamas nelaimingąjį besiraičiojantį iš skausmo ir baimės. Jam šis reginys kaitino kraują. Mano protas sukosi dideliu greičiu. Gal reikėtų paskambinti numeriu 999? O gal jau per vėlu? Gal vairuotojas mirs, gal jis jau dabar merdėja? Aš atšlijau nuo Insio, atsigręžiau atgal, bet kaip tik tą sekundę pajutau žemo kažkokios grupės mušamųjų bumb sėjimo keliamą vibraciją, ritmingai besiskverbiančią per grin dinį ir per mano batus. Dungeon atrodė lyg kitas pasaulis, kita, viliojanti realybė, užliūliuojanti triukšmu, padedanti atsikratyti sukrečiančio paralyžiuoto taksi vairuotojo vaizdo. Aš nenumal domai troškau pasiduoti šiai vilionei. – Insi... bet... tu privalai... Insis tik dar kartą linksmai žvilgterėjo į mane, ir po minutės mudu jau leidomės stačiais, lietaus išslidintais laipteliais. Mane vis dar kamuojant abejonėms, Insis užsimojęs trinktelėjo kumš čiu į raudonai nudažytas duris. Staiga pasijutau tarsi būtume šiais laiptais nulipę į pragarą ir dabar lauktume leidimo įeiti. Du rys mažumėlę prasivėrė, ir ponas apsaugininkas linktelėjo mums. 13
C ate T iernan
Durims atsidarius išsiveržė galinga muzikos banga ir įtraukė mus vidun, į tamsą, kurioje žybčiojo cigarečių galiukai, šimtai balsų varžėsi su klykiančia grupe ir tvyrojo kiekvieną mano kvėptelėji mą persmelkiantis likerio kvapas. Taksi vairuotojas lauke... Buvo tarytum paskutinioji proga. Paskutinioji mano proga imtis priemonių, pasielgti kaip norma liam žmogui, kaip žmogui, kuriam nėra vis vien. – Naste! – aš atsidūriau milžiniškame, šiek tiek svirduliuo jančiame glėbyje. – Man patinka tavo plaukai! – iš visos gerklės sukliko mano draugužė Mala. – Einam šokti! Jinai uždėjo man ant pečių rankas ir nusitempė į tamsią patal pą žemomis lubomis. Aš delsiau vos vieną sekundę, o paskui lyg niekur nieko leidau išoriniam pasauliui išnykti už nugaros ir įsiliejau į triukšmą bei dūmus. Aš šiurpau iš siaubo, o jei šį bei tą žinotumėte apie išdai gas, kuriose neretai dalyvaudavau, jums šie žodžiai įgautų dau giau prasmės. Aš atsiskyriau nuo Insio nė nebežinodama, ką ma nyti. Jis ką tik įvykdė kai ką, ką laikiau pačiu baisiausiu dalyku. Baisesniu už incidentą su mero arkliu penktajame dešimtmetyje. Baisesniu už įvykį, susijusį su nelaimėle mergina, kuri nuoširdžiai troško už jo ištekėti 1970 metais. Visas šitas nelaimes aš sugebė davau sau kažkaip paaiškinti ir pateisinti. Pastarasis atvejis sukėlė šiek tiek daugiau keblumų. Paskutinį sykį žavingai man šyptelėjęs Insis nusisuko ir įsiliejo į minią, iš kurios jau driekėsi vyriško bei moteriško susidomėji 14
N e m irtin g a m y l i m o j i
mo ūseliai. Ir paprastus žmones, ir nemirtinguosius Insis veikė lyg nenugalimas, masinantis magnetas, niekas neatsispirdavo jo žavesiui, slepiančiam kitą Inosensijaus asmenybės pusę, kur kas tamsesnę, negu suvokiau anksčiau. Po dvidešimties minučių aš ant lipnios sofos įnirtingai glamo nėjausi su patraukliu, linksmu ir apgirtusiu Malos draugu Džei su. Norėjau susilieti su juo, tapti kažkuo kitu, būti asmeniu, kurį Džeisas matė išorėje. Jis nebuvo nemirtingasis ir nežinojo, kad aš tokia esu, tačiau puikiai padėjo prasiblaškyti, taigi nieko nelauk dama nervingai įsitvėriau šios galimybės. Aš subrukau rankas jam po marškiniais, jis apsivijo mane kojomis, o žmonės aplinkui šnekučiavosi, rūkė, gėrė. Jo pirštai paniro į trumpus juodus mano plaukus, ir aš staiga nustėrau pajutusi netikėtą šiltą vėjelio dvelk telėjimą į kaklą. Traukdamasi atgal apgraibomis susiradau šaliką ir jau baigda ma vyniotis išgirdau Insio balsą: – Nase, kas ten tau ant sprando? Per petį grįžtelėjau į šalia sofos stovintį Insį su taure vienoje rankoje ir ilga žioruojančia cigarete kitoje. Jo akys it juodos žyb čiojančios kiaurymės stebeilijo tamsoje į mane. Mano širdis daužėsi. Nereaguok pernelyg jautriai, Naste. – Nieko, – gūžtelėjau ir užgriuvau ant Džeiso, kuris vėl apglė bė mane. – Naste? – tyliu, bet ryžtingu balsu kreipėsi Insis. – Žinai, gerai pagalvojus, nepamenu, kad kada nors būčiau matęs tavo sprandą. 15
C ate T iernan
Aš prisiverčiau nusijuokti ir pažvelgiau į viršų, Džeisui tuo metu mėginant mane pabučiuoti. – Nekvailiok, aišku, matei. O dabar išnyk. Aš čia šiek tiek už siėmusi. – Ar ten tatuiruotė? Aš stipriau susiveržiau šaliką. – Taip. Ten parašyta: Jei įstengi perskaityti šiuos žodžius, vadinasi, prikišai nosį velniškai per arti. O dabar nešdinkis! Mano palengvėjimui, Insis nusijuokė ir patraukė šalin. Kai pastarąjį sykį jį mačiau, aplinkui it gyvatė rangėsi dailutė liekna mergina satino drabužėliu. Daugiau neleidau sau galvoti apie taksi vairuotoją. Minčiai ir vaizdams pradėjus smelktis į smegenis, stipriai užsimerkdavau ir išgerdavau dar vieną taurelę. Visgi kitą rytą visa tai sugrįžo: taksisto veidas ir jame atsispindinti agonija. Jis daugiau niekada nebevaikščios, nevairuos taksi, nes Inosensijus sulaužė jam stu burą ir paliko lietingo Londono gatvėje, pasmerkdamas lemčiai baisesnei už mirtį. O aš nieko nepadariau, ničnieko. Aš tiesiog nuėjau sau. Būdama nemirtinga turi pranašumą, suteikiantį galimybę mirtinai prisigerti, tiesiogine šio žodžio prasme, nenusileidžiant pasipūtusiems vyrukams. Nemirtingumas turi ir minusą, nes mirtinai nusitašiusi, tiesiogine šio žodžio prasme, kitą rytą arba dieną nubudusi jautiesi taip, jog įmanytum viską paaukoti, kad tik gautum progą palaimingai numirti. 16
N e m irtin g a m y l i m o j i
Kai galų gale įstengiau bent dviem sekundėms praplėšti akis, lauke jau lyg ir buvo prašvitę. Apsiblaususiu žvilgsniu permečiau kambarį ir pamačiau langą. Vidun skverbėsi blyški raustelėjusi šviesa, kuri reiškė vakaro sutemas arba aušrą. Įmanoma ir viena, ir kita. Arba kaimynystėje kilo gaisras. Niekada negali žinoti. Atsisėsti visuomet būna itin sunku, todėl kėliausi lėtai, vienu metu pajudindama po vieną mažą kūno dalį. Paskiausiai per ke lis centimetrus nuo čiužinio atsargiai atplėšiau galvą. Išblukusios rožytės ant pliko čiužinio pamažu išryškėjo. Čiužinys be paklo dės. Šviečiantis langas. Tamsiai nudažytos mūrinės sienos lyg ko kioje gamykloje. Pamažu pasukusi galvą išvydau kitą miegantį kūną, vyruką pasišiaušusiais žaliais plaukais, kurio kaklą juosė stora sidabrinė grandinė, o didžiąją nugaros dalį dengė išsirietusio drakono ta tuiruotė. Hm, Džefas? Džeksonas? Džekas? Jo vardas prasidėjo raide Dž, tuo buvau beveik tikra. Po kelių minučių šiaip net taip užėmiau pusiau sėdimą padėtį, ir akimoju visi viduriai šoktelėjo aukštyn, stengdamiesi atsikraty ti praėjusią naktį mano prisirytų toksinų. Iki tualeto nusigauti nespėjau. Atsiprašau, Džefai. Jausdama tuštumą viduje, sverdėdama ir trokšdama, kad ne mirtingumas nebūtų toks klaikiai tikras tiesiogine šio žodžio prasme, aš pastebėjau vis dar vilkinti visus drabužius, o tai reiškė, jog vyrukas Dž... arba aš, arba mudu abu buvome pernelyg ap kvaitę ir šiąnakt nepajėgėme pratęsti... savo pažinties. Juo geriau. Nevalingai apsičiupinėjusi šaliką radau jį, stipriai apmuturiuo 17
C ate T iernan
tą aplink kaklą. Mažumėlę atsipalaidavau, o paskui prisiminiau prie manęs palinkusį Insį, besiteiraujantį apie žymę ant sprando. Sunku patikėti, jog visa tai nutiko tą pačią naktį kaip ir taksisto tragedija. Susiraukusi nurijau seiles ir nusprendžiau viską apmąs tyti vėliau. Mano odinis švarkas ir vienas nuostabus žalias driežo odos batas iki kulkšnies kažkur nepaaiškinamai dingo, taigi pasiėmiau tą, kurį radau, ir išslinkau laukan, nors Džėjaus nebūtų pažadi nęs net ir žemės drebėjimas. Neabejojau, kad vaikinas tebebuvo gyvas – jo krūtinė kilnojosi. Miglotai prisiminiau, kaip jam išgė rus vieną taurelę, aš kaskart išlenkdavau po dvi. Kiūtindama durų pusėn peržengiau dar per porą miegančių kūnų. Pastatas panėšėjo į didžiulį sandėlį, veikiausiai dunksantį kur nors priemiestyje. Jaučiau, jog kažkur susitrenkiau petį ir už pakalį, o kai ėmiau šlubčioti žemyn plytiniais gamyklos laiptais, susopo visus raumenis. Lauke buvo ne juokais šalta, po tuščią gatvę vėjas blaškė šiukšles. Bent jau nelyja, pagalvojau aš, ir tada sąmonę prieš mano va lią vėl užgriuvo visa tai: praėjusioji naktis, viskas, ką mes padarė me, lietus, durtynės, krytis ant šaligatvio, vairuotojui nugarkaulį sulaužęs Insis ir aš pati klube, visų akivaizdoje, bemaž pametusi šaliką. Skrandžiui vėl supykus minutėlei stabtelėjau, įtraukiau šalto oro, iš naujo užplūdus nerimui, perkračiau mintyse smulk menas. Iš kur Inosensijus išmoko tokių burtų? Mano žiniomis, jis nesistengė lavinti savo magiškųjų sugebėjimų, o per pastarąjį šimtmetį besitrainiodama kartu niekada nemačiau jo naudojan 18
N e m irtin g a m y l i m o j i
čio rimtus kerus, tik jau ne tokius galingus, ne tokius tamsius. Nė vienas mūsiškių būrelio netobulino magiškųjų galių. Atsišliejusi į grafičiais išpieštą betoninę sandėlio sieną aš apsiaviau vienintelį batą. Šaltas oras užpildė nosį, ši pradėjo varvėti, ir rytas staiga tapo nepakenčiamai šviesus bei giedras. Praėjusią naktį Inosensijus, netikėtai pasitelkęs galingą magiją, įvykdė siaubingą dalyką. Ir aš padariau ne mažesnę baisybę, tik jau be magijos. Žiūrėjau, kaip Insis sulaužo vyrukui stuburą, o paskui tiesiog... nuėjau ša lin. Nukiūtinau sau gatve ir patraukiau į klubą pašokti. Kas man atsitiko? Kaip galėjau šitaip pasielgti? Kažin ar naktį kas nors surado taksistą? Žinoma, surado. Nors aplinkui plytėjo tuščias, negyvenamas rajonas. Be to, buvo labai vėlyvas metas. Ir dar lijo. Vis tiek kažkas turėjo jį aptikti ir nugabenti į ligoninę. Juk taip? Lyg to dar būtų negana, Insis pastebėjo žymę ant mano spran do ir, galimas daiktas, ją įsidėmėjo. Ironiška. Aš kaip apsėsta lai kiau pridengusi savo kaklą ištisus 449 metus, ir staiga per vieną naktį visos pastangos nuėjo niekais. Ar Inosensijus suvokė regėto ženklo prasmę? Kokiu būdu jis galėjo suprasti? Niekas šito ne žinojo. Nė vienas gyvųjų. Tuomet kodėl jaučiuosi tokia išsigan dusi? Visos šios šiurpios, karštligiškos mintys sugrąžino mus į pra džią: vakar naktį visas mano pasaulis sugriuvo. Dabar aš persi gandusi nešu kudašių.