Romanas
Iš rusų kalbos vertė lina vyšniauskienė
Visame fronte priešo puolimas atremtas. Iš Kutuzovo pranešimo carui Aleksandrui I
– Ar atsakiau į jūsų klausimą? Laidos vedėjo akinukai tarsi šoktelėjo priekin ir įžūlokai sužybsėjo. – O taip, – aistringai šūktelėjo jis ir, akimirksniu pakeitęs toną iš aistringo į intymų, tęsė: – Dar kalba... manau, dauge lis mūsų žiūrovų ne kartą girdėjo... kalba, kad kasdien keičiate kailinius. Tai tiesa? Ina šypsojosi. – O taip, – šūktelėjo, tarsi bumerangą grąžindama aistringą atsakymą, – žinoma, tiesa, Garikai! Ir užsikvempusi ant žydro spindinčio stalo pašnibždomis – tiesa, tas šnabždesys buvo puikiai girdimas visos filmavimo komandos ausinėse ir kitoje ekrano pusėje, žiūrovų auditori joje, – pridūrė: 5
T a t j a n a U s t i n ova
– Garikai, noriu jums prisipažinti. Aš kasdien keičiu kaili nius, deimantus ir vyrus! Tik niekam nepasakokite! Šito vedėjas nesitikėjo, juolab pačioje laidos pabaigoje. Akys už inteligentiškų akinukų išdavė sutrikimą. Atvirai kal bant, Inai buvo jo gaila – ėmėsi vargšelis kalbinti įžymybes, o tos šit kokius pokštus krečia, velniai jas griebtų!.. Pabandyk susitvarkyti, kai scenarijuje parašyta viena, o ekrane vyksta vi sai kas kita! Ina tylėjo. Garikas nutarė, kad reikėtų nusijuokti, ir neryž tingai sukikeno. Ina nepritarė jam. – Jūs, – vėl prabilo jis, – taip lengvai prisipažįstate?.. – Ką, Garikai, – neskubėdama nutęsė ji, ir vedėjas suprato, kad šįkart tikrai pateko į spąstus. Dabar teks pakartoti apie „kailinius, deimantus ir vyrus“, o to daryti jokiu būdu nederėjo, atvirkščiai, reikėjo „praslysti“, „peršokti“ pavojingą akimirką ir daugiau prie to nebegrįžti, bet jis grįžo – pats! – ir pateko tiesiai į baltaplaukės Megeros nasrus! – E-e, – ilgesingai numykė Garikas ir drambliškai neran giai perėjo tiesiai prie kito klausimo: – Ina, ar jūsų santykiai su Belojarsko gubernatoriumi geri? – Garikai, ar jūsų santykiai su žiniasklaidos reikalų minis tru geri? Vis dėlto šita šliundra nusprendė jį pribaigti. – Su žiniasklaidos reikalų ministru? – gailiai paklausė. – O kodėl turėčiau… Nėra jokių santykių – nei blogų, nei gerų! 6
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
– Tarp manęs ir Belojarsko gubernatoriaus irgi nėra nei blogų, nei gerų santykių. – Atleiskite, bet jūs dirbate… Belojarsko krašto administra cijoje, o kraštui vadovauja gubernatorius… – Jūs irgi dirbate televizijoje, o televizijai vadovauja minis tras. – Netiesiogiai, netiesiogiai! – to tik ir trūko, kad ji pradėtų kalbą apie žodžio laisvę, kai iki eterio pabaigos liko tik trisde šimt sekundžių! – Belojarsko gubernatorius irgi nevadovauja man… tiesio giai, Garikai! Situacija buvo dviprasmiška, keista, aiškiai rezgamos pin klės, be to, tokios, su kuriomis jis nemokėjo susidoroti! Ausinės priminė, kad laikas atsisveikinti, ir žiūrėdamas į juodą kameros akį jis su džiugesiu ir palengvėjimu ištarė: – Šiandien pas mus svečiavosi Ina Vasiljevna Seliverstova, Belojarsko krašto administracijos Informacijos valdybos vado vė. Atsisveikinu su jumis iki rytojaus ir tikiuosi, kad vėl susitik sime programoje „Vienintelis herojus“. Su jumis buvo Garikas Briusteris. Jie dar kurį laiką pasėdėjo nejudėdami, tarsi sfinksai vienas kitam šypsodamiesi stiklinėmis šypsenomis. Ekrane sušvito reklama, ir per visą studiją nuaidėjęs balsas iš tuščios erdvės rūgščiu tonu pareiškė: – Puiku. Dėkoju visiems. 7
T a t j a n a U s t i n ova
Net be to rūgštaus balso buvo aišku, kad laida nepavyko. Vedėjas iš ausies išsilupo mikrofoną. Ina atsipalaidavo – už simetė koją ant kojos. Kojos buvo nepriekaištingos. Ji niekur neskubėjo. – Ačiū jums, Ina Vasiljevna, – apmaudžiai padėkojo Gari kas. Laidas užstrigo po švarku, niekaip nesisekė jo ištraukti. – Nėra už ką, Garikai. Šypsena buvo saldi ir ledinė. Garikas susigūžė, tarsi tas ledo šaltis ir saldumas būtų išsiliejęs jam už apykaklės. Prišoko guvūs jauni vyrukai ir vikriai išvadavo Iną bei susi painiojusį Gariką iš mikrofonų laidų. – E-e, – nutęsė Garikas, kuris tiesiog nebegalėjo į ją žiūrė ti, – jus palydės… štai… Serioža. – Dėkoju. Studijos prieblandoje iš už kamerų išdygo prodiuserė – vi dutinio amžiaus, mūvinti kelnėmis ir vilkinti suglamžytu švar ku. – Inočka, pavyko puikiai. – Daugelį metų jos niekas ne vadino Inočka, juo labiau viešai, tačiau televizijoje savi įpro čiai. – Pabaigoje truputėlį… nukrypome, bet nieko baisaus! Tiesiog mūsų Garikas šiek tiek sutriko. Dar kartą dėkoju, kad atėjote. Garikas ne „šiek tiek sutriko“, o vos neapalpo, mintyse pa taisė Ina. Nors, kaip žinoma, „šiek tiek“ nesiskaito. – Atsiųsime jums vaizdo įrašą. Jums reikia įrašo? 8
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
– Norėčiau turėti. Reikia pasižiūrėti, kur ir kokias klaidas ji padarė, ir aps kritai – kaip sėdėjo, kaip žvelgė, kaip atsakinėjo, kaip atrodė, gal susitaršiusi. Ji savo laidas visada priekabiai ir kruopščiai analizuodavo, tarsi ten, televizijoje, būtų buvusi visai ne ji, o kažkoks kitas žmogus. Dėl to šalto, priekabaus tyrinėjimo ji galėjo atrasti ir įvertinti klaidas ir kitą kartą jų išvengti. Ina iš visų jėgų stengėsi nebūti panaši į apkerpėjusias „vals tybines“ tetules, kalbančias „iš mūsų studijos Rusija“, aukšto mis veltomis šukuosenomis, painiojančias sąvokas ir nemo kančias šypsotis. Ji stengėsi – ir jai tai sekėsi. Vikriai balansuodama ant aukštų plonyčių kulniukų, ženg telėjo prie podiumo, ant kurio buvo sustatytos dekoracijos, krašto ir į nieką nežiūrėdama ištiesė ranką. Tą pat akimirką jai buvo ištiesta ranka, ir vienas vyras mandagiai padėjo nulipti ant studijos grindų. – Ačiū, – santūriai padėkojo ji. – Sabos karalienė, – šnibžtelėjo vienas operatorius kitam į ausį, – karalienė Margo. Sako, tikra klastūnė ir šliundra, ap saugok Viešpatie. – Bet kojos – tikras saldainiukas, – pareiškė kolega, žino mas moterų mėgėjas. – Tokias kojas kokiai nors katytei, o jos aligatoriui atiteko!.. Jiedu nulydėjo moterį žvilgsniais – tiesutėlė nugara, trum pai kirpti balti plaukai, siaurėjančiu ruoželiu gulantys ant kak 9
T a t j a n a U s t i n ova
lo, mažutė ausis su keke briliantų, subtilus įmantrių kvepalų aromatas. E-ech!.. Kailiniai, deimantai ir vyrai, be to, kasdien!.. Čia tai bent moteris! Išėjusi iš studijos ji pirmiausia įjungė telefoną. Žinojo, kad per tą valandą, kol buvo nepasiekiama, jos ieškojo dešimt kar tų, gal dvidešimt, o gal keturiasdešimt, tačiau atsakiklio pati krinti nesuspėjo – telefonas suskambo. – Ina, palydėsiu jus, – iš už nugaros pasigirdo prodiuserės balsas, bet ji atsakė tik akimirkai šmėkštelėjusia šypsena ir nu sisuko, kas turėjo reikšti – palauk, netrukdyk. Skambino vyras, prieš porą mėnesių tapęs buvusiuoju. Tai yra išskyrė juos vakar, o prieš porą mėnesių jis pareiškė, kad „viskas baigta“. Iki tol jis irgi sakydavo „baigta“, bet neišeidavo, o prieš du mėnesius išėjo. – Labas, – iš balso atrodė susirūpinęs, – kur esi? Maskvo je? – Maskvoje. – Ak, taip! – susigriebė jis. – Ką tik mačiau tave per tele viziją! – Ar patiko laida? – Nežiūrėjau, – prisipažino, ir ji akimirksniu suprato, jog televizorius buvo paminėtas tyčia, kad pasakytų „nežiūrė jau“, – perjungiau kitą kanalą, ten futbolą rodė. 10
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
– Na, ir kaip futbolas? – A? – paklausė šiek tiek sutrikęs buvęs vyras. – Neblogai. Viskas gerai. Inočka, kur mano kostiumas? Tas, su liemene? Kažkodėl negaliu rasti, o Anka, bjaurybė, prapuolė. „Bjaurybė Anka“, namų darbininkė, prapuolė ne šiaip sau. „Ina Vasiljevna, – vos neverkdama pasakė prieš jai išvažiuo jant į „Ostankiną“, – jį pamačiusi nagais veidą išakėsiu! Jums pačiai blogiau bus. Išleiskite mane, gerai?“ Ina išleido, ir buvęs vyras savo „kartu užgyvento turto“ dalį krovėsi vienui vienas. Nelengva jam, vargšeliui, pamanė Ina. Visą gyvenimą juo kas nors rūpinosi – iš pradžių mama su močiute, paskui pirmoji žmona, paskui ji, Ina, o dabar tuo užsiima „naujas laimingas šeimos gyvenimas“. Bet „naujoji lai mingoji“ negalėjo juo pasirūpinti Inos bute, tad tenka darbuo tis pačiam ir, regis, nepakeliamas plušėjimas jį visiškai išsekino. Susirinkti daiktus, kai nė karto gyvenime nepasidomėjai, kur jie padėti – sunki užduotis, velniai griebtų!.. Užtat Ina viską puikiausiai žinojo – apie kostiumus, marš kinėlius, šortus, du Mandelštamo tomelius, skutimosi rinki nį, dėžutę su kompaktiniais diskais – savaime suprantama, džiazas! – apie dvi dešimtis šilkinių kaklaraiščių ir penkis sudėtingus konceptualius Vudžio Aleno ir Piterio Grinvėjaus filmus. Daugiau vyras daiktų neturėjo. 11
T a t j a n a U s t i n ova
„Leiskite, viską surinksiu ir padėsiu prie durų, – netverda ma pykčiu pasisiūlė Ania. – Viską čia sujauks, jei pats daiktus rinksis!“ Tačiau Ina nepanoro palengvinti jo ir taip linksmo gyve nimo. „Sujauks – sutvarkysim“, – niūriai atsakė namų darbininkei ir išvyko į filmavimą. – Inule, kur kostiumas? – Spintoje, dešinėje pusėje. Už tavo žieminės striukės, – au tomatiškai nurodė. Prodiuserė už nugaros kalbėjosi su kažkuo iš grupės, balse skambėjo nepasitenkinimas. – Striukę jau pasiėmiau, – džiugiai pranešė vyras, – o kos tiumo kažkodėl… Palauk, tuoj pažiūrėsiu. Ji laukė. Jis pasakė: „Palauk, pažiūrėsiu“, – ir ji pakluso. Kaip visada. Nepadėjo ragelio, neišjungė telefono, nepasiuntė po velnių. Jam patiko, kad ji tokia priklausoma. Paklusni. Besijaudi nanti. Pastaruoju metu jam ypač patiko dabartinė padėtis: pro tinga, graži, vadovaujančias pareigas užimanti intelektualė Ina maldavo neišeiti, „pagalvoti“, „pabandyti dar kartą“, ža dėjo, kad „dabar viskas bus kitaip“, verkė, nemiegojo, nuolat rūkė, net ir grožio neteko, taip kankinosi! O jis įsijautęs vai dino savo vaidmenį – nusivylęs vyras, sugniuždytas „tikrosios žmonos“ nesupratingumo ir nejautrumo, žmonos, kuriai se 12
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
niai įkyrėjo atšalęs šeimos židinys, kuri „ėmė sau leisti viską“, „sutrypė“, pažemino, įžeidė, savo rankomis pasmaugė „šviesų, tyrą jausmą“ – ir gavo pagal nuopelnus! Jis išėjo „pas kitą“, kuri supranta, užjaučia, kurios „vertybių sistema“ tinkama, ir kar tu su ta, kita, bei jos tinkama sistema jis kiek tik širdis trokš klausysis džiazo ir tautinės muzikos, nuo ryto iki išnaktų galės deklamuoti Mandelštamą – „kita“ supras! Klarkas Geiblas, velniai griebtų!.. Svarbiausia, jis ir jautėsi kone Klarkas Geiblas – laisvas, jausmingas, ištrūkęs iš kalėjimo, dievinamas tarpusavyje be sivaržančių moterų. Žmona – švytinti, protinga, užimanti aukštas pareigas – pralaimėjo!.. Jis pasirinko „naują, laimingą šeimyninį gyvenimą“, o senąjį sutrypė į dulkes ir dar nusispjo vė į pačią širdį. – Radau, – linksmai tarstelėjo į ragelį. Buvo įsitikinęs, kad moteris tebelaukia, ir neapsiriko. – Kostiumas maiše, o aš taip ieškojau. – Viskas, Viktorai? – šaltai pasiteiravo ji. – Aš dar „Ostan kine“, turiu… reikalų. – Kada parvažiuosi? – Nežinau. Negreitai. – Parvažiuok, – pakvietė. – Nors atsisveikinsim žmoniš kai! – Viktorai, mudu stengėmės žmoniškai ir nieko iš to neiš ėjo. 13
T a t j a n a U s t i n ova
– Tai tau neišėjo. – Jis kandžiai nusijuokė. – Sakiau, liaukis nervintis. Aš tau nereikalingas, tu man irgi ne. – Tu man reikalingas, – iškošė pro dantis. Viešpatie, kodėl leidžiasi įtraukiama į tą beprotišką, nesi baigiantį, košmarišką pokalbį, kuris tęsiasi jau pusmetį! Jam patikdavo šiek tiek pasišaipyti, įtempti ir atleisti virvę, kuria veržiamas pakaruoklio kaklas – jos kaklas! Tiksliai ga lėjo pasakyti, kada pradėjo patikti: kai jis pareiškė, jog „viskas baigta“ – kaip kine! – ji pravirko maldaudama pasilikti, ir jis liko atleidęs jos silpnybes, mėgaudamasis jos pažeminimu, vy ras – nugalėtojas, vyras – erelis, akimirksniu nusikratęs dešim ties metų bendro gyvenimo dulkes. … – atvažiuotum, – kalbėjo į ragelį, – kavutės išgertume, Božole parsivežiau. Pasėdėtume, Inule, kartu! – Vitia, jei nežinai, kur tavo daiktai, Ania sudės. Aš neva žiuosiu. – Kaip nori. Kur esi? Ak taip, Maskvoje!.. Kada parskren di? – Kol kas nežinau. Ką tik atskridau. – Argi? Reikalai? – Reikalai. Viktorai, nebegaliu ilgiau kalbėti. – Liaukis, – geraširdiškai patarė jis, – nesikankink. Tiesą sakant, pati kalta. Pameni, kaip aš… Šįkart ji nepasidavė. Nėra kur sprukti – iš visų pusių metalinės grotos, o ji – žvė ris, kurį remia prie tinklo, bado peiliais, iki kraujo daužo šon 14
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
kaulius ir dantis, batais spardo į neapsaugotą pilvą, bet kažko dėl nepribaigia – pasilieka pramogą „ateičiai“, kad galėtų vėl ateiti ir vėl badyti, ir taip be galo. Tačiau šįkart ji nepasidavė. – Iki, – skubotai tarstelėjo. Skrandyje juto šaltį ir sunku mą, tartum būtų prarijusi upės akmenų. – Perduok linkėjimus jaunamartei. Pasakyk, kad ją užjaučiu. Jai prieš akis daugybė įdomių ir nepakartojamų atradimų. – Esi tiesiog kalė, – abejingai pareiškė vyras, ir balsas rage lyje nutilo. Ina nusivalė delnus į sijoną ir pamatė, kad ant audinio liko pirštų žymės. – Ina Vasiljevna!.. – Taip. – Jau išeinate? Generalinis paprašė būtinai užsukti pas jį! Nežinojo, jog šiandien esate studijoje, ir prašė atleisti, kad ne pasitiko, ir… – Po valandos lėktuvas, – pamelavo ji. – Aš… ir taip vėluo ju. Linkėjimai Pašai. Paša – Pavelas Aleksejevičius – tai generalinis, ir pagalvo jus, kad turėtų su juo susitikti, o gal, apsaugok Viešpatie, ir vakarieniauti, kalbėtis, klausyti, akmenys skrandyje sukrutėjo, ėmė lipti vienas ant kito. Mano vyras mano bute dabar kraunasi daiktus, o su mani mi kalbamasi, tarsi būčiau normalus žmogus, toks kaip visi! 15
T a t j a n a U s t i n ova
Jos gyvenime daugiau niekada jo nebebus, o ji – idiotė! – manė, kad to niekada nė už ką neatsitiks! Kažkodėl buvo įsi tikinusi, kad jie abu turi pakankamai proto ir nei iš šio, nei iš to stačia galva nepuls į „naują, laimingą šeimyninį gyveni mą“ – su tuo pačiu Mandelštamu, džiazu ir Božole, nuo kurių kažkada ir prasidėjo jų „laimingas gyvenimas“! Vairuotojas žinojo viską. Vežiojo ją pastaruosius septyne rius metus: iš pradžių, kai ji tapo kuklios televizijos kompani jos direktoriaus pavaduotoja, vėliau, kai pradėjo dirbti atstove žiniasklaidai, ir dabar, kai vadovauja didžiulio Sibiro krašto „žiniasklaidos priemonėms“. Jis žinojo viską. Ir viską padarė savaip. Ina gerai prisiminė, kad įsėdusi į automobilį ničnieko ne pasakė. Jis irgi tylėjo. Vėliau ji irgi nepratarė nė žodžio, susikū prinusi sūpavosi ant galinės sėdynės, o galvoje nepaliaujamai sukosi įkyri ir sunki mintis apie striukę, kurią vyras tikriausiai įsidėjo į kuprinę. O jai taip patiko ta striukė ir ją apsivilkęs Vik toras patiko. Dar galvojo, kad rytoj reikės grįžti į Belojarską, o iki tol suplanuotas susitikimas su naujuoju viršininku iš prezi dento administracijos, iki jo būtų gerai peržiūrėti rengiamus dokumentus. Vėliau reikia pabandyti spustelėti gubernatorių, kuris visą gyvenimą šalinosi žurnalistų ir apskritai nelabai su vokė, kam ji, ta žiniasklaida, reikalinga – apie tai ji irgi mąstė, kaip ir apie dar gerą dešimtį svarbių bei neišvengiamų reikalų. Tačiau viską užgožė striukė, kurią jis pasiėmė, o tai reiškia vie na – viskas, galas, daugiau nieko nebebus. 16
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
Atsipeikėjo tik susivokusi, kad automobilis stovi. Staiga kažkodėl apėmė toks nuovargis, tarsi būtų malūne maišus ne šiojusi. – Kur mes? – Ina pažvelgė pro langą ir nepažino apylin kės. – Kur esame, Osipai Saveljičiau? Tokį pusiau laukinį, pusiau literatūrinį vardą turintis vai ruotojas žiūrėjo į jos atspindį galinio vaizdo veidrodėlyje. Jo veidas buvo rūškanas. Ne tik vardu ir veido išraiška panėšėjo į buožę baltagvardietį iš romano epopėjos „Amžinasis šauks mas“. – Ina Vasiljevna, nesigraužk taip, – niūriai pratarė. – Jauna, graži, turtinga – ana kokią karjerą padarei! Dėl tokio… tfu!.. šliužo šitaip gadinti sau sveikatą!.. Vairuotojas buvo grumtynėse išbandytas bičiulis, geriau sias draugas, šeimos narys, jis turėjo teisę sakyti ką panorėjęs, tačiau ta teise naudojosi labai retai – nors buvo panašus į buo žę, situaciją perprasdavo geriau už bet kurį dvariškį! Ina tylėjo. Jis turėjo teisę kalbėti. Ji turėjo teisę negirdėti. – Kur mane atvežei? – Niekur aš nevežiau! Į pensionatą atvažiavom! Kai išgir dau, kad šiandien tavasis… Chulijo Iglesijas užgrius, paskam binau seseriai, ji čia direktore dirba. Nėra ko dabar namo va žiuoti, pernakvosi, tau jau paruošė atskirą namelį! Ania rytoj rytą sutvarkys butą, tada galėsi važiuoti, o šiandien atsipūsk, pailsėk viloje!.. 17
T a t j a n a U s t i n ova
– Na žinai, Osipai Saveljičiau, – tyliai tarė Ina. – Gal tau tiesiog su seserimi pasimatyti norisi? – Dar ko, – įsižeidė vairuotojas, – su ja pasimatyti bet kada galiu! – Ir tvarkyti bute nieko nereikia, – tęsė ji, – niekas juk ne mirė! – Geriau nudvėsęs būtų!.. – Osipai Saveljičiau! – O ką!.. – Patylėtum, Osipai Saveljičiau. – Tyliu, tyliu! Jį, aviną, prie vartų pririšti ir vanoti rykšte, kol… – Osipai Saveljičiau! – Atgal į Maskvą nevešiu! Nori, pati sėsk prie vairo ir va žiuok, o aš nevešiu! Ką ten veiksi? Vėl visą naktį sukatžoles srėbsi?! – Osipai Saveljičiau, na, liaukis, – pavargusiu balsu tarė Ina, – tavo rūpestingumas gali iš proto išvaryti. Ir išlipo iš automobilio. Nedideles laiptinės duris apšvietė šiltai besiliejanti šviesa – jos blyksniai švytėjo geltonuose lapuose, storai nuklojusiuose veją; kvepėjo rudeniu, žole, šiek tiek dūmais ir netoliese tekan čia upe – visai kaip vaikystėje. Iš besiliejančios šviesos srauto išnėrė moteris, matyt, ta pati sesuo direktorė. Visiškai nepanaši į brolį: smulkutė, mažutė, 18
p i r m o j i k a r a l i e n ė s ta i s y k l ė
trumpai kirptais plaukais. Pribėgusi iškart suskato rūpintis viešnia: šypsojosi, baltomis plytelėmis išklotu takučiu vedė kažkur už kampo, prie aukštastogio tarsi pilaitė pastato, tam suojančio miško fone. Pastatas pasirodė esąs pilaitė „vienam asmeniui“, kurioje iš siteko svetainė, seklytėlė, medinis balkonas. Ir sauna pilaitėje yra, pasigyrė direktorė, ir sūkurinė vonia, ir televizorius plaz miniu ekranu ant apvalaus metalinio stovo, ir užuolaidėlės, perrištos nėrinių bei atlaso juostomis – viskas kaip turi būti. – Vakarienę patieksiu čia, saunoje šildymą jau įjungiau, pasikaitinsite. Vaisiai vazoje. – Ina atsigręžė pasižiūrėti – iš tiesų visas „vazonas“. – Pailsėsite, rytą galėsite važiuoti. Jums pas mus patiks, Ina Vasiljevna! Šimtus kartų Osipui sakiau – atvežk, atvežk čionai, o va tik šiandien prisirengė! Chalatėlis rūbinėje. Drabužius išlyginti? Ina nusijuokė. – Ne. Ačiū. Vis tiek rytą teks užvažiuoti namo. Moteris irgi šyptelėjo rūpestingos šeimininkės šypsena. – Vakarienei ko norėsite – mėsos, žuvies? Eršketo, lašišos, menkės, upėtakio? Jautienos, kiaulienos, šašlyko, viščiuko?.. Valgyti Inai visiškai nesinorėjo. Nesinorėjo jau gerą pusme tį – nuo tos akimirkos, kai Viktoras pranešė, jog ji viską „su trypė“, o jis „priėmė sprendimą“! – Žuvies, – pasakė suvokusi, kad moteris pasiduoti neke tina. 19