2
dennis lehane
Kuždesių sala
DENNIS LEHANE
kuždesių sala
Romanas
Iš anglų kalbos vertė lina juodžbalienė
3
4
dennis lehane
Kuždesių sala
5
1
Tedžio Danielso tėvas buvo žvejys. Jo laivas atiteko bankui trisdešimt pirmaisiais, kai Tedžiui buvo vienuolika. Likusį gyvenimą tėvas buvo samdinys kituose laivuose, kai ten gaudavo darbo, o jei negaudavo, kraudavo krovinius dokuose. Grįžęs namo apie dešimtą ryto, sėdėdamas krėsle, ilgai rąžydavosi, protarpiais šnabždėdamas po nosim, žvelgdavo plačiai ir niūriai, spoksodavo į savo rankas. Jis pasiėmė Tedį į salas, kai šis buvo dar visai mažas berniukas, per jaunas padėti laive. Tedis tesugebėjo išnarplioti lynus ir atrišti kablius. Keletą kartų buvo įsipjovęs ir krauju išsitepliojęs pirštų galus ir delnus. Jie išplaukė tamsoje. Kai pasirodė saulė, lyg iš jūros iškilęs šaltas dramblio kaulas, iš blėstančių sutemų išniro salos, susigrūdusios lyg būtų už kažko užstrigusios. Tedis matė mažas šviesių spalvų trobeles, išsidėsčiusias vienoje paplūdimio pusėje, aptrupėjusio kalkakmenio dvarą – kitoje. Tėvas parodė kalėjimą Elnių saloje ir įspūdingą fortą Georgo saloje. Tomsono saloje aukšti medžiai lalėjo paukščių giesmėmis, primenančiomis ledo ir stiklo skambesį.
6
dennis lehane
Už šių salų driekėsi dar viena, pavadinta Kuždesių, atrodanti lyg daiktas, išmestas iš ispanų galeono. Dvidešimt aštuntųjų pavasarį joje vešėjo tik augmenija, o fortas, išsidėstęs aukščiausioje salos vietoje, buvo apvytas vijoklių ir apaugęs samanomis. – Kodėl Kuždesių? – paklausė Tedis. Tėvas gūžtelėjo pečiais. – Vėl tie tavo klausimai. Nesibaigiantys klausimai. – Taip, bet kodėl? – Kai kurios vietos gauna vardą ir jis prilimpa. Turbūt piratai sugalvojo. – Piratai? Tedžiui ši mintis patiko. Įsivaizdavo juos, didelius vyrus su akių raiščiais, ilgaauliais batais, blyksinčiais kardais. Tėvas pratarė: – Jie seniau ten ir slėpėsi. Mostelėjo ranka horizonto link: – Šiose salose. Slėpėsi patys ir savo auksą slėpė. Tedis įsivaizdavo pilnas aukso skrynias, per kraštus byrančias monetas. Vėliau, bemėtant juodas virves per laivo bortą į jūrą, jam pasidarė bloga. Tėvas nustebo, kad Tedį supykino tik dabar, praėjus daugeliui valandų nuo išplaukimo – vandenynas atrodė lygus ir skleidė ramybę. Tėvas tarė: – Viskas gerai. Tai tavo pirmas kartas. Nėra ko gėdytis. Tedis linktelėjo, nusišluostė burną tėvo paduotu skurliu. Tėvas ramino: – Kartais taip supa, kad nejauti tol, kol viskas tavyje nesukyla.
Kuždesių sala
7
Vėl linktelėjęs Tedis nepajėgė pasakyti, kad visai ne dėl supimo išsijudino jo skrandis. Viskas dėl vandens, tyvuliuojančio aplink, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų. Kaip Tedis galėjo pamanyti, kad vanduo gali praryti dangų. Iki to momento jis niekada neįsivaizdavo, kad juodu gali būti vienui vieni. Jis pažvelgė į tėvą paraudusiomis nuo ašarų akimis, tėvas tarė: – Viskas bus gerai. Tedis pabandė nusišypsoti. Tedžio tėvas išplaukė Bostono banginių medžiotojų laivu trisdešimt aštuntųjų vasarą ir niekada nebegrįžo. Kitą pavasarį laivo nuolaužas išplovė prie Nantasketo paplūdimio Halio miestelyje, kur Tedis užaugo. Ten mėtėsi kilio nuolauža, lėkštė su ant dugno išgraviruotu kapitono vardu, pomidorų ir bulvių sriubos skardinės, pora spąstų omarams, skylėtų ir susilanksčiusių. Jie surengė laidotuves keturiems žvejams šv. Teresės bažnyčioje, stovinčioje galu į jūrą, pasiglemžusią tiek daug parapijiečių. Tedis stovėjo su mama ir klausėsi tariamų žodžių kapitonui, jo padėjėjui ir trečiajam žvejui – senam jūreiviui, Žilui Restakui, kuris ėmėsi terorizuoti barus Halyje, vos tik grįžęs iš Didžiojo karo sutrupintu kulnu ir daugybe šlykščių prisiminimų galvoje. Bet mirties akivaizdoje – kaip pasakė vienas jo terorizuotų barmenų – viskas atleidžiama. Laivo savininkas Nikosas Kosta pripažino, kad menkai pažinojo Tedžio tėvą, jog pasamdė jį paskutinę minutę, kai vienas įgulos narys, iškritęs iš sunkvežimio, susilaužė koją. Kapitonas palankiai atsiliepė apie jį, sakė, kad visi miestelyje
8
dennis lehane
žino jį buvus geru darbininku. Ar tai ne didžiausias pagyrimas vyrui? Stovėdamas bažnyčioje Tedis prisiminė tą dieną tėvo laive, nes daugiau jie niekada taip ir neišplaukė. Tėvas vis kartodavo, kad jie vėl išplauks, bet Tedis suprato, jog tėvas taip kalbėjo tik todėl, kad sūnus nesiliautų juo didžiuotis. Tėvas niekada nepripažino, kas atsitiko tą dieną, bet, lyg šešėlis būtų praslydęs pro juos, plaukiant atgal pro salų virtinę, palikus Kuždesius už nugarų, Tomsono salai dingstant priešaky miesto kontūrai dangaus fone atrodė tokie ryškūs ir taip arti, rodės, galėtum paimti pastatą už stogo ir pakelti. – Tai jūra, – tarė tėvas, ranka švelniai trindamas Tedžiui nugarą, kai jie pasilenkė per laivagalį. – Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos – ji. Iš tėvo žvilgsnio Tedis suprato, kokiu vyru norėtų tapti užaugęs. ༻༺ Kad nusigautų į salą, penkiasdešimt ketvirtaisiais mieste jie įlipo į keltą, praplaukė krūvą mažų pamirštų salelių – Tomsono ir Reginio, Vynuogės ir Prasčioko, Rainfordo ir Ilgąją, kurios atrodė lyg jūros skalpas, užpiltas kietu smėliu, su tvirtais medžiais ir baltomis kaulų formos uolomis. Keltas plaukiojo nereguliariai, išskyrus krovininius reisus antradieniais ir šeštadieniais. Kelto kambuze viskas buvo nuimta, palikti tik grindis dengiantys metalo lakštai ir du plieniniai suolai palei langus. Suolai buvo priveržti prie grindų ir prie storų juodų stulpų iš abiejų pusių, pančiai su grandinėmis kabėjo krūvoje lyg iš stulpų kyšantys spagečiai.
Kuždesių sala
9
Keltas tądien neplukdė į prieglaudą pacientų, jame buvo tik Tedis ir jo naujasis partneris Čakas Olis, keletas drobinių pašto maišų, dar kelios dėžės medicinos reikmenų. Tedis pradėjo kelionę klūpodamas priešais unitazą ir žiaukčiodamas. Pukšint ir gaudžiant kelto varikliams, Tedžio nosis duso nuo sodrių benzino ir vėlyvos vasaros jūros kvapų. Jis beveik nieko neišvėmė, tik truputį skysčio, bet jam vis tiek spaudė gerklę, o skrandis daužėsi į stemplės apačią, prieš veidą ore sukosi žybsinčios lyg akys dulkės. Kai paskutinį kartą sutąsė, jis atrijo oro burbulą. Atrodė, tarsi kartu su tuo burbulu būtų išsiveržusi per burną jo krūtinės dalis. Tedis atsisėdo ant metalinių grindų, nusišluostė burną nosine ir pagalvojo, kaip bjauriai jam tenka pradėti pažintį su partneriu. Jau įsivaizdavo, kaip namie Čakas pasakoja savo žmonai (jei tik ją turi – Tedis vis dar nieko apie jį nežinojo) apie savo pirmąjį susitikimą su legendiniu Tedžiu Danielsu: „Aš taip patikau tam vaikinui, brangioji, kad jį net supykino“. Nuo pat tos kelionės laivu, kai jis dar buvo berniukas, Tedžiui niekada nepatiko plaukioti jūromis, nejuto pasitenkinimo, nes jam trūko žemės, žemės vaizdų, dalykų, kuriuos galėtum pasiekti ir paliesti be rankų, išnykdamas juose. Galėtum sau pasakyti, kad viskas susitvarkys, reikia tik perplaukti vandens platybes, bet ne. Net karo metais jis labiausiai bijodavo ne audrų pakrantėje, o tų paskutiniųjų jardų nuo laivo iki kranto: sunkiai vilkdavo kojas per gelmę, jausdavo keistus gyvius, šliaužiojančius aplink batus. Vis dėlto jam labiau patiko stovėti denyje ir traukti gaivų orą, negu jausti šleikštulį ir svirduliuoti.
10
dennis lehane
Kai įsitikino, kad blogumas praėjo, kad skrandis nebekunkuliuoja ir nebesvaigsta galva, nusiplovė rankas, veidą ir nužvelgė save mažyčiame virš kriauklės kabančiame veidrodyje, nuėstame jūros druskos, su dėme vidury. Tedis vos ne vos įžvelgė savo atvaizdą – dar gana jauno vyriškio kareiviško stiliaus šukuosena. Vis dėlto jo veidą ženklino karo išgyvenimų raukšlės ir prabėgę metai, o akyse, Doloresos kartą pavadintose „šuniškai liūdnomis“, atsispindėjo polinkis žavėtis audringu gyvenimu. „Aš per jaunas, kad taip atrodyčiau“, – pamanė Tedis. Jis pasitaisė diržą, kad ginklas ir dėklas kabotų ant klubo. Pasiėmęs nuo klozeto dangčio kepurę, kraštą pakreipęs šiek tiek į dešinę, užsidėjo. Užveržė kaklaraiščio mazgą. Tai buvo ryškus gėlėtas kaklaraištis, jau beveik prieš metus išėjęs iš mados, bet Tedis jį ryšėjo, nes tai jos dovana: parišo kartą per gimtadienį, jam sėdint svetainėje. Prispaudė lūpas prie Adomo obuolio, priglaudė šiltas rankas prie skruosto. Nuo jos liežuvio sklido apelsinų kvapas. Paskui įslydo į jo glėbį, nurišo kaklaraištį – Tedis sėdėjo užmerkęs akis, kad galėtų ją uosti, įsivaizduoti, atkurti mintyse jos atvaizdą ir turėti ją. Jam vis dar pavykdavo užmerkus akis pamatyti Doloresą. Bet vėliau jos atvaizdas ėmė blankti: ausies speneliai, blakstienos, plaukų kontūrai. Nors visiškai dar neišdilo, bet Tedis bijojo, kad laikas atims ją – aptrupins atvaizdo rėmus ir visiškai ištrins iš atminties. – Man tavęs trūksta, – ištarė jis ir nuėjo per kambuzą priekinio denio link. Lauke buvo šilta ir giedra, bet iš vandens skverbėsi patamsėjusių rūdžių žybsniai ir visaapimantis pilkas blyškumas –
Kuždesių sala
11
lyg užuomina, kad iš jūros gelmių kyla kažkas tamsus ir didelis. Čakas gurkštelėjo iš gertuvės ir, klausiamai kilstelėdamas antakį, pasisuko Tedžio pusėn. Tedis papurtė galvą ir Čakas įsidėjo gertuvę atgal į kostiumo kišenę, apsisiautė per klubus paltą ir įsižiūrėjo į jūrą. – Kaip tu? – paklausė Čakas. – Atrodai išblyškęs. Tedis gūžtelėjo. – Jaučiuosi gerai. – Tikrai? Tedis linktelėjo. – Tik bandau išsilaikyti ant kojų. Akimirką jie stovėjo tylėdami, aplink bangavo jūra, gelmė atrodė tokia tamsi ir šilkinė – kaip aksomas. – Ar žinai, kad čia buvo politinių ir karo nusikaltėlių stovykla? – paklausė Tedis. – Saloje? – sukluso Čakas. Tedis linktelėjo: – Pilietinio karo metais čia buvo pastatytas fortas ir kareivinės. – O kam dabar tas fortas naudojamas? Tedis gūžtelėjo pečiais. – Negaliu atsakyti. Jų yra keletas, išsimėčiusių po skirtingas salas. Dauguma karo metais buvo mokomieji taikiniai artilerijos sviediniams. Nedaug išliko. – O kaip ligoninė? – Galiu tik tiek pasakyti: ji įsikūrusi senosiose armijos kareivinėse. Čakas tarstelėjo:
12
dennis lehane
– Tai grįžti prie savo šaknų, ar ne? – Nelinkėk to mums. Tedis nusisuko į turėklus. – O kokia tavo istorija, Čakai? Čakas nusišypsojo. Jis buvo stambesnis ir truputį žemesnis už Tedį, gal penkiais ar dešimčia colių, tvarkingai garbanotais plaukais ir gelsva oda, plonos ir švelnios jo rankos kontrastavo su kūnu, tarsi Čakas būtų jas pasiskolinęs, kol tikrąsias atgabens iš parduotuvės. Jo kairiajame skruoste buvo mažytis randas – pabaksnojo jį smiliumi. – Pasakoti visada pradedu nuo rando, – pasakė. – Žmonės anksčiau ar vėliau apie jį paklausia. – Gerai. – Gavau ne kare, – pasakė Čakas. – Mano mergina patarė sakyti, kad kare, bet... – Jis gūžtelėjo. – Randą užsidirbau žaisdamas karą, kai buvau vaikas. Mes su draugeliu miškuose šaudydavom vienas į kitą laidynėmis. Manai, kad draugo sviestas akmuo nepataikė į mane, ir išsisukau? – Jis papurtė galvą. – Jo akmuo atsitrenkė į medį, o atplyšusi žievė pataikė tiesiai man į skruostą. Štai iš kur randas. – Žaidžiant karą. – Na, taip, žaidžiant karą. – Tu persikėlei iš Oregono? – Sietlo. Atvykau praeitą savaitę. Tedis laukė, bet Čakas daugiau nieko nebepasakojo. Tedis paklausė: – Ar seniai esi maršalas? – Ketverius metus. – Tai žinai, kokia ji maža – mūsų bendruomenė.
Kuždesių sala
13
– Žinoma. Nori žinoti, kodėl mane perkėlė? – Čakas nunarino galvą lyg bandydamas dėl kažko apsispręsti. – Jei pasakyčiau, kad pavargau nuo lietaus? Tedis delnais suspaudė turėklus. – Jei taip sakai... – Bet ji maža, kaip tu pasakei. Visi ten tarnaujantys vienas kitą pažįsta. Pagaliau pasklinda – kas? Apkalbos. – Tinkamas žodis. – Supranti, Brekai? Tedis linktelėjo. – Kaip tu sužinojai, kur jis nubėgo? Penkiasdešimt vyrų jį nusivijo į Klivlandą. O tu atsidūrei Meine. – Kartą, būdamas vaikas, jis vasarojo ten su šeima. Kaip mes elgiamės su arkliais, taip jis elgėsi su savo aukomis. Kalbėjau su jo teta. Ji papasakojo, kad arklių fermoje, netoli šio nuomojamo kotedžo Meine, jis jautėsi kaip niekada laimingas. Taigi aš ir nuvažiavau ten. – Šovei į jį penkis kartus, – pratarė Čakas ir pažvelgė į putojantį vandenį. – Būčiau šovęs dar penkis, – patikino Tedis. – Bet užteko ir pirmų penkių.
14
dennis lehane