Hitleris ir jo moterys

2

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

Hitleris ir jo moterys

Ian Sayer ir Douglas Botting

Adolfo Hitlerio asmeninis gyvenimas

Iš anglų kalbos vertė Dalia uržaitė

3

4

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

Hitleris ir jo moterys

5

Pratarmė

Tai nauja knyga apie Adolfą Hitlerį, jo meilės gyvenimą, moteris, keistus polinkius – knyga naujai skaitytojų kartai.

Adolfas Hitleris buvo mįslė. Iki šiol istorikai stengiasi išpainioti jo viešojo gyvenimo bei karjeros vingrybes – kaip jis pasiekė valdžios olimpą, naudojosi ja, o galop prarado.

Jeigu jo viešasis gyvenimas – paini dėlionė, privatus gyvenimas dar klaidesnis, jau nekalbant apie jo meilę, kurios pobūdis buvo paslaptis ne tik visuomenei, bet ir jo pasekėjams bei tiems keliems turėtiems artimiesiems. Tai daugiau nei gašlaus domėjimosi objektas, nes galima ginčytis, kad Hitlerio nesėkmės ieškant moters glūdi jo destruktyvioje dvasioje. Hitleris niekada nenorėjo, kad pasaulis žino-

6

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

tų apie žmogaus, kurį jo nacija pagarbiai vadino fiureriu, širdies ir kūno reikalus. Kiekvieno, kuris žinojo ir atrodė nepatikimas, be ceremonijų buvo atsikratoma, nesvarbu ar tai – garbus medikas, atsakingas žurnalistas, politinis pasekėjas, ar netgi buvusios meilužės. Nieko stebėtino, kad Hitleris niekam neleido praverti savo miegamojo durų, ypač jeigu ten kas nors būdavo. Sakydavo: „Mano meilė – Vokietija. Aš susituokęs su moterimi, vardu Vokietija.“ Adolfo Hitlerio privataus gyvenimo ir seksualinių polinkių tyrinėjimas buvo panašus į bandymą prasiskinti kelią per Elžbietos laikų labirintą, pastatytą ant jūros užliejamos dumblėtos seklumos. O galbūt dar tiksliau – bandant tirti labai svarbų skandalą ar nusikaltimą, kurio visi dalyviai mirę, ar organizuoti slaptą žvalgybos operaciją. Pagrindinis įtariamasis neprisipažino, o egzistuojantys įrodymai (tiesą sakant, jų gana daug) yra arba labai prieštaringi, arba šališki, pagrįsti vienų žodžiais už ir kitų žodžiais prieš. Manipuliuojama faktų įvairove bei klaidžiais įrodymais (netgi politiniais Sąjungininkų karo pabaigos reikalais), nėra triuškinančiai demaskuojančio dokumento (nors yra daug demaskuojančių pasisakymų), nėra rūkstančių gink­lų, nėra teismo dokumentų, skyrybų, net vaikų, nors, vaizdingai kalbant, likę daug gilzių – bet bendras vaizdas gana aiškus.

Neabejotina, kad Hitleriui patiko tiek jaunos ir seksualios moterys, tiek matroniškų motiniškų figūrų ponios,

Hitleris ir jo moterys

7

ir lygiai taip pat aišku, kad jis turėjo įvairiausių santykių su keliomis jų, įtraukiant ir tą, kurią jis dievino ir tą, kurią nergu vedė.

Tačiau mus dominantis klausimas – ar Hitleris tai darė bent įprasta šio žodžio prasme. Jo kolegos ir bendražygiai nuolatos to savęs klausinėjo. Jo draugės moterys (tos, kurios išgyveno po bandymų nusižudyti) dažnai pateikdavo prieštaringų atsakymų kratinį. Istorikai, biografai, seksologai, psichopatalogai ir specialūs sekliai, tokie kaip Sayer ir Botting, klausinėja iki šiol. Viliamės, kad šioje knygoje pateikėme teisingą atsakymą, bet kadangi žinome, jog tiesų gali būti daugiau nei viena, kurią tyrinėjome, mes papildėme knygą kitomis versijomis.

Tai asmeninė Adolfo Hitlerio istorija – ne valdžios ar karo, o meilės – trijose neatskiriamose šiuolaikinio pasaulio Čingischano gyvenimo gijose.

Ian Sayer, Douglas Botting

8

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

Hitleris ir jo moterys

9

Pasivaikščiojimas tyruose

Jis priėjo prie laiptų papėdės. Iki viršaus keturi laiptų maršai, iš viso trisdešimt aštuonios pakopos. Jie, kaip ir viskas šiame name – grindys, sienos, lubos, kambariai – buvo iš tvirto betono. Turėjo būti. Su kiekvienu laipteliu aukštyn sprogstamasis galingų sprogmenų, krintančių į sodą, gaudesys garsėjo ir darėsi vis tikslesnis.

Triuškinantis virš galvos besileidžiančių sviedinių gausmas tik sustiprino pastarųjų valandų fantasmagoriją trisdešimt septynerių metų, vidutinio rango vietinės miesto tarybos nariui, specialiajam gimimų, mirčių ir santuokų registratoriui, kukliam vyrui ruda nacių partijos uniforma

10

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

su Volkssturm (vietinės sargybos) raiščiu ant rankos, kuriam liko tik pareigos savo šaliai jausmas bei nemirštanti meilė žmonai, kurios neregėjo jau pusę metų ir sūneliui, kurio niekada nematė.

Jis, Valteris Vagneris, žmogus be pretenzijų ir iki šiol nežinomas daugeliui valdžios žmonių, suvaidino svarbiausią vaidmenį aukščiausiojo didžiausios Europos imperijos valdovo priešpaskutinėse gyvenimo apeigose; jis dalyvavo paskutiniame istorijos posūkio žaidime – beprotiškoje ce­re­monijoje, neįtikimame košmare. O dabar veikiausiai mirs. Nesunku nuspėti jo dvasios būklę. Jis savo akimis matė, kad jo aukščiausiasis vadas tapo kerėplišku griuvena, jis suprato, kad žaidimas baigtas, nėra nė menkiausios vilties.

Sutrikęs ir išsigandęs jis kopė laiptais aukštyn, atsarginio išėjimo link. Su kiekvienu laipteliu kurtinantis artilerijos salvių gausmas garsėjo, sienos virpėjo, nuo lubų byrėjo cemento dulkės. Iš tolimo kambario apačioje, kuriame išlikęs elitas paskutinėmis mirštančios imperijos valandomis šventė jo darbo rezultatus, Vagneris dar girdėjo sentimentalų priedainį, sklindantį iš vienintelio veikiančio gramofono plokštelės. Populiari tų laikų dainelė ironiškai skelbė: „Kraujo raudonumo rožės neša laimę tau, laimę tau.“ Galime tik spėlioti, apie ką jis iš tikrųjų galvojo. „Palaukite, kol apie tai papasakosiu Kordulai, – galėjo galvoti. –

Hitleris ir jo moterys

11

Ar žinai, kad fiureris ką tik susituokė? – pasakytų. – Spėk kas jį sutuokė? Aš! Tai aš sutuokiau Adolfą Hitlerį, – pasigirtų savo žmonai. – Ar patikėtum, kad tai aš paklausiau, ar jis arijas? Netgi paklausiau fiurerio, ar jo protas sutrikęs.“ Žinoma, ne tokiais žodžiais. Kordula niekada nepatikėtų.

Jis jos nekaltintų. Nebe ilgai šiame pasaulyje bus fiureris.

Visas dreba. Vargiai pasirašė santuokos liudijimą. Kas ta daili moteris, kuri už jo ištekėjo? Kažkokia Eva. Dabar Eva Hitler. Iš kur ji taip staiga atsirado? „Paskubėkite, Herr Vagneri, – barė, – laikas baigiasi.“ Koks įžūlumas! Po to, ką jam teko išgyventi, kad ten patektų. Rusus ir panašiai. Dabar vėl teks bėgti pro rikiuotę. Visa tai šokas sistemai. Na, bet geriau čia, negu toje pragaro duobėje apačioje. Kaip jie ketina pasprukti iš tos vietos? O ji, juoda vestuvine suknele ir deimantų vėriniu? Vis dėlto daili ponia. Liūdna, tikrai.

Beveik pasiekė laiptų viršų. Jo mintys tikriausiai pradėjo atitrūkti nuo to keisto košmaro, iš kurio ką tik išėjo, ir grįžo į per daug tikrovišką atsiveriančios prieš akis dabarties košmarą. Galų gale užkopė į viršų. Du ginkluoti, apsiavę auliniai batais SS sargybiniai pareigingai stovėjo sargyboje. Palinkėję jam sėkmės atidarė sunkias plienines atsargines bunkerio duris, jis įžengė į reicho kanclerio sodą – į kitą, paskutiniąją jo gyvenimo fantaziją.

Viskas įvyko 1945-ųjų balandžio 29 dieną. Sovietai pradėjo visuotinį miesto centro puolimą, Valteris Vagne-

12

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

ris ruošėsi įžengti į šį verpetą. Greitai apsidairė aplinkui, įvertino savo padėtį, apžiūrėjo, ar saugu eiti toliau. Pamatė neįsivaizduojamą pragarą neįsivaizduojamame mieste.

Visas Berlynas liepsnojo. Dangus griaudėjo nuo kurtinančios sunkiosios artilerijos, mortyrų ir Pfanzerfausts – nuo visko – bauginančiai arti girdėjosi kulkosvaidžio tratėjimas bei šūviai, artėjo kautynės gatvėse. Oras buvo tirštas nuo dūmų ir garų, smulkūs pelenai leidosi kaip sausa dulksna. Nakties dangus buvo niršus ir geltonas, sieros spalvos nuo krintančių sprogmenų, šen ir ten žioravo raudonos gaisrų pašvaistės, ryjančios svajonių sostinės likučius.

Vagneris atsargiai pradėjo skintis kelią klaikia mirgančia tamsa rytų kryptimi per sviedinių išmuštas duobes ir griuvėsiais nuklotą kanclerio sodą į gatvę, vedančią į Folkšturmo štabą, kažkada madingą Potsdamo aikštę, apgultame Berlyno centre. Sostinės, kaip ir Vagnerio, padėtis buvo baisi. Sovietų pajėgos užėmė visą buvusią nacių sostinę, liko tik vidinė vyriausybės teritorija mažesnė už Vestminsterį ar Manhataną – ten Hitleris ir keletas likusių svarbiausių vyrų laikėsi nykstančiame tūkstantmečiame reiche. Fronto linija buvo tik už 400 jardų nuo kanclerio bunkerio, aplinkinėse gatvėse vyko aršios kautynės.

Vagneris buvo pačiame košmaro epicentre, klupinėjo tarp gyvybės ir mirties. Nuo vienos prie kitos. Jo akys niekada neregėjo mažojo sūnelio Michaelio. Vyras vylėsi,

Hitleris ir jo moterys

13

kad mažylis Kordula saugus ramioje Fohl salelėje, toli į vakarus nuo šio pragaištingo košmaro. Galbūt niekada jo nepamatys. Neseniai paskutiniajame laiške mylimai žmonai iš pasmerktosios sostinės rašė: „Nesvarbu, ką likimas mums paruošė, bet vieną dalyką tikrai žinome – tikros meilės saitais būsime sujungti iki paskutiniojo atodūsio.

Savo meile suteikei mano gyvenimui ypatingos prasmės, aš esu laimingas, labai laimingas. Šią valandą noriu, kad žinotum, jog mano širdis amžinai priklauso tau, kad labai labai tave myliu ir visada mylėsiu. Aš taip pat galvoju apie mažąjį Michaelį, kuris dar labiau praturtino mūsų gyvenimą.“ Jam pasiekus Potsdamo aikštę, situacija ten buvo apokaliptinė. Visa aikštės platybė buvo virtusi griuvėsiais, aplink dunksojo gausybė sugadintų automobilių bei pusiau sumaitotų greitosios pagalbos priekabų su sužeistaisiais. Visur mėtėsi negyvi kūnai, daugelis baisingai supjaustyti ir sutraiškyti tankų ir sunkvežimių. Nesuplėšyti į gabalus sužeistieji palikti gulėti. Civiliai savo rūsiuose bijojo jų – per daug žmonių buvo pakarti kaip dezertyrai.

Nebuvo poilsio, palengvėjimo, reguliariai tiekiamo maisto, beveik nebuvo duonos, vandens galima buvo pasisemti tik iš kanalo, o paskui filtruoti. „Mano mieloji, geroji Kordula, mūsų dar laukia gyvenimas kartu, – rašė Vagneris toli esančiai jaunai savo žmonai

14

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g

daugiau su liūdesiu, negu su viltimi. – Liūdna, kad dabar, kai skaitai mano laišką, negaliu būti su tavimi, bet mintimis esu šalia labiau negu bet kada.“ Taigi Valteris Vagneris – paslaptingas Hitlerio ir jo aplinkos paskutiniųjų valandų žmogus, ėmęsis atsakomybės bunkerio gilumoje, lauke dundant kulkosvaidžių kanonadai, sutuokti Adolfą Hitlerį ir Evą Braun – dingo mūšio tamsoje. Dingo iš istorijos.

Iš kur jis atėjo, kai šioje keblioje situacijoje žengė į scenos vidurį fiurerio akivaizdoje, niekada nebuvo visiškai aišku. Kas atsitiko vėliau, visiškai nežinoma. Po daugelio metų vienas svarbiausiųjų Vokietijos žurnalų Stern pranešė (kaip paaiškėjo vėliau – klaidingai), jog Valteris Vagneris gyvas ir sveikas, gyvena netoli Frankfurto. Dabar pirmą kartą tikroji istorija gali būti iškelta į viešumą. Istorija apie žmogų, sutuokusį Hitlerį, apie Adolfo ir Evos meilę iki mirties, apie ketverias laidotuves ir vestuves, pabėgimą, mirtį ir mitą. Ir daugelį kitų dalykų.

Hitleris ir jo moterys

15

16

i a n s ay e r , d o u g l a s b o t t i n g