Berlynas: žlugimas 1945-aisiais

Pirmas skyrius Berlynas per Naujuosius metus

1944 metais dėl menkų maisto davinių ir nuo įtampos sulysę berlyniečiai vargiai norėjo švęsti Kalėdas. Didžioji Reicho sostinės dalis po bombonešių antskrydžių buvo virtusi griuvėsiais. Berlyne visada klestėjęs juodas humoras dabar tapo pakaruokliškas. Populiariausias šio nešventiško laikotarpio sąmojis buvo toks: „Būkite praktiški: dovanokite karstą.“ Nuotaikos Vokietijoje pasikeitė lygiai prieš dvejus metus. Prieš pat 1942-ųjų Kalėdas pasklido gandai, kad Raudonoji armija prie Volgos apsupo generolo Pauliaus (Paulus) Šeštąją armiją. Nacių režimui buvo sunku pripažinti, kad didžiausias vermachto junginys pasmerktas pražūti Stalingrado griuvėsiuose ir šalčio sukaustytose stepėse. Šalį ruošdamas blogai žiniai propagandos ir švietimo reichsministras Jozefas Gebelsas paskelbė „vokiškas Kalėdas“ – nacionalsocializmo kalba tai reiškė ne žvakių liepsneles, pušų šakelių vainikus ir mielus „Stille Nacht, Heilige Nacht“ („Tyli naktis, šventa naktis“) akordus, o rūstų asketiškumą ir ideologiškai tvirtą ryžtą. Tradicinė kepta žąsis 1944-aisiais jau tebuvo miglotas prisiminimas.

Kai kur gatvėse stovėjo namai nugriuvusiais fasadais, tad buvusiose svetainėse ar miegamuosiuose matėsi tebekabantys paveikslai. Aktorė Hildegarda Knef (Hildegard Knef) išvydo fortepijoną, tebesilaikantį ant grindų liekanų. Jo pasiekti niekas negalėjo, tad beliko svarstyti, per kiek laiko tas instrumentas nugarmės į nuolaužų krūvą. Ant suniokotų namų sienų margavo užrašai – šeimos stengėsi pranešti iš fronto grįžtantiems sūnums, kad visi sveiki, bet gyvena kitur. Nacių partija grėsmingai skelbė: „Plėšikautojai baudžiami mirtimi!“ 37

Berlynas

Antskrydžiai sekė vienas po kito – britų naktimis, amerikiečių dienomis – tad berlyniečiams atrodė, kad rūsiuose ir slėptuvėse jie praleidžia daugiau laiko negu savo lovose. Nuolatinis miego trūkumas savaip papildė keistą slopinamos isterijos ir pasidavimo lemčiai mišinį.

Nenutrūkstamas pašaipų srautas liudijo, kad žmones kur kas mažiau baugina pavojus būti įskųstiems gestapui už pralaimėjimo nuotaikų skleidimą. Visur šmėžuojančios raidės LSR – Luftschutzraum, t. y. priešlėktuvinė slėptuvė – buvo šifruojamos kaip „lernt schnell russisch“ – „greičiau mokykis rusiškai“. Dauguma berlyniečių nė nebeprisimindavo pasisveikinimo „Heil Hitler!“ Kai ilgokai mieste nebuvęs hitlerjugendo narys Lotaras Lėvė (Lothar Loewe) šitaip pasisveikino įeidamas į parduotuvę, visi atsigręžė ir įsispoksojo į jį. Tada jis paskutinį kartą tarė tuos žodžius būdamas ne tarnyboje. Netrukus suprato, kad dabar įprasta sveikintis tariant „Bleib übrig!“ – „Būk gyvas!“ Humoras perteikė ir groteskiškus, neretai siurrealistinius laikotarpio vaizdinius. Didžiausias priešlėktuvinis Berlyno statinys buvo zoologijos sodo bunkeris – milžiniška gelžbetoninė totalitarinės epochos tvirtovė su priešlėktuvinėmis baterijomis ant stogo ir didžiulėmis slėptuvėmis apačioje. Užkaukus sirenoms, į jas susigrūsdavo minios miestiečių. Dienoraštį rašiusi Urzula fon Kardorf (Ursula von Kardorff) tą kompleksą apibūdino „kaip kalėjimo scenų iš „Fidelijo“ dekoraciją“.

O ant įvijų betoninių laiptų glaustėsi įsimylėjėlių porelės lyg dalyvaudamos „kokioje kaukių pokylio parodijoje“.

Visa persmelkianti gresiančio žlugimo nuojauta veikė ne tik tautos būtį, bet ir asmeninį žmonių gyvenimą. Daug nemąstydami visi švaistė pinigus, tarsi žinodami, kad netrukus jie taps beverčiai. Sklido pasakojimai, tiesa, sunkiai patikrinami, apie merginas ir jaunas moteris, atsiduodančias nepažįstamiems praeiviams tamsiuose užkaboriuose aplink Zoologijos Sodo stotį ir Tyrgarteną. Kalbama, kad troškimas prarasti nekaltybę dar labiau sustiprėjo, kai Raudonoji armija atsidūrė visai prie pat Berlyno.

Pačios slėptuvės, regis, leido pajusti, koks šiurpus ir pragariškas galėtų būti klaustrofobijos patyrimas: nutvieksti pamėkliškos melsvos šviesos vidun brovėsi žmonės, apsitūloję turimais šilčiausiais drabužiais, nešini nedideliais kartoniniais lagaminėliais su sumuštiniais ir 38

Berlynas per Naujuosius metus

termosais. Teoriškai slėptuvėse buvo pasirūpinta visais svarbiausiais dalykais. Sanitarijos kambaryje – Sanitätsraum – budėjo slaugė, galinti padėti nėščiosioms. Atrodo, gimdyti skatino bombų sprogimų sukelta vibracija, tarytum sklindanti ne tik nuo žemės paviršiaus, bet ir iš jos gelmių. Lubos buvo nudažytos šviesą atspindinčiais dažais, nes per antskrydžius lempos dažnai apsiblausdavo ir pamirksėjusios užgesdavo. Sprogimui sugadinus vandentiekio įvadus, nebebėgdavo vanduo, tada Aborte, t. y. tualetai, greitai būdavo šlykščiai apdergti – tikra kančia itin švara besirūpinančiai tautai. Dažnai valdžia tualetus apskritai užrakindavo, nes neretai pasitaikydavo, kad depresijos slegiami žmonės, juose užsidarę, nusižudydavo.

Berlynui su trimis milijonais gyventojų slėptuvių nepakako, tad jos dažniausiai būdavo sausakimšos. Pagrindiniuose koridoriuose, salėse ir kambariuose su gultais žmonėms trūkdavo oro, nuo lubų lašėdavo kondensatas. Slėptuvių kompleksas po Gezundbruneno metro stotimi pagal projektą turėjo priglausti 1500 žmonių, bet dažnai jame susigrūsdavo vos ne tris kartus daugiau. Mažėjantį deguonies lygį matuodavo žvakėmis. Kai imdavo gesti ant grindų stovinti žvakė, vaikus imdavo ant rankų ir laikydavo pečių aukštyje. Užgesus žvakei ant kėdės, žmones iš to aukšto evakuodavo. Pradėjus mirkčioti trečiai, maždaug ties žmogaus veidu esančiai žvakei, evakuodavo visą slėptuvę, nors viršuje griaudėdavo sprogimai.

Darbininkams užsieniečiams – Berlyne jų, nešiojančių ant drabužių šalį atitinkančią raidę, gyveno apie 300 000 – įžengti į požeminius bunkerius ir rūsius buvo paprasčiausiai draudžiama. Iš dalies tai lėmė nacių politika neleisti jiems glaudžiau bendrauti su vokiečių rase, tačiau valdžiai visų labiausiai rūpėjo išsaugoti vokiečių gyvybę. Priverstiniam darbui atvežtų darbininkų, juo labiau Ostarbeiter – darbininkų iš Rytų, dažniausiai Ukrainos ir Baltarusijos, niekas netausojo. Vis dėlto daugelis darbininkų užsieniečių, ir prievarta atgabentų, ir savanorių, turėjo kur kas daugiau laisvės negu vargstantys stovyklose. Pavyzdžiui, dirbantys aplink sostinę įkurtose ginkluotės gamyklose turėjo savą prieglobstį ir išeivių iš Bohemijos bendruomenę Frydricho gatvės stoties gilumoje, net leido savo laikraštėlį, rengė vaidinimus. Raudonajai armijai veržiantis pirmyn, šių darbininkų nuotaika akivaizdžiai taisėsi, 39

Berlynas

o jų išnaudotojai atrodė vis niūresni. Dauguma vokiečių į darbininkus užsieniečius žvelgė su baime. Šie atrodė tarsi Trojos arklyje tūnanti įgula, pasirengusi pulti ir keršyti, vos tik priešo kariuomenė atsidurs prie miesto.

Berlyniečius kamavo tiesiog pirmykštė, instinktyvi iš Rytų ateinančių slavų užkariautojų baimė. Ji lengvai virsdavo neapykanta. Raudonajai armijai artėjant Gebelso propaganda nesiliovė skelbusi apie žvėriškumus Nemersdorfe*, kur sovietų daliniai, praėjusį rudenį įsiveržę į pietrytinį Rytų Prūsijos kampą, prievartavo ir žudė to kaimo gyventojus.

Kai kuriems atsirasdavo priežasčių per antskrydžius vengti slėptuvių. Vedęs vyras, nuolat lankydavęsis pas meilužę Prenclauerbergo rajone, negalėjo leistis į vietinę slėptuvę, nes būtų sukėlęs įtarimų. Vieną vakarą bomba pataikė tiesiai į tą namą ir ant sofos sėdintį nelaimėlį svetimautoją iki kaklo užvertė nuolaužos. Po antskrydžio berniukas Ėrichas Šmitkė (Erich Schmidtke) ir darbininkas čekas – tiesa, į tai, kad pastarasis slėptuvėje būna neteisėtai, niekas nekreipė dėmesio – išgirdo jį klykiant iš skausmo ir užbėgo laiptais į viršų, tenai, iš kur sklido balsas. Vyrą atkasė ir išgabeno gydyti, o keturiolikmečiam Ėrichui teko keliauti pas sužeistojo žmoną ir pranešti, kad jos vyras buvo sunkiai sužeistas anos moters bute. Žmona įniršusi puolė rėkti. Ją kur kas labiau jaudino ne jo likimas, o tai, kad laiką leido su kita moterimi.

Taigi tuo metu vaikams pasitaikydavo gana tiesmukai susipažinti su suaugusiųjų pasauliu.

Generolas Giunteris Bliumentritas (Günther Blumentritt), kaip ir dauguma valdžios atstovų, buvo įsitikinęs, kad bombonešių antskrydžiai Vokietijoje kuria tikrą Volksgenossenschaft – „patriotinę bend­rystę“.

Gal 1942 ir 1943 metais taip ir būtų buvę, tačiau 1944-ųjų pabaigoje tas poveikis jau skaldė visuomenės nuomonę į tvirtos linijos šalininkus ir pavargusius nuo karo. Kaip rodo balsavimo rezultatai iki 1933 metų, Berlyne nacių režimo priešininkų dalis buvo didžiausia. Tačiau nacių opozicija, išskyrus labai menką ir narsią mažumą, daugiausia apsiribo * Lietuvių k. Nemerkiemis, dabar Majakovskojė, RF Kaliningrado sritis (čia ir toliau vert. past.).

40

Berlynas per Naujuosius metus

jo pašaipomis ir burbėjimu. 1944 metų liepos 20 dieną įvykusiu pasikėsinimu į Hitlerį daugelis baisėjosi visiškai nuoširdžiai. O kai Reicho sienoms ir rytuose, ir vakaruose iškilo grėsmė, žmonės gaudyte gaudė srautu plūstančius Gebelso melus, esą fiureris tuoj pagrūmos priešams naujais „stebuklingais ginklais“, lyg tapęs rūsčiuoju Jupiteriu, kuris svaido žaibus kaip savo galios simbolį.

Laiškas, žmonos rašytas vyrui į prancūzų belaisvių stovyklą, atskleidžia, kaip tuo metu žmonių mąstymą gožė dogmos ir kaip jie buvo pasirengę tikėti režimo propaganda. „Visa širdimi tikiu mūsų likimu, ‒ rašė ji, ‒ ir niekas negali pakirsti tvirtybės, kuri kyla iš mūsų ilgos istorijos, iš mūsų šlovingos praeities, kaip sako daktaras Gebelsas.

Neįmanoma, kad viskas klostytųsi kitaip. Galbūt šiuo metu atsidūrėme žemiausiame taške, tačiau turime ryžtingų žmonių. Visa šalis pasiryžusi stoti su ginklu rankoje. Turime slaptų ginklų, kurie bus panaudoti tinkamiausiu metu, bet visų pirma turime Fiurerį, paskui jį galime sekti užsimerkę. Nesileisk nugalimas, privalai nepasiduoti bet kokia kaina.“ 1944 metų gruodžio 16 dieną pradėtas puolimas Ardėnuose atgaivino ištikimų Hitlerio sekėjų dvasią. Pagaliau sėkmė, regis, atsigręžė į juos. Tikėjimas fiureriu ir Wunderwaffen – „stebuklingais ginklais“, tokiais kaip V-2, kliudė suvokti tikrovę. Sklido gandai, kad JAV Pirmoji armija visiškai apsupta ir patekusi į nelaisvę dėl anesteziją sukeliančių dujų. Jie manė, kad paims visą pasaulį įkaitais ir atkeršys už Vokietijos patirtas kančias. Atrodo, labiausiai graužėsi veteranai puskarininkiai.

Tuoj atsiimsim Paryžių, nuožmiai šypsodamiesi sakė jie vieni kitiems.

Daugelis apgailestavo, kad prieš metus Prancūzijos sostinei nekliuvo bombų, o štai Berlynas virto griuvėsiais. Ir džiūgavo, kad dabar bus galima istoriją pataisyti.

Aukščiausioji Vokietijos kariuomenės vadovybė dėl puolimo vakaruose tokiu entuziazmu netryško. Generalinio štabo karininkai baiminosi, kad strateginiai Hitlerio manevrai prieš amerikiečius lemiamą akimirką susilpnins Rytų frontą. Vienaip ar kitaip, jo planai buvo akivaizdžiai per daug ambicingi. Svarbiausias vaidmuo operacijoje buvo patikėtas oberstgrupenfiurerio Zepo Dytricho (Sepp Dietrich) Šeštajai SS tankų armijai ir generolo Haso fon Mantoifelio (Hasso von Manteuffel) Penktajai tankų armijai. Tačiau joms labai stigo kuro, tad išties 41

Berlynas

atrodė abejotina, ar pavyks pasiekti svarbiausią tikslą – Antverpeną, pagrindinę Vakarų sąjungininkų aprūpinimo bazę.

Hitleriui ramybės nedavė įkyrios svajonės iš esmės pakeisti karo eigą ir priversti Ruzveltą (Roosevelt) bei Čerčilį (Churchill) derėtis. Jis kategoriškai atmetė bet kokią galimybę taikytis su Sovietų Sąjunga iš dalies pagrįstai manydamas, kad Stalinui visų pirma rūpi sunaikinti nacistinę Vokietiją. Tačiau buvo ir dar reikšmingesnis kliuvinys. Hitleriui buvo būdinga begalinė asmeninė tuštybė. Jis jokiu būdu negalėjo sau leisti prašyti taikos tuo metu, kai Vokietija pralaimi. Todėl pergalė Ardėnuose visais atžvilgiais buvo gyvybiškai svarbi. Tačiau itin atkakli amerikiečių gynyba, ypač prie Bastonės, ir milžiniškos Sąjungininkų oro pajėgos, įsitraukusios į mūšį pagerėjus orams, per savaitę puolimą nuslopino.

Kalėdų išvakarėse vyriausiosios kariuomenės vadovybės OKH (Oberkommando des Heeres) vadas generolas Heincas Guderianas (Heinz Guderian) savo didžiuliu mersedesu nuvažiavo į fiurerio būstinę vakaruose. 1944 metų lapkričio 20 dieną palikęs Wolfschanze ‒ „Vilko guolį“ Rytų Prūsijoje, Hitleris šiek tiek laiko praleido Berlyne. Ten jam buvo atlikta nedidelė gerklės operacija. Paskui, gruodžio 10-osios vakare, savo asmeniniu šarvuotu traukiniu išvyko iš sostinės. Jo kelionės tikslas buvo kitas slaptas užmaskuotas kompleksas miškuose prie Cygenbergo, maždaug už keturiasdešimties kilometrų nuo Frankfurto prie Maino. Jis vadinosi Adlerhorst – „Erelio lizdas“ ir buvo paskutinė iš Hitlerio lauko vadaviečių, kurios turėjo su vaikiškomis fantazijomis susijusius pavadinimus.

Didis šarvuotųjų pajėgų karo teoretikas Guderianas nuo pat pradžių žinojo, kokių grėsmių gali kilti tokiai operacijai, tačiau jo nuomonės buvo mažai paisyta. OKH teko atsakomybė už Rytų frontą, tačiau veiksmų laisvės ji niekada neturėjo. OKW (Oberkommando der Wermacht), vyriausioji visų karinių pajėgų vadovybė, valdė veiksmus visuose kituose frontuose. Abi organizacijos dirbo gretimuose požeminiuose kompleksuose prie Coseno, šiek tiek į pietus nuo Berlyno.

Guderianas, nors ir buvo toks pat nekantrus kaip Hitleris, daug ką vertino visiškai kitaip. Priešai puolė šalį iš abiejų pusių, tad jis neturėjo laiko kurti nuo tikrovės atitrūkusių tarptautinių strategijų. Kareivio 42

Berlynas per Naujuosius metus

instinktas ragino jį atsigręžti į didžiausią pavojų. Iš kur jis gresia, negalėjo būti nė menkiausių abejonių. Guderiano portfelyje gulėjo Fremde Heere Ost – Rytų fronto karinės žvalgybos – viršininko generolo Reinhardo Gėleno (Reinhard Gehlen) ataskaita. Gėlenas apskaičiavo, kad maždaug sausio 12 dieną Raudonoji armija pradės didžiulį puolimą nuo Vyslos upės linijos. Jo skyrius manė, kad priešas pėstininkais bus pranašesnis vienuolika kartų, tankais – septynis kartus ir dvidešimt kartų artilerija, be to, dar ir aviacija.

Guderianas įžengė į Adlerhorsto pasitarimų kambarį, kur jo laukė Hitleris su savo štabu, be to, SS reichsfiureris Heinrichas Himleris (Heinrich Himmler), po Liepos sąmokslo tapęs dar ir Rezervinės armijos vadu. Kiekvienas žmogus Hitlerio štabe pareigas gaudavo visų pirma dėl neginčytino lojalumo. OKW štabo viršininkas feldmaršalas Keitelis (Keitel) garsėjo demonstratyviu nuolankumu Hitleriui. Armijos karininkai širsdami vadindavo jį „Reicho garažo prižiūrėtoju“ arba „linkčiojančiu asilu“. Šalto ir niauraus veido generolas pulkininkas Jodlis (Jodl) išmanė kur kas daugiau už Keitelį, tačiau beveik niekada nesipriešino itin pragaištingiems Hitlerio mėginimams kontroliuoti kiekvieną batalioną. 1942 metų rudenį nedaug trūko, kad būtų visiškai nušalintas už tai, jog drįso prieštarauti šeimininkui. Fiureriui atsidavusio generolo Šmunto (Schmundt), kurį „Vilko guolyje“ mirtinai sužeidė Štaufenbergo (Staufenberg) bomba, vietą užėmė generolas Burgdorfas (Burgdorf) ir tapo vyriausiuoju Hitlerio karo adjutantu bei visus paskyrimus eiti pareigas tvarkančio kariuomenės personalo skyriaus viršininku. Kaip tik Burgdorfas atvežė nuodų feldmaršalui Romeliui (Rommel) ir pateikė ultimatumą nusižudyti.

Remdamasis Gėleno žvalgybos tarnybos duomenimis Guderianas apibūdino Raudonosios armijos rengimąsi milžiniškam puolimui rytuose. Jis įspėjo, kad ataka prasidės per tris savaites, ir pareikalavo kuo daugiau divizijų atitraukti iš Ardėnų, nes puolimas ten jau įstrigęs, bei perkelti jas į frontą palei Vyslą. Hitleris, jo neišklausęs, pareiškė, kad tokie priešininko vertinimai absurdiški. Sovietų šaulių divizijos niekada neturėdavo daugiau negu 7000 žmonių. Jų tankų korpusuose beveik nebėra tankų. „Tai didžiausia apgavystė nuo Čingischano laikų! ‒ šaukė fiureris tūždamas. – Kas atsakingas už visą čia surašytą šlamštą?“ 43

Berlynas

Guderianas atsispyrė pagundai atšauti, kad kaip tik pats Hitleris mėgo kalbėti apie vokiečių „armijas“, nors jos prilygo vos vienam korpusui, ir „pėstininkų divizijas“, iš tiesų sumenkusias iki bataliono. Jis gynė Gėleno skaičius. Ir su siaubu išgirdo generolą Jodlį aiškinant, kad puolimą vakaruose būtina tęsti, be to, reikia rengti naujas atakas. Kadangi Hitleris kaip tik šito ir troško, Guderianui teko užsičiaupti. Jį dar labiau dirgino kalbos per pietus, kai reikėjo klausyti, kokias išvadas dėsto Himleris, besidžiaugiantis savo naujuoju karo vado vaidmeniu.

Jis, turėdamas ir kitų pareigų, buvo ką tik paskirtas armijų grupės vadu Aukštutinio Reino regione. „Žinote, mielasis generole pulkininke, ‒ kalbėjo jis Guderianui, ‒ iš tiesų netikiu, kad rusai apskritai puls. Tai tik didžiulis blefas.“ Guderianui neliko nieko kita, kaip tik grįžti į OKH vadavietę Cosene. Tuo metu vakaruose nuostoliai vis didėjo. Ardėnų ofenzyva ir pagalbinės jos operacijos iš vokiečių pareikalavo 80 000 aukų. Be to, jai buvo sunaudota didelė dalis sparčiai mažėjančių vokiečių kuro atsargų. Hitleris niekaip nenorėjo sutikti, kad mūšis Ardėnuose primena Kaiserschlacht – paskutinį didelį vokiečių puolimą Pirmajame pasauliniame kare. Jis atkakliai neigė visus palyginimus su 1918-aisiais. Jam tie metai reiškė tik revoliucijos suduotą „smūgį į nugarą“, kuris nuvertė kaizerį ir Vokietijai lėmė žeminantį pralaimėjimą. Tiesa, retkarčiais Hitleris prabildavo ir blaiviai. „Žinau, kad karas pralaimėtas, – vieną vėlų vakarą tarė pulkininkui Nikolausui fon Belovui (Nicolaus von Below), savo adjutantui liuftvafės reikalams. – Priešo pranašumas per daug ryškus.“ Tačiau ir toliau dėl katastrofų virtinės kaltę vertė kitiems.

Visi jie buvo „išdavikai“, ypač kariuomenės karininkai. Fiureris įtarė, kad žlugusio pasikėsinimo rengėjams simpatizavo kur kas daugiau žmonių, tačiau jie mielai ėmė iš jo medalius ir apdovanojimus. „Mes niekada nepasiduosime, – sakė Hitleris. – Galbūt pražūsime, bet kartu nusinešime ir visą pasaulį.“ Nauja katastrofa, bręstanti ties Vysla, Guderianui kėlė šiurpą, tad Adlerhorste prie Cygenbergo jis per trumpą laiką lankėsi dar dukart.

Lyg visų bėdų dar būtų buvę mažai, sužinojo, kad Hitleris, jo net neįspėjęs, SS tankų dalinius nuo Vyslos perkelia į Vengriją. Hitleris, kaip visada būdamas įsitikinęs, kad tik jis vienas sugeba įžvelgti strateginius 44

Berlynas per Naujuosius metus

tikslus, staiga nusprendė ten surengti kontrpuolimą, esą reikia atsiimti naftos versloves. Iš tiesų norėjo prasimušti iki Budapešto, kurį Kalėdų išvakarėse apsupo Raudonoji armija.

Guderiano apsilankymas pirmąją naujų metų dieną sutapo su kasmetine režimo didžiūnų ir štabų viršininkų procesija, skirta asmeniškai palinkėti fiureriui „sėkmės naujais metais“. Tą patį rytą Elzase prasidėjo „Šiaurės vėjas“ – svarbiausia pagalbinė operacija, turėjusi pratęsti Ardėnų puolimą. Oro pajėgoms ta diena virto katastrofa. Gėringas (Göring) didingu mostu, bet kaip visada visiškai nesusimąstydamas apie padarinius antžeminiams taikiniams, Vakarų fronte pulti skyrė beveik 1000 lėktuvų. Toks mėginimas padaryti įspūdį Hitleriui galutinai pakirto liuftvafės jėgas. Sąjungininkai įgijo visišką pranašumą ore.

Tą dieną „Grossdeutscher Rundfunk“ perdavė naujametę Hitlerio kalbą. Apie mūšius vakaruose joje nebuvo užsiminta, tai reiškė, kad ten patirta nesėkmė. Stebėtinai šykščiai paminėti Wunderwaffen. Nemažai žmonių manė, kad ta kalba įrašyta iš anksto, o gal net ir sufalsifikuota.

Hitleris taip seniai nesirodė viešumoje, kad sklandė keisčiausi gandai.

Kai kas tvirtino, esą jis visiškai išprotėjęs, o Gėringas uždarytas slaptame kalėjime, nes mėginęs pabėgti į Švediją.

Dalis berlyniečių, nerimaudami dėl to, kas jų laukia naujais metais, net nedrįso susidaužti taurėmis atėjus laikui skelbti tostą „Prosit Neujahr!“ Gebelso šeima pasikvietė pulkininką Hansą Ulrichą Rudelį (Hans Ulrich Rudel), pagarsėjusį lakūną naikintoją ir daugybę apdovanojimų gavusį liuftvafės karininką. Ant šventinio stalo jų laukė bulvienė – taupumo ir rimtumo ženklas.

Naujųjų metų šventės baigėsi sausio 3-iosios rytą. Nekreipdami dėmesio net ir į sudėtingiausias aplinkybes vokiečiai nedvejodami ėmėsi darbų ir pareigų. Daugeliui įstaigose ir gamyklose nebuvo ko veikti, nes trūko žaliavų ir dalių, tačiau jie vis tiek traukė į darbą pėsčiomis per nuolaužas ar visuomeniniu transportu. Kažkokiomis stebuklingomis pastangomis dar kartą buvo suremontuoti U-Bahn ir S-Bahn bėgiai. Neišdužusių langų buvo tik viename kitame vagone. Gamyklos ir įstaigos šalo, nes ir ten langų stiklai buvo išbyrėję, o šildymui kuro niekas neskyrė. Peršalusiems ar pasigavusiems gripą teko manytis patiems. Kreiptis į gydytoją galėjo tik labai sunkiai susirgę. Beveik visi 45

Berlynas

gydytojai vokiečiai buvo išsiųsti į kariuomenę. Vietos klinikos ir ligoninės dabar priklausė beveik vien nuo užsieniečių. Net pagrindinėje Universitetinėje Berlyno ligoninėje gydytojų buvo beveik iš dešimties šalių, įskaitant ir Olandiją, Peru, Rumuniją, Ukrainą ir Vengriją.

Vienintelė, regis, klestėjo ginklų gamyba, vadovaujama asmeninio Hitlerio architekto ir „šviesulio“ Alberto Špėro. Sausio 13 dieną Špėras Berlyno pakraštyje, Krampnice pasakė kalbą kariuomenės korpusų vadams. Jis pabrėžė veikiančių dalinių vadų ir karo pramonės ryšių svarbą.

Kitaip nei kiti nacių ministrai, Špėras neerzino klausytojų apgavystėmis.

Jis niekino aptakias frazes ir nevengė minėti „katastrofiškų nuostolių“, kurių vermachtas patyrė per pastaruosius aštuonis mėnesius.

Pasak jo, sąjungininkų rengiami antskrydžiai ir bombardavimai nekėlė itin didelių sunkumų. Vokietijos pramonė vien per gruodį pagamino 218 000 šautuvų. Tai beveik dukart viršijo vidutinę gamybos apimtį per mėnesį 1941-aisiais, kai vermachtas įsiveržė į Sovietų Sąjungą. Automatinių ginklų gamyba išaugo beveik keturis kartus, tankų – apie penkis. 1944-ųjų gruodžio mėnesį pagaminta 1840 šarvuotųjų mašinų – tai buvo daugiau kaip pusė kiekio, pagaminto per visus 1941 metus. Be to, dabar gaminami tankai buvo kur kas sunkesni. „Didžiausia bėda“, kaip kalbėjo Špėras, buvo kuro trūkumas. Keista, kad jis visiškai neužsiminė apie šaudmenų atsargas. Vargu ar vertėjo gaminti šitiek ginklų, jeigu šaudmenų gamyba gerokai atsiliko. Špėras kalbėjo daugiau kaip keturiasdešimt minučių, ramiai ir profesionaliai žėrė skaičius. Bet per daug nesistengė pabrėžti, kad vermachtui visų rūšių ginklų taip ėmė trūkti kaip tik dėl daugybės skaudžių pralaimėjimų, patirtų per pastaruosius aštuonis mėnesius ir rytuose, ir vakaruose. Jis vylėsi, kad vokiečių gamyklos 1946 metų pavasarį gebės gaminti 100 000 automatų per mėnesį. Žinoma, nekalbėjo apie tai, kad šiose gamyklose daugiausia dirbo SS atsiunčiami vergai. Špėras neužsiminė ir apie tai, kad tų vergų kasdien mirdavo tūkstančiai. O štai teritorijų, iš kur juos vežė, vis mažėjo. Ir tuo pat metu Lenkijoje palei Vyslą ir piečiau Rytų Prūsijos sienos telkėsi sovietų armijos – daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Jie rengėsi puolimui, tik į jį Hitleris nekreipė dėmesio, mat tai laikė apgaule.