...keturi pelėdžiukai pažvelgė žemyn ir pamatė mėnesienos sidabru žaižaruojančią beribę jūrą, o priešakyje išvydo į tamsą šakas iškėlusį neregėto didumo medį – Didįjį Ūbalą.
KA T H R YN L A S KY
Romanas Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė
Anapus Anapusio
Šešėlių giria
Pietinės karalystės
Sidabraskraistė (Sidabrašydis)
Dykros
Ambalos girios karalystė N
Sent Lututės kanjonai Sent Lututės pelėdų našlaičių akademija
Nulaužto Nago kyšulys Dvasių miško pusiasalis
Pelėdų Pelėdos ragas
Šiaurinės karalystės Ledo siauruma
Ūbmarės
Didžiojo Ūbalo medžio sala
Snapija
Liepsnotųjų girios karalystė
Kuniro dykuma Ūbio upė
Soreno drevė
Pirmas skyrius
Varn킬 antpuolis
D
rauge su kitomis trimis pelėdomis sparnais irdamasis per nuožmius vėjo gūsius Sorenas pajuto giliai plunksnose tarp pečių krustelint aklažaltę. Būrelis skrido jau ištisas valandas, tik pastarosiomis minutėmis, kai tamsa ėmė po truputėlį sklaidytis, jie tarytum išniro iš visiškos juodumos į pirmąją ryto šviesą. Žemę apačioje juosė tamsus upės kaspinas. – Nors ir švinta, vis tiek skriskime toliau, – pasiūlė Apyaušris, milžiniška laplandinė pelėda, skrendanti pavėjui nuo Soreno. – Mes jau artėjame. Aš jaučiu. Ketveriukė keliavo link Ūbmarių, kurių viduryje esančioje saloje augo medis, vadinamas Didžiuoju Ūbalo medžiu, ten gyveno pelėdų brolija. Kalbama, esą tos pelėdos kasnakt kylančios į tamsą atlikti žygdarbių. Žygdarbiai pelėdų pasauliui tapo žūtbūtinai reikalingi, nes į 9
daugelį karalysčių ėmė skverbtis šiurpus, visa griaunantis blogis. Klaidžiame akmeninių tarpeklių ir griovų labirinte įsikūrė grėsminga Sent Lututės pelėdų bendruomenė. Sent Lututės blogis vienaip ar kitaip paveikė beveik visas karalystes. Soreną ir geriausią jo bičiulę mažutę nykštukinę pelėdžiukę Gilfę pagrobė Sent Lututės patruliai, kai juodu tebuvo dar skraidyti nemokantys paukštyčiai. Jaunesnįjį Knisčiaus brolį patruliai suėdė, o vėliau nužudė ir jo tėvus. Sorenas su Gilfe, pabėgę iš Sent Lututės kanjonų, netrukus susipažino su Apyaušriu bei urvine pelėda Knisčiumi. Susitikę keturi našlaičiai tapo neeilinėmis pelėdomis. Į dykumos smėlį dar nesusigėrus dviejų aršiausių Sent Lututės karių, kuriuos nukovė pabėgėliai, kraujui, juos aplankė žinojimas, o į skilvius, kuriais pelėdos patiria stipriausias emocijas, įsiskverbė gilus jausmas: ketveriukė amžiams tapo vieninga ištikimybės ryšiais susaistyta komanda, – visi už vieną, vienas už visus, – pasiryžusia kovoti už pelėdų karalysčių išlikimą. Krauju aplaistytoje, mėnesienos nutviekstoje dykumoje jie susisaistė priesaika ir nusprendė keliauti Ūbmarių link. Susivieniję bičiuliai suvokė privalą surasti didįjį medį, kuris kaip išminties ir kilnumo ašis dunkso šiame pamišusiame, niekingame pasaulyje. Jaunosios pelėdos suprato turinčios visus per10
spėti apie blogio keliamą grėsmę ir tapti senosios be garso sparnais naktį skrodžiančių karalystės sergėtojų dalimi. Jie vylėsi, jog artėja prie tikslo, nors skrido ne viršum Ūbio upės, įtekančios į Ūbmares. Apyaušris tvirtino esąs tikras, jog ši upė nuves iki Ūbio, o pastaroji – iki Ūbmarių. Vien mintis apie legendinę salą jūros vidury paskatindavo keturias pelėdas dar įnirtingiau irtis prieš sūkuriuojantį vėją. Tačiau Sorenas vėl pajuto krustelint tarp plunksnų ponią Plithiver. Ponia Pi, kaip ją vadino, buvo sena lizdo tvarkytoja, kuri kadaise darbavosi Soreno tėvų įsirengtoje drevėje. Aklažalčiai jau gimdavo be akių, jų vietoje teturėjo du menkus įdubimus. Šie rausvai žvynuoti ropliai tarnaudavo daugelio pelėdų namuose palaikydami švarą ir naikindami į lizdus užklystančius vikšrus bei kitokius parazitus. Sorenas manė, kad jau niekada neišvys ponios Pi, tačiau juodu susitiko praėjus vos kelioms dienoms po pabėgimo iš Sent Lututės. Aklažaltė patvirtino Soreną kamavusį įtarimą, jog tėvams medžiojant iš lizdo jį išstūmė vyresnysis brolis Kludas. Nors skraidyti dar nemokantis mažylis krisdamas neužsimušė, atsidūręs ant žemės jis galėjo tapti bet kurio žeme bėgiojančio plėšrūno grobiu. Žeme bėgiojančio plėšrūno! Kas galėjo pamanyti, jog didžiausia grėsme taps kita pelėda? Iki pat tos akimirkos, kai pasijuto tvirtų nagų nešamas nakties dangumi, Sorenas didžiausiu ir pelėdoms pavojingiausiu miško grobuonimi 11
laikė meškėną. Paskui ponia Pi jam papasakojo įtarianti, jog Kludas lygiai taip pat pasielgęs ir su jaunėle sesute Eglantina. Poniai Pi ėmus mažylę ginti, Kludas pagrasino aklažaltę suėsiąs. Taigi, neturėdama kito pasirinkimo, senoji lizdo tvarkytoja skubiai paspruko. Šiuo metu ponia Pi slinko link aukštesniosios ir lengviau pasiekiamos kairiosios Soreno ausies. – Sorenai, – sušnibždėjo ji. – Kažin, ar geras sumanymas skristi, kai aplink šviesu. Juk nenorime būti apsupti ir užpulti. – Apsupti? – nesuprato Sorenas. – Nagi varnų. Soreno skilvį nutvilkė šaltis. Jei ponia Plithiver nebūtų šnibždėjusi į ausį, gal tada būtų išgirdęs anaiptol ne pelėdų sparnų šnaresį. – Varnos priešvėjinėje pusėje! – sušuko Gilfė, ir rausvas auštantis dangus ūmai pajuodo. – Mus supa! – klyktelėjo Apyaušris. O, Pelėdų Pelėda! – pagalvojo Sorenas. Nutiko blogiausias dalykas, koks tik gali ištikti pelėdą, skraidančią dienos metu. Bet juk dar labai anksti. Naktį varnos nepavojingos, nes tada pelėdos virsdavo pikčiausiais jų priešais ir galėdavo užpulti miegančias. Tačiau dieną – visai kas kita. Dieną varnos tapdavo siaubingos. Jei varna užklupdavo pelėdą dienos metu, net ir vienui viena varna 12
tuojau pat duodavo ženklą draugužėms, akimoju ištisas šių paukščių pulkas apsupdavo pelėdas ir imdavo aštriais snapais kapoti galvas besistengdamos išdraskyti akis. – Išsisklaidykim! – riktelėjo Gilfė. – Išsisklaidykim ir sukim kilpas. Staiga Gilfė vienu metu tarytum buvo visur. Ji zujo ore lyg koks pamišęs vabzdys. Sorenas, Knisčius ir Apyaušris pradėjo sekti bičiulės pavyzdžiu. Sorenas netruko pastebėti, jog mažylė, suraičiusi kilpą arba spirale nusileidusi po varnomis, staigiai atakuoja jas iš apačios. Ginantis varnoms tenka suglausti sparnus ir jos priverstos leistis žemyn. – Jaučiu vieną besiartinančią iš užnugario, – sušnypštė ponia Pi. – Prie tavo uodegos plunksnų, priešvėjinėje pusėje. Ponia Pi pradėjo pamažiukais slinkti link Soreno uodegos. Pelėdžiukas pakreipė sparnus. Nors aklažaltė buvo visai lengvutė, jai judant, jautė pusiausvyros pasikeitimą. Ponia Pi užuodė dvokiantį priartėjusios varnos tvaiką. Sorenas puolė žemyn. Ponia Plithiver skynėsi kelią link šiurkštesnių ir standesnių uodegos plunksnų. Į ją siūbtelėjo stiprus varnos dvoko gūsis. Ji kilstelėjo galvą smarvės pusėn ir suspigo: – Tu, dangaus atmata, žemės neganda, šlykšti varniūkšte, tolybės šiukšle! 13
Tolybe aklažalčiai vadino dangų, kuris gyvatėms atrodė neišpasakytai tolimas ir nepasiekiamas. Tačiau patį kandžiausią įžeidimą ponia Pi pasiliko pabaigai: – Šlapkaki tu! Aklažalčiams ypač didelį įspūdį darė pelėdų virškinimo sistema, dėl kurios nereikalingi likučiai buvo suspaudžiami į dailius kukulaičius, o šie atryjami per snapą. Pasibjaurėtinu kitokiu virškinimu pasižyminčius paukščius jie pravardžiuodavo „šlapkakiais“. Varna, pražiojusi snapą ir suglaudusi sparnus, rodos, sustingo it įbesta vidury skrydžio. Prasčiokė varna tiesiog apstulbo pamačiusi ir išgirdusi iš pelėdos uodegos plunksnų išlindusią šnypščiančią gyvatę. Paukštį ištiko „stingulys“, o tai reiškė, kad jis tiesiog nustojo skristi ir pradėjo staigiai kristi žemyn. Kitos varnos irgi ėmė trauktis. Apyaušris prieš vėją prisiartino prie Soreno: – Knisčius sužeistas. Žvilgtelėjęs urvinės pelėdos pusėn Sorenas pamatė, jog ši pavojingai svyra į vieną šoną. – Turime rasti vietą, kur nutūpti. Gaudydama kvapą artyn atplasnojo Gilfė. – Nė nežinau, kiek dar Knisčius įstengs išsilaikyti. Jis visai nepaskrenda tiesiai. – Į kurią pusę jis krypsta? – pasidomėjo ponia Pi. 14
– Pavėjui, – atsakė Apyaušris. – Paskubėkim! – paragino ji. – Imkimės priemonių. Galbūt man pavyks padėti. – Jums? – nepatikliai pasitikslino Apyaušris. – Ar pameni, branguti, kaip Knisčius dykumoje siūlė man pakeliauti jam ant nugaros? Ko gero, dabar atėjo metas pasinaudoti pasiūlymu. Po kelių sekundžių bičiuliai artinosi prie Knisčiaus sparno iš priešvėjinės pusės. – Knisčiau, – kreipėsi Sorenas, – žinome, kad esi sužeistas. – Nežinau, ar įstengsiu išsilaikyti, – sudejavo urvinis pelėdžiukas. – Jei tik galėčiau eiti pėsčias. – Visai netoliese auga miškelis, – tęsė Sorenas. – Ponia Pi kai ką sumanė, galbūt pavyks tau padėti. – Ką sumanė? – Ji ketina užsiropšti ant tavo sveikojo sparno ir šitaip jį nusverti žemyn, tada abu sparnai atgaus pusiausvyrą. Gilfė tuo metu skris po sužeistu sparnu ir sudarys šiokią tokią kylančio oro srovę. Manau, sumanymas pavyks. – Nė nežinau, – liūdnai atsiduso Knisčius. – Kovok, berniuk! Kovok! – padrąsino ponia Plithiver. – Nagi, pradedam. – Labai abejoju, ar sugebėsiu, – žioptelėjo Knisčius. 15
– Sugebėsi, vyruti! Sugebėsi! – neįtikėtinai stipriu balsu patikino ponia Pi. – Nuskrisi iki pat tikslo, plasnosi viršum medžių, viršum miškų, pasieksi Ūbmares. Juk apsigynei nuo varnų. Perėjai dykumą. O dabar įstengsi išsilaikyti ore. Skrisi tiesiai į vėją, į šviesą, į naują dieną. Bet kokia kaina, žūtbūt plasnosi sparnais. Nesusvyruosi ir nenukrisi. Neprarasi jėgų. Skrisi iki pat galo. Ryškėjančioje ryto šviesoje nuskambėjęs tvirtas aklažaltės balsas įkvėpė draugams narsos. Sorenas prisiartino visai prie pat Knisčiaus ir savo sparnu palietė bičiulio sveikojo sparno galiuką. Juodu buvo pasiruošę atlikti perkėlimą. – Pirmyn, ponia Pi! Senoji lizdo tvarkytoja pradėjo šliaužti Soreno sparnu. Sorenas jautė kūną spaudžiantį orą ir vėjo virpesį po plazdančiais sparnais. Oro srovės aplinkui tarytum susidūrė viena su kita. Teko susikaupti, kad nepersiverstų kūliais. Bet jei pelėdžiukas jautėsi išsigandęs, ką tada kalbėti apie ponią Pi, kuri apgraibomis nuslinko iki sparno galiuko ir pradėjo rizikingą persikėlimą ant Knisčiaus nugaros? – Jau beveik baigiau, branguti, jau beveik. Dabar tiktai nesvyruok. Ir staiga jos nebeliko. Sparnas palengvėjo. Sorenas kryptelėjo galvą. Sėkmingai persiropštusi aklažaltė šliau16
žė link Knisčiaus sparno pagrindo. Sumanymas pavyko. Knisčius pradėjo skristi lygiau. – Mes jį ištiesinom! Ištiesinom jį! – pergalingai sušuko Apyaušris. Pastarasis skrido iš apačios, sudarydamas kylančio oro sroves, kaip ir Gilfė, plasnojanti po sužeistuoju draugo sparnu. Galų gale būrelis nutūpė į aukštą eglę, kurioje aptiko nuostabią drevę, puikiai tinkamą dienai praleisti. Ponia Pi nieko nelaukdama energingai ėmėsi veiklos. – Man reikia didelių, riebių kirmėlių! Ir siurbėlių. Greičiau sukitės visi! Skriskite ir atneškite, ko prašiau. Aš pabūsiu su Knisčiumi. Ponia Plithiver užšliaužė sužeistajam ant nugaros. – Visai neskaudės, branguti, tik noriu užčiuopti, ką tau padarė tos baisūnės varnos, – ramino ji ir kaišiodama dvišakį liežuvėlį ėmė švelniai lyžčioti žaizdą. – Ne itin gili. Dabar galiu tik susiriesti tiesiai ant žaizdos, kol jie sugrįš. Gyvatės oda puikiai gydo. Tačiau ji pernelyg sausa ir veikia ne itin ilgai. Todėl man reikia kirmėlių. Netrukus pelėdos sugrįžo nešinos ponios Pi užsakytomis kirmėlėmis ir dėlėmis. Aklažaltė liepė Sorenui uždėti ant žaizdos dvi siurbėles. 17
– Dėlės ją išvalys. Negaliu nė apsakyti, kokios purvinos tos varnos! Dėlėms baigus darbą, ponia Pi jas pašalino, o vietoj jų švelniai priglaudė dvi riebias kirmėles. – Palengvėjo, – atsiduso Knisčius. – Niekas kitas taip nenumalšina žaizdos skausmo kaip riebi gliti kirmėlė. Iki rytojaus vakaro jau būsi pakankamai sveikas ir galėsi skristi. – Ačiū, ponia Pi. Labai, labai ačiū, – sumirkčiojo Knisčius, ir didelėse geltonose akyse atsispindėjo nuostaba, jog kadaise, kaip įprasta dykumos pelėdoms, ir pats laikė gyvates paprasčiausiu maistu. Eglėje, kur būrelis apsistojo, buvo dar viena drevė, kurioje gyveno kaukėtųjų pelėdų šeimyna. – Jos atrodo beveik visai taip pat, kaip tu, Sorenai, – pareiškė Gilfė. – Ir ketina mus aplankyti. – Kaukėtosios pelėdos visai nepanašios į mane, – paprieštaravo Sorenas. Visi nuolat juos lygindavo. Jis sykį net girdėjo dėl to skundžiantis savo tėvus. Teisybė, jų veidai balti, o sparnai gelsvai rusvi, tačiau šių pelėdų krūtinės ir galvos kur kas labiau dėmėtos. – Jos ketina čia apsilankyti? – pasitikslino ponia Pi. – O varge, drevėje baisi netvarka. Šiuo metu mes negalime priimti svečių. Aš slaugau šį vargšą pelėdžiuką. 18
– Jos išgirdo apie varnų antpuolį, – pranešė Gilfė. – Mes tapome šiokiomis tokiomis įžymybėmis. – Kodėl? – nesuprato Sorenas. – Matyt, toji varnų gauja tikrai bjauri. Jos negali patikėti, jog susigrūmėme su užpuolikėmis ir dar likome gyvi, – paaiškino Gilfė. Netrukus jie išgirdo artinantis kaukėtąsias pelėdas. – Ar neprieštarausite, jei užeisime? – kyštelėjo galvą vidun patelė. Nors kaukėtosios pelėdos priklausė tai pačiai Tyto šeimai, kaip ir Sorenas bei jo tėvai – liepsnotosios pelėdos, bet savo išvaizda jos šiek tiek skyrėsi. – Supranti, ką norėjau pasakyti? – šnipštelėjo Gilfei Sorenas. – Jos visiškai kitokios. Tik pažvelk, gerokai didesnės ir tamsesnės. Gilfė, tiesą sakant, ne itin suprato. – Norėjome susipažinti su varnas sutriuškinusiais narsuoliais, – prabilo pelėdos partneris. – Tikrai, kaip jums pavyko? – sucypsėjo dorai dar neapsiplunksnavęs pelėdžiukas. – Nebuvo taip sunku, – bemaž droviai nuleido galvą Apyaušris. – Kur jau nesunku, – įsiterpė ponia Plithiver. – Sunkesnio žygio gyvenime nebuvau patyrusi! – Jūs! – šūktelėjo kaukėtasis patinas. 19