virtuvės užrašai
Nuotraukos Monikos Požerskytės ir Nomedos Marčėnaitės
Išleido Obuolys® OBUOLYS yra registruotas UAB MEDIA INCOGNITO leidybinis ženklas Butrimonių g. 9, LT-50220, Kaunas. Tel.: +370 699 37779 knygos@obuolys.lt www.obuolys.lt Spausdino BALTOprint Tekstai © Nomeda Marčėnaitė, 2009 Keraminiai paveikslai © Nomeda Marčėnaitė: „Atslenka“, 2009 (24 p.) „Kvepianti“, 2009 (81 p.) „Dangum pasikloję“, 2008 (96 p.) Piešiniai © Nomeda Marčėnaitė Nuotraukos © Monika Požerskytė, Nomeda Marčėnaitė, 2009 © Media Incognito, 2009 Projekto vadovas Paulius Virbickas Dizaineriai Audrius Arlauskas, Andrius Morkeliūnas Redaktorė Margarita Pilkaitė Maketuotoja Alma Liuberskienė
No-39
Nomeda. Virtuvės užrašai / nuotraukos Monikos Požerskytės ir Nomedos Marčėnaitės. – Kaunas : Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2009]. – 239, [1] p. : iliustr. ISBN 978-609-403-087-1 UDK 641.5(083)
Turinys Kodėl mėgstu gaminti?
................................................
14
Pusryčiai, priešpiečiai, užkandžiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 26 Sriubos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 74 Pietūs . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 134 Desertai
.....................................................................
Labai svarbi vakarienė
................................................
204 228
Visai paskutinis žodis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 239
Šnekučiuojasi dvi sanatorijoje besigydančios pacientės. Viena sako: – Prasta sanatorija, toks neskanus maistas! Kita jai pritaria: – Taip, taip – neskanus! O ir porcijos labai mažos...
Vudžio Aleno anekdotas apie gyvenimą
Galybė nuostabių, pakylėtų, aristokratiškų, nacionalinių, rafinuotų, stilingų, metodiškų ir būtinai profesionalių kulinarijos knygų. Ši knyga su tuo neturi nieko bendra, gal tik pagrindiniai veikėjai – maisto produktai, puodai ir viryklė – panašūs. Apie ką ši knyga? Jeigu bandyčiau apibūdinti vienu sakiniu – iš virtuvės virtuvei. Apie maistą, kuriuo noriu pradžiuginti savo mylimiausius. O iš tikrųjų ši knyga ne apie maisto gaminimą. Nedrįsčiau rimtai kalbėti apie tai, kuo užsiimu mėgėjiškai – kaip daugybė šeimas maitinančių mamų. Tiesiog noriu pasišnekėti apie drąsą gyventi, kūrybingumą (tegu ir virtuvėje), mokymąsi džiaugtis viskuo, kas neliūdina. Argi nejuokinga, kai kasdien gamindamos valgyti (skaniai!) kukliai nuleidusios akis sutinkame, kad vyrai geriausi virėjai? Bet ne, ne apie moterų diskriminaciją ši knyga. Joje noriu džiaugtis, kad pavasaris anksčiau ar vėliau ateina, ir niūrios dienos baigiasi. Ketinu truputį paplepėti… Ir, žinoma, pasikaišiusi sijoną pabarškinti puodais!
Dėkoju mylimoms draugėms ir moterims, kurių nepažįstu, dovanojusioms savo virtuvės paslaptis, be kurių mano namai taip nekvepėtų.
Atsibudau nuo saulės zuikučio, badančio akis. Šalčiai traukiasi. Zylučių čiulbėjimas kitoks nei žiemą – pavasariškai optimistiškas, tai man visada primena močiutę Eleną. Tiek metų jos nebėra, bet kiekvieną pavasarį drėgme pakvipus žemei vis prisimenu ją – savo močiutę.
Galvoju, ar galėjo Tverečiaus gatvės namo kaimynams nekelti juoko jos rimta kova už Antakalnio miškuose gyvenančias skruzdėles? Pamenu, kartą iškvietė gaisrinę gesinti degančio skruzdėlyno pasakiusi, kad liepsnoja miškas, o man vėliau teisinosi, jog miškas irgi galėjo užsidegti… Arba žiemą renkamas bendraminčių būrys stipriai apsnigtų pušų naštai per atlydį palengvinti. Ji kuo rimčiausia tvirtino, kad jaunos pušelės naktinio apledėjimo su tokiu sniego sluoksniu neatlaikys! Ir ėjo mišku vieną po kitos purtydama pasvirusias nuo svorio pušeles, o aš, žinoma, iš paskos. Įdomu, kiek ten to miško apėjom, bet geriau nei nieko nedaryti. Arba akmenys, pastatyti (žinoma, jos iniciatyva – juk ne pati tuos milžinus sutempė) abipus įvažiavimo į kiemą – tik taip neatsargius vairuotojus galėjo įtikinti neišvažinėti žolės… Nežinau, kaip jiems, kaimynams, bet man šiandien tie prisiminimai kelia pagarbą ir šypseną. Pamenu man dar visai mažai nuolat kartojamą pamokymą: „Nomedėle, būk pilietiška!” O kad nelabai supratau, ką tai galėtų reikšti, močiutė nesuko galvos. Įsivaizdavau, jog tai tokia drąsos rūšis, kai teisybė sakoma tiesiai į akis. O juk tiesa visada nugali... Ir kaip galėjau netikėti savo močiutės drąsa ir ryžtu, kai vakarais prieš užmigdama (ji padėjo mamai auginti mus su Rusne, o nuo penktos klasės gyvenome dviese viename jos butuko kambaryje, kitu dalinosi su seserimi, atvykusia į Vilnių iš tėviškės)
klausydavausi jos gyvenimo, kaip man tada atrodė, nuotykių. Septynios pakeistos gyvenamosios vietos, kartais bėgant iš vieno Lietuvos galo į kitą, gelbėjantis su dviem mažutėmis dukrelėmis nuo tremties į Sibirą, pokalbis su Devintojo Forto viršininku vaduojant vyrą karininką, mano senelį, iš įkalinimo… Tik vėliau sužinojau, kad nusikaltimus ten vykdė ne tik rusai, bet ir vokiečiai. Niekas, išskyrus ją, netikėjo, kad toks pokalbis įmanomas, bet Elena pasiekė savo – senelis buvo išvaduotas. Šiam paveikslui labai trūksta švelnios močiutės šypsenos, giedro žvilgsnio ir to, kad nesu jos girdėjusi bent kiek garsiau kalbančios. Štai kokia buvo mano močiutė ir kokių dalykų galėjau iš jos pasimokyti. Visko, bet ne maisto gaminimo! Jeigu pradėčiau pasakoti apie jos sugebėjimus virtuvėje, gerokai pagadinčiau tą gerą įspūdį, kurį, tikiuosi, ką tik pavyko sukurti. Teko mokytis pačiai ir iš kitų, nuo paprasčiausių dalykų iki visokių virtuvės gudrybių ir tik vienu klausimu pritariu jai ligi šiol – persivalgyti negerai. Visą vaikystę ir paauglystę atbulais dantimis kramsnojusi sveikai pagamintas, vandenyje virtas ir beveik be jokių prieskonių daržoves ar kietą mėsą, džiaugiuosi dabar galėdama gaminti taip, kaip pati noriu – kvapnų, apetitą gyvenimui žadinantį maistą. Na, gerai gerai – tada, kai pavyksta...
Nuostabi kūrybiška dienelė! Iš ryto per pavasariu pakvipusį kiemą keliausiu į dirbtuvę – ketinu smagiai paglazūruoti, o vėliau, kai prireiks pertraukėlės ir kol vaikai mokykloje – virtuvėn, pagaminti ką nors skanaus pietums. Bandau sugalvoti: reikia man specialaus įkvėpimo einant lipdyti ar virti? Tikrai ne – mintys apie paveikslus ir maistą mane užveda. Dar galvoju – netikiu liūdnu virėju, netikiu ir viskas. Arba jis netikras virėjas, arba jam kuo greičiau reikia keisti profesiją. Mėgstu išvakarėse sugalvoti rytdienos meniu. Gal ir gerai, nes kitos išeities neturiu – artimiausia parduotuvė toliau nei už dvidešimties kilometrų, o mūsų miške tik grybų ar uogų galima rasti. Ir tik vasarą. Kartais tas išankstinis planavimas pakiša koją – parduotuvėje ar turguje apima begalinis entuziazmas ir maisto priperku trims skirtingiems pietums. Dar smagiau, kai tie trys pavirsta kažkuo ketvirtu. Reikės padirbėti su savimi – toks kūrybingumas sekina šeimos biudžetą! O būna, lyg turiu planą kuo norėčiau palepinti savo mylimiausius, bet randu parduotuvėje ką nors įdomaus, žiūrėk, mano sumanymas keičiasi. Ir jokių receptų! Kaip dera kūrybingumu prisidengusiai tinginei, nemėgstu vargti su receptų knygomis. Pamenu, net megzdama (prieš šimtą metų) vengiau mezgimo vadovėlių. Ir dar, labai mėgstu šokti, bet kartą patekusi (savo noru) į pamoką, kurioje buvau mokoma tai daryti teisingai, supratau, kad tie „viens–du–trys–viens–du–trys” yra geriausias būdas mane atpratinti nuo noro šokti – jokio džiaugsmo!
Apie ką aš čia? Tai štai, prie puodų irgi apsieinu be vadovų ir viską ruošiu bandydama kliautis sava „klausa”. Kitoje virtuvėje arba jei mano patiekalus vertintų Smoriginas su Ibelhauptaite, greičiausia patirčiau krachą. Bet turiu labai dėkingus ir mylinčius valgytojus, kurių kasdien giriama jaučiuosi savo kaimo geriausia virėja! Tai kaip nejausti džiaugsmo ir įkvėpimo gaminant! Šiandien planavau virti žirnius su visokiais pagerinimais, bet vakar Ulutė pasidomėjo, ar negalėčiau pietums pagaminti jos mėgstamų lietinių, įdarytų špinatais ir pelėsiniu sūriu. Kam klausti, žinoma, galiu! Tuo labiau, kad Marius juos tikrai mėgsta, o Titui padarysiu be pelėsinio – dar neįvertino to sūrio skonio. Gyvenimas gražus! Kad tik vaikai nesirgtų, tfu, tfu, tfu...