Be kaukės by knygos.lt

Ian Halperin

be kaukės visa tiesa apie Michaelą Jacksoną

Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas

Maiklo Džeksono žodžiai „Jei į pasaulį ateini žinodamas, kad tave kažkas myli, ir išeini žinodamas tą patį, vadinasi, su viskuo, kas įvyko tarp to, galima susigyventi“. „Kupiname neapykantos pasaulyje privalome neprarasti vilties. Pykčiu užtvindytame pasaulyje privalome nenustoti guodę. Pasaulyje, kur daug nusivylimo, privalome nenustoti svajoję. O pasaulyje, kuris kupinas nepasitikėjimo, privalome nenustoti tikėjimo.“ „Pabundu iš sapno ir sakau sau: Oho, šitą reikia užsirašyti. Viskas labai keista. Girdi žodžius, viskas tiesiog tau panosėje...“

Įžanga Prieš 2008-ųjų Kalėdas savo internetiniame dienoraštyje, ianundervocer.com, pranešęs, jog Maiklo Džeksono sveikatai kilo rimtas pavojus, sukėliau žiniasklaidos siautulį visame pasaulyje. Apie mano publikaciją prašneko laikraščiai nuo US Weekly iki Washington Post, U.S. News & World Report ar Rolling Stone žurnalo. Naujieną skelbė dar tūkstančiai kitų laikraščių, TV kanalų ir žurnalų visose šalyse. Kinijoje netgi atsirado specialių leidinių. Gruodžio 24 d. žurnalas In Touch citavo mane skelbiantį, jog Džeksonui „liko gyventi šešis mėnesius“. Tą pačią dieną oficialus Maiklo atstovas, dr. Tomė Tomė, mano pranešimą pavadino „visišku farsu“. Jis užtikrino žiniasklaidą, kad dainininkas „jaučiasi normaliai“. Dauguma žurnalistų pasikliovė jo žodžiu, tad burbulas sprogo. Po šešių mėnesių ir vienos dienos Džeksonas gulėjo negyvas.

Į Maiklo Džeksono istoriją iš tiesų įsivėliau dar prieš ketverius metus – 2005-ųjų birželio 13 d. Kai CNN ka-

ian halperin

nalu pasklido naujienos apie tai, jog prisiekusieji priėmė sprendimą Džeksono byloje dėl vaikų tvirkinimo, žinojau, kad Amerikos teisės istorijoje turėjo atsitikti kažkas naujo. Prisimenu, galvojau, kad galiausiai įsigalės teisingumas. Mačiau, kad tai nebus dar viena O. J. Simpsono* parodija, kai dvylikos neišsilavinusių, netinkamų prisiekusiųjų grupelė staiga tapo aukštos klasės teisine komanda, padėjusia įžymybei išsisukti nuo kaltinimo dėl žmogžudystės išmetant rasistinę kortą. Šiuo atveju tose vietose sėdėjo daugiausia baltųjų, vidurinės klasės, išsilavinusių piliečių (aštuonios moterys ir keturi vyrai), kurie atrodė pakankamai protingi, jog galėtų pasverti įrodymus ir priimti tinkamą sprendimą: kaltas ar ne. Teismo proceso nesekiau labai atidžiai, tačiau iš nuotrupų televizijoje ir laikraščiuose man susidarė aiškus įspūdis, jog Džeksonas buvo kaltas dėl keleto itin šlykščių darbelių. Iš prisiekusiųjų nesitikėjau nieko kito, tik verdikto, skelbiančio žvaigždę kaltą dėl pačių rimčiausių Džeksonui kada nors mestų kaltinimų. Ypač dėl trylikamečio vėžiu sergančio berniuko tvirkinimo, jį prieš metus buvo pri ėmęs po savuoju sparneliu. * Orentalas Džeimsas Simpsonas (Orenthal James Simpson) yra amerikietiškojo futbolo žvaigždė, kuris buvo apkaltintas žmonos ir jos meilužio nužudymu, tačiau prisiekusiųjų išteisintas, kaip manoma, dėl savo vardo ir apeliacijų į rasinę diskriminaciją.

Be kaukės

Ekrane pasirodė žinutė, jog nuosprendis bus paskelbtas atvirame teisme, 16 val. 45 min. Šį atvejį kruopščiai sekę komentatoriai nesiėmė rizikuoti bandydami atspėti bylos baigtį. Maniau, jie tiesiog stengėsi atrodyti objektyvūs prieš kameras. Jiems tikriausiai taip pat netrūko akivaizdžių bylos nagrinėjimo eigoje išlindusių įrodymų dėl Džeksono kaltės. Galų gale, ar visa berniuko šeima nebuvo nusikaltimo liudininkė? Ar stiuardesė nematė, kaip jis primygtinai siūlė berniukui alkoholį lėktuve? Ar Neverlando darbuotojai neliudijo apie įtartinus kvailiojimus, kurie piršo tik vieną įmanomą išvadą? O kaipgi tie gandai, kad Džeksonas anksčiau priekabiavo prie berniuko ir dėl to, manoma, siūlė nemažai milijonų dolerių už tai, kad šis atvejis nepakliūtų į teismą. Jo kritikai gan įtikinamai tvirtino, kad dūmų neatsiranda be ugnies. O svarbiausia – argi ne pats Džeksonas pripažino leidęs berniukui miegoti savo lovoje? Būtent pastarasis įrodymas mane galutinai įtikino. Visi bausmę užtraukiantys įrodymai atrodė pakankamai svarūs, kad išsiųstų Džeksoną ilgam į tokią vietelę, kur už vaikų tvirkinimą naujieji kambario draugai tikrai nesurengtų malonaus sutikimo vakarėlio. Laukiantys lemtingos tiesos akimirkos, už teismo salės durų susirinkę Džeksono gerbėjai ir priešai priminė cirką. Jie varžėsi dėl šimtų televizijų komandų iš viso pasaulio

ian halperin

dėmesio, kurie čia sugužėjo užfiksuoti vieno žymiausių viso amžiaus teismų baigties. Didelis būrys ištikimųjų gerbėjų šaukė: „MJ nekaltas. MJ nekaltas!“, o ne menkesnės vaikų teisių gynėjų pajėgos kitoje gatvės pusėje savo ruožtu atsakė: „Iščirškinti jį. Iščirškinti jį!“ Ginčai pasiekė kulminaciją, triukšmas tapo kurtinantis, kai atvyko automobilių kortežas. Atsidarė juodo visureigio durys, apsaugininkų falanga apstojo iš jo išlipusį niekuo neišsiskiriantį, normaliai atrodantį Maiklą Džeksoną. Šis vilkėjo juodą kostiumą ir kaklaraištį. Tai nė iš tolo neprilygo tam kartui, kai 20 minučių pavėlavęs į teismo salę jis įsiveržė su pižama. Apžvalgininkai pastebėjo, kad apygardos prokuroras Tomas Snedonas (Tom Sneddon) eidamas į salę atrodė labai savimi pasitikintis, netgi pasipūtęs. Dėl to nekilo abejonių, kad kaltinamasis turėtų būti nuteistas. Šis prokuroras paaukojo daugiau nei dešimt metų, kad Džeksonas gautų tai, ko nusipelnęs už baisius nusikaltimus. Jo nuomone, dainininkas išsisuko, kai 1994-aisiais užglaistė pirmojo berniuko ieškinį. Inspektorius Džavertas ( Javert) surinko liudininkus ir laukė aukos; jis žinojo, kad berniukas ilgai kentė, nekeldamas oficialių kaltinimų. Inspektorius daugiau nei dešimt metų rinko įkalčius. Taigi, aš, kaip ir visas pasaulis, laukiau vienintelio nuosprendžio: kaltas. Žodžio, kuris galiausiai išvaikytų tą dvoką iš Amerikos teisingumo sistemos, kuris čia tvyrojo nuo

Be kaukės

tada, kai O. J. Simpsoną, šaltakraujį žudiką, prisiekusieji pripažino visiškai nekaltu. Laikas, kai turėjome išgirsti nuosprendį – 16 val. 45 min. – atėjo ir praėjo. – Manau, jį nuteis, – užsitęsus laukimui spėjo vienas analitikas, kadangi prisiekusieji svarstė per ilgai, kad būtų galima tikėtis išteisinimo. Teisėjas uždraudė filmuoti teismo salėje, tačiau neprieštaravo tiesioginei garso transliacijai, kad visi galėtų išgirsti verdiktą tuo pačiu metu kaip ir kaltinamasis; nepalankaus nuosprendžio atveju jam grėsė dvidešimt metų kalėjimo. Reporteriai iš teismo salės mums pranešė, jog nuosprendis jau paduotas teisėjui ir kad du iš prisiekusiųjų spokso į jį, o ne į Džeksoną. – Kai prisiekusieji spokso į teisėją, nereikia laukti žodžio nekaltas, – paskelbia daug matęs apžvalgininkas. – Jie nenori žiūrėti į akis tam, kurį ką tik pasmerkė kalėti. Galiausiai visi tauškaliai nutyla, ir prasideda garso transliacija. – Ieškovas, Kalifornijos žmonės, prieš Maiklą Džeksoną, atsakovą. Bylos numeris 1133603. Nuosprendis dėl pirmojo kaltinimo. Mes, prisiekusieji, pripažįstame kaltinamąjį nekaltu dėl pirmojo kaltinimo konspiracija. <...> Nuosprendis dėl antrojo kaltinimo. Mes, prisiekusieji, pripažįstame kaltinamąjį nekaltu dėl antrojo kaltinimo nepadoriais veiksmais su nepilnamečiu.

ian halperin

Po nuosprendžio dėl antrojo kaltinimo paskelbimo daugiau beveik nieko nesiklausiau, kaip ir pralinksmėjusių gerbėjų minia lauke; pastarieji suvokė, ką reiškė pirmininko išsakyti verdiktai. Byla subyrėjo tarsi kortų namelis. Kaltintojai nesugebėjo Džeksono patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl nei vieno kaltinimo. Jis buvo laisvas. Likau priblokštas.

Turiu mažą vaiką. Pats būdamas tėvas jaučiau, tarsi seksualinis grobuonis būtų išvengęs Temidės bausmės. Kadangi itin atidžiai nesekiau bylos eigos, pamaniau, kad patys garsiausi Džeksono samdyti advokatai tiesiog pergudravo valstybės tarnautojus, atsakingus už žvaigždės kaltinimą. Jis labai lengvai išsisuko. Tuo metu nusprendžiau, kad kokiu nors būdu vis tiek sugebėsiu įvykdyti teisingumą Maiklui Džeksonui už tuos liguistus veiksmus. Kaip tik tuo metu buvau pradėjęs savo kaip dokumentinių filmų kūrėjo karjerą. Mano nuomone, tai buvo stipriausias mano ginklas norint užbaigti tą darbą, kurį pradėjo Martinas Baširas (Martin Bashir), britų filmų kūrėjas: jo kurtas filmas Gyvenimas su Maiklu Džeksonu (Living with Michael Jackson) sustiprino Džeksono kaltintojų nusiteikimą. Turėdamas keliasdešimt metų tiriančiojo žurnalisto patirties, ketinau iššniukštinėti ir pateikti visuomenei tuos įrodymus, kurių prisiekusieji niekada neregėjo. Tokių,

Be kaukės

mano manymu, tikrai netrūko. Iš tikrųjų ketinau pradėti jį iš naujo persekioti su filmavimo kameromis, tačiau be tų senovinių įrodymų rinkimo taisyklių, kuriomis naudojosi Tomas Snedonas ir Marsija Klark (Marcia Clark); paprastai jos gelbsti turtingus ir įtakingus žmones. Buvau visiškai neobjektyvus kaip tikras prokuroras. Tačiau tai nereiškė, kad negalėjau blaiviai vertinti faktų. Neapdairiu karščiavimusi nepasieksi nieko, nebent susiterši savo reputaciją. Mano tikslas buvo rasti iškalbingų faktų. Dar prieš užkliūdamas už Maiklo Džeksono bylos, žvaigždžių ir teisingumo srityje jau galėjau vadintis veteranu. Tiesą pasakius, prieš dešimtmetį kapsčiausi kitoje pagarsėjusioje muzikos pasaulio garsenybės byloje, po kurios mano žurnalisto reputacija tapo ryškesnė (nepaisant to, ar tai išėjo į gera, ar į bloga). 1994-aisiais su grupe State of Emergency gastroliavome Sietle, Vašingtono valstijoje, kur prieš kelis mėnesius Kurtas Kobainas (Kurt Cobain) neva nusižudė. Per šią viešnagę sutikau nemažai Kobainą pažinojusių žmonių, tarp kurių buvo ir heroino tiekėjas, ir geriausias draugas, kuris papasakojo, jog viskas buvo kiek kitaip, nei visiems skelbta. Šie žmonės buvo įsitikinę, kad roko žvaigždė iš tikrųjų ne nusižudė, o buvo nužudyta. Kol nesužinojau apie Tomą Grantą (Tom Grant), žinomą privatų Beverli Hilso detektyvą, kurį pasamdė Kobaino žmona, maniau, kad visa tai – tipiška sąmokslo teorija. Jį pasamdė Kortnę Lav (Courtney Love), kad rastų iš re-

ian halperin

abilitacijos centro Los Andžele pabėgusį Kobainą; netrukus pastarasis buvo rastas negyvas kambaryje virš garažo. Los Andželo šerifo padėjėjas dirbo ištisus mėnesius po tariamos savižudybės, kol staiga sustojo ir viešai apkaltino ją vyro nužudymu. Grįžęs į Kanadą su kolega parengiau straipsnį apie šį atvejį žurnalui. Po to sulaukiau pasiūlymo rašyti knygą, kuri galiausiai buvo išleista 1998-aisiais ir pavadinta Kas nužudė Kurtą Kobainą? (Who Killed Kurt Cobain?). Knygoje giliai žvelgiama į įvykio faktus, patvirtinančius ir paneigiančius žmogžudystę, bei pristatomi itin svarūs, išsamūs įrodymai. Atskleidžiama, jog ant ginklo, kuriuo Kobainas neva nusišovė, nerasta jokių pirštų atspaudų. Pasakojama, kad jo kraujyje aptikta triguba mirtina heroino dozė, kuri turėjo palikti mirštantįjį be sąmonės; vargu ar jis būtų sugebėjęs tvarkingai susidėti heroino „vaistinėlę“, pasiimti pistoletą ir nuspausti gaiduką. Pateikiama įrodymų, jog tuo metu Kurtas ir Kortnė buvo sudėtingo skyrybų proceso viduryje. Kobainas prašė advokato, kad šis išbrauktų žmoną iš naujo testamento, kurio iki mirties dar nebuvo spėjęs pasirašyti. Pora buvo sudariusi vedybinę sutartį: po skyrybų Kortnė būtų praktiškai nieko negavusi. Tačiau ji paveldėjo turtą, kurio vertė prilygo šimtams milijonų dolerių už būsimas įplaukas iš autorinių teisių. Kalbėjomės su Eldonu Houku (Eldon Hoke), buvusiu Kortnės draugu. Jis prisipažino, kad prieš kelis mėnesius

Be kaukės

moteris siūlė 100 000 dolerių už tai, kad ištaškytų jos vyrui smegenis ir padarytų taip, kad viskas atrodytų kaip savižudybė. Vyriškis atsisakė pasiūlymo. Jis išlaikė bandymą melo detektoriumi geriausioje pasaulyje tyrimų poligrafu laboratorijoje. Praėjus savaitei nuo to, kai viską išklojo BBC televizijos eteryje, jis rastas negyvas. Gavome poros dukrai skirtą garso įrašą iš Kortnės advokato ir krikštamotės. Ji sakė tikinti, kad Kurtas buvo nužudytas, o vadinamasis priešmirtinis laiškas – padirbtas. Visgi, nepaisydami neabejotinų įrodymų gausos, taip pat iškėlėme daugybę bylą apipynusių sąmokslo teorijų, pateikėme išteisinančių įrodymų, o išvadose pripažinome, jog neradome jokio ginklo, kuris neabejotinai sietų Kortnę Lav su jos vyro mirtimi. Vienas labiausiai Amerikoje pripažintų žurnalų, The New Yorker, gyrė knygą už objektyvumą ir apibūdino ją kaip „protingą sensacingos medžiagos pristatymą“. Dėl to, nusprendęs imtis Maiklo Džeksono bylos savo filme, jaučiausi sugebąs būti kuo objektyvesnis ir tinkamai ištirti įrodymus, bylojančius už arba prieš jo kaltę. Visgi tikėjausi, kad peržiūrėję filmą žmonės priims kitokį nuosprendį negu prisiekusieji teisme. Kol nepradėjau tirti įrodymų.

Kitus trejus metus buvau priverstas laviruoti tarp keleto kitų projektų, tarp kurių buvo jau pradėti knyga ir

ian halperin

dar vienas dokumentinis filmas, kad galėčiau skirti laiko filmui apie Maiklą Džeksoną. Pasamdžiau tyrėjų komandą, kad šie atkapstytų liudininkus. Aukojau didelę dalį laisvalaikio, kad atlikčiau savo misiją: įvykdyti teisingumą Džeksonui. Tuo pačiu metu dar pradėjau rašyti internetinį dienoraštį, kuris susilaukė nemažai dėmesio dėl vis šmėkštelėdavusių pikantiškų detalių iš mano rastos medžiagos apie Džeksoną. Didžioji dalis to, ką man pavyko rasti, tikrai neatskleidė žvaigždės gerosios pusės. Ypač kalbant apie tą periodą nuo pirmųjų kaltinimų vaikų tvirkinimu 1993-iaisiais iki 2005-ųjų teismo proceso, kai persekiojamos garsenybės elgesys pasirodė net keistesnis ir keliantis daugiau nerimo, negu visi tikėjosi. Kai kuriais atvejais jis buvo gerąja prasme baisus. Tačiau rasti įkalčių dėl tvirkinimo buvo sudėtingiau negu tikėjausi. Tiesą sakant, kuo giliau kapsčiausi, tuo labiau blėso mano įsitikinimas. Kartais netgi kildavo minčių, jog pats Džeksonas buvo auka. Dėl smulkiausių įrodymų kilo daug įtarimų. Buvau įsitikinęs, jog tereikėjo šiek tiek laiko, kol rasiu nenuginčijamų įrodymų, kurių man trūko. Tuo metu ir toliau dažnai lindau į garsenybių gyvenimus kaip žurnalistas. Tam savo įtakos turėjo ir mano internetinis dienoraštis, ir dokumentiniai filmai, kur įsikūnijau į aktorių, atskleidžiantį Holivudo ir Scientologijos paslaptis. Susidūriau ir palaikiau ryšius su kai kuriais garsiais pra-

Be kaukės

mogų pasaulio žurnalistais. Daugelis jų jau daugybę metų dangstė Maiklą Džeksoną. Iš dažnų diskusijų susidariau įspūdį, jog dauguma jų tvirtai tikėjo, kad jis buvo pedofilas. Kaskart, kai prisipažindavau, jog nepakanka įrodymų pagrįsti jo kaltę, jie paprastai atsisukdavo ir nužvelgdavo mane kaip naivų prasčioką. – Jei skelbsi savo filme, kad jis nėra vaikų tvirkintojas, tapsi pajuokos objektu, – pasakė vienas žymus laidų vedėjas. – Jis yra liguistas pedofilas. Visi tai žino. Kitas įspėjo, kad nesileisčiau Maiklo „išnaudojamas“. – Neprarask garbės dėl to, ką darė jis. Spėjau, kad tas jų įsitikinimas paremtas šaltiniais, kuriuos jie narstė daugelį metų, arba įrodymais, kurių buvo nevalia paskelbti viešai. Užsivedžiau. Tie žmonės jau buvo padarę juodą darbą. Žinoma, jie visi turėtų su džiaugsmu leisti man pristatyti įrodymus. Tačiau vis dažniau jie tapdavo vis nekonkretesni ir neryžtingesni, kai paprašydavau įrodymų ar patikimų šaltinių. – Pasiskaityk bylos medžiagą, – pasiūlė vienas. – Ten viskas parašyta. O tada, kai nesilioviau bandęs užrašyti šią istoriją, netyčia pats tapau jos dalimi. Tyrimo metu naršiau po gan įspūdingą įkalčių puokštę, nors nė vienas jų neatrodė toks svarus, kokio ieškojau. Kai kuriuos surinkau iš buvusių susierzinusių darbuotojų, tad teko atsižvelgti į tai, kad jų žodžiai buvo gerokai pa-

ian halperin

sūdyti; taip pat iš draugų ar tų, su kuriais žvaigždė leidžia laisvalaikį; iš tų, kurie jam tebedirbo. Sužinojau tokį faktą, kad viena mergina, su kuria kažkada susitikinėjau, taip pat buvo viena patikimiausių Džeksono darbuotojų ir matė jį kasdien. Galiausiai ją atleido, kai ji pasisakė, jog mane pažįsta. Mano internetinis dienoraštis, ianundercover.com, bu vo tarp greičiausiai augančių dienoraščių apie garsenybes visose Jungtinėse Valstijose; juo susidomėjo daugybė ištikimų gerbėjų, pramogų pasaulio žurnalistų ir kitų dienoraščių rašytojų. Tarp jų buvo ir Perezas Hiltonas (Perez Hilton). Kai atskleisdavau ką nors apie Maiklą Džeksoną, sulaukdavau žinių iš šaltinių, siūlančių naujos informacijos apie atsiskyrėlį keistuolį. Kartais ja buvo verta abejoti, kartais atrodė išties patikimai. Pasaulis pakvaišo, kai 2008-aisiais savo dienoraštyje pasidalijau intriguojančia medicinine informacija, kurią sutikrinau su dviem šaltiniais. Atskleidžiau, jog Džeksonas sirgo tam tikra mirtina genų liga, kad žvaigždė vos sugebėjo vaikščioti. Per kelias valandas paparacai įsikūrė aplink mano butą Manhetene. Ši žinia pasklido dar labiau, kai vienas britų laikraštis pridėjo daugiau smulkmenų apie jo fizinę būklę. Laikraščio redakcija patvirtino mano žodžius ir išspausdino nuotraukų, kuriose Maiklas Džeksonas užfiksuotas invalido vežimėlyje, dėvintis apsauginę pooperacinę kaukę.

Be kaukės

Kitą dieną su manimi susisiekė viena svarbiausių veikėjų Maiklo Džeksono sagoje, Court TV diktorė Dajana Daimond (Diane Dimond) – moteris, kurią tikriausiai reiktų laikyti labiausiai atsakinga už Džeksono, kaip serijinio nepilnamečių berniukų tvirkintojo, įvaizdį. Ji davė man patarimą: – Nesileisk manipuliuojamas Maiklo. Jai pasirodė, kad būtent Džeksonas pakišo man žinią apie prastą sveikatą, taip bandydamas susilaukti užuojautos. Tas įspėjimas priminė man apie tai, ką sakė vienas Džeksono pažįstamų, kuris, kad ir kaip būtų keista, taip pat buvo vienas aršiausių jo gynėjų. – Kaskart, norėdamas dėl ko nors pameluoti, jis mums paaiškina, kad turime pudruoti žiniasklaidai smegenis, – pasakojo vienas ilgametis draugas. Jis paaiškino, kad Maiklą Džeksoną buvo apsėdęs Bilio Flino (Billy Flynn) personažas iš miuziklo „Čikaga“, kuris užpatentavo šį posakį, stengdamasis apakinti kitus. Gal aš leidausi, kad Džeksonas pudruotų man smegenis? Daimond prasitarė, kad norėdamas tikros tiesos apie popkaralių, pirmiausia turėjau nueiti pas Džordaną Čand lerį ( Jordan Chandler). Taip ir padariau.