Pagal Lewis Carroll knygas Atpasakojo Eva Mason Iliustravo dan Andreasen Iš anglų kalbos vertė Ieva rekutė
Alisa Stebuklų šalyje 1 SKYRIUS
Kelionė Triušio urvu
Alisa su seserimi sėdėjo ant upės kranto ir mirė iš
nuobodulio. Visai neturėjo ko veikti. Kaip tik svars tė, ar vertėtų atsikelti ir prisiskinti saulučių vainikui pinti, kai staiga išvydo triušį su liemene. – Jergutėliau! Susivėlinsiu! – suriko Baltasis Triušis. Alisos visiškai nestebino, kad Triušis kalbėjosi su savimi. Tačiau kai šis iš kišenės išsitraukė laikrodį, jai tai pasirodė keista. Kurgi matyta, kad triušis turėtų laikrodį, juo labiau kišenę jam laikyti. 5
Alisa stebuklų šalyje
Alisa degė smalsumu. Sesuo nespėjo nė mirkte lėti, kai ji striktėlėjo ir nurūko paskui Baltąjį Triušį. Šis liuoktelėjo į didžiulį urvą, o ji – paskui jį. Ir ėmė kristi žemyn. Vis žemyn. Taip jai krintant nebeliko nieko kito, tik kalbėtis su savimi: – Dina manęs šįvakar pasiges, – tarė ji. Dina buvo Alisos katė. – Brangioji Dina, kaip norėčiau, kad būtum čia, su manimi! Tik bijau, kad pelių ore nėra. Bet gal tau pavyktų pagauti šikšnosparnį. Juk šikšnosparniai visai kaip pelės. Tik įdomu, ar katės ėda šikšnos parnius. Alisa ėmė snausti. Rodos, krinta jau visą amži nybę. Ji murmėjo: – Ar katės ėda šikšnosparnius? O kartkartėmis: – Ar šikšnosparniai ėda kates? Atsakymo nežinojo nė į vieną šių klausimų, todėl nebuvo jokio skirtumo, kaip juos uždavė. 6
Kelionė triušio urvu
Staiga... bumbt! Nusileido ant sausų lapų krūvos. Kelionė žemyn baigėsi. Alisa nusileido be jokio skausmo. Priekyje išvydo ilgu koridoriumi skubantį Baltąjį Triušį. Pasileido bėgti paskui, tačiau čia pat, už kampo, pametė jį iš akių. Ją supo daugybė durų, tačiau visos jos buvo užra kintos. Alisa be galo nuliūdo. Nukeliavo šitokį kelią, o Triušis ėmė ir paspruko. O blogiausia – negalėjo nei grįžti atgal, nei keliauti toliau. Netrukus pastebėjo nedidelį stiklinį staliuką. O ant jo – itin mažą auksinį raktelį. Apsigręžusi išvydo mažytes dureles, kurių anksčiau nebuvo. Durelės buvo vos keturiasdešimties centimetrų aukščio. Laimei, itin mažu rakteliu kaipmat jas atrakino. Už durų slypėjo maždaug žiurkės urvo dydžio praėjimas. Atsiklaupusi Alisa žvilgtelėjo vidun ir išvydo neregėto grožio sodą. Siektelėjo įvairia spalvių gėlių, tačiau pro siaurutį durų plyšį netilpo net galva. 7
Alisa stebuklų šalyje
Visos pastangos nuėjo perniek. Grįžusi prie stalelio, Alisa padėjo raktą atgal į vietą. Šįkart ant stalelio stovėjo nedidelis stiklinis buteliukas. Ji buvo tikra, kad anksčiau jo ten nebuvo. Ant buteliuko buvo užrašyta: IŠ GERK MANE. Alisa nebuvo tokia kvaila, kad vos tik per skaičiusi užrašą pultų iš jo gerti. Jai iš karto toptelėjo, kad pirmiausia reikia įsitikinti, jog niekur nėra užrašyta NUODAI. Neradusi užrašo NUODAI, nuspręndė, kad gali nesibaimindama gurkštelėti iš buteliuko. Kaip tarė, taip padarė. – Koks keistas jausmas! – sušuko Alisa. Iš tikrųjų keista. Alisa ėmė trauktis. Aki mirksniu jos ūgis tesiekė dvidešimt centimetrų. Dabar ji galėjo pakliūti į sodą! Vargšė Alisa. Nuėjusi prie durelių, rado jas vėl užrakintas. O sugrįžusi prie stalelio rakto suprato esanti per maža jį pasiekti. 8
Kelionė triušio urvu
Atsisėdusi ant grindų ėmė raudoti. – Nėra jokio reikalo verkti! – subarė save Alisa. Ji neretai kalbėdavosi su savimi tarsi su kitu asmeniu. Tačiau dabar apsimetinėti dviem asminimis – tikras laiko gaišimas, pamanė sau Alisa. Aš tokia maža, kad vos galiu vadintis žmogumi! Ir kaip tik tuo metu po stalu pastebėjo nedi delę stiklinę dėžutę. Dėžutėje buvo pyragaitis. Ant jo viršaus razinomis buvo išraityta: SUVAL GYK MANE. – Imsiu ir suvalgysiu jį! – tarė Alisa. – Jeigu nuo jo pradėsiu augti, pasieksiu raktą. Jeigu dar labiau susitrauksiu, galėsiu pralįsti pro plyšį grindyse. Bet kuriuo atveju pakliūsiu į sodą! Alisa atsikando mažytį kąsnelį. – Kuris iš būdų? – paklausė savęs ir buvo gerokai nustebusi, kad jos ūgis vis dar nekito. Suvalgius pyrago dažniausiai nieko neatsitin ka, tačiau Alisa buvo pernelyg pripratusi prie 9
Alisa stebuklų šalyje
įvairiausių keistenybių. Rodos, žūtbūt turi kažkas įvykti. Taigi nieko nelaukusi atsikando dar kąsnelį. Ne trukus pyrago visai nebeliko.
2 SKYRIUS
Ašarų liūnas
–
Vis keistyn, keistyn! – tarė Alisa. Ji tįso vis
arčiau lubų.
– Sudie, kojos! – dar tarstelėjo. Beveik jų nebe matė. – Ak, mano vargšės kojytės. Kas apaus jus ba teliais ir kojinėmis? Alisa nepaliaujamai augo. Ji svarstė, kaip jai pa vyks įsigyti naujus batus kojoms, kurių nebepasiekė. Galiausiai nusprendė, kad kojos yra tokiame tolyje, jog vienintelė išeitis – siųsti batus paštu. Sulig šia 11
Alisa stebuklų šalyje
mintimi galva bakstelėjo į lubas. Jos ūgis siekė kone tris metrus. Nieko nelaukusi čiupo už raktelio ir nuskubėjo prie durų į sodelį. Vargšė Alisa! Būdama tikra milžinė, ji niekaip negalėjo pro jas tilpti. Jai neliko nieko kita, tik at sigulus ant grindų, primerkus vieną akį žvilgtelėti į vidų. Be abejo, ji vėl ėmė raudoti. – Gėdykis! – subarė save. – Tokia didelė, o raudi kaip kūdikis! Tačiau tai nepadėjo. Ji vis raudojo, o ašaros lie josi upeliais. Netrukus jomis užliejo grindis. Ašarų upelis tekėjo koridoriumi ir buvo kone dešimties centimetrų gylio. Staiga pasigirdo žingsniai. Baltojo Triušio žings niai. Šis buvo visas išsipustęs: vilkėjo praštmatniu kostiumu, rankoje laikė baltas pirštinaites ir vė duoklę. Skubėdamas koridoriumi murmėjo sau po nosimi: – Ak, Kunigaikštienė! Jeigu vėluosiu, ji pasius... – Malonėkite, sere... – šūktelėjo jam Alisa. 12
Alisa stebuklų šalyje
Išgirdęs jos balsą Triušis krūptelėjo. Tiesą sakant, nejuokais išsigandęs sviedė vėduoklę su pirštinėmis ir nukūrė tolyn. Alisa pakėlė išmestas pirštines ir vėduoklę. Kori doriuje buvo karšta it pirtyje. Taigi ji ėmė vėduotis vėduokle ir tuo pat metu kalbėtis su savimi: – Ši diena kupina keistenybių! Įdomu, ar aš per naktį pasikeičiau? Pagalvokime. Ar atsikėlusi rytą buvau tokia pati? Atrodo, pamenu, jog jaučiausi kaip nesava. Bet jeigu aš nesu aš, tada kyla klausimas, kas aš esu? Tai bent galvosūkis! Ėmė prisiminti visus pažįstamus vaikus. Ji nega lėjo būti Ada, nes jos plaukai garbanoti. Ji negalėjo būti Mabelė, nes ši beveik nieko neišmanė, o Alisa išmanė daugelį dalykų. – Be to, – tarė Alisa, – ji yra ji, o aš esu aš. Ak, kokia painiava! Reikia patikrinti, ar išmanau tiek pat dalykų, kiek išmaniau anksčiau. Taigi keturikart penki lygu dvylikai. O keturikart šeši lygu trylikai. O keturikart septyni yra... ak, jergutėliau! Taip niekad 14
Ašarų liūnas
neprieisiu dvidešimties. Pamėginkime geografiją. Londonas yra Paryžiaus sostinė. O Paryžius yra Ro mos sostinė... Ne, netiesa! Greičiausiai aš Mabelė! Pamėgino deklamuoti mintinai išmoktas eiles, bet jos balsas buvo kimus ir nuskambėjo gan keistai. O žodžiai – jie visiškai susipainiojo. Alisos akys vėl ėmė plūsti ašaromis. – Jeigu aš esu Mabelė, niekada iš čia neištrūk siu! – tarė ji. Vos ištarusi šiuos žodžius, ji pastebėjo mūvinti vieną iš Triušio pirštinių. Tikriausiai nejučia užsi movė ją kalbėdama. – Kaip man tai pavyko? – nusistebėjo ji. Pirštinė buvo pernelyg maža. – Tikriausiai vėl ėmiau mažėti! Sugrįžusi atgal prie stalelio Alisa numanė, kad ji buvo maždaug šešiasdešimties centimetrų ūgio. Ji nesiliovė mažėjusi. Jai dingtelėjo, kad viso to kaltininkė – vėduoklė, kuria vėduodamasi vadavosi nuo karščio. Nieko nelaukusi Alisa sviedė vėduok 15
Alisa stebuklų šalyje
lę šalin – pačiu laiku, antraip būtų paprasčiausiai išnykusi. – Išsigelbėjau vos per plauką! – tarė Alisa. Suvokusi, kad niekur nedingo, kur kas lengviau atsikvėpė. Nuskubėjo prie durų į sodą, tačiau šios vėl buvo užrakintos. O raktelis nuo jų vėl atsirado ant stalelio. Blogiau ir būti negali, pamanė sau Alisa. Dar niekada nebuvau tokio mažo ūgio, niekada! Staiga ji paslydo ir tekštelėjo į vandenį. Sūrus vanduo siekė smakrą. Iš pradžių ji pamanė įkritusi į jūrą, tačiau netrukus suprato, kad murkdosi savo pačios ašarų liūne, kurias išverkė būdama trijų metrų ūgio. Alisa blaškėsi vandenyje ieškodama kelio atgal. – Būsiu nubausta už nuolatines raudas, – tarė ji. – Nuskęsiu savo pačios ašarų liūne! Netoliese kažkas tekštelėjo. Iš pirmo žvilgsnio jai pasirodė, kad tai jūrų vėplys ar begemotas. Tačiau netrukus suprato, kad ten – tik pelė. 16
Ašarų liūnas
Jai įkritus į triušio urvą dėjosi patys keisčiausi dalykai, todėl ji visai nenustebtų, jeigu pelė mokėtų kalbėti. Tad ėmė ir užkalbino ją. – Ei, Pele, – pašaukė ji. Ji pamanė, kad toks kreipinys pelei šaukti yra visiškai priimtinas. – Ei, Pele, ar žinote, kaip iš čia išplaukti? Pelė įsistebeilijo į ją, bet nieko neatsakė. Tikriausi ji nesupranta žmonių kalbos, pamanė Alisa. Gal ši pelė prancūzė! Taigi ji sušuko: – Où est ma chatte? Toks buvo pirmasis sakinys jos prancūzų kalbos vadovėlyje. Tačiau kai prisiminė, kad tai reiškia „kur mano katė?“, buvo per vėlu. Išsigandusi Pelė liuoktelėjo iš vandens. – Atsiprašau! – šūktelėjo Alisa. – Pamiršau, kad jūs nemėgstate kačių. – Nemėgstu kačių! – spiegiamu balsu tarė Pelė – O tu mano vietoje mėgtum kates? 17
Alisa stebuklų šalyje
– Galbūt ne, – atsakė Alisa. – Prašau, nepykite. Norėčiau jus supažindinti su mūsų kate Dina. Ma nau, jog vos ją išvydusi pamiltumėte kates. Ji toks mielas ir romus padarėlis. Alisa plaukė ir be paliovos tauškėjo: – Ji nesiliauja murkusi. O jos kailis švelnut švelnutėlis. Ir kaip puikiai ji gaudo peles... Ak, at siprašau! Pelę šie žodžiai ne juokais įžeidė. – Jeigu jums nepatinka, daugiau apie Diną ne užsiminsime nė žodeliu. – Neužsiminsime – kurgi ne! – suriko Pelė. Ji drebėjo. – Tarsi aš norėčiau apie ją kalbėti. Katės... šlykš tūs padarai! Prašau apie jas daugiau nekalbėti! – Nekalbėsiu, – pažadėjo Alisa. Ji mėgino sugalvoti kitą temą pokalbiui. – O jums... patinka... šunys? Pelė ėmė plaukti šalin. –Ak! Aš ir vėl ją įžeidžiau, – apgailestavo Alisa. 18
Ašarų liūnas
Ji pašaukė pelę: – Pele, sugrįškite, prašau! Nebekalbėsime apie kates! Apie šunis taip pat! Pelė parplaukė atgal. Ji buvo visa išbalusi. – Suraskime krantą, – tarė ji. – Ir tada aš papa sakosiu, kodėl nekenčiu kačių bei šunų. Alisa buvo patenkinta tokiu susitarimu. Ašarų liūnas knibždėte knibždėjo į jį įkritusių gyvūnėlių. Ji pastebėjo įvairiausių rūšių gyvių, tarp kurių buvo ir paukštis Dodas bei beždžionėlė Loris. Visi kartu plaukė sausumos link.
įsigykite
knygą dabar