VISKAS ČIA YRA GERAI
UŽEINAM Į KULTŪROS SKYRIŲ
FANTASTIŠKI FAKTAI APIE VISŲ MŪSŲ ŠVENTĘ
BUVOME TRUPUTĮ NAIVŪS
IŠŠOKTI AUKŠČIAU BAMBOS VIENAS PRIEŠ VĖJĄ
NAKTINIAI KAUNO REKORDAI
Gegužė – kamšaties kalendoriuje mėnuo! Žinoma, tokios problemos – malonios. Jau nuo balandžio vidurio redakcijoje svarstome, kaip spėti į vienu metu vykstančius literatūros ir japonų kultūros festivalius, dėliojame išmaniausius muziejų nakties maršrutus ir spėliojame, kuriame Kauno gimtadienio taške susitiksime vėlyvą vakarą. Renginių organizatorius, matyt, iš tiesų įkvepia miesto Nemuno ir Neries glėbyje gimimas – nors jis ir nėra griežtai istorikų reglamentuotas.
Masiniai renginiai, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, ne kiekvieno skoniui. Kai kuriems didžiųjų švenčių visiškai pakanka kultūriniam apetitui patenkinti –keliskart per metus pasileidi plaukus, o visą kitą laiką ramiai sėdi namuose. Kiti gi ragauja palengva, tyrinėja miestą ir čia gimstančius reiškinius jei ne kasdien, tai kiekvieną savaitę.
Vienos tiesos čia nėra – tik įžvalga, kad didžiausias nuotykis visuomet slepiasi ten, kur mažiausiai tikiesi. Tad jei niekada nesate dalyvavę
Kauno gimtadienio šokiuose, šiemet – gera proga debiutuoti. Ir atvirkščiai – jei gegužė jums asocijuojasi tik su riterių kovomis prie Kauno pilies, šįkart siūlome užsukti į atokiau nuo įvykių epicentro bendrystę švenčiančią V. Putvinskio gatvę. Dėl vieno nebūtina aukoti kito – miestas kompaktiškas, net pėsčiomis viską spėsite.
O mes gegužę tyrinėjame, ką gi reiškia būti minioje, bet joje nepradingti. Patirti tai, kas įdomiausia, ir nepasitenkinti vidurkiu. Kaip, kokiose galvose ir kabinetuose, o gal kaip tik uždarius jų duris, gimsta didieji miesto renginiai? Kiek laiko maigoma išties gera idėja? Ar yra stebuklingų būdų jai sugalvoti? Kaip rasti balansą tarp to, kas iš tiesų teisinga, ir to, ką bando įpiršti aplinka? Nuo basakojų hipių Laisvės alėjoje iki protestų Katedros aikštėje, nuo krepšinio iki pasaulinių žvaigždžių, nuo kultūros skyriaus iki kavinės „Kultūra“, nuo kamerinių skaitymų iki tūkstantinių minių –visa yra kultūra.
Įsivaizduokite: gaunate užduotį suorganizuoti šventę. Publikos spektras – nuo kūdikio iki senjoro, vieni mėgsta popmuziką, kiti – tik klasikinę. Vieniems patinka ankstyva programa, kiti atvyks tik nusileidus saulei. Beje, dalyvių skaičius – apie 300 000. Su tokiomis ir panašiomis darbinėmis situacijomis susiduria Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyrius, derinantis įvairiausius miestiečių lūkesčius ir skonius. Beieškant informacijos apie skyriaus veiklą ir atsivertus 2023 metų jo koordinuotų ir kuruotų renginių sąrašą, apėmė nuostaba – sąraše puikavosi net 39 įvykiai. Šiais metais jų virš 50, o vienas didžiausių – jau gegužės mėnesį visus miestiečius ir svečius sukviesiantis 616-asis Kauno miesto gimtadienis. Be šios šventės, Kultūros skyriaus kolektyvas kiekvienais metais kviečia į valstybines šventes, minėjimus, muges, kultūros ir sporto renginius. Visgi renginių organizavimas – tik viena iš skyriaus funkcijų. Apie savo veiklą ir komandą žurnalui pasakojo Kultūros skyriaus vedėja Agnė Augonė. Ji išskyrė didžiausias minias pritraukusius renginius, supažindino su prižiūrimais objektais bei prasitarė, kad be kultūrinės veiklos neįsivaizduojamas ir kolektyvo laisvalaikis.
Pirmiausia noriu paprašyti, kad papasakotumėte apie skyriaus veiklą. Kokiais klausimais galima kreiptis į jūsų komandą?
Tai daugiafunkcis skyrius. Kaip pati kultūra – įvairi, plati, daug apimanti, taip ir Kultūros skyrius aprėpia daug sričių bei funkcijų. Neretai skyrius rengia ir įgyvendina bendras kultūros ir meno programas, dalyvauja rengiant ir įgyvendinant valstybines bei regionines kultūros plėtros programas, savivaldybės strateginius planus, planuoja lėšas, reikalingas programoms įgyvendinti, koordinuoja šių programų įgyvendinimą, taip pat vykdo savivaldybės biudžetinių kultūros įstaigų veiklos priežiūrą. Teikiame siūlymus ir dėl savivaldybės kultūros įstaigų steigimo, reorganizavimo ar likvidavimo. Labai smagu, kad tenka dalyvauti planuojant investicijų projektams įgyvendinti reikalingas lėšas ir įgyvendinant finansavimą gavusius investicijų projektus (keli pavyzdžiai: kino centras „Romuva“, Kauno kultūros centras, Kauno menininkų namai, Rotušė). Pasitelkdami programą „Iniciatyvos Kaunui“, rūpinamės mūsų miesto kultūros ir meno sklaida Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat inicijuojame ir koordinuojame švenčių, renginių organizavimą.
Vien 2023 metais buvote atsakingi už daugiau nei 30 renginių organizavimą ir
koordinavimą mieste, o šiais metais jų virš 50. Kaip matuojate renginių sėkmę? Visada stengiamės renginiuose taikyti naujoves, kviesti įvairius atlikėjus, kad programa atlieptų skirtingų visuomenės segmentų poreikius. Dažnai renginio sėkmę lemia ir oro sąlygos, kurioms, deja, įtakos neturime. Mums geriausias įvertinimas – žmonių kiekis renginiuose ir sukurtos geros emocijos.
Ar būna projektų, idėjų, kurių finansuoti ir organizuoti nepavyksta? Ar dažnai tenka diskutuoti apie tai savivaldybės ir skyriaus kontekste?
Nemeluosiu, tikrai būna. Neretai man atrodo vertas dėmesio vienas ar kitas projektas, bet jis nesulaukia bendro įvertinimo. Bet tie projektai, kurie sulaukia finansavimo, manęs nenuvilia ir verčia tik dar labiau stengtis. Smagu, kad mūsų komanda nebijo diskusijos, nebijome pasakyti savo nuomonės, o kiekviena kitokia nuomonė veda prie geriausių rezultatų.
Esate atsakingi ir už kultūrinius objektus?
Taip, vykdome kultūros įstaigų, kurių steigėja yra Kauno miesto savivaldybė ir kurių dalis įsikūrusios kultūros paveldo pastatuose, priežiūrą: kino centro „Romuva“, Kauno miesto muziejaus su visais padaliniais (Kauno pilis, Rotušė, Juozo Gruodžio namas, M. ir K.
Petrauskų namai, Tautinės muzikos skyrius senamiesčio pastatuose), Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos (su 21 padaliniu), Kauno miesto kamerinio teatro, Kauno kultūros centro (su Girstučio kultūros centru), šokio teatro „Aura“, Kauno miesto simfoninio orkestro (su styginių kvartetu), koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ (su muzikos ansambliu „Ainiai“, pučiamųjų orkestru „Ąžuolynas“, Kauno bigbendu), Kauno menininkų namų. Esame atsakingi, tiek už jų veiklos planavimą ir vykdymą, tiek už infrastruktūrą. Vykdant infrastruktūros priežiūrą, į pagalbą pasitelkiami kiti kompetentingi savivaldybės skyriai, specialistai.
Dalyvaujame ir naujų, restauruojamų, atnaujinamų miesto kultūros objektų planavime, projektavime, rūpinamės jų atidarymų, pristatymų renginiais. Džiaugiamės, kad projektuojant naujus objektus, planuojant senųjų restauravimą, atnaujinimą įsiklausoma į Kultūros skyriaus, kultūros lauko pastebėjimus, siūlymus, nes juk visose miesto viešose erdvėse, visuomeninės paskirties objektuose gali vykti kultūros renginiai, projektai ar kita miestiečius džiuginanti kultūrinė veikla. Šiais metais planuojame naujojo Mokslo ir inovacijų sklaidos centro „Mokslo sala“, atnaujintos ir transformuotos į šiuolaikinę muziejinę ekspoziciją Rotušės, Dainų slėnio atidarymo renginius.
Nuostatose nurodyta, kad vienas iš skyriaus uždavinių –savivaldybės teritorijoje sudaryti sąlygas kūrybinei ir meninei veiklai, skatinti kūrybinę ir meninę įvairovę, užtikrinti profesionaliojo meno sklaidą ir puoselėti etninę kultūrą bei vietos tradicijas. Kokias vietos tradicijas išskirtumėte?
Kaip vieną iš kūrybinės ir meninės veiklos skatinimo įrankių norėčiau paminėti jau keletą metų savivaldybės įgyvendinamą programą „Iniciatyvos Kaunui“. Programa kviečia nevyriausybines organizacijas ir bendruomenes prisidėti prie miesto problemų sprendimo. Šios programos metu miestas finansuoja ne organizacijas, bet projektus, kurie sprendžia aktualias problemas ir yra orientuoti į aiškius rezultatus.
Kasmet dalinai finansuojame apie pusšimtį įvairiausių kultūrinių projektų, nuo profesionalaus meno, ilgamečių tarptautinių projektų iki iniciatyvų, skatinančių etnokultūrą, tarpkultūrinį dialogą, tautinių bendrijų kultūros puoselėjimą ir įvairių tautų kultūrinio identiteto integraciją į miesto kultūrą.
Kovą Kaune vyko Frankofonijos dienos, esame suplanavę patrauklias Skandinavijos ir Čekijos dienų programas. Jau netrukus prasidės tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“, Pavasario mugė, jau tradicija tapusi Kiemų šventė ir daugelis kitų.
Aptarus itin plačią jūsų skyriaus veiklą, įdomu sužinoti ir apie komandą. Kokius žmones joje galime sutikti? Ar kartu leidžiatės į kultūrinius nuotykius?
Kultūros skyriaus komandą šiuo metu sudaro 8 darbuotojos. Kadangi tai bendraminčių kolegių kolektyvas, natūralu, kad mus sieja ne tik bendras darbas, bet ir laisvalaikis. Kiek leidžia laikas ir galimybės, stengiamės pabendrauti ir neformalioje aplinkoje, atrasti naujų idėjų keliaudamos ir pramogaudamos. Esame kultūros srities specialistės, todėl prioritetinės išvykos susijusios su kultūrine veikla, siekiant vertingų kultūrinių, socialinių įgūdžių, įdomių pažinčių bei naujų žinių. Ne kartą vykome į kitų miestų organizuojamus festivalius, muges, parodas, pažindinomės su kitų įstaigų veiklomis.
Knieti išgirsti daugiau ir apie jūsų pačios pomėgius. Kokias knygas skaitote, kokių renginių niekada nepraleidžiate? Skaitymas – vienas iš daugelio mano pomėgių. Deja, pastaruoju metu mažai turiu tam laiko, tačiau ant spintelės guli ne viena pradėta
knyga. Labiausiai man patinka asmenybės tobulinimo, psichologinės knygos, tačiau po jų norisi į rankas paimti ir lengvesnio turinio grožinį kūrinį. Dirbdama kultūros sektoriuje vėl atradau poeziją.
Mėgstu perversti žurnalą „Nemunas“, kuris lydi mane nuo vaikystės kaip mamos mėgtas skaitinys. Jau keleri metai esu leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ skaitytoja. Dirbant šį darbą tenka aplankyti ne vieną koncertą, tad nedrįsčiau išskirti nei vieno muzikos žanro. Neseniai teko lankytis legendinės grupės „Hiperbolė“ koncerte – paliko neišdildomą įspūdį. Jei galiu rinktis –kinas ar teatras, be konkurencijos nugali teatras.
Jeigu turite laisvo laiko pavaikščioti po Kauną, kokį maršrutą ar vietą renkatės aplankyti?
Visada pirmiausia renkuosi Panemunės šilą. Gal dėl to, kad nuo mažens su tėvais eidavome prie Nemuno maudytis, mokyklos metais ten reikėdavo bėgti krosą... Ši vieta man magiškai jauki, rami ir tuo pačiu gyva alsuojančiu miesto pulsu.
Pirmoji Lietuvos dainų šventė – Dainos diena. Tribūnoje – Juozas Naujalis. 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai
KOTRYNA LINGIENĖ
Šimtas! „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“.
Taip jautriai Kauno miesto muziejus pavadino urbanistinę parodą, kurią, išsidėsčiusią per keturias erdves, galėsime aplankyti nuo birželio 28 dienos. Paroda atidaroma jubiliejinės
Dainų dienos Kaune „Miškais kalnai žaliuoja“ išvakarėse.
Uch, atrodo, šiemet viskas turi prasmingus pavadinimus. Ir pati šimtametė Dainų šventė skelbia „Kad giria žaliuotų“, primindama, kad tai ne šūkis, o visų mūsų bendras tikslas.
Kad galėtume visa galva pasinerti į šimtmečio fiestą, svarbu gerai žinoti istoriją. Taigi kaunietiškųjų dainų švenčių įdomybes aptarėme su viską jau išnarsčiusiomis parodos autorėmis. Miko ir Kipro Petrauskų namuose, kurie – taip pat viena iš būsimos parodos stotelių, susėdome su jos kuratore ir projekto vadove dr. Aušra Strazdaite-Ziberkiene bei kokuratorėmis Irma Grigaityte ir Deimante Kondrotaite. Šiam tekstui pavyko iškristalizuoti fantastiškų faktų tuziną, o aplankę visas keturias stoteles neabejotinai jų žinosite ir daugiau.
Kodėl 1924 m.?
Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė (mažesnių vyko ir anksčiau) reiškė tautinės ambicijos išpildymą –latviai ir estai tokią tradiciją jau buvo pradėję, didžiavosi dideliu chorų skaičiumi. O kodėl būtent tais metais? Atsakymas užkoduotas šventės ženklelyje – jame iš ąžuolų vainiko suformuota šešiukė simbolizavo šešerius nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus. Taip pat buvo praėję lygiai 20 metų nuo spaudos draudimo panaikinimo. 1928-aisiais vykusi antroji šventė skirta nepriklausomybės dešimtmečiui, o 1930-aisiais – visas dėmesys Vytautui Didžiajam.
Kur dainuoti?
Naujų gatvių ruošiantis pirmajai dainų šventei Kaune nenutiesta – ir šiandien su šia tradicija siejamas Dainų slėnis tuomet dar nebuvo įrengtas. Apskritai šventei pasirengta per itin trumpą laiką – vos per pusmetį. Buvo diskutuojama – gal chorams burtis Aleksoto aerodrome? Gal Ąžuolyne? Visgi apsistota kitame Žaliakalnio gale. Šioje aikštėje, kuriai anuomet labiau tiko būti vadinama plyne, vykdavo Lietuvos kariuomenės ir įvairių organizacijų paradai, husarų pratybos, net sklandymo
treniruotės. Ji buvo vadinama Husarų aikšte, Paradų ir žaidimų aikšte, ir tik 1926 m. pakrikštyta Petro Vileišio vardu. Grįžtant prie pasiruošimo šventei, svarbu paminėti, kad, laukiant Kauną užplūsiančių choristų ir interesantų, miestiečių spaudoje buvo prašoma apsiravėti, pasišluoti, gėlėmis ir vėliavomis savo namelius ir sklypus pasipuošti.
Tvenkinių prakeiksmas
Pirmosios šventės fotografijose gerai matyti du tvenkiniai ir juos jungiantis tiltelis. Tai Juozas Naujalis sumanė juos iškasti dėl geresnės akustikos. Juokaujama, kad tai šie du dirbtiniai vandens telkiniai, nors apsodinti gražiais augalais, prišaukė jau pirmąją šventę pertraukusį ir niekaip nuo šios tradicijos neatstojantį lietų. Bet akustika, matyt, tikrai buvo nebloga. Ir dar pirmas tris visos Lietuvos šventes puošė stilizuoti mediniai bokštai – aliuzija į senovines pilis!
Atvyko ne visi
Jei Estijoje ir Latvijoje prieš šimtą metų susiburdavo keliolika tūkstančių choristų, mes smarkiai atsilikome – pirmojoje visos Lietuvos šventėje dainavo apie tris tūkstančius. Nemažą dalyvių dalį
sudarė bažnytiniai chorai, taip pat ateitininkų, šaulių, įvairių kitų organizacijų dainingos bendruomenės iš miestų miestelių visoje Lietuvoje. Specialiai suburtų chorų nebuvo – bent jau tokių duomenų nerasta. Tiesa, spaudoje buvo skelbiami raginimai registruotis, papildyti chorus naujais nariais, kurie „turėtų būti gerais balsais, kad neužimtų be reikalo vietos, kad mokėtų skaityti gaidas“. Taip pat –aiškiai tarti garsus ir nemušti koja ritmo! Vyko ir specialūs chorvedžių kursai, ir patikrinimai… Žinomas faktas, kad nors užsiregistravusių prieš pusmetį buvo 107 chorai, bet šventei išleistoje programoje liko tik 86. „Namų darbų nepadarė“, –juokiasi muziejininkės.
Mokėjo ir šventė visi
Netgi choristų buvo prašoma susimokėti 1 Lt dalyvio mokestį. Tai jau 3000, o dar apie 10 tūkst. smalsuolių pirko bilietus. Vietos buvo sėdimos ir stovimos. Žmonėms
patiko – vienas žurnalistas rašė, kad po jo langais naktį būrelis įsišventusiųjų dainavo „beveik pagal tą pačią programą, kuri buvo nustatyta Dainų dienai – net pabaigoj himną pagiedojo ir paskui vienas kitą laikydami, svyruodami, nudūlino toliau“. Aišku, tuo metu vyko ir Žemės ūkio paroda, o spaudoje aptariama, kad dalyviai atsivežė ir skilandžio, ir degtinės, tad vien Kauno vaišingumu kaltinti negalima.
Dūzgės ant šieno
Turbūt jokia dainų šventė neapsieina be parypavimų dėl prasto maisto ir kietų mokyklos, kurioje tenka apsistoti, grindų. Kad šonai neskaudėtų, prieš šimtą metų choristams
buvo paklojama… šiaudų. Todėl nakvynės vietose, kurios būdavo įkuriamos įvairiuose objektuose, taip pat ir mokyklose (o kai kas į namus priėmė), buvo griežtai prisakyta nerūkyti ir nieko nedeginti. Arbata būdavo pasirūpinama, bet traukiniu, autobusu ar laivu reikėjo atsigabenti savo puodelį ir cukraus. Stotyse visus pasitikdavo specialūs biurai, kurių darbuotojai nukreipdavo į nakvynės vietas. Beje, pirmosios dainų šventės metu kai kas ilsėdavosi ir specialiai paruoštuose vagonuose.
Vaižgantui patiko
Po pirmosios šventės buvo rašoma: „Iš esmės tai įvyko, iš esmės tai pavyko.“ Juozas Tumas-Vaižgantas „Tautos vaire“ suminėjo gerus dalykus: pakenčiamus choro vedėjus, puikią medžiagą, gerą jaunimą… „Kaip gyvas esu, o esu labai seniai gyvas, niekada negirdėjau taip puikiai himno giedamo.“
Dainos be šokių
Pirmosiose dainų šventėse buvo koncentruojamasi į dainavimą!
Tiesa, 1928 m. šventėje pasirodė 250 moksleivių, kurie aikštėje atliko gimnastikos pratimus. O šokiams buvo atskiri renginiai. 1937 m. birželio 29 d. toje pat Vileišio aikštėje surengta pirmoji Tautinių šokių šventė, joje dalyvavo 28 kolektyvai po 8 poras. Jie sušoko tris svarbius šokius – „Kepurinę, „Tryptinį“ ir „Kalvelį“. „Mums džiugu žinoti, kad „Kepurinė“ nėra sovietinis paveldas“, – prašo akcentuoti A. Strazdaitė-Ziberkienė.
Neigti stereotipus ir mitus apie okupantų stalčiuose kurtas lietuviškas tradicijas – viena jos kuruojamos parodos užduočių.
Pirmosios dainų šventės dalyviai. Fot. V. Gulmanas. 1924 m. Kauno miesto muziejaus fondai
Šventės – Kaune, mintys –Vilniuje
Lietuvių muzikos draugija 1940-aisiais buvo nutarusi rengti šventę susigrąžintoje sostinėje, buvo jau išleistas stilizuotas kanklių formos ženklelis, bet prasidėjus okupacijai planai pasikeitė. Išsiilgtas, išsvajotas Vilnius, beje, figūravo ir antrosios šventės simbolikoje –ženklelyje buvo vaizduojamas saulės spindulių nuauksintas Gedimino bokštas.
Moterų šventė
1933 m. birželio 5 d. vyko Moterų kongreso dainų šventė! Joje dainavo tik moterys, dirigavo joms Adelė
Nezabitauskaitė-Galaunienė. Taip, ji buvo ne tik Valstybės teatro primadona, bet ir pirmoji moteris dirigentė Lietuvoje. Moterų chorų diena, kurioje skambėjo vyrų kompozitorių kūriniai, buvo naujiena Baltijos šalyse. Minimą kongresą suorganizavo Lietuvos katalikių moterų draugija.
„Lietuva brangi“ – ir okupantams girdint
Okupacijos metais šventės Kaune tapdavo lyg repeticija prieš didįjį visos Lietuvos suskridimą į sostinę. Pagrindinių švenčių repertuaras
buvo smarkiai ideologizuotas, o Kaune atmosfera būdavusi laisvesnė, šventės mažesnės, ir priežiūros tekdavo mažiau. 1969 m. šventė buvo skirta Juozo Naujalio šimtmečiui paminėti – be kitų šio kompozitoriaus kūrinių ir harmonizuotų liaudies dainų, chorai sugiedojo „Lietuva brangi“, kuriai skambant daug kas minioje atsistojo… juk taip buvo įprasta namuose. Iš tiesų, kurgi kitur, jei ne Kaune?
Stotelė – ir Kauno sporto halėje Po karo dainų šventės Kaune dešimčiai metelių įtalpintos į Kauno sporto halę. Tuomet ji buvo apynaujė, patogi – ir tik apie 1955-uosius dainos vėl persikėlė po atviru dangumi, visai netoli, į Dainų slėnį. Būtent jame vyks šimtmečio šventės pirmasis vakaras. Ir prie sporto halės, ir Dainų slėnyje rasite Lietuvos kultūros tarybos finansuojamos parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokio ir dainų“ stendus. Žinoma, ir Vileišio aikštėje bei prie Miko ir Kipro Petrauskų namų. Stendai skirti visai šeimai – kol tėvai skaitys, vaikai bus įvilioti į smagų žaidimą. Ir taip visus metus – iki 2025-ųjų birželio.
JUSTĖ VYŠNIAUSKAITĖ
ARVYDO ČIUKŠIO NUOTR.
Kauno paveikslų galerijos pašonėje įsikūrusį barą-kavinę „Kultūra“ tikrai galima pavadinti viena populiariausių jaunimo (ir ne tik) susibūrimo vietų Kaune. Šylant orams vėl atgyja erdvi „Kultūros“ terasa, kurioje pasitinka džiaugsmingas šurmulys, prie staliukų su alaus bokalu ar arbatos puodeliu buriasi draugų kompanijos. Kaip sakoma: jeigu nenori sutikti pažįstamų, neik į „Kultūrą“, – ir išties, retai kada čia nepamatysi nors vieno seno bičiulio. Rekordiškai šiltą balandžio dieną apie „Kultūros“ užuomazgas, vasarą visuomet užpildytus staliukus ir nusėstus laiptus kalbėjomės su baro įkūrėja Beta Kondratenkaite.
„Kultūra“ skaičiuoja jau daugiau nei dešimtmetį darbo metų. Kokia buvo kavinės veiklos pradžia ir kaip ji augo? Atidarydama „Kultūrą“ net neįsivaizdavau, kad išaugs iki tokios, kokia yra šiandien. Atsimenu, daugelis pažįstamų sakė, jog darau nesąmonę eidama į šią vietą, klausė, kodėl palieku senamiestį, kur verda gyvenimas (ten, Kauno mažojo teatro erdvėse, veikė „Suflerio būdelė“, –red. past.). Sulaukiau daugiausia neigiamų reakcijų, bet vienas draugas, skulptorius Simonas Šidlauskas, sukūręs ir „Kultūros“ iškabą, atkreipė dėmesį į didžiulį šios vietos privalumą – didžiulę terasą su stogu. Tiesa, mane pačią čia atvedė kita priežastis – jaučiau sentimentus, nes mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje dažnai užsukdavau į parodas. Pradžioje galvojau tik apie viduje veikiančią kavinę. Bet atsimenu, kai Simas pasakė: „Įsivaizduok, čia bus nusėsti visi laiptai, bus pilna žmonių, pasiplanuok staliukus ir apačioje.“
Pirmus metus terasoje su dešimt staliukų sėdėjome trise – aš ir pora mano draugų. Tačiau mylėjau šią vietą ir niekada neatrodė, kad per sunku, kad neapsimoka, kad reikia užsidaryti ir eiti ieškoti laimės kitur. Net nebuvo tokių minčių – tiesiog eidavau, darydavau ką reikia ir buvo faina. Aš į tai niekada nežiūrėjau kaip į darbą. Visi turėti barai (šiuo metu Kaune taip pat veikia Betos kartu su sese Nomeda Kondratenkaite įkurti barai „Holas“ ir „Kamerinis“, – red. past.) man kaip gyvenimo būdas, pabėgimas, hobis. Na, ir prabėgus kokiems penkeriems metams nuo „Kultūros“ atidarymo išsipildė minėta Simo vizija.
O ar nuo pat pradžių buvai numačiusi, kokia turi būti „Kultūros“ stilistika?
Iškart supratau, kad nieko nekeisiu. Čia anksčiau veikusi galerijos kavinė buvo savaime graži, o man patinka seni daiktai. Nesuprantu, kai naujai įsikurdami senose vietose žmonės viską išdrasko ir perdaro. „Kultūros“ interjerą privalėjome palikti nepakeistą. Jis nesikeitė nuo pastato atidarymo ir yra unikalus – nėra antro tokio. Pakeitėme tik asbestines lubas, baro vidinę konstrukciją, pakabinome šviestuvus ir daugiau įrėmintų afišų.
„Kultūra“ yra daugiau nei tik baras. Juk čia vyksta įvairi kultūrinė veikla.
Aš pati labai mėgstu įvairią veiklą ir jos integracija į baro programą užsiimu seniai, dar nuo „Suflerio būdelės“ laikų. Gana dažnai patys kūrėjai kreipiasi į mus. Įsiminė, kai viešėjo performanso menininkų iš Lenkijos trupė ir viskas buvo nuklota miltais. Bendradarbiaujant su galerija pas mus buvo eksponuoti „Fluxus“ menininkų kūriniai iš Yoko Ono parodos kuratoriaus Jono Hendrickso kolekcijos. Taip pat „Kultūroje“ vyksta muzikos vakarai. Aną vasarą turėjome puikų Daliaus Naujokaičio džiazo koncertą.
Smagu tai, kad jaučiasi Kauno paveikslų galerijos atsigavimas – sulig „Kaunas 2022“ atsibudo ir ši vieta. Anksčiau būdavo, kad žmonės ateina į barą ir sužino, jog čia yra galerija. Man neatrodo, kad tai gerai, – turėtų būti priešingai. Žinoma, smagu, kad galime atvesti žmonių. Tačiau nuoširdžiai džiaugiuosi, kad galerija šiandien neblogai lankoma, vyksta įdomių parodų ir žmonės žino, kad „Kultūra“ yra Kauno paveikslų galerijoje, o ne Kauno paveikslų galerija yra „Kultūroje“.
Gražvydo Jovaišos nuotr.
Suprantu, kad nesinori žmonių supaprastinti ar stereotipizuoti, tačiau smalsu, kaip matai kavinės lankytojus. Kokia yra jūsų auditorija? Mes lankytojus matome kaip superinius ir labai gražius žmones. Mūsų auditorija plati – nors renkasi daug jaunimo, tačiau turime ir vyresnių lankytojų, atkeliauja ir šeimų su vaikais. Vienas senjoras pas mus dažnai užsuka su savo puodeliu išgerti arbatos, sėdi lauke prie staliuko ir tiesiog stebi šurmulį. Po sporto varžybų halėje atkeliauja jų žiūrovai. Taip pat matome, kaip užaugo nauja karta, – mano draugų vaikai jau ateina pas mus dirbti. Manau, kad būtent mūsų lankytojai sukuria gerą atmosferą, – nebūtų žmonių, nebūtų ir „Kultūros“. Manau, kad Kaunui trūko tokios vietos ir aš tiesiog galėjau duoti tam pradžią, o čia susirenkanti laisva auditorija suformavo baro įvaizdį. Man širdis dainuoja, kad per tiek metų nesugenda mūsų publika.
Prieš mūsų pokalbį užmečiau akį į jūsų socialinių tinklų paskyras ir pastebėjau tendenciją, kad daug nesireklamuojate. Kas į kavinę atveda naujų lankytojų?
Sulaukiu skambučių su pasiūlymais pirkti reklamą, bet visada atsisakau. Man sako, kad reklama atves daugiau žmonių, tačiau mums jų užtenka tiek, kiek yra, ir tokių, kokie čia renkasi. Man visada geriausia reklama atrodė žmonių rekomendacijos iš lūpų į lūpas. Tokiu būdu čia ateina tikslinė auditorija ir mes išlaikome jaukią kavinės atmosferą. Patys pirmieji atkeliavo dar iš „Suflerio būdelės“, kurią iškart po studijų atidarėme drauge su Mantu
ir Danu Stabačinskais (daugiau apie tai galite paskaityti „Kauno pilno kultūros“ 2023 m. liepos numeryje, –red. past.). Ši vieta davė startą visiems vėliau mano įkurtiems barams ir dar dabar žmonės atsimena, kaip ten buvo linksma ir kokia stipri buvo „Suflerio būdelės“ bendruomenė. Nors pradžioje buvo nepatenkintų, kad išsikraustėme taip toli nuo senamiesčio, po truputį atėjo vieni, po to kiti, o juos pasekė draugai, draugų draugai ir susibūrė „Kultūros“ lankytojų ratas.
Vasarą net ir erdvi kavinės terasa sunkiai sutalpina visus norinčius. Kai lankytojai susėda ne tik prie staliukų, bet ir ant galerijos laiptų, prie fontano, kaip spėjate aplink visus subėgioti? Ar toks žmonių kiekis kelia iššūkių?
Dabar jau nekelia. Pas mus žmonių daugėjo po truputį, nebuvo taip, kad vieną dieną tiesiog prisirinko šimtai lankytojų, tad išmokome pasiruošti. Lauko sezonui samdome apie penkiolika papildomų darbuotojų. Žinoma, vasarą šiek tiek pavargstame, tačiau šaltojo laikotarpio viduryje vėl kalbame, kad išsiilgome šurmulio. Beje, aš viena pirmųjų Kaune įvedžiau tvarką priimti užsakymus prie baro.
Manau, kad tai itin padeda susitvarkyti su dideliais srautais, nes su kiekvienu gėrimu surasti teisingą staliuką terasoje būtų keblu. Kai žmonės užsisako maistą, duodame jiems numeriuką, o į sąsiuvinį užsirašome, kur maždaug jie sėdi ir kaip atrodo, kad vėliau pavyktų surasti. Turiu pripažinti, kad tokie seni metodai greičiausiai išlieka dėl manęs, sunkiai priimančios naujas technologijas. Tačiau mums tai veikia, viskas vyksta sklandžiai.
Kas tave pačią labiausiai žavi „Kultūroje“?
Vienareikšmiškai – žmonės. Bendrauti su lankytojais kasdien yra mano didžiausias džiaugsmas. Manau, privalai mėgti žmones, norėti būti drauge, kalbėtis, kad galėtum turėti sėkmingą barą.
Kokie „Kultūroje“ populiariausi gėrimai ir valgiai?
Dažniausiai pilstomas gėrimas –alus, bet populiarėja ir kokteiliai. Taip pat smagu, kad vis dažniau
žmonės renkasi nealkoholinius gėrimus, todėl vis plečiame jų asortimentą, turime limonadų, kombučios ir įvairaus nealkoholinio alaus. O iš maisto ilgą laiką populiariausias pasirinkimas buvo „Kultūringas sumuštinis“, kuris mūsų meniu yra nuo pat pradžios nepakeitęs savo recepto. Tiesa, jau bręsta minčių ir pokyčiams.
Kokie „Kultūros“ ateities planai? O gal mąstote apie dar vieną barą?
Neplanuojame ko nors labai keisti –viskas čia yra gerai. Jau turime smagią rutiną, kurią norisi išlaikyti. Nors visada turiu minčių dar kokiems trims barams, tačiau nemanau, kad verta dabar atidaryti naują vietą. Kartais būna taip, kad atėjusi į kokią nors erdvę tiesiog negali išeiti, – tada darai. Gal todėl dabar niekur ir neiname. Prieš karantiną pažadėjau sau, kad penkerius metus nieko didelio naujo neplanuosime, ir dėl pandemijos vėl kiek pailginau šį terminą, o po to pažiūrėsime.
Kaunas, mano manymu, ne tik mėgsta, bet ir geba iššokti aukščiau bambos bei nustebinti savo užmojais.
Pavyzdžių galėtume rasti ir versle, ir kultūroje, ir siauresnėse srityse, bet šįkart apie bene ryškiausią mylimo miesto ambicijų simbolį – nuo 2011 m. ne tik kauniečius, bet ir visus lietuvius, o dažnai net kaimyninių šalių gyventojus kviečiančią „Žalgirio“ areną.
Palyginus Kauną su kitais panašaus dydžio miestais nesunku nustebti. Nuvažiavę į kitą 300 tūkst. gyventojų turintį miestą dažnai nerasime nei madingų elektroninės muzikos klubų, nei meno bienalių, o ką jau kalbėti apie dideles arenas. Kaip sako mano pašnekovas, „Žalgirio“ grupės renginių organizavimo vadovas Mantas Vedrickas, artimiausias konkurentas šiuo klausimu mums yra Berlynas.
2022 m. sausį „Žalgirio“ arena suvaidino rimtą vaidmenį „Kaunas 2022“ atidaryme. Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Svajonės – vos atkūrus nepriklausomybę
Jeigu ne lietuvių aistra krepšiniui, arenos neturėtume. Būtent Kauno „Žalgirio“ fenomenas vėlyvuoju sovietmečiu ir ankstyvos pergalės atkūrus nepriklausomybę labiausiai išjudino pokalbius dėl didelės renginių erdvės būtinumo, nes legendinė Kauno sporto halė jau seniai nebeatitiko Europoje keliamų reikalavimų.
Truputis istorijos: mylimiausia miesto komanda 1998 m. laimi Europos taurę ir kelialapį į Eurolygą. Po metų visų nuostabai pagriebia ir šios, stipriausios žemyno lygos čempionų titulą. Na, o vėliau nutinka svarbiausia šios arenos (tiksliau, arenų visoje Lietuvoje) atsiradimo aplinkybė – pirmą kartą nuo 1939 m. gauname galimybę rengti 2011 m. Europos krepšinio čempionatą.
Jau 1998 m. savivaldybė dėl naujų sporto rūmų pradeda kalbėtis su architektu Eugenijumi Miliūnu. Tiesa, pradžioje kalbama ne apie mums dabar įprastą Nemuno salą, o apie Kalniečių parką. Po ilgų diskusijų, svarstymų, nutrūkusių šnekų su vietiniu architektu, paskui ir su prancūzais, po skandalingų sumų (pirminė projekto sąmata – pusė milijardo litų) apsistojama Karmelituose.
2008 m. galiausiai įkasama simbolinė projekto kapsulė ir prasideda statybos. Artėjantis Europos krepšinio čempionatas neleidžia projektui įstrigti; statybų nesustabdo net teisiniai ginčai tarp dviejų žymiausių to meto Lietuvos rangovų: antrąją vietą rangos konkurse užėmusi „Mitnija“ parengė skundą teismui dėl nesąžiningo pirmosios vietos skyrimo bendrovei „Vėtrūna“.
Neišvengta mitų
Statant areną, ir ją pastačius, nuomonių ir mitų buvo visokių: teko bent iš keleto skirtingų „draugas pažįsta architektus“ šaltinių girdėti, kad naujoji esminė
Kauno renginių erdvė statoma ant šiukšlių ir jau grimzta į Lietuvos upių tėvo Nemuno bedugnę.
Kiti buvo skeptiški, nes juk gyvename kaime, kam čia tokio griozdo reikia, juk niekada nesurinks pilnos, tik eilinė afera išplauti pinigus. Galiausiai nugriaus ir iš niekur atsiras mitinis kauniečių pamėgtas fantominis daugiabutis, minimas prie kiekvieno Kauno projekto.
Kadangi esame hidrotechnikų ir inžinierių šalis, išsakyta ir dešimtys nuomonių apie galimą potvynį, jau užliejamus arenos rūsius, išplautą gruntą aplink pamatus ir t. t. Puikiai pamenu: „Seni, po penkerių metų pasvirs kaip Pizos bokštas.“
„Nenuostabu, kad jaunoje valstybėje toks projektas sužadino daug gandų, tačiau niekas nepasitvirtino. Rimčiausia diskusija vyko dėl reikalingumo. Visgi matome, kad dėl arenos Kaunas po truputį tapo ne degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet kelionės tikslu“, – sako arenos renginių vadovas.
Sunki pradžia
Dabar jau visi spėjome pamiršti, bet visai neseniai šios istorijos epicentre buvo dar viena vinis. Tik labai kreiva, supuvusi, sužlugdžiusi gyvenimus tūkstančiams, vos nenuvedusi mylimiausio šalies sporto klubo užmarštin, o šalia viso to –dar mėgusi ir prieš varžybas skaityti savo niekam tikusią poeziją.
„Arenai jau buvo suteiktas „Žalgirio“ vardas, bet nepamirškim to, kas atsitiko 2013–2014 m., Vladimirui Romanovui sužlugdžius ŪBIG, pasisavinus daugybę lėšų ir pabėgus į Rusiją. Komanda nyra į dar didesnes skolas, prasideda siūlymai užkalti langus“, – prisimena M. Vedrickas.
Visgi skaičiuodami 13-tus aktyvios veiklos metus matome: kauniečių mylimas „Žalgiris“ išsikapsto, arena tampa net per maža krepšiniui, į Lietuvą pagaliau atvyksta didžiosios muzikos žvaigždės, o rengti pasirodymus arenoje tampa įprasta ir vietiniams kūrėjams.
2022 m. gruodį arenoje vyko įspūdingas Donato Montvydo koncertas. Lino
Vienas svarbiausių muzikinių įvykių arenos istorijoje – Dua Lipa viešnagė 2022 m. vasarą. Joanos Suslavičiūtės nuotr.
Žemgulio nuotr.
Įveikia laiko iššūkius
„Mane „Žalgirio“ arena žavi tuo, kad ji buvo statoma mąstant į priekį, ilgalaikei perspektyvai. Šiandien ji nenusileidžia net naujoms arenoms Europoje. Lankydamas kitas, jaunesnes, matau, kaip jos pasiduoda laikui, nusidėvi. Mūsiškė vis dar atrodo lyg statyta vakar“, – tęsia vadovas. Taip, tai buvo itin brangus projektas, lydimas įvairių skandalų ir įvairių visuomenės nuomonių, bet dabar jos reikalingumu turbūt nebeabejoja niekas.
Turint omenyje, kad arena pradėta statyti prieš 15 metų, taigi pradėta braižyti prieš bene 20 metų, šiandien būdamas viduje jaučiuosi naujame, nenudėvėtame ir itin prižiūrėtame pastate. O mano naujesnis automobilis, stovintis šalia, atrodo kaip iš „Flinstounų“.
Ras būdą pritaikyti viskam
Mano pašnekovas yra daugiau nei kvalifikuotas. Čia dirba nuo atidarymo, pradėjo dar būdamas moksleiviu. Nuo eilinio techninio pagalbinio, atliekančio visus nematomus ir sunkiausius produkcijos darbus, pakilo iki vadovo pareigų.
„Didžiausia mano darbovietės stiprybė –universalumas. Ji yra greita, patogi ir pasiruošusi priimti bet kokį renginį. Galime šiandien kviesti į baletą, rytoj į krepšinį, poryt į Robbie Williamso koncertą, tada galim pažiūrėti boksą, o savaitę pabaigti su dailiuoju čiuožimu“, –E. Miliūno projektui negaili pagyrų M. Vedrickas.
Ar žinojote, kad arenos grindys yra ir šildomos, ir šaldomos? „Po daugiau nei dešimtmečio darbo galime salę kitam renginiui pervilkti ir vos per 3 val. Tai reiškia, kad jeigu 22 val. baigiasi krepšinis, 1 val. nakties jau galime priimti rytojaus koncerto organizatorius su paruošta scena. Jiems lieka scenografija, šviesos, garsas.“
Kaip didžiausią iššūkį Mantas prisimena 2018-uosius: vienu metu arenoje vyko Pasaulio ledo ritulio čempionato B grupės varžybos ir atkrintamosios dėl patekimo į Eurolygos finalinį ketvertą. Ledą keitė parketas, ir taip kelis kartus per savaitę. Dabar, pasak pašnekovo, būtų lengviau, nes tuomet tai darė pirmąkart. „Čia viskas juda greitai, viskas suplanuota ir puikiai surežisuota. Dauguma sistemų, grindinės tribūnos
Akimirka iš 2024 m. Europos dailiojo čiuožimo čempionato. Roko Snarskio nuotr.yra modulinės, gali važiuoti, išsiardyti. Geras pavyzdys yra mūsų gruodžio mėnuo: per 31 vieną dieną turime 25–26 renginius. Ir tai tik didžiojoje salėje, neskaitant konferencinių ir amfiteatro erdvių.“
Griauna stereotipus
„Dabar džiaugiamės tuo, apie ką anksčiau bijojome svajoti. Daug čia atvykusių atlikėjų buvo pirmieji, pralaužę ledus visam regionui. Bijojome svajoti ir apie Eurolygos finalinį ketvertą. O dabar Kaunas, mažytis miestas, gali pasigirti aukščiausio lygio renginiais“, –tęsia arenos operatorius.
Turiu pritarti, jei man kas vaikystėje būtų pasakęs, kad ketvirtadienį po darbų galėsiu nuvažiuoti pasiklausyti „50 Cent“, būčiau tik nusijuokęs. O dabar paprakaitavęs per „Rammstein“ galiu per 20 minučių grįžti namo ir jau gulėti lovoje. Kaune kaip kine.
„Anksčiau, esu girdėjęs, atvažiuodavusios žvaigždžių komandos būdavo iš anksto nusiteikusios, kad čia jų laukia kažkas panašaus į Baltarusiją. Visgi pamatę mūsų įrangą, pasiruošimą, aplinką, techninę infrastruktūrą visi likdavo nustebę. Dabar šis stereotipas jau sunaikintas, ir tiek atlikėjai Vakaruose, tiek jų agentai, koncertinių turų organizatoriai žino, kad čia ne Rytų Europa. Esam Vakarai.“
Mažo miesto – dideli privalumai
„Reikia pabrėžti, kad miesto dydis mūsų darbui yra privalumas. Atrodytų, kaip tik – mažai lankytojų, bet aš apie kitą pusę. Tokiame mieste daug paprasčiau bendradarbiauti, rasti pagalbą, susiderinti veiksmus su institucijomis ir t. t.“, – pasakoja Mantas Vedrickas.
Įsivaizduokite, organizuojate didelį renginį, dėl kurio reikia spręsti tam tikrų leidimų, saugumo, didelio garso bei kitus klausimus, ir visa tai reikia daryti, tarkim, Berlyne. Milijoniniame mieste su daugybę renginių erdvių, arenų, salių, stadionų.
„Dažnai atrodo, kad dėl „Žalgirio“ arenos stengiasi visas miestas. Kauniečiai labai kolegiški, visuomet palaiko. Mažame mieste turime artimą ryšį ir su policija, ir su savivaldybe, ir su kitomis institucijomis. Visi klausimai sprendžiami greičiau, efektyviau ir su didele aplinkinių parama. Atrodo, visi kauniečiai didžiuojasi tiek komanda, tiek arena, tiek mūsų svečiais.“
Publika – rami bei tvarkinga
Prisimenu balandžio žurnalo numeryje aprašytus „Pop Centro“ koncertus toje pačioje Nemuno saloje vos dešimtmetis iki arenos statybų, kai buvau visiškai vaikas. Tuo metu girti gulintys piliečiai, muštynės, šiukšlinimas ir slaviškos reminiscencijos buvo įprasta ir atrodė, kad greitai tai tikrai nepasikeis.
„Turime nuostabią publiką, lietuviai labai tvarkingi ir pagarbūs žmonės. Esu geriausios nuomonės apie mūsų lankytojus. Tai, kad per nepilnus 15 metų darbo bei aistringo sporto arena vis dar švari, nesulaužyta, tvarkinga, rodo pasikeitusį lietuvišką mentalitetą ir puikią publiką“, – negaili pagyrų „Žalgirio“ grupės renginių organizavimo vadovas.
Kaip pats teigia, pavienių atvejų pasitaiko, bet turint omenyje, kad per veiklos metus čia apsilankė daugiau nei dvi Lietuvos populiacijos, – neįmanoma nesidžiaugti. Didžiausi laužytojai dažniausiai būna užsienio komandų sirgaliai. Tačiau verta pastebėti, kad jie laužo ne tik užsienio arenas, bet ir saviškes – tiesiog toks kai kurių fanų įprotis.
Na, o vietos vis augančiai publikai tikrai bus: „Žalgirio“ grupė šiemet tapo naujai atverto Dariaus ir Girėno stadiono bei renovuotos Kauno sporto halės operatoriais. Kaip teigia patys, tai ne tik leis perkelti arenoje netelpančius renginius, bet ir atvežti tokius vardus, apie kuriuos anksčiau galėjome tik svajoti. Gal ne Taylor Swift, bet „Coldplay“ – kodėl gi ne?
MONIKA BALČIAUSKAITĖ
JONO PETRONIO NUOTR. IŠ KAUNO LITERATŪROS SAVAITĖS ARCHYVO
Per pastaruosius penkerius metus Kaunas tapo tikra festivalių sostine. Dalis tų renginių nutiko tik kartą, projekto „Kaunas –Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste, o kiti išaugo ir tapo atskiru kūnu. Tarp jų – ir gegužės 8–12 dienomis miestą užgulsianti Kauno literatūros savaitė. Šiemet renginys vyks ketvirtą kartą – numatomi literatūros vakarai, tradiciniai skaitymai, susitikimai su rašytojais, pasimatymai su knyga bei naujos iniciatyvos. Apie organizacinius procesus, nuotaikas ir sunkumus pasikalbėjau su pagrindiniais festivalio organizatoriais – Laurynu Katkumi ir Rūta Eidukevičiene.
Laurynai, Rūta, kokiomis nuotaikomis gyvenate laukdami festivalio?
Laurynas: Gyvename intensyviai, laukimu. Mūsų kūdikis – festivalis, kurį metus ruošėme, greitai pasirodys dienos šviesoje, tad labai įdomu, kaip bus sutiktas.
Rūta: Jaučiuosi panašiai. Gyvename džiaugsmais, nors rūpesčių daug. Kuo festivalis arčiau, tuo daugiau visokių netikėtumų nutinka. Dėl to labai smagu, kad turime šaunią komandą, po truputį jungiasi ir naujų žmonių, atsiranda naujų idėjų ir perspektyvų. Širdžiai gera, kad festivalis išvis vyks, – buvo dvejonių, bet jaučiame pareigą tiek prieš mūsų lankytojus, tiek prieš partnerius.
Prieš pirmąją Literatūros savaitę judu kalbino mano kolegė. Minėjote, kad Kaunas neturėjo savo literatūros festivalio – dėl šios priežasties ir nusprendėte taisyti situaciją. Kokie buvo tie pirmieji jūsų kartai?
Rūta: Kilo mintis – ir iš karto ėmėme tą spragą taisyti. Buvome truputį naivūs, tikėjomės, kad viskas bus paprasčiau. Žinoma, 2021-ieji savaime buvo didžiulių iššūkių metai – visgi pats pandemijos įkarštis. Jeigu neklystu, festivalio atidarymas vyko kitą dieną po to, kai buvo leista organizuoti viešus renginius. Galima įsivaizduoti, kaip jautėmės laukdami atidarymo, iki galo nežinodami, ką galėsime ir ar galėsime išvis. Buvo ir politinių iššūkių – prasidėjo neramumai Baltarusijoje, o mes iš ten turėjome svečią. Į namus jis išskrido paskutiniu dar vykdytu skrydžiu. Negalėjome įsivaizduoti ir to, kas bus po metų, – organizuojant antrąjį festivalį, prasidėjo karas Ukrainoje.
Laurynas: Kartais tokie įvykiai nuveda ten, kur atsidurti visai nesitikėjai.
Tarkim, Rusijos agresijos Ukrainoje pradžia suvedė su ukrainiečių rašytojomis ir rašytojais. Buvome bene pirmieji, kurie, prasidėjus karui, pakvietė juos
į Lietuvą. Tas ryšys liko iki šiol, ne tik literatūrinėje plotmėje, bet ir vežant pagalbą jų šaliai. Tai rodo, kad festivalis –ne lentelė, kurios grafas reikia užpildyti. Tai gyvas organizmas, reaguojantis į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Rūta: Turbūt natūralu, kad pirmi festivalio metai – ieškojimų metai.
Laurynas – rašytojas, vertėjas, lankęsis įvairiuose užsienio literatūros festivaliuose, tad galėjome remtis jo patirtimi. Daug ieškojome, bandėme, o antrojo festivalio metu kai ko ir atsisakėme. Dabar turime ir keletą naujų sumanymų.
Pavyzdžiui, rašytojų diskusijų forumas, kurį rengiame kartu su Goethe's institutu. Jie šiemet yra mūsų pagrindinis partneris ir rėmėjas.
Laurynas: Sakyčiau, kad jau nuo pirmojo festivalio susiformavo tam tikras mūsų publikos branduolys. Aišku, priklausomai nuo autoriaus ir temos jis kinta, bet galima pasakyti, kad daugumą sudaro vidurinės ir vyresnės kartų žmonės. Mes su Rūta priklausome vidurinei kartai, tad nenuostabu, kad mūsų literatūrinis skonis dažniausiai atitinka šios kartos skonį.
Įdomi situacija susiklostė su jaunimu. Jie noriai renkasi į jiems skirtus skaitymus – „Atvirą mikrafą“ ar „Naujus vėjus“, bet į kitus renginius užsuka rečiau. Nors, atrodo, kas jau kas, bet rašantys jauni žmonės turėtų domėtis šiuolaikine literatūra, žinomais ir naujais vardais. Tikiuosi, ilgainiui taip ir bus.
Rūta: 2022-aisiais festivalio programa buvo ilgesnė – visgi „Kaunas – Europos
kultūros sostinė“ metai. Tik festivalis išaugo turbūt ne dėl pavasarinių renginių, o dėl to, kad turėjome ir antrąją dalį rudenį. Rudens programoje vyko „Šetenių skaitymai“ – juose dalyvavo ukrainietis Jurijus Andruchovyčius su iškart po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą specialiai šiam susitikimui parašytu tekstu ir Nobelio literatūros premijos laureatė iš Baltarusijos Svetlana Aleksijevič.
Pakalbėkime apie dabartį. Daugelio „Kaunas 2022“ projekto metu užgimusių veiklų organizatoriai vėliau susidūrė su finansuojančių institucijų abejingumu. Ar tai palietė ir jus?
Rūta: Sakyčiau, mus paveikė ne „Kaunas 2022“ projekto pabaiga, o tai, kad bendra situacija šiemet tiesiog yra sunkesnė. Nesulaukėme Lietuvos kultūros tarybos paramos, tad teko pasukti galvą, kaip pakoreguoti programą ir viską pritaikyti pagal turimas galimybes, žinant, kad kai kurių renginių atsisakyti nebegalėjome.
Teko suintensyvinti partnerių ir rėmėjų paieškas. Labai džiaugiamės ryšiais su Goethe's institutu, kuris prie festivalio prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir idėjiškai. Žinoma, sulaukėme ir Kauno miesto savivaldybės paramos. Tikslas ateičiai –rasti daugiau rėmėjų iš privataus sektoriaus, kurie matytų festivalio prasmę ir naudą miestui.
Laurynas: Man atrodo, kad visi literatūriniai renginiai Lietuvoje, kurie nori turėti didesnę tarptautinę programą, prisikviesti žinomus autorius, susiduria su ta pačia problema – įprastinės paramos iš Kultūros tarybos ar savivaldybės
lubomis. Be to, pas mus nepriimta, kad literatūros skaitymai būtų mokami, skirtingai nei koncertai ar kino seansai. Tad papildomo finansinio šaltinio neturime.
Kaip manote, kokios to priežastys? Dar prieš pirmąjį festivalį minėjote, kad norite Kaune pristatyti gyvą, šiuolaikišką literatūrą bei skirtingų kalbų ir tautų tekstus. Galbūt Kaune visgi nėra poreikio Literatūros savaitei ir minėtoms temoms?
Laurynas: Poreikis tikrai yra. Turime savo publiką, nors, aišku, visuomet norisi, kad ratas būtų dar platesnis. Kitas dalykas: šiuolaikiniai rašytojai, kuriuos atsivežame į festivalį, ne tik Kaune, bet ir apskritai Lietuvoje lankosi labai retai. O susitikimas su autoriumi – unikalus būdas pažinti ir rašytojo kūrybą, ir jį patį.
Rūta: Pokalbiai su autoriais mums labai svarbūs. Norime pristatyti ne tik tekstus, bet ir pačius autorius, jų asmenybes. Dėl to kruopščiai renkamės moderatorius, kurie gebėtų užmegzti nuoširdžius pokalbius ir kalbėtis įvairiausiomis temomis –nuo šių dienų aktualijų ar iššūkių iki bendražmogiškų klausimų. Štai ir šių metų tarptautinį rašytojų diskusijų forumą moderuos viena labiausiai patyrusių saugumo specialisčių Lietuvoje, Merilando universiteto (JAV) tyrėja Eglė Murauskaitė, o viešnią iš Argentinos Marianą Enriquez kalbins Velslio koledžo Bostone docentė, Lotynų Amerikos literatūros ir kultūros dėstytoja, vertėja, rašytoja dr. Evelina Gužauskytė. Netikėtų, intriguojančių susitikimų bus ir daugiau.
Pernai mugėje viešėjo italų garsenybė Paolo Giordano. Jį kalbino Virginija Cibarauskė ir Rytis Zemkauskas
Norėčiau pakalbėti apie Vilniaus knygų mugės fenomeną. Ar nekilo mintis, kad eiliniam skaitytojui tiesiog pakanka vieną
kartą metuose apsilankyti mugėje, todėl vėliau tampa kur kas sudėtingiau išsiruošti kitur?
Laurynas: Knygų mugės fenomenas apima plačiau nei grožinė literatūra ir net plačiau nei knyga. Džiaugiuosi, kad žmonės įprato joje lankytis. Daugeliui, ypač jaunimui, tai pirma pažintis, pirmas žingsnis į žodžio kultūros pasaulį.
Kauno literatūros savaitę įsivaizduojame kaip antrą žingsnį. Jei knygų mugėje bendrai susipažįsti su autoriais, knygų naujienomis, mūsų festivalyje tą gali tęsti lėtesniu, nuodugnesniu būdu. Juo labiau kad čia nėra tokių kliūčių kaip eilės, spūstys, keli renginiai vienu metu ir panašiai. Galų gale, kauniečiams nereikia važiuoti į Vilnių – viskas vyksta pačiame miesto centre.
Žinoma, rengiame ne tik rimtus skaitymus ar diskusijas – turime ir skaitytojų bendravimo kultūrą formuojančių renginių – pavyzdžiui, sekmadienio puspiečius „Godo“ kavinėje ir „Knygų laisvę“, kur pas bukinistus ir nepriklausomas leidyklas galite aptikti seniai skaitytą ar surasti naują įdomią knygą.
Rūta: O kur dar bičiulių programa, dėl kurios festivalio renginiai plačiai pasklinda po miestą. Į ją įsitraukia mūsų partneriai, bibliotekos, muziejai. Ir dabar vis nugirstu, kad kuri nors Kauno organizacija, turėdama įdomų su literatūra, knygomis susijusį sumanymą, nutaria palaukti pavasario, kad galėtų jį įgyvendinti būtent per Literatūros savaitę.
Pasidalinkite šių metų programos akcentais.
Laurynas: Programa sudaryta iš kelių dalių. Lietuviškoje dalyje šiemet laukia-
me susitikimo su Undine Radzevičiūte ir Mantu Adomėnu. Taip pat vienas vakaras bus skirtas Kauno ir iš Kauno kilusiems rašytojams. Tradicinėje rubrikoje „Išeiviai ir namiškiai“ šiemet dalyvaus poetai Gvidas Latakas, Jotvingių premijos laureatas, ir Artūras Valionis. Norime parodyti, kad miesto literatūros laukas platesnis negu įprasta manyti. Visi žinome vyresniosios kartos Kauno rašytojus, o mūsų tikslas – pristatyti jaunesnius, kurie nebūtinai gyvena Kaune, bet yra čia augę, susiformavę.
Užsienietiškoje dalyje turėsime svečią iš Lotynų Amerikos – M. Enriquez, ryškią, provokuojančią autorę. Beje, Kauno literatūros savaitė – pirma didelės jos turnė po Šiaurės ir Vakarų Europos literatūros festivalius stotelė. Skandinavų literatūros gerbėjus kviečiam užsukti į susitikimą su iškilia islandų prozininke Auður Ava Ólafsdóttir. Iš Lenkijos atvyks lietuviams labai artimos pasaulėjautos autorė Julia Fiedorczuk. O jeigu mėgstate poeziją – rekomenduoju vokiečių poeto Hanso Thillio ir ukrainietės poetės bei karės Jarynos Čornohuz vakarą, kuris pagerbs poezijos galią sieti žmones ir kalbas.
Ką šiuo metu patys skaitote?
Laurynas: Naujausios mano skaitytos knygos – Literatūros savaitės klubui. Ten kalbėjome apie Manto Adomėno knygą „Moneta & labirintas“, Alvydo Šlepiko „Namą anapus upės“ ir J. M. Coetzee „Lenką“.
Rūta: Tikiu, kad nieko nenustebinsiu. Šiuo metu skaitau savo mėgstamos autorės U. Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, kuris taps vienu iš festivalio atidarymo akcentų. Rašytoja –puiki žodžio meistrė, tad labai rekomenduoju ateiti, susipažinti ir, žinoma, perskaityti pačią knygą.
KOTRYNA LINGIENĖ
„O ką aš vienas padarysiu? Nieko“, – mąsto dalis tų, kurių įsitikinimai, vertybės, siekiai nesutampa su bendrąja nuomone. Sunku paskaičiuoti, kokia tai dalis, – būtent dėl to, kad sudėtingi dialogai su sąžine dažniausiai nepasiekia išorės. Ir tam visada turime pasiteisinimų.
Sudėtinga garsiai kalbėti, tuo labiau – veikti, kai ant kortos karjera, šeimos gerovė, santykiai su bičiuliais. Tokį vidinį konfliktą, išsiliejusį išorėn nepaisant nieko, savo filme „Žalia siena“ meistriškai vaizduoja lenkų režisierė
Agnieszka Holland. Nereikia nė kino – turime „Sienos grupę“,atlaikančią nemažą spaudimą dėl to, kad tiesiog nori padėti žmonėms išlikti žmonėmis.
Arkadijus Vinokuras taip pat nepaiso nieko. Jaunystėje basas šlifuodavęs Laisvės alėją, šluodavęs jos dulkes iš užuolaidų pasiūtomis kliošinėmis kelnėmis, paskutinis per prievartą apkirptas
Kauno hipis nuo 2022 m. ankstyvo pavasario kiekvieną pirmadienį stovi sostinės Katedros aikštėje. Stovi prieš karą Ukrainoje, dabar –ir už Izraelį. Pačiam ten neteko ilgai pagyventi, bet spėjo atitarnauti kariuomenėje.
Arkadijaus tėvas Izraelyje irgi gyveno – tiesa, vos keletą mėnesių, paskui mirė. Jį, suvargusį nuo alkoholio, iš Kauno išsiuntė šeima. Visa
Vinokuro vyresniojo šeima žuvo Holokausto metu – jis pats iš Kauno geto atsidūrė Dachau, galiausiai grįžo į gimtąjį miestą, čia sukūrė šeimą, bet patirta trauma niekuomet nebeapleido užnuodytos sielos ir kūno. Mokslininkai garsiai kalba apie tai, kad negydoma trauma perduodama iš kartos į kartą. Stebint Arkadijų, girdint jo balsą, matant žvilgsnį rodosi, kad jis rado vaistą. Galbūt tai meno galia? Judesys, laisvė, saviraiška, kurios apriboti nesugebėjo niekas.
„Tėvas dirbo arklininku, mes gyvenome pirmame aukšte Nemuno gatvėje, penkių asmenų šeima viename kambarėlyje. Arklys įkišdavo galvą pro langą mums valgant – ieškodavo skanėstų“, –šypsosi vaikystės prisiminimuose trumpam paskendęs mano pašnekovas. Šios vaiskios detalės iš 6 dešimtmečio Kauno primena Marko Zingerio romaną „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“. Ir iš tiesų, jiedu buvo draugai.
Protestas – natūrali būsena
Susitikome Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Grįžęs po Švedijoje (iš ten buvo kilusi pirmoji Arkadijaus žmona) praleistų kelių dešimtmečių, spėjęs padirbėti vėl nepriklausomos Lietuvos karo atašė, tapti vienu iš mūsų kariuomenės kūrėjų, jis tuometiniu pilku, industrializuotu Kaunu nesusižavėjo ir pasirinko įsikurti sostinėje. „O kaip aš galėjau negrįžti? Juk tiek metų to laukiau“, – mano klausimu, kodėl neliko Švedijoje, stebisi, kaip pats save įvardija, žydų kilmės lietuvis.
Kai balandžio 15-ąją prisijungiau prie 93-iojo Pirmadienio mitingo, Arkadijus, žinoma, nebuvo vienas: keliasdešimt ukrainiečių, saujelė žydų, gal koks vienas kitas baltarusis, dar keli Lietuvos politikai nepabūgo gūsingo aikštę košiančio vėjo. Visgi šio žmogaus pozicija – nesutikti su neteisybe – visų pirma yra asmeninis, todėl gana vienišas, apsisprendimas, tad toks ir straipsnio pavadinimas. Be to, visiškai vienas jis buvo 1988-aisiais Švedijos karališkojoje operoje, kai suvaidinęs Verdi „Rigolete“ ir grįžęs į sceną nusilenkti išsitraukė plakatą,
kuriame buvo nutapęs iš grandinių sudėtas raides U, S, S ir R.
Žinutė buvo skirta tuometiniam
SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Nikolajui Ryžkovui su svita.
Buvęs (o gal amžinas) Kauno hipių bendruomenės „Company“ narys režisieriui dar prieš spektaklį sakė, kad nenori ir negali vaidinti tokiam asmeniui, kai jo draugai kalinami ar laikomi psichiatrinėse ligoninėse, bet visgi buvo priverstas išeiti į sceną. Jie protestuoti negalėjo, tad savo stovėsena Arkadijus įkūnijo dešimčių, o gal ir šimtų žmonių balsus.
Tiesa, jam tai kainavo darbą –bet stiprios švedų profsąjungos vėliau pagelbėjo kovojant dėl kompensacijos.
Dar iki šio įvykio, prasidėjus perestroikai, Arkadijus jau buvo tapęs ir Švedijos spaudos bendruomenės nariu – su juo, žinomu, daug po Švediją keliavusiu ir visuomet apie situaciją Lietuvoje garsiai pasakojusiu aktoriumi, tiesiog susisiekė
vienas dienraštis. Tuomet – televizija, radijas.
Dabar galime grįžti į 7 dešimtmečio Nemuno gatvę, kurioje, kaip ir kitur Kaune, slapčia skambėdavo „Radio Luxembourg“ ir „Amerikos balsas“. „Aš dar vaikas žinojau, kad mes esame okupuoti“, – pasakoja Arkadijus, ir netrukus jo akys sublizga prisiminus jausmą, apėmusį pirmąkart išgirdus „Deep Purple“ ir „Led Zeppelin“. Bendri interesai jį ir kitus būsimus „Company“ narius suvedė į Miesto sodą, kur jaunimą pastebėjo į Kauną atsikraustęs Modris Tenisonas. Pakviestas į peržiūrą Arkadijus tapo mimu. Vėliau –aktoriumi ir cirko artistu. Taip pat, kaip jau minėjau, žurnalistu ir net taksi vairuotoju. Taip vadinasi jo autobiografija – „Taksi Kristaus išpažintis“. Šį amatą aktorius išbandė 2019 metais, grįžęs iš Ukrainos, kur su karo paliestais vaikais dirbo kaip teatro pedagogas. Būdų reikšti poziciją ir išlikti savimi yra daug.
„Aš ir Jurkas Laisvės alėjoje“ / Asmeninio archyvo nuotr.
„Chebra prie bažnyčios“ Asmeninio archyvo nuotr.
1970 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmadienio susitikimas Švedijoje Asmeninio archyvo nuotr.
Atplėštas nuo bendruomenės
Viena priežasčių, paskatinusių surinkti Arkadijaus telefono numerį, –gegužę minimos 52-osios Romo Kalantos susideginimo metinės.
Neseniai į rankas papuolė nauja
VU mokslininkės Egidijos Ramanauskaitės knyga „Kauno hipiai“, kurioje remiantis to meto įvykiais ir jų dalyvių liudijimais aprašoma
Kauno temperatūra iki lemtingos
1972-ųjų gegužės 14-osios ir po to. Arkadijus – vienas pasakotojų. Ir knygos autorei, ir man jis pabrėžė 1970-uosius, kai kompanija iškeliavo pas bendraminčius į Taliną. Šia kelione ir apskritai jaunuolių asmenybėmis, ryšiais, idėjomis itin domėjosi KGB.
Nors esu nemažai girdėjusi to laiko liudijimų, bet tai, ką ramiai gerdamas kavą su pienu papasakojo mano pašnekovas, šokiravo. Per keletą metų jis okupantų kabinetuose viešėjo, kameroje sėdėjo, kankinimus ir psichiatrų eksperimentus kentė ne kartą. Galiausiai jam buvo pasiūlyta dingti iš akių – į Izraelį (iš ten netrukus persikraustė Švedijon). Panašiu metu iš Lietuvos išvyko ir Tomas Venclova, Aleksandras Štromas... Iki šiol kelia klausimų, kaip iš aklinai uždarytos Lietuvos buvo galima tiesiog emigruoti į laisvą šalį. Galbūt okupantams susišvietė, kad patogiai įsikūrę Vakaruose tokie aktyvistai kenks mažiau.
Taigi ką Arkadijus veikė, kai susidegino Kalanta? „Nei aš, nei kiti Romo nepažinojome – nežinau, iš kur jis atsirado Miesto sode“, – tikina kaunietis. Tiesa, jis ir kiti kompa-
nijos nariai tikrai žinojo apie prieš keletą metų Prahoje susideginusį
Janą Palachą. Emocija, vilnijusi per Europą, nepaisė uždangų ir sienų, o signalui nenusilpti, be abejo, padėjo ir vienijusios muzikos bei meno jėgos.
Toliau – jau istorija. Modrio Tenisono pantomimos teatras uždarytas. Muzikos grupių veikla ir saviraiškos laisvė apribota. Nuotaikos liūdnos, bet veikti reikia ir norisi. Juk pati jaunystė. Po metų, per pirmąsias
Kalantos mirties metines, Arkadijus atsidūrė karo ligoninėje Šančiuose –žinoma, psichiatrijos skyriuje. Dar kiek vėliau, jau būdamas 22 metų, įstojo į Juozo Gruodžio konservatoriją. Kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjo. Visgi pagrindinis užsiėmimas buvo ne mokslai, o pagalba siekusiems išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Jaunuolių metodai buvo įspūdingi: vieno Ukrainos šulo sūnui įtaisė guzą kaktoje, prigirdė vaistų, kad putos iš burnos bėgtų, numetė sostinės Vokiečių gatvėje, iškvietė greitąją... Už tokius žygdarbius grėsė ilgi metai kalėjimo. Bet viskas baigėsi Izraeliu, o tuomet Švedija.
Pirmadieniniai susitikimai, į kuriuos kviečia Arkadijus, iš tiesų ir prasidėjo Stokholme. Tai buvo 1990 metais, tada, kai Lietuva iš vidaus griovė Sovietų Sąjungą. Juose dalyvaudavo ir kitų Baltijos šalių atstovai, o vakarus Arkadijus baigdavo eilėmis. Tuomet susitikimų buvo 79. Dabar skaičius liūdnesnis. Bet stovėti reikia – juk tie, už kuriuos stovi jis, patys to padaryti negali.
KOTRYNA LINGIENĖ
GIE VILKĖS ILIUSTRACIJA
Pernai skaitomiausias mūsų žurnalo tinklalapyje, veikiančiame ir kaip kultūros naujienų svetainė, įkeltas tekstas buvo Europos muziejų nakties anonsas. 2022-aisiais panaši suvestinė puikavosi trečiojoje labiausiai skaitytų straipsnių vietoje. Vien dėl to verta praleisti keletą valandų kompiliuojant įvairių muziejų įvairiai pateikiamą informaciją. Verta ir pasileisti į vakarinį žygį, nustebinantį net visko mačiusius muziejų entuziastus. Šiemet diena, kai muziejai duris atvers tik vakarėjant, – gegužės 18-oji.
Fenomenu, Europoje gyvuojančiu nuo 2005 metų ir kasmet viliojančiu įvairiapuse, kasdien nematoma muziejų veikla, nusprendėme pasidomėti išsamiau. Įdomu, kaip užimčiausiai metų nakčiai ruošiasi didelė Kauno muziejų šeimyna, kas ją motyvuoja ir įkvepia. Ar visiems Muziejų naktis – daugiau nei eiliniai viršvalandžiai? Apie visa tai su keleto muziejų atstovais ir pasikalbėjome. O detalų planą, kur, kada ir ko eiti, pažadame publikuoti kaunaspilnas.lt.
Kokią programą rengiate šiemet? Ko paprastai labiausiai laukia jūsų lankytojai?
Vytauto Didžiojo karo muziejus (VDKM): Dar metų pradžioje, žinodami, kokį įvykį šiais metais minime, apsisprendėme dėl temos. Muziejų nakčiai parengėme programą, skirtą Lietuvos partizaninio karo 80-mečiui. 1944 m. vasarą, atslenkant karo frontui ir artėjant antrajai sovietinei okupacijai, drąsūs Lietuvos vyrai ir moterys stojo į kovą su okupantais. Partizaninio karo istorija – tai tiltas tarp Lietuvos anuomet ir šiandien. Nei karas, nei laisvė neturi senaties termino, tad klausimas, ar tai vis dar aktualu, šiandien neturėtų kilti. Kviesime į muziejaus sodelį, kur bus įrengta stilizuota aikštelė ir pažindinama su partizaninio karo svarba, iššūkiais tuometiniams laisvės kovotojams. Kova vyko ne tik ginklais, tad bus galima patirti, kaip veikia miško spaustuvė, sužinoti apie informacijos šifravimą. Muziejuje lankysis istorikas ir rašytojas Bernardas Gailius, koncertuos „Skylė“, vyks Jono Vaitkaus vaidybinio filmo „Vienui vieni“ peržiūra.
Lietuvos švietimo muziejus (LŠM): Šiais metais Europos muziejų naktis pasipildo šūkiu „Klasė, darbas!“, kuris prie iniciatyvos kviečia prisijungti švietimo bendruomenes. Jis taikliai atliepia ir Lietuvos švietimo muziejaus ekspozicijų pasakojimą.
Muziejaus ekspozicijos turinys išlieka pagrindine ašimi ir šio renginio metu, tačiau kasmet ieškome naujų pateikimo formų, naujos visas muziejaus erdves vienijančios temos. Šįkart lankytojus kviesime pamatyti muziejų tokį, kokio įprastą dieną neišvystų, –ekspozicijos gaubsis nakties tamsa, o simbolinės šviesos ir muzikos garsų pripildytos klasės kvies susipažinti su specialiai šiai nakčiai perrengtais istoriniais, kultūriniais ir edukaciniais elementais.
Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus (ČDM): Vos paskelbus Muziejų nakties datą pradedame dėlioti ir planuoti savo veiklas, nes norisi ne tik pakviesti aplankyti muziejų, bet sukurti nekasdienišką atmosferą ir programą. Kadangi šių metų Muziejų nakties tema susijusi su edukacija, visuose padaliniuose lankytojų lauks įvairios edukacinės veiklos – nuo „Paslaptingo sodo“ A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje iki kūrybinių dirbtuvių ir dailės terapijos Paveikslų galerijoje. A. ir P. Galaunių namai-muziejus kvies susipažinti su japonų kultūra, o J. Zikaro namuose-muziejuje galėsite pasiklausyti koncerto. Istorinė LR Prezidentūra pakvies sudalyvauti interaktyviame žaidime „Atsakingų pasirinkimų naktis: muziejininkų ir edukatorių pamokos“. Temstant M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kryžių kiemelyje kviesime pamedituoti skambant gongų ir kitų instrumentų garsams, o Velnių ko-
lekciją kitoje gatvės pusėje nušvies instaliacija „Naktis pagauna…“.
Kauno miesto muziejus (KMM): Kadangi šiais metais Muziejų naktis vyksta tą pačią dieną kaip ir Gatvės muzikos diena, kauniečiai ir miesto svečiai ne tik galės nemokamai aplankyti muziejaus padalinius, sudalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, ekskursijose, bet ir pasiklausyti gyvos muzikos muziejaus organizuojamuose koncertuose.
Kauno IX forto muziejus (KDFM): Šiais metais Muziejų naktį siūlysime dvi išskirtines ekskursijas. Pirmoji nukels į XX amžiaus pradžią, kai IX fortas buvo baigtas statyti ir įrengti. Ekskursijos dalyviai bus supažindinti su unikaliu Kauno tvirtovės statiniu – betonine IX forto ledaine. Kita ekskursija, į kurią kviesime, –pasivaikščiojimas po memorialinį kompleksą su legendine Kauno IX forto muziejaus gide Janina. Kauno IX forto memorialiniam kompleksui šiemet sukanka 40 metų, šia proga rengiamoje ekskursijoje dalyviai ne tik pamatys išskirtines istorines nuotraukas iš memorialo statybų, bet ir išgirs iki šiol mažai girdėtų istorijų.
Maironio lietuvių literatūros muziejus (MLLM): Kiekvienąkart galvodami programą atsispiriame nuo to, ką turime, – muziejaus archyvų, mylimų autorių ir muziejaus erdvių. Bet šiemet Muziejų naktį pradėsime jaunimui skirtu nuotaikingu renginiu, kuris lyg iš dangaus kaip dovana nukrito – į muziejų kreipėsi moksleivės iš projekto „Kauno iššūkis“. Šis aklų pasimatymų žaidimas turėtų tapti ciklu. Be to, iki vidurnakčio veiks patyriminė garso instaliacija muziejaus rūsyje. Lankytojai išgirs rašytojų, ir ne tik,
balsus – tiesa, labiausiai šią instaliaciją rekomenduosime lankyti vienumoje. Muziejaus sode lauks bendrauti ir švęsti kviečiančios veiklos: muzika, literatūriniai žaidimai ir gal net skanėstai.
Ko žmonės labiausiai ieško Muziejų naktyje?
VDKM: Daugelis lankytojų nori pamatyti muziejų bei eksponatus neįprastoje šviesoje ir neįprastu laiku. Kiti nori pasinerti į neįprastas veiklas, kurių kitu metu nesiūlome. Tai gali būti ir unikalaus eksponato demonstravimas, ir pasivažinėjimas kariniu visureigiu.
ČDM: Lankytojai Muziejų naktyje labiausiai ieško naujų potyrių, edukacinių užsiėmimų, eksponatų ir erdvių, taip pat domisi muzikine programa. Naktinėtojus vilioja ir galimybė dalyvauti įvairiuose žaidimuose bei laimėti prizus. Memorialinių namų lankytojai žavisi autentika, nori susipažinti su architektūriniu ir kultūriniu palikimu, domisi interjero detalėmis bei ten gyvenusiomis asmenybėmis, jų buitimi.
KMM: Viena iš Muziejų nakties lankymo priežasčių – bendra šventinė atmosfera, kuri tvyro mieste, šalyje, visoje Europoje. Lankytojai labiausiai ieško emocijų ir atradimo džiaugsmo. Dar vienas svarbus aspektas – darbo laikas. Dažnai išgirstame, kad žmonės seniai norėjo apsilankyti, tačiau muziejaus darbo laikas sutampa su jų darbo laiku.
KDFM: Muziejaus lankytojams ypač patinka iki šiol nepristatytos, rečiau lankomos ar kitaip įveiklintos muziejaus erdvės. Didelio dėmesio sulaukia ir muziejaus meninės vaizdo, garso ar šviesų instaliacijos.
Ar lengva prikalbinti kolektyvą dirbti po darbo valandų?
VDKM: Lengva, norinčių dirbti per Muziejų naktį netrūksta, kadangi tai ne tik smagus renginys lankytojams, bet ir kasmetinė profesinė šventė muziejininkams.
KMM: Muziejų naktis – šventė ir lankytojams, ir darbuotojams. Darbas joje – savotiškas garbės reikalas. Nors yra ir kolegų, kurie mieliau renkasi tiriamąjį darbą.
LSM: Lietuvos švietimo muziejaus kolektyvas visus metus mintyse brandina Muziejų nakties temą. Tiek pasiruošimas renginiui, tiek pati naktis visam kolektyvui suteikia teigiamų emocijų, o lankytojų gausa ir šilti atsiliepimai atperka visas pastangas, todėl prisidėti prie šios iniciatyvos įkalbinėti nereikia. Neretai prie idėjų įgyvendinimo prisideda net darbuotojų šeimos nariai.
MLLM: Dirbti Muziejų naktį smagu ir įdomu, nes prisijungia kolegos iš padalinių. Išsiskirstome po ekspozicijas, parodas ir visai nesvarbu, kurioje pozicijoje dirbame, tą naktį esame komanda, pasiruošusi sutikti gausius lankytojų būrius, su jais pabendrauti ir kviesti į vakaro užsiėmimus.
Ar Muziejų nakties lankomumui turėjo įtakos jaunesnė nemokamų sekmadienių iniciatyva?
VDKM: Tai du skirtingi dalykai. Nemokamų sekmadienių metu lankytojai tiesiog gali nemokamai apžiūrėti ekspoziciją, be papildomų veiklų. O Muziejų naktį mes traukiame geriausias idėjas, smagiausias veiklas, žmonės gali pavakaroti su mumis ir pamatyti muziejų šiek tiek kitokį.
ČDM: Sunku pasakyti – tiek vienu, tiek kitu metu sulaukiame daug lankytojų. Gal per Muziejų naktį juos daugiau vilioja specialiai šiai progai parengtos įvairios veiklos ir kultūrinės patirtys. O per nemokamus sekmadienius meno mylėtojai ateina pamatyti parodų arba jau kelintą kartą apžiūrėti pamėgto kūrinio.
LŠM: Paskutinio mėnesio sekmadienio lankytojai dažniausiai pasirenka vieną ar du muziejus ir jų ekspozicijų pažinimui skiria daugiau laiko. O Muziejų naktis –pramoginis renginys, per vieną vakarą lankytojai neretai stengiasi aplankyti visus tuo metu atvirus muziejus, todėl ilgesniems užsiėmimams laiko neskiria.
MLLM: Auditorijos persidengia, tačiau per Muziejų naktį į rūmus atklysta nemažai įvairaus amžiaus smalsuolių, kurie dienos metu gal tik praeina pro šalį.
O dabar – sunkiausias klausimas! Jei nereikėtų darbuotis, kokį kitą muziejų šią naktį skubėtumėte patys aplankyti?
VDKM: Viešųjų ryšių specialistas Kęstas Vasilevskis: Kadangi Muziejų naktų gimtinė – Prancūzija, būtų įdomu pamatyti, kaip šią naktį švenčia prancūzai.
ČDM: Komunikacijos, leidybos ir rinkodaros skyriaus vedėja Vida Labanauskienė: Vieni muziejaus darbuotojai savo apsilankymą sietų su siūloma programa ir naujai atvertomis, dar nematytomis erdvėmis, kiti norėtų aplankyti tuos muziejus, kuriuose dar nebuvę arba pasisvečiuoti pas kolegas kituose miestuose, o treti šią dieną mielai nusikeltų į Paryžių ar Londoną, kur apsilankytų garsiausiuose muziejuose.
KMM M. ir K. Petrauskų namų vadovė Natalja Kaminskaitė-Kurlavičienė: Kadangi žinome, kiek daug žmonių lankosi muziejuose Muziejų nakties metu, tai rinktumėmės mažesnį miestelį ar mažiau žinomą muziejų, kad išvengtume minių.
KMM Kauno istorijos skyriaus vadovė dr. Inga Puidokienė: Puikus klausimas. Šiais metais turbūt rinkčiausi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejų.
KMM Tautinės muzikos muziejaus vadovė dr. Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė: Muziejininkai paprastai žiūri tiek į techninius aspektus (eksponavimo būdą, apšvietimą ir t. t.), tiek į pačią idėją. Aš pati esu Šiaurės muziejų gerbėja, ypač Estijos nacionalinio muziejaus ir Stokholmo nacionalinio muziejaus. Juose galima pamatyti tikrai labai kūrybiškų sprendimų.
LŠM Kultūrinės veiklos skyriaus vedėja Loreta Kurmienė: Pirmiausia domintų panašaus veiklos pobūdžio, t. y. švietimo, mokslo, gamtos muziejų, renginiai Lietuvoje ir visoje Europoje.
KDFM Kultūros renginių organizatorė Karolina Jurevičiūtė: Kadangi esu ne kartą dalyvavusi Lietuvos muziejų renginiuose, būtų įdomu nors kartą apsilankyti pas užsienio kolegas, pavyzdžiui, Amsterdamo „Rijksmuseum“ ar Vienos „Albertina“ muziejuje.
KULTŪROS LAUKAS JAUTRIAI REAGUOJA Į KARĄ UKRAINOJE. RENGINIAI, SKELBIAMI ŠIAME KALENDORIUJE, GALI BŪTI PERKELTI AR ADAPTUOTI Į PALAIKYMO AKCIJAS. AKTUALIĄ INFORMACIJĄ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
GEGUŽĘ METAS ŠVĘSTI MUZIKĄ, KAIMYNYSTĘ, ŽODĮ, ŠYPSENĄ, GALŲ GALE – KAUNO GIMTADIENĮ IR GALYBĘ KITŲ VIENIJANČIŲ PROGŲ.DAUGIAU RENGINIŲ RASITE NUOLAT ATNAUJINAMAME INTERNETINIAME KALENDORIUJE: KULTURA.KAUNAS.LT
04 25–06 14
teatro festivalis
„Nerk į teatrą“
Įvairios vietos
Šiemet Nacionalinio Kauno dramos teatro festivalis kviečia nerti ir išbandyti šiuolaikines interaktyvaus teatro formas. „Vieni spektakliai kvies žaisti, kiti –pasidalinti patirtimi. Bus spektaklių, kurie kvies įsitraukti labai asmeniškai ir bus tokių, kurie siūlys atrasti savyje menininkę ir išradėją. Bet kuriuo atveju, interaktyvaus spektaklio patirtis bus visiškai unikali, juk jį čia ir dabar kūrėte jūs pats“, – vilioja festivalio komanda.
Programa: nerkas.lt
Iki 05 20 Paroda „Abstrakcija ir ekfrazė“
VDU menų galerija „101“, Muitinės g. 7
Trijų Lietuvos abstrakčiosios tapybos menininkių – Aušros Andziulytės, Agnės Kulbytės, Jovitos Varkulevičienės – parodos kuratorius yraVDU Meno kuratorystės magistrantas Tomas Genevičius. Ištikimų modernistinei tapybos tradicijai menininkių darbus, eksponuojamus parodoje, sieja dailininkėms artima abstrakčiosios tapybos samprata.
Sąmoningai atsisakydamos realistinių vaizdų menininkės tapybinėmis priemonėmis perteikia tai, kas neregima, tai, kas slypi už atpažįstamų formų, spalvų, plotmių. Drobėse nugulusios abstrakcijos žadina vaizduotę ir jausmus. Parodoje pristatoma menininkių paskutiniųjų metų kūryba, kurią papildo ekfrazės – literatūriniai tekstai atkuriantys tapybinius vaizdinius.
05 02–06 01
Jono Minkevičiaus
darbų paroda „Per pasaulio gatves“
A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Vydūno al. 2
Ši paroda – tai kvietimas prisiminti KTU profesoriaus, architekto ir architektūrologo Jono Minkevičiaus kūrybinį indėlį tiek į Lietuvos, tiek į pasaulio architektūrą. Šių metų birželio 24-ąją profesoriui sukanka 95 metais, tad tuo pačiu tai ir puiki proga jį aplankyti bei pasveikinti su artėjančiu garbingu jubiliejumi. Ekspozicijoje galima išvysti virš 60 grafikos ir akvarelės darbų, kuriuose pavaizduoti architektūros ir kraštovaizdžio objektai iš Lietuvos ir profesoriaus kelionių po užsienio šalis – Graikijos, Ispanijos, Italijos, Egipto, Indijos ir kitų šalių. Taip pat galėsite pamatyti vieno žymiausių tarpukario laikmečio architektų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio atsiliepimą apie Jono Minkevičiaus darbus.
05 03–05 05
Kino programa „Taip toliau: į Senegalą“ „Romuva“, Laisvės al. 54
Kadras iš filmo „Banelė ir Adama“
Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ ir pernai Kanų kino festivalio pagrindiniame konkurse debiutavusi režisierė Ramatą-Toulaye Sy pristato kartu kuruotą programą – langą į Senegalą. Šiuos filmus sieja ne tik maginis matymas, nepaprastas vizualumas ir veikėjų noras išsilaisvinti, išvykti, bet ir režisierių siekis naujai pasakoti senegaliečių istorijas. Linija kuria ryšį tarp vizionieriško Djibrilo Diop Mambéty kino nepriklausomo Senegalo kino istorijos pradžioje, ir jaunosios diasporos kartos, grįžtančios į šalį kurti dabar.
Programa: taip-toliau.lt
Antradienis, 05 07, 12:00
bibliotekos balkone
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos balkonas, S. Daukanto g. 17
„Pupa / Bartashka“ – tai jazz, neo soul, soul muzikos žanrų duetas –lietuvių kilmės pianistė Gabija Vaičekonis, užaugusi Amerikoje, įgijusi muzikos studijų bakalauro laipsnį Vakarų Vašingtono universitete, o dabar studijuojanti Kaune ir unikalaus tembro dainininkas Lukas Bartaška, muzikinių projektų ir Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankų dalyvis. Renginys skirtas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.
05 06–05 31
Virginijos Juciūnaitės
lėktuvėlių iš karoliukų paroda „Sparnuota svajonė“
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Aleksoto padalinys, Veiverių g. 4
Menininkė Virginija Juciūnaitė, daug metų dirbusi dailininkeapipavidalintoja, pasuko į muziką. Vargonuodama Vytauto Didžiojo bažnyčioje laisvalaikiu kuria ekodizainą, tapo, kuria scenarijus, muziką, rašo eiles, o aviacija –hobis iš giliai paslėptos svajonės skraidyti. Iš karoliukų konstruoti lėktuvėlius – tokia mintis gimė 2020 m. gruodį, pandemijos metu, sunkiai sergant. Be jokių schemų sukūrus pirmąjį modeliuką, vienas po kito pasipylė ne tik istoriniai aeroplanai ir dirižabliai (ekspozicija „Aviahistory“), bet ir įvairios improvizacijos („Aviadream“).
05 08–05 11
Japonijos dienos
Kaune WA
Įvairios vietos
Hiroaki Umeda. Organizatorių nuotr.
Tęsdamas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ renginių tradiciją, sugrįžta japonų kultūros festivalis. Gausus būrys japonų menininkų bei atlikėjų per šokį, skaitmeninį meną, madą, muziką, kaligrafiją ir kitas meno formas atskleis Tekančios Saulės šalies kultūros dvasią. Tarp laukiamiausių festivalio svečių – vienas garsiausių Japonijos avangardinio meno scenos vardų Hiroaki Umeda, kuris surengs įspūdingus šviesių ir šokio spektaklius.
Visa programa: JapanDays.eu
Ketvirtadienis, 05 09, 18:30 Morfai instaliacijos „be penkiolikos brėkšta“ atidarymas
„Hands on Gallery“, K. Donelaičio g. 26
Visą parą veikianti „Hands on gallery“ rengiasi jau šeštajai parodai. Šįkart spaustuvės lange – Timotiejus Norvila, daug kam žinomas Morfai slapyvardžiu, ir jo instaliacija „be penkiolikos brėkšta“. Tai kūrinys laiką – bėgantį, slenkantį, sustojusį, pakankamą ir nepakankamą. Garsine dalimi pasirūpins „Kaunas Zoo“ – vyks palangės jam session’as
05 08–05 12
Kauno literatūros
Jau ketvirtąjį kartą grįžta tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Lietuvos ir Europos, bet ir Pietų Amerikos, o šalia tradicija tapusių renginių, atsiras ir nauji formatai. Atpažįstamas ir laukiamas įvairaus amžiaus auditorijų festivalis šiais metais šurmuliuos ne tik miesto centre, bet ir užsuks į kitus miesto rajonus. Daugiau apie festivalio virtuvę – šiame numeryje.
Programa: literaturossavaite.lt
05 10–06 08
„Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“: Žygimanto Kudirkos paroda
Baras „O kodėl ne?“, A. Juozapavičiaus pr. 122A
Kauno menininkų namų inicijuota programa kviečia į Šančius, kur veikiančiame kultūros bare Žygimantas Kudirka pristato darbą „Totalus svetimumas“. Trijų kanalų video kūrinys – tai karštligiškas sapnas iš ateities, daugiau pasakantis apie dabartį. Tai – guilty pleasure (nuodėmingas malonumas), kviečiantis žiūrovą į savotišką techno-sutartinę: pradžioje kaip vojeristišką stebėtoją, o galiausiai –kaip pagrindinį pasakojimo veikėją.
Penktadienis, 05 10, 21:00 „Dr.Green“ koncertas „Lemmy“, Girstupio g. 1
2023-ųjų pabaigoje geriausiame Vilniaus rūsyje „XI20“ po 15 metų pertraukos gyvai pasirodė legendiniai „grynai“. Tai nebuvo vienkartinis išstojimas – Lietuvos DIY (pasidaryk pats) scenos „kultūros remonto“ kolektyvas atnaujinta sudėtimi juda į priekį. Koncerte Kaune kartu pasirodys ir „Gėdos Stulpas“.
Šeštadienis, 05 11, 14:30 „Gyvasis mikrorajono archyvas“. Interaktyvi diskusija „Paveldas ir palikimas“
Ąžuolyno biblioteka, Radastų g. 2
Ką reiškia lietuviui sugyventi, gimti, užaugti ir kurti aplinkoje, suformuotoje sovietinių ideologijų?
Kaip empatiškai ir jautriai įtraukti mikrorajono gyventojus į besivystantį pokalbį apie XX amžiaus paveldo pripažinimo ir išsaugojimo svarbą pasaulyje ir Lietuvos miestuose? „Gyvasis mikrorajono archyvas“ – tai VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ ir menininkės Evelios Šimkutės, bendrakūros dizainerės Rūtos Lukošiūnaitės ir kitų dalyvių siekis kūrybiškai ir įtraukiai atverti įpaveldinimo procesus sovietmečiu statytų mikrorajonų gyventojams. Įvairių renginių ir fotografijos dirbtuvių metu bus renkamos fotografijos ir garso pasakojimai, atspindintys pastarųjų 50-ies metų Šilainių mikrorajono gyventojų kasdienybę. Visa tai bus perduota Kauno miesto muziejui archyvuoti.
05 12–05 26
Tarptautinis poezijos festivalis
Kaune ir kituose Lietuvos miestuose rengiamas nuo 1965 m. Tradiciškai jo pabaigoje vainikuojamas naujasis Maironio premijos laureatas – festivalio uždarymo iškilmės vyksta Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.
Programa: facebook.com/ poezijosfestivalisPoezijosPavasaris
Trečiadienis, 05 15, 18:30
Kauno miesto kamerinis teatras, Kęstučio g. 74A
Organizatorių „8 eilė“ kvietimu –Vytauto V. Landsbergio satyriškai lyriška programa, kurioje – nauji anekdotai apie Rudnosiuką bei Asilą, dainos ir romansai.
05 15–06 20
Paroda „Ki |r| timai. Žvilgsnis į Kirtimų mikrorajoną“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Ievos Austinskaitės nuotr.
Paroda – sostinės Kirtimų kultūros centro inicijuotas projektas, atkeliavęs į autorės gimtąjį miestą. Po metus trukusio fotografinio tyrimo fotomenininkė Ieva Austinskaitė pristato savo žvilgsnį į mikrorajono dabartį. Parodoje – gatvių fragmentų, architektūros ir kasdienybės ženklų dokumentacija, žiūrovui atskleidžianti besikeičiančią ir kontrastingą mikrorajono dabartį. I. Austinskaitės fotoserijoje užfiksuoti keli Kirtimų veidai: naujos korporacijų ir didelių logistikos centrų teritorijos ir jos struktūrų atspindėjimas, senasis, industrinis, „gamyklinis“ Kirtimų veidas bei sąlyginai nedidelės gyvenamųjų namų, trobų, žaidimų aikštelių ir kasdienio, labiau kaimiško nei miestietiško gyvenimo fiksavimas.
Ketvirtadienis, 05 16, 18:30 „Sapnas pilvu į viršų
(šuo ar žuvis?)“: filmas „Orlando, mano politinė biografija“
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
„Orlando, mano politinė biografija“ –tai jaudinantis debiutinis teoretiko, kritiko ir kuratoriaus Paul B. Preciado filmas. Kolegų paskatintas parašyti apie savo lyties tranzicijos patirtį, jis piktdžiugiškai pastebi, kad tai jau padarė Virginia Woolf 1928 m. pasirodžiusiame romane „Orlando“, kurio centre – per kelis šimtmečius lytį pakeitusio androginiško aristokrato gyvenimas; šis literatūros šedevras šiame tarp dokumentikos ir fikcijos balansuojančiame filme tampa atspirties tašku drąsiems, laisvos formos apmąstymams apie šiuolaikinio translytiškumo prigimtį į queer šventę pakviečiant 26 trans ir nebinarės lyties asmenis tapti šiuolaikiniais „Orlandais“. Po filmo vyks diskusija.
05 16–06 09
LDS Kauno skyriaus galerija „Drobė“, Drobės g. 63-308
Irinos Peleckienės (ipglass) stiklo meno darbų instaliacijos pavadinimas nurodo darbinę stiklo temperatūrą kaip atspirties tašką, įtraukiantį autorę į kūrybinį procesą, sinchronizuojantį ją lyg mechanizmą darbo procese. Į vientisą ekspoziciją jungiami pastarojo laikotarpio (2020-2024) ciklai „SFUMATO.TRANSITION“ ir „TRANSITION. Ad in finitum“, kuriuose kvestionuojamas egzistencijos laikinumas, prasmė, tiesiama paralelė tarp stiklo trapumo ir žmogaus gyvenimo.
Šeštadienis, 05 18, 12:00 Gatvės muzikos diena Įvairios vietos
Gražvydo Jovaišos nuotr. Kauno gatvėse skambės 18-oji Gatvės muzikos diena! Visi – jauni ir vyresni, vaikai ir jų tėvai, mėgėjai ir profesionalai, muzikantai, šokėjai, aktoriai ir kiti kūrėjai yra kviečiami dalyvauti bei pakviesti miestą šokiui.
Programa: kmn.lt
Šeštadienis,
05 18, 15:00
„Sapnas pilvu į viršų (šuo ar žuvis?)“?:
I (Įsi)klausymo dirbtuvės
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Kuo skiriasi klausymas ir girdėjimas? Ar galime girdėti save ir kitą vienalaikiškai? Ar klausymosi gali pakakti tam, kad tvirčiau jaustumės pasaulio dalimi? Ar klausymo patirtis gali suartinti mus ne tik su kitais žmonėmis, bet ir nežmonėmis, vietomis ir oro masėmis, o gal ir su mumis pačiomis/*/iais?
„Į šiuos ir veikiausiai kitus kilsiančius klausimus bandysime atsakyti (įsi)klausymo dirbtuvių ir pasivaikščiojimo metu drauge su daug klausančia ir garsus kuriančia Daina. Atsakymų į šiuos klausimus ji ieško klausymo ir kūno praktikomis, įpindama jas į savo kūrybinę ir tiriamąją veiklas bei kasdieną“, – kviečia organizatoriai.
Šeštadienis, 05 18 Europos muziejų
naktis
Įvairios vietos
Europos muziejų naktis vyksta nuo 2005 m. – kasmet gegužę viso žemyno muziejai atveria duris lankytojams neįprastu metu ir išnaudoja šį laiką kurti ryšį su bendruomenėmis, įtraukia į muziejų veiklas. Daugiau apie tai, ką ir kaip šiai nakčiai ruošia Kauno muziejai, šia proga sutraukiantys minias lankytojų, skaitykite šiame žurnalo numeryje.
Pirmadienis, 05 20, 18:00 Virginijos Skučaitės knygos „Baltosios gulbės riteris“ pristatymas.
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos
Z. Kuzmickio padalinys, Raseinių g. 26
Kęstutis Ignatavičius labiausiai žinomas kaip ilgametis Rotušėje veikusio Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjas ir Kauno ceremonimeistras. Jo sukaupta patirtis ir gyvenimo istorija sugulė į knygą, kurioje per gausybę nuotraukų galėsite iš arčiau pažvelgti į šio asmens turiningą gyvenimą. Renginys skirtas Kauno miesto gimtadieniui paminėti ir yra organizuojamas kartu su Kauno Žaliakalnio bendruomenės centru „Pelėdos“. Renginyje dalyvaus knygos autorė ir jos herojus. Renginio metu bus galima įsigyti knygą, o K. Ignatavičius savo autografą užtvirtins seniausiu Kauno antspaudu.
Antradienis, 05 21, 19:00
Lietuvos kino klasika
bibliotekoje: „Birželis, vasaros pradžia“
Kauno Vinco Kudirkos viešoji biblioteka, Laisvės al. 57
Kadras iš filmo
Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“ – vienas reikšmingiausių ir originaliausių 7-ojo dešimtmečio filmų, įtaigiai atspindintis dešimtmečio pabaigos nuotaikas, su „atlydžio” epocha susijusių vilčių žlugimą. R. Vabalas ir scenaristas Icchokas
Meras formaliai kalba apie provincijos lentpjūvės ir gamybos plėtros problemas, o iš tiesų nevengdami lengvos, retsykiais ir karčios ironijos, papasakoja apie tuometinę visuomenę, permainų baimę, klampią dabartį, abejingumą ateičiai, žmogišką ir profesinį nuovargį ar net cinizmą.
Trečiadienis, 05 22, 20:00
Grupės „Abudu“ koncertas
„OLDMAN Kaunas“, Rotušės a. 20
Dominyko Valiaugos nuotr.
2015 m. Šakiuose susikūrusi grupė Lietuvoje išgarsėjo išleidusi pirmuosius singlus „Pavasaris“ ir „Įkvėpimui“. Bet tai – jau istorija. Grupės narių galvose visą vietą užėmęs, pasivadinęs „Vietos pasauly!!“ trečiasis „Abudu“ albumas lenda į šviesą.
Ketvirtadienis, 05 23, 18:00 Dokumentinio filmo
„Lietuvos diplomatijos šefas“
peržiūra
Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, A. Mapu g. 18
VDU Lietuvių išeivijos instituto archyvo nuotr.
Režisieriaus Juozo Saboliaus 1999 m. filmas pasakoja apie Lietuvos Užsienio reikalų ministrą (1934–1938), Lietuvos diplomatinės tarnybos šefą Stasį Lozoraitį (tėvą). Svarbiausi jo biografijos ir karjeros momentai iliustruojami archyviniais kadrais ir nuotraukomis. Renginio metu apie diplomatų Lozoraičių darbų reikšmę ir indėlį į Lietuvos istoriją pasakos Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja, knygų apie diplomatus autorė dr. Asta Petraitytė-Briedienė. Renginys skirtas Diplomatų Lozoraičių metams paminėti.
Ketvirtadienis, 05 23, 18:00
Filmo „Garso meditacija“ premjera
Kauno kultūros centras, Vytauto pr. 79
Tarptautinis duetas „Piano Phase
Project” pristato Vakarų Kanados miškuose sukurtą filmą apie
žmogaus ryšį su mišku, muzika ir bendruomene. Idėja užgimė
pianistėms Monikai Lozinskienei ir Annai Szaluckai (Lenkija/Jungtinė Karalystė) kuriant originalią M. K Čiurlionio simfoninės poemos
„Miške” aranžuotę keturioms rankoms fortepijonu. Atlikėjas
įkvėpė Čiurlionio kūrybos misticizmas, fantastiškumas bei jo novatoriškas žvilgnis į skirtingų meno formų apjungimą.
05 24–05 26
616-asis Kauno gimtadienis
Įvairios vietos
Gražiausias pasaulio miestas
švenčia! 616-ojo Kauno gimtadienio proga suplanuota visa puokštė istorinių ir kultūrinių renginių, Lietuvos bei užsienio atlikėjų pasirodymų, turiningų bei smagių veiklų.
Programa: kaunas.lt
Penktadienis, 05 24, 18:00
Kiemų šventė Laisvės alėja
Martyno Plepio nuotr.
Kiemų šventė – tradicija tapęs renginys, kuriuos siekiama puoselėti miesto gyventojų bendruomeniškumą, draugystę bei paminėti artėjančią Tarptautinę kaimynų dieną. Renginio dalyviai –bendruomenės, organizacijos ir kaimynai – atsineša į miesto centrą savo kėdes, stalus, kuriuos papuošia baltomis staltiesėmis ir gėlėmis. Ilgiausia stalų linija Kauno centre simbolizuoja Kauno miesto žmonių draugystę bei vienybę. Renginio dalyviai dalinsis savo pagamintais patiekalais bei talentais – juk šventė kuriama pačių žmonių.
Programa: facebook.com/kiemusvente
Šeštadienis, 05 25, 10:00
Bendruomeninis
Įvairios vietos
Gražvydo Jovaišos nuotr.
Iniciatyva, grįžtanti penktąkart, kviečia: „Nemuno upe Kaune irkluosime baidares, kanojas, valtis, naviguosime plaustus, vyks kultūriniai mainai, o pakrančių stotelėse – meninės, kūrybinės, sporto, bendruomeninės veiklos.“ Renginys yra atviras visiems, mylintiems upes ir netikėtumus. Kultūrinės ir kūrybinės patirtys krantuose – nemokamos.
Pasirūpinkite baidare irkluoti upe, atvykite dviračiu ar aplankykite kultūrines salas pėstute.
Daugiau informacijos: facebook.com/sveskime.upe
Sekmadienis, 05 26, 14:00
Putvinskio gatvės
diena
V. Putvinskio gatvė
Vytauto Paplausko nuotr.
Kasmet augantis kultūrinis gatvės festivalis šiemet kviečia į kūrybos ir muzikos šurmulį, kuris kels iššūkį posakiui „kitoje pusėje žolė žalesnė“. Ar tikrai? Ar labai kita yra kita pusė? Kas mus skiria nuo kitų – tvora, takas, gatvė, miestas, valstybės siena? Ar nugriovus tvorą kitas taptų savu? Ar skirtingas gatvės puses galime suvienyti?
Renginio metu taip pat bus atidarytas naujas Kauno menininkų namų amfiteatras, o dieną vainikuos „Lapkričio dvidešimtosios orkestro“ koncertas.
Programa: kmn.lt
Antradienis, 05 28, 19:00
Slemas #72
Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56
Literatūros edukacijos programa „Trenksmas“ tęsia literatūrinius eksperimentus. Sleme dalyvauti yra trys galimybės: a) klausytoju; b) teisėju; c) dalyviu. Klausytoju tampa kiekvienas(a) atėjęs į slemo renginį. Dalyviu gali būti kiekvienas norintis ir turintis ką pasakyti. Viskas, ką jis turi padaryti, pasiruošti tris tekstus, kurių kiekvieno trukmė iki trijų minučių. Dalyvius vertina komisija, atsitiktine tvarka sudaryta iš salėje esančių žiūrovų.
Ketvirtadienis, 05 30, 18:30
Akustinis Domanto Razausko koncertas
KKC terasa, Vytauto pr. 79
„Palydim pavasarį, pasitikime vasarą su lengvumu, Domanto muzika ir poezija! Apie šį atlikėją net nėra labai ką bepasakyti. Kiekvienas susitikęs ir išgirdęs lieka neabejingas, tai jei dar nesate girdėję, būtinai pasinaudokite šia proga. O jei jau esate, tai patys žinote, kad belieka rezervuoti vakarą ir bilietą“, – kviečia jaukių progų kūrėjai „8 eilė“.
05 30–06 16
cirko festivalis
„Cirkuliacija“
Įvairios vietos
Tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ kaip niekad asmeniškas. Šių metų tema – biografijos, ja siekiama papasakoti asmenines atlikėjų istorijas įvairiomis šiuolaikinio cirko kalbomis.
Programa: cirkuliacija.lt
Nuo 05 31
Kino teatrai
Kadras iš filmo
Kostas ir Dima užmezgė draugystę Sovietų armijoje. Likimas nubloškė vyrus į skirtingas pasaulio puses: Dima įsikūrė Vilniuje, o Kostas tapo sėkmingu rašytoju Niujorke. Perskaitęs naują Kosto romaną, Dima jį aplanko – pasiryžęs pokalbiui, kurio laukė trisdešimt metų...
Romantiškas, intelektualus ir kupinas niujorkietiško sąmojo, Romo Zabarausko filmas
„Rašytojas“ intriguoja netikėta dviejų vyrų gyvenimo istorija. Kiek gyvenime patys turime laisvės rinktis, o kiek mūsų likimą nulemia politinės ir socialinės aplinkybės?
Neeilinė JAV, Vokietijos ir Lietuvos koprodukcija nufilmuota Niujorko gatvėse ir studijoje Lietuvoje. Filmo pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“.
Penktadienis, 05 31, 18:00 Pažaislio muzikos festivalis: atidarymo koncertas
Pažaislio vienuolynas, T. Masiulio g. 31
29-ąjį kartą, kaip visuomet visai vasarai, grįžtanti muzikos šventė kviečia pasinerti į prancūziškosios romantikos pasaulį ir mėgautis spalvingomis orkestruotėmis bei karališko mecosoprano skambesiu. Pirmą kartą į Lietuvą atvykstanti pasaulinio garso dainininkė dama
Sarah Connolly šlovę pelnė baroko muzikos interpretacijomis. Scenoje –ir Kauno valstybinis choras bei Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojami Gintaro Rinkevičiaus. Programoje – Hector Berlioz ir Maurice Ravel kūriniai.
Visa festivalio programa: pazaislis.lt
kaunaspilnas.lt fb.com/kaunaspilnaskulturos @kaunaspilnaskulturos pilnas@kaunas.lt
Redakcijos adresas: Kauno menininkų namai, V. Putvinskio g. 56-1
MĖNESINIS LEIDINYS APIE ASMENYBES IR ĮVYKIUS KAUNE (PLATINAMAS NEMOKAMAI)
AUTORIAI: Agnė Sadauskaitė, Algirdas Šapoka, Andrius Vaškevičius, Arvydas Čiukšys, Austėja Banytė, Emilija Visockaitė, Justė Vyšniauskaitė, Gie Vilkė, Kęstutis Lingys, Kipras Štreimikis, Kotryna Lingienė, Monika Balčiauskaitė, Staselė Jakunskaitė, Svetlana Batura.