jaučio odos viskas nesutilptų. Glinskis paklausė manęs, kada aš jam duosiąs režisuoti gyvenimišką veikalą ar komediją, nes jam istoriški veikalai jau nusibodo. Nenustebau tokiu klausimu, nes Glinskis Lietuvos istorijos nežinojo. Tat visą vaidinamųjų asmenų charakteristiką tekdavo man, remiantis istorijos daviniais, apibūdinti. Tam reikalui turėjau savo teatro knygynėlį, kurį atvykęs į Lietuvą perdaviau į teatro muziejų Kauno universitete. Gi vaidinti istorinius veikalus turėjau tikslą: parodyti lietuvių liaudžiai didingą Lietuvos praeitį ir tuo pagilinti patriotizmą darbininkų tarpe. Už tai lietuviški istoriški veikalai ir jų vaidinimai turėjo didelį pasisekimą, nes komedijas iš lietuviško gyvenimo publika komentavo, kad tokių įvykių esą turint ir kaime. Kai buvo suruoštas Pavlovos salėje ,,Savitarpiečių“ lietuviškas vakaras – koncertas, suorganizavo chorą Mikas Petrauskas. Vaidinimo metu uždangą pakėlus, iš pradžių užgiedojo ,,Lietuva Tėvynė mūsų“. Aš, sėdėjęs antroje eilėje (policijos kėdė) atsistojau. Su manim atsistojo visa salė išklausyti lietuviško himno. Dežuruojantis ,,okolodočny policijos atstovas“ sujudo. Kreipėsi pas Draugijos pirmininką p. A. Bruckų, kuris, pribėgęs prie manęs, barėsi, kam aš atsistojęs, tat dabar aiškinkis policijai. Okolodočnas mane nusivedė į galiorką ir ten pradėjo tardymą: manęs klausia: kodėl aš atsistojęs? Atsakiau, kad viena ausimi neprigirdžiu, o pasiklausyti norisi. Okolodočnas klausia: o kam tatą dainą pagiedojus, buvo nuleista uždanga? Atsakiau, kad dirigentui buvo nepatogu tvarkyti pairusias choristų gretas (eiles) publikai matant. Tuom tarpu uždanga pakilo ir pradėjo koncerto pirmą numerį: Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Ten mūsų Tėvynė – brangi Lietuva. Ten broliai artojai lietuviškai šneka, Ten skamba po kaimus Birutės daina. Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, Jau laisvė ateina Karpatų kalnais... Aš ir okolodočnas tylime. Paklausiau jo, ar galiu eiti, tai jis pasakė, kad galiu. Tai šis koncertas laimingai baigėsi. Kad tokia kritiška padėtis ateityje nesikartotų, draugijos valdyba nusprendė pavesti kuriam nors nariui priimti okolodočną ir, nusivedus į bufetą, pastatyti pusbankį ir su juo gerti iki Himnas bus sugiedotas. Ateityje taip ir buvo daroma. Kartą suflioravau veikalą, iš kurio viena scena ir sudarė veikalo esmę. Vaidintojams suflioravau iš
17
neišbraukto veikalo, greta turėdamas ir cenzūruotą egzempliorių. Aktą suvaidinus antrakto metu į užkulisį atėjo cenzorius prof. Volteris (lietuvis - latvis) ir paklausė manęs, ar aš turiu cenzūruotą egzempliorių. Aš jam parodžiau, atnešęs iš suflioriaus būdelės. Volteris pasakė, kad ,,tokia“ scena esanti išbraukta, o scenoje suvaidinta. Prašė daugiau to nedaryti, kad policija neprisirištų. Volteris konkrečių žygių tuo reikalu nedarė. Taip tas vakaras laimingai užsibaigė. Volterį savitarpiečiai vakariene pavaišino. Policijos atstovas vieną kartą pareikalavo parodyti cenzūruotą veikalą. Jam buvo paaiškinta, kad be cenzūruoto veikalo negalima apsieiti, nes Gradonačalniko kanceliarija afišų ir programų netvirtina ir vaidinti neleidžia. Mat norėta truputį nugerti. Parodžius cenzūruotą veikalą, policininkas nurimo. Vakaras pasibaigė ramiai. Reakcijos metu 1906 metais iš pradžių buvo leista atspausdinti afišą su lietuvišku veikalo pavadinimu, mat mums buvo svarbu nors vieną lietuviškai atspausdintą žodį pamatyti. Lietuviai tuo kart spaudos dar neturėjo. Juodašimčiai pradėjo vitrinas, kuriose tokios afišos kabėjo, dažyti. Policija pareikalavo tas visas afišas nusiimti ir jų vieton iškabinti afišas rusų kalba. Teko tą skubiai padaryti, nes vakaras turėjo būti už kelių dienų. Afiša buvo rusiškai atspausdinta... Draugija turėjo dvigubas išlaidas spaudai ir popieriui. Vaidinant scenoje Gužučio veikalą ,,Ponas ir mužikai“ yra scena: ,,vaišės Banionio sugrįžimo proga“ – buvo ant scenos paduota tikra degtinė. Vaidintojas Juozas Šimelis spjaudėsi ir koliojosi, kad jis buvo priverstas gerti tikrą degtinę. Savitarpiečiai vakaro vaidintojams išduodavo meniškus padėkos asmeninius raštus, nurodydami, kiek iš vakaro gauta pelno. Vėliau gi vieton padėkos raštų pradėjo artistus – vaidintojus ir vakaro renginio darbuotojus vaišinti vakariene su išgertuvėm tuose pačiuose vakaruose, už scenos kulisų. Pirmos scenos veikalus padėjo ruošti a. a. Kazys Būga, Mykolas Palionis ir kiti. K. Būga rūpinosi, kad artistai tarmiškai taisyklingai tartų, laikėsi autentiškos kilmės. K. Būga su M. Palioniu buvo išvertę keletą rusų scenos veikalų ir juos pradėjo režisuoti. Tie veikalai buvo atspausdinti lietuviškai dėka prof. Volterio protekcijos, kaipo moksliniai. Tada lietuviai dar neturėjo savo spaudos. Glinskis padėjo man suorganizuoti vaidintojų trupę, nes apie jį spietėsi apšviestesnieji lietuviai,
Sietuvos