Nuvykęs į būstą, radau kambaryje net keletą asmenų – artistų. Vienas iš jų (artistas) labai prie manęs gretinosi, pamanė, kad aš esąs iš provincijos ir aš jį pradėjau vadinti Glinskiu. Tas artistas pasakė, kad jis ne Glinskis. Tada atsiliepė Glinskis. Su juo pradėjau kalbėti ir susitarėm tuom tarpu susitikti paskirtą dieną, nes manęs nepažino ir abejojo dėl tikslo. Paskirtą dieną susitikom. Aš jam išdėsčiau reikalą, kad aš esu įgaliotas, kaip po [kaipo] Draugijų teatrinės komisijos pirmininkas, tartis su įvairiais režisieriais spektaklių režisūros reikalais. Aš abejojau dėl jo (Glinskio) sugebėjimo režisuoti ir laikinai pakviečiau dirbti nesiderėjęs 20 rub. už spektaklį. Pateikiau jam M. Šiaulėniškio–Šikšnio veikalą ,,Pilėnų kunigaikštis“. Šis veikalas buvo neseniai statytas (vaidintas) be atitinkamos režisūros. Tą veikalą Glinskis surežisavo. Ir kai buvo Pavlovos salėje suvaidintas, tai studentija ir publika labai nustebo, koks buvo didelis skirtumas tarp anksčiau vaidintų ir dabar. Mane studentija apspito ir teiravosi, iš kur aš tokį režisierių iškasęs ir paprašė, kad Glinskį kaip nors pritraukčiau prie režisūros vaidinimų lietuviškuose vakaruose. Kai buvo skelbiami afišose vaidinimai, režisuoti Glinskio, tai salė visuomet buvo pilna, kai tuom tarpu kiti vaidinimai būdavo ,,skysti“. Žinoma, kad Glinskiui buvo labai sunku dirbti su mažai išsilavinusia ir neraštinga jaunuomene. Jis pradėjo abejoti, ar būtų tikslu susirišti su lietuviais teatro reikalais. Jis man savo nuomonę pasisakė, kad esą geriau važiuoti į kokią nors trupę provincijon ir ten giliau pasimokinti vaidinti, nes Petrapily turi užėmę vietas seni, nusipelnę artistai. Tat jauniems sunku ir beveik neįmanoma prasimušti į pirmąsias vietas. Gi iš provincijos trupių gabesniuosius pakviesdavo į Sostinės trupes. Aš gi jau ant tiek pripratau prie Glinskio, kad jo nebenorėjau paleisti. Pradėjau jį įkalbinėti, kad jis rusų kultūros jūroje pražus, nes rusų tautos susiras daug gabesnių artistų. Tai jis žus, kaip ir daug lietuvių gabių žuvo dėl Lietuvos. Geriau visgi kaime būti pirmuoju negu mieste – paskutiniuoju, nes atstovybėse ar delegacijose tarp didžiųjų turėsi lygias teises ir pagarbą kaip atskiras individas, kad ir mažos valstybės. Konstantinai, turėk omenyje, kad dabar toks laikas, kad ir mažosios tautos reiškia norą būti lygiomis su didelėmis tautomis. Taigi ir lietuvių tauta taip pat jau atbunda ir reiškia savo pretenzijas į laisvę. O tu, Glinski, būsi jau
15
A. Asniko libreto ,,Kęstutis“ programėlė
tada pirmose tautos eilėse ir su tavimi pradės visi skaitytis. Ir tavo nuopelnus vertins! Tokius mano įsitikinimus Glinskis priėmė dėmesin ir pradėjo nuoširdžiai dirbti lietuvių teatre. Be Glinskio vaidinami veikalai jau neturėjo pasisekimo. Kartą vaidinome Mažajame teatre Asniko istorinį veikalą ,,Kęstutis“. Turėjome labai didelį pasisekimą. Į generalinę repeticiją atėjo pažiūrėti žymieji Petrapilio režisieriai: Arbatovas, Glagolinas ir kiti. Jų buvo keletas. Arbatovas: – Visgi Konstantin Genrichovič, reikia pripažinti, kad tavo lietuvių trupė silpnoka. Glinskis: – Sunku su jais dirbti, nes žmonės užimti savais darbais, tarnyba ir kitais reikalais. Arbatovas: – Tai čia tavo neprofesionalinė trupė? Glinskis: – Ne. Štai tas vidury tarp jų – geležinkelietis (aš). Tas – muitinės valdininkas. Tas ant kampo, Mikailovkos ir Nevskio (proga) pardavinėja laikraščius ir atvirukus, brošiūrėles. Tas – pardavėjas manufaktūros. Tas – gimnazistas. Tas – mokinys pradžios mokyklos. Toji – siuvėja. Toji – turi savo parfumerijos krautuvę. Arbatovas: – Tai tau su jais (tavo artistais) ne gėda pasirodyti ir Aleksandrinkoj (Imperatorsky gosudarstveny) dramos teatre. Glinskis buvo tokia trupės atestacija patenkintas ir dar uoliau ėmėsi dirbti kultūros bare – Lietuvių teatre.
Sietuvos