nesiėmė, nes nebuvo tokių iš lietuvių tarpo asmenų, kurie suprastų teatro reikalą ir jo reikšmę lietuvių kultūriniame gyvenime. Šviesuomenė (diduomenė) galėjo naudotis rusų teatru, nes jai tas buvo suprantama. Lietuviškoji darbininkija rusų teatrą mažai lankė dėl silpno rusų kalbos mokėjimo. Mažai tesuprasdavo. Lietuviški šokių vakarai taip pat nustojo lankytojų, nes buvo surišta su išlaidomis: reikėdavo ir ,,išgerti“, o dvasinės naudos mažai tegaudavo. Draugijos tuo pradėjo smarkiai rūpintis ir vargais negalais stengdavosi surengti lietuvišką vakarą su vaidinimu. Žinoma, toks surengtas lietuviškas vakaras turėdavo ir daugiau išlaidų: veikalo cenzūra, afišos, bilietai, programos, vaidintojų (artistų) ieškojimas, repeticijos ir butas repeticijoms rengti. Bet nepaisant tokio vargo, visgi lietuviškus vakarus draugijos rengdavo. Tokiame vakare pirma veikalą vaidindavo, o po to vykdavo šokiai ir buvo šokami lietuviški šokiai. Surengti tokį ,,Lietuvišką vakarą“ buvo nelengva. Scenoje pradėjo menkos vertės veikalus vaidinti. Daugiau iš kaimo (sodžiaus) gyvenimo (pajuoka – komedija). Pradėjo žmonės mažiau lankyti lietuviškus vakarus. Sakydavo, kad mes tokių vaiz-
Lietuviškų vakarų programėlė
Sietuvos
dų ir kaime matėme. Jau iškilo klausimas, ką reikia daryti, kad daugiau patrauktum publikos. Prasidėjo rizika lietuviškų vakarų ir jų vaidinimų. Kad paruošti tinkamai vaidinimą, reikėjo turėti gerą veikalą ir jį tinkamai surepetuoti, o prityrusių iš lietuvių tarpo nebuvo. Pasitenkindavo ,,primityviu“ paruošimu. Režisuodavo Draugijos Valdybos paskirtas narys, o tas, jei sumanesnis, pasiieškodavo gabesnio ,,režisieriaus“. Taip rengiami lietuviški vaidinimai meniškesnės vertės neturėjo, nes kiekvienas vakaras buvo ,,pripuolusio režisieriaus“ nuopelnas. Taigi lietuvių mėgėjiškiems spektakliams režisuoti reikėjo tikro, išmanančio teatro meną, režisieriaus. Iškilo būtinas reikalas prityrusio režisieriaus (profesionalo), kuris suorganizuotų nuolatinę vaidintojų trupę ir su ja darbuotųsi. Tokią idėją parėmė Petrapilio Lietuviškų Draugijų nariai (Jurgis Strazdas). Trupė artistų turėjo aptarnauti šias draugijas scenai paruoštais veikalais ir vaidinimais. Išrinko vakarams ruošti Teatralinę komisiją. Jos pirmininku buvo išrinktas A. Jasūdis (aš), nes visi kiti to darbo kratėsi. Komisijoje buvo daug ginčytasi dėl repertuaro, vaidintojų ir jiems atlyginimo. Veltui mažai kas tenorėjo dirbti, o gal ir nesugebėdavo.“ Apie pirmąją pažintį su K. Glinskiu A. Jasūdis pasakoja savo rankraščiuose su didele pagarba šiam žmogui. ,,Kartą susirengiau į Mažąjį teatrą pažiūrėti, kaip vaidina artistė Mironova ir artistas – režisierius Glagolinas. Antrakto metu pradėjau studijuoti tos dienos teatro programą. Man į akis metėsi artisto II–III eilės pavardė ,,Glinskij“. Iš sykio pamaniau, kad jis lenkas, bet visgi nusprendžiau iki galo patirti, kas jis (Glinskis) per vienas. Pasiteiravau pas kapeldinerį (durininką). Jis man atsakė, kad ne lenkas, kad esąs iš Lietuvos Raseinių ujezdo Kauno gubernijos. Kas do per vienas tas Glinskis, kapeldineris nežinąs. Jo gi adresą nurodė: Vasilevskij Ostrav, X linija namo Nr. X. Kad iki galo šį reikalą užbaigti – reikia nuvažiuoti į butą pas Glinskį. Po keletos dienų sutikau Savitarpiečių Valdybos narį tūlą p. Antaną Bruckų, kilusį iš Raseinių apskrities. Pasiteiravau pas A. Bruckų, ar jis žinąs, kas do per vienas tas Glinskis. Mano nustebimui sužinojau daug smulkmenų apie Glinskį, kad jis esąs dvarininko Vasilčikovo auklėtinis, padėjęs jam eiti mokslus rusų Kauno gimnazijoje. Kad jo tėvas esąs Vasilčikovo miškų eigulys ir urėdas, kad tėvas nenorėjęs leisti Konstantino į artistus ir pasakęs, kad mano sūnus niekuomet nebus artistas.
14