Raudonasis teroras

Page 1


RAUDONASIS TERORAS

Arvydas Anušauskas

Skiriama kentėjusiems, kovojusiems ir žuvusiems

3-asis, pataisytas ir papildytas, leidimas

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Autorinės teisės ginamos. Be autoriaus leidimo šį leidinį draudžiama atkurti bet kuria forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant pritaikymąviešai naudoti internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybei. © Arvydas Anušauskas, 2020 © Aistis Baltušnikas, viršelio dizainas, 2020 © Dominicus Lituanus, 2020

2020

2

3


RAUDONASIS TERORAS

Arvydas Anušauskas

Skiriama kentėjusiems, kovojusiems ir žuvusiems

3-asis, pataisytas ir papildytas, leidimas

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Autorinės teisės ginamos. Be autoriaus leidimo šį leidinį draudžiama atkurti bet kuria forma ar būdu, viešai skelbti, įskaitant pritaikymąviešai naudoti internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybei. © Arvydas Anušauskas, 2020 © Aistis Baltušnikas, viršelio dizainas, 2020 © Dominicus Lituanus, 2020

2020

2

3


RAUDONASIS TERORAS

Turinys PRATARMĖ ĮVADAS

8 10

SOVIETŲ SĄJUNGOS PASIRENGIMAS OKUPACIJAI (1939–1940)

17

TERORAS PIRMOSIOS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS (1940–1941) Sąlygų sudarymas NKVD Dekanozovo grupė Sniečkaus parankiniai Pirmieji masiniai suėmimai Likvidacijos planas Lubiankos kaliniai Sniečkus, Zagarov, Švarcman

22 23 25 29 29 32 34

Guzevičiaus-Gladkovo NKVD–NKGB NKVD filialas Valstybės saugumo komisariatas

35 37

Lietuvių, žydų ir lenkų registravimas – pasirengimas masiniam terorui „Liaudies priešų“ sąrašai Kas septintas – „liaudies priešas“

38 39

Kalėjimai ir tardymai Vienuolika kalėjimų Tautininkai, Bundo, POW nariai – viename kalėjime „Fizinis poveikis“ – kankinimai Petrašiūnų paslaptis

41 44 46 48

NKVD prieš Lietuvos karius Ypatingasis skyrius „Karių tylėjimo sąmokslas“

49 51

Visuotinis sekimas ir pasirengimas trėmimams Agentūra Privalomi pristatymai ir išvarymas iš žemių Gulago naujieji kaliniai NKVD – prieš Sugiharos vizas 67 suimti už 583 atsišaukimus Pasirengimas trėmimams

51 53 55 56 57 58

Birželio 14-oji Vykdyti – be triukšmo! Į gyvulinius vagonus! Šeimų išskyrimas. Ešelonai A ir B

62 64 66

4

Raudonasis teroras pirmosiomis karo dienomis Kalinių žudynių planai Červenės žudynės Rainių žudynės Pravieniškių žudynės Birželio teroras

69 73 76 77 80

Lietuvių tautos nuostoliai 1940–1941 m.

83

Rainių byla 1988 m. tyrimas Šarmaičio dezinformacija Vienintelė N. Dušanskio apklausa KGB įsikišimas Raslano apklausa Balašichos gyventojas Petras R.

87 89 89 91 94 95

LIETUVIŲ NAIKINIMAS LAGERIUOSE IR TREMTYJE 1941–1944 M. Tremtinių gyvenimas ir mirtys Lietuviai lageriuose Mirties bausmės lietuviams Trys „D“ ir kalinių mirtingumas

98 100 104 105

SOVIETINIS TERORAS IR NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI 1944–1958 METAIS Reokupacija karo šešėlyje Karinio slopinimo pajėgos „Valymai“ – masinės lietuvių gaudynės

109 112 113

1944 m. gruodis. Didžiausios lietuvių žudynės Umanės budelis Lietuvoje Bauginimo taktika – lietuvių sodybų deginimas 24 lietuviai už 1 enkavėdistą Mobilizacija ir kalinimas

117 119 121 125 129

1945-ieji – didžiojo teroro metai NKVD Klaipėdos krašte Armijos Krajovos likvidavimas Baudžiamosios operacijos Vetrovo divizija „Aktyviojo durtuvo“ būriai Nauja teroro banga Kobulovo-Apolonovo „operatyvinis smūgis“ Nauji Berijos nurodymai 12 000 nužudytų lietuvių

132 134 135 140 142 143 146 153 155

5


RAUDONASIS TERORAS

Turinys PRATARMĖ ĮVADAS

8 10

SOVIETŲ SĄJUNGOS PASIRENGIMAS OKUPACIJAI (1939–1940)

17

TERORAS PIRMOSIOS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS (1940–1941) Sąlygų sudarymas NKVD Dekanozovo grupė Sniečkaus parankiniai Pirmieji masiniai suėmimai Likvidacijos planas Lubiankos kaliniai Sniečkus, Zagarov, Švarcman

22 23 25 29 29 32 34

Guzevičiaus-Gladkovo NKVD–NKGB NKVD filialas Valstybės saugumo komisariatas

35 37

Lietuvių, žydų ir lenkų registravimas – pasirengimas masiniam terorui „Liaudies priešų“ sąrašai Kas septintas – „liaudies priešas“

38 39

Kalėjimai ir tardymai Vienuolika kalėjimų Tautininkai, Bundo, POW nariai – viename kalėjime „Fizinis poveikis“ – kankinimai Petrašiūnų paslaptis

41 44 46 48

NKVD prieš Lietuvos karius Ypatingasis skyrius „Karių tylėjimo sąmokslas“

49 51

Visuotinis sekimas ir pasirengimas trėmimams Agentūra Privalomi pristatymai ir išvarymas iš žemių Gulago naujieji kaliniai NKVD – prieš Sugiharos vizas 67 suimti už 583 atsišaukimus Pasirengimas trėmimams

51 53 55 56 57 58

Birželio 14-oji Vykdyti – be triukšmo! Į gyvulinius vagonus! Šeimų išskyrimas. Ešelonai A ir B

62 64 66

4

Raudonasis teroras pirmosiomis karo dienomis Kalinių žudynių planai Červenės žudynės Rainių žudynės Pravieniškių žudynės Birželio teroras

69 73 76 77 80

Lietuvių tautos nuostoliai 1940–1941 m.

83

Rainių byla 1988 m. tyrimas Šarmaičio dezinformacija Vienintelė N. Dušanskio apklausa KGB įsikišimas Raslano apklausa Balašichos gyventojas Petras R.

87 89 89 91 94 95

LIETUVIŲ NAIKINIMAS LAGERIUOSE IR TREMTYJE 1941–1944 M. Tremtinių gyvenimas ir mirtys Lietuviai lageriuose Mirties bausmės lietuviams Trys „D“ ir kalinių mirtingumas

98 100 104 105

SOVIETINIS TERORAS IR NUSIKALTIMAI ŽMONIŠKUMUI 1944–1958 METAIS Reokupacija karo šešėlyje Karinio slopinimo pajėgos „Valymai“ – masinės lietuvių gaudynės

109 112 113

1944 m. gruodis. Didžiausios lietuvių žudynės Umanės budelis Lietuvoje Bauginimo taktika – lietuvių sodybų deginimas 24 lietuviai už 1 enkavėdistą Mobilizacija ir kalinimas

117 119 121 125 129

1945-ieji – didžiojo teroro metai NKVD Klaipėdos krašte Armijos Krajovos likvidavimas Baudžiamosios operacijos Vetrovo divizija „Aktyviojo durtuvo“ būriai Nauja teroro banga Kobulovo-Apolonovo „operatyvinis smūgis“ Nauji Berijos nurodymai 12 000 nužudytų lietuvių

132 134 135 140 142 143 146 153 155

5


RAUDONASIS TERORAS

PASIPRIEŠINIMO DALYVIŲ PERSEKIOJIMAS, NAIKINIMAS IR MVD BEI MGB NUSIKALTIMŲ SLĖPIMAS 1946–1953 m. karinės baudžiamosios operacijos Bartašiūno ultimatumas Stribai 20 000 – prieš partizanus Majoro Vlasovo pasiūlymai MGB ir partizanų nuostoliai Generolo Pankino planas 1950 m. Įsakymas: sunaikinti partizanų vadus

159 160 165 167 170 173 176 178

Žudynių įrankis – MGB agentūra Provokaciniai būriai 1945 m. Sokolovo smogikai „Neptūn-22“ Raslano agentai-smogikai MGB ir KGB agentų-smogikų sąrašas

181 182 185 188 190

Masiniai trėmimai 1945 m. trėmimai Bartašiūno-Abakumovo nurodymai Operacija „Vesna“ Operacija „Priboj“ Operacija „Osen“

195 198 201 204 206

Lietuvos gyventojų naikinimas kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Kalinimas Lietuvoje Lietuvius – į Gulagą! Šilutės lageris – seneliams, moterims ir vaikams Sankcionuoti / nesankcionuoti kankinimai Mirtininkai

210 214 216 217 226

Lietuviai lageriuose Ypatingieji lageriai Okupuotų šalių piliečiai ypatinguosiuose lageriuose „Mirusių kelių“ lageriai Kalinių sukilimai Gulago „liberalizavimas“

230 234 237 242 247 249

Lietuviai tremtyje Tremtinių pabėgimai „Nepatikimos“ tautos Tremtinių mirštamumas Tremtinių vaikai Tremtinių „išlaisvinimas“

251 254 260 263 264

Lietuvių tautos naikinimo padariniai

269

6

TEISINGUMO ĮGYVENDINIMAS

274

Baudžiamosios bylos agentams smogikams Broniaus Viater, Prano Preikšaičio, Igno Tamošiūno, Kazio Kregždės ir Algirdo Lapinsko baudžiamoji byla Jono Dabulevičius baudžiamoji byla Jono Juškausko ir Jurgio Navicko baudžiamoji byla Vytauto Jono Petronio baudžiamoji byla Markelio Bulatovo baudžiamoji byla Juozo Karpavičiaus baudžiamoji byla Petro Janukėno baudžiamoji byla Jevdoksijaus Sokolovo baudžiamoji byla

281 290 291 294 297 303 306 310

Baudžiamosios bylos trėmimų vykdytojams Agafono Surinino baudžiamoji byla Igno Pauliuko baudžiamoji byla Vinco Misiūno baudžiamoji byla Juozo Baranausko baudžiamoji byla Zigmanto Duboso baudžiamoji byla Teofilio Petkūno baudžiamoji byla Broniaus Bieliausko baudžiamoji byla Vladimiro Šumilovo baudžiamoji byla Michailo Tabakajevo baudžiamoji byla Petro Algimanto Maknevičiaus baudžiamoji byla Aleksandro Kardanovskio baudžiamoji byla

311 312 312 313 313 315 316 317 318 320 321

MGB ir KGB darbuotojų ir agentų baudžiamosios bylos Romualdo Jono Šilinio baudžiamoji byla Bronislovo Blažio baudžiamoji byla Pranciškaus Algirdo Povilaičio baudžiamoji byla Vytauto Vasiliausko baudžiamoji byla Sergejaus Tichomirovo, Rimanto Kublicko, Petro Lagucko ir Marijono Misiukonio baudžiamoji byla Baudžiamoji byla dėl A. Ramanausko-Vanago kankinimo: kaltinimai Nachmanui Dušanskiui ir Jadvygos Kuprėnienės bei Iljos Vorobjovo baudžiamoji byla Stanislovo Jankausko baudžiamoji byla ŠALTINIŲ SĄRAŠAS SANTRUMPOS VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

7

324 324 326 326 330 337 342 345 346 347


RAUDONASIS TERORAS

PASIPRIEŠINIMO DALYVIŲ PERSEKIOJIMAS, NAIKINIMAS IR MVD BEI MGB NUSIKALTIMŲ SLĖPIMAS 1946–1953 m. karinės baudžiamosios operacijos Bartašiūno ultimatumas Stribai 20 000 – prieš partizanus Majoro Vlasovo pasiūlymai MGB ir partizanų nuostoliai Generolo Pankino planas 1950 m. Įsakymas: sunaikinti partizanų vadus

159 160 165 167 170 173 176 178

Žudynių įrankis – MGB agentūra Provokaciniai būriai 1945 m. Sokolovo smogikai „Neptūn-22“ Raslano agentai-smogikai MGB ir KGB agentų-smogikų sąrašas

181 182 185 188 190

Masiniai trėmimai 1945 m. trėmimai Bartašiūno-Abakumovo nurodymai Operacija „Vesna“ Operacija „Priboj“ Operacija „Osen“

195 198 201 204 206

Lietuvos gyventojų naikinimas kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Kalinimas Lietuvoje Lietuvius – į Gulagą! Šilutės lageris – seneliams, moterims ir vaikams Sankcionuoti / nesankcionuoti kankinimai Mirtininkai

210 214 216 217 226

Lietuviai lageriuose Ypatingieji lageriai Okupuotų šalių piliečiai ypatinguosiuose lageriuose „Mirusių kelių“ lageriai Kalinių sukilimai Gulago „liberalizavimas“

230 234 237 242 247 249

Lietuviai tremtyje Tremtinių pabėgimai „Nepatikimos“ tautos Tremtinių mirštamumas Tremtinių vaikai Tremtinių „išlaisvinimas“

251 254 260 263 264

Lietuvių tautos naikinimo padariniai

269

6

TEISINGUMO ĮGYVENDINIMAS

274

Baudžiamosios bylos agentams smogikams Broniaus Viater, Prano Preikšaičio, Igno Tamošiūno, Kazio Kregždės ir Algirdo Lapinsko baudžiamoji byla Jono Dabulevičius baudžiamoji byla Jono Juškausko ir Jurgio Navicko baudžiamoji byla Vytauto Jono Petronio baudžiamoji byla Markelio Bulatovo baudžiamoji byla Juozo Karpavičiaus baudžiamoji byla Petro Janukėno baudžiamoji byla Jevdoksijaus Sokolovo baudžiamoji byla

281 290 291 294 297 303 306 310

Baudžiamosios bylos trėmimų vykdytojams Agafono Surinino baudžiamoji byla Igno Pauliuko baudžiamoji byla Vinco Misiūno baudžiamoji byla Juozo Baranausko baudžiamoji byla Zigmanto Duboso baudžiamoji byla Teofilio Petkūno baudžiamoji byla Broniaus Bieliausko baudžiamoji byla Vladimiro Šumilovo baudžiamoji byla Michailo Tabakajevo baudžiamoji byla Petro Algimanto Maknevičiaus baudžiamoji byla Aleksandro Kardanovskio baudžiamoji byla

311 312 312 313 313 315 316 317 318 320 321

MGB ir KGB darbuotojų ir agentų baudžiamosios bylos Romualdo Jono Šilinio baudžiamoji byla Bronislovo Blažio baudžiamoji byla Pranciškaus Algirdo Povilaičio baudžiamoji byla Vytauto Vasiliausko baudžiamoji byla Sergejaus Tichomirovo, Rimanto Kublicko, Petro Lagucko ir Marijono Misiukonio baudžiamoji byla Baudžiamoji byla dėl A. Ramanausko-Vanago kankinimo: kaltinimai Nachmanui Dušanskiui ir Jadvygos Kuprėnienės bei Iljos Vorobjovo baudžiamoji byla Stanislovo Jankausko baudžiamoji byla ŠALTINIŲ SĄRAŠAS SANTRUMPOS VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

7

324 324 326 326 330 337 342 345 346 347


RAUDONASIS TERORAS

Pratarmė Prieš 80 metų, 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos valstybė buvo okupuota. Tai atsitiko po to, kai 1939 metais Vokietija ir Sovietų Sąjunga Stalino ir Hitlerio slaptaisiais protokolais pasidalijo Rytų Europos valstybes, kas ne tik prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo pradžios, tačiau ir nulėmė teroru bei naikinimu paženklintą daugelio tautų ateitį. Vokietijos nacizmui karą pralaimėjus, Sovietų Sąjunga tęsė okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimus ir terorą. Net ir pasikeitus vidaus politikai bei iširus Gulago sistemai, vis tiek ištisus dešimtmečius, iki pat nepriklausomos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., buvo tęsiama ištisų visuomenės sluoksnių segregacijos ir persekiojimo politika – buvę antisovietinės rezistencijos dalyviai, tremtiniai, politiniai kaliniai bei jų šeimos susidurdavo su jų teisių bei galimybių ribojimo sistema, buvo sekami Valstybės saugumo komiteto (KGB). Kai 1988 metais pirmą kartą ėmiausi tirti komunistinio režimo nusikaltimus, vykdytus 1940–1941 m., dar nežinojau, kad darbas išaugs iki humanitarinių mokslų disertacijos „Lietuvių tautos sovietinis genocidas“, kad šios temos tyrimai užtruks ištisus dešimtmečius. Tuo metu svarbiausia buvo atskleisti istorijos klastotes, panaikinti „baltąsias dėmes“ ir pagaliau sužinoti, kokie teroro metodai sovietų buvo naudojami ir kaip tai paveikė pačią lietuvių tautą. Atsiradus galimybėms naudotis buvusiais slaptais archyvais Lietuvoje ir Rusijoje, tuo iš karto buvo pasinaudota. JAV įsikūrusio Lietuvių tautinio kultūros fondo valdyba 1994–1996 m. parėmė knygos apie komunistinį terorą, genocidinius nusikaltimus leidybą. Knyga „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.“ buvo išleista 1996 metais. Joje išsamiai ištirtas Lietuvos žmonių okupacijos metais patirtas didysis teroras: žudynės, lageriai ir Sibiro tremtys, persekiojimai grįžus iš tremties ir Gulago lagerių. 2012-aisiais buvo išleistas sutrumpintas šios knygos variantas „Teroras 1940–1958 m.“. Knygoje minima daug raudonojo teroro vykdytojų ir jų aukų pavardžių, tikintis, kad ši informacija pasitarnaus teisingumui. Ir iš tikrųjų, per pastaruosius dešimtmečius, nors pavėluotai, bet vyko teisiniai procesai – buvo keliamos baudžiamosios bylos tiesioginiams genocido ir re-

8

presijų vykdytojams. Tai nelengvas kelias, nes po penkiasdešimties metų daugelis nusikaltimų vykdytojų ir tų nusikaltimų liudininkų jau buvo mirę, tačiau teisminis nagrinėjimas vyko ir atskleidė daug istorikams nežinomų puslapių. Kas trečias suaugęs lietuvis yra tapęs sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro auka. Tačiau tautos tragedijos istorija dabar vėl yra iškraipoma ir klastojama: Rusijoje anksčiau atviri archyvai jau nebeprieinami istorikams, o nusikaltėliai slepiami nuo Lietuvoje bandyto atskleisti teisingumo. Visgi pradėti genocidinių nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimai ženkliai papildė šį, naują, knygos leidimą. Knygoje skelbiamos asmeniniuose archyvuose (pvz., Gintarės Kavaliauskaitės atsiųstos 1949 m. tremtinių Žuklijų nuotraukos su tremtinukais, Pauliaus Dagilio asmeninio archyvo nuotraukos), Okupacijų ir laisvės kovų bei Utenos kraštotyros muziejuose, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve bei Rusijos Federacijos valstybiniame archyve, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismų archyvuose bei Rusijos valstybiniame karo archyve rastos ir atrinktos, Lrytas.lt redakcijai priklausančios, taip pat spaudos fotografų (Dainiaus Sinkevičiaus, Mantauto Patašiaus, Gintaro Šiupario, Algimanto Brazdžiaus, Tomo Markelevičiaus, Mindaugo Ažušilio, Tomo Raginos) padarytos nuotraukos iš dabartinių teismų procesų bei dokumentai. Dėl dabar vykdomos socialinių tinklų politikos dalis nusikaltimus liudijančių nuotraukų negali būti skelbiamos viešai, todėl knyga lieka svarbiu šaltiniu, atspindėsiančiu okupacijų žiaurumus ir neleisiančiu užmiršti to, ką teko išgyventi mūsų tėvams, seneliams, proseneliams. Esu dėkingas visiems, kurie ir anksčiau, ir dabar daug prisidėjo, kad trečias – atnaujintas ir papildytas – knygos leidimas pasiektų skaitytojus. Arvydas Anušauskas 2020 m. gegužė

9


RAUDONASIS TERORAS

Pratarmė Prieš 80 metų, 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos valstybė buvo okupuota. Tai atsitiko po to, kai 1939 metais Vokietija ir Sovietų Sąjunga Stalino ir Hitlerio slaptaisiais protokolais pasidalijo Rytų Europos valstybes, kas ne tik prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo pradžios, tačiau ir nulėmė teroru bei naikinimu paženklintą daugelio tautų ateitį. Vokietijos nacizmui karą pralaimėjus, Sovietų Sąjunga tęsė okupuotų teritorijų gyventojų persekiojimus ir terorą. Net ir pasikeitus vidaus politikai bei iširus Gulago sistemai, vis tiek ištisus dešimtmečius, iki pat nepriklausomos valstybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., buvo tęsiama ištisų visuomenės sluoksnių segregacijos ir persekiojimo politika – buvę antisovietinės rezistencijos dalyviai, tremtiniai, politiniai kaliniai bei jų šeimos susidurdavo su jų teisių bei galimybių ribojimo sistema, buvo sekami Valstybės saugumo komiteto (KGB). Kai 1988 metais pirmą kartą ėmiausi tirti komunistinio režimo nusikaltimus, vykdytus 1940–1941 m., dar nežinojau, kad darbas išaugs iki humanitarinių mokslų disertacijos „Lietuvių tautos sovietinis genocidas“, kad šios temos tyrimai užtruks ištisus dešimtmečius. Tuo metu svarbiausia buvo atskleisti istorijos klastotes, panaikinti „baltąsias dėmes“ ir pagaliau sužinoti, kokie teroro metodai sovietų buvo naudojami ir kaip tai paveikė pačią lietuvių tautą. Atsiradus galimybėms naudotis buvusiais slaptais archyvais Lietuvoje ir Rusijoje, tuo iš karto buvo pasinaudota. JAV įsikūrusio Lietuvių tautinio kultūros fondo valdyba 1994–1996 m. parėmė knygos apie komunistinį terorą, genocidinius nusikaltimus leidybą. Knyga „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.“ buvo išleista 1996 metais. Joje išsamiai ištirtas Lietuvos žmonių okupacijos metais patirtas didysis teroras: žudynės, lageriai ir Sibiro tremtys, persekiojimai grįžus iš tremties ir Gulago lagerių. 2012-aisiais buvo išleistas sutrumpintas šios knygos variantas „Teroras 1940–1958 m.“. Knygoje minima daug raudonojo teroro vykdytojų ir jų aukų pavardžių, tikintis, kad ši informacija pasitarnaus teisingumui. Ir iš tikrųjų, per pastaruosius dešimtmečius, nors pavėluotai, bet vyko teisiniai procesai – buvo keliamos baudžiamosios bylos tiesioginiams genocido ir re-

8

presijų vykdytojams. Tai nelengvas kelias, nes po penkiasdešimties metų daugelis nusikaltimų vykdytojų ir tų nusikaltimų liudininkų jau buvo mirę, tačiau teisminis nagrinėjimas vyko ir atskleidė daug istorikams nežinomų puslapių. Kas trečias suaugęs lietuvis yra tapęs sovietinių okupantų vykdyto genocido ir teroro auka. Tačiau tautos tragedijos istorija dabar vėl yra iškraipoma ir klastojama: Rusijoje anksčiau atviri archyvai jau nebeprieinami istorikams, o nusikaltėliai slepiami nuo Lietuvoje bandyto atskleisti teisingumo. Visgi pradėti genocidinių nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui tyrimai ženkliai papildė šį, naują, knygos leidimą. Knygoje skelbiamos asmeniniuose archyvuose (pvz., Gintarės Kavaliauskaitės atsiųstos 1949 m. tremtinių Žuklijų nuotraukos su tremtinukais, Pauliaus Dagilio asmeninio archyvo nuotraukos), Okupacijų ir laisvės kovų bei Utenos kraštotyros muziejuose, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos ypatingajame archyve bei Rusijos Federacijos valstybiniame archyve, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos teismų archyvuose bei Rusijos valstybiniame karo archyve rastos ir atrinktos, Lrytas.lt redakcijai priklausančios, taip pat spaudos fotografų (Dainiaus Sinkevičiaus, Mantauto Patašiaus, Gintaro Šiupario, Algimanto Brazdžiaus, Tomo Markelevičiaus, Mindaugo Ažušilio, Tomo Raginos) padarytos nuotraukos iš dabartinių teismų procesų bei dokumentai. Dėl dabar vykdomos socialinių tinklų politikos dalis nusikaltimus liudijančių nuotraukų negali būti skelbiamos viešai, todėl knyga lieka svarbiu šaltiniu, atspindėsiančiu okupacijų žiaurumus ir neleisiančiu užmiršti to, ką teko išgyventi mūsų tėvams, seneliams, proseneliams. Esu dėkingas visiems, kurie ir anksčiau, ir dabar daug prisidėjo, kad trečias – atnaujintas ir papildytas – knygos leidimas pasiektų skaitytojus. Arvydas Anušauskas 2020 m. gegužė

9


RAUDONASIS TERORAS

Įvadas 1939 m. pagal Viačeslavo Molotovo (Viačeslav Molotov) ir Joachimo Ribentropo (Ullrich Friedrich Willy Joachim Ribbentrop) pasirašytus slaptuosius protokolus Lietuva buvo pasidalyta tarp komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Jau 1940 m. lietuvių tauta patyrė didelių sukrėtimų: nepriklausoma valstybė buvo okupuota, vienas kitą keitę okupantai vykdė šalies gyventojų naikinimo politiką. Nacių nusikaltimai buvo įvertinti ir tarptautiniu mastu pasmerkti, o štai sovietinis žmonių naikinimas teisminio įvertinimo dėl atskirų genocidinių nusikaltimų, dėl karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui sulaukė tik kai kuriose Rytų Europos valstybėse. Viešas tarptautinis tribunolas komunistiniam terorui įvertinti taip ir nebuvo surengtas, nors nuo jo nukentėjusių asmenų organizacijos ir jaunos Europos demokratijos, palaikydamos visuomenines iniciatyvas, 2000 m. Vilniuje surengė visuomeninio tribunolo procesą. Po Rusijos 1917 m. spalio 26 d. perversmo bolševikų sukurta proletariato diktatūros valstybė rėmėsi jėga ir neigė visuotinai pripažintas teisės normas. Pradėtas žmonių naikinimas buvo grindžiamas komunistine ideologija ir pavadintas „nuverstų klasių slopinimu“. Oficialiai tokio „slopinimo“ objektu turėjo tapti „buržuazija ir jos pagalbininkai“, tačiau iš tikrųjų kiekvienas kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus tapdavo raudonojo teroro auka. Ir okupavus Lietuvą 1940 m. buvo naikinami ne „nacionalistai“, „buožės“ ar dar kaip nors kitaip vadinti sovietinei ideologijai neatitinkantys žmonės, o lietuviai (latviai, estai ir kt.) kaip tauta. Sovietinės teisės apologetų nuomone, tokia politika buvo „objektyvi būtinybė“, ir ji buvo įgyvendinama trimis būdais: kariniu, ekonominiu ir politiniu-teisiniu1. Tik nutylima ta aplinkybė, kad kai baudžiamieji įstatymai trukdydavo vykdyti baudžiamąją politiką, teroro vykdymo galimybės buvo papildomos vadinamosiomis neteisminėmis funkcijomis. Bet kokiu atveju persekiotam žmogui visada buvo formaliai pritaikomas koks nors Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnis. Komunistinė sistema tuo ir buvo unikali, kad savo nusikaltimus grindė nusikalstamais savo pačios įstatymais, kuriuos brutaliai primetė ir okupuotoms valstybėms. 1922–1934 m. Sovietų Sąjungoje susiklostė savotiška „valstybinių nusikaltimų“ ir bausmės samprata – bausmės virto „socialinės gynos priemone“, kurią būdavo galima taikyti kiekvienam žmogui, ir ne tik dėl veikimo prieš sovietinę santvarką, bet ir dėl giminystės ryšių arba atgaline data. Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (SFSR) BK 58-la str. leido asmens, įvardyto kaip tėvynės išdavikas, šeimos narius ištremti penkeriems metams į tolimiausius Sibiro rajonus. Už tokius valstybinius ar kontrrevoliucinius nusikaltimus kaip tėvynės išdavimas (58-1), ginkluotas sukilimas (58-2), susižinojimas su užsienio valstybe (58-3), pagalbos tarptautinei buržuazijai teikimas (58-4), skatinimas paskelbti karą ar ginkluotą įsikišimą (58-5), šnipinėjimas (58-6), kenkimas (58-7), teroristinis aktas (58-8), diversija (58-9), kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija (58-10), dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje (58-11), nepranešimas (58-12), aktyvi kova su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu (58-13), sabotažas (58-14) buvo numatytos pačios griežčiausios „socialinės 1. Станисловайтис Р. Осуществление функции подавления сопративления свергнутых классов в Советской Литве в 1940–1950 г. (автореф. дис. на соискание учен. ст. канд. юрид. наук). Tartu, 1970, p. 3, 7.

10

gynos priemonės“: sušaudymas, laisvės atėmimas iki 25 metų, teisių apribojimas iki 5 metų, privalomas apgyvendinimas arba draudimas gyventi tam tikrose vietose... Tokiomis bausmėmis buvo siekiama „įspėti nusikaltimą padariusio asmens naujus nusikaltimus, paveikti kitus neatsparius visuomenės narius ir nusikalstamus veiksmus padariusius asmenis pritaikyti prie darbo žmonių valstybės bendro gyvenimo sąlygų“2. Štai tokius BK išprotavimus, valstybės institucijų teisinius ir normatyvinius aktus turėjo įgyvendinti specialiai sukurti prievartos organai. Buvo suformuota žinybinė prokuratūros ir tribunolų sistema; Jungtinės valstybinės politinės valdybos (OGPU) Karinė prokuratūra (1932 m.), Specialiųjų bylų prokuratūra (1933 m.), Vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau – NKVD) kariniai tribunolai (1934 m.). 1934 m. lapkričio 5 d. įkūrus Ypatingąjį pasitarimą prie SSRS NKVD – tik iš NKVD darbuotojų sudarytą, labiausiai išgarsėjusią instituciją, – visas baudžiamasis procesas, pradedant tardymu ir baigiant bausmės skyrimu, atsidūrė vienose rankose. NKVD galėjo ne tik įkalinti bet kurį neįtikusį žmogų, bet ir sunaikinti. Tardymas galėdavo trukti vos 10 dienų, o byla išnagrinėjama nedalyvaujant teisiamajam. Paskelbus mirties bausmę, pasmerktasis turėdavo būti sušaudytas per 24 valandas3, o pats mirties faktas dažnai būdavo slepiamas nuo artimųjų. Mirties aplinkybės ir datos buvo klastojamos iki pat 1990 m. Nederėtų pamiršti, kad žmonės buvo naikinami ne tik sovietiniams prievartos organams sudarius formalias bylas. Trėmimai, Genocido konvencijoje apibūdinti kaip sąmoningas genocido veiksmas, buvo sankcionuojami pačių aukščiausių sovietų valdžios pareigūnų. Trėmimų motyvai pagal poreikį kito: vienais atvejais etninis principas pakeisdavo politinį (Kaukazo ir Krymo tautų trėmimas), kitais – politinis susipindavo su etniniu (lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių trėmimai). Taip buvo sukurta žmonių naikinimo sistema, turėjusi specialias struktūras, savus įstatymus ir nusikaltimų slėpimo metodiką. Pirmosios komunistinės valstybės patyrimu organizuojant prievartos sistemas vėliau buvo pasinaudota Rytų Europos ir Azijos valstybėse. Lietuvių tautos naikinimo priežastis ir padarinius atskleisti mėginta nuo pat 1941 m. Tuomet pasirodydavo įvairių autorių straipsnių (dažnai nepasirašytų) apie suėmimų, žudynių, trėmimų aukas, NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau – NKGB) dokumentų publikacijų4. 1941 m. liepą Kaune įsteigtas Raudonojo teroro muziejus kartu su Lietuvos studijų biuru ėmėsi tirti Lietuvai padarytą žalą, kaupti NKVD ir NKGB dokumentus, liudytojų atsiminimus bei užsienio šalyse viešinti komunistinio režimo padarytus nusikaltimus. Iki 1942 m. jau buvo sukaupta 50 tūkst. įvairių nevienodos vertės dokumentų5. 1942 m. pasirodė didelio leidinio „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ pirmas tomas. 1942–1943 m. Studijų biuro išleistuose keturiuose tomuose buvo paskelbta nemažai dokumentų, genocido siaubą išgyvenusių žmonių atsiminimų ir analitinių straipsnių. Dėl to meto objektyvių aplinkybių „Lietuvių archyvas“ turėjo tam tikrų trūkumų, neišvengta nacistinės okupacijos sąlygų 2. Уголовный кодекс РСФСР. Москва, 1950, p. 194. 3. Викторов В.A. Без грифа “секретно”. Москва, 1990, p. 194. 4. Pravieniškėse bolševikai barbariškai išžudė beginklius kalinius. Naujoji Lietuva, 1941 07 07; Ties Gervina žiauriai išžudyta daug lietuvių politinių kalinių, išvežtų iš Vilniaus kalėjimo. Ūkininko patarėjas. 1941 07 11; Kur išvežti Lietuvos tremtiniai. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žinios. 1941 07 29; Merkelis A. Kaip vyko tremiamų lietuvių medžioklė. Savitarpinės pagalbos žinios. 1942 05 19; Vienerių metų tautos tragedija. Ten pat, 1942 01 30; Merkelis A. Kruvinieji metai. Ten pat, 1942 01 13; Iš kur ir kada buvo išvežti tremtiniai į Rusiją. Ūkininko patarėjas. 1941 07 31. 5. Vienerių metų tautos tragedija. Savitarpinės pagalbos žinios. 1942 01 30.

11

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

Įvadas 1939 m. pagal Viačeslavo Molotovo (Viačeslav Molotov) ir Joachimo Ribentropo (Ullrich Friedrich Willy Joachim Ribbentrop) pasirašytus slaptuosius protokolus Lietuva buvo pasidalyta tarp komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos. Jau 1940 m. lietuvių tauta patyrė didelių sukrėtimų: nepriklausoma valstybė buvo okupuota, vienas kitą keitę okupantai vykdė šalies gyventojų naikinimo politiką. Nacių nusikaltimai buvo įvertinti ir tarptautiniu mastu pasmerkti, o štai sovietinis žmonių naikinimas teisminio įvertinimo dėl atskirų genocidinių nusikaltimų, dėl karo nusikaltimų ar nusikaltimų žmoniškumui sulaukė tik kai kuriose Rytų Europos valstybėse. Viešas tarptautinis tribunolas komunistiniam terorui įvertinti taip ir nebuvo surengtas, nors nuo jo nukentėjusių asmenų organizacijos ir jaunos Europos demokratijos, palaikydamos visuomenines iniciatyvas, 2000 m. Vilniuje surengė visuomeninio tribunolo procesą. Po Rusijos 1917 m. spalio 26 d. perversmo bolševikų sukurta proletariato diktatūros valstybė rėmėsi jėga ir neigė visuotinai pripažintas teisės normas. Pradėtas žmonių naikinimas buvo grindžiamas komunistine ideologija ir pavadintas „nuverstų klasių slopinimu“. Oficialiai tokio „slopinimo“ objektu turėjo tapti „buržuazija ir jos pagalbininkai“, tačiau iš tikrųjų kiekvienas kaip nors savo nepasitenkinimą reiškęs žmogus tapdavo raudonojo teroro auka. Ir okupavus Lietuvą 1940 m. buvo naikinami ne „nacionalistai“, „buožės“ ar dar kaip nors kitaip vadinti sovietinei ideologijai neatitinkantys žmonės, o lietuviai (latviai, estai ir kt.) kaip tauta. Sovietinės teisės apologetų nuomone, tokia politika buvo „objektyvi būtinybė“, ir ji buvo įgyvendinama trimis būdais: kariniu, ekonominiu ir politiniu-teisiniu1. Tik nutylima ta aplinkybė, kad kai baudžiamieji įstatymai trukdydavo vykdyti baudžiamąją politiką, teroro vykdymo galimybės buvo papildomos vadinamosiomis neteisminėmis funkcijomis. Bet kokiu atveju persekiotam žmogui visada buvo formaliai pritaikomas koks nors Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnis. Komunistinė sistema tuo ir buvo unikali, kad savo nusikaltimus grindė nusikalstamais savo pačios įstatymais, kuriuos brutaliai primetė ir okupuotoms valstybėms. 1922–1934 m. Sovietų Sąjungoje susiklostė savotiška „valstybinių nusikaltimų“ ir bausmės samprata – bausmės virto „socialinės gynos priemone“, kurią būdavo galima taikyti kiekvienam žmogui, ir ne tik dėl veikimo prieš sovietinę santvarką, bet ir dėl giminystės ryšių arba atgaline data. Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos (SFSR) BK 58-la str. leido asmens, įvardyto kaip tėvynės išdavikas, šeimos narius ištremti penkeriems metams į tolimiausius Sibiro rajonus. Už tokius valstybinius ar kontrrevoliucinius nusikaltimus kaip tėvynės išdavimas (58-1), ginkluotas sukilimas (58-2), susižinojimas su užsienio valstybe (58-3), pagalbos tarptautinei buržuazijai teikimas (58-4), skatinimas paskelbti karą ar ginkluotą įsikišimą (58-5), šnipinėjimas (58-6), kenkimas (58-7), teroristinis aktas (58-8), diversija (58-9), kontrrevoliucinė propaganda ir agitacija (58-10), dalyvavimas kontrrevoliucinėje organizacijoje (58-11), nepranešimas (58-12), aktyvi kova su darbininkų klase ir revoliuciniu judėjimu (58-13), sabotažas (58-14) buvo numatytos pačios griežčiausios „socialinės 1. Станисловайтис Р. Осуществление функции подавления сопративления свергнутых классов в Советской Литве в 1940–1950 г. (автореф. дис. на соискание учен. ст. канд. юрид. наук). Tartu, 1970, p. 3, 7.

10

gynos priemonės“: sušaudymas, laisvės atėmimas iki 25 metų, teisių apribojimas iki 5 metų, privalomas apgyvendinimas arba draudimas gyventi tam tikrose vietose... Tokiomis bausmėmis buvo siekiama „įspėti nusikaltimą padariusio asmens naujus nusikaltimus, paveikti kitus neatsparius visuomenės narius ir nusikalstamus veiksmus padariusius asmenis pritaikyti prie darbo žmonių valstybės bendro gyvenimo sąlygų“2. Štai tokius BK išprotavimus, valstybės institucijų teisinius ir normatyvinius aktus turėjo įgyvendinti specialiai sukurti prievartos organai. Buvo suformuota žinybinė prokuratūros ir tribunolų sistema; Jungtinės valstybinės politinės valdybos (OGPU) Karinė prokuratūra (1932 m.), Specialiųjų bylų prokuratūra (1933 m.), Vidaus reikalų liaudies komisariato (toliau – NKVD) kariniai tribunolai (1934 m.). 1934 m. lapkričio 5 d. įkūrus Ypatingąjį pasitarimą prie SSRS NKVD – tik iš NKVD darbuotojų sudarytą, labiausiai išgarsėjusią instituciją, – visas baudžiamasis procesas, pradedant tardymu ir baigiant bausmės skyrimu, atsidūrė vienose rankose. NKVD galėjo ne tik įkalinti bet kurį neįtikusį žmogų, bet ir sunaikinti. Tardymas galėdavo trukti vos 10 dienų, o byla išnagrinėjama nedalyvaujant teisiamajam. Paskelbus mirties bausmę, pasmerktasis turėdavo būti sušaudytas per 24 valandas3, o pats mirties faktas dažnai būdavo slepiamas nuo artimųjų. Mirties aplinkybės ir datos buvo klastojamos iki pat 1990 m. Nederėtų pamiršti, kad žmonės buvo naikinami ne tik sovietiniams prievartos organams sudarius formalias bylas. Trėmimai, Genocido konvencijoje apibūdinti kaip sąmoningas genocido veiksmas, buvo sankcionuojami pačių aukščiausių sovietų valdžios pareigūnų. Trėmimų motyvai pagal poreikį kito: vienais atvejais etninis principas pakeisdavo politinį (Kaukazo ir Krymo tautų trėmimas), kitais – politinis susipindavo su etniniu (lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių trėmimai). Taip buvo sukurta žmonių naikinimo sistema, turėjusi specialias struktūras, savus įstatymus ir nusikaltimų slėpimo metodiką. Pirmosios komunistinės valstybės patyrimu organizuojant prievartos sistemas vėliau buvo pasinaudota Rytų Europos ir Azijos valstybėse. Lietuvių tautos naikinimo priežastis ir padarinius atskleisti mėginta nuo pat 1941 m. Tuomet pasirodydavo įvairių autorių straipsnių (dažnai nepasirašytų) apie suėmimų, žudynių, trėmimų aukas, NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (toliau – NKGB) dokumentų publikacijų4. 1941 m. liepą Kaune įsteigtas Raudonojo teroro muziejus kartu su Lietuvos studijų biuru ėmėsi tirti Lietuvai padarytą žalą, kaupti NKVD ir NKGB dokumentus, liudytojų atsiminimus bei užsienio šalyse viešinti komunistinio režimo padarytus nusikaltimus. Iki 1942 m. jau buvo sukaupta 50 tūkst. įvairių nevienodos vertės dokumentų5. 1942 m. pasirodė didelio leidinio „Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai“ pirmas tomas. 1942–1943 m. Studijų biuro išleistuose keturiuose tomuose buvo paskelbta nemažai dokumentų, genocido siaubą išgyvenusių žmonių atsiminimų ir analitinių straipsnių. Dėl to meto objektyvių aplinkybių „Lietuvių archyvas“ turėjo tam tikrų trūkumų, neišvengta nacistinės okupacijos sąlygų 2. Уголовный кодекс РСФСР. Москва, 1950, p. 194. 3. Викторов В.A. Без грифа “секретно”. Москва, 1990, p. 194. 4. Pravieniškėse bolševikai barbariškai išžudė beginklius kalinius. Naujoji Lietuva, 1941 07 07; Ties Gervina žiauriai išžudyta daug lietuvių politinių kalinių, išvežtų iš Vilniaus kalėjimo. Ūkininko patarėjas. 1941 07 11; Kur išvežti Lietuvos tremtiniai. Lietuvos Raudonojo Kryžiaus žinios. 1941 07 29; Merkelis A. Kaip vyko tremiamų lietuvių medžioklė. Savitarpinės pagalbos žinios. 1942 05 19; Vienerių metų tautos tragedija. Ten pat, 1942 01 30; Merkelis A. Kruvinieji metai. Ten pat, 1942 01 13; Iš kur ir kada buvo išvežti tremtiniai į Rusiją. Ūkininko patarėjas. 1941 07 31. 5. Vienerių metų tautos tragedija. Savitarpinės pagalbos žinios. 1942 01 30.

11

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

padiktuotos antisemitinės retorikos, bet pirmą kartą į viešumą pateko originalūs komunistinių slaptųjų tarnybų dokumentai. Tokiems autoriams kaip A. Merkelis (straipsniai „Masinis lietuvių išvežimas į SSSR“, „Kur ir kaip bolševikai žudė ir kankino lietuvius“) arba S. Raštikis (straipsnis „Lietuvos kariuomenės tragedija“) tuo metu niekas neprilygo, ir jų straipsniai ilgą laiką buvo Lietuvos valstybės ir jos piliečių naikinimo tyrimo šaltinis6. 1942 m. pasirodė darbų, skirtų 1941 m. birželio 22–28 d. Sovietų Sąjungos vykdytiems genocido veiksmams. Išlikusiame „Bėgančiųjų keršto“ rankraštyje skelbiami Lietuvos policijos 1942 m. protokolai apie beveik tūkstančio žmonių nužudymą Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo pradžioje7. Leidyklos „Žemaičių žemė“ išleistoje knygoje „Žemaičių kankiniai“ remiantis dokumentais aprašyta 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio tragedija – 76 kalinių nužudymas8. Šiuose leidiniuose tiksliai atkurta konkrečių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui eiga, pateikiamos tiesioginių jų vykdytojų pavardės, bet neišvengta nacistinės okupacijos konjunktūros ir išankstinio nusistatymo prieš žydus padiktuotų išvadų. 1949 m. Vakarų Vokietijoje J. Rumšaitis išleido K. Pelėkio monografiją anglų kalba „Genocide. Lithuania’s threefold tragedy“9. Puoselėdamas „Lietuvių archyvo“ tradicijas, K. Pelėkis pateikė dokumentų faksimilių10, daug originalių nuotraukų, tačiau 1944–1948 m. vykdytam lietuvių naikinimui aprašyti jam trūko faktinės ir dokumentinės medžiagos (pvz., nagrinėjant teroro bei genocido eigą ir lietuvių tautos aukų statistiką remtasi nepatikimais šaltiniais, gandais)11. Dar keturiasdešimt metų buvo kaupiami genocido liudytojų atsiminimai ir straipsniai apie vieną ar kitą okupacijos laikotarpį arba epizodą. Anksčiau skelbti dokumentai, straipsniai vienaip ar kitaip buvo panaudoti 1980 m. Niujorke išleistame J. Pajaujo-Javio veikale „Soviet Genocide in Lithuania“12. Autorius, remdamasis nauja memuarine medžiaga, patikslino kitų pateiktas išvadas, teroro ir genocido aukų statistiką. Deja, ir J. Pajaujo darbe trūksta antrosios sovietinės okupacijos metu vykdyto teroro ir genocido dokumentalaus pagrindimo, kadangi totalitarinės valstybės archyvai buvo neprieinami. Komunistinio teroro, kovos su lietuviškąja rezistencija ir genocido padariniai bei sovietinio saugumo dokumentų patikimumas iš dalies yra aptarti K. Girniaus knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“13. Autorius, kaip šaltinį analizuodamas ir sovietinę istoriografiją, atskleidė jos metodologijos trūkumus bei sukurtus mitus. Šie paminėti darbai buvo vieninteliai šaltiniai, penkis dešimtmečius liudiję apie komunistinio režimo raudonąjį terorą Lietuvoje. Sovietinėje istoriografijoje ne tik tylomis apeiti masiniai trėmimai (išskyrus 1941 m.), bet sąmoningai parinktais dokumentais siekta Lietuvos partizanų kovą pavaizduoti kaip klasių kovą14 ir įrodyti išskirtinį partizanų žiaurumą (pvz., archyvinių dokumentų rinkinių serijoje 6. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. K., 1942, t. 1–3; V., 1943, t. 4. 7. Bėgančiųjų kerštas. Lietuvos policijos 1942 metų protokolai (mašinraštis saugomas Represijų Lietuvoje tyrimo centro archyve). 8. Žemaičių kankiniai. Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24–25. Telšiai, 1942. Tyrimo metu paaiškėjo, kad buvo nužudyti 74 kaliniai ir atskirai – du sovietų kareiviai, vienas kalinys pabėgo. 9. Pelėkis K. Genocide. Lithuania’s threefold tragedy. Germany, 1949. 10. Ten pat, p. 72, 79. 11. Ten pat, p. 231–234. 12. Pajaujis-Javis J. Soviet Genocide in Lithuania. New York, 1980. 13. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. V., 1990.

12

„Faktai kaltina“). Visiškai nutylėtos sovietinės NKVD, Vidaus reikalų ministerijos (toliau – MVD) ir Valstybės saugumo ministerijos (toliau – MGB) kariuomenės baudžiamosios antipartizaninės akcijos ir jų padariniai, provokacinių smogikų grupių veikla, suėmimų mastas, glaudus bendradarbiavimas su komunistinėmis partinėmis-politinėmis struktūromis organizuojant raudonojo teroro akcijas ir apskritai viskas, kas galėjo bent kiek pakeisti kurtą „klasių kovos“ vaizdą ir atskleisti faktus apie iš tikrųjų vykdytą terorą. KGB savo archyvus naudojo kaip galimybę vykdyti ideologinį savo darbuotojų15, visuomenės apdorojimą, tam tikros viešosios nuomonės formavimą. Buvo vos viena disertacija, aptarianti „proletariato diktatūros“ slopinimo funkcijos vykdymo būdus, glaudžią karinių, administracinių ir baudžiamųjų teisinių priemonių sąsają su valstietijos egzistavimo ekonominių sąlygų likvidavimu, – ją 1970 m. leista ginti neviešai Tartu universitete. Tai bene vienintelis sovietinių laikų darbas, kuriame kalbama apie partizanų būrių likvidavimą pasitelkus karinius dalinius ir nenutylimas trėmimų (kaip slopinimo būdo) vykdymas16. Su tokiais veiksmais, anot šios disertacijos autoriaus R. Stanislovaičio, Lietuvoje buvo susiję visi valdžios organai – nuo žemiausių (vietos vykdomieji komitetai, pripažindavę valstiečių ūkius esant „buožiniais“) iki pačių aukščiausių (LKP CK, Lietuvos SSR ir SSRS Ministrų Tarybos bei Aukščiausiųjų Tarybų Prezidiumai, MVD, MGB, – savo priimtais aktais, nutarimais, įsakymais ir direktyvomis įgyvendinę slopinimo funkciją)17. XX a. devintajame dešimtmetyje pasirodė rusų istorikų apibendrinantys straipsniai18 apie lietuvių, latvių ir estų trėmimus, kalinių evakavimą karo pradžioje, kalinių ir tremtinių statistiką, paremti po daugelio metų atvertuose archyvų fonduose rastais, mažai žinomais dokumentais. Vis dėlto rusų istorikų darbuose tie dokumentai vertinami nekritiškai (pvz., lietuviams, kurie buvo įkalinti, pateikti kaltinimai vertinami kaip „iš esmės teisingi“; teigiama, kad kaliniai buvę maitinami pagal „visas nustatytas normas“, o nuo 1950 m. jų darbas apmokamas19 ir pan.) ir beveik visiškai ignoruojami kalinių ir tremtinių atsiminimai. Remdamiesi vien tik centrinių NKVD ir MVD valdybų bei skyrių dokumentais, rusų istorikai dar negalėjo palyginti vietinių ir centrinių represinių institucijų dokumentų patikimumo. Bet svarbu, kad pasirodė labai išsamūs dokumentų rinkiniai, kurie atskleidė ir represinių institucijų vidinę sandarą bei Gulago sistemą20. Kitų šalių autorių darbuose Lietuvos specifika retai kada buvo akcentuojama, dažniausiai prisimenant tik 1941 m. trėmimus21. Pokyčiai pasirodė gausėjant dokumentų rinkinių ir naujų tyrimų, kurie pasiekdavo kitų šalių istorikus22. 14. Rakūnas A. Klasių kova Lietuvoje 1940–1951 metais. V., 1976. 15. Литовские, латышские и эстонские буржуазные националисты. М., изд. ВШ КГБ, 1961; Из истории оперативной деятелъности органов государственной безопасности СССР в предвоенные годы (октябръ 1938 года – июнъ 1941 года). Сборник документов. Мocквa, изд. ВШ КГБ, 1962. 16. Станисловайтис Р. Осуществление функции подавления Тарту, 1970, p. 17. 17. Ten pat. p. 10. 18. Koкурин A. И. Эвакуация заключенных из тюрем Западной Украины, Западной Белоруссии и Литвы в 1941 г.; Земсков В. Н. ГУЛАГ (историко-социологический аспект). Ten pat. Nr. 6, p. 10–27; 19. Ten pat. Nr. 7, p. 3, 11; Nr. 6, p. 22. 20. Система исправительно – трудовых лагерей 1923–1960. Москва, 1998. 21. Swettenham J. A. The Tragedy of Baltic States: A Report Compiled from Official Documents and Eyewitnesses’ Stories. London, 1952; Rummel R. J. Lethal Politics, Soviet Genocide and Mass Murder since 1917. London, 1996. 22. Anušauskas A. Crimes of Communism in Lithuania (1944–1953): A Historical – statistical survey. The soviet occupation regime in the Baltic states 1944–1959: policines and their consequences, Latvijas Vesturnieku komisijas raksti, Riga, 2003, vol. 9, p. 141–161; Anušauskas A. Massacre of Millitary and Civilian Population Perpetrated by the Soviets.

13

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

padiktuotos antisemitinės retorikos, bet pirmą kartą į viešumą pateko originalūs komunistinių slaptųjų tarnybų dokumentai. Tokiems autoriams kaip A. Merkelis (straipsniai „Masinis lietuvių išvežimas į SSSR“, „Kur ir kaip bolševikai žudė ir kankino lietuvius“) arba S. Raštikis (straipsnis „Lietuvos kariuomenės tragedija“) tuo metu niekas neprilygo, ir jų straipsniai ilgą laiką buvo Lietuvos valstybės ir jos piliečių naikinimo tyrimo šaltinis6. 1942 m. pasirodė darbų, skirtų 1941 m. birželio 22–28 d. Sovietų Sąjungos vykdytiems genocido veiksmams. Išlikusiame „Bėgančiųjų keršto“ rankraštyje skelbiami Lietuvos policijos 1942 m. protokolai apie beveik tūkstančio žmonių nužudymą Sovietų Sąjungos–Vokietijos karo pradžioje7. Leidyklos „Žemaičių žemė“ išleistoje knygoje „Žemaičių kankiniai“ remiantis dokumentais aprašyta 1941 m. birželio 24–25 d. Rainių miškelio tragedija – 76 kalinių nužudymas8. Šiuose leidiniuose tiksliai atkurta konkrečių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui eiga, pateikiamos tiesioginių jų vykdytojų pavardės, bet neišvengta nacistinės okupacijos konjunktūros ir išankstinio nusistatymo prieš žydus padiktuotų išvadų. 1949 m. Vakarų Vokietijoje J. Rumšaitis išleido K. Pelėkio monografiją anglų kalba „Genocide. Lithuania’s threefold tragedy“9. Puoselėdamas „Lietuvių archyvo“ tradicijas, K. Pelėkis pateikė dokumentų faksimilių10, daug originalių nuotraukų, tačiau 1944–1948 m. vykdytam lietuvių naikinimui aprašyti jam trūko faktinės ir dokumentinės medžiagos (pvz., nagrinėjant teroro bei genocido eigą ir lietuvių tautos aukų statistiką remtasi nepatikimais šaltiniais, gandais)11. Dar keturiasdešimt metų buvo kaupiami genocido liudytojų atsiminimai ir straipsniai apie vieną ar kitą okupacijos laikotarpį arba epizodą. Anksčiau skelbti dokumentai, straipsniai vienaip ar kitaip buvo panaudoti 1980 m. Niujorke išleistame J. Pajaujo-Javio veikale „Soviet Genocide in Lithuania“12. Autorius, remdamasis nauja memuarine medžiaga, patikslino kitų pateiktas išvadas, teroro ir genocido aukų statistiką. Deja, ir J. Pajaujo darbe trūksta antrosios sovietinės okupacijos metu vykdyto teroro ir genocido dokumentalaus pagrindimo, kadangi totalitarinės valstybės archyvai buvo neprieinami. Komunistinio teroro, kovos su lietuviškąja rezistencija ir genocido padariniai bei sovietinio saugumo dokumentų patikimumas iš dalies yra aptarti K. Girniaus knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“13. Autorius, kaip šaltinį analizuodamas ir sovietinę istoriografiją, atskleidė jos metodologijos trūkumus bei sukurtus mitus. Šie paminėti darbai buvo vieninteliai šaltiniai, penkis dešimtmečius liudiję apie komunistinio režimo raudonąjį terorą Lietuvoje. Sovietinėje istoriografijoje ne tik tylomis apeiti masiniai trėmimai (išskyrus 1941 m.), bet sąmoningai parinktais dokumentais siekta Lietuvos partizanų kovą pavaizduoti kaip klasių kovą14 ir įrodyti išskirtinį partizanų žiaurumą (pvz., archyvinių dokumentų rinkinių serijoje 6. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. K., 1942, t. 1–3; V., 1943, t. 4. 7. Bėgančiųjų kerštas. Lietuvos policijos 1942 metų protokolai (mašinraštis saugomas Represijų Lietuvoje tyrimo centro archyve). 8. Žemaičių kankiniai. Rainių miškelio tragedija 1941.VI.24–25. Telšiai, 1942. Tyrimo metu paaiškėjo, kad buvo nužudyti 74 kaliniai ir atskirai – du sovietų kareiviai, vienas kalinys pabėgo. 9. Pelėkis K. Genocide. Lithuania’s threefold tragedy. Germany, 1949. 10. Ten pat, p. 72, 79. 11. Ten pat, p. 231–234. 12. Pajaujis-Javis J. Soviet Genocide in Lithuania. New York, 1980. 13. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. V., 1990.

12

„Faktai kaltina“). Visiškai nutylėtos sovietinės NKVD, Vidaus reikalų ministerijos (toliau – MVD) ir Valstybės saugumo ministerijos (toliau – MGB) kariuomenės baudžiamosios antipartizaninės akcijos ir jų padariniai, provokacinių smogikų grupių veikla, suėmimų mastas, glaudus bendradarbiavimas su komunistinėmis partinėmis-politinėmis struktūromis organizuojant raudonojo teroro akcijas ir apskritai viskas, kas galėjo bent kiek pakeisti kurtą „klasių kovos“ vaizdą ir atskleisti faktus apie iš tikrųjų vykdytą terorą. KGB savo archyvus naudojo kaip galimybę vykdyti ideologinį savo darbuotojų15, visuomenės apdorojimą, tam tikros viešosios nuomonės formavimą. Buvo vos viena disertacija, aptarianti „proletariato diktatūros“ slopinimo funkcijos vykdymo būdus, glaudžią karinių, administracinių ir baudžiamųjų teisinių priemonių sąsają su valstietijos egzistavimo ekonominių sąlygų likvidavimu, – ją 1970 m. leista ginti neviešai Tartu universitete. Tai bene vienintelis sovietinių laikų darbas, kuriame kalbama apie partizanų būrių likvidavimą pasitelkus karinius dalinius ir nenutylimas trėmimų (kaip slopinimo būdo) vykdymas16. Su tokiais veiksmais, anot šios disertacijos autoriaus R. Stanislovaičio, Lietuvoje buvo susiję visi valdžios organai – nuo žemiausių (vietos vykdomieji komitetai, pripažindavę valstiečių ūkius esant „buožiniais“) iki pačių aukščiausių (LKP CK, Lietuvos SSR ir SSRS Ministrų Tarybos bei Aukščiausiųjų Tarybų Prezidiumai, MVD, MGB, – savo priimtais aktais, nutarimais, įsakymais ir direktyvomis įgyvendinę slopinimo funkciją)17. XX a. devintajame dešimtmetyje pasirodė rusų istorikų apibendrinantys straipsniai18 apie lietuvių, latvių ir estų trėmimus, kalinių evakavimą karo pradžioje, kalinių ir tremtinių statistiką, paremti po daugelio metų atvertuose archyvų fonduose rastais, mažai žinomais dokumentais. Vis dėlto rusų istorikų darbuose tie dokumentai vertinami nekritiškai (pvz., lietuviams, kurie buvo įkalinti, pateikti kaltinimai vertinami kaip „iš esmės teisingi“; teigiama, kad kaliniai buvę maitinami pagal „visas nustatytas normas“, o nuo 1950 m. jų darbas apmokamas19 ir pan.) ir beveik visiškai ignoruojami kalinių ir tremtinių atsiminimai. Remdamiesi vien tik centrinių NKVD ir MVD valdybų bei skyrių dokumentais, rusų istorikai dar negalėjo palyginti vietinių ir centrinių represinių institucijų dokumentų patikimumo. Bet svarbu, kad pasirodė labai išsamūs dokumentų rinkiniai, kurie atskleidė ir represinių institucijų vidinę sandarą bei Gulago sistemą20. Kitų šalių autorių darbuose Lietuvos specifika retai kada buvo akcentuojama, dažniausiai prisimenant tik 1941 m. trėmimus21. Pokyčiai pasirodė gausėjant dokumentų rinkinių ir naujų tyrimų, kurie pasiekdavo kitų šalių istorikus22. 14. Rakūnas A. Klasių kova Lietuvoje 1940–1951 metais. V., 1976. 15. Литовские, латышские и эстонские буржуазные националисты. М., изд. ВШ КГБ, 1961; Из истории оперативной деятелъности органов государственной безопасности СССР в предвоенные годы (октябръ 1938 года – июнъ 1941 года). Сборник документов. Мocквa, изд. ВШ КГБ, 1962. 16. Станисловайтис Р. Осуществление функции подавления Тарту, 1970, p. 17. 17. Ten pat. p. 10. 18. Koкурин A. И. Эвакуация заключенных из тюрем Западной Украины, Западной Белоруссии и Литвы в 1941 г.; Земсков В. Н. ГУЛАГ (историко-социологический аспект). Ten pat. Nr. 6, p. 10–27; 19. Ten pat. Nr. 7, p. 3, 11; Nr. 6, p. 22. 20. Система исправительно – трудовых лагерей 1923–1960. Москва, 1998. 21. Swettenham J. A. The Tragedy of Baltic States: A Report Compiled from Official Documents and Eyewitnesses’ Stories. London, 1952; Rummel R. J. Lethal Politics, Soviet Genocide and Mass Murder since 1917. London, 1996. 22. Anušauskas A. Crimes of Communism in Lithuania (1944–1953): A Historical – statistical survey. The soviet occupation regime in the Baltic states 1944–1959: policines and their consequences, Latvijas Vesturnieku komisijas raksti, Riga, 2003, vol. 9, p. 141–161; Anušauskas A. Massacre of Millitary and Civilian Population Perpetrated by the Soviets.

13

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

Prieš atkuriant 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. atsiveriant KGB archyvams, buvo išleista dr. A. Damušio studija „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940–1959) metais“23. Autorius mėgino objektyviai, remdamasis tuomet prieinamais statistiniais šaltiniais ir anksčiau išleistais veikalais, nustatyti Lietuvos gyventojų nuostolius. Dar detaliau 1940–1941 m. vykdyto genocido aukų likimą aprašė L. Kerulis, sudaręs ir išleidęs į Sovietų Sąjungą išvežtų politinių kalinių ir tremtinių vardyną.24 Jo darbu pasinaudota 1992 m. leidžiant naują teroro aukų vardyną25, kuris ilgainiui tapo unikaliu, daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančiu aukų registravimo darbu, istoriografiją nuolat papildant naujais vardais. Sudarant vardyną naudotasi visų archyvų duomenimis, žmonių atsiųstomis anketomis ir net išsiaiškintas išlikusių gyvų politinių kalinių ir tremtinių tolesnis likimas. Ši informacija tapo pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui sudarant elektroninę duomenų bazę, kurioje pateikiami duomenys apie 1940–1953 m. sovietų okupacinės valdžios represuotus (ištremtus, įkalintus, nužudytus) Lietuvos gyventojus – iš viso 206 192 žmones26. Tai nepilnas sąrašas, nes trečdalio aukų duomenų nebuvo įmanoma atkurti ar surasti dėl sunaikintų ar Rusijoje neprieinamų archyvinių šaltinių. XX a. paskutinį dešimtmetį atsivėrus anksčiau buvusiems slaptiems archyvams, imtasi trėmimų istorijai skirtų tyrimo darbų. Tai ir pradėtas leisti 1941–1952 m. tremtinių vardynas27, ir trėmimų dokumentų rinkinys28, ir dokumentais pagrįsti straipsniai apie trėmimus29. Memuarinių knygų bei straipsnių užsienyje, leistų lietuvių išeivijos iki 1989 m., ir Lietuvoje nuo 1989 m. pasirodė ne viena dešimtis30, tai padeda vertinti represinių struktūrų ir komunistų partijos dokumentus. Kaip minėta, daug įvykių neatsispindėjo NKVD ir NKGB dokumentuose arba buvo komunistų partijos apgaulingo ideologinio žodyno užmaskuoti ir nors dokumentai neprarado savo liudijamosios vertės, juos nagrinėti reikia itin atidžiai. Iki 1991 m. veikalų apie lietuvių tautos naikinimą išleista nedaug ir jie ne be trūkumų, bet tai dažniausiai lėmė objektyvios aplinkybės. Dėl archyvų uždarumo, genocido liudytojų naiTotalitarian Regimes in the Baltic: Research findings and Issues, Latvijas Vesturnieku komisijas raksti, Riga, 2005, vol. 15, p. 31–44; Anušauskas A. Zwangsmigrationen von Litauern und Polen aus Litauen 1939–1956, Zwangsmigrationen in Nordosteuropa im 20. Jahrhundert, Nordost-Archive, vol. XIV / 2005. Norsost – institut Luneburg, 2006, p. 140–163; Anušauskas A., Sneidere I., Arjanas K. The occupation Regimes and Their Crimes in the Baltic, 1940–1991. Riga: institute of the History of Latvia Publishers, 2006; Anušauskas A., ed. The Path to the Anticommunist Tribunal 2000–2005. V., 2006. 23. Damušis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940–1959) metais. Chicago, 1988. Trečias pataisytas leidimas. K., 1991. 24. Išvežtųjų lietuvių sąrašas. Stalino teroras 1940–1941 m. [Sudarytojas L. Kerulis] Chicago, 1981. 25. Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941 m. V., 1992. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. V., 1998. 26. Žr.: http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji 27. 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. V., 1993, t. 1. 28. Lietuvos kovų ir kančių istorija: Dokumentų rinkinys. Kn. 1: Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m. V., 1994. 29. Grunskis E. Lietuvos gyventojų deportacijos. 1941–1952 m. Lietuvos tremtiniai. 1993, t. 1, p. 4–20; Sabbo G. Voimatu vaikida – Невозможно молчать, Talinas, 1996, t. 2. 30. Juciūtė E. Pėdos mirties zonoje. New York, 1974; Tautvaišienė H. Tautų kapinynas Sibiro tundroje. Boston, 1962; Armonienė B. Leave your tears in Moscow. Philadelphia, 1961; Zlatkus B. Norilsko Vyčiai. V., 1992; Almonaitis G. Grąžinkite man gyvenimą. K., 1992; Alksnytė-Garbštienė O. Sibire... tremtinių žeme. V., 1994; Antanaitis B. Žodžiai iš pragaro. V., 1991; Stabingis A. Tryliktas vagonas. K., 1993; Lakickas K. Kalinys Z 2-311. V., 1994; Ankevičius S. Už Uralo, žemės galo. V., 1989; Andriušis S. 18 parų po žeme. K., 1991; Jurgaitis J. Aukos keliu. V., 1992; Ignatavičius E. Kryžius Šiaurėje. V., 1992; Toliušis Z. Mano kalėjimai. V., 1991; Gustainis V. Be kaltės. V., 1989; Mockevičius V. Mirties arterija. V., 1994 ir kt.

14

kinimo (trėmimais, žudynėmis ir pan.), negalėjimo apklausti ir kitų aplinkybių nusikaltimų žmoniškumui ir teroro tyrėjai buvo priversti remtis tik pasiekiama ir ne visada tikslia informacija. Tačiau kiekvienas darbas buvo rašomas vis naujų genocido vykdytojų dokumentų ir aukų liudijimų pagrindu. 1996 m. išleistoje knygoje „Lietuvių tautos naikinimas“ A. Anušauskas taip pat paskelbė darbų, skirtų teroro tyrimams31. Atsirado ir kitų autorių parengtų dokumentų rinkinių bei tyrimų, kurie leidžia teigti, kad teroro sistemos tyrinėjimai iš esmės yra pasiekę kulminaciją – jų pagrindu daromos naujos išvados, vyksta mokslinė diskusija32. Nuo represinių struktūrų veiklos tyrimo pereita prie komunistų partijos ir teroro vykdytojų santykių analizės33. Ypač norėčiau išskirti Juozo Starkausko knygas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje“ ir „Stribai“34 bei Severino Vaitiekaus „Tuskulėnai: Egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)“35. Rašant šį darbą pasinaudota ne tik visų Lietuvoje esančių archyvų dokumentais, bet ir Maskvos archyvuose rastais NKVD bei MVD ir NKGB bei MGB, KGB dokumentais, skelbtais ir neskelbtais straipsniais bei genocido liudytojų atsiminimais. Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose yra 1940–1941 m. ir 1944–1958 m. NKVD–MVD ir NKGB–MGB–KGB bei LKP CK archyviniai dokumentai, tai yra baudžiamųjų bylų, 1-ojo skyriaus (žvalgybos) ir operatyvinių bylų fondai. Šiuos fondus, jų sudarymo principus labai atidžiai išnagrinėjo lietuvių istorikai36. Tik analizuojant ir Lietuvoje, ir Rusijoje rastus dokumentus pavyko išvengti daugelio netikslumų, aptikti sąmoningai ar nesąmoningai padarytus duomenų pakeitimus. 1994 m. išslaptinus kai kuriuos Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondus, atsirado galimybė pasinaudoti NKVD ir MVD centrinių struktūrų dokumentais. Rašant šį darbą naudotasi Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos (toliau – Gulagas), Kalėjimų valdybos, 4-ojo specialiojo skyriaus (tremtinių reikalų) ir SSRS NKVD bei MVD įsakymų fondais. Šie fondai nėra pilni, nes NKVD ir MVD dokumentai, kuriuose buvo kalbama apie „antisovietinių elementų“ registravimą (pvz., L. Berijos 1939 m. instrukcija), sekimą ir panašius veiksmus, vadintus operatyviniais, tebėra paslėpti Rusijos federalinės saugumo tarnybos archyviniuose fonduose (buvęs MGB–KGB archyvas). Rusijos socialinės politinės istorijos valstybiniame archyve buvo tirtas VKP(b) CK Lietuvos biuro fondas. Pavyko rasti tik kelias svarbių biuro 31. Anušauskas A., Jakubčionis A. et al. Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. V.: LGGRTC, 2007; Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. Terror and Crimes agaist Humanity. V., 2006; Anušauskas A. Kelias į Antikomunistinį tribunolą 2000–2005. V., 2006. 32. Tininis V. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m., V., 2003, t. I–III; Jakubčionis A., Knezys S., Streikus A. Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija. Occupation and annexation. The first soviet cccupation. 2006; Maslauskienė N., Petravičiūtė I. Okupantai ir kolaborantai. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941). 2007; Anušauskas A., Petravičiūtė I., Truska L. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais. 1999; Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944–1953 m., 1996; Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 m., 1996. 33. Starkauskas J. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. V., 2007. 34. Starkauskas J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais: NKVD-MVD-MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu, V., 1998; Starkauskas. J. Stribai. V., 2001. 35. Vaitiekus S. Tuskulėnai: Egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947). V., 2006. 36. Bubnys A. Buvęs Lietuvos SSR KGB archyvas: dokumentų sudėtis, kiekis ir tvarkymas. Lietuvos archyvai, Nr. 8, 1997, p. 7–16; Gečiauskas G. Buvusio LSSR KGB archyvo slaptosios raštvedybos fondų sudarytojai. Lietuvos archyvai, Nr. 8, 1997, p. 16–27; Lietuvos archyvai, Nr. 13, 1999, p. 14–22; Trys pagrindiniai buvusio LSSR KGB archyvo trečiojo slaptosios raštvedybos bylų fondo sudarytojai. Lietuvos archyvai, Nr. 13, 1999, p. 148–159.

15

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

Prieš atkuriant 1990 m. Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. atsiveriant KGB archyvams, buvo išleista dr. A. Damušio studija „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940–1959) metais“23. Autorius mėgino objektyviai, remdamasis tuomet prieinamais statistiniais šaltiniais ir anksčiau išleistais veikalais, nustatyti Lietuvos gyventojų nuostolius. Dar detaliau 1940–1941 m. vykdyto genocido aukų likimą aprašė L. Kerulis, sudaręs ir išleidęs į Sovietų Sąjungą išvežtų politinių kalinių ir tremtinių vardyną.24 Jo darbu pasinaudota 1992 m. leidžiant naują teroro aukų vardyną25, kuris ilgainiui tapo unikaliu, daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančiu aukų registravimo darbu, istoriografiją nuolat papildant naujais vardais. Sudarant vardyną naudotasi visų archyvų duomenimis, žmonių atsiųstomis anketomis ir net išsiaiškintas išlikusių gyvų politinių kalinių ir tremtinių tolesnis likimas. Ši informacija tapo pagrindu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui sudarant elektroninę duomenų bazę, kurioje pateikiami duomenys apie 1940–1953 m. sovietų okupacinės valdžios represuotus (ištremtus, įkalintus, nužudytus) Lietuvos gyventojus – iš viso 206 192 žmones26. Tai nepilnas sąrašas, nes trečdalio aukų duomenų nebuvo įmanoma atkurti ar surasti dėl sunaikintų ar Rusijoje neprieinamų archyvinių šaltinių. XX a. paskutinį dešimtmetį atsivėrus anksčiau buvusiems slaptiems archyvams, imtasi trėmimų istorijai skirtų tyrimo darbų. Tai ir pradėtas leisti 1941–1952 m. tremtinių vardynas27, ir trėmimų dokumentų rinkinys28, ir dokumentais pagrįsti straipsniai apie trėmimus29. Memuarinių knygų bei straipsnių užsienyje, leistų lietuvių išeivijos iki 1989 m., ir Lietuvoje nuo 1989 m. pasirodė ne viena dešimtis30, tai padeda vertinti represinių struktūrų ir komunistų partijos dokumentus. Kaip minėta, daug įvykių neatsispindėjo NKVD ir NKGB dokumentuose arba buvo komunistų partijos apgaulingo ideologinio žodyno užmaskuoti ir nors dokumentai neprarado savo liudijamosios vertės, juos nagrinėti reikia itin atidžiai. Iki 1991 m. veikalų apie lietuvių tautos naikinimą išleista nedaug ir jie ne be trūkumų, bet tai dažniausiai lėmė objektyvios aplinkybės. Dėl archyvų uždarumo, genocido liudytojų naiTotalitarian Regimes in the Baltic: Research findings and Issues, Latvijas Vesturnieku komisijas raksti, Riga, 2005, vol. 15, p. 31–44; Anušauskas A. Zwangsmigrationen von Litauern und Polen aus Litauen 1939–1956, Zwangsmigrationen in Nordosteuropa im 20. Jahrhundert, Nordost-Archive, vol. XIV / 2005. Norsost – institut Luneburg, 2006, p. 140–163; Anušauskas A., Sneidere I., Arjanas K. The occupation Regimes and Their Crimes in the Baltic, 1940–1991. Riga: institute of the History of Latvia Publishers, 2006; Anušauskas A., ed. The Path to the Anticommunist Tribunal 2000–2005. V., 2006. 23. Damušis A. Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940–1959) metais. Chicago, 1988. Trečias pataisytas leidimas. K., 1991. 24. Išvežtųjų lietuvių sąrašas. Stalino teroras 1940–1941 m. [Sudarytojas L. Kerulis] Chicago, 1981. 25. Lietuvos gyventojų genocidas, t. 1: 1939–1941 m. V., 1992. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. V., 1998. 26. Žr.: http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji 27. 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. V., 1993, t. 1. 28. Lietuvos kovų ir kančių istorija: Dokumentų rinkinys. Kn. 1: Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m. V., 1994. 29. Grunskis E. Lietuvos gyventojų deportacijos. 1941–1952 m. Lietuvos tremtiniai. 1993, t. 1, p. 4–20; Sabbo G. Voimatu vaikida – Невозможно молчать, Talinas, 1996, t. 2. 30. Juciūtė E. Pėdos mirties zonoje. New York, 1974; Tautvaišienė H. Tautų kapinynas Sibiro tundroje. Boston, 1962; Armonienė B. Leave your tears in Moscow. Philadelphia, 1961; Zlatkus B. Norilsko Vyčiai. V., 1992; Almonaitis G. Grąžinkite man gyvenimą. K., 1992; Alksnytė-Garbštienė O. Sibire... tremtinių žeme. V., 1994; Antanaitis B. Žodžiai iš pragaro. V., 1991; Stabingis A. Tryliktas vagonas. K., 1993; Lakickas K. Kalinys Z 2-311. V., 1994; Ankevičius S. Už Uralo, žemės galo. V., 1989; Andriušis S. 18 parų po žeme. K., 1991; Jurgaitis J. Aukos keliu. V., 1992; Ignatavičius E. Kryžius Šiaurėje. V., 1992; Toliušis Z. Mano kalėjimai. V., 1991; Gustainis V. Be kaltės. V., 1989; Mockevičius V. Mirties arterija. V., 1994 ir kt.

14

kinimo (trėmimais, žudynėmis ir pan.), negalėjimo apklausti ir kitų aplinkybių nusikaltimų žmoniškumui ir teroro tyrėjai buvo priversti remtis tik pasiekiama ir ne visada tikslia informacija. Tačiau kiekvienas darbas buvo rašomas vis naujų genocido vykdytojų dokumentų ir aukų liudijimų pagrindu. 1996 m. išleistoje knygoje „Lietuvių tautos naikinimas“ A. Anušauskas taip pat paskelbė darbų, skirtų teroro tyrimams31. Atsirado ir kitų autorių parengtų dokumentų rinkinių bei tyrimų, kurie leidžia teigti, kad teroro sistemos tyrinėjimai iš esmės yra pasiekę kulminaciją – jų pagrindu daromos naujos išvados, vyksta mokslinė diskusija32. Nuo represinių struktūrų veiklos tyrimo pereita prie komunistų partijos ir teroro vykdytojų santykių analizės33. Ypač norėčiau išskirti Juozo Starkausko knygas „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje“ ir „Stribai“34 bei Severino Vaitiekaus „Tuskulėnai: Egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947)“35. Rašant šį darbą pasinaudota ne tik visų Lietuvoje esančių archyvų dokumentais, bet ir Maskvos archyvuose rastais NKVD bei MVD ir NKGB bei MGB, KGB dokumentais, skelbtais ir neskelbtais straipsniais bei genocido liudytojų atsiminimais. Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose yra 1940–1941 m. ir 1944–1958 m. NKVD–MVD ir NKGB–MGB–KGB bei LKP CK archyviniai dokumentai, tai yra baudžiamųjų bylų, 1-ojo skyriaus (žvalgybos) ir operatyvinių bylų fondai. Šiuos fondus, jų sudarymo principus labai atidžiai išnagrinėjo lietuvių istorikai36. Tik analizuojant ir Lietuvoje, ir Rusijoje rastus dokumentus pavyko išvengti daugelio netikslumų, aptikti sąmoningai ar nesąmoningai padarytus duomenų pakeitimus. 1994 m. išslaptinus kai kuriuos Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondus, atsirado galimybė pasinaudoti NKVD ir MVD centrinių struktūrų dokumentais. Rašant šį darbą naudotasi Vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos (toliau – Gulagas), Kalėjimų valdybos, 4-ojo specialiojo skyriaus (tremtinių reikalų) ir SSRS NKVD bei MVD įsakymų fondais. Šie fondai nėra pilni, nes NKVD ir MVD dokumentai, kuriuose buvo kalbama apie „antisovietinių elementų“ registravimą (pvz., L. Berijos 1939 m. instrukcija), sekimą ir panašius veiksmus, vadintus operatyviniais, tebėra paslėpti Rusijos federalinės saugumo tarnybos archyviniuose fonduose (buvęs MGB–KGB archyvas). Rusijos socialinės politinės istorijos valstybiniame archyve buvo tirtas VKP(b) CK Lietuvos biuro fondas. Pavyko rasti tik kelias svarbių biuro 31. Anušauskas A., Jakubčionis A. et al. Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija. V.: LGGRTC, 2007; Anušauskas A. Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui. Terror and Crimes agaist Humanity. V., 2006; Anušauskas A. Kelias į Antikomunistinį tribunolą 2000–2005. V., 2006. 32. Tininis V. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 m., V., 2003, t. I–III; Jakubčionis A., Knezys S., Streikus A. Okupacija ir aneksija. Pirmoji sovietinė okupacija. Occupation and annexation. The first soviet cccupation. 2006; Maslauskienė N., Petravičiūtė I. Okupantai ir kolaborantai. Pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941). 2007; Anušauskas A., Petravičiūtė I., Truska L. Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais. 1999; Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944–1953 m., 1996; Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD–MGB dokumentuose 1944–1953 m., 1996. 33. Starkauskas J. Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944–1953 m. V., 2007. 34. Starkauskas J. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais: NKVD-MVD-MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu, V., 1998; Starkauskas. J. Stribai. V., 2001. 35. Vaitiekus S. Tuskulėnai: Egzekucijų aukos ir budeliai (1944–1947). V., 2006. 36. Bubnys A. Buvęs Lietuvos SSR KGB archyvas: dokumentų sudėtis, kiekis ir tvarkymas. Lietuvos archyvai, Nr. 8, 1997, p. 7–16; Gečiauskas G. Buvusio LSSR KGB archyvo slaptosios raštvedybos fondų sudarytojai. Lietuvos archyvai, Nr. 8, 1997, p. 16–27; Lietuvos archyvai, Nr. 13, 1999, p. 14–22; Trys pagrindiniai buvusio LSSR KGB archyvo trečiojo slaptosios raštvedybos bylų fondo sudarytojai. Lietuvos archyvai, Nr. 13, 1999, p. 148–159.

15

Įvadas


RAUDONASIS TERORAS

posėdžių (apie kovos su rezistencija organizavimą) stenogramas ir teroro vykdymo struktūrų ataskaitas. Rusijos Federacijos karo archyve trumpai (1998–1999 m.) buvo prieinami ir tirti NKVD bei MGB karinių dalinių dokumentai, susiję su Lietuvoje vykdytomis baudžiamosiomis akcijomis. Negalima pamiršti, kad visi šie dokumentai turėjo slėpti komunizmo nusikaltimus. Todėl neperpratus dokumentų sudarymo ypatumų, juose vartojamų sąvokų neįmanoma suvokti tikrosios jų prasmės ir vertės. Komunistinėse ir kagėbistinėse ataskaitose atsiskleidžia esminis pačios sistemos reikalavimas, kad jokie daromi įrašai neturi atspindėti tikrosios padėties. Viskas buvo fiksuojama naudojant atitinkamą žodyną. Okupacija čia virtusi revoliucija, politinė opozicija – antisovietiniu elementu, kovotojai su okupantais – banditais, buržuaziniais nacionalistais, brutali prievarta ir nusikaltimai žmoniškumui – revoliuciniu teisingumu, kankinimai – fizinio poveikio priemonėmis ir pan. Kita vertus, tai yra svarbios, tačiau tik detalės. Dokumentai vis vien parodo, kad veikė totalitarinė sistema, kurios tikslas buvo sunaikinti žmonių dalį, išskiriamą pagal tam tikrus kriterijus. Tas pats galioja ir statistinių NKVD (MGB–KGB) dokumentų tikslumo analizei. Sovietinėms struktūroms mažai rūpėjo, kiek žmonių iš tikrųjų ištremta ar nužudyta. Jeigu į tremties ar kalinimo vietas buvo atvežama daugiau žmonių negu planuota, tai didelis mirtingumas greitai panaikindavo šį skirtumą. Jeigu, tarkim, buvo suimama 200 tūkst. žmonių, o bylas sudarydavo tik pusei, tai likusieji taip pat išnykdavo iš visų galutinių suvestinių. Taip tūkstančiai žmonių patyrė teroro siaubą, bet jų likimas neatsispindėjo ataskaitose. Čekistams nebuvo svarbu, kad dalis tų žmonių jau nužudyta, dalis suluošinta fiziškai ir moraliai. Tikrojo aukų skaičiaus nuslėpimas ir duomenų klastojimas – tik vienas iš vykdytų nusikaltimų slėpimo metodų. Detaliau tai bus nagrinėjama šios knygos skyriuose. Visi minėtų archyvų dokumentai kartu su liudytojų bei amžininkų atsiminimais yra pagrindiniai šio darbo šaltiniai, padėję siekti tyrimo tikslų: atskleisti, kaip buvo sukurta teroro sistema ir kokios buvo specifinės jos veiklos priemonės; parodyti, kaip lietuvių (taip pat kaip kitų „nepatikimų“ tautų – latvių, estų, čečėnų ir kt.) naikinimas siejasi su konkrečiais genocido ar karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmoniškumui; patikslinti aukų statistiką bei apibūdinti jų naikinimo sąlygas ir būdus (karines baudžiamąsias operacijas ir t. t.). Taip pat knygoje atspindėtos pagrindinės teisingumo paieškos tendencijos ir sunkumai, su kuriais susidūrė tyrėjai bei teisėjai, siekdami įgyvendinti atsakomybę už nusikaltimus.

Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai (1939–1940) 1918–1919 m. nepasisekus sovietizuoti Lietuvos, Sovietų Rusija (vėliau – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga) pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Bet sudarytos Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpvalstybinės sutartys turėjo mažai įtakos strateginiams SSRS politinės vadovybės planams. Susiklosčius kitokiai geopolitinei situacijai ir atėjus palankiam momentui sutartys buvo ignoruojamos ir pažeidžiamos. Prieš Lietuvą nukreiptos Sovietų Sąjungos spaudimo priemonės buvo aktyviai taikomos dar iki 1939 m. rugpjūčio 23 d. L. fon Ribentropui (nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir V. Molotovui (SSRS užsienio reikalų ministras) pasirašant nepuolimo sutartį bei slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus.

„Mes turime sutvirtinti, išplėsti savo ekonomines ir politines pozicijas Lietuvoje.“ Iš sovietinės rezidentūros bylos. 1938–1939

Iš sovietinės rezidentūros Kaune dokumentų fragmentų žinome, kad 1935 m. spalio 16–17 d. NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos IV sektorius pradėjo sekimo bylas „Gedemin“, „Forpost“ ir „Filiory“37. Pirmoji buvo skirta Lietuvos vidaus ir užsienio politikai, antroji – Lietuvos kariuomenei ir trečioji – policijai. Tai, kad Lietuvai sunkiu ekonominiu ir politiniu laikotarpiu (Suvalkijos ūkininkų streikas, santykių su Vokietija pablogėjimas ir t. t.) buvo pradėtos tokio pobūdžio bylos, rodė, kad Sovietų Sąjunga galimai rengiasi politiniam bei ekonominiam Lietuvos pajungimui ir mėgina įvertinti jos karinį pajėgumą. 1938 m. sausio mėn. SSRS pasiuntinybės Kaune atstovas spaudai Fidgutas savo pranešime Sovietų Sąjungos pozicijas ir politiką Lietuvoje apibrėžė trumpai ir aiškiai: „Žinomas mūsų suinteresuotumas Pabaltiju ir ypač Lietuva <...>. Šį mūsų susidomėjimą galima apytikriai taip apibrėžti: iš politinės ir ypač strateginės pusės mes norime, kad Lietuva orientuotųsi į mus, vadinasi, būtų priešiška mūsų antagonistams [Lenkijai ir Vokietijai – aut. past.]. Bet mes nenorime, kad tikėdamasi mūsų paramos Lietuva veltųsi į rimtus konfliktus ir mus įtrauktų į juos.“38 Lietuva turėjo palaipsniui tapti Sovietų Sąjungos politiniu satelitu. Į tai ir orientavosi Maskvos oficialioji ir neoficialioji diplomatija. Fidgutas teigė: „Mes turime sutvirtinti, išplėsti savo ekonomines ir politines pozicijas Lietuvoje, tam panaudodami visas turimas priemones, kad mūsų įtaka skverbtųsi gilyn <...>. Šiems tikslams mes turime suvienyti ir pajungti Užsienio reikalų liaudies komisariato, NKVD ir Užsienio prekybos liaudies komisariato darbą Lietuvoje <...>. Pagrindinis uždavinys – kova dėl Lietuvos kaip būsimų karo veiksmų placdarmo.“39 37. SSRS rezidentūros dokumentų nuorašai. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA). F. K-1, ap. 49, b. 828, l. 427, 436, 463. 38. Pranešimas SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 7-ajam skyriui. Ten pat, l. 440.

16

17

Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai (1939–1940)


RAUDONASIS TERORAS

posėdžių (apie kovos su rezistencija organizavimą) stenogramas ir teroro vykdymo struktūrų ataskaitas. Rusijos Federacijos karo archyve trumpai (1998–1999 m.) buvo prieinami ir tirti NKVD bei MGB karinių dalinių dokumentai, susiję su Lietuvoje vykdytomis baudžiamosiomis akcijomis. Negalima pamiršti, kad visi šie dokumentai turėjo slėpti komunizmo nusikaltimus. Todėl neperpratus dokumentų sudarymo ypatumų, juose vartojamų sąvokų neįmanoma suvokti tikrosios jų prasmės ir vertės. Komunistinėse ir kagėbistinėse ataskaitose atsiskleidžia esminis pačios sistemos reikalavimas, kad jokie daromi įrašai neturi atspindėti tikrosios padėties. Viskas buvo fiksuojama naudojant atitinkamą žodyną. Okupacija čia virtusi revoliucija, politinė opozicija – antisovietiniu elementu, kovotojai su okupantais – banditais, buržuaziniais nacionalistais, brutali prievarta ir nusikaltimai žmoniškumui – revoliuciniu teisingumu, kankinimai – fizinio poveikio priemonėmis ir pan. Kita vertus, tai yra svarbios, tačiau tik detalės. Dokumentai vis vien parodo, kad veikė totalitarinė sistema, kurios tikslas buvo sunaikinti žmonių dalį, išskiriamą pagal tam tikrus kriterijus. Tas pats galioja ir statistinių NKVD (MGB–KGB) dokumentų tikslumo analizei. Sovietinėms struktūroms mažai rūpėjo, kiek žmonių iš tikrųjų ištremta ar nužudyta. Jeigu į tremties ar kalinimo vietas buvo atvežama daugiau žmonių negu planuota, tai didelis mirtingumas greitai panaikindavo šį skirtumą. Jeigu, tarkim, buvo suimama 200 tūkst. žmonių, o bylas sudarydavo tik pusei, tai likusieji taip pat išnykdavo iš visų galutinių suvestinių. Taip tūkstančiai žmonių patyrė teroro siaubą, bet jų likimas neatsispindėjo ataskaitose. Čekistams nebuvo svarbu, kad dalis tų žmonių jau nužudyta, dalis suluošinta fiziškai ir moraliai. Tikrojo aukų skaičiaus nuslėpimas ir duomenų klastojimas – tik vienas iš vykdytų nusikaltimų slėpimo metodų. Detaliau tai bus nagrinėjama šios knygos skyriuose. Visi minėtų archyvų dokumentai kartu su liudytojų bei amžininkų atsiminimais yra pagrindiniai šio darbo šaltiniai, padėję siekti tyrimo tikslų: atskleisti, kaip buvo sukurta teroro sistema ir kokios buvo specifinės jos veiklos priemonės; parodyti, kaip lietuvių (taip pat kaip kitų „nepatikimų“ tautų – latvių, estų, čečėnų ir kt.) naikinimas siejasi su konkrečiais genocido ar karo nusikaltimais bei nusikaltimais žmoniškumui; patikslinti aukų statistiką bei apibūdinti jų naikinimo sąlygas ir būdus (karines baudžiamąsias operacijas ir t. t.). Taip pat knygoje atspindėtos pagrindinės teisingumo paieškos tendencijos ir sunkumai, su kuriais susidūrė tyrėjai bei teisėjai, siekdami įgyvendinti atsakomybę už nusikaltimus.

Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai (1939–1940) 1918–1919 m. nepasisekus sovietizuoti Lietuvos, Sovietų Rusija (vėliau – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga) pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Bet sudarytos Sovietų Sąjungos ir Lietuvos tarpvalstybinės sutartys turėjo mažai įtakos strateginiams SSRS politinės vadovybės planams. Susiklosčius kitokiai geopolitinei situacijai ir atėjus palankiam momentui sutartys buvo ignoruojamos ir pažeidžiamos. Prieš Lietuvą nukreiptos Sovietų Sąjungos spaudimo priemonės buvo aktyviai taikomos dar iki 1939 m. rugpjūčio 23 d. L. fon Ribentropui (nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministras) ir V. Molotovui (SSRS užsienio reikalų ministras) pasirašant nepuolimo sutartį bei slaptus Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolus.

„Mes turime sutvirtinti, išplėsti savo ekonomines ir politines pozicijas Lietuvoje.“ Iš sovietinės rezidentūros bylos. 1938–1939

Iš sovietinės rezidentūros Kaune dokumentų fragmentų žinome, kad 1935 m. spalio 16–17 d. NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos IV sektorius pradėjo sekimo bylas „Gedemin“, „Forpost“ ir „Filiory“37. Pirmoji buvo skirta Lietuvos vidaus ir užsienio politikai, antroji – Lietuvos kariuomenei ir trečioji – policijai. Tai, kad Lietuvai sunkiu ekonominiu ir politiniu laikotarpiu (Suvalkijos ūkininkų streikas, santykių su Vokietija pablogėjimas ir t. t.) buvo pradėtos tokio pobūdžio bylos, rodė, kad Sovietų Sąjunga galimai rengiasi politiniam bei ekonominiam Lietuvos pajungimui ir mėgina įvertinti jos karinį pajėgumą. 1938 m. sausio mėn. SSRS pasiuntinybės Kaune atstovas spaudai Fidgutas savo pranešime Sovietų Sąjungos pozicijas ir politiką Lietuvoje apibrėžė trumpai ir aiškiai: „Žinomas mūsų suinteresuotumas Pabaltiju ir ypač Lietuva <...>. Šį mūsų susidomėjimą galima apytikriai taip apibrėžti: iš politinės ir ypač strateginės pusės mes norime, kad Lietuva orientuotųsi į mus, vadinasi, būtų priešiška mūsų antagonistams [Lenkijai ir Vokietijai – aut. past.]. Bet mes nenorime, kad tikėdamasi mūsų paramos Lietuva veltųsi į rimtus konfliktus ir mus įtrauktų į juos.“38 Lietuva turėjo palaipsniui tapti Sovietų Sąjungos politiniu satelitu. Į tai ir orientavosi Maskvos oficialioji ir neoficialioji diplomatija. Fidgutas teigė: „Mes turime sutvirtinti, išplėsti savo ekonomines ir politines pozicijas Lietuvoje, tam panaudodami visas turimas priemones, kad mūsų įtaka skverbtųsi gilyn <...>. Šiems tikslams mes turime suvienyti ir pajungti Užsienio reikalų liaudies komisariato, NKVD ir Užsienio prekybos liaudies komisariato darbą Lietuvoje <...>. Pagrindinis uždavinys – kova dėl Lietuvos kaip būsimų karo veiksmų placdarmo.“39 37. SSRS rezidentūros dokumentų nuorašai. Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA). F. K-1, ap. 49, b. 828, l. 427, 436, 463. 38. Pranešimas SSRS NKVD Vyriausiosios valstybės saugumo valdybos 7-ajam skyriui. Ten pat, l. 440.

16

17

Sovietų Sąjungos pasirengimas okupacijai (1939–1940)


RAUDONASIS TERORAS

Anušauskas Arvydas, Raudonasis teroras Ši knyga skiriama visiems, norintiems geriau pažinti vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kai lietuvių tauta turėjo kovoti dėl išlikimo. Knygoje pateikiami faktai ir liudijimai yra pagrįsti Lietuvos ir Rusijos archyvuose atrastais dokumentais. Joje atskleidžiami sovietinės teroro sistemos ypatumai, rašoma apie karinių baudžiamųjų operacijų vykdymą, lietuvių masinių trėmimų, naikinimo kalėjimuose ir lageriuose aplinkybes, metodus ir padarinius, taip pat supažindinama su mėginimais įgyvendinti teisingumą jau nepriklausomoje Lietuvoje tiriant sovietinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui.

Arvydas Anušauskas

Redaktorė Dainora Mozerė Viršelio dailininkas Aistis Baltušnikas Maketuotojas Donatas Gendvila Tiražas 2000 egz. Išleido Dominicus Lituanus www.dominicus.lt Spausdino AB Spauda www.spauda.com

360

361


RAUDONASIS TERORAS

Anušauskas Arvydas, Raudonasis teroras Ši knyga skiriama visiems, norintiems geriau pažinti vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių, kai lietuvių tauta turėjo kovoti dėl išlikimo. Knygoje pateikiami faktai ir liudijimai yra pagrįsti Lietuvos ir Rusijos archyvuose atrastais dokumentais. Joje atskleidžiami sovietinės teroro sistemos ypatumai, rašoma apie karinių baudžiamųjų operacijų vykdymą, lietuvių masinių trėmimų, naikinimo kalėjimuose ir lageriuose aplinkybes, metodus ir padarinius, taip pat supažindinama su mėginimais įgyvendinti teisingumą jau nepriklausomoje Lietuvoje tiriant sovietinį genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui.

Arvydas Anušauskas

Redaktorė Dainora Mozerė Viršelio dailininkas Aistis Baltušnikas Maketuotojas Donatas Gendvila Tiražas 2000 egz. Išleido Dominicus Lituanus www.dominicus.lt Spausdino AB Spauda www.spauda.com

360

361



Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.