Kur studijuoti?

Bet pas ko­re­pe­ti­to­rius dėl to ne­vaikš­tau. Šiuos da­ly­kus mo­kau­si bend­ruo­ju kur­su. O vi­si, ku­rių eg­za­mi­nus lai­ky­ siu, se­ka­si ge­rai. Pa­pil­do­mai mo­kau­si tik is­to­ri­jos, bet ne to­dėl, kad man pra­stai sek­tų­ si. Tie­siog dėl sa­vęs. Mo­ko­ mės tą pa­tį, bet kuo dau­giau tu­ri in­for­ma­ci­jos, kons­pek­tų, tuo leng­viau mo­ky­tis.

– Ko­re­pe­ti­to­rių kai­nos la­ bai dras­ko ki­še­nę?

– Man as­me­niš­kai at­ro­do, kad kai­nos ne­žmo­niš­kos. Ypač už­sie­nio kal­bų. Pa­vyz­džiui, ang­lų. Ma­no drau­gė kas mė­ ne­sį mo­ka di­džiu­les su­mas.

Ne­pa­sa­ky­siu kiek, bet ži­nau, kad pa­mo­ka, ku­rią su­da­ro ke­ lios aka­de­mi­nės va­lan­dos, tik­ rai kai­nuo­ja tri­ženk­lę su­mą.

Ma­no is­to­ri­jos pa­mo­kos vyks­ ta pen­kio­li­kos žmo­nių gru­pė­ je. Kai­na – 80 li­tų už ke­tu­rias aka­de­mi­nes va­lan­das.

– Ar bu­vo lai­kas, kai tė­ vams rei­kė­jo vers­ti ta­ve mo­ky­tis?

– Vi­sa­da rei­kė­jo. Nors mo­ kiau­si ge­rai, vers­ti ma­ne rei­ kė­jo kas­dien (šyp­so­si). Bu­ vo ir taip, kai, užuo­t sė­dė­ju­si prie kny­gų, va­lan­dą pra­žiū­ rė­da­vau į sie­ną. Ne­bu­vo no­ ro mo­ky­tis (šyp­so­si). Ge­rai mo­kiau­si iki aš­tun­tos kla­sės, o pa­skui taip at­si­bo­do... Nu­ si­va­žia­vau ir net tu­rė­jau nei­ gia­mą iš ma­te­ma­ti­kos, nors vi­si ki­ti bu­vo de­vin­tu­kai ir de­šim­tu­kai. Ta­čiau tai bu­vo la­bai di­de­lis spy­ris, pri­ver­tęs su­siim­ti. Nes kai esi vie­nin­te­ lė kla­sė­je, tu­rin­ti tre­je­tą, api­ ma nu­si­vy­li­mas pa­čia sa­vi­mi ir tik­rai pri­ver­čia su­si­grieb­ti.

Ma­no nuo­mo­ne, svar­bu tu­ rė­ti ge­rą pa­grin­dą ir kad tė­vai

Fotografuota Vilniaus universiteto bibliotekoje.

abiturientai

vers­tų mo­ky­tis že­mes­nė­se kla­ sė­se. Nuo penk­tos kla­sės krau­ nie­si ba­ga­žą, pa­skui jau vis­ kas bū­na leng­viau. Ne­ga­li­ma pra­dė­ti mo­ky­tis vie­nuo­lik­to­je dvy­lik­to­je kla­sė­je, nors, aiš­ku, dau­ge­lis taip da­ro (juo­kia­si).

– Tai­gi moks­lams ko­ją ki­ša tin­gu­lys, nuo­bo­du­lys...

– ...ir ypač feis­bu­kas (juo­ kia­si). Jis yra la­bai di­de­lė bė­da.

Su­val­go tiek lai­ko, ku­rį vi­si ga­ lė­tu­me skir­ti moks­lams. Ir net nea­be­jo­ju, jei tai pa­da­ry­tu­me, mū­sų re­zul­ta­tai bū­tų ge­res­ni.

– Ką tik vi­du­ri­nę mo­kyk­ lą bai­gęs žmo­gus yra dar jau­nas. Kaip ma­nai, ar jis jau tiek su­si­for­ma­vęs, kad ga­lė­tų tiks­lin­gai pa­si­rink­ ti sa­vo ke­lią?

– Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ir pa­ ti jau­čiu, jog dar ne­su pa­si­

ruo­šu­si tik­ra­jam gy­ve­ni­mui – kai tam­pi ne­bep­rik­lau­so­mas nuo tė­vų, pa­ts vis­ką ku­ri, pats esi už sa­ve at­sa­kin­gas, pa­ts spren­di, ei­ti į pa­skai­tas ar ne.

Tie me­tai ar dve­ji per­trau­kos nė­ra blo­gai. Ma­no pa­žįs­ta­mos mer­gi­nos ke­ti­na ­va­žiuo­ti sa­ va­no­riau­ti į Af­ri­ką, Ek­va­do­ rą, Bra­zi­li­ją. Ir daug kas da­bar ren­ka­si to­kį ke­lią. No­ri pa­ma­ ty­ti pa­sau­lio, ki­to­kį gy­ve­ni­mą.

To­kia pa­tir­tis, ma­nau, pa­skui la­bai pra­ver­čia.

– Bet pa­ti pa­si­rin­kai stu­di­ juo­ti ir lik­ti Lie­tu­vo­je. Ar bu­vo min­čių iš­vyk­ti mo­ky­ tis į už­sie­nį?

– Jų bu­vo gal de­vin­to­je kla­ sė­je, kai bu­vo tas bu­mas, kad vi­si va­žiuo­ja ar pla­nuo­ja iš­va­ žiuo­ti. Pla­na­vo­me ir mes su drau­gais, bu­vo­me dar ma­ži,

įsi­vaiz­da­vo­me, kaip bus sma­ gu iš­va­žiuo­ti, ati­trūk­ti nuo tė­ vų ir pa­na­šiai. O da­bar, kai jau tas lai­kas atė­jo, iš mū­sų de­ šim­ties žmo­nių gru­pės iš­va­ žiuo­ti ke­ti­na tik dvi mer­gi­nos.

Bet, kiek ten­ka gir­dė­ti iš ap­lin­ ki­nių, tik­rai daug iš­va­žiuo­ja.

– Kas pa­si­kei­tė nuo tų lai­ kų? Ko­dėl per­si­gal­vo­jai?

– Jo­kių nuo­sta­tų ne­tu­riu.

Pa­ti pa­pras­čiau­sia prie­žas­ tis – man čia ge­rai, pa­tin­ka. Iš­ va­žiuo­ji ten, kur ta­vęs nie­kam ne­rei­kia. Juk ten yra už­tek­ti­nai sa­vų žmo­nių. Ži­no­ma, ga­li­ma iš­va­žiuo­ti me­tams, pa­ma­ty­ti ki­tą ša­lį, bet tai ga­li­ma pa­da­ry­ti ir su „Eras­mus“ pro­gra­ma, ku­ ri pas mus pui­kiai vei­kia. Ma­no ma­ny­mu, la­bai sun­ku iš­va­žiuo­ ti aš­tuo­nio­lik­me­čiui ir vis­ką pa­lik­ti, pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­ mą. Kam to­kia įtam­pa, gal ge­ riau su­si­telk­ti į moks­lus.

– Ta­vo pa­si­rink­tos stu­di­ jos – uni­ver­si­te­tuo­se. Stu­ di­jų kai­nos Lie­tu­vo­je aukš­ tos, dau­gu­mos jau­nuo­lių tiks­las – ne­mo­ka­ma vie­ta.

Jei įsto­tum į mo­ka­mą vie­ tą, tė­vai ga­lė­tų ta­ve iš­leis­ ti mo­ky­tis ar tek­tų kib­ti į dar­bo paieš­kas?

– Taip, po­li­ti­kos – 5 tūkst. li­ tų, kū­ry­bi­nių in­dust­ri­jų – 6 tūkst. li­tų me­tams. Ma­nau, šei­ma fi­nan­siš­kai pa­dė­tų. Bet jei taip nu­tik­tų, pa­ti su­si­ras­ čiau dar­bą, nes ne­ga­lė­čiau leis­ ti sau gy­ven­ti iš ma­mos ki­še­ nės. Ir taip jau sep­ty­nio­li­ka me­tų gy­ve­nu (šyp­so­si). Yra ir ki­tų ga­li­my­bių: po pus­me­čio pa­kliū­ti į ne­mo­ka­mą, ga­lų ga­le da­bar kei­čia­si ir ro­ta­ci­jos prin­ ci­pai. Ma­nau, jei sten­gie­si, mo­ kai­si, lan­kai pa­skai­tas, ne­sun­ ku patekti į ne­mo­ka­mą vie­tą.

Gal ir at­ro­do keis­ta, jog vis dar rū­pi tė­v ų nuo­mo­nė, kai tau 17-a ar 18-a, bet ji man tik­rai svar­bi.

40