2015 02 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 VASARIS / Nr.2(14)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 vasaris / Nr. 2(14) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Turinys IŠLEISTA KLAIPĖDOJE Rita BOČIULYTĖ. Gražiausia metų knyga gimė iš prisiminimų

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Du koncertai, nuskaidrinę širdis

Jovita NAVICKAITĖ. I.Briazkalovaitė: konfliktas tarp kankano ir baltosios gulbės manyje jau įvyko

12

Jūratė PETRUŠKEVIČIŪTĖ. Mirtinas šūvis tiesa

18

Akvilė EGLINSKAITĖ. Iškalbinga G.Radvilavičiūtės tyla

20

ŠOKIS

LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“

Aivaras DOČKUS. „Atkirtis“ – psichologiniai ir muzikiniai kovų menai

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Goda GIEDRAITYTĖ. Tekstilės viražai Klaipėdos galerijose

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys, 2015 2, 4 psl. – Klaipėdos šviesų festivalis.

Vytauto Petriko nuotr.

8

TEATRAS

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

ISSN 2351-5848

4

Akvilė EGLINSKAITĖ. P.Lisauskas: vogtomis minutėmis meno nesukursi

23

KINAS 28

PARODŲ SALĖSE 31

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. A.Juozaitis: rašymas yra miesto pažinimas

34

Dainius VANAGAS. Miegančių paukščių giesmės

39

Miroslavas LAJUKAS. Eilėraščiai

41

Jeronimas BRAZAITIS. Vieno vertimo istorija (1)

44

Dainora KANIAVIENĖ. Kryžkelės

52

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Novelės ir eilėraščiai

49

ŽURNALĄ REMIA

TRADICIJOS Asta DYKOVIENĖ. Prievolė, pasėjusi gėrio sėklą

53

NAUJOS KNYGOS Sondra SIMANAITIENĖ. Apie Tilžės architektūrą ir tarpukario Klaipėdą

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Senoji Klaipėda valdovų ir politikų žvilgsniu

60 3

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

Gražiausia metų knyga 15 knygų, pernai išleistų devynių uostamiesčio leidėjų, – tokį pasirinkimą turėjo skaitytojai, rinkdami populiariausią, o specialiai suburtos komisijos nariai – gražiausią Klaipėdos metų knygą. Mėnesį vykęs uostamiesčio savivaldybės viešosios bibliotekos jau devinti metai organizuojamas ir bendrovės „Mūsų laikas“ remiamas konkursas vasario 12-ąją baigėsi iškilmingu renginiu, kuriame buvo paskelbti rezultatai ir apdovanoti laureatai.

Rita BOČIULYTĖ

Istorija ir... pasakos Nebe pirmą sykį konkurso istorijoje ypač įvertintos knygos, atskleidžiančios Klaipėdos ir Lietuvos pajūrio istoriją. Klaipėdos viešosios bibliotekos direktorės Bronės Lauciuvienės teigimu, tai rodo, kad klaipėdiečiai – savojo miesto ir krašto patriotai, neabejingi jo praeičiai ir ateičiai.

Rinkdami populiariausią 2014-ųjų Klaipėdos knygą, internetu ir šešiuose uostamiesčio bibliotekos padaliniuose šiemet balsavo 1781 skaitytojas. Visos knygos sulaukė daugiau ar mažiau dėmesio, nė viena neliko klaipėdiečių nepastebėta.

Vis dėlto daugiausia balsų (328) surinko ir populiariausios metų knygos laurus pelnė Klaipėdos universiteto (KU) leidyklos vos 300 egzempliorių išleista Vytauto Jokubausko mokslo monografija „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis“, analizuojanti Lietuvos valstybės karinę gynybą tarpukariu. Tos pačios leidyklos Vyganto Vareikio ir Edmundo Bareišos knyga „Technika ir gamta : Klaipėdos uostas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje“ gavo 232 skaitytojų balsus, bet ją aplenkė Antano Stanevičiaus „Eglės“ leidykla su Dariaus Rekio pasaka „Viską susapnuoti dar kartą“, pelniusia 277 balsus. Ketvirtoje vietoje liko 206 balsus surinkusi pasaka „Eglė, žalčių karalienė“ – šią knygą sudarė Saulius Jokužys ir Eglė Jokužytė, išleido VšĮ „Verslas ar menas“, reginčiųjų ir Brailio raštu atspausdino S.Jokužio leidykla-spaustuvė 4

Klaipėdoje. Be kita ko, šis leidinys spaudos pramonėje pripažintas geriausiu Lietuvos metų spaudos gaminiu.

Baigiamajame konkurso renginyje buvo paskelbtas ir specialistų komisijos verdiktas – gražiausia 2014 m. Klaipėdos knyga tapo Bruno le Coutre „Mano miestas Klaipėda, 1900–1939 metai“, sudaryta istoriko Dainiaus Elerto, iš vokiečių kalbos išversta Romaldo Adomavičiaus, apipavidalinta grafiko Gedo Čiuželio, išleista Lietuvos jūrų muziejaus, spausdinta „BALTO print“.

Rinko diskutuodami Gražiausią Klaipėdos metų knygą rinkusi septynių ekspertų komisija posėdžiavo ne vieną valandą, kol apsisprendė, kuris leidinys labiausiai vertas šio titulo.

Prie vieno stalo diskutavo Lietuvos šrifto ir kaligrafijos draugijos narė grafikė Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, fotomenininkas Remigijus Treigys, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos nariai – dizaineriai Ernestas Šimkūnas, Jūratė Bizauskienė ir Arūnas Juozapaitis, taip pat grafikos dizainerė Ingrida Ramanauskienė. Komisijai vadovavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto Grafikos katedros docentas Aurimas Švedas, kuriantis knygos, firminio stiliaus, interaktyvaus dizaino srityse.

Knygų meninę ir poligrafinę išvaizdą jie vertino pagal šio konkurso nuostatus – analizuodami, kaip jos apipavidalintos ir įrištos, kaip parinktas popierius, ar kokybiška spauda, koks bendras rinkinio vaizdas, teksto ir iliustracijų išdėstymas (nuoseklumas bei originalumas), kaip parinktas šriftas, ar yra ryšys tarp turinio ir formos, kokios

iliustracijos (kokybė, meniškumas, atitikimas knygos turiniui, ar deramas santykis su kitais knygos elementais), ar knygos atitinka esminius estetinius ir dizaino kriterijus.

Gražiausia knyga buvo renkama diskutuojant, o galutinį sprendimą, likus dviem favoritėms, lėmė slaptas balsavimas.

Kadangi gražių knygų konkuravo daug, A.Švedo žodžiais, „diskusija buvo karšta ir su gilesniais pamąstymais“.

Tačiau be ilgų svarstymų į šoną buvo atidėtos visos trys „Eglės“ leidyklos knygos: Elenos Mezginaitės kūrybos rinktinės „Mano senas drauge“ (spausdino „BALTO print“) antroji papildyta laida, kuriai panaudotas tas pats pirmojo leidimo maketas; Aldonos Balsevičienės „Juodojo Kranto žvejai“ (spausdino „Spaudos praktika“) ir D.Rekio „Viską susapnuoti dar kartą“ (dailininkė Vaiva Kazlauskaitė, dizainerė Rasa Ramonaitė). Prie jų prisijungė ir knyga-albumas „Istorinio Kuršių marių laivo statyba Drevernoje“ („Libra Memelensis“ leidykla, „Spindulio“ spaustuvė), kurios maketas – pernelyg standartinis, nusistovėjęs, nesikeičiantis dešimtmečius. „Leidyklos labai pataikauja prastam skoniui“, – konstatavo jas pavartęs R.Treigys. Šiek tiek buvo stabtelėta prie Kęstučio Demerecko studijos „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai“ („Libra Memelensis“ leidykla, „Spindulio“ spaustuvė). „Ji kelia prieštaringus jausmus...“ – numykė E.Šimkūnas. „Iš pirmo žvilgsnio – labai daug žadanti“, – įsiterpė A.Juozapaitis. „Betgi tas blizgantis popierius jai visai netinka“, – prisijungė L.Skačkauskaitė-Kuklienė. „Yra gražesnių“, – reziumavo E.Šimkūnas.

Ir 30-asis „Baltijos“ almanachas (Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius, spaustuvė „Druka“) savo išvaizda komisijos

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

gimė iš prisiminimų

Gražiausios Klaipėdos 2014 m. knygos titulą pelniusiu leidiniu džiaugėsi ir konkurso organizatoriai, ir leidėjai. Priekyje – bibliotekos direktorė B.Lauciuvienė, Jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė, knygos sudarytojas D.Elertas.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

nesudomino. „Čia viskas suprantama – lėšų mažai, apimtis ribota, numatyti tekstai turi sutilpti...“ – atsiduso J.Bizauskienė. „Man asocijuojasi su tarybiniais žurnaliukais.

Palyginti su kitais leidiniais, tikrai yra gražesnių“, – pridūrė A.Švedas.

Turėjo būti išskirtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus konkursui pateikti du fotografijų albumai – „Tamsioji pasakojimo pusė“ ir Artūro Šeštoko „Nutylėtos istorijos“ (abiejų dizaineris – Karolis Šumskas, spausdino S.Jokužio leidyklaspaustuvė) sulaukė skirtingų vertinimų.

Anot R.Treigio, pirmojo intensyvūs pilki fonai „suvalgo“ pačią fotografiją. „Čia tipografika – antraeilė. Šio albumo nuotaika – gniuždanti, tai tikslas gal ir pasiektas“, – svarstė E.Šimkūnas. „Teksto vaizdas negražus, ištrupėjęs... Estetika – gotikinė, viskas

pamėkliška“, – pastebėjo I.Ramanauskienė apie „Tamsiąją pasakojimo pusę“. „Ne tos čia priemonės...“ – tarstelėjo A.Juozapaitis. „Aš esu prieš spalvotus fonus fotografijoms, – pareiškė R.Treigys. – Visi autoriai sudėti į vienus rėmus. Kartais dizaineriai su savo įmantrybėmis pranoksta autorius. Manau, taip neturi būti. Pažiūrėkite, A.Šeštoko fotoalbumas daug gražiau atrodo.“ „Bet gali būti ir kitaip – kai knyga pati yra meno kūrinys. Neskubėčiau atmesti fotoalbumo „Tamsioji pasakojimo pusė“, – nesutiko A.Švedas. – Jis vienintelis turi tam tikrą nuotaiką. Kad to fotoalbumo fonas pilkas, gal ir neblogai. Bet gal jis per tamsus?.. A.Šeštoko – teisingiau padaryta, imponuojanti savo minimalizmu ir pagarba fotomenui knyga. O kitoje dizaineris išdrįso išsukti ir klasikinio kelio ir nueiti pankišku, kiek rizikingu, paaugliškai gotikiniu keliu.“ „Taip, tai mano mėgstamas stilius, bet jis čia nesuvaldytas. Viršelis – beviltiškas“, – apgailestavo E.Šimkūnas. „Jau pavadinimo šriftas pasirinktas blogai“,

– pratęsė A.Švedas. „Išskirtinio dizaino knygų kaip ir nėra. Nuobodoka“, – neslėpė E.Šimkūnas.

V.Vareikio ir E.Bareišos knygoje „Technika ir gamta : Klaipėdos uostas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje“ (KU leidykla, dailininkas Vilius Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“) ekspertai įžvelgė tą pačią problemą dėl fono, kuris slopina fotografiją, šiek tiek mechaniškai atrodančio nuotraukų pasikartojimo jame, ir turėjo priekaištų, kad šioje knygoje per ilgos teksto eilutės. Bet jos privalumas – audiniu trauktas viršelis, pasitaikantis retai.

V.Jokubausko „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis“ (KU leidykla, dailininkas V.Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“), anot E.Šimkūno, tvarkingai išleista knyga, bendras rezultatas – geras. „Vis dėlto, taip suspaustas tekstas labai apsunkina suvokimą“, – įžvelgė L.Skačkauskaitė-Kuklienė.

A.Švedo pastebėjimu, viršelio fono margumas galėjo būti labiau prigesintas. ► 5

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

◄ Pasak komisijos pirmininko, ir „Kristijono Donelaičio laikų liuteronų giesmių antologija“ (KU leidykla, dailininkas V.Giedraitis, spausdino „Petro ofsetas“) – šilta vizualiai, tvarkinga knyga; ji nėra originali impozantiškais sprendimais, bet imponuoja savo paprastumu ir nerėksmingu viršeliu. „Problema, kad gražiausia turi būti nors kiek išskirtinė“, – teigė jis.

Ypatingos ieškojimais Niekas nesuabejojo, kad turinio ir socialiniu požiūriais prie tokių verta būti priskirta „Eglė, žalčių karalienė“ – lietuvių liaudies pasaka, atspausdinta reginčiųjų ir Brailio raštu (VšĮ „Verslas ar menas“, iliustracijų autorė dailininkė Rūta Arlauskaitė, S.Jokužio leidykla-spaustuvė). Bet knygos grožio požiūriu... „Iliustracijos – mėgėjiškos. Ir leidinys pralošia dėl fono, nes jis paslepia Brailio raštą. Bet ši knyga traukia dėmesį išskirtiniu konceptu bei socialine leidinio reikšme, nepriekaištingu techniniu įgyvendinimu“, – pastebėjo A.Švedas. „Labai skirtingi uždaviniai – ir reginčiam, ir nereginčiam vaikui“, – svarstė A.Juozapaitis. „Itin realistinės iliustracijos gal lytėjimui tinkamiausias variantas, o mes jau įpratę prie simbolinio mąstymo.

Gal mums reikėtų užsimerkti ir pabandyti suvokti?.. Įrišimas – geras. Reikia pagirti leidėjus už drąsą“, – dalijosi mintimis L.Skačkauskaitė-Kuklienė, galiausiai likus keturioms konkursinėms knygoms.

Simonos Šliogerienės „Reklamos gamybos technologijos: mokymo priemonė su praktinėmis užduotimis“ (Socialinių mokslų kolegija, maketavo VDA Klaipėdos fakulteto studentai, spausdino ir įrišo spaustuvė „Druka“), E.Šimkūno nuomone, „yra inkliuzas šiame konkurso kontekste. Bet jis labai įprastas tam tikrame segmente“... „Būtent! Nueikite į plytelių parduotuvę ir gausite panašios formos aplanką su pavyzdžiais“, – pratęsė R.Treigys. J.Bizauskienė nesutiko: „Suvaldyti tokią medžiagą – dizaineriui sudėtingas uždavinys. Manau, kad toks vadovėlis turėtų sudominti studentus.

Nors viršelis galėtų būti geresnis...“ „Pats vadovėlis galėtų būti drąsesnis, – papildė A.Švedas. – Bet tai neabejotinai įdomiausios ir sudėtingiausios formos leidinys. Konkurso ir apskritai tradicinės knygų leidybos kontekste tai originalus, traukiantis dėmesį 6

Finaliniame renginyje. Laureatus skelbė Klaipėdos metų knygos konkurso rėmėjo bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas ir knygos rinkimų organizatorės – B.Lauciuvienė ir Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė.

Leidėjas A.Stanevičius ir knygos „Viską susapnuoti dar kartą“ autorius D.Rekis.

E.Jokužytė patenkinta, kad jos sudaryta knyga – populiariausiųjų ketvertuke.

sprendimas. Tačiau reklamos pasaulyje, agentūrų veikloje toks aplanko formatas ir medžiagos pateikimas nėra naujiena.“ „Šioji ir Brailio raštu išleistoji vis dėlto yra išskirtinės knygos savo ieškojimais, – kalbėjo L.Skačkauskaitė-Kuklienė. – Jei ne tos silpnos iliustracijos, „Eglė, žalčių karalienė“, ko gero, būtų gražus ir prasmingas darbas.“

guota iki mažiausių smulkmenų. Malonu laikyti rankose... Saikingas, bet nenuobodus, ne „sausas“ maketas. Per matinio, ne kreidinio popieriaus parinkimą, retro dvasią atspindinčią monochrominių ir spalvotų iliustracijų estetiką, dėmesingumą maketo detalėms jaučiamas itin atsakingas leidėjų požiūris, kruopštus dailininko darbas. Dominuojantis juodos ir mėlynos spalvų santykis atrodo solidžiai ir kartu originaliai istorinio leidinio kontekste.

Mėlyna, akcentuojanti spalva čia turi tiek funkcinę, informacijos sutvarkymo, išskyrimo reikšmę, tiek savo simbolika puikiai tinka uostamiesčio istorijos temai. Subtiliai dera popieriumi trauktas kietas viršelis su mėlyno audinio nugarėle. Atrastas geras balansas tarp dizaino estetikos ir informacinio turinio. Šis leidinys galėtų puikiai iliustruoti populiarų pasakymą „paprasta, bet ne prasta“, – džiaugėsi A.Švedas. „Drobinė nugarėlė, reikiamo ilgio skirtukas... Ir vartyti malonu – geras, ne baltas popierius.

Bet nuotraukų yra ir spalvotų, ir nespalvo-

Vienodai gerai įvertino Galiausiai liko du leidiniai, kurie buvo vienodai gerai įvertinti.

Komisijos dėmesį jau nuo pat pradžių patraukė Bruno le Coutre atsiminimų knyga „Mano miestas Klaipėda, 1900– 1939 metai“. „Vienareikšmiškai gražesnė už V.Jokubausko knygą „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas“, ­– sakė E.Šimkūnas. „Čia viskas jautriai padaryta“, – gyrė J.Bizauskienė. „Per daug tobula, nors originalių sprendimų nėra. Viskas susty-

IŠLEISTA KLAIPĖDOJE

KLAIPĖDIEČIO MEMUARAI

Populiariausios uostamiestyje 2014 m. knygos leidėja – Klaipėdos universiteto leidyklos komanda su direktore Lolita Zemliene.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Padėka už vienas populiariausių knygų – istorikui V.Vareikiui ir leidėjui S.Jokužiui.

Kadangi gražių knygų konkuravo daug, diskusija buvo karšta ir su gilesniais pamąstymais. tų, jos visos labai gražiai dera“, – antrino L.Skačkauskaitė-Kuklienė.

Daug komplimentų pelnė ir ratu vis keliavusi Dalios Bielskytės eilėraščių rinktinė „Vardas debesies“ (su dailininko Arūno Mėčiaus paveikslų reprodukcijomis, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, dizaineris A.Juozapaitis). „Labai simpatiška“, – įvertino E.Šimkūnas. „Elegantiška“, – gyrė J.Bizauskienė. „Nėra prie ko prikibti“, – džiaugėsi I.Ramanauskienė. „E.Mezginaitės poezijos knyga – pribloškianti savo dydžiu, nepagrįsta tokia gigantomanija ir nepoetiška. O štai D.Bielskytės knygelė, nors ir mažutė, simpatiško jaukaus formato, atrodo labai poetiškai – forma atitinka turinį“, –

kalbėjo vienas kitą papildydami A.Švedas ir L.Skačkauskaitė-Kuklienė. „Jautrumas detalėms ir visumai, maketo, teksto ir iliustracijų dermės subtilumas – pagrindiniai leidinio bruožai. Viršelio laminatas daro malonaus liesti, tauraus aksomo taktilinį įspūdį. Puikiai parinktas formatas – knygelė jaukiai ir maloniai kone telpa delne, atitinka lyrinę tekstų ir bendrą leidinio nuotaiką“, – dėstė A.Švedas. Tik, anot jo, ne kokia idėja – ant viršelio įdėtas autorės portretas ir kai kur tekstas per arti įrišimo linijos.

Ekspertų komisija pastarąsias dvi daugeliu atžvilgių labai skirtingas, bet estetine kokybe lygiavertes knygas vieningai įvertino kaip pačias gražiausias iš visų 15-os, dalyvavusių konkurse. Kadangi reikėjo išrinkti tik vieną, buvo surengtas slaptas balsavimas, gražiausios 2014 m. Klaipėdos knygos titulą lėmęs B. le Coutre atsiminimų knygai apie Klaipėdą. „Turėjome atrinkti vieną, bet ne viena ji buvo verčiausia, – apibendrindamas komisijos darbą, sakė jos pirmininkas A.Švedas.

Lietuvos jūrų muziejaus išleistoje Bruno le Coutre atsiminimų knygoje „Mano miestas Klaipėda, 1900–1939 metai“ skelbiami gyvai ir vaizdingai parašyti, į lietuvių kalbą išversti klaipėdiečio B. le Coutre (1889–1972) atsiminimai apie 1900–1939 m. Klaipėdą – uostą, gatves, priemiesčius ir juose virusį gyvenimą.

B. le Coutre kilęs iš giminės, gyvenusios Klaipėdoje nuo XVIII a. pabaigos. Jo tėvas, dėdės ir broliai buvo laivų kapitonai. Pats jis ilgai dirbo žvejų, jūreivių bei uosto darbininkų gyvenamo Bomelsvitės priemiesčio mokyklos rektoriumi.

1953–1973 m.

Vokietijoje leistuose išeivių iš Klaipėdos krašto periodiniuose leidiniuose spausdino savo atsiminimus ir eiles.

Dabar į knygą sugulusiuose B. le Coutre atsiminimuose su meile ir nostalgija piešiamas tikroviškas XIX a. pabaigos–XX a. vidurio Klaipėdos miesto, uosto ir laivyno bei gyventojų tarpusavio santykių vaizdas.

Gyvai pristatomi įvairių sluoksnių miestiečių pramogos ir rūpesčiai. Skaitytojams atveriama ne tik to laikotarpio vaizdų panorama, bet ir skonių, kvapų, garsų gama. Autorius sugavo paskutinius XIX šimtmečio kasdienybės atšvaitus ir aprašė sparčiai modernėjantį XX a. pr. klaipėdiečių pasaulį.

Greta atsiminimų proza knygoje skelbiamos juos papildančios eilės. Knyga iliustruota retomis fotografijomis, planų fragmentais ir atvirukais.

– Smagu, kad ne visos leidyklos galvoja tik apie pelną, kad knygos labai įvairios ir žanrais, ir forma, ir kūrybiniu mąstymu. Mano nuomone, konkurse vertėtų knygas išskirti pagal kategorijas, reikėtų kelių nominacijų.“ Konkurso gražiausios knygos komisijos nariai, nebe pirmąsyk dalyvavę jos darbe, pastebėjo, kad vis mažiau leidinių maketų galima prikišti profesionalumo stoką, elementarias tipografikos klaidas. Tai rodo augantį leidėjų, dizainerių kvalifikacijos lygį, rimtą požiūrį į savo darbą, pagarbą knygai. Techninis įgyvendinimas – spaudos, įrišimo ir popieriaus kokybė – taip pat daugeliu atvejų yra labai gero lygio.

7

MUZIKA

Du koncertai, nu „Legendos“ ir „Kalbėk tyliai, kai kalbi apie meilę“ – šie du skirtingų žanrų koncertai, vasarį skambėję Klaipėdos koncertų salėje, sulaukė didžiulio publikos entuziazmo, palaikymo, audringos padėkos ir ovacijų.

Daiva KŠANIENĖ

metus Klaipėda nesugebėjo (ar nenorėjo, nesirūpino) įsteigti nė vieno naujo profesionalaus klasikinės muzikos kolektyvo (šiuo požiūriu pavydime ne tik Vilniui, bet ir Kaunui, net Šiauliams). Dažnai pasvajojame apie barokinės muzikos ansamblį (gyvavusį, bet sunaikintą), apie styginių kvartetą (bent trio) ir pan. Simfoninis orkestras – kažkodėl Klaipėdoje išvis neįmanoma, neįgyvendinama misija. Ir štai – staigmena: scenoje Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas! Manau, kad keturi talentingi atlikėjai susibūrė savo iniciatyva, vedami gerų, būtinų (norint tobulėti) meninių ambicijų, gal paskatinti Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus. Bet tai nesvarbu. Džiugiausia, kad kvartetas gimė.

Tačiau kirba nerimą keliantis klausimas: ar jis išsilaikys, ar reguliariai repetuos ir koncertuos? Tai priklauso ne vien nuo atlikėjų.

Svarbu, kaip į tai žvelgs miesto valdžia, ar suteiks galimybę dirbti, ar finansiškai palai-

kys puikią iniciatyvą, ar pozityviai reaguos į tai, kad mieste randasi naujas, puikus akademinės muzikos kolektyvas. Jei ne, tai blykstelėjusi iniciatyva vėl taps tik vienkartinis, atsitiktinis (taip jau yra ne kartą buvę) reiškinys, rodantis atlikėjų galimybes, potencialą ir miesto valdžios abejingumą bei siaurą požiūrį. (Beje, koncerte nemačiau nė vieno miesto kultūrą kuruojančio valdžios atstovo. Atsiprašau, jei gal ko nepastebėjau.)

Likimo dovana Styginių kvartetas, kurį sudaro Linas Valickas (I smuikas), Aidas Strimaitis (II smuikas), Liuda Kuraitienė (altas), Tomas Šatas (violončelė), kartu su svečiu A.Paley (o jis su bet kuo negroja) atliko sudėtingą, didelio meistriškumo reikalaujantį vokiečių kompozitoriaus Roberto Schumanno (1810–1856)

Neeilinis įvykis Eilinį savaitės vidurio vakarą – vasario 11ąją, trečiadienį – Klaipėdos koncertų salė buvo pilnutėlė. Amžių patikrintos klasikos mėgėjus subūrė palyginti negausi kamerinės muzikos atlikėjų grupė. Dauguma veržėsi dar kartą pasiklausyti genialaus amerikiečių pianisto Alexanderio Paley skambinimo. Šį fortepijono virtuozą klaipėdiečiai labai gerai pažįsta. Programėlėje pažymima, kad jo pasirodymai mūsų mieste (su įvairiausiomis programomis) jau artėja prie 30-ies. Svarbiausia, kad pianistas niekada nenuvylė klausytojų, niekada neleido sau „atsipalaiduoti“. Visada iš savęs reikalaudamas meninio maksimumo, jis kūrė tikrą muzikos „puotą“ klausytojams. Kai kas pajuokauja, kad A.Paley reikėtų suteikti Klaipėdos pilietybę.

Vis dėlto itin norėčiau pažymėti, kas šiame koncerte, mano manymu, buvo svarbiausia. Tapome naujai susibūrusio Klaipėdos muzikinio ansamblio – styginių kvarteto – pirmojo pasirodymo liudininkais. Juk per 25 Lietuvos nepriklausomybės 8

„Legendos“: A.Paley, P.W.Chen ir Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas – L.Valickas, A.Strimaitis,

MUZIKA

uskaidrinę širdis Fortepijoninį kvintetą Es-dur, op. 44, sukurtą 1842 m. Kvarteto dalyviai jautė ir atsakomybę, ir pasididžiavimą, ir meninį pasiryžimą, grieždami su garsiuoju pianistu. L.Valickas sakė: „Tokį nuostabų R.Schumanno Kvintetą groti su pasaulinio lygio pianistu yra didelė garbė ir malonumas. Bus įdomu padiskutuoti ieškant bendro interpretacinio sprendimo“.

L.Kuraitienė pridūrė: „Kiekvienas pasirodymas su tokio lygio menininku yra likimo dovana, kurios labai lauki“ (žr. Klaipėdos koncertų salė; programa). Žinant romantizmo muzikos kalbos naujoves bei paslėptas dramaturgines „klastas“, buvo šiek tiek neramu: kaip pavyks? Abejonės ir nerimas greitai išsisklaidė. Keturių dalių (klasikinės struktūros) ciklą A.Paley ir kvartetes atliko su įkvėpimu, jaudinamai ir pagauliai. Itin sužavėjo R.Schumanno muzikos dvasios pajautimas, logiškos dramaturginės sąveikos tarp dalių perteikimas, jų vidinio vientisumo ir kulminacinių

T.Šatas ir L.Kuraitienė – Klaipėdos koncertų salėje.

momentų išryškinimas. Pianisto ir kvarteto dialogas buvo lygiavertis, interpretaciniu požiūriu vientisas. Visi kvarteto atlikėjai – savo instrumento meistrai – griežė susi-

Tapome naujai susibūrusio Klaipėdos muzikinio ansamblio – styginių kvarteto – pirmojo pasirodymo liudininkais. klausę, jautriai „girdėdami“ vienas kitą; neatsitiktinai jų solo intarpai skambėjo subtiliai, išraiškingai, jautriai. Kvartetas sugebėjo atskleisti visą R.Schumanno muzikos esmę, jos psichologinę gelmę, kurioje dominuoja žmogaus vidinio pasaulio išgyvenimai, neaprėpiama dvasinių būsenų visata – nuo lyrinių iki skausmingo dramatizmo.

Tiesos dėlei reikėtų pasakyti, kad kvarteto dalyviai vis dėlto atrodė šiek tiek įsitempę, vizualiai „mažai bendraujantys“ (kitokį vaizdą esame įpratę matyti daug metų gyvuojančių kvartetų koncertuose). Laisvumas ateina tik laikui bėgant, kai pasiekiamas tikras ansambliškumas ir atsiribojama nuo išorės, aplinkos, kartu jaučiant sukauptą, tylią klausytojų reakciją. Pats R.Schumannas sakė, kad „grodamas negalvok apie tai, kas tavęs klausosi“. Kvartetui reikia repetuoti, koncertuoti ir jis neabejotinai išaugs į labai pajėgų meninį ansamblį. Susižavėjusi publika išreiškė pripažinimą, plodama naujajam ansambliui ir „vedliui“ A.Paley.

Tobulai virtuoziškai A.Paley, kurį Klaipėdoje girdėjome ir matėme atliekant įvairių stilių bei žanrų muziką, šįkart skambino ne tik su kvartetu, bet ir duetiniame ansamblyje su pianiste Pei Wen Chen. ►

Vytauto Petriko nuotr.

9

muzika

◄ Jų fortepijoninis duetas prikaustė klausytojų dėmesį ištisą valandą (I dalis). Pradžioje pianistai atliko labai retai girdimas čekų kompozitoriaus Antonino Dvoržako (1841–1904) dešimties dalių „Legendas“ fortepijonui keturioms rankoms, op. 59.

Nors šis kompozitorius parašė daugybę talentingų įvairiausių žanrų kūrinių, tačiau jo kamerinė (instrumentinė ir vokalinė) muzika yra nuostabiausia, dvelkianti ypatingu psichologizmu, intymumu, dvasingumu, perteikiant vidines abejones, dramatizmą, herojizmą ir kt. Talentingų pianistų duetas, jausdamas šios muzikos jausminę gelmę, „Legendas“ skambino itin jautriai ir epochos atžvilgiu stilingai. Dešimties dalių „Legendos“, dramaturgiškai sukomponuotos kontrasto principu ir išreiškiančios plačią asmeninių išgyvenimų amplitudę, subjektyvias išraiškas, A.Paley ir P.W.Chen interpretacijoje subtiliai perteikė šių būsenų tikrumą. Neįtikėtinai jautriai skambėjo fortepijonų garsai, stebino išgaunamų tembrų (fortepijono) įvairovė. Šiaip emocingas, judrus, išraiškingas A.Paley šį kartą su scenine partnere P.W.Chen, įsigilinę ir išreikšdami romantinę A.Dvoržako muzikos dvasią, buvo sceniškai santūrūs bei susikaupę.

Po į vidinius susimąstymus klausytojus panardinusių „Legendų“ pianistai atvėrė šokio stichiją. Visus sužavėjo dueto atliekami A.Dvoržako trys „Slavų šokiai‘ (g-moll, op. 46; e-moll, op. 72; B-dur, op.

72). Temperamentingai, meniniu ir techniniu požiūriu nepriekaištingai, tobulai virtuoziškai atlikti kūriniai perkėlė į kitą – linksmybių – erdvę. Atlikėjai įtikinamai perteikė čekų ir kitų slavų tautų (lenkų, slovakų, serbų) liaudies šokių dvasią, tos muzikos ritmus, nuotaiką ir energiją. Fortepijoninis duetas skambėjo kaip nedaloma visuma: sutartinai, stilingai, sklandžiai, tarsi skambintų vienas žmogus.

Reikėtų įsidėmėti šią datą, nes tai gali būti nors ir nedidelis apmirusios Klaipėdos profesionalios muzikos proveržio signalas.

Meilės kerų vakaras Nedažnai pasibaigus koncertui jame girdėtų melodijų atgarsiai ir motyvai, jau skirstantis klausytojams, skamba jų lūpose, o pakili nuotaika atsispindi veiduose. Tokį 10

natūralų, spontanišką koncerto „tęsinį“ jutome pasibaigus šiltam ir jaukiam dainininkės Evelinos Sašenko ir Klaipėdos kamerinio orkestro pasirodymui „Kalbėk tyliai, kai kalbi apie meilę“ Koncertų salėje vasario 13-ąją. Žavi Kamerinio orkestro artistų bei meno vadovo M.Bačkaus išradingumas, sumanumas, ieškant naujovių, programų, repertuaro, Lietuvos ir užsienio atlikėjų sudėčių. Orkestras intensyviai rengia vis naujas programas, atliepiančias labai įvairaus muzikinio skonio bei pomėgių klausytojų lūkesčius. Čia nuolat skamba šimtmečius aprėpianti klasika, moderni šiuolaikinė muzika, net eksperimentinės kompozicijos. Ir štai vėl staigmena, sulaukusi didžiulio publikos entuziazmo, palaikymo, audringos padėkos ir ovacijų.

Minėtas koncertas klaipėdiečiams tapo tikra meilės dovana. Iš daugelio televizijos muzikinių projektų, laidų žinoma išties auksinio balso solistė E.Sašenko kartu su Kameriniu orkestru šį kartą džiugino lengvesnio žanro muzika, supinta įvairių muzikos srovių (akademiškos, džiazo ir kt.) bruožais. Skambėjo puikios, laiko patikrintos, senos, geros prancūziškos, angliškos ir, suprantama, lietuviškos dainos, kurių melodijos glūdi daugelio žmonių sąmonėje. Ne vieną jų publika, paraginta solistės, dainavo kartu, tarsi nebeliko atstumo tarp scenos ir žiūrovų salės. Į jautrią koncerto atmosferą subtiliai, sukauptai įvedė smuikininko Lino Valicko ir orkestro atlikta austrų kompozitoriaus Fritzo Kreislerio pjesė „Meilės kančios“, nuteikdama jausmingai viso vakaro nuotaikai. Nors nesu klasikinių arijų laisvų traktuočių šalininkė, tačiau E.Sašenko savo pasirodymo pradžioje savitai, nestandartiškai, laisvai įvairuodama vokalu, atlikusi Dalilos ariją iš prancūzų kompozitoriaus Camille Saint-Saënso operos „Samsonas ir Dalila“, įtikino klausytojus reiškiamo jausmo tikrumu ir grožiu, nors ir neperteikė autentiško arijos dramatizmo. Šio koncerto kontekste to ir nereikėjo.

Koncerto vyksmas vystėsi labai tikslingai, logiškai kylančia dramaturgine eiga. Viešnia E.Sašenko iš pirmo žvilgsnio nesudėtinguose, bet didelio meistriškumo reikalaujančiuose kūriniuose atsiskleidė kaip itin talentinga dainininkė, puikiai įvaldžiusi savojo repertuaro vokalines subtilybes; išties plataus diapazono balsas visuose registruose skambėjo puikiai.

Viena po kitos atliktos daugeliui žinomos ir neužmirštamos įvairių autorių (Kurto Weilio, Matto Denniso, Josepho Kosma, Astoro Piazzolos, Gorano Bregerovićiaus ir kitų) dainos, solistės žavumas, nuoširdumas, natūralus ir patrauklus sceninis įvaizdis vis labiau įtraukė publiką į meilę skleidžiančios muzikos verpetą.

Uždegė publiką Nemažą koncerto programos dalį sudarė populiarios lietuviškos dainos. Tik gaila, kad tų dainų autoriai liko nepaminėti. Gal neblogai, kai daina dėl savo žinomumo, populiarumo tampa tarsi visų žmonių nuosavybe, peržengia autorystės ribas, tačiau vis dėlto iš pagarbos kūrėjams reikėtų priminti, kas šių dainų autoriai (jei būtų buvusios programėlės, tokia problema neiškiltų).

E.Sašenko su orkestru (tik dvi dainos iš Édithos Piaf repertuaro buvo padainuotos pritariant fortepijonui) uždegė klausytojus, atlikę Antano Šabaniausko „Paskutinį sekmadienį“, F.Gordono (žodžiai Danieliaus Dolskio) fokstrotą „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“, Mikalojaus Noviko „Gera“, Konrado Kavecko „Susitikt tave norėčiau vėlei“ (daugeliui įsirėžusi nepakartojamu Virgilijaus Noreikos atlikimu), Olego Ditkovskio (ž. Antano Jonyno) „Aš mylėjau tave tau nežinant“ (išgarsinta Vytauto Kernagio), Stepo Graužinio „Naktys be mėnulio“ ir kt.

muzika

E.Sašenko iš pirmo žvilgsnio nesudėtinguose, bet didelio meistriškumo reikalaujančiuose kūriniuose atsiskleidė kaip itin talentinga dainininkė.

Visais požiūriais (kiekybiniu ir meniniu) išaugęs Klaipėdos kamerinis orkestras grojo labai įkvėptai, įsijautęs, nuotaikingai, skambėjo darniai, švariai, ansambliškai.

Orkestrui talkino žinomas gitaristas Eugenijus Jonavičius bei pianistas Leonardas Bėkša, atlikdami ne vieną solinį intarpą.

Vėlgi gaila, kad taip ir nesužinojome orkestruočių autorių, kurių indėlis į koncerto sėkmę yra itin svarbus. Keletą kompozicijų orkestras atliko be solistės.

Bendrą, pakilią koncerto dvasią skleidė pačios solistės E.Sašenko nuoširdus, paprastas, moteriškai šiltas jo vedimas. Žaismės įnešė ir orkestro meno vadovo M.Bačkaus šviesaus humoro replikos, ne kartą prajuokinusios publiką.

Klausytojai ilgai iš scenos nenorėjo išleisti E.Sašenko. Visų džiaugsmui virš programos ji a cappella padainavo V.Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ (ž. Marcelijaus Martinaičio). Neabejoju, kad šis koncertas nuskaidrino žmonių širdis bei prisidėjo prie gražių vasario švenčių malonaus laukimo.

„Kalbėk tyliai, kai kalbi apie meilę“: Klaipėdos kamerinis orkestras ir E.Sašenko Klaipėdos koncertų salėje.

Vytauto Petriko nuotr.

11

TEATRAS

I.Briazkalovaitė: kon ir baltosios gulbės m Susitikimą su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėja Inga Briazkalovaite derinome ilgai. Rytą vakarą teatre vykstančios baleto trupės repeticijos, spektakliai vakarais, pamokos šokių mokykloje „Coda“, renginiai, koncertai ir vasarį teatre prasidėjusi edukacinė programa vaikams „Šokio talentų dirbtuvės“ – tokia jos kasdienybė. Nieko keista, kad ir pokalbio susitikome keturiese – drauge su Inga, jos vyru Tomu ir dukrele Lukrecija, kuri čia pat mums kalbantis apie šokius demonstravo mamos mokykloje puikiai išmoktas „saulutes“.

Jovita NAVICKAITĖ

Balerina ir inžinierė – Pradėkime nuo pradžios Klaipėdoje: kaip sostinėje gimusi ir augusi mergina atsidūrė uostamiestyje?

– Netyčia (šypsosi). Kai baigiau M.K.Čiurlionio menų mokyklos baleto klasę, buvau stora. Nejuokauju. Iš tiesų stora, o šokti labai norėjau. Atvykti į Klaipėdą pasiūlė choreografas Jurijus Smoriginas. Tuo metu jis dažnai sukiojosi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur mes paskutiniuosius mokslo metus dirbome, šokome. Nepaisant antsvorio gerai šuoliavau, sukausi fuete. Matydamas, kad kai kurie dalykai pavyksta, jis ir pasiūlė bandyti vykti į Klaipėdą. Tuo metu buvo įvestos rentos, reikėjo laukti metus, kol LNOBT baleto trupėje atsiras laisvų vietų. Tad į Klaipėdą ir atvykau metams – pašokti ir suliesėti 12

(juokiasi). Dirbdama teatre pradėjau studijuoti Klaipėdos universitete. Pasilikau.

– Turbūt esate vienintelė balerina Lietuvoje, baigusi mechanikos inžinerijos studijas.

– Tai buvo savotiškas susitarimas su Dievu. Dar mokydamasi M.K.Čiurlionio menų mokykloje laisvalaikiu spręsdavau matematikos uždavinius, taip atsipalaiduodavau. Tad ir nusprendžiau, jei Klaipėdoje įstosiu į nemokamą vietą, liksiu, jei ne – grįšiu Vilnių. Į nemokamas vietas įstojau paskutiniu numeriu. Pirmuosius metus dėstytojams nesakiau, kad esu balerina.

Vengiau stereotipo, jog balerinos, be šokių, daugiau nieko nemoka.

– Kaip Klaipėdos muzikinis teatras, baleto trupė atrodė anuomet?

– Pamenu, kad didžiausią šoką man sukėlė maža teatro scena. Po LNOBT scenos čia man atrodė, jog turiu šokti baletą dviejų kambarių bute. Kaskart darydama „glisat padaša“ bijodavau, kad neatsitrenkčiau į kulisus. Kankino suspaudimo jausmas.

Laikui bėgant jis išnyko. ►

TEATRAS

nfliktas tarp kankano manyje jau ÄŻvyko

Vytauto Petriko nuotr.

13

TEATRAS

◄ O kolektyvas buvo margas. Po aštuonerių mokslo metų patekau į visiškai kitą terpę. Šiuo atžvilgiu man buvo labai įdomu. Tuo metu trupėje šoko daug patyrusių šokėjų – Aleksandras Primenka, Tatjana Zacharova ir kiti. Čia – ir mes, M.K.Čiurlionio menų mokyklos auklėtinės, ir gimnastės, ir vyrai „pramogininkai“.

Iš gimnasčių mokiausi žingsnių, „pramogininkai“ išmokė dubens judesių. Bandėme šokti viską, buvome priversti plėsti savo galimybes, maišyti žanrus, stilius – gimnastiką su pramoginiais šokiais, į baletą įlieti akrobatikos.

Personažai – „su kelnėmis“ – Ar nesijautėte išduodanti savo meninius įsitikinimus – klasiką?

– Taip, tam tikrų vidinių prieštaravimų buvo. Grynosios klasikos čia buvo mažai, daugiau dėmesio teko skirti vaidybai, artistiškumui, aktoriniams įgūdžiams.

Dažnai sulaukdavau kritikos dėl perdėto įsitempimo. Turbūt tuomet manyje ir vyko didžiausias konfliktas tarp kankano ir baltosios gulbės. Vėliau radau sau nišą koncertuose, renginiuose. Jei kažkuriuo metu teatre negaudavau to dopingo, adrenalino, pradėdavau jo ieškoti kitur. Taip atsirado ir mūsų su Ričardu Jankevičiumi koncertiniai šokių numeriai, papildyti akrobatika.

Scenos žmonės pasikrauna aplodismentais, jie man ir tapo didžiausiu įvertinimu.

Niekuomet nepretendavau į jokius „kryžius“, neturėjau stipraus užnugario. Ir viskas, kas atėjo su laiku, atėjo nelengvai. Kad ir trupėje ilgai negavau solinių vaidmenų ir tik vėliau Birutės Banevičiūtės dėka šokau operoje „Žilvinas ir Eglė“. Tiesa, man pradėjus dirbti Muzikiniame teatre, buvo šiek tiek klasikos: „Žydrasis Dunojus“, „Karlsonas“. Jei iš LNOBT būčiau patekusi tiesiai į operetes, gal ir būčiau sudvejojusi.

Bet čia buvo visko. Tuo metu tai priėmiau kaip geras pamokas.

Karmen šokio spektaklyje „Karmen“.

14

– Inga, kuo šokėjams taip kliūva operetės?

– Jose negalime atskleisti viso savo profesionalumo. Žargonu kalbant, esame „patancofkė“. Tą daryti galėtų bet kas, pradėjęs šokti kad ir nuo dvidešimties. Kai pagalvoji, kiek metų, pastangų atiduota mergaičių „karo akademijai“, motyvacija

Scenos žmonės pasikrauna aplodismentais, jie man ir tapo didžiausiu įvertinimu. dingsta. Tada belieka keisti požiūrį. Vis dėlto operetė turi ir pliusų – šis „perspaustas“ žanras išties lavina vaidybą.

– Vaidmenų teatre per 15 metų būta nemažai. Kas pačiai liko artima ir brangu?

– Ir „Žydrasis Dunojus“, ir Barbarina iš „Daktaro Aiskaudos“ man buvo brangūs.

Kaifavau visuose Litos Beiris pastatymuose. Šokti baltosios gulbės nenorėjau niekada. Apskritai švelnūs personažai man nebūdingi. Visi buvo „su kelnėmis“: ragana, karalienė, sekretorė su ženklu S, koketė (juokiasi). Labai norėjau ir laukiau Karmen vaidmens. Man ir manyje tai buvo didelis įvykis. Norėjau sušokti ant puantų, parodyti tą jėgą. Į Karmen buvo sudėta daug vilčių. Sunku pasakyti, ar jos pasitvirtino. Šiandien manau, kad išėjo geras pusfabrikatis, kuriam iki gero produkto vis dėlto kažko trūko. Norų, svajonių turiu ir dabar, bet jas suformuluoti sunku. O viduje gyvena nuojauta, kad kažkur kažkas dar turėtų „bumbtelti“, sprogti, praplyšti.

Be „ypatingų“ choreografų – Gal kad tai įvyktų tiesiog reikia gero choreografo?

– Gerų choreografų Lietuvoje – vienetai.

Laukti stebuklingos valandos, kai jis ar ji atvyks į Klaipėdą ir padarys kažką vertingo, būtų naivu. Kita problema – dauguma jų pernelyg nukrypsta į modernų šokį, kurio aš nelabai suprantu. Ką jau sakyti apie paprastus žiūrovus. Man nesuprantama, kaip trisdešimtmetis žmogus, staiga sugalvojęs, kad nori šokti – pasivolioti ant žemės, gauna tam valstybės paramą ir tokį performansą parodo keturis kartus, nes taip buvo parašyta projekte. Šiuo požiūriu šokio meną gretinti, klasifikuoti labai sunku.

Kita vertus ir Lita Beiris ar J.Smoriginas, kurie čia statė, – puikūs choreografai, turintys savotišką stilistiką. Tačiau, jei gero choreografo spektaklis nesurenka žiūrovų, vadinasi, kažkas vis dėlto buvo ne taip.

TEATRAS

Koncertinėje programoje „Artisto gyvenimas“.

Franciska „Štrausianoje“.

O po „Pilnaties“, „Altorių šešėly“, „The Beatles Show“ premjerų garsas pasklido, salės buvo pilnutėlės ir be „ypatingų“ choreografų.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį tandemą su kolega R.Jankevičiumi? Kartu šokate, kuriate choreografiją, dirbate su vaikais.

– Su Ričardu ilgai šokame savo pačių pastatytus šokius. Mes ieškome, bandome kartu. Iš to gimsta pasitikėjimas, žinojimas, kad sudėtingu metu jis manęs nepaleis. Jei krisiu, grius pirmas ir saugiai mane nuleis žemyn. Taip atsiranda ir žmogiškas pasitikėjimas. Džiaugiuosi šia šokio partneryste. Norėčiau sukurti panašią ir su režisieriumi. Kaip, pavyzdžiui, Aurelijus Liškauskas su Ramūnu Kaubriu – 13 metų dirba kartu, papildydami vienas kitą. Aš režisūroje savo antrosios pusės vis dar ieškau.

– Užsiminėte apie mergaičių „karo akademiją“. Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius apipintas įvairiausių gandų. Kiek juose tiesos? ►

Su A.Liškausku koncertinėje programoje „Žvaigždėta pilnatis“.

15

TEATRAS

◄ – Esu girdėjusi nuoskaudų kupinų Baleto skyriaus auklėtinių prisiminimų, neva jas svėrė „kaip kiaules“, matuodavo šlaunis.

Mano galva, mokytojos, kurios šiuo klausimu būdavo kategoriškos, visiškai teisios. Kaip kitaip vaikui suvokti 58 kg ar 50 kg svorį? O ir spausti reikia dėl to, kad netektų kaip man 12-oje klasėje išgirsti: „Šaunuolė, kad stengiesi, bet tavo durys į teatrą uždarytos“. Žiauru, kai supranti, kad nieko daugiau ir nemoki...

Esu įsitikinusi, jog prieš išugdant talentą jį pirmiausia reikia sunaikinti. Pedagogas turi sugniuždyti, kad tau atsirastų antrasis kvėpavimas.

Liaupsinimas galiausiai nieko neduoda.

Mano klasėje buvo trys mergaitės, į kurias akivaizdžiai buvo dedamos viltys. Kaip manote, ar šiandien nors viena iš jų šoka? Šoka tik tos, kurios dirbo po dešimt valandų kasdien, „mirko“ salėse ir rodė didelį, didelį norą.

Reikli mokytoja – Šiandien ir pati mokote mergaites šokio paslapčių. Kaip gimė „Coda“?

– Dabar „Codos“ pavadinimui yra aštuoneri metai, bet ji pati turi ilgą priešistorę.

Atvykusi į Klaipėdą, subūriau šokančias merginas – neprofesionales. Statėme šokius ir ėmėme koncertuoti kaip šou baletas „Cherry Girls Show“. Ilgainiui paklausa augo, sulaukėme kvietimų šokti ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Kai vokiečių automobilių gamintojai pakvietė mus atstovauti savo prekės ženklui pasaulinėje automobilių parodoje, gandas apie mūsų šou baletą pasklido labai plačiai. Tuomet tapo aišku, kad siekiant išlaikyti profesionalumą šokėjų reikia ne ieškoti, bet jas užsiauginti.

– Tačiau ir čia grįžote prie pradžių pradžios: šokių mokykloje ėmėtės burti baleto klasę.

Su R.Jankevičiumi koncertinėje programoje „Žvaigždėta pilnatis“.

16

– Mėgstu sakyti, kad viskas prasideda nuo tos pačios lazdos. Kad būtų galima šokti bet ką, būtina turėti pagrindus. Esu tokia, kokie buvo ir mano mokytojai: reikli ir griežta. Baletas yra judesių šlifavimas, tad greito rezultato čia nesulauksi. Apie tai pirmiausia kalbu su savo auklėtinių tėvais.

Siekdami sudominti vaikus, baletą maišome su šou, statome sportiškesnius šokius.

Ne visada reikia šokti mirštančią gulbę.

Kartais pravartu – ir raganą. Šiuo požiūriu esame universalūs. Nesame vien baleto mokykla. „Codos“ samprata yra labai plati.

Kita vertus, su M.K.Čiurlionio menų gimnazija ir negalėtumėme konkuruoti.

Gabiausioms savo auklėtinėms negaliu duoti to, ką duoda jie, – duetus porose su berniukais, šokius ant puantų. Atsisveikinimas su jomis man buvo viena skaudžiausių pamokų, kurias teko išmokti.

Tik tuomet, kai susilaukiau Lukrecijos, supratau, kad gyventi reikia dėl vaikų, stengiantis jiems suteikti, kas geriausia, o kai ateina laikas – sugebėti paleisti. Dabar

TEATRAS

Šokių mokyklos „Coda“ pasirodymas Klaipėdos muzikinio teatro Šokio dienos koncertinėje programoje.

didžiuojuosi, kai mano auklėtinės įstoja į baleto mokyklą Vilniuje, išvyksta šokti į užsienį.

Kad vaikai tobulėtų – Jūsų sumanytas edukacinis projektas „Šokio talentų dirbtuvės“ pradėjo jau antrąjį gyvavimo ciklą. Vadinasi, pavyko?

– Pirmaisiais metais tikinčiųjų šia idėja buvo vos vienas kitas. Jaučiau tai. Tačiau buvau be galo užsidegusi, stengiausi uždegti ir kitus. Kartojau sau: jei nepadarysiu, nuvilsiu pirmiausia save. Be to, buvau tikra, kad projektas pasitvirtins. Britanijos „London Children Ballet“ gyvuoja jau 20 metų ir kasmet surenka dešimtis pilnų salių žiūrovų. Jei mano idėja būtų buvusi be realaus pavyzdžio, gal ir to užsispyrimo būtų buvę mažiau. Pirmieji metai išties buvo sunkūs. Šeštadieniai su būriu vaikų išsekindavo, po jų bėgdavau tiesiai į teatro spektaklius. Džiaugiuosi, kad tada nenuleidau rankų. Jau po pirmojo „Pelenės“ spektaklio sulaukėme įvertinimo. Žinojome, kad projektas pavyko ir kad jis bus tęstinis. Antrąkart rengti programą jau paprasčiau: „Pelenė“ turi pamatus, kuriuos belieka koreguoti, tobulinti.

Džiaugiuosi, kad šių metų atrankose dalyvavo dvigubai daugiau vaikų nei pernai.

Darėme jas atviras, kad visi norintieji galėtų stebėti. Nepaisant to, teko atsakyti ir į piktus tėvų laiškus, komentarus, kai vienas ar kitas vaikas į šokio dirbtuves nepateko...

„Šokio talentų dirbtuvės“.

Vytauto Petriko ir Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Ir vis dėlto, kodėl ėmėtės dar ir šokio edukacijos teatre?

– Matau tikslą – skatinti vaikus tobulėti.

Noriu, kad šis patyrimas jiems būtų dar vienas laiptelis aukštyn. Smagu stebėti, kai tai įvyksta, vaikai tampa teatro repertuarinio spektaklio dalyviais. Jiems tai ir neįkainojamas atsakomybės ugdymas. Galų gale dirbdami su profesionalais jie pamato teatro „virtuvę“ – mokosi ir auga.

– Įdomu, į ką jūsų „Pelenė“ galėtų išaugti?

– Laikui bėgant edukacinė programa galėtų išaugti į kasmet vis naują spektaklį, kuriame būtų galima atskleisti dar daugiau vaikų, jiems pasiūti naujų kostiumų. Tai galėtų būti kad ir „Čipolinas“.

Ar bet kuris kitas spektaklis, turintis daug spalvingų personažų. Į programą taip pat būtų galima įtraukti ir dramos būrelius lankančius vaikus. Kad tik mums patiems užtektų „parako“. „Šokio talentų dirbtuvėms“ skirti šeštadieniai man – aukso vertės, nes jie skausmingai atimti iš laiko šeimai. Prieš pradėdama projektą tariausi su artimaisiais. Be jų palaikymo „Pelenės“ veikiausiai nebūtų.

Kita vertus, jei pati šiuo projektu nuo pat pradžių nebūčiau nuoširdžiai tikėjusi, išties tiek laiko ir jėgų nebūčiau atidavusi.

17

TEATRAS

Mirtinas šūvis tiesa „Laukinė antis“ – viena rečiausiai Lietuvos teatruose statomų dramaturgo Henriko Ibseno (1828–1906) pjesių. Karo metais (1942) Kauno valstybės teatre „Laukinę antį“ yra pastatęs tragiško likimo režisierius ir aktorius Juozas Monkevičius, o sovietmečiu (1973) Akademiniame dramos teatre šį klasikinį veikalą režisavo Henrikas Vancevičius. Taigi Klaipėdos dramos teatre vasario 12-ąją įvykusi premjera – tik trečias bandymas interpretuoti šią dramą ir pirmas pastatymas nepriklausomoje Lietuvoje.

Jūratė PETRUŠKEVIČIŪTĖ

Tai gana sudėtinga, reikalaujanti gilios analizės pjesė, kurioje nėra aiškios takoskyros tarp gėrio ir blogio. Neatsitiktinai H.Ibsenas dažnai vadinamas šiuolaikinės dramos tėvu, nes savo dramose negailestingai laužė nusistovėjusius Viktorijos epochos moralės stereotipus, siekė atspindėti realų, o ne įsivaizduojamą idealų pasaulį.

H.Ibsenas – vienas pirmųjų dramaturgų, metęs iššūkį sustabarėjusioms visuomenės normoms ir savo pjesėse išdrįsęs suabejoti morale bei išsakęs kritišką požiūrį įvairiais klausimais.

Interpretacijos problema Visada sveikintinas ir kartu rizikingas kūrėjų noras atsigręžti į klasiką, kuri išsiskiria viena nuostabia savybe – gebėjimu nesenti. Todėl šiuolaikiniai režisieriai, nusprendę statyti klasikos veikalą, pirmiausia ieško aktualaus nūdienos skambėjimo.

Kitaip tariant, siekia interpretuoti prieš keletą šimtmečių sukurtus veikalus, išryškindami tuos tematinius ir idėjinius aspektus, kurie geriausiai atliepia šiandienos žmogaus mąstyseną, jauseną, jo problemas.

Vien fanatiška ištikimybė autoriaus tekstui ir jo meninių idėjų sklaidai scenoje dažnai nebetenkina išaugusių žiūrovų lūkesčių.

Juolab kad pjesę galima paskaityti ramiai namuose vienumoje ir išgyventi ne mažesnį estetinį malonumą, nei žiūrint spektaklį viešoje erdvėje – teatre.

18

Naujajame Klaipėdos dramos teatro pastatyme „Laukinė antis“ (rež. Ramutis Rimeikis) susiduriame su klasikinio veikalo interpretacijos problema. Kai nesiekiama atrasti šiuolaikinio interpretacijos rakto, scenoje lieka nuoga, kone pažodinė, tiesioginė autoriaus teksto iliustracija. Tuomet viskas pasidaro labai svarbu ir reikšminga, nebelieka griežtos meninių priemonių atrankos, trūksta režisūrinių akcentų ir kulminacinių taškų. Aktorius scenoje lieka itin pažeidžiamas, nes natūraliai atsirandantys dramaturgijos ar vaidybos nelygumai nepridengiami apsaugine režisūrinės išmonės skraiste. Nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad aktoriai turi visišką profesinę laisvę ir idealią terpę saviraiškai.

Norėjosi, kad būtų labiau išryškinti ne tik buitinis-psichologinis, bet ir simbolinis spektaklio lygmenys, nes ir pats pjesės pavadinimas labai sąlygiškas. Tiesa, trijų paslaptingai apšviestų aukštų konstrukcijų iš metalo ir stiklo scenografinis sprendimas (dail. Monika Vėbraitė) ir išraiškingas garso takelis (komp. Gintaras Kizevičius) kuria kiek abstrakčią, neramią laukimo atmosferą, kuri gerąja prasme kiek disonavo su režisūros ir vaidybos leksika.

Ne ta intonacija Pati spektaklio pradžia nuteikė viltingai – muzika, pokylis, išsipusčiusios žavios damos... Tačiau vėliau veiksmas, pagrįstas vien ilgais aktorių dialogais, išsitęsė. Tempo ritmas ypač ėmė strigti pirmosios spektaklio dalies pabaigoje, todėl nenuostabu, kad

nemažai žiūrovų po pertraukos nebegrįžo į savo vietas, taip ir nesužinoję intriguojančios vienos šeimos gyvenimo istorijos atomazgos. Antroji dalis praėjo gerokai sklandžiau, nes trumpesnė, o ir sceninis veiksmas tapo labiau koncentruotas.

Džiugu, kad režisierius pakvietė vaidinti mažiau teatre užimtus vyresniosios kartos aktorius. Tačiau kai kurių jų vaidyboje išryškėjo seniai teatre matytas reiškinys – pernelyg jausmingas melodramatiškumas, neretai peraugantis į sentimentalų verkšlenimą. Gerai, kad spektaklyje nebuvo postdraminiam teatrui būdingos ironijos ar sarkazmo, tačiau pasirinkta vaidybos intonacija, muzikiniais terminais kalbant, premjeros dieną taip pat nebuvo pati švariausia ir teisingiausia. Dar viena itin ryški vaidybos problema – vyresnių aktorių artikuliacija, neaiški dikcija. Didžiausia spektaklio menine vertybe turėjęs tapti originalus autoriaus tekstas ne visada gerai buvo girdimas ir suprantamas žiūrovams. Ypač problemiškai daugelyje vietų skambėjo personažų Relingo (akt. Česlovas Judeikis) ir Gregerso Verlės (akt.

Rimantas Pelakauskas) sakomi prasmingi H.Ibseno tekstai.

Aktualu šiandien?

Pagrindinio Jalmaro Ekdalio vaidmens atlikėjas Kęstutis Macijauskas gana įtikinamai sukūrė tingaus, silpnavalio, daug svajojančio, bet mažai ką nors konkrečiai darančio žmogaus paveikslą. Jis paslankus, įvairus, neįsitempęs, nestokojantis temperamento ir sveiko humoro jausmo. Ypač

TEATRAS

žavios komiškos Jalmaro alaus gėrimo ir užkandžiavimo, prigulus ant jaukios sofutės, testamento klijavimo, nevykusio „išėjimo“ iš namų ir kt. scenos. Visa paletė negatyvių Jalmaro charakterio bruožų išryškėja tik antrojoje spektaklio dalyje, kai paaiškėja skaudi tiesa.

Spektaklio pabaigoje iškilusi tiesos ir melo dilema nuplėšia kaukes ir parodo tikruosius visų personažų veidus. Aktorė Regina Arbačiauskaitė, sukūrusi Jalmaro žmonos Ginos vaidmenį, natūraliai veikia režisieriaus nubrėžtuose vaidmens rėmuose. Gina, 14 metų giliai širdyje nuo mylimo vyro slėpusi paslaptį, Gregerso Verlės yra demaskuojama ir priversta vyrui prisipažinti, kad augina ne jo, o buvusio meilužio, įtakingo urmininko Verlės (akt. Vytautas Paukštė), dukrą Hedvigą. Tačiau Verlės, niekingą melo pasaulį siekiančio pakeisti nuskaistinančia tiesos šviesa, be užuolankų išsakyta tiesa, užuot sustiprinusi šeimos idilę, tik sukelia baisią sumaištį ir priveda herojus prie tragedijos. Šiame spektaklyje tiesa, kaip svarbi moralės kategorija, tampa mirtinai pavojingu ginklu. 14-metė Hedviga (akt. Simona Šakinytė) – autoriaus idėjų ruporas, arba simbolinė laukinė antis – išsiskiria ne tik jaunu amžiumi, žaismingumu, nerūpestingumu, bet ir tvirtu charakteriu bei valia. Hedvigos personažu, tarsi lakmuso popierėliu, tikrinami visi kiti pjesės veikėjai. Būtent jaunoji Hedviga, o ne jos menkysta tėvas ar fanatiška „teisin-

H.Ibseno „Laukinė antis“ (rež. R.Rimeikis) Klaipėdos dramos teatre.

gumo liga“ sergantis Verlė savo tragiška ir, atrodo, beprasme mirtimi sumoka klaidinamos tiesos kainą.

Pažiūrėjus spektaklį kyla natūralus klausimas – kiek tiesos ir melo problema aktuali šiandien? Juolab kad pastaruoju metu Lietuvoje tiek daug jaunų žmonių ir net paauglių būtent tokiu Hedvigos

Vytauto Petriko nuotr.

pasirinktu drastišku būdu siekia įrodyti savo tiesą ir / ar bando išspręsti visas iškilusias problemas. Ar mirtinas šūvis dėl abejotinos tiesos šiandien yra pats teisingiausias žmogaus pasirinkimas? Norėjosi spektaklyje šiuo ir kitais klausimais išgirsti aiškesnę ir garsesnę ne tik dramaturgo, bet ir režisieriaus poziciją.

19

TEATRAS

Iškalbinga G.Radvi Lėlių spektaklį jaunimui ir suaugusiesiems pagal Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno „Smėlio žmogų“ klaipėdietė lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė pastatė „Lėlės“ teatre Vilniuje.

Akvilė EGLINSKAITĖ

Pirmosios patirtys Pamenu dvi knygas iš vaikystės, kurios patraukė ir labiausiai įsiminė savo išoriniu vaizdu, o vėliau ir tekstiniu turiniu – tai E.T.A.Hoffmanno „Aukso puodas ir kitos

istorijos“ („Vyturys“, 1985 ) ir lietuvių liaudies pasakų rinkinys „Gyvasis vanduo“ („Vyturys“, 1989; sudarė B.Kerbelytė). Šių knygų paveikslėliai (Stasio Eidrigevičiaus vizualizuoti E.T.A.Hoffmanno siužetai bei Irenos Žviliuvienės atvaizduoti lietuviškų stebuklinių pasakų motyvai) ir intrigavo, ir gąsdino. Keisti ir kartais šiek tiek siurrealistiniai vaizdai veikiau ne iliustravo knygose išspausdintus pasakojimus, bet žadino vaizduotę ir ragino pasinerti į kitą, paralelinį pasaulį bei savas istorijas.

Perverčiu vaikiškos knygų lentynos turinį dabar, praėjus beveik pusmečiui po Vilniaus teatre „Lėlė“ matytos G.Radvilavičiūtės „Smėlio žmogaus“ premjeros, skirtos jaunimui ir suaugusiesiems, o ne vaikams, – kaip įprasta ar numanoma besiruošiant į lėlių teatrą. Ir dar pagrindinio Hoffmanno veikėjo Natanelio laiško draugui Lotarui citata pateisina mano strategiją atsigręžti į ankstyvąsias patirtis: „Stengiuosi sukaupti visas jėgas, kad ramiai ir kantriai papasakočiau Tau kai ką iš savo vaikystės, tikėdamasis, jog Tavo laki vaizduotė aiškiai ir suprantamai

atgamins tuos ryškius vaizdus. Dar nė žodžiu neprasitaręs, girdžiu Tave juokiantis, o Klarą sakant: „Tai juk vaikiškos paikystės!“1

Treniruoja vaizduotę Nebe pirmas kartas, kai G.Radvilavičiūtė eksperimentuoja ne tik pasirinkdama dramaturginę medžiagą ar kurdama vizualų stilių (lėles ir bendrą spektaklio atmosferą), bet ir siekdama išplėsti lėlių teatro ribas bei auditoriją. Klaipėdos lėlių teatre 2008-aisiais ši režisierė pristatė trijų aktorių rankomis ir kojomis sušoktą politinį lėlių baletą suaugusiesiems „Juoba“ pagal Alfredo Jarry pjesę „Karalius Juoba“. 2014-ųjų rudenį G.Radvilavičiūtė, subūrusi stiprią bendraautorių komandą, debiutavo Vilniaus teatre „Lėlė“, vėl neoficialiai pasirinkdama ženklą N14. Iš tiesų spektaklyje nėra nieko labiau šokiruojamo, grėsmingo ar pavojingo vaikams, kiek to galima įžvelgti lietuvių stebuklinėse pasakose apie Mergelę Uogelę ar Bebenčiuką bei vokiečių romantizmo atstovo ir savotiško vaikų literatūros žanro pradininko E.T.A.Hoffmanno kūryboje.

Kai tenka sudėlioti spektaklio įspūdžių štrichus, randu puikų vaikų literatūros kritiko Kęstučio Urbos pastebėjimą, kad „E.T.A.Hofmano pasakos mažų mažiausiai ugdo, treniruoja vaizduotę“2.

Režisierė įvairiuose interviu prisipažino, jog statant šį spektaklį labiausiai ją domino žmogaus ir lėlės transformacija. Kartu patvirtino „Smėlio žmogaus“ pasirinkimą dėl jame egzistuojančių dualistinių prasmių bei idėjų ir siužetinių linijų daugiasluoksniškumo. Šie dramaturginės medžiagos bruožai atveria galimybes manipuliuoti fantazijų Hoffmann, Ernst Theodor Amadeus. Smėlio žmogus. Iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas Tekorius. Versta iš: E.T.A.Hoffmann. Märchen und Erzählungen. – Berlin und Weimar 1975.

Krantai 137 2 Urba, Kęstutis. Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas ir vaikų literatūra; Vaikų literatūros informacijos svetainė „Rubinaitis“: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?999693316 1

„Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė) Vilniaus teatre „Lėlė“.

20

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

lavičiūtės tyla

TEATRAS

Spektaklio „Smėlio žmogus“ kūrybinė grupė – G.Radvilavičiūtė, D.Serapinas, R.Mačiliūnaitė, D.Tarutis, S.Maslauskaitė, Š.Datenis, M.Lukošius ir R.Valčik.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

ir realybės pasauliais. Toks balansavimas vaikams mažų mažiausiai ugdo vaizduotę, o suaugusieji kažkodėl tokius procesus linkę laikyti beprotybės ženklu ar atsidūrimu ties pamišimo riba.

Magiška atmosfera Nesu lėlių teatro žinovė. Galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad šio žanro spektaklius tenka lankyti rečiausiai iš visų. Vis dėlto Klaipėdos teatrinių reiškinių skalėje – fachverkinį senamiesčio namelį ir jame įsikūrusią lėlių laboratoriją su ten vykstančiais procesais žymėčiau ties aukščiausia gradacijos linija. Bet ne apie sportinius ir statistinius pasiekimus norisi kalbėti, o apie tai, ką sugeba pasakyti be žodžių šio

fiziškai mažo Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė. Prakalbindama lėles ir ne tik jas.

Lėlių teatras – ideali minties ir vaizdo dermė, neužgožta ekscentriškų ir egocentriškų aktoriaus poreikių „išjausti“, suvaidinti, dominuoti, būti pastebėtam. Visų pirma tai specifinė vaizduojamojo meno rūšis, kur sceninei atmosferai sukurti ir minčiai perteikti pasirenkami negyvi daiktai, žaidžiama medžiagomis, iš kurių pagamintos lėlės, spalvomis, šviesomis. Gintarės magija – gebėjimas suvaldyti ne tik lėles, bet ir visus kūrybinio proceso bendraautorius. Žinoma, pirmiausia juos suburti. Kuriant spektaklį talkino nemaža komanda. Sunku įvertinti dramaturgo Mindaugo Valiuko indėlį konsultuojant Gintarę, bet vien tai, kad šis tandemas veikia drauge jau nebe pirmą

G.Radvilavičiūtė eksperimentuoja ne tik pasirinkdama dramaturginę medžiagą ar kurdama vizualų stilių, bet ir siekdama išplėsti lėlių teatro ribas bei auditoriją. kartą, įrodo, jog sąveika buvo prasminga, ir Hoffmanno fantasmagorinį pasaulį režisierė su dramaturgu ne tik suvaldė, bet ir sugebėjo paversti nauju formatu. Į publiką prabylama koncentruotais ir išgrynintais vaizdais, visuomet taikliai papildančiu garso takeliu, kurį paraleliai su spektaklio vaizdais komponavo Rita Mačiliūnaitė. ► 21

TEATRAS

◄ Muzika, poezija ir filosofija yra aukščiausios mokslo ir kūrybiškumo formos, ir jos sudeda esminius akcentus. Šiuo atveju tai dar kartą įrodyta.

Magiškos atmosferos sukūrimas ir kažkokie ne iki galo atpažįstami triukai Gintarės spektaklius daro artimus iliuzionistų darbui.

Ypač naujausias spektaklis „Smėlio žmogus“ liko atmintyje ir jau keletą mėnesių perse-

kioja regėtais vaizdiniais. Jokio košmaro.

Tiesiog panaudotas paveikus regimosios atminties apšvitinimas; panašiai fotografai perkelia vaizdą, naudodamiesi pinhole (camera obscura) technika. Čia gal scenografės Renatos Valčik sprendimas – scenos erdvę pabrėžtinai sugrąžinti į juodos dėžės formatą, žaidžiant šviesomis ir šešėliais kurti iliuzijas, kai negyvas virsta gyvu ir atvirkščiai.

Asociacijų vingiais Naujausiu pastatymu G.Radvilavičiūtė bene labiausiai priartėjo prie kinematografinio žanro. Gal dėl to asociatyviai norisi jį atminties lentynoje dėti greta tokių pavyzdžių kaip Davido Lyncho „Mėlynasis aksomas“ (Blue Velvet, 1986) bei Christopherio Nolano „Prestižas“ (The Prestige, 2006). Ir, žinoma, greta mano ankščiau minėtų vaikystės knygų siužetų bei iliustracijų. Beje, asociacijos labai subjektyvus dalykas, ir tikrai nesiekiu įrodyti savo įžvalgų pagrįstumo. Štai Jūratei Visockaitei spektaklyje labiausiai įsiminė scenografės pavardė bei jos kurtų lėlių ir kostiumų (maniau, kad lėles kuria režisierė, šiuo atveju, besiremdama pagrindinės spektaklio lėlininkės – šokėjos ir choreografės Sigutės Mikalauskaitės atradimais ir scenografės R.Valčik patarimais) panašumas į šokėją Loretą Juodkaitę: „Scenografės ir kostiumų dailininkės R.Valčik pavardė mano pasąmonėje tuoj pagamino šokančios Loros figūras“3.

Kiekvienam savo.

Tiems, kurie vis dar galvoja, kad lėlių teatras – tai už virvelių tampomų drožtų medinukų ir skudurinių onučių pasaulis, labai rekomenduočiau apsilankyti „Lėlės“ teatre ir pamatyti, kaip žmonės virsta marionetėmis, valdomomis kažkokių mistinių lėlių ar alcheminiais principais veikiančių pasąmonės režisierių, ir susikurti (prisiminti) savo Smėlio žmogaus paveikslą bei istoriją.

P.S. Tiems, kurie trokšta konkretumo, kas iš tiesų tas Smėlio žmogus, Hoffmannas savo tekste siūlo vienos senos moteriškės paaiškinimą: „Tai piktas žmogus, jis lanko vaikus, kai jie nenori eiti miegoti, ir rieškučiomis beria smėlį į akis, kurios paskui kruvinos iššoka iš kaktos; tada jis susirenka akis į maišą ir naktį, kai danguje šviečia mėnulio delčia, neša savo vaikučiams, kurie tupi lizde, visi kaip pelėdų riestais snapais, ir sulesa neklaužadų vaikučių akutes“4.

Visockaitė, Jūratė. Rudens ekvinokcija. http:// literaturairmenas.lt/2014-10-10-nr-3491/2047teatras-muzika/3240-jurate-visockaite-rudensekvinokcija 4 Hoffmann, Ernst Theodor Amadeus. Smėlio žmogus. Iš vokiečių kalbos išvertė Alfonsas Tekorius. Versta iš: E.T.A.Hoffmann. Märchen und Erzählungen. – Berlin und Weimar 1975.

Krantai 137 3

„Smėlio žmogus“ (rež. G.Radvilavičiūtė) Vilniaus teatre „Lėlė“.

22

Pauliaus Gasiūno nuotr.

ŠOKIS

P.Lisauskas:

Vytauto Petriko nuotr.

vogtomis minutėmis meno nesukursi

Šokėjas, choreografas, aktorius ir režisierius Petras Lisauskas jau du kartus bandė prigyti Klaipėdoje. Konkreti moteris, vėliau tapusi menininko žmona, parviliojo alytiškį po studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje į pajūrį. Būta ir kitų motyvų. Tačiau ne per seniausiai kūrybiniuose ir asmeniniuose ieškojimuose nenuilstantis P.Lisauskas deklaravo grįžtąs į gimtąjį Alytų. Prisimenant keistą praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame kontekste ir platumose egzistavusį posakį – mūsų adresas – visa plačioji sąjunga, galima perfrazuoti, jog charizmatiškojo šokėjo dabartinė darbo ir gyvenamoji vieta – visa Europa, o kartais gastroliuojant su skirtingomis trupėmis bei projektais neapsiribojama ir šiuo žemynu. ► 23

ŠOKIS

Akvilė EGLINSKAITĖ

◄ Bandydama sekti Petrą pagal aktualių veiklų pėdsakus, grįžtu į Klaipėdą, bet, kaip paaiškėja, vienos dienos paklaida mudu prasilenkiame ir tuomet tenka organizuotis pokalbį nuostabiu estų išrastu internetiniu ryšiu Skype.

Petras iš savo viešbučio apartamentų Olandijoje bando teleportuotis į balso įrašą, o vėliau – į šį tekstą. Priežastis pokalbiui akivaizdi – vasario 18-ąją Klaipėdoje įvykusi uostamiesčio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ premjera „Klubas“.

Spektaklio sumanytojas, choreografijos ir režisūrinių sprendimų autorius – P.Lisauskas. Siūlydamos temas, situacijas, asmenines patirtis ir choreografinius brėžinius, autoriui talkino keturios šokančios moterys. Dar keturios liko už kadro. Bet šįkart kalbame ne tik apie „Klubo“ moteris...

Nauja patirtis kalnuose – Papasakokite, ką šiuo metu veikiate Hagoje?

– Drauge su kūrybiniu tandemu – Külli Roosna (Estija) ir Kennethu Flaku (Norvegija) – repetuojame spektaklį „Wild Places: Mountain“. Tai „Deep Ecology“ arba žaliojo mąstymo idėjomis pagrįstas triptikas, kurio atspirtimi tapo norvegų filosofo Arne’s Naesso teorijos apie gamtos ir žmogaus bendrystę. Šio spektaklio kooprodukcija rūpinasi Korzo teatras, įsikūręs Hagoje (Olandija), o finansinę paramą skyrė Estijos ir Norvegijos fondai. Pirmosios triptiko dalies repeticijas mes pradėjome pernai vasarą. Tiksliau, pirminių inspiracijų sėmėmės ir spektaklio įžanginę analizę pradėjome dešimt dienų gyvendami Norvegijos kalnuose.

Nebejotinai tai tapo nauja patirtimi: tiek asmenine (kalbu apie fizinius ir emocinius išgyvenimus atsidūrus tūkstančius metrų virš jūros lygio), tiek kūrybinio bendradarbiavimo, kai su spektaklio bendraautoriais kontaktuoji visiškai neįprastomis sąlygomis ir nekasdienėse situacijose, o kartu išgyveni tiesioginį ryšį su gamta.

24

– Savo pastatymams skandinavų kūrėjų pora K.Roosna ir K.Flakas dažniausiai renkasi solo arba dueto formą. Kaip įsijungėte į šį tarptautinį projektą?

– Pirmoji mūsų pažintis užsimezgė vieno seminaro, Estijos šiuolaikinio šokio vitrinos, metu Estijoje. Vėliau K.Roosna ir K.Flakas buvo atvykę į Klaipėdą, kur Šiaurės ir Baltijos šalių scenos menų tinklo „keðja“ programoje pristatė savo šokio spektaklį „Vilko projektas“. Po to aš pats parašiau elektroninį laišką, kad būtų smagu bendradarbiauti ir nuveikti kažką drauge. Tad netrukus sulaukiau kvietimo prisijungti prie naujausio dueto kuriamo projekto ekologijos tema. Taigi pradėjome spektaklio kūrimą Norvegijos kalnuose, po to tris savaites repetavome Estijoje. Pernai gruodžio pradžioje dviem savaitėms buvome susitikę dar kartą ir padirbėjome studijoje Olandijoje, o dabar – jau paskutinės generalinės repeticijos prieš premjerą. Man asmeniškai dirbant su šiais choreografais didžiausias iššūkis buvo preciziška struktūra ir technika. Pats jaučiu, jog mano stiprioji pusė – improvizacinis judesys ir dramaturginis aktorinis vaidmens pagrindimas. Dirbant kartu su Külli ir Kennethu, teko prisitaikyti prie griežtai sukomponuoto ir surepetuoto judesių brėžinio ir jų atlikimo.

Neprarado smalsumo – Pernai gruodį įvyko kita jūsų tarptautinė premjera Danijoje su šokio ir fizinio teatro trupės N.A.R.G projektu „DonGnu“.

Kuo įdomus šis kinetinis spektaklis?

– Man kaip šokėjui tai vėl buvo įdomi patirtis. Labai džiaugiuosi puikia komanda. Prisimenant idėjos atspirties tašką, spektaklis siekė analizuoti agresiją ir brutalumą Skandinavijos šalyse. Bet rezultatas buvo kitoks – tiek techniškai, tiek idėjiškai pasirodymą jungiančia ašimi tapo balansavimas. Balansas svarbus ne tik šokėjams, besistengiantiems išlaikyti pusiausvyrą ant mobilios nuolat judančios scenografinės plokštumos. Čia kartais net cirko elementų galima įžvelgti. Bet ne mažiau svarbus pasidarė idėjinis balansavimo momentas – kontaktuojant su partneriais, mums svarbu

buvo išsianalizuoti ir perteikti kiekvienam asmeniui būdingą ekvilibristiką, pasireiškiančią tarpusavio santykiuose, įvairiose kasdienėse situacijose.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje pastaraisiais metais dominuoja tarptautinės premjeros. Ar galėtumėte įvardyti savo sėkmės ar išskirtinumo atrankų metu bruožus? Ar galėtumėte nusakyti savo paklausumo priežastis?

– Visų pirma aš neleidžiu sau prarasti noro siekti žinių ir nuolat jį puoselėju,

Būtent dėl savo „nešokėjiškos“ išvaizdos ir, galima sakyti, tokios primityvios nesuvaržytos energijos esu patrauklus užsienio choreografams. domiuosi tuo, kas vyksta tarptautinėje šokio scenoje, kokios tendencijos.

Stengiuosi ne tik stebėti, bet ir aktyviai įsitraukti į šiuos procesus. Kaip faktą galiu patvirtinti, jog mano kaip atlikėjo „arkliukas“ arba esminis privalumas yra išlavinta improvizacija. Atrankose ar tiesiog pastebėję mane spektakliuose choreografai mano privalumu ir išskirtinumu vadina kūno konstitucijos ir judesių plastikos kontrastą. Iš tokio didžiulio kūno mažiausiai tikimasi mano įvaldytų švelnios plastikos, minkštų ir lengvų judesių. Turbūt šis kontrastas padėjo man pakliūti ir į žymaus danų choreografo Palle’o Granhojaus kuriamus spektaklius. Šis choreografas po ilgų kūrybinių ieškojimų ir improvizacijų, pamenu, kartą užsiminė: „Tiek to, grįžkime prie tų švelnių lietuviškų rankų“. Kartais tokiems vienkartiniams projektams atrenkamo šokėjo amplua gali kartotis, bet tai ir yra dėl tos priežasties, kad tave pastebi dėl tam tikrų specifinių savybių, kurių reikia konkrečiam spektakliui. Aš tikrai neįveikčiau tų atrankų, kuriose reikalaujama labai išlavintos technikos ar baleto pagrindų, bet dalyvaudamas ketvirtame tarptautiniame projekte galiu teigti, kad būtent dėl savo „nešokėjiškos“ išvaizdos ir, galima sakyti, tokios primityvios nesuvaržytos energijos esu patrauklus užsienio choreografams.

ŠOKIS

Vizitinė kortelė Šokėjas, choreografas, aktorius ir režisierius Petras Lisauskas gimė 1981 m. lapkričio 29 d. Alytuje.

2000 m. baigė Alytaus A.RamanauskoVanago vidurinę mokyklą.

2008 m. baigė aktoriaus-šokėjo specialybės bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

2013 m. įgijo teatro režisūros magistro laipsnį Klaipėdos universitete.

Yra 14-os spektaklių choreografas bei režisierius, šoko daugiau kaip 30 spektaklių ir projektų.

Už geriausią antrojo plano aktoriaus vaidmenį Ramunės Čekuolytės filme „Stiklainis uogienės“ įvertintas nacionaliniu kino apdovanojimu „Sidabrinė gervė – 2009“.

2013 m. gavo Lietuvos kultūros ministerijos jaunojo menininko premiją.

Buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui šokio meno srityje už vaidmenį Agnijos Šeiko šokio spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“. Žmona – Edita. Vaikai – Lada ir Pranas.

Tik įvaldžius techniką – Deklaruojate esantis Klaipėdoje įsteigto šokio teatro „Padi Dapi Fish“ narys, tačiau tiek praeityje, tiek dabar nevengiate įvairiausių kolaboracijų. Ką jums kaip atlikėjui ir kūrėjui suteikia tokia kūrybinės aplinkos įvairovė ir kaita, arba su kuriais bendradarbiavimas labiausiai įsiminė?

– Su lietuviais choreografais produktyviu bendradarbiavimu negaliu pasigirti, nors teko šokti Vyčio Jankausko, Andriaus Pulkauninko, Linos Puodžiukaitės spektakliuose. Dirbdamas su Agnija Šeiko Lietuvoje subrendau kaip atlikėjas. Po patirties, įgytos dirbant su P.Granhojumi, išliko ryškiausi prisiminimai. Buvo labai smalsu stebėti, kaip choreografas, surinkęs labai daugialypę aštuonių skirtingų tautybių ir įvairaus amžiaus vyriškių trupę, tarsi nieko nedarydamas pasiekė itin produktyvių ir efektyvių rezultatų. Visų pirma labai kokybiška atmosfera buvo sukurta kūrybinėje komandoje, pats darbinis procesas vyko man neįprastu, bet labai rezultatyviu metodu. Mes kaskart gaudavome užduotis, kurias turėdavome iškart išspręsti ir atlikti. Lietuvoje įprastesnis yra ilgas įžanginis etapas, kurio metu būtina viską išsianalizuoti, motyvuoti, pagrįsti, formuluoti. O Vakarų Europoje gajus eksperimentavimo principas.

Paradoksaliai vyko ir mūsų naujausio spektaklio „Klubas“ kūrybiniai procesai.

Tarkime, man pasiūlius scenografijai panaudoti gumines juostas. Šį sprendimą inicijavo scenografė Sigita Šimkūnaitė, o man jis buvo labai patrauklus ir priimtinas. Šokėjos tradiciškai iš pradžių reagavo atmetimu, noru pagrįsti, išsiaiškinti – kam jos, ką tai reiškia. Pradiniai ieškojimai vyko su dideliu entuziazmu, bet artėjant premjerai prasidėjo nerimavimai dėl dramaturginio derėjimo ir pagrindimo.

Konfrontacija vyko tol, kol juostos nebuvo įvaldytos kaip įrankis, o, mano manymu, dėliotis emocijas ir detales įmanoma tik puikiai įvaldžius techniką. Priimti tai kaip įrankį, atrasti naujam fiziniam būviui, judesiams pavyko neiškart. Atvirkščias procesas, kai nuo fizinės išraiškos ir patirčių ieškoma vidinio pagrindimo. Aš pats praktikuoju tokį kūrybinį kelią. Pradedu savo ieškojimus nuo grynos formos, paskui ieškau asociatyvinių pateisinimų. Man šis modelis priimtiniausias.

Paprastumas ir tiesa – Kas turi įtakos šokėjų virsmui choreografais, arba kada atsirado poreikis pačiam kurti spektaklius, prisiimti

autorystės nuopelnus, o ne tik šokti kitų choreografų pastatymuose?

– Pirmieji choreografiniai debiutai įvyko gana seniai, dar studijų metais. Bene prieš dešimtmetį kartu su kolega Tautvilu Gurevičiumi sukūrėme „Sankryžą“, vėliau buvo mano solinis bandymas „Lopšinė nemigai“. Bet tuomet mane išgąsdino pirmieji kritiški vertinimai, ir nutariau nelįsti ne į savo teritoriją. Nors, galima sakyti, pats šiuolaikinio šokio šokėjų ugdymo principas skatina nuolat ieškoti kūrybiškumo, savarankiškai dėlioti kompozicijas. Vėliau praktikoje, nuolat stebint ir įgyvendinant kitų choreografų sumanymus, kyla noras pabandyti pačiam. Darbas su jau minėtu P.Granhojumi iš šalies stebint vyko taip lengvai ir sklandžiai, kad nenoromis užsikrėčiau išbandyti savo jėgas dar kartą.

Paanalizuoti konkrečią temą ir ją tarsi puzzle sudėlioti iš eksperimentinių šokėjų judesių. Darbo procesas su šiuo choreografu atrodė lyg žaidimas, o rezultatas susidėliojo savaime. Mano patirtis lietuviškoje scenoje rodo, kad mes dažnai linkę apsunkinti save išankstinėmis ir kartais perdėtomis analizėmis. Kartą repetuojant su viena dramos teatro kolege teko labai ilgai ieškoti vidinių prisitaikymų. Ji nuolat kartojo, kad reikia atrasti gilesnę prasmę, kol aš galiausiai neištvėriau ir tarstelėjau, jog tuoj atkartosime Heinricho Schliemanno situaciją. ► 25

ŠOKIS

◄ – Ką turi bendro Trojos atradėjas H.Schliemannas ir teatras?

– Yra toks pasakymas – ko nepadarė graikai, padarė Schliemannas. Šis savamokslis archeologas visą gyvenimą svajojo atrasti legendinę Troją. Galbūt apimtas per didelės euforijos, tiksliau, dėl neišmanymo jis apsiskaičiavo, nustatydamas kultūrinių sluoksnių storį, ir padarė didesnę žalą atradęs ir per giliai iškapstęs Trojos griuvėsius, negu prieš kelis tūkstančius metų miestą sudeginę graikai. Panaši savijauta apima stebint lietuviškų spektaklių kūrimo procesus. Kartais beieškant prasmių gelmės nuneriama taip giliai, kad apskritai nuplaunami bet kokie logiškumo ir dramaturgo pasiūlyti prasmių pamatai. Tuomet labiausiai nukenčia žiūrovai, kurie ne dėl savo išsilavinimo ar patirčių stokos, o būtent dėl tų persluoksniuotų prasmių klodų gali nebeatsekti viso kūrybinio proceso ir sumanymų. Gal aš šiek tiek sutirštinu, bet manau, kad paprastumas ir tiesa dar niekam nepakenkė.

Spektaklis apie moteris – Pasidalykite mintimis apie savo kūrybinę „Klubo“ idėją ir procesus – kaip ir kodėl pasirinkote kurti spektaklį apie moteris?

– Šios temos ir spektaklio inspiracija kilo prieš keletą metų, kai mano mintyse susiformavo idėjos vaizdinys. Papasakojau savo sumanymą bendražygei A.Šeiko

Šiuolaikinio šokio spektaklio „Klubas“ (choreografas ir režisierius P.Lisauskas, teatras „Padi Dapi Fish“) repeticijos akimirkos.

26

ŠOKIS

ir ji palaikė mane, ragindama realizuoti.

Paleidus į eterį idėjos užuomazgą, palengva kristalizavosi turinys, forma, aiškėjo galimi sprendimai.

Viskas prasidėjo nuo gana asmeninių interesų. Perkopęs 30-mečio slenkstį ėmiau atidžiau stebėti aplinką. Nemažai inspiracijų suteikė ir kūrybinis darbas A.Šeiko spektaklyje „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ bei P.Granhojaus „Man & Mahler“, kurie buvo dedikuoti vyriškumo temai. Tuomet pamaniau, kad save galima geriau pažinti stebint ir pažįstant priešingos lyties atstoves. Beje, ir dabartinėse repeticijose su skandinavų duetu, kur lytiškumas yra visiškai niveliuotas, pajutau, kad aš niekaip negaliu išvengti savo „seksistinių“ pažiūrų. Todėl turbūt būdamas „totalus“ vyras sumaniau paanalizuoti „totalias“ moteris. Kurios jau turi gyvenimiškos patirties, yra įdomios asmenybės, bet kartu ir labai moteriškos.

– Koncentruotas vyriškumas paskatino atsigręžti į moteris?

– Suprantu, kad moteriškumo ar apskritai lytiškumo temos dabar labai madingos. Jos atsispindi ar yra nagrinėjamos daugelyje aktualių scenos premjerų.

Galbūt tai sutampa ir su astrologinėmis prognozėmis, kurios rodo, kad pagal planetų išsidėstymą visuomenė dabar turėtų persiorientuoti iš ilgai vyravusio patriarchato į matriarchatinę sistemą. Manau, kad sąmoningai ar ne, bet visuomenėje ima sklandyti šios temos. Tiesa, vienas kolega dar prieš premjerą labai tiesmukai paklausė, kodėl pasirinkau kurti spektaklį tokia tema. Bandžiau jam pasakoti

apie poreikį peržengti savo kompleksus, lytiškumo ribas, paanalizuoti asmenybės virsmo procesus, peržengus 30-mečio slenkstį. Bičiulis atšovė, kad šie pasamprotavimai – spaudai, o mane toliau atakavo prisipažinti, kodėl kuriu spektaklį apie moteris. Kažkaip nebežinodamas, ką atsakyti, leptelėjau, kad mano asmeninė motyvacija – geriau pažinti savo žmoną. Nors mano žmona juokauja, jog dėl dabartinio mano išprotėjusio tempo mes beveik visiškai nebesimatome. O kad geriau pažinčiau žmoną, kuriu spektaklį apie moteris su aštuoniomis svetimomis moterimis.

Tarsi emocinės įkrovos – Kaip kilo idėja projektą pavadinti „Klubu“?

– Kaip jau minėjau, darau tai ne dėl žvaigždžių išsidėstymo ir ne dėl populiarumo. Dėl asmeninių interesų ėmiau domėtis moterimis. Todėl stengiausi suburti į „Klubą“ kuo įvairesnes savo bendraamžes. Jos visos yra labai įdomios ir patrauklios ne tik išvaizda, bet ir asmenine patirtimi, gyvenimiškomis istorijomis, charakteriais. Man asmeniškai šis procesas leido pažinti priešingą lytį taip, kad galėdavome atsiverti, peržengti tam tikras stereotipines ribas ir bendrauti be kažkokio flirto ar eroto, o labiau apie bendražmogiškus išgyvenimus. Iš tiesų jautėmės tarsi psichologinio seanso dalyviai, kurie atveria vienas kitam slapčiausius savo

išgyvenimus, emocijas, patirtis. Repeticijos ir kūrybiniai ieškojimai vyko tarsi emocinės įkrovos, einant ieškoti ir improvizuoti su jau atrasta ir priimta scenografine forma. Galutinis vaizdas gali atrodyti gana abstraktus, bet inspiracija kilo iš tų pokalbių po improvizacinių bandymų. Asociatyvios mintys provokuodavo gana atvirus pokalbius, išpažintis apie situacijas, kurias dažniausiai gvildeni tik pats su savimi arba tik su tos pačios lyties atstovais. Beje, pavadinimą pasufleravo viena esminė kūno dalis, skirianti vyrą nuo moters...

Klubai – moteriškumo bruožas. Tai išskirtinė fizinė dalis, sauganti labai intymias vietas, kurios priklauso tik pačiai moteriai ir tik ji gali nuspręsti, ką priimti į savo klubą...

– Ar galite prisipažinti, kodėl apsisprendėte palikti Klaipėdą?

– Tai daugiau asmeninių priežasčių nulemtas sprendimas. Manau, kad ryšį ir bendradarbiavimą su čia likusiais žmonėmis išsaugosiu, bet man pačiam taip besiblaškant galiausiai atėjo suvokimas, kurį labai puikiai iliustruoja citata iš Clarissos Pinkolos Estes knygos „Bėgančios su vilkais“: „vogtomis minutėmis meno nesukursi“. Dabar pradėjau dirbti Alytaus miesto teatro kūrybinės veiklos skyriaus vedėju, semiuosi patirties ir turbūt esu priklausomas nuo naujumo įkrovų visose gyvenimiškose situacijose.

Vytauto Petriko nuotr.

27

KINAS

„Atkirtis“ – psichologiniai Prieš nominacijų „Oskarams“ paskelbimą Holivude kilo šioks toks skandalo formos bruzdesys, kuris į kurtinantį sprogimą neperaugo. Muzikinė drama „Atkirtis“ buvo nominuota penkioms statulėlėms, tarp jų – kategorijoje už geriausią adaptuotą scenarijų.

Aivaras DOČKUS

Iš „Juodojo sąrašo“ Diskusijų Holivude priežastis – kodėl „Atkirtis“ nenominuotas tiesiog už geriausią scenarijų? Režisieriaus ir scenaristo Damieno Chazelle’io filmas „Atkirtis“ nėra romano, biografijos ar kokio kito literatūros kūrinio ekranizacija. Tai visiškai originalus autoriaus išmonės kūrinys. Tačiau yra vienas bet...

85-ių puslapių „Atkirčio“ scenarijų D.Chazelle’is parašė dar 2012-aisiais, prodiuseriai neatkreipė į jį dėmesio, ir metus filmo kontūrai snūduriavo studijų vadovų stalčiuose, lentynose ir kompiuteriuose.

Laimė, Holivude egzistuoja tokia gerųjų analitikų organizacija „Juodasis sąrašas“.

Užimantys gana aukštas pareigas ir turintys tiesioginį priėjimą prie scenaristų rašliavos, įžvalgūs kino entuziastai kasmet perverčia kalnus prodiuserių lengva ranka atmestų siužetų ir paskelbia „šešėlinį“ sąrašą.

28

Filme „Atkirtis“ (2014, rež. D.Chazelle’is) pagrindinius vaidmenis sukūrė aktoriai M.Telleris (Endriu Neim

Jame – nepelnytai neįvertinti, geriausi neekranizuoti scenarijai. Į tokį metų sąrašą pateko ir „Atkirtis“, kuriam jo sudarytojai negailėjo pagyrų. O į šių ekspertų nuomonę Holivudo galingieji žvelgia rimčiau nei rimtai. Spręskite patys. Po „Juodojo sąrašo“ rekomendacijų buvo uždegta žalia šviesa „Lūšnynų milijonieriui“, „Karaliaus kalbai“, „Argo“ ir dešimtims kitų „Oskarus“ laimėjusių filmų scenarijams.

Bet „Atkirčiui“ pramušti storas studijų sienas sekėsi kur kas sunkiau. Nereikia būti pranašu, kad suprastum, kodėl. Tai ne istorinė drama pagal tikrus faktus. Ne ašaras spaudžiantis pasakojimas apie neįmanomą meilę egzotiškoje šalyje. Ne karinis trileris, persmelktas patriotizmo. Ir net ne apdovanojimus užtikrinantis tolerancijos pašlovinimas. Viso labo tik fanatiško tirono ir jo „minkomo molio“, kuris nusprendžia parodyti stuburą, dvikova. Absoliučiai išgalvota, nors ir paremta D.Chazelle’io prisiminimais apie nelengvus universiteto laikus, kai teko groti šios mokymo įstaigos

džiazo ansamblyje, kuriam vadovavo isteriškas dirigentas, išsunkdavęs iš jaunųjų muzikantų 99 prakaitus. Filmo herojaus Terenco Flečerio prototipas taip pat žaidė beisbolą su instrumentais, kad vaizdingai įteigtų, jog jo būgnininkai turi groti genialiai, kaip Buddy’is Richis.

Tačiau storžieviams prodiuseriams tokių autobiografinių detalių ir „oskarinės“ „Juodojo sąrašo“ reputacijos nepakako.

D.Chazelle’iui pavyko gauti tik kuklius rėmėjus, kurie pasiūlė biudžetą trumpojo metražo filmui. Režisierius griebėsi ir tokio šiaudo, sutrumpino scenarijų iki 15-os puslapių, pasikvietė du pagrindinius aktorius – Jonathaną Kimble’ą Simmonsą ir Johnny Simmonsą (jų nesieja jokie giminystės ryšiai) bei grupę jaunų muzikantų ir susuko 18-os minučių trukmės filmuką, kurį pristatė prestižiškiausiame nepriklausomo kino renginyje – „Sundance“ festivalyje. Trumpasis „Atkirtis“ iškovojo vieną pagrindinių prizų, nors svarbiausias laimėjimas – solidesnis finansuotojas, sky-

KINAS

ir muzikiniai kovų menai NAUJAS FILMAS

anas) ir J.K.Simmonsas (Terencas Flečeris).

ręs daugiau nei tris milijonus JAV dolerių, kad juosta taptų pilnametražiu filmu. Čia grįžtame į pradžią ir prisimename nesusipratimą dėl „Oskaro“ nominacijų.

JAV kino akademikai negailestingi – „Atkirtis“ perkeliamas į kategoriją „geriausias adaptuotas scenarijus“, nes trumpametražė jo versija jau buvo rodyta „Sundance“ filmų šventėje ir visavertis juostos variantas tiesiog laikomas... trumpojo filmuko siužeto adaptacija. Jokių kompromisų dėl to, kad, „trumpulis“ buvo adaptuotas pagal originaliąją, niekur viešai neskelbtą versiją. Štai tokie užkulisiniai žaidimai.

Grįžo į „Sundance“ Kad ir kaip būtų, gavęs ilgai lauktas lėšas pilnametražiam „Atkirčiui“, D.Chazelle’is apie ateities peripetijas nedūmojo. Miniatiūrinis biudžetas neleido švaistyti brangaus laiko. Filmavimui buvo skirta lygiai

Pavadinimas: „Atkirtis“ („Whiplash“).

Premjera Lietuvoje: 2015 m. sausio 2 d.

Amžiaus cenzas: N13. Šalis: JAV. Kompanija: „Sierra / Affinity“.

Prodiuseris: Jasonas Blumas. Žanras: muzikinė drama.

Trukmė: 106 min.

Režisierius: Damienas Chazelle’is.

Vaidina: Milesas Telleris, Jonathanas Kimble’as Simmonsas, Paulas Reiseris.

Scenarijaus autorius: D.Chazelle’is.

Operatorius: Sharone’as Meiras.

Muzika: Justinas Hurwitzas.

Biudžetas: 3,3 mln. JAV dolerių.

Siužetas: 19-metis būgnininkas Endriu Neimanas įstoja į prestižinę Šaferio konservatoriją, laikomą geriausia aukštąja muzikos mokykla JAV. Čia dėsto despotiškais metodais garsėjantis Terencas Flečeris, į kurio vadovaujamą džiazo orkestrą svajoja patekti kiekvienas ambicingas studentas. Gavęs kvietimą šiame orkestre groti būgnais, Endriu kasdien patiria emocinį ir psichologinį vadovo spaudimą. Prasideda įtempta dviejų asmenybių dvikova, kurios posūkių ir atomazgos nuspėti neįmanoma.

19 dienų, tad pats darbas priminė intensyvų trilerį be teisės atsikvėpti. Iš trumpametražės juostos „atkeliavo“ su vaidmeniu jau susigyvenęs J.K.Simmonsas. Amžinai, bet įsimintinai antraplanis aktorius, kurį galima išvysti visuose režisieriaus Jasono Reitmano filmuose. Ir jis gana gerai skambina pianinu, nors prieš „Atkirčio“ filmavimą neatsisakė papildomų pamokų.

O štai jo bendrapavardį Johnny Simmonsą pakeitė ne tik komedijose, bet ir keliuose sudėtinguose projektuose žybtelėjęs 28 metų Milesas Telleris, kuris nuo 15-os pusiau profesionaliai trankė būgnus. Kelias savaites prieš filmavimą repeticijų salėje kasdien vaikinas žaibuodavo būgnų lazdelėmis keturias valandas.

Per filmavimą režisierius aktorių duetui liepė siautėti netausojant jėgų, negailint savęs ir vienas kito. J.K.Simmonsui įsakyta pamiršti bet kokį žmogišką pavidalą ir virsti tikrų tikriausiu monstru. M.Telleris daužė būgnus taip, kaip jo herojus – iki pūslių ir kraujo. D.Chazelle’is nestabdyda-

vo jo tol, kol šiam iš nuovargio pažaliuodavo akyse, o rankos virsdavo betono kaladėmis. Tokia kino meno kaina. Kalbama, kad skambusis Terenco Flečerio antausis taip pat realus. O aktorius J.K.Simmonsas po vienos dvikovos scenos susmuko susigriebęs už barškančių šonkaulių. „Atkirčio“ montažas užtruko vos du mėnesius – kūrybinė grupė skubėjo filmą pristatyti publikai tame pačiame „Sundance“ kino festivalyje, tad premjera įvyko lygiai po metų nuo trumpametražės versijos triumfo šioje nepriklausomo kino fiestoje. Ilgas apdovanojimų kelias prasidėjo festivalio publikos simpatijų ir didžiuoju vertinimo komisijos prizais.

Tempas ir įtampa „Atkirtis“ pirmiausia pribloškia beprotišku tempu. Valanda ir 46 minutės prabėga tarsi reklaminis filmukas. Be jokių pauzių, pertraukų apmąstymams, perkrovimų ar „iškritimų“ iš siužeto. Neprisimenu filmo, kuriame nebūtų nors vienos minutės atgauti kvapui. „Atkirtis“ tokių amnestijų nesuteikia. Iš esmės tai vienas geriausių visų laikų veiksmo filmų. Veiksmas čia nepertraukiamas. Gaudynės, kautynės, susišaudymai, sprogimai. Netikite? Visa tai vyksta herojų viduje, jų elgsenoje, judesiuose, veido grimasose, žodžiuose. Iki nuogumo išgrynintas vidinių ir išorinių emocijų veiksmo filmas. Psichologiniai ir muzikiniai kovų menai.

Ties žanru puikuojasi apgaulingas užrašas – „drama“. „Atkirtis“ – grynų gryniausias muzikinis trileris, kuriame scenaristas ir režisierius dviem herojais kaip instrumentais sugroja visą dramaturgijos vadovėlį. Ir viską visiškai savaip.

Norite mokytojo ir mokinio istorijos? Bus. Bet kai naiviai pamanysite, kad kažkur tai jau matėte, herojų santykiai atliks mirties kilpą aviacijoje atitinkantį viražą. Norite despoto ir engiamojo istorijos? Bus. Tačiau kai išmintingai šypsositės neva perkandę žaidimo taisykles, šachmatų lenta staiga apsisuks. D.Chazelle’is sumaniai mus kaip figūrėles stumdys į skirtingas puses. ► 29

KINAS

◄ Net pabaigoje nebus aišku, kas čia nugalėjo, o kas pralaimėjo. Aišku tik viena – žaisti buvo verta.

Tempas. Tempas. Tempas. Taip privalo groti genialus būgnininkas, skęstantis prakaite ir net kraujyje. „Atkirtis“ – negailestingas filmas, kurį žiūrėdamas palengva perimi psichologinę ir fizinę būklę ir pojūčius. Kartais pradeda skaudėti rankos ir pajunti nuovargį. Nuvarytus kuinus nušauna, tiesa? Todėl geriau nesustoti ir būgnyti, kol lazdelės priaugs prie delnų. D.Chazelle’iui pavyko sukurti nepaleidžiančią įtampą. Ir tada supranti tas namų šeimininkes, kurios, stebėdamos banalaus serialo intrigas, nejučiomis ima kalbėti su ekrane šmėžuojančiais herojais. Jų nesibaigianti dvikova ištaškys ir sudraskys. Bus smagu, ironiška, baisu, siaubinga. Visa jungiantis apibūdinimas – įdomu iki šiurpulių. Nei Endriu, nei Terencas nepasitrauks nė per žingsnį.

Vienas gina savo ambicijas, o kitas – tiesas. Įdomiausia, kad šiame kare už genialumą jie abu... lyg ir toje pačioje barikadų pusėje.

O tai leidžia scenaristui ir režisieriui manipuliuoti žiūrovų pasąmone.

Kitas „Atkirčio“ privalumas – filmas pasižymi labai aiškia tiesia siužetine linija.

Du veikėjai – viena kova. Šalutiniai personažai čia vien dėl to, kad padėtų atsiskleisti pagrindiniam duetui. Endriu pokalbiai su mergina įrodo, kad jis pasiryžęs aukoti asmeninį gyvenimą dėl muzikanto karjeros.

Keliose scenose Terencas „nušvinta“ kaip paprastas žmogus, turintis jausmus ir širdį.

Bet netrukus grįžta dar rūstesnis monstras.

Idealus aktorių duetas Aktoriniai J.K.Simmonso ir M.Tellerio darbai – verti atskiro straipsnio ar net disertacijos. Žinoma, milžiniškas nuopelnas atitenka juos teisingai per scenas lydinčiam režisieriui. Jo griežta ranka juntama visur. Filmas aklinai suveržtas diržais taip, kad nebūtų bereikalingų klaidžiojimų ar blaškymosi po beprasmiškas smulkmenas.

J.K.Simmonsas idealiai pasinaudoja gyvenimo šansu pabėgti iš trečiaplanio aktoriaus šešėlio. Jo rankų gestai ir veido išraiškos įsirėžia į smegenis. Jis diriguoja filmą, dramatiškiausiuose momentuose tapdamas panašus į kobrą. Jis gali stebėti. Jis gali gėrėtis. Jis gali šnypšti. Jis gali gelti. Buvimas šalia jo – tai šokis su kobra, kuri hi30

pnotizuojančiai tyko, įsirangydama į galvą, užvaldydama mintis, o po to – akimirksniu stverdama auką. J.K.Simmonsas nustvėrė gyvenimo vaidmenį. „Auksinis gaublys“ yra, aktorių gildijos apdovanojimas – taip pat. Ko gero, aktoriaus kolekcijoje atsidurs ir visų trofėjų trofėjus – „Oskaras“. Už antraplanį vaidmenį. Nors pagal įtaigą ir laiką ekrane šis vaidmuo – ryškiai pirmaplanis.

M.Tellerio pasirodymas lygiai toks pat stiprus. Iš savo charakterio jis taip pat išspaudė absoliučiai viską. Endriu netapo nuobodžiu „gerietišku“ pagrindiniu herojumi. Jo personažas taip pat išskirtinis ir įsimintinas.

Ir jis (skirtingai nuo nusistovėjusio Terenco) vystosi, keičiasi, patiria sunkius išbandymus ir artėja prie tokio savęs, koks norėtų būti – nesusitaikęs, nepalaužiamas.

Neprisimenu filmo, kuriame nebūtų nors vienos minutės atgauti kvapui. „Atkirtis“ tokių amnestijų nesuteikia.

O J.K.Simmonso meistriškumas leidžia patikėti Terencu, nors iš tiesų mes apie jį mažai ką sužinome. Mintyse įvardykite bent vieną filmą, kurio pagrindinis herojus taip ir liktų visiška paslaptis – kaip ir su kuo gyvena, iš kur jo tironiškumas, kas jam nutiko praeityje ir suformavo tokį charakterį? Pažiūrėję „Atkirtį“ kiekvienas galime susikurti kitokias Terenco elgsenos priežastis ir sukurti savąją jo vidinio portreto versiją. Būtų įdomu išgirsti, kokią priešistorę herojui paruošė D.Chazelle’is ir J.K.Simmonsas...

Derėtų priminti, kad „Oskarams“ dažniausiai nominuojami ir juos laimi aktoriai, suvaidinę realiai egzistavusias asmenybes. Su tokiomis žiūrovams lengviau susitapatinti. Kita vertus, tokias iš dalies lengviau sukurti ir suvaidinti.

Pagal išlikusias nuotraukas, vaizdo įrašus, istorinius faktus. Galima kopijuoti eiseną ar kalbėseną, grimo meistrai pritaikys peruką, uždės akinius, kostiumų dailininkai apvilks drabužiais, kurie padės perimti vaidinamo herojaus manieras. Visi šie pagalbiniai veiksniai padeda persikūnyti. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti tų, kurie vaidina realias personas – jiems ir spaudimas didesnis.

Bet aš „Oskarų“ dalybose pranašumą teikiu tokiems kaip J.K.Simmonsas ir M.Telleris.

Savo herojus „nulipdžiusiems“ visiškai nuo nulio. Taip gerokai sunkiau. J.K.Simmonso ir M.Tellerio charakteriai atrodo kaip tikrai kažkur tarp mūsų diriguojančios arba grojančios būgnais asmenybės.

Subjektyviai – geriausias „Atkirtis“ – tas retas filmas, kuriam neradau nė vieno, net paties smulkiausio priekaišto.

Nuo scenarijaus iki montažo. Nuo operatoriaus darbo iki muzikos. Beje, apie kamerų darbą ir montažą – nė vieno pašalinio kadro.

Sykį operatorius leido akiai praslysti grindimis ir susižavėti taikliai užfiksuotu netikėtu vaizdu. Tikitės kažko panašaus daugiau?

Sėkmės. Siužetas neleidžia išklysti iš kovos lauko daugiau nei galima. Nėra nei laiko, nei tikslo. „Atkirtis“ – matematiškai sudėliotas filmas. Grojamas preciziškai tiksliai, kaip klasikinis muzikos kūrinys. Džiazuoti gali tik aktoriai. Ir tai tik pagal griežtai režisieriaus nubrėžtas charakterių ribas. Svarbiausia, kad ši matematinė D.Chazelle’io formulė veikia visuose lygmenyse, patvirtindama, kad paprastas, sukoncentruotas į vieną svorio centrą, neišsišakojęs į šimtą upių siužetas gali būti daug įdomesnis už „pritemptą“ ir „išpūstą“ raizgalynę. „Atkirtis“ jau laimėjo daugiau negu 60 apdovanojimų, tarp jų – „Auksinis gaublys“ ir trys britų kino akademijos BAFTA statulėlės. Ši recenzija buvo rašoma prieš „Oskarų“ įteikimo ceremoniją („Atkirtis“ pelnė penkias nominacijas „Oskarui“). Net neabejoju, kad J.K.Simmonsas parsivežė namo išsvajotąjį „paauksuotąjį dėdulę“. Mano nuomone, D.Chazelle’io juosta verta „Oskarų“ už geriausią metų filmą, taip pat už scenarijų ir montažą. Labai keista, kad „Atkirtis“ nebuvo nominuotas už režisūrą. M.Telleris laisvai galėjo patekti į geriausių aktorių penketuką.

Nepaisant visų iškovotų prizų, „Atkirtį“ kol kas galima įtraukti į labiausiai neįvertintų filmų „Juodąjį sąrašą“. JAV jis buvo rodomas tik ribotame kiekyje kino teatrų. Panašiai – ir kitose pasaulio šalyse. Filmas surinko vos 10 mln. JAV dolerių. Bet galbūt situacija stipriai pasikeis po „Oskarų“ vakaro. „Durų“ P.S. Los Andžele (JAV) 87-ieji „Oskarų“ apdovanojimai įvyko vasario 22-osios naktį. Filmas „Atkirtis“ gavo tris „Oskarus“ – už geriausius garso efektus, už geriausią montažą ir už geriausią antrojo plano vaidmenį (aktorius J.K.Simmonsas).

PARODŲ SALĖSE

Tekstilės viražai Klaipėdos galerijose Pavargusios nuo žiemos tamsos ir šešėlių, vasario mėnesį Klaipėdos galerijos pasipuošė jaukia tekstile. Dvi savo formatu ir nuotaika skirtingos parodos suvešėjo ant Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos ir Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijų sienų. ►

Ž.Kriūkaitės-Juciuvienės tekstilės darbų parodoje „Mo(a)nochromija“.

Vytauto Petriko nuotr.

31

PARODŲ SALĖSE

Z.Vogėlienės kūriniai autorinėje gobelenų parodoje „Pusiausvyra“ Baroti galerijoje.

Goda GIEDRAITYTĖ

◄ Tekstilės parodos gana retos Klaipėdos meno padangėje. Todėl siūlų meno duetas smagiai pradžiugino. Juolab kad abi parodos pasiūlė skirtingą žvilgsnį į šios meno šakos kūrybines ir plastines galimybes. Dvi moteriškai subtilios, bet atlikimo atžvilgiu kontrastingos ekspozicijos atskleidžia skirtingus šiandieninės tekstilės polius ir plėtotės perspektyvas.

Dvi moteriškai subtilios, bet atlikimo atžvilgiu kontrastingos ekspozicijos atskleidžia skirtingus šiandieninės tekstilės polius ir plėtotės perspektyvas.

32

Minimalistinė ir abstrakti Zinaidos Vogėlienės paroda dvelkia koloristiniu nuosaikumu ir monumentalia raiška, o Žydrūnės Kriūkaitės-Juciuvienės tekstilė pasižymi miniatiūriniu, itin asmenišku santykiu ir monochromine gama.

Monochrominė dėlionė Intriguojantis Ž.Kriūkaitės-Juciuvienės parodos pavadinimas „Mo(a)nochromija“, atvėrus „Klaipėdos galerijos“ duris, pakvietė pažinti ir slėpiningą ekspozicijos turinį. Visų pirma, dėl savojo miniatiūrinio formato, kuris priešingai įprastam klasikiniam tekstilės horizontui reikalauja itin artimo žvilgsnio, siekiant pamatyti kūrinėlio vidinį sprendimą. Antra vertus, paroda užburia monochromine dėlione „juoda–balta-pilka“. Trečia, balansuodami tarp abstrakcijos ir figūratyvo, darbai demonstruoja įvairias tradicines ir autorines

tekstilės technikas (siuvinėjimas, audimas, nėrimas, flizelino klijavimas, kt.). Įdomu, kad daugelis kūrinių (dauguma sukurti 2013 m.) nurodo į itin asmenišką autorės sąlytį su savo darbu („Mano linija“, „Mūsų išraiška“, „Mano gimtadieniui“, „Autoportretas mano“ ir kt.) ir akcentuoja moteriškojo prado pirmenybę (miniatiūrose dažnas moters figūros motyvas, pėdos, rankos ženklai). Vienintelis spalvos prisodrintas parodos kūrinėlis „Mūsų simbolis“ – tiesioginė nuoroda į amžinąjį moteriškumą.

Nepaisant visą parodą vienijančios monochrominės dominantės, joje pristinga plastinio ir turinio vientisumo. Greta kiek ironiškų kūrinių (kaip antai – tualetinio popieriaus ritinėlis ar tortas su žvakelėmis, minčių raizgalynės ar fizionomijų ratilai) dėliojama tautinės savasties kolekcija („Mūsų žodis“, „Mano kraštas“, „Mūsų tradicija“, kt.) ar asmeninio pasaulio vaizdiniai („Aš + tu = mūsų JI“, „Monograma“, kt.).

Galima būtų manyti, kad autorė eksponuoja savo gyvenimo labirintą, tačiau ekspozicijos

PARODŲ SALĖSE

stiprybė slypi jos harmoningame išbaigtume, tad linkėčiau menininkei dėti „Negalutinį tašką“ ir tęsti darniai su „Mano klasika“.

Mintims ir emocijoms Priešingą savo masteliais ir nuotaikomis ekspoziciją Baroti galerijoje pristato dažnai mažosios tekstilės, t.y. tekstilinės miniatiūros, pradininke įvardijama Z.Vogėlienė. Tai „viena savičiausių šiuo metu aktyviai dirbančių Lietuvos dailininkių tekstilininkių. (...) Tapyba aliejumi ir akvarele, gobelenai, mažoji tekstilė, įvairūs objektai liudija veikiau apie siekimą byloti universalia šiuolaikinio meno kalba, nei apie varžymąsi siauruose dailės šakos rėmuose“, – teigė meno kritikė Lolita Jablonskienė.

Ir iš tiesų abstrahuoti parodos „Pusiausvyra“ kūriniai spalvomis ir išraiškingomis linijomis neretai labiau primena tapybos drobes nei klasikinį tekstilės paviršių.

Toks improvizacijai atviras ir lengvas atrodo tradicine audimo technika sukurtas Z.Vogėlienės gobelenų pasaulis. O kiek čia erdvės mintims ir emocijoms! Šiuolaikinė tekstilė neretai sklendžia konceptualaus meno padangėje. „Jau senokai nutolta nuo taikomųjų tekstilės meno aspektų, į tekstilę žvelgiama kaip į konotacijų kupiną priemonę, medžiagą ar sąmoningai pasirinktą techniką, per kurią atskleidžiamos aktualios šiuolaikinio meno temos,“ – teigė Kauno bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė. Tačiau Z.Vogėlienė sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicijos ir modernios ekspresijos, tarp amato meistrystės ir kūrybinio polėkio aktualumo.

Pašaukimas ir atvirumas Neretai šios dailininkės darbuose dominuoja šviesi arba tamsi dėmė, perskrosta spalvinio motyvo ar pulsuojanti sodriais tekstiliniais

potėpiais, horizontalės, kiek nušlifuota kubizmui ar neoplasticizmui charakteringa spalvų dėlionė, nevengiama kontrastingo dryžio ar net sintetinės spalvos rėžio.

Iš pirmo žvilgsnio abstrakti tekstilininkės raiška savyje sutelkia stiprų motyvo atpažįstamumo segmentą. Įsižiūrėjus, išryškėja dvi ekspozicijos linijos – gimtoji žemė, ją supanti gamta („Du horizontai“, „Užklota žemė“, „Savi namai“, „Dzūkija“, „Virš žemės I, II“) ir žiemos stichija („Žiema... žiema“, „Baltas lietus“, „Perskelta žiema“, „Pėdos sniege“). Visa persmelkta autorės jausmų ir išgyvenimų, gilios savojo krašto grožio pajautos ir kūrinio paviršiuje suguldyta užuominų bei vizualinių asociacijų pavidalu.

Emociškai taip įtaigu, kad pagauni save skęstant ramybės užuovėjoje ar siautulingame šokio sūkuryje, bet svarbiausia – vientisoje meninėje harmonijoje, kur greta dera žmogaus pašaukimas ir atvirumas jį supančiam pasauliui. Jaukus supratimas, jog esi ten, kur turi būti...

Abi parodos veiks iki kovo 4-osios.

33

Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAŠAI

34

„Tiesa, kad po 1958 metų liko labai nedaug „mėmelenderiškos kultūros“ žmonių.

Tačiau netiesa, kad likę ir neišvykę į Vokietijas (8 proc. išvykusiųjų nusitaikė į VDR), buvo „atlietuvinti“, lituanizuoti.

Dievuli, ar žąsinas galėjo lituanizuoti gulbę? Antai devintajame dešimtmetyje Klaipėdoje tebegyveno puikaus lietuvių poeto keturvėjininko Salio Šemerio-Šmerausko našlė Leonija. Poetas pasirinko Klaipėdą, kai pasitraukė iš Kauno 1927 metais.

Laikinojoje sostinėje po valstybės perversmo jam tapo trošku.

Ir kaip nebus, jeigu 1924 metais išleidi eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėje“...

S.Šemerys-Šmerauskas atgulė Karklės kapinėse, ant kopos, 1981 metais. O štai ponia Šmerauskienė iki pat komunistinės epochos pabaigos, iki savo amžiaus galo, vienodai gerai kalbėjusi ir lietuviškai, ir vokiškai, supratimo neturėjo, kas būtų galėjęs ją „atlietuvinti“. Ji – šišioniškė, nei lietuvė, nei vokietė, ji paskutinioji iš mohikanų. Į atėjūnus lietuvius iki savo amžiaus galo ponia Leonija žiūrėjo iš aukšto, kaip aukštesnis į žemesnį.

Be arogancijos, tačiau Kauno ar Vilniaus lietuvis negalėjo nejausti savo vietos ant žemesnės kėdės.“

GINTARO LAŠAi

A.Juozaitis: rašymas yra miesto pažinimas Tai citata iš pastaruoju metu veik visą rašytojo, filosofo Arvydo Juozaičio dėmesį užimančios knygos apie Klaipėdą.

Ją baigus bus baigta ir trilogija, apimanti tris miestus – Kaliningradą, Rygą ir Klaipėdą. Autoriaus žodžiais tariant, šios knygos yra apie Baltijos pakrantės Atlantidą, vietą, kur „trijose vietose nuskendusi vokiečių kultūra“.

Kristina SADAUSKIENĖ

Ramybės užutėkis

Knyga apie Klaipėdą dar nebaigta, bet būtent jos laukimu norisi pradėti interviu su uostamiestyje galiausiai nusėdusiu ir čia ilgam pasiryžusiu likti A.Juozaičiu. Mat būtent rašydamas apie miestą, analizuodamas ir apmąstydamas jo gyvenimą, rašytojas jį prisijaukina ir pažįsta. Vėliau kiek kitokiu pažinimo keliu – skaitydami – po miestą galės keliauti ir jį naujai atrasti visi atvertę šią knygą.

Kita vertus, pradėti buvo galima ir tuo, kad visai neseniai knygynų lentynas pasiekė ir naujausioji A.Juozaičio tekstų rinktinė „Kraštai ir žmonės“. 23 gyvenimo metus apimančioje knygoje asmenybės apmąstomos kaip kraštai, o kraštai – kaip asmenybės.

Dar praėjusį rudenį autorius pristatinėjo ir naujausiąjį „Karalių miestas be karalių“ leidimą. Kontrastas A.Juozaičio kūrybiniam energingumui – mūsų susitikimo aplinkybės. Pašnekovui įėjus pro dvivėres duris, laikrodis ant sienos rodė, kad jis vėluoja kelias minutes. „Fotografavau apšalusius medžius“, – paaiškino atsiprašydamas. Ir tikrai, tądien pirmąkart po ilgo pavasariško oro intervalo šakos už langų galiausiai puošėsi sniegu.

Susitikome Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete – ten šiuo metu A.Juozaitis dėstytojauja. Tylūs, tamsūs universiteto koridoriai, tyli ir tuščia erdvė už kabineto langų... „Klaipėdos man reikia kaip ramaus užutėkio“, – patikino jis pradėjus kalbėtis.

– Esate iš Vilniaus. Sakykite, kiek laiko jau esate Klaipėdoje ir kuo gyvenimas mūsų uostamiestyje skiriasi nuo gyvenimo kituose miestuose?

– Klaipėdoje dabar jau pusantrų metų gyvenu kaip normalus, deklaruotas pilietis. Iš Vilniaus išvykau dar 2004-aisiais. Tad jau 11-i metai esu anapus sostinės. Po Vilniaus buvo Karaliaučius, paskui – Ryga.

Viskas labai priklauso nuo amžiaus ir nuo darbo. Man dabar toks laikotarpis, kai reikia koncentruotis, mažiau blaškytis. Ir visai nebūtinas platus visuomeninis politinis laukas – jis jau yra manyje. Ką turiu sukūręs, sudėjęs į save, – bereikia aprašyti.

Klaipėdos man reikia kaip ramaus užutėkio. Ir darbas šioje katedroje, net šiame kabinete man yra užutėkis. Ir, ačiū Dievui, kad jis toks yra. Kasdien skiriu laiko rašymui. Tokia jau rašytojo dienotvarkė.

Kaip muzikantas prie instrumento, taip aš prie stalo – kasdien sėdžiu po tris–šešias valandas ir rašau. Dabar toks gyvenimas.

Jei norisi veiklos, Klaipėdoje jos tikrai pakanka. Sumanius apeiti renginius, per vieną vakarą būna net kokie keturi geri.

Niekada nesutiksiu, kad Klaipėda yra provincija. Istorinė aplinkybė lėmė, kad ji netapo sostine. Ji galėjo ja būti, kaip koks Talinas. Bet Klaipėda yra po amžino prakeiksmo ženklu, vienintelis rimtas miestas

mūsų pakrantėje, nepriklausęs Hanzos sąjungai. Pasidarbavo žemaičiai su lietuviais nuolat degindami Klaipėdą. Teutonai tiesiog nežinojo, kokia čia prekyba užsiimti, mat paprastai tranzitas eina gilyn, o kur čia gilyn nueisi – miškai ir plėšikai...

– Viešojoje erdvėje kaip tik vėl pasigirdo kalbų apie mirusį senamiestį ir kitaip nykų mūsų miestą (artėjančių mero rinkimų muzika). Tuo pačiu metu kalbama ir apie unikalią erdvę, apie malonią vienatvę, galimybę laisvai kvėpuoti. Tokios lyg ir prieštaringos linijos... Kokią jūs matote situaciją mieste?

– Taip, žinau, apie ką kalbate. Skaičiau apie tai, net baisu pasidarė – jaunimas bėga, senjorams nepatogu, gyventojų sumažėjo ketvirtadaliu... Vienas faktas teisingas – nuo tarybinių metų žmonių mieste sumažėjo ketvirtadaliu. Kad čia senjorams nepatogu, nesutinku – Lietuvoje nėra patogesnio miesto už Klaipėdą. Gal ir absurdiškas atrodo linijinis 10 kilometrų išdėstymas, bet tai yra didmiesčio išdėstymas, toks jis ir turi būti. Klaipėdoje – geriausias susisiekimas Lietuvoje.

O žmonių depopuliacija vyksta visoje šalyje.

Klaipėdos civilizacija – Knygų lentynose – praėjusį rudenį iš naujo išleista jūsų knyga apie Kaliningradą „Karalių miestas be karalių“, „Ryga – niekieno civilizacija“ – apie Rygą.

Liko sulaukti Klaipėdai skirtos trečiosios knygos. Užsimindamas apie ją viename interviu, sakėte: „Baigiu knygą apie Klaipėdos civilizaciją“. Terminas „civilizacija“ platus ir dažniausiai girdimas kalbant ne apie miestą. Gal galite paaiškinti, kodėl Klaipėdos civilizacija, kokios tokio pasirinkimo priežastys? ► 35

GINTARO LAŠAI

◄ – Lotyniškas žodis civitas reiškia miestą. Jei kalbėtume ne apie civilizaciją, bet apie kultūrą, iškart susiaurintume, nes kultūra yra viena – vienos tautos, kitos.

Kai jos susiduria kelios, atsiranda civilizacija. Tai yra kultūrų sugyvenimas. Matote, Klaipėda juk nėra homogeniška.

Antra vertus, civilizacijos terminą taikau ir dėl istorinės tėkmės, kai reikia daug aprašyti: kai viena kultūra nušluojama, kai atsiranda kita – tai jau vieta, kur galima kalbėti apie civilizaciją. Žodžiu, daug šio pasirinkimo pateisinimų. Kultūra būtų Kretingos, Gargždų, bet Klaipėdos – jau yra civilizacija.

Kaip vietovės dvasia – Jūsų knygose sutinkame genius loci, vietovės dvasią. Kaip manote, kokiu būdu ir kokiomis aplinkybėmis ji sutinkama, patiriama? Leonidas Donskis yra rašęs, kad „Klaipėda yra tiesiog pasmerkta nuolatiniam modernui: ji nuolatos pradeda viską iš pradžių“. Kaip manote, ar ir toji vietos dvasia atgimsta kaskart iš naujo, ar ji yra kažkas tęstinio?

– Nepasakyčiau, kad Klaipėda pasmerkta nuolatiniam modernui, nesutinku su L.Donskiu. Man atrodo, kad jis tiesiog primeta tai, ko norėtų Klaipėdai. Viena vertus, žinoma, Klaipėdoje yra tai, ko nėra niekur kitur Lietuvoje, – amžina liberalų valdžia. Jie valdo miestą nuo pat nepriklausomybės atėjimo. Bet nežinau, ar tai – modernu. Juk liberalai yra šiuolaikinio pasaulinio politinio proceso pradininkai, jau prieš 100 metų jie buvo tie, kurie išjudino Anglijos parlamentą. Tad tai jau yra konservatyvus dalykas.

Bet Klaipėdos liberalizmas ypatingas – čia buvo rastas visiems leidžiantis sugyventi modelis, neutralizuota agresyvi sovietinė terpė. Konservatyvių liberalų dėka buvo leista susikalbėti visiems. Nebuvo nacionalinių trinčių. Savaime aišku, nes čia yra uostas. Pavyzdžiui, vis daugiau kruizinių laivų įplaukia, jų vizitais jau aplenkėme Rygą – tai vėl šioks toks gyvumo šaltinis.

Kalbant apie genius loci – ją sieju su žmogumi, tik su žmogumi. Mūsų kultūroje tai yra Ieva Simonaitytė. Apsistojau ties ja kaip atramine figūra. Ne veltui jos frazė 36

„mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ išrašyta ant arkos miesto centre.

Klaipėdoje nerandu kito tokio žmogaus – svarsčiau, gal koks nors mecenatas, žurnalistas, teisininkas, bet vieni dirbo lietuviams, kiti – vokiečiams. Literatūroje, be I.Simonaitytės, taip pat nieko kito tokio stipraus neradau.

– Kaip manote, kiek I.Simonaitytė, jei yra mūsų genius loci, atpažįstama jauniems klaipėdiečiams arba atvažiuojantiems ir įsikuriantiems čia gyventi?

– Jos negalima išvengti, ji įtraukta į mokyklų programas. Vydūno galima nesuprasti, bet I.Simonaitytę suprasti nėra sunku, juk pagal jos kūrybą yra ir filmų pastatyta.

Jaunimas vieną dieną nežino, kitą jau žinos. Jaunas žmogus yra auganti, besikeičianti būtybė ir kai sakoma, kad jaunimas nesupras, man būna juokinga, nes kas tuomet supras? Jaunimas yra laikina kategorija.

Vokiškoji Atlantida – Gal galėtume grįžti prie jūsų miestų trilogijos ištakų – kaip ji gimė? Tie miestai nėra jūsų gimtieji – jie, jei taip galima sakyti, atrasti. Papasakokite, kaip miestai jums atsiveria, ar turite kokį nors nusistovėjusį pažinimo taką – tai ilgas procesas ar akistatos akimirką aplankanti pajauta?

– Pirmiausia, reikia gyventi tuose miestuose. Tai – būtina sąlyga. Kadaise labai mėgau Gilbertą Keithą Chestertoną. Pirmoji mano parengta knyga buvo jo esė leidimas 1989 m. Jis rašė, kad negalima važiuoti pažinti miesto kaip turistui, kad norint pažinti miestą reikia važiuoti ir dirbti jame.

Tam net nesiruošiant man taip ir nutiko. Iš pradžių – ketveri su puse metų Karaliaučiuje. Vos nuvažiavęs ten, iš karto pradėjau rašyti. Pamačius atsiveriant nepaprastai įdomią tikrovę, kyla noras ją analizuoti, ne tik nugyventi ir pamiršti. Reikia rašyti, nes raštas yra išgelbstintis. Rašymas yra miesto pažinimas. Iš pradžių rašai sau, paskui gal ir kitiems tinka. „Eglės“ leidyklos savininkas Antanas Stanevičius pamatė mano rašinius apie Kaliningradą ir iškart pasiūlė leisti knygą.

Pamačius atsiveriant nepaprastai įdomią tikrovę, kyla noras ją analizuoti, ne tik nugyventi ir pamiršti.

Po to buvo Ryga. Jau į ją važiuodamas žinojau, kad rašysiu. Ten, kaip ir į Kaliningradą, važiavau dirbti kultūros atašė darbo, bet taip susiklostė, kad jo nedirbau.

Vis dėlto Rygoje taip pat gyvenau ketverius metus. Būdamas tame mieste, mokiausi jau seniai dominusios latvių kalbos.

Po to į Vilnių grįžti nenorėjau, nes tai būtų reiškę grįžimą į seną vandenį – jau nubėgusį arba pašvinkusį. Politika taip pat visiškai nedomino, o ir iš pradžių domino tik jos moralinis aspektas, ne pati valdžia.

Tad Vilniuje būčiau pražuvęs – įsiurbtų į įvairiausius politinius ratus, dėl charakterio negalėčiau tylėti ir pražūčiau. Liko Klaipėda, nes vis tiek gi reikėjo grįžti į Lietuvą. Supratau, kad tai yra tas trečias vokiečių sukurtas miestas. Karaliaučius, Klaipėda, Ryga – kažkuo visai kitu tapęs vokiečių pakraštys. Negalima sakyti, kad šie miestai iš bjauriųjų ančiukų virto gulbėmis, gal net atvirkščiai. Nežinia, kas įvyko, bet labai įdomu pasiaiškinti. Šie miestai – buvusi vokiečių dominija trijuose forpostuose. Baltijos pakrantės Atlantida – trijose vietose nuskendusi vokiečių kultūra. Kiekviena knyga, jei ji rimta, o aš į tai pretenduoju, yra rašoma likimo. Ji nėra sugalvojama. Taip ir šiuo atveju.

– Gyvenote kiekviename mieste – kiek laiko užtrukdavo, kol galėdavote sau pasakyti, kad jau jį pažinote?

– Užtenka pusmečio. Po pusmečio jau orientuojiesi, pažįsti veidus, gatves. O Kaliningrade kultūros atašė darbas tiesiog įsuko – per pusmetį buvau visur savas.

Klondaikas Lietuvai – Norisi stabtelėti ties Kaliningradu.

Apie jį esate rašęs, kad už mus skiriančios sienos nei mums, nei jiems nėra užsienio bei, kad ir „Kaliningradas – ti-

GINTARO LAŠAI

kras klondaikas Lietuvai“. Sakykite, kaip yra su ta veik giminiška kaimynyste? Juk jaunoji karta lyg ir labiau ieško giminių anglakalbės kultūros areale. Taip pat įdomu, ką Kaliningrado klondaike galima rasti sau?

– Ten bet kur kiek pakasinėjęs iškasi kokį nors ginklą. Žinau bent 50 organizacijų, užsiimančių kasinėjimu, tai – juodieji kasinėtojai. Kur klondaikas? Ką ten bepadarysi – viskas bus nauja ir susiję su praeitimi.

Kaliningrade kapstai užmirštą praeitį, tai ir yra klondaikas, nes išminties semiamės ne iš ateities, o iš praeities. Be to, bet ką ten paliečiant iškart susiduriama tiek su vokiečių, tiek su lietuvių palikimu.

Kita vertus, Kaliningradas yra klondaikas ir dėl dabartinių gyvenimo galimybių.

Mes atrodome vakarietiški ir toli pažengę, bet kai nuvažiuoji į Kaliningradą, pamatai ten tokią dinamiką, kad net ir Vilnius pavydėtų. Ten toks judėjimas, tiek žmonių gatvėse – Klaipėda palyginti atrodo visiškas kurortas. Tarybiniais metais buvo sakoma, kad mūsų uostamiestyje darbo dieną sunku praeiti šaligatviu, dabar ieškok žmogaus, su kuriuo galėtumei prasilenkti.

Kaliningrade visai kitas gyvenimo energijos šaltinis. Didžioji Rusija nuolat atmeta žmones. Kaliningradas kasmet pasipildo dešimtimis tūkstančių gyventojų ir jie sudaro tą naują dinamizmo šaltinį. Jie atvažiuoja ten kaip į Vakarus. Jie nusiteikę, kad ten Vakarai ir kitokių Vakarų nebebus.

– Praėjusį mėnesį „Durims“ kalbintas kaliningradietis šiuolaikinio meno kuratorius Eugenijus Umanskis žavėjosi Klaipėdos „drąsa“ pasisavinti prūsiškąją istoriją, paversti ją savo tapatybės dalimi.

O knygoje „Ryga – niekieno civilizacija“ rašote, kad Latvijoje vokiečiai yra šešėlis, netapęs šaknimis. Kaip manote, kas lėmė tokią dvejopą situaciją?

– Pirmiausia, klaipėdiečiams vokiečiai yra kažkokia egzotika, o latviams jie buvo ponai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nepavyko jaunimo rekrūtuoti į vokiečių armiją, o latviai suformavo dvi waffen-SS divizijas.

Dabar latviai yra tų vokiečių „atsikandę“ – iš pradžių buvo priešai, paskui, prieš sovietus, tapo draugais per prievartą. Jų santykis su vokiečiais – ambivalentiškas. O mes nei nukentėję, nei ką – tokia egzotika, tad godžiai ir srebiame. Kaliningrade taip

pat domimasi vokišku paveldu, bet su tuo domėjimusi konfrontuoja rusiška terpė. O štai mes galime domėtis laisvai.

Galvojant, ką išgyveni – Knygos apie Rygą ir Kaliningradą padalytos ne skyriais, bet vigilijomis. Kaip gimė toks sprendimas?

– Pasisavinau šį žymėjimą, nesu pirmtakas. Karaliaučiuje gimęs Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas rašydavo vigilijomis, būdravimais. Tai tarsi sargyba prie kokios nors temos. Man labai patiko toks pasirinkimas, skyriai kažkaip labai moksliškai ir sausai atrodo. O čia pasirenki kokią nors temą ir būdrauji su ja. Lygiai taip pat rašau ir apie Klaipėdą – vigilijomis.

Jau turbūt pastebėjote, yra visas knygas siejančios temos: moterų, vokiečių, architektūros. Prieš tai išėjusiose knygose buvo ir tema apie Lietuvos alsavimą. Šįkart to nebus, nes Klaipėdoje ta Lietuva alsuoja visur.

– Savo tekstų rinktinėje „Kraštai ir žmonės“ apie šalis rašote kaip apie žmones, o apie žmones – kaip apie šalis. Suintrigavo šis anotacijoje užtiktas sakinys. Kaip jį reikėtų suprasti?

– Kartais net ir labai norėdamas aptikti pasaulio pilietį, jo nerandu. Net tuose, kurie skelbiasi pasaulio piliečiais. Yra tokių, kurie skelbiasi neturintys tėvynės, bet net jau ta kalba, kuria jie kalba, liudija tos kalbos istoriją, kultūrą. Jei pasirenka tą kalbą kaip pagrindinę, tai jau yra tam tikros šalies liudijimas.

Man akivaizdu, kad pasaulio pilietis yra kažkokia ideologema. Viską padarė lėktuvai – koks nors laukinis žmogus Indijos šiaurės mieste gali įsėsti į lėktuvą ir atsidurti, pavyzdžiui, Amsterdame. Lėktuvai gimdo vadinamąją pasaulio piliečių bendruomenę. Nors tai negali ilgai tęstis. Europa jau skelbia embargo, apsivalymo planus. Prieitas tam tikras taškas, kitaip ji visai ištirps imigrantų antplūdyje.

Pasaulio piliečių nėra, jie atsineša savo paveldą, su juo įsikuria ir deformuoja aplinką pagal savo supratimą.

Kalbant apie „Kraštus ir žmones“, tai – rinktinė, apimanti 23 mano gyvenimo metus.

Pirmas tekstas parašytas 1991 m., paskutinis – 2014 m. Tai taip pat likimo reikalas. ►

Vizitinė kortelė ► Arvydas Juozaitis, rašytojas, filosofas, publicistas, sportininkas, politinis bei visuomenės veikėjas. 1988 m. vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio kūrėjų ir iniciatyvinės grupės narys.

Gimė 1956 m. balandžio 18 d. Vilniuje.

Išsilavinimas: 1980 m. baigė ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, 1986 m. apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.

Darbas: Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto Kūno kultūros katedros lektorius, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas, LTOK Lietuvos kilnaus sportinio elgesio komiteto prezidentas.

Kūryba: išleido 21 publicistikos ir grožinės literatūros knygą, šalies teatruose pastatytos aštuonios pjesės, parašė libretą roko operai „Kalanta“, dokumentinio filmo apie Tėvą Stanislovą – „Stotis tyloje“ – scenarijaus autorius ir kūrėjas. Naujausia knyga „Kraštai ir žmonės“ išleista šių metų pradžioje.

1988 m. – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; 1990 m. – vienas iš savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ steigėjų, redaktorius ir leidėjas; 1995–2000 m. – žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. 2007– 2009 m. – žurnalo „Baltika“ (Kaliningradas / Karaliaučius) ir žurnalo „Paralelės“ (Kaliningradas / Karaliaučius–Klaipėda) redakcinių kolegijų narys. Įvertinimai: 1992 m. – Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premija, 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 2007 m. įteikta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija, 2011 m. – Baltijos asamblėjos literatūros premija, 2014 m. – Juozo Keliuočio literatūrinė premija.

1976 m. Monrealio XXI olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.

37

GINTARO LAŠAI

◄ Ši knyga nėra koks nors sugalvotas daiktas. Tiesiog ilgai rašiau dienoraštį, aprašydamas viską, ką patyriau, mačiau.

Tai rašytojo duona, kasdienybė. Turi nuolat galvoti, ką išgyveni. O tai, ką matai ir suvoki, palieka atspaudą.

Eini gatve, matai žmones, bet kartu per tuos žmones matai miesto dvasią. O architektūros sąrangoje įžvelgi kažkokį veidą. Žmonės kiekviename mieste elgiasi taip, kaip nesielgtų kitur. Tai labai susipynę. Tik vienas dalykas aiškus – miestai ilgaamžiškesni už mus, mirtinguosius.

Man norisi reabilituoti tai, ką patyriau tose vietovėse. Mąstau, kad būtų nepaprastas uždavinys parašyti apie genius loci kaip apie miestą be žmogaus, t. y. apie patį miestą – kaip apie žmogų. Turbūt tai galėtų padaryti architektas.

Traukia patirti praeitį – Jūsų tekstuose netrūksta ir pesimistinių gaidų: „Įdomiau pasaulyje nebebus. Geriau taip pat nebebus. Sočiau? Nebebus.

Ir tai gerai, nes tokia Lemtis“. Ką manote esant aukso amžiumi ir kodėl nepasitikite ateitimi?

– Ateitis bloga jau vien tuo, kad joje nebus mūsų. Tai jos trūkumas. Kita vertus, ačiū Dievui, kad mūsų joje nebus. Įsivaizduoju, kokį siaubą patirtų Napoleonas, jei pamatytų, kuo virsta jo Europos sąjunga. Viso pasaulio šiukšlių dėžė. Civilizacijos vaisiai traukia barbariškas kultūras.

Taip pat nereikia galvoti, kad pasaulis pritaikytas visiems gyventi pagal Amerikos standartus. Tai yra laisvė mums pirmiausia turėjo reikšti valstybės laisvę, o paskui Vakarų standartą. Akivaizdu, kad to negalėjo būti, nes pirmiausia reikėjo sumokėti už laisvę. Ūkio griūtis buvo užprogramuota, ji buvo integruota į kitą pasaulį. Jei ne tik tau vienam, o ir šaliai reikia laisvės – tai reikia ir šiek tiek pakentėti, užmokėti už tą laisvę, ne iškart reikalauti Amerikos lygio. Mūsų bėgimas į Vakarus, Amerikos lygio link – toks pat barbariškas reikalavimas, kaip ir likusio barbariško pasaulio reikalavimas Vakarams. Mes buvome pavirtę barbarais, ir iki pastarųjų metų tai dar juntama. Na, kas galėjo pagalvoti, kad Klaipėda sumažės ketvirtadaliu, kad gatvės bus tuščios?..

38

Geriau nebus, patys resursai neleis gyventi pagal Amerikos standartus. Mes lyg ir patekome į tą traukinį, bet kokia kaina – depopuliacijos. O jei klausiate, koks aukso amžius, man labiausiai norėtųsi pagyventi prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. Žiūriu tokį serialą „Mr. Selfridge“, kuriame rodo, kaip Londone įsikūręs amerikietis, keturių vaikų tėvas, įkuria pirmąją universalinę parduotuvę Oksfordo gatvėje. Tai tas laikas, kai atsiranda pirmieji automobiliai, kai tikima pažanga, kad ji neša gerovę, nors čia pat tuoj prasidės ir karas. Jei žiūrėtume arčiau, į Prūsiją, po prūsų ir prancūzų karo iki Pirmojo pasaulinio karo ji tampa didžiausia civilizacija, bet iškart po to prasidėjo stiprus asimiliavimas, buvo uždarytos tautinės mokyklos ir jau matome, kad I.Simonaitytės Vilius Karalius nori kalbėti vokiškai, skaityti vokiškus romanus. Norėtųsi patirti Europos civilizaciją iki Pirmojo pasaulinio karo.

Trūksta vietos žmogui – Ir konkrečiau apie Lietuvą taip pat esate sakęs, kad, pavyzdžiui, gaila jos jaunuomenės, „ji žaidžia paskutinę Lietuvos likimo partiją“ ir jau tuoj praloš visą 4000 m. istoriją. Kodėl manote, kad jaunoji karta pralošinėja?

– Tautiškumas yra nepatogus dalykas – jį reikia ginti. Lengviausia – pakelti bures.

Pučia viso pasaulio vėjai, galima plaukti kur nori. O būti prisirišusiam... Kaip tam mažajam princui prie savo rožės – tam reikia turėti ištikimybės. Jaunoji karta tuo ir pralošia, kad baigia prarasti ištikimybę.

Tarsi, ką darysi, juk esi silpnas žmogus – atsivėrė begalinės galimybės, norisi viską išbandyti. Bet štai, sulaukęs kokių 35 metų supranti, kad visko neišbandysi, kad jau reikia galvoti ir apie tai, ką paliksi po savęs. Tai štai jaunoji karta čia ir pralošia.

– Žiūrint į skaudulius ir pripažįstant jų egzistavimą, jau lyg ir galima ieškoti būdų juos gydyti. Kaip manote, galima gydyti savo šalį? Galbūt kultūra, jos politika?

– Dabar didžiausias jaunimo darbas – nepalikti tėvynės ir po savęs palikti bent tris vaikus. Bet paprašius šito palaikys kanibalu... Nors tai ir yra didžiausias darbas. Kitu

atveju ir kultūros kūrimas yra beprasmis darbas, nes nebus vartotojo, nebus skaitytojo. Nereikia nė kartos, pakaks pusės. Čia slypi ekleziastiška išmintis: daug žinojimo gimdo liūdesį, o uždara erdvė, ištikimybė jai, namams gimdo optimizmą ir poreikį pratęsti save. Ne veltui seniau tėvas rūpindavosi sūnui palikti amatą. Tuomet

Kaip rašytojas esu optimistas, nes žinau, kad net jei išnyktų tauta, vis tiek liktų knygos, raštas. mano išnykimas nereiškia mano išnykimo.

O liberaliame pasaulyje po mano išnykimo baisu, kad iš tiesų nieko nebelieka.

Arba galima sakyti kitaip, ne ekleziastiška, bet ir resursų išmintis – Žemėje labai nedaug vietos. Žlugus Romos imperijai buvo sakoma, kad ji buvo tokia didelė, jog nebeliko vietos gyventi žmogui. Koks paradoksas – nebebuvo žmogiškos vietos – nors visur buvo galima eiti, ir visur jaustis piliečiu. Juk reikia tiek nedaug – sodo po langu, kelių mylimų žmonių.

Toks didelis Žemės rutulys, bet tiek nedaug vietos, kurios tau iš tiesų reikia. Čia yra kultūros uždavinys – kurti tokią vietą.

Arba galima pasakyti ir dar kitaip – ne vieta puošia žmogų, o žmogus vietą.

Iš knygnešių tautos – Mums kalbantis visai šalia ir šiemetės Vilniaus knygų mugės pradžia. Čia didžiausios šalies leidyklos stende bus ir trys jūsų knygos. Pastaruoju metu kalbinti literatai pastebi augančius lietuviškų knygų leidybos mastus, tankėjančias lietuvių autorių gretas – ką jūs manote apie tokį atgimimą ir kaip jis atrodo kalbų apie nykstančią kalbą ir šalį fone?

– Tuo džiaugiuosi. Tai yra grybiena, kuri turi suformuoti audinį miške. Reikalingi net ir beraščiai – knygas rašantys kaip projektus, moterų romanų autoriai. Na ir gerai. Svarbiausia, kad tai vyksta lietuvių kalba, net suprastėjusia, žurnalistine – tegul. Nes be šito nebus ir išskirtinių dalykų.

GINTARO LAŠAI

Šiuo požiūriu pesimizmo nereikia puoselėti. Vilniaus knygų mugė – didžiausia Baltijos šalyse. Tai liudija, kad esame iš knygnešių tautos. Kaip rašytojas esu optimistas, nes žinau, kad net jei išnyktų tauta, vis tiek liktų knygos, raštas.

– Kartkarčiais vis girdime prognozuojant, kad lietuvių kalba išnyks gal net po 100 metų. Vieną iš kalbos nykimo požymių – jos funkcionalumo nykimą lyg ir galima patirti labai akivaizdžiai, kai populiariojoje vartosenoje renkamasi angliškus įvairių technologinių procesų ar prietaisų pavadinimus. O knygų mugėje galima stebėti, kaip kaskart ūgteli lietuviškos literatūros leidybos mastai. Kaip manote, kokiu būdu susiję tokie prieštaringi dalykai?

– Čia paradoksai. Pasaulis yra margas kaip genys, ir ne mūsų nosiai apibendrinti. Kaip manote, kodėl Tilžėje įsikūrė „Litauische literarische gesellschaft“? Todėl, kad kuo greičiau surinktų lietuvių kalbos artefaktus, nes ta tauta, kaip žinoma, tuoj tuoj išnyks.

Tai buvo 1879 m. Jau tada lietuvių kalba turėjo išnykti... O ką mes matome?

– Prakalbus apie knygų mugę, maga pasmalsauti, kokia literatūra traukia jus patį?

– Nespėju skaityti. Dabar esu susitelkęs ties ta knyga apie Klaipėdą. Prieš akis stovi dar neskaitytas Stefanas Cveigas. Keli rusų rašytojai, Zacharas Prilepinas, parašęs apie Solovkų lagerį. Noriu perskaityti Umberto Eco „Fuko švytuoklę“... Žodžiu, šiuo metu esu labai prastas skaitytojas, vaduojuosi nuotrupomis.

– O kaip visas arealas naujų lietuvių autorių?

– Jis man beveik uždaras. Išskyrus poetus.

Labai patinka Rimvydas Stankevičius, Aivaras Vainius, nuo seno Aidas Marčėnas.

Jie man daug reiškia, yra labai gerai užšifravę kalbą. O koks grafomanas Jaroslavas Melnikas, dabar populiarus iki pasiutimo...

Nors matyti, kad net lietuvių kalbos gerai nevaldo.

Man patinka radikalus Audronės Urbonaitės rašymas, jos literatūra tokia agresyvi. Jurga Ivanauskaitė, nors ji ne mano skonio. Matote, šnekame apie išėjusį žmogų, bet kaip apie gyvą. Štai ką daro literatūra. Šimtas metų praeis, ir jei literatūra buvo likiminė – ji išliks.

Teatro pingpongas – Esate sakęs, kad šiuo metu jus labiausiai traukia teatras. Jūsų kūriniai statomi dar nuo 1996-ųjų, štai ir Klaipėdos dramos teatre dar šiemet laukia istorinė drama „Luizė I“. Sakykite, kuo jus patraukė teatras – tai juk visai kitas pasaulis, kita kalba? Kas jums pačiam jame svarbiausia?

– Tiesą sakant, jau noriu išsivaduoti nuo Klaipėdos knygos, baigti ją rašyti. Manęs laukia teatro pjesė apie tragišką Vilniaus katedros situaciją – ji taip gali ir numirti belaukdama. Tiesa, naujausiame „Baltijos“ almanacho numeryje buvo išspausdintas pirmasis jos veiksmas.

Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tokia gundanti ir paprasta forma – užrašei dialogus, ir tiek. Sėdime, kalbame – pingpongas. Iš tikrųjų taip, pingpongas, kamuoliukas negali nukristi, turi atšauti.

Lietuviškas dramatizmas pagrįstas monologu, ilgiausi monologai atėję iš lietuvių literatūros klasikos, nuo Antano Vienuolio laikų. Balys Sruoga pagyvino mūsų dramą, o Juozas Grušas užbaigė tą klasikinę lietuvių dramaturgijos formą.

Po jo nėra aukštesnių figūrų. Ką darau pats – tai žiūriu į jį iš apačios, noriu priartėti.

Man drama svarbi pirmiausia todėl, kad girdžiu tą kamuoliuko šaudymą – aš sakau ir man atsako. Iš esmės, jei lengva rašyti, tai reikia rašyti. Likimo ironija, pirmasis man rašyti liepė Gytis Padegimas. Paskaitė mano noveles „Šanchajaus istorijos“ ir pasakė, kad galiu rašyti dramą. Tuomet jis buvo Kauno dramos teatro vadovas. Parašiau „Paveikslą lange“, o jį pastatė Povilas Gaidys Klaipėdoje. Mano istorija prasidėjo 1996-aisiais nuo mažosios scenos štai šiame teatre.

Miegančių paukščių giesmės Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. Apsakymai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2014. 128 p.

Dainius VANAGAS

Žvilgteli atgal – istorijos gabalai: didžiuliai tarytum ledkalniai plaukioja po laiko vandenyną nieko vienas apie kitą nežinodami.

Susipažinkite, tai – vidurinysis išsilavinimas.

Pagrindiniai procesai, datos, asmenybės, įvykiai, kitaip tariant – bekvapis, beskonis, neapčiuopiamoje tamsoje ir tyloje skendintis žinių kratinys. Tačiau kaip ledkalnis gali tirpti, taip istorija – smulkėti. Smulkėti iki begalybės, iki tvankiausių kvapų, tirščiausių spalvų, karščiausių prisilietimų, jautriausių garsų, ryškiausių skonių. ► 39

GINTARO LAŠAI

◄ Ir taip palengva nuo klausimo, kas pasirašė Nepriklausomybės aktą, pereiname prie klausimo, ką pasirašiusieji tądien valgė pusryčiams? Ar apskritai turėjo tam laiko? Gal vienam po kito dedant parašus visi Signatarų namai griaudėjo nuo gurgiančių pilvų? Ar jie baiminosi vokiečių reakcijos, ar bijojo, kad į juos bus pasikėsinta? Ar pasirašę aktą pakėlė tostą?

Jei taip, tai kokio gėrimo? Juk buvo šventė – kuris iš signatarų geriausiai mokėjo pasakoti anekdotus? Kuris buvo nešvankiausias? Galų gale, kuris iš jų, kuris iš jų buvo toks suktas, jog abu akto originalus paslėpė taip, kad ligi šiol jų niekas nerado?

Kuris iš jų mirė pirmasis? Kiek iš likusių devyniolikos atvyko į jo laidotuves? Kurie neatvyko? Kodėl neatvyko? „Smulkink ir žinok“ – nėra tokio posakio. Užtat yra „skaldyk ir valdyk“. Abu su trūkumais, bet prašau pasakyti, kas jų neturi. Istorikas Tomas Vaiseta į lietuvių literatūros padangę įsiveržė su debiutine prozos knyga „Paukščių miegas“: devyni apsakymai – penki netikėti tikėtų istorijų rakursai („Elgetų susirinkimas“, „Birželio 15-oji“, „Matas“, „Dievo p.“, „Scherzo b-moll“) ir keturi nepavykę bandymai juos atrasti („Avietė“, „Šaukštas“, „Paukščių miegas“, „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“).

Istoriją autorius pasiryžęs susmulkinti iki gyvos mėsos, t. y. grąžinti jai pirminį pavidalą – žmonių gyvenimą. Pastaruoju metu tai – madingas reiškinys: skaitytojai išsiilgę mėsos, jie nori čiupinėti, tyrinėti, prisiliesti prie tariamai ar pagrįstai autentiškos medžiagos.

Kartais T.Vaiseta pasirenka ypač įdomius metus, mėnesius, dienas ir valandas, kuriose apgyvendina savo personažus.

Tokie apsakymai du – „Birželio 15-oji“ ir „Elgetų susirinkimas“. Pastarasis apskritai yra bene stipriausias knygos tekstas, parašytas dinamiška maniera, prisodrintas žaižaruojančių ir įtaigių gyvenimo vaizdų bei patirčių, be to – iš heterogeninio kolektyvinio subjekto perspektyvos. Tematika intriguojanti – štai epigrafas: „Vilniuje, žydų spaudos pranešimu, įvykęs elgetų susirinkimas.

Jie skundžiasi, kad karo atbėgėliai jiems daro didelę konkurenciją. Taip pat elgetų priimtoj rezoliucijoj reikalaujama viešai paskelbti, kur padėti Vilniuje dar prieš karą surinkti jiems skirti pinigai („DIENA“, 1939 12 17)“. Pakutena vaizduotę, 40

tiesa? Lygiai taip pat ir „Birželio 15-oji“: tiesa, čia personažų linija vedama šiek tiek silpniau, jų kalbėjimas panašesnis į filosofines pozas nei į natūralią būklę grėsmingo pavojaus akivaizdoje, tačiau viską atperka vienintelė replika apysakos pabaigoje. Kodėl 1940 m. birželio 15 d. daugybė žmonių nerimastingai sėdi kavinėse iki pat vėlumos? „Juozas Keliuotis yra atsiminęs, kad kai Lietuvą okupavo sovietai, kai kurie žmonės sėdėjo kavinėse ir nėjo namo, nes bijojo būti suimti (p.

27)“. Galima nesimėgauti pačiu tekstu, jo stilistika ir kalba – bet užtenka šios vienos nuorodos, kad užsimerktum ir labai gerai, labai ilgai pagalvotum, kokia velniava tą naktį užvirė visoje šalyje.

Dar vienas puikus tekstas – „Dievo p.“.

Jame istorinė situacija intriguoja mažiau

Istoriją autorius pasiryžęs susmulkinti iki gyvos mėsos, t. y. grąžinti jai pirminį pavidalą – žmonių gyvenimą.

– veiksmas plėtojamas karo pabėgėlių stovykloje, – tačiau žvilgsnį prikausto eižėjantis laikas ir pamato netekusi chronologinė įvykių seka. Karas nė vieno nepalieka nenužudęs. Ir čia, šioje stovykloje, blaškosi tik žmonių likučiai, mažiausi įmanomi jų gabalėliai, bandantys palaižyti medaus, jei jo dar kur nors likę. Kuo gyvenimo mažiau, tuo labiau jo norisi. Tekstas „Dievo p.“ išsiskiria išradinga struktūra ir dėstymo logika.

Apsakymai „Matas“ ir „Scherzo b-moll“ – palengva silpnėjantys kūriniai, nors antrasis, teisybės dėlei, įtaigiai atskleidžia įtarumo, paranojos, liguistumo atmosferą.

Tačiau šiems tekstams koją ima kišti vis dažniau šmėkščiojantis kalbos sausumas ir tiesmukumas, pasibaigiantis neišvengiamu nuoboduliu. Arba paukščių miegu – metafora, kuri, pasak autoriaus, „nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą, ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorinį tarpsnį – kaip būseną paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena pramerkta akimi turi sekti tykantį priešą“. Ir iš tiesų – šiuos tekstus nejučia imi skaityti miegodamas, tačiau pramerkęs vieną akį – o ką, jeigu sužibs

koks netikėtas aukso gabalėlis? Negalima pražiopsoti.

Na, o likę tekstai – „Avietė“, „Šaukštas“, „Paukščių miegas“ ir „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ – labiau primena šio prozos rinkinio balastą. T.Vaiseta jau ir šiaip yra linkęs į gana rizikingą ir spekuliatyvų psichologizmą, tačiau minėtuose apsakymuose šio polinkio apskritai nebesuvaldo. Ir taip pastanga susmulkinti istoriją tampa nevaisinga – mėsą pakeičia sąvokų pusfabrikačiai. Puslapiuose įsivyrauja lėkštas psichologinis determinizmas, ilgi ir kankinantys monologai, pertekliniai aprašymai, o visos juslės, visa gyvastis dingsta it nebuvus. Už visų sąvokų – vienatvė, kančia, baimė, nuovargis – nebelieka vienatvės, kančios, baimės, nuovargio.

Vien tik žodyniniai apibrėžimai. Įdomu, kad viename iš apsakymų sūnus, pasakodamas apie tėvą, suformuluoja panašią mintį: „Jausdavau kartėlį ne dėl jo žodžių, ne dėl jo pasakojamos istorijos, biografijos, nuojautos, o tik dėl niekaip neišsipildančio lūkesčio: nagi, tėve, nustok kalbėjęs apie skausmą, parodyk jį!“ (p. 124). Tiesa, šis veikėjas trokšta falsifikuotų, perspaustų, save afišuojančių emocijų ir apsakymo pabaigoje save taikliai diskredituoja: „Jis [tėvas – D.V.] visą tą laiką, kiekvieną kartą kartodamas savo pasakojimą, nutuokė, kad aš visiškai nesuprantu nei jo, nei jo pasakojamos istorijos“ (p. 125). Tačiau tai tėra pėdų mėtymas: kai kuriuose T.Vaisetos apsakymuose paprasčiausiai pritrūksta nesąvokinio žmogaus buvimo. Jis ir jo būtis nėra rodoma – ji sausai įkalbinama, ir todėl grožinės literatūros su kiekvienu sakiniu lieka vis mažiau.

Taigi akivaizdu, kad kalbinė apsakymų dalis nėra T.Vaisetos arkliukas. Nieko keista – pati tekstų stilistika, sakinių jungimo būdas, žodynas, be kelių išimčių, nuolat balansuoja ant publicistikos, eseistikos ribų. Tačiau pažymėtina, kad autorius neabejotinai turi kompozicijos dovaną – apsakymų struktūra yra kruopščiai apgalvota ir kūrybingai sukonstruota.

Su visais privalumais ir trūkumais „Paukščių miegas“ – neabejotinai vertas dėmesio debiutas. Neišleiskime šio autoriaus iš akių.

gintaro lašai

Miroslavas Lajukas (g. 1990) – jaunosios kartos ukrainiečių poetas, prozininkas, dramaturgas, eseistas. Vienas iš to nedaugelio, kuriuos vos pradėjęs skaityti suklūsti: šie tekstai kalba apie pačius svarbiausius dalykus dar negirdėtu, ypatingu, nuosavu balsu.

Miroslavas ne iš tų, kurie klusniai dainuoja chore. Jis dainuoja solo – ir tai puiku.

Vertėjas Miroslavas LAJUKAS

Mokyklos medžiai: kriaušė o štai ir metas – metas rašyti apie mano mokyklos medžius iš pradžių pro pirmos klasės langą aš pamatau kriaušę su niekada neprinokstančiais vaisiais jos tvirtos krūtys – aitrios ir standžios visi jų ragavo bet niekam taip ir neatiteko tas šaltas varinis standumas netoliese sūpuoklės vis aukštyn ir žemyn vis aukštyn ir aukštyn žemyn ir žemyn – kas žemiau, tas nori aukščiau kas danguje, o kas baloje mes sugebėjome sūpuokles atsitempti arčiau ir sverto metodu pasiekti šakas

ir lenta zulinosi kaip ebonito lazdelė ir du bendraklasiai plakėsi baloje susipažindami su nauju jausmu – neapykanta pilkas žiaurumo akmuo ir balti karbido akmenėliai kuriuos sumetus į vandenį – burbuliavo ir dvokė kalkėmis ir varlių ikrai šalia ir paukštis pametęs kiaušinį beskrisdamas ir aš tupiu ant šakos ir purtau varinę kriaušę – tegul byra visiems: fizinio lavinimo mokytojui kuris mane visada žemino nes aš buvau protingesnis už jo vaikus valytojai kuri manęs nekentė nes aš vienintelis elgiausi su ja normaliai o tai vertė aukštyn kojom visą jos pasaulio surėdymą girtam sargui jaunesnėms klasėms visi jie renka kriaušes nuo žemės o aš sau nė vienos nepasiimu ► 41

GINTARO LAŠAI

◄

Mokyklos medžiai: tuopos

kaip po gimtąja nuodėme dėl kurios visos tos kančios -

šaukštais kasdavom jaunas bulvytes kad nepažeistumėm kero paimdavom tik didesnes, o mažąsias palikdavom augti

neseniai buvau ten nuėjęs mokykla sveikutėlė o mūsų vaikystės duobė užslinko

bet mes kasėme po tuopa greta mokyklos kiekvieną pertrauką mes kasėme po tuopa greta mokyklos kad ji nuvirstų ir išgriautų viską velniop

ir tuopa – iki dangaus

mūsų bendraklasiai žaidė vestuves kur mes turėjome vaidinti tėvą ir svečią bet mes kasėme po tuopa jie jau žaidė gimdymo namus ir krikštynas kur mes turėjome vaidinti kunigą ir akušerį bet mes kasėme po tuopa

Ei, dagy!

nes jos nemėgom jos šlykščių kaip sutraiškytas grambuolys pumpurų jos pūkų lendančių į šnerves jos aukščio

eFoto nuotr.

bet mes kasėme po tuopa

dagy, imk mano vardą aš noriu tapti tavim aš noriu liesti lapių ir stirnų kojas jų neišgąsdindamas pasakot paukščiams manųjų šaknų sapnus slėpti užantyje žilą gyvatę ir penėti jos vaikelius aš noriu žinoti kur ganosi požemio vabalų kaimenės

42

gintaro lašai

kur pradingsta drugiai raudonais pilvais ir pilkais sparneliais kaip plaka skėrio širdis ir kaip fleita perveria kiaunę aš noriu maitinti iš rankos lokius ir varnus aš noriu tapti savim dagy

Tu dagio oda man tinka po dagio oda nieko nėra anei plaučių ir bronchų anei kepenų anei inkstų nė vieno o labiausiai nėra širdies aš pavydžiu tau, dagy pavydėjau tau jau anuomet kai rūkydavau išdžiūvusią tavo odą su vaikiščiais pasislėpęs nuo tėvo akių aukštose piktžolėse pavydžiu kai raunu tavo galvas tiesiog praeidamas kai žudau tave pavydžiu pavydėjau tau visada ir dabar pavydžiu ir pažadu, kad ir toliau pavydėsiu tu, žalia įžūli oda abejingumo vienuoli tu!

Žaidimas berniukas žirniukas žaidė darže ridikas – stalinas brokolis – berija agurkas – hitleris salota – gebelsas morka – jezabelė ridikas sušaudo chvylevojų ir kliujevą brokolis prievartauja kukurūzą agurkas manipuliuoja bitėmis ir nekenčia visų burokų salota pakaria rabiną morka perrėžia varnoms pilvus

iš tiesų sakau jums: ridikas stalinas brokolis berija agurkas hitleris salota gebelsas morka jezabelė dagys – šėtonas

Šunų kapinės

šunų kapinėse ilsisi ir katės ir paukštukai ir voveraitės ir net puošniosios kiaunės kurios nesutaria su voveraitėmis

tik ne kurmiai ir ne žiurkės kurios yra piktos mes matėme kurmius šlapią pavasarį tarp sniego liekanų ir sausų dagių tokius nemalonius išvarvėjusiomis akimis bet jie neturėjo teisės būti palaidoti mes matėme žiurkes

...kai numiršta naminiai gyvūnai tėvai bando įtikinti kad mirties nėra jie sako kad iš tikrųjų nieko nebuvo kad vaikai patys susigalvojo savo gyvūnus...

vardan tėvo ir sūnaus mes rausėme duobeles mažu kastuvėliu įspausdavom kryžių o paskui ant krūvos samanų padėdavom mirusį kėkštą ir puošdavom jį geltonomis rožėmis iš mūsų geros kaimynės orisios rožyno o taip pat baltomis hortenzijomis iš pamaldžios ir piktos kaimynės liudmilos ivanovnos klombos vardan tėvo ir sūnaus mes pradžioje gniaužėme savyje verksmą bėrėme žemę o paskui nuoširdžiai verkėme ir bedėme į žemę gluosnio vytelę prie kurios pririšdavome dar vieną o paskui atbėgdavo kaimynė liudmila ivanovna ir išvaikydavo visą tą kaip ji mėgo sakyti satanizmą išvartydavo gluosnio kryžius

vardan tėvo ir sūnaus amen vardan tėvo ir sūnaus amen vardan tėvo ir sūnaus bet ne šventosios dvasios amen Iš ukrainiečių k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS

43

gintaro lašai

Vieno vertimo isto

Interviu su savimi arba su savo beveik 26 metų laikot Jeronimas BRAZAITIS

Skiriama: visoms trims dukroms – Rūtai, Henrietai, Anai, pirmajai anūkėlei Laurai Amelijai; lietuviško „Uliso“ 10-osioms metinėms (2015 02 20); 50-osioms mano Jameso Joyce’o kūrybos tyrinėjimo metinėms Skamba atminties vingiuose klausimai1: 1. Ar išversi?

Ats. Taip. Jeigu aš sugebėjau du kartus Joyce’ą nupiešti (vieną kartą pasižiūrėdamas į tikro dailininko piešinį Šokantis Joyce’as, kitą – iš nuotraukos Joyce’as Ciuriche 1938 m.), tai TIKRAI išversiu!

2. Jeigu niekas neišleis?

Ats. Tada – BUS ranka rašytas! Parašysiu ant to, ką turėsiu: popieriaus visokio, baltos medžiagos, jeigu jų pritrūks – imsiuosi odų: kiaulių, veršiukų, gal ir kokio jaučio. Joyce’o tekstas visur tinka. Aš laikysiu normaliu dalyku (kadangi bus siekiama literatūros progreso) skaityti jį ir ant degtukų dėžučių etikečių – gal kelių šimtų tūkstančių... Toks RAŠYTOJAS reikalingas visur, visada ir visiems!

3. Ar tavo vertimas geras?

Ats. Labai geras. Žinoma, jeigu būčiau literatūros profesorius ir mokyčiau kitus, pasakyčiau, kad Joyce’o vertimą – perteikimą lietuviškai (kaip ir vertimus į kitas kalbas) galima tobulinti sulig kiekvienu leidimu.

Tačiau dabar, kai darbas tik pradėtas, kitaip kalbėti negaliu, žinodamas, kad autorių verčiu iš jausmo ir supratimo, kad jis labai reikalingas visiems aplink mane – visai LIETUVAI! – sakau: „Juo džiaugsimės, nes ULISĄ pripažins geriausia XX a. knyga, o lietuviams nereikės tylėti nuleidus galvas, kai kas nors atvykęs iš kitos šalies paklaus, ar turime lietuvišką ULISĄ. Taip, tikiu, kad vertimas bus labai geras, po kelerių metų Joyce’ą įtrauks į vidurinių mokyklų programas...“ 1 Arabiškais skaitmenimis pažymėti pašnekovų, visur ir visada klausinėjusių apie Joyce’ą, romėniškais – mano paties (sau).

44

* Tie klausimai – patys pirmieji, užduoti 1989–1990 m. Taip tada ir atsakiau, su paaiškinimais, išplėtimais, gal kai kur su humoru ar per kraštus besiliejančiu patosu, tačiau – NUOŠIRDŽIAI TIKĖDAMAS, kad galėsime turėti XX a. intelekto rekordininką, PERTEIKTĄ (nes žodis išverstą neapima visos šio darbo esmės) lietuviškai.

Taigi – toliau: 4. Kokia buvo tavo pirmoji Joyce’o publikacija?

Ats. JAMESO JOYCE’O poema proza Giacomo Joyce – Džiakomo Džoisas su lygiagrečiai išspausdintu originalo tekstu (anglų kalba: ja Joyce’as, būdamas grynas airis, rašė todėl, kad VISI jo kūriniai būtų kuo greičiau išversti į kitas pasaulio kalbas ir skaitytojai sužinotų airių tautos problemas – ypač siekį išsilaisvinti iš Didžiosios Britanijos „globos“) bei plačiais komentarais.

ISTORIJA: su almanacho EUROPA 1988 m.

Nr.1 sudarytoju Romualdu Ozolu (jis tada dirbo Minties leidykloje) pabendravome tik du ar tris kartus, rekordiškai sugaišdami pokalbiams po 30–40 sekundžių (tuo metu Ozolas, kaip vienas iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatorių, rūpinosi badaujančiais Katedros aikštėje Vilniuje). Kūrinį pasiūliau dėl to, kad Lietuvai reikėjo NAUJO ŽODŽIO ir LITERATŪROS, nes, atrodo, tik vienas iš menų – muzika viešai dirbo BENDRAM REIKALUI, ypač Algirdas Kaušpėdas ir jo Antis.

Ozolas pasakė: „Gerai – Joyce’o reikės“.

Tada pažadėjau: „Aš per savaitę dar kartą viską patikrinsiu ir atvešiu“. (Ten buvo nemažai šaltinių, paminėtų komentaruose, be to, kelios tokios frazės ar žodžiai, kurie vertime gali skambėti 3–4 būdais). Ozolas tarė: „Jis – geras, turi būti čia, pataisysit atvažiavęs, dar skaitys korektorė. Perku!“.

Almanachą platinau M.Žilinsko galerijoje.

Pasakojau žmonėms apie rašytoją, jo Tėvynės meilę, gyvenimo detales ir posūkius, charakterio ypatumus, kitus jo kūrininius, ypač apie ULISĄ. Ten įvyko toks nepamirštamas pokalbis. Viena mergina (ji buvo

rudakė, iš Prienų) pasakė: „Žinau, tėvelis mums skaitydavo Joyce’ą...“. Džiugu, viskas pavyks, pagalvojau.

Nieko neklausinėdamas supratau, kad ji jau buvo girdėjusi (vėliau daug jo kūrinių ištraukų esu perskaitęs savo dukroms) lietuviško ULISO skambesį: 1968 m. pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius išspausdino Pergalė (dabar – METAI); vertė Tomas Venclova.

(ULISĄ nusprendžiau versti 1986 m. Gal todėl, kad nuo minėtos publikacijos jau buvo praėję 18 metų – šis skaičius buvo susijęs su 18 KNYGOS skyrių; be to, buvo neįmanoma pakęsti tokios padėties, kiauksėti, kad ir tas blogai, ir tas, neturėjau įpročio – geriau pačiam padaryti arba okupacinę valdžią traukti per dantį, sugalvojus ne kartą pasakytą bajerį, kad gyvenimas neišvengiamai gerėja).

5. Ar taip ir išlaikyta, kad 18-os skyrių veiksmas trunka 18 valandų?

Ats. Neteisingas tvirtinimas, formalus chrestomatinis ULISO veiksmo trukmės nusakymas – gal „greitų“ dėstytojų (girdėjau, bet ne asmeniškai, kad vienas iš jų yra sakęs, jog Joyce’ui (visam!) užtenka 8 akademinių valandų, kiek jų ir skirta – tegul atsiliepia tasai atmestinumo meistras), tikrai neperskaičiusių visos KNYGOS. (Pats rašytojas ULISO niekad nevadino romanu, kadangi kūrinys, panaudojus sąmonės srauto metodą, peraugo to žanro rėmus.)

6. Ar tik sąmonės srauto?

Ats. Ne. Dar – epinio realizmo ir momentinių nuotraukų derinio. Buvo fiksuojamos mintys, kurios skriejo veikėjų pasąmonėje, užrašytos frazės, kokias pats sau liepė pasakyti personažas – kokios nuskambėjo garsiai – kokias išgirdo jo pašnekovas, tačiau viskas vyko realioje aplinkoje – Dublino mieste: gatvės, parduotuvės, tavernos, restoranai, mokymo įstaigos, koncertų salės, poilsio vietos ir t. t. aprašyti taip tiksliai, kad tariant Joyce’o žodžiais: „Jeigu miestas vieną dieną staiga išnyktų nuo žemės paviršiaus, jį galima būtų atstatyti pagal mano knygą“.

(Kai kurie kritikai, panorę priskirti Joyce’ą prie siurrealistų, nutraukė savo bandymus,

gintaro lašai

orija (1)

tarpio atmintimi

suvokę iš anksto sudarytą KNYGOS planą, tvarką ir tikslą, – šiuos dalykus rašytojui įskiepijo jį mokę jėzuitai).

7. Bet veiksmo laikas?

Ats. Taip, svarbus dalykas, mes padarėme tokį papuošiamąjį nukrypimą...

ULISO veiksmo pradžia – 1904 m. birželio 16 d. 8 val. ryto, o pabaiga – jau nemažai po vidurnakčio, paryčiui. DONAS GIFFORDAS su ROBERTU J.SEIDMANU pateikia faktą, kad „saulė 1904 m. birželio 17 d. Dubline tekėjo 3:33“; baigiantis paskutiniam skyriui Penelopė, W.Y.TINDALLIS, vienintelis iš pirmųjų 25-ių ULISĄ komentuojančių knygų autorių, pakomentavęs frazę „a quarter after“ – „ketvirtis po“ (liet.

ULISAS, 2-oji knyga, p. 389, 5 eil.), grąžina mums realybės jausmą, kaip skamba mano 73-iajame komentare šioje knygoje, konstatuodamas, jog „dabar yra 3:15“, – veiksmas jau tęsiasi 19 val. ir 15 min.; paskutinio Penelopės ketvirčio pradžioje viena iš trijų pagrindinių ULISO veikėjų – Leopoldo Bliumo žmona Merion (Moli), 7-oje savo ištisinio 48 puslapių (p. 344–391) žodžių srauto, kurio nevaržo jokie skyrybos ženklai (Joyce’as atsisakė jų, kad tiksliausiai perteiktų moters, KNYGOS pabaigoje išaugusios iki simbolio, mintis; yra tik keli, patekę į tekstą gal stropios mašininkės, o gal uolaus raidžių rinkėjo dėka), bangoje suvokia, jog „...tai Jurgio bažnyčios varpai 3 ketvirčiai valanda palauk 2 valandos...“ – p. 380, 11–12 eil.

Pradėjau rašyti specialų straipsnį. Žinodamas tuos du fiksuotus laikus ir eilučių skaičių tarp jų, radau, per kiek laiko pralekia viena eilutė. Padaręs prielaidą, kad visose tolesnėse skyriaus atkarpose Moli minčių srauto vidutinis greitis išlieka nepakitęs (tai „parodė“ teksto vaizdas), suskaičiavau eilutes originale nuo „3:15“ vietos iki pabaigos, o jų skaičių padauginęs iš vienos eilutės laiko trukmės, gavau 16.47, taigi, kad „dabar“ 1904 metų birželio mėn. 17 diena, 3:31.47.

Tuo momentu padėtas taškas, žymintis Penelopės pabaigą.

Jamesas Joyce’as (1882–1941) – vienas įtakingiausių XX a. airių rašytojų ir poetų.

Bet ULISO veiksmo trukmė – ne 19 val. 31 min. 4,7 s.

Todėl, kad KNYGA (kaip MENO kūrinys, o ne daiktas) čia nesibaigia: dar ilgiau – pastebėta pirmiausia – ji tęsiasi priešpaskutiniame skyriuje Itakė. Jame Joyce’as taip pat pateikė du fiksuotus laikus (3:30 – tiek išmuša laikrodis – ir jau minėtą 3:33 – išlydėjęs Stiveną, Bliumas stebi „naujo saulės disko pasirodymą“). Tačiau skaičiuojant Penelopės metodu, rastume, kad pagrindinis herojus „įlipęs pateko lovon“ (p. 336.33) tik 5:16, ir ULISAS baigtųsi apie 5:43.30. Nerealu.

Nesant papildomų duomenų, galima parašyti gražų literatūrinį atsakymą, kad ULISAS – KNYGA BE PABAIGOS (plg. INTERVIU pabaigoje užrašytą sakinį JOYCE’AS NIEKADA NESIBAIGIA), o trumpai tarti, kad jo veiksmas trunka beveik 20 valandų (turėtų baigtis dar prieš 4:00). Svarbu, kad akademinė dogma („18-os skyrių veiksmas trunka 18 valandų“) TAPO PANEIGTA.

Taip baigėsi pirmasis svarstymas...

Bet visiškai nenusiraminau.

Po aštuonerių metų tariau sau: „Tiek metų2 tyrinėji Joyce’o KŪRYBĄ ir GYVENIMĄ – gali – vadovautis rašytojo herojų galvosena; – žiūrėti iš Joyce’o stebėjimo taškų; – pasinaudoti jo simboliniais skaičiais.

Pradėjęs to specialaus straipsnio „Tikslus ULISO veiksmo laikas“ II dalį, apdovanojau jį žanriniu prievardžiu TOKS BEVEIK APSAKYMAS, ir pavyko „susekti“, kad KNYGOS veiksmas baigiasi 1904 m. birželio 17 d.

4:47:45 ryto.

Taigi jis tęsiasi 20:47:45 – beveik 21 valandą!

Galiu pats savęs paklausti: I. Ar vertėjo skaičiuoti?

Ats. Taip! Kadangi ULISE svarbios visos detalės, pavyzdžiui, pagrindinio herojaus dienos išlaidos ir pajamos. ► 2

Nuo 1965-ųjų, taigi – tuoj / jau 50!

45

gintaro lašai

◄ Jų apskaičiavimą žiūr. ANTROSIOS KNYGOS 315 psl., o jas patikslina mano kom. 44. Mūsų pavyzdingas šeimos tėvas neįrašė, kiek jis išleido viešnamyje, tik jo pateisinimui galima pasakyti, jog ten jis užsuko ne savo noru, o saugodamas (sekdamas) savo draugo sūnų, jauną 22 metų Stiveną Dedalą, mokytojaujantį poetą, kuris yra jaunas Joyce’as; atitinkamai, Leopoldas Bliumas (38) yra „vidutinio amžiaus“ Joyce’as. „Vidutinio amžiaus šeimos tėvas“, taip tituluojamas DECLANO KIBERDO, nes 16-ajame skyriuje Eumajas, kalbėdamas su Stivenu apie tokią moterį, kuri „brangiai perka ir pigiai parduoda“, Bliumas patikino pašnekovą, kad jis, „kaip paterfamilias, gali autoritetingai pareikšti...“.

Taip pat žirgų lenktynių aprašyme rasime komentarą, patikslinantį arklio lytį. Arba – nuolatinės klaidos Bliumo matematikoje bei ritminis Mercadantės ir Meyerbeero kūrinių painiojimas...

Skaičiavau ir todėl, kad nė vienoje iš tyrinėtų-skaitytų 25 knygų apie Joyce’o ULISĄ, nė vienuose komentaruose tokio Penelopės laiko užfiksavimo neradau. Gal tikrai „ne kiekvienas aklas mato“, kaip sakydavo mano močiutė, mano Mamos mama, gal ir yra kas nors pateikęs, nebūtinai literatūros tyrinėtojas; paaiškės tada, kai tą žinutę nusiųsiu į James Joyce Quarterly – ten nuolat pasireiškia įdomių ir pikantiškų dalykų pateikėjai. Nieko nebus keisto, jeigu šį kartą aš...

8. Tada gal reikėtų žinoti ir pirmąją kurio nors ULISO skyriaus publikaciją, ir periodinius leidinius, skelbusius šį KŪRINĮ, ir jų rekordininkus?

Ats. Džiaugsmingas momentas. Pirmas – 11-asis skyrius Sirenos (rankraštinis pavadinimas, KNYGOJE Joyce’as skyrių pavadinimų, kurie rodė Homero paraleles, atsisakė; tačiau jie liko kritiniuose straipsniuose, tyrinėtojų knygose, komentaruose). Jis buvo išspausdintas kultūros žurnale KRANTAI 1989 m. rugpjūčio–rugsėjo numeryje. Tuometis KRANTŲ redaktorius, a. a. Vaidotas Daunys, grįždamas į Vilnių net užvažiavo pas mane į namus pasakyti, kad spausdins (ar dabar taip būna? Vienas rašantysis sako – net žinios neatsiunčia; turiu omeny kultūros leidinius; jei teisybė, laikas jiems pradėti), nes gavo palankų atsiliepimą iš Tomo Venclovos, ir paklausė: „Jarai, ar gerai bus, jei spausdinsime puslapyje tris skiltis? Ir petitu?“ Aš pasakiau: „Spausdinkite nors ir blusitu.

Svarbu – pradėti!“ (Žinoma, priminiau ir tą savo bajerį apie ULISO spausdinimą ant deg46

J.Joyce’as 1915 m.

tukų dėžučių etikečių.) Pernai tas DARBAS jau šventė savo 25-metį... Įžanginiame straipsnyje parašiau, kad Joyce’as pateikė VISAPUSIŠKIAUSIĄ, PLAČIAUSIĄ ir GILIAUSIĄ GYVENIMO interpretaciją, o baigiamajame žodyje (paskyręs nemažai vietos jausminiams dalykams, pavyzdžiui, mechanizmo, kuris padeda misteriui Bliumui įsitikinti, kuri yra jo VIENINTELĖ, veikimui aprašyti), kad rašytojas suteikė savo KŪRINIUI visas tris tikro meno sudėtines dalis – HARMONIJĄ, GROŽĮ ir PILNATVĘ. Skyrių redagavo A.Daugnorienė.

Ypatingą dėmesį ULISUI skyrė ŽALTVYKSLĖ (vyr. red. Juozas Krivas, redaktorė Agnė Iešmantaitė), per ketverius metus (1990–1993) išspausdinusi tris šios totalinės KNYGOS skyrius. Pirmasis žurnalo numeris buvo ruošiamas pirmajam Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimui. Kai atnešiau 2-ąjį skyrių Nestoras, Juozas net pakeitė numerio turinį – kad tik tilptų Joyce’as!

Tai padarė dėl to, kad skyriuje kalbama apie airių tautos kovą dėl NEPRIKLAUSOMYBĖS, o baigiamajame žodyje „AIRIJA ir LIETUVA“ akcentavau, kad mus turi įkvėpti Airijos pavyzdys – beveik 800 metų kova!

Nuolat, metodiškai ir profesionaliai diegė ULISĄ į Lietuvos kultūrą METAI. Ne kartą užėjęs į a. a. Ramūno Klimo kabinetą mačiau: guli mano vertimas, prieš jį – originalas, o iš kairiojo šono juos „saugo“ ULISO vertimas į kitą kalbą. Taip 1996–2002 m. buvo paruošti spausdinti trys KNYGOS skyriai.

Po vieną ULISO skyrių išspausdino ATODANGOS (sudarytojas A.Valionis, redaktorė A.Galdikienė), KULTŪROS BARAI (vyr. red. a. a. B.Savukynas, red. A.Samalavičius), LITERATŪRA IR MENAS (vyr. red.

K.Platelis, red. a. a. J.Strielkūnas), VARPAI (vyr. red. L.Peleckis-Kaktavičius), ŠIAURĖS ATĖNAI (vyr. red. L.Paulauskas).

Tačiau ULISO spausdinimo periodikoje rekordininkas – religijos, filosofijos ir meno žurnalas LOGOS (vyr. red. Dalia Marija Stančienė, vyr. red. pav. Gintaras Vyšniauskas).

Nuo 1997 iki 2003 m. jame buvo paskelbta 12 skyrių – visa PIRMOJI KNYGA! Pasakysiu trumpai, nes galiu ir nusirašyti: žaviuosi Jumis visais, dėkoju ypač supratusioms Joyce’ą, kartu ir mane, lietuvį, stilistei Marijai Staskevičienei ir korektorei Irenai Čupalienei. „Periodinių leidinių epochoje“ (1989– 2003) Lietuvos skaitytojai gavo 13 pirmųjų ULISO skyrių, išspausdintų devyniuose periodiniuose leidiniuose...

9. Klausyk, Jarai, aš skaitau lygiagrečiai abu variantus: tą žurnalinį (grynai tavo) ir KNYGĄ, redaguotą. Man tavo geresnis: būtų vos ne antra knyga komentarų, natūralesnė šnekamoji kalba, stipriau jaučiu ritmą. Ar aš teisus?

Ats. Kad stipriau juntamas ritmas – ne persistengimas, tačiau toji meninė puošmena, kurios padedamas ULISAS pulsuoja (tikrai GYVENA!), pakankamai gerai girdėti ir KNYGOJE, nors kai kurios frazės truputį pakeistos. Reikia suprasti, kad aš ULISĄ verčiau labiau iš JAUSMO – prieš tai apie

GINTARO LAŠAI

16 metų dirbau „pagal diplomą“ – inžinieriumi-elektriku. Specialaus universitetinio pasiruošimo neturėjau, nors anglų kalbos diplomas dar ne viskas: kai pradėjau, nuo ULISO pasirodymo buvo praėję 64 metai, o turint omenyje, kad nuo 1918 m. jį spausdino literatūrinis žurnalas – net 68, kai 2002aisiais baigiau, sukako net 84 tušti „anglistų“ metai – niekas iš jų kito lietuviško vertimo varianto nebuvo pateikęs.

Leidžiant lietuviškai šią žymiausią XX a.

KNYGĄ (nors World Librarian Board 2001 m. pradžios sprendime ULISAS vadinamas novel – romanu), redaktorius Saulius Repečka tikrai buvo reikalingas. Jaunas žmogus, dar nesusirgęs – ir tikiu, kad niekad nesusirgs!

– ta profesine taisyklinginimo (gerbiami literatūros specialistai, atleiskite ir nesirūpinkite: čia mano žodis) liga; jis buvo EUROPOS KOMISIJOS specialiai komandiruotas į Oksfordo universitetą studijuoti Joyce’o archyvą (55 tomai) ir, žinoma, kitų knygų. Jeigu šiame straipsnyje išbluktų kelios frazės, knygų autorių pavardės ar kiti duomenys, Saulius tas vietas tikrai restauruotų (angl. restore – atstatyti, restauruoti). Darbas su juo buvo malonus, ir – svarbiausia – dirbome jausdami (žinoma, tokio dalyko net neklausėme vienas kito) šio intelektinio uždavinio SVARBĄ visai Lietuvos KULTŪRAI. (Anksčiau tai akcentavau keliose TV laidose.)

Dar minėjai „vos ne antrą knygą“. Pačią pirmą studiją apie ULISĄ parašė STIUARTAS GILBERTAS, ji pasirodė 1930 m. Ta studija vertinga dėl to, kad gimė konsultuojantis su pačiu Joyce’u. 1952 m. buvo išleista A Reader’s Guide to James Joyce, autorius – WILLIAMAS YORKAS TINDALLIS. Įspūdingą komentarų (vien tik jų!) knygą „Ulysses Annotated“ parašė DONAS GIFFORDAS su R.J.SEIDMANU (toliau – GIFFORDAS), ji buvo išleista 1974 m. Leidimą tuoj pat pakartojo, dar jį papildė 1989 m.

Tai tikrai didesnės apimties knyga net už patį ULISĄ, kuris išspausdintas lietuviams įprastu didoku šriftu užima 933 puslapius. Tų komentarų, išspausdintų šiek tiek mažesniu šriftu, tačiau dviem skiltimis, apimtis – 676 puslapiai. Kiekvieno skyriaus komentarų pradžioje skaitytojui – tyrinėtojui pateiktas Dublino planelis, o šalia – padidintas planas to rajono, kuriame vyksta aprašomi įvykiai.

Labai patogaus Students’ Annotated Ulysses (1992, 933 psl.; du įžanginiai straipsniai, o komentarų, perskaičiavus iš petito, maždaug 500 psl.) leidimo redaktorius yra literatūros tyrinėtojas, Dublino universiteto

anglų kalbos (air. beurla) katedros vedėjas DECLANAS KIBERDAS. Jis gimė 1951 m.

Dubline, toje pačioje gatvėje (Eccles Street), kurioje kartu su savo žmona Merion (Moli) ir dukra Milicenta (Mili) „gyvena“ (mano spėjimas „pakeliui“: gal todėl, kad Joyce’ui labai patiko paskelbta 1525 m. Giambattistos Vico pasaulio istorijos vystymosi teorija (4 epochos), o Ehlzo miesto bažnyčia pirmą kartą paminėta metraščiuose 1111 metais; paskutinio rašytojo KŪRINIO, romano Finnegans Wake (1939), herojė Anna Livia Plurabelle – Ana Livija Daugiagrožė – turi 111 vaikų – knygoje užrašyti visų jų vardai!) pagrindinis KNYGOS herojus, misteris Leopoldas Bliumas; iki 2009 m. išleido septynias savo knygas ir buvo keturių redaktorius, be to, už pasiūlytus jo komentarų pagerinimus atsiuntė man vieną iš jų – geras privalumų derinys, ar ne?

Antrąją knygą iš jo – „ULYSSES AND US“ – gavau 2012 m., kai parašiau, kad buvo paminėtos JOYCE’O ir ULISO METINĖS (žr. 1 DEDIKACIJĄ), pasveikinau su minėtos (kol kas paskutinės) knygos išleidimu (2009) ir prisipažinau, jog „dar nemačiau jos gyvos...“ Tą PAMINĖJIMĄ padėjo įvykdyti STIPRIAUSIAS UŽSISPYRIMAS – buvo „patikrinti“ net šeši (!) leidiniai: I kėlinį, literatūrinių leidinių, pralaimėjau 0:3 ir tada, likus tik trims savaitėms iki vasario 2 d., pakviečiau į varžybas du dienraščius ir vieną žurnalą... Ir – STEBUKLAS! Išspausdino du: Kauno diena ir KULTŪROS BARAI! Nugalėtoju tapo KULTŪROS BARAI, ne tik pareigingai aprašę Rašytojo MENO įdomybes, bet ir gynę mane, t. y. sėkmingais klausimais bematant išdžiovinę „paklodiško“ įniršio srautą, prasiveržusį tada, kai mažesnysis „per anksti“ paskelbė...

Lygis aiškus... net nėra tikslo rašyti aiškiau.

(Bliumo žmonos mergautinė pavardė Twydi parinkta „medžiaginė“ dėl to, kad primintų Penelopės tinklą HOMERO Odisėjoje). Žinoma, buvo leidžiamos ir kitos Joyce’o KŪRYBĄ nagrinėjančios knygos. Be čia minėtų keturių, aš skaičiau dar 21-ą ir kiekvienoje radau naudingų dalykų.

(Literatūros sąrašas lietuviškame ULISE pateiktas PIRMOSIOS ir ANTROSIOS KNYGŲ gale, prieš KOMENTARUS).

10. Žinai, viena moteris nusipirko ULISĄ šiemet (ANTRĄJĄ KNYGĄ, bet ji to nepastebėjo), perskaitė, žinoma, kažkada pamačiusi, kad ji prasideda 13-uoju skyriumi Nausikaja, tačiau tai moteriai ULISAS, pradėtas skaityti iš vidurio, labai patiko.

Ats. ULISĄ, šią neįkainojamą intelektinę DOVANĄ, galima skaityti, pasirenkant „pradžios“ vietą, pavyzdžiui, pagal tai, koks skyriaus „menas“. Toje periodinių leidinių epochoje (1989–2003) verčiau KNYGĄ ne iš eilės, o atskirais skyriais, kad būtų tuo laiku aktualūs (kaip jau minėtas Nestoras), arba meniškai įdomiausi: 11-asis Sirenos buvo pirmas dėl to, kad mane žavėjo, kaip autorius literatūriniu būdu atkuria įvairias muzikines formas, 8-asis Lestrigonai pasirodė netrukus todėl, kad pastebėjau jį esant tipiškiausią, 5-asis Lotoso valgytojai (arba Lotofagai) – kad „tipiškumo“ (turiu omenyje sąmonės srautą – stream of consciousness) jame taip pat labai daug. Vėliau vertimų eilę reguliavo kiti kriterijai: 7-ajame skyriuje Eolas, kuris iš pradžių manęs netraukė (ai, ta žurnalistika), nes veiksmas vyksta dviejų periodinių leidinių redakcijoje, Joyce’as padovanojo mums net 120 retorikos formų (su pakartotomis – 144!), 10-asis Klajojančios uolos išsiskyrė ta ypatybe, kad 19-oje epizodų aprašyti maždaug vienos valandos įvykiai („Kodėl čia 19-a epizodų, jei knygoje 18-a skyrių?“ – iškėlė klausimą kai kurie tyrinėtojai; „19-asis – naujo kūrinio apmatai?“ – spėjau aš) vyksta vienu metu – jaučiau ypatingą, pritaikytą tam tikslui Joyce’o metodo žavesį, gaudydamas bet kuriame epizode prikaišiotus, lyg ir „ne prie ko“ (iš pradžių – mįslės!) sakinius iš praėjusių ar net būsimų epizodų: taip iliustruojant įvykių vienalaikiškumą (sinchroniškumą).

(Kad skaitytojas gautų vis naujas ULISO ištraukas, tik pačioje darbo prie PIRMOSIOS KNYGOS pabaigoje pateikiau pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį skyrius, „tuos TOMO“, kaip sakydavo a. a. B.Savukynas).

Be abejo, man kilo dar klausimų: II. Ar tikrai visi KNYGOS įvykiai „tilpo“ toje konkrečioje 1904 m. birželio 16-ojoje?

Ats. Išsiaiškinau tik kelis fiction – išgalvojimo, fikcijos – dalykus: a) daugiausia neigiamai „sveikinama“ vicekaraliaus kavalkada, pavaizduota 10-ojo skyriaus 19-e epizode, tą dieną nevažiavo, bet ji Joyce’ui buvo reikalinga tam, kad į skyrių būtų įvesta valstybinė valdžia – kaip atsvara bažnytinei, nes 1-ajame epizode aprašoma Tėvo Konmi kelionė per miestą; b) Patriko Dignemo laidotuvės buvo sumodeliuotos pagal kitas, įvykusias truputį anksčiau – 1904 m. birželio 10 d.; c) ne visi tie straipsniai, kuriuos veikėjai, besiilsintys Vežiko Pastogėje, skaitė rožiniame sportiniame Evening Telegraph leidinyje, iš tikrųjų buvo jame išspausdinti; ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ d) dainelės Mano panelė – Jorkšyro mergaitė sukūrimo metai – 1908 (tikslina DAVIDAS PIERCE’AS), taigi 1904 m. birželio 16 d.

Pasiutėlis Boilenas, jeigu ir „atžingsniavo (...) pagal priedainio „Mano panelė – Jorkšyro mergaitė“ ritmą“, tai tik autoriaus vaizduotės dėka. O ta proga – III. Kiek tų dainų ULISE, juk manęs jau klausė?

Ats. Dainų ar operų bei operečių arijų ištraukų – 308. Tai tikslūs GIFFORDO duomenys, o skaitant tikrai neatrodė, jog bus daugiau nei 150: kai kurios buvo priskirtos vieno ar kito veikėjo mintims.

Tačiau dainos – dar ne viskas. Nuolat prisimenami HOMERAS, DANTĖ, SHAKESPEARE’AS ir kiti rašytojai. Taigi – IV. Ar žinomas citatų skaičius?

Ats. Taip. Trijų minėtų rašytojų (prie jų prijungę JOYCE’Ą, kritikai sudarė žymiausių rašytojų per visą žmonijos istoriją KETVERTĄ), atitinkamai – 124, 37 ir 332; dar nemažai – WILLIAMO BLAKE’O, JOHNO MILTONO, THOMASO MOORE’O, W.B.YEATSO ir kt.

Tyrinėjantiems ULISĄ skaitytojams sudaromos sąlygos arba prisiminti, arba pradėti skaityti ŠVENTĄJĮ RAŠTĄ, kadangi KNYGOJE vien iš keturių Naujojo Testamento Evangelijų – 171 ištrauka.

Taip, tą ULISO veiksmo dieną personažų mintyse į Dubliną buvo susirinkęs visas pasaulis. Žymiausi mokslininkai, filosofai, teisininkai, dainininkai, muzikantai, kompozitoriai, nacionaliniai herojai, sportininkai ir dar daug kitų.

Atrodo, kad autoriaus sakinių ne tiek jau ir daug. Tačiau tokia mintis gali kilti tik tada, kai skaičiuojamos citatos, neįvertinant, kokią KNYGOS dalį jos užima. Juk svarbiausia – vaizdavimo metodas, kuris padeda suvaldyti tas citatas, kad jos veiktų Joyce’o MENO naudai.

Kai pirmą kartą paskaičiau ULISĄ 1965 m. (lenkiškai, žurnale), o 1968 m. – lietuviškai (nors tik „tuos Tomo“ skyrius, Pergalėje, dabar – METAI), mane patraukė Dublino GYVENIMO turtingumas: temų įvairovė, pagrindinio herojaus „reikalų“ diapazonas, didelis tikslumas, prozinis ritmas. Tik vėliau šmėstelėjo mintis – V. Ar jis viską pats sugalvojo? Atrado, sutvarkė, pateikė – „užpatentavo“, pvz., tokį „nuostabų stilistinį atradimą – tą sutartinį perėjimą“ (Craigas Raine’as) nuo pirmojo prie trečiojo asmens ir atgal toje pačioje pastraipoje?

Ats. Buvo aišku viena. Anglų valdomoje Airijoje mokinys arba studentas bibliotekoje 48

rasdavo visą žymiausią pasaulio literatūrą, galėjo mokytis tų užsienio kalbų, kurios jam atrodė reikalingos ar patrauklios. Dabar, po 50 metų, dažnai prisimenu, kaip mums, 20mečiams, 30-mečiams ir vyresniems, tekdavo „kombinuoti“ knygas sovietų okupuotoje Tėvynėje Lietuvoje.

Antra. Sąmonės srauto ir Sigmundo Freudo laisvųjų asociacijų metodai labai panašūs, tačiau Joyce’as kategoriškai neigė žymaus austrų psichiatro ir psichoanalizės mokslo pagrindėjo, pirmojo mokslininko, išdrįsusio parašyti apie žmogaus elgesio ir veiksmų priklausomybę nuo jo pasąmonės, įtaką. Savo mokytoju Joyce’as paskelbė Eduardą Dujardiną, bet prisipažino, kad skaitė Freudo darbus, norėdamas įsitikinti, ar metodai iš tikrųjų panašūs ir kad jie buvo panaudoti tik kaip statybinė medžiaga tiltams į ULISĄ.

Džoisas skaitė ir Carlo Gustavo Jungo, S.Freudo mokinio, analitinės psichologijos (žmonijos archetipai, kolektyvinė pasąmonė ir kt.) kūrėjo, veikalus, tikėjo naujomis mokslininko teorijomis. Pats Jungas ne iš karto susigyveno su ULISU. Jis „vargais negalais“ pasiekė 7-ąjį skyrių Eolas, tą vietą, kur aprašomas Mozė („...vyras vikrus kovoje – akmenragis, akmenbarzdis, širdis iš akmens“), ir tik čia, kaip pats pažymi straipsnyje Ulisas, pradėjo „miglotai suvokti autoriaus poziciją ir visos knygos idėją“. O paskutinis skyrius Penelopė, kuriame teka Moli minčių srautas, Jungą taip sužavėjo, kad jis parašė: „O, kiek jis žino apie moters psichologiją – kaip velnio bobutė! Aš tiek nežinau“. Joyce’as kelias dienas vaikščiojo aukštai pakelta galva (kaip sakoma, devintame danguje), kol pagaliau į savo vietas viską sustatė jo žmona Nora Barnacle: „Džimis visai nieko nesupranta apie moteris!“ Su Nora Džoisas susipažino 1904 m. Birželio 16-ąją įvyko jų pirmas meilės pasimatymas, todėl ir ULISUI rašytojas parinko šią įsimintiną datą. Nora buvo labai ištikima mylimoji, po kelių mėnesių išvažiavusi kartu su juo į Europą, o vėliau – žmona (bet oficialiai jie susituokė tik 1931 m. Londone, pragyvenę kartu 27 metus, tikslas – lengviau tvarkomi palikimo reikalai), ji dalyvavo Joyce’o ir jo kolegų išverstų pjesių vaidinimuose, o jos laiškai pasitarnavo jam kaip modelis, kad sėkmingai užlietų skaitytoją tomis nepamirštamomis Moli srauto bangomis, kad sukurtų įspūdingiausią visoje LITERATŪROJE Amžinosios Moters paveikslą.

VI. Kokie buvo jo santykiai su kitais?

Ats. Joyce’as bendravo su daugybe žmonių

(gyveno Dubline, Puloje, Trieste, Romoje, Ciuriche, Paryžiuje, vėl Ciuriche), turėjo draugų ir, žinoma, priešų – kaip be jų apsieiti KŪRYBOS žmogui?

Su draugais gerdavo vyną ir kalbėdavosi apie literatūrą ir kitus menus. Yra viena nuotrauka, pavadinta Three Irish Beauties (Trys airių gražuoliai) in Paris c. 1929: James Stephens, Joyce, and Arthur Sullivan. Tenorui Sullivanui Joyce’as skynė kelią į sceną, be perstojo jį girdamas ir rekomenduodamas.

Su Stephensu, gimusiu irgi 1882 m. ir net tą pačią dieną (!), buvo susitaręs, kad jeigu apaks, anas pabaigs paskutinį jo kūrinį, romaną Finnegans Wake, bet spėjo parašyti ir išleisti pats (1939), iškentęs daugybę (1917–1930 m. net 25!) akių operacijų.

Prancūzų vertėjas Jacques Benoîst-Méchin jam buvo reikalingas, kad įtikintų, jog paskutinis ULISO žodis turi būti Taip (reikšmė: GYVENIMO teigimas). Joyce’as svarstė su juo tą klausimą porą valandų, leisdamas vertėjui įrodyti to Taip būtinumą, nors prieš dvejus metus literatūros tyrinėtojui Valery Larbaud buvo parašęs laišką, kuriame paskelbė, kad jau žino tą taip svarbų paskutinį žodį ir užrašė jį.

Su priešais atsiskaitydavo daugiausia literatūriniais nokautais: susipykęs Ciuriche su britų konsulato darbuotojais Carru ir Comptonu, suteikė tas pavardes 15-ojo skyriaus Kirkė naktinei sargybai, anglų kareiviams, kurie žygiuoja per „savo“ rajoną, „staigiai pasisuka ir drauge skambiai superdžia lūpomis“. Vieno Triesto laikraščio leidėjui Alberto Prezioso irgi neliko skolingas: pačiais nepatraukliausiais jo bruožais „apdovanojo“ ULISO plevėsą Pasiutėlį Boileną, o frazę, panašią į Prezioso žodžius, pašnibždėtus jo Norai (Nora atsivėrė savo Džimiui), įdėjo į Leopoldo Bliumo lūpas, aprašydamas meilės-pasipiršimo sceną po Houto (Howth – kalno pavadinimas) rododendrais. Ne, tartų Bliumas, – laukiniais paparčiais. Teko tiek dėmesio skirti šios scenos aprašymui: 8-ajame skyriuje Lestrigonai, Bliumo žodžiais, įsimylėjėliai „pasislėpę po laukiniais paparčiais ant Houto“, o 18-ajame Penelopė mylimoji Moli tvirtina: „...gulėjome tarp rododendrų ant Houto viršūnės...“ Meilė... Vienos teisybės nėra.

(Norėdamas paskelbti visam pasauliui, kad nugalėtojas – jis, ano asistuotojo žodžius pakeitė: „Il sole s‘è levato per lei – saulė pateka jums“ virto „The sun shines for you – saulė šviečia tau“).

(Pabaiga – kitame numeryje)

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

Paleist akimirkas, arba profaniško senioko spekuliatyvi kinematografinė fantazija Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ

Įdomiausia vis dėlto šioje hm... mano situacijoje, kurią puse lūpų, jau nebebijodamas būti apšauktas banalybių gynėju, laisvė, laisvė visam pasaulio trivialumui, vadinu sukeistintąja bendžamino batono istorija, prisimenat, buvo toks seniokas vaiku užgesęs, tai va apie ką aš čia ...a, įdomiausia ir parankiausia, drįstu sakyti, tas švelnus sąmonės urduliavimas, tykus ir klastingas pritemimas visiems sekundes tiksliai pikiruojantiems laiko indams. Bum, pokšt, keberiokšt, senio kaulams buvo triokšt. „Kai aš gulėjau mirties patale“ – cha, kai. O man kas – šypsau jau visai kita puse lūpų – dėjau ant jūsų laiko ir ant amžinybės (visada norėjau taip negražiai pasakyt, – būdamas seniokas). Budistai sako, mirties nėra – mirtis yra, mirštam ir gimstam kiekvieną akimirką, pastovumas ir tėkmė, tėkmė ir pastovumas – tik – jokios dialektikos.

Negražu, seniok, taip visus keiksnot. Sakė, bene visąlaik norėsiu snaust, nelabai begalėsiu kilnot sučiurusias galūnes, ir valgyti nesinorės, bet žinokit, atsiėdžiau, atsiskiedžiau ir visus privalomuosius būtinosios būties normatyvus atlikau. Tiesa, laisvuoju stiliumi, laisvuoju. Kvailas senis be dantų, nesukramto riešutų. Bet aš visai nė per kur ne bodhisatva, nors ir plikas, tai sakau, iliustruokit man, kaip viskas bus, kai jau ateis ta, kurios nėra ir kuri visada yra. Tai man rekomendavo kažkokį filmą pažiūrėt, kol dar razumėlis neiškeliavo miškais ir rudenimis, pavadinimo jau neprisimenu, matyt, ne banalus buvo (atsimenu tik banalius). Kvaila filma – kaip sakydavo mano močiulytė, pasiutusiai profaniška bobikė buvus. Kai užeidavo ūpas ant maldos, tai aš tik į ją, tik į ją, savotiškai, per spiritizmo seansus (norintiems informuoju: reikia daug spirito (būtinai) ir nešventinto žvakigalio (nebūtinai). Kreipimosi pavyzdys: „mano ieva marija gelbėk gelbėk per daug samagono per daug nakties per daug meditacijų per daug dao per mažai dzen srūvu į tave prašau jei mane girdi nesibaladok į stalą dar spiritą išversi verčiau rytojui pradangink iš Jono mėlyno švarko kišenės į manųjų

sučiurusių pilkų kelnių kairę du litus ant pachmielo“. Tai išdykęs, tu, seniok, neišmokai pamokos. Nu, gana ekskursų, grįžtam į diskursą. Tai toj kvailoj filmoj tokia įdomi vietelė buvo – mergiotė, besigaluojanti jau visai, bandė savojo gyvenimėlio akimirkas

išleist – nežinau kur – į niekį, tuštumą, dausas, ar dar kur, koks, aišku, skirtumas.

Ir tik tada, viską atidavus, atlikus egzistencinę apskaitą, nusibaigė, jau ir taip būdama mirus. Nu, sakau – pabandysiu. Senis senis gi gudrus – senis niekad nepražus. ►

Artūro Valionio nuotr.

49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

◄ Tai toji jau pradžioj jums atskleista

sąmonės-nesąmonės-dėjimo ant laikrodžių būsena – lydekai paliepus seniui panorėjus – krepo juosta ištįsta rangosi šnypščia (gaila tik, kad bananų jau negaliu krimstelt, Budraičiui-Krepui-žalčiui pasisekė). Karpau.

Jums rodau kelis gabalus „pagal scenarijų“.

Viskas kaip turi būti: užkvimpa gimties išskyrom, varškinis apdangalas, placenta, nežinau, kur kas, riksmas, šleikštus autoklavuotų įrankių tvaikas, priešpienio kvapas.

Tvarma. Nukirpta. Balti sodeliai, leliumai, miki miegok, balsas, krentu į sniegą, ar dar kada bus taip gera. Esmas. Nukirpta. Atodūsis. Lapkritis nė motais. Šildomės. Atodūsis.

Skvarba. Nukirpta. Šįkart žiūrovu – užkvimpa gimties išskyrom, varškinis apdangalas, placenta, riksmas, šleikštus autoklavuotų įrankių tvaikas, priešpienio kvapas. Rimsta.

Nokimas. Nukirpta.

Nokimas – nykimas. Juokingi žymenys.

Padariau, tai jei jau, kvaila filma, pažadėjai

– tesėk. O aš taip įsivaizduoju (netikėjot, kad toks sentimentalus, poetiškas senis esmi): ji atbėga aiškiai regima it rūkas profaniška pasiutusi ieva marija lengvais žingsniais linguoja ir lekia viršūnėmis ūžindama vėjus iš niekur iš senobinės gūdumos ir aš su ja lenkiuosi lekuoju leliuoju paruduoju bliaunu ūbauju mano ieva marija nusinešk mane.

Nei čia buvo nei čia ką – ot kvaila senio galva.

Demencija, arba ką reiškia neautentiški vaistai, arba dykumoje Įkvėpta puikiųjų rėčio, kolbos, miglos metaforų1 Mano ponystės, čitateliai mano reiklieji, gi – nesurašysi visko – kaip buvo... labai jau daug. Tiek rašyt aš nepratus, ypač kai plunksna gvoltom išpešta iš švento balandžio – tas sakė daugiau nei per kur nesiartins prie tokio neišauklėto chtoninio gyvio. Ė, tai va, bet vis tiek, žinokit, pala, dar nerėkit, kantrybės... nu nebliaukit jūs, ožių natūros, – fu, kur jūsų kultūra. Nei etikos nei estetikos, nu, aš pasakysiu, ne, nu jei jau taip, še – teškiu jum į snukius savo geliančią būtį: galėjo ir nebūti visai šios i kitų poemų. Koks praradimas siaubingas pragaru mentaliniu grėsė garbiajam čitateliui. Norėjot – tai šekit pirmiausia k-o-n-t-e-k-s-t-ą .

Galėjo(au) nebūt: nes nuosavoj dykumoj velnias iš giminingo laiko pože(ie)mio atėjęs ar liuciferius (aš i taip žabala kaip kurmis, o dar kai smėlio pripustė, galėjau apsipažint), nu bet žo: gundė. Jo, gundė demencija – maždaug: nei buvo čia, nei ką, nei Mėlynbarzdžio, nei jo mergelės, tai tik – pasaka, vaikeli, tik sapnas, karščiuojančio proto vaistai – užmarštis – išgerk šį 1 Nenusimanatiems čitateliams skaityti A. Sverdiolo veikalą „Apie pamėklinę būtį ir kiti etiudai“.

nečystą vandenį. Nei kas gvoltavojo tave, nei uždarė. Tai viskas gerai, praryk atgalios tą savo nežmonišką kraują, nu sakau tau, vaikeli, sunku, gi jokia išsikūnijusi kriošena nepratemps nė paros šitam melancholijos užkampy. Tu geriau tuoj pat įsikūnyk iš naujo naujai į naujų laikų odą. Žinok – nei žaizdų, čia nė ką – viskas ramba, jau alma vėl čystos upės. Nei čia skauda, nei čia mirties, nei čia gyvenimo. Ša, vaikeli, – gi viskas tvarkoj, še tazepamo – čia priedas prie skysčio – penėkis – geriausia liekarstva širdužei. Nu viliojo, žinokit.

Toks išsičiustinęs, toks poliglotas tas mūsų liuciferis (velinas). Nu bet va. Nu ką nu – patys žinot: nuo tos porelės, kur užsimanė sultinį pirmapradį ant rojaus ugniakuro virt – nu debilai, izvraščensai – ne kitaip – ar nuo kierkegardo, tas irgi geras fruktas, man kilo įtarumo hermeneutika ant autentikos, ar kas ten, bet sakau (jau buvo benueinantis ponas v/ l): – Žinok, – sakau, – šita tavo sušikta dialektika tai man ne prie širdies – nu ta šita – pono i vergo. Arba kitaip pasakysiu – ž-e-m-i-š-k-i-a-u, požemių angie tu, – tavo tazepamas kažkoks sučiuręs. Nu užglušina galvą, bet va – visų psichų i jų guodėjų džiaugsmui, aš vis tiek sapnuoju. Nesąmonė ta pasąmonė, bet vis tiek:

vieną naktį esu Mėlynbarzdžio mergelė, kitą – pats Mėlynbarzdis. Vieną – alpinėju, draskydama ir rydama užrakintas duris.

Kitą – juokiuos kaip laimingas žudikas, pasikinkęs visus iš peklos pasiskolintus cerberius, kad tik užginčiau čitateliui i kitiems šitą kambarį. Tai va, tu, kurmi požemini, še – tavo tazepamas kažkoks neautentiškas. Absoliuti padielkė. Nes: atsibundu aš sukaustyta metafizinio siaubo...e...nors kažkuris tai filo-meilužis jau žudė pražudė tą metafizinį dualizmą, bet aš vis tiek bijau jo (dualizmo) kaip velnias kryžiaus kaip vampyras česnako kaip dievas mirties. Atsibundu iš kraujo kraujuose ir kraujui, vemiu krauju, springstu, vėl ryju – nu kokie 10 litrų (pala, čia biškį, čitateli, pasamprotaukim – tiek pas žmones nečiurlena. Tiek pas slibinus srūva. Tai gal aš, vadinasi, – slibinas?).

Tfu ta velnio logika. Nu bet, žinokit, klaiku – kai tazepamas nevykęs. Spruk tu greičiau, išvėsusios upės išdvėsus kikimara. Va kokia autentiška deklaracija lėmė, kad išgirsit istorijų apie Mėlynbarzdį ir jo bobelę: daugiau po dykumas nesivalkiosiu (nors saulėlydis, jo, gražus būna, bet nespėjau da nusileist), tazepamo nei dvėsdama burnon neimsiu. Rašysiu. Čitateliai ploja. Stovėdami.

Pabėgti nuo „d“, arba nuo vilko ant meškos Kai pavargstu nuo durnių ir drugelių, nuo dzen ir nuo dao, nuo durtuvų ir nuo durtinių, nuo drebulių ir drebančiųjų, nuo dūksmo ir nuo depešų, 50

nuo druskos ir nuo dugno, nuo Dantės ir nuo dalgių, nuo distopijų ir nuo distonijų, nuo dilgėlinių drapanų, nuo dantytųjų dramblių,

nuo Dalbos dekonstrukcijos, nuo dangaus dulkologijos, nuo dievų dekupažo, nuo dialektinės didaktikos – šoku – (ant) drum solo.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

Nemirčiaus Senioko (anti)utopinė romantika O čia truputį nerimtai. Taip jau nebūna.

Vis tiek – nejaukiai mindžikuoju – lyg kažkoks atsišvytėjimas, lyg tuštuma, atsidūsėjimas, galbūt siaubu pavirtęs drąsinimas – prisimenu kažkokio niekakalbio (kaip juos dabar vadina) senamintę – lyg kažkokia simfonija, lyg rudeniui, apniko nuotrupa, apsėdo senio žilę – „tai bus visai kaip šiam gyvenime“... nu taip labai nekreipkit dėmesio, nėra tikrai visai nėra svarbu, čia nieko tokio gal visai nebus taip, ne, matyt, be reikalo trukdau. Jei kartais, ne, bet, taip dabar nebūna, kartais, tik kaip ir iš kažkur matau ją, visai sudžiūvusią, įdubusiu skrandžiu – oi, nesigąsdinkit, tik vizija, kvailoko senabūčio kliedesiai – bet gailsta man širdis sučiurus – vieni kaulai beliko – tokia liūdna, pati tuoj pasipjaus ant savo dalgės – o mačiau – jau ir kaimiečiai gviešias gero įrankio – pasipustės ir pjaustys žemę, žolę įsodins, gera dalgelė – filosofinio metalo.

O pačią vargšę gal sušers taip švelniai prijaukintiems cerberiams.

Atspėtų vandenų vardu – tai Acheronas, Leta, Stiksė, Mnemosinė – pražilęs rūbas, kaulai plauks – jau Hadas mūsų žemėje, tai gal sakau, jei kartais ją nuspręstumėte pamalonint, nors jau nei Parka ji, nei Giltinė, nei Miktlantekutlis, nei dar kas nors, gal papenėkim?

Brangūs naujabroliai, girdėjau gandą – barbarų šnibždesiai kitapus sienos girdis.

Tai gal, jei kartais – aš... sutikčiau pasimatyt ir pamaitint ją. Leiskit!

Pakišiu galvą tiesiai prie jos kaukolės, kokia vėsa, kai baigias laikas, sako, kad atvėsta, kokia tamosšviesa srūva mudviejų kaulais, aš tavęs laukiau, tavim bodėjaus, tavęs bijojau, tavęs išsižadėjau.

Seniokas ir mirtis – kokia istorija dabar, kai mes abudu pažemėjom, kai mūsų kaulai susilygino nusidėvėjimu, – žiemosim– įsitaisysim prie mėlynaliepsnio laužo, šukuosi pirštais mano plikę, sirps naktižiedės (plaukų neliko, bet ir tavieji sąnariai jau, mylimoji, traška).

Abu labu – bet vis tiek kokia romantika.

– Seniok seniok, sentimentalusis ištikimas drauge, – pasakys.

Ir deklamuos. Ir prisiminsiu. Milašiaus „Lapkričio simfoniją“: „Ten bus visai kaip šiam gyvenime...“

Force majeure, arba vakaro pasakos Mūsų senės patenkintos caksi mano baimę šliurpsi amžių sriubą seka: mūsų promotės matę: laumė velėjusi žlugtą, palikusi skudurą, vogčia, skrynioj – maja.

Seniausioji vydo: kipšas vidurdieny laukuos suka tekėlą, žagsi. Velnio pirštą parsinešė.

Jauniausioji mačiusi: dangum ėjo moterys viena priešais kitą: naščiuose pienas, naščiuose kraujas – prasidėjo karas.

Sako, šie namai pastatyti po raganų karo, vidunaktį gęsta šviesos ir švilpia vaikai ant šluotų – reiks ritualinio kraujo.

Miegok, vaikeli, ša. Čia tik tu, Baba Jaga ir Force majeure.

Pokalbis Man trūkčioja skruosto raumuo, Tau – vokai.

Dreba kairiosios rankos bevardis pirštelis, Tau – blauzda.

Sopa kažkur ties skrandžiu.

Tau – dantis.

Stovim.

Kažko sutraukė voką.

Prijaukintos moters sapnas pagal instrukciją Sapnavau kartą keistą sapną.

Buvo daug archetipų.

Pagrindiniai simboliai-veikėjai – vanduo ir mirtis ir žmogus.

Pasakoju siužetą: Žodžiu, daug daug vandens. O balsas iš kadro (moters) sufleruoja: „Nerk, būk laukinė moteris“. Bijojau.

Panėriau. Ir ten, gelmėj, radau sučiurusią, sudūlėjusią Giltinę.

Išsitraukiau. Penėjau. Susigyvenau. Paskui vėl numarinau.

Dariau viską, kaip parašyta toj cantadoros knygoj.

Leidau numirti, kam lemta numirti.

Prikėliau gyventi, kam lemta gyventi.

Sąmoninaus gyvybės ir mirties ratą – virsmus, tapsmus ir terpes.

Gerkliniu juoku išulbavau visą tvarmą.

Esmę. Esiniją.

Kaip jaučiausi sapne? – buvo, žinoma, gera.

Pasiutusiai gera – kaip ir turi būt laukinei moteriai.

Nes ji nieko nebijo, jos puiki intuicija, ji urduliuoja nuožmia senės vilkės meile.

Kaip gali būti bloga, kai gali nebijot???

Ką man tai reiškia? Prijaukintos moters sapną pagal instrukciją.

51

Kryžkelės Dainora KANIAVIENĖ

Kryžkelės kasdien. Su vienais pakeliui, su kitais – ne. Kasdien atsikeli ir nežinai, kur šiandien suksi. Tyla viduje kalba. O platumos aplink taip vilioja. Tik, bėda, negali gyventi šešių gyvenimų išsyk. Tenka rinktis. Tik su kuo pakeliui?

Ana irgi taip gyvena. Kryžkelėse. Savo.

Kitų. Kaimynės. Ir Jono Karulių. Vienus sprendimus ji daro pati, kitus yra priversta priimti. Nes juk ne vienas saule mėgaujiesi šioje žemėje. Ir debesys ne tik tavo. Kad ir kiek norėtum tuo įtikėti pseudopsichologinių knygų persiskaitęs vakarais, o pirštelius rytais apvaliai sujungęs oriai riestainio 52

eFoto nuotr.

GINTARO LAŠAI

skylę ištaisydamas manyti. Vienas delnas, du pirštai ir še tau jungtis, verta lango, pro kurį gali žiūrėti, tačiau tik ribos čia. Tavo ribos. Pasaulis visai nesusitraukė dėl to.

Sprendimas matyti būtent taip – Anos.

Ir vieną rytą tekant saulei tyla viduje skambėjo. Smuikeliu. Visos stygos virpėjo.

Mums pakeliui?

Tačiau tai buvo tik pjūklas. Jonas intensyviai pjovė malkas po langais. Iš pat ryto! Šis jo rytas prasidėjo kur kas anksčiau negu kiti. Tai pirmyn, tai atgal judėjo Jono ranka, laikydama pjūklo rankeną, o medžio šaka, neatlaikiusi metalo bučinio, iro, iro, kol galiausiai pasidavė. Krito. Glėbin sudėjęs krūvikę Jonas lėtai pėdino trobon.

Anos skruostu riedėjo ašara. Šitaip skaudėjo. Pirštų pagalvėles. Ir virpesį.

O randas perdien vis traukėsi. Vėjas plaikstė pjuvenas. Tuštuma. Tai jo pasirinkimas, kuris skaudėjo jai. Delnuose stiręs žvilgsnis stingo apvalioje riboje. Tyla geriau už muziką. Tik ne smuikas.

Ir vis tiek visą dieną šaknimis liepa traukė vandenį šakoms, šaknimis gėrė drėgmę, taip reikalingą gyvenimui. Būčiai. Be Jono.

Kaip ir Ana gyveno.

Jonas kišo į krosnį. Grūdo smūgiuodamas. Liepsna laižė jo sugrubusias rankas, bet namuose vis tiek šalo. Trobikę apkabino juodo rūko tirščiai. Be vėjo sukosi.

Supamojoje sėdėjo sena motina. Lingavo žilą galvą, metų našta, kas minutę vis labiau svėrė pečius. Ir stora vilnonė skraistė išsiilgtos taip šilumos nedovanojo. Drėgmė šaltyje privertė žvarbti. Senatvę. Tyla blaškėsi ugnyje, neturėjo sau vietos. Duso.

– Šilčiau?

– Šilčiau.

Skruostu ridenosi ašara. Jam. Vienatvė stingdė širdį. Žvilgsniu tyrinėdamas lubas, susimąstė, gal mums pakeliui?

O jų vaikas seniai jau tylėjo. Buvo taip šalta, kad vieną rytą tiesiog sustingo romi šypsena. Liovėsi verkęs. Tą vienintelę naktį, leidęs jam ir jai sudėti bluostą, po ilgos ligų išvargintos kasdienybės. Subiro pasaulis dalimis rytą saulei tekant. Ir jokie vilties sapnai daugiau Jono nebelankė. Dėl šviesesnės būties. Jis tik kasryt kūrė krosnį.

Kasryt saulei tekant vis kišo ir kišo malkas, kol deginantis skausmas priversdavo atitokti – šilčiau.

Senoji Karulienė jaunosios daugiau nebematė. Su vėjais išėjo. Kur? Su vėjais, patvirtina darsyk senoji Karulienė. O Jonas, Jonas – vienišas, nors savyje turi visą pasaulį, tiesa, suskilusį.

– Šilčiau?

– Šilčiau...

Pilkas dangus suplyšo. Užlaistys skausmą. Ir tylą.

Geltonai žaliai violetiniai raudonas skėtis šypsojosi debesims. Tai Ana ėjo namo.

Lašiukai vogčiomis čiuožė nugara lietpalčiu žemėn. O ji skubėjo. Sustoti pailsėti.

Taip dabar vadinasi jogos treniruotės. Tarp plytelių sruvo vanduo. Klausydama rimo.

Tik atmintį drėskė ryto garsai. Gal mums pakeliui?

Dvi ašaros šiandien riedėjo. Skaudėjo būti. Ir viena sekluma būtų pratrūkusi, jei tik galėtų, jei tik galėtų... Bet dykuma seniai tik smėlio tyrai. Ir raukšlių takai sausi žvarbo. Tykiai liudijo sielvartą.

TRADICIJOS

Prievolė, pasėjusi gėrio sėklą Vidinė pareiga dalytis su mažiau turinčiaisiais anksčiau Klaipėdos krašte buvo įaugusi į vietos žmonių kraują. Čia gyvavusios labdaros ir aukojimo tradicijos neabejotinai susijusios su Prūsijos karalystės nuostatomis, jog šalyje elgetų visai neturi būti, o geriau gyvenantieji privalo padėti vargstantiesiems. Be to, dosniai buvo aukojama ir miesto reikmėms, mokykloms ar globos namams, taip pat kūrėjams. Tradicine aukų rinkimo diena krašte buvo vadinamoji Šiupinio šventė, rengiama vasario mėnesį.

Asta DYKOVIENĖ

Gerumas per prievartą?

Sunkiai uždirbantis, taupantis ir neretai save ar šeimą dėl to nuskriaudžiantis žmogus paprastai kategoriškas skurdžių atžvilgiu. Šie, jo manymu, ne tik nemoka gyventi, nesistengia kovoti už save, bet nevertina ir gaunamos labdaros. Maža

to, tokie esą įpranta prie išmaldos, nes ją gi gauti lengviau nei užsidirbti pačiam.

Taip aukojimą sunkiau gyvenantiesiems šiandien traktuoja dauguma viduriniosios klasės atstovų.

Veikiausiai toks požiūris vyravo visada, bet Klaipėdos kraštas vis dėlto buvo išimtis. Griežta prūsiška tvarka čia suformavo savas tradicijas, kurių galėjo pavydėti visi Didžiosios Lietuvos bei aplinkinių imperijų to meto elgetos ir vargšai.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikė Zita Genienė pasakojo, kad

krašte, ypač XIX a. ir XX a. pradžioje, veikė daugybė įvairių labdaros draugijų. Šiuo kilniu darbu dažniausiai užsiimdavo moterys. „Labdaros ir filantropijos tradicijos Mažojoje Lietuvoje buvo labai gajos, pradedant garsiuoju Juliumi Ludwigu Wieneriu, nors tokiais geradariais miestas bei kraštas garsėjo ir dar anksčiau. Ir šias tradicijas suformavo pati valstybinė sistema, nes Prūsijoje buvo draudžiama elgetauti.

Todėl tiek kaimų, tiek miestų bei miestelių bendruomenės privalėdavo išlaikyti savo vargšus“, – pasakojo Z.Genienė.

Anot jos, anuomet niekas nedrįso ginčytis su vietos seniūnu, kuris sudarinėjo sąrašus, kas ir kiek turės sušelpti skurdžiai besiverčiančius asmenis. Buvo kuriamos įvairios prieglaudos, kurias vietos bendruomenės išlaikė iš suaukotų pinigų.

Pavydą kelianti tvarka

Klaipėdos labdaros draugijos „Globa“ valdybos narės iš dešinės: S.Liormanienė, Prielgauskienė, F.Gabrėnienė, V.Varnienė, Šiaulinskienė, Jurgaitienė.

Klaipėdos istoriją aprašęs Johannesas Sembritzkis savo knygoje pateikė stulbinamų faktų, kiek pasiturintys klaipėdiečiai aukodavo miestui ir miestiečiams, kiek privačių lėšų buvo skiriama globos namų statybai, pradedant našlaičių prieglaudomis ir baigiant pirklių našlių namais ar stipendijoms menininkams. ► 53

TRADICIJOS

◄ 1814 m. „Valdžios žiniose“ pasirodė toks pranešimas: „Klaipėdos srities luomai, prisijungus miestui, nusprendė užtikrinti, esant būtinybei, mėnesinę pašalpą visam gyvenimui arba iki to laiko, kol bus reikalinga, visų rangų kareiviams invalidams ir jų našlėms bei našlaičiams. Įnašai šiam reikalui bus imami iš kiekvieno pagal galimybes“. Autorius pabrėžė, jog klaipėdiečiai „visada nuoširdžiai atverdavo piniginę, kad sumažintų vargšų skurdą“.

1817 m. vasario 6 d. Klaipėdoje susikūrė „Vargšų aprūpinimo pigia duona sąjunga“.

Ir ji veikė ne vienerius metus. „Pagrindinė labdarybių suma buvo skiriama liaudžiai. Darbininkai gyveno iš prekybos ir esant geram uždarbiui nieko sau negailėjo, apie taupymą visai negalvojo, tačiau žiemą ar šiaip, kai prekyba sumažėdavo, jie krisdavo į didelį skurdą“, – rašė J.Sembritzkis savo knygoje „Klaipėda XIX amžiuje“.

1825-aisiais nuspręsta steigti prieglaudą apleistiems elgetų ir nusikaltėlių vai-

Prūsijoje buvo draudžiama elgetauti. Todėl tiek kaimų, tiek miestų bei miestelių bendruomenės privalėdavo išlaikyti savo vargšus.

XX a. ketvirtasis dešimtmetis. Klaipėdos moterų labdaros draugijos „Globa“ pobūvis „Viktorijos“ viešbučio salėje.

kams, tam tikslui pradėtos rinkti aukos Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Per pusmetį surinkta 448 taleriai, daug maisto produktų ir įvairių daiktų. Ir visa tai tam, kad „beglobiai, aprūpinus juos pastoge, rūbais, maistu ir viskuo, kas kūnui reikalinga, būtų išauklėti darbščiais, visuomenei naudingais amatininkais, dievobaimingais darbininkais ir iš nuodėmių išvesti į tiesų, Dievo nurodytą gyvenimą, palydėti į amžinos šviesos kelią“.

Mieste iki Pirmojo pasaulinio karo veikė dešimtys labdaros organizacijų ir draugijų.

Daug pinigų aukojo ir privatūs asmenys.

30 tūkst. talerių miestui po mirties paliko uosto statybos inspektorius Heinrichas Karlas Veitas, kelis kartus didesnę sumą Klaipėdai užrašė legendinis geradarys J.L.Wieneris. Vis dėlto šio žmogaus miesto visuomenė, regis, deramai tada neįvertino. J.Sembritzkis apgailestaudamas rašė: „Tikriausiai jis buvo keistuolis, tačiau jokiu būdu ne blogas, o garbingas, nuoširdus žmogus, kitaip jis nebūtų tapęs didžiausiu miesto labdariu, miesto, kuris jo neįvertino. Ant jo antkapio užrašyta: „Jo atminimą gerbia draugai, laimina vargšai“.

Geradarystės motyvai

Klaipėdos moterų pagalbos draugijos narės su garbės viešnia Badeno didžiąja hercogiene Hilda Giruliuose. 1926 m.

54

Turtingųjų filantropija buvo grįsta įvairiais sumetimais. Ypač XIX a. ši veikla buvo labai mėgstama, vertinama, ir kas tik turėjo atliekamų pinigų, juos aukojo. Nes ir miesto biudžetas anuo metu nebuvo labai gausus. Tad pasiturintys miestiečiai aukodavo ir miesto pastatų bei viešųjų erdvių gražinimui ar paminklų statymui.

Negalime teigti, kad visais atvejais labdariai norėdavo likti nežinomi, kai kada jų auka visuomenės labui buvo ir jų pačių tam tikras įamžinimas. Tačiau visuomet buvo ir tokių geradarių, kurie norėjo likti anonimais.

TRADICIJOS

Šiupinio šventė per Užgavėnes Klaipėdos krašte atgaivinta iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Pastaruosius keletą metų klaipėdiečių Šiupinio šventės siela tapo žinoma žurnalistė Edita Mildažytė.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus ir „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos archyvo nuotr.

„Vienas populiariausių aukojimo būdų – fondo įsteigimas. Labiausiai žinomas J.L.Wienerio fondas. Tačiau tokių fondų būta ir daugiau. Pinigai būdavo paprastai dedami į banką, o procentai aukojami įvairiems visuomenės tikslams“, – aiškino Z.Genienė.

Šiupinio šventės prasmė Po 1923 m., kai kraštas tapo Didžiosios Lietuvos dalimi, labdaros tradicijos mieste anaiptol nenutrūko. Klaipėdoje per Užgavėnes turtingesni miestiečiai rinkdavosi į pobūvius, skanaudavo šiupinį, paskui aukodavo, o suaukotos sumos buvo skiriamos mažiau turintiesiems. Šiupinio šventes rengdavo aktyvios miesto moterys, tad tapo įprasta per Užgavėnes rinktis Šaulių namuose arba „Viktorijos“ viešbutyje, linksmintis, valgyti šiupinį ir, svarbiausia, aukoti.

1927 m. kelių veiklių krašto gyventojų iniciatyva Klaipėdos lietuvių moterų draugija surengė pirmąją Šiupinio šventę. Nuo to laiko šventė Klaipėdoje rengta kasmet.

Gautas pelnas, kaip ir iki tol panašiuose renginiuose, buvo skiriamas šalpai.

1936 m. vasarį dienraštis „Vakarai“ rašė: „Užgavėnės Klaipėdoje neturi tos tradicijos, kaip Didžiojoje Lietuvoje. Šiemet net maskarado jokio nebuvo, tad

klaipėdiškiai kas namie blynus valgė, kas svečiuose mažesniais būreliais susimetę.

Taip ramiai ir patylomis praėjo triukšmingas mėsėdžio sezonas. Tik Klaipėdos moterų draugija, kaip kiekvienais metais, ir šiemet surengė tikrai minėtinas Užgavėnes: tai tradicinis šiupinio valgymas „Viktorijos“ patalpose. Šiupiniui, kurį tik klaipėdiškės lietuvaitės moka tikrai senovišką, gardų pagaminti, susirinko gražus pulkas rinktinės klaipėdiškių visuomenės. Svečių tarpe paviešėjo ir Klaipėdos krašto gubernatorius p. Kurkauskas, Uosto valdybos pirmininkas inž. Sližys, pašto viršininkas inž. Aukštuolis ir daug kitų svečių. Ponui Stiklioriui einant „konferansje“ pareigas ir smagiai svečius palinksminant, buvo patiektas mūsų istoriškas valgis – šiupinys, kurs visiems labai patiko, tik gailėjosi, kad ne tankiau jo tenka ragauti. Bendros vakarienės metu buvo dainuojami „Šiupinaičio“ rašyti „dzinguliukai“, kuriuose kasmet paliečiami kai kurie mėsėdžio sezono nusidavimai. Po vakarienės dar gerą valandą pasilinksminę, svečiai skirstėsi, atsimindami, kad rytoj reiks pradėti naują, rimties ir apsimąstymo periodą“. Šiupinio vakarų tradicijos per Užgavėnes Klaipėdos krašte atgaivintos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Šie pobūviai rengiami kasmet ir jų paskirtis nepakito – visos surinktos lėšos aukojamos vargstantiems kraštiečiams. ►

Už filantropinę veiklą 2010-aisiais Metų klaipėdietės titulą pelniusi klaipėdietė N.Hansen pagalbą vargstantiesiems teikia jau 15 metų.

55

TRADICIJOS

Klaipėdoje per metus vyksta po kelis meno kūrinių aukcionus, kurių metu surinktos aukos skiriamos tiems, kuriems to labiausiai reikia.

Taurių širdžių klubai

Etnologė V.Jankūnaitė įsitikinusi, kad požiūris į labdarą šiais laikais yra labai pasikeitęs.

56

◄ Klaipėdoje ir šiandien veikia daugybė klubų – Rotary, Lions, J.L.Wienerio fondas, kitos labdaros organizacijos, kurios nuolatos rengia įvairiausius aukcionus, tarp jų – ir meno kūrinių, o surinktus pinigus aukoja tiems, kuriems labiausiai jų stinga. Tad akivaizdu, kad labdariai ir šiais laikais aktyviai veikia, kaip kadais jų pirmtakai Klaipėdos krašte. „Filantropas – žmogus mylintis žmones.

Net sunku įsivaizduoti, kaip tokie asmenys ir atsirasdavo. Tai ir yra labdarystės paslaptis“, – svarstė verslininkė Nijolė Hansen, pati užsiimanti geradaryste.

Iš pradžių ji labdarą į Lietuvą pradėjo vežti iš Danijos ir dalyti tiems, kurių gyvenimas buvo sunkiai pakeliamas. „Tas noras padėti kitiems atėjo iš vidaus, net sunku tą jausmą paaiškinti. Mačiau, kad aplinkui daug vargstančių, sergančių

ir sunkiai gyvenančių žmonių. Veždavau rūbų, įvairių reikmenų neįgaliesiems. Vėliau į šią veiklą įtraukiau ir kitas moteris, kurios paskui jau savo lėšomis, nelaukdamos paramos iš užsienio, prisidėdavo prie labdaros tiems, kuriems to labiausiai reikia“, – N.Hansen prisiminė gerų darbų pradžią.

Visos taurių širdžių klaipėdietės šiuo metu aukojimais ir gerais darbais užsiima individualiai, kai reikia pagalbos, pasitelkia bendramintes. Būtent už filantropinę veiklą 2010-aisiais N.Hansen ir pelnė Metų klaipėdietės titulą. „Kažkodėl nestebina, kad Klaipėdos kraštas kadaise garsėjo savo filantropais, ir dabar yra labai daug žmonių, kurie daro gerus darbus. Net nereikia burtis į jokias asociacijas. Mes tiesiog dirbame, padarome tai, ką reikia, o jei norime, susirenkame, pasidžiaugiame rezultatais ir vėl kimbame į darbus. Juk triūsiame kitiems, ne sau“, – įsitikinusi kilniaširdė klaipėdietė.

Etnologė Valerija Jankūnaitė mano, jog šiandien požiūris į labdarą pasikeitė.

Vargstančių šeimų mamos gal ir džiaugiasi suaukotais rūbais ar kitais dalykais šeimai, bet esą patys vaikai šito gėdijasi, jie bijo apkalbų ir pažeminimo. Jiems sunku pripažinti, kad priklauso pačiam žemiausiam visuomenės sluoksniui. Be to, ir aukotojai atsargesni nei anais laikais. „Anais laikais miestas buvo nedidelis ir žmonės tiksliai žinojo, kam jų pinigai bus panaudoti. Buvo organizacijos, kurios kontroliavo tas aukas, ir vyravo didžiulis pasitikėjimas. Dabar daugelis tuo abejoja, bijo, kad kažkas pasipelnys iš jų geradarystės. Galimas dalykas, tokia nuostata susiformavo sovietmečiu, kai per 50 metų išmokta vogti, todėl tas įtarumas šiandien ir vyrauja“, – mano V.Jankūnaitė.

Vis dėlto N.Hansen nenorėtų su tuo sutikti. Moteris tvirtino, jog yra visokių žmonių, bet tie, kuriems reikia pagalbos, jos neprašo ir tyliai neša savo naštą nesiskųsdami. Tarp tokių nemažai ir meno kūrėjų, kultūros veikėjų. Juos reikia pastebėti ir laiku padėti, kad nepalūžtų. „Nežinau, ar ateis kada toks laikas, kai žmonėms nebereiks pagalbos iš šalies, kai labdarių tiesiog nebereikės. Manau, kad mūsų anūkų karta to gal ir sulauks, bet mums ir mūsų vaikams darbo, gelbėjant kitiems, dar bus labai daug“, – įsitikinusi moteris, į vargstančių žmonių namus jau 15 metų nešanti ir dalijanti savo gerumą.

NAUJOS KNYGOS

Apie Tilžės architektūrą ir tarpukario Klaipėdą Mažosios Lietuvos istorijos muziejus Klaipėdoje orientuojasi į Mažosios Lietuvos kultūros puoselėjimą. Todėl naujos knygos šia tema yra impulsas kalbėti rūpimais klausimais.

Sondra SIMANAITIENĖ

Dokumentinio filmo „Maidanas“ režisierius Sergejus Loznica viename interviu sakė, kad paskutinis jo filmo kadras yra svarbiausias: vakaras, Maidano aikštėje tyliai stovi minia žmonių, dega žvakutės ir gėlių kilimas žuvusiems už Laisvę, – reikia išsaugoti atmintį, nes būtent ją labiausiai siekia iškreipti ir sunaikinti svetimieji. Tad būtų džiugu, jei naujai pasirodžiusios istorinės knygos apie mūsų kraštą susilauktų daugiau filosofų, mokytojų, studentų ir bendruomenės dėmesio.

Vasarį muziejuje buvo pristatytos dvi naujos, šiemet išleistos knygos: menotyrininkės Tatjanos Urupinos ir fotografo Jakovo Rozenbliumo plati studija apie Tilžės architektūrą rusų kalba „Тильзитские доминанты“ („Tilžės dominantės“) ir Romualdo Bėkštos atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą „Gyvenimas Malkų gatvėje“. „Tilžės dominantės“ – leidinys, skirtas Tilžės (Sovetsko) architektūrai, pristato miesto istoriją europiniame kontekste.

Lietuviams Tilžė svarbi kaip dar neseniai buvusi Mažosios Lietuvos kultūros sostinė: ten veikė lietuviškos draugijos, gyveno ir kūrė Vydūnas, buvo spausdinamos lietuviškos knygos, o 1918 m. pasirašytas Tilžės aktas. Tikėkimės, kad „Tilžės dominantės“ bus išverstos ir galėsime jau greitai

Studiją „Tilžės dominantės“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatė jos autorė menotyrininkė T.Urupina (Tilžė / Sovetskas). Įžvalgomis apie knygą pasidalijo filosofas Arvydas Juozaitis.

lietuviškai susipažinti su išsamiu Tilžės architektūros ir istorijos tyrimu.

Išleido tėvo prisiminimus Žymaus inžinieriaus, lėktuvų konstruktoriaus R.Bėkštos (1927–2005) prisiminimų knyga „Gyvenimas Malkų gatvėje“ parašyta sklandžia, informatyvia pasakotojo intonacija. Istorikė Zita Genienė šią knygą pavadino galimu Klaipėdos bestseleriu dėl puikaus pasakojimo stiliaus ir autentiško dokumentinio autoriaus santykio su gyventa aplinka. (Tiesa, tai būtų nelengva pasiekti, nes knyga neplatinama prekybos centruose. Klaipėdoje ją galima įsigyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Didžioji Vandens g. 2).

Pristatyti savo tėvo R.Bėkštos knygos į Klaipėdą iš Vilniaus vasario 12-ąją atvyko gausi leidyklos „Gelmės“ komanda. Šeimyninė Bėkštų leidykla „Gelmės“ įkurta tik prieš metus, tačiau jau spėjo pasiūlyti įdomių debiutų – Žydrūno Drungilo humoreskų knygą „Kita stotelė“, šiuolaikinės vokiečių rašytojos Charlotte’s Inden romaną „Ana ir Ana“ bei kitų.

Leisti tėvo prisiminimų knygą Arūnas Bėkšta apsisprendė po to, kai pasitarė su istorikais ir šeima. Jo žmona Vida – vertė-

ja, dukra Kristina – redaktorė, dukra Kamilė – dailininkė, senelio knygos rėmėjų paieška užsiėmė anūkas Vytautas.

Istorikas dr. Jonas Genys, pristatydamas knygą, pabrėžė, kad memorialinės literatūros apie Klaipėdą nėra daug, todėl tokio pobūdžio leidiniai laukiami dėl galimybės praplėsti esamų žinių lauką. Galima paminėti Gražinos Juodytės istorinių apybraižų rinkinius „Klaipėdos akvarelės“, neseniai pasirodžiusią Bruno le Coutre knygą „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai“. Apie Malkų gatvę rašė Jovita Saulėnienė straipsnių serijoje „Senosios Klaipėdos gatvės“ (DURYS, 2014 m. Nr. 11; Nr. 12).

Gyveno Malkų gatvėje R.Bėkštos knyga „Gyvenimas Malkų gatvėje“ apima 1932–1939 metus. Autorius rašo prisiminimus, pradėdamas nuo tada, kai jam buvo penkeri metai, o baigia 1939 m., kai su šeima pasitraukė į Lietuvą, nes Klaipėdą užėmė Hitlerio vadovaujama Vokietija.

Knyga unikali tuo, kad ją parašė ypatingu talentu apdovanotas žmogus. R.Bėkšta buvo aistringas lėktuvų inžinierius, visą gyvenimą paskyręs skraidančių aparatų tobulinimui. ► 57

NAUJOS KNYGOS

◄ 1942–1995 m. jis suprojektavo 19 lėktuvų, septyni buvo pastatyti, kai kurie pripažinti kaip lietuviškos aeronautikos atradimai ir saugomi muziejuje. Jo brolis Kazimieras Bėkšta (g. 1924 m.) – kunigas misionierius Amazonės valstijos indėnų gentyse, išmokęs 20 indėnų dialektų, išvertęs Bibliją į vietinių kalbą, jo vardu vadinamas krikščioniškų filmų festivalis, o knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje“ K.Bėkštai skirtas visas skyrius.

Klaipėdiečiai galėtų labiau domėtis pasaulyje išgarsėjusiais išeiviais iš Klaipėdos ir aktyviau juos įtraukti į savo kultūrinį akiratį, siūlė knygos pristatytojai.

Inžinieriaus R.Bėkštos gebėjimas pastebėti, kaip sukonstruoti jį supantys daiktai, mokėjimas įvertinti savo mokytojų – istoriko dr. J.Remeikos, dailininko A.Brako, gamtininko E.Purvino, literato S.Šemerio ir kitų gebėjimus, taip pat neabejotinas rašytojo ir pasakotojo talentas suteikia skaitytojams galimybę autentiškai patirti tuometės Klaipėdos atmosferą ir aplinką: kaip atrodė gatvės, reklaminės iškabos, dujinės lempos, lyginimo magliai, šunų kapinės, keliavimas Vilhelmo kanalu, kaip galima numarinti vabzdžius kolekcijai, įrišti knygas ir daugybė dalykų, kurie pristato Klaipėdą kaip skirtingą nuo Didžiosios Lietuvos miestą, turintį kitokią mokymo ir tvarkos sistemą, kitokį mentalitetą. Šis suvokimas, skaitant R. Bėkštos knygą, man buvo pamatinis.

Klaipėdiečio prisiminimų knyga šiemet išleista leidyklos „Gelmės“.

Per mažai pažįstame

A.Bėkšta ir muziejaus direktorius J.Genys.

Mes per mažai pažįstame (išgyvename) mėmelišką Klaipėdą, nes viskas, kas vokiška, sovietinėje Lietuvoje buvo neleistina, išskyrus tai, kad išliko dalis fachverkinio senamiesčio. Po Alfonso Žalio įvykdytos kultūrinės revoliucijos Klaipėdoje miestas buvo lietuviškai įtapatintas. Tačiau 1923–1939 m. Klaipėda vis dėlto buvus labiau vokiška nei lietuviška: maisto parduotuvėse, traukiniuose ir kitose viešose vietose ne visi vartojo lietuvių kalbą (pvz., traukinio kontrolierius galėjo paprašyti parodyti bilietą vokiškai, ir visi keleiviai privalėjo suprasti), gatvėje vaikai pešdavosi tautiniu pagrindu, kasdieniai daiktai buvo vadinami vokiškai (pvz., bandelė – zemelis, mašina, vežusi girtuoklius į kalėjimą, – Blau Nina), vadinamuosiuose jomar-

kuose „didesnė dalis prekybininkų kalbėjo vien tik vokiškai“ (p. 131), mokykloje buvo taikoma vokiška vertinimo sistema (atvirkščiai nei Lietuvoje, 1 – buvo geriausias pažymys), miesto centre už skulptūros „Borussia“ rikiavosi Vokietijos karo vadų – Bismarcko, Moltke’s, Scharnhorsto, Gneisenau ir kitų – bronzinės galvos.

Iš Didžiosios Lietuvos atvažiavusiems mokiniams buvo pradėta rengti „Mokinio enciklopedija“, nes atvykėliai nesuprasdavo vietinio mokinių žargono. Kas yra bičkomeris, ką reiškia šūkis „zeks“? Pirmosios mokinių enciklopedijos išleidimą sutrukdė vokiečių atėjimas į Klaipėdą.

R.Bėkštos prisiminimų knyga nėra siužetiškai vientisa. Ji suskirstyta pagal temas: šventės, mokytojai, varžybos, laisvalaikis,

58

R.Bėkštos anūkas Vytautas surado rėmėjų senelio knygai išleisti.

laivai, skautai, gatvės, jomarkas. Jos stiprioji pusė – tai tikroviškai subalansuotas vaizdo, garso, erdvės ir berniuko jausmingumo santykis. Pavyzdžiui: „Vakaras.

Uoste ūkia laivai, švilpia manevruojantys garvežiai. Retkarčiais pratrinksi tramvajus, kažko nepasidaliję klykia kirai. Tėvas užsidaro kitame kambaryje ir groja mandolina.

Jis groja tik sau, tai jo poilsis“ (p. 164).

Vandens lelijų miestas Skaitant knygą, sustiprėja pasididžiavimo Klaipėda jausmas. Vis dėlto koks skirtingas ir ypatingas yra gyvenimas uostamiestyje: „Klaipėdos vaikų garlaiviu

NAUJOS KNYGOS

Į knygos „Gyvenimas Malkų gatvėje“ pristatymą Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje susirinko būrys besidominčiųjų.

A.Bėkšta, skaidrėje – jo tėvai Romualdas ir Veronika Bėkštai jaunystėje.

Astos Grušelionienės ir Zitos Maziliauskaitės nuotr.

nenustebinsi, jų pilnas uostas, marios ir Dangė. Labiausiai visiems patinka Švedų ir Amerikos linijos okeaniniai garlaiviai ir retkarčiais į uostą užsukantys kitų šalių karo laivai“ (p. 59). Ši lengvai skaitoma knyga galėtų atsirasti kiekvienoje Klaipėdos mokykloje kaip mokomoji priemonė, skatinanti gyvą santykį su uostamiesčiu. Ir tai nebūtinai būtų tik knygos perskaitymas. Tai gali būti kelionės tais maršrutais, kuriais keliaudavo mokiniai 1932–1939 m., Klaipėdos krašto piliakalnių pažinimas, Velnio akmens suradimas, Krokų lankos aplankymas, pasižvalgymas po Rusnės bažnyčios pastogę, kur žvejai laikydavo savo karstus, ir t.t.

Kelionės aprašomos trumpai, bet tiksliai, turbūt todėl, kad „gimnazijose buvom

Istorikė Z.Genienė pasidalijo mintimis apie knygą „Gyvenimas Malkų gatvėje“.

Renginio aptarimo minutės: muziejaus vadybininkė Odeta Blagnytė, J.Genys, knygos „Gyvenimas Malkų gatvėje“ redaktorė V.Bėkštienė ir dailininkė K.Bėkštaitė-Dirsienė.

pripratinti piešti Klaipėdos krašto žemėlapį ir jame parodyti visus plentus ir abu geležinkelius“ (p. 66). Mane nustebino, kad tuo metu piliakalniai buvo gyvi žmonių sąmonėje kaip kelio nuorodos ženklai ir turistinio maršruto lankytinos vietos, pvz., ant Dovilų piliakalnio mokiniai imitavo pilies puolimą (p. 67). Nes mūsų dienomis retas mokytojas veža vaikus prie piliakalnių kaip mūsų tautos gyvybingumo liudytojų. Įdomus miesto vokiško pavadinimo Mėmelis etimologinis aiškinimas, praplečiantis miesto semantinių vaizdinių spektrą. Šią versiją mažajam R.Bėkštai papasakojo kalbininkas prof. Jonas Užpurvis. Senojoje vokiečių kalboje žodis Memel neegzistavo.

Jo vietoje buvo Mummel, kuris reiškia

Senojoje vokiečių kalboje žodis Memel neegzistavo. Jo vietoje buvo Mummel, kuris reiškia baltąją vandens leliją. Šis žodis ir šiandien gyvas. baltąją vandens leliją. Šis žodis vokiečių kalboje ir šiandien gyvas. O vandens lelijų tuomet labai daug augo Kopgalio citadelės kanaluose (p. 149).

Klampių pėdų Klaipėdos senamiestyje ne viena įspausta, o baltųjų vandens lelijų?

59

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji Klaipėda valdov Išskirtinis miesto istorijos puslapis – valdovų vizitai.

Nors valdovų ir nepavadinsi keliautojais, tačiau jie turėjo lemiamos įtakos miesto vystymuisi ir miestiečių gyvenimui. Tai leidžia žvilgtelėti į miestą iš vidaus.

Gaila, kad mus pasiekusios iliustracijos yra tik iš karalienės Luizės ir jos valdovais tapusių sūnų apsilankymų senojoje Klaipėdoje.

Jovita SAULĖNIENĖ

Prūsijos karaliaus valia Į Klaipėdą, labiausiai į šiaurę nutolusį svarbų Prūsijos pašalį, nuo seniausių laikų krypo valdovų žvilgsniai. Pirmosios žinios apie jų vizitus mus pasiekia iš XVI a.

Vienas žymesnių, turėjusių tam tikrų pasekmių miestui, buvo 1583 m. hercogo Georgo Friedricho apsilankymas. Vizito metu miestiečiai įteikė hercogui prašymą dėl žvejybos, ganyklų, miško kirtimo, taip pat dėl miesto savivaldos, prekybos ir laivybos. Atsakymo sulaukta tik 1595 m. Ir jis nebuvo palankus miestui. Savo dokumente hercogas pareiškė, kad miestas nesinaudoja privilegija žvejoti mariose iki Ventės rago ir tą žvejybos teisę praranda, perspėdamas daugiau tuo klausimu nesiskųsti ir valdžios netrukdyti. Jokių pakeitimų nenurodyta ir dėl ganyklų bei miško kirtimo laivų statybai bei statybinei medžiagai (žr. J.Zembrickis. Klaipėdos istorija, I tomas, p. 92–93).

60

Klaipėda maždaug 1880 m.

1637 m. Klaipėdoje lankėsi kurfiurstas Georgas Wilhelmas, kurį šiltai priėmę miestiečiai sulaukė šio valdovo palankumo dėl laisvos prekybos. Itin Klaipėda rūpinosi Brandenburgo-Prūsijos jungtinės valstybės įkūrėjas Didysis kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas (valdė 1640–1688 m.). Dar prieš 1660 m. jo didenybė paliepė Mėmelio pilyje įrengti įvairių statinių „pagal naują fasoną“. Iš visų Didžiojo kurfiursto įsakymu vykdytų pilies pertvarkymų minėtina kunigaikščių salė, visos pilies puošmena. Čia virš židinio kabėjo kurfiursto herbas, kuriuo 1660 m. buvo papuošti ir pilies vartai. Tačiau svarbiausias šio valdovo dokumentas buvo išleistas 1657 m. spalio 15 d., Klaipėdai suteikęs „kaip ir Mūsų Karaliaučiaus miestui laisvą nelimituojamą ir neapribotą prekybą, laivininkystę, saugojimą, brokavimą ir svarstykles“.

Laisvos ir neribotos prekybos privilegija Klaipėdą apsaugojo nuo Karaliaučiaus miesto „tiesioginio slopinimo“ ir trukdymo prekybai. 1679 m. vasario 21–26 dienomis Didysis kurfiurstas iš Karaliaučiaus atvyko į Klaipėdą, aplankė tvirtovę, susitiko su jos

Hohencolernų dinastijos valdovų karūna.

įgula. Tai buvo vienas iš Prūsijos valdovų svarbesnių vizitų Klaipėdoje.

Valdant Friedrichui III (1688–1713 m.)

Klaipėdos pilies valdai, buvusiam Odų rajonui, 1693 m. buvo suteikta privilegija ir jis pavadintas Friedricho miestu. Su Friedricho vardu susijusi dar viena miesto vieta. 1701 m. Friedrichas III padovanojo miestui dvarelį dabartinės Minijos gatvės pradžioje ir jame įkūrė prieglaudą-ligoninę. Ši vieta pavadinta Friedrichsrėde, vėliau pateko į Špichuto dvaro valdą, XX a. pr. susiliejusią su Celiuliozės fabriko teritorija.

KULTŪROS ISTORIJA

vų ir politikų žvilgsniu Prisimintini ir Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I (valdė 1713–1740 m.), kuris 1714 m. rugpjūtį apsilankė Klaipėdoje, nuopelnai miestui. Šio karaliaus įsakymu 1722 m. miestas buvo suvienytas, senamiestį sujungus su Friedricho miestu. Kaip tik tada ir buvo užpilta senoji Danės vaga. Vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny’o pastebėjimu, Friedrichui Wilhelmui I, šiam „miestiečių ir kareivių karaliui, reikia dėkoti už įtvirtinimų su bastionais ir ravelinais modernizavimą.

Tai, kas dar ir šiandien matoma citadelės teritorijoje ir įtvirtinimuose prie ankstyvosios Jono bažnyčios, kilo pagal jo idėjas“.

visa pagarba būtų sutiktas ir kad jauni pirkliai uniformuoti dalyvautų parade“. Pirklių organizacija Klaipėdoje išaugo iš 1597 m. įsteigto pirklių cecho, kuriam 1822 m. buvo suteikta korporacijos teisė. Vyriausybė Klaipėdos pirkliams iki 1870 m. buvo patikėjusi uosto statybą ir kasą. Pirkliai buvo itin gerbiami ir suprantama, kodėl būsimasis Rusijos caras norėjo jų pasveikinimo.

Rusijos sosto įpėdinio Pavelo I garbei buvo surengtas paradas, kuriame dalyva-

vo ir miestiečių kuopos, tarp jų ir pirklių, kurie su Prūsijos valdovo vėliava sveikino aukštąjį svečią. Nuo šio vizito mieste prigijo paradinės pirklių uniformos: tamsiai mėlyni mundurai su gelsvais atvartais, atraitais, apykaklėmis ir geltonais akselbantais, šviesiai geltonomis kelnėmis ir liemene, didele juoda trikampe su baltu pliumažu bei geltona ir mėlyna juosta skrybėle, batais ilgais pentinais, taip pat kardu su dviem pistoletais arkliams iš šonų, kaip rašė J.Zembrickis. ►

Lankėsi Rusijos carai Miestui buvo itin svarbi per Klaipėdą ėjusios Berlyną su Peterburgu jungianti pašto trasa ir Friedricho Wilhelmo I su Rusijos caru Petru I įsteigta raitų pasiuntinių pašto linija iš Klaipėdos į Peterburgą. Klaipėda buvo ir reikšmingas tarpinis punktas kelyje iš Berlyno, Karaliaučiaus į Rygą ir kitur.

Tais maršrutais keliavo nemaža karališkųjų ekipažų, kurių šiandien jau niekas nebesuskaičiuos. Tuomet vykstantys į Rusiją ar iš jos, pasak J.Zembrickio, Klaipėdoje likdavo „mažiausiai pusdienį arba visą naktį ilsėtis“. Tokiu būdu ne vienas Rusijos caras pabuvo Klaipėdoje. Nusistovėjusių Rusijos carų sutikimo tradicijų, taip pat išsamesnių dokumentų apie jų svečiavimąsi mieste mus pasiekę šaltiniai negausūs. Žinomas faktas, kai 1712 m. į Klaipėdą atvykusi Rusijos carienė Jekaterina I 1654 m. gavusiame privilegiją užmiesčio viešbutyje „Hotel de Russie“ buvusios Liepojos gatvės (dabartinė Herkaus Manto g.) 20-ajame name patyrė nemalonių potyrių. Ne kartą tame pačiame viešbutyje Klaipėdoje buvo apsistojęs ir caras Petras I. Su padažnėjusiais valdovų vizitais mieste formavosi ir jų sutikimo tradicijos. Štai 1776 m. iškilmingai mieste buvo priimtas Rusijos sosto įpėdinis didysis kunigaikštis, vėliau caras Pavelas (valdė 1796–1801 m.), kuris pakeliui į Berlyną apsistojo Klaipėdoje. Jis buvo perdavęs miesto vadovams pageidavimą, kad „toks aukštas keleivis su

1802 m. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize Klaipėdos prieigose sutiko Rusijos imperatorių Aleksandrą I.

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III su karaliene Luize Rusijos imperatorių Aleksandrą I 1802 m. priėmė Klaipėdos pirklio Consentijaus namuose.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Tai buvo vadinamoji mėlynoji gvardija, kuri 1821 m. nustojo egzistavusi, bet iki tol spėjo sutikti 1780 m. kronprincą Friedrichą Wilhelmą, vėliau karalių Wilhelmą Friedrichą II, 1802 m. Rusijos imperatorių Aleksandrą I, Prūsijos karališkąją porą Friedrichą Wilhelmą III ir karalienę Luizę.

Klaipėdos kaip tarpinio punkto reikšmė pradėjo mažėti 1830 m., atidarius pašto liniją iš Tilžės į Tauragę, per kurią ėjo naujasis pašto kelias į Rusiją, o 1835 m. atsirado susisiekimas garlaiviais tarp Liubeko ir carinei Rusijai priklausančių Baltijos uostų. Į Klaipėdą atvykti valdovus skatino pakitusi visuomeninė politinė situacija. Aukštųjų didenybių vizitai, susiję su istorinėmis aplinkybėmis, pagal tų laikų diplomatinius

protokolus Klaipėdoje buvo pradėti organizuoti nuo 1802 m., kai Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III (valdė 1797–1840 m.) ir karalienė Luizė susitiko su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Nuo tada prasidėję valdovų vizitai Klaipėdoje susiję su Friedricho Wilhelmo III ir karalienės Luizės bei jų sostų įpėdinių vardais, lėmusiais didelius pokyčius mieste. Bet tai atskira tema.

Bismarcko nakvynė 1857 m. rugpjūčio 29 d. pakeliui į Rusiją Klaipėdos viešbutyje „Britisch Hotel“, buvusiame Turgaus gatvėje, apsistojo

Prūsijos ir Vokietijos politikas Otto von Bismarckas. Čia jis žmonai parašė laišką, iš kurio sužinome, jog kelionė garlaiviu iki Klaipėdos jam buvo nuobodi, tačiau nuotaika kiek praskaidrėjo prieplaukoje išvydus „dailiausias Klaipėdos merginas, lydimas trijų ponų eskorto, „avelių bandą saugančių šunų“.

Ir dar sužinome keletą įdomių detalių: iš Klaipėdos į Palangą kelionė karieta trunka tris valandas, vartai „į mieląją Rusiją“ pasienyje užveriami 20 val. vakaro.

Na, o po didžiojo 1854 m. gaisro atstatytą vieną iš dviejų geriausių miesto viešbučių „Britisch Hotel“ O. von Bismarckas įvertino kaip „vargingus svečių namus“...

Šiupinio šventės vaišės Šiupinys – sotus šventinis valgis, kurį klaipėdiečiai virdavo vasarį, Pelenų dienos išvakarėse, prieš prasidedant pasninkui. Į šiupinio valgymo šventę kviesdavo artimiausius kaimynus ir gimines.

Anot Elisabethos Wannags, pagrindinis šventės patiekalas būdavo ruošiamas taip: išvirdavo gerą katilą skirtingų rūšių mėsos – į vieną krūvą ramiausiai versdavo sūdytą ir rūkytą mėsą, žąsieną ir kita. Į riebų viralą pridėdavo virtų sugrūstų bulvių, bet ne per daugiausia, kad vietos liktų ir šutintiems žirniams. Bulves ir žirnius, sudėjus viską, dar kartą užvirindavo, paskui berdavo kviečių miltų tiek, kad pasidarytų košės tirštumo. Košę kraudavo į dubenėlius, užpildavo lydytais taukais ir tiekdavo į stalą. Pagal senolių paprotį valgydavo visi kartu susėdę iš dubenėlių, vienoje rankoje laikydami gabalą mėsos, kitoje šaukštą. Baigus valgyti pirmąjį patiekalą, košės dubenėliai būdavo nunešami, o mėsos dubenys vėl pripildomi. Mėsą valgydavo su balta duona ir sviestu. Ant stalo jau dėdavo ir lėkštes, ir puodelius, į juos pildavo naminio alaus. Likdavo visi jaukiai sėdėti juokdamiesi, pokštaudami.

Gerdavo ir meškinį, leisdami taurelę ratu iš rankų į rankas. Darbininkams atsistojus nuo stalo, svečiai išeiti neskubėdavo, ir vaišės tęsdavosi.

Vokietijos kaizeris Wilhelmas II dalyvavo Borusijos paminklo atidengimo šventėje prie rotušės 1907 m. ir ta proga pasakė kalbą.

Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM ir asmeninio archyvų 62

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8