2014 01 durys

Turinys SLENKSTIS

Rita BOČIULYTĖ. Pradžios žodis

VERSIJA

Asta DYKOVIENĖ. Legendinio poeto atvaizdas – fikcija?

KULTŪROS ISTORIJA

Jovita SAULĖNIENĖ. Senosios Klaipėdos įtvirtinimai ir vartai

MUZIKA

Aris KATEILA. Menui kilniajam giedojo šlovę Laima SUGINTIENĖ. Muzikinis uostamiesčio gruodis

INICIATYVA

Valerija LEBEDEVA. Orkestras, kurio reikia publikai

DAILĖ

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Apie didelius ir mažus tapytojos A.Banytės darbus Valerija LEBEDEVA. Salvadoras Dali Klaipėdoje: kodėl ir kaip

KITU KAMPU

Danguolė RUŠKIENĖ. Malda, kurios nebūtina suprasti, arba pažinimas – kaip destrukcija

GINTARO LAŠAI

Dainius VANAGAS. Drugys kvatoklis „Gintaro lašuose“ – šansas jaunimui Laurynas KATKUS. Pirmasis poetinis vertimas. Simonas DACHAS. Johannui Christoffui Rehefeldui ir Annai Cörber Pirmosios knygos konkursas Algis KUKLYS. Skraidantis žmogus Alma RIEBŽDAITĖ. Naktis neypatinga „Valtys kopose“ laukia haiku Tadas ŽVIRINSKIS. Eilėraščiai

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Žydrūnė AGURKAITĖ. Eilėraščiai Laura KROMALCAITĖ. Eilėraščiai

TEATRAS

Gitana GUGEVIČIŪTĖ. V.Masalskio premjeros „Kita mokykla“ Jūratė GRIGAITIENĖ. „Dieviškoji komedija“ pagal E.Nekrošių

SVEČIAS

Jovita NAVICKAITĖ. J.Fahlströmas: „Jei esi aktorius, tai visi tavo tikslai – viename“

KINAS

Aivaras DOČKUS. „Redirected / Už Lietuvą!“ – kokybiškas chaosas banditų Lietuvoje

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Valerija Lebedeva. Gdanske menas – kaip miesto vitaminai

LANGAS

Muziejus mini K.Donelaičio metus Išleido „Requiem“ Naujame albume – meilės lyrika A.Remesos kūriniai atlikti Kaune Klaipėdos šokio diena Vilniuje „Kruvinų vestuvių“ trajektorijos

5

6

10

12 20

16

26 30

32

36 37 38 39 40 42 45 47

48 50

52 55

58

62

64

9 15 19 25 53 57 3

Pradžios žodis

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Ėjom, ėjom ir atėjom. Nuo laikraščio priedo iki žurnalo. Ir tai įvyko nei anksčiau, nei vėliau, o 20-aisiais „Durų“ leidimo metais.

Iš tikrųjų pradžia buvo 1995-ųjų sausį, kai su „Klaipėdos“ laikraščiu pasirodė pirmasis meno leidinio „Durys“ numeris.

Kaip dienraščio sudėtinė dalis „Durys“ kas mėnesį su juo išeidavo iki šiol, pamažu augdamos, gražėdamos ir stiprėdamos. Ir dabar, tapusios specializuotu žurnalu, jos lieka ištikimos savo lopšiui – „Klaipėdos“ skaitytojai kartą per mėnesį gaus ir kultūros bei meno žurnalą „Durys“. Jame ras ir literatūrinius „Gintaro lašus“, nuo 2003-iųjų balandžio esančius sudėtine „Durų“ dalimi. „Gintaro lašų“ tradicija

slenkstis

siekia dar anksčiau – jie kaip laikraščio priedas ėjo su pertraukomis, atnaujinti 1985-aisiais, o pirmąsyk su „Klaipėda“ pasirodė dar šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, tapdami bene pirmuoju tokio pobūdžio dienraščio leidiniu Lietuvoje.

Dabar galvoju, kaip čia mums pavyko tiek metų išsilaikyti, išlikti ir nesunykti, nors ne sykį balansavome ties riba – būti ar nebūti. Turbūt padėjo užsispyrimas ir atkaklumas. Tikėjimas, kad to reikia mūsų kultūrai ir jos žmonėms, dar nepraradusiems poreikio kurti, mąstyti, analizuoti, lyginti, vertinti. Sunkmečiu gelbėjo viltis, kad kultūra yra valstybės pamatas, kad ji neleis jam sugriūti. Ir paprašyta paramos, ji nenusisuko. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Durų“ projektą remia jau nuo 2004-ųjų. Šiems metams konkurso būdu skirta fondo parama kaip niekad anksčiau dosni: 220 tūkst. litų. Todėl galime žengti naują kokybinį žingsnį – leisti kultūros ir meno žurnalą. Pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį ne tik Klaipėdoje, šiame krašte, bet ir visoje Vakarų Lietuvoje.

Jei jau perskaitėte turinį ir galbūt spėjote užmesti akį į metriką, mūsų autorių komandos pristatyti ir nebereikia. Kiekvienas – savos srities profesionalas, daugelis „Durims“ talkina nebe pirmi metai. Tiesą sakant, jei ne šie aistringi kultūros ir meno tyrinėtojai, jei ne jų tekstinės įžvalgos, jei ne dizaino specialistų inkliuzai, kūrybinio-techninio personalo kruopštumas, šio žurnalo ir nebūtų. Nes nėra tokių pinigų, kuriais būtų galima įvertinti nuoširdumą, užsidegimą, naujos pradžios virpulį ir džiaugsmą. Tikimės, kad tai patirsite ir jūs.

Pirmosios šių metų „Durys“ atidarytos – imkite ir skaitykite.

Rita BOČIULYTĖ „DURŲ“ redaktorė

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt 2014 sausis (Nr. 1) www.durys.daily.lt

LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com VIRŠELIO DIZAINERĖ Monika Liutkevičiūtė VIRŠELIO ILIUSTRACIJA Mindaugo Petrulio kaligrafija DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

LEIDĖJAS © 2014 VšĮ „Baltoji pelėda“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 600 Žurnalas platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami ŽURNALĄ REMIA

REDAKCIJA Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Daiva Daukšienė Tel. (8 46) 397 711, mob. 8 656 65 083 d.dauksiene@kl.lt PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 5

versija

Klaipėdietis kraštotyrininkas B.Aleknavičius, išleidęs ne vieną knygą apie K.Donelaitį, suabejojo, ar visuotinai priimtas poeto atvaizdas yra tikras.

Vytauto Petriko nuotr.

6

versija

Legendinio poeto atvaizdas – fikcija?

Dešimtys graviūrų, litografijų, paveikslų, skulptūrų ir kitų meno kūrinių, vaizduojančių legendinį poetą Kristijoną Donelaitį, galimas dalykas, su jo tikruoju atvaizdu niekaip nesusiję. Klaipėdietis žurnalistas, fotografas ir kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius mano atradęs, jog sovietmečiu pagal rastus palaikus rekonstruodami K.Donelaičio atvaizdą mokslininkai identifikavo ne tą žmogų.

Asta Dykovienė

Karštligiškos palaikų paieškos 1969-aisiais sukako 255 metai, kai gimė lietuvių literatūros ir tautos pasididžiavimas poetas K.Donelaitis. Jo kūryba jau pradėjo domėtis net kitataučiai, „Metus“ ėmė versti į kitas kalbas, tačiau kaipgi atrodė pats poetas, neliko jokių duomenų.

O jo atvaizdo sovietų Lietuvai žūtbūtinai reikėjo.

Prasidėjo karštligiškos šio sprendimo paieškos. Buvusioje K.Donelaičio parapijoje Tolminkiemyje, kur poetas klebonavo iki mirties, prasidėjo įtempti jo kapo ieškojimai. Tuo metu bažnyčios rūsyje aptikti keletas palaidojimų.

Tais pačiais metais liūdnai pagarsėjęs Juozas Albinas Markulis-Erelis (mirė 1987 m.), teismo medicinos specialistas, kuris buvo ir sovietinio saugumo agentas (jo sąžinę slegia kelių šimtų išduotų žmonių gyvybės), populiariame to meto žurnale kartu su kolega Jonu Vytautu Nainiu išspausdino straipsnį „Palaikų identifikavimas“.

Prieštaringai vertinamas profesorius su pasididžiavimu pasakojo, kad su kitais „komisijos nariais, atvykęs į Tolminkiemį, susipažino su archeologinių

kasinėjimų radiniais“. Ir drąsiai konstatavo, kad kapo Nr. 1 palaikai tikrai yra K.Donelaičio. „Palaikų analizė rodė, kad kai kurie stuburo slanksteliai buvo suaugę, dešiniojoje kojoje ties čiurna yra buvusi trauma, gauta maždaug 5 metai prieš mirtį. Delnikaulio ir pirštakaulio dalys pašiurkštėjusios. Šie medicininiai duomenys parėmė literatūrinius duomenis apie tai, kad K.Donelaitis paskutiniais savo gyvenimo metais buvo labai nervingas“, – rašoma J.Markulio ir J.Nainio straipsnyje.

To meto ekspertams pakako įrodymų, kad jie tikrai atrado K.Donelaičio palaikus. Nors apie patį poetą buvo žinoma tik tiek, kad jis buvo žilaplaukis ir iki 65-erių puikiai įskaitė smulkiausią raštą be akinių.

Profesorei kėlė pasibjaurėjimą Neilgai trukus po rastų palaikų identifikavimo archeologas Vytautas Urbanavičius pagal prof. M.Gerasimovo metodą atkūrė K.Donelaičio skulptūrinį atvaizdą. Pagal jį ir radosi nauji meno kūriniai, vaizduojantys tariamą K.Donelaičio veidą.

Vis dėlto literatūrologė profesorė Vanda Zaborskaitė skausmingai suabejojo šiuo portretu.

Lygiai prieš 30 metų žurnale „Pergalė“ ji rašė: ► 7

versija

◄ „Tai negyvas, be išraiškos modelis.(...) Šį buką, bemintį, apatišką veidą negalima teikti kaipo didžiojo tautos poeto autentišką atvaizdą, kurį užfiksuoja šimtų tūkstančių skaitytojų sąmonė, ir kuris gali kelti vien nusivylimą, bodėjimąsi, netgi pasibjaurėjimą“.

Kad visuotinai priimtas K.Donelaičio atvaizdas yra nė kiek į jį nepanašus, esą turi pagrindo. Sovietmečiu sukurtą mitą apie tikrąjį poeto atvaizdą bando griauti ir klaipėdietis kraštotyrininkas, žurnalistas bei fotografas B.Aleknavičius.

Klaipėdiečio kraštotyrininko argumentai B.Aleknavičius tyrinėja K.Donelaičio gyvenimą ir jo palikimą jau ne vieną dešimtmetį. Klaipėdiečiui irgi nepatinka visuotinai priimtas poeto atvaizdas, kuris, jo manymu, yra ne kas kita, kaip fikcija.

Vienoje iš savo knygų „Kristijono Donelaičio portretas“ B.Aleknavičius rašė, jog dar prieš K.Donelaičio palaikų paieškas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą buvo iškviestas Šakiuose gyvenęs evangelikų liuteronų kunigas Jurgis Gavėnia (mirė 1981 m.). Jis B.Aleknavičiui pasakojęs: „Archeologinių kasinėjimų Tolminkiemyje metu buvau iškviestas į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą konsultuoti mokslininkus, ką jie turėtų rasti prie poeto palaikų. Sakiau, kad galėtų būti kryžius, galėtų būti maldaknygės apkaustų likučiai.

Bet svarbiausia – reikia žiūrėti į rankas.

K.Donelaitis daug dirbo. Jo rankų pirštai turi būti grubūs. Jeigu rasite tokius palaikus, tai žinokite, kad jie – K.Donelaičio“.

J.Gavėnia B.Aleknavičiui teigė, jog poeto palaikų atpažinimui mokslininkai jo nepasikvietė. Maža to, klaipėdietis atkapstė, jog 5 metus iki K.Donelaičio mirties Prūsijoje buvo išleistas įsakymas, kuriuo uždrausta mirusiuosius laidoti bažnyčių rūsiuose. O tariami K.Donelaičio palaikai buvo rasti būtent bažnyčios rūsyje.

K.Donelaitis palaidotas kitur? „Ar tikrai atrastieji palaikai yra K.Donelaičio, – didžiulė mįslė. Nes kai jis mirė, įstatymu buvo uždrausta laidoti 8

bažnyčių rūsiuose. Žinant, kokie pedantiški buvo Prūsijos žmonės, esu tikras, kad K.Donelaitis negalėjo būti palaidotas tame rūsyje“, – įsitikinęs B.Aleknavičius.

Gali būti, kad visuotinai priimtas K.Donelaičio atvaizdas yra nė kiek į jį nepanašus.

Pasak kraštotyrininko, yra užfiksuota, kad poetas prašęs būti palaidotas ant kalnelio, bažnyčios šventoriuje. Esą veikiausiai jo valia buvo įvykdyta. „Tačiau, kur tas kalnelis, šiandien mes nežinome. Bet yra viena svarbi detalė. Buvo toks vokiečių tyrinėtojas F.O.Tecneris. Jis domėjosi K.Donelaičio kūryba ir 1896 m. pastatė jam paminklą Tolminkiemyje. Esu tikras, kad jis buvo pastatytas ant K.Donelaičio kapo. Tačiau ir to paminklo neliko. Reikia rasti jo vietą, tada rasime ir poeto kapavietę“, – mano B.Aleknavičius.

Klaipėdietis pasakojo, kad jam pavyko aptikti vieną lietuvį, kuris 1918 m.

Tolminkiemyje tą paminklą matė ir galbūt būtų galėjęs padėti identifikuoti jo vietą, tačiau B.Aleknavičius, deja, su juo susitikti nespėjo, nes liudininkas mirė.

Užčiaupė burnas ateities kartoms „Sovietmečiu buvo įprasta tokia praktika: turėjo surasti K.Donelaičio kapą – ir surado, turėjo identifikuoti palaikus bei atkurti atvaizdą – tai ir padarė. Ir visai nesvarbu, kiek tuose jų atradimuose tiesos.

Beje, ne visi komisijos nariai tada pasirašė K.Donelaičio palaikų atpažinimo aktą“, – pasakojo B.Aleknavičius.

Kraštotyrininkas mano, kad nepritarusiųjų argumentai buvo pakankamai svarūs. Tačiau sovietų propaganda įtikino, kad Tolminkiemio bažnyčios rūsyje rasti būtent K.Donelaičio kaulai.

Keisčiausia yra tai, kad tariami poeto palaikai po visų atpažinimų buvo kremuoti. Pasak B.Aleknavičiaus, tai buvo padaryta tam, kad ateities kartoms „būtų užčiauptos burnos“. Esą, kas gi norės kada nors pripažinti tokią begėdišką klaidą.

Literatūrologei prof. V.Zaborskaitei atkurtasis K.Donelaičio atvaizdas kėlė nusivylimą ir pasibjaurėjimą.

Teismo medicinos specialistas, prieštaringai vertinamas buvęs sovietinio saugumo agentas J.Markulis taip pat tyrė ir identifikavo K.Donelaičio palaikus.

Archeologas V.Urbanavičius 1969 m. pagal prof. M.Gerasimovo metodą atkūrė K.Donelaičio skulptūrinį atvaizdą.

langas

Muziejus mini K.Donelaičio metus

MLIM veikianti paroda atskleidžia K.Donelaičio epochą ir jo kūrybą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tolminkiemio bažnyčia.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo nuotr.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus (MLIM) kartu su gausiu būriu partnerių parengė projektą „Kelionė į istorinę Prūsiją. Skirta Kristijono Donelaičio metams paminėti“.

Jau nuo sausio 17-osios MLIM Klaipėdoje galima aplankyti kilnojamąją parodą, kurioje iki vasario 28-osios pristatoma XVIII a. Prūsija bei K.Donelaičio kūrybinis palikimas, pasižiūrėti specialiai šiai progai sukurtą filmą. Parodos eksponavimo metu tiek mokytojai, tiek jų ugdytiniai kviečiami dalyvauti kultūrinėje edukacinėje programoje, atskleidžiančioje K.Donelaičio epochą ir jo kūrybą.

Detaliau su visa šio projekto programa sausio 17-ąją muziejininkai visuomenę supažindino nemokamame seminarepraktikume. Jame projektą pristatė MLIM direktorius dr. J.Genys, parodą apžvelgė Z.Genienė, buvo galima susitikti su filmo „Tolminkiemis, K.Donelaitis ir mes“ kūrėjais A.Kupliauskiene ir V.Gedvilu. Seminaro dalyviams K.Donelaičiui dedikuotą meninę programą parodė Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro ansamblis „Aušrinė“, vadovaujamas R.Pečiukonytės. Šilutės muziejaus atstovė I.Skablauskaitė pristatė XVIII a. lietuvininkės kostiumą.

Apie seminarą „Kuo avėjo K.Donelaičio būrai“ papasakojo Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro atstovė B.Servienė, su mokykloms parengta nauja istorine edukacine programa supažindino MLIM darbuotoja D.Našutinskaitė. „DURŲ“ inf.

9

KULTŪROS ISTORIJA

Senosios Klaipėdos įtv i Šįkart kviečiu prisiminti senosios Klaipėdos miesto įtvirtinimus ir vartus. Deja, vartų nebepraversime, nes laiko ranka buvo jiems negailestinga. Įtvirtinimai irgi beveik neišlikę. Maža ir ikonografinės medžiagos, leidžiančios pailiustruoti, kaip atrodė mūsų miesto vartai. Užtat Karaliaučiuje (dab. Sovetskas, Rusija) galime pasigėrėti išlikusiais ir kai kuriais restauruotais miesto vartais, susipažinti su turtinga jų istorija, žymiomis, su jais susijusiomis asmenybėmis, sužinoti miesto vartų paskirtis, padedančias mums atkurti tipišką Prūsijos miesto paveikslą.

Taip atrodė Kūlių Vartų gatvė XX a. pr. Ji baigiasi Friedricho Wilhelmo (dabar Tiltų) gatvės pradžioje.

Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Jovita SAULĖNIENĖ

Prūsijos miestuose – įvairi paskirtis Miestų vartai saugojo gyventojus nuo priešų ir plėšikų. Prie vartų budėjo sargyba, budriai stebėjusi, kad į miestą neprasmuktų nė vienas nepastebėtas prašalaitis. Čia buvo įsikūrę ir muitininkai, turėję surinkti mokesčius už įvažiavimą į miestą ir įvežamas prekes. Anot Maxo Szameitato, „muitininkas prie miesto vartų anuomet buvo toks pat žinomas reiškinys, kaip dabar eismą reguliuojantis policininkas prie judrios sankryžos“. Visos įvežamos ir išvežamas prekės buvo apdėtos miesto muito mokesčiais, o ir kitokioms rinkliavoms bei monopoliams, pvz., degtinės, gyvulių skerdimo ir pan., reikėjo griežtos kontrolės prie įėjimų į miestą.

Paprastai prie miesto vartų stovėjo gėdos stulpai nusikaltėliams bausti. Tai buvo perspėjimas atvykusiesiems griežtai laikytis nustatytos tvarkos.

10

Prūsijos miestuose buvo vadinamieji tikrieji vartai, vedę tiesiai į miesto gatves, ir vėlyvesni, užmūryti ankstyvieji vartai, nukreipiantys į šalį nuo miesto. Nežinomos priežastys, paskatinusios ankstesniaisiais laikais šitaip juos perstatyti.

Vidiniai, pačiame mieste buvę vartai byloja apie gyventojams nubrėžtą hierarchiją.

Tarkime, nukariauto miesto kitataučiams net į bažnyčią buvo leidžiama įeiti tik per šalutinius jos vartus ir žemas šonines duris.

Miestų vartai – tai ir savotiški architektūros bei kultūros paminklai, kurie dar iki šiandien išlikę buvusioje Prūsijoje: Karaliaučiuje, Gdanske, Berlyne ir kitur. Apie jų svarbą byloja ir gausios legendos.

Dėl karinių ir finansinių priežasčių XVI–XVII a. Klaipėda buvo miestastvirtovė, todėl tuo metu įtvirtinta. XVII a. pirmoje pusėje senamiestis ir Friedri-

cho miestas buvo apjuosti bastioniniais įtvirtinimais. 1627 m. miestas iš rytų ir pietų buvo apsuptas žvaigždiniais pylimais ir grioviais pagal to meto paskutinius karinės technikos reikalavimus. Į Klaipėdą įvažiuoti ir iš jos išvažiuoti pylime buvo pastatyti dveji vartai: į pietvakarius – Malūnų, į pietryčius – Kūlių. Iš šiaurės miestą saugojo Danė, ir visi keliai iš tos pusės į miestą ėjo per upės tiltą.

Viduramžiško miesto atribojimo ir apsaugos nuo išorinio pasaulio principo griežtai buvo laikomasi ne tik dėl karinių, bet ir dėl finansinių priežasčių. XVII a.

Klaipėdoje buvo dvi funkcinės zonos: amatų ir prekybos. Pirmoji, užėmusi pietinius senamiesčio kvartalus, nuo kitos – prekybinės ir uosto – buvo atitverta tvora, kuri ėjo dabartinėmis Žvejų, Pasiuntinių gatvėmis, kirto Turgaus gatvę ir suko Didžiąja Vandens gatve pilies link. Tvoroje buvo treji vartai ties Vežėjų, Turgaus ir Sukilėlių gatvėmis. Prie Danės kilo sankrovos ir rūšiavimo namai, miesto svarstyklės, o kvartaluose kūrėsi akcizo, licencijų įstaigos. Tomo gatvėje veikė ne-

KULTŪROS ISTORIJA

irtinimai ir vartai didelė prekyvietė. Ši atitverta zona, matyt, buvo reikalinga kovai su kontrabanda ir spekuliacija.

1705 m. užpilta senosios Danės vaga.

Tada tvora buvo nugriauta. Atsirado nauji keturi miesto vartai: Tiltų, Mediniai Vandens, Kūlių (Akmens), Malūnų.

1880 m. žymus rašytojas Ludwigas Baczko rašė: „Klaipėdą į dvi dalis dalija Danės upė. (...) Šiaurinėje pusėje yra buvęs priemiestis, dabar vadinamas naujamiesčiu, ir Sendvariui priklausanti Vitė. Pietinę dalį riboja senamiestis ir Friedricho miestas. Vakarų pusėje tyvuliuoja Kuršių marios. Rytinę pusę supa pylimai, besidriekiantys pietine Danės pakrante. Fortas stovi pietinėje Danės pusėje, netoli jos į Kuršių marias atsiveriančių žiočių. Tvirtovę sudaro keturi bastionai, penki ravelinai ir supa platus kanalas. Joje dar galima pamatyti komendanto namą, du parako bokštus ir vadinamąjį tvirtovės bokštą. Garnizono vado būstinė ir sargybinių namelis, kiti kalėjimo apsaugai reikalingi pastatai iš dalies nugriauti (...). Pietryčių pusėje esantys Kūlių vartai – mūriniai, o Malūno vartai pietinėje dalyje ir Liepojos vartai šiaurinėje iš tiesų tėra tik užkardas...“

Po Septynerių metų karo Prūsijos miestų įtvirtinimui ir vartams itin daug pastangų buvo dedama po Septynerių metų karo (1756–1763). Tada Klaipėdos miesto teritorija išsiplėtė. Prie Krūmamiesčio priemiesčio buvo prijungtas Rosgarteno kvartalas, Liepojos, Palangos, Puodžių gatvės. Šiaurinėje miesto dalyje trūko aukštų gynybinių sienų, kurios teikė senamiesčiui uždaro miesto-tvirtovės įspūdį. 1770 m. šiaurinė miesto dalis buvo apjuosta lentų tvoromis ir pylimais, taip pat negiliais vandens pripildytais grioviais su apsauginėmis grotomis. Prašalaičiams nebuvo įmanoma patekti į miestą ar iš jo išvykti be patikrinimo kontrolės punktuose.

Pasak M.Szameitato, kontroliuota šešiose vietose. Be abiejų vandens užkardos punktų prie Šiaurės rago ir Pelenynės atplaukiantiems ir išplaukiantiems laivams tikrinti,

1848 m. Klaipėdoje buvo Akmens, Malūnų, Liepojos ir Vitės vartai. Iš visų keturių vartų kelias per tiltą virš gynybinio griovio vedė į miesto apylinkes. Prie kiekvienų vartų sargybinių nameliuose budėjo aštuonių vyrų pamaina. Vartų sargybiniai keitėsi pamainomis reguliariai su Turgaus gatvėje budinčiais pagrindinės sargybos vyrais.

XVIII a. pabaigoje pylimai, netekę karinės reikšmės, palaipsniui buvo apleisti, o XIX a. antroje pusėje smarkiai apardyti, grioviai užpilti. Pylimų vietose kai kur buvo sukasti daržai. Vartai stovėjo nebesaugomi, sargybos patalpos naudotos kitoms reikmėms. 1810 m. Kūlių vartai buvo apirę, nuo stogo krito čerpės, iš skliautų – plytos, iš sienų — akmenys. Keli keleiviai net buvo sužeisti. Vartai ir tiltas nebuvo apšviečiami, nes nei miestas, nei valstybė, nei kariuomenė tam lėšų neskyrė. Per Kūlių vartus eiti ir važiuoti buvo labai nesaugu. Siaurame vartų ar tilto ruože susidūrę vežimai negalėdavo prasilenkti, važiuojantieji ginčydavosi, bardavosi. Vis dažniau pasigirsdavo balsų, kad vartus reikia nugriauti ir sutvarkyti įvažą į miestą, panašiai kaip Malūnų vartų, kurie buvo nugriauti XVIII a., vietoje, nukasus pylimo galus abipus vartų. Įdomi Kūlių vartų nugriovimo, kam 1810 m.

Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III davė leidimą, istorija. Jie nugriauti tik 1820 m. balandį po dešimtmetį užsitęsusių ginčų. Šių vartų likučiai likviduoti 1965 m., naujoviškai sutvirtinus pylimus.

Apie Liepojos ir Vitės vartus Ypač intensyvus eismas vyko prie Liepojos vartų. Čia neretai grūsdavosi žvaliais nedidukais arkliais pakinkytų vežimų iš rusų Lietuvos kolonos, gabenusios linus ir grūdus į Klaipėdos pirklių sandėlius prie Dangės.

Tarp jų buvo į savaitinius turgus savo gaminius atvežusių Klaipėdos apylinkių ūkininkų vežimų. Kai kurie į miestą atvykdavo apsipirkti arba reikalų tvarkyti.

Vitės vartai pirmiausia tarnavo susisiekimui su judriu Vitės priemiesčiu. Šis 4 tūkst. gyventojų turintis ir Sendvario seniūnijai priklausantis priemiestis buvo vienas didžiausių artimiausiose Klaipėdos apylinkėse. Vitės kvartalas apėmė vėlesnes Malkų gatvę, Balasto aikštę, Ferdinando kvartalą ir tęsėsi beveik iki pat švyturio.

Ypač judru prie Vitės vartų būdavo gražiais vasaros sekmadieniais. Tuomet kelias prie švyturio knibždėdavo nuo einančiųjų pasivaikščioti. Tarp jų kelią skynėsi prabangios Klaipėdos pirklių karietos ir atviros bričkos. Su savo damomis ponai mielai užsukdavo į „Restoraną prie švyturio“ išgerti puodelį „germaniškos kavos“ ir pasisveikinti su draugais bei pažįstamais.

Maxas SZAMEITATAS

Šiaurės ragas. Kairiajame Danės krante matyti muitinės pastatas.

11

Muzika

Sausio 7-osios vakarą Klaipėdos koncertų salė negalėjo sutalpinti visų, norinčių patekti į vidų. Čia vyko Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos 90-mečio jubiliejui skirtas vakaras-koncertas „Menui kilniajam mes giedame šlovę“.

Menui kilnia

Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos 90-mečiui skirtame koncerte vienas kitą scenoje keitė dirigentai

Aris KATEILA

Oficiali konservatorijos įkūrimo data – 1923 m. rugsėjo 30-oji. Tad gali kilti klausimas, kodėl šventė įvyko žiemą? Atsakymas paprastas ir vienareikšmis – dar prieš gerą pusmetį prasidėjus jubiliejinio koncerto organizaciniams darbams paaiškėjo, kad tik šią vienintelę dieną gali suvažiuoti į Klaipėdą visi rengiamos koncertinės programos dalyviai iš Lietuvos ir užsienio.

Jubiliejinė programa – išskirtinė O programa buvo išskirtinė, mininti ne tik konservatorijos jubiliejų, bet ir ypač svarbius Klaipėdos kraštui bei visai Lietuvai muzikos istorijos įvykius – simfoninio orkestro sukūrimą (1925 m.) ir Ch.Gounod operos „Faustas“ pastatymą (1928 m.).

Koncertų salės fojė žiūrovus pasitiko nuotaikingas „šimkiukų“ instrumentinis ansamblis. Scenos ekrane rodomos nuo12

Atliekant „Fausto“ fragmentus, Margarita tapo operos primadona S.Stonytė, o Zybeliu – jos mokinys V.Gerasimovas.

traukos besirenkantiems salėje priminė žymių, garbių konservatorijos absolventų ir pedagogų veidus. Jubiliejinio vakaro pradžią paskelbė pūtikų fanfaros ir jaunieji vedėjai – Beata Ignatavičiūtė ir Marius Prižgintas.

Scenoje pasirodo jungtinis simfoninis orkestras. Prie Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas Mindaugas Bačkus), kuriame groja nemažas būrys dabartinių S.Šimkaus konservatorijos moksleivių, pedagogų ir absolventų, prisijungė muzikantai

Muzika

jam giedojo šlovę

T.Ambrozaitis ir S.Domarkas, vadovavę jungtiniam simfoniniam orkestrui, chorui bei solistams.

Vytauto Petriko nuotr.

Įspūdingai nuskambėjo Mefistofelio kupletai ir serenada, atlikti A.Švilpos.

Daktaras Faustas – vienas iš daugelio K.Alčauskio vaidmenų, tekusių jam ir šiuosyk.

Valentino kavatina koncerto klausytojų ausis pamalonino M.Rojus.

– konservatorijos absolventai iš Lietuvos nacionalinio ir valstybinio simfoninių orkestrų, Lietuvos kamerinio orkestro, Lietuvos kariuomenės orkestro, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro.

Prie dirigento pulto – Tomas Ambrozaitis, 1997 m. konservatorijos absolventas, J.Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro „Gintarėlis“ ir Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ meno vadovas. Skamba

M.K.Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, kuri buvo atlikta šioje salėje (anuomet vadintoje Schuetzenverein – Šaulių salėje) 1925 m. gegužės 25 d. pirmajame viešame S.Šimkaus suburto simfoninio orkestro koncerte. ► 13

Muzika

◄ Istoriniai šaltiniai teigia, kad tada or-

kestre grojo 42 mokiniai ir 15 mokytojų.

Neįmanoma, o turbūt ir nereikia lyginti dviejų devynis dešimtmečius skiriančių simfoninės poemos atlikimų. Pirmasis – tai iškilus istorinis faktas, o antrasis – nenusakoma, pakili šventės emocija.

S.Šimkus būtų laimingas Scenoje už orkestro vietas užima įvairių kartų konservatorijos absolventų mišrus choras (chormeisterė Jolanta Vyšniauskienė). Fragmentai iš Ch.Gounod operos „Faustas“ priminė kitą svarbų istorinį įvykį, kuriam ryžosi tuometė konservatorijos bendruomenė. Opera 1928 m. buvo atlikta Šaulių salėje.

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo aštuoni gražiausi „Fausto“ vokaliniai bei orkestriniai numeriai. Solines partijas dainavo vokalistų žvaigždynas. Margari-

ta šįvakar tapo Sigutė Stonytė (1977 m.

S.Šimkaus konservatorijos laida) – operos primadona, LNOBT solistė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pelniusi bene visus aukščiausius Lietuvos muzikinius ir scenos apdovanojimus.

Žinant faktą, kad koncerto dalyviai bendrai repeticijai iš Lietuvos ir užsienio suvažiavo tik išvakarėse, rezultatas viršijo visus lūkesčius.

Zybelio kupletus dainavo jos mokinys – unikalusis sopraninas Viktoras Gerasimovas (2005 m. laida), kurio karjera sparčiai kyla ne tik šalyje, bet ir užsienyje. Įspūdingai nuskambėjo Mefistofelio kupletai ir serenada, atlikti Eseno (Vokietija) muzikinio teatro solisto Almo

Švilpos (1990 m. laida), dažnai sugrįžtančio koncertuoti į Lietuvą.

Daktaras Faustas – vienas iš daugelio įsimintinų Kęstučio Alčauskio (1990 m. laida) vaidmenų bei partijų šalies ir užsienio scenose, įvertintų Auksinio scenos kryžiaus ir „Operos Švyturio“ apdovanojimais.

Valentino kavatiną dainavo populiarusis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus (2002 m. laida).

Vienas kitą scenoje keitė dirigentai T.Ambrozaitis ir garbingasis maestro Stasys Domarkas (1957 m. laida), kurio pasiekimams išvardyti reikėtų atskiro puslapio. Po terceto ir IV veiksmo finalo publikos ovacijos ilgai drebino Klaipėdos koncertų salės skliautus.

Jubiliejinį vakarą-koncertą „Menui kilniajam mes giedame šlovę“ vainikavo neoficialus S.Šimkaus konservatorijos himnas „Lietuviais esame mes gimę“. Jį stovėdama giedojo visa salė. Iš portreto scenoje žvelgė turbūt laimingos S.Šimkaus akys...

Koncerto dalyviams, pedagogams ir rėmėjams, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie šventės sėkmės, širdingai dėkojo S.Šimkaus konservatorijos direktorė 14

Langas

Kai dirba tikri profesionalai Neatsiejama jubiliejinių renginių dalis – sveikinimai ir padėkos. S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė dėkojo koncerto dalyviams, pedagogams ir rėmėjams, visiems tiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie šios šventės sėkmės.

Sveikinimo žodžius tarė, padėkos raštus ir dovanas teikė Švietimo ir mokslo ministerijos, LMTA, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto atstovai, uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.

Nekyla retorinis klausimas – „kas būtų, jeigu būtų“, nes įvyko ir puikiai pavyko. Šlovę reikia giedoti idėjos autoriams ir visiems, prisidėjusiems prie renginio neabejotinos sėkmės, visai „šimkiukų“ – dabartinių ir buvusių – bendruomenei, pasiaukojamai atlikusiai grandiozinį darbą. Žinant faktą, kad koncerto dalyviai bendrai repeticijai iš Lietuvos ir užsienio suvažiavo tik išvakarėse, rezultatas viršijo

L.Jonavičienė.

visus lūkesčius. Nenuostabu, kai dirba tikri profesionalai.

S.Šimkaus prieš 90 metų Klaipėdoje pasėta meno sėkla išaugino nesuskaičiuojamą tūkstantinę gvardiją „šimkiukų“, toliau sėjančių ją plačiai Lietuvoje ir pasaulyje. Neįmanoma pervertinti S.Šimkaus konservatorijos – tikros menininkų kalvės, atveriančios jauniems žmonėms duris į muzikos pasaulį, – reikšmės šalies kultūrai. Dažnas garsus dainininkas ar muzikantas pabrėžia, kad būtent „šimkinė“ jam davė esminį postūmį tolesniam tobulėjimui ir aukštumų siekiui, kad čia dirbantys pedagogai suteikė svarbiausias žinias ir supratimą apie tikrąsias vertybes.

Skambiu finaliniu akordu pažymėtas jubiliejus gražiai papildys turtingą konservatorijos istoriją. Belieka tikėtis, kad ministerijose sklandantys gandai apie reformas (konservatorijos sujungimą su kita mokykla) liks tik pasvarstymais ir per 100-ąsias metines vėl su pasididžiavimu skambės J.Zauerveino eilės: „Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt!“.

Vytauto Petriko nuotr.

R.Šileikos teigimu, „Requiem“ išleidimas svariai prisidės prie jo kūrybos sklaidos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Išleido „Requiem“ Klaipėdos universiteto (KU) leidykla prieš keletą savaičių išleido KU Menų fakulteto profesoriaus kompozitoriaus Remigijaus Šileikos kūrinį „Requiem“ mišriam chorui, solistei sopranui ir kameriniam orkestrui.

Leidinį sudaro partitūra (168 psl.) ir atskirai išspausdintos instrumentų partijos (iš viso – 15 sąsiuvinių). Visa tai sudėta į specialų aplanką (tiražas – 50 egz.). Leidinį recenzavo muzikologė prof. dr. Daiva Kšanienė ir kompozitorius doc. Jonas Paulikas. Viršelį jam sukūrė KU leidyklos dailininkas Vilhelmas Giedraitis, natų grafika – Evaldo Bružo. „Requiem“ išleidimą parėmė KU Meninės veiklos skatinimo fondas ir Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyrius.

R.Šileikos „Requiem“ sukurtas 1999-aisiais. Jame panaudotas viduramžių tekstas lotynų kalba, gedulingos mišios – 9 dalių.

Kūrinio premjera įvyko tų pačių metų balandžio mėnesį festivalyje „XXIV Klaipėdos muzikos pavasaris“, po to dar keletą kartų jis buvo atliktas įvairiomis progomis. Ruošdamas leidybai, kompozitorius kūrinį naujai redagavo. „Džiaugiuosi, kad netikėtai atsirado galimybė išleisti naująją „Requiem“ redakciją, viską pasitikrinti“, – sakė R.Šileika.

Jo „Requiem“ skambėjo 2012 m. balandį Kijevo festivalyje „Sezono muzikinės premjeros“, kūrinį atliko Ukrainos atlikėjai.

Išspausdinta naujoji „Requiem“ redakcija Lietuvoje dar neatlikta. „DURŲ“ inf.

15

iniciatyva

K.Sovos įsitikinimu, tradicinių bei populiarumą pelniusių meno ir kultūros formų mokymasis skirtas tam, kad savo kultūros labui savoje šalyje galėtum sukurti ką nors naujo.

Vytauto Petriko nuotr.

Klaipėdos džiazo orkestras kalėdiniu debiutu patvirtino – uostamiestyje nestinga aktyvių jaunų džiazo muzikantų bei jų klausytis norinčios publikos. Kiek tvirtas bus jų abipusis ryšys, turi parodyti laikas. Tačiau leisti šiai draugystei rutuliotis taip, kaip išeis, vienas iš orkestro įkūrimo iniciatorių, Memelio džiazo klubo prezidentas saksofonininkas Kęstutis Sova neketina. „Viena iš Klaipėdos kultūrinio gyvenimo bėdų – intrigos stoka. Jai įveikti reikia pasukti galvą ir pasidairyti idėjų, kaip sudominti žmones. Norėtume tapti kolektyvu, kuris reikalingas publikai“, – sakė jis.

16

Valerija LEBEDEVA

Per Klaipėdos džiazo orkestro koncertą uostamiesčio bare „Kaštonas“ salė buvo sausakimša. Pasiklausyti gyvai skambančios džiazo muzikos, pasirodymų su vokalistais Edita Bodrovaite, Linu Švirinu bei jo vadovaujamos studijos „Grock“ jaunosiomis dainininkėmis, Ilja Gun, Konstantinu Baskajevu, susirinko ir vakaro žvaigždžių bičiuliai bei artimieji, ir tie, kurie muzikantus pažįsta tik iš scenos. „Koncerto metu atsiveria visas vaizdas – kur reikia pasitempti, kuriais aspektais galima labiau atsipalaiduoti. Iš esmės jis yra motyvacija ateičiai – kitiems renginiams, klubo veiklai apskritai“, – mano K.Sova, šiemet tapęs trečiuosius metus Klaipėdo-

Orkestras, kurio reikia publikai je gyvuojančio Memelio džiazo klubo prezidentu. Gausios instrumentininkų pajėgos ir neformali atmosfera – puikus užnugaris debiutuojantiems vokalistams arba dainininkams mėgėjams, kuriuos džiazmenai kviečia nesidrovėti ir kreiptis su pasirodymų iniciatyvomis.

Tarp sėkmės ir atsakomybės – Renginio sėkmę lėmė tinkamas pateikimas?

– Manau, taip. Pati vieta – „Kaštonas“ – yra geras traukos objektas, antra vertus, pristatytas gana šviežias Klaipėdos kultūrininkų projektas. Panašių iniciatyvų buvo ir seniau, tačiau visų jų laukia esminis išbandymas – ar pavyks išlikti, išplėtoti sumanymą. Norėtume užsitikrinti nuolatinį ryšį su klausytojais. Žmonės negali būti tokie užmigę, kaip jiems priekaištaujama. Pripažinkime, yra atsiradę monotonijos. Vietiniai klausytojai vangiau eina į kultūros renginius, nes žino, ko iš jų tikėtis. Publikai reikia intrigos.

– O muzikantams?

– Žinoma. Muzikantas yra toks pat žmogus, kaip ir klausytojas. Jam turi patikti tai, ką jis girdi, ką mato. Jeigu jo pasiklausyti ateina daug žmonių, tai garantuoja įkvėpimą dirbti toliau bei finansinį atlygį.

iniciatyva

Jeigu groji tai, kas patinka, o žmonių nėra, netenki argumentų tolesnės veiklos labui.

Ir vakarienės, – juokiasi.

Vizitinė kortelė

– Bet kuriuo atveju patirtis rodo, kad Klaipėdoje yra iš ko suburti orkestrą, gal net ne vieną?

– Be abejonės. Šiame susibūrė sumanymą palaikantys bendraminčiai. Dabar mano atsakomybė ir pareiga jį išlaikyti. Bendraminčių gali bet kada prašyti pagalbos, bet pamatęs, jog reikalai krypsta netinkama linkme, turi pripažinti prisišnekėjęs.

Reikia žaisti atviromis kortomis. Klubo principas – tiesioginis valdymas, kai kiekvienas savo idėjomis bei siūlymais gali prisidėti prie visos organizacijos ateities.

Manau, žmonės apskritai turi nebijoti kalbėti. Baimė nusišnekėti yra labai įsigalėjusi, tačiau aš neįsivaizduoju, kuo galima pakeisti atvirumą dėstant mintis, abejones, spėjimus.

K.Sova gimė 1983 m. Klaipėdoje.

Baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją.

2002–2005 m. Klaipėdos universiteto Menų fakultete įgijo džiazo muzikos bakalauro laipsnį.

2007–2009 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir gavo džiazo muzikos magistro laipsnį, pagal ERASMUS mainų programą studijavo Princo Klauso konservatorijoje Groningene, Nyderlanduose.

Tarptautinio džiazo muzikos projekto „Connections“ organizatorius, džiazo projekto „I_4 Combo“, „ska“ muzikos projekto „Klaipeda SKA Foundation“ įkūrėjas. Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ džiazo orkestro artistas, Kretingos rajono kultūros centro Budrių filialo meno vadovas.

Memelio džiazo klubo narys, nuo 2013 m.

– klubo prezidentas.

Vedęs.

Kabliukas klausytojui – Kokia orkestro ateities vizija?

– Norėtųsi pateikti visuomenei netikėtumų. Manau, orkestras – nusistovėjusi sąvoka, ir, tiesą sakant, ji man nėra labai artima. Norėčiau, kad šis kolektyvas gebėtų priimti tokią formą, kokia būtų įdomi publikai. Vieną dieną – džiazo orkestras, antrą – pučiamųjų, trečią –

aktorių komanda, ketvirtą, pavyzdžiui, skulptoriai, – šypsosi. – Įdomiausias man atrodo kelių moderniojo meno krypčių derinimas. Tačiau čia reikia paisyti publikos – rezultatas turi būti gražus kiekvienam. Šiuolaikinio meno specifika žiūrovams kelia nemažai keblių reikalavimų. Spėju, visuomenėje yra apie 1 proc. žmonių, kurie šiuolaikinio meno motyvuose įžvelgia atpažįstamą idėją, susižavi autoriaus sprendimais, pagavę jo mintį. ► 17

iniciatyva

Algirdo Kubaičio nuotr.

Kol kas Klaipėdos džiazo orkestre – vien vyrai. ◄ Ką daryti, kad menas, kuris nėra populiarus, šitoks taptų, išsaugodamas kokybę, prasminį krūvį? Galbūt reikia sujungti kelias išraiškas, kad jos papildytų viena kitą, veiktų iškart kelis mūsų pojūčius? Man atrodo, kai šis poveikis nėra subalansuotas, žmogus sutrinka, o sutrikęs apibendrina: „Ai, nesuprantu, neįdomu“. Todėl menininkų kolaboracijas vertinu kaip patikimiausią kelią. Europos pagrindinių džiazo mokyklų programose šiuo metu vyrauja požiūris, jog klausytojo nereikia užbombarduoti savo idėjų sprogimais. Svarbu pagrindinę mintį-žinutę atskleisti taip, kad klausytojas ją suprastų, o atlikėjas jaustųsi maksimaliai panaudojęs savo potencialą ir energiją. Žinoma, paprastos muzikinės formos leidžia prisitraukti publikos, o tuomet gali pridėti sudėtingesnių motyvų. Bet džiazo, kaip išskirtinai pramoginės muzikos, mitas man nėra labai patrauklus.

– Pats jautiesi esantis populiariojo meno atstovas?

– Taip, manau, muzika šiaip jau gana populiarus žanras. Džiazas – populiaresnis už klasiką, bet jo ir prigimtis kitokia.

18

Diksilendo bei svingo laikmečiu tai buvo estrada, ir tik po Antrojo pasaulinio karo, įsivyravus bibopo stiliui, džiazas pradėtas įvardyti kaip profesionali muzika. Tad jis iš principo visai nesenas. Toks reiškinukas, kaip šis džiazo orkestras, mano galva, yra gera tarpinė grandis tarp mėgėjų ir tų profesionalų, kurie neva nenori nusileisti iki mėgėjų lygio. Džiazo muzikantai ir klasikiniuose projektuose dalyvauja, ir liaudį linksmina, tad į šiuos dalykus natūraliai žvelgia kitaip. O publikai mėgėjų bei profesionalų pasirodymai patinka, juo labiau – primena populiarius realybės televizijos formatus. Manau, orkestro tikslas yra tapti neatsiejama Klaipėdos visuomenės dalimi, kad miestiečiai norėtų jį matyti, jo klausytis, dalyvauti jo veikloje.

Savosios kultūros labui – Kai susibūrėte ir ruošėtės konkrečiam renginiui, apie įkvėpimo stoką kalbėti nebuvo reikalo. Kas gali stiprinti ambici-

jų, bet ne užtikrintą finansavimą turintį gausų kolektyvą?

– Jis privalo turėti aiškią muzikinę kryptį. Po Sovietų Sąjungos griūties plūstelėjo galybė įvairios muzikos, taip pat – ir tradicinio amerikietiško džiazo, kurio neperspjausi jokiu kopijavimu. Tačiau, jeigu atliekame aranžuotą lietuvių kompozitorių muziką, reprezentuojame nacionalinį identitetą. Su tokia programa galima koncertuoti ir JAV. Turi išmanyti žanro istoriją, ištakas, kontekstą, muzikinius pagrindus. Tačiau visa tai skirta tam, ką galėsi daryti dėl savo kultūros savoje šalyje. Kodėl gastrolių atvykęs Igorio Butmano bigbendas groja melodiją iš animacinio filmuko „Na, palauk!“, o ne iš „Flinstones“, nepaisant to, jog abiejų struktūra labai panaši? Dėl tos pačios priežasties – pristato savo tautos kūrybinį identitetą, atspindėtą ir džiazo tradicijoje.

Manau, kad šiuo tikslu būtina skatinti jaunųjų atlikėjų kūrybą. 16-mečių galvose gimsta šedevrai, tačiau 85 proc. atvejų, peršokus tiek pat kūrybingą, kiek ir skausmingą paauglystės etapą, šis gebėjimas nunyksta arba nebetenka ryš-

langas

kumo. Geriausia, kai kūryba prasideda spontaniškai, be primestų taisyklių, kai tavo muzika – tai grynas tu, be išskaičiavimo. Tinkamu metu atskleidus šį gebėjimą, žmogus įgyja įrankį išreikšti save.

Manau, kad tik šis kelias padėtų atsigauti Klaipėdos džiazo mokyklai, visos Lietuvos muzikos kultūrai – juk atotrūkio nuo publikos problema aktuali visiems.

potencialūs studentai ir koncertų lankytojai. Gyvo magnetofono vaidmuo vakarėliuose bei vestuvėse man nepriimtinas, tad šią galimybę kompensuoju kitokia veikla – dirbu vadybininku įmonėje, o saksofoną į rankas pasiimu derama proga. Ir todėl šios progos tampa dar aktualesnės.

– Ar pats nuolat jauti poreikį kurti?

– Ne. Tiksliau, procesas vyksta nuolat, bet kartais pasigailiu neužsirašęs į galvą atėjusių sumanymų. Šiuo metu mane yra įtraukęs ne pats muzikos rašymas, bet džiazo sklaida, populiarinimas, kuris taip pat yra kūrybinis procesas. Jis lems, ar Klaipėdoje atgims džiazo mokykla, ar čia galės augti orientuoti klausytojai,

– Kartą pokalbyje pasisakydamas už autorinę kūrybą suformulavai tokią mintį: pasaulyje jau yra sukurta daug geros muzikos, bet vargu ar muzikanto tikslas yra visą ją pakartoti. Manau, kad labai taikli mintis, bet noriu užduoti buką klausimą: o kokia prasmė kurti ką nors, kai dažnai atrodo, kad viskas sugrota?

– O ar yra prasmės piešti, jeigu užsimanai?

Jeigu jauti, kad muzika liejasi kur kas plačiau, nei leistų vieno tavo įvaldyto instrumento išgalės, turi pabandyti suteikti jai platesnius sparnus. Galbūt – ir viso orkestro.

– Jeigu ko nors labai nori, vadinasi, turi pamėginti.

– Taip pat ir čia. Jeigu nori atsigerti, atsigeri. Jeigu trokšti muzikos, rašai ją.

Jeigu jauti, kad ji liejasi kur kas plačiau, nei leistų vieno tavo įvaldyto instrumento išgalės, turi pabandyti suteikti jai platesnius sparnus. Galbūt – ir viso orkestro.

Per debiutinį Klaipėdos džiazo orkestro koncertą uostamiesčio bare „Kaštonas“ salė buvo sausakimša.

Valerijos Lebedevos nuotr.

Naujame albume – meilės lyrika

„Mudu du“ albumo dizainą sukūrė skulptorius ir fotografas Marijus Petrauskas.

Vieno aktoriaus teatras 2014-uosius pasitiko su nauju kompaktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“ albumu, dedikuotu visagalei Meilei. „Mudu du“ meilės lyriką skaito Birutė Mar, dainuoja ir gitara groja Alfredas Kukaitis. Jiems pritaria Aras Žvirblys (gitara, klavišiniai ir perkusiniai instrumentai, garsų žaismė), Ieva Kerzaitė ir Saulė Kukaitytė (vokalas), Rokas Žvirblys (gitaros).

Albume skamba A.Ambraso, O.Baliukonytės, A.Gailiaus, A.A.Jonyno, D.Kajoko, J.Liniausko, V.Mačernio, M.Martinaičio, E.Mezginaitės, A.Mikutos, K.Navako, T.Venclovos tekstai. Visų kompozicijų muzikos autorius – A.Kukaitis, aranžuotės – A.Žvirblio. „Susiklostė tikrai subtilus dviejų žmonių pokalbis apie meilę, nostalgiškas, „su rudenio trupiniu“. Įsivaizduoju, kad vyro ir moters pasišnekėjimas galėtų būti ir kitoks – garsesnis, karštesnis, labiau ispaniškas. Bet tai jau nebebūtų „mudu du“, – taip apie naująjį albumą atsiliepė poetas Algimantas Mikuta.

Naujasis albumas – 28-asis kolekcijoje, kuri 2005 m. pradėta leisti VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ vadovo Sigučio Jačėno iniciatyva. Bendras kolekcijos albumų tiražas jau perkopė 30 tūkst. egzempliorių.

Naujausius ir tuos kolekcijos albumus, kurių tiražai dar nėra pasibaigę, galima rasti internetiniame knygyne „Patogu pirkti“. „DURŲ“ inf.

19

MUZIKA

Muzikinis uostam Gruodį muzika tampa paklausia preke. Tai bene vienintelis mėnuo, kai ir uostamiestyje salės būna pilnos. Tai žinodamos, koncertinės įstaigos neriasi iš kailio. Negalėdami kaip prekybos centrai siūlyti išpardavimų – atvirkščiai, kainos išauga, – koncertų rengėjai stengiasi vilioti visais įmanomais būdais, o pirmiausia – žinomais vardais. Ir publika išskirtinė – plojanti tarp kūrinio dalių, su taurėmis salėje... Koncertai tampa vis madingesne dovana kalėdinio vakarėlio svečiams, o klausytojai-žiūrovai virsta vartotojais-klientais.

Laima SUGINTIENĖ

Artėjimas vartotojo link buvo akivaizdus jau Klaipėdos koncertų salės (KKS) organizuojamame „Permainų muzikos“ festivalyje, kuris šį sezoną buvo žymiai nuosaikesnis. O šiųmečio šventinės klasikos festivalio „Salve Musica“ afišos kaip niekad mirgėjo TV išgarsintais atlikėjais: Marta Lukošiūtė, Jeronimas Milius,

Ieva Prudnikovaitė, Martynas Levickis...

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) metė Merūno kortą.

Tradiciniai šventiniai ritualai Šventės – tai tam tikri susitarimai, žaidimai (dovanėlės, linkėjimai, siurprizai...). Jų metu atliekami tam tikri ritualai. Nuolat.

Kasmet. Ir tai vadinama tradicija. Kaip Kūčių stalas neįsivaizduojamas be silkės ar kalėdaičio, o Naujieji – be šampano, kai simbolinę taurę pakelia net abstinentai, taip muzikiniu požiūriu šis laikotarpis asocijuojasi su J.Strausso valsais, G.Verdi „Traviata“, J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonija ar kalėdinėmis giesmėmis ir naujamečiais kariliono varpais.

Jei pirmuoju atveju beveik visi žaidžia minėtus žaidimus, tai antruoju... Alibi daugybė, pradedant „Kiek galima marinti tą

Koncerte „Klasikinė kontrabanda“ I.Prudnikovaitė ir J.Milius demonstravo nuostabų artistiškumą, įvairių muzikinių stilių pojūtį bei universalumą.

20

M.Levickio ir KKO programa „Acon viršūnės“ skambėjo stilingai ir nuoš

iesčio gruodis Violetą! Tai tragiškas kūrinys, netinkamas naujametei nakčiai (o kur jūs matėte operą, žinoma, jei tai ne komiška, su laiminga pabaiga?)“ ir baigiant „Nekenčiu Strausso!“ ir „Kiek galima užpūtinėti tas „Atsisveikinimo“ simfonijos žvakes?! Pabodo.“ O silkė? Nepabodo? Išvardyti kompozitoriai ir kūriniai – taip pat tradicija. Saugotina ir brangintina. Nes jų, tų lietuviškų tradicijų, turime ne taip jau ir daug.

Viena jų – gruodžio 31 d. rodyta „Traviata“. Ši tradicija siekia dar 1920-uosius, kai Kaune debiutavo pirmasis nacionalinio operos teatro spektaklis – minėtoji „Traviata“. Paskutinę metų dieną įvykusioje premjeroje tuomet dainavo pats Kipras Petrauskas ir Adelė Galaunienė. Tad rodyti ją gruodžio 30 d. yra tas pats, kas iššaudyti šampaną ir fejerverkus iš vakaro...

O štai Naujametį vakarą J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonija Arkikatedroje pirmą kartą suskambo dar 1966-aisiais. Šį koncertą surengė prof. Saulius Sondeckis su savuoju Lietuvos kameriniu orkestru.

cagua: ant kalno irdžiai.

Ir vilniečiai brangina šią tradiciją, pilnose salėse surengdami net po du koncertus.

Austrijos sostinė turi šimtametę naujametinių valsų karaliaus muzikos koncertų tradiciją, kuria per TV galime pasimėgauti ir mes. Pasidžiaugti lieka bent tuo, kad kai kurie kūriniai, tegu ir ne tuo laiku, Klaipėdoje skambėjo.

Ypatinga kalėdinė dovana Puikios, ilgai lauktos dovanos – sumos choro – sulaukė Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapija. Chorą iš savo ugdytinių subūrė daugybę šiandien visoje šalyje žinomų chorvedžių išugdžiusi energingoji Audronė Purlienė. Dalis jų ir gieda šiame chore. Pagaliau girdime profesionaliai išradingai parinktą repertuarą giedantį chorą. Laukiame prisijungiant ir ne tik puikią klausą bei gerą balsą, bet ir aukštąjį muzikologinį išsilavinimą turin-

MUZIKA

čio kunigo Sauliaus Stumbros. Kartu verta pasvarstyti, ar gilias katalikiškas tradicijas turinčiame krašte Kūčių vakaro pamaldos yra tinkamas laikas giedoti jaunimo chorui (vadovas Pranas Mačernis), kurio repertuaras – su gospelo ir popmuzikos prieskoniu, o instrumentarijus – nuo birbynės iki bongų ir elektrinių gitarų. Suprantamas Bažnyčios noras būti moderniai ir patraukliai jaunimui, tačiau kai tokį vakarą šalia kažkas ima į taktą siūbuoti ir, nusižiūrėjęs afroamerikietišką tradiciją, net smagiai ploti į taktą, imi abejoti, ar tai nėra dar viena mus pasiekusi mums svetimos kultūros dalis...

O lig valiai siūbuoti ir ploti į taktą galėjome gruodžio 27 d. „Kaštono“ klube, kur savo debiutinį koncertą po trijų mėnesių repeticijų surengė Klaipėdos džiazo orkestru pasivadinęs naujojo Memelio džiazo klubo prezidento, saksofonininko Kęstučio Sovos vadovaujamas kolektyvas. Klaipėdoje, seniai garsėjančioje meile džiazui, kartkarčiais atsiranda šaunių entuziastų, mėginančių įsteigti bigbendą. ►

Baltijos gitarų kvartetas savo pasirodymu „Tradición nuevo: naujoji tradicija“ patvirtino esąs kūrybingas, ieškantis kolektyvas.

Vytauto Petriko ir Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

21

MUZIKA

Niujorko MET operos spektaklio – G.Verdi „Falstafo“ trečiojo veiksmo scena.

Keno Howardo / Niujorko MET archyvo nuotr.

◄ Dabartiniame didžioji grojančiųjų dalis – S.Šimkaus konservatorijos bei Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ugdytiniai; jie ir pasirodė profesionaliausiai. Be tradicinių hitų, išgirdome ir rečiau atliekamų kompozicijų. Įvairaus amžiaus publika labai šiltai priėmė „naujagimį“, atlaidžiai žiūrėdama į tai, kad įsigijus 25 litus kainuojantį bilietą, teko klausytis jaunų studijos „Grock“ dainininkių, kurioms dar labai daug ko reikia išmokti, na, bent jau pataikyti į toną... Ši prasminga „Kaštono“ ir Memelio džiazo klubų iniciatyva verta didžiausių pagyrų ir palaikymo. Galbūt ji grąžins miestui nunykusią tradiciją – prieš dešimtmetį Klaipėdoje imtas rengti džiazo Kalėdas.

R.Wagnerio „Valkirijų skrydis“ iš operos „Valkirija“).

Patobulinus koncerto dramaturgiją, suteikus jam logišką formą, suradus balansą tarp transkripcijų, parafrazių ir popuri bei išgryninus idėją (šiuo požiūriu išskirčiau įvairių stilių „marijų“ seriją, pradedant J.S.Bacho „Ave Maria“, L.Bernsteino „Maria“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“, įsimintinai atlikta Á.Piazzollos „Yo soy Maria“ iš operitos „Marija iš Buenos Airių“ ir baigiant Santanos „Maria Maria“, bei R.Martino „Maria“), tai būtų tas retas atvejis, kai ir avys sveikos, ir vilkas sotus.

Tačiau trys dalykai gerokai pakenkė koncerto kokybei: įgarsinimas, įgarsinimas, įgarsinimas.

Gruodžio 14 d. Klaipėdos melomanai turėjo kaip reikiant pasukti galvas spręsdami dilemą (teisingiau – trilemą), kurį renginį pasirinkti. Tą vakarą miestas išsijuosęs minėjo G.Verdi 200-ąsias gimimo metines: KKS koncertavo G.Verdi teatro kamerinis orkestras, „Forum Cinemas“ kino teatras kvietė į Niujorko operos teatro „Metropolitan Opera“ (MET) projekto „Live in HD“ G.Verdi šedevro – paskutinės operos „Falstafas“ tiesioginę transliaciją, o KVMT vyko koncertas, skirtas kompozitorių

Balansavo ant slidžios ribos Gruodžio 13 d. KKS pasiklausyti „Klasikinės kontrabandos“ pakvietė žavus vokalistų duetas – I.Prudnikovaitė ir TV projekte „Auksinis balsas“ vos prieš kelias dienas pelnytai triumfavęs rokeris J.Milius.

22

Pastarasis jame demonstravo stebinamą artistiškumą, įvairių muzikinių stilių pojūtį bei universalumą, tad ir koncerte šios savybės puikiai atsiskleidė. Šiuo požiūriu jam lygiavertė partnerė buvo I.Prudnikovaitė, savita džiazine maniera atlikusi tiek žinomą mecosoprano repertuarą (Habanera iš G.Bizet operos „Karmen“), tiek populiariosios muzikos hitus. Sunku įsivaizduoti tokį kitų klasikinių dainininkų paslankumą, nebent Asmik Grigorian.

O tame pačiame TV projekte pasirodęs Liudas Mikalauskas, kad ir ką dainavo, vis išeidavo... opera.

Lydimas puikių instrumentalistų (ypač išskirčiau pianistą Feliksą Zakrevskį, drauge gitara muzikavo Tomas Varnagiris ir mušamaisiais grojo Martynas Lukoševičius), duetas atliko margaspalvę programą.

Joje skambėjo ir originaliai interpretuoti baroko, klasikos, romantizmo šedevrai, ir populiariosios muzikos topai. Kiek silpnesni atrodė instrumentiniai numeriai (A.Vivaldi „Pavasaris“ iš koncertų smuikui ciklo „Metų laikai“ – versija elektrinei gitarai, S.Rachmaninovo Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr.2 ir G.Gershwino „Žydrosios rapsodijos“ fragmentai,

MUZIKA

Nepakartojamą sero Johno Falstafo vaidmenį sukūrė A.Maestris, Nannetta – L.Oropesa, Fentonas – P.Fanale.

G.Verdi ir R.Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms. Pavyko išgirsti ir pamatyti pusantro renginio.

Džiugu, kad ir mūsų teatras įsiliejo į pasaulinį sąjūdį, minint garsiųjų romantizmo operos genijų sukaktis. Dviejų dalių koncerte kiekvienam jų buvo skirta po vieną dalį. Pirmenybė suteikta vokiečių muzikinės dramos kūrėjui R.Wagneriui.

Smalsu buvo išgirsti paskutiniojo romantiko sūnaus Zygfriedo instrumentinius operų fragmentus. Įsitikinome jį esant neblogu kompozitoriumi, kurio muzikos dvasia artima ankstyviems tėvo veikalams. Tai svarbu pažintiniu požiūriu.

Be abejo, organizatoriai turėjo motyvų, kurie lėmė būtent tokį kitų trijų programos kūrinių pasirinkimą, tačiau abejočiau dėl tokio sprendimo. Jie menkai atskleidė R.Wagnerio muzikos esmę (nebent D.Kužmarskytės padainuotas ciklas „Penkios Matildos Wesendonck dainos“), jo ištisinio muzikinio vyksmo siekį, pasitelkiant „begalinę melodiją“ ar „begalinę harmoniją“...

Lyginant su mėgstamiausiu Hitlerio kompozitoriumi, italų operos maestro buvo pristatytas konceptualiau. Galėjome išgirsti net septynių jo operų fragmentus:

tiek ankstyvojo („Nabukas“, „Sicilijos mišparai“), tiek vėlyvojo („Aida“) laikotarpių; tiek solinius (Leonoros arija iš operos „Trubadūras“, Hercogo dainelė iš „Rigoleto“), tiek chorinius bei instrumentinius numerius.

Plačiai reklamuotą, tačiau susirgusį ir tik koncerto dieną apie tai pranešusį Merūną pakeitęs Aurimas Raulinavičius garbingai išgelbėjo situaciją, įtikinamai atlikęs tenorų vizitine kortele tapusią Hercogo dainelę. O Ritos Petrauskaitės balse girdžiu daugybę galimybių, bet ne dramatiškąją Leonorą... Šventiškai pakiliai nuskambėjo solistų dueto atlikta „Užstalės daina“ („Brindisi“) iš „Traviatos“.

Abiejų kompozitorių operos garsėja galingais chorais. Tad „pastiprinimui“ buvo pakviestas Žvejų rūmų mišrus mėgėjų choras „Cantare“. Nemenkinant pastarojo indėlio, chorai jėgos pristigo, skambėjo blankokai, ypač pirmojoje koncerto dalyje.

Koncertas dedikuotas chorinės bendrijos „Aukuras“ 25-mečiui – gal ji būtų svariau patalkinusi?..

Po ilgesnės pertraukos girdėtas orkestras skambėjo užtikrintai, buvo dėmesingas tiek solistams, tiek dirigentui Modestui Barkauskui, kuris atlikėjus sutelkė bei santūriai ir dalykiškai vedė.

Apie nenušautą zuikį Po koncerto skirstėmės taip ir nesupratę, koks gi orkestras grojo – Mažosios Lietuvos simfoninis ar teatro? Nes koncerto vedėjas (pranešėjas?) Rokas Spalinskas į sceną kvietė vieną, o išlydėjo... kitą.

Koncerto vedėjui keliami dideli reikalavimai: jis turi gerai jaustis scenoje, būti išvaizdus, raiškios artikuliacijos, taisiklingos lietuviškos tarties, būti laisvas ir gebėti improvizuoti, pageidautina, jaunas.

Na, dar būtų neblogai, kad išmanytų apie ką kalba... Panašu, kad tokie kriterijai (galbūt pradedant grožiu ir jaunyste) lemia jų pasirinkimą. Vis dėlto svarbiausia jo funkcija turėtų būti pateikti klausytojams tikslią informaciją.

Perspektyvus muzikinio teatro dainininkas R.Spalinskas, programėlėje įvardytas kaip koncerto vedėjas, scenoje jautėsi nekomfortiškai, „kliuvo“ už nepatogių formuluočių, nerado tinkamos

intonacijos... Kitaip ir būti negalėjo, nes tekstas (metas būtų programėlėse atskirti vedėją ir pranešėją bei skelbti tekstų autorius) buvo formalus, tarpusavyje nesusijusių teiginių kratinys. Šie du tokie priešingi, intriguojančių biografijų kompozitoriai – ideali medžiaga patraukliam pristatymui, publikos „apšildymui“. Jei apie paskutinį pirmos dalies kūrinį – vokalinį ciklą būtų papasakota bent jo atsiradimą lėmusi dramatiška meilės istorija, kad Matilda – tai Wagnerio mylimoji, jo draugo ir mecenato žmona (o ir pats kompozitorius gi buvo vedęs), kad dainos ir parašytos mylimosios tekstais...

Tarsi bedantė burna gėdingai žiojėjo tuščios klausytojų kėdės...

Betgi net dainų pavadinimai nepaskelbti! Po pertraukos publikos akivaizdžiai sumažėjo. Ir ne vien dėl minėtos priežasties. Mėginant nušauti du zuikius, galima nepataikyti nė į vieną. Nes, prekybininkų terminais kalbant, Merūno ir Wagnerio gerbėjai – diametraliai priešingas klausytojų segmentas. Suprantami teatro komerciniai interesai, tačiau kai viename koncerte bandoma tai suderinti, nepatenkintos dažnai lieka abi pusės.

Tą patį vakarą demonstruotas G.Verdi „Falstafas“ – dar vienas šio sezono MET projekto spektaklis. Tai retokai statoma, paskutinė iš 26-ių garsiojo maestro komiška opera, parašyta pagal W.Shakespeare’o komediją „Vindzoro šmaikštuolės“. Pavyko suspėti į trečią veiksmą ir stebėti visos operos kulminaciją bei atomazgą.

Pagrindinį mėgstančio išgerti bei pavalgyti šelmio sero Johno Falstafo vaidmenį atliko įspūdingo stoto italų baritonas Ambrogio Maestris. Būtent šiuo vaidmeniu, atvėrusiu garsiausių teatrų duris, jis prieš gerą dešimtmetį sensacingai ir debiutavo diriguojant pačiam Ricardo Mutti. Solistas ne tik fantastiškai dainavo ir vaidino, bet ir pertraukos metu (gidė vėl buvo žavusis sopranas Renne Fleming) gamino ir vaišino risotto... Įdomu, kad dainininko repertuare yra išimtinai itališkos operos, o MET – jau 26-asis teatras, kuriame jis sukūrė savo nepakartojamą Falstafą. ► 23

MUZIKA

◄ Iš visų atlikėjų (Angela Meade, Stephanie Blythe, Jennifer Johnson Cano, Paolo Fanale, Franco Vassallo) išskirčiau jauną ir žavią, vos 30-ies Lisettę Oropesą (sopranas), atlikusią Nannettos partiją. Tai dar vienas šio vakaro atradimas.

Trečias veiksmas – gyvas, veržlus ir dinamiškas, su neįtikėtinomis masinėmis scenomis ir nerealiu, itin sudėtingu finaliniu ansambliu – fuga Tutto nel mondo è burla... Tutti gabbati! (visas pasaulis – tik pokštas). (Beje, būtent jo repeticija buvo transliuojama anksčiau matytos „Toskos“ pertraukos metu.) Nereali scenografija, įspūdingi kostiumai – šis veiksmas tam itin parankus, jis vyksta Vindzoro parke, vidurnaktį šviečiant mėnuliui. Pagrindinis herojus persirengęs Juodojo medžiotojo kostiumu su elnio ragais, miestelėnai – fėjomis, elfais ir raganomis. Užburianti, kinematografiška scena. Viename paveiksle net gyvas arklys panaudotas...

Jamesas Levine’as, po ilgos dvejų metų pertraukos grįžęs prie dirigento pulto ir dirigavęs iš invalido vežimėlio, kuris stovėjo ant specialios pakylos, buvo pasitiktas su neįtikėtinomis ovacijomis. Pirmą kartą MET teko matyti besistojančią publiką dar spektakliui nesibaigus.

Liūdna žinia – Klaipėdoje operos šedevro klausėsi gal 20 melomanų...

Tampa paklausia preke Perkamiausias – bilietai buvo akimirksniu iššluoti – gruodžio 20 d. vykęs M.Levickio ir Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO) koncertas „Aconcagua: ant kalno viršūnės“. M.Levickis šiuo metu „ant bangos“.

2012 m. jis pristatė sėkmingą pirmąją kompaktinę plokštelę „iAccordion“, o pernai pasirašė kontraktą su prestižine įrašų kompanija „Universal Music“. Organizatoriai greitai „užuodė“ perspektyvų jaunuolį ir nepralošė – šiuo atveju komercija ir meninis lygis suderėjo.

Koncerto programoje norėtųsi išskirti A.Vivaldi „Žiemą“ iš koncertų smuikui ir orkestrui ciklo „Metų laikai“. Tai labai vykęs kūrinio pasirinkimas ne vien dėl tematinės sąsajos, bet ir dėl akordeonui itin tinkamos muzikinio audinio faktūros. Programėlė skelbė, kad tai versija akordeonui ir orkestrui (akivaizdu!), bet 24

taip ir liko paslaptis – kas tos versijos autorius? Ir kaipgi šventinis koncertas be Á.Piazzollos?! Girdėjome transkripciją „Penkios tango sensacijos“ akordeonui ir orkestrui. Ypač smalsu buvo išgirsti originalų tango karaliaus kūrinį – Koncertą akordeonui ir kameriniam orkestrui „Aconcagua“. Tikra, stilinga, nuoširdu.

Bisui sugrota „Beauštanti aušrelė“ pademonstravo dar vieną žavaus jaunojo muzikanto – kompozitoriaus – talentą.

Varijuojant paprastute liaudies daina, ji buvo profesionaliai išplėtota iki įspūdingos kulminacijos ir tapo efektinga koncerto koda.

Ar tik neužleidžiame pozicijų TV agresyviai propaguojamai paviršutiniškumo kultūrai?

Tikrai – ant kalno viršūnės. Joje reikia dar ir išsilaikyti.

Gruodžio 31 d. koncerte „Šiąnakt Naujieji pasibels“ buvo lyg ir visi naujamečio koncerto atributai: ir J.Strausso „Žydrasis Dunojus“ bei kiti valsai, ir G.Verdi „Brindisi“. Daug ko buvo... Tačiau šventės nebuvo.

Jos šįsyk neišgelbėjo nė Guodos Gedvilaitės paskambinti F.Chopino Andante spianato ir Didysis briliantinis polonezas Es-dur, Op. 22 (kas instrumentuotės autorius?).

Yra tekę girdėti daug sėkmingesnių šios talentingos ir charizmatiškos pianistės

pasirodymų. Solistai M.Lukošiūtė (mecosopranas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras) chrestomatinę, melomanų mintinai žinomą nuostabią Camille Saint-Saënso Dalilos ariją „Mon coeur s’ouvre a ta voix“ iš operos „Samsonas ir Dalila“ dainavo iš natų. Atsainus jaunų dainininkų požiūris...

Labiau jiems pavyko operečių fragmentai.

Susirgusį Merūną vėl pakeitė A.Raulinavičius. Ką pakeitė Romandas Žiubrys? Reginą Šaltenytę ar Andrių Bialobževskį? O gal Audronę Umbrasienę ar Ingą Jankauskaitę? – prisiminiau ankstesnių naujamečių koncertų vedėjus.

Viso koncerto metu kankino šis klausimas.

Jau pirmu numeriu paskelbus P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ uvertiūrą, išgirdome... polonezą iš tos pačios operos.

Pasiklydęs savo lapuose, šventinio koncerto vedėjas viso renginio metu klaidino publiką. Situaciją gelbėti teko pačiam orkestro meno vadovui Mindaugui Bačkui, užpildant nejaukias pauzes.

Komerciškai greičiausiai sėkmingas, tačiau meniniu atžvilgiu – vienas silpniausių naujamečių KKS rengtų koncertų.

Šį sezoną klasika nebemadinga Šventinės klasikos festivalį „Salve Musica“ J.Haydno oratorija „Metų laikai“ gruodžio 6 d. pradėjo Klaipėdos choras „Auku-

Lietuvos kamerinis orkestras koncerte „Jau atsisveikint laikas...“ jautriai akompanavo savo meno vadovui „Atsisveikinimo“ simfonijoje.

langas

ras“, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ ir KKO. Nei galimybė išgirsti visą, su rečitatyvais, oratoriją, nei fantastiškas dirigentas Dante Anzolini (Italija), dar 1994 m. Klaipėdoje pastatęs išskirtiniu įvykiu tapusią G.Verdi „Traviatą“, daugeliui nebuvo pakankamas motyvas apsilankyti koncerte. Apmaudu, nes šį koncertą (dirigentą) laikyčiau išskirtiniu metų įvykiu.

Galimybė dainuoti su tokiu dirigentu – geriausia dovana, kurią gavo „Aukuras“ kūrybinės veiklos 20-mečiui.

Ne itin sudomino plačiąją publiką ir gruodžio 17 d. koncertas, pavadintas „Tradición nuevo: naujoji tradicija“, kuriame klausėmės Baltijos gitarų kvarteto (Zigmas Čepulėnas, Sergejus Krinicinas, Saulius S.Lipčius, Chrisas Ruebensas).

Atlikėjai stengėsi įtikti įvairios muzikos mėgėjams, skambindami ir A.Schnittkę (puikus kūrinys, puikus atlikimas), ir „Metallicą“, ir, be abejo, Á.Piazzollą. Vienarūšių instrumentų ansambliai paprastai ieško galimybių praplėsti raiškos amplitudę, dažnai į pagalbą kviesdami solistus. Šįsyk pasirinktas kitas kelias: patys gitaristai ir dainavo, ir tapo perkusininkais, net skaitovais bei aktoriais. O ir originalių kompozicijų tokiai sudėčiai nėra daug, tad čia labai tiko paties ansamblio dalyvio C.E.Ruebenso opusai. Tai iš tiesų kūrybingas, ieškantis kolektyvas.

O gruodžio 27 d. koncerte „Jau atsisveikint laikas...“, kuriame griežė Lietuvos kamerinis orkestras (LKO, meno vadovas

ir solistas – smuikininkas Sergejus Krylovas, Italija), tarsi bedantė burna gėdingai žiojėjo tuščios klausytojų kėdės. Išklausyti J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfoniją panoro nedaugelis. Tai buvo vienas didžiausių festivalio netikėtumų, nes žinojau, kad Vilniuje bilietų į šį koncertą seniai jau nėra...

Garsiausias šalies kamerinis orkestras, pirmojoje koncerto dalyje preciziškai atlikęs kūrinį, tapusį kolektyvo prekės ženklu – W.A.Mozarto „Mažąją nakties serenadą“, jautriai akompanavo savo vadovui griežiant dar vieną genialiojo Vienos klasiko kūrinį – Koncertą Nr. 5 A – dur smuikui ir orkestrui, o tarpušvenčio pasirodymą užbaigė tradiciškai – užpūsdami žvakes J.Haydno „Atsisveikinimo“ simfonijoje... Prietemoje besiskirstantys, instrumentais po pažastimis nešini muzikantai viso muzikinio gruodžio fone įgijo ir simbolinę prasmę, skatino nelinksmus apibendrinimus. Ar tik neužleidžiame pozicijų TV agresyviai propaguojamai paviršutiniškumo kultūrai?

Betgi ne! Turime gražiai, entuziastingai muzikuojančio jaunimo. Tuo įsitikinome gruodžio 18 d. šauniame koncerte KU Menų fakulteto salėje, kur grojo negausus docentų M.Bačkaus ir Stepono Suginto paruoštų studentų būrelis. Turime aukštas muzikinio meno tradicijas puoselėjančią Klaipėdos S.Šimkaus konservatoriją, kurios auklėtiniai 2014 m. sezoną sausio 7 d. pradėjo „Menui kilniajam giedodami šlovę“.

smuikininkui S.Krylovui, o tarpušvenčio pasirodymą užbaigė tradiciškai – užpūsdami žvakes J.Haydno Klaipėdos koncertų salės archyvo nuotr.

A.Remesos kūriniai atlikti Kaune

Per keturis kūrybos dešimtmečius A.Remesa parašė 140 įvairaus žanro muzikos kūrinių.

Nerijaus Jankausko nuotr.

Baigiantis 2013-iesiems, gruodžio 22-ąją, Kauno šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, Klaipėdos muzikinio teatro choras ir solistai atliko klaipėdiečio kompozitoriaus Alvido Remesos kūrinius. „Didelis džiaugsmas, jog Klaipėdos miestas turi progą savo meninę kūrybą, kultūrinį veidą pristatyti už Vakarų Lietuvos regiono ribų, naujoje sakralinėje erdvėje. Šis žingsnis reikšmingas mums visiems“, – sakė kompozitorius A.Remesa.

Labdaringas sakralinės muzikos koncertas buvo skirtas Kauno arkivyskupijos krikščioniškų ir katalikiškų organizacijų, kolegijų, švietimo institutų ir kitų dvasinių institucijų darbuotojams ir vadovams, dėstytojams ir moksleiviams. Kauno Įgulos bažnyčioje, kurioje telpa per 1000 klausytojų, buvo daromas ir atliekamų A.Remesos kūrinių DVD įrašas.

Koncerto programoje skambėjo A.Remesos VI simfonija mišriam chorui ir orkestrui „Prisikėlimas“ (2011), Jubiliejinės šv. Mišios, dedikuotos M.K.Čiurlionio atminimui (2005), „Melodija“ birbynei solo su simfoniniu orkestru bei simfoninė variacija M.K.Čiurlionio fortepijoninio preliudo tema. Koncerte pasirodė solistai Rita Petrauskaitė (sopranas) ir Artūras Kozlovskis (bosas), prof.

Pranciškus Narušis (birbynė) bei pats autorius. Dirigavo Klaipėdos kultūros magistras prof. Stasys Domarkas. Vakarą Kauno sobore vedė pranciškonas brolis Benediktas Jurčys. „DURŲ“ inf.

25

dailė

Apie didelius ir mažus ta Gal klystu (neklausiau A.Banytės asmeniškai), bet, vaikščiodama po Klaipėdos Rūtų galerijoje veikiančią šios tapytojos monumentalistės natiurmortų parodą „Prakalbinti daiktai“, kažkodėl pagalvojau, kad molbertinė tapyba, bent jau šiuo intensyviu kūrybos laikotarpiu, yra jai tarsi atokvėpis, „garo“ išleidimas...

Kristina Jokubavičienė

Paprastas žmogus po įtempto, visų jėgų pareikalavusio darbo kaip gelbėjimosi rato griebiasi rankdarbio, banalaus filmo ar dar ko labiau žemiško. Kadangi kalbame apie kūrėją ir kūrybos sritį, galima tik numanyti, kokia įtampa ir atsakomybė lydi Angeliną, pastaruosius kelis metus laiką, mintis ir jėgas atiduodančią didžiuliam projektui, įgyvendinamam sakraliniame pastate – Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčioje. Darbai joje dar nebaigti, stojo tik trumpas žiemos sezono atokvėpis prieš kitą etapą. Štai tada į sceną žengia daiktai, kuriuos dailininkė rikiuoja natiurmortuose: 2013-aisiais jų nutapyta 13 (bent jau tiek eksponuojama parodoje).

Sugrįžta į šventovių erdves

Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčios centrinėje freskoje A.Banytė išplėtojo viltingą prisikėlimo temą: nuo skilusių uolų įvaizdžio apačioje iki aureolės iš debesų rato ir Betliejaus žvaigždės viršuje.

Vytauto Petriko nuotr.

26

A.Banytės kūryboje ryškėja trys sritys: monumentalioji tapyba, molbertinė tapyba ir piešinys. Nesuskaičiuojami piešiniai – būsimų kompozicijų ant sienų fragmentai klostosi į parengiamuosius kartonus, taip pat egzistuoja kaip savarankiški darbai improvizacijos.

Molbertinės tapybos linija jos kūrybos kelyje niekada nenutrūko, gal tik kiek prislopdavo, kai dailininkė būdavo užsiėmusi monumentaliąja tapyba, ir vėl iškildavo, kai užsakymai freskoms išsekdavo. Keli pastarieji lietuvių monumentaliosios dailės dešimtmečiai buvo išties permainingi. 1974 m. baigusiai freskos-mozaikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, A.Banytei teko ir vieno, ir kito. Sovietiniai laikai kartais

dailė

pytojos A.Banytės darbus

Dailininkė monumentalistė A.Banytė tapo ne tik freskas, ji žinoma ir kaip molbertinės tapybos atstovė.

pavadinami monumentalistų „aukso amžiumi“. Standartizuoti visuomeniniai interjerai dėl monumentaliosios dailės kūrinių įgaudavo savitumo. Sustyguotai valstybinių užsakymų sistemai freskoms, vitražams, mozaikoms nugrimzdus į praeitį, pasikeitusi situacija tapo problematiška šioje srityje kūrusiems dailininkams. Teko ne tik iš naujo permąstyti monumentaliosios dailės paskirtį ir reikšmę, bet ir galvoti apie elementarų išgyvenimą. 2005-aisiais interviu spaudai Angelina sakė tiesiai šviesiai: „Kaip menininkė jaučiuosi visiškai nereikalinga“.

Ir šiandien situacija monumentaliajai dailei interjeruose nėra palanki – dėl įsivyravusios stiklo architektūros, dėl viešųjų pirkimų ekvilibristikos, dėl kūrinių kaštų, dėl užsakovų supratimo bei skonio savitumų.

Bet stebime labai viltingus ženklus: neparanki visuomeniniams interjerams monumentalioji tapyba pamažu sugrįžta į nuo seno tradicines šiai dailės šakai vietas – šventovių erdves. Vien pasižvalgę po

uostamiestį ir aplinkines gyvenvietes, rasime puikių šiuolaikinio sakralinio meno pavyzdžių: didesnes ir mažesnes freskas, sgrafitus, mozaikas, pano Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės (A.Kmieliauskas, J.Vosylius, A.Banytė) ir Kristaus Karaliaus (J.Vosylius), Šventosios švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės (J.Vosylius), Pagėgių šv. Kryžiaus (J.Vosylius) bažnyčiose, Klaipėdos Lėbartų kapinių koplyčioje (A.Banytė). Nuo 2013 m. šį sąrašą papildė ir nauja Angelinos freska pranciškonų koplyčioje.

Tarsi peilio ašmenimis Monumentaliosios tapybos Vilniaus dailės akademijoje Angelina mokėsi pas profesorę Sofiją Veiverytę (1926–2009), kurios tapybos stilius ir monumentaliosios dailės samprata turėjo įtakos ištisai šios srities dailininkų kartai. ►

Vytauto Petriko nuotr.

Vizitinė kortelė A.Banytė gimė 1949 m. rugpjūčio 6 d.

Mažeikiuose.

1961–1968 m. mokėsi tuometėje Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokykloje.

1961–1974 m. studijavo freską ir mozaiką Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija).

1976 m. apsigyveno Klaipėdoje.

1977–1983 m. dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate dailininke-kūrybininke.

1973 m. pradėjo dalyvauti parodose.

1978 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

1978 m surengė pirmąją individualią molbertinės tapybos parodą. Iki šiol yra surengusi dešimtis abstrakcijų, portretų ir daiktų natiurmortų parodų.

Sukūrė 20 freskų, kurių bendras plotas – daugiau kaip 800 kv. metrų. Jos freskų yra Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Palangoje, Juknaičiuose. Jos puošia ir Klaipėdos miesto ligoninę bei Klaipėdos universitetą, jų esama mokyklose, sanatorijose ir bažnyčiose.

2013 m. A.Banytei suteiktas Klaipėdos kultūros magistro titulas.

27

dailė

◄ Kaip ir jos mokytoja, Angelina savo darbuose labiau remiasi klasikiniais dailės principais, pirmenybę teikdama piešiniui ir formai. Visai jos kūrybai būdinga aiškus formos konstravimas, iš dalies transformuotas piešinys. Monumentaliai apibendrintos formos ir simboliška erdvės struktūra ryškėja ir freskose, ir paveiksluose.

Tai akivaizdu ir naujausiame dailininkės monumentaliame kūrinyje – altorinėje kompozicijoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčioje. Koplyčios architektūra lakoniška ir tradiciška, kaip pirmųjų krikščionių ar ankstyvųjų viduramžių maldos namų parafrazė: paprastas, stačiakampis, dvišlaičiu stogu statinys viduje neturi perdangų. Plastiškos medinės stogo konstrukcijos yra lyg laivo kiautas, burės ar maldai suglausti delnai, po šiuo globiančiu skliautu plyti saugi ir rami erdvė. Vieninga ir iškalbinga. Ji nebereikalauja nieko daugiau ar ryškiau už ją. Tad įterpiant vaizdinį akcentą autorei teko žengti atsargiai, tarsi peilio ašmenimis. Juolab religinė dailė turi savo specifiką, yra ribojama krikščioniškosios ikonografijos, liturgijos, Bažnyčios doktrinos.

Ypatinga Dievo dovana A.Banytės kūrybos nuosaikus tradicionalizmas, grindžiamas nuolatinėmis harmonijos ir formų tobulumo paieškomis bei tradiciniu kūrinio suvokimu, tapo paieškų, kaip susieti į visumą kelias kompozicijas, pagrindu.

Architektūrinis altorinės dalies sprendimas šią užduotį ir lengvino, ir sunkino.

Centrinė dalis, klasikinė pusapvalės formos apsidė, viršuje užsibaigianti pusfere, yra vizualiai ir prasmiškai izoliuota.

Joje metaforiškai, tik konstruktyviomis, susikertančiomis ir susiliejančiomis spalvinėmis plokštumomis A.Banytė išplėtojo viltingą prisikėlimo temą: nuo skilusių uolų įvaizdžio apačioje iki vienintelių daiktiškų objektų šioje simbolinėje žemiško-dangiško slinktyje – aureolės iš debesų rato ir Betliejaus žvaigždės viršuje.

Abipus apsidės esančių stačiakampių konstrukcijų vidiniai paviršiai (sienos / lubos) priglaudė figūrines kompozicijas, 28

A.Banytės „daiktų portretai“ sukomponuoti tarsi žaidžiant formomis, raštais ir spalvomis.

pasakojančias konkrečias Šventojo Rašto istorijas. Betgi ir čia nėra iliustratyvumo, vyrauja asociatyvi interpretacija. Šoninių navų kompozicijos matomos tik dalimis, gana arti priėjus iš vienos ir kitos pusės, niekada visos iš karto. Centrinė dalis grindžiama emociškai stipriu vaizdiniu prasminiu impulsu; kitos freskos dalys suvokiamos palaipsniui, per šventųjų istorijas kviečiant išgryninti asmeninius patyrimus ir išgyvenimus. Šis monumentalus darbas yra tarsi ypatinga Dievo dovana, apie kurią me-

nininkas gali tik svajoti. 140 kvadratinių metrų freskos – daug ar mažai? Kokiais mato vienetais reikėtų matuoti ieškojimų ir atradimų kančias bei džiaugsmus, kitaip sakant, kūrėjo kasdienybę? Apie monumentalisto atsakomybę kartais sakoma: freska ne paveikslas, kurį nutapei, pakabinai, nepatiko – nukabinai, į kampą padėjai.

Gal paveikslus tapyti lengviau, paprasčiau – tada juk ir nusivylimas, ir džiaugsmas proporcingai mažesni. Bet kiek mažesnis, kaip paveikslo formatas, koks vienas kvadratinis metras tapybos?

dailė

Natiurmortuose viskas taip tikra, apčiuopiama – spalva, forma, medžiagiškumas, stabilumas, numanomas svoris. Prašmatnios formos ir spalvos, tikrų tikriausia prabanga. Tik kažkodėl kiekvieno indo siluetas, šonas, snapelis, rankenėlė vos vos pakrypę, pasukti...

Lėtai, lyg nesvarumo būsenos formos, siluetų apybraižos kinta, vingiuoja, jas perkeičia meistriškai nutapyti blyksniai, atspindžiai, tikslus stiklo skaidrumo, vario blizgesio, alavo matiškumo perteikimas, sukuriama statikos ir dinamikos dermė.

Dailininkė nekalbina daiktų, ji tiesiog paskatina juos bendrauti tarpusavyje, paskirsto jiems amplua, kaip rūpestinga režisierė kuria įkvepiantį scenovaizdį.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Molbertinės tapybos linija Didžiulė dailininkės monumentalistės patirtis praturtina molbertinę tapybą, praplečia jos raiškos ribas.

Tapyti natiurmortus (ir portretus) Angelina pradėjo maždaug 1980-aisiais. Tarp dviejų žanrų visada egzistavo intriguojantis ryšys, ne veltui jos natiurmortai kartais pavadinami „daiktų portretais“.

Parodoje „Prakalbinti daiktai“ eksponuojamuose paveiksluose vyrauja žmogaus rankų sukurti seni indai. Jų nėra daug, o įdėmus žiūrovas kai kuriuos atpažins iš ankstesnių kompozicijų.

Mažiau beliko „gyvų“ daiktų, tik vienas kitas vaisius, nebėra ir anksčiau pasitaikydavusių gausių daržovių ar džiovintų gėlių.

Indus supa margintos ornamentais draperijos, spalvingos medžiagų skiautės, atliekančios vienu metu fono, pagrindo ir rekvizito funkcijas.

Kai pasijunti beveik užliūliuotas magiškos realybės iliuzijos, vaizdų, ornamentų, atvirų ir harmoningų spalvų, staiga supranti, kad paveikiausia A.Banytės natiurmortuose yra tų paprastų ąsočių, grafinų, arbatinukų, vazų, cukrinių tarpusavio ryšiai, jų „pokalbiai“.

Dailininkė nekalbina daiktų, ji tiesiog paskatina juos bendrauti tarpusavyje, paskirsto jiems amplua, kaip rūpestinga režisierė kuria įkvepiantį scenovaizdį.

Pastato du indus intymiam dialogui, lyg rūsčiam nuosprendžiui tarp keturių įterpia penktąjį, mažą ir pasimetusį.

Keičia indų vietas, intervalus tarp jų, vienu mostu kloja naują draperiją, kitą mesteli fonui. Komponuoja preciziškai tiksliai, tarsi žaisdama formomis, raštais ir spalvomis. Kurdama vizionierišką scenarijų, fiksuoja tylų realių daiktų gyvenimą, kaip sumažintą realaus gyvenimo modelį.

Kai susitinki Angeliną parodų atidarymuose, atrodo kaip visi, miela ir geranoriška. Kai žvelgi į jos smulkią figūrą kažkur palubėse ant pastolių, tokią mažą sienos fone, ir suskaičiuoji visus atliktus darbus, pradedi tikėti, kad sąvoka „menininko misija“ dar aktuali mūsų dienomis.

29

dailė

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose nuo sausio 23-iosios iki vasario pabaigos vykstanti Salvadoro Dali kūrinių paroda „Materialusis siurrealizmas“ žadina ne tik didelį publikos susidomėjimą, bet ir daug klausimų. Ar ir jūsų pirmoji reakcija buvo nuoširdus „negaliu patikėti“? Parodos organizatoriams tai nėra naujiena.

Valerija LEBEDEVA

Anot parodą rengiančios bendrijos „Amiencom“, veikiančios Prancūzijoje, vieno iš įkūrėjų Vasilijaus Kesaurio, skepticizmas darsyk liudija, kad komercinis pobūdis giliai suleido šaknis į mūsų mąstymą ir veikia skonį, pažiūras, suvokimą. Sumanę jam netipišką atsaką, organizatoriai teigia siekiantys aktyvinti kultūros sklaidą bei sudaryti sąlygas pamatyti žymių dailininkų kūrinius visos Europos gyventojams.

30

Klaipėdoje: kodėl ir kaip Prieinamos magistralės

– Kokia šios S.Dali kūrinių parodos ir „Amiencom“ priešistorė? – teiravomės parodos rengėjo.

– Projekto, kurio dalis yra ši S.Dali paroda, sumanymas priklauso mano tėvui Aleksandrui. Esame kilę iš Gruzijos.

Mano senelis – dailininkas, tėvas – taip pat. Sovietmečiu jis dirbo dailininku restauratoriumi. Vėliau išvykome gyventi į Prancūziją. Brandinome idėją maždaug devynetą metų – prireikė laiko sutvarkyti visus įmanomus formalumus. Kilnojamąsias parodas rengiame apie metus.

Mūsų įkurtos bendrijos „Amiencom“, kuri užsiima meno sklaida, veikla šiuo metu aprėpia penkių skirtingų S.Dali, René Magritte‘o, Andre Deraino, Raoulio Dufy, Jeano Carzou, Leonoros Fini ir kitų autorių kūrinių parodų pristatymą visuomenei.

Pirmieji mūsų renginiai įvyko Estijoje, vėliau vykome į Latviją, po Klaipėdos laukia Čekija, Slovakija, Slovėnija, Graikija, Danija. Klaipėdai ketiname pasiūlyti ir daugiau parodų, deramės dėl savo ekspozicijų pristatymo ir su kitais Lietuvos miestais.

Iš veiklos pajamų finansuojame tolesnius projektus.

Aktuali pasaulinė tendencija, kad meno kūriniai, turintys didelę kultūrinę bei meninę vertę, nėra prieinami masėms. Didysis

menas nebėra populiarinamas. O kam?

Struktūroms, kurios užsiima meno sklaida, tai nėra paranku – pasižiūrėkime, kas vyksta meno rinkoje. Komercializacija neleidžia populiarinti to, kas nėra komerciška ir drauge ugdo publikos skonį. Anot tėvo, apie ką galima kalbėti, kai už dešimtis tūkstančių dolerių parduodamos konservuotos išmatos? Ar galima svajoti, kad garsiausiuose pasaulio muziejuose eksponuojamų paveikslų paroda būtų atvežta į Klaipėdą?

Tai kainuotų tiek, jog yra neįmanoma.

Mūsų projektas – tarsi atsakas į šiuos apmąstymus. Pamėginome į kelias mobilias ekspozicijas sudėti kūrinius menininkų, nulėmusių XX a. filosofinės ir meninės minties magistrales ir padaryti juos prieinamus plačiajai auditorijai, kuri gyvena ne vien didmiesčiuose.

– Kaip formavote parodų sudėtį?

– Didelių menininkų palikimas yra ne tik unikalūs vienetiniai paveikslai. Yra kūrinių, sumanytų gaminti serijomis, pasirinkus atitinkamas meno technikas.

Tai nedaro įtakos jų meninei vertei, bet komerciniu požiūriu jie tampa prieinami vidutinei klasei. Dėl tos pačios priežasties, didelio kainų skirtumo, tampa įmanoma eksponuoti juos ir mažesniuose miestuose bei prekiauti bilietais tokia kaina, kuri yra adekvati gyventojų perkamajai galiai.

Mūsų parodoje pristatomi būtent tokie darbai: medaliai, skulptūros, litografijos.

S.Dali labiau žinomas kaip tapybos autorius.

dailė

kūryba yra šiuolaikiška, o jo mintis „Manau, kad dabar gyvename viduramžiais, bet kada nors ateis renesansas“ tampa vis labiau aktuali įsigalint bedvasiškumui, žmogaus nuasmeninimui moderniajame pasaulyje.

Kultūros – į prekybos centrą S.Dali kūrybos pristatymas Klaipėdoje sulaukė didžiulio uostamiesčio kultūrinės bendruomenės susidomėjimo.

Algirdo Kubaičio nuotr.

„Manau, kad dabar gyvename viduramžiais, bet kada nors ateis renesansas“, – ši S.Dali mintis tampa vis labiau aktuali įsigalint bedvasiškumui, žmogaus nuasmeninimui moderniajame pasaulyje.

V.Kesauris siekia, kad žymių dailininkų kūrinius pamatytų Europos gyventojai ne tik didmiesčiuose.

Vytauto Petriko nuotr.

Bet tai nesumenkina jo akvarelių, pagal kurias sukurtos litografijos, išliekamosios vertės. Parodą „Materialusis siurrealizmas“ sudaro kūriniai iš vienos privačios kolekcijos. Analogiška S.Dali tapybos darbų paroda būtų didžiulis įvykis bet kuriame dideliame pasaulio muziejuje – Metropolitano Niujorke, Luvre ar Pompidou centre Paryžiuje, kuris pernai vykusios tokios parodos metu veikė visą parą – tokio susidomėjimo sulaukta. Kita vertus, ką daryti tiems žmonėms, kurie negali ten nuvažiuoti? Mes tarsi mėginame adaptuoti mastelį, bet ne kultūriniu ar meniniu požiūriu.

Intelektualus kūrėjas – Kokiu išeities tašku siūlytumėte vadovautis lankytojams, kurie nėra meno žinovai, bet norėtų apžiūrėti šią parodą

ir susidaryti savo nuomonę apie S.Dali kūrybą?

– Kad suprastume Dali, turime žinoti, kad jis pirmiausia buvo intelektualus dailininkas, kūryba iliustravęs savo idėjas.

Jam buvo svarbu parodyti ne tai, ką mes matome, bet tai, ką jaučiame, galvojame, patiriame, galbūt nė patys to neįsisąmonindami.

Jis siekė plėtoti siurrealizmo pasiekimus, moksliškai motyvuodamas kūrybos procesą, kurdamas įvaizdžius, pažįstamus protui ir per atpažįstamumą apeliuodamas į pasąmonę. Dali buvo įsitikinęs, kad jo tikslas – išmokti tapyti taip, kaip tapė didieji renesanso meistrai, kad pasitelkęs jų techniką jis sugebės išreikšti idėjas, kurios skatino jį kurti. Dailininkas suformulavo paranojinį-kritinį analitinį metodą ir naudodavo įvairias iracionalių asociacijų formas, ypač įvaizdžius, kurie keičiasi priklausomai nuo žiūrovo suvokimo.

Dali, kaip ir bet kurio genialaus žmogaus,

– Nesate labai palankios nuomonės apie visuomenėje vykstančius procesus. Turite kritikos ir kultūrai?

– Kuo didesnis miestas, tuo didesnė yra muziejų bei galerijų organizacinė struktūra, tuo daugiau biurokratijos. Kita vertus, kuo stabilesnė valstybės ekonomika, tuo sočiau gyvena kultūrininkai, tačiau gaunantieji subsidijas iš valstybės natūraliai tampa mažiau ambicingi. Prancūzijos situacija manęs nedžiugina. Esame įsikūrę Amjene. Tai 135 tūkst. gyventojų turintis miestas. Bet kultūrinis gyvenimas čia nugesęs. Veikia vienintelis meno salonas, o gyventojai kultūros eina į prekybos centrą – galima įsivaizduoti, ką jie ten mato. Šiuo metu turtingos šalys turtingos ne savo kultūriniu potencialu ar kūryba, bet tuo, kad randa vargšų, kuriuos padaro dar neturtingesnius. Tai provokuoja degradaciją.

Ernesto Hemingway‘jaus laikų užtaisas, išskirtine dvasia nuskaidrinęs jo tekstus apie Paryžių, seniai nunyko – drauge su 1968-ųjų jaunimo revoliucija. Visa tai parodo, kur krypsta ir kryps visuomenės interesai. Akivaizdu, jog ne į meno pusę.

Tai kelia nerimą.

– Kuris parodos „Materialusis siurrealizmas“ darbas yra ypač patrauklus jos rengėjams?

– Jie visi labai skirtingi ir labai įdomūs.

Pavyzdžiui, mažas „Gala Dali“ fondo medalis, kuriame dailininkas pavaizdavo save su gyvenimo drauge Gala. Litografijos bei ksilografijos – o grafikos srityje Dali buvo novatorius, – žavi spalvų žaisme, atpažįstamu dailininko braižu. Grafiškai įdomi „Chateau Mouton Rothschild“ vyndarių užsakymu Dali sukurta vyno etiketė su avinėliu.

31

kitu kampu

Malda, kur arba pažini

Danguolė Ruškienė

Nuo gruodžio vidurio Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ eksponuojama klaipėdiečio menininko Beno Šarkos individuali paroda „Paukščiai“. Tai ciklas skulptūrų, sumontuotų iš jūros vandens nugludintų medžių liekanų, autoriaus ištapytų ryškiaspalviais ornamentais.

32

Geriau pažįstamas iš teatro Ciklo 14-oje kūrinių – menininko malda.

Tokia, kokia buvo prieš 20 metų, kai jis pradėjo kurti savo sparnuočius, ir tokia, kokia galėtų būti šiandien.

B.Šarka 1984–1988 m. studijavo režisūrą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose (dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas).

Nuo 1987 m. pradėjo teatrinę veiklą, įkūrė neformalųjį teatrą, kuris po keleto pavadinimo transformacijų galiausiai liko teatro trupai Gliukai. Šis teatras niekada neturėjo nuolatinės trupės. Kurdamas spektaklius, B.Šarka tik kartais į pagalbą kviečiasi kitus menininkus. Todėl ir šiandien yra pagrindinis ir dažniausiai vienintelis Gliukų teatro spektaklių režisierius bei aktorius.

Daugumai geriau pažįstama būtent teatrinė B.Šarkos kūryba, reiškiama garsu ir/ar plastinėmis priemonėmis – judesiu, šokiu, bet kokiu veiksmu, beveik visuomet perteikiamu jo paties kūnu.

B.Šarkos kuriami spektakliai ir performansai paprastai vyksta tiesiog gatvėse,

kitu kampu

ios nebūtina suprasti, mas – kaip destrukcija apleistuose namuose, pajūryje ir kitose mažiau įprastose erdvėse. Ir ne tik dėl to juos sudėtinga būtų sutalpinti į tradicinio teatro sampratos rėmus. Be to, kad šiems spektakliams visiškai nebūdinga tradicinė struktūra, jie išsiskiria ir tuo, kad menininkas juose naudoja pačias netikėčiausias raiškos priemones ir formas, sukuriančias vien šiam teatrui būdingą sceninę išraišką. Nors B.Šarkai pagrindinis kūrybos įrankis yra žmogaus kūnas, ne mažiau svarbiomis jo vaidyboje tampa gamtos stichijos, žemės elementai ar tiesiog buitiniai daiktai. Vanduo, ugnis, molis, medis ir kita čia ne tik pasipildo naujomis prasmėmis, bet neretai radikaliai keičia nusistovėjusias savo sąvokas.

Pastaraisiais metais B.Šarka vis dažniau savo kūrybą pristato teatrinėse erdvėse (Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose, kur reziduoja jo teatras, bei kitur), meno galerijose, muziejuose. Lig šiol jis yra surengęs maždaug dešimtį individualių parodų, dalyvauja įvairiuose (ne tik teatriniuose) meno projektuose.

Daiktams suteikia kitą paskirtį Be abejonės, jo vaidybinėje kalboje naudojamas buitinių daiktų ar kitų panašių objektų leksikonas išlieka būdingas visai jo kūrybai. Medžio ir kt. instaliacijos, įvairių daiktų koliažai erdvėje ir plokštumoje – neatsiejama šio menininko kūrybos dalis.

Naudodamas primityvius, kasdieniškus daiktus, kartais – mokslinius, medicininius dokumentus (paroda „Rojus smegenų žievės peizažuose“ galerijoje „si:said“) jis suteikia jiems visai kitą paskirtį. Jie čia – atvira erdvė autoriaus intencijoms, priemonės, formuojančios metaforas ir/ar simbolius, jungtys ne tik su praeitimi, bet

ir su ateitimi, tarpininkai tarp atėjimo ir išėjimo, mistikos ir tikrovės, tarp to, kas yra ir ko nėra, bet galėtų būti.

B.Šarka savo paukščius pradėjo daryti maždaug 1990 m. Baltijos jūros audrų išplukdytos medžių ir kitų daiktų liekanos kaupėsi ne tik jo namuose, bet ir brandino idėją, materialią minčių išraišką, kuri ilgainiui virto margaspalviais sparnuočiais. 2008 m. vasarą Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme vyko vienos nakties B.Šarkos paroda „Nakties paukščiai, kurie lesa jums akis“. Tai veikiau buvo panašu į akciją, trukusią dešimt valandų (paroda veikė nuo 22 iki 8 val. ryto), kurios metu visas miestas skubėjo pažiūrėti B.Šarkos paukščių. Tada jis eksponavo giminingomis spalvomis, deriniais, dažnai sutinkamais ir gamtoje, margintus skraiduolius. Ornamentuotus vien tik jam pačiam žinomais ženklais ir, kaip teigė autorius, nieko bendro neturinčiais su kokiomis nors konkrečiomis žmonijos kultūromis.

Reikia tiesiog pajausti Vėliau B.Šarka intuityviai pradėjo rinktis ryškias, net skaudžias spalvas, taip išreikšdamas dabartines savo nuotaikas ir mintis. 2012 m. pavasarį didelė, jau ryškiaspalvių jo paukščių paroda buvo surengta Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje. Tada buvo galima apžiūrėti B.Šarkos sukurtus paukščius, kurių ne vienas dabar priklauso privačioms kolekcijoms. Tų pačių metų pabaigoje jo paukščių paroda, beveik perpus mažesnė, buvo surengta ir Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime. Tuokart ji buvo pavadinta „Paukščių lesykla Seimo restorane“ ir įsikūrė būtent seimūnų „lesykloje“.

B.Šarka teigė pernelyg negalvojantis apie priemones, kurias naudoja savo kūryboje. Jos, kaip ir mintys, ateina savaime.

Autoriaus manymu, yra begalė nepaaiškinamų dalykų ir jų visai nereikia bandyti suprasti, juolab – paaiškinti. Reikia tiesiog pajausti. Dabar jo mintys, jo maldos atrodo taip ir dėl to būtent tokie raštai, tokios spalvos. Todėl – paukščiai. ► 33

kitu kampu

B.Šarkos teigimu, apžiūrinėjant jo „Paukščius“, reikėtų atjungti protą ir leisti vaizduotei keliauti...

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Kita vertus, šių iš jūros išmestų daiktų (ne tik medžių liekanų, bet ir kitų objektų) panaudojimas kūriniuose jam yra svarbus. Galima tai prilyginti ritualui, kai reikia žinoti, kada jūra išmes į krantą reikalingus medgalius ar daiktus, kada

Dabar jo mintys, jo maldos atrodo taip ir dėl to būtent tokie raštai, tokios spalvos.

Todėl – paukščiai. ji juos vėl susigrąžins į gelmes. Galima kalbėti apie laiko žymes, paliktas šiuose vandens nugludintuose ir apirusiuose daiktuose. Apie viso to proceso mistiką, pastangas priartėti prie žmonijos ištakų, tikrumo paieškas, bandymus suprasti tūkstančius metų gamtoje vykstančius procesus ir galiausiai – save patį. Bet juk visa tai ir dar daugiau galėtų tilpti maldoje, kuri B.Šarkos kūryboje šiandien atrodo būtent taip, turi būtent tokią fizinę išraišką.

34

kitu kampu

žmonės, besiminkantys jos klampynėse. „Paukščių“ dekoratyvumas, fantastiniai ryškūs ornamentai, tiesiantys asociacijas su viena ar kita pasaulio kultūra, su viena ar kita vieta žemėje, įgyta ar įsivaizduojama patirtimi, tėra tik iliuzija, trapus kiautas, po kuriuo nesunkiai galima užčiuopti grynį, atpažinti ir įvertinti laiką tarp atėjimo ir išnykimo. Nieko nebandant paaiškinti ar juolab įrodyti nei sau, nei kitiems. Tiesiog visa tai ir toliau paliekant paslaptimi. Susvetimėjimas, vienatvė, nutolimas nuo žmonijos įsčių, kaip savo identiteto praradimas, išsižadėjimas savo praeities, kartu išsižadant ir savęs paties. Kiekviena sąvoka, kiekvienas teiginys B.Šarkos kūryboje galėtų būti sėkmingai tiek patvirtinamas, tiek ir paneigiamas. Šio menininko kūriniai teigia neigdami, kaip ir neigia teigdami. Jie apie viską ir kartu – apie nieką...

Tarp atėjimo ir išnykimo Savo erdvinių paukščių figūras jis sluoksniuoja, sujungia odiniais diržais, sukala vinimis, sutvirtina metalinėmis plokštelėmis. Jų judesiai, kaip ir povyzos, – atsitiktiniai, padiktuoti paslaptingai apdūlėjusių medienos formų, apirusių kažkada praktinę paskirtį turėjusių daiktų atplaišų.

Menininkas kaip plunksnomis negrabius ir komplikuotus jų kūnus apaugina ryškiais ornamentais. Kartais formuojančiais aiškias nuorodas, padedančias atpažinti / identifikuoti skrajūnų kūno struktūros dalis, kartais priešingai – klaidinančiais ir verčiančiais ne(pasi)tikėti vien savo rega ir užgyventa patirtimi.

B.Šarkos paukščiai, anot paties autoriaus, lygiai tiek pat simbolizuoja laisvę, kiek ir nelaisvę. Jo paukščiai – ne tik atitrūkę nuo žemės paviršiaus skrajūnai, bet ir joje įstrigę gyviai. Taip pat kaip ir 35

gintaro lašai

Drugys kv Vytautė Žilinskaitė. Ne tas drugys. Romanas. Alma littera, Vilnius, 2013, 240 p.

Dainius Vanagas

Humoras, satyrinis kalbėjimas – ypač ne pavienių sąmojų, o teksto pamatinės struktūros pavidalu, – lietuvių grožinėje kūryboje yra gana retas reiškinys. Tačiau neverta tuščiai taukšti apie melancholišką, graudžią lietuvio dūšią ar slopų, mąslų jo charakterį – atsakymas ne čia arba, blogiausiu atveju, ne tik čia. Humorui – ir nagrinėjant jo problematiką tai visuomet reikia turėti omenyje – būtina maksimali intelektualinė įtampa, guvi priešpriešų pagava ir įžvalga, gebėjimas jungti tarpusavyje iš pažiūros visiškai nederančius reikšmės elementus ir jais laisvai žongliruoti, be kita ko, vis peržengiant įprastas suvokimo, asociacijų ribas, mat priešingu atveju rezultatas yra neišvengiamai banalus. Todėl, akivaizdu, humoristinės sandaros pasakojimai, be žodžio meistrystės, reikalauja dar ir kūrybinės drąsos bei proto aštrumo, kuriais, kaip žinoma, ne kiekvienas rašytojas yra apdovanotas.

Tačiau tarp šių likimo nuskriaustųjų tikrai nerastume Vytautės Žilinskaitės, kuri, nepaisant garbaus amžiaus, nepailsdama triūsia literatūrinėje virtuvėje ir praėjusių metų pabaigoje skaitytojams pristatė naują romaną „Ne tas drugys“. Sukonstruotas kaip detektyvinis masalas, tekstas pasakoja itin dvasingo, amatui atsidavusio ir nuo pasigėrėjimo savimi sąlančio rašytojo Donaldo „išdavystės“ istoriją: nežinomas „vandalas“ nepagarbiai, užgauliai atsiliepė apie jo 36

naujausią knygą (beje, pavadinimu „Ne tas drugys“), todėl Donaldas sudaro įtariamųjų sąrašą ir įvairiausiais būdais bando sučiupti įžūlų nenaudėlį. Būdamas karštakošis, jis be paliovos įsivelia į kebliausias situacijas, kai tesinori vien skradžiai žemę prasmegti.

Komiškumo, drauge ir įtaigumo, patikimumo įspūdį tekste visų pirma lemia puikiai suręsti personažai: užuot turėję šalutinį, pagalbinį vaidmenį atskleidžiant pagrindinio charakterio – Donaldo – asmenybę, visi jie (kandidatas į Seimą, šundaktaris, karinga feministė, namų šeimininkės, „techniniai aristokratai“ ir kiti) yra gudrūs, ambicingi ir individualūs; jie nepriekaištingai išmano savo buitį ir gyvenamąją aplinką, kitaip tariant, yra „nepėsti“, todėl nesileidžia užgožiami rašytojo, to „sielų inžinieriaus“, tariamo švytėjimo, o greičiau patys sukioja jį aplink pirštą, kaip tik įmanydami. Toks personažų vitališkumas, savarankiškumas (iš to ir natūraliai kylanti jų kolizinė laikysena) suteikia romanui dinamišką įtampą, nenuspėjamumą, pozicijų ir požiūrių gausą.

Savo ruožtu rašytojas Donaldas įkūnija jautrų, intelektualų, azartišką ir netgi, sakytum, tragišką socialinių tekstų skaitytoją: visus į akiratį patekusius tikrovės elementus (nesvarbu, kokie prieštaringi jie beatrodytų) jis akimirksniu sujungia į rišlią ir įtikinamą loginę schemą (nebūtų rašytojas!). Tačiau turint omenyje, kad toks „skaitymas“ vyksta impulsyviai ir nelaukiant svaresnių įrodymų, Donaldas, savaime aišku, savo įtarimais dažniausiai šaudo pro šalį, todėl savo suvokimą ir įsitikinimus jam tenka nuolat koreguoti. Vis dėlto tokia pasakojimo technika atveria galimybę skirtingam tikrovės suvokimui, vaizdžiai atskleidžia nesusipratimo, nesusikalbėjimo prigimtį. Akivaizdu, kad žaidimą lūkesčiais, – tiek pagrindinio personažo, mat tikrovė visąlaik išsprūsta iš Donaldo begalinio noro ją sučiupti, kontroliuoti, paversti planais, strategijomis ir manipuliacijomis, tiek ir skaitytojo, kadangi ir jis kartu su rašytoju yra

priverstas klimpti įvairių interpretacijų liūne, – V.Žilinskaitė įvaldžiusi meistriškai, ir, atrodo, galėtų pūsti neperskrodžiamą gyvenimo miglą net ir sapnuodama.

Romanas „Ne tas drugys“ žaismingai narplioja trišalius kūrinio vertės (objektyvus, t.y. neapčiuopiamas ar net nesamas klodas), rašytojo savivertės (vidinė perspektyva) ir auditorijos vertinimo (išorinė perspektyva) santykius. Rašytojas Donaldas nė akimirkos neabejoja savo kūrybos verte ir taurumu, kaip, beje, ir savo žinomumu bei išskirtinumu („Arbatos ar kavos? Keistas ir net įžeidus klausimas, kai visa sostinė žino, jog jis geria kavą ir tik gerą kavą!“ (p. 36), „Paskolinti?

V.Žilinskaitės romanas „Ne tas drugys“ vertas įdėmaus žvilgsnio. Mažų mažiausiai – dėl subtilaus, išlavinto humoro, kuris pakampėse nesimėto.

Juk visas Vilnius žino, kad jis iš principo niekam niekada neskolina!“ (p. 87). Savo ruožtu romane figūruojantys skaitytojai ar šiaip atsitiktiniai socialinės erdvės dalyviai ne visuomet linkę priskirti rašytojui ir jo kūrybai išskirtinumo statusą, kurio jis pats mano besąs neabejotinai nusipelnęs: taip, dažniausiai jie žino žymųjį Donaldą, tačiau arba jo neskaitę, arba primiršę, o jei ką ir atsimena, tai nebent iškreiptai ar, rašytojo nuomone, nepakankamai giliai, o tai reiškia maždaug tai: jei skaitytojas nealpsta iš susižavėjimo, vadinasi, jis – prastas skaitytojas ir nėra ko su juo prasidėti. Be to, romane apstu pašaipų rašytojo profesijai, pavyzdžiui, riogsojimas „dramblio kaulo bokšte“ – vienas iš populiariausių romano leitmotyvų. Tačiau užtenka kam nors apie rašytoją ar jo knygą atsiliepti geruoju, ir Donaldo nuotaika kaipmat pragiedrėja, nuoskaudos užsimiršta, įtarimai ir

atoklis budrumas išblanksta, – tokia lengvatike, į savimeilę linkusia būtybe labai lengva manipuliuoti ir, skaitant romaną, sunku atsikratyti įspūdžio, kad aplinkiniai be atvangos tuo naudojasi ir net mėgaujasi.

Greta pavydėtinai sukaltos intrigos, įvairialypių charakterių ir problemiškų sociumo skerspjūvių, kurių romane net tiršta (rinkimų kampanijos ir kova dėl dėmesio, gyvenimas provincijoje, santuoka ir jos irimas, meno/mokslo sampyna ir konfrontacija bei kt.), verta atkreipti dėmesį į taupų, tvirtai sustyguotą V.Žilinskaitės stilių. Sakinių konstrukcija skaidri, kone perregima, jų reikšmė skleidžiasi atvirai ar net tiesmukai, taip tarsi eliminuojant daugiareikšmiškumo

galimybę. Šiuo požymius iš pirmo žvilgsnio labiau norėtųsi laikyti trūkumu nei privalumu, jei ne vienas bet. Atsisakydama produkuoti daugiareikšmiškumą simbolinėje, t.y. vertikalioje, ašyje (reikšmės perteklius vienalaikiais, tačiau skirtingais lygmenimis), autorė daugiareikšmiškumą kuria naratyvinėje, t.y. horizontalioje, ašyje (reikšmės perteklius linijinėje laiko sekoje). Juo skaidresni, aiškesni sakiniai ir jais įkūnyti samprotavimai, spėjimai, įsitikimai, tuo jie įspūdingiau dūžta į šipulius, kai čia pat, vos kitame puslapyje, juos diskvalifikuoja kiti, jau patikslinti, pakoreguoti samprotavimai, spėjimai, įsitikinimai. Ir hipotetiškai šis perrašymo, peraiškinimo procesas yra

gintaro lašai

nesibaigiantis. Todėl autorė – paradoksalu – žodžio skaidrumu, asketiškumu sugeba perteikti buvimo tirštumą, klampumą.

Beje, itin džiugina turtingas V.Žilinskaitės žodynas, kupinas seniai iš galvos išdulkėjusių ar net niekada joje nebuvusių žodelių, tarkime: nuovala, pompa (ne padangoms pūsti!), važmuo, atgožus, vientuliškas, šiuršenti, kakinti ir gausybė kitų.

Romanas „Ne tas drugys“ – išradingas, ironiškas, sklidinas veržlumo ir įtaigos kūrinys, kuris, ypač turint galvoje šiuolaikinės lietuvių literatūros kontekstą, neabejotinai vertas įdėmaus žvilgsnio. Mažų mažiausiai – dėl subtilaus, išlavinto humoro, kuris, kaip žinome, pakampėse nesimėto.

„Gintaro lašuose“ – šansas jaunimui Dienraščio „Klaipėda“ kultūros ir meno žurnalas „Durys“ su literatūriniais „Gintaro lašais“, sudaromais rašytojo Gintaro Grajausko, skelbia kasmetį jaunųjų kūrybos konkursą.

Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2014-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Duryse“ / „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai.

Kūrybą jau galima siųsti elektroniniu paštu grajauskas@gmail.com.

Sėkmės ir kantrybės!

37

gintaro lašai

Pirmasis poetinis vertimas Laurynas Katkus

Simono Dacho (1605–1659) Klaipėdos skaitytojams pristatyti turbūt nereikia.

Prieš kelis metus „Gintaro lašuose“ spausdintas mano „Taravos Anikės“ vertimas, o šį su gimtuoju miestu atsisveikinantį ir savo literatūrinius pasiekimus apibendrinantį eilėraštį poetas parašė keli metai prieš mirtį, atsakydamas į kvietimą atvykti į evangelikų kunigo vestuves.

Tekstas į lietuvių kalbą verstas ne vieną kartą, tačiau dalimis arba pažodžiui. Čia pateikiamas pirmasis viso eilėraščio poetinis vertimas. Rimų mėgėjai ir teisėjai, dėmesio – netikslus rimas šiuolaikinėje poezijoje plačiai naudojamas. Keletas paaiškinimų: Pretorius – Klaipėdos pastorius, Dacho kvieslys. Rodemanas, Friedrichsenas – anapus eilėraščio nežinomi asmenys. Helikonas – kalnas Graikijoje, ant kurio bazavosi Apolonas su mūzomis. Eilėraštį verčiau lietuvių literatūros, kalbos ir istorijos svetainei www.šaltiniai. info, kurią sukūrė Literatūros ir tautosakos institutas su partneriais.

Simonas Dachas

*** Johannui Christoffui Rehefeldui ir Annai Cörber 1655, Naujųjų metų mėnesio 18 diena Norėčiau darsyk pabučiuot Pakrantę mielą Dangės, Darsyk pasveikinti plačiu mostu tėvų padangę, 38

Mėmelis 1678 m. prieš didįjį lapkričio gaisrą. Pagal Ch.Hartnocho raižinį R.Schmidto

Kol neatstojanti mirtis Manęs dar nesukrimto; Be paliovos jaučiu arti Rankas kaulėtas tirtant.

Keliaut gimtinėn, žinoma, Ne vienas išsirengčiau: Kartu su mylima žmona Sūnelis mano žengtų.

Ir kai paklaustų jie mane, Ką laikas paskandino – Gimiau štai šitame name, Parodyčiau, težino.

Aure: į pilį bėgdavau šituo taku ne kartą, Ir tėvo pamaldaus buvau Sutinkamas prie vartų.

Pavedęs pylimu aukščiau Jis, būdavo, prabyla:

Pažvelk – lyg mūras juk anksčiau virš jūros kopos kilo.

Dabar kaip bangos vaikosi bures – puikiausiai matos, Nutiko tai manais laikais Per trisdešimtį metų; Ir visa siekia to paties.

O čia (vėl aš byločiau), Per Užgavėnes iš peties Špaguotasi ir jota.

Kur sodų džiugino kadais Vešlumas, žalios varsos, Supylė pylimus vaidais Verslaująs nuolat Marsas.

O ten, kur kunigo namai Ir mokykla stovėjo – Nykioj dykynėje seniai Gyvena tiktai vėjas.

gintaro lašai

Ir kančios teneišvartys Jūs giedro džiaugsmo medžių.

Ir mėnesiais, ir dienomis Te meilė klesti, auga, Ir podraug su atžalomis Didžių gėrybių gauna.

Džiaugsmus pasaulio iš širdies Lig vieno aš ištremsiu, Kai Dievas ranką man išties Ir sekti lieps per tamsą.

Man rūpi jau kiti džiaugsmai, Kurių Jisai atseikės.

Gyvenk laimingai ir linksmai, O Mėmeli, lik sveikas.

Te nieks nepriverčia kentėt, Šiukštu nebūk paniuręs, Gerovės ir taikos žvaigždė tešviečia viršum mūrų.

O jums, šaltini, akmenie, Pievele, kalne, giria – Klajonių vietos, jums sudie, Per amžius išsiskyrėm.

leidykloje išleisto atviruko kopija.

Iš Jovitos Saulėnienės asmeninio archyvo

Maniškiai, ana ten ir jie – Kaip viskas pasikeitę!

Neliko nieko vietoje, Kur gaisro liepsnos plaikstės.

Linksmybių buvo kiek mieste man, mano bendraamžiams!

Gimdyvė mano guli ten, Užmigęs tėvas amžiams.

Taip persiėmęs kelione, Iš lėto leisčiau laiką.

Tačiau likimas taria – ne!

Ir jam paklusti reikia.

Kam kviečiat, ponas Pretoriau, Į jūsų džiugią šventę?

Anksčiau krutėjau aš vikriau, Dabar belieka senti.

Dėkoju, telydės rimtis, Skalsybė meilę gražią,

Geros kloties ir jums, draugai – P.Rodemanai beigi P.Friedrichsenai: te ilgai Lemtis skausmų neteikia.

O jei pasieks jūsų ausis – Iškeliavau Tėvynėn, Tegu tiktai atodūsis Palydi šitą žinią.

Nenusipelnęs atjautos Aš didesnės iš jūsų, Eiles nors pirmas kitados Aš atnešiau pas prūsus Ir Helikoną vokišką Atkėliau Karaliaučiun; Tai atlygis ar padėka – Vis vien svariau negaučiau.

Gana, kad maniškius skaitys Rimus: jie aiškiai dėsto, Kad Mėmelis vadinosi Gimtasis mano miestas.

Iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus

Pirmosios knygos konkursas Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidykla paskelbė pirmosios knygos – poezijos ir prozos – 2014 metų konkursą.

20-ąjį kartą vykstančiame konkurse gali dalyvauti ne vyresni kaip 35 metų literatai. Įprasta teikiamo kūrinio apimtis – 2–5 autoriniai lankai (autorinis poezijos lankas – 700 eilučių, prozos lankas – 40 tūkst. spaudos ženklų).

Kompiuteriu surinkto ir atspausdinto teksto 3 egzemplioriai priimami leidyklos raštinėje vasario 27–28 d. (tel. 85 262 89 45) arba paštu iki vasario 28 d. (K.Sirvydo g. 6, Vilnius LT-01101).

Kūrinio puslapiai turi būti numeruoti, susegti. Kartu su kūriniais prašoma autorius pateikti trumpas žinias apie save, ar jų kūryba buvo publikuota ir kur (3 egz.), taip pat nurodyti savo kontaktus.

Kūrinius vertins LRS valdybos sudaryta komisija. Dvi geriausias pirmąsias knygas išleis LRS leidykla.

Konkurso laimėtojai bus paskelbti tuose leidiniuose, kuriuose pasirodė šis skelbimas. Kitų konkurso dalyvių kūrybos leidykla nekomentuos. „DURŲ“ inf.

39

gintaro lašai

Algis Kuklys

Vėlų vakarą, grįždamas iš svečių, nes buvo susitikęs su senais bičiuliais, Juozas staiga išgirdo keistą, zvimbiantį aidesį. Jis apsidairė, tačiau nieko įtartino nepastebėjo: tamsi, truputį apšviesta gatvė lapkričio mėnesį, lėtai pravažiuojančios mašinos ir – nė vieno žmogaus. Kai šitas garsas pasikartojo, nejučiomis kilstelėjo galvą ir ant daugiabučio namo stogo pastebėjo tamsią žmogaus figūrą, kurios galvoje švietė raudonos akys. Nustėręs iš netikėtumo ir baimės, spoksojo tarsi į nepaaiškinamą stebuklą, kol tamsi figūra išskleidė juodus sparnus ir lengvai nuskrido nuo stogo į kitą gatvės pusę, ant kito daugiaaukščio namo stogo. Galai jo nematė, galop atsitokėjo išsigandęs Juozas ir, paspartinęs žingsnius, greitai pasiekė namus. Gerai, jog tas padaras manęs nepuolė, džiaugėsi rakindamas buto duris. Kadangi žmona išvyko pas gimines, tą vakarą neturėjo kam papasakoti savo įspūdžių, bet, kai ji sugrįžo, labai nuoširdžiai porino ir svarstė, kas tai galėtų būti. Tačiau, kai žmona kreivai nusišypsojo, jis tuojau užpyko. Gal tu manai, jog tą vakarą aš gerokai prigėriau? Be abejo, jog taip ir galvoji... Bet aš tikrai regėjau tą skraidantį padarą. Tikrai regėjau... Staiga ji pasakė, kad nesijaudintų ir nusiramintų, nes jam reikia saugoti savo sveikatą, kadangi turi didelį kraujospūdį.

Ir jis atsikvošėjo, nusiramino, nes gyvenime yra svarbesnių dalykų, nei skraidantys paslaptingi padarai. Žvelgdamas į žmonos veido raukšles, tarsi matė praėjusius metus, kurie pernelyg greitai nuplaukė jų veidais. Jam pagailo ne tik šios moters, bet ir savęs paties.

Tačiau, kai nemiga jį prikėlė vidurnaktį, galvą sopėjo nuo tos pačios neįtikėtinos minties – kas tai galėjo būti? Dar, žiūrėk, tas padaras su raudonomis akimis pasirodys už miegamojo lango, tačiau dėl to nežadins žmonos, kad ji neišsigąstų. Ir Juozas nejučiomis persižegnojo. Rytoj nueisiu į bažnyčią...

Gal man iš tiesų kažkas negerai, suabejojo, tačiau dar ilgai neužmigo, todėl nuslinko į virtuvę, pasišildė pieno ir, jį išgėręs su medumi, vėl išsitiesė pataluose. Juk miegas – tai išsigelbėjimas nuo abejonių ir blogų minčių, kurios įkyriai sekioja iš paskos.

Vis dėlto jis nuslinko į miesto bažnyčią ir ten susitiko su pagyvenusiu kunigu, kuris jam net neištiesė rankos. Gal buvo 40

Skraidant prastos nuotaikos, o gal jam pasirodė, kad Juozo rankos neplautos? Tiesiog, įtariai nužvelgęs atėjusįjį, paklausė, gal nori atlikti išpažintį, tačiau, kai išgirdo, jog atėjo pasikalbėti su kunigu, šis įsmeigė apsiblaususias akis, kurios bylojo, kad gyvenime jis regėjęs daugybę pašnekovų, todėl niekuo nesistebi. Pasaulis tapo banalybių istorija.

O Juozas, nurijęs seiles, iš karto drėbte-

lėjo ką matęs aną tamsų vakarą. Kunigas tuojau persižegnojo. Kaip manote, gal ten buvo demonas?.. Nežinau, nežinau, atsakė kunigas, aš su demonais nebendrauju.

O jūs, mano sūnau, daugiau melskitės, ypač – vakarais, kai sutemsta... Bet Juozas, apniktas abejonių, jam nenusileido. Ar gali būti šiais laikais tokie dalykai, kunige?

Naktimis skraido kažkoks padaras, pana-

gintaro lašai

t is žmogus Artūro Valionio nuotr.

šus į žmogų su raudonomis akimis. Juk tai – nesąmonė, tikra nesąmonė... Sūnau mano, yra žmonių, kurie netiki, kad yra pragaras ir velniai, šyptelėjo kunigas, bet Lotynų Amerikoje buvo rasti žmogaus pavidalo griaučiai, o kaukolė turėjo ragus...

Slegiančioje tyloje jie spoksojo vienas į kitą, girdėjosi tik jų alsavimas ir kažkieno žingsniai. Turbūt bažnyčioje vaikščiojo

jaunas zakristijonas, kuris nuo ankstyvo ryto pradeda savo darbus, ir jam, kad ir keista, nerūpėjo nei pragaras, nei rojus, nes labiausiai mėgo košę su spirgais ir minkštą lovą.

Juozas išspūdino iš bažnyčios nei luptas, nei skustas ir net žmonai neporino apie susitikimą su abejingu dvasiškiu, kuris, girdi, „nebendraująs su demonais“,

nes mano esąs šventesnis už Popiežių. Gal taip ir negalvoja, tačiau Juozas iš kunigo tikėjosi daugiau. Pasijuto, lyg būtų kalbėjęs ne su juo, bet su savivaldybės biurokratu. Tačiau nežinia koks būsiu pats, jei sulauksiu jo metų, suabejojo pastebėjęs tursenantį senuką su plastikiniu maišeliu rankoje. Juk už kūdą pensiją ne kažką parduotuvėje nupirksi, nes viskas beprotiškai pabrango demokratinėje šalyje. Tą patį sako man žmona, su kuria dėl kainų nesiginčijame, nes šitas banditizmas vadinamas „laisvąja rinka“.

Netrukus laikraščiuose pasirodė žinutės, kad žmonės naktimis regėjo paslaptingą skraidantį padarą, kuris turėjo didelius sparnus bei raudonas akis. Tačiau šitų žinučių komentarai skelbė, kad žmonės turbūt susirgo „betmenizmo“ sindromu, nes pernelyg dažnai žiūrėjo populiarų kino filmą apie Betmeną – skraidantį vyrą, kovotoją už teisybę. Todėl koks nors infantilus vyriškis pasijuto esąs Betmenas, kol, žinoma, dar nenusisuko sprando. Bet kol kas niekas neaptiko nukritusio „Betmeno“, nors galbūt ir norėjo surasti, kad pasižiūrėtų iš arčiau, kaip jis atrodo, o svarbiausia – kodėl tos akys raudonos.

Tikriausiai Juozo žmona buvo patikėjusi, kad jos vyras regėjo kažkokį paslaptingą padarą, todėl dieną ir vakare sandariai uždarydavo langus, o duris užrakindavo keliais užraktais. Taip pat atidžiai išklausydavo visas televizijos žinias, tikėdamasi ką nors nepaprasto išgirsti.

Tačiau kas iš to? Viskas, ko nesuprasdavo, ją tiesiog glumino ir tuomet jautėsi taip, tarsi būtų prispausta nematomo preso.

Ne kitaip atrodė ir Juozui, nes paprastas žmogelis su jokiais sparnais nepaskraidys. Tas padaras turbūt išlindęs iš gilaus urvo, nes pasaulyje tokių urvų esama, bet niekas nežino, kas juose kuičiasi. Reikia nepaprastos drąsos, kad maklinėtumei tamsiais urvais, bet žmogų smalsumas neretai pražudo. Kaip ir alpinizmas...

Kai žmonai prasitarė, jog redakcija kviečia pokalbio apie tą paslaptingą padarą, ji pašoko lyg įgelta ir parodė visą iškalbą, kad jis niekur neitų ir niekam neaiškintų, nes jų kaimynai, perskaitę laikraštį, tiktai pasijuoks. O gal pagalvos, kad Juozą reikėtų gydyti kaip psichinį ligonį. Būtent šitaip ir pagalvos, ir kitiems pasakys, ir apie tai liežuviais mals ištisus vakarus, nes mūsų tautiečiai nesupranta nei humoro, nei turi paprasčiausio padorumo. ► 41

gintaro lašai

◄ Šį kartą Juozas patikėjo žmonos žodžiais, nes ir jis pažinojo savo brangius tautiečius, kurie labai gerai matydavo kitus, bet ne save, jie buvo ir šventakupriai, ir fariziejai, ir kas tik nori, o jų nuoširdumas būdavo suvaidintas. Artistai, rupūžės, tikri artistai, svarstė jis stebėdamas pamažu temstantį dangų ir prisimindamas saulėtos vasaros vakarus, kai žmona leido atostogas senoje sodyboje, kai naktį miegodavo tarsi kūdikis. Tuomet jo nekankino nei sunkios mintys, nei košmariški sapnai: jis gyveno taip, kaip dienas leidžia nerūpestingi žmonės... Tuoj ir vėl atslinks naktis, kuri sukeldavo nerimą, todėl prašydavo, kad ji duotų relaniumo piliulę; gal tuomet vidurnaktį nepabus ir negalvos nei apie savo būsimą mirtį, nei apie skraidantį žmogų-demoną.

Po kelių dienų Juozas sugalvojo apsilankyti bibliotekoje, nes tikėjosi, kad, vartydamas įvairias enciklopedijas, ką nors sužinos ir apie skraidančius padarus. O enciklopedijas jis ypač vertino, nes tai buvo tikros knygos ir jose niekas nerašė „vėjų“.

Ir Juozo tėvas labai saugojo šias knygas, ne visada leisdavo prie jų prisiliesti sūnui, tarsi jos būtų šventos relikvijos. O tą dieną, kai pasirodė bibliotekoje, enciklopedijose išvydo mįslingų vaizdų, tačiau ten nesurado nieko panašaus į tai, ką buvo regėjęs įsimintiną vakarą, kai iš viešnagės grįžo namo. Todėl truputį nustebo, o vėliau, pažvelgęs į laikrodį, įsitikino, kad laikas tarsi ištirpo sklaidant knygas. Taip nepastebimai nuplauks visas mano gyvenimas, susimąstė įsmeigęs apsiblaususį žvilgsnį į knygų lentynas.

Po metų kitų, įsikniaubęs į kasdienius darbus, užmiršo paslaptingą padarą, tačiau užteko pamatyti kino filmą apie Betmeną... Tuosyk Juozas taip garsiai juokėsi, lyg žiūrėtų komediją, jog žmona nustebusi iškišo galvą pro duris. Kas tau atsitiko, virpančiu balsu paklausė, bet jis dar smagiau nusikvatojo, ranka rodydamas į televizorių, girdi, žiopsok ir tu, čia labai linksma.

Bet moteris, pažvelgusi į vyrą, tuoj uždarė duris. Geriau tegu juokiasi, bet nevaikšto naktimis, lengviau atsiduso pagalvojusi, nes anksčiau ėmė abejoti vyro psichine sveikata. Juk atėjo sunkūs laikai, todėl ne vienam nuvažiuoja stogas. Galbūt ir tas tipas, kuris skraido nuo stogų, yra pamišęs vyras. Apsaugok Viešpatie...

Naktis ney

Alio Balbieriaus nuotr.

42

ypatinga Alma Riebždaitė

– Mo, – šaukia Ira iš gretimo kambario. – Mo, rodo filmą apie tave.

– Apie mane? – iš virtuvės, kramsnodama paskutinį sumuštinio kąsnį, į svetainę įeina Mo. – Negali būti.

– Apie moterį, kuri nekenčia savo vyro.

Mo nuryja kąsnį.

– Filmo pabaigoje ji tikriausiai supranta, kad jos vyras buvo tas vienintelis tikrasis.

– Ne, ji kuria planą, kaip nuo jo pabėgti.

Stoja trumpa pauzė.

– Jau padarei silkę?

– Padariau, galim eit valgyti.

– Kokia skani silkė, – sako Ira, prisikąsdamas karštą geltoną miltingą bulvę.

– Skani, – atsako Mo. – Nu bet kokia skani silkė, – nepaliauja kartoti Ira. Akimirksnis – ir Mo pasijunta silkės garbinimo atlaiduose.

– Skani silkė... „Kada gi baigsis ta silkės lyg švenčiausiojo sakramento adoravimo giesmė?“ Ir Mo susinervina, ji labai supyksta.

– Kas tau yra?

– Nieko.

Juk jeigu lakštingala atvažiavo vieną kartą, kodėl ji negalėtų atvažiuoti į tą pačią vietą antrą kartą? Juk paukščiai, kaip ir žmonės, galima įtarti, turi savo įpročius.

Jeigu ji jau atskrido čiulbėti į vietą vieną kartą, kodėl negalėtų to daryti sykį kitą?

Mo mąstė logiškai. Mo susitikimui su lakštingala pasiruošė iš anksto. Atidarė langą, nors naktis ir nebuvo karšta.

Apačioje aidėjo dėl kažko besiginčijančių jaunuolių balsai: „A girdi, bet tavo ir didelis ego… Gal biški nusileistum…“ Ačiū Dievui, jaunuoliai muštis nepradėjo, o jų balsai, tolstant kūnams nežinoma kryptimi, tilo.

Mo netruko užmigti. Naktis buvo tuščia, gili ir be sapnų. Beveik be sapnų.

Akimirką – vieną – prieš užmigdama Mo vos nenumirė. Mo klausėsi, jau buvo

visai tylu ir Mo vos neišsisklaidė erdvėje. Ji truputį išsigando ir atsitraukė, bet mirksnį – tą – Mo suprato, kas yra mirtis.

Tai – susiliejimas arba ištirpimas. Ji dar norėjo gyventi.

Paryčiais Mo pabudo su žinojimu: ji girdėjo lakštingalą, lakštingala buvo atskridusi, tai iš tikrųjų gali būti lakštingalos įpročiu suokti medyje, apsuptame daugiaaukščių namų.

Mo klausėsi lakštingalos miegodama, tačiau, jei kas Mo paklaustų ryte, ar naktį lakštingala čiulbėjo, Mo taip užtikrintai atsakyti nebegalėtų. Ryte ji jau nebebuvo tikra – lakštingala čiulbėjo iš tikrųjų ar ji sapnavo čiulbančią lakštingalą.

Su Ira jie gėrė kavą. Mo pradėjo kažką mykti, Ira ją paragino atsiverti ir Mo truputį pasipasakojo. Apie darbe atsitiktinai gautą miesto muzikanto telefoną, kurį Mo kuo skubiausiai užsirašė. „Jis truputį trenktas, – kažkas pasakė. – Jis visą gyvenimą nieko nedirba, tik groja gitara. Ateina į vestuves groti su nešvaria bliuske. Du broliai kaip broliai, vienas užima aukštas pareigas įmonėje, kitas verslininkas, o šis – trečias...“ Mo kuo skubiausiai šiaip sau užsirašė telefoną.

– Bet jūs kaip šunys – tarp savęs susiuostot, – pakomentavo Ira. – Kaip miegojai naktį?

Mo kažką neaiškiai pradėjo stenėti.

– Na, sakyk sakyk, kad jau pradėjai... Atrodai tokia pavargusi...

– Klausiausi lakštingalos, jau antrą naktį.

– Tai štai kodėl tu tokia pavargusi. Pasakyk normaliems žmonėms, kad naktimis klausaisi lakštingalų, – kažkodėl Ira ne juokais įsiuto ir jau nebegalėjo sustoti.

– Aš juk neužsisakiau lakštingalos. Ką man daryti, kad ji čiulba?

– Kokia keista lakštingala, – piktai burbėjo sau po nosim Ira. – Gieda naktimis. Tikriausiai menininkė.

Liuda Mylė sako, kad šiuolaikiniai žmonės negali autentiškai pažinti paukščių.

– O tu gali, gali atskirti tos pačios rūšies paukštį iš kitų tos pačios rūšies paukščių, – kabinėjosi Liuda Mylė. – Gali?

Mo pasijuto taip lyg kažkas norėtų iš jos

gintaro lašai

atimti paukščiukus, ir pradėjo karščiuotis.

– Aišku, įmanoma.

– Tu manęs nesiklausai.

Mo tikrai nesiklausė Liuda Mylės, nes jai truputį užvirė kraujas, bet ji suprato, ką omenyje turi Liuda Mylė.

Ir tada Mo pradėjo pasakoti lesyklėlės istoriją – apie paukščius, kurie turėjo vardus, kaip apžiūrinėjo jų plunksneles, pilvus ir pauodegius, kaip lygino vienus su kitais, kaip laukė jų. Ji pasakojo ilgokai, su užsidegimu ir truputį pasiteisindama, kaip turėjusi daugiau laiko, kai buvusi su Numu namie, ir kaip žiūrėjusi pro langą.

– Dabar žinau, kas buvo tos oranžinės krūtinėlės. Šimtu procentų žinau. Kodėl jie taip skyrėsi nuo kitų juodagalvių sniegenų.

Oranžinės krūtinėlės buvo patinėliai.

Mo baigus pasakoti, kompanija nuščiuvusi tylėjo.

Pirmasis prabilo Ira: – Bet tu kalbi kaip... Kaip... Balso tembras, net intonacija ta pati... Kaip... Kaip Kazlauskas, kaip gamtininkas Kazlauskas...

– Nu bet tikrai... – antrino Ira Liuda Mylė.

– Aš irgi taip pagalvojau.

Suprask: jeigu taip pasirodė ne vienam, o visai kompanijai – ženklas rimtas. „Galite man uždėti pravardę Kazlauskas, gamtininkas Kazlauskas“ – norėjo pasakyti Mo, bet kažkodėl nutylėjo, matyt, pabijojusi, kad gali imti ir prilipti, nes pavadinti Mo Kazlausku buvo gana taiklu.

Tačiau netrukus buvo pereita nuo gamtos prie muzikos. Liuda Mylė kraupo nuo Mo pasakojimų, negalėjo ja patikėti ir labai labai užjautė Ira. – O klausyk, kiek tam Leonui metų? – Liuda Mylė buvo prityrusi moteriškė.

– Na, panašiai kiek ir man.

– Eik tu sau, bet čia panašu, kaip šokti su svetimu vyru, – negalėjo paliauti stebėjusis Liuda Mylė.

Mo juokiasi: – Jis manęs ir klausia, kaip reaguoja vyras... O pats sako, nu bet čia kaip hobis. Tavo vyras irgi tikriausiai turi hobį, mėgsta žvejoti ar ką. O aš ką, ką.

Nesakau, kad vienintelis mano vyro hobis yra šeima.

– Kur jau čia man beturėti hobių... – sako Ira. – Mūsų šeimai užtenka Mo hobių. Kažkas turi ir vaikus žiūrėti, ir namus tvarkyti.

Mo pasijuto įvaryta į kampą ir vos spėjo viską nuleidinėti juokais.

– Jai užeina ir praeina... Aš jau nebekreipiu dėmesio. Ne tas hobis, bus kitas... ► 43

gintaro lašai

Mo kažką neaiškiai sumurma ir tai panašu į „bijau, kad čia ne hobis“.

– Bet čia kažkas yra, – sako Liuda Mylė.

– Čia kažkas tikrai yra, tie paukščiai, muzika, čia susiję...

– Klausyk, – skambina Ira Mo. – Mūsų horoskopai rodo, kad esame labai suderinami.

Labai. Tu gerai pagalvok. Gryna tiesa apie tave parašyta: tu mėgsti prabangius daiktus, nuo rutinos bėgi bet kokia kaina, net jei tas bėgimas tau sudaro problemų, dar parašyta, kad tavo ženklo žmonės yra... yra keistuoliai, kolekcionuojantys originalias idėjas... Klausykis, su kokiais ženklais tu nesuderinama...

Ar tarp jų kartais nėra tavo meilės? Tu gerai pagalvok, gerai, Mo, pagalvok... Parašyta, kad mes tai labai suderinami, labai... Tavo akmenys yra deimantai, smaragdai ir rubinai...

– O taip... Taip, taip... Taip.

– Čia neseniai rodė verslininką, labai daug metų išgyvenusį su žmona, – toliau pasakoja Ira Mo. – Klausia jo, ar tas nė karto nenorėjęs skirtis. Tas atsakęs, skirtis tai nė karto nenorėjęs, bet užmušti – ne kartą. Aš noriu tave užmušti... Jei tu tik mane mylėtum, Mo, jei tik nors truputėlį mylėtum...

Nors lašelytį...

Kažkodėl Ira Mo meilę vadino Robertėliu.

– Kaip tavo Robertėlis gyvena? Robertėlis tau parašė žinutę, – sakydavo Ira Mo, atėjus reklaminei žinutei, nes Mo ateina tik reklaminės žinutės. Jai niekas nerašo ir neskambina, tik Ira. – Žiūrėk, kad man gėdos nepadarytum. Robertėliui patiksi, – visada pridurdavo Ira, kai Mo pasipuošdavo arba ką nors sau pasidarydavo.

– Robertėlis – tai literatūrinis herojus, fantazija... – gindavosi Mo. – O kodėl ta fantazija braunasi į realų gyvenimą, kodėl jis griauna mūsų gyvenimą?

– nepaliaudavo klausinėjęs Ira. – Nežinau, gal tas herojus labai įtikinantis, iš kur aš galiu žinoti, kodėl tave taip veikia mano fantazijos, – galutinai susinervindavo Mo. – Jeigu tu tik būsi gera, Mo, jeigu tik būsi gera...

Paskui atsirado pertraukėlė ir Mo su kolegomis išvarė gerti – kas kavų, o kas arbatų, o kas šiaip sumuštinį – vieną kitą sukramtyti.... Kolega papasakojo tokią istoriją. Mo ją gerai įsidėmėjo. Kai nori, Mo girdi ir turi atmintį.

Kartą pasaulyje gyvenęs turtingas ir garbingas vyras, niekaip negalėjęs išsirinkti sau tinkamos žmonos. Labiausiai jam patikusios trys moteriškės, vieną iš jų vy►

44

ras nutaręs sau išsirinkti į žmonas. Vienai davė 5 000 Lt, kitai – 5 000 Lt, trečiai – 5 000 Lt. Žiūrės – kuri protingiausiai panaudos pinigus, kuri yra jam tinkamiausia į žmonas.

Pirmoji visus pinigus skyrė grožiui. Nuėjo į kirpyklą, prisipirko rūbų, papuošalų: „Kad tau, mielasis, patikčiau, kad tu būtum laimingas“. Antroji už 5000 Lt vy-

riškiui pripirko dovanų: „Kad tik tau būtų gerai, mielasis, kad tu būtum laimingas“.

Trečioji pinigus investavo į akcijas, uždirbo daugybę pinigų. Grąžino 5 000 Lt vyrui: „Gali daryti su tais pinigais ką nori, investuoti, kad tik Tau, mielasis, būtų gerai, kad tik tu būtum laimingas.“ Vyras išsirinkto tą, kuri buvo su didžiausiais papais.

Alio Balbieriaus nuotr.

gintaro lašai

„Valtys kopose“ laukia haiku Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyrius ir klaipėdietis vertėjas, orientalistas Vytautas Dumčius organizuoja respublikinį haiku konkursą „Valtys kopose“.

Jis skiriamas lietuvių literatūros patriarcho Kristijono Donelaičio jubiliejiniams metams.

Anot V.Dumčiaus, užburiantis Japonijos grožis, tūkstantmetės meno ir literatūros tradicijos bei žmonių nuoširdumas jaudino ir jaudina ne vieną mūsų šalies žmonių kartą. Tik bendravimas per kultūrą, meną ir poeziją padės mums dar giliau pažinti vieniems kitus ir pasitarnaus glaudesniam savitarpio supratimui bei taikai Žemėje.

Juolab kad Klaipėda – vienintelis Lietuvos miestas, oficialiai užmezgęs draugystės ryšius su Japonijos miestu Kudži. Šiuo konkursu siekiama skatinti domėtis japonų kultūra ir menu, populiarinti haiku poezijos žanrą Lietuvoje, ugdyti estetinį skonį bei skatinti kūrybiškumą.

Konkurso tema – METAI. Tekstai jam gali būti pateikti dviejų kategorijų – klasikinio haiku ir šiuolaikinio haiku. Klasikinio haiku kriterijai: trys eilutės, griežtas skiemenų skaičius (5–7–5) eilutėje, būtinas sezoninis žodis, nurodantis metų laiką, nėra tropų. Šiuolaikinio haiku krite-

rijai: trys eilutės, laisvas skiemenų skaičius kiekvienoje, neprivalomas sezoninis žodis, galimas atsargus tropų naudojimas.

Vienas autorius gali dalyvauti abiejose konkurso dalyse arba pasirinktoje vienoje iš jų (t. y. pateikti nuo 1 iki 3 klasikinio haiku tekstų bei nuo 1 iki 3 šiuolaikinio haiku tekstų). Haiku turi būti nauji, pačių autorių sukurti, anksčiau niekur neskelbti.

Vertinimo kriterijai: eilėraščio atitikimas klasikinio arba šiuolaikinio haiku žanro reikalavimams; savita temos interpretacija; netikėtumo atskleidimas; vaizdo ir emocijos dermė.

LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko rašytojo Juozo Šikšnelio teigimu, šiame konkurse gali dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ir religinių įsitikinimų.

Jį organizuoti padeda partneriai – Klaipėdos apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka ir kūrėjų klubas „Žaliažolė“.

Dalyviai iki 2014 m. balandžio 15 d. kviečiami užpildyti specialią anketą, esančią Klaipėdos rašytojų internetinėje svetainėje www.klrasytojai.wordpress.com, įrašyti į ją savuosius haiku ir atsiųsti elektroniniu adresu klrasytojai@gmail.com.

Kaip aiškino J.Šikšnelis, siekiant užtikrinti vertinimo objektyvumą, konkurso komisijai eilėraščiai bus pateikti užkoduoti. Ji iki 2014 m. gegužės 15 d. išrinks pirmąją, antrąją ir trečiąją vietas (abiejose kategorijose) laimėjusius haiku.

Tekstų nugalėtojų autoriai bus apdovanoti organizatorių diplomais ir atminimo dovanomis. „DURŲ“ inf.

45

gintaro lašai

Alio Balbieriaus nuotr.

46

gintaro lašai

Tadas Žvirinskis

Kokia puikybė! Kas beprotis šitas?

Deja, beprotis šitas – aš, aiman.

I

Aiman, nes nepalieki man vilties Kažkuo svarbiu kely tavam pabūti – Tik akmeniu bate, ir tik – truputį, Kol kojos nepritrynei. O išties...

Tuštėja tartum banko sąskaita diena, Ilgėja tartum biografija šešėliai – Ruduo nugeltusiais miškais ateina vėlei Ir turi trauktis vasarėlė, nešina Saldžiais prisiminimų lagaminais – Juose išdykėliškos pievų aistros slepias, Ir karštis tavo artumos – lipniai toks šlapias, Kuris priversdavo rūkyt kaimynus.

Už daugiabučių neria saulės kamuolys, Rausva spalva išties taip tinka aistrai, Žarijai cigaretės skaisčiai kaistant Rimstu šalia tavęs daugiau nebegulįs, Dabar kita man šildo meilės guolį, O juk atrodė, kad be tavęs prapuoliau.

II O juk atrodė, kad be tavęs prapuoliau, Bet laikas bėgo ir malšino gėlą, Jausmai rambėjo, vėlei prisikėlė Savim tikėjimas – kaip akyse varguolio Viltis pražysta, kuomet pakvimpa ievom.

Iš meilės negalavimų pakirdęs, „Įjungiau“ protą ir „išjungiau“ širdį – Paikiems adomams tebeieškant savų ievų.

Ir nors čia dviese niekad nebebūsim, Tave visvien bylos pakrantės medis, Kurio pavėsy tingiai susirangę Ilsėdavomės po ugnies ir ledo.

Savaitgaliais tylėjimų ilgiuosi, Kuomet kalbėdavos plaukai ir pirštai.

Viltis gyva, ji niekaip nenumiršta,

VI

Kad vėl į seną parką nuvažiuosim, Ten vakarosim ir ruošimės nakvynei.

Aš to ilgiuos!.. Tepadeda man vynas.

Ilsėdavomės po ugnies ir ledo.

Dabar mes vienas ilsimės nuo kito, Atrodė daug, bet tiek nedaug pakito – Ir gera taip, nes net nepasigedom

IV Aš to ilgiuos!.. Tepadeda man vynas.

Tepadeda lietus ir vėjas.

Ne ten aš savo grūdą sėjau, Todėl vien skausmas bukas tesudygo.

Bet kaip paaiškint savo paikai širdžiai, Kad neigdamas jausmus meluoju?

Meluoju sau. Ir tau, mieloji, O kelio atgalios nebėr. Beširdžiai Gyvent ramiau turėtų. Išmintingai: Be tachikardijos ir scenų, Be peilio ašmenų ant venų.

Turėtų, bet ar taip dažnai nutinka?

Kažin. Jausmų gaji gyvatė Nuodų negaili išminčiai apakint.

Tamsybėj parko skęsta liūdesys, Tylos akimirka, kurios taip laukiau, Dienos šviesos tikrai nebeišvys –

V

Taip ir mane užpuolus vienuma, Žinau, praeis, tik pasikeisiu kaukę, Ir rytdiena graži išauš vien man.

Nuodų negaili išminčiai apakint Tiek turgaus sukčius, tiek širdis naivoka.

Yra žmonių, kurie nepasimoko Ir šaukiasi šviesos per naktį.

III

Juk būna šitaip: širdgėla sugrįžta, Mylėtą veidą minioje pamačius.

Nutyla protas – ciniškas malačius – Staiga praradęs amą, narsą, ryžtą.

„Ir rytdiena graži išauš vien man“, – Tiktai pamišęs drįstų teigti šitaip!

Takeliai tie, lytėję pėdas mūsų, Tebevingiuoja ežero pakrantėn.

Viens kito kvapo ir prisilietimų, Nagų ant nugaros, delnų ant krūtų, Kas buvo gera, gera jau nebūtų – Tylus alsavimas, garsus knarkimas Sklandydavęs virš lovos kambarėly, Tik laikiną bendrybę imitavus, Kai šaltą rytą susirinkę vėlės Niūniuodavo išsiskyrimą tyliai.

Už durų nebelauks šešėlis tavas Ir mūsų vaikas – mūsų nepamilęs.

VII Ir mūsų vaikas – mūsų nepamilęs – Išnyks, tiktai akimirką iš rūko Prie numeruotų durų kambariuko Išėjęs, kaip išeina nusivylęs, Tačiau vilties nenumarinęs vyras, Tik tam, kad įsitikintų suklydęs.

Išnyks laike jo ilgesingos brydės, Iš begalybės begalybėn. Tyras, Nesuteptas kančia, romus, beveidis Pasaulis laukia, nuodėmę atstūmus.

Nebėr aistros, kuri sujungia kūnus.

Užtat nebebaisu, tave paleidus – Nesu turtingas tiek, kad sugebėčiau Dalintis tavimi su vaiko tėčiu.

47

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Žydrūnė Agurkaitė

*** Mano šypsena keliauja tavo dešine ranka, palikdama įspėjamuosius ženklus kitoms lūpoms: „Prisiliesti draudžiama“ Tavo šypsena keliauja mano kaire šlaunimi, palikdama lavondėmes kaip perspėjimą: „Pasiliksim kartu. Net po mirties.“

*** kreiduoti pirštai sušalusios rankos tavęs nesuranda jau šimtąjį kartą.

*** cigaretėmis atsiduodanti tavo šypsena mano lūpose.

*** Aš.

Lietaus lašai.

Tu. Skambanti muzika.

Aš.

Audros debesys.

Tu. Mėlynas dangus.

Aš.

Išsibarstę sapnai.

Tu. Kvėpuoju naktim.

Aš.

Basos kojos.

Tu. Kruvini krumpliai.

Aš.

48

Dūžtantys indai.

Tu. Degančios knygos.

Aš.

Pelenais į akis.

Tu. Parūkom per pusę.

Aš.

Lūžtančios bangos.

Tu. Nušvintantis rytas.

Aš.

Nemigo naktys.

Tu. Naktinis skambutis.

Aš.

Nuogas kūnas.

Tu. Kylančios rankos.

Aš. O tu?

*** tavo cigaretė vis dar smilksta mano viduje užgesink ją arba vėl įtrauk gilyn į save.

Jaunųjų kūrybos konkursas / gintaro lašai

***

Bet klausyk. Tu irgi ne tobulas.

Nemėgstu tavo pirštų trumpų.

Ir ausis juokingas turi (kartais primeni piktąjį elfą).

Taip. Aš nemoku važiuot dviračiu.

Negaliu pakęst tavo pažiūrų. Politinių ir pasaulinių.

Ir maudytis jūroj viena bijau.

Kai nusiimi batus, namai atsiduoda prakaitu.

Vis vaidenas rykliai ir skenduoliai.

O ir lovos niekada nepakloji, nors atsikeli vėliau už mane.

Mano kojos kreivos.

(Nors šiaip dažniau miegi ant baro)

Turiu skilusį pirštą ir randą ant galvos.

Tavo kvailas kikenimas mane varo iš proto,

Mano nervai pakrikę ir dažnai pavydą jaučiu.

o kelnes su kraujo dėmėm seniai jau galėjai išmest.

Net tada, kai nereikia.

Nemoki dainuot, ir taškas. Kad ir stengies iš paskutinių jėgų.

Nevalgau mėsos ir jos negaminu tau.

Bet klausyk. Kiek dabar atiduočiau, kad padainuotum.

Niekada neturėjau šuns (visad mylėjau kates).

Ir savo pirštais trumpais man galvą paglostęs užmigtum.

Mėgstu kelt skandalus ir gąsdint tavo drauges.

Šalia.

Pauliaus Sadausko nuotr.

49

gintaro lašai / Jaunųjų kūrybos konkursas

Laura Kromalcaitė

svarstau ar ji mato kad mano akys tik svilina jos kaktą o sąmonės ekrane – tuštuma? tada vėliau ar ji mato kaip mano akys pavirsta vabalėliais kurie bėginėja po josios palaidine?

pažadu mergaitė rūko pakvimpa vyšniom jai iš burnos pakvimpa nuolankumu ir mažytėm greit moteriškėjančiom krūtim aš lauksiu

lotosai keroja katės skrandy dedies, kad viską žinai o aš žinau tik tai, kad mėgsti ryti akimis dukters kojas tu kaip veislinė katė viena iš tų, kurios ant pjedestalų parodose markstos o jis buvo mišrūnas todėl dukra gimė perkreipta 50

dedies, kad viską žinai pasirodo, žinai nieko norėčiau padailinti pneumatiniu kūju tavo galūnes kad liautumeis lindusi prie mano užrašų lotosai supas ant suvytusių tavo krūtų----traukia žemyn--tu kaip katė bėgi kuo toliau nuo namų kad numirt

sąstingis ūkanotas rytas, brendu iš miego, imu pirštines, einu laukan žingsnis spartus, skubrus rankos judesys sudrasko orą praeiviai trumpom rankovėm gūžčioja pečiais o man šalta ir iš vidaus ir iš išorės

dienos finišas tolsta paukščiai zenite mano nežinia krenta ant tavojo žinojimo tu ant manęs ten kažkur prie nakties kur nutolom vienas nuo kito per pusšimtį dieviškų kilometrų

Jaunųjų kūrybos konkursas / gintaro lašai

o paskui – Roma* vilkė velka nukarusius spenelius žeme pavargus, sukritus nedailiai pasenus----per vaiką per vaiką visa tai ____________________ *aliuzija į legendą apie Romos miesto atsiradimą

neišnešiotas tu toks girtas ir švelnus stalo kitoj pusėj

pusiausėdom joji ant mano savimeilės o aš spjaunu išspjaunu liūdną mūsų vaiką ant stalo apgirtusį nuo nemeilės------per anksti ir per skaudžiai

„every living creature dies alone“ lipu laiptais į tuščią savo butą mažą dėžutę didesnėje keturios sienos, žmonės sako, ne taip ir mažai, primena erdvų grabą gali sau ritinėtis pirmyn atgal nieks tavęs nemato, netgi nemuša jau visai nedaug iki to mano buto-grabo vos dvylika laiptų, ilgų kaip dvylika metų mokykloj gaudavau liniuote per pakaušį, sakydavo, suski, nieko tu gi nepasieksi o mokytojai niekada neklysta vos septyni laiptai beliko visai tiek pat, kiek dievas turi įsakymų tik kad su sakralumu tie laiptai nieko bendra neturi sudaužyti buteliai, sudaužytos galvos taip ir gyvenam vos vienas laiptas beliko vienas, kaip ir mano lova prie sienos, seniai pamiršus moters kvapą vienas ir vienišas, kokie kad būna mirštantieji va stovi kunigas buto-grabo prieangy, sako, labai stipriai melskis ir praeis tikėjau kažkada visu šituo

sakau tau, brolau matau jos užpakalį per tas perregimas kelnes du balti pusrutuliai sujunk ir gausi pasaulį

mano šalis šitoj šaly visuomet vėjuota ir visuomet lyja mūsų moterys kasdien tepa dažą ant lūpų mūsų moterų lūpos niekad nebūna sausos mūsų moterys plėšriai šypso kuo garsiau staugia vėjas tuo plačiau šiepas lūpos ir kojos mūsų vyrai gimdo vaikus mūsų vyrai niekad nesidairo į mūsų moteris mieloji, čia griūva namai ir verkia žmonės mieloji, mes verčiame karo vadus bet galiausiai krentame patys mūsų šalyje pilna gyvulių bet nėra nė vieno žmogaus mes nevalgom ir nemiegam nemylim ir nesidulkinam mieloji, tu nenori gyventi mano šalyje mieloji, tau nepatinka slogus svilėsių kvapas mieloji, mano šalis griūva ne dienom, o valandom mieloji, lik sveika aš vienintelis čia laimingas

be pavadinimo tavo dviračio ratai kelia vėją, tavo rankos mostas atsisveikinant – man spaudimą

Virginijaus Stumbrio nuotr.

51

TEATRAS

M.Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis) – Klaipėdos jaunimo teatre.

V.Masalskio premjeros Akivaizdu, kad du spektakliai teatro Trečius metus Klaipėdoje visur: dalyvauti miesto šventėse, aplėkti repertuare pagal to paties dramaturgo pjeregionus ir gerai matomas šalies scenas, dirbantis ir kuriantis akto- aplankyti festivalius, pasirankioti nomina- ses liudija: režisierius ir dramaturgas rado rius ir režisierius, pedago- cijų ir prizų. bendrą kalbą ir toji kalba (duetas) skamba taip darniai, kad sunku atskirti vokalistus. gas Valentinas Masalskis, Neabejotina, V.Masalskio įtaka stipri ir Rado atsivežęs čia „Trupę P.S.“, argumentuota, bet ir M.Nastaravičius – bendrą kalbą intelektualus, protingas žmogus, geras per trumpą laiką iš jos poetas, žurnalistas. Gautas ne vienas apdoišaugino dažnai matomą vanojimas už įvairias publikacijas liudija Gaivališka energija, pasitikėjimas vadovu ir gerai girdimą Klaipėdos ir vienas kitu, atrodo, stiprėja (bent jau M.Nastaravičių gebant kalbėti dalykiškai ir problemiškai. taip atrodo žvelgiant iš žiūrovų salės). jaunimo teatrą, neseniai Kolektyvas auga ir jau gali išlipti iš moterų publikai pristačiusį savo bendrabučio temų, nes į trupę įsilieję vyrukai padeda tiesti kelius per neišbrennaujausią premjerą Patys nesiūlo damas temų džiungles ir taigas. Sykiu „Kita mokykla“. jaunieji aktoriai bręsta ne tik kaip žmonės, jokių išeičių

Gitana Gugevičiūtė

Šis teatras uostamiesčio teatriniame ringe kolegas dažnai lenkia strategija ir taktika, tam tikru bekompromisiu agresyvumu imant vietą po saule, manevringumu, mobilumu, aktyvumu, atvirumu ir kitomis šiuolaikinės kultūrinės rinkos dorybėmis (?). Klaipėdos jaunimo teatro grupė spėja 52

bet ir kaip menininkai, tad kelia daugiau pasitikėjimo, tampa įtaigesni, individualesni (kad ir Paulius Pinigis, Evelina Lozdovskaja, Donatas Želvys etc.).

Pats režisierius rimtos pagarbos nusipelno ir už tai, kad dirba su jaunais debiutuojančiais lietuvių dramaturgais. Tuo metu, kai vis dar įrodinėjama, kad šalyje nėra nacionalinės dramaturgijos, kad tai mūsų teatro žaizda, jis realiai sprendžia šią problemą. Taip Klaipėdos jaunimo teatro repertuare atsirado Justo Tertelio „Sudie, idiotai“, Mindaugo Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis“ ir „Kita mokykla“.

Spektaklis „Kita mokykla“ ir yra dalykiškas bei problemiškas. Pasak pačių spektaklio kūrėjų, „Kita mokykla“ „nagrinėja mokymo ir mokymosi temą, atverdama duris į mokyklas, nespėjusias ar nesugebėjusias prisitaikyti prie esamojo laiko. Kartu tai akistata su šio laiko tikrove, kurioje tarsi privalai būti pažangus, pastebimas ir sėkmingas.

Kurioje dominuoja stipresni ir gudresni.

Kurioje vis sunkiau susitarti, kas yra tiesa. Tikrove, kuriai nuolat turi įrodinėti, kad esi reikalingas“.

langas

Klaipėdos šokio diena Vilniuje

S.Balčiūno / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

„Kita mokykla“ Savo spektakliu režisierius ir dramaturgas formuluoja įvairius klausimus (kaip bendrauti su mokiniu? kaip bendrauti skirtingų kartų pedagogams? kuris mokyklos kaitos kelias teisingas? etc.), tačiau patys nesiūlo jokių išeičių.

V.Masalskio spektaklyje vaizduojama mokykla iš esmės be perspektyvos – ana sistema palaidota ir jau supuvusi, o ir šitoji – energinga, dalyvaujanti seminaruose, pamaiviška (kaip muzikos mokytoja Daiva, pretenduojanti pakeisti senąjį direktorių) – ne mažiau korumpuota (pažįstamas ministerijoje – tai protekcija aukštesnėms pareigoms užimti), joje irgi reikia mokėti prisitaikyti. Spektaklio finalas – tai dviejų sistemų sankirtoje iškilusi rūkstanti griuvėsių krūva su nužudytos mokytojos kūno vėliava.

Čiumpa žiūrovus už gerklės Šiame spektaklyje po ilgokos pertraukos scenoje pasirodo ir pats maestro V.Masalskis – majestotiška, plataus mosto, solidaus statuso figūra, kurianti „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus vaidmenį – personažą, bene tris dešimtmečius

direktoriaujantį provincijos mokykloje ir pasiklydusį tarp dviejų sistemų bei savo paties filosofijoje: „Visą gyvenimą laikausi nuomonės, kad prisitaikymas yra pasipriešinimo forma“.

Kai vis dar įrodinėjama, kad šalyje nėra nacionalinės dramaturgijos, kad tai mūsų teatro žaizda, V.Masalskis realiai sprendžia šią problemą.

Mes galime nujausti, kad po direktoriaus švarku yra ir gyvas žmogus (jis turi dukterį, bet neturi žmonos (paliko, mirė?); jis geria). Bet tai jau būtų psichologija, poezija, subtilus niuansavimas. O spektaklyje „Kita mokykla“ poezijos (ir poetiškumo) mažai, jei išvis yra.

Tai spektaklis-ataka, puolimas, kurio dalyviai (aktoriai) greitai ir be užuolankų čiumpa žiūrovus už gerklės, spausdami iš jų reakciją. Panašiai, kaip šeimininkas baksnoja kačiuko nosį į ne vietoje paliktą krūvelę, taip režisierius baksnoja žiūrovų nosis į aitrią temą. ►

Lietuvos sostinės žiūrovai vasario 1-ąją turės galimybę išvysti net tris Klaipėdos šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus.

Vilniaus menų spaustuvės scenose bus rodomi menininkų grupės „Žuvies akis“ ir šokio teatro „Padi Dapi Fish“ kūriniai: jautrus ir šiltas šokio spektaklis „Baltoji lopšinė“ visai šeimai, Auksiniu scenos kryžiumi pernai apdovanotas duetas „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ ir gyvos muzikos prisodrintas solo „TUAŠ“.

Naujausią „Padi Dapi Fish“ šokio spektaklį „Baltoji lopšinė“ sukūrė ir atlieka Agnija Šeiko, Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova ir Darius Berulis. Minimalizuota, estetiškai švari spektaklio scenografija, nuo spalvotų blizgučių apvalyti herojų kostiumai (autorius – Artūras Šimonis) žiūrovus apgaubia lietuviškos pasakos mitologija. Tačiau sekama istorija ataidi šių dienų aktualijomis...

Už spektaklio „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ choreografiją A.Šeiko pernai apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Šis šokio spektaklis – tai dviejų vyrų pokalbiai apie vyriškumą (atlikėjai – Petras Lisauskas ir D.Berulis). „TUAŠ“ – šokį, poeziją ir muziką jungiantis pasirodymas, kuriame kiekviena jo sudedamoji dalis yra vienodai svarbi. Choreografas P.Lisauskas čia tampa šokančiu partneriu gyvai muzikuojančiam Sauliui Petreikiui. „DURŲ“ inf.

Spektaklį „Aikštelėje laisvų vietų nėra“ šoka P.Lisauskas ir D.Berulis.

Vladimiro Lupovskojaus nuotr.

53

TEATRAS

„Kitoje mokykloje“ direktorių vaidina pats spektaklio režisierius V.Masalskis (antras iš kairės).

◄ O ji, tiesą sakant, nebėra tokia pikan-

tiška, kokia būtų atrodžiusi prieš 20 metų.

Problema tebeegzistuoja, bet išeičių jau yra...

Vyrauja aukšta gaida Spektaklyje vyrauja aukšta gaida (subtilų atodūsį, kalbančią pauzę sunku išgirsti); nemaža deklaratyvumo, pozavimo, išorinio mėgdžiojimo, štampų.

Nėra nė vieno veikėjo, su kuriuo norėtųsi tapatintis, kurį norėtųsi palaikyti.

Vaidmenys schematiški, tarsi nukopijuoti iš nerašytų „mokyklinių standartų“.

Kiekvienoje mokykloje turi būti „kietuolis“, kuris kimba į atlapus už bet ką, kas jam nepatinka (čia – Darekas Filistovičius – akt. Pranciškus Megelinskas). Turi būti kokios nors subkultūros atstovas, kuris oponuotų „normaliam“ požiūriui į pasaulį (čia – Lauryna Kalaviauskaitė – akt. Rugilė Latvėnaitė). Turi būti „privilegijuotasis“ (čia – direktoriaus duktė Eglė Jončiauskaitė – akt. Vaiva Kvedaravičiūtė). Turi būti 54

Režisierius diktuoja emociją, provokuoja reakciją. Ir toji – nepaisant purkštavimų – vienokia ar kitokia atsiranda. mokyklos budėtoja, rūgojanti moksleivius dėl pamesto numerėlio (čia – Irena – akt.

Neringa Krunglevičiūtė). Ir visa kita turi būti kaip gyvenime: raštinės vedėja su aukštakulniais (Auksė – akt. Elena Ozarinskaitė), valytoja su kaliošais, vaikai su uniformomis (čia – pilki švarkeliai).

Vaidmenų masėje sunku išskirti ryškiausią, savarankiškiausią.

Diktuoja, provokuoja, erzina Bet V.Masalskiui niekada nebuvo būdinga kurti spektaklį kaip atskirų vaidmenų puokštę, kurioje žydėtų vienas narcizas.

Jam svarbi tema ir konfliktas, kuris paprasčiausiomis priemonėmis atsiskleidžia tokioje pilkoje masėje, susirūpinusioje pimpaliuko ilgiu bei kitomis pradedančiųjų seksualinėmis problemomis, ir kuklios scenografijos fone (ekranas videoprojekcijoms demonstruoti, stalas ir mokyklinės kėdės.

Visa tai lengva perstatyti, perkelti ir keliauti iš klasės į direktoriaus kabinetą, iš kabineto – vėl į klasę, iš šios – į mokyklos salę, kur vyksta diskoteka su šviesos muzika, dūmais. Scenografė – Lauryna Liepaitė).

V.Masalskis laiko glamonėms ir jaudinimui neskiria – jis diktuoja emociją, provokuoja reakciją. Ir toji – nepaisant purkštavimų – vienokia ar kitokia atsiranda.

Spektaklis erzinančiai veikia. Veikia net tuos, kurie atstovauja šiuolaikinei mokyklai, mokančiai pritaikyti projektus, turinčiai modernias klases ir siūlančiai moksleiviams sąlyginę laisvę reikštis. Veikia ir tuos, kuriems teatras yra ne tik tema, bet ir režisūriniai sprendimai, aktoriniai darbai. Taip pat veikia tuos, kurie netiki, jog mūsų publika išties tokia primityvi, kad ją reikėtų šerti tik turinio griaučiais ir atvirų konfliktų nervais.

TEATRAS

„Dieviškoji komedija“ pagal E.Nekrošių Garsus režisierius Eimuntas Nekrošius pastaruoju metu retas svečias gimtojoje Lietuvoje. Jo premjeras išskirtinę pirmenybę išvysti turi italų žiūrovai ir tik daug vėliau – patys lietuviai.

Todėl tikra kalėdine dovana uostamiesčio publikai tapo E.Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji komedija“ pagal Dantę, parodytas gruodžio 14-ąją Žvejų rūmuose.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Gastroles organizavusio „Renginių centro“ vadovas Marius Tumšys sakė, kad derybos dėl jų vyko beveik pusantrų metų. Tačiau jie bendradarbiauti su E.Nekrošiaus ir O.Koršunovo teatrais, jų spektaklių gastroles pirmieji ir kol kas vieninteliai Klaipėdoje pradėjo organizuoti jau prieš gerą dešimtmetį.

M.Tumšys pasidžiaugė, kad šios pastangos ir kantrybė beveik visada atsiperka, nes žiūrovai yra pavargę nuo žemo lygio TV laidų, pramoginių renginių ar „Domino“ tipo spektaklių. Todėl ir šį kartą neprireikė papildomų viešųjų ryšių „injekcijų“, visiškai pakako tradicinės reklamos, nes E.Nekrošiaus vardas yra geriausia reklama. Didžiulė salė tądien buvo sausakimša išsiilgusių tikrojo meno žiūrovų, nors spektaklis tikrai ne komercinis, o ir truko daugiau nei keturias valandas.

Išeities tašku šį kartą tapo garsaus režisieriaus mintys ir įžvalgos, išsakytos įvairių pokalbių metu. E.Nekrošius teigia, kad statydamas spektaklį prisiėmė didžiulį iššūkį, esantį beveik ant neįmanomumo ribos – išversti genialų Dantės Alighieri kūrinį „Dieviškoji komedija“ į žmogišką teatrinę kalbą. Dažnai režisierius savo pasisakymuose nevengia priminti, kad pasaulinė rašytinė literatūra visada yra ir bus pirmoje arba aukštesnėje pozicijoje nei teatras.

Jau nuo pirmų spektaklio akimirkų žiūrovai atsiduria tirštoje ir klampioje metaforų bei simbolių tėkmėje. Reikia įdėti nemažai intelektualinių pastangų, norint suvokti literatūros teatrinę interpretaciją bei atverti pasaulinės šlovės sulaukusio kūrinio puslapius tikrąja šio žodžio prasme.

Įstabias mintis ir žodžius, prieš daugelį metų autoriaus ranka įrašytus baltame popieriaus lape ir amžiams „įšaldytus“ nekintančiu knygos pavidalu, bandoma naujam gyvenimui prikelti itin efemeriško ir nestabilaus teatro meno, gimstančio „čia ir dabar“, forma. Turbūt neatsitiktinai balti popieriaus lapai yra vieni svarbiausių šio spektaklio įvaizdžių, refrenu pasikartojantys kone kiekviename epizode: iš popieriaus iškirptų identiškų moters portretų galerija, laiškai iš anapus, popierinės baltos kaukės ir kryžius, raudona popiežiaus karūna ir butaforinis Florencijos miesto maketas, spalvotais popieriaus lapeliais-skirtukais apklijuotas merginos kūnas ir raudono popieriaus ritinys, įdėtas į kartoninę dėžę, primenančią karstą, ar pan. ►

Metaforų ir simbolių tankmėje Spektaklis, kaip ir pati literatūra, toks gilus ir daugiaprasmis, kad kiekvienas žiūrovas jame galėjo atrasti asmeniškai svarbių ir aktualių temų. Šių eilučių autorė taip pat nepretenduoja į vieną galutinę tiesą, bet siekia aptarti keletą itin netikėtai ir šiuolaikiškai nuskambėjusių „Dieviškosios komedijos“ aspektų.

Aktoriai R.Kazlas (Dantė) ir I.Triškauskaitė (Beatričė).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

55

TEATRAS

Susidaro įspūdis, kad avanscenoje padėtų ir dažnai aktorių vartomų bei cituojamų „Dieviškosios komedijos“ foliantų turinys yra daug solidesnis, tikresnis ir vertingesnis dalykas nei teatriniai arba „popieriniai žaidimai“ šia tema. Rolandas Kazlas, vaidinantis Dantę, keletą kartų demonstratyviai ryškia prožektorių šviesa apšviečia tiesiog scenoje esančias knygas.

Galima tik be galo ilgai klaidžioti rašytojo minčių labirintais, brautis per žodžių brūzgynus, dažnai pasiklysti knygos prasmių miško tankmėje, norint atrasti teisingą sprendimų kelią ar asmeninį santykį su scenoje rodomais personažais ar įvykiais. Pirmieji spektaklyje ištariami Dantės žodžiai ir yra: „Nuėjęs pusę kelio, aš pasiklydau miško tankmėje“.

◄

Žemiškieji kriterijai netenka galios Žaidžiama tikrumo ir netikrumo tema, o spektaklio pabaigoje Beatričės (akt. Ieva Triškauskaitė) lūpomis atvirai prabylama apie pasaulio tuštybę, melą, netikrumą, „popierines“ veidmainystės kaukes, kurios nukrenta nuo veido žmogui atsidūrus ribinėse situacijose arba anapus žemiškojo gyvenimo ribos.

Galima įtarti, kad žemišką gyvenimą simbolizuoja didelis, sunkus rutulys, visą spektaklį statiškai kabantis scenoje ir prasiveriantis ryškiai raudonos spalvos žiedu tik jo pabaigoje, suskambus nuoširdžios meilės motyvui. Tik meilė gali būti tikra.

Visa kita tėra imitacija. Kaip, beje, ir pats teatro menas. Neatsitiktinai finale rutulį uždengia didelė popierinė kaukė.

Veiksmas vyksta tarsi kažkokioje niekieno teritorijoje, dykvietėje, esančioje visai greta Žemės rutulio. Tačiau kosminis atstumas skiria erdves šiapus (žemė) ir anapus (pragaras, skaistykla), kaip ir pasaulinio garso literatūros kūrinį – nuo bandymų jį materializuoti scenoje. Panašiai ir tikrosios amžinos meilės išsiilgę Dantė ir Beatričė finale stovi per atstumą skirtingose scenos pusėse, desperatiškai bandydami pasiekti vienas kito rankas. Žvelgiant iš šios tematinės perspektyvos, galima pateisinti fragmentiškų, kartais kiek paviršutiniškų ir iliustratyvių etiudų virtinę, sudarančią spektaklio dramaturginį audinį. Viename scenos šone kabanti 56

Scenos iš E.Nekrošiaus spektaklio „Dieviškoji komedija“ pagal Dantę.

didžiulė veidrodinė siena, į kurią bėgdami visu kūnu atsitrenkia aktoriai, artikuliuoja mintį, kad sudėtinga pramušti žmogiškų silpnybių / galimybių sieną, o gal įveikti ribą tarp šiapus ir anapus, norint patekti į išsvajotąjį rojų. Prieš tai laukia sudėtinga, įvairių pavojų, pagundų ir išbandymų kupina trasa, paženklinta raudonais kelio draudžiamaisiais „stop“ ženklais, kurią

Net pragaras šiame spektaklyje nebaugus, kažkoks butaforinis, kai žmonės nebemoka ne tik nuoširdžiai mylėti ir džiaugtis gyvenimu, bet ir kentėti, (su)degti apvalančioje savo sielos pragaro ugnyje.

Dantei padeda įveikti Vergilijus (akt.

Vaidas Vilius). Aktorius Audronis Rūkas kantriai brėžia scenoje nuodėmių ratus, iš kurių baisiausi – nežabota aistra, godumas ir puikybė.

Metafizinėje dimensijoje žemiškieji kriterijai ir regalijos netenka galios. Todėl garsiausi visų laikų mąstytojai, filosofai,

rašytojai dienas leidžia ne rojaus, o pragaro soduose, tarsi kokie mokinukai kūno kultūros pamokoje, bandydami susirikiuoti į hierarchinę liniją pagal savo pasiekimų „ūgį“ ir „svorį“. Greta didžiųjų, nerasdami išėjimo, pragaro ratais klaidžioja suvargę ir labai nelaimingi savižudžiai bei kiti nusidėjėliai. Pavyzdžiui, savo nežabotų geidulių centimetrų „ilgį“ liniuote amžiams priversti mokykliniame sąsiuvinyje fiksuoti aistros nuodėmės apakinti įsimylėjėliai.

Apskritai spektaklyje daug įvairių fiziniu gestu reiškiamų personažų „pasimatavimų ir prisimatavimų“. Režisierius, sekdamas Dante, aukštyn kojom apverčia žemiškojo suvokimo kanonus ir akcentuoja kitus vertinimo kriterijus.

Anapus gyvybe pulsuojančios tikrovės Aktorių vaidmenys šiame spektaklyje atliepia E.Nekrošiaus nuostatą, išsakytą ne viename interviu: „<...> Man patinka ne aktorių mėginti paversti personažu, o personažą parodyti per unikalius, įdomius, neįprastus charakterio bruožus“.

Todėl aktorių R.Kazlo (Dantė), V.Viliaus (Vergilijus), I.Triškauskaitės (Beatričė) ir kitų sukurti vaidmenys atskleidžia ne tiek

langas

„Kruvinų vestuvių“ trajektorijos

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

personažų, kiek individualius jų asmenybės bruožus. Bendrame kontekste gerokai išsiskiria spalvingas Remigijaus Vilkaičio sukurtas Vyskupas. Komiškas personažas, užsimaukšlinęs ant galvos gerokai apglamžytą raudoną popierinę karūną, ilgai ir nesėkmingai bando užsirioglinti ant aukštyn kylančios kėdžių piramidės – žemiškos, bet tikrai ne dieviškos valdžios ir šlovės simbolio viršūnės. Reikšmingą vaidmenį spektaklyje atlieka ir jaunieji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo absolventai, sujungiantys atskirus epizodus ir sukuriantys dinamišką bei spalvingą vizualųjį spektaklio reljefo piešinį.

Jame telpa tikrumas ir veidmainystė, tuštybė ir gili prasmė, realiai egzistuojanti bei šlovingą istoriją ir kultūrą menanti Florencijos miesto-muziejaus didybė ir žaislinis jos maketas, tikra meilė Beatričei ir popierinių moters profilių paradas, gyvas žmonių bendravimas ir virtuali komunikacija, pasitelkus įvairias technines priemones. Įspūdinga scena, kai iš dangaus nusileidžia daugybė ausinių – simbolinių tarpininkų tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Gyvas, žmogiškas ryšys nuolat trūkinėja, ir popieriniai laiškai, deja, niekaip nepasiekia savo adresato, nes įmesti kaskart iškrenta pro kiaurymę pašto dėžutės dugne. Net pragaras šiame

spektaklyje nebaugus, kažkoks butaforinis, kai žmonės nebemoka ne tik nuoširdžiai mylėti ir džiaugtis gyvenimu, bet ir kentėti, (su)degti apvalančioje savo sielos pragaro ugnyje.

Netikrumo jausmas užvaldė po spektaklio, kuriame egzistuoja netikra žemė ir miestai, netikra religija ir valdžia, fiktyvi komunikacija, realaus gyvenimo ir jausmų imitacija anapus gyvybe pulsuojančios tikrovės. Gaila, kad ši graži ir prasminga idėja pateikiama kažkaip fragmentiškai, laiko atžvilgiu ištęstai, nekoncentruotai, tarsi medituojant.

Atrodo, kad kūrėjai per daug nesistengia įtikti publikai ar galingais emociniais dūžiais suskaldyti „ketvirtosios sienos“, skiriančios sceną nuo žiūrovų salės. Ši dar viena simbolinė siena, mano galva, taip ir liko iki galo neįveikta. Tačiau iš žiūrovų reakcijų ir komentarų pertraukų metu susidarė įspūdis, kad daugelis jų, kaip gerame rimtosios muzikos koncerte, tiesiog mėgavosi scenos vaizdu, garsu, ritmu, atmosfera, nebandydami iššifruoti gausių metaforų ar suvokti siužetinės linijos logikos. O režisierius E.Nekrošius dar kartą, nepaisant teatrologų ir paprastų žiūrovų lūkesčių, liko ištikimas pagrindiniam savo kūrybos principui – bet kokia kaina išlikti savimi. Tuo jis unikalus ir įdomus ne tik mums, bet ir pasauliui.

Kelionių ir įspūdžių kupinus 2013 metus gastrolėmis Kaliningrade (Rusija) gruodį vainikavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupė. Visus metus ją lydėjo iš meilės, aistros ir tango ritmų sudėtas šokio spektaklis „Kruvinos vestuvės“ pagal Astoro Piazzollos muziką ir Federico Garcios Lorcos pjesę (choreografas ir libreto autorius Jurijus Smoriginas).

Po ilgesnės pertraukos prikeltas, naujais baleto artistais papildytas spektaklis, vos kartą parodytas klaipėdiečiams, gegužę išvyko į 3000 km kelionę Juodosios jūros link. Pakeliui į savo galutinį tikslą – tarptautinį teatrų festivalį „Taurijos Melpomenė“ Chersone (Ukraina) – KVMT šokėjai pasirodė ir Minsko muzikiniame teatre (Baltarusija). Iš pietų Ukrainos trupė grįžo netuščiomis: Į Lietuvą ji parsivežė apdovanojimą už pademonstruotą aukščiausio lygio profesionalumą.

Rudenį baleto artistai „Kruvinas vestuves“ šoko Lietuvoje – Raseiniuose, Skuode, Panevėžio J.Miltinio dramos teatre ir lapkritį išsiruošė į Rumuniją, kurios sostinėje Bukarešte vyko 6-asis tarptautinis muzikinių scenos menų festivalis „Gyvenimas yra gražus!“. Jame klaipėdiečiai spektaklį „Kruvinos vestuvės“ pristatė dukart – Bukarešto nacionaliniame operos teatre ir kultūros centre „Ion Manu“.

Gastrolių gausius metus šokėjai baigė autentiškame, prabanga ir auksu tviskančiame, 931 žiūrovui skirtame Kaliningrado srities dramos teatre, „Kruvinas vestuves“ sušokę pilnutėlei salei publikos. „DURŲ“ inf.

Šokio spektaklio „Kruvinos vestuvės“ akimirka.

KVMT archyvo nuotr.

57

SVEČIAS

J.Fahlströmas: „Jei tai visi tavo tikslai Jerkeris Fahlströmas – švedų aktorius ir režisierius, patyręs kino vilkas, kurio biografijoje – daugiau kaip 40 vaidmenų, sukurtų kino juostose Švedijoje, Norvegijoje, Lenkijoje. Tarp jų – ir garsioji 15 dalių kino filmų serija apie švedų policininką Johaną Falką. Šiuo metu vis daugiau laiko skiriančio teatrui J.Fahlströmo režisuoti spektakliai vaikams ir suaugusiems rodomi visoje Skandinavijoje, o jis pats tapo žinomas ir kaip talentingas pasakotojas, su istorijomis „Apie Dievus, didvyrius ir mažus žmones“ keliaujantis po pasaulį – nuo Teksaso iki Dubajaus.

Švedų kino ir teatro aktorius bei režisierius J.Fahlströmas pagal savo pjesę ketina statyti spektaklį Klaipėdoje.

Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

58

esi aktorius, – viename“ Jovita Navickaitė

Asmeninių ir profesinių tikslų vedamas švedų aktorius ir režisierius viešėjo Klaipėdoje. Kaip pats sakė, pirmiausia todėl, kad pamatytų savo bičiulį Virginijų Pupšį, vaidinantį Tevjė Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytame J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“, kurį ir pats yra režisavęs Švedijoje. Ateityje J.Fahlströmas planuoja keletą savo kūrybinių sumanymų realizuoti Klaipėdoje.

Kalbėjomės su unikaliu menininku, pasaulio piliečiu apie šiandienos kiną, teatrą, aktorystę, meną... čia ir ten.

Žino, ko reikia vyrams – Jerkeri, jūsų ryšiai su klaipėdiečiais užsimezgė dar 2011-aisiais, kai kartu su Klaipėdos muzikinio teatro ir Elbingo dramos teatro aktoriais dalyvavote bendrame projekte IN THEATRE. Kokį įspūdį paliko pirmoji pažintis su mūsų publika?

– Esu žmogus, mėgstantis nuotykius, o IN THEATRE pirmiausia ir buvo nuotykis.

Publika Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje man atrodė labai panaši. Akivaizdu viena: moterys kultūrinius renginius lanko kur kas dažniau nei vyrai. Geteborge, kur šiuo metu gyvenu, sugalvojamos įvairios akcijos „tik vyrams“, kai vyrų auditorija viliojama didelėmis nuolaidomis į renginius. Žinoma, svarbu, kad scenoje būtų rodoma tai, kas vyrus domina. Vyrai ir moterys nevienodi – mūsų poreikiai, mintys ir poelgiai yra skirtingi.

– Miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ suprantamas ir vyrams?

– Manau, jog taip. Vyrai šį miuziklą supranta, jis sukelia emocijas. Nesu tikras, kad gerai žinau, ko reikia moterims...

Vyrai šiuo požiūriu yra labai paprasti – mums reikia veiksmo ir herojų.

– Kokie jausmai aplankė Klaipėdoje žiūrint spektaklį, kurį ir pats esate pastatęs?

Kalbu apie „Smuikininką ant stogo“.

– Pamatyti, kaip skirtingi teatrai interpretuoja tą pačią pjesę, labai įdomu. Tuomet gali įvertinti skirtumus, tarp kito, ir savojo spektaklio. Klaipėdos muzikinio teatro „Smuikininkas ant stogo“ paliko gerą įspūdį, o Virgis (solistas V.Pupšys – aut. past.) yra gimęs vaidinti Tevjė. Jei galėčiau keisti istoriją, norėčiau, kad jis būtų buvęs Tevjė ir mano „Smuikininko ant stogo“ pastatyme.

Dabar turi galimybę rinktis – Svarstote galimybę Lietuvoje, Klaipėdoje, su Muzikinio teatro artistais statyti spektaklį vaikams „Zaratustros teatras“ – apie ką ši istorija?

– „Zaratustros teatras“ buvo pirmoji pjesė, kurią parašiau savo 2003-iaisiais suburtai aktorių trupei. Zaratustra – tai teatras teatre, nuotykis, istorija apie keliaujančių aktorių trupę, svajojančią suvaidinti viduramžių legendą apie šv. Jurgį, nugalėjusį drakoną (angl. St. George and the Dragon).

Pagrindinių herojų laukia daug netikėtų, smagių nuotykių ir galiausiai žiūrovų akivaizdoje spektaklis įvyksta. Manau, jog kada nors Zaratustros istoriją galima būtų įgyvendinti ir realioje erdvėje – keliau-

svečias

jant nuo Oslo iki Stokholmo ir pakeliui suvaidinant spektaklį skirtingų miestų ir miestelių aikštėse.

– Pataisykite mane, jei klystu, bet panašu, jog didžioji dalis jūsų karjeros vis dėlto buvo skirta kinui ir tik vėliau atsigręžėte į teatrą. Kokio pobūdžio kino juostose buvote kviečiamas filmuotis?

– Dažniausiai detektyvuose. Paprastai tekdavo vaidinti nusikaltėlį arba, priešingai, policijos pareigūną. Kai filmavome serialą apie komisarą Falką, vaidinau inspektorių Borglundą. Švedijoje serialas tapo labai populiarus. Tiesa, karjeros pradžioje dažnai tekdavo kvailio, nevykėlio vaidmenys. Dabar, turėdamas galimybę rinktis, prodiuserių prašau tokio personažo, kuris gali būti žiaurus, neteisingas – tik ne kvailas (juokiasi).

Teatre – lyg detektyvo darbas – Ar Švedijoje migravimas iš teatro scenos į kino ekraną nėra laikomas tam tikra išdavyste menui? Tarp jų nėra priešpriešos?

– Patekti į kino juostą nėra taip paprasta, kaip atrodo. Būdamas nepopuliarus teatre, niekuomet nepateksi į kino ekraną. Jei nesi pakankamai išvaizdus ir iš tiesų geras aktorius, tavęs nepakvies net į elementarią muilo operą. Kinui reikia vardų ir patrauklių žmonių. Taigi ne tu renkiesi, o tave.

Paprastas pavyzdys: į mane besikreipiantys kino prodiuseriai paskambina ir pateikia savo pasiūlymus, pristato būsimą darbą.

Spėkite, koks būna paskutinis klausimas – ar aš vis dar turiu barzdą! Yra aktorių, gaunančių vaidmenis dėl savo dialekto ar odos spalvos – tol, kol esi reikalingas, tai neturi trukdyti. ► 59

SVEČIAS

◄ – Visoje veiklų virtinėje kas jums teikia didžiausią malonumą?

– Esu pakankamai kvailas – mėgstu jas visas. Filmuotis kino juostose yra nuostabu, nes gauni nepaprastai daug dėmesio sau. Gražios moterys tave grimuoja, stalai nukrauti skaniu maistu (juokiasi). Vaidindamas teatre, turi skirti daug laiko savęs ir personažo paieškoms. Tai įdomu – lyg detektyvo darbas. O režisuodamas spektaklį turi atrasti, sukurti visus vaidmenis, sujungti juos su muzika, šviesomis, kostiumais ir kitais elementais į darnią visumą.

negalvodamas apie finansinę naudą. Taip, turiu valgyti, mokėti mokesčius, bet taip pat noriu įdomaus gyvenimo, noriu kurti prasmingus dalykus savo mintimis ir rankomis. Būdamas laisvas savo vidumi, galiu būti laisvas visur.

– Ar todėl ir neprisirišate prie konkrečios aplinkos, vieno teatro?

– Keliaudamas po skirtingas šalis turiu galimybę sutikti daug įdomių menininkų. Štai čia, Lietuvoje, projekto IN THEATRE metu susipažinau su Ramūnu Kaubriu. Tuomet įsijungia žmogiškasis faktorius, mes kalbamės apie vieni kitų darbus ir galbūt gimsta bendras kūrybinis planas, kitais atvejais – ne. Švedijoje mano kartos aktorių yra labai daug, mūsų tiek nereikia. Kai baigiau akademiją, galvojau, jog alkoholį vartosiu saikingai, nes aktoriai dažnai miršta nuo alkoholizmo. Problema, kad daugelis taip mąstė, ir aktoriai nebe taip dažnai miršta (juokiasi). Kinui, scenai dažniausiai reikalingi arba labai jauni ir gabūs, arba seni, patyrę aktoriai. Konkurencija nuolat auga, o darbo pasiūla mažėja. Paprastam žmogui šiandien reikia išsilavinimo, sveikatos apsaugos, transporto ir kitų dalykų, bet ne teatro. Visuomenei teatro reikia, bet kažkas turi už tai mokėti.

– Režisuodamas spektaklius, aktorius jiems dažniausiai renkatės pats. Kokiais kriterijais vadovaujatės?

– Svarbiausias kriterijus, be abejo, yra profesionalumas. Tačiau ne mažiau svarbu, kad aktorius būtų „taip“ žmogus, galintis pasakyti „gerai, aš pabandysiu, kodėl gi ne“ ir, jei iškart nepavyksta,

– Ar tam, kad būtumėte laisvas, jums reikalingas agentas?

– Jis man reikalingas tam, kad nereikėtų kalbėti apie pinigus, kurių aš nemėgstu.

Be to, gera turėti partnerį, su kuriuo gali pasitarti.

bandytų dar ir dar kartą, užuot niurzgėjęs ar kaltinęs kitus. Nemėgstu to sakyti, bet šiandien labai daug jaunų žmonių, baigusių aktorystės mokyklas, yra perdėm

Taip, turiu valgyti, mokėti mokesčius, bet taip pat noriu įdomaus gyvenimo, noriu kurti prasmingus dalykus savo mintimis ir rankomis. Būdamas laisvas savo vidumi, galiu būti laisvas visur. susireikšminę. Tai jiems per prasta, nepakankamai filosofiška, negilu – visa tai netikra. Aktorius turi būti atviras įvairiems pasiūlymams ir turėti vieną tikslą.

J.Fahlströmas tapo žinomas ir kaip talentingas pasakotojas, su istorijomis „Apie Dievus, didvyrius ir mažus žmones“ keliaujantis po festivalius ir pasaulį.

Pats susikuria sau darbo – Kaip manote, kodėl esate tarp tų, kurie išliko, kai kiti buvo priversti pasitraukti?

– Aš nelaukiu, kol mane suras, pats susikuriu sau darbo – keliauju po pasaulį, pasakodamas istorijas, vaidindamas, turiu aktorių trupę, rašau pjeses. Šiandien turi būti lankstus, universalus, turėti idėjų ir drąsos arba kvailumo jas įgyvendinti. Man tai primena bitę motinėlę: turėdama didelį kūną ir mažus sparnus, ji negali toli nuskristi, tačiau vis tiek nuolat tai daro. Taip ir aš. Esu per kvailas, todėl nuolat bandau, 60

J.Fahlströmas daug filmuojasi kine. Švedijoje sukurto vesterno „Death in a lawless town” momentas.

J.Fahlströmas filmavimo aikšt

SVEČIAS

Jis negali būti ir aktorius, ir žurnalistas, ir dirbti Briuselyje. Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaidmuo, net ir pats mažiausias yra svarbus.

Scena – šventa vieta

situacija. Galbūt dėl tos finansinės įtampos teatro žmonės skuba vieni kitus kritikuoti, teisti, džiaugiasi, kai kitam nepasiseka. Tai labai neteisingas požiūris. Publika mėgsta apibendrinimus. Jei vienas miesto teatras parodo nevykusį spektaklį, tikimybė, kad ateis į tavąjį, mažėja taip pat. Todėl vieni kitiems turėtumėme padėti, džiaugtis pergalėmis.

– Gera ten, kur mūsų nėra?..

– Manau, jog problemos, su kuriomis susiduria menininkai Švedijoje ar Lietuvoje, panašios: maži atlyginimai, menka valstybės parama, sudėtingos biurokratinės procedūros projektų finansavimui gauti.

Ką jau kalbėti apie JAV. Pažįstu daug ten gyvenančių puikių aktorių, kurie dienomis dirba statybose, vairuoja taksi, pardavinėja batus, o vakarais eina į atrankas. Manau, jog ateityje Švedijos laukia tokia pat

– Sakoma, jog teatre, kaip bažnyčioje, žmogus apsivalo. Ar tą būseną patiriate vaidindamas, kurdamas spektaklį?

– Taip, kaip tikintieji bažnyčioje, aktorius scenoje turi tikėti tuo, ką daro. Priešingu atveju, jo ten neturėtų būti. Man scena yra šventa vieta, kurioje nėra vietos kavos puodeliui. Čia būtina save sukaupti, ir tai turi būti bendra visiems. Energija neįmanoma ir be publikos. Aktoriaus tikslas – sukurti vaizdinius žiūrovo sąmonėje. Ir jei tie vaizdiniai kiekvienam

J.Fahlströmo (antras iš kairės) ryšiai su klaipėdiečiais užsimezgė dar 2011-aisiais, kai kartu su Klaipėdos muzikinio teatro ir Elbingo dramos teatro aktoriais jis dalyvavo bendrame projekte IN THEATRE.

telėje, kuriant kino juostą „Dungeons and Dragons”.

Asmeninio archyvo nuotr.

gimsta skirtingi, sukelia įvairius apmąstymus – tai yra aktoriaus sėkmė. Tai ir terapija, kai scenoje esantys aktoriai kelias valandas valdo žiūrovų realybę, emocinę būseną.

Panašu į gyvenimą su alkoholiku – Spektaklis gimsta tarsi kitoje erdvėje.

Koks ryšys tarp jo ir jūsų, spektaklio kūrėjo, asmeninio gyvenimo?

– Kai dirbi su kūriniu, statai spektaklį ar jame vaidini, tai vienareikšmiškai daro įtaką tavo gyvenimui. Tuo metu per gana trumpą laiką sužinai daug naujų dalykų, supranti juos kiek kitaip nei kiti. Kol esi pasinėręs į medžiagą, intensyviai dirbi, asmeninio gyvenimo tai neliečia, tačiau neišvengiamai sugrįžta po visko – dažniausiai problemų pavidalu. Ypač sunku artimiesiems, šeimos nariams. Tai labai panašu į gyvenimą su alkoholiku – aktoriui šeima visuomet lieka antroje vietoje, todėl žmonės šalia turi būti supratingi. Man šeimos, deja, išsaugoti nepavyko. Jei esi aktorius – tai visi tavo tikslai viename. Profesija įdomi, svarbi ir turinti misiją – meno, teatro reikia visuomenės tobulėjimui, tačiau ne bet kas tai gali daryti.

– Kas jums yra pripažinimas – nacionalinė premija, kino ar teatro apdovanojimas, pilnos salės žiūrovų?..

– Neapsakomą malonumą patiriu tuomet, kai žiūrovai po spektaklio pasako, jog mano pastatymai buvo kitokie, nei matyti Londone, Niujorke ar kitur. Taip nutiko po miuziklų „Grease“ ir „Rent“ premjerų. Juos keletą kartų stačiau skirtinguose Švedijos teatruose. Pripažinimas yra ir tada, kai spektaklis patinka techniniams darbuotojams – garso, šviesų operatoriams. Tie žiūrovams nematomi žmonės iš tiesų yra labai svarbūs. Jie metai po metų dirba nuolatinėje įtampoje, priversti žiūrėti, klausyti, analizuoti. Esu žmogus, todėl aš nesu abejingas komplimentams. Tačiau geriausiai jaučiuosi tada, kai aktoriai vienas kitam ar techniniams darbuotojams pasako, kaip gerai jie atliko savo darbą.

Pats lengviausias dalykas pasaulyje yra kitą nuvilti. Sunku sužadinti pasitikėjimą savimi, sugriauti jį – nepaprastai lengva.

61

kinas

Eilės prie kasų, pilnos kino teatrų salės, papildomi seansai ir pagerinti visi rekordai – taip sausį startavo naujausias lietuvių kino režisieriaus Emilio Vėlyvio filmas „Redirected / Už Lietuvą!“. Jis vadinamas ironišku, savikritišku, pavojingu jautriems žiūrovams, humoro jausmo neturintiems patriotams bei stereotipų valdomiems užsieniečiams. Tarptautinė filmo komanda, pasaulinio lygio kino žvaigždės bei tragikomiškas siužetas žiūrovus lyg ir turėtų porai valandų tiesiog prikaustyti prie kino salių kėdžių. Bet...

Aivaras Dočkus

Raudonuoti iš gėdos neteks „Redirected / Už Lietuvą!“ – milžiniškas lietuviško kino šuolis dėl kelių dalykų.

Dėl įspūdingos reklaminės kampanijos, kur tikrai viskas vakarietiškai apgalvota.

Dėl techninės filmo kokybės. Vaizdas ir garsas sudėlioti nepriekaištingai. Operatoriaus ir montažo režisieriaus darbas – europietiškų standartų lygmens.

Dėl režisūros taip pat neverta kabinėtis.

Aktorių pasirodymai neverčia raukytis ir šaipytis. Tarp lietuvių pasirodo ir net dominuoja žinomi britų kino veidai, iš kurių didžiausią svorį turi Vinnie Jones. Filmą drąsiai galima rodyti užsienyje, raudonuoti iš gėdos neteks. Yra tempas, yra įvykių, yra skirtingos veiksmo vietos ir daug įvairiau62

„Redirected / U

kokybiškas chaosas b sių personažų. Geras garso takelis – nuo „britiškų gabalų“ iki mūsiškių „Poliarizuotų stiklų“. Yra įžanga, vystymas, pabaiga.

Būtinieji siužeto konstrukcijos taškai kaip ir sudėlioti. Žodžiu, pavyzdinis pramoginis kinas, kuriuo iki šiol nelabai galėjome pasigirti.

Dar vienas superpozityvus dalykas: žiūrovai virste virsta į sales. Prasideda lietuviško kino aukso amžius?

Viskas fasadiškai labai puiku, bet kaip nuo pirmųjų scenų „neužkabino“ manęs, taip su nedideliais „nušvitimais – prabudimais“ plūduriavau prieš srovę iki paskutiniųjų kadrų. Pabandysiu rasti atsakymus, kas iš tiesų nutiko.

Scenarijus – balaganiškas kratinys Pirmiausia, nesuveikė pirmasis „Redirected / Už Lietuvą!“ pusvalandis. Buvo labai daug pastangų žaisti Guy Ritchie gangsterinio pasaulio taisyklėmis. Daug truputėlį kitaip pasuktų, bet iš esmės tų pačių dialogų. Personažų tipažai taip pat iki kaulų smegenų pažįstami. O tas sulysėlis britas – vienas prie vieno Ewenas Bremneris. Kai kurie planai taip pat kaip klonai.

Tiek to, originalumo nėra prasmės vaikytis. Tačiau gausybė uraganu lekiančių įvykių niekaip neužsifiksavo smegenyse ir neprikaustė prie ekrano. Dar kartą įsitikinau, kaip svarbu pagrobti žiūrovą jau pirmaisiais kadrais, nes po to labai sunku įsivažiuoti.

Silpniausia vieta lietuviškame kine lieka scenarijus. Ir dar kartą įsitikinau, kad scenarijus yra visa ko pamatai. Aplinkui gali būti daugybė nusisekusių dalykų, bet visi jie tiesiog gražiai ir kokybiškai suksis ore. „Redirected / Už Lietuvą!“ scenarijus iš esmės yra balaganiškas G.Ritchie ir Emiro Kusturicos filmų, „Pagirių Las Vegase“ ir net senų rusiškų komedijų kaip „Operacija

Kadrai iš E.Vėlyvio filmo „Redirected / Už Lietuvą!“,

Y“ kratinys. Tai irgi nėra blogai, jeigu nacionaliniai ypatumai įdomiai ir juokingai panaudojami pokštams. E.Vėlyvio filme Lietuva yra banditų, budulių, kekšių, rusų, lenkų, korumpuotų mentų, ištvirkusių kunigų ir daktarų, kuoktelėjusių storžievių kaimiečių kraštas. O smagiausia – remiant Kultūros ministerijai. Bet kur tada cepelinai, pakelės ereliai ir krepšinis? Nepanaudotų situacijų – begalės.

Gerai, juodosios Lietuvos įvaizdžiui pakanka ir tiek. O tokia antireklama gali tapti geriausia reklama, kaip tai nutiko juodąją Slovakiją pristačius skandalingam Eli Rotho siaubo trileriui „Nakvynės namai“.

kinas

Už Lietuvą!“ –

banditų Lietuvoje

sukėlusio netikėtai didelį publikos susidomėjimą.

Palinksmina, bet neįtikina Didžiausios „Redirected / Už Lietuvą“ problemos visai kitur. Scenarijus – tiesiog neišgrynintas ir chaotiškas. Todėl daug kur neįtikinamas. Viskas prabėgomis ir ne iki galo. Padrikas „bajeriukų“ rinkinys. O čia visada pavojus – suveiks nesuveiks.

Filme nėra nė vieno empatiško veikėjo, dėl kurio sveiko kailio norėtųsi išgyventi.

Nėra nė vieno, su kuriuo galėtum susitapatinti. Todėl – visiškas abejingumas tam, kas vyksta. Juosta neturi jokio kito tikslo, kaip tik palinksminti situacijomis „anglų

Pauliaus Makausko nuotr.

nuotykiai Lietuvoje“. Net kvailiausios ir begėdiškiausios holivudinės komedijos visada „neša žinutę“ arba „vykdo misiją“.

Ką jau kalbėti apie G.Ritchie „Lok, stok arba šauk“, kur nevykėliai tampa nugalėtojais, nes išradingai, nuoširdžiai ir padedant sėkmei laimėjo karą prieš žiaurius gangsterius.

Superpozityvus dalykas: žiūrovai virste virsta į sales. Prasideda lietuviško kino aukso amžius?

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Už Lietuvą“ (Redirected). Šalis: Lietuva.

Premjera Lietuvoje: 2014 m. sausio 10 d. kino centruose „Forum Cinemas”. Žanras: kriminalinė komedija.

Trukmė: 100 min.

Režisierius: E.Vėlyvis.

Prodiuseriai: Davidas Boaretto, Alastairas Clarkas.

Aktoriai: Vinnie Jones, Vytautas Šapranauskas, Scottas Williamsas.

Scenaristai: Jonas Banys, E.Vėlyvis, Lewis Britnell.

Operatorius: Feliksas Abrukauskas.

Kompanijos: „Kinokultas“, „Wellington films“.

Amžiaus cenzas: N-18.

Siužetas: tai pasakojimas apie kultūrinį šoką, kokį patirtų kiekvienas doras europietis, netikėtai stačia galva pasinėręs į visas mūsų turimas „lietuviškas grožybes“. Iš dalies paremtas tikrais britų turistų nuotykiais ir įspūdžiais, filmas atskleidžia kitokį, netikėtą ir savotiškai žavingą neparadinės Lietuvos vaizdą – satyrinį, šaržuotą ir kiek iškreiptą šiuolaikinės visuomenės bei jos aktualijų atspindį.

Neįtikina „banditų Lietuvos“ pavaizdavimas, kur kaip pasakoje – už kiekvieno kampo nušaus ir apiplėš. Neįtikina britų charakteriai, tarp kurių nė vieno išskirtinio. Neįtikina paryškinti antraplaniai personažai, galbūt todėl, kad prie jų labai trumpai stabtelima.

Palakstymai po miestą ir kaimą originalumu nenustebino, kaip ir susišaudymų bei muštynių epizodai. Nei blogai, nei įdomiai.

Humoras daug kur atrodė ne pats taikliausias, bet čia jau skonio reikalas. Buvo labai šmaikščių frazių, tik kai kurie personažai jų paprasčiausiai „neužaugino“ arba jos neprilipo prie charakterių. Yra ir kelios logikos duobės, bet jų būna ir pripažintuose šedevruose, tik ten scenarijaus kampai taip sulipdyti, kad jos praslysta pro akis ir dar smarkiau užkuria siužeto variklį.

Man „Redirected / Už Lietuvą!“ variklis neužsikūrė, ir „Zero 2“ paliko geresnį įspūdį. Tačiau, kad naujausias E.Vėlyvio filmas tapo reikšmingu kino įvykiu, galima neabejoti. Ir būtina keliauti į kino teatrą.

63

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Vaikštant centrinėmis Gdansko gatvėmis ir grožintis pokariu atstatytais jo namais, neatrodo, kad užsispyrimo nestokojančiam miestui kitų istorinių kvartalų gaivinimas būtų neįveikiama užduotis.

Anot A.Tatarczuk, Niujorko kolektyvo „Front Studio“ darb as plokštėmis dekoruotas viadukas simboliškai atspindi greta

Gdanske menas – kaip miesto vitaminai Socializmo laikotarpiui būdingo planavimo palikimas, tikskimas Gdanske vyko sausio 10–14 d. Be lintinos valdžios dėmesio atskiriems rajonams proporcijos bei meno edukacijos idėjų šturmo, jis pažėrė įspūdžių apie miestą, kurio istorija bei įvairios urbanistinės atgyvenos – daugelio miestų, istoriškai dabartis darsyk patvirtina – vienas geras patyrusių šilto ir šalto, rūpestis. Vienas iš Klaipėdos kaimynų sprendimas negarantuoja amžinos pažangos, tačiau tvirtai suverta jų grandinė pajėBaltijos pakrantėje – Gdanskas renkasi revitalizacijos kelią: gi užtikrinti kokybiškai naują rezultatą. neišvaizdūs pastatai ir gatvės tampa fonu šiuolaikinio meno kūriniams ir pagrindu savitam stiliui, kuris, tikimasi, pelnys miesto vadovybės, gyventojų bei investuotojų susidomėjimą. Apdainavo

populiariausią praktiką

Valerija LEBEDEVA

Stebėtinai daug praeities panašumų ir skirtingos patirtys įveikiant ankstesnės santvarkos palikimą: tokie įspūdžiai lydi trišalį mainų projektą „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“) įgyvendinančius Klaipėdos, Kaliningrado bei Gdans64

ko šiuolaikinio meno propaguotojus.

Parodos, menininkai rezidentai, įstaigų edukacines programas kuruojantys specialistai, ieškantys būdų patraukliai pristatyti šiuolaikinį meną, projekto metu keliauja iš vieno miesto į kitą.

Aktualiausias edukatorių Aleksandros Tatarczuk, Aleksandros Mrozowskos, Rasmos Noreikytės ir Zinaidos Šeršun bei kuratoriaus Jevgenijaus Umanskio susiti-

Kelionė į Gdanską iš Klaipėdos per Kaliningrado sritį, iš anksto pasirūpinus Rusijos viza, užtrunka standartinę darbo dieną – apie aštuonias valandas; aplenkiant formalumus ir vykstant per Kauną arba Vilnių – antra tiek.

Pusiaukelėje įsikūrusiems kaliningradiečiams ji perpus trumpesnė, tad valgiaraščiai arba skelbimai rusų kalba Gdanske nėra retas dalykas, o krašto parduotuvių apyvartos kąsnį užtikrina vizų režimo lengvatas vertinantys svečiai iš Kaliningrado srities.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

„Invisible Gate“ („Nematomi vartai“) – veidrodinėmis esančių, bet atskirtų kvartalų kaimynystės situaciją.

Kaliningrado pankroko ir ska grupės „Parovoz“ daina „Zdravstvuj, „Lidl“, zdravstvuj, „Biedronka“!“ („Sveikas, „Lidl“, sveika, „Biedronka“!“), šmaikščiai šlovinanti aktualia liaudies praktika tapusius apsipirkimus šalies kaimynės prekybos tinklų parduotuvėse bei laisvalaikio pramogas Lenkijos pajūryje – praėjusios vasaros hitas ne tik Kaliningrado srityje, bet ir pačioje Lenkijoje. „Kam Druskininkai, jeigu netoliese Sopotas?“ – kita eilutė iš tos pačios dainelės ir gana objektyvi nuoroda į tai, jog biurokratinės tvarkos supaprastinimas pasireiškia greitai, akivaizdžiai ir gali būti aktualus bemaž kiekvienam, sumaniusiam pasižvalgyti gimtosios šalies kaimynystėje.

Tad lenkų muitininko pokštas: „Į kokią galeriją važiuojate? Žinau, žinau, į „Baltijos“ (vieno Gdansko prekybos centro pavadinimas – aut. past.)!“ – nė kiek nebuvo keistas. Tik neiškart suprantamas, nes dėl visų išvardytų aplinkybių Gdansko prekybinis kraštovaizdis klaipėdiečiams yra ne ką labiau žinomas už čionykštes kultūros iniciatyvas.

Tokiomis sąlygomis bendradarbiavimo abipus sienos programos yra būdas pažinti vieniems kitus, praplėsti akiratį, kūrybos galimybes ir planus. Rusijos valstybinio šiuolaikinio meno centro Kaliningrado filialo inicijuotas ir drauge su partneriais – Gdansko savivaldybės viešąja kultūros įstaiga šiuolaikinio meno centru „Łaźnia“ ir biudžetine įstaiga Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru įgyvendinamas projektas „Pažink svetimšalį: savitarpio pažinimo tarp Gdansko, Kaliningrado

Buvusi neoromaninio stiliaus pirtis su dušais, pirtimi bei baseinais XX a. pabaigoje tapo šiuolaikinio meno erdve.

„Łaznia“ veikla apima parodų, menininkų rezidencijų ir kt. bei įvairiausių krypčių meno edukacijos organizavimą.

Valerijos Lebedevos nuotr.

ir Klaipėdos gyventojų skatinimas per šiuolaikinės kultūros ir meno mainus“ yra vienas iš tokių sumanymų.

Užkūrė kūrybos pirtį Žemutinis miestas, kuriame įsikūręs šiuolaikinio meno centro „Łaźnia“ pirmasis padalinys, yra pietrytinis istorinio Gdansko centro pakraštys, juosiamas istorinių bastionų, kurie plane atrodo kaip dantytas iškarpos kraštas iš sovietinės vaikystės žurnalų „Išsikirpk ir suklijuok“ tipo puslapių.

Gynybiniai įtvirtinimai, virtę parku, mena kur kas senesnį metą nei Lenkijos Liaudies Respublikos gyvavimo laikotarpis. Jie pasakoja apie šlovingo Hanzos sąjungos miesto, visos Lenkijos pažibos, praeitį bei strateginį XVI–XVII a. įdirbį apsisaugant nuo įsibrovėlių įmantria šliuzų sistema, kuri leisdavo užkirsti kelią priešo kariuomenei užtvindant laukus į Rytus nuo miesto sienos.

Greta Gdansko pagrindinio miesto, svečio akimis žiūrint – senamiesčio, esantis, bet judrios autotransporto estakados nuo jo atskirtas rajonas niekuomet nebuvo reprezentacinis – nesant karo išpuolių, jį gaubė priemiesčio snaudulys. ► 65

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Didieji pokyčiai prasidėjo industrializacijos laikotarpiu – žemutiniame mieste buvo aktyviai plėtojama pramonė. Investuota ne tik į gamyklas, bet ir į socialines paslaugas, tad 1908 m. neoromaninio stiliaus pastate duris atvėrė viešoji pirtis; jų šiuo laikotarpiu Gdanske buvo pastatyta iš viso trys.

Maždaug 1920-aisiais miestas svarstė, kur link plėtoti darbininkų kvartalą, tačiau diskusijas sustabdė karas. Jo metu suniokojus Gdansko senamiesčio širdį – pagrindinį miestą, kurį pokariu imtasi atkurti, rūpintis tuomet dar visai tvarkingu žemutiniu miestu, kuris liko nepaliestas bombų, nebuvo kada, tad XXI a. jis

Nesant nuoširdaus intereso ir susirūpinimo miesto reikalais, negali tikėtis nei ginčų, nei susitarimo džiaugsmo. pasiekė nesulaukęs bemaž jokių investicijų. Čia veikusios tramvajaus linijos XX a. paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje atsisakyta kaip nerentabilios. Aprūkę namai ir apgailėtinos būklės gatvės turi romantinio poindustrinio kvartalo žavesio, tačiau nedžiugina gyventojų. Maža to, architektai ir urbanistai būgštauja, kad šitaip rizikuojama netekti daugelio įdomių pastatų – neprižiūrimi jie sparčiai nyksta.

1992 m. iniciatyvos ėmęsi Gdansko menininkai sumanė šį tą, kas naujai nuspalvino kvartalo gyvenimą: minėtoji istorinė viešoji pirtis pasitelkta kaip meno renginių erdvė, o po šešerių metų čia buvo oficialiai atidary-

tas šiuolaikinio meno centras „Łaźnia“ (liet. pirtis) – viena iš pirmųjų viešųjų Lenkijos kultūros organizacijų, įkurtų po 1989 m. lūžio. Beje, po kelerių metų antrasis centro padalinys įsikūrė kitoje buvusioje miesto pirtyje Gdansko Naujojo uosto kvartale.

Žadina emocinę reakciją Siekti viešumo ir matomumo – vienas iš aktualiausių šiuolaikinio meno uždavinių, kurį Gdansko entuziastai ėmėsi spręsti kompleksiškai. „Łaźnia“ centro organizuojamų renginių spektras aprėpia plačiai: parodas, menininkų mainus, edukacines programas, akademines konferencijas, paskaitas, kino seansus.

Reaguojant į didelį renginių poreikį, „Łaźnia 2“ įkurtas meno edukacijos centras, kuriame veikia biblioteka ir skaitykla, atvira animacijos studija, rodomas kinas, rengiami mokymai bei kūrybinės dirbtuvės.

Architektūrą studijavusi gidė Anna Perz (centre) svečiams pristatė ne tik Gdansko istorijos apžvalgą, bet ir miesto planavimo aktualijas.

Pirmojo Gdansko lauko galerijos meno kūrinių konkurso, surengto 2005 m., projektas-laimėtojas – vokiečių menininkų dueto „LKW gallery“ įgyvendintas 2008 m. Galerija veikia šiltuoju metų sezonu.

66

Gausios centro edukacinės programos siūlo nagrinėti šiuolaikinį meną arba praktiškai išmėginti save kuriant animaciją, filmografiką, tapant, analizuojant meno ir žmogaus teisių, meno ir mokslo ryšius bei kt. Iš miesto kišenės šiuolaikinio meno centras gauna apie 40 proc. veiklai reikalingų lėšų: solidžią „Łaźnia“ biudžeto dalį sudaro lėšos, gaunamos teikiant kultūros projektų paraiškas šalyje veikiantiems bei tarptautiniams fondams.

Užsidaryti patalpoje – nekoks žingsnis siekiant platesnio žinomumo. 2004-aisiais startavusiu ir iki šiol gyvuojančiu Gdansko lauko galerijos projektu siekiama sukurti nuolatinę meno kūrinių viešosiose miesto erdvėse kolekciją. „LKW gallery“ – po tiltu „įstrigusiame“ sunkvežimyje įkurdinta meno galerija, „Invisible Gate“, arba „Nematomi vartai“ – stilingas triukšmingos autotransporto estakados, skiriančios žemutinį miestą nuo pagrindinio, akcentas bei kiti projektai įgyvendinti surengus tarptautinius idėjų konkursus. Projekto startas buvo itin įkvepiantis, tačiau užsitikrinti stabilias miesto investicijas į viešąjį meną – vienas iš iššūkių.

Eilės laukia nauji meno viešosiose erdvėse sumanymai – tiltų per kanalus akcentai, spalvotų dūmų instaliacija, kuri turėtų apgaubti praeivį ties kanalo krantine, dekoruota erdvė piknikams vejoje bei kitos idėjos, keliančios susižavėjimą, šypseną arba verčiančios karštai diskutuoti. Emocinės reakcijos sužadinimas yra viena iš pagrindinių revitalizacijos poveikio priemonių. Nesant nuoširdaus intereso ir susirūpinimo miesto reikalais, negali tikėtis nei ginčų, nei susitarimo džiaugsmo – nesvarbu, kvartalo gyventojų, meno kūrėjų ar politikų tarybos gretose.

Gdansko žemutinio miesto gatvės ilgisi asfaltavimo, tačiau kol kas šiuos kvartalo rūpesčius kūrybiškai mėgina spręsti menininkai – realių investicijų į infrastruktūrą tebelaukiama.