2014 01 370

2014 sausis #45

2013 M. GARBĖS LENTA PAGAL MUS G.GELGOTAS – ŠOKANTIS IR DAINUOJANTIS MAŽO, BET UNIKALAUS ORKESTRO GENEROLAS IŠ SKYRIAUS „ŠLAISTANTIS PO MIESTĄ: VILNIUS KAIP POPULIARIOSIOS KULTŪROS TEKSTAS“

PASKUTINĖ A.WARHOLO VAKARIENĖ, KURIOS NIEKADA NEBUVO...

37o.dienA.lt

#45 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

2013-ųjų garbės lenta

Užrašė: Jurgita Kviliūnaitė

M

es ne Kultūros ministerija ir ne prezidentūra, bet vis tiek leisime sau pagirti svarbiausius metų kultūrinio gyvenimo įvykius bei reiškinius. Deja, tik pagirti, nes premijų įsteigti kol kas negalime.

Jau pernai aiškinome, kodėl nesudarinėjame jokių dešimtukų, nerenkame geriausių metų knygų, filmų, muzikos albumų, spektaklių ar kitokių topų, kaip tai daro kiti. Ogi todėl, jog jūs esate pakankamai protingi (jei jau mus skaitote), kad ir be mūsų pagalbos išsirinktumėte savo pačius pačiausius, – juk visus metus jums negailėjome pasiūlymų, kur nueiti, ką paskaityti ar paklausyti.

Užuot sudarinėję visokiausius topus, draugiškai surėmėme galvas ir pamėginome prisiminti, kas ypač svarbaus ir gero įvyko Lietuvos kultūriniame gyvenime praėjusiais metais.

Mūsų dailės skyrelio vedėjas Paulius Andriuškevičius į garbės lentą pasiūlė (ir niekas dėl to nesiginčijo) Lietuvos parodą oO, kuri šią vasarą buvo rodyta 55-ojoje Venecijos bienalėje, ir jos pagrindinį projekto kuratorių Raimundą Malašauską, Lietuvos bei Kipro menininkus, pristačiusius savo kūrinius. Bienalėje Lietuvos ir Kipro paviljonas buvo apdovanotas specialiuoju paminėjimu (angl. – special mention), o meno pasaulis dar sykį įsitikino, kad ir nedidelės valstybės užaugina didžių menininkų.

Paulius taip pat norėtų pagerbti praėjusią liepą duris atvėrusią meno bei edukacijos instituciją „Rupert“ ir jos direktores Justiną Stašelytę bei Justę Jonutytę. Anot jo, „Rupert“ sėkmingai plečia Lietuvos ir užsienio kūrėjų akiratį ir siūlo iki šiol Lietuvoje labai retas rezidencijų bei edukacijos programas, taip pat didina Vilniaus miesto gyventojų kultūrinį pažinimą – šį rudenį buvome pakviesti į pasaulinio garso ispanų menininkės Doros Garcíos parodą „Europos Jeruzalė“.

Mūsų knygų spintos ekspertas Marius Burokas (beje, Vilniaus knygų festivalyje jis buvo paskelbtas Metų knygnešiu) džiaugiasi, kad atsigau-

na lietuvių populiarioji literatūra, ir į garbės lentą siūlo dvi lygiavertes partneres – Andriaus Tapino „Vilko valandą“ bei Justino Žilinsko „KGB vaikus“.

Pasak jo, tai kokybiški, vakarietiškus standartus atitinkantys, bet originalia lietuviška medžiaga paremti kūriniai, sulaukę didelio skaitytojų susidomėjimo. Marius giria ir išradingas pačių autorių sugalvotas knygų reklamos kampanijas. Metų knygnešį džiugina ir tai, kad į šių metų geriausių knygų rinkimus pagaliau pakliuvo ir pirmoji tik elektroninė knyga – Dainiaus Dirgėlos poezijos rinkinys „Stebėtojo užrašai“.

Teatro skyrelio vadovė Goda Dapšytė giria (ir mes jai vienbalsiai pritariame) penkias naujas premjeras iki Naujųjų metų pristačiusį Vidą Bareikį už kiekybės bei kokybės santykį. Taip pat jos komplimentų sulaukė Yanna Ross už „Mūsų klasę“ ir jos sukeltą ažiotažą bei naują požiūrį į istoriją.

Goda taip pat katučių ploja Menų spaustuvės, „Pet Punk“ ir „Atviro rato“ „Tėčio pasakai“ už sėkmingą bendradarbiavimą atveriant naujas teatro erdves. O metų įvykiu vadina Sashos Waltz spektaklio „Kūnai“ pristatymą Vilniuje – nes geriau vėliau nei niekada.

Mūsų kino ekspertės Lina Žukauskaitė ir Jorė Janavičiūtė visus laurus atiduoda dar nerodytam, bet daug vilčių teikiančiam Igno Jonyno filmui „Lošėjas“. Už tai, kad atkreipė žiūrovų ir kino profesionalų dėmesį ne viename tarptautiniame festivalyje ir tapo pirmuoju lietuvišku filmu, patekusiu į prestižinį San Sebastiano festivalį.

Mūsų modistė Sandra Kliukaitė pasidžiaugė, kad lietuvių dizaineriai šiemet prasinešė per visus svarbiausius dizaino renginius mūsų planetoje – Milano, Londono, Niujorko dizaino savaites, Paryžiaus dizaino parodą „Maison et Objet“, „Formex“ dizaino mugę Stokholme, Tokijo dizaino turgų ir kt. Be to, pirmą kartą istorijoje atidaryta lietuvių dizainerių parduotuvė-galerija Japonijoje, kuri vadinasi „Nūnai“.

O kas ypatinga šiais metais įvyko muzikos srityje? Na, labiausiai pradžiugino tai, kad ir lietuvių popmuzikos atlikėjams pagaliau lenkiasi ne kultūrnamiai, o didžiulės arenos. Vis dėlto aukščiausią balą iš trijų šiemet jose koncertavusių banginių (Andriaus Mamontovo, Egidijaus Dragūno, Marijaus Mikutavičiaus) skiriame ne Selui, o legendinę savo grupę „Foje“ keturiems įspūdingiems pasirodymams prikėlusiam A.Mamontovui. Labiausiai norėtųsi padėkoti visiems, kas tiki lietuviškos muzikos progresu ir rengia įvairiausio plauko festivalius bei smulkesnius muzikinius susiėjimus. Žemai lenkiamės ir savo bičiuliams iš „Lofto“, kurie praėjusiais metais išpildė ne vieno melomano svajonę. Dėkojam „didiesiems“ užsienio atlikėjų koncertų organizatoriams, kad atveža ne tik rusiško šlamšto, bet ir vis daugiau dėmesio vertos muzikos atstovų.

Ta mūsų lenta, žinoma, ir šiemet labai subjektyvi. Greičiausiai ką nors pamiršome paminėti – nepykite, ir vėl pažadame pasitaisyti su jūsų, mieli „37O“ skaitytojai, pagalba. Deja, jau turime baigti pagyrimus, nes nebeturime vietos. Skaitykite naują numerį, kur rikiuojasi nauji pretendentai į šių metų garbės lentą. Gal tarp jų būsite ir Jūs?

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DĖSTYTOJA, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Paulius Andriuškevičius Dailus dailiai dailę dailininantis dailėtyrininkas

Lina Žukauskaitė Lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Tomas Mozūra Arkliškai moteriško viršelio autorius

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė UAB „Diena Media Print“ Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #45, sausis, 2014 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: asmeninio archyvo

G.Gelgotas – šokantis ir dainuojantis mažo, bet unikalaus orkestro generolas „NI&Co“ muzikavimas savo konceptualumu primena „Apple“ modelį kompiuterijos pasaulyje: emocijas stipriai veikiančia programa, jautriu ir įtaigiu ryšiu su vartotojais (t. y. publika), dizainu (t. y. prabangiu muzikantų aprangos stiliumi)“, – taip lietuvių atlikėjus yra apibūdinę vokiečių muzikos kritikai. O mes norėtume pridurti, kad pasitaikius progai nukeliautumėt į Lietuvoje gana retus šio keistoko orkestro koncertus, nes nupasakoti jų atmosferą ganėtinai sudėtingas reikalas. Gal dėl to, kad nėra su kuo palyginti? O kol laukdami koncerto blaškotės youtube, „37O“ kalbasi su pačiu orkestro Jobsu, t. y. ideologiniu vadu Gediminu Gelgotu.

– Esi gimęs žinomų muzikų šeimoje (motina Rasa Gelgotienė – žymi chorvedė, tėvas Valentinas Gelgotas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pirmasis fleitininkas), tad turėjai mažai šansų pasirinkti ne muzikanto kelią. Ar bent instrumentą leido pačiam išsirinkt?

– Kažkas yra gerai pasakęs: „Jeigu vaikas pats išsirenka instrumentą, jau per vėlu mokytis juo groti.“ Mano tėvai norėjo, kad aš būčiau normalus vaikas, t. y. ne muzikantas. Bet aš vis zyziau nuo mažumės, kad noriu groti. Pradėjau mokytis (M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje – aut. past.) skambinti fortepijonu ir užsikabinau. Nors jau nuo ankstyvos vaikystės muzikoje jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Mama dirbo VU chorų vadove, o aš būdavau visose repeticijose. Kaip dabar pamenu, jos vykdavo pirmadieniais–ketvirtadieniais. Aš jų labai laukdavau, o laikas nuo vienos iki kitos slinkdavo taip lėtai...

– Vis dėlto vien fortepijono pamokomis neapsiribojai...

– Tėvo paskatintas ėmiau lankyti trimito pamokas. Tėtis galvojo praktiškai: trimitininkų trūksta, todėl atsiras darbo vieta kokiame nors orkestre.

– O kaip supratai, kad nori, gali būti kompozitoriumi?

– Visiškai atsitiktinai, kai besimokydamas 10 klasėje savo pabandymus nunešiau vienai mokytojai. Tiesa, jau nuo penkerių metų šį tą parašinėdavau... Pamačiusi mano kūrybą, mokytoja liepė primygtinai mokytis kompozicijos. Baigdamas gimnaziją galvojau stoti į trimito specialybę, bet prieš pat stojamuosius persigalvojau ir įstojau į kompoziciją.

– O paskui sukūrei orkestrą „NI&Co“, kad būtų kam groti tavo kūrinius?

– Parašiau kūrinį styginių orkestrui ir pamaniau, kad būtų smagu jį pačiam atlikti. Juk nesmagu rašyti „į stalčių“. Susišaukiau buvusius klasės, kurso draugus, pats jiems dirigavau. Pavadinimas „Naujų idėjų kamerinis orkestras“ (angl. –„New Ideas Chamber Orchestra“) gimė visiškai atsitiktinai. Aš tuomet tai siejau su naujomis išraiškos priemonėmis muzikoje, kuriomis labai domėjausi. Pavyzdžiui, kaip išnaudoti erdvę grojant, kaip įtraukti žiūrovą. Dabar galvoju, kad tai buvo būdas ištrūkti iš akademinių gniaužtų. Juk gimiau ir užaugau labai akademiškoje aplinkoje.

4 //

– Pamėginai diriguoti ir patiko?..

– Taip, papildomai ėmiau lankyti ir dirigavimo pamokas. Ir skambinimo fortepijonu nemečiau, netgi konkursuose dalyvaudavau. Trimitą irgi kartkartėmis išsitraukdavau. Taip pat lankiau dainavimo pamokas. Pamenu, kad daugelis stebėdavosi, kam aš tiek visko mokytis apsiėmiau, kodėl nesusikoncentruoju į vieną dalyką. O aš dabar labai džiaugiuosi, kad taip elgiausi. Laikai keičiasi, ir šiuolaikiniam žmogui tikrai nemaišo turėti daugiau įgūdžių. Tikrai randu kur panaudoti įgytas žinias.

© 37O

– Kodėl vadinatės orkestru, juk jūsų viso labo septyni žmonės, įskaitant tave patį?

– Tame pirmame koncerte, apie kurį pasakojau, mūsų buvo 24.

Aš nematau nieko bloga, kad yra ir į ką žiūrėti, o ne tik ko klausytis. Ne veltui mus kartais palygina su roko grupe.

Ir, tiesą sakant, anas mūsų pasirodymas gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Kaip ir daugumos orkestrų muzikantai, mes tiesiog sėdėjome prie pultų ir grojome. Taip grojome tol, kol aš neatradau minimalizmo. Neslėpsiu, šis muzikos stilius tapo mano aistra ir pakeitė visą „NI&Co“ idėją.

– Minimalizmo įkvėptas ir savo orkestrą sumažinai?

– Taip, aš supratau, kad tiek daug muzikantų jame nereikia. Atradau kitą pasirodymų koncepciją, kuomet muzikantai ir dirigentas scenoje ne tik stovi, bet ir vaikšto, netgi šiek tiek šoka, dainuoja, vaidina. Tai jau visai kita idėja. O pavadinimas pasiliko, nes, man atrodo, jį galima suvokti kaip vardą, nebūtinai kaip žanrą. Šiandien „NI&Co“ sudaro 7 muzikantai, bet galime išsiplėsti iki 10-ties ar daugiau.

– Kodėl tavo orkestre – vien styginiai instrumentai? Tiesa, muzikantai naudoja juos ne tik pagal paskirtį ir išgauna ausiai neįprastus garsus. Kartais jie tampa netgi mušamaisiais instrumentais...

– Rašyti muziką styginiams pamažu išmokau padedamas orkestro muzikantų. Jie man tiesiog parodydavo, kaip išgauti smuiku vienokį ar kitokį garsą. Vėliau išmokau tai užrašyti. Užrašau natose ir tai, koks judesys ar veiksmas vienu ar kitu metu turi būti atliekamas.

– Dar viena jūsų kolektyvo išskirtinė savybė yra tai, kad grojate ne iš natų, o iš atminties.

– Viena silpnųjų akademinio meno pusių yra tai, kad čia labai akcentuojama intelektualinė jo pusė, bet visiškai nekreipiama dėmesio į emocinius dalykus. Nuėjęs į klasikinės muzikos koncertą ant scenos matai krūvą žmonių, sukišusių nosis į natas. Kai aš nuėmiau natas ir pultus nuo scenos, viskas kardinaliai pasikeitė, klausytojui iš karto pasidarė įdomu. Ir aš nematau nieko bloga, kad yra ir į ką žiūrėti, o ne tik ko klausytis. Ne veltui mus kartais palygina su roko grupe. (Šypsosi.)

– Bet tai reiškia, kad turite ir daugiau repetuoti!

– Mes iš tiesų daug dirbame. Ir repetuojame, ir koncertuojame. Atostogų neturėjome nuo 2012 m. Tiesa, aš kartais skrendu į Kaliforniją,      kur paprastai kuriu savo muziką, tačiau jie ir be manęs likę Lietuvoje repetuoja.

– Kodėl būtent į Kaliforniją?

– Na, pirmiausia kalnai, vandenynas, saulė, žmonių šypsenos... Kažkada nuvažiavau ten ir labai patiko. Man tai – rojus žemėje. Žinoma, dažniausiai važiuoju žiemos laikotarpiu. Be to, ten galiu atsijungti nuo kitų einamųjų darbų bei užsiėmimų ir netrukdomas kurti. Ten net beveik ir nepaskambina niekas... Dažniausiai važiuoju į Los Andželą, bet šį kartą, pavyzdžiui, būsiu Santa Monikoje.  

– Ruošdamasi interviu atkreipiau dėmesį, kad tavo sugalvoti vizualizuoti pasirodymai naujiena ir pasaulyje, ne tik Lietuvoje...

– Nenoriu girtis, bet tikrai daug kur gastroliuojame po pasaulį ir dažnai girdime iš muzikos kritikų, leidėjų, koncertų organizatorių, kad nieko panašaus jie nėra matę.

– Tiesiai – šviesiai. Jeigu nepragyventum iš muzikos, ko gero, negalėtum sau leisti mūzų ganyti Kalifornijoje...

– Pastaruosius keletą metų visi muzikantai gyvena tik iš „NI&Co“ veiklos, jokių kitų darbų neturi.    Tai įrodymas, kad esame reikalingi. Beje, valstybė mūsų nedotuoja. Tiesą sakant, mes niekada ir neprašėme paramos.

– Šiais laikais sugalvoti ką nors nauja tikrai didelis pasiekimas. Gal išduosi sėkmės receptą?

– Reikia mokėti priimti ir atsirinkti kritiką, bet nebijoti būti savimi. Menininkai turi savo bendruomenę, kuri turi savo dėsnius ir moka daryti spaudimą. Labai dažnai iškeliama pataikavimo publikai problema, bet muzikantai daug dažniau pataikauja ne jai, o savo kolegoms.

– Bet Lietuvoje jūsų koncertai nėra dažni...

– Viešus koncertus rengiame kokius tris per metus, bet nespjauname į visokius uždarus renginius. Esame groję visokiuose apdovanojimuose – teatro, kino, verslo, politikos... Bet jokiu būdu negrojame muzikos pagal užsakymą. Na, pavyzdžiui, kokių nors banalių valsų. Atliekame tik savo repertuarą.

– Taigi, įsilieti į gana uždarą akademinės muzikos atstovų būrį nelengva?

– Muzikantų mūsų šalyje paruošiama labai daug, todėl tu nesi laukiamas išskėstomis rankomis. O ypač jeigu darai ką nors „kreivo“ kaip mes. Norint ką nors nuveikti, reikia įdėti labai daug savo laiko, kantrybės ir netgi santaupų.

– Kitaip tariant, reikia būti ne tik geru muzikantu, bet ir vadybininku?

– Na, muzikantai nebėra tokie nuplaukę kaip romantizmo laikais, nors daug kas iki šiol juos tokius įsivaizduoja. Dabar privalai mokėti suktis, būti socialus. (Šypsosi.)

– Matyt, esi labai socialus, jei net pavyko užmegzti ryšius su JAV ir Vokietijos leidybos bendrove „Peermusic Classical“.

Papasakok, kaip tai nutiko?

– Aš išvažiavau mokytis į Vokietiją ir mano naujasis dėstytojas Peteris Michaelis Hamelis jiems mane rekomendavo. Beje, vienintelį studentą per visus savo darbo metus! Ta bendrovė mane metus stebėjo ir 2010 m. pasiūlė sutartį. Priklausyti leidybos įmonei labai svarbu, nes beveik viskas, ką tu parašysi, bus išleista natų pavidalu, išreklamuota ir pardavinėjama visame pasaulyje.

– O albumų ši bendrovė neleidžia?

– Kaip tik vasarą „Peermusic Classical“ išleido rinkinį „Music for Strings“, kuriame yra keli mano, taip pat mano buvusio dėstytojo ir dar poros minimalistų kompozitorių kūriniai.

– Ir „NI&Co“ koncertuose skamba ne tik tavo sukurta muzika...

– Dėl įvairovės. Be to, kaip jau sakiau, aš tiesiog sergu minimalizmo muzika. Paprastai koncertuose būna dvi dalys: vienoje skamba žinomų minimalizmo kompozitorių, tokių kaip Philipas Glassas, kūriniai, kitoje – mano kūryba.

– Ir šios dalys labai skiriasi. Atlikdamas tavo kūrinius, orkestras tarsi tampa gyvu organizmu, kurį įdomu stebėti. Beje, net ir tavo dirigavimas labiau primena šiuolaikinio šokio numerį nei rimtą užsiėmimą...

– Tai irgi koncepcijos dalis. Kaip kažkas gerai pastebėjo, aš esu tarsi jungiamoji grandis tarp savo muzikos ir muzikantų. Be to, mano kūriniuose yra nemažai improvizacinių    momentų, tad aš turiu laiku visus „įstatyti“. Koncerto metu vyksta gana intensyvus „eismas“, kurį turiu sureguliuoti.

– Kaip apibūdintumėte publiką, kuri ateina į „NI&Co“ koncertus?

– Kai dar tik pradėjau kurti muziką, svajojau, kad ji patiktų visų amžiaus grupių, socialinių kategorijų žmonėms. Jūs taip pat buvote Rotušėje ir turbūt pastebėjote, kokia marga publika renkasi į mūsų koncertus: muzikos ir televizijos žvaigždės, diplomatai, moksleiviai, pensininkai. Ir man labai džiugu žinoti, kad mano muzika patinka tokiai skirtingai publikai. Vis dėlto visi šitie žmonės turbūt turi kokį nors bendrą vardiklį. Galbūt jiems visiems tiesiog įdomu pamatyti ką nors nauja   ?

Presents:

House in the Box DJ CLEVELAND (LU) Kym Wild (LT)

SA USIO 17d. PE NKTA DIENIS Bilietai

Bass & Drum DIGITAL DIGITAL (EE) +

LT SUPPORT SA USIO 31d. PENKTA DIE NIS

– Koks ryšys tave sieja su populiariąja muzika, be to, kad du orkestro muzikantai Justas Kulikauskas ir Aurimas Galvelis groja grupėje „The Artrace“ (mes juos kalbinome prieš metus)?

– Turiu labai daug bičiulių muzikantų. Labai vertinu pažintį su Viktoru Diawara, Jurga Šeduikyte, Jurgiu Didžiuliu, Leonu Somovu, Juste Arlauskaite-Jazzu, Giedre Kilčiauskiene. Su vienais esu kai ką bendra įrašęs, su kitais koncertavęs, su trečiais dar tik mėginam tartis dėl bendradarbiavimo. Visi jie labai talentingi, o kai žmogus talentingas, man visiškai nesvarbu, kokia muzikine kalba jis kalba.

Bilietai

nuo 10lt. ir renginio vietoje.

BALTIC LOVE The Sneekers (LT)

– Papasakok, kaip tavo muzika virto Gyčio Ivanausko teatro spektaklio „Paukščiai“ garso takeliu?

– Gytis išgirdo 2010 m. Lietuvoje išleistą mūsų albumą, man paskambino ir pasiūlė šiuos kūrinius gyvai atlikti spektaklio „Paukščiai“ metu. Spektaklis „Paukščiai“ rodomas jau trečius metus, o žmonės į jį renkasi vis gausiau. Kaip tik ketiname jį šiek tiek atnaujinti.

– Dar gali pasigirti ir tuo, kad tavo muzika panaudota Giedrės Beinoriūtės dokumentiniame filme „Pokalbiai rimtomis temomis“...

– Kaip tik esu pakviestas į šio filmo pristatymą Holivude sausio 18 d.!

Rašyti muziką Giedrės filmui buvo puiki patirtis.

nuo 10lt. ir renginio vietoje.

DJ Rudd (LV)

Curlykills (EE) VA SA R IO 14d. PENKTA DIE NIS Bilietai

ir renginio vietoje vienam 10lt, poreliai 15lt.

– Kokie buvo praėję metai?

– Sakyčiau, 2013-ieji – labai sėkmingi ir intensyvūs metai. Net 11 kartų buvome išvykę gastroliuoti, labai daug koncertavome. Ir aš labai aiškiai supratau, kad tai dar tik pati pradžia, o tie pirmieji aštuoneri metai buvo tik įžanga. Ši mintis atėjo su orkestru viešint tame pačiame Los Andžele, kur užmezgėme labai naudingų ryšių. Dabar jau nebežinome, kaip viskas vystysis toliau.

– Ko gero, jau turite įvairiausių kvietimų ir šiais metais?

– Šiuo metu rašau pirmąją savo simfoniją, kuri bus atliekama žymioje Leipcigo salėje. O su „NI&Co“ turime kvietimų į festivalius dvejiems metams į priekį.

R

Vilniaus g. 33/ Palangos g. 4, Vilnius, Lithuania.

D A U G I A U I N F O R M A C I J O S: w w w. f a c e b o o k. c o m / r a v e n e s s 4 e v e r D raug ai:

>> žirklės

Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: „Shutterstock“, „Skalvijos“ ir asmeninio archyvo

IeškkSeI omom as as „Filmas ieško idealaus kritiko.“ Ar į tokį šauksmą kas nors atsilieptų, teiraujuosi kinotyrininko Luko Brašiškio.

– Apie kiną šiandien rašo visi, priekaištauja vyresniosios kartos kino kritikai. Priekaištauja ne dėl entuziazmo. Dėl istorinio neraštingumo.

Ar iš tiesų jaunajai kartai jo taip stinga?

– Aš būčiau linkęs matyti ne kartą, o konkrečius prie jaunosios kartos priskiriamus žmones. Vieni jų labai domisi kino istorija ir (arba) skiria daug jėgų bei laiko gilintis į kino teoriją, kiti rašo vedami pradinio susidomėjimo ir entuziazmo. Įvairovė yra gerai. Taip, nemažai jaunosios kartos atstovų rašydami apie kiną pasirenka žurnalistinį rašymo stilių – jų apžvalgoms, recenzijoms iš tiesų trūksta istorinių žinių ir platesnio skirtingų kontekstų išmanymo. Kita vertus, šiandien taip pat nebepakanka būti kino kritiku-istoriku. Informacija tapo lengvai pasiekiama ir eksperto vaidmuo prarado svorį. Susan Sontag jau prieš porą dešimtmečių įvardijo, kad šiuolaikinėje visuomenėje ekspertinis žinojimas nebėra prioritetas.

6 // © 37O

– Nebent kūrybingai prakalbintas?

– Kūrybingumą apskritai vertinu kaip vieną svarbiausių kino kritiko savybių. Vien istorijos išmanymas neleidžia diktuoti savo vertybių ir primesti savo meilės objektų. Taip, tam tikrų režisierių autoritetas ir indėlis į kino istoriją neginčytinas, tačiau lygiuojantis vien į juos užsikonservuojama praeityje. Vien todėl, kad Federico Fellini sukūrė tobulą filmą apie XX a. 8-ojo dešimtmečio italų aukštuomenės gyvenimą, neverta nurašyti Paolo Sorrentino.

Kinas yra glaudžiai susijęs su esamuoju laiku, todėl svarbu gebėti kūrybiškai ir aktualiai interpretuoti praeitį gyvenant dabartyje. Šiuo atveju kino kritikui tenka nelengva užduotis – jis turi suvokti skirtingus laikus ir jų sąryšį, atpažinti, kaip praeitis atsispindi dabartyje, ir netgi numatyti ateitį. Mano manymu, keliavimo laiku ir kūrybinio rašymo įgūdžių derinimas turėtų būti interneto amžiuje gyvenančio kino kritiko siekiamybė.

Kūrybingumą apskritai vertinu kaip vieną svarbiausių kino kritiko savybių. Vien istorijos išmanymas neleidžia diktuoti savo vertybių ir primesti savo meilės objektų.

– Kiek kino kritikui svarbus kitų – filosofinių, socialinių, kultūrinių – kontekstų išmanymas?

– Mano manymu, idealiam kino kritikui būtinos ir istorinės, ir teorinės žinios. Būtų puiku, jei aktualias įžvalgas kultūrinėje spaudoje jis papildytų gilesniais filosofiniais apmąstymais. Kai manęs klausia, kuo aš užsiimu, visada vartoju kinotyros terminą, – jame telpa ir kino istorija, ir teorija. Puiku, jei į kiną gebama pažvelgti iš įvairių pozicijų. Tarkime, pastaraisiais metais retai rašau filmų recenzijas, nes daugiau dėmesio skiriu teoriniams apmąstymams. Man rūpi išsiaiškinti kino prigimtį, rūpi suvokti savo susidomėjimo kinu priežastis. Galbūt vėliau šias žinias galėsiu pritaikyti ir kino kritikoje.

Visada prisimenu prancūzų filosofo Gille’io Deleuze’o kalbėjimo apie kažką kritiką. Kalbėti apie kažką, jo manymu, yra visiškai neprasminga, nes kaip ir kitų sričių kūrėjas filosofas turi ne kalbėti, o kurti. Norisi G.Deleuze’o žodžius taikyti ir kino kritiko veiklai. Tiesa, šis kūrybiško veikimo idealas gražus, tačiau sunkiai įgyvendinamas. Jam reikia skirti labai daug laiko – perskaityti ne vieną knygą, peržiūrėti daugybę filmų. Todėl daugelis situaciją vertina daug paprasčiau ir pasirenka vieną veiklos kryptį bei instituciškai apibrėžtą specializaciją.

Man toks vienos prieigos apsibrėžimas neatrodo įdomus ar kūrybiškas, matyt, todėl žaviuosiu per savo ilgą ir sėkmingą akademinę karjerą ne vieną teorinę prieigą išbandžiusiu rusų kinotyrininku Michailu Jampolskiu. Dėstydamas prestižiniame Niujorko universitete jis turi pakankamai drąsos teigti, kad didžiau-

sia mįslė jam vis dar yra kino prasmės klausimas, nes visi atsakymai į klausimą, kodėl kinas egzistuoja, nėra galutiniai. Pasak M.Jampolskio, teoretikas negali suformuluoti kino prasmės, todėl kinotyra yra disciplina, kurioje kalbama apie antrinius dalykus ir tylima apie pagrindinius.

– Domiesi kino ir realybės santykiu – galima sakyti, pamatiniu kino prigimties klausimu. Kaip prie jo priartėjai?

– Studijuodamas Amerikoje daugiau nei metus gilinausi į prancūzų kino kritiko André Bazino tekstus. Jie parašyti tada, kai kinas dar tik bandė įsitvirtinti kaip mokslinių tyrimų sritis.

Apie kiną 5–7 dešimtmetyje rašė žmonės, turintys filosofinį, sociologinį, meninį išsilavinimą. Rašė gana eksperimentiškai ir naudodamiesi akademinių kanonų nevaržoma laisve. A.Bazino bandymai išsiaiškinti kino prigimtį labai sutapo su mano mintimis. Jis kalba apie tai, kad sunku suprasti kino ir realybės santykį, negalint aiškiai apibrėžti, kas yra toji realybė. A.Bazinui realybė yra neaiški, daugiaprasmė ir nevienalytė, todėl jį ypač domina kinas, kuris gali perteikti tokios realybės įspūdį.

Turbūt daugelis žmonių kiną laiko iliuzija ar surežisuota tikrove. Aš galvočiau atvirkščiai – kinas gali sugrąžinti mus prie pasaulio, kurį dažnai paprasčiausiai pamirštame. Dar nesusipažinęs su įvairiomis teorijomis pastebėdavau, kad įdėmiausiai žiūriu filmus, atitraukiančius mane nuo kasdienės sensomotorinės patirties. Nuo vaikystės kiną suvokiau kaip priemonę susipažinti su pasauliu, kurio negalėjau patirti tiesiogiai. Sakyčiau, kinas, kaip ir neplanuotos kelionės, yra langas į stebinantį pasaulį, leidžiantis išsivaduoti iš įpročiais pagrįsto gyvenimo būdo. Tai reikalauja žiūrovo valios pastangų, tačiau, atsiveriant vaizdui ekrane ir atsisakant kasdienio gyvenimo taisyklių, įvyksta lūžis; kinas padeda suprasti, kad pasaulis yra platesnis už tau pažįstamą.

Pataikaujanti elitui ir nepasakojanti visiems suprantamų istorijų – tokie priekaištai dažnai reiškiami Europos modernistinio kino tradicijai. Mano manymu, modernistinio kino amžiuje susiformavusios praktikos kaip tik atkreipia žiūrovo dėmesį į tai, ko jis galbūt nebepastebi ar nenori pastebėti kasdienybėje.

Pastaruoju metu, ir toli gražu ne tik Europoje, sukuriama daug įdomių kino filmų, interpretuojančių žmogaus sensomotorikos ribas ir savaip pratęsiančių A.Bazino mintis.

Tas trumpas realybės laike pagavimo momentas ir jo pakartojimo ekrane galimybė mane skatina toliau domėtis kinu, žiūrėti įvairiausius, ne tik teoriniams apmąstymams patogius filmus, kelti naujus klausimus apie kiną ir jo prasmę.

Kadras iš filmo „Dviračių vagys“.

1948 m.

Kadras iš pirmo projektuoto Liumiere filmo.

1896 m.

– Neseniai pasirodžiusioje kelių autorių knygoje „Kinas ir filosofija“ vaizduoji, kaip skirtingas realybes iš tos pačios medžiagos gali lipdyti laikas. Tiesa, įsikišant homo ludens.

– Mane visada domino kino ir laiko santykis. Laiką kiekvienas suvokiame labai individualiai, tačiau paprastai jis matuojamas chronologiškai. Istorinę, kolektyvinę atmintį taip pat žymi įvykiai, išsidėstę tam tikroje laiko tiesėje. Paskatintas kino ėmiau domėtis, kaip ta kolektyvinė atmintis konstruojama.

Teko peržiūrėti ne vieną filmą, kuriame naudojama sovietmečiu sukaupta archyvinė medžiaga, – jų autoriai tam tikru požiūriu perkuria istoriją. Lietuvoje ryškiausias pavyzdys, be abejo, būtų Deimantas Narkevičius, savo filmuose kūrybiškai naudojantis dokumentinius kadrus, fiksuojančius tuos istorinius įvykius, kuriuos mūsų tėvų karta stebėjo televizorių ar kino ekranuose.

Kadangi sovietmečiu egzistavo cenzūra, iš karto kyla klausimas, kaip šie kadrai buvo pateikiami plačiajai visuomenei? Savaime suprantama, jie buvo jungiami į pasakojimus ir rodomi paklūstant tam tikroms ideologijos diktuojamoms dokumentinių filmų kūrimo taisyklėms. Ir vis dėlto jie kūrė kolektyvinę atmintį. Netgi tos kartos, kurios nematė šių įvykių ekranuose esamuoju laiku, vėliau išvydo juos kaip filmuotą dokumentinę medžiagą.

D.Narkevičius ir kitų posovietinių šalių režisieriai bando dekonstruoti tariamą šios medžiagos dokumentiškumą ir parodyti, kad bendruomeninė atmintis buvo veikiama tam tikrų išorinių aplinkybių. Šiuo atveju – ideologinio aparato. Man įdomu, kaip ši „istorinė“ medžiaga veikia dabartinį žiūrovą ir kaip jos aktyvinimas šiuolaikiniuose filmuose gali formuoti naujas atmintis. Kas žino, galbūt tai naujas istoriografijos modelis, kurį siūlo ne istorikai, bet praeitį ir įvairias jos atminties formas reflektuojantys kino kūrėjai.

– Kaip kino suvokimą ir kritiko žvilgsnį keičia kintančios techninės galimybės?

– Tiesą sakant, daug apie tai galvoju. Šiandien kino istorija nebesuvokiama taip, kaip buvo suvokiama prieš penkiasdešimt metų, kai pagrindinis dėmesys buvo skiriamas estetiniams pokyčiams. Šiandien tampa svarbu kalbėti ir apie estetinius, ir apie socialinius, ir apie technologinius kino pokyčius. Pastarieji gali atrodyti gana nuobodi tema, tačiau susiejus ją su kitais elementais atsiveria įdomus vaizdas.

Pavyzdžiui, 3D vaizdas. Iš tiesų, tai nieko naujo. M.Jampolskis rašo apie dioramas – mechanizmus su judančiais paveikslais, o vėliau – su fotografijomis. Žiūrėdamas į juos pro akutę, žiūrovas pramogaudavo stebėdamas trijų dimensijų vaizdą jau XVII a. Išradus kinematografą, XX a. pradžioje, didžiosiose pasaulio mugėse buvo įrengiami kambariai su vaizdo projekcijomis siekiant žiūrovui sukurti dalyvavimo reginyje įspūdį. Prie „totalaus kino“, kaip jį vadina M.Jampolskis, siekio grįžtama 6-ojo dešimtmečio viduryje, kai kuriems Amerikos kino teatrams pasiryžus kurti keturių dimensijų kiną. Tam buvo ne tik dėvimi specialūs akiniai, bet ir skleidžiamas filmų siužetą iliustruojantis kvapas. Panašūs eksperimentai truko kelerius metus. Atrodo, žiūrovų pernelyg nesužavėjo ketvirtoji dimensija, todėl triuko su kvapu buvo atsisakyta.

Grįžtant į šiandieną, akivaizdu, kad techniniai kino pasiekimai labiausiai išnaudojami viešųjų ryšių kampanijose, reklamuojančiose naują – dažniausiai holivudinę – produkciją. Sunku atsakyti į klausimą, ar ilgainiui 3D kinas visiškai išstums šiandien įprastus dviejų dimensijų kūrinius ir ar tai taps svarbiausiu lūžiu kino technologijos ir estetikos istorijoje?

Turbūt viskas priklausys nuo to, ar trijų dimensijų vaizdas bus naudojamas tik kaip pramogą teikiantys specialieji efektai, ar plės kino kūrėjų pasakojimo galimybes.

– Dėl kokių priežasčių nesiliauji domėtis kinu? Kaip jis formuoja tavo santykį su realybe, jei tik apie tokią apskritai galima kalbėti?

– Mano susidomėjimą kino menu lemia iš dalies technologinis, iš dalies kūrybinis jo santykis su realybe. Sakau „iš dalies“, nes net ir kurdamas įtikinamiausią tikrovės iliuziją kinas netampa objektyviu langu į realybę. Vaidybinio kino atveju kas nors jį režisuoja, kas nors pastato ir įjungia kamerą, kas nors montuoja kadrus. Dokumentinio – kas nors su kamera stebi ir stebėdamas keičia tai, kas jam atrodo svarbu. Vis dėlto negalima atmesti to, kad technologijos gali užfiksuoti kelias sekundes ar minutes, kurios vyksta iš tikrųjų. Jų pakartojimas gali lemti labai neįprastą žiūrovo jauseną, reakciją, įspūdį, priversti kitaip susimąstyti apie pasaulį. Tas trumpas realybės laike pagavimo momentas ir jo pakartojimo ekrane galimybė mane skatina toliau domėtis kinu, žiūrėti įvairiausius, ne tik teoriniams apmąstymams patogius filmus, kelti naujus klausimus apie kiną ir jo prasmę.

>> Daiktų anatomija

Ka ga ip Lie lvo pri ko tuv s v stat Vi po ą p idu yti sū lnia s, s ris rius Liet da ris us kila tato su uvą r d „D – E nd kr ko p au žiu ur is, ep da asa o š g u V g u i ki as“ pos ilni nis, gyb lyje tų , a k au S ė ? ke lu ult s a B į ist s, ūr se bo vai an o r d n n ų da emi s so am is, iaus yd c g i i a ly kų ran stin esti epe ų p mi . B ta ės s, li ro at et i, „ log „šr nai fes sak ko M ot ek , M ijų yti dė ax ip o š ei at į š l n im as) lia lut sto į k e a“ , g uk ytė vų la u . lie , v in a“ , N Įpr sim tu iso ta ( e ž vi r ų kio o k ali rin asta ą g a di s a za pi ro sis os i l g i in as ien ai, os ? ir

„L e de s et l sy lie d a mb m tu u Lit o į Kaer v de ua le ki ių si n s lv a D gn ie ad ko iz “ o ja ain : są s a s

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukas: Lietuvos dizaino forumo ir asmeninio archyvo

Festivalis buvusiame vienuolyne Kol buvo suprasta, kad lietuvių dizainas irgi gali pristatyti Lietuvą užsienyje (dizainas puikiai reprezentuoja dar mažesnes už Lietuvą ES šalis: Daniją, Olandiją ar Belgiją), turėjo nutekėti nemažai vandens, o gal ir kitokių skysčių... 2013iesiems vyniojantis į pabaigą, lietuvių dizainas pagaliau tapo Lietuvos reprezentantu, galima sakyti, aukščiausiu lygiu.

Lietuvos pirmininkavimo ES proga buvo suorganizuotos net dvi didžiulės lietuvių dizaino parodos: pirmoji „Design Lithuania 2001–2013“ – Didžiojoje Britanijoje, per Londono dizaino savaitę, antroji – dar didesnė – įspūdingoje vietoje Prancūzijoje.

Beveik Lietuvos bendraamžis, 22-ejus metus skaičiuojantis, tarptautinis Šiaurės šalių kultūros festivalis „Les Boréales“ mūsų dizainą įsileido į istorinio prancūzų Kano miesto (pranc. – Caen) buvusio moterų vienuolyno Abbaye-aux-Dames erdves, kur lietuviški šiuolaikinio dizaino eksponatai susigrojo su rafinuota prancūzų architektūra. Normandijos žemėse, Prancūzijos Kalvadoso departamente, tarp senųjų kalvadoso (turbūt žinote tokį taurųjį gėrimą iš obuolių) kelių išsidėsčiusiame „Les Boréales“ festivalyje taip pat prisistatė Islandija, Norvegija, Švedija, Danija, Suomija ir Estija (kur pasidėjo Latvija, taip ir nesupratome...), tačiau didžiausias dėmesys krypo į Lituanie. „Les symboles de la Lituanie et du design: 2003–2013“ – taip prancūzai pavadino lietuvių dizaino pasirodymą obuolingame ir kultūringame Kalvadoso regione. Į Kalvadosą „kojas merkė“ raudonoji dešimtkojė dizainerio Pauliaus Vitkausko kėdė KU-DIR-KA, kurios pavadinimą įkvėpė Lietuvos himną parašęs hipsterių pionierius Vincas Kudirka. Be dešimtkojės, pasirodė dar visa komanda garsių lietuvių keturkojų: Naurio Kalinausko 2013-ųjų šviežiena „Kėdė Nr. 4“, taip pat naujokas daiktų pasaulyje – oranžinis Vytauto Puzero fotelis „Eggy“, Daliaus Razausko taburetė sprogstančiu pavadinimu „Pirst“, Indros Marcinkevičienės ir Mindaugo Žilionio dueto padarytas „Adomas“ (kėdė-skaitliukai), jam kompaniją palaikė iš šeštojo dešimtmečio viena koja nužengęs šiuolaikinis fotelis „Pixel“ („Plazma“), taip pat iš medienos atraižų nulietos dailiosios Žilvino Stankevičiaus kėdės „Liepa“ ir visiems šlepsintiems po ekspoziciją labai patikusi M.Žilionio kėdė transformeris „Spina“ bei kiti lietuviški „sėdmenys“.

8 // © 37O

Degtinė ir duona Kalvadoso gėrėjus prancūzus lietuvių dizaineriai taip pat bandė nustebinti savo nacionaliniu gėrimu „Lithuanian Vodka“, tiksliau šio gėrimo pakuotės dizainu, jau pagarsėjusiu tarptautiniu mastu ir įkvėptu senovinės margučių dažymo technikos bei novatoriško požiūrio į lietuviškas tradicijas (kūrybos vadovai – Tomas Karpavičius, Dominykas Žilėnas, meno vadovas – Gytis Giniotis, dizaineriai – Daniele Gulla, Aurimas Šandaris). Čia taip pat buvo patiekta lietuviška duona, kuri nesididžiuoja tuo, kad yra senovinė, o tyliai griauna oldskūlinius duonkepių standartus. Iškepta bendromis „Virtuvės mi-

tų griovėjų“ bei „Biržų duonos“ pajėgomis ir įvyniota į dizainerio Edvardo Kavarsko pakuotę be jokių ten javų laukų ar nertų močiučių staltiesių, ši duona propaguoja senąją lietuviškos duonos kepimo kultūrą, pasitelkdama modernias dizaino priemones, tokias kaip šiaurietiškasis minimalizmo stilius ir stiprų charakterį turintis „Museo“ šriftas.

Nemažai dėmesio susišlavė ir TADAM! dizaino kombinato nevalgomi desertai akims: glazūruota baranka, šokoladas ir kokosinis rafaello. Šalia jų atsigulė dizainerės Linos Jaruševičiūtės lietuviško identiteto virtuviniai rankšluosčiai ir garsiausias bei moderniausias XXI a. suvenyras iš lietuviško aukso – dizainerio Žilvino Stankevičiaus „Gintarinis kaleidoskopas“.

Internetas sako, kad kartą Perkūnas supykęs sudaužė gintaro rūmus, o Žilvinas surinko bei suklijavo tuos likučius į kaleidoskopus ir štai taip jie atsidūrė Prancūzijoje bei visur kitur.

Festivalyje svečiavosi ir V.Puzero padėklas „Shine“, pagamintas iš kelių medžiagų pigmentų bei polimerų junginio, kuris sugeria dienos šviesą, o naktį ją išspinduliuoja į aplinką ir šviečia. Šis padėklas jau buvo demonstruotas daugybėje parodų visame pasaulyje, net viename prestižiškiausių pasaulio muziejų – Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone, tad visai nenuostabu, kad jis atsidūrė ir Kane.

Charakterio bruožus buvusiame vienuolyne demonstravo ir N.Kalinausko kilimas-dėlionė „Imperial“, subalansuota vaikams, bet tinkanti ir suaugusiesiems. Taip pat – beveik lietuviško dizaino klasika tapę dizainerės Neringos Dervinytės staliukai „Romance“ iš lazeriu pjaustyto metalo, Ryčio Zavecko

Čia taip pat buvo patiekta lietuviška duona, kuri nesididžiuoja tuo, kad yra senovinė, o tyliai griauna oldskūlinius duonkepių standartus.

želmenimis apaugusi lova „Neringa“ ir N.Kalinausko prieš keletą metų galbūt „X failų“ serialo įkvėpta lentynų sistema „Quad“.

Nuo fotografijos iki teatro Kane buvo pristatyti ne tik retrospektyviniai lietuvių dizaino darbai, bet ir inovacijos. Net prancūzams ne paslaptis, kad dviejų dimensijų epocha baigėsi ir užleido vietą trimatei. Tad lietuviai į festivalį atgabeno ir unikalią lietuvišką 3D veidrodinę plokštę (dizainerė Skirmantė Vaitkevičiūtė), skirtą interjerui bei eksterjerui apipavidalinti. Inovacijų takeliu nusekė ir Deividas Juozulynas, sukūręs sudėtingą medžiagų porėtumo analizės prietaisą. Tai toks visiškai naujas ultragarsinis laboratorinis aparatas, skirtas žmogui pavojingų mikroplazmų kiekiui grūduose išsiaiškinti...

Taip pat parodoje pasirodė Juliaus Bučelio bei korėjiečio dizainerio Moses Kang bendras kūrinys – šiuolaikiškos, tik truputį „sulaukėjusios“, bet svarbiausia – lietuviškos ausinės ACME „Jungle“ ir naujos kartos kartoninis kompiuterio

Be be ve m nd ik ta etu raa Liet ša rp s m uv „L lių tau ska ži os d es k ti ič s, pr iza Bo ult nis iuo 22(p an in ré ūr Ši ja eju m ra cū ą įs ale os au nt s a ot nc zų ile s“ fe rės is, lie ux- erų . – Ka ido mū sti d tu Da v Ca n į sų va lis su iza viš me ien en o ist pr sig ino ki s e uo ) b mie or u i an r ek šiu rdv lyn vu sto nio o o cū jo s s o e io zų s po lai s, k k A ar u r nat in ur bba ye ch af ai io ite inu kt o ūr ta a. dėklas „Acme Baltic“, sukurtas VDA dizaino studentų. Beje, ant vienuolyno grindų nugulė ir daugiau studentų darbų, pernai laimėjusių dizaino konkurso „Geras dizainas“ prizus. Tai lietuvių liaudies tekstilės ornamentikos įkvėptos Rapolo Gražio modulinės knygų lentynos „Audžiu“, iš kurių galima lengvai „išsiausti“ įvairias atskiras kombinacijas ir pačiam susikurti naujus baldus. Taip pat parodoje pristatytas studento Viliaus Dringelio daiktų susidėjimo objektas „Varnas“ ir dar daugiau šviežio lietuviško dizaino kraujo... Na, bet ir tai dar ne viskas, kas lietuviško įvyko „Les Boréales“ festivalyje. Čia buvo pristatyti Lietuvos grande fotografo Antano Sutkaus darbai, aišku, ir garsioji fotografija „Sartre et Beauvoir: un voyage en Lituanie“, primenanti 1965-uosius, kai užsieniečiams keliauti po TSRS respublikas buvo žiauriai sunku, bet kultiniai prancūzai Simone de Beauvoir ir Jeanas Paule’is Sartre’as vis tiek čia atvyko, o tuomet vos 26-erių dar niekam nežinomas A.Sutkus, studijavęs visai net ne fotografiją, o žurnalistiką, juos nufotografavo...

Dar Kane prasinešė ir fotografas Tadas Černiauskas su savo garsiąja deformuotų portretų serija „Blow Job“, teatro reprezentantu tapo Oskaras Koršunovas, o festivalio atidaryme dainavo pati Alina Orlova kartu su Normandijos orkestru. „Les Boréales“ festivalis tęsėsi iki pat kalėdinių mandarinų šlavimo iš prekybos centrų pabaigos ir 2014-ųjų starto.

>> Tebūnie šviesa

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotraukos: „Shutterstock“ ir asmeninio archyvo

Kaip gimti geru vertėju?

Pamenu, kaip per lotynų kalbos paskaitas versdavome Ovidijaus tekstą. Tada dėstytoja sukryžiavusi ant krūtinės rankas klausydavosi, kaip po vieną skaitome vertimus garsiai. Mano sakiniai kažkodėl beveik niekada neskambėdavo kaip Antikos poeto eilės. Skambėdavo jie kraupiai. Panašiai nutikdavo ir verčiant iš anglų ar rusų kalbų. Tada tylutėliai padariau išvadą, kad geru vertėju tikriausiai gimstama. Apie šio darbo ypatumus kalbamės su talentingomis jaunosios kartos vertėjomis Gabriele Gailiūte ir Ina Rosenaite.

knygomis. Bet ilgą laiką veikiau visai ką kita. Kartą anglų kalba skaitydama labai smagią knygą pajutau, kad mintyse tas linksmas teksto vingrybes verčiu į lietuvių kalbą. Pamaniau – gal verta pabandyti? Ir pasisiūliau vienai leidyklai. Manimi patikėjo ir nuo to laiko džiaugiuosi, kad galiu užsiimti tuo, kas man smagu.

– Kaip jūs manote, ar būti geru vertėju galima išmokti?

I.R.: – Manau, kad visų pirma reikia norėti versti, o ne užsiimti tuo, nes tiesiog reikia kokio nors pinigų šaltinio.

Jei žmogui labai patinka tai, ką jis daro, – rezultatai visada būna geresni.

G.G.: – Jei kada sutikčiau žmogų, kuris būtinai užsispirtų išmokti būti vertėju, bet aiškiai stokotų gabumų, visai nuoširdžiai nustebčiau, kam jam taip vargintis. Juk tikriausiai jis turi gabumų kam nors kitam, kodėl tuomet nedaro to, kas lengviau pavyksta?

10 // © 37O

– O kokių savybių tam geram vertėjui privaloma turėti?

I.R.: – Visų pirma – labai gerai mokėti abi kalbas. Dar reikia kantrybės, vidinės disciplinos, šiokio tokio kūrybiškumo.

G.G.: – Viršutinių ir apatinių pusrutulių. Čia ne aš tokią nešvankybę sugalvojau, o daug labiau patyrę, orūs ir gerbiami vertėjai. Bet tai labai taiklus įvardijimas. Taip, vertėjui tikrai reikia tam tikrų kalbinių gabumų, literatūrinių polinkių ir kitokių „viršutinių“ savybių, kurios turbūt dažnai minimos. Tačiau daug rečiau pagalvojama apie apatines – apie sugebėjimą kantriai sėdėti prie vieno darbo kelias valandas iš eilės, apie kruopštumą, kantrybę, atidumą, sugebėjimą ilgai išlaikyti sutelktą dėmesį ir pan. Gana dažnai vertėjai būna uždaro būdo, vienišiai – toks darbas tinkamas tokiam charakteriui, nors nesu tikra, ar toks charakteris būtinas tokiam darbui.

Ina Rosenaitė

– Kaip atėjote į literatūrinių tekstų vertimo sferą? Ir kiek laiko vertėte savo pirmąją knygą?

G.G.: – Neatėjau iškart į literatūrinių tekstų, bet atėjau į knygų sferą. Mano pirmoji versta knyga vadinosi „Jaunųjų švilpikų vadovas. Internetas“. Kiek laiko verčiau, neprisimenu, senai tas buvo. Bet tikrai prisimenu, kad verčiant pirmąsias kelias knygas būtent laiką apskaičiuoti ir darbą padalyti po nedidelį gabaliuką per dieną ar per savaitę buvo labai sunku, tikrai ne sykį turėjau termino pabaigoje verstis per galvą, kad spėčiau laiku. Vėliau, žinoma, išmokau planuoti geriau.

I.R.: – Nuo vaikystės norėjau, kad mano darbas būtų susijęs su

– Ar yra tokių knygų, kurių nieku gyvu nesutiktumėte versti? Kodėl?

G.G.: – Žinoma. Neversčiau to, kas prieštarauja kokiems nors mano įsitikinimams, – tekstų, kuriuose skleidžiama neapykanta, kas nors man svarbaus juodinama, menkinama, išjuokiama. Į visokį smurtą ar purvą grožiniuose kūriniuose dar paprasčiau žiūriu, esu vertusi bjaurių knygų, nors paskui nuo jų tiesiog pavargau ir pradėjau atsisakinėti, kai kas nors siūlydavo. Bet versti negrožinius tekstus, kuriuose skleidžiamos man atgrasios idėjos, nematau jokio reikalo.

Na, sąžinė neparduodama, jei jau reikia iškilmingai pasakyti.

I.R.: – Niekada nesiimu knygos, kuri man pačiai neįdomi. „Nieku gyvu“ gal kiek per smarkiai pasakyta, bet jei vertėjui knyga neįdomi, meilės į vertimą jis įdėti negali. Nesiimu versti verksmingų romantiškų istorijų, lėkštų ir primityvių knygų, baidausi grafomanija trenkiančių tekstų. Labiausiai mėgstu versti satyrą ir gerus kriminalinius romanus.

– Prieš versdamos kokią nors knygą perskaitote visus to autoriaus tekstus, o gal tai visai nebūtina?

I.R.: – Knygą, kurią imiesi versti, perskaityti reikia.

G.G.: – Tikrai visada, būtinai, privalomai, absoliučiai kiekvieną kartą perskaitau versti pažadėtą knygą nuo pradžios iki galo prieš versdama net pirmą sakinį. Turiu įprotį paguglinti autoriaus pavardę. Nebūtinai ką nors tiesiogiai naudingo knygos vertimui randu, tiesiog malonu ką nors žinoti apie žmogų, kurio balsu nusprendi tapti. Prieš verčiant perskaityti visus autoriaus tekstus turbūt ne visada ir įmanoma, juk kai kurie labai produktyvūs, o ir jų tekstai ne visada lengvai, greitai ir pigiai prieinami. Nors, tiesą sakant, nė nežinau, ar iš to būtų kokios nors naudos. Žinoma, reikia šiek tiek paskaityti, kad pajustum stilių, bet man atrodo, jog yra labai daug pagundų tiesiog atidėlioti darbo pradžią, neva siekiant kokios nors tobulos kokybės, – ar tik nebūtų čia toks atvejis. (Šypsosi.)

– Kaip atrodo jūsų dienotvarkė tada, kai verčiate?

I.R.: – Konkrečios dienotvarkės neturiu, be to, būna tokių dienų, kai mintys tiesiog stringa, tada geriau užsiimti kuo kitu, o versti tada, kai tekstas liejasi laisvai.

G.G.: – Man neišeina pradėti darbo anksti rytą, nors labai norėčiau, diena tvarkingesnė būtų. Ilgai pusryčiauju, geriu kavą, sportuoju, tik tada sėdu prie kompiuterio ir vis tiek pirmiau-

bai stengdavausi vakarais susitikti su žmonėmis – gyvenu viena, dirbu viena, labai greitai galima pradėti kaukti prieš mėnulį. Dauguma žmonių po darbo grįžta namo, pavargę nuo bendravimo, o mums, priešingai, tenka specialiai planuoti ir tartis, kaip čia per dieną bent su vienu žmogumi pabendravus, kad neišprotėtume.

Neversčiau to, kas prieštarauja kokiems nors mano įsitikinimams, – tekstų, kuriuose skleidžiama neapykanta, kas nors man svarbaus juodinama, menkinama, išjuokiama.

– Kokias knygas dažniau skaitote – verstines ar originalo kalba?

I.R.: – Dažniausiai skaitau angliškai. Jei originalas ne anglų kalba, irgi skaitau angliškai. Skaitydama lietuvišką vertimą dažnai pajuntu, kad imu tą vertimą analizuoti, o tai trukdo susitelkti į turinį.

G.G.: – Originalo. Nesijaučiu labai narsiai, kai reikia kalbėti svetimomis kalbomis, bet labai stengiuosi „palaikyti formą“, todėl skaitau vis kita kalba – ne tik angliškai, bet ir vokiškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, retkarčiais paskaitinėju ir airiškai. Tiesa, kadangi viena iš pačių geriausių mano draugių verčia iš prancūzų kalbos, stengiuosi perskaityti jos vertimus. Taip pat dažnai skaitau akademinių knygų vertimus – tiesiog todėl, kad pati akademinius tekstus rašau lietuviškai, ir kartais prireikia ką nors pacituoti. Užtat daug stropiau už visus mokslininkus nurodau vertėjų pavardes literatūros sąrašuose ir išnašose.

– Kokias tris geriausiai šiais metais lietuviškai išverstas knygas rekomenduotumėte „370“ skaitytojams?

I.R.: – Į šį klausimą negaliu atsakyti, nes nežinau. Nesmagu prisipažinti, bet per mažai tuo domėjausi.

G.G.: – Sunkus klausimas, kaip tik šiemet nutolau nuo vertimų ir panirau į mokslinį lietuvių literatūros tyrimą. Girdėjau, kad žmonės kalba, jog reikėtų bent knygy-

Gabrielė Gailiūtė

sia patikrinu elektroninį paštą ir, deja, feisbuką. Tuomet pradedu dirbti, ir viskas labai priklauso nuo to, kokia diena. Jei diena gera, jei darbas einasi sklandžiai, galva budri – galiu įsijausti, prasėdėti nepakildama kokias 10 valandų ir pamiršti net pavalgyti. Jei diena bloga, stengiuosi nesikankinti – juk visada yra ir kitų reikalų: kur nors nueiti ar nuvažiuoti, kokį buities ar šeimos reikalą sutvarkyti ir panašiai. Čia, žinoma, tuo atveju, jei terminas dar ne ant nosies. Ir tuo metu, kai neturėjau kitų užsiėmimų, tik vertimą, visada la-

ne pavartyti Violetos Tauragienės išverstą Johno Maxwello Coetzee „Barbarų belaukiant“. Aušra Karsokienė – mano sena bendradarbė ir bičiulė, tai būtinai pavartysiu jos darbą, kuriuo ji didžiuojasi, – Michailo Šiškino „Veneros plauką“. Na, ir tebus Danutės Sirijos-Giraitės išversta Sofi Oksanen knyga „Stalino karvės“ – nemoku suomiškai, užtat vertimus iš suomių kalbos esu priversta bent šiek tiek įdėmiau sekti.

„C „P rèm fa ano e ce ra d bo m e l ok a“ a C .c , V rè om iln m /C ius e“ re | m ed „A ela kro C po re lis m “, eH K au au teP na ar s | fum er „Ak ie ro po lis “, Kl ai pė da

: s ’a he e: op os ist vu hr ktu r C lė r i .. te rė. an ū k G su . e a vi etus nd yl e

aryžius –P poemos

ų iujorkas N skrydži

ei S s m eg od , ka iu pi l a lne in er str Ke itrin in eš va ai a k š im ir ūrė s c r p et suk ivu s i še ieš na o“ pr vie , b a ga tam , n iki e) in s r ne !) oj ar ta ma iva jo lia ė s og tų da ūz F uo o r s l g ol ma ė Tu rie on a ų au ria i u a ); p o t as M m et s. is ag e iją r C aro Gim e’ s ko m era va p į k or fle lie uf Trè yph na su to ni ių ija jo n e „ a te ika je. i to a o s sin c li l a k i e ; s d m t J ) i m u „A ryl iu hr s ita ie s itr le sid “. n a ži į, o i a k ž t ( C er et nk ūro u c k pa cija eli tai ir ų tin ry t u n s l k m s m o s o k “ m ą e ė a kir no u u l u P e, rf uo ra k tus di ue ole s nu ig išs A an na k lyj pa An va bei ak ian sol k ija, os na s žen is – ta se im s); rse lų a. ats s str Š b inė c dr s s un Ro e a u A . j a a a ijo g t i aj ); „ ir d vap , k do ek ius e kirt ret au čio M i e iv ) s p a n er kių , n k m s ę a l i ra m tus nč g Išs rp io ė ta e m re rke em ia r o g s re a lo „ te č nta oj gė nks ti tik po ot ugi is i vo u ir ek o ir in an kri rfu p jo ni i a a j ą a ų C “ i m a l i u u k f ū i l e 8 m , i ą al b ž us iš . „ ija po rtė ro ng b b č pa avo Ni t i n i u ą i l i ylv 70 os ai, am ikė ai lių kc kva ir a že it s nč yr vis uk n al yl o g j i S ė e s t v e 1 l s i l ( a g to b i ( i rk is no oj ą ae teb m s r m ry tal to ne r ad o o ia o e kė k ų i i i o l r n I t e e s s ū i a i s k jo el m a p e s i s o , s l pla k v k r e l lsu tišk v o u l i s i l i k l š u š n ą a i s y i m t k iu ou su pu a vo taj Ap eri tini ilo eta pe bžd ša s s ka as kim tal ei ž N erva i g a p r a zm .). „S lu ijo tu sa im ir i d kir u M na u a, ų s a fa ea str ri .. – o i j l i – ūz šim ip g tė ra išs r m , „ uja š nt C ga n i ai ha uo !) up m t ė l s i g ų a “ c a j , a s i i ( s , o i s l i o e k i a n ų a e ų c u j bei u k n ( jė i“ m ylė am nta rio ji ra tr a gij t k e ius ki cij ė m r l “ š n kin ipr s ny en a l P u k m a s m o au st ūtų e vi įsi in me k tų rie rii sta p e“ od žv le ne y nfi d I i k , m r p u p i ė , l ie b sm o no ip gn – s ių ko gu (įsi g se ža k Pie i n n a s n e ią p ji a p t i n o s kim uo jo do žem pr a ik ai rsi tik n ie ta i, ol e“ at ijo a s“ la a d S n r ( o u s d u l p l m C n sti rija d t pri ta s, ę i, ne gia šia vė mą er so ro ate ge lon „O e“ ka a eg bs ie sto ka sti s, é s ie ap ud lė ja au s , įk ini teli Ab , a m an s B .); ap “ (i ą, itin aiku en ap kv i, s pg sie d e’a ys ep A e nų los r oi .. „ as er uks s ( s l ą h gn ako bu : „O „B olė Ins ka žės nta ea rin į kv si jus k p im th a ata cijo o n e ; lle a ro a rė i, sto d rį au ol fl „To rtini as) ta ž oj ea io ni as ip im rios i kū Ta ri us iū či C no , u ak d L ul rom an ą. h m p e “ k ž . a ( i u a s u a ja uo „ o u l V d a o j s i C as ol sa a g m k u j k r k g (p „G pa elis ava aus : „ e“ , sti , Ab lon e ir alie sti p alifi apu eko kci “ p min nup ko Nu imų ra jūra is“ ); so int str o j ko vi ų ei v kv d le i s , r e s o i a “ k i l a o u k t n r j k i r I o i v ien ir e nim Sy edž o en urti us ji k kci ja ietu at bre imi p si, ji lve sm ja v m tin di uk la lio le bis , l i“ m ris ad pū a i s a Si au ti as jos au s n o ija „A k p , k pa sk ia i nik ina k er eti : „ sk no l k ci in . c e ; b i ) a m ) Š u g ( e n k i m s ai o a o n ts a r j i“ yt o le tą ti en rį da s at yči dov ė k ega ą a rė yliko : „O alia érol io r alk ko ma elia rim ku om až s eln el in tr jas in N ar s m os aro uk p ieš ar r m yžę sip s į mž ni rig nd vas čio erij tą nes rija pr du ns i asir nu mu as a – lia m „O ra pa sin at atir s isto s, a a ( ( uja de p “ „G r“ ag s m p kit l“ vėj r va an jis jos uke ėda u Pu sp ulo ja kas ata li“ ( sto v rį, ci n d at gno ote lek . Jis ža je ob ise ie r F ou „T da “ (n tive tch ..). jai“ run ą m s ko u“) pa ka me Vé Pa rsi. ci „d ul nė tog iau ny i); „ tral šski olek ikia tob irti s s tač ta is ei k re ikti sk iau s, „M s n talo i ne sut „Iš ryž ada rio e ria ta s – Pa m „M ku lem sio „Po as, rį, m rto “ ( ch ria etvi aris epo K P s de ama d

Ši kv an C al die de olo ifik n re ri g u ci tu no ne“ oči n tru s e n m au kv or si ks etik eis si A ap ėd nių tra ėt tr „At iš bso us am va kt us ai eli er iš ski lu „C i su is us ir lie rt e o k ių s “ u ka in – lo ur g n ius so gn ti aiv či a, us ir dr e . ilg ius ai ,

>> blizgė

Rašė: Artūras Tereškinas (ištrauka iš knygos „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“)

Iš skyriaus „Šlaistantis miestą: Vilnius kaip populiariosios kultūros tekstas“ Artūras Tereškinas – sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. Ką tik leidykla „Kitos knygos“ išleido jo naują knygą „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“. Tai pirmoji studija, skirta išimtinai Lietuvos populiariajai kultūrai.

Sustojame prie Mindaugo „Maximos“. Mano treneris rūko. Aš tik stoviu. Ar tu rūkai? Ne, sakau. Nebėra su kuo. Susipykau su kolegomis, su kuriais rūkydavau. „Žinai, kaip jie vadinami? Planktonu. Jie vadinami „planktonu“, – sako treneris. Interviu apie sportą ir vyriškumą nepavyksta. Treneris nekalbus. Atsakinėja lietuvių kalba, nors gimtoji rusų. Klausimai greitai išsenka. Papietavę išeiname iš šurmuliuojančios picerijos.

Sporto salėje blogiukas Viktoras.

Visas jo kūnas išraizgytas iššokusių gyslų. Raumenys ir kraujo pritvinkusios gyslos. Nusuku žvilgsnį, nes nuo šio pulsuojančio gyvybės stebuklo pasidaro bloga. Vyras turi turėti pulsuojančias išsprogusias kraujagysles. Atrodo, kad visas Viktoro kūnas – tai didžiulis tvinksintis penis. Gražiai įdegęs plaukuotas penis.

Vakare, laikant rankoje knygą, pasidaro tingu. Tai kartojasi. Nieko neįvyko. Skaičiau mokslinius straipsnius. Atsakinėjau į elektroninio pašto laiškus. Ilgai žiūrėjau į kompiuterio ekraną. Ilgesingai.

Paskui su kažkuo kalbėjausi internete. Klausiausi naujai surastos muzikos visagaliame Youtube. Gėriau vandenį ir sultis. Pakeičiau savo nuotrauką feisbuke. Sportavau, sveikinausi su sporto salės lankytojais. Registratūroje dirbančiai merginai pasakiau „sudieu“. Užsidėjau tamsius akinius ir patraukiau namo.

„Revulsion has now become a valid form of attraction“1, – sako Elein Seinfeldui amerikietiškame seriale „Seinfeldas“. Kitame seriale „Vilas ir Greisė“ Džekas itin teatrališkai klausia: „Papa, can you hear me? Papa, can you see me?“2. Vilniau, ar girdi mane? Pasišlykštėjimas tavimi – nauja įsimylėjimo forma.

14 //

Kai kuriems mano pažįstamiems, gyvenantiems Šeškinėje, Pašilaičiuose ir Justiniškėse, Vilnius – svetimas, dar neatrastas, nes nėra laiko atradimams, ypač jei atmintinai žinai savo kelius – darbas miesto centre, namai miegamajame rajone, „Akropolis“, „Europa“, „Senukai“ ir pati geriausia itališka pica „Ozo“ prekybos centre. Kartą per pusmetį – koncertas „Siemens“ arenoje, o savaitgaliais – ritualinis judėjimas Pilies bei Vokiečių gatvėmis. Daug kam Vilnius taip ir liks neatrastas, nes rytoj jų lėktuvas nusileis Stanstedo oro uoste Londone kitokiam gyvenimui, kalbai, priemiesčio erdvei.

© 37O

Šiems pažįstamiems, o ne kartą ir man, Vilnius – nenuspėjamas fantazmas, vaizduotės nuotrupa, išnykstanti, kai susiduriame su alinančia Vilniaus rutina: stovėjimu savivaldybės laukiamajame, biurokratų savivale, namus administruojančiomis

įmonėmis, varvančiu stogu, skurdinančiais komunaliniais mokesčiais, piktais ir įžūliais kaimynais, erzinančiu triukšmu, gatvės smogu ir kieme nuolat cypiančia automobilių signalizacija. Tokia Vilniaus šnekta – padrika, nerišli, tačiau jau nebestebinanti. Šiurpiai akivaizdu, kad daug Vilniaus iškyla ne tik šlaistantis fizinėmis jo erdvėmis, bet ir klaidžiojant atminties labirintais, prisimenant visus mylėtus ir prarastus žmones, aistros objektus, geidulius, nustumtus į kasdienės rutinos pakraščius, kūniškus susidūrimus, neplanuotus susitikimus ir netikėtus judesius.

Dažnai Vilnius atrodo pavargęs kaip ir aš. Sunkiai užsėdu ant girgždančio geltono dviračio ir leidžiuosi Naujamiesčiu į Vingio parką. Ten ilgai suku ratus, kartais pravažiuodamas ir Meilės alėją (ten, kur vedę vyrai susitinka trumpam seksualiniam veiksmui), tačiau praeivių žvilgsniai rodo, kad ji persikėlė kažkur kitur. Matyt, vedę vyrai klaidžioja po interneto portalus arba, įlipę į savo šeimos automobilius, važiuoja į Valakampių paplūdimį, kur apsikeičia kūniškais skysčiais apleistame, krūmais ir žolėmis apaugusiame paupio ruože.

Šiandien, pirmą vasaros dieną, vėl riedėdamas geltonu dviračiu, klausausi amerikietės Lanos Del Rey dainos „Vairuojant automobilį su vaikinais“ („Driving in cars with boys“) ir klausiu, kodėl šiame mieste sunku turėti gyvenimą, kuris būtų laikomas gyvenimu ir kurio nevaržytų iš anksto pateiktos konvencijos ir normos? Gali būti, kad nemažai daliai žmonių, kaip ir man, vis sunkiau „turėti gyvenimą“, kurio neribotų ir „nesmerktų“ itin siauros normatyvumo formos. Pats Vilnius darosi vis panašesnis į fasadą, pridengiantį gyvenimus, kurie netinka blizgantiems žurnalų viršeliams, ambasadų priėmimams, prabangioms parduotuvėms, prekiaujančioms žinomų prekių ženklų padirbiniais, ir savivaldybės koridoriams. Atrodo, kad neturi gyvenimo, jo negyveni, nes jis yra neteisėtas ir netikras. Kartais jautiesi, kad iš viso niekad neturėjai gyvenimo, kuris tau būtų reikšmingas. Visa tavo biografija šiame mieste – nepanaudotų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžai, nuolatinių pertrūkių, pertraukų ir atokvėpių sankaupa. Ar, pridėję tavo gyvenimą prie jo, jos, jų gyvenimų, galėtume sakyti, kad kada nors turėjai gyvenimą? Šiuos klausimus provokuoja miestas, kuriuo bastausi – ar pėsčiomis, ar dviračiu. Jaučiuosi nepatogiai, kai pro šalį praeina Seimo narys Petras Gražulis, dar nepatogiau, kai užsilipęs ant neaiškios kilmės transporto priemonės prarieda politikas Artūras Zuokas, kurio viešieji ryšiai patologizuoja visus, besipriešinančius ekonominei miesto vartojimo logikai. Važiuodamas Pilies gatve, matau sporto salės pažįstamą Aleksandrą, sėdintį su mergina gatvės kavinėje. Jo ryškiai žalios akys meta žvilgsnį į mane, tačiau apsimeta, kad įdėmiai klausosi merginos. Aleksandrui tikriausiai nuobodu. Kilnoti svarmenis sporto salėje jam būtų įdomiau nei klaustytis merginos pasakojimų. Bet seksas yra gerai, įsimylėjimas dar geriau, o merginos istorijas galima praleisti pro ausis. Matau, kad nepatogumas – jį ir mane persmelkiantis jausmas, pasidaręs neatskiriama kūniškos elgsenos dalimi. Sukaustyti judesiai, šypsena lūpų kampučiuose, sugniaužti kumščiai, primerktos akys.

Nepatogumas kyla ir iš apribojimų, kurie veikia tavo ar kito kūno galimybes ką nors atlikti socialinėje erdvėje.

Nepatogumas primena dezorientaciją; tavo kūnas, gremėzdiškas ir sutrikęs, jaučiasi ne vietoje (Ahmed 2004, 148). O ir pats jautiesi nepatogiai savo kūne, žiūrėdamas į veidrodį, stebėdamas save valgantį, skaitantį, žiūrintį į kompiuterį. Tavo kūną apsupusios nepatogios erdvės: nefunkcionalus butas, kuriame kūnas jaučiasi pasimetęs, ne-

po populiariosios patogi gatvė, kuria einu į sporto salę, nepatogi autobusų stotelė, kurioje lūkuriuoja ką tik iš Centro poliklinikos išėję pacientai.

Tačiau šis nepatogumas, nesugebėjimas prisijaukinti Vilniaus ir tų, kurių maršrutai susikerta su tavaisiais, nebūtinai turėtų varžyti ir kankinti. Nepatogumas gali kelti ir savotišką malonumą: malonu todėl, kad mano kūnas netinka šiai gatvei, skverui, skersgatviui, kavinei, šaligatviui, parkui. Jie riboja mane dėl to, kad nukreipia mano malonumus į apibrėžtą objektą (ekonominiai mainai) ir istoriją (didinga Vilniaus praeitis), kurie man nėra svarbūs ir kuriuos mano kūnas atmeta.

kaip apdovanojimu už tai, kad buvai geras, bet ir su „teisinga malonumo rūšimi“, kurios teisingumą lemia orientacija į tam tikrą objektą. Pasak Saros Ahmed, „malonumas geras tik tada, jei jis nukreiptas į vienus, bet ne kitus objektus“ (Ahmed 2004, 163). Matyt, tie „geri objektai“ – tai blizgantys prekybos centrai, dangoraižių fasadai, pusgyve dykviete tapęs „Vilniaus vartų“ kompleksas, verslo centras „Verslo trikampis“ arba „Radisson Blu“ viešbutis Konstitucijos prospekte, kurie vargu ar žadins mano aistras ir malonumus.

Todėl man pasiseka tik tiek, kiek patiriu gyvenimo, aklai nesekančio šiais gerais objektais, galimybių. Važiuodamas dviračiu Vilniaus senamiesčiu (ne tuo geruoju, bet tuo nepadoriu – Sodų, Gėlių, Pylimo gatvėmis, kurios liaudiškai vadinamos „kurvų trikampiu“) jaučiu, kad nepatogumo jausmas – kūrybingas, gaminantis ir atgaminantis praeities judesius ir susidūrimus, žvilgsnius ir susilietimus. Tai produktyvus nepatogumas: šiandien nusispjaunu į švarų Vilnių, pamirštu taisykles, kurias man pateikia sutvarkytas, stebimas, valdomas miestas. „Labas, Sveta, šiandien tu atrodai puikiai“, – mojuoju šios kaimynystės pažįstamai, šlifuojančiai V.Šopeno gatvę3.

Aštuntą valandą vakaro einu tamsia Šv. Stepono gatve, paskui pasuku į Pylimo gatvę Halės turgaus link. Žmonių nedaug, keletas būriuojasi autobusų stotelėje. Šv. Stepono gatvės viduryje vartosi du girti vyrai ir moteris. Vyrai mėgina pakelti moterį, bet ji vėl virsta. Keliama kažką vograuja prikimusiu balsu. Tada pradeda klykti. Prie gatvės baro rūkantys odiniai žmonės atsisuka ir žiūri į trijų žmonių šokį.

Namo grižtu Sodų gatve. Einu ta gatvės puse, kuria marširuoja sustirusios sekso darbininkės. Viena susigūžusi, susikišusi rankas į rausvos striukės kišenes slenka žemyn. Dar trys sustojusios ratu rūko ir kažką aptarinėja. Šalia jų jaunas vyriškis. Sąvadautojas? Klientas? Brolis? Pažįstamas? Aštuntą trisdešimt vakaro seksualiojoje Sodų gatvės pusėje tik jie ir aš. Stebėjimas nedalyvaujant.

Už mano buto sienos, kuriai nepadėjo net keli garso izoliacijos sluoksniai (akivaizdu, statybininkai buvo itin prasti), vyras muša žmoną. Periodiškai. Paskui girdi abiejų girtą šnopštimą. Susitaikymo seksas geriausias. Čia ne krizė, čia gyvenimas. Čia nepriklausoma Lietuva.

Visa tavo biografija šiame mieste – nepanaudotų gestų, neištartų frazių, poelgių, kuriems nepasiryžai, nuolatinių pertrūkių, pertraukų ir atokvėpių sankaupa.

Vieša Vilniaus kultūra nedraudžia masinių malonumų – esi nuolat kviečiamas į kultūros dienas ir naktis, pavasarį gatvėse skamba kanklės ir tūbos, vasarą – gitaros ir arfos, rudenį – visi dainuoja prisiminę vasaros nuovargį. Malonumas nėra tabu, tačiau jį turi išreikšti viešai, kaip ir kiti, – tvarkingai vartodamas prekes ir paslaugas, gerdamas kavą „Cofee Inn“, sėdėdamas Vokiečių gatvės kavinėse arba melsdamasis Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje už tuos, kuriems šie malonumai neprieinami. Tai ne tik Vilniaus, besiremiančio ekonomine mainų logika, bet apskritai primygtinis globalaus kapitalizmo siūlymas: patirk malonumą vartodamas, bet vartok saikingai, nepamiršdamas savo pareigų, įsipareigojimų ir prievolių. Malonumą gali patirti tik tada, kai esi geras pilietis, kai tave apdovanoja Šv. Kristoforo statulėle: dirbk sunkiai, bet žaisk ir mėgaukis atsakingai. Šis liepinys susijęs ne tik su malonumu

Kartais mano bute V.Šopeno ir Šv. Stepono gatvių akligatvyje, pasislėpusiame nuo gatvių ir triukšmo, girdisi į Vilniaus oro uostą nusileidusių lėktuvų motorai. Tai būna gal kartą per keletą savaičių. Jauti ypatingą nusileidimą. Lėktuvas stabdo, ratai atsimuša į oro uosto dangą, stabdomi varikliai. Tas variklių garsas bent dešimt sekundžių skamba ir manyje. Pagalvoji: „Mažas tas Vilnius.“ Įduboje esantis senamiestis virpa nuo automobilių, mašinų, smogo. This is our last embrace 4.

Kai elgetai duodi litą ir už tai užsimoki baudą, kai, einant per raudoną šviesą, policininkas šūkteli iš automobilio, „kur eini, kvaily“, bet tingi iš jo išlipti, kai skėtis, kurį pametei, atsiranda nepažįstamos moteriškės raudonomis puskojinėmis rankose, kai į tavo lėtai riedantį dviratį įpuola iš Šv. Stepono gatvės tarpuvartės staiga išbėgęs vaikas, priimi nepatogumą kaip gyvenimą kasdienėje krizėje, kaip aklavietę, kuri kelia džiugesį, o ne gėdą, kaip alternatyvą normatyvioms Vilniaus erdvėms su savo politiniais gėdinimo imperatyvais, priespaudos, reguliavimo ir kontrolės mechanizmais.

1

Pasibjaurėjimas dabar yra tapęs įteisinta potraukio forma. Angl.

Tėti, ar girdi mane? Tėti, ar matai mane? Angl.

3 Svarstymus apie kūrybingą nepatogumo jausmą įkvėpė Saros Ahmed knyga „Kultūrinė emocijos politika“ (Ahmed 2004).

4 Tai mūsų paskutinis apsikabinimas. Angl. Citata iš amerikiečių atlikėjo Jeffo Buckley dainos „Last Goodbye“.

2

>> sėkmės faktorius Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotrauka: asmeninio archyvo

„ARTunderSUIT“ – nauja iniciatyva lietuviško interneto blogosferoje, tyliai, bet teisingai kalbanti apie verslumą ir kūrybingumą, apie po kostiumais pasislėpusius menininkus, biuruose nusėdusias svajones ir neprofesionalųjį meną. „ARTunderSUIT“ autorė Elena Vegelytė savo skaitytojams veda smegenų aerobiką ir aiškinasi, ko gi nori žmonės, laviruojantys tarp korporatyvinio ir kūrybinio darbo.

Netampome gumos ir siūlome pokalbį su vienu „ARTunderSUIT“ herojų – Andriumi Žiuraičiu, žmogumi „efektyviuoju“, kuris dirbo „Philip Morris International“, o dabar efektyviai siekia savo svajonių. Jis užsiima kūryba, tik versle. Su prancūzu, italu ir žydu kuria tarptautinę bendrovę ir gamina tokį „Mash Machine“, kuris pakeis muzikos vartojimą ir pačią industriją.

– Tai kaip viskas prasidėjo, Andriau?

– Nuo Ievos ir Adomo (ar didžiojo sprogimo), o tada baigęs mokslus pradėjau dirbti „Philip Morris International“, Finansų analizės ir verslo planavimo skyriuje. Stengiausi nežiūrėti siaurai tik į savo užduotis, bet suprasti verslo struktūrą ir prisidėti prie kitų skyrių projektų. Viena įgyvendintų iniciatyvų buvo cigarečių šaudyklė. Klientui atėjus į barą ir užsisakius cigarečių, barmenas paspaudžia koja mygtuką ir opa – cigaretės atskrenda iš už baro tiesiai barmenui į delną – visi nustebę, užsimezga natūralus pokalbis. Idėja buvo įgyvendinta, stovėjo „Cozy“ bare pusantro mėnesio. Savo akimis mačiau, kaip vienas pakelis į sriubą įkrito...

Bet išplėtoti šios idėjos nebespėjau – išvažiavau į Estiją dirbti Rinkodaros skyriaus vadovo poste, tai iš finansų peršokau į rinkodarą. Estijoje susiradau draugų, kurie laisvalaikiu didžėjavo, programavo ir žaidė su įvairiomis technologijomis. Viena jų – reactable surface. O kas, jei muzika būtų valdoma   cigarečių   pakeliais?

Būgnai buvo raudonas cigarečių pakelis, gitara – auksinis, vokalas – sidabrinis, o bosai –  mėlynas cigarečių pakelis. Tačiau bendrovėje idėja nieko per daug nesužavėjo. Tarptautinių korporacijų struktūra gana paprasta – idėjas generuoja arba reklamos agentūros, arba pasauliniai skyriai. Mano atveju toks skyrius buvo Šveicarijoje, kuris galvojo, ką čia veikti, kaip paskleisti informaciją skirtingų prekės ženklų rūkaliams visose šalyse. Tačiau mano balsas iki ten nenuėjo, nors aš gal per daug ir nesistengiau. (Šypsosi.)

– Kai jau dirbai su finansais, supratai, kad nori kūrybos? O gal jau mokykloje buvai kokiu nors mokyklos parlamento prezidentu?..

– Buvau gana pasyvus ir mokykloje, ir universitete.

Manau, tam turėjo įtakos šauniausio Plungės moksleivio titulas (pradinukų kategorijoje, 4 klasėje). Maniau, kad viskas pasiekta ir galima ramiai gyventi. Besimokydamas vidurinėje maniau, kad dirbsiu banke, o tada 12 klasėje mama rado skelbimą apie atrankas į „Stockholm School of Economics in Riga“. Nieko nebuvau girdėjęs apie šį universitetą, bet   pabandžiau ir įstojau, pabaigiau ir pradėjau dirbti.

16 // © 37O

– O būtum išėjęs iš nemėgstamo darbo, jei tuo metu jau būtum sukūręs šeimą?

– Vis vien būčiau išėjęs. Man buvo jau žiauriai atsibodę. Beprasmiška. Aišku, aš daug išmokau per tuos metus bendrovėje, bet jaučiau, kad užsidarau rate, – tikriausiai ir mano būdas turėjo įtakos. Kai pagalvodavau, ką ten visi žmonės veikia, dėl ko jie dirba, ką

Ką „ARTunderSUIT“ herojus slepia po kostiumu ir kas įkrito į sriubą? stengiasi nuveikti... Tabako industrija yra smarkiai konsoliduota ir yra paprasčiausia pinigų kalykla tiek darbuotojams, tiek investuotojams, tik, aišku, ne vartotojams. Bet čia dar suveikė sotaus katino sindromas. Jei gauni daug pinigų, tavo pozicija gera, sėdi šiltoje vietelėje, tai nenori jokių pokyčių, nenori, kad iš apačios kas nors kiltų, ir nekenti, kai kokie nors nurodymai iš viršaus ateina. Viskas yra blogai, nori stabilumo.

Taip yra, kai gauni geriau nei kiti, tada laikaisi įsikabinęs. Bet man pozicija ir pinigai neteikė didelio džiaugsmo. Man irgi reikia saugumo. Bet aš jaučiuosi saugiai, kai esu tikras, kad galiu įgyvendinti tai, ko trokštu. O sraigteliu didelėje sistemoje prisibuvau užtektinai.

– Tai ką dabar darai?

– Tai iš kur bėgau, ten ir grįžau. Kad ir kaip gaila, vis dar tenka dirbti tuo pačiu ekseliu, tačiau yra ir pardavimo, ir gamybos, ir reklamos – visose srityse tenka padirbti. Norėčiau daugiau kūrybinio darbo, bet kol kas reikia dirbti tai, kas būtina, kad vėliau būtų galima dirbti tai, ką noriu.

Buriame stiprią komandą ir ieškome investicijų, kad visi galėtų būti didžėjais su „Mash Machine“. Aplinkui daug gerų įrankių, Aš per daug netikiu patentavimu, nes jei kas nors būtų patentavęs ratą, tai kaip dabar visi žmonės būtų susinervinę!

kurie leidžia lengvai ir profesionaliai atlikti įvairias užduotis. Kaip „Instagram“ leido visiems būti fotografais, taip „Mash Machine“ leis visiems pasijusti muzikantais. Su „Mash Machine“, kad ir ką darytum, viskas visada skambės gerai.

– Ar esate savo idėją patentavę?

– Aš per daug netikiu patentavimu, nes jei kas nors būtų patentavęs ratą, tai kaip dabar visi žmonės būtų susinervinę! O šiaip idėjos nieko vertos, kol jos nėra įgy-

vendintos. Internete radome panašių koncepcijų ar idėjų, bet jos visos vienetinės, be ilgalaikės perspektyvos, o mes turime planą ir sieksime tikslų iki galo.

– Ar tai, ką tu darai, yra kūryba?

– Viskas yra kūryba. Net biure, kai stengiausi daryti šaudykles ir visokius kitus projektus, tai buvo mano kūryba. Nes kas yra kūryba? Naujų idėjų generavimas, o naujos idėjos – tai kelių jau egzistuojančių idėjų sujungimas į trečią, naują, idėją. Mūsų „Mash Machine“ irgi panašiai veikia – sujungus du muzikos gabaliukus, gaunamas naujas garsas. Viskas yra idėjų remiksai: www.artundersuit.lt everything is a remix.

>> sapnavau dali

Rašė: Tautė Bernotaitė

Nuotrauka: Neringos Rekašiūtės

„Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Froidui.

Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.

Nesumeluotas v(ed)ėjas

Tomas Vėjas gyvenimo trimitą pučia jau daugiau kaip dvidešimt metų. Bet mėgstamiausias jo instrumentas turbūt yra mikrofonas: Tomas nuo seno repuoja ir veda radijo laidas.

Prieš kelerius metus mažoje Panevėžio radijo stotyje gyvavusi alternatyviosios muzikos laida „Sunday Bug“ šiemet, oi, tai yra praeitąmet, atgavo balsą radijo stotyje „Zip FM“. Sekmadieniais, aišku. Tada iš Panevėžio Tomo autentiškas radijo laidos vedėjo rinkinys persikraustė į Klaipėdą. O tame rinkinyje yra daug originalių kalbos viražų, nenuvalkiotų frazių,

netikėtų minties šuolių, neleidžiančių laidos klausytis tik kaip fono šveičiant kriauklę. Ten dar yra radijo eterio teikiamų galimybių jausmas, gyvų klausimų, saviakiška vedėjų pozicija ir, suprantama, daug geros pačių vedėjų pirštais atrinktos muzikos, iš kurios daug – lietuviškos. Ta proga, kad nauji metai – nauji vėjai, šįkart skaitom Tomo sapno išrašą.

– Kurį enciklopedijos tomą rinktumeisi ir kodėl?

– Fantastinių knygų F raidę. Reikia išsiaiškinti, kaip įgyti supergalių ir visur suspėti. Flash!

– Svajoji radijo eteryje kada nors...

– ...pasipiršti merginai balandžio 1-osios proga. Jau visai greit – 2018 m.

– Jei muzika prasidėjo nuo ritmo, kuo ji pasibaigs?

– Viskas prasidėjo nuo įkyriai galvoje tvinksinčio metronomo, o kaip baigsis, sužinosime sekmadienį!

– „Sunday Bug“ nėra laida apie...

– „Sunday Bug“ yra laida apie. Aha! – Kaip paaiškintum Alfredo Hitchcocko šlykštėjimąsi kiaušinio trynio geltoniu?

– Aš gyvenu su Hitchcocku. Ne tik kiaušinis yra blogai, bet ir mėsa, žuvis, pieno produktai, net riešutai!

– O kokį tavo pasišlykštėjimą kas nors turės vieną dieną paaiškinti?

– Labai mėgstu gerą stereoaparatūrą, bet nekenčiu stereotipų.

– Kam rytoj skambinsi?

– Motutei.

– Jei tebebūtų natūrinių mainų sistema, koks tavo talentas būtų tavo valiuta?

– Druska. Na, gerai jau gerai, šiaip burna puikiai surenku plaukus.

– Naujieji metai jau seniai yra...

– ...puiki proga gerai išsimiegoti!

– 2014-ieji – Medinio Arklio metai. Kur josi?

– Dalyti skrajučių, spausti pitakų. Nuo Geležinio Vilko iki Birutės kalno.

– Koks vėjas tau palankiausias?

– Esu iš šiaurės, bet palankiausias – vakarų. Linkėjimai iš pajūrio!

– Pūsti, pūsti į akį ar pūsti miglą?

– Jei pūsti, tai kaip reikiant papūsti.

– Prie ko dar kiši pirštus, be to, kad kuri ir vedi laidą „Sunday Bug“?

– Hiphopas – mano brolis. Kartu jau mes daug matę ir daug drauge nuveikę.

Hiphopas – mano brolis.

Kartu jau mes daug matę ir daug drauge nuveikę.

– Ar irgi būtum apsigavęs dėl Trojos arklio?

– Dėl arklio nelabai, bet dėl moterų visko pasitaiko.

– Salvadoras Dalí tai dar nieko, pamatytumėt jūs, kaip...

– Velimiras Chlebnikovas – „The Radio of the Future“ (1921 m.).

– Koks tau gražiausias vabalas (šeštadieniais)?

– Juk ir šeštadieniais šviečia saulė!

>> klausYkla

burial

aNTis

2013 12 11

2013 11 26

Rival Dealer EP

Baisiai džiugu

Hyperdub

M.P.3

Apie genialų elektroninės muzikos kūrėją Williamą Bevaną (kūrybinis slapyvardis Burial) jau esu rašęs. Tačiau visiškai nebijau kartotis. Todėl, kad Burial su savo elektroninėmis „kapinių simfonijomis“ (yra tokia Boriso Akunino knyga) sukūrė tai, ką XXI a. sukurti yra beveik neįmanoma, – savitą žanrą. Ne garsą, spalvą, bet ištisą stilių, kuris jau yra mėgdžiojamas, atpažįstamas. Ir jis visas priklauso Burial smegenims. Sunkiai apibūdinamas, nors elektroninės muzikos žodynas nėra taupus terminų. Ir štai W.Bevanas smogia vėl. „Rival Dealer“ nėra pilnas albumas, tačiau šios muzikos kontekste albumai yra retenybė, čia įprasta leisti EP. Tai geriausias sprendimas, nes šis beveik pusvalandis muzikos yra būtent tiek, kiek jos užtenka maksimaliam išgyvenimui. Nei per daug, nei per mažai. Apie pačią muziką... Vieni kritikai pastebi, kad, pastaraisiais metais atsiradus daug panašių į Burial, vienintelis, kuris tampa vis mažiau panašus, yra pats Burial. Antra vertus, kinta tik kai kurios jo išraiškos priemonės, o esmė ir įspūdis lieka tie patys. Bet tai, kad po beveik dešimtmečio W.Bevanas sugeba keistis, stebinti, bet ir išlikti savimi pačiu, yra unikalaus kūrėjo bruožas. Tiesą pasakius, tai net tampa tam tikru žaidimu: lyg laukdamas naujo gerai pažįstamo ir mylimo režisieriaus filmo vis galvoji: „Na, nebenustebinsi niekuo. NIEKUO.“ Ir nustebina. Ir dar labiau suintriguotas lauki kito.

Tenka atsiprašyti, kad nesugebėsiu reikiamai išdėstyti minties ir neperkalbėsiu tų, kuriems JAU baisiai džiugu. Reikalas tas, kad „Antis“ yra viena mėgstamiausių mano grupių nuo pat vaikystės, kai dėdė nešdavo į „Roko maršus“.

Tačiau ta „Antis“, kurios nebėra. Ir man labai sunku trumpai išdėstyti argumentus, kodėl dabartinė, atgimusi, „Antis“ nėra anos tąsa, o visai kita grupė, kuri man ne taip patinka. Nes tučtuojau rastumėte kontrargumentą ir mes baigtume diskusiją vėjais apie nostalgiją, kitokius laikus, asmeninius norus ir t. t. O esmė ne tai. Aš suvokiu, kas man nepatinka, bet jūs regite, kaip tempiu laiką ir nenoriu to rėžti tiesiai. Nes „Antis“ yra alegorija, metafora, simbolis. Ta senoji „Antis“. O naujoji yra pernelyg tiesmuka, vietomis banaliai, vietomis negrabiai agresyviai tiesmuka, nebepoetiška. Nors puikių dainų užuomazgų yra ir šiame albume, ir prieš tai buvusiuose naujosios „Anties“ darbuose. Kita vertus, man nepatinka naujoji įrašų kokybė. Ne dėl to, kad kas nors ten ne taip. Ten viskas būtent perdėm sterilu, perkompresuota, nulaižyta lyg kokios JAV koledžo roko grupės įraše. Ir nebėra tų lempinių, vidurinių gilių ir šiltų, kartu nevalytų ir nekompresuotų garsų, kuriais mane pasiekdavo ana „Antis“. Popierinė, o ne plastikinė. Tiesa, galiu patikinti – lietuviškos muzikos kontekste „Baisiai džiugu“ yra kokybiško socialinio roko albumas, kurį tvarkingai įrašė tvarkingi ir dori piliečiai. Jei rokui to užtenka – baisiai džiugu.

85

100

muTual beNeFiT

Love’s Crushing Diamond 2013 12 03

Other Music Recording Company

18 // © 37o

Kas tokie yra „Mutual Benefit“ ir kodėl apie juos verta rašyti? Viena vertus, tai kartais nuobodoka indie-folk, baroque-folk (kiek jų gali rastis?) grupė, turinti aiškų lyderį Jordaną Lee, kuris rašo muziką ir žodžius, jis šį kolektyvą ir surinko. Pradėjęs klausytis kitų kritikų išliaupsinto albumo „Love‘s Crushing Diamond“, pradžioje susiraukiau: ir vėl tas „Beirut“ stiliaus drebato balse, ir vėl „Cinematic Orchestros“ harmonijos, net instrumentuotės. Kiek žmonės gali srėbti tą patį jau kadais praimtą sulčių pakelį? O, kita vertus, klausydamas toliau supranti, kad kažkas čia vis dėlto yra. Kai kas gal ne visai unikalaus, bet savito ir gražaus. Kai ima rastis „Animal Collective“ stilistikos muzikinių sprendimų, tampa įdomiau. Nors tai neišsivysto, viskas nuplaukia ramiu gražiu paviršiumi, o, manding, kaip tik tai galėtų būti kabliukas, kuris ištrauktų „Mutual Benefit“ iš daugybės kitų grupių jau gerokai sudrumsto vandens.

Turiu galvoje drąsesnius eksperimentus, netvarkingą, šiek tiek išsibarsčiusį (lyg derinant orkestro instrumentus) garsą. Jei pagrindas, fonas būtų bent kiek „kreivesnis“, kartu su visai neišsiskiriančiu, bet gražiu J.Lee balsu tai sudarytų įdomų derinį. O dabar ši grupė yra graži, šviesi, nekalta. Padėjo pirmą savo debiutinį studijinį albumą ant stalo, gavo pagyrų, tačiau tokios muzikos kontekste jos labai pavojingos. Per lengvai tampa „dar vienu šituo... kaip ten jis?..“.

70

100

MėNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Nilsas FraHmas

Spaces

2013 11 19 Erased Tapes

Visas 2012 m. N.Frahmo albumas „Screws“ buvo vien prislopinta, dusli pianino muzika. Minimalistinė, ambientinė, šiek tiek primenanti tokius minimalizmo šedevrus kaip Philipo Glasso „Solo Piano“. Ir nuostabi. šis jaunas vokiečių kompozitorius, pianistas neieško sterilios kokybės, nesiekia nustebinti netikėtais garsais. Greičiau viskas, ką jis daro, yra mėgavimasis paprastos muzikos grožiu. Labai paprastai. Ne išimtis ir naujas albumas „Spaces“. Tik šį kartą pagrindas ne tik pianinas, bet ir erdves, sferas veriantys vangeliški sintezatoriai. N.Frahmas lyg šarmankę užsuka vieną motyvą, vieną akordą (muzikos technologijose tai vadinama lūpsinimu) ir leidžia jam skleistis, žaisdamas jo dažniais, garso intensyvumu, ant viršaus barsto pianino natas lyg kokosų drožles ant jau iškepto pyrago.

Ir staiga, kai ši užsisukusi erdvėje muzika pasiekia kulminaciją, viskas pakeičiama, pereinant į orgazmiškai intensyvius sintezatorių akordus. Kartais prisideda ir elektroniniai ritmai. O kartais tai tiesiog labai ritmiškos pianino kompozicijos. Ak, pamiršau vieną smulkmeną – viskas daroma gyvai scenoje. Ne namie, patogiai įsitaisius prie kompiuterio šlifuojant garsus, o apsistačius sintezatoriais scenoje, realiuoju laiku. šiuo požiūriu N.Frahmas yra kiek senamadiškas, primenantis jau minėtą Vangelį, Jeaną Michelį Jarre‘ą. Tik puikiai jaučiantis, kur yra banalumo riba, ir neleidžiantis sau jos peržengti.

85

100

68

100

akvarium

+

2013 12 03 Išleido patys

Po poros metų pertraukos, kurią užpildydavo įvairūs singlai, „Akvarium“ išleido naują albumą. Niekas nežino, kelintą.

O kadangi niekas nebegalėjo sugalvoti ir pavadinimo, – visi jau panaudoti, – nuo šiol jie vadinsis matematiniais simboliais. Jau anksčiau šiemet grupė patikino, kad užteks be saiko koncertuoti, laikas užsidaryti į studiją. Tačiau atrodo, kad ir be saiko koncertuodama kiaurus metus Boriso Grebenščikovo (toliau B.G.) vedama legendinė grupė (į kurią neseniai sugrįžo, ko gero, garsiausias Rusijoje roko bosistas Aleksandras Titovas) sugeba kepti albumus. Visų pirma į ausį krenta tai, kad albumas įrašytas, suvestas ypač kokybiškai, – gamintas jis Anglijoje. Labai malonios ausiai aranžuotės; be akvariumistų, groja net 6 kviestiniai britų muzikantai, daug įvairių intstrumentų solo. B.G. jau seniai įrodė, koks puikus melodistas ir, net išdrįsčiau pasakyti, kompozitorius jis yra, nors kai kurie kaip užsukti kartoja, kad „Akvarium“ tėra B.G. tekstai. Albumas savo pradžia nepanašus į pastaruosius grupės darbus, o ir pirmosios dainos jau senokai gimusios, tik niekada nebuvusios įrašytos. Apskritai albumas skamba kiek labiau psichodeliškai nei ankstesni. Turiu galvoje melodijas ir aranžuotes, ne kokius nors efektus. šiaip jau B.G. dainos visada turi kažko iš aštuntojo dešimtmečio psichodelikos ir man kartais rodosi, kad jei Harrisonas, Lennonas ar Bolanas būtų iki šių dienų vystę savo melodijas, tai būtų kažkas panašaus į nepaprastą XXI a. „Akvarium“ paprastumą.

85

100

Paskutinė A.Warholo vakarienė, kurios niekada nebuvo...

>> receptas Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: „Taschen Press“ ir „Normann Copenhagen“

Pernai nauju „37O“ herojumi sapnų rubrikoje tapo Salvadoras Dalí, dabar į balių prie stalo kviečiam jo gerą pažįstamą – Andy Warholą, nes tokie herojai niekada nemiršta. Pagalvokite, o ką, jei A.Warholas prieš išeidamas anapus būtų surengęs savo paskutinę vakarienę? Kokius svečius pasikviestų į vakarėlį, kokį kokteilį gertų ir kas stovėtų (ar šoktų) ant jo stalo? Iš tiesų, būtent didysis Leonardo da Vinci monumentalas „Paskutinė vakarienė“ įkvėpė Andy jo paskutiniam ir didžiausiam paveikslų ciklui „The Last Supper“ (1986 m.). Dar po metų, 1987 m., poparto gimdytojas „išvyko į Marsą“ ir, deja, nebegrįžo.

Iš tikrųjų, šis žmogus turėjo dvi gyvybes – beveik kaip Jėzus Kristus, tik jo gyvenimo scenarijus buvo parašytas kitaip. Nuo to laiko, kai viena tokia amerikiečių feministė, prostitutė ir ne pati geriausia pjesių kūrėja Valerie Solanas pasitiko Andy garsiojo „Fabriko“ lifte su revolveriu rankose ir tris kartus pykštelėjo beveik jį nužudydama, praėjo jau 46 metai. Tada buvo 1968-ieji, kai išprotėjusiai ir spalvotai 7-ojo dešimtmečio Niujorko bohemai

buvo pristatyta jau kažkelinta garsioji A.Warholo „Campbell’s Soup“ versija. Tuo metu Niujorke, žinoma, trynėsi ir garsiausi Amerikos lietuviai – Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas. Tai buvo laikai, kurie undergraundo, poparto kulto ir spalvų spektro intensyvumo atžvilgiu ryškesni turbūt bus dar negreit.

Sintetinės kramtomosios gumos spalvos užvaldė

ne tik maisto parduotuves, virtuves, bet ir namų sienas, meno galerijas, muziejus. Pats A.Warholas meno objektais pavertė ne tik konservuotos pomidorų sriubos skardines, bet ir bananus, kolą, ledus, hamburgerius ir t. t. Taigi, tiesiai iš jo paveikslų bandome sukelti viską ant improvizuotos jo paskutinės vakarienės stalo.

Meniu / À la carte

Konservuotos pomidorų sriubos skardinės „Campbell’s“ Warholo mėsainiai Bananai Ledų kaušeliai

„Coca-Cola“ Omaras (patiektas po gaubtu) Gerberos (patiektos lėkštėse ir vazose) Estée Lauder kvepalai „Beautiful“ (palaidoti kartu su A.Warholu)

Nežinia, ką apie tai pasakytų geriausią paskutinės vakarienės brandingą iki šiol padaręs L.da Vinci, bet dvylikos svečių sąrašas su centrine figūra A.Warholu galėtų būti toks:

Dvi trys kaukolės Revolveriai Virtuviniai šefo stiliaus peiliai Doleriai Aukštakulniai Kaubojų, karvių ir katinų portretai

pagrindiniai poparto herojai: Marilyn Monroe, Mao Zedongas, Jackie (Jacqueline Kennedy-Onassis), Michaelas Jacksonas, „Sex Pistols“ ir pankų laikų karalienė Elžbieta II, boksininkas Muhammadas Ali; O ką, jei dar pabandytume suplakti šiuolaikinę A.Warholo kokteilio adaptaciją?

A.Warholo šešetukas: pirmoji „apaštalė“, aišku, Edie Sedgwick; toliau – ne laiku ir ne vietoje atsiradęs meno kritikas Mario Amaya, gavęs vieną šūvį kojon, skirtą Andy; Debbie Harry iš kultinės grupės „Blondie“; ekstravagantiškoji prancūzų menininkė Ultra Violet (A.Warholo

ir S.Dalí mūza); per anksti savo žemiškąsias dienas baigęs Niujorko genijus Jeanas Michelis Basquiat ir V.Solanas, atliekanti Judo vaidmenį ir į vakarienę ne Jeruzalės esenų kvartale, o „Fabrike“ atvykusi paskutinė, tryliktoji.

Reikės: 2 banano pusių; 3 apelsinų žiedų; 2 saujų cukraus pudros (A.Warholas tikriausiai naudotų kokainą, bet dabar ne tie laikai...).

Viską suplakame trintuvu, atskiedžiame cukraus pudra ir patiekiame rožinėje aplinkoje. Taip gauname žemišką kokteilį beveik pagal visas poparto spalvų tradicijas. Land really is the best art, kaip sakė pats A.Warholas.

>> eiti ar neiti?

Dairėsi ir įspūdžius užrašė: Paulius Andriuškevičius

PARODOS

„AGENTŪRA. VEIKĖJŲ KURIAMAS SCENARIJUS“

VEIKS IKI SAUSIO 19 D. ŠMC, Vilnius. Kuratorė Monika Lipšic.

„JAUNOJO TAPYTOJO PRIZAS“

VEIKS IKI SAUSIO 19 D. ŠMC, Vilnius. Projekto koordinatoriai – Julija Petkevičienė ir Vilmantas Marcinkevičius.

Kasmečio konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ (JTP) dalyvių darbai šiemet pakabinti vienoje iš ŠMC antrojo aukšto salių.

Nors tapyba ir retokai besušmėžuoja tarp baltų centro sienų, daugelis, manau, sutiks, kad penkiolikos konkurso finalininkų darbai gali būti teisėtai vadinami šiuolaikiniu menu. Jie (kūrėjai bei jų kūriniai) – jauni ir šiuolaikiški, kupini drąsių stilistinių užmačių ir bekompromisių idėjų. Kasmet užsukus paganyti akių į jaunųjų tapytojų kūrybą, dailės mylėtojo širdis nudžiunga bei įsitikina, kad pridususi trijų Baltijos šalių tapyba tebežiopčioja, bet ir išvysta gerą saują negirdėtų, tačiau šį bei tą žadančių vardų ir pavardžių.

Ir vis dėlto kasmet tenka susimąstyti, kur pranyko „senieji“ meistrai, tie, kuriuos JTP matėme praeitais metais? Gal jau subrendo, perkopė tą 30-ies metų ribą arba numojo ranka į rožines svajones ir ėmė mojuoti teptukais kaip suaugę? Tačiau jų kūrinių ne tik ŠMC, bet ir kitose galerijose retokai tenka išvysti... Gal JTP menininkams tėra jaunatviška avantiūra, suteikianti publikai progą pasidžiaugti keliomis pavienėmis drobėmis, tačiau nei vieniems, nei kitiems negarantuojan-

ti brandesnės kūrybos? Gal. Kad ir kaip ten būtų, palyginus šiųmečių finalininkų pasirodymą su 2012-ųjų, tenka pripažinti, kad praėjusiais metais konkurse dalyvavę tapytojai buvo jeigu ne jaunesni, tai tapybiškesni (ne paties potėpio, bet jo kokybės požiūriu). Susidaro įspūdis, kad prieš metus ta tapyba buvo aukštesnio lygio, o gal ir kompetentingos komisijos akys prieš metus buvo žvitresnės... Nes šiandien užkopus į ŠMC antrą aukštą kažkodėl nejučia suima žiovulys. Neskaitant kelių įdomesnių stilistinių nukrypimų (sakykime, to jaunuolio, kuris savo tapyboje naudoja juodžemį, arba ano, kuris iškeitė drobę į kilimą), paroda atrodo nuobodoka ir be gyvybės. Taip pat akį rėžia kuratorių paliktas brokas – gausybė kalbos klaidų kūrinių anotacijose (spėju, kad dailininkai jas patys rašė, o jie juk vis dėlto geriau tapo nei rašo, tad būtų gerai, jog kas nors kitas jomis pasirūpintų) ir netgi viena kita pristatomajame parodos tekste.

Reziumuodamas patariu trumpam užbėgti ir pakontempliuoti įvairiaspalvius Dariaus Jaruševičiaus dviratininkus, o visi kiti pasens ir neapžiūrėti.

Michaelas Brooksas „13 PROTU NESUVOKIAMŲ DALYKŲ“ IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ MIKAS VENGRIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

20 // © 37O

Lietuvių skaitymo įpročius labai sunku prognozuoti – tai girdėjau ne iš vieno knygų leidyba užsiimančio žmogaus. Tačiau kai kuriuos dalykus prognozuoti galima. Pasirodo, mokslo populiarinimo knygos, ypač pagauliai parašytos ir nestandartinės, perkamos tikrai gerai. Žmonės nori suprasti tai, kas juos supa, gilintis į mokslo, daugelio akyse atrodančio it kokia juodoji ar baltoji magija, paslaptis. O jeigu tos paslaptys išdėstytos mokslininko, mokančio rašyti su intriga, – sėkmė garantuota.

Knygos autorius M.Brooksas – Sasekso universiteto kvantinės fizikos daktaras, rašytojas, žurnalistas ir laidų vedėjas. Jo straipsnių kiekvieną savaitę pasirodo žurnale „New Statesman“, taip pat jis – solidžiausio ir prestižiškiausio mokslinio žurnalo „New Scientist“ konsultantas, rašo straipsnius garsiausiems įvairių šalių mokslo žurnalams. Iš anglų kalbos knygą vertė irgi ne bet kas, o specialistas – doc. dr. M.Vengris, VU Fizikos fakulteto Kvantinės elektronikos katedros Lazerinių tyrimų mokymo-mokslo cen-

tro vyresnysis mokslo darbuotojas.

Knygoje M.Brooksas aptaria velnio tuziną dalykų, kurių mokslininkai negali paaiškinti. Autorius neapsiriboja fizika ir tiksliaisiais mokslais, jam rūpi nežemiškų civilizacijų paieškos, placebo efekto mįslė, domina netgi homeopatija, kurios poveikio niekas negali deramai paaiškinti.

Pasak M.Brookso, „rašant knygą, svarbiausia iškelti klausimus, į kuriuos nėra paprastų atsakymų, pažvelgti į nagrinėjamą temą iš šalies ir viską priimti ne kaip savaime suprantamą dalyką, o pasigilinti, pasikasti po pamatais“.

Taigi, atsakymų čia nesurasite – M.Brooksas nieko už jus nesukramto ir nieko nepadeda ant lėkštutės, jis tik aptaria, ir nurodo kryptį bei kelią, kuriuo galite eiti, jei norite toliau domėtis. O pradėjus domėtis neišvengiamai kils dar daugiau klausimų. Juk ne veltui autorius sako, kad mokslininkai kol kas šį tą išmano tik apie 4 procentus Visatos. Likę 96 procentai skendi nežinomybėje.

„Agentūroje“ galima labai smagiai praleisti laiką, keliaujant iš vieno XX a. dešimtmečio į kitą. Štai kaip atrodė manoji kelionė. Užėjęs į parodos erdvę iškart prislinkau prie pirmo pamatyto ekrano, užsimaukšlinau prie jo padėtas ausines ir pasinėriau į ekrane rodomą „Rokis 3“. Nuskilo – kaip tik pataikiau į 12-ą raundą! Pasibaigus vizualiniam mačui, nėriau dar giliau praeitin – sėdausi prie x įstrižainės televizoriaus žaisti priešistorinio kompiuterinio žaidimo „K.C. Munchkin“. Iš pradžių stebėjausi linksmalazde, bet greitai perpratau jos valdymą. Gal vis dėlto ir ne priešistorinis tas žaidimėlis, tačiau priešprotagonistinis tai tikrai, juk mano vaikystėje jau turėjome pirmuosius „PlayStation“. Galiausiai atsimušiau į eksponatą, sutrikdžiusį laiko kontinuumą, kuris kažkokiu keistu būdu sujungia praeitį su dabartimi.

Knyga „Po 60-ies metų: einant per rugius“ lyg ir apie rugius, tačiau ne visai Jerome’o Davido Salingerio, o gal atvirkščiai?..

Paroda pasakoja kontroversiškas istorijas, kurios yra susijusios su bylomis, keltomis kūrinių autoriaus teisių klausimais. Istorijose šmėsteli visiems gerai pažįstami personažai, kurie kaip chameleonai keičia savo formas, jų prodiuseriai bei agentai, kurie kaip žulikai keičia personažų pavadinimus ir gal tik kartais – jų kostiumus. Tie nelegalūs žaidimai parodai suteikia patrauklų charakterį. Lankydamiesi parodoje turėsite išskirtinę progą pamatyti tokias retenybes kaip betmobilį arba Homerio Simpsono numylėto alaus „Duff“ skardinę – eksponatus, kurie taip pat ne visai legalūs. Taigi, „Agentūra.

Veikėjų kuriamas scenarijus“ ne tik pasako-

Ulfas Peteris Hallbergas „EUROPOS ŠLAMŠTAS“

IŠ ŠVEDŲ KALBOS VERTĖ ALMA BRAŠKYTĖ. VILNIUS, „APOSTROFA“, 2013 M.

U.P.Hallbergas – švedų rašytojas ir vertėjas. Pažintį su juo mes pradedame 2010-ųjų Alberto Bonniero premija apdovanotu romanu „Europos šlamštas“. Tai šešiolika iš pažiūros nesusietų pasakojimų, kurių veikėjai yra įvairios Europos kultūros asmenybės: nuo Charles’io Baudelaire’o ir Walterio Benjamino iki Ginos Lollobrigidos ir Gretos Garbo. Visus šiuos asmenis sieja priklausymas savotiškai žinianešių armijai, Europos kultūros paveldo, kitaip – europinio šlamšto, kavalerijai. Autoriaus tėvas, kuris įprastu supratimu niekad nedirbo, gyvenimą paskyrė tam šlamštui apmąstyti.

Tačiau iš tikrųjų tai autoriaus pasakojimas apie savo tėvą Ulfą Hallbergą. Šis buvo „namudinis“ filosofas, kolekcininkas, aforizmų meistras ir Europos kultūrinio palikimo metraštininkas bei saugoto-

jas. Vienas iš tų tylių žmonių, kurių įtaka aplinkiniams, regis, nepastebima, bet iš tikrųjų – neišmatuojama. „Europos šlamštas“ – savotiška knyga, kurios žanrą sunku apibūdinti. Tai ir esė romanas, ir katalogas, ir aforizmų rinkinys. Knyga kiek chaotiška, skaityti ją nėra labai lengva, bet verta. „Europos šlamšte“ autobiografiniai motyvai susipina su Europos ir pasaulio istorijos bei kultūros faktais, fikcija, refleksijomis. Knygos paraštėse slypi kita knyga – su meno kūrinių intarpais, citatomis, mintimis, aforizmais, imperatyvais. Visa tai – iš autoriaus tėvo užrašų knygelių.

Man šioje knygoje gražiausia tai, kad ji skatina vėl pamilti ir įsiklausyti į Europos kultūrą, suvokti, kas ji, kiek ji reiškia ir kokia jos vertė. Visuotinių apokaliptinių šnekų apie Europos nuosmukį ir degradaciją fone tai – tylus, bet skvarbus sveiko proto balsas, skatinantis ne išsižadėti, pasmerkti ir paniekinti, o saugoti, suprasti ir perduoti kitiems.

O knygą paskubėkite perskaityti iki vasario mėnesio – jos autorius atvyksta į Vilniaus knygų mugę.

„sIŪlAu NAuJĄ PAsAulį. VITO luCKAus FOTOGRAFIJOs RETROsPEKTYVA“ VEIKS IKI VASARIO 16 D. nacionalinė dailės galerija, vilnius. kuratorė margarita matulytė.

ši paroda iš tiesų turi ką pasiūlyti – galbūt ne naują pasaulį, tačiau naują žvilgsnį į tą senąjį, nespalvotą. Reiktų užsiminti apie šios V.Luckaus retrospektyvos reikšmę ne tik paties fotografo kūryboje (sovietmečiu V.Luckus individualių parodų beveik neturėjo ir oficialiai nebuvo labai mėgstamas bei žinomas), tačiau ir lietuvių modernistinės fotografijos kontekste. Kitus šio konteksto dalyvius – Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską, Algimantą Kunčių, Algirdą šeškų – jau lyg ir įsidėmėjome, tačiau V.Luckų dar reikės pasikartoti. Gal po šios parodos tai taps šiek tiek lengviau, nes joje iškabintos fotografijos palieka įspūdžių, kurie iš tikrųjų išlieka.

Paroda susideda iš penkių dalių, kuriose pristatomi penki fotografijų ciklai: „Budėti. Tarp gyvenimo ir mirties“, „Keliauti. Iki pasaulio krašto“, „Konstruoti. Kitos realybės“, „Suvokti. Žmogus en face“ ir „Mąstyti. Mimo zona“. Parodos architektūra suręsta taip, kad į šiuos penkis ciklus galima pažvelgti ir kaip į penkias nedideles parodėles atskiromis temomis. Vis dėlto perėjimas iš vieno ciklo į kitą sklandus, ir nors parodos kuratorė bei architektė neprimeta vienintelio teisingo kelio, kuriuo sekant reiktų apžiūrinėti darbus, galiausiai apsidairęs supranti, kad vienaip ar kitaip vis vien atsidūrei ten, kur ir turėjai. Tokio masto parodose, kuriose eksponuojama šimtas ar daugiau kūrinių, lankytojui gali net galvą paskausti, mėginant surasti sau patinkančius darbus, tačiau, būnant Nacionalinės dailės galerijos pagrindinėje parodų salėje, kūrinių apimtis neslegia – fotografijos išlaiko savo individualų meninį krūvį ir nepaskęsta supanašėjimo jūroje.

Būtina paminėti, kad paroda susideda ne tik iš fotografijų, tačiau ir iš menininko rankų darbo fotografijų albumų, kurie žavi monumentalumu bei nuoseklia apipavidalinimo programa, o vienoje iš paskutinių parodos stotelių, prisėdus ant vintažinės sofos, galima pasigėrėti per projektorių rodomomis originaliomis skaidrėmis su vaizdais iš menininko gyvenimo. Pagaliau tame pačiame kambarėlyje esantis asmeninis V.Luckaus iškarpų ir kitokių vizualinių niekniekių albumas sudaro įspūdį, kad menininkas gyveno kažin kokį slaptą dadaisto gyvenimą!

V.Luckaus fotografijos retrospektyvai galioja geros parodos receptas, joje susijungia kokybiški kūriniai su apgalvota ekspozicija. Primygtinai siūlau apsilankyti visiems.

ja apie autoriaus teisių vagystes, bet ir pati kartais prasilenkia su autoriaus teises ginančiais įstatymais. Ir vis dėlto tai negadina gero tono, kaip kažkas garsus praeityje yra gerai pasakęs – visas geras menas yra nelegalus.

Eikite drąsiai, nebijodami nostalgijos priepuolių, ir nepraleiskite progos sudalyvauti išskirtinėje diskusijoje, vyksiančioje sausio 18ąją.

Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“, Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2013.

Lietuvos dailės muziejus, fotografas Vaidotas Aukštaitis

Vitas Luckus. Iš ciklo „Baškirijoje“.

1981. Fotografo archyvas (JAV), Tatjanos Luckienės-Aldag nuosavybė

Rašė: mb mb Rašė:

Kerry Shawnas Keysas „PIENAS“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ LAIMANTAS JONUŠYS. KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Tai pirmoji JAV gimusio ir jau beveik dvidešimt metų Lietuvoje gyvenančio poeto, prozininko ir vertėjo K.Sh.Keyso prozos knyga lietuviškai. Tiesa, prozos knyga šį rinkinį pavadinti būtų sunkoka. Jame yra visko: riksmų, monologų, pjesių, poezijos proza, esė... Tikra maišalynė. „štai čia jie visi, sudėti į paprastą knygą: nespalvoti filmai, teatras knygoje, sukaustytas autorius, pokalbiai ir personažai puslapiuose, laukiantys, kad kas nors juos vėl paverstų judančiomis figūromis“, – rašo pats autorius. „Tai išnykusių ribų, miglotos tapatybės, sunkiai klejojanti knyga: čia susilieja poezija, proza ir drama, nelikę skirties tarp dvasingo ir vulgaraus, tarp išradingo ir tiesiog netalentingo, tarp išprotėjusio ir iškrypėliško. Daiktai, dalykai (o ir pats pasakotojas) čia dažnai netenka savo reikšmių, o gal patys ir yra tik reikšmės...“ – taip knygą bando apibūdinti prozininkas Andrius Jakučiūnas.

Iš tikrųjų „Pienas“ – tai lyg koks nors šamanistinis ritualas, kokios nors beprotiškos religijos apeigos. Joje susilieja tai, kas žemiška, kūniška ir dvasiška, viskas susipina,

susimaišo į margą gyvenimo, svajonių, sapnų ir haliucinacijų chaosą.

Bet, remiantis chaoso teorija, mikrolygmenyje jis gali organizuotis į darnias ir savarankiškas struktūras. Tas pats ir čia – atsiranda kūrinius siejančių įvaizdžių, motyvų, temų seka, imi surišti viską į visumą. Skaityti visa tai nėra lengva – užtektų po tekstą per dieną.

Aišku, užduotį palengvina ir puikus, tikslus L.Jonušio vertimas.

Vis dėlto į lietuvių prozą (jei K.Sh.Keysą laikytume lietuvių prozininku) ši knyga įneša gaivaus vėjo.

Laisvės. Drąsos. Nesuvaržyto kalbėjimo absoliučiai visomis temomis. šito mūsų prozai trūksta, šito būtų galima pasimokyti iš K.Sh. Keyso.

Na, o jei knygą skaityti tingite ar nenorite – galit pirkti vien dėl viršelio. Vienas geriausių knygų viršelių šiemet, imho.

„TRUMPA KINO ISTORIJA. NUO XX A. 5-OJO DEšIMTMEČIO IKI XXI A. PRADŽIOS“ VŠĮ „VAIZDŲ KULTŪROS STUDIJA“, 2013 M.

Prieš porą metų „Vaizdų kultūros studijos“ išleista „Trumpa kino istorija“ sulaukė tęsinio. Antroji dalis bene trigubai storesnė už pirmtakę, gausiai iliustruota filmų kadrais ir jų kūrėjų portretais, originaliais piešiniais. Knygą rengė per keliolika šalies kino kritikų (Izolda Keidošiūtė, Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Auksė Kancerevičiūtė, Neringa Kažukauskaitė ir t. t.).

Pasak leidėjų, „Trumpa kino istorija“ sumanyta kaip glaustas kino istorijos gidas kino menu besidominčiam jaunimui. Na, jaunimui, žinoma, ji pravers. Bet pravers ir visiems, kas nori turėti paprastą, aiškų, gražiai išleistą ir lietuviškai lietuvių (sic!) parašytą kino gidą.

Aš tikrai nesiimsiu svarstyti, ko šiame gide trūksta, kas galėtų būti, ko nėra ir kas įdėta be reikalo. Nesu didis kino žinovas ar ypatingas gurmanas. Esu paprastas žiūrovas, ir ši knyga man tikrai gali praversti.

Man smagiausia, kad aptariami ne tik visų žinomi vardai, bet skirtas straipsnis ir Australijos kinui, Rytų, Vidurio Europos kinui, kitų mažiau

žinomų šalių kino menui. Tiesa, skyrius „Postmodernistinis kinas“ atrodo kiek keistokai – tema erdvi, bet joje nuobodžiauja tik du režisieriai: Davidas Lynchas ir Quentinas Tarantino.

Gal ši tema bus išplėtota žadamame trečiame „Kino istorijos“ tome?

Gerai ir tai, kad pateikiamos ne tik atskirų šalių kino apžvalgos ar kino judėjimai, bet ir straipsniai apie garsiausius režisierius. Knygos įvade rašoma, kad į „Kino istoriją“ įtraukta ir keletas šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio kritinių straipsnių. Papildoma paskata skaityti.

Taip pat nederėtų pamiršti, kad ši istorija nėra enciklopedija ar žinynas, ir sipiktintis neradus paminėto širdžiai ar smegenims brangaus autoriaus ar filmo. Joje pakanka įdomių faktų, kurių tikrai nežinojote. O ir vizualioji gido dalis – puiki.

>> eiti ar neiti?

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo ir organizatorių archyvo

„ARITMIJOS“ ŽIūRėKITE SAUSIO 28 D.

menų spaustuvėje (šiltadaržio g. 6, vilniuje)

KAUNE BUS TIESIAMI RAUDONI KILIMAI REPERIAMS

22 // © 37o

sausio 25 d. kauną okupuos repo muzikantai ir šio muzikos stiliaus gerbėjai. tądien čia vyks gatvės kultūros festivalis „live from kaunas streets“, kuriame, be kitų renginių, dar vyks geriausių šalies hiphopo muzikos atstovų apdovanojimai. tiesa, tarp nominantų nebus geriausios visų laikų hiphopo grupės „g&g sindikatas“ narių. visi penki šios grupės nariai šį kartą atsidūrė kitoje barikadų pusėje – tapo komisijos nariais. Žodžiai „hiphopas“ ir „repas“ pas mus vis dar gana dažnai suvokiami kaip vienas ir tas pats. Gerbėjai dėl to susierzinę burnoja, tačiau kaip yra iš tiesų? Dažnas peikia lotynų ir afroamerikiečių sukurtos subkultūros populiarinimą gimtojoje šalyje, nors Senoji Europa jau daugiau nei porą dešimtmečių linksi galvomis ritmu, kuris atsirado dar tada, kai mes vaidinome spaliukus. šiuo metu hiphopas yra plataus masto pasaulinis judėjimas. Kai kam tai didelis atsvaros taškas versle, tačiau pogrindyje sėdintiems muzikantams ir jų gerbėjams tai – sielos malonumai. Hiphopas – tai gyvenimo būdo samprata, kurią žmonės išgyvena ne tik klausydami muzikos. Tai ir šokis, ir šiuolaikinio meno dalis, elgesys, apranga, požiūris į tam tikras gyvenimo vertybes, visuomenės veiksnius. Hiphopą kaip judėjimą sudaro keturi pagrindiniai elementai – repas, didžėjavimas, grafičiai ir breikas. Žinoma, vien tuo šis judėjimas neapsiriboja. Bėgant laikui visa tai tapo stambiu vienetu, kurio visas dalis galima išvysti bet kur – nuo gatvės iki populiariausių televizijos projektų. Todėl peikti šią subkultūrą dabar taip pat nebeįdomu kaip ir burnoti „McDonald’s“ už nesveiką maistą.

Lietuvoje hiphopas atsirado daug seniau, nei įsivaizduojama, – dar tuomet, kai gerbiamas Egidijus Sipavičius turėjo vešlius garbanotus plaukus ir dainavo: „Breikas valdo mus kaip mašinas...“ Pirmomis ryškesnėmis hiphopo apraiškomis Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo grupių „Sel“ ir ŽAS kūryba, kurioje atsirado vietos ir repui. Tai buvo labai didelis žingsnis – gera pradžia tikrai atliko pusę darbo.

Mūsų šalyje buvo kelios hiphopo bangos, o viena iš jų (ir kol kas pati stipriausia) pakilo neseniai. Nors pati muzika kol kas neįgavo didelės komercinės vertės, patys atlikėjai pasiekė itin aukštą saviraiškos lygį, nes pagaliau pradėta investuoti lėšų į kūrybos sklaidą: kuriami vaizdo klipai, leidžiami visaverčiai dainų rinkiniai, vyksta begalė koncertų. Ir, matant publikos reakciją, banga dar nesiruošia skalauti kranto.

Jau įprasta, kad metų pradžioje vyksta įvairūs muzikos apdovanojimai. Nuo šiol tokius turi ir prijaučiantys hiphopui.

Jie vyks sausio pabaigoje per vieną didžiausių gatvės kultūros festivalių „Live From Kaunas Streets“. „Mes nepretenduojame ir nekonkuruojame nei su M.A.M.A., nei su T.ė.T.ė., visa tai nėra kokia nors stipri konkurencinė kova. Mes kaip vieno kiemo draugai, tik iš visos Lietuvos, – susirenkam, pajuokaujam, kas ant scenos užlipa, kas prie didžėjo pulto pritaria. Kartu manau, kad kiekvienas apdovanojimas ar net nominacija yra geras ženklas kūrėjui, stimulas dirbti toliau. Pats renginys bus profesionaliai įgarsintas, žiūrovų taip pat bus labai daug, taigi tai ir puiki proga pasireikšti kiekvienam, parodyti save plačiajai auditorijai. Beje, apdovanojimai šalies istorijoje vyksta ne pirmą kartą, bet pirmą kartą tenka organizuoti mums, todėl darbas vyksta visu pajėgumu“, – komentuoja vienas festivalio organizatorių.

Apdovanojimų ceremonijoje Kauno lofte „Gargaras“ bus išrinkta geriausia grupė, atlikėjas, prodiuseris, renginys, daina, albumas ir vaizdo klipas, o pasirodymus surengs bene visi tvirčiausiai stovintys hiphopo scenos veikėjai: „G&G Sindikatas“, Lilas ir Innomine, „Tie Geresni“, „Mad Money“, MC Mesijus, „Jama & W“ ir daug kitų.

Batai, batai, batai – jų pilna baltutėlė „Aritmijų“ scena. Kaip ir prasilenkiant gatvėje, daugybė skirtingų batų porų spektaklio atlikėjams akimirkai suteikia vieną ar kitą socialinį statusą. Būtent apie individo situaciją sociume, kaip teigia choreografas Vytis Jankauskas, šiuo spektakliu ir norėta kalbėti. Tačiau išraiškingos ir kartu taupios judesių kombinacijos duetuose bei bendrose šokėjų Riikkos Ihalainen, Giedrės Kirkilytės, Dainiaus Biskio ir Manto Černecko scenose suteikia daug platesnes interpretacijų galimybes.

Ankstesniuose savo spektakliuose gana abstrakčiomis temomis V.Jankauskas kalbėdavo ganėtinai konkrečiai, o „Aritmijose“, kurioms buvo pasirinkta konkreti „socialinių santykių kaip kryžiaus“ problema, choreografui pavyksta atskleisti daug platesnį žmonių santykių lauką.

Emociniu ryšiu, tikslumu ir partnerių pusiausvyra išsiskiria G.Kirkilytės ir M.Černecko duetas. Pasidaliję raišteliais surištą batų porą, šokėjai priversti sekti vienas kitą. šiuo duetu jautriai ir tiksliai atskleidžiama dviejų žmonių santykių dinamika. Visuomenės primestų įsipareigojimų, reikalavimų, standartų ir t. t. naš-

„KELIONė NAMO“ ŽIūRėKITE ARTIMIAUSIOJE ATEITYJE

menų spaustuvėje (šiltadaržio g. 6, vilniuje)

Teatro ir šokio sintezės spektakliai mūsų scenoje vis dar itin reti. Tad urbanistinio šokio dueto „Low Air“ ir režisieriaus Vido Bareikio bendras darbas „Kelionė namo“ įdomus jau vien dėl to, kad tai pirmas bandymas į visumą sujungti tradicines dramos teatro priemones, gatvės šokio estetiką ir Dj Justinezo (Justo Butri-

tą įkūnija ant R.Ihalainen kaklo sukariamas „batų kalnas“ – paprastas, bet ir vėl tikslus įvaizdis. Prievartos ir nuolankumo santykis ryškus išradingame moterų duete.

Kaip būdinga vieno brandžiausių lietuvių šiuolaikinio šokio choreografų V.Jankausko spektakliams, scenoje dominuoja estetinė švara (kostiumų dailininkė – Jolanda Imbrasienė), o judesyje ir šokyje nėra nereikalingų detalių ar paklaidų.

Galbūt būtent paklaidos ir pritrūksta, kad šis estetiškas ir melancholiškai filosofinis spektaklis tartų aštresnį ar skaudesnį žodį iškelta tema. rekomenduojama mėgstantiems gerą šiuolaikinį šokį. nerekomenduojama TV šokių projektų mėgėjams.

mavičiaus) gyvai miksuojamą garso takelį. Reikia pripažinti, kad eksperimentas pavyko.

Mažutėlėje Jono Braškio ir Larisos Kalpokaitės kuriamų senstančių tėvų virtuvėje, primenančioje slegiantį ir varžantį narvą (scenografė – Lauryna Liepaitė), iš savarankiško gyvenimo trumpam sugrįžę vaikai išsitenka itin sunkiai. Airidos Gudaitės Eglė ir Lauryno Žakevičiaus Darius tėvams atsako ne žodžiais, bet žaviomis minimalių judesių kombinacijomis už stalo ir išraiškingais, laisvais, emocingais, įdomias judesių jungtis pateikiančiais solo bei duetais jau už „namų“ ribų.

Tėvai vaikų šaukiasi, juos bara ir dėl jų nerimauja tekstu, o vaikai savo pasaulio suvokimą, nuoskaudas ir svajones dėsto judesiu – taip neprimygtinai, paprastai ir tiksliai kuriama takoskyra tarp kartų, tėvų ir vaikų, „seno“ ir „naujo“ pasaulių. „Kelionėje namo“ socialines temas nagrinėjančio dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus dėka garsiau ar tyliau suskamba bene visos tėvų ir vaikų santykių bei konfliktų gaidos: nuo savo kelio paieškų, ekonominės situacijos lemtų sprendimų, nesugebėjimo atsikratyti senų įpročių ir įsitvėrimo į įprastą gyvenseną iki tamsių šeimos paslapčių ar net užuominų apie smurtą. Tiesa, spektakliui dar trūksta stipresnio dramos ir choreografinės dramaturgijos ryšio, glaudesnių sąsajų tarp teatro bei šokio epizodų ir sklandesnių perėjimų tarp jų. Tačiau kūrybingos jaunųjų menininkų komandos dėka spektaklio temos suskamba aktualiai, yra pateikiamos išvengiant pašalinių pretenzijų ir išlaikant žavų bei subtilų jautrumą. rekomenduojama žinantiems, kaip kartais sunku sugrįžti namo, net jei ta kelionė ir nėra tolima. nerekomenduojama tradicinio teatro apologetams.

KAIP PAVOGTI ŽMONą LAIKą?

Recenzavo: Jorė Janavičiūtė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Du galimi „tado blindos. pradžios“ ir „valentino vieno“ kūrėjų, šiuo atveju režisieriaus Donato ulvydo ir prodiuserio žilvino naujoko tandemo, naujojo filmo „kaip pavogti žmoną?“ vertinimo aspektai.

Pirmasis: gerai, kad pagaliau turime kokybišką lietuvišką komercinį kiną. Visa juosta nufilmuota viename bute. Viskas čia padaryta tvarkingai ir estetiškai (juk operatorius ne kas kitas, o Ramūnas Greičius) – spalvingas butas apgyventas žaismingų bei gražiai aprengtų garsių ir profesionalių lietuvių aktorių įkūnytų veikėjų. Valdas Bičkus (Giedrius Savickas) sugrįž-

Kalbino: Živilė Maldeikytė Nuotrauka: organizatorių archyvo

„Instrumenti“ nesistengia įtilpti į rėmus

Muzikos profesionalų ir mėgėjų liaupsinamas latvių duetas „Instrumenti“ žengia į naują karjeros etapą. Sausio 17 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, grupė pristatys savo antrąjį studijinį albumą „Procrastination“. Kalbamės su dueto nariais Shipsi ir Reynsi.

– Ką tik išleidote antrą studijinį albumą „Procrastination“. Kuo jis skiriasi nuo pirmojo albumo TRU? Shipsi: – Dabar mūsų muzika skamba šiek tiek kitaip, bet aš nepasakyčiau, kad mes priėmėme sprendimą ką nors pakeisti konkrečiai. Tai tiesiog nutinka kiekvienam gyvam organizmui. Pirmas albumas buvo tarsi tinkamos krypties paieškos, o dabar mes labiau sutelkėme dėmesį į garsus, spalvas ir istorijas, kurias tikrai mėgstame, ir mūsų antrasis albumas iš tiesų pilnas muzikos, kurią patys mylime.

– „Procrastination“ pristatėte šešiais anšlaginiais pasirodymais Rygoje kartu su pučiamųjų partija ir specialiomis dekoracijomos. Kuo žadate nustebinti savo gerbėjus Vilniuje?

Reynsi: – Aš tikrai tikiu, kad žmonės, kurie ateis pamatyti pasirodymo, pamirš savo kasdienius rūpesčius. Mes pakviesime publiką prisijungti prie mūsų šviesų ir šešėlių už veidrodžių pasaulio. Ir taip – be abejo, ant scenos bus daugiau muzikantų nei mes dviese.

– Ko patys tikitės iš koncerto Vilniuje?

Shipsi ir Reynsi: – Tai žada būti geriausias dalykas, kurį atsivešime su savimi į Lie-

ta iš kalėjimo, kuriame sėdėjo už tai, kad pavogė 300 mln. litų. Tiesa, taip ir lieka neaišku, ar jis tuos pinigus turi, ar ne, nes šie paslaptingai dingę, o Valdas nelinkęs visos tiesos atskleisti net artimiausiems žmonėms... Kol jis sėdėjo kalėjime, jo žmona Laima (Rimantė Valiukaitė) susirado kitą – mokyklos direktorių Ramutį Tarailą (Ramūnas Cicėnas). Valdas sugrįžta namo ir apsigyvena su jais dviem. Taigi, nedideliame bute lieka „įkalinta“ žmona ir du jos vyrai – esamas ir buvęs. „Ar sena meilė vis dėlto rūdija?“ – klausia filmo autoriai. Pagal užsienio autoriaus pjesę parašytas žaismingas Jono Banio scenarijus garantuoja gerai praleistą laiką, galimybę atsipalaiduoti nuo visų rūpesčių ir pozityvią nuotaiką.

Tačiau yra ir antrasis vertinimo aspektas, jei esate nusiteikę prieš komerciniais tikslais kuriamą kiną ir jums gaila laiko žiūrėti į tuos pačius garsius aktorius, gana pigiai bei greitai padarytame serialinio tipo filme pusantros valandos vienoje patalpoje skaldančius vis tuos pačius bajeriukus. Šiame filme gerokai mažiau tualetinio humoro nei juostoje „Valentinas

tuvą. Naujasis gyvas „Procrastination“ šou Rygoje pasisekė puikiai ir mes esame tikri, kad Vilniuje įvyks dar didesnis sujudimas.

– Jūsų dainos neapsiriboja vienu stiliumi, jos varijuoja nuo indie-pop iki experimental electro, kartais net iki devintojo dešimtmečio disko stiliaus ar choralų. Iš kur semiatės tiek išradingumo?

Shipsi ir Reynsi: – Mes tiesiog mėgstame plačią elementų skalę muzikoje. Mes neapsibrėžiame žanro, į kurį norėtume tilpti, ir tikimės, kad tai niekada nenutiks. Muzika neturi ribų – tai yra žinia ir vibracijos, atsirandančios žmogaus viduje. Ir nesvarbu, koks dažnis pertvarko tavo molekules, – tai idėja, kuri yra virš fizikos.

vienas“, o kai kurie juokeliai čia gana skoningi ir kartais netgi mieli (pvz., TV laidų vedėją Andrių Tapiną iki ašarų prajuokinusi stiklainyje auginto peliuko istorija ), tačiau vis dėlto neretai humoras laviruoja ties banalumo riba, kai net aktorių veidai išduoda norą nusižvengti iš to, ką jie patys vaidina (scena filmo pabaigoje, kur su Valdu ir Ramučiu prie eglutės keičiasi dovanomis). Filme taip pat mažai ryšio su realiu pasauliu ir jo autentika. Valdo pasakojimas apie kalėjimą (ir tą patį peliuką) filmo pradžioje atrodo toli gražu ne žiaurus, o gana naivus ir mažai ką bendra teturintis su tikrąja kalėjimo realybe. Filmo kūrėjus išlaisvina intarpuose tarp scenų rodomi „išorinio“, žaislinio, pasaulio vaizdai, pabrėžiantys, kad ši istorija išgalvota ir neegzistuoja tikrame pasaulyje, kad viskas čia tik žaidimas. „Kaip pavogti žmoną?“ – tai saldus pasaulis, sukurtas vien pramogai, neatskleidžiantis veikėjų motyvacijų, nenešantis aiškios žinutės, tik kreivai flomasteriu ant lapelio parašytą: „Ne piniguose laimė“, ir sukeliantis vienintelę reakciją: so what?

Rašė: Sandra Kliukaitė

Apšerkšniję mūsų žiemos – balta, balta, kur dairais... Net ant stebuklingosios Alisos lentynos. Netikėtai ir visai nelauktai naujuosiuos 2014 metus pradedame visą lentyną užgriozdindami daiktais, kuriuos sukūrė dizainerės, t. y. JOS (na, išskyrus vieną kibirą, sukurtą olandų Pono Smito). Kur dingo JIE, niekas nežino, bet kitą kartą tikrai atsiras. O dabar šaudome konfeti, iš anksto ruošiamės lietaus sezonui ir nieko gero nežadam pilvui, tik akims. Dar turim XIX a. džentelmeno frako transformaciją, dramatiškai brangiai kainuojantį šviečiantį kibirą, madingo lenkiško gėrio ir mažą ateities vaistinėlę, kuri, jei neišgelbės viso pasaulio, išgelbės visus su ja susidūrusius pasaulio vienarankius...

G.meldaikYTės Pirmosios PaGalbos riNkiNYs LIETUVA Dizainas skverbiasi visur, net į vaistinėlę! šį daiktą redizaininti nusprendė Londono „Royal College of Art“ magistrantė Gabrielė Meldaikytė. Turbūt kiekvienas yra susidūręs su situacija, kai „turi tik vieną ranką“, nes antrajai nutiko kas nors tokio, dėl ko prireikė vaistinėlės. Čia į pirmąją pagalbą skuba produkto dizainerė Gabrielė, sukūrusi vaistinėlės koncepciją, kurios reikmenimis bus galima naudotis vos viena ranka! Perbridusi marias užsieninių dizaino akių ganyklų internete, gražioji vaistinėlė pagaliau stovi ir mūsų stebuklingoje lentynoje. gabrielemeldaikyte.com

Moooi nuotr.

Christiano Schmeero nuotr.

......

„sTudio Job“ ŠviesTuvai „kibirai“ BELGIJA, NYDERLANDAI

lieTPalčiai „Nida raiNcoaT“ LIETUVA

KAINA 20 EURų (69 LITAI) Slides tepk vasarą, o lietpalčiais apsirūpink žiemą! Jūsų dėmesiui – naujas produktas iš lietuviškų suvenyrų srities. Rankų darbo lietpalčius „Nida raincoat“ sugalvojo VDA dizaino studentų kolektyvas „Grupė E“, leidęs ilgas dienas Nidos meno kolonijoje. Pamiršk gintaro karolius, molio puodynes ar jūros kriaukles, nes dabar suvenyrai yra ne tik šiuolaikiški, bet ir funkcionalūs (lietpaltis + žemėlapis). Tiesa, šiuo metu šis suvenyras tiks nebent kaip dovana draugui, gyvenančiam drėgnuosiuose atogrąžų miškuose... Na, arba teks laukti pavasario, kol pats galėsi jį pademonstruoti. Lietpalčiai kabo „Lithuanian Design Block_“ galerijoje.

KAINA NUO 2560 IKI 3672 EURų (NUO 8671 IKI 12 710 LITų) „Studio Job“ – tai tokia dizaino studija, „išsimėčiusi“ tarp Antverpeno ir Amsterdamo, kurią apokaliptiniais 2000-aisiais atidarė Jobas Smeetsas ir Nynke Tynagel, dabar pravardžiuojami dizaino srities Ponu ir Ponia Smitais (Mr. & Mrs. Smeets). Per 13 metų jie sukūrė daugybę juokingų ir net įžūlių, bet visuomet funkcionalių daiktų, o šiandien duetas pristato... šviečiančius kibirus už dramatiškas kainas! Čia iš tos serijos, kai nesvarbu, ką perki, svarbu, kas dizaineris... studiojob.be

facebook.com/nidaraincoat

„Tribe“ kolekciJa „coNFeTi“ LIETUVA

„Ffakers“ (Eglės Jociūtės ir Ievos Markevičiūtės) nuotr.

Su Naujaisiais metais! šampanas iššautas, fejerverkai baigėsi, o konfeti – dar ne! Ko gero, ant lentynos gula naujametiškiausia kada nors sukurta džemperių kolekcija. TRIBE dizainerių dueto Marinos ir Donatos jau pernai pristatyti konfeti aplikacijomis nutaškyti unisex džemperiai puikiai tinka palydint senuosius ar sutinkant naujuosius, ir į diskoteką, ir į gatvę, o drąsiems žmonėms – ir į sporto klubą. Madingų treningų mados tęsiasi. tribe.lt

24 // © 37o

„HerzlicH WillkommeN“ kolekciJa „aW2013/14“

NevalGomi „Tadam!“ Šokoladai

LENKIJA

KAINA 300 LITų Aukso glajuje merktas baltasis šokoladas – kiekvieno pilvo svajonė, tačiau šis skirtas ne pilvo, o akių malonumui. Pagaminti tokį gabalėlį šokolado užtrunka ne trumpiau kaip mėnesį, nes jis gaminamas rankomis.

Iš pradžių molio gabalėlis įspaudžiamas gipso formoje. Apie savaitę joje džiūvęs objektas vėliau keliauja į krosnį, paskui atvėsinamas ir padengiamas glazūra. Trečią kartą į krosnį keliauja jau dekoruotas tikru auksu, o papuošalo gimimas vainikuojamas grandinėle. Tuomet šis desertas akims dedamas į kvepiančius baltus patalus oktaedro formos dėžutėje ir sapnuoja sapnus apie savo svajonių kaklą.

Apie kaimynus lenkus kalbame žiauriai retai, kai mintyje turime madą ar dizainą, bet kai prieš Kalėdas į Vilnių atvyko visas desantas alternatyviųjų Varšuvos dizainerių ir pasistatė čia savo žaibišką pop-up parduotuvę, galutinai tapo aišku, kad kaimynai lenkai ne vien tik feikus siuva... Pristatome Alicją Saar ir Małgorzatą Wójcicką – dizaineres, padarytas Lodzės dailės akademijos dizaino fakultete ir vos prieš kelerius metus Varšuvoje sukūrusias labai sėkmingą mados ženklą labai nelenkišku pavadinimu „Herzlich Willkommen“. Vaizduose – šių metų žiemos kolekcijos fragmentai. Bardzo.

Michalo Polako, Janeko Kwiatkowskio nuotr.

herzlichwillkommen.pl

LIETUVA

TadamTadam.lt

a.GriGaiTYTės kolekciJa „GeNTle.maNlY“ LIETUVA

„Gentle.MANLY“ – įspūdinga septynių modelių kolekcija, pernai užvežusi net prancūzų snobus Paryžiuje ir patekusi į prestižinio mados konkurso ARTS THREAD finalą. VDA kostiumo dizaino absolventė Asta Grigaitytė nagrinėja aktualų šiuolaikinių moterų ir vyrų apsikeitimo vaidmenimis aspektą, ji dekonstruoja XIX a. vyrišką džentelmeno fraką ir parodo septynias jo transformacijas, nulemtas vadinamųjų moteriškų medžiagų, tokių kaip šilkas, šifonas, organza ir kt. Taip dizainerė demonstruoja vyriško kostiumo tapsmo moterišku kostiumu raidą, nulėmusią XXI a. moters įvaizdį. artsthread.com