2012-04-07 TV diena

6

taikiklyje

Kaip te­le­vi­zi­jos žmo­nės Ag­nė Klim­čiaus­kai­tė

Ve­ly­kos krikš­čio­niš­ka­jam pa­sau­liui – ypa­tin­ga šven­tė, sim­bo­li­zuo­jan­ti Kris­taus pri­si­kė­li­mą iš nu­mi­ru­sių­jų. Pro­tė­vių tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jams tai – pa­va­sa­rio, gam­tos at­gi­mi­mo šven­tė. Nep­rak­ti­kuo­jan­tys re­li­gi­jos džiau­gia­si dar vie­na šei­mos šven­te. O kaip Ve­ly­kas šven­čia TV pro­ jek­tų ve­dė­jai?

Ge­di­mi­nas Jau­nius, TV lai­dų ve­dė­jas, pro­diu­se­ris

Ire­na Pi­vo­riū­nie­nė, BTV lai­dos „Svei­ka­tos ko­das“ ve­dė­ja

V

M

e­ly­kos man yra re­li­gi­nė šven­tė, daž­niau­siai – Ve­lyk­nak­tis baž­ ny­čio­je, o pa­skui – šven­tė pa­gal ap­ lin­ky­bes. Šie­met teks dirb­ti – vyks tie­sio­gi­nė „Lie­tu­vos bal­so“ trans­ lia­ci­ja, tai­gi Ve­ly­kos bus dar­bin­gos.

Kad ir kaip bū­tų, svar­biau­sia yra šven­tės tu­ri­nys, tai, ką šven­ čia­me. Jei ne­pa­vyks­ta su­da­ ly­vau­ti Ve­lyk­nak­ty­je, ei­nu į ry­ti­nes mi­šias. Bet Ve­ lyk­nak­tis, Ve­ly­kų vi­gi­ li­ja man pa­tin­ka la­ biau, nes tuo­met jau­ti, kad tik­rai su­lau­kei šven­ tės. O kiau­ši­nių mar­gi­ni­mas – ne man, la­biau pa­ tin­ka mar­gu­čius kul­ti ir val­gy­ti.

Jei per Ve­ly­ kas ne­dir­bu, te­ le­vi­zi­ją žiū­riu. Pa­ tin­ka Ve­ly­kų ry­tą iš Va­ti­ ka­no per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ ją trans­liuo­ja­mas po­pie­žiaus svei­ki­ni­mas, va­ka­re su šei­ ma su­sė­dę pa­si­žiū­ri­me ko­kią nors nuo­tai­kin­gą kon­cer­ti­nę pro­gra­mą. Te­le­vi­zo­rius per šven­tes man nė­ra ta­bu, bet ne­su ir iš ka­te­go­ri­jos žmo­ nių, ku­rie šven­tes šven­čia su te­le­vi­zo­riu­mi. Tai – ge­ ra prie­mo­nė fo­nui, nuo­tai­ kai su­si­kur­ti, kol lai­ko­ma­ si sai­ko.

an Ve­ly­kos – at­bu­di­mo, iš­si­va­da­vi­mo iš žie­mos pan­čių šven­tė. Šie­met jas šven­čiu dar­bin­gai, kur­ da­ma ve­ly­ki­nę lai­dą, ku­rio­je ži­no­miau­si šir­dies chi­ rur­gai dė­kos sa­vo mo­ky­to­jams. Da­bar aki­ra­ty­je – sme­ ge­nų svei­ka­tos te­mos, tai­gi to­kia šie­met ir ve­ly­ki­nė te­ma – dė­kin­gu­mas, tei­gia­mi, ge­ri jaus­mai. Man la­ bai pa­ti­ko ku­ni­go Ri­čar­do Do­vei­kos pa­teik­ta la­bai pa­ pras­ta šven­tės for­mu­lė: pa­sa­ky­ti kuo dau­giau žmo­nių, kaip ge­rai, kad jie yra. Nie­ko dau­giau ne­rei­kia – žmo­ gus iš­kart nu­švin­ta ir pa­va­sa­ris į šir­dį atei­na. Juk ša­lia mū­sų yra tiek daug žmo­nių, ku­riems už­mirš­ ta­me tai pa­sa­ky­ti. Ma­nau, Ve­ly­kos yra kaip tik ta pro­ga tai pa­sa­ky­ti ir iš­girs­ti. Pats sa­ky­si, tai gal ir pa­ts iš­gir­ si, – vi­siems sma­gu. Ir mū­sų lai­dų tiks­las yra įro­dy­ti, kad ge­ri žo­džiai, tei­gia­mos emo­ci­ jos iš­kart pa­ska­ti­na iš­si­skir­ti lai­mės hor­mo­nus, o žmo­gus jau­nė­ja.

Be abe­jo, per Ve­ly­kas žiū­ riu te­le­vi­zi­ją. Laz­dą per­ lenk­ti nie­kad ne­nau­din­ga, bet tei­gi­nys, kad per šven­ tes te­le­vi­zo­rius ne­rei­ka­ lin­gas, yra ko­ke­ta­vi­mas.

Aš žiū­riu iš gy­dy­to­jos pu­sės – li­go­ni­nės pil­ nos li­go­niu­kų ir, de­ ja, li­gos ne­ži­no, kas yra šven­tė, Ve­ly­kos ar Ka­lė­dos. Per te­le­ vi­zi­ją trans­liuo­ja­mos mi­šios, yra ir ne­blo­ gų lai­dų – tai tik­ rai pa­de­da li­go­niams ir tiems, ku­rie na­muo­se.