1
2
Dalia SmagurauskaitÄ—
SaulÄ—s sala
sicilija
Aukso pieva Vilnius / 2016
3
© Dalia Smagurauskaitė, 2016 © Apipavidalinimas, Judita Židžiūnienė, 2016 © Leidykla „Aukso pieva“, 2016
4
Italija be Sicilijos sieloje palieka tik menką ženklą. Viskas prasideda Sicilijoje... Johann Wolfgang Goethe
5
6
Sicilijos mozaika
Sai, cosa è la nostra vita? La tua e la mia? Un sogno fatto in Sicilia. Forse stiamo ancora lì e stiamo sognando.1
Užmerkiu akis, giliai įkvepiu ir paskęstu aitriame apelsinų žiedų aromate, kuriuo pavasarį Sicilijos oras sunkte persisunkęs. Akimirkos idilę nutraukia garsus pypsėjimas – tai sicilietis sveikina augalotą kelkraščiu žingsniuojantį kaimyną, burnojantį ant puslaukinio šuns. Taip... Dažnai visa Italija ir Sicilija asocijuojasi su poetiškąja Toskana: idiliškais kaimeliais, švelniai vilnijančiomis kalvomis, Renesansu ir visiška ramybe. Laimė, Italijoje visko yra gerokai daugiau. Keliaujant per šalį − nuo Milano iki Florencijos, nuo Romos iki Nea polio, nuo Sardinijos iki Sicilijos − tiek geografinis, tiek kultūrinis klimatas keičiasi. Kuo toliau į pietus, tuo labiau jis kaista, žadina vaizduotę, vilioja ar net kelia baimę. O vienas labiausiai smalsumą akstinančių regionų yra Sicilija – saulės, mitų ir aistrų sala, tautų ir kultūrų kryžkelė. Šimtai kilometrų žydros pakrantės, UNESCO saugomas kultūros paveldas, aukščiausias Europoje ugnimi besispjaudantis vulkanas, graikų ir romėnų, arabų ir normanų palikimas, rojų primenančios mažosios salos, maistas ir vynas, lėtas gyvenimas, drumsčiamas chaoso ir skurdo. Ar žinai, kas yra gyvenimas? Tavasis ir manasis? Tai Sicilijoje susapnuotas sap nas. Gal mes dar ten ir vis dar sapnuojame. Leonardo Sciascia
1
7
Agridžento šventyklos
Kartą keliaudama po Siciliją užsimaniau pamatyti pievoje po senais alyvmedžiais suverstus akmeninius blokus, kuriuos ten paliko graikai, nes Sicilijos istorijos ir kultūros ženklų galima rasti visur, net pakelėse. Purvini požeminiai tuneliai byloja apie naujų technologijų atėjimą arabų laikais, neprižiūrimi trupantys pastatai jūros pakrantėje mena išnykusias žvejybos tradicijas, o spalvoti cukriniai vaisiai yra ir sąsaja tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, ir istorijos mirksnis, kai Sicilijoje imtos auginti cukrašvendrės. Grėsmingai garuojantys Etnos (Etna) ir Strombolio (Stromboli) ugnikalniai savyje slepia tiek daug, kad net sunku įsivaizduoti – mitologijos, Antikos kūrinių nuotrupas, baisias sudegintų kaimų istorijas, aromatingo aliejaus tradicijas. Eklektiška pastatų architektūra ir kiekvienas įskilęs mūras, keista detalė ar ne vietoje atrodantis langas – tai keli šimtmečiai, kurių metu saloje keitėsi šeimininkai, jų architektūri-
8
nės užgaidos ir stiliai. Platūs laukai maitino Romą, o nebaigti tiesti keliai, į jūrą išmetamos nuotekos, kulkų suvarpyti kelio ženklai ir kažkada prieš kelis dešimtmečius sprogusių bombų žymės ženklina Italijos valstybės ir mafijos kovą be aiškių laimėtojų.
Agridžento šventyklų slėnis
Kiekvienas Sicilijos žemę aplankęs rašytojas, keliautojas ar dailininkas paliko apie ją daugybę prirašytų puslapių, knygų ar paveikslų. „Į dešimtuką“ pataikė prieš devynis šimtus metų gimęs geografas Muhammadas al-Idrisi, sakydamas, kad „ši sala stebuklingai veikia visus, kurie tik įkelia į ją koją, nepriklausomai nuo jų religijos“. O rašytojui Guy de Maupassant‘ui Sicilija – „apelsinų, žydinčios žemės kraštas, kurio oras pavasarį – vienas kvepėjimas… Bet dėl ko būtina pamatyti šį kraštą, vienintelį tokį pasaulyje, − kad jį nuo pat vieno galo iki kito galima pavadinti keistu, dievišku architektūros muziejumi.“ Kita vertus, sunku ginčytis ir su prancūzų diplomatu ir poetu Pierre de Blois‘u, kuriam „Sicilija dėl jos gyventojų piktavališkumo tokia nemaloni, kad ji atrodo nepakenčiama ir sunkiai tinkama gyventi dar ir dėl dažno bei pagiežingo šmeižimo, kuris savo neribota galia kelia mūsų žmonėms, pasižymintiems nuginkluojančiu paprastumu, nuolatinį pavojų.“ Visi jie teisūs! Sicilija dažnai yra viena tų vietų, su kuriomis siejami kiek keistoki keliautojų lūkesčiai. Vieni tikisi elegantiškos Côte d‘Azur (Prancūzijos Rivjeros) atmosferos, kiti – adrenalino kupino afrikietiško chaoso. Pirmieji verkia, nes bijo išeiti į arabiškais užrašais primargintą, šiukšliną ir laukinių šunų nugulėtą Palermą (Palermo), kiti nepatenkinti dairosi po nugludintas ir penkių žvaigždučių viešbučiais apstatytas Taorminos (Taormina) gatveles, ieškodami pavojų.
9
Vienus ištinka šokas, kitus – nusivylimas. Prieštarauju? Tai Sicilija prieštarauja sau kiek viename žingsnyje: su garsiais mafijos bosais siejamas miestelis pasivadina pasauline sąžiningumo sostine, netoli išlikusio graikų miesto kyla baisūs daugiabučiai, į idilišką žydrą paplūdimį išmetamos naftos perdirbimo fabriko liekanos, banditiškos išvaizdos sicilietis dienai tampa geriausiu draugu. Kaip sakė amerikiečių rašytoja Francine ProPunta Secca
se, „Sicilijoje lengva jaustis laimingam, bet tik jei joje prisitaikai ne tik kultūrine prasme,
bet ir fiziškai: išmoksti gyventi siciliečių ritmu ir būdu.“ Siciliją lyginčiau su kaleidoskopu – ji spalvota ir kaskart kitokia. O jei Sicilija būtų maistas – tai būtų cassata. Tradicinio saldumyno kilmė neaiški, o gaminama cassata iš biskvitinio torto gabalėlių, vaisinio likerio, avies riccotos, vanilės, cukruotų džiovintų vaisių gabalėlių, marcipano, pistacijų, šokolodo ir kitų ingredientų, kuriuos pasirenka konditeris arba sicilietiška mama. Cassata kruopščiai dekoruojama spalvotomis detalėmis ir cukriniais ornamentais. Cassata įkūnija baroką kulinarijoje ir sicilietiškąją dvasią – turtingą, spalvotą, saldžią, tad nepratę ja greitai persisotina. Kita vertus, cassata šiais laikais parduodama prekybos centruose − kaip ir sicilietiškoji kultūra „parduodama“ pasauliui per stereotipus. Kodėl Sicilija? Dėl visų aukščiau parašytų sakinių. Dėl to, jog verta pažvelgti į Sicilijos širdį, didelę, gerą ir atvirą visiems, kurie be išankstinių nuostatų ją nori pažinti. Dėl visų beprotiškai draugiškų jos žmonių. Dėl perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų, dėl visų 10
Čefalu pakrantė Sicilijoje
saloje praleistų dienų, išgyventų patirčių nuo pirmosios apsilankymo dienos 2012-aisiais... Kelionė po kelionės sudėliojau savąją sicilietišką mozaiką. Nepykite, pasakojimai yra subjektyvūs. Bet juk tokios ir būna kelionės. Subjektyvios. Kas vienam atrodo pilkas akmuo, kitam – nepaprastas lobis, ieškotas daugybę metų. Deja, į knygą nepajėgiau sutalpinti visos Sicilijos, tam reikėtų tūkstančių puslapių, dešimčių tūkstančių nuotraukų ir viso gyvenimo.
Sicilietiškos citrinos
Todėl, ponai ir ponios, patogiai įsitaisykite ir skaitykite – kelionė po Saulės salą Siciliją prasideda!
11
38
Odė Palermui
La più bella città della Sicilia, sede del re, è Palermo.7
Benvenuti a Palermo! Juodai pasidabinusi žilaplaukė sicilietė persižegnoja ir ima šnabždėti maldas. Pro iliuminatorių stengiuosi įžvelgti didėjančias jachtas ir Viduržemio jūros paviršiumi besiritančias bangas, pasipuošusias balta puta. Pilka taisyklingai nubrėžta linija tampa nusileidimo keliu, lėktuvas slysta asfaltu, nuvilnija audringų plojimų banga, su palengvėjimu atsidususi sicilietė dar keliskart persižegnoja. Dėl visa ko. Pro pravertas lėktuvo duris plūsteli Palermo oro uosto oras. Jis kitoks nei Romos (anas kvepia kedrais) ar Milano (drėgnas ir sunkus). Palermo oras pilnas sūrymo, apelsinų žiedų, saulės, betvarkės ir šiukšlių. Palermo oras pilnas nuotykių nuojautos – sveiki atvykę į Saulės salą Siciliją! Vienas pažįstamas palermietis kažkada bandė įtikinti, kad nors kartą į Palermą verta atplaukti laivu. Anot jo, egzistuoja tokia trumpa akimirka prieš pat įplaukiant į uostą, kai atsiveria savotiška laiko skylė ir Palermas, jo seni pageltę mūrai, jo aptrupėję barokinių bažnyčių bokštai ir kupolai atvykstančiajam vos sekundei pasirodo 7
Pats gražiausias Sicilijos miestas, karaliaus buveinė, yra Palermas. Ibn Gubayr
Palermo katedra
39
40
lygiai taip pat, kaip prieš šimtus metų pasirodydavo atplaukiantiems pirkliams ir nuotykių ieškotojams. Netikėtai virš miesto pakimba juodas debesis ir rūsčiai grūmodamas prakiūra. Milžiniški pavieniai lašai per kelias minutes virsta vientisa lietaus užuolaida, paslepiančia nuo svetimų akių Palermo priemiesčius. Staiga viskas sulėtėja, gatvės prisipildo automobilių, pypsinčių, isteriškų, manevruojančių visomis įmanomomis kryptimis. Spūsties kaltininkas – iš kanalizacijos šulinių besiveržiantis dvokiantis vanduo, kurio pilkai rudos tirštos čiurkšlės kyla į viršų bene metrą, gąsdindamos ne tik praeivius, bet ir automobilių vairuotojus, po nosimi tyliai murmančius mantrą: „Tik neužgesk“. Kai kurių maldos išklausytos, kitiems teks šaukti miiinchia!! ir bandyti įtikinti serviso savininką cugghiuni8 neplėšti tokios nepadorios kainos už skubią automobilio reanimaciją. Benvenuti a Palermo! Kažkada rašiau straipsnį apie Palermą, koks jis gaivališkas, paskendęs gatvės garsų kakofonijoje ir kvapų maišalynėje, trikdantis ir gąsdinantis. Tada skaitytojai piktinosi ir priekaištavo, kad nesugebėjau įžvelgti miesto grožio. Netiesa! Palermas – tai storžieviškas, tvirto sudėjimo, ryškių maišytų bruožų, besikeikiantis senis. Tačiau jei jo neišsigąsti, prieini arčiau, pakalbini – supranti, kad jis draugiškas ir gali papasakoti šimtus neįtikėtinų istorijų. Palermas bizantietiškas, arabiškas, normaniškas, ispaniškas. Emyrų, karalių, šventųjų ir žudikų Palermas. Palermas tarp siaurų gatvelių, griuvėsių ir rūmų, tarp turtų ir skurdo, tarp tvarkos ir chaoso, nusikaltimų ir teisingumo. Palermo žavesys slepiasi chaose, kontrastuose ir nesusipratimuose. 8
Kiaušis, kiaušingalvis.
Siauros ir klaidžios Palermo gatvės
Palermo skersgatviai
41
Čia finikiečius keitė graikai, šiuos romėnai, tada arabai, dar normanai, tada ispanai, dabar viešpatauja šiaurės afrikiečiai. Čia su virtuozišku A. van Dycko altoriniu paveikslu „Madonna del Rosario e sante siciliane“ konkuruoja Vucciria turgaus smarvė. Aristokratus kažkada atsverti bandė vienuoliai, o teisuolius nusikaltėliai. Ne ne, patikėkit, Palermas mane kaskart įtraukia. Iš viliojančių Palermo vidurių sunku išsikapstyti! Keturi arabų kvartalai Klajonėse po Palermo centrą visada gauni du dalykus – adrenalino ir galimybę apžiūrėti daugybę įdomių objektų. Jautresni italai paprastai įspėja vieniems nevaikštinėti po Palermo senamiestį ir tolimiausius jo užkampius, kuriuose, pasak jų, lengva netekti ne tik piniginės, bet ir galvos. Nesiginčysiu, rajonas ne iš dvelkiančių Chanel No5 ir šiugždančių šilkais, tačiau ir ne pragaro virtuvė... Palermiečiai gatvėse mėgsta šūkauti, susitikę rėkia taip, kad toli girdisi. Ne, dažniausiai jie nesipyksta, tiesiog čia tokia kalbėjimo maniera, gąsdinanti jautresnius užklydėlius. Pastarieji lieka traumuoti ir exarabų rajonuose įsikūrusiuose šurmuliuojančiuose turguose, kuriuose nesunku pasijusti Artimuosiuose Rytuose ar Šiaurės Afrikoje. Palermą būtų galima tyrinėti iš įvairių perspektyvų, tiesą sakant, kiekvienas gali atrasti savąją. Man labiausiai patinka žvelgti į jį kaip į vietą, kurioje du šimtmečius gyveno, statė, kūrė ir prekiavo arabai. Kodėl? Nes per du šimtus arabiškųjų metų Palermas pasikeitė – išgyvenęs kraupų Asad ibn al-Furat kariuomenės puolimą ir kruvinas žudynes atsitiesė ir tobulėjo, plėtėsi, mokėsi, išradinėjo. 948 m. buvo įkurtas autonomiškas Sicilijos emyratas su sostine Palermu. Miestas ėmė plėstis ir augti, didėjo politinė, kultūrinė ir ekonominė galia. Arabai atsivežė vietos žemdirbiams nematytų kultū-
42
Palazzo dei Normanni rūmai Palermo centre
rų (ryžių, cukrašvendrių, medvilnės, įvairių daržovių), įsirengė galingas drėkinimo sistemas. Arabų kronikose rašoma, kad Palermas buvo mitinis miestas, čia stiebėsi net trys šimtai mečečių, spindėjo puošnūs rūmai, šurmuliavo pačių įvairiausių ir rečiausių prekių kupini turgūs, miestas netgi buvo lyginamas su Kairu ir Kordoba. Portatori di civiltà e cultura, lasciarono una città ricca e preziosa!9 – rašė nežinomas autorius. Kita vertus, materialaus arabiškojo periodo paveldo beveik nebeliko, ant jo savo palikimą pastatė normanai, jį uoliai naikino ispanai. Visgi pirštais neapčiuopiama, bet ore sklandanti arabiška dvasia pavergia ir nukelia į kitą laiką, kitą vietą. Miestą užkariavę arabai ilgai negalvodami davė jam arabišką pavadinimą – Balarmuh. Stovėdama turistiniame Palermo jūrų uoste žvelgiu pro Porta Felice vartų angą. Migloje paskendusi dviejų kilometrų ilgio Via Vittorio Emanuele gatvė, tiesi lyg styga, bėga į 9
Civilizacijos ir kultūros nešėjai padarė šį miestą turtingą ir vertingą! Nežinomas autorius
43
miesto širdį ir atsitrenkia į Palazzo Normanni ir Porta Nuova miesto vartus. Anksčiau ši gatvė buvo vadinama Càssaro ir arabų dominavimo metu buvo pagrindinė miesto arterija, vadinama al-Qasr. Iš jos šakojosi kreivos siauros gatvės darbi, o iš jų į visas puses bėgo purvini akligatviai aziqqa. Ši struktūra egzistuoja ir dabar, kai kur perrėžta naujų gatvių ir aikščių. Arabai Palermą buvo padalinę į penkis kvartalus. Dabar tą miesto dalį sudaro keturi kvartalai: Kalsa-Mandamento Tribunali, Albergheria-Mandamento Palazzo Reale, Seralcadio-Mandamento Monte di Pietà, Loggia-Mandamento di Castellammare. Sakoma, kad gimęs viename kvartale, jame privalėjai ir mirti (gyventi ir susituokti – taip pat). Kalsa arba Mandamento Tribunali vardą gavo iš Chiaramonte-Steri rūmuose įsikūrusio inkvizicijos tribunolo. Iš pradžių XIII a. imperatoriaus Frydricho II įkurta institucija kontroliavo mokesčių surinkimą iš musulmonų ir žydų. Sicilijai patekus į ispanų rankas čia veikusiame kalėjime būdavo baudžiami eretikai ir nuodėmingieji (vyrai ir moterys, vienuoliai, mokslininkai, liberalių pažiūrų asmenys, politiniai oponentai ir eiliniai neįtikę žmogeliai). Antrasis arabiškas Palermo kvartalas vadinasi Albergheria-Mandamento Palazzo Reale. Rajono pavadinimas buvo parinktas neatsitiktinai, mat čia arabai pasistatė pilį, kuri dabar vadinama Palazzo dei Normanni. Rūmai savo išore neprimena rytietiškų rūmų, nes tiek daug kartų keitė išvaizdą, kad visi stiliai susipynė į vieną organišką darinį. Gražiausia jų vieta – tai Capella Pallatina. 1130 m. pradėtas statyti rūmų koplyčios mozaikas kūrė meistrai bizantiečiai, pakviesti į Palermą specialiai šiam darbui. Jiems pavyko – nedidelė erdvė spindi prieblandoje, nuo lubų ir sienų švelniai žvelgia šventieji. Šalia Palazzi dei Normanni stovi ir Palermo katedra, kurioje ilsisi kilmingieji (dešinėje navoje yra Frydricho II ir Rodžerio II kapai). 44
45 Palermo katedra