Laikų pabaiga

Page 1

Lai u pabaiga


4

K a m b a r y s į š y l a nuo saulės spindulių. Spėju, kad da-

bar apytikriai vidurdienis. Nuostabu turėti pertrauką nuo visų šių beprotybių. Nesu dar pasiruošusi išsižadėti savo brangaus miego, tačiau vandens stiklinė skamba viliojamai. Kai atveriu duris, pamatau koridoriuje sėdintį Rafą užmerktomis akimis. Susiraukiu. – Ką čia veiki? – Buvau pernelyg pavargęs nueiti iki minkštasuolio, – jis atsako neatmerkdamas akių. – Tu budi? Būčiau perėmusi savo eilę, jei tik būtum man pasakęs. Dėl ko turime nerimauti? Rafas prunkšteli. – Turiu galvoje, ar yra koks nors specifinis priešas šią akimirką? Jis sėdi veidu į Peidžės duris. Spėju, turėjau susiprasti. – Ji manęs nesužeis. 25


– Taip manė ir Belylas. Jo akys vis dar užmerktos, o lūpos vos juda. Jei jis nebūtų prakalbęs, manyčiau, kad miega. – Belylas nėra jo vyresnioji sesuo ir jos neaugino. – Vadink mane sentimentaliu, bet man patinka idėja, kad tu esi iš vientiso gabalo. Be to, ji ne vienintelė, kurią gali dominti tavo gardus kūnas. Pakėliau galvą. – Kas sakė, kad aš gardi? – Argi negirdėjai to seno posakio? Gardus kaip kvailys? – Čia tu sugalvojai. – Hm! Tikriausiai tai angelų posakis. Kad įspėtum kvailius dėl dalykų, su kuriais susiduriama naktį. – Dabar diena. – Ach. Taigi tu neneigi, kad esi kvaila? Pagaliau jis šyptelėjęs atmerkia akis. Bet jo išraiška ištirpsta, kai pamato mane visą. – Ką čia apsivilkai? – jis nužvelgia mano aprangą. Jaučiausi taip patogiai, kad visai pamiršau, jog dėviu trumpus marškinėlius ir tamprius šortus. Dirsteliu į save svarstydama, ar susidrovėti. Aš visai pakenčiamai prisidengusi, išskyrus diafragmą ir, spėju, atidengusi daugiau kojų nei įprastai. – Ar tai sako vaikinas, kuris nuolat sukinėjasi aplinkui bemarškinis? Žinoma, man patinka, kad jis bemarškinis ir rodo savo šešių dalių pilvo presą, tačiau apie tai jam neužsimenu. 26


– Sunku užsivilkti marškinius, kai turi sparnus. Be to, negirdėjau dėl to nusiskundimų. – Nesipūsk, Rafai. Komplimentų taip pat negirdėjai. Noriu jam pasakyti, kad mes turime daugybę vaikinų, kurie taip pat gerai atrodo kaip ir jis, tačiau tai būtų visiškas melas. Jis vis dar varsto akimis mano išvaizdą. – Ar tu vilki vyriškus šortus? – Spėju, kad taip. Bet jie tinka. – Kieno jie? – Niekieno. Radau juos stalčiuje. Ištiesęs ranką jis ištraukia atspurusį siūlą nuo vienos klešnės. Šis nuyra, lėtai vingiuodamas aplink mano šlaunį ir sutrumpindamas ir taip trumpus šortus. – Ką darytum, jei turėtum bėgti? – jo balsas kimus, kol spokso tarsi užhipnotizuotas į yrantį siūlą. – Pačiumpu savo batus ir bėgu. – Taip apsirengusi? Priešais nieko nepaisančius vyrus? Jo akys pakyla aukštyn prie mano diafragmos. – Jei nerimauji dėl iškrypėlių, kad įsilauš į namus, tai jiems jokio skirtumo, ar aš taip atrodau, ar su maišiniais džinsais ir sportiniu megztiniu. Jie padorūs žmonės arba ne. Veiksmai kalba už juos pačius. – Jiems sunku bus imtis kokių nors veiksmų, kol daužysiu jiems snukius. Nepagarba nebus toleruojama. Šypteliu puse lūpų. – Nes tu visą laiką skiri pagarbai. Jis atsidūsta tarsi būtų mažumėlę savimi pasibjaurėjęs. – Regis, neseniai visą laiką skyriau tau. 27


– Kodėl taip sakai? Noriu, kad mano balsas neatrodytų toks, tarsi būtų užgniaužę žadą. – Sėdžiu ant kietų grindų už tavo durų, kol tu jaukiai miegi? Nuslystu siena žemyn ir atsisėdu šalia jo ant koridoriaus grindų. Sėdime, mūsų rankos beveik susiliečia, aplink įsivyrauja tyla. Po kurio laiko sakau: – Manau, kad miegas būtų tau į naudą. Gali eiti į lovą. Aš šiek tiek pabudėsiu. – Nė nesvajok. Tai tau gresia pavojus, o ne man. – Kas, kaip manai, ketina mane pagrobti? – mano petys prisiliečia prie jo, kai pakeliu galvą ir pažvelgiu į jį. – Sąrašas begalinis. – Nuo kada tapai toks globėjiškas? – Nuo tada, kai mano priešai nusprendė, kad tu esi mano žmonių dukra. Nurijau seiles. Gerklė išsausėja. – Jie nusprendė? – Belylas matė mudu drauge per maskaradą. Net man būnant su kauke, Urielis žinojo, kad tai aš buvau su tavimi paplūdimyje. – Tai aš esu, – sukuždu, – tavo žmonių dukra? Beveik galiu girdėti, kaip daužosi mano širdis. Ji ima mušti netgi dar greičiau, kai suvokiu, kad jis veikiausiai irgi ją girdi. Jis nusisuka nuo manęs. – Kai kurių dalykų tiesiog negali būti. Bet nei Uris, nei Belylas to nesupranta. 28


Lėtai, sąmoningai iškvepiu. Veikiausiai jis pasakė tai, ko aš taip pat nesuprantu. – Tai kas manęs iešoktų? – paklausiu. – Nepaisant įprastinių įtarimų, didžiulė angelų minia matė tave su manimi, kai nukirtau sparnus Belylui. Jie mano, kad tu keliauji drauge su kaukę dėvinčiu „demonu“, kuris kerta „angelams“ sparnus. To pakanka, kad tave persekiotų, jei tik rastų mane. Be to, dabar esi angelų žudikė, kuriai automatiškai skiriama bausmė – mirties nuosprendis. Esi gana populiari mergaitė. Valandėlę mąstau apie tai. Ar tikrai ką nors galiu dėl to padaryti? – Bet mes visi jiems atrodome panašūs, tiesa? Kaip jie gali mus atskirti? Man jie visi vienodi. Jie visais atžvilgiais tokie tobuli – tobuli atletiški kūnai, tobulai dailūs veidai, net plaukai tobuli. Jei ne tu, manyčiau, kad angelai nesukeičiami. – Taip sakai, nes aš už tobulybės ribų? – Ne. Nes tu toks nuolankus. – Pervertintas nuolankumas. – Matyt, tai aiškus savęs įvertinimas. – Tikri kariai neužsiima pseudomoksliniais dalykais. – Arba racionaliu mąstymu. Jis žvilgteli į mano nuogas kojas. – Ne, jie ne tokie jau racionalūs, pripažįstu, – Rafas atsistoja ir ištiesia man ranką. – Nagi, eikš šiek tiek pamiegoti. – Tik jei ir tu eisi, – suimu jam ranką ir jis trūkteli mane aukštyn. – Puiku. Jei tai tave nuramins. 29


Mudu einame į mano kambarį ir aš nušliaužiu ant lovos. Atsigulu ant antklodės viršaus, manydama, kad jis nori būti tikras, jog aš šiek tiek numigsiu. Tačiau užuot išėjęs, jis įlipa į lovą šalia manęs. – Ką darai? – klausiu. Jis priglaudžia skruostą ant pagalvės šalia manęs ir užmerkia akis, apimtas kažkokio palengvėjimo. – Gulu miegoti. – Ar neisi į apačią? – Ne. – O kaip dėl minkštasuolio? – Per daug nepatogus. – Maniau, sakei, jog miegojai ant akmenų sniege. – Miegojau. Štai todėl dabar miegu ant minkštų lovų, kada tik galiu.

30


5

V i l iuo s i , k a d ji s gulės čia apimtas įtampos kaip aš,

tačiau netrukus jo kvėpavimas tampa lėtas ir gilus. Tikriausiai jis išsekęs. Nors neturėjo galimybės išsimiegoti ir nuolat privalėjo būti ypač budrus, vis dėlto jo sparnų žaizdos greitai gyja – nuo pradinio amputavimo iki vėlesnės operacijos. Negaliu nė įsivaizduoti, ką jam tenka patirti. Guliu šalia jo, bandydama užmigti. Rozmarinų aromatas plūsteli pro langą drauge su šiltu vėjeliu. Bičių dūzgesys ant augalų po palange atrodo tolimas ir raminantis. Gelsva saulės šviesa švyti net pro užmerktus akių vokus. Nusisuku nuo ryškaus lango ir atsiduriu veidu priešais Rafą. Negaliu neatmerkti akių ir galop pažvelgiu į jį. Jo tamsios blakstienos sudaro pusmėnulį ant skruosto. Ilgos ir lenktos, kiekviena mergaitė tokių pavydėtų. Jo nosies linija tiesi ir tvirta. Lūpos minkštos ir geidulingos.

31


Geidulingos? Beveik sukikenu. Kas per žodis dingtelėjo man į galvą? Nesu įsitikinusi, ar kada nors anksčiau mąsčiau, kad kas nors būtų geidulingas. Jo raumeninga krūtinė ritmingai pakyla ir nusileidžia ir tai hipnotizuoja. Mano ranka sutrūkčioja, norėdama paglostyti jo glotnius raumenis. Nuryjusi seiles apsiverčiu į kitą pusę. Jam gulint man už nugaros, giliai įkvepiu ir lėtai iškvepiu, tarsi bandyčiau nusiraminti, kaip darau kovodama. Jis tyliai sudejuoja ir kilsteli. Veikiausiai mano judesiai jį sutrikdė. Sau ant kaklo pajuntu jo šiltą kvėpavimą. Tikriausiai jis pasisuko ant šono, veidu į mane. Jis taip arti, kad galiu justi kone apčiuopiamą elektrinį dilgčiojimą per visą nugarą. Taip arti. Jo kvėpavimo ritmas gilus ir vienodas. Jis visiškai paniręs į miegą, kol jaučiu jį šalia, lovoje. Kas čia vyksta? Ar neturėtų viskas būti atvirkščiai? Bandau visą šią sumišusią painiavą nugrūsti į saugyklą galvoje. Tačiau arba saugykla jau pilna, arba emocijos per didelės, arba jos pernelyg užsispyrusios, o gal pernelyg dygliuotos, kad būtų saugiai ten paslėptos. O mano kūnas lėtai išsilenkia atgal ir mudu susiliečiame. Vos mano šlaunis paliečia jo šlaunį, Rafas sudejuoja ir sujuda, užmesdamas ranką ant manęs. Jis prisitraukia mane prie savo tvirto kūno. Ką aš darau? Tvirtas. Šiltas. Raumeningas. 32


Issuu converts static files into: digital portfolios, online yearbooks, online catalogs, digital photo albums and more. Sign up and create your flipbook.