Artuma

Artuma

mėnraštis šeimai bei visiems ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2015 m. balandis

4

Ištrauka iš Šv. Kotrynos Sienietės laiško

Į tikrąją Jeruzalę eikite, <...> ten surasite Jeruzalę, ramybės viziją, tai yra – savo sąžinės ramybę.

Jūs pateksite į kapą savo paties pažinimo, ir paklausit kartu su Marija Magdaliete: „Kas man nuritins akmenį nuo kapo? Šito akmens svoris toks didelis, mano nuodėmė tokia sunki, kad neįstengsiu jo pajudinti.“ Bet kai tik būsite supratę ir išpažinsite savo netobulumą, jūs išvysite du angelus, kurie nuritins tą akmenį.

Apvaizda Jums atsiųs šventosios meilės ir Dievo baimės angelą; toji meilė niekad nebūna viena, ji duoda sielai artimo meilę.

Dievas taip pat jums atsiųs Neapykantos angelą, kuris pakels akmenį, jums suteiks nuoširdaus nusižeminimo ir kantrybės.

O tada su tvirta viltimi ir gyvu tikėjimu nebepalikim savo paties pažinimo kapo; jokiu būdu nesitraukim nuo jo, kol neatrasim Kristaus, prisikėlusio mūsų sieloj, per malonę.

O Jį suradę, eikime pranešti savo broliams – tvirtoms ir meilioms dorybėms, kurių niekada nenorime prarasti.

Tada Kristus pasirodys sieloje juntamu būdu; Jis leisis paliečiamas nuolankia kasdiene malda.

Iš „15 maldos dienų su Kotryna Sieniete“ (Vilnius, 1998 m.)

Laiškas skaitytojams

Jėzus jai sako:

Turinys Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Švęstas vanduo

2

Kronika

Klausimai ganytojams

3

Bažnyčios pulsas

4

Jolanta RAMONIENĖ Koks bus politinis pavasaris?

6

Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS Tėvynės sąjunga kryžkelėje

7

Stefan KIECHLE SJ Pašvęstojo gyvenimo trejybė

8

Matulaičio stebuklai

10

Didelės ir mažos kryžkelės

Antanas SAULAITIS SJ Mūsų ieškojimai, aimanos ir...

11

Kun. Kęstutis K. BRILIUS MIC Tylos išmintis

12

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS Kas gi tie romieji?

13

Vytautė MACIUKAITĖ Miegančio krikščionio idealas

14

Vysk. Kęstutis KĖVALAS Dovanojimo džiaugsmas

15

Romūs žmonės gyvena Romainiuose 17 Piktas ponas, kuris norėjo žaisti

18

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Sukurti džiaugsmui

19

Pradžioj tik šokome drauge

22

Veidu į vaiką

Paul LEMOINE Palaikyti ar bausti?

24

Jaunimo iššūkis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ Spjauti ar meiliai šypsotis?

26

Akiračiai

Šv. Kotryna Sienietė

27

O mes kitokie

„Šiaip aš visko turiu ir esu laiminga“ 30 Atokvėpio valandai

Rūta LAZAUSKAITĖ Naujų talentų besidairant

31

Giovannino GUARESCHI Draugės Nadios kava

32

Sveikata

Kosulys

34

„Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau.“) Jėzus jai tarė: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ Marija Magdalietė nuėjo ir pranešė mokiniams, kad mačiusi Viešpatį ir ką jis jai sakęs. (Jn 20, 16–18) Mieli bičiuliai,

štai šiuo Magdalietės ir Prisikėlusiojo susitikimu „Artuma“ sveikina Jus su didžiausiuoju ir svarbiausiuoju šių metų ir visos istorijos nutikimu – Velykomis – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimu! To įvykio tokia didybė, kad tiesiog kvapą užima... ir tegali žmogus suklykt iš nuostabos, kaip Marija, iš pradžių palaikiusi Jėzų sodininku, o paskui – pastėrusi iš laimės... Tad ir Jums linkėti norisi ne mažiau – kad išgyventumėte šį susitikimą, kad leistumėtės pašaukiami vardu, kad atsilieptumėte Jus įsimylėjusiajam!

Rabuni... mokytojau... mielasis... Ješua...

Na, bet sugrįžkime atgal, į dabartį. Gi čia, balandžio „Artumoj“ – Palaiminti romieji; jie paveldės žemę! (Mt 5, 5) – jau trečiąjį palaiminimą nuo kalno skelbia Jėzus, o mes vis bandome suprasti – ką tai reiškia mums? Kas tas romumas? Ar jausmų neturėjimas, apatija? O gal bestuburystė, leidimas kitiems lipti mums per galvą?! Nejau teturime tik romiai žvelgti į pasaulio spindesį ir skurdą tam, kad paveldėtume žemę? Kokią žemę, kieno žemę? Šiaip jau mes juk labai mylime savo gimtąją žemelę, bet kažkodėl nelinkime vieni kitiems tapti romiems; užtat Viešpats kiekvieną kviečia trokšti šio palaiminimo ir juo gyventi! Bet ką gi visa tai reiškia praktiškai?..

Mielieji, rašau šį laišką Jums, o mintys, tiesą sakant, vis suka į kitur – turbūt ir šią akimirką Artimuosiuose (?!) Rytuose žudomus, ne, tiesiog skerdžiamus kaip avinėlius mūsų brolius ir seseris krikščionis... Tik mirdami, pasirodo, jie netyli, kaip avinėliai, bet Kristų šlovina, Dievą garbina. Įsivaizduoti to net ir nereikia – pamatyti galima, užfiksuota šiuolaikinėse video freskose. Negana to, gyvi dar likę jų artimieji – netrokšta keršto nei bausmių terminatoriams, bet jie tik kreipiasi į mus – krikščionis visame pasaulyje – ir, ne, ne paramos pirmiausia prašo, o maldauja, kad mes gyventume gyvenimą, krikščionių vardo vertą – pasauliui liudytume Nukryžiuotą ir Prikeltą Meilės Dievą.

(O gal čia ir yra – romumas praktiškai?)

Tikrai, sunkiau nei įsivaizdavau, suprast ir perprasti tuos palaiminimus...

Ačiū jums, artimiausieji iš tolimų rytų! Melskitės, prašau, už mus, bestuburius.

Darius Chmieliauskas

P. S. Ir dar ramybės man neduoda vienas klausimas: bet ką gi Dievas ruošia mums, kokį pavasarį Bažnyčioje, šitiek kankinių kraujo sugėrus paveldo žemei?..

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Senti reikia daug drąsos

35

Viršelyje – Prisikėlimas (Noli me tangere). Giotto di Bondone freskos detalė iš Skrovenji koplyčios, Paduja, Italija. 1303–1305 m. Akg-images nuotrauka

Artuma 2015 m. balandis

1

Švęstas vanduo

Jolantos Klietkutės nuotrauka

Liturgijos katechezės

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Svarbiausia naktis krikščionijai yra Velykų naktis – vienintelė, skirtoji ne miegui, o budėjimui. Iki liturginės reformos mūsų parapijose tikintieji būdavo kviečiami visą naktį budėti prie Viešpaties Jėzaus kapo, laukiant Jo Prisikėlimo (internete galite rasti įspūdingą tokio budėjimo pavyzdį Pievėnų bažnytėlėje).

Dabar visa Bažnyčia yra kviečiama su žiburiais rankose susirinkti ir, kaip ištikimiems tarnams, laukti sugrįžtančio Viešpaties, kad Jis, radęs mus budinčius, susodintų prie savo stalo ir pats mums patarnautų (plg. Lk 12, 37). Vienas iš reikšmingiausių Velykų budėjimo simbolių yra Krikštas. Jis – Velykų įvykis asmeniniame žmogaus gyvenime.

Būti krikščioniu – tai būti pakrikštytam. Lietuviškasis krikšto pavadinimas yra graikiškojo baptizma, reiškiančio panardinimą, atitikmuo. Ir ne vien į vandenį, bet kartu ir į reikalą. Krikščionys yra panardinti į Jėzaus „reikalą“ – į Dievo karalystę kaip dovaną ir užduotį drauge.

Vanduo krikščionybėje yra reikšmingas. Geriausiai jo reikšmę atskleidžia vandens palaiminimo maldos. Pirmiausia įsižiūrima į vandens prigimtį ir paskirtį: pasaulio sukūrimo pasakojimas teigia, kad šventinimo galią vandeniui suteikė Šventoji Dvasia, plevenusi virš vandenų pačioje pradžioje. Nuosekliai išgelbėjimo istorijoje matome tvano vandenis, naikinusius nuodėmę ir davusius pradžią dorybėms; žydai sausomis kojomis perėjo Raudonąją jūrą, o toje pačioje jūroje nuskendo juos persekiojanti faraono kariuomenė. Jėzus buvo pakrikštytas Jordane ir pateptas Dvasia, o kybodamas ant kryžiaus iš perdurto šono išliejo kraują ir vandenį.

Tai Jis, Prisikėlusysis, pasiuntė mokinius skelbti Evangelijos ir krikštyti visų tautų.

Marijos Stanulytės nuotrauka

2

Artuma 2015 m. balandis

Tad šis vanduo per Šventąją Dvasią turi galią pagal Dievo paveikslą sukurtąjį žmogų nuplauti nuo visų praeities nešvarumų ir prikelti naujam nekaltumui.

Trumpai tariant, Krikštas yra mirtis praeičiai (Jėzaus mirtyje) ir prisikėlimas dabarčiai (Jėzaus prisikėlime). Buvau Adomo, o dabar esu Jėzaus palikuonis.

Buvau Dievo priešas (pats norėjau būti Dievu), dabar tapau Dievo įvaikiu Jėzuje. Gimę iš motinų įsčių, mes atgimstame iš Bažnyčios įsčių. Bažnyčios įsčios yra Krikšto šaltinis.

Krikščionys visada brangino krikštyklas ir jose esančius krikšto šaltinius.

Dabar Lietuvos bažnyčiose beveik niekur krikštyklų nepamatysime. O juk Bažnyčia visada turėjo ypatingą maldingumą – kasmet švenčiama Krikšto diena; buvo lankoma Krikšto bažnyčia (Benediktas XVI priminė tokias piligrimystes Tikėjimo metais!); meldžiamasi vietoje, kur tapau krikščioniu, joje atnaujinami Krikšto pažadai. Krikšto metrikų išrašai yra būtini Sutvirtinimui, Įšventinimui ir Santuokai. Ar tai ne

nuorodos maldingų kelionių į tą vietą, kurioje buvau pašventintas krikščionio gyvenimui, būtent tais momentais, kai renkuosi savo pašaukimą? Įeinant į bažnyčias prie durų įrengiami vandens indai. Jie primena, kad būti bažnyčioje gali tik Bažnyčia, t. y. per vandenį ir Šventąją Dvasią atgimusieji. Štai kodėl prieš antrąją Mišių liturgiją anksčiau būdavo nurodoma išeiti visiems nekrikštytiems. Sekmadieniais visada švenčiamos Velykos, tad apšlakstymas vandeniu gali būti kiekvienose Mišiose (nepamirština, kad sekmadieniais visos Mišios yra vienodos, nebėra nei sumos, nei votyvos), taip pat ir palaiminimų (bet ne visų!) apeigose. Švęsto vandens galima parsinešti į namus. Šis vanduo primena priimtą Krikštą ir Kristų, kuris mus atpirko savąja Kančia ir Prisikėlimu. Tai Jis atnaujina mumyse gyvąjį malonės šaltinį ir gina mus nuo visokio kūno ir sielos blogio.

Kai televizija transliuoja reportažą iš religinio įvykio, būtinai parodo vyskupą, šlakstantį vandeniu. Šitaip yra „šventinama“. Iš čia ir kilęs dvasininko pavadinimas „šventikas“. Akivaizdu, kad apšlakstymo veiksmas net į nekatalikiškos visuomenės sąmonę yra įaugęs kaip labai reikšmingas. Tik ne visada teisingai suprantama jo reikšmė. Saugokimės magijos (mums ji niekaip nedera)!

Kaskart, kai šlakstysimės šiuo vandeniu arba juo naudosimės kartu su Kryžiaus ženklu bažnyčioje ar namie, dėkosime Dievui už neapsakomą Jo dovaną ir maldausime Jo pagalbos, kad išlaikytume gyvą sakramentą, kurį su tikėjimu priėmėme.

Kronika

Balandžio liturginis kalendorius

Klausimai ganytojams

1 T Iz 50, 4–9a; Ps 69; Mt 26, 14–25 2 K DIDYSIS KETVIRTADIENIS

Paskutinės Vakarienės Mišios: Iš 12, 1–8.

11–14; Ps 116; 1 Kor 11, 23–26; Jn 13, 1–15 3 P DIDYSIS PENKTADIENIS

Iz 52, 13 – 53, 12; Ps 31; Žyd 4, 14–16; 5, 7–9;

Jn 18, 1 – 19, 42 4 Š DIDYSIS ŠEŠTADIENIS. VELYKNAKTIS

Pr 1, 1 – 2, 2; Ps 104; Pr 22, 1–18; Ps 16;

Iš 14, 15 – 15, 1; Iš 15, 1–6. 17–18;

Iz 54, 5–14; Ps 30; Iz 55, 1–11; Iz 12, 2–6;

Bar 3, 9–15. 32 – 4, 4; Ps 19;

Ez 36, 16–17a. 18–28; Ps 42;

Rom 6, 3–11; Ps 118; Mk 16, 1–8 5 S KRISTAUS PRISIKĖLIMAS – VELYKOS

Apd 10, 34a. 37–43; Ps 118; Kol 3, 1–4

arba 1 Kor 5, 6b–8; Jn 20, 1–9

arba Lk 24, 13–35 6 P Apd 2, 14. 22–32; Ps 16; Mt 28, 8–15 7 A Apd 2, 36–41; Ps 33; Jn 20, 11–18 8 T Apd 3, 1–10; Ps 105; Lk 24, 13–35 9 K Apd 3, 11–26; Ps 8; Lk 24, 35–48 10 P Apd 4, 1–12; Ps 118; Jn 21, 1–14 11 Š Apd 4, 13–21; Ps 118; Mk 16, 9–15 12 S II VELYKŲ SEKMADIENIS (II sav.)

Apd 4, 32–35; Ps 118; 1 Jn 5, 1–6; Jn 20, 19–31

Dievo Gailestingumo šventė 13 P Šv. Martynas I, popiežius, kankinys

Apd 4, 23–31; Ps 2; Jn 3, 1–8 14 A Apd 4, 32–37; Ps 93; Jn 3, 7b–15 15 T Apd 5, 17–26; Ps 34; Jn 3, 16–21 16 K Apd 5, 27–33; Ps 34; Jn 3, 31–36 17 P Apd 5, 34–42; Ps 27; Jn 6, 1–15 18 Š Apd 6, 1–7; Ps 33; Jn 6, 16–21 19 S III VELYKŲ SEKMADIENIS (III sav.)

Apd 3, 13–15. 17–19; Ps 4; 1 Jn 2, 1–5a;

Lk 24, 35–48 20 P Apd 6, 8–15; Ps 119; Jn 6, 22–29 21 A Šv. Anzelmas, vysk., Bažnyčios mokytojas

Apd 7, 51 – 8, 1a; Ps 31; Jn 6, 30–35 22 T Apd 8, 1b–8; Ps 66; Jn 6, 35–40 23 K Šv. Jurgis, kankinys

Apd 8, 26–40; Ps 66; Jn 6, 44–51 24 P Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vysk., kankinys

Apd 9, 1–20; Ps 117; Jn 6, 52–59 25 Š Šv. Morkus, evangelistas

1 Pt 5, 5b–14; Ps 89; Mk 16, 15–20 26 S IV VELYKŲ SEKMADIENIS (IV sav.)

Apd 4, 8–12; Ps 118; 1 Jn 3, 1–2; Jn 10, 11–18

Pasaulinė gyvybės diena 27 P Apd 11, 1–18; Ps 42; Jn 10, 1–10 28 A Šv. Petras Šanelis, kunigas, kankinys;

Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis

Apd 11, 19–26; Ps 87; Jn 10, 22–30 29 T Šv. Kotryna Sienietė, mergelė, Bažnyčios

mokytoja, Europos globėja

1 Jn 1, 5 – 2, 2; Ps 103; Mt 11, 25–30 30 K Šv. Pijus V, popiežius

Apd 13, 13–25; Ps 89; Jn 13, 16–20 Popiežiaus intencijos balandžio mėnesiui:

Bažnyčios – kad žmonės išmoktų gerbti kūriniją ir tausotų ją kaip Dievo dovaną; misijų – kad persekiojami krikščionys jaustų guodžiantį prisikėlusio Viešpaties artumą ir visos Bažnyčios solidarumą.

Ką reiškia per Mišias bažnyčioje prie šoninio altoriaus deginamos nedidelės žvakutės? Žvakių reikšmė Bažnyčioje labai plati. Pirmoji žvakė – Velykų, vadinamasis Paschalas, uždegamas Velyknaktį ir simbolizuoja Prisikėlusiojo šviesą pasauliui. Antroji – tai mūsų, pakrikštytųjų, Krikšto žvakė, kuri reiškia mums padovanotą tikėjimą į Kristų ir tikėjimą amžinuoju gyvenimu. Ji naudojama ir atnaujinant Krikšto pažadus, priimant Pirmąją Komuniją ir galėtų būti degama prie mirusiojo. Ant kapų deginamos žvakutės išreiškia tikėjimą prisikėlimu.

Kai kuriose bažnyčiose yra skirta vieta, kur patys žmonės gali uždegti žvakę. Dažniausiai žvakelę uždegame už žmogų, už kurį norime melstis (meldžiamės ir už gyvuosius, ir už mirusiuosius). Tai derėtų daryti ne šv. Mišių metu, o prieš arba po jų. Kita praktika, kai žmonės, dėl kokių nors priežasčių negalintys priimti šv. Komunijos, eina uždegti žvakutės, – šitai tikriausiai susiję su Pirmosios Komunijos prisiminimu.

Yra septynių didžiųjų nuodėmių sąrašas. Tačiau ar tos didžiosios nuodėmės savaime yra sunkios ir padarius kurią iš jų (ar kelias) jau negalima priimti Komunijos, kol nebus prieita išpažinties? Pvz., jei persivalgai, ar tai sunki nuodėmė? Kada tai sunki, o kada – lengva nuodėmė?

Atsakymą į Jūsų klausimą galime rasti Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK). Vadinamosios „didžiosios“ arba „pavojingiausios“ nuodėmės pačios savaime dar nebūtinai yra sunkios. Gal kiek klaidina pats terminas „didžioji nuodėmė“, taikomas septynioms Jūsų minėtoms ydoms. Katekizmas, apie jas kalbėdamas, paaiškina taip: „Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos“ (KBK 1866). Taigi, kalbama ne apie nuodėmių „didumą“ ar sunkumą, bet apie nuodėmes kaip piktžolių šaknis.

Apie nuodėmės sunkumą ar lengvumą Katekizmas atsako: „Kad nuodėmė būtų sunki, reikia drauge trijų sąlygų: sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas, ir kuri padaroma visiškai sąmoningai ir laisvai“ (KBK 1857); „Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai dorinio įstatymo nuostatų nesilaikoma nesvarbiame dalyke arba kai tam įstatymui nepaklūstama svarbiame dalyke, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo“ (KBK 1862).

Jei norėtumėte išsamesnio paaiškinimo, kviečiame atsiversti tolesnius Katekizmo skyrius.

Jūsų minėtoms septynioms nuodėmėms yra priešinamos septynios dorybės, tad raginame iš meilės Jėzui jas ugdyti ir taip atrasti sielos džiaugsmą ir ramybę.

Ar tiesa, kad sudėtinės Mišios už keliolika mirusiųjų prilygsta atskiroms Mišioms?

Visos Mišios yra lygiavertės. Ir sudėtinėse, ir atskirose Mišiose dalyvaujantys tikintieji gali pelnyti tas pačias malones, jei jose dalyvauja sąmoningai ir visiškai (t. y. jei jose meldžiasi, priima šv. Komuniją). Paprastai tikintieji užsako atskiras Mišias laidotuvėms, metinėms. Tuomet kunigas aukoja atskiras Mišias viena intencija. Sudėtinėse Mišiose sujungiamos kelios intencijos. Tikintieji užsako Mišias už mirusiuosius, norėdami kuo daugiau jiems padėti. Niekas negali nustatyti tos pagalbos vertės. Tai priklauso nuo aukotojo galimybių. Juk Kristus sakė, kad beturtės našlės, įmetusios skatiką, auka buvo didesnė už gausiai aukojusių turtuolių aukas (plg. Mk 12, 41–44).

Parengta pagal Panevėžio vyskupijos interneto svetainės klausimus

Artuma 2015 m. balandis

3

Kronika

Visuotinės Bažnyčios pulsas

Šventųjų metų žinia

Kovo 13-ąją sukako dveji metai nuo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Kone visi, kas pastarosiomis dienomis komentavo antruosius pontifikato metus, kaip svarbiausią įvykį minėjo pernai spalį vykusį krikščioniškai šeimai skirtą Vyskupų Sinodą. Lūkesčiai buvo nevienodi, kartais vieni kitiems prieštaraujantys, tad ir interpretacijų būta įvairių, tačiau visi sutaria, kad Pranciškus suteikė pačiai Sinodo institucijai „naują kvėpavimą“. Sinodui buvo pradėjęs grėsti pavojus virsti tiktai statiška ceremonija, vykstančia pagal iš anksto parašytą scenarijų, o dabar Pranciškaus dėka jis tampa Bažnyčios „agora“ – aikšte, kurioje atvirai ir drąsiai kalbamasi apie tai, kas svarbiausia.

Antraisiais pontifikato metais ėmė ryškėti, kad šiek tiek kinta tarptautinės žiniasklaidos požiūris į Pranciškų. Lyginant su Benediktu XVI, kurį nuo pat pirmos dienos pasaulietinė žiniasklaida dažnai puolė, neretai ir užgauliojo, Pranciškaus išrinkimą dauguma medijų priėmė labai palankiai. Ir tas nekvestionuojamo palankumo „kreditas“ naujam popiežiui buvo suteikiamas labai ilgai.

Tik antraisiais metais po truputį ėmė atsirasti ir kritikos. Tačiau Šventojo Sosto atstovas spaudai (beje, ir Vatikano radijo generalinis direktorius) t. Federico Lombardi SJ nemano, kad čia esama kokios naujos tendencijos. Pasak 4

Artuma 2015 m. balandis

jo, popiežiaus santykiai su plačiuoju žiniasklaidos pasauliu yra labai geri. Kartais pasitaiko, kad kai kuriuos pavienius spaudos darbuotojus nustebina laisvė ir originalumas, su kuriais popiežius Pranciškus kalba apie tam tikras situacijas.

Tuomet patys žurnalistai pasijunta pasimetę ir savąjį pasimetimą iškelia. Tai, pasak tėvo Lombardi, priklauso turbūt nuo to, kad jiems pristinga to pozityvumo, tos tikėjimo perspektyvos, kuri labai svarbi norint suprasti ir sekti Pranciškaus pontifikatą.

Savo išrinkimo antrųjų metinių proga popiežius padarė didoką staigmeną visai Bažnyčiai. Kovo 13-ąją, penktadienį, Šv. Petro bazilikoje vadovaudamas Atgailos pamaldoms, kuriomis Romoje buvo pradėtos „24 valandos Viešpačiui“, Pranciškus visai nelauktai pranešė apie skelbiamą neeilinį jubiliejų – Šventuosius Gailestingumo metus, kurie prasidės š. m. gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, ir bus švenčiami iki ateinančius liturginius metus užbaigsiančios Kristaus Karaliaus iškilmės, 2016 m. lapkričio 20 d. Neeilinio jubiliejaus atidarymo dieną – gruodžio 8-ąją – sukaks 50 metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Šventieji Gailestingumo metai bus ne tik proginiai metai, kokius Bažnyčia kartais skelbia (kaip šiemetiniai Pašvęs-

tojo gyvenimo metai), bet jiems suteikiama pati iškilmingiausia forma – bus minimi kaip visos Bažnyčios neeilinis jubiliejus. Jubiliejinių metų tradicija siekia viduramžius, kai popiežius Urbonas VIII pakvietė viso pasaulio tikinčiuosius keliauti į Romą ir piligrimystėmis paminėti 1300-ąsias Dievo Įsikūnijimo ir Kristaus Gimimo metines. Tokie jubiliejai, vadinami eiliniais, dabar švenčiami kas 25 metai. Paskutinį kartą buvo švenčiamas Didysis 2000 m. jubiliejus. Pijus XI 1933 m. ir Jonas Paulius II 1983 m. buvo paskelbę ir neeilinius jubiliejus, kuriais buvo paminėtos 1900-osios ir 1950-osios Kristaus mirties ir prisikėlimo metinės. Dabar Pranciškus į tą pačią gretą stato ir savo skelbiamą neeilinį jubiliejų, kuriuo bus minimos Susirinkimo uždarymo 50-osios metinės, o visa Bažnyčia šia proga kviečiama į dėmesio centrą iškelti Dievo Gailestingumą. Jubiliejaus programa dar nesudaryta. Žinoma tik tiek, kad Šventųjų metų skelbimo bulė bus perskaityta prie Vatikano bazilikos Šventųjų durų Atvelykio sekmadienį, balandžio 12 d., minint šv. Jono Pauliaus II įvestą Gailestingumo šventę, ir kad visais Jubiliejinių metų organizaciniais reikalais rūpinsis Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba.

Kovo 7 d. sukako kita su Susirinkimu susijusi sukaktis – 50 metų nuo pirmųjų Mišių, kurias palaimintasis Paulius VI aukojo italų kalba pagal Susirinkimo liturginės reformos normas.

Verta pasakyti, kad tai vyko Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kaimynystėje – Visų Šventųjų parapijos bažnyčioje, Romos Appia Nuova gatvėje. Šios sukakties proga š. m. kovo 7-ąją Mišias toje pačioje bažnyčioje aukojo ir popiežius Pranciškus. Kaip žinoma, dėl komunistų valdymo ir apribotos vyskupų komunikacijos su Roma, liturginė reforma Lietuvoje truko gana ilgai. Tačiau jau 1967 m. kovo 4 d. buvo patvirtintas reformuotų Mišių tekstų vertimas į lietuvių kalbą, o 1970 m. Romoje buvo išleistas ir pirmasis naujas Mišiolas lietuvių kalba.

Jonas MALINAUSKAS

Laisvės puoselėjimo kelyje Maldomis už lietuvius pasaulyje kovo 1-ąjį sekmadienį Viešpats savu būdu surinko draugėn tautiečius, po svečius kraštus pasklidusius taip gausiai, kaip niekada istorijoje (į tai dėmesį atkreipė Užsienio lietuvių sielovados delegatūra). „Malda sieja su Dievu ir tarpusavyje. Bažnyčiai meldžiantis, patarnaujama vieni kitiems“, – sakė prel. Edmundas Putrimas, LVK delegatas užsienio lietuviams, tądien Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčioje Marquett Parke (Čikagos arkivyskupija, JAV) vadovavęs pamaldoms, kurios „Marijos radijo“ bangomis transliuotos ir Lietuvai.

Laikinai ar visam tėvynę palikusius katalikus tautiečius Lietuvos vyskupai kovo 12 d. plenariniame posėdyje paskatino įsitraukti į lietuvių parapijų ar misijų gyvenimą svetur, o ten, kur jų nėra – į vietos katalikų bendruomenes. Šv. Kazimiero paminėjimas liudija ir po penkių šimtmečių gyvą jo šventumo galią patraukti ypač jaunus žmones – kovo 3 d. Vilniaus arkikatedroje, šventojo koplyčioje, kartu su Tiberiados bei Šv. Jono broliais ir seserimis asumpcionistėmis surengta jaunimo vigilija; Vilniaus krašto jaunieji ateitininkai šia proga surengė Šv. Kazimiero savaitgalį. Jaunimo globėjo dieną ir Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkime svarstyta, kaip patraukti į tikėjimo kelionę jauną žmogų, o susidomėjusio nepalikti pusiaukelėje.

„Šiandien, dėkodami Kovo 11-osios Akto signatarams už žengtą žingsnį, prisimename viltį bei laisvės troškimą, kuriuo degė visa tauta. Tikėdami savo laisve kartu ėjome valstybės kūrimo keliu per Sausio 13-osios skausmą, blokadas; matėme, kaip giliai sužeidė mūsų visuomenę okupacijos metų palikimas, jautėme, kaip klastingos jėgos siekė užkirsti mūsų grįžimą visateisiais nariais į Europos šeimą. Savo šalies laisvę reikia saugoti tiek nuo išorės priešų, tiek nuo subtilesnio puolimo iš vidaus“, – LR Seime 25ųjų Nepriklausomybės metų proga sakė LVK pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, pabrėždamas, jog „išsaugoti Nepriklausomybę ir puoselėti laisvą visuomenę yra nepabaigiamas darbas“, kuriam reikia meilės-pasiaukojimo ir maldos.

Kauno arkikatedroje su laisvės vaikais, moksleiviais, švenčiant Kovo 11-ąją, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atkreipė dėmesį, jog tautos laisvės kelyje pirma eina Dievas, o Jo įsakymų laikymasis yra saugios ateities pagrindas.

Atsiliepiant į popiežiaus Pranciškaus paraginimą ir per šią gavėnią skirti „24 valandas Viešpačiui“, visa para nuo kovo 13-os iki 14-os vakaro Lietuvoje tapo pašventinta ypatinga Dievo artuma. Į atviras vyskupijų katedras kvietė Maldos ir atgailos vigilijos, velykinės išpažinties arba dvasinių pokalbių su kunigais ar vienuoliais galimybė. Tai buvo proga visiems (net ir nutolusiems nuo tikėjimo) susitaikyti su Dievu priimant Jo gailestingumą, kurį ir skelbė pasauliui šiemetinės „24 valandos Viešpačiui“ šv. Pauliaus Laiško efeziečiams žodžiais: „Dievas apstus gailestingumo“ (2, 4). Ne vieną valandą tąnakt vyskupai bei kunigai patarnavo klausyklose, o vigilijų rengėjai liudijo, jog daug žmonių tą parą užsukdavo į atdaras bažnyčias, vieni trumpiau, o kai kurie ir visą naktį praleisdavo Švč. Sakramento adoracijoje.

Per Šv. Juozapą kovo 19 d. ypač melsta jo užtarimo, santaikos ir ištikimybės malonės Lietuvos šeimoms. Kėdainių Šv. Juozapo diecezinėje šventovėje minėta, jog Šventosios Šeimos globėjas šiandien, be kita ko, yra tikro vyro ir saugios atramos šeimai pavyzdys.

Kronika

Kaip tik per šią liturginę šventę Lietuvos katalikai vienužiai, beje, nelepinami sielovados projektais, sulaukė būtent jiems skirtos iniciatyvos – katalikiškos pažinčių svetainės internete www.kitolink.lt, kurioje jau per pirmąją parą užsiregistravo daugiau nei tūkstantis narių.

Kovo 21 d. Kaišiadorių kultūros centre vykusi metinė Lietuvos šeimos centrų konferencija buvo skirta sužadėtinių rengimo Santuokai aktualijoms: iššūkiams, poreikiams, galimybėms. Joje plačiai dalytasi patirtimi apie sužadėtinių rengimą Arkivysk. Sigito Tamkevičiaus nuotrauka

Evaldo Lasio nuotrauka

Bažnyčios Lietuvoje pulsas

Santuokai mažose grupėse, kuris, kaip rodo praktika, yra vaisingiausias Bažnyčiai ir būsimam šeimų gyvenimui.

Panevėžio vyskupija minėjo Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno atminimą Maldos aštuondienyje kovo 21–28 d. meldžiant šiam tikėjimo vyrui ir kankiniui, ėjusiam Štuthofo lagerio kančių kelius, altoriaus garbės.

Lietuvos vyskupai, atsiliepdami į tikinčiųjų prašymus, pakvietė visose šalies bažnyčiose per Mišias penktąjį gavėnios sekmadienį kovo 22 d. kartu melstis už taiką Ukrainoje. Į tikrąją laisvę – švęsti Kristaus Prisikėlimą ir gyventi jo šviesoje – vedęs gavėnios metas Kauno arkivyskupijoje, be tradicinių rekolekcijų bažnyčiose, buvo praturtintas nauja – parapijų Atsinaujinimo dienų – iniciatyva. Po specialių mokymų rengėjams Atsinaujinimo dienomis siekta padėti žmonėms atrasti asmeninį ryšį su Viešpačiu, o Bažnyčią – kaip Dievo ir savo namus.

Dalė GUDŽINSKIENĖ

Artuma 2015 m. balandis

5

Kronika

Koks bus politinis pavasaris? Šeimos politikos aktualijos

Jolanta RAMONIENĖ, „Šeimos instituto“ vadovė Kovo 11-osios išvakarėse prasidėjo eilinė Seimo pavasario sesija. Į pirmąjį posėdį susirinkusiems parlamentarams pirmiausia buvo pristatytas sesijos darbų programos projektas. Šį kartą jame apie 700 teisės aktų projektų (be lydimųjų).

Tiek pat teisės aktų projektų buvo įrašyta ir į praėjusios rudens sesijos darbų programą. Tačiau sesijai pasibaigus buvo konstatuota, kad priimta apie 400 teisės aktų. Vadinasi, apie 300 projektų liko tęsti savo kelio komitetų ir komisijų svarstymuose, laukdami Vyriausybės išvadų ar palankesnės politinės situacijos, visuomenės požiūrio pasikeitimo. Kai kurie projektai tiesiog ir sustojo vos įregistruoti, nes juos pateikusiems pritrūko užsidegimo tęsti pradėtą darbą. Taigi žvelgiant į Seimo pavasario sesijos darbus pirmiausia verta atsigręžti į praėjusią rudens sesiją ir pasižiūrėti, kokie darbai liko nepadaryti.

Rudenį karščiausių diskusijų tikėjomės svarstant Konstitucijos 38 str. pataisas. Priminsiu, kad šiomis pataisomis siekiama Konstitucijoje įtvirtinti, jog šeima kyla iš santuokos arba iš motinystės bei tėvystės. Deja, tokioms diskusijoms nebuvo pagrindo, nes projektas taip ir nebuvo svarstomas. Todėl nenustebino gruodį priimtas Seimo protokolinis sprendimas, kuriuo atsisakyta Konstitucijos komisijos kaip papildomo komiteto, kadangi ji nepateikė savo išvadų. Ką gi, tikėkimės, kad Teisės ir teisėtvarkos komitetas svarstymo nevilkins, ir linkėkime, jog karštos diskusijos ir pirmasis balsavimas įvyktų jau šį pavasarį.

Praėjusiais metais jau vyko diskusijos apie rengiamą naują Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakciją, kurią Vyriausybė numačiusi šį pavasarį teikti Seimui svarstyti. Dėl šio projekto ne kartą savo susirūpinimą išreiškė tėvus ir šeimas vienijančios nevyriausybi6

Artuma 2015 m. balandis

nės organizacijos. Štai Lietuvos tėvų forumas perspėjo, kad „įstatymo projekte įvardytos sąvokos ir formuluotės sudaro sąlygas pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į šeimą, visą įstatymą skiriant praktiškai vien kovai su smurtu šeimoje“. Tėvų forumas ragina keisti vaikų auklėjimo kultūrą ne deklaratyviomis įstatymo nuostatomis, bet įgyvendinant realų tėvų švietimą ir patirtiniais metodais grindžiamą mokymą.

Matyt, įstatymo projektą rengusiai darbo grupei susitelkus į vaiko teisių apsaugos institucijų sistemos pertvarką, globos klausimus ir kovą su smurtu, pamiršta skirti dėmesio šeimai, jos stiprinimui, kad būtų kuo geriau užtikrintos su tėvais gyvenančių vaikų teisės.

Ar į naująją įstatymo redakciją bus įtrauktos jau dvejus metus Seimo sprendimo nesulaukiančios nuostatos, kad vaiko teisė būti sveikam atsiranda jau nuo pradėjimo momento ir kad kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į tėvą ir motiną, priklausys nuo politikų pasirinkimo.

Tikėkimės, kad dauguma jų sieks šeimą stiprinančios vaiko teisių apsaugos.

Numatyta toliau svarstyti įvairias Švietimo įstatymo pataisas, iš kurių vienomis siekiama stiprinti tėvų (globėjų) vaidmenį švietimo procesuose, taip pat siekiama integruoti sveikos gyvensenos programas į vientisą švietimo sistemą, kitomis – įteisinti privalomą tikybos dėstymą mokyklose ar siekti didesnio mokinių saugumo ir kt. Bene svarbiausia naujiena – siūlymas įteisinti privalomą priešmokyklinį ugdymą. Akivaizdu, kad šiais klausimais nėra vieningos nuomo-

nės, tad sunku nuspėti, kokie galutiniai sprendimai bus priimti.

Sesijos pabaigoje numatytas nevienareikšmiškai vertinamo Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto svarstymas. Sveikatos apsaugos ministrė rudenį šį klausimą įvardijo kaip vieną pirmųjų darbų, tačiau jokio žymesnio pokyčio neįvyko. Gal diskusijas dėl gyvybės apsaugos atnaujins numatyti svarstyti pagalbinio apvaisinimo būdai, sąlygos ir principai bei Reprodukcinės sveikatos įstatymas, kuriuo siekiama įgyvendinti mokslu (ne vertybėmis!) grįstą lytinį ugdymą ir visuomenės lytinį švietimą, užtikrinti, kad vyrai ir moterys galėtų lygiomis teisėmis naudotis visomis prieinamomis kontracepcijos priemonėmis ir reprodukcinės sveikatos paslaugomis?

Tikėtina, kad daug viešos dezinformacijos siekiant daryti įtaką politikų sprendimams sulauksime, kai Seime bus svarstomi pasiūlymai dėl alkoholio vartojimo, prieinamumo nepilnamečiams, piktnaudžiavimo alkoholiu mažinimo, alkoholio reklamos ribojimo. Linkėkime politikams išsaugoti blaivų protą.

Tai tik nedidelė dalis projektų, kurie numatyti svarstyti šį pavasarį Seime.

Kviečiu Jus būti aktyvius, domėtis, kokie sprendimai ir kodėl priimami Seime, kad sesijos metu priimti 400 teisės aktų pakeitimų realiai keistų mūsų ir mūsų šeimų bei visos visuomenės gyvenimą geresne linkme.

Daugiau informacijos apie šiuos ir kitus teisės aktų projektus, kurie gali būti svarbūs šeimos gyvenimui ir gyvybės kultūrai puoselėti, galite rasti „Šeimos instituto“ interneto svetainėje www.seimos.org/stebesena.

Kronika

Tėvynės sąjunga

kryžkelėje Dr. Vincentas VOBOLEVIČIUS

Rašau šį tekstą, išgyvenęs nusižeminimo pamoką: savivaldos rinkimų rezultatai tik iš dalies patvirtino mano prognozes. Kaip tikėjausi, mažesniuose miestuose ir Klaipėdoje merų postus bei tarybų daugumas iškovojo tradiciškai ten laiminčiosios partijos, o Vilniuje vietoj prognozuotos Artūro Zuoko ir Valdemaro Tomaševskio dvikovos ilgametį merą nušlavė liberalo Remigijaus Šimašiaus politinė kometa. Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Alytuje rinkimus laimėjo visuomeniniai susivienijimai, kartais stokojantys politinės patirties. Nepartinių darinių sėkmė nustebino labiausiai.

Stebina ne tai, kad partijos Lietuvoje neatlieka vadovėlinio atstovavimo skirtingoms visuomenės grupėms: dauguma Rytų Europos partijų turi „malonesnių“ užsiėmimų, nei darbas su politine tvarka nepatenkintais rinkėjais.

Jais nebent pasinaudojama per rinkimus – gražiais pažadais, o kartais ir solidesniu atlygiu viliojant protesto balsus.

Stebina, kad tokie neatstovaujami rinkėjai vis dar nespjauna į politiką. Keliskart „gelbėtojų“ pažadais nusivylę piliečiai galbūt vieną dieną rinkimų rezultatus stebės geriausiu atveju per TV. Šįkart taip neatsitiko. Nemažai Darbo partijos, Tvarkos ir teisingumo, kai kur ir socdemų bei liberalų rinkėjų politikos perkrovimo mygtuką patikėjo iki šiol menkai pažintiems visuomeniniams susivienijimams.

Kaip nepartiniams merams ir jų komandoms seksis tvarkytis savivaldybėse – klausimas kitam kartui. Dabar gi, artėjant vienos iš kertinių Lietuvos partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (toliau TS) – pirmininko rinkimams, pasvarstykime, ką elektorato politinis fermentas, į 4-ių didžiųjų miestų savivaldybes atnešęs nepartinius merus, reiškia Lietuvai ir pačiai TS? Didelis partijomis nepatenkintų aktyvių rinkėjų skaičius Lietuvai pavojingas kaip prielaida į politinę areną atvesti naujų specialiems vidaus ar užsienio interesams atstovaujančių darinių.

Tėvynės sąjungai šis politinis fermentas yra ne tik iššūkis, bet ir galimybė. Andriaus Kubiliaus vadovaujamos TS strategija, regis, buvo neleisti politinėje arenoje sustiprėti liberalams. Toks įspūdis susidarė stebint iš esmės liberalią praėjusios Vyriausybės ekonominę politiką ir geriausiu atveju tik fasadinius bandymus kurti Bažnyčios socialinį mokymą atitinkančią teisinę aplinką šeimos ir žmogaus gyvybės apsaugai.

Dėl to buvo galima tikėtis, kad liberalūs rinkėjai balsuos už TS kaip už didesnę, iš esmės liberalią dešiniąją politinę jėgą.

Toks lošimas akivaizdžiai nepasitvirtino. Nors per šiuos savivaldybių rinkimus TS laimėjo beveik tiek pat vietų, kaip ir 2011 m., Vilniuje partijos kandidatas nepateko nei į į antrąjį turą, nei tarp trijų populiariausių kandidatų. TS merų nematysime nei viename iš 5-ių didžiųjų miestų. Ši pavojinga tendencija išryškėjo jau praėjusiuose Europos Parlamento rinkimuose, kai liberaliai nusiteikę rinkėjai balsus atidavė už Liberalų sąjūdį.

Naujuoju TS lyderiu tapus „krikdemiškos“ pakraipos atstovui, šiai partijai atsivertų hipotetinė galimybė pakeisti „apsimetimo liberalais“ strategiją, ekonominiais klausimais užimant populiaresnę centristinę poziciją (pvz., aktyviai palaikant progresinių mokesčių įvedimo ar minimalios algos didinimo idėjas) ir veikliau užimant su Bažnyčios socialiniu mokymu derančias pozicijas šeimos, gy-

vybės apsaugos ir įsitikinimų laisvės klausimais. Nors tokie partijos manifesto pokyčiai galutinai įtvirtintų liberalų partiją kaip vieną iš pagrindinių (gal kurį laiką ir didžiausią) dešinės pakraipos politinę partiją Lietuvoje, jie turėtų privalumų ir TS. Pirma, tokia politika neprieštarautų kol kas labiau simboliniam šios partijos pavadinimui. Antra, taip pakeitusi poziciją, savo „liberalių“ rinkėjų balsų praradimą ji, ko gero, kompensuotų Naglio Puteikio judėjimo, „Tvarkos ir teisingumo“ bei kitų kvazidešiniųjų politinių darinių sąskaita. Galiausiai, šis TS politinės pozicijos poslinkis būtų naudingas Lietuvai. Manau, pasikeitusi TS, investuodama į rinkėjų telkimą ir švietimą, galėtų „įsisteminti“ bent dalį protesto rinkėjų, kurie liktų kurti ir liberalų, ir dabartinės TS „sėkmės Lietuvos“ istorijoms, o tai galop suteiktų stabilumo šalies politikai.

Kodėl šiuos pokyčius vadinu hipotetiniais? Mat jiems įvykti gali pritrūkti žmogiškųjų išteklių. Politikoje didesnį svorį turi ekonominiai, o ne socialiniai-vertybiniai klausimai. Žvelgdamas į dabartinį „krikdemiškąjį“ TS sparną, matau gabių politikų ir vertybėmis besivadovaujančių žmonių, bet nepastebiu asmenybių, galinčių formuluoti ir, nepaisant galimai nedraugiškos žiniasklaidos, įtikinamai pristatyti valstybės ūkio raidos planą. Todėl panašu, kad, pirmininko rinkimus laimėjus Irenai Degutienei ar Mantui Adomėnui, naujiesiems lyderiams reikėtų svarbaus kitų partijos vidaus darinių palaikymo.

Tai reikštų, kad TS pozicija ir veiksmai keistųsi geriausiu atveju iš dalies ir laipsniškai.

Artuma 2015 m. balandis

7

Pašvęstųjų metai

Pašvęstojo gyvenimo TREJYBĖ

Marijos Stanulytės nuotrauka

Kronika

Stefan KIECHLE SJ, teologijos mokslų daktaras, knygų autorius, Vokietijos jėzuitų provincijolas Vienuolinio arba Dievui pašvęstojo gyvenimo (lot. vita consecrata) tapatybei svarbūs trys esminiai aspektai: pa(si)šventimas – mes pašvenčiame savo gyvenimą Dievui; bendruomenė – paprastai mes gyvename bendruomenėje; misija – Dievas siunčia mus pas žmones. Taigi turime šią mūsų pamatinę trejybę: konsekraciją, bendruomenę ir misiją.

Konsekracija, arba pašventimas, reiškia, kad žvelgiame į Dievą, susitinkame su Juo, t. y. žiūrime į dangų. Bendruomenė reiškia, kad susitinkame, žvelgiame į savo brolius ir seseris, t. y. žiūrime tarsi savo akių lygyje. Misija reiškia, kad susitinkame, žvelgiame į kitus žmones, pasaulį, ypač į varginguosius, t. y. žiūrime į žemę. Konsekracija ateina iš Tėvo, kaip bendruomenė gyvename Dvasioje, o misiją atliekame su Kristumi.

Gyvenimo pašventimas Kai pradedame vienuolinį gyvenimą, jaučiame vidinį troškimą, kurio nepasotina pasaulis ir jo gėrybės; jį patenkina tik Dievas. Tuomet ieškome pašvęstojo gyvenimo kaip privilegijuotos vietos išgyventi šį Dievo troškimą, – būtent dėl šio troškimo stojame į vienuolyną. Žodį konsekracija maždaug 200 m. po Kr. panaudojo Tertulijonas. Pirmiausia šis žodis vartotas kalbant apie vyną, perkeičiamą į Kristaus kraują. Vėliau imtas vartoti kalbant apie mergelių pašventimą. Dar vėliau – kalbant apie kunigo ar abatės pašventimus. Consecrare išvertus iš lotynų kalbos reiškia „padaryti šventą, paskirti Dievui“. Tai apima tam tikrą atskyrimą nuo pasaulio, sekuliariosios erdvės, ir ypatingą paskyrimą Dievui: žmogus, kuris dabar yra tartum atskirtas, nuo šiol bus tarsi nebepažeidžiamas.

O kas gi pašventina? Pašaukia ir pašventina Dievas (iniciatyva visada yra Jo); šį Dievo šauksmą patvirtina Bažnyčia, kuri mus konsekruoja ir pašventina; ir galiausiai – pats asmuo pasišvenčia, atiduoda savo gyvenimą.

Juk iš tiesų kaip asmuo net ir savo kūną atiduodu Dievui – Jis gali jį paimti ir padėti, kur tik nori.

8

Artuma 2015 m. balandis

Gyvenimas bendruomenėje

Bažnyčia yra bendrystė (communio), o vienuolinė bendruomenė yra ne kas kita kaip vietinė Bažnyčia ir ta prasme – bendrystės bendruomenė. Vienuolinės bendruomenės sampratos yra skirtingos. Pirmoji – draugystė, t. y. laisvas santykis, paremtas patikimu vienas kitam ir bendru projektu. Bet draugystę galima vos panorėjus nutraukti. Antroji samprata – šeima; ji yra duota, tam tikru atžvilgiu primesta. Jūs esate sujungti krauju visam gyvenimui, – galite nutraukti bendravimą, bet vienybė nenutrūks.

Tai kaip su pašvęstuoju gyvenimu – ar tai šeima, ar draugystė? Manau, kad abu kartu ir ne visiškai. Pašvęstąjį gyvenimą įkūrė Dievas: Jis suveda mus į viena ir laiko mus kartu. Galbūt benediktinų bendruomenė yra labiau šeima. O jėzuitų ar pranciškonų bendruomenė yra labiau draugystė (pirmieji jėzuitai save vadino draugais Viešpatyje). Draugystė – tai geras santykis, bet Viešpatyje. Viešpats suveda mus kartu, net jei esame be galo skirtingi.

Reikia nepamiršti, kad pašvęstasis gyvenimas turi ir vienatvės aspektą. Sociologiniu požiūriu esame vieniši žmonės: nesusituokę, neturime vaikų. Vienatvė mums labai svarbi ir turime ją išgyventi su Dievu.

Kaip sėkmingai gyventi bendruomeninį gyvenimą? Žinoma, yra idealas ir realybė, ir dažnai tarp vieno ir kito yra tam tikras tarpas. Turime stengtis suvienyti vieną ir kitą kūrybingai. Kiekvienas turi būti pasiruošęs duoti daugiau, negu tikisi iš kitų. Kiekviena bendruomenė turi turėti tam tikrą dvasinį dalijimąsi patirtimi ir stengtis atpažinti dvasias savo bendruomenės gyvenime. Kasdien bendruomeninį gyvenimą kurti ir atnaujinti. Kiekvienas turi būti pasiruošęs priimti kito trūkumus bei džiaug-

Kronika

tis kito dovanomis nepavydėdamas ir nesivaržydamas.

Taip, svarbu priimti ribotumus ir naudotis galimybėmis.

Mūsų vienuolinio gyvenimo pamatas – Švč. Trejybė, santykis Dieve. Jėzus ir Jo mokiniai yra pavyzdys kiekvienai vienuolinei bendruomenei: Jėzus pašaukia ir pasiunčia; yra vienas vadovas, vienas autoritetingas asmuo; yra artumas, bet sykiu ir atstumas; yra asmenybių skirtingumai, bet ir vienybė Dieve.

Gyvenimas misijoje Kokia yra pašvęstųjų misija? Gyventi ir liudyti Dievo artumą, gerumą bei gailestingumą. Taip pat – saugoti šventas vietas (vienuolynas arba Bažnyčia yra šventa vieta) bei kviesti čia žmones. Kiekviena vienuolinė bendruomenė, kiekvieni vienuoliniai namai ir kiekvienas brolis bei kiekviena sesuo turi savo misiją. Taigi ji tuo pat metu yra individualus ir bendruomeninis dalykas.

Kaip gyvename savo misija?

Misija, kurią turime, nėra darbas, kurį dirbame. Tai daug daugiau: rūpestis, kurį jaučiame, idėja, tam tikras liudijimo aspektas, charizma. Daug svarbiau yra tai, kaip dirbame, o ne tai, ką darome. Kongregacijos turi skirtingas misijas: kai kurios labai konkrečiai patarnauja vargšams, kitos bendruomenės gyvena svetingumu, o dar kitos turi misiją melstis.

Misijos modeliai yra keli. Vienas modelis yra miestas ant kalno (pavyzdžiui, dideli vienuolynai). Tarp miesto ant kalno ir pasaulio yra didelis atstumas. Tikėkimės, kad miestas yra apšviestas ir šviečia tamsoje. Miestas ant kalno stengiasi pritraukti žmones, ir žmonės ateis į šitą miestą. Ir iš tiesų, dauguma benediktinų vienuolynų stovi ant kalno.

Antras misijos modelis galėtų būti apaštalai, dirbantys pasaulyje ir pasauliui, pavyzdžiui, misionieriai: jie pamokslauja, gydo ligonius, drąsina bendruomenes. Šis modelis tiktų pranciškonams, dominikonams ir jėzuitams.

Trečiasis modelis galėtų būti kviečio grūdas, krintantis į žemę, arba raugas tešloje. Broliai ir seserys eina į pasaulį, tam tikra prasme jie yra pasislėpę, bet veiksmingi (pavyzdžiui, pal. Karolio de Fuko broliai ir seserys).

Misija paprastai yra nukreipta į vargšus. Pašvęstojo gyvenimo misija yra gailestingumas kenčiantiems ir nu-

sidėjėliams. Turime visuomet žvelgti žemyn, į vargšus, į tuos, kurie nutolę nuo Dievo karalystės.

Tėvas siunčia Sūnų Šventojoje Dvasioje, – tai misija, kurią Tėvas teikia Sūnui. Ir Sūnus tęsia šią misiją, siųsdamas mus. Taigi mūsų misija yra bendradarbiavimas su Dievu. Tačiau ši misija šiandien gali būti panaši į darboholizmą. Mes dirbame per daug ir rizikuojame perdegti; mes bandome mėgdžioti pasaulio efektyvumą. O turėtume rinkti vaisius Šventojoje Dvasioje. Turime atpažinti, ką turime daryti, kaip turime dirbti ir kiek turime daryti.

Liudijimas yra daug svarbesnis nei efektyvumas ar profesinis formavimas. Ir daug geriau dirbti kartu su kitais, nei vieniems. Pavyzdžiui, geriau turėti Kai jaučiame vidinį penkis jėzuitus, dirtroškimą, kurio nepasotibančius kartu, nei penkis jėzuitus, dirna pasaulis ir jo gėrybės bančius po vieną. (jį patenkina tik Dievas), Bet turime atrasti gerą bendravimą ir ieškome pašvęstojo gyveklausytis Dvasios (ir nimo kaip privilegijuotos tą daryti kartu). vietos išgyventi šį Dievo Vienuoliniame gyvenime trys eletroškimą, – būtent dėl to mentai – pašventistojame į vienuolyną. mas, bendruomenė ir misija – sueina į viena. Turime išgyventi juos vienybėje. Pa(si)šventimas yra pašventimas bendruomenėje. O bendruomeninis gyvenimas nėra tikslas savaime, – tai liudijimas pasauliui. Žmonės žiūri ir stebi, kaip šitas kūnas veikia, kaip broliai ir seserys bendrauja ir bendradarbiauja. Tada žmonės gali entuziastingai priimti, ką broliai ir seserys pamokslauja. Pašventimas taip pat yra pašventimas misijai. Nesame pašvęsti tik savo išganymui, esame pašvęsti dėl kitų.

Dievas veikia mumyse, suveda mus į viena, pašvenčia mus ir siunčia mus. Ir mes skelbiame, liudijame, pareiškiame tai savo gyvenimu.

Parengta pagal pranešimą, 2015 m. sausio 17 d. skaitytą Lietuvos vienuolijų simpoziume„Pašvęstasis gyvenimas šiandienos Bažnyčioje“

Peter Seewald VIENUOLIŲ GYVENIMO MOKYKLA Iš vokiečių kalbos vertė Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė Tai asmeninė tyrimo ekspedicija. Peteris Seewaldas, keliaudamas po vienuolynus, aiškinasi vienuolių, kurie iš esmės inspiravo ir suformavo mūsų civilizaciją, paslaptį ir išmintį.

KATALIKŲ PASAULIO LEIDINIAI

Pylimo 27/14, Vilnius 01309, tel. (8 5) 212 24 22, faks. (8 5) 262 64 62, www.katalikuleidiniai.lt

Artuma 2015 m. balandis

9

Kronika

Matulaičio stebuklai

Malda prašant sveikatos

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu mokei

mus: „Jeigu kas iš jūsų susitars žemėje dviese melsti kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks.“ Todėl nuolankiai maldaujame Tave grąžinti sveikatą ligoniams (čia paminėti ligonių vardus), kurie šaukiasi (kuriems šaukiamės) palaimintojo Jurgio užtarimo. Trokštame, kad tai būtų naudinga jų išganymui.

Tavimi, Viešpatie, pasitikime ir amžiais nebūsime apvilti. Amen.

Tėve mūsų... Sveika, Marija...

Garbė Dievui...

Malda kanonizacijai (paskelbimui šventuoju) priartinti Švenčiausioji ir nedalomoji Trejybe, kuri Tau ištikimai tarnaujančiųjų širdyse buveinę pasirenki ir po mirties už jų nuopelnus tinkamai atlygini, meldžiame, kad palaimintasis Jurgis, kuris Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globojamas su apaštališku uolumu ištikimai tarnavo Bažnyčiai, altorių garbės kuo greičiau susilauktų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Apie patirtas malones praneškite pal. Jurgio Matulaičio kanonizacijos bylos vicepostulatoriui Marijampolės Šv. ark. Mykolo parapijos klebonui kun. Andriui Šidlauskui MIC; J. Bendoriaus g. 3, Marijampolė, LT-68309; tel. (8 343) 53 360; el. p. mykolo.parapija@gmail.com.

10

Artuma 2015 m. balandis

Lietuvos vyskupai, vizito ad limina metu lankydamiesi Šventųjų skelbimo kongregacijoje, išgirdo padrąsinimą rūpintis savo šalies šventų vyrų ir moterų beatifikacijos ir kanonizacijos bylomis. Arčiausiai „tikslo“, kad būtų paskelbtas šventuoju, yra mūsų pal. Jurgis Matulaitis, – tetrūksta vieno jo užtarimu įvykusio stebuklo: staigaus ir visiško sunkaus ligonio išgijimo, kuris įvyktų meldžiant Dievą pagalbos per palaimintojo užtarimą, o išgijimo nebūtų galima paaiškinti mediciniškai.

Balandį, švęsdami Matulaičio gimtadienį, „Artumoje“ pradedame „akciją“ – kiekvieną mėnesį supažindinti su malonėmis, kurias žmonės gavo per palaimintojo Jurgio užtarimą, ir paskatinti Jus su pasitikėjimu kreiptis į jį užtarimo savo reikaluose. Juk pasirodo, kad nuo mūsų pačių priklauso, ar turėsime dar vieną lietuvį šventąjį! „Mane, sveiką ir stiprų vyrą, nelauktai parklupdė negailestinga liga.

2004 m. gruodžio viduryje truputį susižeidžiau galvą. Sužalojimas buvo menkas, atrodė, nevertas dėmesio. Kalėdų rytą bažnyčioje mane pradėjo krėsti šaltis. Atrodė, kad paprastas peršalimas, tačiau tai buvo gyvybei pavojingos virusinės ligos pradžia.

Naujametę naktį nugrimzdau į komą. Po kelių dienų man buvo suteiktas Ligonių sakramentas, paaukotos Mišios prašant man sveikatos. Nuo tada padėtis stabilizavosi. Kasdien prie mano lovos kalbėjo maldą palaimintajam Matulaičiui prašant sveikatos. Mano intencija buvo deginama žvakė Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune, aukojamos Mišios. Gana dažnai KMUK palatose lankėsi kapelionas.

Po 1,5 mėn. atsibudau iš komos. Liga po truputį buvo priversta trauktis, nors per tą laiką buvo ištikusi klinikinė mirtis, sutriko širdies ritmas, pragulų žaizdos siekė kaulus. Po 4 mėn. pradėjau savarankiškai valgyti, po 5 mėn. ėmiau mokytis vaikščioti. Po pusės metų ir aštuonių dienų grįžau į namus.

Kai tik pradėjau kalbėti, kas vakarą meldžiausi. Dar silpnai vaikščiodamas lankiausi Marijampolės bazilikoje, karštai meldžiausi prie pal. Matulaičio relikvijų jo koplyčioje, dėkojau už sugrąžintą gyvybę. Maldos metu net krūptelėjau, pajutęs ant savo skruostų labai gausias, nesulaikomas ašaras, – suvokiau, kad jis man davė ženklą.

Dar po mėnesio turėjau pasirodyti docentui, kuris mane gydė. Jis buvo įsitikinęs, kad man būtinai dar kartą reikės odos persodinimo operacijos, tačiau su didžiule nuostaba pripažino apsirikęs. Žaizdos neįtikėtinai greitai gijo ir visiškai užgijo. Ir šiandien kas vakarą dėkoju ir meldžiuosi prašydamas palaimintojo Jurgio užtarimo, kad Dievas sugrąžintų sveikatą. Šiandien gyvenu viltimi visiškai pasveikti, dėkodamas Dievui ir pal. Jurgiui už sumažėjusius skausmus ir grįžtančią sveikatą“ (J. K. J.).

* * *

I. B. pasakoja, kad jos senelis F. G., nors ir krikštytas Katalikų Bažnyčioje, nuo mažens nepraktikavo tikėjimo. Senatvėje tapo irzlus, neramus. Tikintys giminės ir draugai įkalbinėjo atlikti išpažintį, priimti Švč. Sakramentą, tačiau jis atsisakydavo apie tai kalbėti. Visa pasikeitė pažįstamai vienuolei atnešus I. B. paskaityti knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Tą knygą pastebėjo ir pradėjo skaityti I. B. senelis. Visų nuostabai, dar nebaigęs skaityti, jis jau kalbėjo apie tai, kad knyga jam teikia didelį džiaugsmą, o palaimintojo pavyzdys tiesiog žavi. Baigęs skaityti, F. G. panoro pats padėkoti knygą paskolinusiai vienuolei ir paprašė, kad ji atvestų kunigą. F. G. atliko išpažintį, priėmė Švč. Sakramentą. Po mėnesio jis iškeliavo pas Viešpatį. Tačiau tą paskutinį mėnesį gyveno ramus ir laimingas, nebevartojo raminamųjų vaistų, visiems apsilankiusiems pasakojo apie jo gyvenime įvykusią permainą.

Didelės ir mažos kryžkelės

Mūsų ieškojimai, aimanos ir džiaugsmai Antanas SAULAITIS SJ tikra, tiesu ir viltinga – kad ir kokia graudi būtų psalmė, visuomet baigiasi pasitikėjimo ir šlovės gaida. Psalmių poezija neeiliuota, nėra rimo, tačiau labai aiškus ritmas, išliekantis ir rūpestingai išverstosiose. Palygindami moksliškesnį tekstą su viešam skaitymui skirtu liturginiu, pastebime sukeistus vietomis ar kitokius žodžius, kad net ir skaitant – negiedant – jaučiamas judrus sakinėlių taktas.

Psalmių įvaizdžiai įvairūs: džiaugsmas kalnuose, stalas dykumoje, trykštantys šaltiniai, Dievo įsakymai, Viešpaties šviesybė, seni žmonės, žvaigždžių spindesys, ligonis po sparnais, kelionė namo, gyvenimo išmintis. Rodyklėse galima rasti psalmes pagal turinį, rūšį, nuotaiką, gyvenimo įvykius, iššūkius.

Senatvėje jaunystė atrodo labai tolima, žmogus neatsimeni nieko, ką esi užmiršęs. Tad lieka mįslė, kaip paauglys taip uoliai skaitydavo ir braukydavo šv. Augustino raštų tomą arba prie savo lovos parankiui laikė už arkivyskupo Skvirecko vertimą modernesnį Biblijos draugijos tomelį „Naujasis Testamentas ir psalmai“ (Psalmai pagal originalo gramatinę giminę, o gal kad autorystė priskirta vyriškiui – Dovydui).

Kiekvienu atveju, vartydamas pusantro šimto psalmių rinkinį, galėjai it eilėraščiuose rasti žodžių savo jausmams, mintims, troškimams, vidinėms kovoms, didžiam džiaugsmui, paguodai ar drąsai išsakyti.

Labai norėjosi, kad žmogus ir Dievas vienas kitą suprastų, kad sugebėtų net tamsoje vienas kitu pasitikėti.

Labai tiko 139 psalmė: „Viešpatie, ištyrei mane ir pažįsti.“ Žinoma, visų mėgstamiausia yra „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta“ (Ps 23, 1), girdima laidotuvėse, vestuvėse, visokiomis progomis. Visuotinai ryškūs Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus: „Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?“ (gretimoji Ps 22). Tikriausiai Jėzus mokėjo ir mirdamas atmintinai kalbėjo visas jos eilutes iki šlovingųjų: „Ir aš jam gyvensiu. Mano palikuonys jam tarnaus…“ (Ps 22, 30–31). Dažnai girdimus ar skaitomus žodžius įsimeni, visą psalmę galėtum be giesmyno ar Valandų liturgijos knygelės giedoti. Įdomus šventraštinis literatūrinis stilius, mėgstantis, kaip kunigų pamoksluose, tą patį, kiek skirtingais žodžiais, lygiagrečiai dukart kartoti. Žinomiausia vadinamųjų „atgailos psalmių“ (Ps 51) meldžia: „Vėl nuplauk ir nuplauk mano kaltę, nuvalyk nuo manęs mano nuodėmę!“ (4), kaip ir: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“ (12). Arba dažnai giedamoje: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens“ (Ps 42) tremtinio žodžiai: „Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?“ (6). „Patekau į gilius vandenis ir bangos mane skandina“, – aimanuoja 69-oji psalmė, – „tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams“ (3.9). Šimtmečius ir tūkstantmečius giedotos ir iš atminties perduotos psalmės surenka daugelio gyvenimų iškoštą žmogaus, tikinčios bendruomenės – tautos – patirtį. Nebelieka tuščių, nevertingų žodžių, simbolių, pasakymų ar kokios pamaldžios prieš save ar kitus veidmainystės. Tai

Silvijos Knezekytės nuotrauka

Labai gražus būdas savo dienoraštį ar susitelkimo akimirką paįvairinti – parašyti savo psalmę, ar būtum jaunuolis, ar suaugęs, džiaugsmingas ar nuliūdęs, paklydusi ar džiaugsmo apimta. Kartais jaunimo būrys, maldos ratelis, tarnystės savanoriai sukuria savo maldų bei minčių psalmių sąsiuvinėlį.

Artuma 2015 m. balandis

11

Didelės ir mažos kryžkelės

Tylos išmintis Šventasis Raštas šeimoms Bet Jėzus tarė: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą. Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai. Jau pjovėjas uždarbį gauna ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui, kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas“ (Jn 4, 34–36).

kaip psichologines ramybės ar būdo lėtumo savybes? Romumas – toji pauzė, tyla prieš ką nors atsakant kitam, pvz., kai vyras sako: „Pagalvosiu“ arba moteris nuoširdžiai taria: „Pažiūrėsiu, kaip tai atrodo.“ Svarbiausia tokios pauzės paskirtis – suteikti galimybę prabilti savo protui, sąžinei, įvertinti padarinius, savo laisvę, būsimo sprendimo „už“ ir „prieš“ argumentus. Tuomet romumas tampa sostu – iš jo išvarius laikinus menkniekius, skubą, nekantrumą, godulį, pavydą, baimę, į jį sėdasi Išmintis.

Dauguma šiuolaikinių žmonių nesutiktų, jog neturi sąžinės. Ir tai būtų tiesa. Tačiau taip pat dauguma turėtų pripažinti, jog sąžinei veikti jie nepalieka beveik visai ar visai, net trupinėlio, savo gyvenimo laiko. Jei vis dėlto norime priešintis „akimirkos tironijai“ ir išsaugoti, puoselėti iš Dievo paveldėtą žemę – dirvą sėjėjo grūdui, pastebėkime tą mažą galimybę – tylos trupinėlį, pauzę po klausimo ar paliepimo, ar kitos užduoties, kai galime įsiterpti: „Palaukite, dabar spręsiu, rinksiuosi pats, pagal tai, kaip įvertins mano sąžinė.“ Dar vertesnis šio išminčiaus laiko trupinėlis bus tada, kai jame išsiverš bent trumpi atodūsiai: „Dieve, padėk“, „kaip Dievas nori“, „dėl Dievo meilės“ ar net maldos žodis.

Dievo pažadas romiesiems paveldėti žemę labiausiai tinka Šventajame Rašte neretai minimam sėjėjui, kuris sės grūdą, puoselės pasėlį, sulauks derliaus. Juk tam, kuris nori pasėti Dievo malonės, tiesos, išminties, gėrio grūdų, reikalinga dirva – to meto kultūrinė aplinka ir laikas.

O aplinka įvairiomis technologijomis, komunikacijomis taip glaudžiai mus supa, apima, veikia ir siūlosi, provokuoja nuolat būti on line, kad net sąvokos „atsiskyrėlis“, „vienuma“ darosi sunkiai įsivaizduojamos. Mes tiesiog prilimpame kaip pasakų ragana prie smaluoto pašėlusio žirgo ir esame dieną naktį nešiojami, dažnai net nesuvokdami, kur esame ir kur atsidursime.

Gyvenimo laikas šiuolaikiniam žmogui taip pat įgijo kitą kokybę – istorinis, gyvenamasis, nuoseklusis laikas virto technologinių procesų sukarpytomis akimirkomis, per kurias privalo įvykti kuo daugiau pokyčių. Dėl to spartinamas tempas, atsiranda naujų, keistų, su sąžine, Romiųjų turtas – išmintis, kuri leidžia atmorale, amžinybe nieko bendro neturinčių „dorybių“, raginančių tik pritapti prie momentinių dalykų, kurie pažinti laiko ženklus, svetimus interesus ir nusakomi tokiais veikti skatinansavus geismus bei norus amčiais ir auklėjančiais teiginiais, žinųjų vertybių ir tikslų šviesoRomumas – pauzė, kaip „punktualumas – dorybė“, je. Turėdami tokią išmintį ga„laikas – pinigai“ ir kt. O gal vertyla prieš ką nors lime nurimti ir nesigraužti dėl tėtų pažvelgti į šių „dorybių“ espraeities, nebandyti „gyventi atsakant kitam. mę? Jei laikas – pinigai, tai ilgaiiš naujo“, nesvyruodami imtis niui pamatysime, kad, per laiką gyvenimo užduočių dėl ateities „pasigaminę“ kažkiek „pinigų“, amžinybėje. niekaip ir už jokius pinigus „neKun. Kęstutis K. BRILIUS MIC pasigaminsime“ ir neprisidursime nė sekundės prie savo gyvenimo (beje, vertingų įžvalgų šia tema galite rasti Thomo Hyllando Erikseno knygoje „Akimirkos tironija“, Tyto alba, 2004).

O kaip yra su romumu šiandien? Koks jo vaidmuo ir paskirtis šiuolaikinio žmogaus gyvenime, jei romumą vertinsime ne tik Kristinos Šmulkštytės nuotrauka

12

Artuma 2015 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Kas gi tie romieji?

Kun. Linas ŠIPAVIČIUS

VIEŠPATS duoda drąsos kukliesiems, – nedorėlius nubloškia į dulkes (Ps 147, 6).

Trečiasis Kalno pamokslo palaiminimas yra daugiau ar mažiau susijęs su 37 psalmės graikiškąja versija: „Juk nuolankieji paveldės žemę“ (Ps 37, 11a [LXX]). Šioje psalmėje graikiškas žodis praeis (čia verčiamas kaip „nuolankieji“) atitinka hebrajišką žodį ‘anāvĭm, pavartotą pirmajame palaiminime turintiems vargdienio dvasią (plg. Mt 5, 3).

Iš 37 psalmės konteksto kyla mintis, jog praeis yra priešingybė bedieviams (37, 10): jie pasitiki Viešpačiu, yra Jam nuolankūs (37, 3.7), nesipiktina dėl kitų sėkmės (37, 7). Būdingas jų bruožas yra kantrybė, o svarbiausias – pasitikėjimas Viešpačiu Dievu.

Beje, graikiškasis terminas praus (žodžio praeis vienaskaita) lietuviškame Naujojo Testamento leidime verčiamas žodžiu romus, nors turi nemažą reikšmių gamą.

Klasikinėje graikų kalboje būdvardis praus verčiamas švelnus, tykus; romus, malonus; ramus, susivaldantis; o graikų bendrinėje kalboje (koinė), kuria ir parašytas Naujasis Testamentas, – meilus, silpnas, nuolaidus; palankus; kuklus, neišdidus, nereiklus; nuolankus, (pa)klusnus. Iš šios reikšmių gamos labai sunku pritaikyti tinkamą prasmę, tačiau palikime atsakomybę vertėjams.

Naujajame Testamente būdvardis praus pavartotas tiktai du kartus – Evangelijoje pagal Matą (išskyrus Pirmąjį Petro laišką (3, 4) bei mūsų aptariamą palaiminimą (Mt 5, 5)) ir yra priskiriamas pačiam Kristui. Jėzus, pagal Zacharijo pranašystę, pasirodo Jeruzalėje kaip romus ir nuolankus karalius (plg. 9, 9). Nors Jis mesijinis karalius, tačiau įžengia į karališkąjį miestą neišdidžiai: „Štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus (praus), jis joja ant asilės“ (Mt 21, 5bc). O kitoje vietoje Jėzus sako esąs romus (praus) ir nuolankios širdies: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus (praus) ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29ab). Iš tikrųjų ateinantis Kristus ir kartu eschatologinis Karalius savo asmeniu įkūnija romumą, kuris reiškiasi nusižeminimu bei nuolankumu, ir dėl to yra pavyzdys visai bendruomenei.

Vadinasi, pirmasis bei trečiasis palaiminimai neabejotinai yra susiję ir daugiau ar mažiau priskiriami tai pačiai grupei žmonių – tiems, kurie priklauso nuo Dievo. Vis dėlto aptariamas palaiminimas nėra paprasčiausias pirmojo pakartojimas – jis suteikia pirmajam naują prasmės atspalvį. Romus žmogus – tai toks, kuris nesi-

sieloja dėl savo gyvenimo nesėkmių ir sugeba išlikti kantrus; nesistengia „iškaulyti“ iš Dievo to, ko trokšta (plg. Mt 6, 7–8); priima Dievo skirtą laiką ir Jo išrinktą būdą. Taigi žmogus yra romus pirmiausia santykyje su Dievu. Vis dėlto tas nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu nebus nuoširdus, jeigu nepersikels į bendravimą su artimaisiais. Santykiuose su jais romusis nėra silpnas, bet, priešingai, turi didelę dvasinę jėgą. Trečiasis palaiminimas nekalba apie žmogaus bejėgiškumą. Priešingai, tai iššūkis intensyviai veikti ir įgyvendinti naujus Kristaus įsakus: švelnumu, nuolankumu, nuoširdžia draugyste pašalinti pyktį, brutalumą ir priešiškumą žmonių santykiuose; darbuotis dėl gėrio.

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę. Miniatiūra, Vokietija, apie 1030–1040 m.

Pagal šį palaiminimą, romieji turi paveldėti žemę. Žinoma, toji žemė nereiškia Palestinos (kaip Pr 15, 7; Įst 4, 38) ir yra dvasinė, o ne geografinė sąvoka (panašiai kaip Dievo karalystė, iš dalies jau esama dvasinė tikrovė, tačiau nepažymėta geografiškai; plg. Mt 4, 17). Pažadėtas palikimas yra ne kas kita, kaip dalyvavimas ateinančioje, nors iš dalies jau dabar esančioje, Dievo karalystėje.

Artuma 2015 m. balandis

13

Didelės ir mažos kryžkelės

Miegančio krikščionio idealas

Marijos Stanulytės nuotrauka

Vytautė MACIUKAITĖ Ir krikščionybės istorijoje nuolat mąstyta, koks gyvenimo būdas labiausiai patinka Viešpačiui. O kadangi Dievas visuomet vertina individualią mūsų prigimtį, kurią pats sukūrė, tai ir kiekvieno krikščionio atsakymas į šį klausimą kitoks: vieni gyvena kaip atsiskyrėliai, kiti vienuolynuose ir daug meldžiasi, turi nedaug veiklos, treti kuria šeimas ir sunkiai dirba, rūpinasi vargšais ir ligoniais, priklausomai nuo Dievo jiems duotų dovanų. Nerasime taisyklės, kuri tiktų visiems. Kiekvienas privalo stengtis pažinti save, ieškoti savo ribų, kad suvoktų, koks jis yra ir kokiu būdu geriausiai gali gyventi Dievo akivaizdoje. Antai Šv. Tomas Akvinietis pastebėjo, kad daugumai žmonių būdingas mišrus pašaukimas ir rečiau kuriuos Dievas pašaukia išskirtinai kontempliatyviajam ar vien tik veikliajam keliui. Dera pabrėžti: kad ir kokie veiklūs būtume, be maldos niekas nenuveiksime tikrai gerų ir Dievui patinkančių darbų. Toks Akviniečio požiūris nebuvo naujovė. Dar VI a. gyvenusio Vakarų Bažnyčios vienuolinio gyvenimo pradininko šv. Benedikto moto buvo ora et labora – „melskis ir dirbk“.

Ką Kristus mums žada, sakydamas: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5)? Jėzus yra kalbėjęs, kad turime mokytis iš Jo, nes Jis romus ir nuolankios širdies (plg. Mt 11, 29). Šventojo Rašto vertimuose į kitas kalbas vietoj termino „romieji“ galime aptikti jo apibūdinimą: „tie, kurie netaiko prievartos“, tai reiškia „taikūs žmonės, atsisakantys demonstruoti savo galią“. Šios reikšmės tarsi iškelia pasyvaus žmogaus idealą. Ar tikrai Dievas iš mūsų reikalauja nieko nedaryti ir abejingai žvelgti į aplink mus vykstantį blogį?

Romumas ir pasyvumas Vienas teologas taikliai tarė, jog krikščioniškojo buvimo esmė – miegojimas! Kad geriau suvoktume, kokia laikysena išganingiausia einantiems krikščioniškojo tikėjimo keliu, pamėginkime pažvelgti į kitas Šventojo Rašto vietas, kad jos suteiktų daugiau šviesos. Štai 127 psalmė: „Jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, Viešpats pasirūpina jiems tebemiegant“ (1–2). Dievas už tuos, kurie surado malonę Jo akyse, padaro viską. Ir atvirkščiai, net ir geriausiomis intencijomis O ką gi kita reiškia mal- paremta veikla, kuri nekyla iš glaudaus da, jei ne savo rūpesčių santykio su Dievu, atidavimą Dievui, Jo vai- yra tuščia, bergždžia nikavimą savo gyvenimo ir reikalauja daug jėgų. Tai liudija ir karaliumi?

Jėzaus žodžiai: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Atrastume ir daugiau eilučių, kalbančių apie pasitikėjimą Dievu, Jo nuveiktus darbus, o ne mūsų pastangų rezultatus.

Abiejose ištraukose kalbama apie darbo vaisius, – tai reiškia, jog krikščionis negali būti neveiklus. Kam iš mūsų nėra tekę ieškoti tinkamo santykio tarp poilsio ir veiklos?

14

Artuma 2015 m. balandis

Malda – ramybės uostas Pasak šv. Tomo Akviniečio, veikimas eina po buvimo; panašiai ir krikščioniška veikla turi kilti iš maldos, kurioje išgyvename santykį su Dievu. Tai reiškia, kad regimi mūsų darbai maitinasi iš nematomo šaltinio, kuris neleidžia mums nusilpti, palūžus po rūpesčių ir vargų našta. O ką gi kita reiškia malda, jei ne savo rūpesčių atidavimą Dievui, Jo iškėlimą į pirmą vietą, Jo vainikavimą savo gyvenimo karaliumi? Kai atiduodame, tada ir gauname – vyksta paslaptingi abipusiai mainai. Tai patvirtinta ir paties Jėzaus lūpomis: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ arba: ‘Ką gersime?’, arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 31–33). Visa kita mums bus pridėta, kaip skelbia ir pagrindinė šio mėnesio te-

Didelės ir mažos kryžkelės

mos eilutė: „Jie paveldės žemę!“ Ne užkariaus, ne nusipirks ar patys atras, bet gaus dovanai už tai, kad nieko neveikė!?

Neprievarta savęs pačių atžvilgiu Norėdami būti romūs ir netaikyti prievartos kitiems, pirmiausia jos privalome netaikyti patys sau. Jeigu per maldą nepasisemiame Dievo palaikymo, patvirtinimo, kad Jis mus myli, suvokimo, kad esame nuostabūs tokie, kokius Jis mus sukūrė, ieškosime kitų žmonių meilės ir pripažinimo, jų dėmesį mėginsime nusipelnyti įspūdingais darbais. O šiais laikais, kai sunku atlaikyti komunikacijos priemonių spaudimą tapti žmogumi pagal jų diktuojamą madą, reikia tvirto santykio su Dievu ir ypatingo Jo artumo išgyvenimo. Jei norime būti kaip kiti, kad kitiems įtiktume, kad gautume bent lašelį jų dėmesio, taikome prievartą sau ir jokiu būdu negalime būti ramūs. Mes įsisukame į rūpesčių, į baimės būti atmestiems ratą ir patys nebepajėgiame sugrįžti pas Tėvą, kuris mums visa tai duoda. Išeitį siūlo šv. Serafimas Sarovietis, kalbėdamas apie lėtumą, neskubėjimą, leidžiantį išlaikyti vidinę sielos ramybę.

Krikščionis leidžia per save veikti Dievui, pripažindamas, kad jam pačiam stinga jėgų dideliems darbams. Taip jis tampa nuolankus ir pasitikintis, o Dievas iš savo pusės gali parodyti jam savo meilę, – tai, jog yra pasiruošęs viską padaryti už jį.

Mums nereikia nieko kito, kaip nors truputį praverti savo sielos duris. O Dievas pasiryžęs nelyginant kupranugaris susirangyti, kad patektų pro tą atvirą plyšelį kaip pro adatos ausį. Tokiu būdu mūsų neveiklumas tampa pačiu galingiausiu akstinu Jam veikti.

Dovanojimo džiaugsmas, arba Kodėl palaiminti romieji?

Vysk. Kęstutis KĖVALAS, Iustitia et pax komitetas Lietuvoje

Kartą miestelyje apsigyveno išminčius, kuris greitai pagarsėjo gerais patarimais ir pamokymais. Vienas jaunuolis susapnavo, kad šis išminčius padovanosiąs jam brangų perlą. Iš pradžių abejojęs, vėliau jaunuolis išdrįso kreiptis į šį iškilų žmogų ir papasakojo jam sapną. Išminčius išklausęs nusišypsojo, nuėjo į savo kambarėlį, didžiai jaunuolio nuostabai atnešė perlą ir... padovanojo jam. Koks džiaugsmas lydėjo šį jauną žmogų, kad gavo dovanų tokį brangų daiktą! Tačiau po kelių mėnesių, padėliojęs perlą gražiausiose savo namų vietose ir pasigėrėjęs jo žėrėjimu, jaunuolis prarado džiaugsmą ir susimąstė, kaip išminčius galėjęs padovanoti tokį brangų daiktą. Grįžęs pas jį, paprašė: „Ar galėtum man padovanoti tai, kad ir aš galėčiau kitam žmogui taip dovanoti, kaip tu..?“ Ši istorija kaskart vis išnyra man iš atminties. Pagrindinė jos mintis paprasta: tikrasis džiaugsmas – lengvai dovanoti kitiems tai, kas brangu. Tačiau dovanojimo džiaugsmas retai visuomenėje aptariamas kaip vienas iš giliausių žmogaus džiaugsmų. Įvairių progų metu sveikiname kitus linkėdami laimės bei džiaugsmo ir patys sulaukiame tokių palinkėjimų. Tik ar dažnai susimąstome, kur tas džiaugsmas ir laimė iš tikrųjų slypi?

Kas yra romumas?

Ir Jėzus mums linki laimės: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę“ (Mt 5, 5). Atrodo, kad žodį „palaiminti“ galėtume išsiversti į mums šiek tiek aiškesnį žodį – tiesiog „laimingi“. Tačiau ilgiau čia neapsistodami, stabtelėkime prie žmonių, kuriuos Jėzus vadina „romiaisiais“. Žodis „romus“ kone išnykęs iš mūsų kasdienybės žodyno. Retai ką pavadiname „romiu“ ar palinkime tokiam tapti. Mūsų kultūroje „romus“ – tai kone pralaimėjęs, nustumtas į šalį, niekur nesikišantis. Tačiau tai netiesa. Romieji žmonės geba užmegzti pačius giliausius ryšius su kitais ir kurti solidarumą. Taip jie laimi kito širdį, įtvirtina meilės bendrystę. Čia tam tikra prasme ir yra ta „žemė“, kurią paveldi romieji.

Romumas, pasak Giuseppe Colombero knygos „Vidinio išgijimo kelias“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008), apima pakantumą, atlaidumą, geranoriškumą, palankumą, pagarbą žmonėms ir daiktams, meilumą, kantrumą, mokėjimą nutylėti, mokėjimą suprasti ir atleisti, mokėjimą laukti, mokėjimą suderinti ir sutaikyti, užmegzti nutrūkusius ryšius, atstatyti tiltus. Visos šios savybės yra ne tik asmeninės, bet ir socialinės. Juk žmogus, gebantis „atstatyti tiltus“, t. y. gydyti Artuma 2015 m. balandis

15

Didelės ir mažos kryžkelės

santykius tarp žmonių, giliausia prasme tampa bendrystės, solidarumo ir visuomeniškumo kūrėju. Kuo daugiau tokių žmonių, tuo labiau stiprėja visuomenės bendruomeniškumas, arba, kaip šv. Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus sako, taip stiprėja visuomenės „subjektyvumas“, t. y. visuomenės asmenybiškumas (CA 13). Jam priešinga būsena yra visuomenės susvetimėjimas.

Colombero, minėtoje knygoje kalbėdamas apie romumą, teigia, kad „ši dovana yra skirta tik dialogui, tuojau pat primena kontaktą su kitais: esame romūs su kuo nors.

Taigi, atrodo, kad ji skirta ne tam, kad liktų tame, kuris ją

vo vietą ir visuomenėje. Čia Benediktas XVI pabrėžia, jog „ekonominis, visuomeninis ir politinis vystymasis, kad būtų tikrai žmogiškas, privalo paisyti neatlyginamumo principo kaip brolystės apraiškos“, dar pridurdamas, kad „ir rinkai, ir politikai reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti“ (Caritas in veritate, 34. 39).

Savęs dovanojimas nėra savęs praradimas. Atvirkščiai, tai yra savęs atradimas ir tobulinimas. Save, savo talentus, iniciatyvą, kūrybiškumą pasirengęs dovanoti žmogus yra laisvas. Jis laisvas įveikti užsisklendimo savyje pagundą ir žengti kito žmogaus link. Šis savęs dovanojimas atsiperka, nes sugrįžta džiaugsmo patirtimi. Iš kur tas džiaugsmas? Jėzus sakė: „Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), Romieji o nuplovęs mokiniams kojas kalbėjo: žmonės geba „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi“ (Jn 13, 17). Čia slyužmegzti pi vienas iš Jėzaus skelbtų paradoksų, pačius kad dovanodamas gauni, prarasdamas giliausius atrandi. Tai ypač galioja tada, kai kitas žmogus negali atsilyginti. Tada atryšius su silygina Dievas savo artumo pajauta, kitais ir kurti džiaugsmu širdyje, kuris yra nepalyginamai didesnis turtas negu tas, kurį pasolidarumą. dovanojau kitam. Kitaip tariant, Dievas mums dovanoja džiaugsmo malonę, turi, bet kad plėstųsi į kitus, kad juos pasiektų, paliestų ir nes žmogus pataiko į savo giliausio pašaukimo esmę. Žmoišsiskleistų juose. Tai yra savitas buvimo kartu būdas, be gus pataiko į tai, ko iš žmogaus tikisi Dievas. abejonės, šiandien labai neįprastas, bet jį visi mes norime Romus žmogus yra laisvas, nes pirmiausia laimėjo kosutikti ir patirti“ (p. 187). Kitais žodžiais galėtume tar- vą su savimi, o dar tiksliau tariant, atsisakė kovoti su saviti, kad romumas yra žmogaus gebėjimas dovanoti save mi ir atsidavė į Dievo rankas. Toks žmogus paliko pergalę pasiekiant ir paliečiant kitą ir taip stiprinant visuomenę. Dievui, o ne sau. Šiemet, kai švenčiame Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės 25 metų jubiliejų, galime drąsiai Savęs dovanojimas tarti, kad mus išgelbėjo romumas, tapęs mūsų laisvės „ginklu“. Smurtas, pagieža, neapykanta, keršto ir atpildo Gebėjimas save dovanoti kitam yra aukščiausia įmatroškimas priešui būtų tarsi tikros kovos jausmai, tačiau noma dovanos forma. Dievas save mums padovanojo Jėmes gerai žinome, kuo tai būtų baigęsi. Todėl turėjome zuje Kristuje, kad ir mus išmokytų tapti dovana vieni kipasikliauti ne žmonių įprastais ginklais, bet Dievo – ir tik tiems. Sutuoktiniai vienas kitam save dovanoja ir patiria todėl laimėjome. Štai dėl ko mes „paveldėjome žemę“ – džiaugsmą. Tačiau šis savęs dovanojimas neapsiriboja tik mūsų Tėvynę Lietuvą. Ir šiandien tik gausėjant romiųjų šeimos aplinka. Joje jis gimsta, o tada turi plėstis į kitus, galime tikėtis geresnės visuomenės, tikrojo solidarumo, taip pat ir į visuomeninius ar net ekonominius santykius. bendrystės ir todėl didesnio džiaugsmo savo tarpe.

Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate užsimena apie labai svarbią ir visuomenei būtiną Jėzus kviečia: „Mokykitės iš manęs, nes aš „dovanos kultūrą“. Kaip vieną iš vaistų 2008 m. pasaulį romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). ištikusiai finansinei krizei gydyti popiežius siūlo „dovaRomumas ir nuolanki širdis eina greta. Nuonos logiką“, kuri kviečia grįsti visuomeninius santykius lankumas yra Dievo slėpinio priėmimas atvira ne tik tuo, kas apsimoka, bet ir dovanos dvasia. širdimi. Tai reiškia ir Dievo pasiūlyto džiaugsKrikščionybė nuo pradžios pabrėžė dosnumą kaip mo priėmimą, ir tai yra Jo karalystės esmė. būtiną krikščioniui laikyseną. Benediktas XVI sako, kad Štai dėl ko romieji paveldės žemę, nes jie yra šiuolaikinė visuomenė šalia „politikos logikos“ turi nepapakankamai nuolankūs priimti Dievo kvietimą miršti ir „neatlygintinos dovanos logikos“. Tai popiežius į savo karalystę. Jėzau romusis ir nuolankiaširdi, pavadina „neatlyginamumo principu“. Jis labai aiškiai reiškiasi šeimoje – tarp tėvų ir vaikų, tačiau turi rasti sapadaryk mūsų širdį panašią į savo širdį!

Julia Freeman nuotrauka

16

Artuma 2015 m. balandis

Didelės ir mažos kryžkelės

Vaikai apie romumą Aušrinė, 7 metai

Simonas, 7 metai

– Aušrine, kaip manai, kas yra romus žmogus? Gal tokį teko tau sutikti?

– Teko sutikti ir net bendrauti teko.

Aš su močiute sekmadieniais einu į bažnyčią, kur būna Mišios vaikams. Tai va, per tas Mišias visi prašo, kad vaikai būtų ramūs; o kiti žmonės, kurie dalyvauja Mišiose, yra tiesiog romūs. Net vaikų, kurie gal kartais nori paišdykauti per Mišias, jie labai romiai, visai nerėkdami ir nesibardami, prašo, kad neišdykautų.

Dar mūsų kunigas labai romus. Jis turi labai daug darbų ir sako, kad kartais ne viską suspėja padaryti, bet vis vien jis toks romus ir tuo savo romumu užkrečia kitus žmones ir net vaikus.

– Simonai, o tu ar esi romus žmogus?

– Aš tai nelabai. Man patinka siausti. Ir futbolą žaisti man patinka. Dar man patinka žaisti slėpynių, ir toks žaidimas yra, – „Aukščiau žemės“ – jis irgi man patinka. Paprastai, ramiai spalvinti knygutę arba vartyti knygutes man nelabai patinka. Ir dar nepatinka, kai brolis miega. Tada reikia vaikščioti labai tyliai, net garsiai kalbėti negalima, nes jis gali pabusti ir po to ilgai zirzti.

– Jėzus sako: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.“ Kaip manai, ką reiškia toks pasakymas?

– Manau, kad taip ir bus. Ir tada, kai žemėje gyvens tik romūs žmonės, niekada nebus karo, niekas nesipyks ir visiems bus viskas labai aišku. O mano brolis nebesibars su mama ir nerėks ant manęs.

– O ar pažįsti romių žmonių?

– Taip. Pas mus gyvena mūsų promočiutė – jau sena ir labai romi. Ji net vaikšto taip tyliai, kad kartais net nieko nesigirdi. Kartą promočiutė kvietė mane, bet aš buvau kitame kambaryje ir nieko negirdėjau. Kai promočiutė man seka pasaką, tai ji kalba taip tyliai, kad aš visada užsinoriu miegoti.

Visada tas jos romumas mane migdo. Ji niekur neskuba, kalba labai tyliai, o kai verda pietus arba šluoja grindis, tai dažniausiai iš viso nekalba. Viską daro labai ramiai ir tyliai.

– Romūs žmonės gyvena Romainiuose. Ten gyvena mano teta. Ji labai gera, – kai atvažiuoja pas mus į svečius, visada lauktuvių atveža. Kartais kokių saldumynų, o kartą net tokią lėlytę dovanų gavau. Labai apsidžiaugiau. Ją pavadinau Rūta. Dabar Rūta – pati geriausia mano lėlė. Mes draugaujame ir net į darželį kartais einame drauge.

– O kodėl tu manai, kad romūs žmonės gyvena Romainiuose?

– O kur dar? Ten jų namai, todėl ir gyvena ten. Aš irgi buvau Romainiuose, kartą per Kalėdas ir dar kartą vasarą; šiaip sau buvome pas mano tetą į svečius nukeliavę.

– Ir kaip tau patiko Romainiai?

– Patiko, nes ten daugiau vaikų buvo atvažiavę. Mes žaidėme ir dar tokius

Vido Venslovaičio nuotrauka

– Kaip atrodo ramus žmogus, aš žinau, bet kaip atrodo tas, kuris yra romus?

– Taigi sakiau: jis niekada nesibara, viską daro labai nuoširdžiai, labai myli Dievą ir dar tiki į Jį. Maloniai bendrauja su kitais žmonėmis ir net su išdykusiais vaikais. Man atrodo, kad tokio žmogaus širdyje – visiška ramybė. Na, jis atrodo kaip visai paprastas žmogus, bet bendrauti su juo labai gera ir visi nori su juo pasikalbėti, pabendrauti. Tai toks žmogus, su kuriuo gera būti. Paprasčiausiai gali sėdėti ir nieko nesakyti, tylėti, bet tai vis vien padeda nusiraminti, viską pergalvoti ir tau pasidaro daug lengviau.

Mėta, 5 metai

– Ar žinai, kad romumas yra didelė Dievo dovana ir dar labai nemenka dorybė?

– Žinau, bet nežinau, iš kur gauti to romumo.

– Tai gal tokios dovanos Dievo išprašyti galima?

– Gal ir galima. Aš pabandysiu paprašyti.

gražius saliutus matėme, net Vilniuje tokių saliutų niekada nebūna.

Vaikus kalbino Aldona ATKOČIŪNAITĖ

Artuma 2015 m. balandis

17

Didelės ir mažos kryžkelės

Palaiminimai vaikams

Piktas ponas,

kuris

norėjo

Balkone Inesa turi mažytį savo daržą: pačios dekoruotuose vazonuose auga petražolės, bazilikai ir krapai, o viename kibirėlyje nuo majonezo neseniai pasodino bulvę. Ją brolis Jonukas, deja, buvo ką tik iškapstęs ir taikėsi atsikąsti.

– O, kad turėčiau nors lysvelę savo žemės, – dūsavo Inesa.

Taip atsitiko, kad tą savaitę Urtės mokyklėlėje vyko Atvelykio šventė, į kurią vaikai galėjo atsivesti porą svečių.

Urtė, žinoma, pasikvietė brolį ir Inesą, kurie irgi buvo baigę tą mokyklą. Entas taip pat buvo pakviestas, tik šįkart atvyko knygelės pavidalu Inesos kuprinėje.

Už mokyklos tvoros stūksojo trijų aukštų namas. To namo šeimininkas buvo piktas ir nemėgo vaikų. Kai vykdavo mokslo metų pradžios šventė ir direktorė sakydavo kalbą, ponas su smarkiai lojančiu šunim stovėdavo savo namo balkone ir šaukdavo: „Tylos! Ar aš turiu teisę pažiūrėti televizorių?!“ Tačiau direktorė neatsiliepdavo jam nei vienu žodžiu. Šventės pabaigoje visi išėjo žaisti „bulvės“. Tik štai Inesa stipriau atmušė kamuolį ir jis nuskriejo tiesiai per tvorą į pikčiurnos sodą.

– Mano k...kamuolys, – sukūkčiojo mažytis pirmokas. Visi žinojo, kad teritorija už tvoros yra tikros vaikų kamuolių kapinės.

– Oi, neverk, parnešiu tau tą kamuolį, – ramino Inesa. – Ar yra čia kokios kopėčios?

Kopėčios atsiranda ir štai sulaikiusi kvapą pradinukų minia jau stebi aukštyn kopiančią Inesą. Užlipusi ant tvo18

Artuma 2015 m. balandis

žaisti

ros, ji permeta kopėčias į kitą pusę.

Vos pastveria kamuolį į glėbį, kažkur virš galvos pasigirsta piktas balsas: – Ei, įsilaužėle, pakelk mano kopėčias!

Inesa apsidairo ir pamato ant šakos kyburiuojantį namo šeimininką, mat genėjo medžius ir iš po kojų išsprūdo kopėčios. Žmogus kabojo užkliuvęs už striukės iš nugaros pusės ir buvo panašus į gerai prikimštą kaliausę, todėl neatrodė toks baisus kaip visada. Kopėčios buvo sunkios, todėl į pagalbą atėjo Entas. Besikabarojančio pono Inesa paklausė: – Kodėl jūs taip nekenčiate vaikų?

– Nekenčiu, – pūūkšt! Ištrūko saga, – nekenčiu, nes jie viską turi. Lepinami mažoj mokyklėlėj, jie žaidžia, jų nebara! Kodėl jiems taip gera?! A?! – pookšt! Ištrūko antra saga ir vyras nudribo tiesiai ant žemės nuversdamas kopėčias.

– Supratau, jūsų nemylėjo, kai buvote mažas. Tai buvo neteisinga, – paglostė jį lyg vaiką Inesa. – Tačiau suaugusieji irgi gali žaisti. Dar galima atsigriebti! O jei aš su draugais kartais ateičiau pažaisti su jumis?

– Sakai? – žmogus pasikrapštė pakaušį.

– Tik viena sąlyga: jei duosite man vieną lysvę žemės.

– Sutarta, – piktasis šeimininkas ir Inesa sukirto rankomis. Įpusėjus pavasariui, vaikai jau žaidė abiejose tvoros pusėse. O mokyklos kaimyno pusėje klestėjo daržovės su įsmeigtu į žemę užrašu: „Palaiminti romieji, jie paveldės žemę!“ Tai buvo sakinys iš Ento kišenės.

Užduotis: sujunk taškus ir sužinosi, koks gyvūnas yra romus, t. y. nesikandžioja ir nesibado.

Kovo mėnesio atsakymas: Nebijokite!

Užrašė ses. Ona VITKAUSKAITĖ MVS, nupiešė Silvija KNEZEKYTĖ

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Sukurti džiaugsmui

Iš tikrųjų mes trokštame prasmės. Prasmės ilgesys yra visuotinė žmogaus patirtis. Todėl žmonės visuomet keldavo tokius pamatinius klausimus, kaip: „Kas aš esu?“; „Kodėl aš čia?“; „Kaip turėčiau gyventi?“ Krikščioniškasis tikėjimas išniro antikiniame Viduržemio jūros regione, kur buvo susimaišiusios graikų, romėnų, hebrajų ir kitos kultūros. Tame pasaulyje tarp savęs varžėsi daug skirtingų atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

Mūsų situacija šiandien panaši. Kaip ir antikos pasaulyje, kultūros šiandien iš dalies sutampa, skverbiasi viena į kitą. Kaip ir anuomet, tarp savęs konkuruoja gyvenimo filosofijos, siūlančios skirtingus požiūrius į tai, kas lemia gerą gyvenimą. Sykiu gausu kančios ir skurdo, taip pat – kai kuriose kultūrose – cinizmo bet kurios religijos ar filosofijos, kurios siūlo saistomą ar visapusišką tiesą, atžvilgiu.

Tokios daugybės vienas kitam prieštaraujančių atsakymų kupina mūsų epocha yra sudėtingas metas. Daugelis žmonių šiandien sąžiningai ieško prasmės, tačiau nežino, kuo pasitikėti ar kam paskirti savo gyvenimą.

Tokio netikrumo aplinkoje krikščionys yra žmonės, pasitikintys Jėzumi Kristumi (plg. LF 57). Nepaisant žmonijos istorijos dviprasmybių, katalikų viltis ir džiaugsmas, meilė ir tarnystė remiasi susitikimu su Jėzumi. Šventasis Jonas Paulius II savo pirmoje enciklikoje paskelbė: „Meilės ir gailestingumo apsireiškimas žmonijos istorijoje turi vieną pavidalą ir vieną vardą: jis vadinasi Jėzus Kristus“ (Redemptor hominis (RH) 9). Iš to kyla visa kita. Jėzus Kristus yra krikščionių tikėjimo pagrindas (KBK 426).

Rugsėjo 22–27 d. Filadelfijoje (JAV) vyks aštuntasis Pasaulio šeimų susitikimas, kurio tema „Meilė – mūsų misija“. Kad šis susitikimas būtų kuo vaisingesnis, viso pasaulio šeimos kviečiamos pradėti rengtis jam jau dabar. Šiam tikslui ilgametis Filadelfijos arkivyskupijos bendradarbis, trijų vaikų tėvas Chrisas Robertsas, padedamas grupės teologų, apie vyro ir moters sukūrimą, seksualumo vaidmenį, santuoką, vaikus šeimoje, šeimą bažnytinėje bendruomenėje parengė 10 katechezių, kurias pradedame spausdinti „Artumoje“.

Gyvenimo planas ir mus palaikanti meilė Katalikų mokymas apie santuoką ir šeimą išplaukia iš mūsų tikėjimo šerdies. Dėl šios priežasties galime pradėti nuo pagrindinio Bažnyčios pasakojimo. Mūsų Dievas nėra neprieinamas ir tolimas; mes tikime, kad Dievas apsireiškia Jėzuje Kristuje. Jėzus yra vilties, tikėjimo, meilės ir džiaugsmo, gaivinančio katalikiškos šeimos gyvenimą, versmė. Jis lemia, kad galime pasitikėti savo katalikiškojo tikėjimo išmintimi. Visa, ką pateikiame šios katechezėje, plaukia iš paties Jėzaus (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK) 425–427).

Popiežius Pranciškus neseniai taip pasakė apie santuokinį gyvenimą: „Pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ (enciklika Lumen fidei (LF) 52). Tačiau gyvename laikais, kai pasaulyje vyrauja didžiulis skeptiškumas dėl „didesniojo plano“ ar žmogaus būvio aukštesnės prasmės. Daugelis žmogaus asmenį laiko tik atsitiktiniu evoliucijos produktu, anglies atomais su tam tikra elgsena.

Kitaip tariant, daugelio nuomone, mes neturime jokio aukštesnio tikslo, aukštesnio už pačių susikurtą prasmę. Įmantrios technologijos ir materialinės gerovės epochoje toks samprotavimas atmetant Dievo buvimą gali skambėti įtikimai. Tačiau galiausiai toks požiūris į moteris ir vyrus yra per siauras. Jis griauna žmogaus kilnumą. Palieka badaujančią sielą alkaną. Jis nėra teisingas.

Jėzus apreiškia Dievą, ir planas ima skleistis Biblijoje Jėzus klausia savo mokinių: „Kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 13–20). Praėjusių dviejų tūkstantmečių Artuma 2015 m. balandis

19

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

žmonijos istorija parodė atsakymą. Krikščionys yra žmonės, įvairiopai – per šventųjų ir apaštalų liudijimą, per Raštą ir sakramentus, melsdamiesi ir tarnaudami vargšams, liturgijoje ir per draugus bei šeimą – susitikę Jėzų ir todėl gebantys Jėzumi pasitikėti ir išvien su Petru ištarti: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).

Tarp daugybės dalykų, atliktų žemėje, Jėzus taip pat kentėjo ir ištvermingai mylėjo; Jėzų žmonės nukryžiavo, tačiau Jis pergalingai prisikėlė iš numirusių. Kadangi šitai iškentėjo pats Dievas, krikščionys tiki, kad žmogaus būvis Dievui nėra svetimas dalykas. Mes taip pat netikime kaprizingu dievu ar su žmonėmis konkuruojančia dievybe. Dievas, kuriuo pasitikime, trokšta, kad mes klestėtume. Turėdami priešais akis Jėzų Kristų, krikščionys tiki, kad Dievas mus myli. Popiežius Pranciškus savo pirmoje enciklikoje paaiškino: „Kenčiančiajam Dievas duoda ne viską paaiškinančius argumentus, bet atsako lydinčiojo artumu, gėrio istorija, susijungiančia su kiekviena kančios istorija, kad joje atvertų vartus į šviesą. Kristuje Dievas pats panoro dalytis su mumis šiuo keliu ir dovanoti mums savo regėjimą, jog tame kelyje išvystume šviesą. Kristus, iškentėjęs sopulius, yra ‘tikėjimo vadovas ir ištobulintojas’“ (LF 57. Plg. Žyd 12, 2).

Marijos Stanulytės nuotraukos

Meilė padaro žmogų autentišku Dievo paveikslu Tam tikra prasme visa krikščioniškoji teologija yra komentaras to, ką reiškia sakyti, kad Dievas tapo žmogumi, mirė ir vėl prisikėlė. Dievo buvimas Jėzaus žmogiškajame kūne reiškia, kad transcendentinis pasaulio Kūrėjas taip pat yra mūsų viduje esantis, artimas, labai švelnus Tėvas.

Trivienis Dievas visada išliks begalinis slėpinys, tačiau tas pats Dievas taip pat tapo konkrečiu žmogumi konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Dievas tapo pažeidžiamas kaip kūdikis ėdžiose ar žmogus ant kryžiaus. Jėzus mokė ir kalbėjo, juokėsi ir verkė; Jo gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas reiškia, kad, nors ir neišsemiamai slėpiningas, Dievas nėra visiškai nesuprantamas. Būtent Jėzus įgalina mus patikimai kalbėti apie Dievą ir dieviškąją tiesą.

Jėzus kalba apie save kaip apie Tėvo Sūnų ir su savo Tėvu atsiunčia savo Dvasią būti su Jo tauta. Tad iš Jos sužinome, kad Dievo prigimtis yra amžinoji trijų die-

20

Artuma 2015 m. balandis

viškųjų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendrystė. Per Krikštą, įtraukiantį į Jo Bažnyčią, Jėzus kviečia kiekvieną tapti Dievo sandoros ir dieviškosios bendrystės dalininku. Izraelio ir vėliau Bažnyčios istorija yra visuotinai reikšminga istorija, nes ragina gyventi kaip Dievo tautai ir būti dieviškosios bendrystės dalininku.

Jėzus apreiškia mūsų žmogiškąją tapatybę ir paskirtį Jėzus apreiškia, kas yra Dievas, įskaitant tai, kad Dievas mus myli ir tiesia mums ranką. Bet Jėzus taip pat apreiškia, ką reiškia būti žmogumi. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie Jėzų kaip apie Dievo „Žodį“, mokė: „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (GS) 22). Tik žvelgdami į Jėzų Kristų, sužinome, kas iš tikrųjų esame, tai, ko negalėjome sugalvoti ir kitaip nebūtume sužinoję.

Katalikai tiki, kad Dievas myli pasaulį (Jn 3, 16), kad Dievas, užuot palikęs mus nežinioje, prisiėmė žmogaus kūną atskleisti, kas yra Dievas ir kas esame mes. Vatikano II Susirinkimas aiškina: „Išskirtinis žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą, jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui“ (GS 19).

Paskutiniame Pasaulio šeimų susitikime Milane popiežius Benediktas XVI pabrėžė: „Būtent meilė padaro žmogų autentišku Švenčiausiosios Trejybės paveikslu, Dievo paveikslu“ (homilija per Eucharistijos šventimą 7-ajame Pasaulio šeimų susitikime 2012 m. birželio 2 d.).

Posakis „Dievo paveikslas“ kyla iš Pradžios knygos (Pr 1, 26–27; 5, 1 ir 9, 6). Juo norima pasakyti, kad kiekvienas individualus asmuo yra brangus, nepakartojamas ir nepamainomai kilnus. Galime piktnaudžiauti ar naudotis kitais ar savimi, bet negalime panaikinti tiesos apie tai, kokius mus sukūrė Dievas. Mūsų pamatinis kilnumas nepriklauso nuo mūsų nesėkmių ar laimėjimų. Dievo gerumas ir Jo meilė mums yra pirmesni ir daug pamatiškesni nei žmogaus nuodėmė. Dievo paveikslas glūdi mumyse, kad ir ką darytume norėdami jį užtemdyti. Būti sukurtam pagal Dievo paveikslą reiškia, kad mūsų tikrojo džiaugsmo bei pilnatviškumo šaltinis yra vienas kitą pažinti, mylėti ir vienas kitam tarnauti taip, kaip tai daro Dievas.

Kalbėti apie vyrus ir moteris kaip apie „Dievo paveikslą“ reiškia tai, kad apie žmoniją neįmanoma kalbėti be nuorodos į Dievą. Jei Dievo prigimtis yra būti Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – bendryste ir jei pagal tokį paveikslą esame sukurti, tada mūsų prigimtis yra būti tarpusavyje susijusiems. Kad būtume asmenimis, mums reikia bendrystės (KBK 2331). „Būti asmeniu pagal Dievo paveikslą ir panašumą taip pat reiškia egzistuoti

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

santykyje, turėti santykį su kitu aš“ (apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (MD) 7). Kad būtume patys savimi, mums reikia vieniems kitų, mums reikia Dievo. Turime ką nors mylėti ir kas nors turi mylėti mus. Kad būtume tokie, kokie esame sukurti būti, turime atiduoti save artimui. „Būti asmeniu... įmanoma tik nuoširdžiai save dovanojant. Pavyzdys tokiam asmens aiškinimui yra pats Dievas kaip Trejybė, kaip Asmenų bendrystė. Sakyti, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, reiškia tai, jog žmogus pašauktas gyventi dėl kitų, tapti dovana“ (MD 7). Norėdami išgelbėti savo gyvybę, turime prarasti ją dėl Dievo (Mt 10, 39; 16, 25). Toks teologinis žmogaus asmens aiškinimas turėtų būti visos moralinės teologijos, įskaitant katalikų mokymą apie šeimą, pagrindas.

Galime nardyti fantazijose, kad mums pakanka savęs pačių. Tačiau esame sukurti pagal Dievo paveikslą – ir jei trokštame gyventi kaip Dievo vaikai, kokie iš tiesų esame, privalome atsiliepti į Dievo kvietimą mylėti Dievą ir artimą. Kaip Jėzus savo meile ir pasiaukojimu apreiškė Dievo prigimtį, lygiai taip ir mums būtina giliau priimti savo tikrąją žmogystę užmezgant meilės ir tarnystės santykius su aplinkiniais žmonėmis ir įsitraukiant į Dievo garbinimą.

Vatikano II Susirinkimas, aptardamas žmogaus kilnumą, pabrėžė, jog daug ateistų tiki, kad vien „moksliniu būdu“ galima pasakyti viską, ką mums reikia žinoti apie save, nesiremiant niekuo daugiau, išskyrus gamtos pasaulį (GS 19). Tačiau katalikai mano, jog teologija yra esmingai svarbi antropologijai; kitaip tariant, tikime, kad Dievo ir Jo plano kūrinijai supratimas yra gyvybiškai svarbus siekiant visapusiškai paaiškinti, kas yra žmogus. Katalikai tiki, kad Dievo savęs apreiškimas Jėzuje mus grąžina mums patiems, nes sykiu apreiškia tiesą, kas esame, ir atskleidžia, jog – esmiškiausiai – priklausome Dievui.

Jo meilė yra mūsų tapatybės pagrindas, pamatiškesnis už visus būgštavimus, ambicijas ar klausimus, kurie gali kilti. Kaip savo pontifikato pradžioje mokė šventasis Jonas Paulius II, „žmogus, norintis iki galo save suprasti – ne pagal kokius nors atsitiktinius, dalinius, kartais paviršutiniškus ar netgi tariamus savo paties būties kriterijus ir matus – privalo, kad ir kamuojamas nerimo ir netikrumo, kad ir silpnas ir nuodėmingas, savo gyvenimu ir mirtimi priartėti prie Kristaus“ (RH 10).

Mokydamas apie santuoką, pats Jėzus nurodo į Dievo planą ir tikslą kūrinijoje. Fariziejų paklaustas dėl skyrybų, Jėzus atsakydamas primena, kad Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį ir kad vyras ir žmona taps vienu kūnu (plg. Pr 1, 26–27; 2, 24; Mt 19, 3–12; Mk 10, 2–12).

Panašiai apaštalas Paulius, rašydamas korintiečiams apie seksualinę etiką, primena vyro ir moters susijungimą į vieną kūną kūrinijoje (1 Kor 6, 16). Rašydamas efeziečiams apie santuoką, vėl primena tokį susijungimą ir, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią, priduria, jog „šita paslaptis yra didelė“ (Ef 5, 32). Rašydamas Bažnyčiai Ro-

moje, jis kalba apie kūrinijoje apreikštą Dievo prigimtį bei valią ir apie daugybę nuodėmių – įskaitant seksualinių, – kylančių iš mūsų nusigręžimo nuo Kūrėjo pažinimo (Rom 1, 18–32).

Šeimos užduotis yra mylėti Dabar jau turėtų būti aišku, kodėl 2015 metų Pasaulio šeimų susitikimo tema – „Mūsų užduotis yra mylėti“. Viename reikšmingiausių XX a. popiežiškųjų dokumentų apie šeimos gyvenimą – Familiaris consortio, vėlgi parašyto šventojo Jono Pauliaus II – apibendrinama, kaip katalikų mokymas apie Dievą ir žmogaus prigimtį formuoja katalikų įsitikinimus, kaip turėtume gyventi.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą; pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas mylėti. Dievas yra meilė ir savyje išgyvena asmenų meilės bendrystės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą į meilę ir bendrystę, taigi gebėjimą ir pareigą mylėti bei puoselėti bendrystę.

Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas (FC 11).

Dievo meilė nepaliaujamai mus kviečia. Negalime neatsiliepti į šį kvietimą. Buvome sukurti pagal Dievo paveikslą, ir sukurtoje mūsų būtyje glūdinčio pašaukimo, nepaisant žmogiškosios nuodėmės tikrovės, neįmanoma ištrinti.

Katalikų požiūriai į santuoką, šeimą ir lytiškumą yra platesnės užduoties gyventi taip, kad Dievo meilė taptų regima ir suspindėtų, dalis; šios užduoties įgyvendinimas gaivina kasdienį gyvenimą Dievo džiaugsmu. Dievo kvietimas galioja visam žmogaus asmeniui – kūnui ir sielai, vyrui ir moteriai bei viskam, kas iš kiekvieno kyla.

Pasaulio šeimų susitikimo paantraštė yra „Visiškai gyva šeima“ – ir ne be priežasties. Šeima gyviausia yra tada, kai atsiliepiame į Dievo kvietimą būti Jo vaikais, kokius būti Jis mus sukūrė.

Išvertė „Bažnyčios žinių“ redakcija

Klausimai diskusijai  Kodėl Jėzus yra patikimas?  Kas jūsų gyvenime atitraukia jus nuo Jėzaus?

Kas padėtų jums Jį artimiau pažinti?  Ką reiškia būti „sukurtam pagal Dievo paveikslą“?

Ar įmanoma suprasti žmogaus tapatybę be Dievo?

Kodėl „taip“ arba kodėl „ne“?  Šios katechezės tema – „Mūsų užduotis yra mylėti“. Ką meilė reiškia jūsų gyvenime?

Kaip užduotis mylėti sąlygoja jūsų pasirinkimus, prioritetus ir ambicijas?

Artuma 2015 m. balandis

21

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Pradžioj tik šokome drauge nimui? Sykį adoracijos metu radau atsakymą – nesvarbu, koks žmogus, daug svarbiau, ką drauge veiksim. Jei žmonės siekia panašių dalykų, kurdami šeimą remiasi tikėjimu, tuomet viskas įmanoma. Du vienas kitą gerbiantys ir mylintys žmonės gali laimingai nugyventi visą gyvenimą. Žinoma, visuomet bus alfonsų, kurie norės pasinaudoti moterimi, nereikia nei interneto, tokių pilna mūsų aplinkoje! Todėl reikia mąstyti, nepulti į jausmus, jie gerai, bet proto negalima pamesti dėl noro.

Ar įmanoma laiminga santuoka, kai tau per keturiasdešimt, o sutikai mylimąjį ne pavasarį parke ir ne ilgoje kelionėje traukiniu, o internete?! Perskaitę interviu su Vilhelmina ir Remigijumi MIKELIONIAIS, pamėginkit atsakyti į šį klausimą. Ir jei kils noras užsirašyti į šokių pamokas ar įgyvendinti slapčiausią širdies troškimą, linkiu drąsos!

– Susipažinote internetu. Kaip čia taip?

Vilhelmina: Kasmet Vasario 16-ąją drauge su Ateitininkų organizacija ruošiam bendrą šokį. Šoka vyrai ir žmonos, jaunos poros, o aš neturėjau partnerio. Likus mėnesiui iki pasirodymo, į šokių puslapius įdėjau skelbimą: „Ieškau partnerio!“ Nustebau supratusi, kad vedę vyrai ne su žmona eina šokti, o ieško panelės. Apie šeimyninę padėtį jie nerašo internete, tad aš tiesiai šviesiai paklausdavau. Nenorėjau tik šokti kartu, tikėjausi, kad partneris gali tapti artimu žmogumi. Susipažinau su šiuo, kuris sėdi šalia, po kelerių metų tapome šeima.

Remigijus: Gyvenime nebuvau šokęs ir labai norėjau išmokti. Kelioms pažįstamoms siūliau, jos atsisakė, o sutikęs Vilhelminą per mėnesį išmokau valsą!

– Bet juk internetinės pažintys nesaugios!

Vilhelmina: Prisistatydami internete žmonės meluoja apie savo amžių, šeimyninę padėtį; kartą vienas, su kuriuo susipažinau interneto pažinčių portale, mėgino aiškinti, kad prisistatydama internete negaliu rašyti tiesos, nes niekas manimi nesusidomės. Taip, pažinčių portalai nesaugūs, todėl labai svarbus žmogaus tikslas: ko ieškau ir kodėl? Jei vienadienių pažinčių ir patirčių, tai pasaulietiški portalai puikiai patenkins tokius poreikius, bet jei žmogaus, su kuriuo svajoju kurti šeimą, reikia išsikelti aiškias vertybes.

Remigijus: Juk per gatvę eidami taip pat rizikuojame!

Sveika nuovoka liepia pažiūrėti į kairę, po to į dešinę.

Tai galioja visose gyvenimo situacijose.

Vilhelmina: Susipažinus internetu rizika sumažėja tuomet, kai tą žmogų atsivedi į savo bendruomenę ar draugų ratą, tuomet sulauki komentarų, – juk iš šono geriau matyti. Mane taip pat persekiojo klausimas: ar Remigijus – tas žmogus, kuris man skirtas visam gyve22

Artuma 2015 m. balandis

– Ieškodami antros pusės patyrėte ir komiškų situacijų, tiesa?

Remigijus: Sykį susipažinau su tokia šiauliete. Darbo reikalais važiavau iš Mažeikių ir prieš susitinkant paskambinau, sutarėme drauge išgerti kavos. Sakiau: „Tu šiaulietė: siūlyk, kur galėtume susitikti.“ Ji nurodė vieną degalinę. Jei ten būtų Statoilas, tai gal ir gerčiau kavą, deja... Atvažiavau į neaiškią vietą, ten stovėjo senas aparatas ir aplūžęs staliukas. Ji sutiko nuvažiuoti kitur...

Parodė kelią pamėgtos kavinės link. Spėkit, koks jos pavadinimas?! Ogi „Kablys“! Vidus kavinės... na, toks pagal pavadinimą... Sėdi vyrai, geria alų. Padavėja atnešė pravėsusiu vandeniu užpiltos kavos. O ta šiaulietė buvo tokia blondinė su trumpu sijonėliu. Durna iš pirmo žvilgsnio neatrodė, bet sveiko proto turėdamas į antrą pasimatymą nekviečiau.

Vilhelmina: O man ūkininkas iš Žemaitijos kiekvieną naktį girtas skambindavo. Na ką... aš padėdavau ragelį ir išjungdavau telefoną. Įdomūs tie žmonės.

– Paprasta gyventi vienam, nereikia prie nieko taikytis. Turbūt einant laikui kriterijai antrai pusei tik auga?

Vilhelmina: Tiesą pasakius, beveik niekada negyvenau viena. Pas mane gyveno studijuojantys sūnėnai, seselės, pabėgusios iš vienuolynų, prisiglausdavo, priėmiau sykį ir draugę, kol remontavo butą. Mano namai atviri, juose daug metų buvo įrengta Ateitininkų federacijos raštinė.

Turėjau savo tvarką, tačiau pasikeitimai joje ne proble-

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

– Kaip priėmėt Remigijų tokį, koks jis buvo?

Vilhelmina: Kai susipažinome, aiškiai įvardijau, kas man nepatinka, bet nė vienas neiškėlėme kažkokių specialių sąlygų, – juk susitikdavome tik šokti. Visi turime keistų įpročių; pavyzdžiui, man labai patinka saldumynai.

Draugaujant turime gerbti kito žmogaus pomėgius, net jei jie neteikia tiek džiaugsmo, kiek teikia savi. Žmogus juk nėra automatiškai užprogramuotas išsiugdyti dorybes ar atsikratyti ydų.

– Esate našlys, vienas auginote dukterį, kaip ji priėmė permainas?

Remigijus: Po žmonos netekties su dukra likome dviese ir, pavadinkim paprastai, gimė noras vėl sukurti šeimą. Įrašiau jį į gyvenimo planų sąrašą ir, pasirodo, šis planas ne pats blogiausias! Vyliausi, kad gyvenimo draugė sutars su dukra. Anksčiau sutiktų moterų ji iš tolo nemėgo. Dabar galiu tik pasidžiaugti, kad Vilhelminą ji priėmė atvira širdimi.

– Ką daryti žmogui, kuris nori sukurti darnią santuoką ir vis nesutinka to vienintelio?

Vilhelmina: Pirmiausia – nesėdėti namuose ir nesimelsti užsidarius! Žmonės susipažįsta labai įvairiais būdais: savanoriaudami, kelionėse, sportuodami, šokdami ar dainuodami chore. Reikia išeiti iš namų! Internetas suteikė galimybę pažinti kitokius žmones, pamatyti, ką jie veikia, ko tikisi.

Remigijus: Dirbau vyrų kolektyve; dažnai darbe ir po darbo vartodavau alkoholį. Sudėtinga taip gyvenant sutikti moterį, be to, jei taip atrodydamas būčiau sutikęs, tai sunku pasakyti, ar normali moteris su tokiu bendrautų.

Vilhelmina: Galbūt vienišas žmogus turi problemų, dėl kurių žmonės nuo jo bėga arba jis nuo jų bėga. Tai rodo, kad reikia netingėti dirbti su savimi! Nemokame bendrauti? Važiuokime į rekolekcijas, seminarus, analizuokime savo charakterį, požiūrį į santykius, perkeiskim mąstymą. Tikslui pasiekti reikalingi tam tikri žingsniai.

Klauskim Dievo, kur Jo valia? Ką turime daryti? Neapsiribokim tik klausimu – kodėl esu vienišas?! Jei kankina nerimas ir nėra dvasinės ramybės, reikia grįžti prie pirmo punkto – melstis. Su ramybe priimtas sprendimas teikia didelį džiaugsmą. Draugės man kartą padovanojo knygą rusų kalba „Kaip ištekėti?“; radau gerų patarimų, kai ką pakeičiau savo gyvenime, bet, deja, negaliu išrašyti recepto.

– Ilgą laiką nesutinkant antros pusės atsiranda vidinė įtampa, kyla savivertės klausimų. Kaip su tuo tvarkėtės?

Vilhelmina: Kaip dabar, taip ir tuomet aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje, kuri teikė daug džiaugsmo ir prasmės. Gyvendama viena daug nuveikiau; tie metai – Dievo dovana, nes galėjau kitiems tarnauti ir nesijaučiau nelaiminga. Aišku, trūko artimo žmogaus, ir vyliausi, jei Dievas norės – dovanos. Pasitikėjau ir meldžiausi, bet nesėdėjau namuose! Na, į barus ieškoti poros nėjau... Labiausiai tikėjausi sutikti antrą pusę bažnytinėje aplinkoje, o joje sukosi vaikinai, su kuriais prasėdėdavome ilgus vakarus drauge, organizuodavome renginius, tačiau vadinau juos tiesiog draugais. Prisimenu Vytauto Salinio nuotrauka

ma. Aš pardaviau savo butą, Remigijus savo išnuomojo ir įsigijom naują „neutralią teritoriją“, kurią kūrėme kartu.

Tikėjimą iškėliau kaip vienintelį aukštą reikalavimą būsimam vyrui. Nėra nieko svarbiau! Taip pat svajojau su tuo vieninteliu žmogumi turėti bendrą pomėgį, be to, netoleravau alkoholio ir rūkalų.

Remigijus: Nepaisant to, kad aš ir rūkiau, ir vartojau alkoholį labai smarkiai... Jei darbo metu neprisigerdavau, tai grįžęs namo bent tris ar keturis buteliukus alaus atkimšdavau. Šokiai labai vėlai baigdavosi, tai po jų ieškodavau dirbančios parduotuvės, juk reikėjo kažkur alaus nusipirkti. Gerdavau beveik kiekvieną dieną, bet inteligentiškai, patvoriais negulinėdavau. Specialistai vadino mane alkoholiku. Daug kartų mečiau ir vėl pradėjau rūkyti, o čia atsirado labai paprasta priežastis – negeras kvapas trukdo šokti! Išsivadavimas iš tokio gyvenimo būdo – stebuklas.

Neapsiribokim tik klausimu – kodėl esu vienišas?!

momentus, kai savęs gailėdavau, bet pasitikėjimas davė stiprybės ir vilties. Tikėjau, kad ateis tinkamas metas, ir jis atėjo! Belieka tik dėkoti.

Remigijus: Vilhelmina ryžtinga, siekia aiškaus tikslo, iš visos širdies padeda žmonėms. Pirmosios žmonos mirtis paskatino ieškoti Dievo, vėliau panorau gilinti tikėjimą.

Vilhelmina kaip tik dirbo šioje srityje. Sausį susipažinom, o kovo mėnesį jau važiavau į rekolekcijas.

Vilhelmina: Dabar priklausome Dievo Motinos šeimų bendruomenei, meldžiamės drauge. Be to, šnekame apie viską: šeimą, draugus, ateitį, intymųjį ir dvasinį gyvenimą, planus, net apie taisykles, kurias ketiname įvesti namuose. Būtent tai augina ir stiprina mūsų šeimą.

– Ačiū už pokalbį!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ

Artuma 2015 m. balandis

23

Veidu į vaiką

Palaikyti ar bausti?

Ugdymo menas įsiklausant į vaiką Paul LEMOINE Tęsiame kovo mėnesį pradėtą temą, kaip skatinti vaiką mokytis.

Autorius, gydytojas pediatras ir 11 vaikų tėvas, toliau svarsto, koks paskatinimas yra naudingas, o kokio reikėtų vengti.

Mergaičių ir berniukų skirtumai Nieko gero lyginti berniukus su mergaitėmis! Šiais laikais dauguma mokyklų mišrios, kai kada iš būtinybės, bet ne visada (daug tėvų ir mokytojų giria mišrias mokyklas, neva jos teigiamai veikia, ypač berniukų, mokymąsi). Leisiu sau pasakyti, ką manau apie tokio pobūdžio skatinimą. Kalbant apie mišrias mokyklas man labiausiai nerimą kelia ne pats tokių mokyklų egzistavimas, o pražūtingas vaikų psichologijos nepažinimas, būtent visiškas abiejų lyčių vaikų ir paauglių fiziologijos ir psichologijos skirtingumo ignoravimas.

Priminsiu tik keletą esminių aspektų.

Viena vertus, mergaitės bręsta vidutiniškai dvejais– trejais metais anksčiau nei berniukai, todėl mergaičių požiūris į mokymąsi brandesnis, tad kai joms sueina vienuolika–dvylika metų, jau būdaKalbant apie mišrias mos paauglės, sėdi mokyklas man labiausiai toje pačioje klasėje nerimą kelia pražūtingas su berniukais, kurie visai dar vaikai. Po abiejų lyčių vaikų ir poros metų, jau būdamos merginos, – paauglių fiziologijos ir klasėje su psichologijos skirtingumo vienoje berniukais, kuriems ignoravimas. pats lytinio brendimo įkarštis. Tai akivaizdu, ir tai skatina daug spartesnę vadinamosios „silpnosios“ lyties intelekto raidą.

Kita vertus, svarbus dar vienas dalykas – labai skirtinga abiejų lyčių mąstysena, kuri mišrioje mokykloje irgi lemia akivaizdų mergaičių pranašumą. Jos greičiau mąsto, yra gudresnės, gerai moka pateikti savo žinias ir apsukriai nuslėpti, ko nežino. Mokytoją ar egzaminuotoją tai apakina, ir jis nepastebi, kad neretai jų žinios paviršutiniškesnės nei berniukų. Nemažai merginų, kurioms tai sakiau, patvirtino mano mintį šypsodamosi ir pridurdamos pavyzdžių iš savo patirties. Susidūrusios su kliūtimi, jos lengvai ją įveikia, nesuka sau galvos ir toliau daro spartesnę pažangą.

O berniukai lėtesni, jiems būtina gerai įsigilinti, gerai suprasti; jei susiduria su kliūtimi, imasi ją įveikti, bet 24

Artuma 2015 m. balandis

kol galynėjasi, pradeda atsilikti. Turėdami kokių nors mokymosi spragų, mokytojo klausinėjami, pradeda nerimauti ir kaip tik atkreipia dėmesį

į savo silpną vietą.

Nesąmonė vienoje klasėje sodinti dvi tokias skirtingas individų grupes, kai to galima išvengti. Berniukams, kurie turi bent mažiausių mokymosi sunkumų, tai gali labai pakenkti, nes taip jų nevisavertiškumo jausmas tik sustiprėja, prarandamas bet koks pasitikėjimas savimi.

Visai neketinu reikalauti, kad grįžtume atgal, bet jaučiu pareigą skelbti pavojaus signalą, tikėdamasis priversti susimąstyti tuos, kurie gali sušvelninti neigiamus mišrių mokyklų aspektus. Maldauju atkreipti dėmesį į paprasčiausius lyčių skirtumus. Neprašau mokytojų vyrų, kad jie nesileistų merginų vyniojami aplink pirštą, – tai jokiam vyrui neįmanoma; tiesiog prašau būti gailestingesniems vadinamajai „stipriajai“ lyčiai; atsižvelgti į laikiną berniukų brandos trūkumą; sugebėti vertinti kad ir mažiau išdailintą darbą, nes jam neretai buvo skirta gerokai daugiau laiko ir jis gali būti kur kas nuodugnesnis.

Kai kuriais atvejais stabtelėkite, užuot pervertinę kartais šiek tiek dirbtinius mergaičių rezultatus. Supraskite, kad lyginant berniukus su mergaitėmis vieną kitą gal ir pavyks paskatinti, bet daugumą toks lyginimas tik palaužia.

Sugrąžinti vaiko pasitikėjimą Visa tai, ką vadiname skatinimo priemonėmis, paprastai yra nenaudinga ir žalinga. Tik viena skatinimo priemonė veiksminga – sugrąžinti vaiko pasitikėjimą savimi!

Atkreipti dėmesį į tai, kas sekasi, o ne į nesėkmes. Prie atliktų užduočių turėtų būti bent kelios teigiamos pastabos.

Kai kurie mokytojai man sakydavo, jog tai retai įmanoma; bet juk nuolat rašant „blogai“ padaroma nepataisoma žala. Svarbu pastebėti ir įvertinti net menkiausią pažangą.

Parodyti vaikui, kokios jo galimybės ir pabrėžti jų vertę, pasistengti suprasti jo silpnąsias vietas, o ne žlugdyti. Žodžiu, tegul vaikas atgauna pasitikėjimą: pasitikėjimą savo ugdytojais, savo jėgomis, pasitikėjimą gyvenimu.

Ir pats visuomet stengiausi taip daryti. Ne vienas mokytojas būtų nustebęs, girdėdamas, kaip komentuodavau savo vaikų pažymių knygelėse dažnai atsirandančias menkinančias pastabas! Niekad nesmerkdavau tų mokytojų, bet tiesiog pagirdavau vaikus už gerą matematikos ar fizinio lavinimo pažymį. Apie visa kita

Veidu į vaiką

net neužsimindavau arba sakydavau, kad manęs tai nejaudina, kad būdamas jų amžiaus ir pats gaudavau tokių pačių pastabų už tuos pačius dalykus ir kad jie vis tiek baigs sėkmingai. Ir tai visiems pavyko.

Tačiau iš tiesų buvo nelengva savo laikysena kompensuoti tiek daug nepalankių vertinimų, kai kurie mano vaikai tik baigdami mokyklą atgavo pasitikėjimą savimi.

Prisimenu tą dieną, kai Pranciškus, jau įpusėjus paskutinei klasei, ištiesė man pažymių knygelę tardamas tik du žodžius (kaip visada): „Tai juokinga.“ Nelabai būdamas tikras, kad gerai supratau jo mintį, paprašiau patikslinti, ir jis pridūrė: „Mokytojų vertinimai.“ Tuokart tik nusišypsojau, bet širdyje be galo džiaugiausi, kad jis pagaliau suprato: visi tie mokytojų vertinimai buvo neteisingi, bet, nepaisant jų, jis atgavo pasitikėjimą.

Netrukus visi pažymiai ėmė gerėti, ir praėjus mėnesiui jis man pranešė, jog užsiregistravo į tiksliųjų mokslų kryptį: anksčiau to nedrįso daryti, nes „manė nesąs tam pajėgus“. Šaunuolis!

Leidau sau šią istoriją papasakoti kitiems dviem jo broliams, atsidūrusiems visiškai tokioje pačioje situacijoje, ir man pasirodė, kad tai jiems buvo labai naudinga.

o, kita vertus, dažniausiai pirmoji eilutė būna parašyta tvarkingai, bet toliau jau rašoma bet kaip, žodis iškraipomas ir išmokstama ne to, ko norėta. Be to, jei diktante buvo penkiasdešimt klaidų, nėra prasmės liepti perrašyti tuos penkiasdešimt žodžių, nes vaikui sunkiai įmanoma iškart įsiminti penkiasdešimties žodžių rašybą. Verta duoti perrašyti tik keletą jų.

Be to, psichologiniu požiūriu šis perrašymas turi būti kasdienio mokymosi dalis, o ne papildomas darbas, ne bausmė.

Bausmės Visiškai netikiu bausmių nauda. Dažniausiai jos būna nepelnytos, kitaip reikėtų išsiaiškinti, ar klaida / apsirikimas buvo tyčinis, ar ne, iš blogos valios ar nuovargio, tinginystės ar paprasčiausios baimės. Kad ir kaip būtų, bausmė tik apsunkina situaciją, nes reaguojama negatyviai.

Tad kodėl mokytojai tokie aktyvūs bausmių šalininkai? Jie dažnai keistai apsirinka, o tai mane labiausiai ir erzina. Jie vadina „klaida“ net menkiausią apsirikimą, „bausme“ tai, kas visai nėra bausmė, o pateikdami kaip bausmę daro pražūtingą klaidą. Normalu skirti perrašyti diktanto žodį, kuriame buvo klaida, kad vaikas išmoktų geriau rašyti. Ši priemonė padeda daryti pažangą ir yra visai priimtina mokiniui, jei tik jis nėra praradęs mokymosi džiaugsmo. Vadinti tai bausme nepedagogiška, nes vaikas tada priima ją kaip prievartą, atlieka paskubomis ir daro atžangą. Dar labiau nepedagogiška liepti perrašyti tą žodį penkiasdešimt kartų, nes, viena vertus, tai tik sukelia didžiulę ir, beje, teisėtą pasipriešinimo reakciją,

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Vienas mokytojas buvo netgi įvedęs „bausmių sąsiuvinius“. Pasiūliau jam tą sąsiuvinį geriau pavadinti „pažangos sąsiuviniu“ ir skirti perrašyti tik po keletą žodžių.

Jis tai pritaikė jau kitą dieną ir mano sūnų sąsiuviniuose pridūrė man skirtą padėkos žodelį. Toks sprendimas buvo pozityvus.

Leisti džiaugtis atradimais ir mokyti pasitikėti – štai vieninteliai sėkmingo mokymosi garantai.

Ar tai nėra ir būdas perduoti meilę?

Tęsinys. Pradžia 2011 m. sausio „Artumos“ numeryje.

Iš knygos „PERDUOTI MEILĘ. Ugdymo menas“ (Transmettre l’amour. L’art de bien éduquer, © Nouvelle cité, 2007).

Vertė Ilona VALUJEVIČIENĖ

ŠV. JONO APAŠTALINĖS SESERYS KVIEČIA Į SEMINARUS SENŲJŲ TRAKŲ VIEŠPATIES APREIŠKIMO VIENUOLYNE PRAEITIS, KURI VISADA SU MANIMI – ŠEIMA, IŠ KURIOS ATĖJAU IR KURIĄ SUKŪRIAU (sutuoktiniams) (veda psichologas Algirdas Petronis) balandžio 12d., 10.30-16 val.

BIOETIKOS IŠŠŪKIAI ŠIANDIEN (veda kun. prof. dr. Andrius Narbekovas) balandžio 25d., 10-16 val.

KAI LIZDAS IŠTUŠTĖJA, ARBA KAIP TAPTI PAČIAIS GERIAUSIAIS UOŠVIAIS (veda doc. dr. Nijolė Liobikienė) balandžio 17–19 d.

Registracija ir informacija: sen.trakai.registracija@gmail.com tel. 8 677 82734 senujutrakuvienuolynas.org

Artuma 2015 m. balandis

25

is

iššūk

Spjauti ar meiliai

šypsotis

Joana GIMBERYTĖ-JURONĖ

?

Vido Venslovaičio asociatyvinė nuotrauka

Jaunimo

būčiau „nusileidusi iki jų lygio“, negu viską spaudusi savy. Neseniai pamačiau, kaip bjaurioje situacijoje pasielgė mano močiutė, ir tai mane labai įkvėpė!

Gatvėje sutikom seną jos pažįstamą ir sustojom minutę. Bekalbant ši močiutę labai įžeidė. Močiutė pakėlė galvą, pažiūrėjo į tą moteriškę iš aukšto, nieko nepasakė ir spjovė ant žemės po kojomis. Tada nuėjome. Nesakau, kad kai kas tave įžeidžia, būtina spjaudytis, bet šiuo atveju ji kažkaip suderino pykčio išreiškimą ir ramų orumą. Jau kuris laikas labai stengiuosi, kad mano reakcija į situaciją būtų adekvati, nes jeigu tik „užsispaudžiu“ – iš karto grįžta galvos skausmai.

Kino filme išminčius, net ir apspjaudytas pro šalį einančio nepažįstamojo, lieka ramus. Dažnai dar geba ir nedidaktiškai išdėstyti paskaitą – pasakojimą, kurio paveiktas nepažįstamasis susizgrimba, jog visą gyvenimą buvo nedoras, atsiprašo ar bent jau tylomis susigėsta. Žinoma, tokia išminčiaus reakcija gal ir siekiamybė, tačiau ar ji pritaikoma „buitiškai“? Kaip tokia situacija atrodytų mūsų kasdienybėje? O kada toks romumas apgaulingas ir iš tiesų žmogui naudingiau išsilieti?

Psichologai rekomenduoja kiekvienam išsisakyti, kartais net ir išsirėkti, tačiau negalima absoliutinti, žmonių temperamentai skiriasi, todėl natūralu, kad tai, kas tinka vienam, netiks kitam. Kur riba tarp rėkavimo ir leidimo kitiems lipti ant galvos?

Išorinė ramybė Romumas, kaip ir bet kuri kita savybė, vertingas, kai yra natūralus. O jei jis tik išorinis, tuomet žmogus tvardosi, bet viduje kankinasi, „verda“. Ir tai gali prasiveržti įvairiomis, ypač savidestrukcijos formomis. Ugnė (18 m.) pasakoja: Mano mama – labai ramus žmogus. Visada mokė ir mane tokią būti. Niekada nesu girdėjusi jos pakeliant balso ar prarandant kantrybę, nesu mačiusi, kad pyktųsi su kuo nors.

Ir visada, kai grįždavau iš mokyklos įsiskaudinusi ar įžeista ar kai kitas žmogus, kartais net mokytoja, būdavo man nesąžiningas, ji sakydavo: „Būk aukščiau viso to. Nenusileisk iki jų lygio.“ Man tai labai įstrigo, stengdavausi taip ir daryti.

Niekad nesiveldavau į aiškinimusis, ginčus, bet tada išeidavo taip, kad ir savo nuomonės nepasakydavau.

Paauglystėje pradėjo kankinti migrena, paskui – nugaros skausmai, virškinimo problemos... Daug tyriausi, visur gavau siuntimus, registravausi, bet nieko rimto nerado. Galiausiai šeimos gydytoja nusiuntė mane pas psichiatrę, ir ši pasakė, kad visos bėdos psichosomatinės, – niekaip neišreiškiu savo emocinio skausmo, sulaikau viską viduj, o paskui tas pasireiškia fiziniais skausmais. Pradėjau lankytis pas psichologę, mokytis reikšti nepasitenkinimą, net pyktį.

Supratau, kad pykdamasi su bendramoksliais geriau jau

26

Artuma 2015 m. balandis

Aukos vaidmuo Kartais apie kitus girdime tarsi su gailesčiu tariamą apibūdinimą: „Jis toks... ramus.“ Atrodytų, jog šitokį žmogų kiti stumdo. Gajus (22 m.) pasakoja: Mane bet koks konfliktas bjauriai veikia. Aš nemoku aštriai atsakyti, man net nesinori kalbėtis. Gal mano temperamentas ne toks, nežinau. Visada, kai situacija nemaloni, atsitraukiu. Pastebėjau, kad kiti ima tuo naudotis. Kada kelerius metus draugavau su viena kompanija, ji visada darydavo, kaip dauguma nuspręsdavo, ir mano nuomonės niekas neklausdavo. Paskui kompanija pasikeitė, atsirado kitų draugų, bet situacija liko tokia pati ir niekas su manim vis tiek nesiskaitė. Kai kas nors sako: „Koks tu ramus, geras“, mane net nupurto, nekenčiu šitų žodžių. Joks aš ne „ramus“, paprasčiausiai per savo „bliedną“ charakterį nuolat lieku aukos vietoj. Bet žinai, jeigu mane pasiųs „ant trijų raidžių“, tai aš tikrai nestovėsiu ir nesiaiškinsiu, o imsiu ir nueisiu.

Emocijų karuselė Daugybė žmonių su savo emocijomis nesusitvarko.

Visi turime platų jų spektrą, tačiau skiriasi raiška. Ši vei-

Akiračiai

kiausiai taip pat priklauso ir nuo auklėjimo, susiformavusio charakterio, bet daugiausia nuo temperamento ir įgimtų savybių. Neringos (23 m.) istorija: Daug kas mane vadina degtuku. Aš tikrai nuoširdžiai ne-ga-liu valdytis. Nuo mažens, jeigu kas užkabina – šakės. Mano greita reakcija, – tikrai nestoviu ir nesvarstau, ką čia dabar atsakius. Drebiu ir viskas. Bet užtai esu nuoširdi. Viską sakau tiesiai, jeigu kas nepatinka ar liūdina, tikrai neslepiu. Ir už akių neapkalbinėju, nes tikrai pažįstu tokių, kur atrodo jau tokie romučiai, o paskui už akių kitiems tiek ir tiek priburbuliuoja. Man svarbiau sąžiningumas, ir jau geriau aštri, bet nuoširdi reakcija. Aišku, būna, kad ir nukenčiu, tai dabar jau stengiuosi susižiūrėt, kur geriau kartais patylėti. Tarkim, jeigu darbdavys rėkia, ką pasieksiu atgal rėkdama? Tik iš darbo išmes. Vaikinas mane paliko, nes sakė, kad su manim jam per sunku, pavargsta nuo nuolatinių emocijų pliūpsnių. Sutinku, reik žmogų pasaugot, jeigu myli, bet... Gal nepakankamai tada meilės buvo? Nei jis mane priėmė tokią, kokia esu, nei aš stengiausi ramiau kalbėti. Gimiau degtuku, bet kažkiek tą savo būdą dėl socialinių normų suvaldyti reikia. Tačiau iš esmės pasikeisti nematau priežasties, – esu prieš save sąžininga ir tai svarbiausia. Gal su metais nurimsiu! Žaviuosi kadaise per televiziją rodytu serialu „Miesto sargybiniai“. Jame veikęs vienuolis turėjo tokį romumą, apie kurį ir pati svajočiau. Tokį, kuris atrodo pavyzdinis. Ir vis dėlto, prireikus gintis, nesidrovėdamas naudodavo kovų menus.

Tegu tai ir metafora, tačiau vis pagalvodavau: „Duok, Dieve, ir man tiek romumo bei adekvačios reakcijos.“

Sv. Kotryna Sieniete Beraštė Bažnyčios ir popiežių mokytoja

Tai ypatinga šventoji, kuri, būdama beraštė (!), aktyviai dalyvavo ne tik Bažnyčios gyvenime, nuveikdama ypatingų darbų, bet ir ryškiai paveikė savo epochos politinį gyvenimą Europoje. Darė didžiulę įtaką popiežiams (nekalbant apie kardinolus, vyskupus) ir katalikiškų šalių monarchams, lygiai kaip ir eiliniams įvairių socialinių sluoksnių žmonėms. Jos gyvenimas buvo trumpas, bet darbai milžiniški.

Šeima, vaikystė, jaunystė Kotryna gimė Sienoje, viduriniajai klasei (taip sakytume dabar) priklausančių Jacopo di Benincasos ir Lapa di Puccio di Piagente šeimoje 1347 m. kovo 25 d. Tėvas turėjo vilnos dažymo verslą, senelis iš motinos pusės buvo tuo metu gana garsus poetas. Mergaitė atėjo į pasaulį Verbų sekmadienį ir buvo dvidešimt ketvirtas šios poros vaikas.

Be to, buvo viena iš dvynių (iš viso Benincasai susilaukė 25 vaikų!). Antroji dvynė greit mirė ir Kotryna buvo šiek tiek vyresnė už pačią jauniausią atžalą. Šeima gyveno pasiturimai, galėjo priglausti ir auginti giminaitį našlaitį, vėliau tapusį kunigu ir Kotrynos nuodėmklausiu.

Mergaitė nuo mažų dienų šeimai darė įspūdį ypatingu pamaldumu. Tebūdama vos septynerių, prisiekė Dievui gyventi skaistybėje. Augo labai graži, pasižymėjo dideliu žavesiu ir geru humoro jausmu. Italijoje mergaitės bręsta anksti, nepamirškime ir to, kad tada ėjo XIV amžius. Tad natūralu, jog motina greit ėmė dairytis tinkamo kandidato į vyrus žaviajai savo dukrytei. Tačiau penkiolikmetė Kotryna griežtai užprotestavo prieš planuojamą santuokinę ateitį. Ji jau buvo pašventusi save Dievui. Atsisakė puošnių dra- Šv. Kotryna Sienietė. Dail. Sano di Pietro, Italija, XV a. vid. bužių, pramogų, nusikirpo plaukus, pradėjo asketiškai gyventi. Sunerimusi šeima nusprendė maištaujančią paauglę „atvesti į protą“ gana originaliu būdu: jai įsakė atlikti visus tarnaitės darbus. Ir ką gi? Ji uoliai dirbo melsdamasi, su malda kėlė ir gulė. Galiausiai Kotryną užstojo tėvas, supratęs, jog mergaitė tikrai pašaukta kitokiam gyvenimui.

Kotryna dar vaikystėje patyrė regėjimų. Būdama vos septynerių, matė ją laiminantį Kristų. Regėjimai tęsis iki jos gyvenimo pabaigos.

Būdama šešiolikos (kitur rašo – aštuoniolikos), Kotryna įstojo į Dominikonių tretininkių, Sienoje vadintų mantelatėmis (moterys su apsiaustais), ordiną. Mantelačių bendruomenę sudarė turtingos našlės, tad jaunutę netekėjusią merginą priėmė į savo tarpą nenoriai. Šios seserys buvo vienuolės, bet gyvendavo ne vienuolyne, o kiekviena savo Artuma 2015 m. balandis

27

Akiračiai

kėlė nerimą itin griežta askezė, taip pat ir žmonių būrimasis aplink Kotryną. Deja, nei inkvizicija, nei kapitula nerado jokių kliaudų. Efektas buvo priešingas. Sugėdinti jos „teisėjai“ vienas po kito atsisakė turtų, prabangos...

Kotryna aktyviai įsitraukė į Bažnyčios ir politinį Europos gyvenimą. Tai buvo laikai, kai popiežius rezidavo Avinjone (Prancūzijoje), t. y. tremtyje. Kotryna, jauna moteris (XIV a. moterys viešajame gyvenime buvo visiškas nulis, juolab jaunos), ryžosi imtis žygių, kad sugrąžintų Petro įpėdinį į Romą. Priešų Kotrynai nestigo. Piktintasi, kad ji, moteris, ir dar beraštė, drąsiai kalba su popiežiumi, vyskupais, kitais aukštais dvasininkais. Be to, kalba remdamasi Kristumi... Su popiežiumi Grigaliumi XI Kotrynos santyŠv. Kotrynos namai Sienoje kių būta tokių, jog pontifikas prašydavo melstis už jį, o šioji namuose. Taigi ir Kotryna trejiems metams liko pas tėvus. vadino Šventąjį Tėvą „tėtušiu“ (babbo). Siekdama grąžinti Ji gludino savo charakterį, laikėsi griežtos askezės, davė popiežių į Romą, daug nuveikė ir šv. Brigita Švedė. Jai mitylėjimo įžadus (išskyrus bendravimą su dvasios tėvu), rus, Kotryna energingai ėmėsi tęsti šią bylą. Prieš popieslaugė itin sunkius ligonius, dirbo raupsuotųjų leprozožiaus sugrįžimą kovingiausiai buvo nusiteikę florentiečiai, riumuose. Visa tai Kotryna darė su meile. tad Kotryna ir pradėjo nuo Florencijos. Po to vyko į Pizą, Kotrynai buvo sunku: tėvai dominikonai ir mantelaLuką, Avinjoną, Romą. Ji parašė 382 laiškus popiežiams, tės netikėjo jos regėjimais. Jiems nepatiko ir rūsti Kotrymonarchams, kitiems valdantiems asmenims. Beje, rašytinos askezė. Ji plakdavo save iki kraujo, beveik visada jos nis Kotrynos palikimas yra padiktuotas, nes ji pati pramopasninkas prilygdavo badavimui, o miegą apribodavo iki ko rašto tik tada, kai jai gyventi buvo belikę treji metai. minimumo. Kotryna sakydavo, jog negalima gaišti laiko Nesigilinant į istorijos fragmentus, telieka apibenvalgymui ir miegui, jei tuo metu gali melstis. drinti: Kotryna Sienietė sugrąžino popiežių Grigalių XI Skamba žiaurokai, tiesa? Tačiau nepamirškime, kad į Romą, gerokai „aplamdė“ despotišką jo įpėdinį Urbotada buvo XIV amžius. ną VI, dėl kurio tironiško būdo sukilę kardinolai išrinko antipopiežių Klemensą VII. Katalikų Bažnyčia suskilo.

Aktyvios veiklos metai Kotryna skausmingai išgyveno šiuos įvykius. Ji darė visGyvendama atsiskyrėliškai, Kotryna ne kartą buvo ką teisėtam popiežiui paremti, nepaisydama jo ydų ir atakuojama piktojo. Tačiau ją gelbėjo tvirtas tikėjimas trūkumų. Į pagalbą Urbonui VI Kotryna atvyko lydima ir nuolatinis Jėzaus buvimas šalia.

24 asmenų. Tai buvo jos sekretoriai, jau vienuolėmis ta1367 ar 1368 m. dvidešimtmetė Kotryna patyrė re- pusios motina ir sesuo, tėvai dominikonai. Apsigyveno gėjimą, kurio metu Kristus paragino ją imtis aktyvios popiežiaus pasiūlytame name, bet tik tiek. Daugiau iš veiklos. Ji pakluso ir pradėjo itin intensyvią tarnystę ne- jo nepriėmė nieko. Gyveno iš aukų. įgaliesiems ir sunkiems ligoniams. Kai 1374 m. Sienos Romoje ji įtikino Urboną VI visiškai pakeisti kuriją, miestą užklupo maro epidemija, Kotryna pasiaukojamai kurioje dirbo daug netikusių tam darbui žmonių, pati slaugė ligonius, nė trupučio su savo lydimuoju raštu išsiunŠv. Kotryna susitinka su popiežium Avinjone. Ispanija, apie 1460 m. nepaisydama, jog gali užsitinėjo popiežiaus bulę, kviečiankrėsti šia mirtina liga. Sieločią tikinčiuosius susivienyti. Kai josi tik dėl to, kad pristigdavo romiečiai sukilo prieš bjauraus laiko maldai. Klausdavo: „Jėbūdo pontifiką, ji sugebėjo juos zau, kur gi Tu esi?“ Kristus visutaikyti. Sienietės veiksmai busada atsakydavo: „Aš čia, tarp vo labai efektyvūs. Nors Katatų, kuriems tu padedi.“ likų Bažnyčios skilimas ir truko Apie Kotrynos šventumą, 39 metus, didžiausią dalį pamataikdarystę, išmintį ir gerumą tų, kad padėtis pasitaisytų, patoli nuvilnijo girdas. Ją kviesklojo Kotryna. Maža to, naudodavo sutaikyti besikivirčijandama savo šviesų protą, Dievo čiųjų, aplink ją būrėsi mokidovanotą išmintį, didelę charizniai, šalininkai. mą ir nuo jos spinduliuote spinDominikonų vyresnybė, duliavusį gėrį bei teisumą, Kotnetgi inkvizicija sunerimo. ryna Europoje labai daug prisiAbejonių kėlė jos regėjimai, dėjo prie taikos išsaugojimo. Tie28

Artuma 2015 m. balandis

Akiračiai

sa, bandė organizuoti vieną kryžiaus žygį prieš turkus, bet tai nublanksta prieš kitus jos didžiulius nuopelnus.

Kad pagerbtų garsiąją savo žemietę, Sienos miestas Belkaro pilyje įkūrė Santa Maria Regina Angelorum (Marijos Angelų Karalienės) dominikonių vienuolyną. Beje, kaip minėta, dominikonėmis tapo jos jau našlė motina Lapa ir viena iš biologinių seserų, irgi vardu Lapa.

Išsamią Sienietės biografiją parašė jos nuodėmklausys ir sekretorius dominikonas Raimundas Kapujietis. Vėliau ją papildė šventosios aplinkoje gyvenę žmonės ir artimi giminės. Šventąja Kotryną Sienietę 1491 m. paskelbė popiežius Pijus II, 1970 m. popiežius Paulius VI – Bažnyčios daktare.

Kotryna Sienietė yra Europos (šalia Brigitos Švedės, Benedikto Saulėlydis Nursiečio, Kirilo ir Metodijaus, Editos Štein), Italijos, Romos, SieAskezė ir neregėtai aktyvi veikla nos, Pensilvanijos (JAV) globėja. pakirto Kotrynos sveikatą. Artima Taip pat ji globoja slaugytojos aplinka laikėsi nuomonės, kad jus, gaisrininkus, gelbėtojus, sarŠv. Kotryna gauna stigmas. Giovanni di Paolo, apie 1461 m.

Sienietę pribaigė popiežiaus Urbogus-apsaugininkus, patyrusias no VI žiaurumas ir tuometis Katalikų Bažnyčios skilimas. persileidimą moteris ir kenčiančiuosius. Ikonografijoje 1380 m. pradžioje Kotryna atsisakė ne tik maisto, vaizduojama su lelija (valstybės simboliu) rankose, krybet ir vandens. Prasidėjo traukuliai, ji prarasdavo sąžiumi, rožiniu, erškėčių vainiku ant galvos, vilkinti baltą monę. Galiausiai paralyžius pakirto kojas. Tuo metu ją dominikonių abitą. Liturginis jos paminėjimas balandžio ypač puolė piktosios jėgos. Agonija truko du mėnesius.

29 d. (mirties diena).

1380 m. balandžio pabaigoje Romoje, mažutėje celėje, Dominikonų ordine Kotrynos Sienietės diena yra iš33 metų Kotryna Sienietė užbaigė savo žemiškąją keliokilminga šventė. Kadangi šventoji – ir Europos globėja nę. Paskutiniai jos žodžiai buvo: „Viešpatie, skubėk man (paskelbė šv. Jonas Paulius II), tai ši diena minima ir viį pagalbą! Viešpatie, ateik man padėti!“ soje Bažnyčioje.

Pradžioje Kotryną palaidojo Minervos kapinėse, bet Parengė Vanda IBIANSKA prie kapo ėmė traukti tokios minios maldininkų, kad palaikus teko padalyti, o galvą perkėlė į Sieną, čia ji ilsisi Mistinė santuoka su Kristumi. Giovanni di Paolo, apie 1460 m. Šv. Dominyko bazilikoje. Ten pat saugoma ir šventosios piršto relikvija. Ta relikvija kasmet laiminama Italijos kariuomenė. Kūnas palaidotas po dominikonų bažnyčios Santa Maria sopra Minerva Romoje centriniu altoriumi.

Raštai Kotrynos Sienietės rašytinį palikimą sudaro: „Laiškai“ (1370–1380), „Dieviškojo mokymo knyga“ (1377– 1378), „Maldos“ (1378–1380).

Visas tekstus ji padiktavo, atidžiai sekdama, kad nebūtų jokio „redagavimo“. Literatūrologai tvirtina, kad ji užbaigė Dante’s Alighieri pradėtą darbą – literatūrinės italų kalbos formavimą remiantis liaudies kalba.

GYVENIMO IR TIKĖJIMO INSTITUTAS kviečia

ŠV. IGNACO LOJOLOS DVASINĖS PRATYBOS. PAGRINDAS balandžio 21-26 d., Kulautuvoje, registracija iki balandžio 10 d. birželio 15-20 d., Kulautuvoje, registracija iki birželio 4 d.

SEMINARAS DĖKINGUMO DOVANA SKAIDRESNEI KASDIENYBEI gegužės 9 d., Kaune, registracija iki gegužės 4 d.

REKOLEKCIJOS SU DVASINIU PALYDĖJIMU „DIEVO SŪNUS“ gegužės 24-31 d., Šiauliuose, registracija iki gegužės 11 d.

Informacija ir registracija: VšĮ Gyvenimo ir tikėjimo institutas, Rotušės a. 7, LT-44280 Kaunas Tel./faks. (8 37) 28 05 30; mob. 8 686 778 24 El. p. gti@lcn.lt www.gtinstitutas.lt

Artuma 2015 m. balandis

29

O mes kitokie

„Šiaip aš visko turiu ir esu laiminga“ Inga svajoja apie vienuolyną. Ji norėtų ten gyventi, kaip ir jos draugė ses. Lina. Kai neseniai svečiavomės su proto negalią turinčių žmonių grupe Marijos Dangun Ėmimo vienuolyne, ses. Benedikta papasakojo, kad Motinos Teresės seserys slaugo sunkius ligonius ir neįgaliuosius, kurie prisiima maldos tarnystę. Tąsyk sesuo pasiūlė melstis už Tadą, neseniai išėjusį iš kalėjimo į laisvę. Inga vienintelė iš mūsų grupės jau du mėnesius ištikimai kasdien maldoje prisimena Tadą. Tyloje, jam net nežinant, ji, paprasta, negalią turinti mergina, nešioja savo širdyje vieną gyvenimą, kad jis pasisektų.

Man tai primena šventosios Teresėlės mažojo kelelio istoriją. Arba filmą „Les Yeux tournés vers l’Aube“ (jį galite rasti internete), pasakojantį apie nedidelę, Dauno sindromą turinčių mažųjų seserų vienuolių bendruomenę Prancūzijoje. Dievui nėra negalimų dalykų: proto negalią turintys žmonės gali būti Viešpaties pašaukti, kad tyloje ir su džiaugsmu liudytų, jog Dievo akyse žmogus yra vertingas ir jo gyvenimo vertė neįkainojama.

Aš gimiau Vilniuje, Lukiškių ligoninėje. Mama sunkiai gimdė. Ji pasakojo, kad gimiau su apsisukusia virkštele.

Mane norėjo atiduoti kažkokiems bandymams, nes sakė, kad gimiau nesveika. Iškart pasakė. Bet mama išgelbėjo, nes mylėjo.

Mane augino mama. Tėvas irgi augino, bet į krikštynas atėjo girtas ir išmuštu dantim. Tėvas visada daug gėrė.

Paskui mama su juo dėl to išsiskyrė.

Vaikystėje augau pas bobutę, pas tėvo mamą kaime.

Lankiau ir darželį, kur mamytė dirbo. Darželyje man buvo gerai. Tik mokykloje nesisekė. Baltupiuose lankiau mokyklą ir iš jos bėgdavau. Man nepatiko, – nebuvo, ką veikti; man ten buvo per sunku. Iš Baltupių mokyklos pirmos klasės mane perkėlė į 4-ąjį internatą, ten buvo geriau nei Baltupių mokykloje. Namo sugrįždavau tik savaitgaliais.

Paskui perkėlė į pagalbinę Subačiaus gatvėje, pačią blogiausią mokyklą. Mano draugė Aneta ją vadina nuova30

Artuma 2015 m. balandis

da. Ten mokytoja mane mušė per nagus, bet uždraudė apie tai pasakoti tėvams. Mušė, kad blogai pasiūdavau. Viskas ten buvo blogai. Ten baigiau devynias klases. Ir tuomet su jaunesne sese mokiausi odos siuvimo specialybės lengvosios pramonės mokykloje Baltupiuose. Nieko ten buvo, tik grupė nedraugiška. Baigusi lankiau mokymo centrą „Mes esame“ arba, kaip aš vadinu, Jakūbausko centrą, – jis ten buvo direktorius. Gerai ten sekėsi, buvau odos dirbinių dirbtuvėlėse, gaminau raktines, paveikslėlius iš odos, pinigines. Dar lankiau audimo specialybės užsiėmimus. Tik centre „Mes esame“ nedraugiški jaunuoliai mušdavosi. Buvo netvarka. Ten leido daryti, ką nori. Kartą centro auklėtoja Aušra pasiūlė lankyti Pal. Jurgio Matulaičio socialinį centrą; ten, sakė, bus man geriau.

Aš ir perėjau ten dirbti. Čia darau atvirukus, kuriu animaciją su Ingrida. Dar man patinka kulinarija, socialiniai įgūdžiai. Skaitome Bibliją per maldą ryte. Tik man nepatinka ikonas daryti, nes nuobodu. Čia visi draugiški.

Turiu gerą draugę Akvilę.

Dar turiu dukrytę, jai jau aštuoneri. Jos vardas Ugnė.

Bet ją augino mano mama. Man būtų buvę vienai per sunku auginti dukrytę. Ji lanko „Atgajos“ specialiąją mokyklą. Labai dukrytę myliu. Kartu žaidžiam, dėliojam dėlionę, padedu jai mokytis raidžių. Apkabina, kai grįžtu iš kelionės. Tik kartais ji su manimi negražiai elgiasi: neklauso, pasistumdo.

Aš šiaip jau gyvenime visko turiu, gal tik trūksta močiučių, kurios jau numirė. Man jos labai svarbios, jas labai mylėjau, visur mane vesdavosi. Na, gal dar trūksta man šuniuko, kurį nusinešė vilkai kaime žiemą.

Ir dar norėčiau pamatyti Jėzų, nes Jis padaro stebuklų.

Bet šiaip aš visko turiu ir esu laiminga.

Ingai OLŠEVSKYTEI tekstą paruošti padėjo Inesa VAITKŪNAITĖ

Atokvėpio valandai

Naujų talentų besidairant Skaitome vaikams. Perkame vaikams Pastaruoju metu akivaizdžiai padaugėjo knygų vaikams. Tiesą sakant, pagausėjo ne tik leidinių, bet ir pačių leidyklų: 2014 m. naujų atsirado bent keturios. Ar tai reiškia, kad padaugėjo ir talentingų vaikų literatūros kūrėjų? Kas tie nauji leidėjai ir jų autoriai?

Dainius Šukys. Višta, kurią prarijo rūkas; iliustracijos autoriaus. – Vilnius: Tikra knyga, 2014, 44 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,63 €)

Raimondas J. Nabus. Debesėlis: [pasaka]; iliustravo Viktorija Dambrauskaitė. – Vilnius: Mažoji raidė, 2014, 48 p. (kaina mazojiraide.lt el. parduotuvėje – 5 €)

Tai naujos leidyklos pati pirmoji knyga (pirma ji ir pačiam autoriui).

Tačiau tai – tikrai ne atsitiktinio, o stipraus, susiformavusio autoriaus debiutas (jau išleistas tęsinys Ežys, kuris mylėjo slapta; akivaizdu, kad kūrinių bus ir daugiau). Serijos pavadinimas – „Linksmojo tvarto nutikimai“ – teisingai charakterizuoja tekstą, o knyga pateisina juo sukeltus lūkesčius: pasakojime tiršta detalių ir epitetų, siužeto vingių, komiškų poteksčių; gausu ir personažų (tad ši paveikslėlių knyga – ne patiems mažiausiesiems, o vaikams maždaug nuo 4 metų). Sodybos gyventojų žvėrių charakteriai stiprūs, išraiškingi; šmaikštumas vietomis suaugėliškas (pvz., šiek tiek persistengta su „kontūzytu“ ežiu; taip pat neaišku, kodėl p. 36 paršas nupieštas su grandinėmis), bet apskritai knygos įspūdis labai geras: autorius susidorojo tiek su dialogais, tiek ir su sodybos, skęstančios vakaro sutemose, įtaigiu pavaizdavimu. Iliustracijos gyvos, drąsios, dinamiškos, žãvi jų laisva maniera. Įdėta daug energijos, piešta negailint nei spalvų, nei linijų: vartant apima labai retas jausmas, – kad dailininkui buvo malonu jas piešti. Kritikuotinas dalykas – tik teksto maketavimas (eilutės, kurios akivaizdžiai per ilgos neseniai skaityti išmokusiam vaikui).

Nabus nėra naujokas – 2013 m. išleido Žalios pėdos, o aptariamoji yra antra – bet ne paskutinė – jo knyga. Nauja leidykla „Mažoji raidė“ savo el. svetainėje prisistato išradingai, pastangos bent minimaliai išsiskirti regimos ir knygelėje – jos gale yra keli puslapiai, skirti nuspalvinti pačiam vaikui. Autorius pasakoja apie Debesėlį – tikrai ne retą vaikų literatūros personažą; šioje istorijoje jis plaukia dangumi ir įstringa pušyje. Tekstas įdomus personažais (Debesėliui padeda Diena ir Saulė, broliai Rytas ir Vakaras), vertingi jo akcentai padrąsinimo reikalingam vaikui: „Skrisk, mažyli. Tu gali. Ir atmink, kad tankiausias pušies vainikas yra mūsų pačių baimė. Jei kartą ją nugalėsi – daugiau niekas tavęs nesulaikys“ (p. 40). Tai giedrų, skaidrių emocijų knyga, tačiau grakštus teksto lyrizmas truputį perdėtas, gal net trukdo sekti pasakojimo giją („Jo saule žvilgantys plaukai linksmai žaidė su linguojančiais krūmų šešėliais, o pavasariu kvepianti pienių pūkų pagalvė švelniai glostė jo ramų veidą“, p. 15). Todėl ypač pagirti reiktų dailininkę, – jos gaivių pavasariškų tonų iliustracijos tekstą profesionaliai papildo, padaro šią knygą įsimintinesnę.

Maud Roegiers. Princesei pučia pilvą; iliustracijos autorės. Vertė Inga Liaubaitė. – Vilnius: Burokėlis, 2015, 25 p. (kaina manoknyga.lt el. knygyne – 5,27 €)

Jau pavadinimas išduoda, apie kokius praktinius / fiziologinius rūpesčius kalbama jaunos belgų autorės knygoje.

Mergaitė Ema nori tapti princese; nepavyksta, nes „turi didžiulę bėdą: nei dieną, nei naktį negali nustoti pirsčioti“. Kol plėtojamas siužetas (Ema įtaria, kad pilve apsigyveno mažas žmogeliukas, kuris susikuria ugnį ir leidžia dūmus lauk... Ir vykdo savo planą, kaip iškrapštyti jį lauk) – tai graži ir žaisminga, saviironiška knyga. Tačiau pabaiga staigi ir, akivaizdu, ne visus tėvus pradžiugins moralas: planą įgyvendinus, pirdaliukai nesiliauja, tėtis guodžia ir moko, – esą tai nieko tokio, svarbu, kad tyliai. Akcentuojama besąlyginė meilė vaikui, tačiau užmiršta – ar dėl neaiškių priežasčių nepasinaudota proga – vaiką edukuoti, per veikėjo patirtį – ir jam pačiam duoti pasitikėjimą suteikiančių žinių. Lietuva priklauso prie šalių, kuriose dėl „garsiai ir neskaniai“ – viešoje vietoje – priimta atsiprašyti ir jausti šiokią tokią gėdą, tad, panašu, ši knyga mums liks truputį svetima.

Naujų leidyklų – t. y. jose dirbančių jaunų kolektyvų – rengiamos knygos, jų savitumas ir spalvingumas pirmiausia atspindi šiuolaikinių tėvų ir jų vaikų poreikių įvairovę. Bet kartu tai išryškina ir naujų kūrėjų klausimą, (į)rodo, jog talentai ne tik neatsiranda „lygioje vietoje“, bet ir ugdomi jie labai, labai pamažu.

Rūta LAZAUSKAITĖ Artuma 2015 m. balandis

31

Atokvėpio valandai

Draugas Don Kamilis

Draugės Nadios kava Giovannino GUARESCHI Jie visi susirinko vakarienės, išskyrus Kartuvį, kuris sakėsi, kad jam sutrikęs skrandis.

Draugas Oregovas šiandien buvo labai patenkintas, kad viskas taip puikiai praėjo. Svarstyklius, sėdintis šalia Don Kamilio, palaukė patogios akimirkos, kad galėtų pašnibždėti į ausį: – Padaryta, drauge! Išsikeičiau pinigų ir nusipirkau kitą.

– O kaip tu Italijoje apeisi muitą? – pasidomėjo Don Kamilis. – Kailinė pelerina nėra vyriškos aprangos dalis.

– Aš užsisiūsiu ant palto. Atrodys kaip kailinė apykaklė. Milijonai vyrų dėvi paltus kailinėmis apykaklėmis. Beje, mūsų reakcinė spauda melavo kaip visada.

– Neabejoju, – pritarė Don Kamilis. – O kas šį kartą?

– Man sakei, kad pagal reakcionierių spaudą už dolerį gautum 20 rublių.

Aš gavau 26.

Buvo paduota degtinės ir pokalbiai pagyvėjo.

– Drauge Klastūnai, – staiga kreipėsi Gemzius į Don Kamilį, – tu daug pražiopsojai negalėdamas eiti drauge su mumis. Lenino mauzoliejaus aplankymas yra neužmirštamas išgyvenimas.

– Tavo tiesa, – patvirtino netoliese sėdįs draugas Kurulis. – Tikrai didelis įspūdis pamatyti ten Stalino poilsio vietą. „Kas gi kalba apie Staliną „nustalinuotųjų“ namuose, – nusigandęs pagalvojo Don Kamilis. – Čia jau reikia įsikišti.“ – Tikiu, – sušuko jis. – Aš dar labai gerai atsimenu tą įspūdį, kurį man Paryžiuje padarė Napoleono karstas. O Napoleonas buvo tik nykštukas, palyginti su Leninu.

Draugas Kurulis, kurį draugė degtinė jau buvo paėmusi už parankės, nesileido nukreipiamas.

32

Artuma 2015 m. balandis

– Stalinas, – niūriai pabrėžė jis, – buvo milžinas.

– Labai teisingai, drauge, – dar niūriau prabilo draugas Šalčius. – Milžinas!

Stalinas padarė Sovietų Sąjungą didelę.

Stalinas laimėjo karą.

– Tarp darbininkų, kurie stovėjo priešais mauzoliejų ir laukė, – pranešė draugas Kurulis, ištuštinęs didelį degtinės stiklą, – mačiau keletą amerikiečių turisčių. Jos buvo apsirengusios lyg eitų į karnavalą. Lyg į Marilyn Monroe premjerą. Kvaišos vištos!

– Visai teisingai, – pritarė jam Šalčius. – Aš irgi pasipiktinau. Tikrai jas reikėtų siųsti po velnių. Maskva pagaliau ne Monte Karlas. Ir ne Kapris. Ar ne tiesa?

– Stalino laikais tos varnos būtų namie tupėjusios, – pasakė draugas Kurulis. – Prie Stalino kapitalistai drebėjo iš baimės.

Peponis nėrėsi iš kailio, remdamas draugės Nadios Petrovnos pastangas nukreipti draugo Oregovo dėmesį, kad jis negirdėtų tų kalbų. Tačiau šis staiga sukluso ir panoro per draugę Nadią patirti, ką aptaria draugai kitame stalo gale. Paskui draugas Oregovas stipriai sukando dantis ir liepė draugei Nadiai viską žodis žodin išversti.

Peponis sviedė baugų SOS žvilgsnį į Don Kamilį. Tas raminančiai prabilo: – Draugai! Niekas neabejoja to vyro nuopelnais. Bet dabar nepridera apie jį kalbėti.

– Tiesą kalbėti visada dera, – atkakliai pabrėžė draugas Kurulis. – O tiesa ta, kad Sovietų Sąjunga, taip, užvaldė mėnulį, bet mūsų partija jau nebeturi ankstesnės smogiamosios revoliucinės jėgos. Tik dėl to mes prarandame 250 tūkst. narių.

– Politika turi atitikti momento aplinkybes, – kukliai bandė įsiterpti Don

Kamilis. – Visada prieš akis reikia turėti galutinius rezultatus.

– O anksčiau galutinis rezultatas buvo tai, kad Stalinas gavo viską, ko norėjo, nė žingsnelio nepajudėdamas iš Sovietų Sąjungos, – pareiškė draugas Kurulis.

Don Kamilis leido reikalams vystytis savu keliu. Čia kalbėjo degtinė, ne partiečiai, o degtinė kalba klaidingai. Gerųjų, senųjų Stalino laikų prisiminimai pažadino ilgesį ne tik Kurulio ir Šalčiaus sąmonėje, bet ir kitų, išskyrus Peponį, kuris, dantis sukandęs, laukė sprogstančios bombos. Ir bomba sprogo.

Nervingai pasikalbėjęs su drauge Nadia, draugas Oregovas trenkė kumščiu į stalą ir pašoko ant kojų. Jo akys blizgėjo. Jis buvo mirtinai išblyškęs ir kiekvienam galėjo įvaryti baimės. Visi nutilo ir toje tyloje draugas Oregovas prabilo netaisyklinga, bet vis dėlto suprantama italų kalba.

– Tegyvuoja draugas Stalinas!

Jis pakėlė stiklinę, ir visi su pakeltomis stiklinėmis pašoko ant kojų.

– Tegyvuoja! – subaubė jie vienu balsu.

Draugas Oregovas susipylė stiklinę gerklėn, ir visi padarė tą patį. Paskui jis trenkė stiklinę į grindis, ir visi pasekė jo pavyzdžiu, o draugė Nadia tada švelniai prabilo: – Draugas Oregovas linki italams draugams labos nakties!

Susirinkimas skirstėsi be žodžių.

Don Kamilis ir Peponis paskutiniai žengė iš užsienio svečiams skirtos valgyklos, bet draugė Nadia Petrovna sustabdė juos tarpdury.

– Draugai, – tarė ji, – ar galiu jums pasiūlyti po puoduką kavos?

Juodu sumišę pažvelgė vienas į kitą.

– Bus paruošta itališkai, – paaiškino nusišypsodama. – Aš gyvenu visai netoli.

Atokvėpio valandai

* * *

Už senų rūmų ir amerikiečių stiliaus dangoraižių tęsėsi proletarinė miesto dalis. Draugė Petrovna gyveno ketvirtajame apšepusio namo aukšte, į jį vedantys laiptai dvelkė kopūstais ir aliejumi.

Jos butas buvo vieno kambario, apstatytas dviem sofutėmis, stalu, keturiomis kėdėmis, drabužių spintele ir radijo aparato staliuku. Langų užuolaidos, lempų gaubtai ir kilimas ant grindų turėjo pagražinti kambarį, bet niūriai aplinkai nesuteikė daugiau šviesos.

– Štai draugė, su kuria kartu gyvenu, – pasakė, supažindindama su duris atidariusia mergina. Nors toji atrodė vyresnė, stambesnė ir mažiau apsitrynusi, neabejotinai ir ji buvo sukirpta iš tokios pat medžiagos.

– Ji yra prancūzų kalbos vertėja, bet gana gerai kalba ir itališkai, – pridūrė draugė Petrovna.

Kava jau virė ant spiritinio primuso, pastatyto stalo viduryje.

– Mes čia verdame, – paaiškino draugė Petrovna, – nes virtuvė mums paskirta kitame bute, anapus koridoriaus.

Kavos skonis buvo tikrai geras, ir merginas džiugino svečių komplimentai.

– Tikiuosi, kad džiaugiatės kelione po didžiąją mūsų tėvynę, – pasakė Petrovna, pasibaigus pagyroms.

Peponis, atgavęs gerą ūpą, pradėjo entuziastingai liaupsinti matytus stebuklus. Bet draugė Petrovna nutraukė: – Visa tai mes jau žinome. Papasakokit mums apie Italiją.

– Draugės, – prabilo Peponis, skėstelėdamas rankomis, – Italija yra mažas kraštas, kuris galėtų būti puiki vieta gražiai gyventi, jei nebūtų užterštas ilgaskverniais ir kapitalistais.

– Bet ten yra užtektinai laisvės, ar ne? – įsiterpė draugė Petrovna.

– Išoriškai kraštas yra laisvas, – atsakė Peponis. – Bet jį slapta kontroliuoja kunigai, ir jie visur turi šnipų. Vos tik grįšime namo, jie jau žinos kiekvieną mūsų kelionės smulkmeną.

– Ar tikrai? – atsiliepė antroji mergina.

– Tu gali geriau paaiškinti nei aš, – pasakė Peponis, atsisukdamas į Don Kamilį.

– Tai tiesa, – patvirtinto Don Kamilis. – Galiu prisiekti.

– Kaip baisu! – sušuko draugė Petrovna. – O kaip ten vidutinis darbininkas išsiverčia? Pavyzdžiui, draugas Gemzius?

– Gemzius nėra paprastas juodadarbis, – aiškino Peponis. – Jis specialistas mechanikas, turi nuosavą dirbtuvę.

– Kiek vidutiniškai uždirba? – lyg atsitiktinai paklausė ji.

– Jeigu skaičiuojate 30 lirų už rublį, tai jis pasidaro 700 rublių per mėnesį, – trumpai mintyse paskaičiavęs pasakė Peponis.

Merginos apsikeitė keliais rusiškais žodžiais, paskui draugė Petrovna tarė: – Viskas priklauso nuo liros perkamosios galios. Kiek kainuotų rubliais vyriškas kostiumas ar batų pora?

– Tai įvairuoja pagal kokybę, – įsiterpė Don Kamilis. – Kostiumas gali kainuoti nuo 7 iki 14 šimtų rublių; batų pora – nuo 70 iki 350.

– O kiek toks kostiumas, kurį jūs dėvite? – paklausė Petrovnos draugė, čiupinėdama prabangią senatorišką medžiagą.

– 40 tūkst. lirų, – atsakė.

– Tai maždaug 1 350 rublių, – suskaičiavo Don Kamilis.

– Bet grįžkim prie Gemziaus, – tarė Peponis. – Kartoju – tai ypatingas atvejis. Gemzius...

– Gemzius, Gemzius! – sušuko Petrovnos draugė. – Aš nuolat tik ir girdžiu tą pavardę. Ar tai tas individas, kuris taip neišauklėtai pasielgė Tifizo kolchoze? Aš nesuprantu, kaip dar galima laikyti jį partijoje?

– Jis neblogas vaikinas, – pareiškė Peponis. – Nereikia spręsti pagal išorę. Tai sąmoningas ir lojalus partietis.

– Gal jo tėvai buvo tamsūs ir tinkamai neišauklėjo?

– Ne, jų šeimai viskas gerai. Turite pažinti Romą, kad jį suprastumėte. Romos vyrai tik kitur pučiasi. Namie jie net neprasižioja, bijodami savo žmonų.

– Ar Gemzius bijo savo žmonos? – paklausė Petrovnos draugė.

– Dar ne. Jis dar neturi žmonos, – atsakė Peponis nusijuokdamas. – Bet vieną kartą jis ves, kaip ir visi.

Draugė Petrovna grįžo prie pokalbio užklausdama apie italų citrininių vaisių

produkciją, ir Peponis atsakė statistikos gausa. Petrovna atidžiai išklausė ir pasiūlė antrą kavos puoduką. Paskui pasiūlė abu parvesti į viešbutį, bet šie spyrėsi galį vieni rasti kelią atgal.

Pakeliui Peponis sakė, kad tarp italių mažai yra tokių, kurios būtų taip politiškai subrendusios, kaip draugė Nadia Petrovna ir jos kambario bendrininkė.

– Ar gali įsivaizduoti, kad mūsų merginos domėtųsi Sovietų Sąjungos sunkiąja pramone ir vaisių produkcija?

– Ne, negaliu, – visai rimtai atsakė Don Kamilis. – Italė mergina domisi tik jaunu vyru, kuris mergina ją. Ji nori žinoti, ar jis nevedęs, nori patirti apie jo šeimą, atlyginimą ir reputaciją.

Peponis staiga sustojo, lyg kokiam nujautimui blykstelėjus smegenyse.

– Ar nori įtarti, kad...

– Aš nieko neįtarinėju, – atkirto Don Kamilis. – Joks komunistų senatorius nevažiuoja į Maskvą tarpininkauti vedyboms. Jis turi svarbesnių reikalų, negu ieškoti gražių merginų savo partiečiams.

– Teisingai, – užbliovė Peponis, nepaisydamas kaimyno ironijos. – Man ne galvoj nei gražios merginos, nei ištekėjusios moterys, kai tik atsimenu, kad mano žmona prašė parvežti jai tokius kailinius, kokius nešioja kaimynė.

Reikalas buvo tikrai skaudus, bet, išliejęs širdį, Peponis pasijuto lengviau.

Buvo dešimta valanda vakaro, ledinis vėjas siautė tuščiose gatvėse. Maskva atrodė melancholiška sovietijos sostinė.

Vertė Jonas Pranas PALUKAITIS. „Viltis“, Klyvlendas, Ohajas, 1968 Autoriaus iliustracija

Artuma 2015 m. balandis

33

Sveikata

Kosulys Gydytojo patarimai

Kosulys – įprastas, bet ne paprastas sveikatos sutrikimas. Visi esame jį patyrę. Kartais kosulys būna stiprus ir ilgai vargina, kai kuriems tenka rimtai gydytis. Šio sezono kosulio pikas tikriausiai jau baigėsi, pavasariop sergame mažiau. Bet dar ne vėlu pasikartoti pagrindinius ir paprasčiausius dalykus apie kosulį.

Sveikas žmogus nekosti. Nebent jis paspringo ar įkvėpė dulkių. Pakosėti du– tris kartus per dieną – gerklei pravalyti – irgi dar ne liga. Jeigu kosulys jau trukdo gyventi – sergate. Dažniausiai kosulį sukeliantis dirgiklis būna kvėpavimo organuose, rečiau – virškinimo sistemoje ar galvos smegenyse.

Turbūt visi esame kosėję dėl vadinamojo peršalimo. Tada tikroji ligos priežastis yra virusų sukeltas kvėpavimo takų uždegimas. Perkaitimas ir paskui atvėsimas sukelia stresą mūsų imuninei sistemai, susilpnina ją. Tada virusams lengviau prikibti. Priklausomai nuo vietos, kurią labiausiai pakenkia uždegimas, gydytojai ligą gali pavadinti rinitu, faringitu, laringitu, tracheitu, bronchitu, bronchiolitu, kartais gripu... Karščiuojame, sloguojame, peršti gerklę ir kostime, skrepliuojame. Jei kosulys pradžioje sausas, per dieną ar dvi vis tiek pasidarys drėgnas, produktyvus. Ir siekiame, kad bjaurastis pasišalintų iš kvėpavimo takų. Tada ir kosulys nurims po kokių 7–12 dienų. Šiuo atveju kosulys apsaugo, išvalo, todėl jį skatiname. Pirmiausia vandeniu – gerkime daug arbatų, be to – inhaliacijomis (tuo pačiu vandeniu, garais), drenažinėmis padėtimis ir vibraciniu krūtinės masažu (dabar yra tokia naujovė, kaip mechaninis kosulio asistentas, nedidukas prietaisas – pypkutė). Padeda kvėpavimo mankšta – pūsti 34

Artuma 2015 m. balandis

balionus, burbuliuoti per šiaudelį į vandenį. Po to, jei dar reikia, vartotini skreplius gausinantys ir skystinantys vaistai.

Atskirai paminėsiu laringitą. Kai juo sergame mes, suaugusieji, turintys plačius kvėpavimo takus, karščiuojame, kostime, užkimsta balsas. O mažiems vaikams iki kokių penkerių metų, kurių kvėpavimo takai dar siauri, prie visų minėtų požymių prisideda dusulys. Vaikas negali įkvėpti, kriokia, kosulys primena šuns lojimą. Dėl dūstančių nuo laringito vaikų reikia skubiai keiptis į gydytoją.

Kvėpavimo organų uždegimą ir kosulį gali sukelti ne tik virusai, bet ir bakterijos. Tuomet liga rimtesnė, teks pas gydytoją apsilankyti, kažin ar savaime praeis. Sinusitą, tracheitą, bronchitą, plaučių uždegimą gali sukelti įprastos, tipinės bakterijos, tuomet liga bus audringa, temperatūra aukšta. Kai bakterijos atipinės (mikoplazma, chlamidija), liga polengvė, kosėjama keletą savaičių.

Pagrindinę ligą gali tekti gydyti antibiotikais, kartais ligoninėje. Kosuliui lengvinti tinka visos minėtos priemonės, pirmiausia vanduo, o gal ir vien tik jis.

Retesnė, bet labai plintanti, ypač tarp vaikų, kosulio priežastis – bronchų astma. Liga neužkrečiama, jos kilmė dažniausiai alerginė. Pasireiškia švokščiančio, cypiančio dusulio priepuoliais.

Sunku iškvėpti. Bet gali pasireikšti tik kosuliu. Tiek nustatyti, tiek gydyti astmą gana sunku, bet per paskutinį dešimtmetį šioje srityje pasiekta didžiulė pažanga. Dažnai pavyksta nustatyti alergenus – medžiagas, sukeliančias bronchų spazmą. Tuomet telieka pašalinti jas iš ligonio aplinkos. Prieinami ir naujausi, geriami bei įkvepiami, vaistai nuo astmos. Ją įmanoma kontroliuoti ir gyventi be dusulio ir kosulio. Pagyvenusius žmones, ypač rūkorius, vargina vadinamasis LOPL’as – lėtinė obstrukcinė

plaučių liga su jai būdingu nuolatiniu astmininko dusuliu ir kosuliu. Ši liga labai sunkiai gydoma.

Ilgai trunkantį kosulį gali sukelti lėtiniai, lyg ir nesunkūs, viršutinių kvėpavimo takų uždegimai. Tai vos rusenantys ir gyvenimo labai neapsunkinantys sinusitai, etmoiditai, adenoiditai, alerginis rinitas (šienligė). Čia reikės ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojo konsultacijos.

Dėl įtempto gyvenimo ritmo ir netikamo maitinimosi atsiranda vadinamasis gastroezofaginis refliuksas. Tai liga, kuomet iš skrandžio į kvėpavimo takus, ant balso stygų atpilama rūgštaus dirginančio turinio. Graužia rėmuo, bet kartais kreipiamasi tik dėl kosulio. Nustatyti ligą padeda ausų, nosies ir gerklės gydytojo atliekama balso stygų apžiūra ir skrandžio tyrimas gastroskopu – „ryjama lemputė“. Gydoma dieta, režimu ir skrandžio rūgštingumą mažinančiais vaistais.

O toliau – jau egzotika, retos kosulio priežastys. Pavyzdžiui, kirminai. Mamos stebisi, kodėl tiriame mėnesį kostinčių vaikų išmatas arba imame kraujo toksokarozei (šunų askaridėms, migruojančiai lervai) nustatyti. Kirminų invazija į organizmą suaktyvina alergijos reiškinius ir sukelia į astmą panašių simptomų.

Kosulio priežastis gali būti kokliušas, skiepais suvaldyta, retai pasitaikanti, todėl ir užmirštama liga. Ir ji visai ne vaikų liga. Dėl kokliušo kosti ir pensininkai, tik gydytojams sunku tokiais netipiškais atvejais jį įtarti. Taip galima apkrėsti neskiepytus savo anūkus, o kūdikiams kokliušas mirtinai pavojingas. Tuomet sausą, neproduktyvų kosulį, kuris net išsimiegoti neleidžia, tenka slopinti vaistais. Jie visai kitokie, negu atsikosėjimą skatinantys, nesupainiokime! Kai kurie žmonės turi nervinį tiką, pasireiškiantį

Gyvenimas kaip senas vynas

kosčiojimu. Kosulį taip pat sukelia stresas. Kai atlikus visus įmanomus tyrimus jokios kvėpavimo organų ligos nerandama, tada padeda neurologai ir psichologai. Kosėjama ir dūstama dėl plaučių vėžio, lėtinių plaučių, autoimuninių ligų (sarkoidozės, alveolito), skysčių pertekliaus sergant inkstų ar širdies nepakankamumu, dėl nežinia kada įkvėpto svetimkūnio (riešuto, žaislo detalės ar kt.) kvėpavimo takuose, tuberkuliozės. Retų kosulio priežasčių yra ir daugiau.

Senti

reikia daug drąsos Vanda IBIANSKA

Ir keli pabaigos akcentai. Kosulys yra apsauginis refleksas, pašalinantis iš kvėpavimo takų nereikalingas medžiagas. Kilęs dėl peršalimo praeis savaime per porą savaičių. Atsikosėjimą skatinkime skysčiais, pavyzdžiui, vasarą prisirinktų čiobrelių arbata, inhaliacijomis. Nemėtykime pinigų mikstūroms nuo kosulio: esant skysčių trūkumui jos neveikia, o geriant daug vandens jų nebereikia. Kreiptis į gydytojus būtina, kai kosulį lydi aukšta temperatūra ir bloga savijauta, jis trunka ilgiau kaip tris savaites, krinta svoris, dūstama, atkosėjama kraujo, buvo springstama.

Nustatyti kosulio priežastį kartais užtrunka, reikia daugybės specialistų konsultacijų ir sudėtingų tyrimų. Nustačius teisingą kosulio priežastį, dažniausiai gydymas būna sėkmingas.

Taip sako vokiečių patarlė. Ir tai tiesa, deja, labai skausminga, nes drąsos atseikėta ne kiekvienam po lygiai. Kiekvienoje šeimoje yra vyresnės kartos artimųjų. Tad apie senėjimą šį bei tą žinoti verta, juolab kad senatvė laukia ir mūsų visų.

Populiariai sakoma, kad senti imama nuo 20 metų. Teoriškai – taip, bet tik teoriškai. Vieni autoriai tvirtina, jog šis procesas prasideda nuo 30-ies. Kiti teigia, kad senėjimas akivaizdus tampa nuo 40-ies. Jis atsėlina tyliai, nepastebimai ir klastingai.

Mes jo nepajuntame. Pamatome vieną kitą žilą plauką, raukšlelę, bet dėl to per daug nesusijaudiname. O aplinkiniai ir ypač artimieji pastebi tam tikrų mūsų pokyčių. Sendami neišvengiamai stabarėjame. Jau trisdešimtmečiai pradeda sunkiau prisitaikyti.

Vos ne vos, bet vis dėlto. Nuo 40-ies ryškiai mažėja plastiškumas, šiek tiek pradeda mažėti pažintinės funkcijos.

Kuo tolyn, tuo labiau šio ir nežymiai vyresnio amžiaus asmenys kelia jaunimo nepasitenkinimą savo užsispyrėliškumu, kategoriškumu, nepaslankia mąstysena, o kartais net lengvu despotiškumu. Tačiau tuo pat metu senstantys individai suteikia aplinkai stabilumo pajautimą, sušvelnina ar gerokai prasklaido nerimą dėl vis spartėjančios gyvenimo kaitos. Nors jaunimas linkęs tai neigti, bet objektyvi tiesa neginčytinai tokia.

Beje, stabilumas yra itin svarbus valdžios bruožas, todėl labai retai sutinkame jaunų žmonių aukščiausios valdžios ešelonuose. Šiuo metu sparčiau nei anksčiau kinta aplinka. Natūrali nyksta, ją keičia žmogaus sukurta, dirbtinė. Seni žmonės sutrinka permainų chaose. Juos baugina naujos technologijos, kitoks gyvenimo būdas, vertybių poslinkiai, todėl tarp vyresniosios kartos ir jaunimo atsiranda antagonizmo. Jo buvo visada, nes visada vyksta ir kintamumo bei pastovumo dialektika. Todėl senatvė yra ne vien senimo, bet visos visuomenės problema.

Senstant gyvybingumo, energijos susilpnėjimas (stinga jėgų, greit pavargstama, puola ligos, lėtėja įsiminimo, dėmesio sutelkimo procesai) turi, nors ir keista, teigiamų savybių. Jaunam daug sunkiau suvaldyti savo jausmus, sintetinti mintis ir išgyvenimus, negu senam asmeniui. Šis menkiau keičiasi informacija su aplinka, tačiau noriai dalijasi savo gyvenimo patirtimi, kuri Artuma 2015 m. balandis

35

Gyvenimas kaip senas vynas

yra neįkainojamas turtas. Senstantis žmogus perkainoja savo prioritetus. Kadaise buvę svarbūs dalykai tampa nereikšmingi. Į pasaulį jis žvelgia per amžinybės prizmę, dažnai pats to nė nejausdamas. Žmonių visuomenę galima palyginti su gamta. Visa, kas nebereikalinga, ji atmeta, pašalina. Deja, tas pats pasakytina ir apie mūsų visuomenę. Nepajėgiantiems gaminti BVP, tenka pasitraukti... Lietuvoje socialinėse grupėse kiekvienas individas turi savo vietą tol, kol yra naudingas, reikalingas. Jeigu grupė stengiasi senstantį asmenį išstumti ir dar prisideda jos lyderio taikomas mo-

bingas (psichologinis spaudimas žeminant, keliant toną, nepagrįstai kaltinant, ignoruojant ir pan.), toks žmogus yra tiesiogiai, lėtai žudomas. Kažkodėl šios žmogžudystės „nepastebimos“, joms net nebyliai pritariama. Senstantys žmonės mūsų visuomenėje nesijaučia saugūs, nors jie ir puikiai dirbtų, įneštų deramą indėlį į bendrą aruodą. Išnyko tokia etikos kategorija, kaip pagarba vyresniajam.

Vietoj jos atsirado familiarumas, ignoravimas, kandžios pastabos, kai kada net įžūlus chamizmas.

Kodėl senstantis žmogus mūsuose tampa kliuviniu?

Aišku, galima kalbėti apie gyvenimo tempo spartėjimą, vyresnių asmenų nesugebėjimą prie jo prisitaikyti, neigiamų, iki tol slėptų būdo bruožų atsivėrimą ir kitus panašius dalykus. Ir galima nekalbėti, juolab nepasinaudoti jų sukaupta milžiniška patirtimi...

Tačiau yra ir kitokia tiesa. Kiek mumyse yra autentiškos krikščionybės, tokia bus ir mūsų senatvė. Lygiai kaip ir požiūris į senus žmones šiuo metu. Antra: nūdienos dominantė yra pinigai, o juos neišvengiamai lydi egoizmas ir kitos blogybės. Tarp jų – noras sutrypti silpnesnį, taip pat ir seną.

Neprošal kiekvienam iš mūsų dažniau pagalvoti apie savo tėvus, senelius, giminaičius, senstančius kaimynus, bendradarbius. Ir apie save...

Vido Venslovaičio nuotrauka

* * *

Moterys neturi jokių taisyklių, tik nuotaiką. Kokia nuotaika, tokios ir taisyklės.

* * *

– Ką žmona gimtadienio proga padovanojo?

– Nieko.

– Mhm... Irgi neblogas daiktas...

– Aha, o svarbiausia – vietos neužima.

* * *

Artėjant Kalėdoms Petriukas atskuba pas mamą.

– Gali išbraukti traukinį iš norų sąrašo! Ką tik atsitiktinai radau tokį patį tavo miegamajame!

* * *

Patyrusių archeologų grupė atkasė nepatyrusių archeologų grupę...

* * *

Žmona priekaištauja paryčiais grįžusiam girtam vyrui: – Ir kur tik tave velniai nešiojo!

– Tai ir tu juos matei?

36

Artuma 2015 m. balandis

* * *

Jei planas A nepasisekė, nesijaudink: abėcėlė turi dar 31 raidę.

* * *

Sustabdo policija smarkiai greitį viršijusį automobilį.

– Kur taip skubate? – klausia vairuotojo.

– Namo. Mes čia su draugais Naujuosius sutikinėjom, šiek tiek užtrukau. Žmona jaudinasi.

– Kokie Naujieji? Juk dabar balandis!

– Na tai už tai ir skubu...

* * *

Vaikinas ištisas valandas stovi ant tilto ir stebi meškeriotojus.

– Kodėl jūs pats nebandot meškerioti? – klausia jo praeivis.

– Aš neturėčiau tiek kantrybės.

* * *

– Turiu tau dvi naujienas.

– Pradėk nuo geros.

– Ar aš sakiau, kad viena jų gera?

Kviečiame

įsigyti naują leidyklos „Artuma“ knygą

Iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė

Šioje knygoje gvildenamos temos būtinos siekiantiems, kad šeima būtų tikrai krikščioniška. Skiriama ir sužadėtiniams, ir ką tik susituokusiems, ir ilgus metus išgyvenusiems santuokoje. Išleista Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos rūpesčiu.

Įsigyti galite „Artumos“ redakcijoje Kaune, Rotušės a. 23, bei katalikiškuose knygynuose.

Kviečiame paremti šeimomis besirūpinančias organizacijas ir skirti gyventojų pajamų mokesčio!

Jau 25 metus CA­RI­TO vyk­do­mą veik­lą Lietuvos Caritas Įm. k. 192066334 www.caritas.lt

2 procentus

Šeimai palankios aplinkos bei saugios vaikų gerovės siekančios tėvų asociacijos veiklą

„Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenes, vienijančias įgimtą proto negalią turinčius žmones, jų tėvus ir draugus

„Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija“ Įm. k. 300560436

Asociacija „Tikėjimas ir Šviesa“ Įm. k. 193011091 ww.ts.lcn.lt

www.nsta.lt

parėmė š. m. I pusmečio „Artumos“ prenumeratą per vyskupijų Carito skyrius, pasieksiančią labiausiai stokojančius.

Taip pat fondo dėka atnaujinome ir plėtojame artuma.lt svetainę

Artuma

Katalikiškas mėnraštis šeimai

Nr. 4 (291) / 2015

Vyr. redaktorius Darius CHMIELIAUSKAS Redaktorė Vanda IBIANSKA Redaktorė stilistė Dalė GUDŽINSKIENĖ Atsakingoji redaktorė ses. Teresė ELSTERYTĖ MVS

Eina nuo 1989 metų spalio ISSN 1392-382X

Techninė redaktorė Valdonė MINCIŪTĖ

Steigėjas – Lietuvos Caritas Leidžia VšĮ Caritas leidykla „Artuma“

Dailininkė Silvija KNEZEKYTĖ

Įmonės kodas 134460120 A. s. LT097300010002264553

remia kai kurias „Artumos“ skyrelių „Kronika“, „Didelės ir mažos kryžkelės“, „Akiračiai“, „Atokvėpio valandai“ publikacijas

Korektorė Rūta LAZAUSKAITĖ Vyr. buhalteris Arūnas URNIEŽIUS Redakcijos kapelionas kun. Artūras KAZLAUSKAS

Užsakymo Nr. 201576, Tiražas 10 300 egz.

Spausdino UAB „Spaudos praktika“ Chemijos g. 29, LT-51333 Kaunas Žurnalą galima bet kada užsisakyti kiekviename Lietuvos pašte. Indeksas – 5010 Žurnalo kaina 1 Eur Redakcijos adresas: Rotušės a. 23, LT-44279 Kaunas Tel./faks. (8 37) 20 96 83, redakcija@artuma.lt

www.artuma.lt

Redakcija pasilieka teisę savo nuožiūra taisyti ir trumpinti rankraščius. Jų negrąžina ir nerecenzuoja

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę!“

(Mt 5, 5) –

skelbia Jėzus,

o balandžio „Artuma“ bando suprasti – ką tai reiškia mums?

Kas yra romumas? Ar tai jausmų neturėjimas, apatija? O gal leidimas kitiems lipti mums per galvą?! Nejau turime tik romiai žvelgti į pasaulio džiaugsmus ir blogybes tam, kad paveldėtume žemę? Kokią, kieno žemę? Nors ir labai mylime savo žemę, bet kažkodėl nelinkime vieni kitiems tapti romiems; tuo tarpu Jėzus kviečia kiekvieną trokšti šio palaiminimo ir juo gyventi!

Gal tam pasitarnaus Jums ir naujoji „Artuma“?

Vieninteliam Lietuvoje katalikiškam žurnalui šeimai galite skirti 2 procentus gyventojų pajamų mokesčio!

VšĮ Caritas leidykla „Artuma“, įm. k. 134460120

„Artumos“ žurnalus galite įsigyti redakcijoje, bažnyčiose ir katalikiškuose knygynuose visoje Lietuvoje!

ISSN 1392-382X

Užsisakyti galima nuo kiekvieno numerio savo parapijoje, bet kuriame „Lietuvos pašto“ skyriuje, internetu (prenumerata.post.lt, indeksas 5010) arba redakcijoje (Rotušės a. 23, Kaunas, tel. 8 37 20 96 83).

www.artuma.lt