370 #12

2011 balandis #12

NAUJASIS VILNIUS Vietų apžvalga

LEMON JOY: Kažkada mes buvom praktiškai paaugliai INTERVIU SU PAROV STELAR

370_012.indd 1

2011.03.25 18:20:15

37o su:

#12 Ra­šė: In­ga Nor­ke

NUMERIO BENDRADARBIAI: DAINA DUBAUSKAITĖ Naktinio gyvenimo redaktorė

NERINGA ČERNIAUSKAITĖ Meno kritikė, artnews.lt redaktorė

ŽIVILĖ GEINA Koliažininkė

ANDRZEJ BONG Muzikos skilties direktorius, suru.lt redaktorius

PAULIUS ILEVIČIUS Muzikos apžvalgininkas

Net atrodom taip pat, nors mus skiria 20 metų

GABIJA GRUŠAITĖ Rašytoja

Praeitis kaip kita šalis, kurioje dalykai, atrodo, vyksta kitaip.

PAULĖ BOCULLAITĖ Pieštukų direktorė, iliustratorė

PAULIUS GASIŪNAS Fotografas

RŪTA KIŠKYTĖ Juvelyrė

NAUJI BENDRADARBIAI: LUKAS DEVITA Rašytojas

JUSTINE JUKEVICH Fotografė

DOMINYKAS CZE Revoliucionierius, žurnalistas

37o su 37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė In­ga Nor­ke 37O@dienamedia.lt Di­zai­nas To­mas Mo­zū­ra Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me Lab­da­rių g. 8, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė „Lie­tu­vos ry­to“ spaus­tu­vė Ti­ra­žas 15 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #12, balandis, 2012

I

štįsusiom ausim klausau vyresnių draugų pasakojimų, kaip juos baudė už oranžinių kaklaraiščių nenešiojimą, išskustą galvos šoną (ties mąstymo smegenim, jei anatomiškai pasakojant), kas grėsė už „The Stranglers“ pankroko klausymą, apie tai, kas ką dirbo, kai nebuvo ką dirbti ir pan.

Taip pat kiekvienas yra girdėjęs tėvų ar senelių pasakojimų iš laikų, kurie mums išvis atrodo tarsi iškarpytos iškraipytos istorijos iš aplamdyto vadovėlio puslapio – lietuvių literatūros ar istorijos, ne taip svarbu.

Kiekviena tokia (ir kitokia) maža istorija kaip turtas. Kuo daugiau tau per gyvenimą nutinka tokių, kuriomis gali pasidalyti, tuo esi turtingesnis. Aš jas irgi kaupiu.

Artėjimas prie Nepriklausomybės ir pirmieji jos metai dabartiniam jaunam atrodo, kaip kita šalis, kurioje dalykai vyko kitaip. Ji kažkur už Kaspijos jūros, o gal Uralo? Nesvarbu. Bet šioje žemėje, kurioje stoviu, atrodo, taip tikrai nevyko. Bet tuo pačiu istorijos iš tų laikų veikia kaip dežavu, tik kitą smegenų pusrutulį – juk užaugome ir gyvename viso to atoveiksmyje. Žiauriai įdomu jas girdėti, manau, bus ir tau.

Kai ko nors trūksta, o kai kas nieko nekainuoja, kai reikėdavo įdėti pastangų pamatyti naują filmą, ar tiesiog išgirsti naują gabalą, kai gyvenimo malonumai nebuvo taip arti – vieno klavišo paspaudimu. Ta miesto karta, kuri jau dabar yra išaugusi su aipodu rankoje ir svajone būti kažkuo iš esmės, nesupras tos kartos, kuri gyveno šia diena ir visiškai nesuko sau galvos, kas bus rytoj. Netgi jeigu rytoj bus atgauta Nepriklausomybė (tiesa, jie niekada iki to nepatyrė valstybinės laisvės, bet buvo visiškai laisvi savo kūne).

Aleksandras Pogrebnojus 2011 m. žiemos įšale mane pasigavo ir sako, kad reikia papasakoti istorijų iš tada. Juk laikai grįžta. Juk mes vėl susisiejam su ta jaunąja karta, kuri trina Vil-

niaus ir Islandijos gatvės kavines ir barus šiandien. Sakau, gerai, tu teisus.

Grįžo ne tik raybanai, bet ir noras bei galimybės šiek tiek pamaištauti. Padarom tai kartu. Prie to prisidėjo ir Lukas Devita bei Mindaugas Peleckis, balandį išleisiantis knygą „Lietuvos rokas. Ištakos ir raida“, taip pat tos pačios kartos menininkas Paulius Gasiūnas. Tada atsirado Dominykas Cze, kuris patvirtino, kad ne medūzos esam ir turim apie ką griežtai pasisakyti ir mes, dvidešimtkeliamečiai. Dominykui dvidešimt keleri, bet jis jau mokosi prestižiniame Sorbonos universitete Prancūzijoje. Jis parašė revoliucinį tekstą (p. 20–21), šįkart su potekste, skirta išjudinti Valstybinei lietuvių kalbos komisijai.

Pasak jo, praėjo daugiau nei dvidešimt metų, o mes vis dar vergaujame sovietmečiu sukurtai sistemai – iki neapsikentimo sunorminta lietuvių kalba (net J.Jablonskis, matyt, nesutiktų su tuo, kas vyksta – juk jis buvo už gyvą kalbą) – kaip viso to simbolis…

Iš to didelio laisvės noro vis tiek gyvename kaip vergai, ir ne tik dėl kalbos.

Postrevoliucinis Vakarų pasaulis mus valdo ir visa masinė kultūra ateina iš ten, kur įvyko ir sekso revoliucija, ir kalbų, ir daugybė kitų sukrėtimų, pakeitusių normas. Mes vartojame tą kultūrą, o gyvename išprievartautoje.

Būtent todėl Lietuvoje ir įvyksta daugybė kuriozų – pavyzdžiui, beveik pornožvaigždės laimi vaikų apdovanojimuose mėgstamiausios grupės kategorijoje.

Sena istorija, bet ryškiausia, kuri atėjo į galvą rašant šį tekstą. Arba mergaitės botoksinėmis lūpomis ir gilia gilia iškirpte yra auklėtos viduramžiškai ir

dėl to kuklios, bet rėkiančia išore – tai, galima sakyti, psichologinis sutrikimas.

50 metų gyvenome be laisvės.

O vergas per vieną dieną laisvas netampa. Netgi per dvidešimt metų, kaip matome, netampa. Vergui laisvė yra galimybė elgtis, kaip elgėsi šeimininkas. Kadangi mūsų šeimininkas nebuvo liberalus, tai ir dabar norima iš aukščiau kontroliuoti ir kalbą, ir seksualumą, ir nepilnamečių smegenis ir t. t. Pasakytume, velniop! Šiame numeryje susijungia kelios kartos, tačiau visos jos revoliucingos ir turi savų istorijų. Mes net atrodome taip pat, nors mus skiria mažiausiai dvidešimt metų.

P.S. šalis ta pati, nors iš pradžių atrodo, kad skirtinga.

Viršelio autoriai:

Fotografavo ir piešė: Paulius Gasiūnas Meno direktorius ir stilius: Aleksandras Pogrebnojus Šukuosena: Laimis Smažinas Grimas: Inga Kavalčinskienė Modelis: Margarita Švėgždaitė Marškinėliai-suknelė „A&V“ (Aleksandras Pogrebnojus ir Vida Simanavičiūtė) 2009 limited edition („Monstrai“)

2011 balandis #12

NAUJASIS VILNIUS VIETų APžVALgA

LEMON JOY: KažKada mes buvom praKtišKai paaugliai INTERVIU SU PAROV STELAR

370_012.indd 1

370_012.indd 2

2011.03.25 18:20:15

2011.03.25 18:55:00

>> išklotinė

Plau­kų vaiz­do kli­pas ete­ry­je

„Si­len­ce“ vy­ru­kai Ma­rio Ba­sa­nov ir Vi­dis ne­snau­ džia. Ir nors ne­li­ko es­mi­nės plat­for­mos ro­dy­ti vaiz­ do kli­pams, o kar­tu su tuo ir es­mi­nės mo­ty­va­ci­jos, – bū­ti pa­ste­bė­tam eu­ro­pie­tiš­ko­jo MTV, – šis due­tas ir to­liau ei­na ge­riau­sių­jų pė­do­mis – apie sa­ve ir sa­vo ne to­kį jau ir se­ną al­bu­mą „Chan­ged“ vėl pri­me­ na ne skan­da­lais, o vaiz­do kli­pu pir­ma­jam sing­lui iš al­bu­mo tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu.

Be abe­jo­nės, tai kū­ry­biš­kiau­sias lie­tu­vių vaiz­ do kli­pas pa­sta­ruo­ju me­tu (ir tik­rai dau­giau nei nuo 2011 m.), o au­to­riai – cha­riz­ma­tiš­ki keis­tuo­ liai „Let‘s Phan­tom“ (Vy­tau­tas Vol­be­kas ir Man­tas Skrups­ke­lis). Jų są­skai­to­je ka­bo ir „Me­tal On Me­ tal“ vaiz­do kli­pas „Damn“. „Chan­ged“ vaiz­das šau­kia avan­gar­du, o jo pa­ grin­di­nė te­ma ir pa­grin­di­nis vei­kė­jas – plau­kai. Ga­ li­ma bū­tų pa­gal­vo­ti, kad ar­ba Vi­dis su Ma­rio, ar­ ba „Let‘s Phan­tom“ – plau­kų fe­ti­šis­tai, ta­čiau tiek vie­ni, tiek ki­ti kra­to gal­va: „Tik­rai to­kie ne­sam, ta­ čiau tur­būt kaip ir dau­ge­liui, mums ir­gi gra­žu ma­

ty­ti mer­gi­ną, sto­vin­čią prie jū­ros be­si­plaiks­tan­čiais plau­kais“, – sa­ko gra­fi­nio di­zai­no meist­ras V.Vol­ be­kas. Šiaip plau­kai kū­ry­bi­niam due­tui sim­bo­li­zuo­ ja ra­my­bę ir gro­žį, ta­čiau kli­po vie­šai in­terp­re­tuo­ti net ne­si­ruo­šia. Vis dėl­to ga­li­ma spė­ti, kad „Chan­ ged“, grei­ti po­ky­čiai ir plau­kai – tik­rai tu­ri ne­ma­ žai bend­ru­mų.

Pag­rin­di­nis kli­po fil­ma­vi­mas vy­ko spe­cia­lia­me pa­vil­jo­ne, ta­čiau te­ko ir VGTU spor­to cent­re, ir Sul­ti­ni­nė­je, ir žir­gy­ne šiek tiek kad­rų nu­fil­muo­ti. Vi­ sas fil­ma­vi­mas tru­ko ke­tu­rias die­nas, o pa­si­ruo­ši­ mas ir mon­ta­vi­mas – pen­kias sa­vai­tes. „Let‘s Phan­tom“ kar­tu su šio kli­po pro­diu­se­ri­ne bend­ro­ve „Star­works“ bei pa­grin­di­nių kū­rė­jų vi­zi­ jų pil­dy­to­jais – sti­lis­tu, dai­li­nin­ku, ope­ra­to­riu­mi ir pan. – dir­bo be jo­kių nuo­ty­kių ar truk­džių, nes vis­ ką bu­vo kruopš­čiai su­si­pla­na­vę. Pa­bai­go­je V.Vol­ be­kas pri­du­ria: „Pi­ni­gi­niais klau­si­mais pro­diu­se­ris mums gal­vos ne­kvar­ši­no, to­dėl ne­ži­no­me „Chan­ ged“ kli­po biu­dže­to ir tuo la­bai džiau­gia­mės.“

pristato

Dia­ne Ar­bus Ma­ko­to Ai­da ŠMC (Vo­kie­čių g. 2) Iki ge­gu­žės 22 d.

Ba­lan­dis Vil­niaus Šiuo­lai­ki­nio me­no cent­re iš­si­ skirs per­so­na­li­nių pa­ro­dų pro­gra­ma: be Ber­ly­ne gy­ve­nan­čio šiuo­lai­ki­nio me­ni­nin­ko Ja­so­no Dod­ ge pri­sta­ty­mo, vyks pa­sau­li­nės fo­tog­ra­fi­jos kla­ si­kės Dia­ne Ar­bus ir ja­po­nų me­ni­nin­ko Ma­ko­to Ai­da pa­ro­dos.

Kiek­vie­nas be­si­do­min­tis fo­tog­ra­fi­ja tik­rai yra bent kar­tą su­si­dū­ręs su D.Ar­bus kū­ry­ba ar komp­ li­kuo­ta ir ne­vienp­ras­miš­kai ver­ti­na­ma jos as­me­ ny­be. Nors 1971 m. sau gy­vy­bę atė­mu­si me­ ni­nin­kė la­biau­siai gar­bi­na­ma (ar kri­ti­kuo­ja­ma) už vi­suo­me­nės at­stum­tų­jų – gi­gan­tų, trans­ves­ti­tų, keis­tuo­lių cir­ko ar­tis­tų – fo­tog­ra­fin­ į įam­ži­ni­mą, Niu­jor­ke ji gar­sė­jo ir kaip itin sėk­min­gai dir­ban­ ti spau­dos fo­tog­ra­fė. Šiuo­lai­ki­nia­me me­no cent­re ren­gia­mo­je pa­ro­ do­je bus pri­sta­ty­tas šis dar men­kai pa­žįs­ta­mas me­ni­nin­kės kū­ry­bos pus­la­pis. Pran­cū­zų me­ni­nin­ kas Pier­re‘as Le­guil­lo­nas pri­sta­tys D.Ar­bus spau­ dos fo­tog­ra­fi­jų rest­ros­pek­ty­vą – dau­giau­sia po­rtre­ti­nes nuo­trau­kas, su­kur­tas to­kių žur­na­lų kaip

370_012.indd 3

„Har­per‘s Ba­zaar“, „Es­qui­re“, „No­va“ ir „The Sun­day Ti­mes Ma­ga­zi­ne“ už­sa­ky­mu 7-ame de­ šimt­me­ty­je. Fo­tog­ra­fi­jos bus pri­sta­to­mos jų ori­gi­ na­lia­me kon­teks­te – žur­na­lų at­var­tuo­se.

Kont­ro­ver­siš­kiau­siu ja­po­nų me­ni­nin­ku ne­re­ tai pri­sta­to­mas M.Ai­da Vil­niu­je su­rengs pa­ro­dą „Day & Night“ (Die­na ir Nak­tis – angl.), ku­ rią su­da­rys mil­ži­niš­kas ta­py­bos dar­bas „Pa­mink­ las nie­kiui III“ (15 x 5,6 m), su­kur­tas ja­po­niš­ku man­gos sti­liu­mi ir spe­cia­lus pro­jek­tas, su­kur­tas šiai pa­ro­dai: tiks­li me­ni­nin­kui pri­klau­san­čio ba­ ro, esan­čio To­ki­jo Shin­ju­ku ra­jo­ne, re­konst­ruk­ci­ ja ŠMC di­džio­jo­je sa­lė­je.

To­ki­jo ba­rą ir jo ant­ri­nin­ką Vil­niu­je su­jungs in­ ter­ne­to ka­me­ros, lei­džian­čios lan­ky­to­jams bend­ rau­ti tar­pu­sa­vy­je. Ko­vą Ja­po­ni­ją (ir vi­są pa­sau­lį) su­krė­tę įvy­kiai dar la­biau su­stip­ri­na šios pa­ro­dos ak­tua­lu­mą. Juo­lab kad me­ni­nin­kas nuo­lat pro­ vo­kuo­ja per­mąs­ty­ti šian­die­nos ja­po­nų gy­ven­se­ ną kū­ry­bo­je su­pin­da­mas po­pu­lia­rią­ją ir tra­di­ci­ nę sa­vo ša­lies kul­tū­ras.

„Žmo­nės, įsi­ti­ki­nę, kad jie pa­na­šūs į ki­tus“ („Peop­le Who Think They Look Li­ke Ot­her Peop­le“) No­va, 1969 m. spa­lis

„Ver­ti­ka­li ke­lio­nė: še­ši aki­mir­kos są­jū­džiai mies­to šir­dy­je“ („The Ver­ti­cal Jour­ney: Six Mo­ve­ments of a Mo­ment wit­hin the Heart of the Ci­ty“) Es­qui­re, 1960 m. lie­pa

2011.03.25 18:23:07

>> žirklės

4 // © 370 370_012.indd 4

2011.03.25 18:30:22

XXI A. JAU­NI­MO BE SIE­NŲ KRIKŠ­TA­TĖ­VIAI. DO­KU­MEN­TAS Rašė: Lu­kas De­vi­ta

PIR­MO­JI PAN­KŲ JU­ DĖ­JI­MO BAN­GA Sa­vi­tas pan­kų ju­dė­ji­mas Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo anks­ čiau, nei pla­čiau pa­skli­ do punk sti­liaus mu­zi­ka ar su­si­for­ma­vo lie­tu­viš­kas pank­ro­kas.  Pa­sak vie­no mū­sų ša­lies mu­zi­kos ko­ri­ fė­jų Do­vy­do Bluvš­tei­no, pa­vie­nių me­lo­ma­nų gru­ pe­lės Vil­niu­je, ki­tuo­se di­ des­niuo­se mies­tuo­se apie punk fe­no­me­ną su­ži­no­ jo jau 1977–1978 m., dau­giau­sia      iš už­sie­nio pe­ rio­di­nės spau­dos, ra­di­ jo lai­dų, taip pat kri­tiš­kų

370_012.indd 5

straips­nių TSRS žur­na­luo­se ar laik­raš­ čiuo­se  . Žy­mio­ji gru­pė „Bix“ jau 1982-ai­siais įra­šė pank­ro­ko ka­se­tę „Rats Ci­ty“, o Va­ rė­no­je tais pa­čiais 1982-ai­siais įsi­kū­rė „Kar­biu­ra­to­rius“, – vie­na anks­ty­ves­nių, tik neil­gai gy­va­vu­sių pank­ro­ko gru­pių.

Pla­tes­nis va­ka­rie­tiš­kų pan­kų idė­jų pa­ pli­ti­mas trans­for­ma­vo­si į sa­vi­tą jau­ni­mo ma­dą, nuo 1981–1982 m. įtrau­ku­sią ga­ly­bę paaug­lių, ypač Vil­niu­je, Kau­ne, Šiau­liuo­se ir kai ku­riuo­se ma­žes­niuo­se mies­tuo­se. Maž­daug iki pat 1986-ųjų „pan­ka­vi­mas“ Lie­tu­vo­je sa­vo ma­siš­ku­mu tik­riau­siai ne­pri­ly­go jo­kiam ki­tam is­to­ri­ niam lai­kui. Va­di­na­mai­siais At­gi­mi­mo ar Są­jū­džio lai­kais lie­tu­viš­ka­sis pan­kų ju­dė­ji­mas ta­po konk­re­tes­nis ir gal ne toks gau­sus, ta­čiau tuo­met ge­riau su­si­ for­ma­vo ir pa­ts lie­tu­viš­kas pank­ro­kas.

Spon­ta­niš­kas lie­tu­viš­kas pan­kų ju­dė­ji­ mas ėmė reikš­tis maž­daug nuo 1980-

ųjų, kai ka­da ska­ti­na­mas drą­sių punk ideo­lo­gi­jos pro­pa­guo­to­jų, kaip kad Ar­ nas Kli­več­ka, tuo­met ak­ty­vus dis­ko­te­kų ve­dė­jas mo­kyk­lo­je.

AT­RO­DY­MAS GAT­VĖ­JE Ju­dė­ji­mas ne­tu­rė­jo bend­rų tai­syk­lių ar nuo­sta­tų. Pir­mo­ji ma­siš­ka ir, lei­siu sau pa­va­din­ti, keis­tai ori­gi­na­li lie­tu­viš­ko­ ji pan­kų era tilp­tų į 1982–1986 m.

Bū­tent ta­da tai bu­vo ne tik pla­čiau­ siai ži­no­mas, bet ir sa­vi­čiau­sias ke­le­ to kontr­kul­tū­rų, mu­zi­ki­nių ma­dų bei sti­ lių bruo­žus ir idė­jas sa­vy­je su­vie­ni­jęs reiš­ki­nys.

Pra­di­nis ski­ria­ma­sis pan­kų po­žy­mis 1982-ųjų Vil­niaus gat­vė­se – „iš­skus­ti smil­ki­niai“ ( t. y. ba­ken­bar­dų ne­bu­vi­ mas) – vei­kė vos ne kaip bran­duo­li­nis už­tai­sas, ta­po „sak­ra­li­niu“ vie­tos pan­kų pio­nie­rių ženk­lu. Vė­liau ra­di­ka­liai pa­ si­kei­tė ir vi­sa šu­kuo­se­na, pri­mi­nė 5–6

de­šimt­me­čio sti­lių. Tai, kad vis­kas vy­ko vė­liau nei Va­ka­rų pa­sau­ly­je, ir, be to, uni­ka­lios tvar­kos ša­ly­je – TSRS, lė­mė ir vi­siš­kai ne­lauk­tą Lie­tu­vos pan­kų idė­ jų ko­lo­ri­tą. Pan­kus, be abe­jo­nės, ug­dė idė­jos, nors iš­vaiz­da, kaip ne­pa­kei­čia­ ma vi­suo­ti­nės iš­raiš­kos prie­mo­nė, daž­ nai bu­vo ypač svar­bi tais lai­kais, kai žo­džių ne­ga­lė­jo bū­ti daug, min­ties ar  spau­dos lais­vė vis dar bu­vo pa­ ža­bo­ta.

Lie­tu­viš­ko­jo pan­ko iš­vaiz­da neap­si­ ri­bo­jo tik „pa­to­bu­lin­ta“ šu­kuo­se­na. Sug­rį­žo siau­rė­jan­čios (daž­nai iki kraš­tu­ti­ nu­mo) kel­nės, bu­vo drą­siai nu­pjau­na­ mos marš­ki­nių apy­kak­lės, kaip nie­kad įsi­ga­lė­jo pla­tūs, il­gi megz­ti­niai, o žie­ mą kel­nių kleš­nių ga­lai bu­vo su­ki­ša­mi tie­siog į vil­no­nes ko­ji­nes. Rei­kė­tų ne­pa­ mirš­ti, kad ta­da vi­sa tai bu­vo ženk­las.

Ne­sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad nau­jo­ji ei­lu­ tė, kaip ir iš­skus­ti smil­ki­niai, ta­ry­bi­niams

2011.03.25 18:31:07

>> žirklės

gau­jos, ir vie­šo­sios tvar­kos sau­go­to­jai, ir pa­vie­niai prie­šiš­kai nu­si­tei­kę mo­ky­to­ jai, žur­na­lis­tai, tė­vai.

Vė­liau mo­ky­mo įstai­go­se pra­dė­jo vis daž­niau lan­ky­tis „dė­dės“. Šio­mis die­no­ mis, gal ne vi­sai aiš­ku, kad „dė­dė­mis“ bu­vo va­di­na­mi KGB, t. y. ta­ry­bi­nio sau­ gu­mo dar­buo­to­jai. Gal nie­kas ir ne­bu­ vo areš­tuo­tas už pan­ka­vi­mą, bet sau­ gu­mo rei­dai kvie­čian­tis po­kal­bio (po vie­ną) į ka­bi­ne­tą, per­kra­tant kla­ses, tik­ ri­nant są­siu­vi­nius ir po­rtfe­lius tik­rai bu­vo.

Mi­li­ci­jos pa­rei­gū­nų ban­dy­mai su­lai­ky­ti gat­vė­se ne­tin­ka­mai at­ro­dan­čius jau­nuo­ lius taip pat įsi­min­ti­ni, o juk taip, be­je, įvy­ko net „Sex Pis­tols“ na­riams „te­nai“, Lon­do­ne, apie 1977 m.! (...)

ideo­lo­gams iš­kart aso­ci­ja­vo­si su na­cio­ na­liz­mu, fa­šiz­mu ar va­di­na­mą­ja bur­ žua­zi­ne Lie­tu­va. Taip pa­tys ideo­lo­gi­jos gy­nė­jai pa­dė­jo Lie­tu­vos pan­kams tap­ ti sa­vo­tiš­ka na­cio­na­li­ne po­li­ti­ne jė­ga, ku­ri są­mo­nin­gai gal nie­ka­da ir ne­bu­ vo su­telk­ta.

Bet ku­rios san­tvar­kos ša­ly­je ap­si­ren­gi­ mo ma­nie­ros yra tie­sio­giai su­si­ju­sios su konk­re­čia vi­suo­me­ni­ne bei eko­no­mi­ne si­tua­ci­ja, tad ir Lie­tu­vos pan­kų „uni­for­ ma“ jo­kiu bū­du ne­bu­vo tik su­grį­ži­mas į po­ka­rio lai­kų ma­dą. Jau­nat­viš­kas są­jū­ dis reiš­kė­si ir vi­siš­kai nau­jai, ne­ti­kė­tai.

Vy­res­nie­ji moks­lei­viai tie­siog eks­ta­zės apim­ti iš­pir­ko žio­ge­lius, pa­ne­lės įsi­vė­rė į au­sis pi­gius aus­ka­rus. Bu­vo at­si­sa­ky­ta pra­ban­gių krep­šių – juos pa­kei­tė ne­va tau­tiš­ki dro­bi­niai ar­ba bre­zen­ti­niai ta­ry­ bų ar­mi­jos du­jo­kau­kių mai­še­liai. Pan­kai pa­si­ju­to kaip nie­kad pa­na­šūs vie­ni į ki­ tus. Iš tie­sų jie kar­tu pir­ko pil­kas kel­nes gel­to­no­mis juos­te­lė­mis po sep­ty­nis rub­ lius ir iki tol tik pen­si­nin­kų ne­šio­tus san­ da­lus už to­kią pat ma­žą kai­ną.

6 // © 370 370_012.indd 6

PUNK GY­VE­NI­MO BŪ­DAS LIE­TU­VO­JE. 9 DE­ŠIMT­ME­TIS Są­mo­nin­gai skur­di išo­rė at­sklei­dė ir sa­ vo­tiš­ką idea­liz­mą. Vi­si vie­nu me­tu in­tui­ ty­viai su­vo­kė, kad da­bar tie­siog pri­va­ lo mes­ti iš­šū­kį te­zėms „ge­rai gy­ven­ti“, „gau­ti“, „rink­tis bran­giau­sia“. At­si­ra­do šū­kiai – „rink­tis tai, kas pa­pras­ta“, „pi­ giau­sia“, „tai, kas mė­to­si“.

Ne­tur­tas prieš pi­ni­gus! Gal­būt as­ke­ tiz­mu ir sa­va­ran­kiš­ku­mu ga­li­ma pa­kirs­ti pri­mes­tą  vi­suo­ti­nę gy­ve­ni­ mo tvar­ką. Šie de­vi­zai vos ap­čiuo­pia­ mai sly­pė­jo vi­du­je, bet vi­si ta­ry­tum ži­ no­jo, kaip rei­kia elg­tis. Jei esi ap­suk­rus, dvel­ki pra­ban­ga, jei tė­vai ar gi­mi­nai­ čiai ta­ve kur nors „įki­šo“ (tu­ri­ma min­ty moks­lo įstai­ga, dar­bas ir kt.), jei „li­pi kar­je­ros laip­tais“ – tu pra­ra­dai tik­rą­jį sa­ ve, par­si­da­vei, ne­ga­li bū­ti pan­ku. Šios nuo­sta­tos grei­čiau­siai bu­vo la­biau emo­ ci­nės nei įsą­mo­nin­tos kaip tai­syk­lės. Ta­ čiau bend­ra idė­ja iš­li­ko: kad pa­si­prie­ šin­tum, pa­si­ro­do, rei­kia ap­ri­bo­ti po­rei­kius.

To­kios Ma­hat­mos Gand­hi mo­kyk­lą pri­me­nan­čios nuo­sta­tos tik­riau­siai kiek su­tau­rin­tos, ži­no­ma, kad pan­kų mąs­ty­ se­no­je idea­lis­ti­nės nuo­tai­kos bu­vo su­mi­ šu­sios su ni­hi­liz­mu, he­do­niz­mu ar sek­ sua­li­nės re­vo­liu­ci­jos užuo­maz­go­mis, ak­ty­viai da­ly­vau­jant al­ko­ho­liui bei „iš­ ra­din­gai“ pri­tai­ky­tiems pi­giems nar­ko­ ti­kams.

Ta­čiau ar pa­ki­lio­ji kontr­kul­tū­ros pu­sė ar ne­ga­ty­vio­ji – jos vie­no­dai trik­do or­ to­dok­si­nę vi­suo­me­nę.

Pa­ga­liau tai paaug­lių pa­sau­lis, tad ne­nuils­ta­mai bu­vo gai­nio­ja­mi „de­be­ sys alaus“, vy­ko „plo­tai“, bu­vo sė­di­ma ka­vi­nė­se, val­ka­tau­ja­ma, tran­zuo­ja­ma ir mu­ša­ma­si su tais, ku­riems pan­kai ne­pa­ ti­ko. Reak­ci­ja į Lie­tu­vos pan­kų ju­dė­ji­mą su­si­tel­kė be­veik iš­kart, tai ir „ur­la­ga­nų“

Palengva for­mavosi naujas modernaus jaunuolio tipas, kuris šiuo metu nušlifuotas tiesiog iki blizgesio.

MON­TA­NOS VS. PAN­KAI Taip jau su­si­klos­tė, kad bent jau Vil­ niaus pan­kų ju­dė­ji­mas bu­vo lai­ko­mas lie­tu­viš­ku na­cio­na­li­niu reiš­ki­niu. Ir ne­ ma­ža da­lis vie­tos ru­sų bei len­kų tau­ ty­bės jau­ni­mo pa­si­ti­ko jį ypač ag­re­sy­ viai nu­si­tei­kęs. Ži­no­ma, bu­vo išim­čių, ir aiš­ku, nie­kas nė ne­ma­nė „ne­priim­ti“ ki­ta­tau­čių į pan­ kų bū­rį. Ta­čiau sa­vo­tiš­kos sto­vyk­los su­si­ for­ma­vo ir pan­kų prie­ši­nin­kai įga­vo pra­ var­dę mon­ta­nos („ur­la­ga­nų“ ati­tik­muo, pa­gal tuo me­tu pa­pli­tu­sias fir­mos „Mon­ ta­na“ pa­lai­di­nes su gi­gan­tiš­kais ere­liais ant krū­ti­nės). Yra bu­vę ga­nė­ti­nai žiau­rių pan­kų ir mon­ta­nų muš­ty­nių, laik­raš­čiai apie jas tuo­met ne­ra­šy­da­vo, taip pat nie­kas ne­ma­nė pra­ne­ši­nė­ti tei­sėt­var­kai, o mi­li­ci­ja bu­vo pa­lan­ki mon­ta­noms.

Ryš­kus na­cio­na­li­nis pa­si­da­li­ji­mas bu­ vo sa­vai­me su­pran­ta­mas gry­nai dėl po­ li­ti­nės si­tua­ci­jos ir vi­sa lai­mė – iš­ny­ko jai pa­si­kei­tus. Pa­vyz­džiui, jau tuo­met vi­ si Vil­niu­je pui­kiai ži­no­jo, kad Mask­vo­ je ar Pi­te­ry­je – tuo­me­čiam Le­ning­ra­de (Sankt Pe­ter­bur­ge) – taip pat yra pan­ kų. Jie ne­tgi lan­ky­da­vo­si Lie­tu­vo­je ir ga­ liau­siai pra­si­dė­jo abi­pu­siai „kul­tū­ri­niai mai­nai“, ku­rie dar ak­ty­viau iš­ju­di­no ta­ ry­bi­nės im­pe­ri­jos pa­ma­tus. (...)

ANT­RO­JI PAN­KŲ JU­DĖ­JI­MO BAN­GA Anks­ty­vą­ją, keis­tai lie­tu­viš­ką­ją, be­ne pa­čią ma­siš­kiau­sią pan­ka­vi­mo erą, gal ir su­bjek­ty­viai, lai­ky­čiau už­si­bai­gu­ sią apie 1986 m., kai pan­kai iš­si­gry­ ni­no ir tvir­tai for­ma­vo­si tik­ras pank­ro­kas kaip mu­zi­ki­nė sro­vė, pra­si­dė­jo kontr­kul­ tū­ri­nis pro­ver­žis. Bet taip pat tarp jau­ ni­mo pa­pli­to va­di­na­mo­sios „nau­jo­sios ban­gos“ ma­dos, kaip brei­kas (break dan­ce), įsi­ga­lė­jo ried­len­tės, ėmė lais­ vė­ti ir plės­tis pra­mo­gų sri­tis, pra­šmat­ nūs daik­tai at­ga­vo ver­tę. Pa­leng­va for­ ma­vo­si nau­jas mo­der­naus jau­nuo­lio ti­pas, ku­ris šiuo me­tu nu­šli­fuo­tas tie­siog iki bliz­ge­sio: jau­nas vers­li­nin­kas, ap­suk­ rus me­ni­nin­kas, balt­marš­ki­nis ban­ki­nin­ kas, vi­sad tei­sus tei­si­nin­kas.

Tuo­met, maž­daug nuo 1987-ųjų, įsi­ siū­ba­vo, pa­va­din­kim, ant­ro­ji pan­kų ju­ dė­ji­mo ban­ga, gal­būt bran­džiau­sia, pa­si­reiš­ku­si pla­čia sti­lių ir idė­jų įvai­ro­ ve, išug­džiu­si stip­riau­sias gru­pes ir vi­ są mar­gas­pal­vę su­bkul­tū­rą.

Na, o anks­ty­vie­ji, „pir­mo­sios eros“, pan­kai vis dėl­to ga­lė­tų ste­bin­ti sa­vo so­ li­da­ru­mu. Grei­čiau­siai juos vie­ni­jo ne vien iš­vaiz­da, nau­jas gy­ve­ni­mo bū­das, bet ir nu­jau­čia­mos tau­ti­nės re­zis­ten­ci­nės idė­jos. Bū­tent jų, jau­nų­jų pan­kų, gre­ to­se pa­si­ro­dė mi­nia­tiū­ri­nės tris­pal­vės, daž­nai pri­ka­bin­tos prie bal­tų spor­ti­nių ba­te­lių, bu­vo sten­gia­ma­si prieš­prie­šin­ti lie­tu­vių kal­bą „bend­ra­są­jun­gi­nei“ ru­siš­ ka­jai, kar­tais tar­pu­sa­vy­je bend­rau­jant bu­vo net ban­do­ma at­si­sa­ky­ti ru­siš­kų keiks­ma­žo­džių. Bu­vo ir va­di­na­ma­sis pan­kų him­nas, ge­rai pa­me­nu, kaip mo­ kyk­lo­je bend­rak­la­sė kar­tą džiaugs­min­ gai šnabž­dė­jo: „Ar ži­nai, kad jau yra pan­kų him­nas?“ Tik neaiš­ku, ar eg­zis­ ta­vo ori­gi­na­lus teks­tas, nes daž­nai juo bū­da­vo lai­ko­ma Vin­co Ku­dir­kos „Tau­tiš­ ka gies­mė“. Taip, vi­sa tai – sma­gus ra­ kur­sas ge­ram Lie­tu­vos is­to­ri­kui.

Aki­vaiz­du, kad to­liau vi­so ši­to KGB ne­be­ga­lė­jo pa­kęs­ti ir iš­siun­ti­nė­jo nu­ ro­dy­mus mo­kyk­loms „Ko­va su „pank“ reiš­ki­niu“ (yra pa­tvir­tin­ta, kad pa­na­šus do­ku­men­tas tik­rai eg­zis­ta­vo), o pir­miau­ sia, kaip vi­sa­da, įpa­rei­go­jo kom­jau­ni­ mo or­ga­nus. Pa­ga­liau at­si­lie­pė ir pe­ rio­di­nė spau­da, su­pra­tu­si, kad „pank in­for­ma­ci­jos“ srau­to su­lai­ky­ti jau neį­ ma­no­ma. Tar­kim, ne­va jau­ni­mui auk­ lė­ti svar­bus žur­na­las „Moks­lei­vis“ jau 1983-iai­siais pa­skel­bė už­sie­nio pan­ kų ju­dė­ji­mą „de­mas­kuo­jan­čių“ straips­ nių. Tuo­se niū­riuo­se teks­tu­kuo­se ir pseu­ do­dis­ku­si­jo­se žur­na­las „pri­sta­tė“ pan­kų ju­dė­ji­mą kaip tik bur­žua­zi­nė­je vi­suo­ me­nė­je įma­no­mą reiš­ki­nį. Ma­nau, ne vie­nas paaug­lys siun­tė pro­tes­to laiš­kus kad ir tam pa­čiam „Moks­lei­viui“, aiš­ku, pri­si­den­gęs sla­py­var­džiu ir gal­būt pa­ ra­šęs kai­re ran­ka, kad nie­kas neat­pa­ žin­tų ra­šy­se­nos.

Ne vie­ną Vil­niaus mo­kyk­lą, kaip mi­ nė­ta, krės­te­lė­jo   sau­gu­ mo gru­pės ant­plū­dis. „Mo­ra­lės sar­gai“ iš anks­to bū­da­vo kruopš­čiai su­pa­žin­din­ da­mi su pan­kų at­ri­bu­ti­ka ir po­žy­miais.

KGB, pa­de­dant dau­gu­mai mo­ky­to­jų, ieš­ko­jo pan­kų ly­de­rių, bet tai sun­kiai se­kė­si. Kai ku­rie mi­li­ci­jos pa­rei­gū­nai ju­ dė­ji­mą lai­kė sti­chiš­ku, sa­kė, kad „pan­ kas pan­ką iš to­lo jau­čia“, va­dų lyg ir nė­ra. Nors Vil­niu­je pan­kų ju­dė­ji­mas tu­rė­jo ke­lis „nee­ta­ti­nius“ įkvė­pė­jus, la­ biau iš­gar­sė­ju­sius apie 1983-iuo­sius, kaip pan­kai as­me­ny­bės, Vy­tas-Sau­lu­tė, Da­nas ar Ge­das Ei­si­di­sis­tas (nuo „AC/ DC“). Net­ru­kus juos pa­kei­tė tik­ri, jau ir mu­zi­kuo­jan­tys pan­kų he­ro­jai – At­suk­tu­ vas bei Var­vek­lis. At­suk­tu­vas pa­ma­žu ta­po vi­sa­tei­se Lie­tu­vos įžy­my­be ir še­ šė­ly­je pa­li­ko ki­tų po­grin­džio as­me­ny­ bių, ne ma­žiau svar­bių pan­kų ju­dė­ji­

2011.03.25 18:31:43

mui, kaip kad Lon­do­nas, Er­kė, Smal­kė ir ki­ti. Var­vek­lis vė­liau ta­po vi­sa­tei­siu pan­ku pa­čia­me Lon­do­no mies­te. (...)

Tuo­met at­si­ra­do mu­zi­ki­nių gru­pių ir apie 1984-uo­sius su­si­kū­rė pir­ma­sis ar­ che­ti­piš­kas pan­kų due­tas „WC“ su cha­ riz­ma­tiš­kais ly­de­riais At­suk­tu­vu (gi­ta­ra, bal­sas) ir Var­velk­liu (bal­sas). Čia bu­vo vis­kas, ko rei­kia: pra­sto­ka gro­ji­mo tech­ ni­ka, alus ir daž­nai ne­tvir­tas sto­vė­ji­mas ant ko­jų pa­čio­je sce­no­je, bet pa­vy­ko įra­šy­ti ir ke­le­tą dai­nų, ne­tgi vi­so gy­vo kon­cer­to fo­nog­ra­mą. Įvy­ko ke­lias­de­šimt gru­pės pa­si­ro­dy­mų, iki At­suk­tu­vas su­for­ ma­vo sa­vo ki­tą gru­pę „Už Tė­vy­nę“.Var­ vek­lis 1987 m. su­bū­rė gru­pę – „Emo­ ci­nis ka­ras“. (...)

Maž­daug nuo 1985-ųjų vi­so­je bu­ vu­sio­je TSRS nu­ban­ga­vo par­ti­jos nu­ro­ dy­mai kiek at­lais­vin­ti ir ne­tgi puo­se­lė­ ti (tuo pat me­tu kont­ro­liuo­jant) jau­ni­mo mu­zi­ki­nę sa­vi­veik­lą: tiek ori­gi­na­lų gro­ ji­mą, tiek dis­ko­te­kas. Moks­lo įstai­go­se, ga­myk­lo­se ir pra­mo­ni­niuo­se su­si­vie­ni­ji­ muo­se, pro­fsą­jun­gų rū­muo­se ar kul­tū­ros na­muo­se re­pe­tuo­jan­tys ir gro­jan­tys ko­ lek­ty­vai ėmė reikš­tis kur kas drą­siau, o vis la­biau per­si­mai­nę kom­jau­ni­mo ko­mi­ te­tai ga­lė­jo pri­deng­ti ir or­ga­ni­zuo­ti pir­ muo­sius ro­ko klu­bus, šven­tes ir fes­ti­va­ lius. Bend­ras kul­tū­ri­nis at­ši­li­mas taip pat pa­dė­jo iš­ju­din­ti ir se­no­kai jau ne­rims­ tan­tį pank­ro­ko gau­de­sį Lie­tu­vo­je.

De­šimt­me­čio pa­bai­go­je Vil­niu­je pa­si­ ro­dė ak­ty­vios ir ge­ros pank­ro­ko gru­pės „Dus­tas – nuo­dai“, „Er­kė mai­še“, ne­tru­ kus ir „In­va­zi­ja“, „Pilk“, „Ma­ri­hua­na“, „SC“, „WC News“ ir , ži­no­ma, „Tur­bo­ rea­ni­ma­ci­ja“, kiek vė­liau „Pre­ser­va­ti­ve Fac­to­ry“. Kau­ne vie­na ryš­kiau­sių gru­pių bu­vo „33% kiau­lių pa­ke­liui į Va­ti­ka­ną“ su ly­de­riu Vai­du Išk­ry­pė­liu.

Svar­biu lū­žiu „le­ga­li­zuo­jant“ pank­ro­ ką ir jam įsi­tvir­ti­nant lie­tu­viš­ko­je po­pu­lia­ rio­jo­je kul­tū­ro­je ta­po At­suk­tu­vo gru­pės „Už Tė­vy­nę“ pa­si­ro­dy­mai „Ro­ko mar­ šuo­se per Lie­tu­vą“ 1988 ir 1989 m.

Tai bu­vo ir ku­rio­ziš­ka tau­ti­nė pan­kiš­ka ap­raiš­ka, kai na­tū­ra­li pan­kų sa­vy­bė – kri­ti­ka – ta­po strė­lės ant­ga­liu Lie­tu­vos at­ gi­mi­mo ro­ko mar­šų mis­te­ri­jo­je.

Lie­tu­viš­kas pank­ro­kas nė­ra ne­rea­ly­bė.

Gai­la, bet dau­gu­ma žmo­nių smer­kia šį fak­tą. Ma­no nuo­mo­ne, pank­ro­kas – sti­ chi­jos do­va­na ma­žiems mu­zi­kan­tams, ku­rie, duok, Die­ve, po ke­le­rių įtemp­to dar­bo me­tų pra­tur­tins mū­sų mu­zi­kos pa­ sau­lį, o gal net virš „An­ties“ ere­lio spar­ nais su­plas­nos... (...)

Fotografavo ir piešė: Paul ius Gasiūnas Meno direktorius ir stiliu s: Aleksandras Pogrebno jus Šukuosena: Laimis Smažina s Odinis švarkas: iš kažkokio Grimas: Inga Kavalčinskien Paryžiaus second hand, ė marškinėliai-suknelė „A& Modelis: Margarita Šveg V 2009 limited edition“ ždai tė („Monstrai“), Rankinukas–k nyga „A&V“

370_012.indd 7

VA­DŽIOS AT­SI­LEI­DO. LIE­TU­VOS PAN­KAI PA­NA­ŠĖ­JA Į VA­KA­RŲ PAN­KUS Vė­liau ke­lis­syk per me­tus Vil­niu­je im­tas reng­ti fes­ti­va­lis „Dur­nių lai­vas“ ir, ži­no­ ma, Vil­niaus blo­giau­sių gru­pių fes­ti­va­lis, kas­met or­ga­ni­zuo­ja­mas pir­mo­sios lie­tu­ viš­kos ne­prik­lau­so­mos plokš­te­lių ir įra­šų fir­mos „Zo­na“, iš­li­ko vi­sos po­grin­di­nės sce­nos ka­ta­li­za­to­riu­mi. Pas­ku­ti­nia­me de­šimt­me­ty­je vie­nas svar­biau­sių mu­zi­ ki­nių fes­ti­va­lių iš­si­plė­tė iki pui­kaus D.I.Y. (pa­si­da­ryk pa­ts) vi­suo­me­ni­nio ren­gi­nio „Da­rom“.

Fes­ti­va­liai ir kon­cer­tai ta­po gau­ses­ nių su­si­bū­ri­mų vie­ta, taip pat pan­kai ėmė rink­tis žy­mia­ja­me Vil­niaus šun­par­ ky­je (da­bar ten iš­puo­se­lė­tas va­kuo­jan­ tis pre­zi­den­tū­ros par­kas), taip pat ki­tuo­ se mies­to par­kuo­se, Ka­ted­ros aikš­tė­je, kaip ir se­niau – Pi­lies gat­vė­je.

Ga­li­ma teig­ti, kad nuo 1990-ųjų lie­tu­viš­ka­ sis pan­kų ju­dė­ji­mas ta­ po vis tik­res­nis, pa­na­šes­ nis į tarp­tau­ti­nį tiek išo­re, tiek idė­jo­mis... tiek po­go šo­kiu!

Pan­kai taip pat ini­ci­ja­ vo pir­muo­sius lie­tu­viš­kus fan­zi­nus (sa­vos ga­my­ bos laik­raš­tė­lius bei žur­ na­lus). Dar „Už Tė­vy­nę“ lai­kais At­suk­tu­vas iš­lei­do grei­čiau­siai pir­mą­jį, dau­ giau­sia pa­čios gru­pės rei­ka­lus at­spin­din­tį or­ga­ ną „Mū­sų aši­ga­ly­je“. Vė­ liau pa­si­ro­dė di­des­nės apim­ties ir įvai­ria­pu­siš­ kas „KNK“ („Koks nors ke­lias“), „Gat­vės vai­kai“, „Neu­ro Neu­ro“, „Jo­kios pra­smės“ „Pro­vin­ci­ja“ ir vie­ni žy­mes­nių – „Ra­ga­ nos ir alus“ bei „De­ci­be­ lai Of­fen­si­ve“, taip pat „Kab­lys“, ku­rį su­ge­bė­ta leis­ti ga­na di­de­liu ti­ra­žu ir ga­liau­siai ne­tgi pri­dė­ ti gar­so CD. Nu­ma­no­ma,  kad 1990–2000 m. Lie­tu­vo­je bu­vo lei­džia­ma dau­giau kaip šim­to pa­va­di­ni­mų fan­zi­nų, vi­sa su­bkul­tū­ra bu­vo la­bai ak­ty­vi, stip­ri, įvai­ria­ly­pė, įtrau­kė ne vie­ no mu­zi­ki­nio sti­liaus ger­ bė­jus bei kū­rė­jus, pub­ li­ka­vo straips­nius, esė mu­zi­ki­nė­mis, so­cia­li­nė­ mis, fi­lo­so­fi­nė­mis te­mo­ mis, taip pat eks­pe­ri­men­ ti­nę pro­zą ir poe­zi­ją. (...)

Outro Čia bū­tų neį­ma­no­ma iš­sa­ miai ap­tar­ti nau­jų­jų lai­kų pank­ro­ko mu­zi­ki­nės sce­ nos ir veik­los ar iš­dė­lio­ ti į vie­tas „har­ko­rov­cus“, „anar­cho­pan­kus“, „strei­te­ dže­rius“, de­ta­liai ap­žvelg­ ti vi­sas gru­pes, po­sti­lius, bet šau­nu, kad ne­pa­liau­ ja­mai kin­tan­tis, at­si­nau­ji­ nan­tis, nyks­tan­tis, bet nie­ kad ne­dings­tan­tis, vi­sad įta­kin­gas pan­kų ju­dė­ji­ mas su­kū­rė iš­ti­sas mar­gų įspū­džių eras ty­ri­nė­ji­mui ir dis­ku­si­joms, taip pat atei­ ties per­spek­ty­voms.

// Iš ba­lan­dį pa­si­ro­dy­sian­čios Min­dau­go Pe­lec­kio kny­gos „LIE­TU­VOS RO­KAS. Iš­ta­kos ir rai­da“.

2011.03.25 18:32:02

>> žirklės

Arnas Klivečka, roko klubo atidaryme 1987 m.

1981–19

Fotografavo ir piešė: Paulius Gasiūnas Meno direktorius ir stilius: Aleksandras Pogrebnojus Modelis: Julija Goyd Skrybelė „A&V“, akiniai „Ray Ban“, kaklaraištis „Next“, marškinėliai „A&V 2011 limited edition“, švarkas „A&V made by personal order“

8 // © 370 370_012.indd 8

Aleksandras Pogrebnojus, Prancūzparkis

2011.03.25 18:32:30

Dvie­jų mo­dis­tų jau­nys­tė Ra­šė: In­ga Nor­ke

Dra­bu­žių di­zai­ne­ris Alek­sand­ras Pog­reb­no­ jus – iš cent­ro ir Se­na­ mies­čio cheb­ros. .

TV lai­dų ve­dė­jas Ar­nas Kli­več­ka – iš An­ta­kal­nio cheb­ros. .. ..... .

DIS­KO­TE­KOS

Ar­nas: – Mes pir­mie­ji dar mo­kyk­lo­je pra­dė­ jo­me kul­ti­vuo­ti tas šu­kuo­se­nas – čiu­bas vie­ nam šo­ne, o ki­tam pra­skus­ta.

Alek­sas: – Bu­vo­te, va­di­na­mie­ji, elekt­ro­ve­ ni­kai.

Ar­nas: – Ha! Jo! Ta­da na­tū­ra­liai pa­ju­dė­ jo ta mo­der­nis­ti­nė ban­ga (El­vis Cos­tel­lo,

1989 m. „The Knack“, „Squee­ze“, „De­pe­che Mo­ de“, „Hu­man Lea­gue“) – vi­si tu­rė­jo tuos čiu­ bus. O mū­sų cheb­ra kaž­kaip už­si­cik­li­no už šios ban­gos. Šiaip jau, kai atė­jau į „Ami­ cus“ – le­gen­di­nė dis­ko­te­ka Sau­lė­te­ky­je – ves­ti dis­ko­te­kų, tai aš ir pra­dė­jau pro­pa­ guo­ti vi­są tą mo­der­niz­mą.

Alek­sas: – Kiek lai­ko vei­kė „Ami­cus“?

Ar­nas: – Nuo 1980 iki 1989 m. Pas­kui ją pe­rė­mė ki­ti, per­va­di­no, bet aš jau ne­ da­ly­va­vau.

Alek­sas: – O kaip bū­da­vo su sau­gu­mu – nie­kas jums neaiš­kin­da­vo, ką gro­ti?

Ar­nas: – Vis­kas bu­vo pa­pras­ta. Po kiek­vie­ nos dis­ko­te­kos pil­dy­da­vo­me ra­por­tą, nes kiek­vie­no­je dis­ko­te­ko­je pa­gal įsa­kus tu­rė­jai gro­ti 70 % so­vie­ti­nės mu­zi­kos. Nie­kas jos, aiš­ku, ne­gro­da­vo. Jei bū­tum gro­jęs – ta­ vo dis­ko­te­kos bū­tų bu­vu­sios tuš­čios. Ta­čiau mes ži­no­da­vo­me, ka­da bū­da­vo pla­nuo­ja­ mas pa­tik­ri­ni­mas, per mik­ro­fo­ną per­spė­da­ vo­me pub­li­ką, kad šiek tiek lai­ko esa­me pri­vers­ti pa­gro­ti so­vie­ti­nės mu­zi­kos, to­dėl ne­py­ki­te. Vi­si su­pra­tin­gi – su­pras­da­vo. Po šo­kių pil­dy­da­vo­me raš­tus, ko­kią mu­zi­ką, ga­ba­las po ga­ba­lo, gro­jo­me tą va­ka­rą.

Tiek tų ra­por­tų pri­pil­dy­ta... Įdo­mu, kur jie da­bar.

370_012.indd 9

PA­LAN­GA

Alek­sas: – Aš ta­ve ge­rai pri­si­me­ nu iš plaš­čiat­kės.

Ar­nas: – Mes 1983-iai­siais vi­są va­sa­rą gro­jo­me plaš­čiat­kė­je.

Alek­sas: – Tai man ta­da bu­vo 15 me­tų. Ma­tai, tu ke­liom kar­ tom vy­res­nis už ma­ne.

Ar­nas: – Taip, nes mes jau į pank­ro­ką ma­žai bu­vo­me įsi­vė­lę.

Tu tur­būt dau­giau. O plaš­čiat­kė bu­vo Palangoje… To­kia­me am­ fi­teat­re kas va­ka­rą va­sa­ros va­ ka­rais bū­da­vo ren­gia­mos kul­ ti­nės dis­ko­te­kos. Stan­dar­tiš­kai jos pra­si­dė­da­vo aš­tun­tą va­ka­ re. Pag­rin­di­niai šo­kiai vyk­da­vo nuo de­šimt iki pu­sės dvy­lik­tos.

Pas­kui vi­si ei­da­vo muš­tis. Kas ką, mies­tais – pa­ne­vė­žie­čiai su kau­nie­čiais, šiau­lie­čiai su vil­nie­ čiais ir pan. Tik mes, dis­ko­te­ki­ nin­kai, bu­vo­me ne­lie­čia­mi, nes be mū­sų ne­bū­tų bu­vę plaš­čiat­ kės. Be to, bu­vo­me pa­ci­fis­tai ir pa­tys ne­lįs­da­vo­me. Pa­čiam nė kar­to ne­te­ko muš­tis.

Alek­sas: – Taip, plaš­čiat­kė­je ves­ti dis­ko­te­ką – di­džiau­sias ly­ gis Lie­tu­vo­je. Ten ei­ti ir­gi bū­da­ vo kie­ta. Įė­ji­mas – vie­nas rub­ lis. Ne­daug.

Ar­nas: – Taip, bet vis tiek iš dis­

Ir netgi jei bu­vai to perio­ do žvaigždė, tai nesupo­ navo, kad parsive­ si kiekvieną paną namo.

Ir tikrai ne­ buvo taip, kad vieną vakarą su viena, kitą su kita. Čia ne kaip da­ bartiniai di­ džėjai.

ko­te­kų kiek už­si­dirb­da­ vo­me. Įsi­vaiz­duok, jei į dis­k o­te­k ą su­s i­rink­d a­v o tūks­tan­tis žmo­nių ir jie vi­si su­mo­kė­da­vo po rub­lį. O gy­ven­ti Pa­lan­go­je va­sa­rą bū­da­vo pi­gu. Tu­ri ke­lias­ de­šimt rub­lių ir ga­li sa­vai­ tę ten sau ra­miai bū­ti.

Alek­sas: – Įdo­mu tai, kad tais lai­kais pi­ni­gų ne­bu­vo, ta­čiau jų kaž­ko­kiu mis­ti­niu bū­du ir ne­trūk­da­vo. Vis­kas kai­na­vo ka­pei­kas.

Ar­nas: – Ne­bu­vo, kad kiek­vie­nas mo­ka už sa­ ve. Kas tą­dien tu­ri pi­ni­gų, tas ir mo­ka. Aš ga­liu už sa­ve ir drau­gus mo­kė­ti ir tris die­nas iš ei­lės, jei ga­ liu. Kai ne­ga­lė­siu, mo­kės Alek­sand­ras.

Alek­sas: – Dar tais lai­kais bu­vo daug idea­liz­mo, vi­si gy­ve­no šia die­na ir ne­gal­ vo­jo, kas bus ry­toj. Šian­ dien jau taip neį­ma­no­ma gy­ven­ti.

MA­DA

Alek­sas: – Su pan­kais iš­

ties nie­ko bend­ro ir ma­ no kar­to­je ne­bu­vo. Tai grei­čiau bu­vo new wa­ve ban­ga Lie­tu­vo­je. Šiaip jau at­ro­dė­me la­bai ge­rai, kai da­bar pa­si­žiū­ri se­nas nuo­ trau­kas. Ne­daug at­si­li­ko­ me nuo Lon­do­no, nors ir vis­ką sa­vo ran­ko­mis da­rė­ me. Ta­čiau, ne­pa­gal­vok, ši­tas ju­dė­ji­mas bu­vo ne­ di­de­lis. Vis dėl­to di­džio­ji da­lis, kaip ir da­bar, bu­vo

2011.03.25 18:33:06

>> žirklės

pil­ku­ma. Ki­taip ta­riant, bu­vo­me toks jau­ ni­mo eli­tas. Ma­ne kas mė­ne­sį iš­kvies­ da­vo pas di­rek­to­rių, nes ne­šio­jau var­ly­ tę, o ne tą oran­ži­nį kak­la­raiš­tį.

Ar­nas: – Aš tai vi­sa­da ne­šio­jau kak­ la­raiš­tį, bet tik juo­dą. Už tai ir­gi gau­ da­vau ne­ma­žai pa­sta­bų. Dėl to net mo­kyk­lą bai­giau pa­ten­ki­na­mu el­ge­ sio pa­žy­miu – ne­ne­šio­jau to gel­to­ no kak­la­raiš­čio. Ta­čiau juo­dą ri­šė­jau vi­sur – ir į mo­kyk­lą, ir į dis­ko­te­kas.

Alek­sas: – Dar bu­vo ma­da – tė­vų marš­ ki­nių kal­nie­riu­kus su brit­va nu­si­pjau­ti. O Ar­nas vaikš­čio­jo pa­si­sta­tęs kal­nie­rių – bu­vo la­bai kie­ta.

Ar­nas: – ...bet trum­pai. Mū­sų cheb­ro­je bu­vo „The Beat­les“, „Queen“ pe­rio­das, ta­da iš­kart per­šo­ko­me į pank­ro­ką – „The Strang­lers“ ir dar vie­nas „Sex Pis­ tols“ al­bu­mas pa­da­rė įta­kos – „The Gre­ at Rock’n’Roll Swind­le“ (1979). O jau 1981-ai­siais aš su sa­vo cheb­ra išau­gau iš pan­kų ir ta­pau mo­du. Mo­dai bu­vo tvar­kin­gų vy­ru­kų įvaiz­dis, to­dėl vi­sa­da ne­šio­jo­me kak­la­raiš­čius. O tų marš­ki­nių nu­pjau­ta apy­kak­le at­si­sa­kiau grei­tai, nes prie jų ne­ga­lė­jau pa­si­riš­ti kak­la­raiš­ čio. Ta­da man, kaip mo­dui, di­džiau­sią įta­ką da­rė El­vis Cos­tel­lo.

Alek­sas: – Mes dau­giau drau­ga­vo­me su „The Smiths“, bet aš po­rą me­tų jau­nes­ nis. Mes tai vi­si pa­tys kur­da­vo­mės sti­ liu­ką – siau­rin­da­vo­me se­ne­lio kel­nes, į Arnas Klivečka renginyje „Už laisvę eterį“, 1992 m.

„bas­ket­kes“ įsi­siū­da­vo­me kai­lius, kad su jo­mis ga­lė­tu­me ir žie­mą vaikš­čio­ti. Apie nau­ją mu­zi­ką su­ži­no­da­vau iš plokš­te­lių tur­gaus. Vie­nas ki­tam su drau­gais per­ ra­ši­nė­da­vom mu­zi­ką, da­li­jo­mės kas ką tu­rė­jom. Tu­rė­ti de­šimt plokš­te­lių – tai jau bu­vo daug, nes ga­lė­da­vai jo­mis ma­ni­ pu­liuo­ti, par­duo­ti, iš­si­keis­ti.

MO­TE­RYS

Alek­sas: – Mer­gos re­tai žiū­rė­da­vo į

10 // © 370 370_012.indd 10

akis, kai su ta­vim šok­da­vo. Jų vei­dai bu­vo ak­me­ni­niai, nes jei žiū­rė­si į akis, o jei dar šyp­so­sies (!)... tai, žiū­rėk, dar ir kur­va pa­lai­kys.

Ar­nas: – Taip, pa­nos nie­ka­da į akis ne­ žiū­rė­da­vo, bet į lo­vą tik­riau­siai ir tais lai­kais la­bai no­rė­jo. Tik vi­sas tas ka­

Aleksandras Pogrebnojus su draugais, 1991 m.

Arnas Klivečka su savo grupe „D.A. 17“ // 1990 m. Sporto rūmai. Jaunimo estrada.

bi­ni­mo ir pa­si­ka­bi­ni­mo pro­ce­sas vyk­da­vo il­giau ir kul­ tū­rin­giau.

Alek­sas: – Neiš­kart griū­da­vo į lo­vą, tik­rai ne iš pir­mo va­ ka­ro.

Ar­nas: – To­dėl, kad ne­bu­vo kai­nos, bu­vo dau­giau mo­ ra­lu­mo.

Alek­sas: – Taip, ne­bu­vo jo­kio skait­liu­ko gal­vo­je.

Ar­nas: – Ab­so­liu­čiai jo­kių iš­skai­čia­vi­mų. Ir ne­tgi jei bu­ vai to pe­rio­do žvaigž­dė, tai ne­su­po­na­vo, kad par­si­ve­ si kiek­vie­ną pa­ną na­mo. Ir tik­rai ne­bu­vo taip, kad vie­ną va­ka­rą su vie­na, ki­tą su ki­ta. Čia ne kaip da­bar­ti­niai di­ džė­jai (juo­kia­si).

Alek­sas: – Man at­ro­do, ir gra­žių mo­te­rų bu­vo ma­žiau nei da­bar.

Ar­nas: – Neee, Alek­sand­rai, gal taip tau tik at­ro­do. Juk ge­ne­ti­ka ne­pa­si­kei­tė. Bu­vo gra­žių mo­te­rų ir ta­da, bet ka­ dan­gi jos bu­vo sun­kiau priei­na­mos, at­ro­dė kuk­liau, tai taip tau ir at­ro­do žvel­giant iš da­bar.

Alek­sas: – Na, ne... Gra­žių mer­gi­nų ma­no lai­kais bu­ vo ma­žai. O jei su ko­kia gra­žia no­rė­da­vai su­si­tik­ti, tek­ da­vo skam­bin­ti į na­mus. Mo­bi­lių­jų juk ne­bū­da­vo. Daž­ niau­siai pa­kel­da­vo tė­vai. Jei jos ne­bū­da­vo na­mie, tai tek­da­vo net ke­lis kar­tus skam­bin­ti. Pas­kui jau da­ry­da­vo­ si ne­pa­to­gu. Ta­da tie­siog, jei vėl pa­kel­da­vo tė­vai, pa­dė­ da­vai ra­ge­lį. Bet ma­tai, už­tat tė­vai pui­kiai paži­no­jo sa­ vo vai­kų drau­gus. Da­bar tė­vai tur­būt net neį­si­vaiz­duo­ja, su kuo jų vai­kai bend­rau­ja. Jie gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą su sa­vo mo­bi­lia­kais.

Arnas Klivečka su klasiokais, jaunieji modai.

Po­pu­lia­riau­sios mod­ni­kų vie­tos Vil­niu­je – Ar­no kar­ta, iš An­ta­kal­nio: „Ami­cus“ – le­gen­di­nė ir po­pu­lia­riau­sia tuo me­tu dis­ko­te­ka Sau­lė­te­ky­je.

Prie Že­mai­tės pa­mink­lo Ge­di­mi­no pro­spek­te – ten su­si­ti­ki­mų, pa­rū­ky­mo vie­ta.

Plaš­čiat­kė – tūks­tan­ti­nė dis­ko­te­ka am­fit­eat­re Pa­lan­go­je.

Ro­ton­da – ap­va­li le­dai­nė Se­rei­kiš­kių par­ke, ne­to­li te­ni­so aikš­ty­no.

Bu­vęs Čer­niachovs­kio skve­re­lis (prie­šais Vy­riau­sy­bę) – ir­gi su­si­ti­ki­mų, pa­rū­ky­mo vie­ta.

Po­pu­lia­riau­sios vie­tos – Alek­sand­ro kar­ta (ke­liais me­tais jau­nes­nė), iš cent­ro: Alum­na­tas – Uni­ver­si­te­to gat­vė­je esan­tis skve­ras.

Kal­nų par­kas – ten va­ži­nė­da­vo vi­si skei­tu, bet ir vyk­da­vo di­džiau­sios muš­ty­nės su mon­ta­nis­tais.

Plaš­čiat­kė – tūks­tan­ti­nė dis­ko­te­ka am­fi­teat­re Pa­lan­go­je.

2011.03.25 18:33:59

370_012.indd 11

2011.03.25 18:34:26

L kaž­ka­da m pra­ktiš­kai paa

>> muzika

MĖNESIO ALBUMAI. Rašė: Andrzej Bong

Mox

Миллиард Желтых Птиц

Brassbastardz Synthezatorium

Pergalė Horizontalios Maldos Palaima

self-released (lesom.ru)

2010-11-11

BrassBastardz

2011-01-01

Inferna Profundus

Stebuklingas albumas apie milijardą geltonų paukščių (raganosių, gegučių, austrių...) pasirodė pernai lapkritį, bet juk geriau pastebėti vėliau nei niekada.

Projektas Mox iš Minsko tik palyginti yra naujas. Jo kūrėjas, muzikos ir žodžių autorius Antonas Krivulia, dažniau prisistatantis kaip Stereočuvak, jau daugiau kaip 15 metų yra pogrindinės kūrybinės sąjungos Solncecveti narys.

Geriausia pasaulio grupe vadina The Beach Boys, o pats groja eksperimentinę, psichodelinę popmuziką kaip J Dilla sumaišytas su Ariel Pink. Šitokioje lo-fi / chillwave / shoegaze spalvų košėje telpa sapnai, vaikystė, karuselės, traukiniai ir animaciniai filmukai.

Brassbastardz primena trečią brolį.

Grupė desperatiškai groja savo mėgstamą acid jazz / funk / soul / hip-hop mišinį (nors anas ir liko kažkur praeityje).

O jų bendradarbiai iš Vaitaitau cecho Somov & Jazzu skęsta populiarumo puokštėse. Na taip, turėjo kažkada BB savo hitą Žiema, tačiau šiandien De-Phazz ir Morcheeba mažai kam įdomūs. Todėl jų savotiškai gaila. Be to, juntama ir pagarba – už tvarkingą, nuoširdų ir kokybišką darbą (ypač gyvai) bei atkaklumą nekeičiant krypties. Todėl tikrai norėtųsi išsaugoti šią lokalią funk muzikos oazę. Albume net du tikriausi hitai: One More Chance ir Everything.

90° PJ Harvey Let England Shake

2011-01-20

70°

3du1

2011-02-14

79°

CLR Records

Rašė: Paulius Ilevičius

Le Corps Mince De Francoise – Beach Life

„Kuo šįkart ji nustebins?“ – klausiu rankose laikydamas kiekvieną naujai pasirodžiusį PJ Harvey albumą. Ir niekada nenusiviliu. O šįkart Polly Jean yra patriotė (tik ne ta, kur „Lietuva – lietuviams!“) gimtosios (angliškos) folklorinės muzikos fone. Atrodo, turėtų būti sunku nustebinti senais dalykais (juk folk = tradicijos), tačiau PJ tuos dalykus moka pateikti nebanaliai ir viskas kaip visuomet jai išeina pavydėtinai gražiai ir sklandžiai.

Blaško tik „keisti“ trimitai The Glorious Land ir England dainose. Gali per klaidą pagalvoti ne apie Afganistaną, o apie JAV pilietinį karą.

2011-03-28

Kūrinys iš didingo ir poetizuoto PJ Harvey epo Anglijai. Ši moteriškė visada turėjo ką pasakyti. Šįkart ji – nacionaliai neabejinga. Ir, be abejo, muzikaliai subtili.

Esminis dalykas, nuo kurio močiutei iš gatvės reikėtų pradėti pasakoti apie Tommy Four Seven, yra tai, kad jis nenaudoja jokių tradicinių perkusijų ar bytų semplų. Sintezatorių taip pat. Tommy gimė ir baigė mokslus Londone, o vėliau persikėlė į Berlyną. Visus garsus talentingas (dar ir itin simpatiškas) prodiuseris bei garso dizaineris įrašo pats klaidžiodamas mieste arba užmiestyje. Vėliau prie jų prideda iškraipytų vokalo semplų. Pagalvotum, skamba nuobodžiai ir galimybės ribotos? Tik skaitant apie tai. O iš garsiakalbių sklinda unikaliai gilus techno. Pionierius! Tokio albumo savo sąrašuose nesigėdytų net Ant-Zen leidykla.

Šios teisingo indie pankės grįžta. Tiesa, kiek subtilesnės ir melodingesnės. Gitaros suvaldytos puikiai.

Kol Chicks on Speed atostogauja, šios suomių laputės nesnaudžia. Jos sukuria puikų albumą, kokio jau seniai nebuvo išleidusi jokia merginų electro grupė. O Beach Life – superinis vasaros hitas. Moteriškai subtilus ir gaivus.

Lykke Li – Love Out Of Lust

Labai jau jaučiama Lykke Li branda. Gražiai jausmingas kūrinys. Apie meilę, žinoma. O albumas patvirtina, kad ši švedukė – toli gražu ne vienadienė atlikėja.

PJ Harvey – Glorious Land

Dum Dum Girls – He Gets Me High

Radiohead

85° The King Of Limbs 2011-02-18

12 //

Monaco

2011-02

LL Recordings

Radiohead – visų galų meistrai – seniai pasiekė tokį lygį, kai gali sau leisti prabangą daryti beveik bet ką. Pavyzdžiui, leisti albumus kas 4 metus. Arba visai neleisti albumų, o tik EP (8 kūriniai – 37,5 minutės muzikos). Gilumos nuo to jie nepraranda. Aštuntas studijinis darbas – nerangus ir kreivas tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų Lotus Flower ne mažesnis hitas nei Yorko solinis Harrowdown Hill. Kitas eilėje – Codex. Daugiau hitų nėra. Nors įsiklausius ir Separator pradeda skambėti ne taip nuobodžiai. O ten toliau ir dar penki numeriai. Vis dėlto iki In Rainbows [2007] netempia.

80°

80° Šiaurės Kryptis Netiekto

Lykke Li Wounded Rhymes

self-released

2011-02-28 Pagirtinas noras keistis. Tačiau ne visi sugeba taip kaip PJ Harvey (čia dar vienas nusilenkimas pastarajai). Debiutinis Youth Novels [2008] darbas buvo nedrąsus, pašnibždom ir ant pirštų galiukų, o Wounded Rhymes, kaip ir sufleruoja pavadinimas, plėšia visa gerkle. Prodiuseris Björnas Yttlingas (iš Peter Bjorn & John) pasidarbavo iš peties ir prikūrė maksimalistinių aranžuočių. Švedukė tai pat nesitaupo. Išgaravo visas intymumas, neliko išskirtinumo. Liko tik patenkintos paauglės (sadness is her boyfriend) ir radijo stotys.

Na ir tegu. Juk visokių reikia. Svarbu, kad pamoka būtų naudinga.

Legendinis albumas. Prieš 18 metų „Zona Records“ išleistas tik kasetės pavidalu. Dabar su restauruotu garsu ir dviem papildomais kūriniais. Kaip Antis, tik rimtai; kaip Foje, tik be snarglių; kaip BIX, tik be... Šiaulių. Su sveikos psichodelikos doze. Muzikaliai primena anų laikų rusų grupių (Aukcion, Agata Kristi, Kino) skambesį. Lyriškai – toks pat liūdnas ir nuoširdus, kaip anas laikotarpis, kai „grupės“ aktų salėse barškindavo valstybiniais instrumentais. Pasididžiavimas. Ne kitaip.

Jaunime, sužinok, kodėl išleidusi vos vieną albumą Šiaurės Kryptis neretai apšaukiama viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių.

65°

87°

© 370

0°

kisielius kefyras

370_012.indd 12

.

Tommy Four Seven Primate

MĖNESIO HITAI

Island

Džiugu, kai senų grupių (Andaja, Argharus, Obtest ir Žalvarinis) nariai sugeba sukurti šį tą naujo, užuot virę savo sultyse. Dar smagiau, kai į įprastą (dažnai debilišką ir moraliai pasenusį) black metal pažvelgiama su blaivia ironija. Net jei jis paremtas čiastuškine keturių akordų kombinacija. Savo stilių Pergalė apibūdina victorious-psycho-black-rock žodžių junginiu. Besiklausant norisi sakyti alco-whore-punk-metal. Žodžiu, smagumėlis. Prie grupės misijos – skleisti pasauliui tyrą ir nepažabotą, iškrypimų ir nuodėmių kupiną Meilės cirką – turėtų prisijungti ne tik prijaučiantys „sunkiajai“ muzikai, bet ir naujokai.

G m (p .. . .

70°

absentas

100°

spiritas

2011.03.25 18:34:55

S

19 int M vy kla čiu

–„ šim įra – ka ri­s ne ap sio

–K ta – da las „S Vi nu an la­b ža bū

– („ „T sk –L ti­m

Le­mon Joy: kaž­ka­da... mes bu­vom pra­ktiš­kai paaug­liai

pristato

Ra­šė: Andr­zej Bong Fo­tog­ra­fa­vo: Igo­ris No­vi­ko­vas

Gal­būt tai nu­skam­bės kaip staig­me­na, bet am­ži­nie­ji ro­man­ti­kai „Le­ mon Joy“ vis dar gy­vi! Ba­lan­džio pa­bai­go­je ža­da pa­si­ro­dy­ti nau­jas (penk­tas) jų al­bu­mas „Ste­buk­las“. .. . . .

S

u Igo­riu­mi kal­ba­mės Vil­niaus cent­ re esan­čio­je „Le­mon Joy“ stu­di­jo­ je. Ge­rai iš­si­lai­kęs bjau­ry­bė (nuo 1996-ųjų jis be­veik ne­pa­se­no). Sa­vo int­ra­ver­to sa­vy­bė­mis Ko­fas pri­me­na Mar­ti­ną Go­re‘ą, ku­ris be dvie­jų bu­te­lių vy­no ne­li­pa ant sce­nos, tad kal­ban­tis į klau­si­mus at­sa­ki­nė­ja at­sar­giai (kaip ka­ čiu­kas), bet nuo­šir­džiai.

– „Kaž­ka­da“ – itin vy­ku­si de­vin­to­jo de­ šimt­me­čio sti­li­za­ci­ja. Kaip gi­mė idė­ja įra­šy­ti to­kį ga­ba­lą?

– Gi­mė ir spon­ta­niš­kai, ir ne­spon­ta­niš­ kai. Daž­nai ap­lan­k y­da­vo min­tis, kad no­ ri­si pa­da­r y­ti kaž­ko­k į ki­č ą. Bet taip pat ne ki­čą – o at­nau­jin­ti sa­vo pri­si­mi­ni­mus apie mo­k yk­los dis­ko­te­k as, kram­to­mo­ sios gu­mos „Do­nald“ kva­pą ir sko­n į.

– Kas jū­sų al­bu­me ste­buk­lin­go, kad jis taip pa­va­din­tas?

– Al­bu­mas ste­buk­l in­gas tuo, kad ja­me dai­nuo­ja­ma apie ste­buk­lą. O ste­buk­ las tai nė­ra koks nors atei­v is ar pa­na­šiai. „Ste­buk­las“ man yra ro­man­tiš­ka są­vo­ka.

Vie­no­je dai­no­je apie tai tie­sio­g iai ir dai­ nuo­ju „...bet tu lei­dai man ste­buk­lu ti­kėt, anks­t ų ry­tą jū­ros vė­jo įkvėpt...“ Tie­siog la­bai ro­man­tiš­kai į tai žiū­riu. Ma­nęs ne­ ža­v i jo­k ie ba­na­lu­mai, kad ste­buk­las tu­ri bū­ti kaž­kas to­k io „wow!“.

– Iš kur al­bu­me liau­diš­ki mo­t y­vai („Siun­tė ma­ni mo­tu­la“)? Anks­čiau (be „Ton­ka­ja ria­bi­na“) to ne­bu­vo, juk tai iš­ skir­ti­nai „Exem“ te­ri­to­ri­ja...

– Liau­diš­k i mo­t y­vai man vi­sa­da bu­vo ar­ ti­mi. Tu­rė­jau pa­tir­ties dirb­da­mas su pro­

370_012.indd 13

jek­tu „Folk­šo­kas“, ku­riam bu­vo aran­žuo­ ta ke­le­tas kū­ri­nių. Ypač įdo­miai nu­skam­ bė­jo dai­na „Plau­k iau per jū­r ų“. Iš­g ir­dęs la­bai daug tei­g ia­mų nuo­mo­n ių apie ši­ to­k ią kū­r y­bos pu­sę pa­ma­niau „Ko­dėl gi ne?“. Juo­lab man tai pa­tin­ka. Aiš­ku, tai nė­ra  už­sta­lės dai­nos. Ma­ne do­ mi­na gi­lūs da­ly­kai.

– Kaž­ka­da dai­na­vai „gel­to­na skry­be­ lia“, „ta­vam šir­dy“... Kaip rea­guo­ji šian­ dien at­si­su­kęs at­gal? Ar ne­juo­kin­ga?

– Žiū­riu į tai la­bai ra­miai ir ne­tgi ga­li­ma bū­t ų pa­sa­k y­ti – fi­lo­so­fiš­kai. Aiš­ku, man žiau­riai juo­k in­ga. Kar­tais ne­tgi gė­da, sa­ ky­čiau. Bet tuo me­tu mes bu­vo­me pra­ktiš­kai paaug­liai. O paaug­lys­t ė tam ir skir­ ta, kad da­r y­tum ne­są­mo­nes. Tai na­t ū­ra­ lu. Žmo­g us au­ga, bręs­t a ir žiū­rint į paaug­ lys­t ės nuo­trau­kas iš da­bar­ti­nės per­spek­ ty­vos jam yra tru­pu­tė­l į juo­k in­ga     . Ne­ti­k iu tuo, ku­ris sa­ko, kad paaug­lys­t ė­je bu­vo rim­tas.

– Abi nau­jos dai­nos, ku­rio­se dai­nuo­ji fal­ce­tu („Kaž­ka­da“, „Va­sa­ros laiš­kai“), – daug stip­res­nės už li­ku­sias. Jos pui­ kiai skam­ba tiek įra­še, tiek gy­vai. Ma­ nai, tai su­ta­pi­mas? Ar tam tu­ri įta­kos pa­sta­ruo­ju me­tu „ma­din­gi“ plo­na­bal­ siai („MGMT“, „Pas­sion Pit“, „Scis­sor Sis­ters“, „Em­pi­re of the Sun“...)?

– Fal­ce­tu dai­nuo­ju vi­są gy­ve­ni­mą, to­dėl tai nė­ra man vi­siš­kai nau­jas ir ne­pa­ž įs­t a­ mas da­ly­kas. Bu­vo „Bal­ta ei­lė“, o „Bal­tas mies­t as“ vi­sas su­dai­nuo­tas fal­ce­tu. Įra­ši­ nė­da­mas dai­ną daž­nai eks­p e­ri­men­tuo­ju, gal­vo­ju, kaip ge­riau ją at­lik­ti, pa­nau­do­ti fal­ce­tą ar ne. O ši­ta ma­da man vi­siš­kai nie­ko ne­reiš­k ia.

– Svar­biau­si ele­men­tai, be ko neį­si­vaiz­ duo­ji sa­vo iš­vaiz­dos sce­no­je?

– Be­veik vi­są gy­ve­ni­mą ma­niau, kad tai yra plau­kai. Kar­tais ne­tgi bal­ti plau­kai. Šią va­sa­ rą pa­da­riau eks­p e­ri­men­tą – vi­siš­kai nu­sku­ tau gal­vą (plau­kus pa­li­kau vo­nio­je), ir, pa­si­ ro­do,  ga­liu kon­cer­tuo­ti be jų. Su­vo­ kiau, kad jie man ne­da­ro jo­k ios įta­kos. O jei rim­tai, tai nie­kuo­met ne­gal­vo­jau nie­ko spe­ šial, kad kas nors tu­ri bū­ti bū­ti­nai vat taip ir ne ki­taip. Man vis­kas išei­na na­t ū­ra­liai. Ne­sė­ džiu va­ka­rais ir ne­gal­vo­ju, kad tu­riu ką nors pa­keis­t i, kad anaip aš tu­rė­čiau at­ro­dy­ti ma­ din­g iau ar at­v irkš­čiai. Žiū­riu į spin­tą, pa­tin­ ka tas, va­di­na­si, vel­kuo­si tą dra­bu­žį. Ry­toj pa­ tin­ka ki­tas dra­bu­žis – ei­nu su juo. Šu­kuo­ju ar­ba ve­l iu plau­kus ana­lo­g iš­k ai. Ne­pa­t in­k a plau­kai – kam tie plau­kai?

– Kaip daž­nai ba­li­ni plau­kus?

– Ne­t u­r iu re­ži­mo. Pa­gal nuo­tai­k ą. Kar­tais daž­nai, kar­tais ne. Bū­na, kad tie­siog ga­l iu­ kai lie­ka bal­ti. Nes­k i­riu tam daug dė­me­sio.

– Kas ge­riau: „Ca­mouf­la­ge“ ar „And One“?

– Ir tas, ir tas. Tai la­bai skir­tin­gos nuo­tai­kos. „And One“ no­r i­si pa­si­leis­t i, kai man rei­k ia griež­t ų spren­d i­mų ar­ba kam nors pa­sa­k y­ ti ką nors griež­to... O „Ca­mouf­la­ge“ ge­ro­kai ly­riš­kes­ni. Man pa­tin­ka abu ko­lek­t y­vai. Net ne­ži­nau, ku­r is la­biau. Gal­būt su „Ca­mouf­ la­ge“ kū­r y­ba esu kiek dau­g iau su­si­pa­ži­nęs.

Net­g i te­ko gy­vai su jais su­si­pa­žin­ti.

– Ar esa­te pa­ten­kin­ti, kad vėl juos šil­dy­si­te?

– Net ne­nus­t e­bau, kai mus pa­kvie­tė. Kaž­kaip pa­si­da­rė­me „eta­ti­ne“ gru­pe. Ki­ta ver­tus, kon­ cer­t ų or­ga­ni­za­to­riai skir­tin­gi, tad jo­k ie žmo­ nės tam įta­kos ne­tu­rė­jo. Jei išei­na toks 

 synth­pop va­ka­ras, tai kas dar Lie­tu­vo­je ga­lė­t ų gro­ti? Vie­ne­tai. Iš tos „dau­g y­bės“ Lie­tu­vos synt­po­pi­nin­kų ras­čiau gal tik ke­ le­tą ko­man­dų.

– Gal ga­li iš­var­dy­ti?

– At­si­ra­do toks ko­lek­t y­vas ir aš jiems ne­ ma­ž ai pa­dė­jau, ir tuo la­bai di­d žiuo­juo­ si. Jie va­d i­na­si „Mul­tiks“. La­bai gra­žios jų dai­nos, gra­ž ios elekt­ro­po­pi­nės aran­ žuo­tės. Be to, vai­k i­nas la­bai gra­žiai dai­ nuo­ja. Man jis pri­me­na ma­no mėgs­t a­mą šve­dą Jay-Jay Jo­han­son. Toks pat aukš­ tas bal­sas.

– Taip pat šil­dėt „Pet Shop Boys“... Ką dar no­rė­tu­mė­te?

– (Šel­m iš­kai šyp­so­da­ma­sis Igo­r is pa­si­ su­ka už jo ka­ban­čio di­džiu­lio „De­pe­che Mo­de“ pla­ka­to link.)

– O kas, no­rė­tu­mė­te, kad jus šil­dy­tų?

– Ne­la­bai su­pra­tu tos „šil­dy­mo“ są­vo­kos.

Mat tai yra tie­siog gro­ji­mas kar­tu. Juo­lab kad Lie­tu­vo­je nė­ra to­k io di­džiu­lio skir­tu­ mo tarp at­li­kė­jų, koks yra tarp Lie­tu­vos ir už­sie­nio mu­zi­kan­t ų.

– Ar ki­to „Le­mon Joy“ al­bu­mo ga­li­me ti­kė­tis 2016-ai­siais?

– Jei­g u ne­bus pa­sau­lio pa­bai­gos, tai...

Ne­ži­nau. Aš dar kar­tą pa­si­kar­to­siu, kad į sa­vo dai­nas, kūrybą ne­žiū­riu iš gra­fi ­ko po­zi­ci­jos. Jei­g u dai­nų at­si­ran­da ir jų yra už­tek­t i­nai, kad ga­lė­č iau pa­da­r y­t i ko­k į nors rin­k i­n į, al­bu­mą, tuo­met tai ir da­ro­ me. O jei nė­ra, tai ne­ga­liu sa­vęs paim­ti už plau­kų ir pri­vers­t i dirb­ti. Tai bus la­bai ne­ tik­ra, iš­gal­vo­ta. Pu­sė lie­tu­v iš­kos mu­zi­kos yra to­k ia. Ar dar to­k ių dai­nų rei­k ia?

2011.03.25 18:35:54

>> muzika Ra­šė: In­ga Nor­ke

Trum­pas in­ter­viu:

Jau įsi­vaiz­duo­ju, kaip pa­gal „Pa­rov Ste­lar Band“ elekt­ro­ni­nio svin­go rit­mus tryps me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ su­si­rin­kę ba­lan­džio 8-ąją. Be to, su Pa­ro­vu, vie­nu ga­biau­sių Eu­ro­pos pro­diu­se­rių, šian­dien į Vil­nių at­va­žiuo­ja dar 9 žmo­nės. Bus tiek džia­zų, kad ma­ža ne­pa­si­ro­dys – ža­da „Lof­to“ šei­mi­nin­kai Vik­to­ras Dia­ wa­ra su žmo­na Ži­vi­le.

Pa­rov Ste­lar 14 // © 370 370_012.indd 14

P

a­ro­vas Ste­la­ras ki­lęs iš Lin­ co, Aust­ri­jo­je, tik­ras var­das Mar­cu­sas Füre­de­ris, ve­dęs kol kas ne itin di­de­lės sėk­mės su­lau­ku­sią dai­ni­nin­kę Lil­ją Blo­ om, au­gi­nan­tis pen­kias ka­tes ir vie­ną mu­zi­ki­nį leib­lą pa­va­di­ni­ mu „Eta­ge Noir Re­cor­dings“. Į Lie­tu­vą jis at­si­ve­ža klu­bi­nį gy­vai at­lie­ka­mą (vo­ka­lai, bo­ sas, sak­so­fo­nas, būg­nai) sa­vo mu­zi­kos va­rian­tą, ta­čiau pa­ti­ki­ na, kad ku­ria ir tiems, ku­rie ne­ si­tū­si­na, o daug vai­ruo­ja, tvar­ ko­si na­muo­se, ga­mi­na ir pan. Šiaip jau vy­ru­kas pro­duk­ty­vus – kaip nau­ji me­tai, taip nau­ji al­ bu­mai, EP, sing­lai. O len­te­lė „IŠ­PAR­DUO­TA“ prie įė­ji­mo ka­ bo be­veik prieš vi­sus gru­pės ren­gi­nius, ar tai bū­tų Mask­va, ar Niu­jor­kas, ar Atė­nai.

Po­ną Ste­la­rą „37O“ pa­vy­ko pa­gau­ti po mu­zi­ki­nio įvy­kio Bu­ cha­reš­te. Tai­gi iš­skir­ti­nia­me in­ ter­viu prieš pat at­vyk­da­mas čia, į Vil­nių, jis su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­ le­tą klau­si­mų pir­mai ar­ti­mes­nei pa­žin­čiai už­megz­ti.

– Svei­kas Pa­ro­vai, tai pir­mas kar­tas Lietuvoje… Va­dy­bi­ nin­kas, ma­tyt, lie­pė va­žiuo­ti čia. Ta­čiau vis tiek pa­klau­siu – ar ką nors ži­nai apie šią ša­lį?

– (Juo­kia­si.) Jei nuoširdžiai… nelabai… ta­č iau per vieš­na­gę tik­rai esu suin­te­re­suo­tas su­ž i­ no­ti kuo dau­g iau apie ša­l į ir jos gy­ven­to­jus. Ti­k iuo­si, už­teks lai­ ko pa­si­vaikš­čio­ti ir iš­ger­ti ka­vos se­na­mies­t y­je.

– Ar no­rė­tum čia pa­ma­ty­ti ką nors ypa­tin­go (daug kas iš at­ vy­kė­lių pir­miau­sia pra­šo­si ve­ da­mi, pa­vyz­džiui, į KGB mu­ zie­jų)?

– Neee, man vi­suo­met įdo­miau­ sias yra mies­to kas­d ie­n is gy­ve­ ni­mas. Gast­ro­liuo­da­mas ne­ma­ tau pra­smės apei­t i vi­sų tu­r is­t i­ nių vie­t ų. Už­ten­ka pa­jus­t i tik­rą

2011.03.25 18:40:26

m gy

– m tu zi­k –

– žin ka –P na pa su sų sų da to ir ve

– pe va žy –( Ti Li ta

– du ru tin jau – je… ti sa lei tą ir­g

–A to –T ro

ir le. ka

rė nu dė ka jau to

in­ as ęs ės lo­ ir ­ni­

i­nį bo­ v­ o ­ki­ ne­ ar­ n.

– al­ e­lė ka­ ės a,

­ko Bu­ in­ a, ke­ nei

as bi­ o­ti –

… g­ ę ži­ os ai­ os

ką at­ e­ u­

u­ e­ ma­ s­t i­ r­ ą

– Ko­kius mu­zi­ki­nius pe­rio­ dus iš­g y­ve­nai? Pa­pa­sa­kok apie aust­riš­ką ro­ken­ro­lą.

– Ne­bu­vau ro­ken­ro­le, bu­vau la­biau po­pti­pa­žas. Be to, kaip Aust­r i­jo­je ne­g y­ve­na ken­g ū­ ros, taip mes nie­ka­da ir ne­ tu­rė­jo­me ro­ken­ro­lo. Įsi­vaiz­ duo­ji?

mies­to rit­mą, t. y. pa­bend­rau­ti su vie­tos gy­ven­to­jais.

– Žmo­nes čia tik­rai pa­žin­si. Lof­to šei­ mi­nin­kai, ku­ria­me su gru­pe kon­cer­ tuo­sit, ypa­tin­gi. Vi­si at­vyks­tan­tys mu­ zi­kan­tai lie­ka su­ža­vė­ti jų sve­tin­gu­mu.

– (!!!)

– Sa­ko, kū­rė­ją ir jo kū­ry­bą ge­riau pa­ žin­si su­si­pa­ži­nęs su jo as­me­ni­ne ap­lin­ ka. Kaip at­ro­do ta­vo na­mai?

– Prieš me­tus nu­si­pir­kau se­ną ūki­nin­k ų na­mą ne­to­l i Lin­co. Res­tau­ra­vau jį nuo pa­g rin­dų – da­bar ten ir gy­ve­nu, kar­t u su žmo­na Lil­ja Bloom ir pen­k iom mū­ sų ka­tėm. Ai, ir bū­ti­na pa­m i­nė­ti – mū­ sų kai­my­nai nuo­sta­būs. Na­muo­se tu­riu daug erd­vės sau ir ne­kuk­lų lo­pi­nė­l į gam­ tos. Pir­mas aukš­tas – dar­bo kam­ba­riai ir stu­d i­ja, ant­ra­me ver­da as­me­ni­nis gy­ ve­ni­mas.

– Taip pat sa­ko, kad aust­rai ypa­tin­gi pe­dan­tai – vis­kas nuo ša­li­gat­vių ir gy­ vat­vo­rių iki vir­tu­vės stal­vir­šių yra iš­lai­ žy­ta iki ne­ga­lė­ji­mo. Ar tu ir­gi toks?

– (Juo­kia­si.) Tie­są pa­sa­k ius, ne­ži­no­jau to.

Tik­riau­siai są­ži­nin­giau­sia bū­tų pa­k laus­ti Lil­jos Bloom. O ji pa­sa­ky­tų: ne­su pe­dan­ tas ar itin tvar­k in­ga as­me­ny­bė.

Kaip Aust­ri­ jo­je ne­gy­ve­ na ken­gū­ ros, taip mes nie­ka­da ir ne­tu­rė­jo­me ro­ken­ro­lo.

– Gy­ve­ni ša­lia Lin­co, o ir Lin­cas ne­di­ du­kas – ar nie­kad ne­ki­lo no­ras emig­ ruo­ti (Lie­tu­vo­je ši te­ma tarp ta­len­ tin­gų žmo­nių itin po­pu­lia­ri, bet ir jaut­ri)?

– Tu­r iu na­mus ir Pal­ma de Maljorko­ je… Ta­čiau kai ten­ka tiek daug ke­l iau­ ti su gru­pe, ne­ga­liu su­lauk­ti, kai grį­šiu į sa­vo na­mus, at­si­pa­lai­duo­siu ir vėl nu­si­ lei­siu ant že­mės. Tie­sa, kar­tais (t. y. kar­ tą per mė­ne­sį) pa­bėg­ti į Is­pa­ni­ją ši­lu­mos ir­g i la­bai pa­tin­ka.

– Ta­čiau, ma­tyt, pa­sva­jo­da­ vo­te apie jį ga­vę įra­šų iš Di­ džio­sios Bri­ta­ni­jos. Tuo­ met kam šiuo me­tu teik­tum pir­me­ny­bę duetui– po­pdi­ vai Lil­ly Al­len ar ro­ken­ro­lo ka­lei Court­ney Lo­ve?

– Su Lil­ly no­rė­č iau su­dai­ nuo­t i, o Court­ney ga­lė­t ų nu­si­fi l­muo­ti to ga­ba­lo vaiz­ do kli­pe.

– Koks ki­tas rea­lus eta­pas su­pla­nuo­tas ta­vo vi­zi­jo­se?

– Jau ne­be­gal­vo­ju eta­pais.

Mė­gau­juo­si kiek­v ie­na die­ na, kiek­v ie­nu kon­cer­t u su gru­pe. Mū­sų ger­bė­jai tik­rai geriausi… Be to, 2012 m. – pa­sau­l io pa­bai­ga. Ne­gaiš­k i­ me lai­ko pla­nams, gy­ven­k i­ me šian­dien.

– Kaip ma­nai, į ku­rią pu­ sę kei­sis mu­zi­kos pra­mo­nė atei­nan­čiais me­tais?

– Nie­kas ne­ži­no, ku­ria kryp­ti­ mi ju­dės tas mu­zi­kos vers­las.

Ta­čiau di­dy­sis lū­žis, su­si­jęs su mu­zi­kos pi­ra­ta­vi­mu, suau­g u­ sių žmo­nių pro­tuo­se jau įvy­ ko – at­si­ran­da vis dau­g iau no­r in­čių už ko­k y­bę mo­kė­ ti, t. y. at­si­siųs­da­mi ga­ba­lą už tai mai­nais duo­ti šiek tiek eu­ ro cen­t ų. Tie­są pa­sa­k ius, gal tai yra ne­tgi kaž­kaip su­si­ję su vi­sa ta or­ga­niš­ko mais­to ma­ da – vis­kas ei­na iš pa­gar­bos.

– Ar pri­si­me­ni sa­ve de­šim­ta­ja­me praei­ to am­žiaus de­šimt­me­ty­je?

– Tas lai­kas bu­vo pui­kus – vi­si gro­jo tik­ ro­m is plokš­te­lė­m is. Bu­vau en­t u­zias­tas

Į sin­te­za­to­rių mū­šį! „Kick Punch Gang“ pa­va­di­ni­mas skam­ba kaip se­nos ge­ros re­po gru­pės, ta­čiau bend­ru­mas tik tas, kad šie vy­ru­kai tu­ri po­lin­kį į ret­ ro, šiek tiek pri­me­na Či­ka­gos bi­čiu­kus, ta­čiau kai jau ten at­si­ra­do hau­so mu­zi­ka, be to, mėgs­ta vis­ką gy­vai.

KPG sce­no­je at­ro­do kaip mū­šy­je. Jie ap­si­sta­to krū­va (ne­me­luo­ju, krū­va) sin­te­za­to­rių bei ki­to­kios apa­ra­tū­ros ir vi­są elekt­ro­ni­nę mu­zi­ką at­lie­ka gy­vai, tri­se. Įdai­nuo­ja ir­gi pa­tys. At­ lie­ka­mo hau­so at­ša­kos pa­čios įvai­riau­sios – nuo deep ir Chi­ca­go iki jac­kin‘ ir acid.

Pa­ti­kėk, tik­rai ne vel­tui šiuos vy­ru­kus kal­bi­nam ar­tė­jan­čio jų ren­gi­nio DIVISION42 ba­ lan­džio 9 d. me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“ pro­ga, jie mus kels į ki­tą ga­lak­ti­ką.

– Ką gro­ja „Kick Punch Gang“?

– „Kick Punch Gang“ gro­ja sa­vos kū­r y­ bos elekt­ro­ni­nę mu­zi­k ą gy­vai įvai­riais elekt­ro­ni­niais inst­r u­men­tais – nuo pir­ mų­jų RO­L AND iki šio­m is die­no­m is ga­mi­na­mų sin­te­za­to­rių. Vo­ka­las – prie­ tai­sams pa­de­dant iš­gau­na­mas se­mi-elect­ ro bal­sas.

Pa­si­ro­dy­muo­se gro­ja­me tik gy­vai.

Kaip tan­ke ap­si­sta­to­me įvai­ria tech­ni­ ka ir taš­ko­mės gar­sais. Vi­sa tai, ži­no­ma, da­ro­me sa­vo ma­lo­nu­mui. O ir mu­zi­kos sti­lius kas­kart išei­na šiek tiek ki­toks, pri­ klau­so­mai nuo nuo­tai­kos, to, ką val­gėm pus­r y­čiams, ir ki­t ų tik vie­nam „Ga­lak­ti­ kos gi­do“ per­so­na­ž ui „Deep Thought“ ži­no­mų veiks­nių.

– DIVISION42 – tai mu­zi­ki­nis šif­ ras?

– 42 yra at­sa­k y­mas į svar­biau­sius klau­ si­mus, o „Di­v i­sion“ yra vie­toj „team“ ar ki­to pa­na­šaus su­jun­g ian­čio žo­džio.

ir nau­jo­kas vi­sa­me ta­me mu­zi­kos vers­ le. Tik­rai ne­ma­niau, kad ma­no mu­zi­ka ka­da nors taip iš­po­pu­lia­rės.

Ta­čiau net ir ta­da daug sva­jo­jau bei tu­ rė­jau pri­si­k ū­ręs atei­ties vi­zi­jų. Tuo me­tu nu­sto­jau klau­sy­ti dai­nos po dai­nos. Pra­ dė­jau jas pjaus­t y­ti ga­ba­lais ir sa­va­ran­k iš­ kai ana­li­zuo­ti. Vė­liau dar il­gai ne­mo­kė­ jau klau­sy­ti mu­zi­kos kaip ei­li­nis klau­sy­ to­jas.

370_012.indd 15

PA­ROV STE­LAR BAND

Me­nų fab­ri­ke „Lof­tas“

Ba­lan­džio 8 d., 2011 m.

Pa­tiks, kam pa­tin­ka St. Ger­main, Mo­by, prieš­ka­rio Ame­ri­kos gangs­te­riai ar bent fil­mai apie juos, lin­ di­ho­pas, skry­bė­lių kul­tū­ra ir, be abe­jo, svin­gas.

– Gy­vos elekt­ro­ni­kos odi­sė­ja – ga­ na reik­lus pa­va­di­ni­mas. Ko ten ga­li­ me ti­kė­tis?

– Ti­kė­tis ga­li­te ne­bent mu­zi­k i­nės staig­ me­nos, ki­to­k io pro­jek­to pa­tei­k i­mo. Kas išeis – dar vi­siems pa­slap­tis. Juk idė­ja yra mu­zi­k i­nis jam’as, ro­ken­ro­lo imp­ro­ vi­za­ci­ja per­kel­ta į elekt­ro­n i­nę mu­zi­k ą.

Ro­man­tiš­k i „Pro­per Heat“, elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos gu­r u Ma­rio Ba­sa­nov, ener­g in­ gie­ji „The Snee­kers“, V.Dia­wa­ros „NO DJ’s“ ir „Kick Punch Gang“ – at­ro­do,

kad pa­si­k lau­sy­ti bus ko. Ir, be abe­jo, pa­šok­ti.

O ge­riau­sia to da­lis – su­si­lie­ti į vie­ną vi­su­mą ir kaip pri­de­ra pa­si­tū­sin­ti.

– Gy­vos elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos ap­link da­bar vis dau­gė­ja – tai nau­ja ma­da?

– Šia­me pa­si­ro­dy­me tik­rą elekt­ro­n i­nę gro­ja tik „The Snee­kers“, gal kiek prie­mai­šų tu­ri ir „Kick Punch Gang“. Tai­gi tai ne­bus vien elekt­ ro­ni­nės mu­zi­kos va­ka­rė­lis. Iš­g ir­si ir švel­naus skam­be­sio dis­ko. Ma­r io Ba­sa­nov spe­cia­l iai šiam pro­jek­tui ruo­šia kiek ki­to­k į, ne­tra­di­ci­n į, sa­vo pa­si­ro­dy­mą. Ba­lan­džio 9 d. gy­va elekt­ro­ ni­ka bus iš­nag­ri­nė­ta iš es­mės.

– Ba­lan­džio 9-osios kon­cer­tas – vien­kar­ti­ nis rei­ka­las ar pla­nuo­ja­te ir dau­giau?

– Ti­k i­mės, kad DI­V I­SION42 pri­trauks dar dau­g iau elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos at­li­kė­jų ir ger­ bė­jų. Ir tai taps ne tik kon­cer­t u, bet ir nuo­ lat vyks­t an­č iu GY­VOS elekt­ro­n i­nės mu­zi­ kos reiš­k i­n iu. Vis dėl­to „tik­ra­sis“ at­sa­k y­mas yra 42.

DI­VI­SION42: Kick Punch Gang Ma­rio Ba­sa­nov Pro­per Heat The Snee­kers NO DJs Ba­lan­džio 9 d.

Me­nų fab­ri­kas „Lof­tas“

2011.03.25 18:41:00

>> nauja vieta Ra­šė: Dai­na Du­baus­kai­tė Fotografavo: Justine Jukevich

Nau­ja­sis Vil­nius

Ar­ba kur ei­ti, kai su­de­ga „Brod­vė­jus“ At­si­da­ro, už­si­da­ro, at­si­da­ro, už­si­da­ro – am­ži­nas uro­bo­ras su­ka­si Vil­niu­je, kaip ir bet ku­ria­me ki­ta­me pa­sau­lio mies­te ar net kai­me.

Vi­sa­da ra­si, kur iš­ger­ti, daž­niau­siai – ir kur pa­šok­ti, jei pa­si­seks, įtiks ir mu­zi­ka. Apie nau­jas vie­tas vi­sa­da tri­mi­tuo­ja­ma iš­kil­min­gai ir spal­vin­gai. Tik už­si­da­ry­mai ne to­kie vie­ši.

Atė­jęs pa­va­sa­ris į sos­ti­nę at­ne­šė tik­rą nau­jie­nų ura­ga­ną! Per žie­mą vos ne kas sa­ vai­tę ap­si­reikš­da­vo nau­jas pa­va­di­ni­mas, kon­cep­ci­ja ir pa­ža­dų krep­šys. Pri­si­pa­ žin­siu, dau­ge­liui ma­no drau­gų vi­sa tai ūpo jau se­niai ne­be­ke­lia. Vis dėl­to ra­dau drą­sią bend­ra­žy­gę ir vie­ną il­go­jo ko­vo sa­vait­ga­lio va­ka­rą iš­si­ren­gė­me pa­tik­rin­ ti vi­sų tų nau­jų taš­kų (na, ge­rai – du bu­vau įver­ti­nu­si iš anks­to). Dau­ge­lis jų – jau

ge­rai ži­no­mo­se, stra­te­gi­nė­mis va­di­na­mo­se, vie­to­se. Prog­no­zuo­ti sun­ku, bet ver­ tin­ti neap­si­lan­kius – nuo­dė­mė. Tad pa­si­pus­tom ba­te­lius, ir į ke­lią. Vie­toj iš­va­dų iš anks­to ga­liu pa­sa­ky­ti, kad da­lį straips­nio he­ro­jų ap­lan­ky­ti no­rė­sis, ki­ti skir­ti tik­rai ne ma­no du­baus­kai­tiš­kam po­žiū­riui. Ir nie­ko dėl to ne­kal­ti­nu – mies­te vie­tų pri­va­ lo bū­ti vi­so­kių ir vi­siems. Sė­dė­ti na­mie daug blo­giau už bet ko­kius „ber­ly­nus“!

„Vin­chen­so – Mi­mo­za“ (Is­lan­di­jos g. 1) Vos už po­ros met­rų nuo „Budd­ha 311“ du­rų be ran­ke­nos – drau­giš­kes­nis vy­ ni­nės, no­rin­čios ju­dė­ti hau­so rit­mu, įė­ ji­mas. Prie mi­nė­tų dvie­jų ga­na drą­siai de­ri­na­mų kom­po­nen­tų (ir vi­sai ge­ro iš lu­bų dygs­tan­čių fa­ne­ros lakš­tų spren­di­ mo) čia pri­kli­juo­tas ir azi­jie­tiš­kas mais­ tas... Ir ne tik! Ber­že­liai! Ber­že­liai, bran­gie­ji skai­ty­to­jai! Tarp jų vin­gu­riuo­ ja sta­liu­kai, ry­mo di­džė­jaus pul­tas, gi­ liau – pre­ky­bos cent­rą me­nan­ti vit­ri­na su už­te­pė­lė­mis, kum­pe­liais ir vi­sais ki­ tais nak­ti­niam gy­ve­ni­mui lyg ir ne­pri­de­ ran­čiais da­ly­kais. Ir, tie­sa, ne­sup­ra­tau, kur jie ten šo­ka? O gal tik klau­so, val­ go ir ge­ria? Bet ku­riuo at­ve­ju grįž­ti įma­ no­ma – kaip vy­ni­nė vie­ta pa­si­ro­dė vi­ sai OK. Net su tais ber­že­liais.

1

„Pre-Par­ty“ (A.Goš­tau­to g. 2) Abe­jo­ju, ar kas A.Goš­tau­to gat­ve tie­ siog „ei­na pro ša­lį“, bet kad ki­no teat­ rui „Skal­vi­ja“ rei­kė­jo ba­ro, bu­vo aiš­ku dar iki at­si­da­rant bei už­si­da­rant „Brius­ ly“. Pa­me­nu ten vy­ku­sį „Ore gro­tu­vo“ ati­da­ry­mo va­ka­rą, ži­no­ma, neap­siė­ju­ sį be žvit­rių kai­my­nų įsi­ki­ši­mo... „PrePar­ty“, nors jau iš pa­va­di­ni­mo aiš­ku, kad ne­sio­rien­tuo­ja į gi­lią nak­tį, di­džė­jų ir mu­zi­kos vis dėl­to neat­si­ža­da. La­bai mie­las bar­me­nas mums pa­sa­ko­jo, kad pir­mų po­ros veik­los sa­vai­čių re­kor­das – apie ant­ra va­lan­da nak­ties (pa­pras­tai dir­ba maž­daug iki vi­dur­nak­čio).

Jė­ga, kad ne rū­sys, dar di­des­nė jė­ ga – vi­sai ne cent­ri­nių ba­rų kai­nos. Ar jau mi­nė­jau, kad ša­lia – ki­no sa­lė, tu­ rin­ti ver­tin­gą re­per­tua­rą? Sa­vait­ga­lio pra­džio­je fil­mas ir pus­va­lan­dis ba­re – pa­ts tas!

2

16 // © 370 370_012.indd 16

2011.03.25 18:41:47

„Puš­ku Puš­ku“ (Tra­kų g. 2) O, vai­ke­li. Ži­no­jom, kad leng­va ne­bus.

Drau­gė nie­kaip ne­sup­ran­ta, kaip ga­li­ ma taip pa­va­din­ti ba­rą, ir ma­no ar­gu­ men­tai, jog tai – sėd­mai­šių ga­min­to­jų do­va­na, jos neį­ti­ki­na. Iš tik­rų­jų, kaip?

Neap­si­ri­bo­ja­me rai­dė­mis ir lei­džia­mės laip­tais že­myn tie­siai ša­lia įė­ji­mo į klu­ bą „Ta­ran­ti­no“. Dar vi­sai ne­se­niai čia ka­bo­jo kaž­ko­kia ki­ta iš­ka­ba, vi­lio­ju­si su­per pi­giais kok­tei­liais ir il­gu dar­bo lai­ ku. „Puš­ku puš­ku“ ir­gi rė­kia dir­ban­tys iki de­vin­tos, bet jau pu­sę dvy­lik­tos dvel­kia vi­siš­kai blo­gu siur­rea­liz­mu, sklin­dan­čiu tiek iš „Fas­hion TV Club“ lai­kus me­nan­ čių švies­tu­vų-te­le­vi­zo­rių, tiek iš 96kbps ko­ky­bės pra­sto se­no dis­ko, tiek iš zeb­ ri­nės bar­me­nės su­kne­lės. Ji, „drau­giš­ kiau­siu Lie­tu­vo­je“ be­si­va­di­nan­čio ba­ro dar­buo­to­ja, be­pa­kuo­da­ma sul­tis mums tars­te­li: „Jau iš­si­rin­kot?“ Dar kar­tą nu­ žvel­gia­me ait­riai rau­do­nus sėd­mai­šius ir ant jų su­kri­tu­sius ne­nu­sa­ko­mų pa­žiū­ rų lan­ky­to­jus. Išei­na­me neat­sis­vei­ki­nę.

Nė­ra su kuo.

6

4 „Ba­ se­ment Bar“ (Tra­kų g. 4) Mū­sų žy­gis tę­sia­si be di­des­nių eks­ce­sų.

Kau­nie­čių be­veik prie­šais „Pa­bo La­ti­no“ (nea­be­jo­ju, kad stra­te­giš­kai pa­si­rink­ta vie­ta – juk ten ne vi­sus įlei­džia) įreng­ ta­me rū­sy­je iš­kart pa­si­tin­ka drau­giš­ko vei­do ap­sau­gi­nin­kas, kar­tu dir­ban­tis ir rū­bi­nin­ku. Tie­sa, ir pe­lė­sių kva­pas. Vis­ kas siau­ra, pri­me­na pe­rei­na­mą bu­tą, o iš pa­tal­pos ga­le esan­čio ba­ro sklin­da pa­pras­tas ir tuo ža­vus hau­sas. Jį lei­džia pa­ts DJ Sa­ga. Ta­čiau ver­ti­nant ap­skri­tai „Ba­se­ment Bar“ mu­zi­kos me­niu ga­na įvai­rus. Pa­vyz­džiui, ket­vir­ta­die­nius čia lei­džia sa­vo „Mi­ni­mal Mon­days“, „Sū­ py­nė­mis“ ir ki­tais ge­rais dar­bais kar­te­ lę už­si­kė­lę „Mi­ni­mal.lt“. Tie­sa, šo­kiams vie­tos žiau­riai ne­daug.

Dar­buo­to­jai ge­ra­no­riš­ki – už­sa­ky­mą priims ir ne­priė­jus prie ba­ro. Jo tu­ri­nys pa­pras­tas, kaip ir kai­nos. Na, ne­skai­ tant su­šių... Kam jie ir ko­dėl? Vi­sa ki­ta ir in­ter­je­re do­mi­nuo­jan­ti juo­da – ge­rai.

3 „Dis­ co 311 Budd­ha“ (Vil­niaus g. 33) Ne­be­til­pęs į jau pa­mi­nė­tas pa­tal­pas ba­ras vog­te­lė­jo idė­ją iš pa­sau­ly­je pri­ pa­žin­to „Budd­ha Bar“ ir užė­mė bu­vu­sio te­le­ko­mo pa­sta­to da­lį. In­ter­je­ras puoš­ nus. Be abe­jo, auk­si­nių bu­dų tik­rai ne­ trūks­ta, kaip ir vi­so­kių ki­to­kių mar­gu­my­ nų. Kaž­kuo pri­me­na „Ab­sen­to fė­jas“, bet gal tik dėl tvy­ran­čios nuo­tai­kos. Mu­ zi­ka ba­re skir­ta šo­kiams, o ne ap­mąs­ty­ mams. Tie­sa, pi­rue­tų tą il­gą šeš­ta­die­nio nak­tį čia ne­su­ko­me – vy­ko Vai­do Bau­ mi­los kon­cer­tas, o mes juk tik pa­tį ba­ rą pa­ma­ty­ti no­rė­jo­me.

Vis dėl­to eks­pe­ri­men­tą bus ga­li­ma pra­tęs­ti, nes, prie­šin­gai nei už mū­sų sto­vi­nia­vu­sią vi­sai sim­pa­tiš­kų mer­gi­nų ir so­li­džių jų pa­ly­do­vų kom­pa­ni­ją, ap­ sau­gos dar­buo­to­jai mus įlei­do nė ne­ mirk­te­lė­ję. Taip, „fa­ce cont­rol“ sos­ti­nė­ je vis dar eg­zis­tuo­ja. Ir jei jau Is­lan­di­jos gat­vė­je su­si­da­ro ei­lė, tai bū­tent čia.

370_012.indd 17

5 „Pan­te­ ra“ (A.Sme­to­nos g. 5) Nie­ka­da ne­bu­vau di­de­lė „Rol­ler“ ger­ bė­ja, nors ren­gi­nių ten vy­ko ir ge­rų, bet ko­kio nors jun­gia­mo­jo ap­lin­kos, pro­ gra­mos ir dar­buo­to­jų ele­men­to nie­kad neap­ti­kau. Ne­sėk­min­gai veik­lą bai­gu­ sio klu­bo vie­to­je su­si­rai­čiu­si mur­kian­ti „Pan­te­ra“ to­kios pro­ble­mos tik­rai ne­tu­ ri. Čia tvis­ka auk­su ir šva­ra, bar­me­nės šyp­so­si ne tik aki­mis, rū­ka­liai tu­ri vi­sas tei­ses ir pa­to­gu­mus, o mu­zi­ka ne­šo­ka nei aukš­čiau, nei že­miau. Kad ir ra­di­ jo hi­tai, bet jie čia skam­ba kaž­kaip... „sa­vai“?

Taip, „Exit“ po­žiū­ris į ko­ky­bę man ar­ ti­mas, tur­būt to­dėl ir „Pan­te­ro­je“ net ne­ pri­siau­gi­nu­si na­gų, plau­kų, krū­ti­nės ir be įde­gio jau­čiau­si ga­na lais­vai. Bet tai nė­ra toks nak­ti­nis-mu­zi­ki­nis klu­bas, koks yra „Exit“. Tik­rai ne. Tai kok­tei­lių ba­ras be mi­nu­sų.

7 „G Stars“ (J.Ja­sins­kio g. 16A) Bai­giu pa­si­vaikš­čio­ji­mą ir pa­sa­ko­ju apie dar dvi vie­tas, iš vi­sų be­ne šo­ ka­miau­sias. Nie­kas nie­ka­da ne­bep­ri­ kels „se­no ge­ro gra­vo“, o ir ne­be­rei­ kia. Vil­niu­je nuo to prieš ke­le­tą me­tų su­tvis­kė­ju­sio auk­si­nio lai­ko­tar­pio pa­si­ kei­tė ab­so­liu­čiai vis­kas. To­dėl ėmę­si ge­ ne­ra­li­nių per­tvar­kų rū­sy­je, iš­lai­kiu­sia­me fir­mi­nį sa­vo ko­ri­do­rių ir ad­re­są, nau­jie­ ji šei­mi­nin­kai ga­lė­jo ir lo­go­ti­pą at­si­nau­ jin­ti. Na, bet ne apie di­zai­ną šį­kart ra­ šo­me. Mu­zi­ki­niais pa­ža­dais „star­sai“ daug la­biau pri­me­na jei ne „Exit“, tai klai­pė­die­čius „Ki­wi“, bet tik­rai ne „se­ną ge­rą“... La­biau ki­či­nis ge­rą­ja pra­sme – na, ra­dis­tai juk ne­pre­ten­duo­ja į rim­tu­mą – ir vis dar no­rin­tis at­vež­ti tik­rus var­dus (nors „Hyb­rid“ vi­zi­tas lyg ir ne­pa­si­se­kė), su­si­tvar­kęs bū­ti­nuo­sius lu­bų, grin­dų, tua­ le­tų, ba­rų ir rū­ko­mų­jų rei­ka­lus, taip pat smar­kiai su­tvar­kęs gar­są klu­bas at­ro­do ge­rai. Ar su­ge­bės ge­ru­mą iš­lai­ky­ti ne­ su­rink­da­mas pil­nos sa­lės? Sub­jek­ty­viai ga­liu pri­dė­ti, kad bu­vau vie­ną kar­tą, per ati­da­ry­mą. Atei­ty­je pla­nuo­ju tik dėl la­bai ryš­kaus var­do ten vėl už­suk­ti.

8 „Ber­ lin“ (Is­lan­di­jos g. 3) Įta­riu, dau­ge­lį Ber­ly­nu be­si­ža­vin­čių rei­ ve­rių šios vie­tos lo­go­ti­pas nu­tei­kė ma­ lo­niai. Ma­ne – taip pat. O bet ta­čiau!

Bu­vu­sio­se fe­no­me­na­laus „Dis­co 311“ pa­tal­po­se įsi­kū­ręs ba­ras yra kaž­kas daug gi­liau nei Vo­kie­ti­jos sos­ti­nė. Nea­ be­jo­ju, jo­je to­kių vie­tų ir­gi yra, ta­čiau pir­mo­ji aso­cia­ci­ja juk tik­rai ne to­kia, ko­kia pa­ma­čiau. Vie­toj po­grin­džio, pa­pras­tu­mo, ko­ky­biš­kos elekt­ro­ni­kos ir ano­ni­miš­ku­mo gau­na­me per­kai­tu­sį spe­ ne­lius sau čiu­pi­nė­jan­tį pran­cū­zų di­džė­ jų, jo lei­džia­mus „I Li­ke To Mo­ve It“ ir Tar­kan, pa­sau­lio sos­ti­nė­mis (Pe­kin, Pra­ha and Los An­ge­le) nu­ra­ši­nė­tą šo­ kių aikš­te­lės sie­ną... Už pa­sta­rą­ją erd­ vę di­des­nį „sė­di­mą­jį kam­ba­rį“, ap­sta­ ty­tą „Uo­sio“ ti­po go­be­le­nu ap­muš­to­mis so­fo­mis, bar­me­nes, li­mo­na­dą „į ka­są mu­šan­čias“ kaip al­ko­ho­lį, ra­tu­ku šo­ kan­čias mer­gi­nas, de­šim­to de­šimt­me­ čio pra­džią me­nan­čią švie­sų mu­zi­ką ir... Ačiū, gal tiek to.

9 „Gor­ ky Club“ (Pi­lies g. 34) Dar vie­nas Ro­lan­do Ja­ru­šaus­ko ban­dy­ mas pa­da­ry­ti ge­rą vie­tą ge­riems žmo­ nėms. Nors gir­dė­jau gan­dą, kad ati­ da­ry­da­mas dar tik ka­vi­nę „Gor­ky“ jos sa­vi­nin­kas Au­gus­ti­nas tei­gė, kad „jo­kio hau­so čia ne­rei­kia“, ne­tru­ko nė me­tai praei­ti, ir po­žiū­ris pa­si­kei­tė. Man šias ei­lu­tes be­ra­šant ofi­cia­lus „Gor­ky Club“ ati­da­ry­mas dar neį­vy­ko, bet rau­do­ną juos­tą čia kirps „Sway­zak“ di­džė­jus. O ir šiaip di­džė­jų čia gau­su – či­go­niš­ki, drum’n’bassiški, hau­siš­ki, plokš­te­li­niai, cd’iniai... Kaip vi­sų jų ego iš­si­ten­ka po itin že­mais klu­bo skliau­tais, me­nan­čiais ne tik vi­są pa­rą vei­ku­sią „Doub­le Cof­ fee“, bet ir Ge­ro vis­kio ba­rą, aš ne­ sup­ran­tu.

Klaust­ro­fo­bi­ja ne­ser­gu, bet šio to, kas erd­vę jei ne pra­plės­tų, tai pa­da­ry­tų jau­kes­nę, ten tik­rai rei­kia. Nors pro­gra­ ma ir itin vil­nie­tiš­kai tur­tin­ga (maž­daug ŠMC + „Opium“ + „Sat­ta“ + dar kaž­ kas), gai­la, bet tai nė­ra vis­kas. O vir­šu­ ti­nė ka­vi­nės da­lis – be prie­kaiš­tų.

2011.03.25 18:42:19

>> 37O vitaminas

Būk svei­kas, hip Ra­šė: In­ga Nor­ke

Sta­tis­ti­ka sa­ko, kad dau­giau­sia 10 % žmo­ nių gy­ve­na svei­kai, o ty­ri­mai ro­do, kad 90 % ma­no, jog jie yra tarp tų 10 %. Na, aš apie sa­ve taip ne­ma­nau, ta­čiau tik­rai ži­ nau, kad Sau­lius Ur­bo­nas yra vie­nas iš tų tik­rų­jų 10 %. .... .. ................. .. . ..

N

ors Sau­lius ir ga­na ra­di­ka­lus dėl sa­vo svei­kos gy­ven­se­nos įsi­ti­ki­ni­mų, jis be­ne ge­riau­ sias pa­si­rin­ki­mas šiai rub­ri­ kai, šiam po­kal­biui, šian­dien – jau­nam, ak­ty­viam, už­si­spy­ru­siam, gy­ve­nan­čiam links­mai ir tik prie­bė­go­mis pa­gal­vo­jan­ čiam apie svei­ka­tą. O Sau­lius griež­ tas, bet tei­sin­gas svei­kos gy­ven­se­nos tre­ne­ris.

Tai­gi, be vi­sų va­ka­rė­lių anon­sų ir ro­ken­ro­li­nių in­ter­viu, su­ži­no­si, ko­ dėl vi­du­ry va­ka­rė­lio nak­tį at­si­ran­ da ne­žmo­niš­kas no­ras „paės­ti“ ar­ ba tai, kaip po sa­vait­ga­li­nių va­ka­rė­lių klu­buo­se, ba­ruo­se, vy­ni­nė­se ki­tą die­ną iš ry­to šla­pi­na­mės „sa­vo pa­ties sme­ge­ ni­mis“, ir apie ki­tas mū­sų silp­ny­bių ana­ to­mi­jos gran­dis.

– Vis dėl­to po­kal­bio pra­džio­je ban­dau bū­ti ra­di­ka­li, tik iš ki­tos pu­sės. Ne­ma­ no­te, kad kon­ser­van­tai iš­gel­bė­jo žmo­ ni­ją nuo ba­do?

– Drus­ka juk ir­gi yra kon­ser­van­tas, ta­čiau jos ne­ven­g iu, nors yra daug straips­n ių ir už, ir prieš ją. Yra kon­ser­van­tai – na­t ū­ra­lūs ir ne­na­t ū­ra­ lūs. Pa­v yz­džiui, cuk­r us pe­rei­na daug eta­ pų, kol iš­gau­na­mas to­k io pa­v i­da­lo, ko­k į jį ži­no­me. Drus­ka – ko­k ią iš­ka­sė­me, to­ kią ir var­to­ja­me. O štai, pa­v yz­džiui, cit­ri­ nų rūgš­tis nie­ko bend­ro su cit­ri­na ne­tu­ri.

Tai cuk­raus pra­mo­nės at­lie­kos.

Pa­cuk­rin­k im, pa­drus­k in­k im ir nu­ve­šim tuos pro­duk­tus, kur rei­k ia (tik gal­būt va­ ži­nė­ti daž­niau teks ir iš to kas nors neuž­ dirbs, kiek ga­lė­tų nau­do­da­mas mir­ti­ nus kon­ser­van­tus).

Tie kon­ser­van­tai, ku­r ie pra­tę­ sia pro­duk­to ga­lio­ji­mo lai­k ą iki me­ tų ar ke­le­r ių, – žu­d i­kai. Be to, kon­ser­ van­tai su­ke­l ia pri­k lau­so­my­bę. Tas pa­ts nat­r io glu­ta­ma­tas ne­daug ski­r ia­si nuo drus­kos, ta­čiau jis iš­k rei­pia sko­n į. Žmo­ gus ne­be­sup­ran­ta, kas yra ska­nu, o kas ne. Mo­no­nat­r io glu­ta­ma­tą nau­do­ja ne tik ki­nai, be­veik vi­si res­t o­ra­nai ir ka­v i­ nės ki­ša į mais­t ą to­k ių da­ly­k ų.

Vi­sa mi­ty­ bos deg­ ra­da­ci­ja pra­si­dė­jo nuo prie­ sko­nių.

370_012.indd 18

– Cuk­rus taip pat iš­krei­pia sko­nį, bet jo jau­nam ak­ty­viam or­ga­niz­mui, sa­ko, taip rei­kia.

– Taip, cuk­r us pa­si­ž y­m i ta pa­čia sa­v y­be – iš­k reip­ti sko­n į. Šiaip jau cuk­r us kaip nar­ko­ti­kas, vie­no­je ei­lė­je su al­ko­ho­ liu, ci­ga­re­tė­mis ir pan. Cuk­r u­je nė­ra jo­ kių nau­din­g ų­jų me­džia­g ų, tik tuš­ti ang­ lia­van­de­niai.

Cuk­r us vei­k ia to­k iu prin­ci­pu: pa­di­di­ na cuk­raus kie­k į krau­jy­je, ta­da mes jau­

čia­mės ge­rai. Ta­čiau cuk­raus kie­k is mos­t e­lė­ja per smar­k iai ir iš pa­skos ei­nan­tis in­su­li­nas vis dar „pa­duo­ da­mas“ į krau­ją, nors cuk­raus kie­k is jau krin­ta.

Du ar­ba­t i­n iai šaukš­te­l iai cuk­raus dviem va­lan­doms 50 % pri­slo­pi­na žmo­ gaus imu­n i­nę sis­t e­mą, nes vi­są tą lai­k ą do­ro­ja­ma­si su cuk­raus kie­k iu krau­jy­je.

Ta­da kar­t u su hi­pog­l i­ke­m i­ja (cuk­raus kie­k is krau­jy­je že­m iau nor­mos) mū­sų nuo­tai­ka krin­ta že­myn. O ten apa­čio­je yra kur kas blo­g iau nei vir­šu­je, kai sme­ ge­nys gau­na gliu­ko­zės. Ta­da mus už­ puo­la žiau­r us al­k is – sa­ko­me „no­ riu ėst“, net ne­val­g y­ti.

La­bai kvai­las pa­ta­r i­mas su­val­ gy­ti šo­ko­la­do, sie­k iant suak­t y­v in­ti sme­ ge­nų veik­lą. Tai pro­po­gan­da bei sme­ge­ nų plo­v i­mas. Šo­ko­la­das, kaip ir vi­si nar­ ko­ti­kai, ska­ti­na no­rą var­to­ti. Šo­ko­la­das – kon­cent­r uo­ti ang­lia­van­de­niai. Tre­ne­riai sa­k y­da­vo su­val­g y­ti prieš var­ž y­bas cuk­ raus. Ta­čiau, kaip mi­nė­jau anks­čiau, ga­

La­bai kvai­las pa­ta­ri­mas su­val­gy­ti šo­ ko­la­do, sie­ kiant suak­ty­ vin­ti sme­ge­nų veik­lą.

vus cuk­raus įvyks­t a stai­g us ener­gi­jos ir nuo­tai­kos šuo­lis, bet la­bai grei­ tai at­si­du­r ia­me duo­bė­je, že­m iau nei bu­vo­me prieš su­var­to­da­mi sal­ du­my­no. Silp­ny­bių ana­to­mi­ja jau se­niai yra ta­pu­si vers­lu.

– Na, ne pa­slap­tis, kad daž­nas mies­to žmo­gus, jau­nes­nis (bet ne­bū­ti­nai) gy­ ve­na rit­mu kaip penk­ta­die­nis, taip va­ ka­rė­lis. Ži­nia, al­ko­ho­ly­je ir­gi yra la­bai daug cuk­raus.

– Taip, tai ir yra bai­su. Ta­čiau ir aš jau­nas pa­na­šiai gy­ve­nau. Vis dėl­to da­bar su­ pran­tu, kad rei­k ia mo­kė­ti ei­ti prieš sro­vę. Jei 99 % ge­ria, rū­ko, ba­lia­vo­ ja, tai ne­reiš­k ia, kad tu ne­ga­li da­ ry­ti ki­taip. Ta­čiau tie, ku­r ie stip­r ūs, jie ne­nus­t o­ja bend­rau­ti ir links­min­tis. Kaip sa­ko­ma, nuo alaus pir­miau­sia tam­pa­ma im­po­ten­t u, o pa­skui deg­ra­duo­ja­ma, o nuo deg­ti­nės at­v irkš­čiai.

Gal­vos skaus­mas ar­ba ki­taip va­d i­na­ mas pa­chmie­las, ku­r į jau­čiam ry­te po iš­

2011.03.25 18:42:45

hips­te­ri!

iai

t­ o y­ a­ bai

as ­

jie ip ma o

na­ iš­

ger­t u­v ių, yra su­ke­l ia­mas ne ko ki­to, o žu­v u­sių nuo de­g uo­nies trū­ku­mo sme­ ge­nų ląs­te­lių ša­li­ni­mo „tie­ sio­g i­nio pra­plo­v i­mo“ me­ to­du t. y. pa­di­dė­ju­siu fi­zio­ lo­g i­nio tir­pa­lo spau­di­mu.

Dėl to mums iš ry­to ne tik, kad skau­da gal­vą, bet dar mus ir troš­k i­na. Tai­g i ne­ suk­ly­sim pa­sa­kę, kad va­ kar va­ka­re gė­ręs žmo­g us iš ry­to šla­pi­na­si „sa­vo pa­ ties sme­ge­ni­mis“.

Ma­nau, kad ka­da nors priei­si­me tą eta­pą, kai bus vie­šai iš­kel­tas klau­si­ mas, ko­dėl tiek šimt­me­ čių žmo­g us gė­rė ir da­ rė tai le­ga­l iai. Ko­dėl nar­ ko­t i­k ai se­n iai už­d raus­ ti, o al­ko­ho­l is vis dar ne?

Na, taip, al­ko­ho­lio var­to­ji­ mas yra vals­t y­bės ran­ko­se – ap­svai­g u­sią tau­tą val­dy­ ti pa­pras­čiau. Al­ko­ho­lis iš or­ga­niz­mo iš­si­va­lo per 30 die­nų. O va­ka­ri­niai vaikš­ čio­ji­mai at­si­lieps ne da­bar, bet ge­ro­k ai vė­l iau – ma­ nau, tai mes vi­si ži­no­me.

Tik kar­tais reik­t ų tai pri­ min­ti.

Vis dėl­to in­for­ma­ci­jos am­žius ei­na pir­myn ir gal­ būt dar ši­ta jau­n i­mo kar­ ta su­spės lai­k u at­si­sa­k y­ ti al­ko­ho­l io ir ki­t ų ža­l in­ gų įpro­čių, kas iš­ties tam­ pa jau kaip ir po­pu­l ia­r u – ne­ger­ti ir ne­r ū­k y­ti – ir pra­dės, pa­g im­dys bei au­ gins vai­k us jau bū­da­m i blai­v ūs. Ta kar­ta ir pra­dės nau­ją erą.

– Da­bar ne­nuos­ta­bu, iš kur at­si­ran­da mil­ži­niš­kas no­ras „paės­ti“ vi­du­ry va­ ka­rė­lio. Vis tas cuk­rus...

Ta­čiau nak­ti­nio mais­to dar ga­li­ma iš­veng­ti, vis dėl­to die­nos me­to val­gio „nuo­dė­mių“ sun­kiau.

– La­bai sun­ku mies­te pa­ val­g y­ti svei­kai. Mais­to es­ mė yra pa­pras­t u­mas. Ma­ no nuo­mo­ne, vi­sa mi­t y­ bos deg­ra­da­ci­ja pra­si­dė­jo nuo prie­sko­nių. Vi­si plo­ja ga­vę do­va­nų prie­sko­n ių.

Ry­t uo­se prie­sko­n iai nau­ do­ja­mi kaip kon­ser­van­tai, ten iki šiol juk nė­ra šal­dy­ tu­v ų. Ta­čiau jie tik iš­k rei­ pia sko­n į ir mes ne­be­sup­ ran­ta­me, ką val­go­me.

Pas­t a­r uo­ju me­t u iš­po­ pu­l ia­rė­jo įvai­r ios ku­l i­na­ ri­jos lai­dos. Jo­se mums sa­ko: „Da­bar pa­r uo­ši­me to­k į ir to­k į pa­tie­ka­lą, jam pri­reiks pen­k ias­de­š imt še­šių ing­re­d ien­t ų.“ Ži­no­ ma, per­len­k iu, ta­č iau ta­ da pa­gal­vo­ju, ar tuos ing­ re­dien­t us aš val­g y­čiau at­

370_012.indd 19

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Ra­šė: In­ga Nor­ke

ski­rai. Jei ne, va­di­na­si, jų man ne­ rei­k ia.

– O kaip pa­ts mai­ti­na­tės?

– To ma­nęs daug kas klau­sia. Tu­riu at­sa­ ky­ti, kad to, ką val­gau šian­dien, aš ne­val­ giau prieš me­t us. Po­k y­čiai ne­v yks­ta iš­ kart, to­dėl ma­no šian­d ie­nos me­n iu ne­ tin­ka jums.

Yra įro­dy­ta, kad žmo­g us ga­li mir­ti iš ba­ do be­val­g y­da­mas... Mes val­go­me per daug, nes or­ga­n iz­mas ne­sup­ran­ta, ką mes į jį ki­šam, ne­ga­li įsa­v in­ti rei­ka­lin­ gų me­džia­g ų ir rei­ka­lau­ja vis dau­ giau, ti­kė­da­ma­sis gau­ti „tei­sin­go“ mais­to.

Be cuk­raus, ki­tas svei­ka­tos žu­d i­kas yra mil­tai. Jie kem­pi­nės prin­ci­pu ati­ma vi­sus ver­tin­g iau­sius ele­men­t us iš or­ga­ niz­mo. Ir kuo aukš­tes­nės ko­k y­bės mil­ tai – tuo blo­g iau. Jo­k iuo­se aukš­čiau­sios rū­šies mil­tuo­se ne­si­veis­t ų gy­v iai, nie­kas ne­no­ri ten veis­t is. Anks­čiau juk mo­te­r ys spin­te­lė­se da­r y­da­vo re­v i­zi­jas, ieš­ko­da­vo, kur už­si­veis­da­vo kir­mi­nai. Va­di­na­si, dar tas mais­tas bu­vo val­go­mas. Da­bar vi­saip ap­do­ro­tą mais­tą val­go­me tik mes.

Ma­no nuo­mo­ne, kiau­ši­nis yra pa­t s neut­ra­l iau­sias pro­duk­t as, pa­ly­g in­ti su pie­nu ar mė­sa, ku­rių aš jau ir­g i at­si­sa­k iau. Kiau­ši­nis bu­vo val­go­ mas mi­li­jo­ną me­t ų bet to­k iam pa­v i­da­le, ko­k į ras­da­vo, to­k į su­val­g y­da­vo.

Ma­ri­jos Pui­pai­tės ant­pe­čiai Lie­tu­va

80–120 Lt

Ap­si­do­va­nok už ge­rą iš­vaiz­dą! Pui­pai­tės mi­li­ta­ris­ti­nių is­to­ri­nių ant­pe­čių adap­ta­ci­ja šių die­nų gra­žuo­lei.

– Na, ir šiam kar­tui pa­sku­ti­nis, bet ne ma­žiau ak­tua­lus klau­si­mas apie vi­ta­ mi­nus – ar atė­jus pa­va­sa­riui jų bū­ti­ na var­to­ti?

– Vi­ta­mi­nų rei­k ia var­to­ti tik ta­da, kai tik­ rai ži­nai, kad ko­k io nors ele­men­to tau tik­rai trūks­ta. Jų per­tek­lius ne­bus įsa­v i­na­mas, nu­sės ten, kur ne­rei­ kia. Su­val­g ius ri­di­kė­l į ar bu­ro­kė­l į įsi­sa­v i­na­ma dau­g y­bė ver­tin­g ų ele­men­ tų, nes ja­me vyks­ta tūks­tan­čiai jun­g ia­ mų­jų reak­ci­jų, o iš­trau­kus tuos ele­men­ tus at­ski­rai ir su­spau­dus į tab­le­tę to­k io efek­to nie­kad neiš­gau­si. Moks­li­nin­kams tai per di­de­lis dar­bas. To­dėl pir­miau­sia rei­k ia ži­no­ti, ko­k io vi­ta­mi­no tau tiks­liai trūks­ta prieš imant jų var­to­ti.

Ais­tės Nes­te­ro­vai­tės pri­juos­tės Lie­tu­va Ki­tas po­kal­bis su Sau­lium (www.su­sau­lium.lt) nu­ma­ to­mas apie ne ką ma­ žiau mums ak­tua­lius da­ ly­kus – mie­gą (šiek tiek grį­šim prie va­ka­rė­lių te­ mos), sme­ge­nų plo­vi­mo apa­ra­tus (mais­to pra­mo­ nės už­gai­dos ir VĖL mū­ sų silp­ny­bės) ir mies­tie­čiui pui­kiai pa­žįs­ta­mą po­ną stre­są.

180 Lt

Da­bar, kai ku­li­na­rės lai­dos vir­šū­nė­ se, ku­li­na­ri­nių kny­gų lei­džia­ma dau­ giau nei už­sie­nio kal­bos žo­dy­nų, o ga­min­ti na­muo­se – ge­ras to­nas, toks Ais­tės kū­ri­nys abe­jin­gų nea­be­ jin­gų kri­zi­nei ku­li­na­ri­jos ma­dai tik­rai ne­pa­liks. Bon ap­pétit be dė­mių.

Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus ak­se­sua­rai Lie­tu­va

Apy­ran­kė 90 Lt, dir­žas 140 Lt, ran­ki­nė 600 Lt

At­si­ra­do dau­giau vy­rų, ku­rie no­ri ge­rai at­ro­ dy­ti, ne­tru­ko at­si­ras­ti ir vy­riš­kų ma­dos li­ni­jų.

Nors JS daug me­tų ku­ria ir vy­rams, tik šie­met jis ofi­cia­liai pri­sta­tė ko­lek­ci­ją ir vy­rams. Ko­ lek­ci­jos ak­se­sua­rai at­si­dū­rė „Daik­tų vieš­bu­ty­ je“, ir tik­rai ne pa­ry­žie­tiš­kom kai­nom.

KVIE­ČIA­ME DA­LY­VAU­TI „DI­ZAI­NO TUR­GU­JE Nr. 4“

2011 ge­gu­žės 15 d. per „DI­ZAI­NO SA­VAIT­GA­LĮ“.

SĄ­LY­GOS. Šiais me­tais kvie­čia­me su­kur­ti lie­tu­viš­kų su­ve­ny­rų, ku­rių par­da­vi­mo ver­tė bū­tų nuo 1 iki 50 Lt. No­rint da­ly­vau­ti, pra­šo­me at­siųs­ti daik­to nuo­trau­ką, ku­rios dy­dis ne­ga­li vir­šy­ti 2 MB. Taip pat nu­ro­dy­ ki­te kom­pa­ni­jos pa­va­di­ni­mą, da­ly­vio ar da­ly­vių var­dus ir pa­var­des, e. pa­štą, te­le­fo­no nu­me­rį. Dar­ bus siųs­ki­te iki ba­lan­džio 5 d. e. pa­štu daiktai@daiktuviesbutis.lt.

2011.03.25 18:43:09

>> žirklės

­mi­ny­ka Ra­šė: Do

s Cze

­ra ga­lia nė g jo , ė ­ ž ik­ta­ ą pa­brė virt­in­ta d os re­ži­m įt g ­ n ų ­ t u j ­ ū ą b S , kad o­vie­tų ykst­a tam ­li­ta­ri­nį S v a t ­ s o to j i­ s ­ c a iu d rev­ o­l i­kuo­da­m rė­žė, ka el­las kri­t ­ b w ­ a r p ­liu­ci­ją.

O is J s yt­ų rev­ o s­las. k k i­ ti a ­ l a Geor­ge‘a a ­ d p a vi­s m, kad ­ ė, tai – ­ria­ma ta u ­ k prie­mon u s a r ­ e dikt­a­tū tūr­a, o n .. . .... .

M

20 // © 370 370_012.indd 20

a­ty­da­mas re­vo­liu­ci­ją kaip ne­gin­č y­ti­ną pro­gre­so iš­ raiš­ką jis smer­kė žmo­nių silp­nu­mą pa­si­duo­dant pa­ gun­doms ir su­ga­di­nant šią idė­ją. Ši jo kri­ti­ka bu­vo nu­kreip­ta prieš So­vie­ tų Są­jun­gą su­kū­ru­sią kai­rio­sios po­li­ti­ nės min­ties re­vo­liu­ci­ją ir net ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad po ke­lias­de­šimt me­ tų by­rant Są­jun­gai įvyk­sian­čioms de­ši­ niuo­liš­koms re­vo­liu­ci­joms ga­lios tos pa­ čios tai­syk­lės.

Ar ga­li­ma pa­da­ry­ti re­vo­liu­ci­ją de­ši­ne ran­ka? Klau­si­mas „Ar tai, ką mes iš vi­sų jė­gų da­ro­me, ve­da į tai, ko mes iš vi­sų jė­gų no­rim?“ atei­na į gal­vą.

Pir­miau­sia no­rint at­sa­ky­ti į šiuos klau­ si­mus rei­kia iš­siaiš­kin­ti ke­lis ter­mi­nus, to­ kius kaip „kai­rė“, „de­ši­nė“, „ult­ra de­ ši­nė“. Es­mi­nis skir­tu­mas tarp dvie­jų po­li­ti­nių kryp­čių yra jų al­kis pro­gre­sui.

Kai­rė vi­sa­da pa­si­sa­ko už grei­tą ir stip­rų pro­gre­są, net Kar­las Mar­xas pa­ ste­bė­jo, jog re­vo­liu­ci­ja ne­tu­rin­tiems ko pra­ras­ti dar­bi­nin­kams at­ve­ria ga­li­my­bes lai­mė­ti vi­są pa­sau­lį. Kai pa­ten­ki į to­kią si­tua­ci­ją, ky­la aki­vaiz­dus klau­si­mas, ko­ dėl rei­kė­tų re­vo­liu­ci­ją da­ry­ti lė­tai.

De­ši­nė no­ri lė­to pro­gre­so, sta­bi­lu­ mo, nes ati­tin­ka­mai eli­ti­niai vi­suo­me­ nės sluoks­niai, ku­riems ir at­sto­vau­ja ši kryp­tis, ga­li pra­ras­ti vis­ką ir ne­gau­ti nie­ ko. Jei­gu ju­da­me dar la­biau į de­ši­nę, ši po­li­ti­nė kryp­tis pra­de­da no­rė­ti to­kio lė­to pro­gre­so, kad pa­ma­žu tai pa­virs­ ta į no­rą reg­re­suo­ti – at­kur­ti tai, kas bu­ vo prieš tai. Tai va­di­na­ma ult­ra de­ši­ne ar­ba reak­ci­niais ju­dė­ji­mais, t. y. ju­dė­ ji­mais, ku­rie rea­guo­da­mi į ką tik bu­vu­ sią ir jiems ne­priim­ti­ną pa­dė­tį no­ri at­kur­ ti kaž­ka­da se­niai bu­vu­sį pa­sau­lį.

Ne at­si­tik­ti­nu­mas, kad bū­tent dėl XIX a. ro­man­tiz­mo – kul­tū­ri­nio ju­dė­ji­ mo, idea­li­za­vu­sio praė­ju­sius did­vy­rių lai­kus, – XX a. pra­džio­je su­si­kū­rė ult­ra de­ši­nio­sios reak­ci­nės par­ti­jos kaip, pa­ vyz­džiui, Vo­kie­ti­jos na­cio­nal­so­cia­lis­tų par­ti­ja, no­rė­ju­si iš­ves­ti ant­žmo­gį – ari­ ją, at­kur­da­mos mi­ti­nį prie­šis­to­ri­nių lai­ kų pus­die­vį.

Tu­rė­da­mi ome­ny­je ši­tuos po­li­ti­nių sro­ vių prin­ci­pus ir ver­ty­bes pa­žiū­rė­ki­me į šiuo­lai­ki­nės Lie­tu­vos san­ty­kį su re­vo­liu­ ci­jo­mis ir pro­gre­su. Pra­dė­ki­me nuo to,

kad ant­ro­ji Lie­tu­vos res­pub­li­ka pra­de­da sa­vo eg­zis­ten­ci­ją bū­tent nuo re­vo­liu­ci­ jos. Ta­čiau ko­kia bu­vo ta re­vo­liu­ci­ja ir ką ji įtvir­ti­no?

Es­mi­niai po­ky­čiai bu­vo tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos AT­kū­ri­mas ir ka­pi­ta­lis­ti­nės sis­te­ mos ATs­ta­ty­mas. Šie fak­tai per­ša iš­va­dą apie reak­ci­nę, ar­ba ult­ra de­ši­niuo­liš­ką, re­vo­liu­ci­ją. Ky­la klau­si­mas, ar įma­no­ ma pa­da­ry­ti re­vo­liu­ci­ją de­ši­ne ran­ka?

Ar įma­no­mas reg­re­sas, ku­rio prie­mo­nė pro­gre­sas (re­vo­liu­ci­ja)?

Ne­ga­na to, ši „re­vo­liu­ci­ja“ pa­dė­jo pa­ma­tus to­les­nei po­li­ti­nei min­čiai Lie­ tu­vo­je. At­sis­py­rę nuo šios at­ku­rian­čios, o ne ku­rian­čios re­vo­liu­ci­jos dar šian­ dien svars­to­me, kaip at­kur­ti kaž­ka­da tu­ rė­tą mi­ti­nę ge­ro­vę, ar tai bū­tų tar­pu­ka­ rio Lie­tu­vos ar LDK lai­ko­tar­pis. Vie­nas Sor­bo­nos uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius, ku­rio spe­cia­li­za­ci­ja – Bal­ti­jos ša­lių po­li­ti­ka, ma­nęs ne­ti­kė­tai pa­klau­sė: „Ko­dėl jūs to­ kie ap­sės­ti tuo, kas bu­vo, ir jums vi­sai neį­do­mu, kas yra ar bus?“ Ma­nau, da­ bar jau ga­lė­čiau jam at­sa­ky­ti.

Tuo pa­čiu me­tu reak­ci­nė re­vo­liu­ci­ ja (ku­rią pa­lai­kė ab­so­liu­ti po­pu­lia­ci­jos dau­gu­ma) pa­dik­ta­vo tam tik­ras po­li­ti­ nio žai­di­mo tai­syk­les. Ult­ra de­ši­nė jė­ga ne­ga­lė­jo pa­lai­ky­ti jo­kio po­li­ti­nio dia­lo­ go su nor­ma­lia ka­riuo­liš­ka opo­zi­ci­ja, nes jos bū­tų pa­pras­čiau­siai ne­su­si­kal­ bė­ju­sios. Taip Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ ti­ja iš ult­ra kai­rės pa­vir­to į nuo­sai­kią de­ši­nę – tai ir šian­dien ro­do jos va­do­ vy­bė­je esan­tis ir ją re­mian­tis fi­nan­si­nis Lie­tu­vos eli­tas.

La­bai įdo­mu, jog net de­ši­nių­jų pa­ žiū­rų Jei­lio uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius To­ mas Venc­lo­va pa­brė­žia, kad tai, kas pas mus va­di­na­ma kai­re, Eu­ro­po­je bū­ tų de­ši­nė, o tie, ku­riuos mes va­di­na­me de­ši­ne, Va­ka­ruo­se bū­tų ap­šauk­ti be­pro­ čiais. Tai­gi ma­to­me, kad Lie­tu­va po­li­ ti­nė­je erd­vė­je už­si­da­rė ir pa­si­li­ko sau tik du po­li­ti­nius spren­di­mus: už reg­re­są ar­ba už la­bai lė­tą pro­gre­są. O juk la­ biau­siai rei­kė­jo la­bai grei­tų po­ky­čių.

Dėl to da­bar no­riu at­kreip­ti dė­me­sį į gy­vy­biš­kai svar­bų rea­laus ir grei­to pro­ gre­so po­rei­kį mums. Rea­lią de­mok­ra­ti­ za­ci­ją su dviem opo­zi­ci­nėm po­li­ti­nėm jė­gom ir, svar­biau­sia, re­vo­liu­ci­jų po­rei­ kį. Mums rei­kia la­bai stip­raus ir dras­

Vie­nas Sor­ bo­nos uni­ ver­si­te­to pro­ fe­so­rius, ku­ rio spe­cia­li­za­ ci­ja – Bal­ti­jos ša­lių po­li­ti­ka, ma­nęs ne­ti­kė­ tai pa­klau­sė: „Ko­dėl jūs to­ kie ap­sės­ti tuo, kas bu­vo, ir jums vi­sai neį­ do­mu, kas yra ar bus?“

tiš­ko per­si­lau­ži­mo, ve­dan­čio į pro­gre­ są, nes juk to kiek­vie­nas Lie­tu­vo­je jau pa­sta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų ir lau­kia.

Mes tu­ri­me ne tik to­liau ju­dė­ti į prie­ kį, bet ir kom­pen­suo­ti per 50 me­tų So­ vie­tų Są­jun­go­je pra­leis­tas re­vo­liu­ci­jas.

Dėl to vi­suo­me­nės (r)evo­liu­ci­jos pro­ce­ sas tu­ri vyk­ti itin in­ten­sy­viai. Vie­nas es­ mi­nių į vi­siš­ką vi­suo­me­nės ši­zof­re­ni­ją ve­dan­čių veiks­nių yra tai, kad gy­ve­ na­me po­sek­sua­li­nės re­vo­liu­ci­jos pa­ sau­ly­je ir kas die­ną var­to­ja­me kul­tū­ rą iš pa­sta­rą­ją pa­ty­ru­sių Va­ka­rų, nors mū­sų sek­sua­li­nė sa­vi­mo­nė dar ne­pert­ rau­kia­mai per­duo­da­ma iš kar­tos į kar­ tą nuo vi­du­ram­žių, kai bu­vo pra­dė­ta dieg­ti krikš­čio­niš­ko­ji sek­sua­lu­mo sam­ pra­ta. Ši­ta ši­zof­re­ni­ja, pa­vyz­džiui, iš­ si­ver­žia to­kio­mis iš­raiš­ko­mis, kai vi­siš­ kai vai­kams neak­tua­lios, į po­rn stars ka­te­go­ri­ją pri­skir­ti­nos žvaigž­dės lai­mi my­li­miau­sios vai­kų gru­pės ap­do­va­no­ ji­muo­se.

Ki­tas ly­giai toks pa­ts ba­zi­nis kul­tū­ros da­ly­kas kaip kal­ba pa­ti­ria dar di­des­ nę reak­ci­nę prie­var­tą. Jau vi­siš­kai sak­ ra­li­zuo­ta ir „in­doeu­ro­pie­čių pro­kal­bės lai­kus me­nan­ti“ lie­tu­vių kal­ba ap­skri­tai ne­tu­ri tei­sės keis­tis ir bū­ti veikiama ja kal­ban­čių žmo­nių. Vie­nin­te­lis jos eg­ zis­ten­ci­jos tiks­las yra bū­ti be gai­les­ čio at­kū­ri­nė­ja­mai pa­gal jau se­niai ne­ beak­tua­laus pa­sau­lio dės­nius. Kal­bos gry­nin­to­jų reak­ci­nės pa­žiū­ros ta­ po to­kios ra­di­ka­lios, kad pra­dė­jo prieš­ta­rau­ti net ro­man­ti­ko kal­bos tė­vo Jo­no Jab­lons­kio idė­joms...

To­kia­me kon­teks­ te ma­tau pa­rei­gą ženg­ti pir­mą žings­nį su tiks­lu pra­dė­ti dvie­ jų ba­zi­nių vi­suo­me­nės ele­men­tų kal­bos ir sek­ sua­lu­mo pro­gre­są ar­ba re­vo­liu­ci­ją. Tas žings­nis yra teks­tas, pa­ra­šy­tas re­ mian­tis gra­fi­nės no­ve­lės „V for Ven­det­ta“ pa­grin­di­nio he­ro­jaus įkvė­pė­jo Guy Faw­ke­ so idė­ja, kad ne­pa­gy­do­mai li­ gai gy­dy­ti pui­kiau­siai tin­ka ri­zi­ kin­gi vais­tai.

2011.03.25 18:46:10

Rašė: Dominykas Cze

Renkuosi, koks seksas man patinka ir kaip apie jį kalbėti Blog entry

(Kalba neatitinka Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rekomendacijų ir yra nevartotina) Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpome keturiese.

Du raumeningi, bet nemaroziški bičai, aš ir mano naujas švelnių ir akiai malonių linijų aipadas. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pachmielna, skaudėjo galvą, ir kambary dvokė po vakar, manyje budo žvėris.

Norėjau gero porno greituko, o ne mistifikuoto dramatiško šūdo. Leidau sau nebevaldyti rankų ir pradėjau vieną iš jų čiupinėti. Pagalvojau kad man patinka tatuiruotė ant jo žando – mažoji i raidė helvetikos fontu (iFUCKER, pamaniau). Laisva ranka pasileidau twiterį. Buvo sunku swapinti ir rašyti, dar nebuvau pripratus prie aipado. Šiaip ne taip parašiau „guess what I'm doin“.

Susijaudinau. Prasiskėtus pastebėjau, kad mano kirkšnys nuo plūstelėjusio kraujo paraudo. Galvojau, kurioje pantono paletės vietoje galėtų būti šita spalva. Negalėjau apsispręsti, galvoje sukosi RGB #ffb0a1 kodas.

Tūsas vystėsi. Bičai ėmė bučiuotis, o aš nusprendžiau pračekinti feisbuką. Kažkas lenda su žinutėm, kažkas kviečia „draugauti“. Niekas nuo vakar neužlaikino mano papostintos dainos – wtf? susinervinau. Pasileidau treklistą „naughty Kafka“ ir nustūmiau kompą. Nuverčiau vieną iš bičų ir apsižergiau gulintį apačioje.

Jo įdegęs kūnas visai tiko prie mano baltos patalynės. Aipadas ramiau, bet be pertraukų grojo „Black Strobe“ – „Me and Madonna“. Net plaukučiai ant sprando pasišiaušė, o aipadas savo lėva kolonėle nepavilkdamas garso kriokė parėjusiu Miss Kitten balsu.

Paskui nelauktai netikėtai jis trykštelėjo ne mažiau nei 3 kartus. Aš taip pat baigiau spėjusi pagalvoti, kodėl nėra epso automatiškai twiteryje postinančio apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, o aš į ritmą rašiau šį postą savo bloge.

Kovo 11 d. 12 :00

370_012.indd 21

Tinklaraščio įrašas

(Šis teksto variantas suredaguotas ir patobulintas) Tą rytą mes leidome keturiese. Mano kambarys skendo saulėje. Nors mano čiužinys tik dvigulis, tilpome keturiese. Du raumeningi, bet nepanašūs į gatvinius kalėjimo tipo nepraustaburnius vaikinukai, aš ir mano naujas švelnių ir malonių akiai linijų planšetinis kompiuteris. Jie dar tik budo, o mano naujas žaislas jau žvelgė į mane išsprogusia balta akim. Nors buvau pagiringa, skaudėjo galvą ir kambary dvokė po vakar, jaučiausi lytiškai susijaudinusi ir patraukli. Norėjau gero greituko kaip suaugusiųjų filme, o ne jausmingo reikaliuko.

Pradėjau vieną iš jų liesti. Pagalvojau, kad man patinka ilgalaikis neblunkantis paveikslėlis ant jo skruosto – mažoji i raidė helvetikos šriftu. Laisva ranka pasileidau žiniatinklio puslapį, skirtą pranešti apie naujienas draugams. Buvo sunku braukyti ir rašyti, dar nebuvau pripratusi prie savo planšetinio kompiuterio. Šiaip ne taip parašiau „Įspėkit, kuo užsiimu“. Aš juk sakiau, kad mes keturiese...

Susijaudinau. Prasiskėtusi pastebėjau, kad mano kirkšnys paraudusios. Galvojau, kurioje vaivorykštės vietoje galėtų būti tokia spalva.

Vakarėlis tęsėsi. Bičiuliai ėmė bučiuotis, o aš nusprendžiau patikrinti savo veidaknygės paskyrą. Pažiūrėjau naujienų davinį – buvau gavusi dvi naujas žinutes ir vieną kvietimą tapti draugais. Niekas nuo vakar neparodė mėgstąs dainos, kurios nuoroda pasidalinau – pošimts perkūnų! Susinervinau. Pasileidau grojaraštį pavadinimu „nepadorus Kafka“ ir nustūmiau kompiuterį. Nuverčiau vieną iš bičiulių ir apsižergiau gulintį apačioje.

Jo įdegęs kūnas visai tiko prie mano baltos patalynės. Planšetinis kompiuteris ramiau, bet nepaliaujamai grojo „Juodųjų Šviesos Blyksnių“ – „Aš ir Dievo motina“. Ėmė šiauštis plaukeliai ant sprando, o planšetinio kompiuterio kolonėlė nemaloniai džeržgė nusigalavusiu Panelės Katinėlio balsu.

Po to trykšt trykšt trykšt. Aš taip pat baigiau, spėjusi pagalvoti, kodėl nėra programėlės, savaime mano asmeninėje svetainėje paskelbiančios apie kiekvieną mano orgazmą. Susirangiau ant lovos. Tarp kojų dar pulsavo, į taktą rašiau šį įrašą savo tinklaraštyje.

Kovo 11 d. 12 :00

Nori kietos ir visoms temoms tinkamos kalbos, o ne tokios, kuria gali pasisakyti tik apie žemės ūkį? Feisbukas: demokratinės lietuvių kalbos manifestas.

2011.03.25 18:46:37

>> DAR­BI­NIN­KO PRI­SI­PA­ŽI­NI­MAI

pristato

STRIP­TI­ZO ŠO­KĖ­JA PA­GAL AU­TO­RI­NĘ SU­TAR­TĮ Pie­šė: Pau­lė Bo­cul­lai­tė

Daž­niau­siai už­duo­da­mas klau­si­mas – ko­dėl pa­si­rin­kau šį dar­bą? Prie­žas­čių daug. Pir­miau­sia – dėl at­ly­gio. Esu stu­den­tė. Tė­vai nė­ra pa­si­tu­rin­tys ir ne­ga­li man pa­dė­ti. Pa­ban­dy­ki­te ras­ti šian­dien dar­bą stu­den­tei, ku­ri iš at­ly­gi­ni­mo ga­lė­tų su­si­ mo­kė­ti už moks­lus. Aš ga­liu. .... .. .................

O

22 // © 370 370_012.indd 22

dar to­dėl, kad man pa­tin­ka. Bep­ro­tiš­kai pa­tin­ka šok­ti. Mėgs­tu bend­rau­ti. Mo­ku klau­sy­tis ir man įdo­mu. Ga­liu la­vin­ti sa­ vo ang­lų kal­bą. Už­mez­gu nau­din­gų pa­žin­čių.

Ap­si­nuo­gin­ti ne­la­bai mėgs­tu, bet įpran­ti ir ne­ ma­tai nie­ko ypa­tin­go.

Dar­bas ne­la­bai leng­vas. Pir­miau­sia to­dėl, kad dir­bi nak­ti­mis. Jei klien­tų nė­ra, ga­li ir nu­mig­ ti. Ta­čiau čia vis­kas pri­klau­so nuo klu­bo va­do­vų ar sa­vi­nin­kų. Vie­ni žiū­ri at­lai­džiau, ki­ti griež­tai rei­ka­lau­ja ne­mie­go­ti, kad stai­ga atė­jus klien­tui ne­bū­tum už­si­mie­go­jus. Dar tu­ri nuo­lat lan­ky­tis spor­to klu­be ir pa­lai­ky­ti fi­zi­nę for­mą. Aš net ne­ rū­kau. Nes iš­lai­ky­ti sa­vo svo­rį ant buo­mo nė­ra taip jau leng­va. Ki­ta pro­ble­mų ne­su­ke­lia. Priim­ da­mi į dar­bą mus įspė­ja dėl el­ge­sio su klien­ tais ir kaip rea­guo­ti į klien­tų iš­si­šo­ki­mus, jei to­kių pa­si­tai­ky­tų. Šiaip mus ge­rai sau­go ir ne­lei­džia skriaus­ti. Ir jau vi­siš­ka ne­są­mo­nė, kaip kai ku­rie ma­no, kad mus ver­čia my­lė­tis su klien­tais. At­ virkš­čiai, dėl to­kių cir­kų ga­li aki­mirks­niu ne­tek­ti dar­bo. Bent jau nor­ma­liuo­se klu­buo­se. Gal ko­ kiuo­se ma­žuo­se pri­va­čiuo­se ir bū­na vis­ko, bet ku­riuo at­ve­ju tai yra vi­siš­kai ta­vo pa­čios spren­ di­mas. Ta­čiau kas tuo ke­liu nuei­na, il­gai dar­be neuž­si­bū­na, nes sa­vi­nin­kams tai vi­sai neap­si­mo­ ka. Ir gre­sia di­de­liais ne­ma­lo­nu­mais.

Už­mo­kes­čio  sis­te­ma skir­tin­ga skir­tin­ guo­se klu­buo­se. Aš dir­bu pa­gal au­to­ri­nę su­tar­ tį. Yra, kur mo­ka fik­suo­tą at­ly­gi­ni­mą, bet čia daug neuž­si­dirb­si. Ge­riau gy­ve­ni iš ar­bat­pi­ni­ gių ir ko­mi­si­nių. Tie pi­ni­gė­liai, kur už pet­ne­šė­lės už­ki­ša, – juo­kai. Tik ne­vy­kė­lės ga­li tuo ten­kin­ tis. Te­bus ko­kie 2000 li­tų per mė­ne­sį. Ne­ver­ta.

Pag­rin­di­nės pa­ja­mos yra iš kon­su­ma­ci­jos. Klien­ tas jau­čia­si vie­ni­šas sve­ti­ma­me mies­te, tu su juo bend­rau­ji, jis tau per­ka gė­ri­mų, o tu gau­ni ko­ mi­si­nius nuo tų gė­ri­mų kai­nos. Gė­ri­mų kai­nos la­bai aukš­tos, tai­gi su­si­da­ro ne­ma­žai. Bū­na, kad ry­te par­si­ne­šu 1000 li­tų. Nie­ka­da ne­skai­ čia­vau, kiek per mė­ne­sį už­dir­bu, bet ma­nau, kad apie 10 000 su­si­da­ro. Tiks­liau, už­si­dirb­ da­vau. Taip bū­da­vo anks­čiau, kri­zę jau­čia­me ir mes. Už­sie­nie­čių vis ma­žiau, lie­tu­viams klien­ tams per bran­gu, jų – vie­ne­tai. Jei ko­kia 

Tie pi­ni­gė­ liai, kur už pet­ne­šė­lės už­ki­ša, – juo­kai. Tik ne­vy­kė­lės ga­li tuo ten­kin­tis.

K

S   ško­tų kom­pa­ni­ja už­klys­ta ar koks bern­ va­ka­ris, taip pat ne­daug nau­dos, jiems bend­ ra­vi­mo ne­rei­kia, jie links­mi­na­si sa­vo kom­pa­ni­jo­ je. Tie­sa, gė­ri­mų ne­ge­ria­me, iš­spjau­na­me, kai klien­tas nu­si­su­ka. Vie­nur iš­pi­la­ma čia pat, po sta­lu ant ki­li­mi­nės dan­gos, ki­tur yra spe­cia­lios vie­tos, slap­tos spjau­dyk­lės. Įė­jęs į klu­bą iš kar­ to ga­li at­spė­ti, kur pi­la ant ki­li­mo, smar­vė il­ gai lai­ko­si.

Da­lį pi­ni­gų tu­ri at­si­dė­ti, nes jei su­si­rgsi – nie­ kam ne­rū­pi. Ta­vo bė­da, kaip sa­ko šei­mi­nin­kas, ge­rai už­dir­bi, gal­vok. Taip pat tu­ri pa­ts įsi­gy­ti rei­kia­mus dra­bu­žius ir apa­vą. Tu­ri­me sa­vo ava­ ly­nės ir ap­ran­gos siu­vė­jus, ku­rie per­tai­so ba­tus į tin­ka­mus ir pa­siu­va dra­bu­žė­lius pa­gal ka­ta­lo­gą ar ta­vo no­rą. Tai­gi – vi­sa pra­mo­nė.

Rei­ka­la­vi­mai prii­mant į dar­bą ne­di­de­li – tu­ri bū­ti ma­lo­nios iš­vaiz­dos, kal­bė­ti ang­liš­kai ir jaus­ ti mu­zi­ką. Nes nors ir yra cho­reog­ra­fas, ku­ris

Nie­ka­da ne­skai­čia­ vau, kiek per mė­ne­ sį už­dir­ bu, bet ma­ nau, kad apie 10 000 su­si­da­ro.

mo­ko, šok­da­ma tu­ri daug imp­ro­vi­zuo­ti. Kas sle­gia? Tik ne vi­suo­me­nės po­žiū­ris ar mo­ra­li­nė pu­sė. Kai mo­kė­si­te tiek, kad ga­lė­čiau pra­gy­ven­ti, ga­lė­si­me pa­kal­bė­ti apie žmo­nių „api­plė­ši­nė­ji­mą“ ar že­miau­sių ins­tink­tų ten­ki­ni­ mą. Da­bar gal­vo­ju taip: mo­ka tie, ku­rie ga­li. Daž­nai tie pa­tys, ku­rie „api­plė­ši­nė­ja“ ki­tus. Te­gul da­li­ja­si. O dėl mo­ra­lės, tai bal­suo­čiau ir už pro­sti­tu­ci­jos įtei­si­ni­mą, gal ma­žiau nu­si­kal­ti­mų bū­tų. Nors pa­ti to dar­bo nie­ka­da ne­dirb­čiau. O tai, kad kai ku­rie tarp mū­sų de­da ly­gy­ bės ženk­lą, ne­la­bai jau­di­na. Šis dar­bas už­grū­di­na.

Ne­pa­tin­ka tai, kad sa­vi­nin­kai el­gia­si ne­są­ži­nin­gai.

Sun­kus lai­kas, ma­žai lan­ky­to­jų, o jie dar bau­das su­si­ gal­vo­ja: už tai, kad lai­ku ne­nu­si­šyp­so­jai – 50 li­tų, už tai, kad atau­gu­sių plau­kų šak­nų ne­nu­si­da­žei lai­ku, kad na­gai ne­priau­gin­ti (pri­va­lo­ma!) – 100 li­tų, už tai, kad dra­bu­žė­ lių ne­kei­ti, ant­rą po­rą ba­te­lių pa­mir­šai at­si­neš­ti ir t. t.

Me­siu tą dar­bą, ma­tyt. Pi­ni­gai ne­be tie ir drau­gui ne­la­bai pa­tin­ka. Nors gai­la, su­si­gy­ve­nau su mer­gi­ no­mis.

2011.03.25 18:47:41

dė šim va

mi de sa sv pa jie ge

gi de ly­j su su mė ju ka

vo

*H su en s ­ i ja ­ju ry ka s ta ­siem Va­le n s so i jo ip į ­ti­n Pa ­cia ­je s pat stat­ o M ro ­ra­š ­li­nė u­gu bu y­ma il­l kie ua­c ęs d kri ­la ­vo p ms e­rio au ­ti­ka ne ir­m da li­t vie k n ui ka ­nu e m ir ki ­gy­b , siu tik fi a­si r p e­rat­ la i vė „Pl a­ž ­tiem ę li ­rea k­ci s, s rae ū­ro ­j a ­pi s k ai ­liau y­b iau s) s ­ter­a l­iz­m a, b u­lau i­to am ūr­i­n oy iš a ­tū s ž ­ e a s iše u­r “ ęs ­ r v ­ t d ­ s o i ­ ž o i i­n ink mo y­kę d s š ir m r a no iau ai – a e u 40 ­ti į k ­de­l s – ie­na d­ e is­ti ­to­b ­ve­l s se iš­b pt­ an 00 ny iu B pa s H v­rų ­ciz iog ės . ­gą ren ­sku en ir d ­ma ­ra for­m in­ta ­dy „D ­d ­ti­n ­ry a s. ­fi­ja ą ­ja ­ma v­ ę ea a V iu , p , – ­me s r, e s ba s si­c iš d JAV de ­nus ket i­gė pra ho tra e­ši d­ ž ar , k ­ve­r m su p ­lo Br u­ri ius ri­ka ią ­gi ­di­ci t­me po en ai n ­ja ­nė ­ty ­rn o , fi s d­ a tu me­t us­ty au­j ­j ­lo į m e. R gr­a “. o m us ­tas a­ja ­so ­fi a Jų jis ib o e p ­fi­n ­d ­šy ­ja rie yt pr ­tu e l t ­ ė a o r ­ n b i­sk s t ­ni ­ i e­z ą, ai u­vo š­ka lo­vo i­kų č­ iu v is ės s, kar o s , o­t t ­ u s a t ­si­r a­č i a d ap vid­ a­š ia (Ke u i ie e­š ­nė ­ 15 im ­jo nė 00 t. La su , p iš­ us ­

Ra Fo ­šė: ­to G g­r a a­f ­b a­v i­ja o: G Er ru­š ­ne a st i­tė Za (iš ­ch M a­r a e­v ­lai ic ­zi­j (iš os M ) a­l ai ­z

i­jo s)

O ,H en ­ry !* Bū­na die­nų il­gų kaip šimt­me­čiai, ku­rios pra­si­de­da plo­nuo­se gul­tuo­se ant grin­dų ir ve­da to­lyn iš mies­to į mies­tą per ato­grą­žų lie­tų, ke­pi­nan­čią sau­lę, pro tak­sis­tų ar­mi­ją į dar vie­ną nu­švi­ti­mą šiukš­ly­ne po til­tu. ..

Ir jei­gu kar­tais akis už­lie­ja nuo­var­gis, jei­gu pa­mirš­tu, ko­ dėl aš čia, jei­gu no­ri­si kauk­ti iš ba­do ar il­ge­sio, jei­gu kar­tais pirš­tus su­ra­ki­na vie­nat­vė ir ne­bep­ri­si­me­nu, ko­dėl žmo­nės tu­ri su­ dė­vė­ti plie­ni­nius ba­tus prieš ras­da­mi užu­tė­kį sa­vy­je, tuo­met pri­si­me­ nu ta­ve, ma­no mie­las Hen­ry, ir gys­lo­mis vėl pra­žys­ta pa­va­sa­ris. .. . ......

Ke­ly­je Ban­ko­kas–­Ba­ter­ver­tas

S

kai­tau „Raus­vą­jį nu­kry­žia­vi­mą“ trau­ki­ny­je Bankokas–Batervertas ir su­pran­tu, ko­dėl ame­ri­kie­čiai drau­ dė ta­vo kny­gas iki pat sep­tin­to­jo de­ šimt­me­čio, be­veik pu­sę am­žiaus lais­vę va­di­no po­rnog­ra­fi­ja.

Pro lan­gą ma­tau ne­si­bai­gian­čias pal­ mių plan­ta­ci­jas, ša­lia ka­ju­tė­je sė­di dvi­ de­šim­ti­niai ber­niu­kai, ku­rie jau­čia­si pa­ sau­lio už­ka­riau­to­jais, pir­mie­ji įžen­gę į sva­jo­nių Tai­lan­dą, lyg mo­ki­nu­kai po pa­žas­ti­mi pa­si­bru­kę ke­lio­ni­nį gi­dą, ir jiems dar ne­pra­si­žio­jus jau ži­nai jų sme­ ge­nų ana­to­mi­ją.

Pri­si­me­nu paaug­lys­tės me­tus, snie­gu girgž­dan­tį ke­lią į mo­kyk­lą, te­tas ir dė­ des, ku­rie pri­si­mer­kę kar­to­da­vo: pa­sau­ ly­je nė­ra ko ieš­ko­ti, vis­kas tas pa­ts, vi­ sur ir vi­suo­se ta pa­ti dyk­vie­tė; žmo­nės su iš­kast­ruo­to­mis vil­ti­mis, pa­sken­dę bai­ mė­je, bi­jan­tys at­si­merk­ti ir lė­tai su krau­ ju per­duo­dan­tys nuo­dus atei­nan­čioms kar­toms.

Po ka­ro byt­ni­kai kont­ra­ban­da vež­da­ vo­si ta­vo kny­gas iš Pa­ry­žiaus ir it slap­

370_012.indd 23

to­je drau­gi­jo­je da­ly­da­vo­si nu­trin­tais to­ mais. Aš juos su­pran­tu, nes kar­tais, kai gy­ve­ni pa­sau­lio kraš­te, kai at­ro­do, kad pa­sau­lis yra di­de­lė bu­hal­te­ri­jos kny­ga ir žmo­nės nė­ra nei puo­lę an­ge­lai, nei re­ne­san­si­niai mil­ži­nai, ga­li pa­mirš­ti, kad esi lais­vas ir ga­li gy­ven­ti kaip no­ ri. Pa­mirš­ti leng­va, iš­gy­ven­ti sun­ku, ir to­ dėl žmo­nės, kaip tu, žmo­nės, nu­ga­lė­ję bai­mę, pe­rė­ję pra­ga­rą, Niu­jor­ko, Pa­ ry­žiaus pur­vą ir nė aki­mir­ką ne­nus­to­ję my­lė­ti gy­ve­ni­mo – tu esi Mo­zė, pra­na­ šas, pra­sky­ręs mo­der­naus pa­sau­lio lukš­ tą, ati­da­ręs ne­sve­tin­gus mies­tus ir at­ra­ dęs ma­gi­ją, ste­buk­lus ir lais­vę ten, kur vi­si ma­tė tik ne­vil­tį.

Jie ta­vęs bi­jo­jo, prie­mies­čių žmo­nės, bi­jo­jo ne­tgi ne sek­sua­li­nio tu­ri­nio ar bo­ he­miš­kos pro­pa­gan­dos, o ne­si­bai­gian­ čios, vul­ka­nu trykš­tan­čios lai­mės, ku­rios ne­ga­lė­jo su­pras­ti. Jie no­rė­jo, kad lai­mė bū­tų įvilk­ta į mies­čio­niš­ką tu­ri­nį, bū­tų lo­ bis, pa­kas­tas po pa­ma­tais, ar prin­ce­ sė su pu­se ka­ra­lys­tės ar bent jau nau­jas Ipa­das; no­rė­jo, kad lais­vė bū­tų dvie­jų

mė­ne­sių back­pac­ki­ni­mas po iš­grįs­ tus ta­ku­čius, kad vis­kas bū­tų sau­ gu, pa­ma­tuo­ta, be po­lė­kio. Ta­vo lai­mė trykš­ta iš taip gi­liai ir lie­ja­si taip pa­pras­tai, kad dėl to pra­smės ne­ten­ka vi­ si žmo­giš­ki žais­lai, kar­tu gy­ve­ni­mui ati­da­rius du­ris neat­sa­ko­mas nė vie­nas ma­lo­nu­mas, jo­kios pro­tes­tan­tiš­kos eti­kos, jo­kio kū­no nei­gi­mo, as­ke­tiz­ mo, ma­nie­rin­go dva­sin­gu­mo ir tai­syk­lių.

Hen­ry Mil­le­ris mė­go pa­val­gy­ti ir nie­kas pa­sau­ly­je nė­ ra ge­riau ap­ra­šęs to džiaugs­mo, kai drau­giš­ka sie­la nu­ per­ka tau pie­tus už ga­li­my­bę pa­si­klau­sy­ti karšt­li­giš­ko ra­ šy­to­jo svai­gu­lio; pri­si­me­nu tai Sin­ga­pū­re, kai prieš mus iš Die­vo (ir Yen Lin) ma­lo­nės klo­ja­si dim su­mai, var­lių ko­jų ko­šy­tės, sriu­by­tės. Di­džiau­sias gy­ve­ni­mo prie­šas nė­ra mir­ tis, ir ne­tgi ne liū­de­sys, o nuo­bo­du­lys ir ne­vil­tis. Val­gau, my­liu, ra­šau, klau­sau­si ir pa­sa­ko­ju, va­žiuo­ju ir ieš­kau, grįž­tu ir pra­ran­du, ir silp­nu­mo aki­mir­ko­mis vi­sa­da pri­si­ me­nu fra­zę, ku­rią pa­sa­kei pa­čią juo­džiau­sią sa­vo gy­ve­ ni­mo aki­mir­ką: „One day it will be plea­sant to re­mem­ ber the­se things.“ Te­bū­nie iš­gel­bė­tos sie­los vi­sų, ku­rie drįs­ta nuo­bo­džiau­ ti, kai ap­link ve­ria­si gy­ve­ni­mo ste­buk­las. Kad ir ką sa­ky­ tu­me apie re­li­gi­ją, bet mums rei­kia pra­na­šų, ku­riuos ga­lė­ tu­me pri­si­min­ti bai­mei pa­kir­tus ko­jas.

2011.03.25 18:48:23

Da­rom: pa­ka­bu­ką „Pieš­tu­kas su brūkš­niais“ SU RŪ­TA KIŠ­KY­TE

Abu „deš­re­lės“ ga­lus rei­kia nu­smai­lin­ti pirš­ tų ga­liu­kais ar pei­liu­ku, kad šie at­ro­dy­tų kaip pieš­tu­kas. Jei­gu ne­pa­vyks­ta – ne­svar­ bu. Iš­kep­tą pieš­tu­ką ga­lė­si­te nu­drož­ti pei­liu­ ku (at­ro­dys dar tik­res­nis).

Bur­bu­liu­ką del­nu leng­ vai iš­ko­čio­ki­te.

2

Iš po­li­me­ri­nio mo­lio ga­ba­liu­ko tarp del­nų su­su­ka­me bur­bu­liu­ką (aš nau­do­jau kū­no spal­vos mo­lį, bet ga­li­te nau­do­ti bet ko­ kios ir pa­skui nu­da­žy­ti).

Rei­kės: :: Po­li­me­ri­nio mo­lio (mo­de­li­no, ke­pa­mo or­kai­tė­je) :: Dvie­jų spal­vų vir­ve­lės (tin­ka si­li­ko­ni­nis ar bet koks ki­tas siū­las ar gran­di­nė­lė) :: Tų dvie­jų vir­ve­lių spal­vos da­žų (tin­ka ak­ri­las, tem­pe­ra ar pa­na­šūs tirš­ti da­žai (tik ne gua­šas) :: Smul­kaus tep­tu­ko :: Kli­jų (tin­ka su­perk­li­jai, skaid­rūs „Mo­ment“ kli­jai, dvi­kom­po­nen­čiai epok­si­di­niai ir t. t.) :: La­ko (tin­ka tiek pro­fe­sio­na­lus ak­ri­lo ar tem­pe­ros, tiek bliz­gus ar­ba ma­ti­nis na­gų la­kas) :: Ada­tos :: Po­ros spaus­tu­kų :: Sag­ties :: Pin­ce­to (ne­bū­ti­nai) :: Or­kai­tės

1

4

3

Abie­juo­se pieš­tu­ko ga­luo­se ada­ta pra­ dur­ki­te gi­lią sky­lu­tę. Dur­da­mi sten­ki­tės pirš­tais jo ne­sut­rėkš­ti. Jei pieš­tu­kas per daug minkš­tas ir du­riant de­for­muo­ja­si, įdė­ki­te jį de­šim­čiai mi­nu­čių į šal­dy­tu­vą ir pa­skui vėl pa­ban­dy­ki­te.

5 Tuo­met kli­jais su­te­pa­mos vir­ve­lės ir įve­ria­mos į pieš­tu­ko ga­luo­se esan­čias sky­lu­tes (tam ga­li pri­reik­ti pin­ce­to, bet ne­bū­ti­nai).

Pra­dū­rus sky­lu­tes pieš­tu­ką rei­kia kep­ ti or­kai­tė­je lai­kan­tis ant mo­de­li­no pa­ kuo­tės pa­teik­tos inst­ruk­ci­jos.

8

Abie­jų vir­ve­lių ga­luo­se rei­kia už­ ver­ti po vie­ną spaus­tu­ką, sag­tį, per­ver­ti kil­pą per spaus­tu­ką ir jį rep­lė­mis (ar kuo ki­tu) su­spaus­ti.

6

Iš­kep­tą ir atau­šį pieš­tu­ką rei­kia nu­ da­žy­ti, o iš­džiū­vu­sį pa­deng­ti la­ku (to rei­kia, kad da­žai ne­nu­sik­rapš­ty­ tų, prie pa­puo­ša­lo ne­lip­tų dul­kės).

Darom: knygutę užrašams / blonknotą piešimui „A5” TAURAS (VIENASDU.LT)

2

1

Susirinkti panau­ dotus popieriaus lapus.

Sulenkti popieriaus lapus per pusę į A5 formatą.

7

9

Voilà!

Reikės: :: Iš vienos pusės panaudotų A4 formato popieriaus lapų Viršeliui gali būti naudojamos įvairios medžiagos ir daiktai (plastikinės įmautės, įvairios plastikinės papkės ir segtuvai, storas popierius, nereikalingi knygų ar žurnalų viršeliai, plakatai, kartonas, įlaminuotas popierius) :: Liniuotės :: Popieriaus peilio ar žirklių

3 Susirasti medžiagų viršeliui. Viršelis gali būti arba kietas, arba minkštas. Abiem atvejais praktiškiau naudoti šiek tiek storesnį po­ pierių ar plastiką. Paprastas popierius lengviau tepasi, todėl geriau naudoti plastikinį viršelį arba plastiku aplenktą popierių ar kartoną.

Laminuojama didesnėse kanceliarinių prekių parduotuvėse. Kaina už dviejų viršelių įlaminavimą ~1Lt.

6 24 // © 370 370_012.indd 24

4

5

Sudėti visus lapus, atsukus lenkimus ta pačia kryptimi.

Iš viršaus ir apačios sudėti viršelius ir įrišti knygutę.

Plastikine ar metaline spirale knygutę galima įsirišti didesnėse kan­ celiarinių prekių parduotuvėse, spaudos paslaugų centruose (kaina ~3Lt). Įrišti knygutę galima ir namų sąlygomis susiuvant, pramušant skylutes, supinant virvute ir t t. Tačiau tai užima daug laiko, o rezul­ tatas ne visada džiugina, lapai dažnai sunkiai verčiasi, lamdosi, plyšta. O pramoninės spiralės atrodo tvarkingai ir idealiai atlieka savo funkciją. Be to, tai yra ekologiškas sprendimas, nes įrišti ne­ naudojama elektros energija – tai grynai mechaninis procesas.

7

Voilà!

2011.03.25 18:50:41