– apie sporta, psichologija dokumentus pamačiau, kad yra tokia specialybė – psichologija, ir ja susidomėjau. Pirmoji pažintis su psichologija iš arčiau įvyko žurnalistikos studijų metu – tai buvo socialinės psichologijos kursas. Susižavėjau ir taip kilo idėja, kad galėčiau studijuoti du dalykus. Po trijų žurnalistikos kursų atsiėmiau dokumentus, kad atgaučiau atestatą, ir įstojau į psichologiją. Man buvo pasakyta, kad jei įstosiu, tai į žurnalistiką būsiu priimta atgal automatiškai, bet jei ne... Tad gerokai rizikavau. Mokslų tęsti į Vokietiją išvykau turėdama žurnalistikos diplomą ir psichologijos bakalaurą. Rinkausi tarp gerontologijos, visuomenės sveikatos, visuomenės informavimo priemonių ir klinikinės psichologijos. Sporto psichologija buvo visiškas netyčiukas. Universitete ji buvo šalutinai pasirenkamas dalykas. Pusės metų praktiką atlikau pas pasaulinio lygio sporto psichologę prof. dr. D. Alfermann Leipcigo universitete Vokietijoje. Pas ją patekau tik dėl to, kad buvau sportavusi, parašiau labai gerą motyvacinį laišką ir buvau Friedricho Eberto fondo stipendininkė. Visam Pabaltijy šio fondo stipendininkų yra tik 12. Vokietijoje tai ypatingas kokybės ženklas.
mo per seminarus ir einama individualių ar specifinių dalykų link. Pavyzdžiui, visiškai nestandartinės varžybų situacijos, kurios gali išmušti iš vėžių: nukeltas ar paankstintas startas, netikėtai varžovo pakeista taktika ir pan. Kad disciplinuoti ir tam tikram algoritmui pasiruošę sportininkai sureaguotų labiliai, skiriame laiko pratyboms, per kurias mokomės aktyvinti už lateralinį mąstymą atsakingą smegenų pusrutulio dalį. Ir tai nėra terapija, tai – mentalinės treniruotės, kurių metu formuojami įgūdžiai: dėmesys, anticipavimas, sprendimo priėmimas, elgesys po klaidos, pasitikėjimas savimi, savireguliacija, priešstartinis nusiteikimas, gali būti minčių arba vaizdinių valdymas. Kiekvienas sportininkas yra įvertinamas individualiai. Išsiaiškinus problemą jam sudaroma programa ir po tam tikro laiko darbo rezultatas yra toks, kaip ir treniruojant raumenis ar mokantis naujos technikos – išmokimas. Sportininkas yra pranašesnis, jei kuria rezultatą per kontroliuojamus veiksnius: fizinį, techninį, taktinį, mentalinį, medicininį pasirengimą, o ne ieško laimingų marškinėlių arba prašo draugo, kad jis pirmas pereitų gatvę, nes perbėgo juoda katė, o jam šiandien varžybos.
11 metų dirbate su sportininkais. Kuriuos mūsų Europos, pasaulio, olimpinių žaidynių prizininkus ir nugalėtojus esate parengusi? Pirmiausia reikia pasakyti, kad ne visi leidžia minėti savo pavardes. Sutikimą esu gavusi iš keleto sportininkų. Tai – dabartinis Lietuvos premjero patarėjas sporto klausimais, buvęs plaukikas Vytautas Janušaitis, kylanti dziudo žvaigždė Karolis Bauža, kiokušin karatė rinktinės sportininkai, kurie per 2009–2013 m. iškovojo medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. Kiti – šiuolaikinės penkiakovės, lengvosios atletikos, akademinio irklavimo, paplūdimio tinklinio, kitų sporto šakų atstovai. Darbas su sportininkais dažnai pradedamas nuo bendro pobūdžio žinių perdavi-
Neseniai vedėte seminarą, kuriame pristatėte naujovę Lietuvoje, metodiką, paremtą paskutinio tarptautinio sporto kongreso tyrimo rezultatais, kurią naudoja olimpinė čempionė Rūta Meilutytė ir kitos sporto pasaulio žvaigždės. Vaizdinių kontrolę įvardijate kaip sudedamąją šiuolaikinio sportininko pasirengimo varžyboms dalį. Papasakokite apie vizualizacijos panaudojimo efektyvumą sporte. Mes bendraujame žodžiais ir žinome, kad kartais būna įkyrių minčių, kurios mus užvaldo. Lygiai taip ir su vaizdiniais. Ypač avarijas ar traumas patyrę žmonės teigia, kad prieš akis iš praeities iškyla neigiamas vaizdinys ar jų grupė, kurių jie mano negalintys kontroliuoti. Tyrimų patvirtintas dramatiškas
SPECTRUM 2014/1
faktas, kad jeigu praeityje buvo negatyvių patirčių, minčių ar vaizdinių – susiklosčius panašiai situacijai aktyvinasi būtent negatyvūs. Todėl svarbu išmokti valdyti tiek mintis, tiek vaizdinius. Galime pasitelkti konkretų pavyzdį. Tegu tai būna klaidos ištaisymas. Jei buvo suklysta varžybose ir padariniai siejami su intensyvia negatyvia emocija, tai ji ilgam įsirašo atmintyje vaizdinio forma. Pastarasis ateityje ir trukdo teisingai atlikti veiksmą per varžybas, nors treniruočių metu pavyksta. Taigi pirmiausia randama konkreti grandis, kurią reikia taisyti, įvardijama, kas daroma ne taip ir kaip reikia tai atlikti, parenkamas raktinis žodis, dar vadinamas markeriu. Tai turi būti labai trumpas žodis – „op“, „kelk“ ar pan. Markeris išbandomas per tikrą treniruotę, priderinamas ir jau tuomet prasideda vizualizacijos pratybos – prisimenama varžybinė situacija, kai sportininkas suklydo, ir stengiamasi vizualizuoti sceną su ištaisymu. Lygiai tas pats gali būti bandoma su būsimomis varžybomis. Jeigu žmogus sugeba tai padaryti vaizduotėje, taisyklingai tai padarys ir per varžybas. Mat kognityvinės schemos formuojasi ir koreguojasi tiek atliekant judesius realiai, tiek vizualiai. Elitiniai sportininkai naudoja vizualizaciją, nes jos efektas, formuojant motorinius įgūdžius, pozityvus. Ar labai skiriasi darbas su individualių ir komandinių sporto šakų atstovais? Darbas su komanda pradedamas likus pusei metų iki pagrindinių varžybų. Jei tai yra viena žinoma bėda – likus dviem arba vienam mėnesiui. Kartais problemos priežastis – tik vienas iš narių, bet net ir tokiu atveju intervencija būtina nedelsiant, kol neprasidėjo griūtis domino kaladėlių principu. Taigi pirmiausia tvarkoma ši grandelė ir stebimi pokyčiai komandoje. Gali būti, kad išderinimas jau išplitęs, arba, atvirkščiai, buvo manoma, kad visos problemos dėl vieno nario, tačiau
43