PITTACUS LORE
Antroji KNYGA APIE LORIENo LEGATus
Romanas
Iš anglų kalbos vertė agnė mackevičiūtė
Pirmas skyrius Mano vardas Marina. Tarsi kilusi iš jūros. Bet iš pradžių buvau žinoma tik kaip Septintasis Numeris. Buvau viena iš devynių išgyvenusių gardų, atvykusių iš Lorien planetos. Šios planetos likimas buvo ir tebėra mūsų rankose. Rankose tų, kurie nežuvome. Rankose tų, kurie tebesame gyvi. Aš buvau šešerių, kai nusileidome. Nors buvau visai maža, pamenu tą akimirką, kai, mūsų kosminiam laivui nusileidus ant Žemės paviršiaus, pajutau, kiek daug mums, devyniems cepanams ir devyniems gardams, reiškia galimybė čia atsidurti. Pajutau, kad ši planeta yra mūsų vienintelis šansas. Į planetos atmosferą įskridome siaučiant audrai, kurią patys ir sukėlėme. Kai mūsų pėdos pirmą kartą palietė Žemę, pamenu garų ratilus, besiveržiančius iš laivo, bei pašiurpusią savo rankų odą. Ištisus metus nebuvau jutusi vėjo. Lauke tą dieną spaudė šaltukas. Kažkas mūsų laukė prie laivo. Nežinau, kas jis buvo. Pamenu tik tiek, kad kiekvienam cepanui jis padavė po du drabužių komplektus ir po didžiulį voką. Iki šiol nežinau, kas buvo tuose vokuose. [ 5 ]
PITTACUS LoRe Žinodami, kad galbūt daugiau niekada nebepasimatysime, susibūrėme į vieną būrį. Sakėme vienas kitam padrąsinančius žodžius, glėbesčiavomės, o tada išsiskirstėme. Žinojome, kad taip reikia, kad turime poromis išsiskirstyti devyniomis skirtingomis kryptimis. Nesilioviau žvilgčioti per petį į tolstančius mūsiškius, kol jie visi iš lėto vienas po kito pradingo man iš akių. Ir tada likome mes su Adelina. Mes išsiruošėme į sunkią kelionę po pasaulį, apie kurį nieko nežinojome. Tik dabar suprantu, kokia išsigandusi tą akimirką turėjo būti Adelina. Pamenu, kaip lipome į laivą, plaukiantį į kažkokią nežinomą vietą. Paskui pamenu, kaip važiavome dviem ar trimis skirtingais traukiniais. Mes su Adelina rūpinomės pačios savimi, glausdavomės viena prie kitos, slėpdavomės tamsiuose užkampiuose, toliau nuo svetimų akių. Keliavome pėsčiomis iš vieno miesto į kitą, per kalnus ir laukus, belsdavomės į duris, kurios nedelsiant būdavo užtrenkiamos mums prieš akis. Buvome alkanos, pavargusios ir išsigandusios. Pamenu, kaip sėdėjau ant šaligatvio ir prašiau išmaldos. Pamenu, kaip verkiau ir negalėjau užmigti. Neabejoju, kad Adelina atidavė pusvelčiui mūsų nuostabiuosius deimantus, atsivežtus iš Lorieno, mainais į šiltą maistą, kuris tuo metu mudviem buvo pats svarbiausias. Galbūt ji taip išdalijo juos visus. Tada užklydome į šią vietą Ispanijoje, kurioje gyvename dabar. Sunkias ąžuolines duris, į kurias beldėmės, atidarė rūsčiai nusiteikusi moteris, kurią pažinome kaip seserį Liuciją. Sesuo šnairu žvilgsniu pažvelgė į Adeliną, priversdama ją pasijusti nejaukiai. – Ar jūs tikite Dievą? – ispaniškai paklausė moteris, suraukusi lūpas ir žvelgdama įdėmiu žvilgsniu, įsmeigtu į mus pro primerktas akis. [ 6 ]
šešių galia – Aš esu pasižadėjusi gerbti Dievo žodį, – atsakė Adelina, pagarbiai nusilenkdama. Nežinau, iš kur ji žinojo, ką reikia atsakyti. Tikriausiai tokie žodžiai jai atėjo į galvą, kai kelias savaites praleidome bažnyčios rūsyje. Kad ir kaip būtų, atsakymas buvo teisingas. Sesuo Liucija atvėrė mums duris. Nuo tos dienos šiame iš akmenų sumūrytame vienuolyne su pelėsiais apaugusiais kambariais, vėjų perpučiamais koridoriais ir tarsi ledu dengtomis grindimis gyvenome vienuolika metų. Be vieno kito čia užklystančio lankytojo, internetas yra mano vienintelė galimybė bendrauti su pasauliu, esančiu už mūsų nedidelio miestelio. Nuolat naršau po jį, ieškodama ženklų, kad kiti mūsiškiai yra gyvi, kad jie ieško vienas kito, o galbūt ir kovoja su priešu. Kažkokio ženklo, kad nesu viena, nes nebegaliu pasakyti, jog Adelina tebemano esanti su manimi. Jos požiūris ir supratimas labai stipriai pasikeitė. Galbūt jos pasikeitimą būtų galima palyginti su užtrenktomis durimis, kurios dar vienai nakčiai atskyrė badaujančią moterį ir jos vaiką nuo šalto išorinio pasaulio. Kad ir kas tai buvo, atrodo, kad Adelina prarado varomąją jėgą, verčiančią ją judėti į priekį, ir neteko tikėjimo, kad Lorienas kada nors atgims. Jos širdyje užgimė kitoks tikėjimas, toks pat, koks yra vienuolyno seserų širdyse. Pamenu, kaip stipriai pasikeitė Adelinos akių žvilgsnis, jos netikėtas kalbas apie tai, kad mums reikia susidaryti tolesnį gyvenimo planą, kuriuo vadovautumės, jei mums pavyktų išgyventi. Mano tikėjimas Lorienu tebėra tvirtas. Indijoje prieš pusantrų metų keturi žmonės savo akimis matė berniuką, galėjusį savo mintimis judinti daiktus. Iš pradžių šis atvejis nesulaukė labai didelio dėmesio. Tačiau neilgai trukus, netikėtai pradingus berniu[ 7 ]
PITTACUS LoRe kui, tame regione kilo sąmyšis ir buvo paskelbta jo paieška. Kiek man žinoma, tas berniukas nebuvo rastas. Prieš kelis mėnesius internete radau informacijos apie mergaitę Argentinoje, po žemės drebėjimo sugebėjusią pakelti penkių tonų betono luitą, kad galėtų ištraukti po juo įkalintą vyrą. Kai tik pasklido žinia apie šį didvyrišką poelgį, mergaitė pradingo. Kaip ir berniukas iš Indijos, ši mergaitė iki šiol laikoma dingusia. Ir tada pasirodo naujienos, transliuojamos per visus Amerikos televizijos kanalus, apie tėvo ir sūnaus duetą. Tėvas ir sūnus yra persekiojami policijos, kai jie, kaip manoma, savo rankomis Ohajuje iki pamatų sugriovė mokyklą, dėl to žuvo penki žmonės. Jie nepaliko jokio pėdsako. Teliko tik paslaptingos pelenų krūvos. – Atrodo, lyg toje vietoje vyko mūšis. Nežinau, kaip kitaip tai paaiškinti, – tokie buvo vyriausiojo tyrėjo žodžiai. – Bet turėkite omenyje, kad mes viską išsiaiškinsime ir surasime Henrį Smitą ir jo sūnų Džoną. Galbūt Džonas Smitas, jei toks yra tikrasis jo vardas, tėra paprasčiausias kupinas pagiežos vaikinas. Bet nemanau, kad tiesa yra tokia. Kai tik savo kompiuterio ekrane pamatau vaikino veidą, mano širdis ima smarkiau plakti. Pamačius jį, mane užvaldo nepaaiškinamas nevilties jausmas. Giliai viduje jaučiu, kad jis yra vienas mūsų. Negaliu paaiškinti kodėl, bet žinau, kad turiu jį rasti.
Antras skyrius Rankomis atsiremiu į šaltą palangę ir stebiu snaiges, krintančias iš tamsaus dangaus ir nusileidžiančias ant kalno šlaito. Ant kalno auga pušys, kamščiamedžiai ir bukmedžiai, tarp kurių kyšo stačios uolos. Visą dieną nesiliauja snigti. Žmonės kalba, kad snigs ir visą naktį. Nelabai matau, kas yra už mūsų miestelio šiaurinėje pusėje – pasaulis paniro į baltą miglą. Dieną, kai dangus yra giedras, galima matyti žydrus Biskajos įlankos vandenis. Bet tokiu oru to pamatyti neįmanoma. Galiu tik spėlioti, kas slypi tenai, ko neaprėpia mano akys. Pažvelgiu sau už nugaros. Vėjo traukiamame kambaryje aukštomis lubomis stovi du kompiuteriai. Norėdami pasinaudoti kompiuteriu, į sąrašą turime įvesti savo pavardę ir laukti savo eilės. Vakare, jei kas nors laukia eilėje, kiekvienas žmogus internete gali naršyti dešimt minučių, o jei eilėje niekas nelaukia, tada galima naršyti dvidešimt minučių. Dabar internete naršo dvi merginos, kiekviena po pusvalandį, todėl mano kantrybė senka. Nieko nežinau apie naujienas nuo tada, kai prieš pusryčius buvau slapta [ 9 ]
PITTACUS LoRe įlindusi į internetą. Tada nebuvo jokių naujienų apie Džoną Smitą. Netveriu savame kailyje, nes noriu kuo greičiau sužinoti, kas nauja buvo paskelbta nuo šios dienos ryto. Nuo pat pirmos dienos, kai buvo pradėta skelbti apie šią sensacingą istoriją, kasdien yra garsinami vis nauji dalykai. Šventosios Teresės vienuolynas yra padalytas į dvi dalis: vienoje yra vienuolynas, kitoje – našlaičių prieglauda, skirta mergaitėms. Nuo tada, kai iš čia išėjo pilnametystės sulaukusi kita mergaitė, esu vyriausia iš trisdešimt septynių prieglaudos gyventojų. Kai mums sueina aštuoniolika, turime pasirinkti, ar eisime gyventi savarankiškai, ar paskirsime savo gyvenimą Bažnyčiai. Nė viena mergaitė, sulaukusi pilnametystės, nepasiliko. Nekaltinu jų. Mano gimtadienis, o tiksliau, diena, kurią mudvi su Adelina atvykusios čia nusprendėme vadinti mano gimtadienio diena, bus po penkių mėnesių. Tą dieną tapsiu pilnametė. Kaip ir kitos, aš noriu ištrūkti iš šio kalėjimo. Ir visiškai nesvarbu, ar Adelina eis su manimi, ar ne. Kol kas neįsivaizduoju, kad ji galėtų eiti su manimi. Vienuolynas dar 1510 metais buvo sumūrytas vien iš akmenų. Jis yra gerokai per didelis tokiam nedideliam vienuolių, gyvenančių jame, skaičiui. Daugelis jo kambarių tušti. Apgyvendinti ir kitaip naudojami kambariai alsuoja drėgme, yra be galo nejaukūs. Kalbant žmonių balsai atsimuša į lubas ir nuaidi. Vienuolynas stovi ant aukščiausios miestelį supančios kalvos. Nuo jo atsiveria vaizdas į miestelį, kurio pavadinimas yra toks pat kaip vienuolyno. Miestelis yra įsikūręs Ispanijos šiaurėje esančių Picos de Europa kalnų masyvo glūdumoje. Jo pastatai, kaip ir vienuolynas, sumūryti iš akmenų. Daugelis jo pastatų suręsti tiesiai ant kalno šlaito. Einant pagrindine miestelio gatve Calle Principal, arba, [ 10 ]
šešių galia kitaip tariant, Pagrindine gatve, neįmanoma nepastebėti, kokia apleista visa ši vieta. Atrodo, tarsi ją būtų aplenkęs laikas. Bėgant šimtmečiams beveik visi paviršiai pasidengė samanų žalumo ir rudais atspalviais, ore tvyro pelėsių tvaikas. Jau penkerius metus maldauju Adelinos išvykti iš čia ir, kaip mums buvo nurodyta, judėti iš vienos vietos į kitą. Kartą sakiau jai, kad netrukus man pasireikš legato galios, kad nenoriu, jog jos pasireikštų gyvenant tarp visų šių mergaičių ir vienuolių. Adelina atsisakė tą daryti ir priminė man Bibliją, pagal kurią turime gyventi, jei norime būti išgelbėtos. Kasmet maldavau jos išvykti ir kasmet ji pažvelgdavo į mane buku žvilgsniu, atsikirsdama įvairiomis religinėmis frazėmis. Bet aš žinau, kad mano išsigelbėjimas slypi ne čia. Pro bažnyčios vartus, žvelgdama nuo šiek tiek pasvirusios kalvos, matau blankias miestelio šviesas. Pūgos apsuptyje jos atrodo tarsi aureolės aplink šventojo galvą. Nors negirdžiu iš abiejų miestelio barų sklindančios muzika, esu įsitikinusi, kad jie yra sausakimši. Be šių dviejų barų, miestelio Calle Principal gatvėje yra restoranas, kavinė, turgus, nedidelė maisto parduotuvė ir įvairios prekyvietės, kuriose prekiaujama beveik kiekvieną rytą ir popietę. Beveik pačioje kalno papėdėje, pietiniame miestelio pakraštyje, stovi plytinė mokykla, kurią lanko visos našlaičių prieglaudos auklėtinės. Išgirdusi skambant varpą staigiai atgręžiu galvą: po penkių minučių bus vakarinės maldos, po kurių iš karto reikės gultis nakties miegui. Mane apima panika. Turiu žinoti, ar buvo paskelbta kokių nors naujų žinių. Tikriausiai Džonas buvo sugautas. Tikriausiai policija rado dar ką nors sugriautos mokyklos griuvėsiuose, ką nors, kas buvo pražiopsota. Net jei nėra jokių naujienų, turiu tai žinoti. Antraip negalėsiu užmigti. [ 11 ]
PITTACUS LoRe Piktai įsistebeiliju į prie vieno iš dviejų kompiuterių sėdinčią Gabrielę Garsiją, arba Gabi. Gabrielė yra daili šešiolikmetė ilgais juodais plaukais ir rudomis akimis. Išėjusi už vienuolyno sienų Gabi visada vaikšto vilkėdama akį rėžiančius drabužius. Mergaitė mėgsta vilkėti aptemptus marškinėlius, atidengiančius jos papuošalu perdurtą bambą. Kas rytą, dar būdama vienuolyne, Gabi apsivelka laisvus, apsmukusius drabužius. Bet tą pat akimirką, kai tik mūsų nebemato vienuolės, mergaitė nusivelka plačiuosius apdarus, po kuriais visada būna apsivilkusi aptemptus, trumpus drabužius. Pakeliui į mokyklą ji pasidaro makiažą ir persišukuoja plaukus. Taip pat elgiasi ir keturios jos draugės, kurių trys gyvena vienuolyne. Grįždamos iš mokyklos mergaitės nusivalo veidus ir apsivelka tuos drabužius, su kuriais išėjo iš vienuolyno. – Ką? – klausia Gabi, pasipūtėliškai žvelgdama į mane nuožmiu žvilgsniu. – Aš rašau elektroninį laišką. – Aš laukiu jau ilgiau kaip dešimt minučių, – atsakau. – Ir tu nerašai jokio elektroninio laiško. Tu spoksai į nuogus vaikinus. – Na ir kas? Tu mane įskųsi, skundike? – paklausia ji pašaipiai, tarsi kalbėtų su mažu vaiku. Šalia Gabi sėdinti mergaitė, vardu Hilda, kurią dauguma vaikų mokykloje vadina La Gorda arba storąja (visada jai negirdint ir niekada tiesiai į akis), nusijuokia. Jos abi – Gabi ir La Gorda – neišskiriamos. Prikandu liežuvį ir, sunėrusi rankas ant krūtinės, atsigręžiu į langą. Viduje, tikrąja to žodžio prasme, kunkuliuoju iš dalies dėl to, kad man reikia pasinaudoti kompiuteriu, o iš dalies todėl, kad niekada nemoku atsikirsti į Gabi pašaipas. Liko keturios minutės. Aš jau ne tai kad nekantrauju, o tiesiog esu apimta nevilties. Juk šią akimirką galėčiau perskaityti kokias nors naujienas, ir ne bet kokias, o [ 12 ]
šešių galia karščiausias naujienas! Bet negaliu to padaryti, nes savanaudės bjaurybės nenori užleisti man savo kompiuterių. Liko trys minutės. Aš, galima sakyti, visa drebu, apimta pykčio. Staiga man į galvą šauna mintis, o veidą nušviečia palaiminga šypsena. Tai rizikinga, bet, jei tik suveiks, tada verta rizikuoti. Aš vos vos pasisuku, kad užtektų šonu matyti Gabi kėdę. Giliai įkvepiu ir visą savo energiją nukreipiu į kėdę. Panaudodama telekinezę ją trukteliu į kairę pusę. Tada staigiai stumteliu baldą į dešinę taip stipriai, kad jis vos nenuvirsta. Gabi pašoka ir suspiegia. Pažvelgiu į ją apsimestinai nustebusi. – Kas? – klausia La Gorda. – Nežinau. Atrodė, tarsi kas nors būtų įspyręs į mano kėdę ar kažkas panašaus. Ar tu ką nors jautei? – Ne, – atsako La Gorda. Kai tik ji tai pasako, storulės kėdę atitraukiu per kelis centimetrus atgal, tada pakreipiu ją į dešinę. Tai darau visą laiką stovėdama savo vietoje, prie lango. Šį kartą klykia abi mergaitės. Tada stumteliu Gabi kėdę, paskui La Gordos. Tą pačią sekundę, kai tik blyksteli jų kompiuterių ekranai, abi mergaitės pasileidžia klykdamos bėgti iš kambario. – Taip! – tariu palaimingai, bėgdama prie kompiuterio, prie kurio sėdėjo Gabi, ir greitai įvedu, mano manymu, patikimiausios interneto svetainės, kurioje skelbiamos naujienos, adresą. Tada nekantriai laukiu, kol pasikraus man reikalingas puslapis. Seni kompiuteriai ir lėtas interneto ryšys yra tikrų tikriausias peilis po kaklu. Ekranas pasidaro baltas ir eilutė po eilutės susiformuoja puslapis. Kai pasikrauna ketvirtadalis puslapio, suskamba varpas, skelbiantis dienos pabaigą. Liko vos viena minutė iki pamaldų. [ 13 ]
PITTACUS LoRe Esu linkusi nekreipti dėmesio į varpo dūžį, net jei tai reikštų, kad būsiu nubausta. Bet šią akimirką man niekas nesvarbu. – Liko vos penki mėnesiai, – sušnibždu sau po nosimi. Pasikrovė pusė puslapio, ir aš jau galiu matyti Džono Smito veidą, jo aukštyn žvelgiančias akis, kurios yra tamsios, jose spindi pasitikinčio savimi žmogaus žvilgsnis, nors kartu jo akyse galima įžvelgti susivaržymą, tarsi būtų visai ne vietoje. Pasislenku ant kėdės krašto ir nerimastingai laukiu apimta jaudulio, nuo kurio dreba rankos. – Nagi, – ištariu žvelgdama į ekraną, veltui bandydama jį paskubinti. – Nagi, nagi, nagi. – Marina! – garsiai nuvilnija balsas, sklindantis iš tarpdurio. Apsigręžiu ir pamatau seserį Dorą, apkūnią moterį, dirbančią vyriausiąja vyrėja, įsmeigusią piktą žvilgsnį į mane. Tai man ne naujiena. Ji piktai dėbčioja į kiekvieną, su padėklu rankose einantį pro pietums skirto maisto dalijimo vietą, tarsi mūsų noras valgyti prilygtų asmeniniam jos įžeidimui. Ji stipriai suspaudžia lūpas, iš kurių susiformuoja tiksli tiesi linija, tada primerkia akis. – Ateik čia! Dabar! Aš turiu galvoje tučtuojau! Atsidūstu. Žinau, kad neturiu kito pasirinkimo, todėl turiu eiti. Naršyklėje ištrinu paieškų istoriją ir tamsiu koridoriumi nuseku paskui seserį Dorą. Kompiuterio ekrane buvo kai kas nauja, aš tai tiesiog žinau. Argi gali būti kita priežastis, dėl kurios Džono nuotrauka būtų per visą puslapį? Bet kokios naujienos pasensta per pusantros savaitės, todėl žinau, kad jo nuotraukos, užimančios visą puslapį, buvimas reiškia, kad internete yra kokios nors svarbios naujos informacijos. Mes nužingsniuojame iki Šventosios Teresės navos. Joje ištįsusios kolonos remiasi į aukštas, skliautuotas lubas, navos sienas [ 14 ]
šešių galia puošia spalvoto vitražo langai. Mediniai klauptai driekiasi per visą erdvią patalpą, ant jų gali susėsti beveik trys šimtai žmonių. Į navą mudvi su seserimi Dora įžengiame paskutinės. Atsisėdu į vieną centre stovinčių klauptų. Sakykloje stovi sesuo Liucija, mudviem su Adelina atidariusi duris, kai pirmą kartą čia pasirodėme. Ji tebevadovauja vienuolynui. Sesuo užsimerkia, palenkia galvą ir priešais save suspaudžia delnus. Visos kitos moterys ir mergaitės padaro tą patį. – Padre divino, – tokiais žodžiais prasideda malda, tariama niūriu unisonu. – Que nos bendiga y nos proteja en su amor*... Išjungiu savo klausą, kaip sugeba tik gardai, kad galėtų negirdėti aplinkinių garsų, ir pažvelgiu į priešais save stovinčių moterų pakaušius. Jos visos stovi sutelkusios dėmesį ir pasilenkusios į priekį. Arba tik pasilenkusios. Akimis surandu Adeliną, sėdinčią pačioje pirmoje eilėje, esančioje per šešis klauptus nuo manęs. Ji sėdi šiek tiek dešiniau nuo manęs. Adelina klūpo, pasinėrusi į meditaciją, jos rudi plaukai surišti į standžią kasą, kuri krinta iki pusės nugaros. Ji nepakelia galvos ir nepažvelgia, nebando surasti manęs, sėdinčios navos gale, kaip darydavo kelerius pirmuosius mūsų gyvenimo čia metus. Mes slapta šypsodavomės viena kitai, kai mūsų akys susitikdavo, suprasdamos tik mums abiem žinomą paslaptį. Mudvi iki šiol sieja ta pati paslaptis, bet kažkada Adelina liovėsi su manimi dalytis ja. Kažkada mudviejų planą slėptis iki to laiko, kol tapsime pakankamai stiprios, kad galėtume iškeliauti, pakeitė Adelinos noras, o gal paprasčiausiai baimė, tiesiog pasilikti čia. Iki tol, kol pasirodė naujienos apie Džoną Smitą, apie kurias papasakojau Adelinai vos tik joms pasirodžius, mes jau mėnesių * Dieviškasis Tėve – kuris mus laimini bei saugai savo meilėje. [ 15 ]
PITTACUS LoRe mėnesius nebuvome kalbėjusios apie savo misiją. Rugsėjį jai parodžiau savo trečiąjį randą, trečiąjį perspėjimą, kuris reiškė, kad mirė trečiasis gardas ir kad mudvi esame vienu žingsniu arčiau savo pražūties nuo mogadorų rankų. Tačiau ji elgėsi taip, tarsi viso to nebūtų. Tarsi tai, ką mes abi žinojome reiškiant, nieko nereiškė. Išgirdusi naujienas apie Džoną Adelina paprasčiausiai ėmė pašaipiai vartyti akis ir liepė man liautis tikėti pasakomis. – En el nombre del Padre, y del Hijo, y del Espiritu Santo. Amen (Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen), – ištaria vienu balsu visos susirinkusios kambaryje ir su lig paskutiniu sakiniu vieningai persižegnoja. Tą patį darau ir aš, kad neišsiskirčiau iš minios: dedu dešinę ranką ant kaktos, krūtinės, kairiojo peties ir dešiniojo peties. Kai mane pažadino skausmas, po kurio buvo trečiojo rando, išryškėjusio aplink mano kulkšnį, sukeltas švytėjimas, aš miegojau ir sapnavau, kad bėgu žemyn nuo kalno į šonus ištiesusi rankas, tarsi tuoj pakilčiau skrydžiui. Nuo ryškios šviesos pabudo kelios mergaitės, miegojusios mano kambaryje, bet, ačiū Dievui, nepabudo mus prižiūrinti sesuo. Mergaitės pamanė, kad po antklode slepiu žibintą ir žurnalą ir tokiu būdu laužau paskutinio varpo, kviečiančio nakties poilsiui, taisyklę. Tą kartą ant gretimos lovos mieganti Elena, šešiolikmetė juodaplaukė, kuri kalbėdama dažnai kramto savo plaukų sruogą, metė į mane savo pagalvę. Mano raumenys tiesiogine prasme ėmė kunkuliuoti, o skausmas buvo toks stiprus, net turėjau įsikąsti į savo antklodės kraštą, kad nepradėčiau rėkti. Negalėjau susilaikyti nepravirkusi, nes kažkur žuvo Trečiasis Numeris. Dabar mūsų liko šeši. Šį vakarą iš navos išeinu vorele kartu su kitomis mergaitėmis. Visos kartu nužingsniuojame į savo miegamuosius, kuriuose stovi [ 16 ]
šešių galia girgždančios dvigulės lovos, atskirtos viena nuo kitos. Mano galvoje sukasi planas. Kad lovos nebūtų tokios kietos ir kiekviename kambaryje nesijustų nuo betono sklindančio šalčio, jas dengia minkšti patiesalai ir sunkūs apklotai. Tai vieninteliai prabangūs daiktai, kuriais mums leidžiama mėgautis. Mano lova stovi tolimame kampe, esančiame toliausiai nuo durų. Tai pati geriausia vieta, kurios pageidauja visos mergaitės. Ji yra ramiausia. Kad iki jos prieičiau, man prireikė daug laiko, nes kaskart iš vienuolyno išėjus kuriai nors pilnametystės sulaukusiai mergaitei, į jos vietą persikeldavo kita, o į jos vietą dar kita ir t. t. Šviesos yra išjungiamos, kai visos įsitaiso savo lovose. Guliu ant nugaros ir žiūriu į blankius, rantytus aukštai esančių lubų kontūrus. Tylą perskrodžia netikėtas gan garsus šnibždesys. Akimirksniu po jo pasigirsta prižiūrinčios sesers tildymas. Lieku atsimerkusi, nekantriai laukiu, kada visos užmigs. Po pusvalandžio liaujasi visi šnibždesiai, juos pakeičia lygus miegančiųjų alsavimas. Bet dar nenoriu rizikuoti. Dar per anksti. Palaukiu dar penkiolika minučių, bet vėl nepasigirsta jokio garso. Ir tada nebetveriu savo kailyje. Sulaikau kvėpavimą ir iš lėto nuleidžiu kojas nuo lovos krašto, įtempusi ausis klausydama šalia manęs gulinčios Elenos kvėpavimo. Mano kojos paliečia ledines grindis ir akimirksniu sušąla. Iš lėto atsistoju, neskubu, kad lova nesugirgždėtų. Esu atsargi, kad netrinktelėčiau į kurią nors iš lovų. Prieinu prie atvirų durų ir prasmunku į koridorių, tada paskubomis pasileidžiu į kompiuterių kambarį. Atitraukiu kėdę ir paspaudžiu kompiuterio įjungimo mygtuką. Laukdama, kol kompiuteris pasikraus, nenustygstu vietoje ir nuolat gręžiojuosi koridoriaus pusėn, ar niekas neatsekė paskui [ 17 ]
PITTACUS LoRe mane. Pagaliau galiu įvesti interneto svetainės adresą, ir kompiuterio ekranas pasidaro baltas. Galiausiai jo centre pasirodo dvi nuotraukos. Aplink jas tekstas, virš kurio pajuodintomis raidėmis surašyta antraštė, bet jos tekstas toks neryškus, kad neįmanoma jo perskaityti. Šį kartą afišuojamos jau dvi nuotraukos. Įdomu, kokių pasirodė naujienų nuo tada, kai paskutinį kartą bandžiau jas perskaityti. Pagaliau antraštės tekstas išryškėja: Tarptautiniai teroristai? Džono Smito taisyklingos kvadrato formos žandikauliu, pašiauštais plaukais, žydromis akimis nuotrauka pasirodo kairėje ekrano pusėje. O jo tėvo, arba labiau tiktų sakyti cepano, Henrio Smito nuotrauka – dešinėje ekrano pusėje. Iš tiesų tai ne nuotrauka, o dailininko padarytas nespalvotas eskizas, nupaišytas pieštuku. Praleidžiu informaciją, kurią jau žinau – sugriauta mokykla, penkios aukos, staigus dingimas – ir pereinu prie karščiausių naujienų, kurios buvo ką tik paskelbtos: Netikėtai pasisukus įvykiams FTB tyrėjai šiandien rado tai, kas, jų manymu, yra profesionalaus klastotojo naudojami įrankiai. Rojaus miestelyje, esančiame Ohajuje, Henrio ir Džono Smitų nuomojamame name, angoje, esančioje po tėvo miegamojo grindų lentomis, buvo rasta įvairių aparatų, paprastai naudojamų dokumentų gamybai. Iš to tyrėjai daro išvadas, kad visas nusikaltimas turi sąsajų su terorizmu. Kai sukėlė sumaištį vietinėje Rojaus miestelio bendruomenėje, Henris ir Džonas Smitai yra laikomi asmenimis, pabėgusiais iš nusikaltimo vietos ir keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui. Tyrėjai kreipiasi į visuomenę, [ 18 ]
šešių galia prašydami suteikti apie šiuos asmenis bet kokios informacijos, padėsiančios jiems nustatyti pabėgėlių buvimo vietą. Grįžtu puslapyje atgal prie Džono atvaizdo. Kai įsistebeiliju į jį, man pradeda drebėti rankos. Jo akys. Vien tik žiūrėdama į šį eskizą pamatau, kad jose yra kažkas man pažįstama. Iš kur daugiau galėčiau pažinti šias akis, jei ne iš metus trukusios kelionės, po kurios mes visi atsiradome čia? Niekas negalėtų manęs įtikinti, kad jis nėra vienas iš šešių išlikusių gardų, tebegyvenančių šiame svetimame pasaulyje. Atsilošiu ir nupučiu kirpčiukus sau nuo akių. Aš taip norėčiau leistis į kelionę ir pati surasti Džoną. Be abejo, Henris ir Džonas Smitai žino, kaip išvengti policijos. Juk iki šiol jie slapstosi jau vienuolika metų, tą darome ir mudvi su Adelina. Bet ar sugebėčiau rasti Džoną, kai jo ieško visas pasaulis? Ar galėtume mes, gardai, susitikti visi kartu? Mogadorai stebi mus absoliučiai visur. Neįsivaizduoju, kaip buvo rasti Pirmasis ir Trečiasis Numeriai, bet nė kiek neabejoju, kad rasti Antrąjį Numerį mogadorams pavyko tada, kai jis arba ji internete paviešino savo dienoraštį. Pati jį radau, o tada penkiolika minučių sėdėjau mąstydama, kaip būtų geriausia atsakyti tam nepažįstamajam neatskleidžiant, kas aš ir kur esu. Nors Antrojo Numerio pranešimas buvo miglotas, jame užšifruota informacija buvo gerai suprantama mums, skaitantiems – devyniems, iš kurių tada buvome likę aštuoni. Jame buvo klausiama: Ar jūs, kiti mūsiškiai, tebesate gyvi? Dienoraštį publikavo vartotojas, pasivadinęs Antruoju Numeriu. Tada paskubomis pirštais klaviatūra suvedžiau atsakymą. Man nespėjus nuspausti siuntimo mygtuko, puslapis atsinauji[ 19 ]
PITTACUS LoRe no, nes kažkas kitas pirmiau manęs atsiuntė atsakymą į užduotą klausimą. Atsakymas buvo toks: Mes esame čia. Aš netekau žado ir ištikta šoko nenuleidau akių nuo ekrano. Šie du trumpi pranešimai manyje pažadino viltį. Bet kai tik pirštais suvedžiau savo atsakymą į nepažįstamojo klausimą, netoli mano pėdos nušvito ryški šviesa ir pasigirdo čirškantis degančių raumenų garsas. Paskui buvo svilinantis skausmas, toks stiprus, kad net nesugebėjau išsilaikyti ant kojų ir nukritau ant grindų. Ištikta baisių kančių ėmiau raitytis. Kuo garsiau šaukiausi Adelinos, rankomis dengdama savo kulkšnį, kad niekas kitas negalėtų jos pamatyti. Kai atbėgo Adelina ir suprato, kas atsitiko, parodžiau į kompiuterio ekraną, bet jame nieko nebebuvo. Abu pranešimai buvo ištrinti. Nusuku akis nuo ekrane esančių, man gerai pažįstamų Džono Smito akių. Greta kompiuterio stovi vazonas su nedidele pamiršta ir apleista gėle. Ji nuvytusi ir sunykusi, susitraukusi iki pusės savo įprasto dydžio, o jos lapai pakraščiuose nurudę ir sudžiūvę. Keli vainiklapiai nukritę, dabar guli susiraukšlėję ant stalo aplink vazoną. Gėlė dar gyva, bet netrukus ji gali nebeatsigauti. Pasilenkiu į priekį ir delnais apgaubiu augalą. Kuo arčiau prisitraukiu veidu prie jos ir lūpomis perbraukiu per lapų kraštus. Tada papučiu karštą orą. Per mano nugarą nubėga šiurpas – ir tą pačią akimirką maža gėlytė atgyja. Gėlė išsitiesia aukštyn, o jos lapus užlieja žalia spalva, susiformuoja nauji lapkočiai ir pražysta nauji vainiklapiai, kurie iš pradžių atrodo bespalviai, o tada pasidaro ryškiai purpuriniai. Pagalvojus, kaip į tai reaguotų seserys, jei tik jos būtų mačiusios visa tai, ką padariau, mano veidą [ 20 ]
šešių galia nušviečia šelmiška šypsena. Bet niekada neleisiu joms pamatyti, ką sugebu. Seserys gali viską suprasti neteisingai, o tada aš galiu būti išmesta lauk. Kol kas nesu tam pasirengusi. Netrukus būsiu, bet kol kas ne. Išjungiu kompiuterį ir nuskubu į lovą. Mano galvoje nepaliaujamai sukasi mintys apie kažkur esantį Džoną Smitą. Saugok save ir lik šešėlyje, – pagalvoju. – Mes dar rasime vienas kitą.