Tyroji žemė

2

p h i l i p pa g r e g o ry

Skaitykite kitas ĹĄios autorÄ—s knygas:

Ty r o j i ž e m ė

Philippa Gregory

Romanas

Iš anglų kalbos vertė milda lukoševičiūtė

3

4

p h i l i p pa g r e g o ry

Ty r o j i ž e m ė

5

1638 m. žiema, jūroje

j Jis pabudo nuo judančio laivo garsų – nuo medienos girgždėjimo ir geliančio išskleistų burių šlamėjimo, staigaus ir netikėto rifuojamos burės barškesio, nuo barbenančios batuotos kojos tiesiai virš jo veido, ant denio; nuo įsakymų, šauksmų ir besitęsiančių jūros puolimų: bangų mūšos į pirmagalį ir mažučio laivelio girgždesio perkopus vieną bangą ir skubant susidurti su kita.

Ilgas šešias savaites jis miegodavo ir busdavo kartu su šiuo nepaliaujamu ūžesiu, tad dabar tas gausmas atrodė toks pažįstamas ir raminantis. Mažutis laivas kantriai tarnavo šioje bauginančioje vėjo ir vandens erdvėje, vis dar nukreiptas į vakarus tikint, kad ši kryptis bus jų naujoji žemė. Kartais Džo įsivaizduodavo esąs visai arti tikslo, tačiau danguje laidantis kiras pastebėdavo tik vyriškio žvilgsnį žemyn – neaprėpiami jūros toliai ir trapus laivelis su prieblandoje žybsinčiais šviesuliais, patik­ liai nukreiptas ten link, kur jie paskutinį kartą matė saulę.

Tai jis pasuko burę į gilų sielvartą, į skrydį iš bėdos. Netgi dabar vis dar svajojo apie savo nuostabią, džiaugsmingai skubančią žmoną, įsivaizdavo, kaip ji ateina pas jį ir juokais skundžiasi, kad jam nebuvo jokio reikalo nukreipti burę, pabėgti į Virdžiniją vienam. Čia, laive, ji buvo viena, ir viskas atrodė tarsi žaidimas – maro epidemija, ilgos mirties dienos, jų perbalusios dukters sielvartas – jaunystės žaidimas, nes čia ji buvo stipri ir gerai atrodanti, tad kada gi jie pagaliau vyks namo? Siaubingi laivo garsai sustiprėjo. Džo teko užsitempti drėgną apklotą virš galvos: jis taip troško pasilikti sapne, tvirtai jautė, kad Džeinė yra gyva ir viskas klostosi kuo puikiausiai.

Nepavyko. Privalėjo pabusti, suvokdamas niūrią tiesą, kad žmona negyva, o jo verslas beveik bankrutavo; už namo pasikoręs tėvas, jų dai­ gynai bei senoji, laimingoji retenybių kolekcija, jų draugų meilė, kai Džo vaidindavo pataikaujantį vaiką – pabėgo nuo visko, vadindamas tai rizikingu žingsniu ir proga praturtėti, nors puikiai žinojo, kad tai yra išsigelbėjimas.

Tai nebuvo pavydėtinas pabėgimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Namas prie Lambeto buvo didžiulis, pastatytas nuosavame

6

p h i l i p pa g r e g o ry

dvidešimties akrų pločio daigyno sode, garsus savo retenybių iš viso pasaulio kolekcija. Jo tėvas Džonas Tradeskantas namą pavadino Nojaus laivu ir prisiekė, kad čia jie, kartu su priešinguose sluoksniuose atsidūrusiais karaliumi, Bažnyčia ir Parlamentu, bus saugūs, net jei audros sudrebintų šalį. Čia buvo pustuzinis miegamųjų, didysis retenybių kambarys, svetainė, piešimo kambarys ir virtuvė. Mažasis sūnus Džonis visa tai paveldėjo, o jo vyresnioji sesuo Frensė primygtinai reiškė savo pretenzijas. Šiuos turtus Džo iškeitė į vienvietį penkių pėdų ir keturių colių ilgio gultą, įrengtą drėgnoje laivo sienoje. Jokios patalpos, kur būtų galima pasėdėti, tik mažutis kambarys, kuriame vos užtenka vietos apsisukti. Jis turėdavo gulėti ant nugaros, jausdamas milžinišką bangų judėjimą, keliantį ir mėtantį jį tarsi miško rąstą, stebėdamas virš jo esančio gulto lentas. Dešinėje, visiškai prie pat laivo sienos, Džo juto bangų tekštelėjimą ir šnaresį joms nuvilnijant. Kairėje stūksojo iš lentelių sukaltos durys, už kurias papildomai sumokėjo tam, kad turėtų bent kiek privačios erdvės. Kiti, neturtingesni emigrantai, miegojo greta vienas kito, ant grindų, patalpoje tarp denių, tarsi gyvuliai tvarte. Jie buvo pakrauti tarsi bagažas ir palikti ties laivo viduriu kartu su priešais juos laivagalyje įsikūrusiu ketvirtadaliu įgulos narių, mažute kapitono kajute bei koko virtuvėle ir kajute.

Kapitonas nieku gyvu neišleisdavo keleivių ant denio, nebent labai trumpą akimirką įkvėpti gryno oro. Įgula, kuri besikeisdama stebėdavo laivą, pasibaigus pamainai grįždavo į savo bendrus hamakus laivagalyje, trypdama virš keleivių ir varvindama ant jų vandenį. Emigrantai visada painiodavosi po kojomis, dažnai būdavo keikiami ir laikomi nesvarbiu kroviniu.

Gultai ir dėžės – viskas suversta čia pat, netvarkingoje maišatyje. Ilgainiui šeimos įsirengdavo nuosavas vieteles, atskiras nuo vištų dėžių ir drabužių maišų. Aplink tvyrojo pasibaisėtinas tvaikas. Keliauninkai turėjo tik du kibirus, vienas buvo skirtas skalbimo vandeniui, kitas – išmatoms. Buvo sudarytas griežtas išmatų šalinimo grafikas. Kapitonas neleisdavo to daryti dažniau nei vieną kartą per dieną. Kai ateidavo Džo eilė išnešti sklidiną kibirą laukan, jį supykindavo.

Prasidėjus šiltiems orams, vos pakako geriamo vandens ir maisto, teko mėgautis likučiais. Gumuliuota košė pusryčiams, tas pats vakarienei, sausainis ir griežinėlis seno sūrio nakčiai.

Visa tai panašėtų į košmarą, jei šios kelionės dalyvių nebūtų palaikiusi viltis. Laive buvo pilna lošėjų ir šeimų, kurios leidosi likimo vedamos į niekada nematytą šalį, kurios pavojus galėjo sunkiai suvokti. Džo manė, kad šie žmonės buvo beprotiškiausi, impulsyviausi ir drąsiausi kada nors matyti asmenys. Jis nežinojo, ar jų vengti kaip pamišėlių, ar garbinti juos tarsi didvyrius.

Ty r o j i ž e m ė

7

Jie buvo laimingi. Septyniasdešimt dienų kelionėje, didėjant karščiui, vaikams verkiant ir prašant gėlo vandens ar tyro oro gurkšnio. Jie pasiekė Barbadosą ir plaukė į uostą, kuriame galėjo praleisti vieną palaimingą poilsio savaitę, kol kapitonas pardavė angliškas prekes, paėmė romo, cuk­raus, maisto ir gėlo vandens. Jiems buvo leista išeiti į krantą ir derėtis dėl maisto produktų, pirmą kartą per daugiau nei du mėnesius pavalgyti šviežių vaisių. Laivui išplaukiant grįžimas į pūvančias kajutes daugeliui tapo sunkiai pakeliamas. Keli migrantai paliko laivą, bet dauguma iš jų, gieždami dantimis ir kentėdami, leidosi į kitą kelionės etapą. Džo buvo tarp jų. Laukė dar keturiasdešimt dienų jūroje... Tik staiga jūrininkas atidarė dureles ir suriaumojo: – Pasiruoškite! Pastebėjome žemę.

Netgi tokiu atveju jiems nebuvo galima išeiti ant denio. Džo kartu su kitais susirinkusiais maldaujamai žvelgė į viršų pro atidarytas dureles.

Jūrininkas nemaloniai nusijuokė.

– Palaukite apačioje, – pasakė. – Nėra tokios didelės patalpos jums visiems!

Buvo vakaras. Džo, pripratęs prie vimdančio tvaiko, ore pajuto gaivų gūsį – drėgnos žemės, kuri staiga jam priminė Lambeto sodų kvapą po lietaus ir gaivų šlapių lapelių aromato dvelksmą.

– Žemė, – tarė šalia jo stovinti moteris. Jos balsas buvo tylus, baimingas. – Žemė. Naujoji žemė. Mūsų naujoji žemė.

Iš lakstančių kojų keliamo triukšmo ir komandų Džo suprato, kad įgula leidžia bures. Bangos liovėsi kilnojusios laivą aukštyn ir žemyn, jie pajuto nepaliaujamą patvinusios upės teškėjimą. Aidėjo sveikinimo šūksniai ir jūrininkų atsakas į juos; krestelėjimas valčiai ramiai įplaukus į prieplauką ir keistas tvirtumas, traukiant ją virvėmis prie borto.

– Ačiū Dievui, – sumurmėjo Džo.

Moteris priešais jį atsikvėpė.

– Amen.

Vieniša moteris laive, kuri naujojoje žemėje tikėjosi rasti ne tik vyrą, bet ir aukso, susišukavo plaukus ir užsidėjo švarią kepuraitę, išsaugotą šiai ypatingai akimirkai. Vaikai, kurie ir sirgdami buvo gyvybingi, šokinėjo aplink krepšius, dėžes, o kai suklupdavo, juos netikėtai pagriebdavo už rankų. Vyrai ir žmonos žiūrėjo vieni į kitus baimingais, o galbūt viltingais žvilgsniais. Džo stebėjosi savo širdies šaltumu; jis nejautė jokio palengvėjimo pasibaigus šiai kelionei, jokio jaudulio mąstant apie naująją žemę, naują horizontą. Tada suvokė, kad iš dalies tikėjosi, jog laivas nugrims į dugną pasiimdamas jį ir jo liūdesį į gelmes, pas Džeinę; jis papurtė galvą nuo šios nuodėmingos ir savanaudiškos minties. Suvokė, kad tokios pabaigos norėtų tik skausmui numaldyti.

8

p h i l i p pa g r e g o ry

Jūrininkas pagaliau atsistojo prie atvirų durelių.

– Greičiau viršun! – šūktelėjo. – Sveiki atvykę į rojų.

Akimirka dvejonių, ir netrukus visi skubėjo siaurais mediniais laipteliais į viršų, pirmieji emigrantai išlipo iš denio, Džo sekė paskui juos.

Buvo vakaras. Dangus buvo toks spalvingas, kokio Džo nie­kad lig šiol dar nebuvo matęs – rausvai violetinė paletė, glū­dinti tarsi tinklas ryškioje juostoje, virš milžiniškos upės, atspindinčios rožinę, mėlyną ir purpurinę spalvas. Upė buvo rami lyg patamsėjęs sidabrinis veidrodis. Tuo metu, kai Džo ją stebėjo, upė netikėtai patamsėjo, sujudo. Staiga galybė žuvų nėrė žemyn. Paviršius vėl tapo ramus. Tai buvo plačiausi vandenys, kokius Džo kada nors regėjo, išskyrus jūros galybę. Tik blankiai, kažkur toli už laivo, jis galėjo įžvelgti pietinį krantą, atrodantį kaip ilgas medžių šešėlis. Viskas, kas supo Džo, tebuvo lygios upės spindesys. Žvelgiant į krašto gilumą, esančią toliau nuo jūros, atrodė, kad ji tęsėsi visą amžinybę. Taip gražiai išsidėsčiusi, visiškai nebijanti siaurų krantų, neįtikėtinai plati, srauni ir kerinti.

Džo pažvelgė kranto link. Emigrantai buvo išlaipinami paskubomis; savotiška gyva grandinė, metanti daiktus žemyn ant žemės, nerūpestingai sviedžianti juos į prieplauką. Pusė Džeimstauno susirinko pasveikinti atvykusio laivo. Susirinkusieji nekantravo išgirsti naujienas iš Anglijos.

Nepailsdamas griaudėjo kapitono balsas, kažkas šūkavo apie įgaliojimus ir sąskaitas, kai staiga, braudamasis per minią, pasirodė gubernatorius seras Džonas Harvėjus. Įsisupęs į seną apsiaustą jis atrodė šiek tiek skurdokai, tačiau šia proga buvo pasidabinęs auksiniu nėriniu, o tarp kolonistų žingsniavo pasukęs galvą taip, lyg visų neapkęstų.

Džo įžiūrėjo senojo forto sienas, vis dar saugomas žmonių su parengtomis patrankomis; tačiau miesto namai tįsojo savo siaurose ribose, o fortas tebuvo šio mažo turgamiesčio galinis taškas. Bent jau Anglijoje jį taip vadintų. Išvaizdžiausi ir didžiausi namai buvo pastatyti iš akmenų, eilėmis, išdailinti stiliumi, kuris net Londonui neužtrauktų gėdos, o tarp jų, šalimais glaudėsi nenusakomo stiliaus būstai: nuo pusiau baigtų karkasinių pastatų iki mažučių, tvorelėmis apjuostų ir tinku aptepliotų trobelių.

Dauguma buvo iš medžio, apkalti šiurkščiomis, išpjautomis lentomis, perdengtomis skersai viena kitos, stogai apdengti keliais šiaudų sluoksniais.

Džo iškart pastebėjo, kad čia nėra jokių sodų, tačiau visur, kiekviename žemės lopinėlyje, prie kiekvieno kampo, netgi šalikelėse auga daugybė augalų su plačiais ir plokščiais lapais, tokiais, kokius turi tulpės.

– Koks tai augalas? – Džo paklausė vyriškio, keliančio prietiltį ir sveikinančio atvykėlį.

Ty r o j i ž e m ė

9

Nepažįstamasis griežtokai pažvelgė per petį.

– Tabakas, savaime suprantama, – tarė. – Pakankamai greitai ir tu išmoksi jį atpažinti.

Džo linktelėjo. Jis šį augalą buvo matęs, bet net negalėjo pagalvoti, kad žmonės gali jį tokį užauginti – išsiskiriantį iš visko aplink, kerojantį tiesiog jų naujojo miesto gatvėse.

Jis paėmė savo krepšį ir leisdamasis tilteliu pasuko sausakimšo prieplaukos rajono link.

– Ar šiame mieste yra kokie nakvynės namai?

– Daugybė, – atsakė moteris. – Žinoma, jei turi aukso ar tabako už viską sumokėti.

– Aš pajėgsiu sumokėti, – ramiai tarė Džo. – Atvykau su Anglijos karaliaus įgaliojimu.

Moteris pažvelgė tolyn, tarsi ši išskirtinė teisė jai nepadarė visiškai jokio įspūdžio.

– Tuomet tau geriausia būtų pasišnekėti su gubernatoriumi, – tarė ji, linksėdama prie plačios vyro nugaros. – Žinoma, jei jis sutiks su tavimi pasikalbėti.

Džo persimetė krepšį nuo vieno peties ant kito ir prisiartino prie vyriškio.

– Sere Džonai? – kreipėsi į jį. – Leiskite prisistatyti. Esu Džonas Tradeskantas jaunesnysis, karaliaus sodininkas. Jis man įsakė surinkti retų augalų ir įvairiausių rūšių retenybių kolekciją. Štai jo laiškas. – Džo nusilenkė ir įteikė privilegijų raštą, pažymėtą karališkuoju įspaudu.

Seras Džonas jo nepaėmė, tik paprasčiausiai pritardamas linktelėjo galvą.

– Koks tavo titulas?

– Eskvairas, – tarė Džo, jausdamasis nepatogiai dėl melo, patvirtinančio jo, kaip džentelmeno, teises, nors iš tiesų jis tebuvo paprasčiausias darbininko sūnus, juodadarbio vaikaitis.

Gubernatorius pasisuko ir padavė savo ranką. Džo paspaudė ištiestus du pirštus.

– Paskambinkit rytoj, – pasiūlė gubernatorius. – Turiu sutvarkyti laiškus ir sąskaitas, kurias gavau iš kapitono. Paskambinkit rytoj ir man bus garbė jus priimti.

– Tuomet susirasiu šiai nakčiai lovą nakvynės namuose, – netvirtai ištarė Džo.

Gubernatorius jau buvo atsukęs jam nugarą.

– Būtent taip ir padarykit. Žmonės čia nepaprastai svetingi.

Džo luktelėjo tikėdamasis, kad gubernatorius vis dėlto kažką pasiūlys, tačiau jis nuėjo ir Džo nieko kito nebeliko, kaip tik pasiimti savo dar

10

p h i l i p pa g r e g o ry

vieną didžiulį krepšį, numestą prieplaukos rajone, ir klampoti aukštyn į kalvą, mažyčio miestelio link, už nugaros paliekant išsikišusias forto sienas.

Pirmuosius nakvynės namus surado vedamas įkyraus seno alaus kvapo. Kai sustojo tarpduryje, pasigirdo šaižus didžiulio šuns lojimas ir veriantis, įsakmus riksmas nutilti. Džo lengvai pabarbeno į duris ir įžengė vidun.

Viduje buvo tamsu, ore tvyrojo dūmų tvaikas, ir svetimšaliui beveik užgniaužė kvapą. Graužė akis, trūkčiojo kvėpavimas.

– Laba diena, – iš patalpos galo šiurkštokai ištarė moteris. Džo kelis kartus sumirksėjo, kol galėjo ją matyti šiek tiek geriau: moteris maždaug penkiasdešimties, griežtų veido bruožų ir atšiaurių akių. Ji avėjo gruob­ lėtas medines klumpes, segėjo namuose austą, klostuotą sijoną, kažkada vyrui priklausiusius, dvigubai didesnius marškinius ir šalį, tvirtai juosiantį jos pečius.

– Esu naujas atvykėlis iš Londono, – paaiškino Džo. – Norėčiau kambario vienai nakčiai.

– Negali vienas turėti viso kambario, čia tau ne Vaitholas.

– Tiesa, – mandagiai tarė Džo. – Man reikės dalintis kambariu?

– Tu dalinsiesi lova ir tau tai patiks!

– Labai gerai, – neprieštaravo Džo. – Galima kažko užkąsti? Ir atsigerti?

Ji linktelėjo.

– Mokėsi auksu ar tabaku?

– Iš kur aš gausiu tabako? – paklausė Džo, jo susierzinimas pagaliau prasiveržė. – Išlipau vos prieš kelias minutes.

Moteris nusišypsojo, lyg jaustų malonumą stebėdama, kaip Džo užkibo ant kabliuko.

– Iš kur man žinoti? – paklausė ji. – Gal tau reikėjo pasiteirauti Londone, kaip mes čia elgiamės? Ar tiesiog nusipirkti šiek tiek tabako prieplaukos rajone, kur kiekvienas kolonijos plantatorius jį šiandien pardavinėja? O gal tu koks plantatorius, grįžtantis į savo turtinguosius laukus?

Iš kur man žinoti?

– Aš tikrai ne plantatorius ir man niekas nepatarė atsivežti tabako į Virdžiniją, – ištarė Džo. – Bet esu išalkęs, ištroškęs bei pavargęs, ir norėčiau nusiprausti. Kada bus paruošta mano vakarienė?

Moteris šiurkščiai ir erzinančiai ištarė: – Gali nusiprausti po kieme esančia pompa. Vandens negerk – jis iš paviršinių gręžinių, todėl nešvarus. Miegosi mansardoje kartu su mumis.

Gultu dalinsiesi su mano sūnumi ar bet kuo kitu, kuris įžengs pro duris.

Vakarienė bus tada, kai ją pagaminsiu, o jei pradėčiau tuojau pat, būtų greičiau.

Ty r o j i ž e m ė

11

Ji atsuko nugarą ir kažką pamaišė puode, kabančiame virš židinio.

Tada nuėjo iki kampe stovinčios statinės ir iš jos įpylė bokalą alaus.

– Prašau, – tarė ji. – Už keturis bokalus bus vienas pensas. Grąžą pasiliksiu.

– Net neabejoju, kad pasiliksite, – įkvėpdamas pasakė Džo ir nuėjo į kiemą nusiprausti.

Y Net nevertėjo įspėti Džo, kad negertų vandens. Iš pompos jis bėgo ruda, sūroka, siaubingai dvokiančia čiurkšle. Vis dėlto tai buvo geriau nei jūros vanduo, tad Džo nusirengė ir visas nusiprausė. Sukaupęs jėgas prisėdo ant krūvos supjautų malkų ir nusiskuto, liesdamas savo odą pirštų galiukais ir nukreipdamas skustuvą tinkama kryptimi. Žemė po kojomis vis dar lengvai siūbavo, tarsi laive. Bet jis žinojo, kad tėvas jautėsi lygiai taip pat tada, kai jie išlipo Rė ar Rusijoje, po ilgosios kelionės per visą Šiaurės jūrą. Tėvas sakė, kad taip būna po kiekvienos ilgos kelionės. Tuo metu Džo prisiminė tėvą namuose ir du vaikus.

Jis įsivaizdavo nuostabiausią dalyką: Džeinė ten taip pat, besirūpinanti jais ir laukianti sugrįžtančio Džo. Atrodė, būtų taip nuostabu, jeigu ji išties būtų ten ir lauktų jo. Žymiai geriau nei žinoti, kad ji mirusi ir Džo jos daugiau niekad neišvys. Šis akimirksnis buvo toks stiprus, kad jis prisiminė oranžeriją ir šiaudinį gultą, atsiminė ryžtą baltame Džeinės veide, nuostatą, kad verčiau mirs viena nei leis maro epidemijai pasiglemžti jos vaikus. Vien mintis apie tai sukėlė skausmą krūtinėje. Kai šalta Virdžinijos prietema pagaliau virto tamsa, Džo pasirėmė galvą rankomis ir suvokė, kad atplaukė į naują pasaulį, į naują žemę, tačiau įveikęs šį ilgą kelią, kartu atsivežė ir trejų metų širdgėlą.

12

p h i l i p pa g r e g o ry

1638 m. pavasaris, Virdžinija

j Džo prasimerkė ir vietoje baltų sienų bei Lambeto namų lubų išvydo neaukštai esantį šiaudinį stogą. Pats miegojo ne ant čiužinio, kaip buvo įpratęs, bet ant medinių lentų. Šiek tiek toliau gulėjo ir vis dar giliai miegojo jaunas vaikinas. Džo pamažu suprato, kad silpnai užuodžia gaminamo maisto kvapą, jaučia, kokios nepatogios kietos grindys ir kaip erzinančiai niežti vietą, kur ką tik įkando blusa. Atsargiai atsisėdo, svaigo galva. Tvirtos, medinės palėpės grindys kilnojosi tiesiog bežiūrint, tarsi kokia judesio iliuzija.

– Galėtumėt ir pasijudinti, kitaip maistas tikrai atšals! – pasigirdo moters, prižiūrinčios nakvynės namus, šauksmas. Vienu judesiu jaunuolis, jos sūnus, pakilo iš lovos ir laipteliais nusileido žemyn į virtuvę. Džo užsimaukšlino batus, nusivalė kelnes, ant nešvarių marškinių užsivilko liemenę ir nusekė paskui jį.

Moteris iš virš menkos ugnies pakabinto puodo į keturis medinius dubenėlius šaukštu kabino keistą geltoną mišinį. Nutėškė juos ant stalo ir palenkė galvą trumpai maldai. Kitas vyriškis, kuris čia naktį praleido miegodamas ant grindų prie ugnies, atitraukė kėdę, išsiėmė savo šaukštą ir pasigardžiuodamas pradėjo valgyti.

– Koks čia patiekalas? – nedrąsiai paklausė Džo.

– Kukurūzų košė, – atsakė moteris.

– Tau reikės prie jos priprasti, – ištarė vyriškis. – Kukurūzai yra pag­ rindinis mūsų maistas.

Džo nusišypsojo.

– Aš ir nesitikėjau pieno bei medaus.

– Čia yra daugybė tokių, kurie to tikisi, – tarstelėjo moteris. – Ir dauguma miršta vis dar tikėdamiesi. Įsivyravo trumpa tyla.

– Tu čia žvalgybos tikslais? – paklausė vyriškis.

– Ne, – tarė Džo. – Aš esu sodininkas, augalų kolekcionierius. Čia atvykau rinkti augalų. Esu įgaliotas paties karaliaus Čarlio.

Jis sudvejojo, gal vis dėlto turėtų jiems papasakoti apie didžiuosius Lambeto sodus ir jo tėvo, nuostabiausio kada nors buvusio sodininko,

Ty r o j i ž e m ė

13

reputaciją. Atskleisti, kad yra Bakingamo namų lordo patarėjas, karaliaus ir karalienės sodininkas, vienas didžiausių pasaulyje retenybių kolekcionierius. Jis pažvelgė į apsigaubusią moteriškę, rūstų jos veidą ir nusprendė susilaikyti.

Vyras linktelėjo.

– Ar grįžęs namo pamatysi karalių? Jei, žinoma, grįši, – pridūrė.

Džo linktelėjo ir pakabino šaukštą košės. Ji buvo be skonio, paprasčiausi tirštai išvirti kukurūzai.

– Taip. Aš jam dirbu Outlando rūmuose, – ištarė.

– Ką gi, tada perduok jam, kad mes nebegalime pakęsti šio gubernatoriaus, – tiesmukai išrėžė vyras. – Ir dar pasakyk, kad nebevykdysime jo valios, tai faktas. Jau turėjome užtektinai problemų, kai karaliui nesant, teko taikstytis su tokiu gubernatoriaus elgesiu. Mums reikia generalinės asamblėjos, tvirtai palaikančios kiekvieną plantatorių. Reikia mūsų teisių garantijos.

– Jei taip kalbėtumėte Anglijoje, jau seniai būtumėte pasodintas į kalėjimą, – švelniai paaiškino Džo.

– Būtent todėl aš ir nesu Anglijoje, – atkirto vyras. – O jei ten ir būčiau, jausčiausi tik egzistuojantis. Ne taip kaip gubernatorius, kuris tikisi gyventi kaip tarnų apsuptas lordas žemėje, kurioje tik visai neseniai vyras ir moteris tapo laisvi.

– Aš nesu jo patarėjas, – pasakė Džo. – Jei kada ir sutinku karalių, šneku tik apie augalus ir jo sodą.

Vyras linktelėjo.

– Tai kas jam tada patarinėja?

Džo minutėlę pagalvojo. Viskas šioje naujoje šalyje atrodė taip svetima ir neįdomu.

– Karalienė, – tarė jis. – Ir arkivyskupas Laudas.

Vyriškio veidas pasikeitė, jis pasisuko nusispjauti, bet staiga persigalvojo pamatęs, kokiu veriančiu žvilgsniu jį stebi moteris.

– Prašau man atleisti. Tai vis dėlto jis nesušaukė parlamento?

Džo papurtė galvą.

– Jis tikisi valdyti vienas.

– Girdėjau, ruošėsi tapti popiežininku.

– Apie tai nieko nežinau.

– Taip pat girdėjau, kad jis savo rankose turėjo nemažai turtų ir buvo prisirinkęs begalę pinigų už įvairiausias baudas, tad jam nebuvo jokio reikalo sukviesti parlamentą, kad šis patvirtintų naujus mokesčius. Jis leido savo žmonai viešai melstis, tarsi ji bū­tų popiežininkė, ir dar girdėjau, kad šalies vyrai ir moterys kas­dien verkdavo ir maldaudavo karaliaus pasikeisti, – tarė vyra­s.

Džonas sumirksėjo, negalėdamas patikėti, kaip aiškiai ir su kokia pagieža vyriškis viską apibūdino.

14

p h i l i p pa g r e g o ry

– Maniau, kad Virdžinijoje jūs esate Anglijos šalininkai...

– Ne visi iš mūsų, – paslaptingai besišypsodamas tarė vyras.

– Kur tu ruošiesi ieškoti savo augalų? – įsiterpė moteris. – Čia, prie upės, niekas, išskyrus tabaką, neauginama.

– Esu tikras, žmonės turi apsėtų žemių.

Moteris papurtė galvą.

– Mes laikome gyvulius, o neretai jie ir patys užauga. Bet kai aplink šitiek daug žuvų ir miško gyvūnų, neverta nieko kito daryti, tik medžioti ir žvejoti. Be to, viską, ko mums reikia, galime gauti mainydamiesi su indėnais. Jie mums nudirba visus ūkio darbus, todėl save galime vadinti dvarininkais.

– O aš tikėjausi pakeliauti po apylinkes, – tarė Džo. – Išsinuomoti arklį ir joti aplink šalį, ieškoti kažko naudingo.

Abu į jį pasižiūrėjo ir šiurkščiai nusijuokė.

– Išsinuomoti arklį! – šūktelėjo moteris. – Šioje plantacijoje yra ne daugiau nei pusė tuzino arklių. Gal dar paprašysi instruktoriaus ir visos komandos?

Džo tvardėsi.

– Kaip matau, čia turiu daug ko išmokti.

Moteris pakilo nuo stalo ir nuėjo prie židinio.

– Tamsus rytas, – piktai tarė ji. Tada palinko ir uždegė kažką panašaus į prakurus. Džo nuostabai prakurų galiukas pradėjo degti aiškia, ryškia ugnimi, tarsi būtų specialiai tam paruoštas degtuvas. Moteris padėjo jį ant mažo laikiklio, esančio ant akmeninio židinio, ir grįžo prie stalo.

– Kas tai?

Ji be jokio susidomėjimo žvilgtelėjo atgal.

– Mes tai vadiname žvakmedžiu. Jį kiekvieną rudenį perku iš indėnų.

– O kas tai per medis?

– Žvakmedis, – atšovė ji.

– Tačiau kokios rūšies šis medis?

Ji pasižiūrėjo į jį tarsi į kvailį, kuris klausinėja tokių dalykų, kurie niekam kitam nerūpi.

– Iš kur man žinoti? Moku indėnams už tai, kad man atvežtų. Negi manai, kad aš pati eičiau į miškus jo ieškoti? Ar pati iš šaukštmedžio drožčiau medinius šaukštus? Ar tau atrodo, kad pati iš cukranendrių gaminu cukrų ir iš muilamedžio verdu muilą?

– Žvakmedis? Muilamedis?

Džo minutėlei užklupo nežabota iliuzija – bandė įsivaizduoti, kaip atrodo medžiai, ant kurių auga žvakės, šaukštai, ir kaip atrodo krūmai, ant kurių auga muilas.

– Ar jūs stengiatės mane apkvailinti?

Ty r o j i ž e m ė

15

– Didesnis kvailys nei esi dabar, tikrai netapsi – kaip kitaip juos turėčiau pavadinti, jei jie išties taip vadinami?

– Ko tu nori? – tiesiai šviesiai paklausė vyras, nuo savęs stumdamas tuščią dubenį ir imdamas pypkę bei kimšdamas į ją vertingus auksinio tabako lapelius.

– Jis indėnas, laukinis. Vienas tau – gali naudotis kaip nuosavybe. Jis nuves tave į girią ir parodys visus šiuos dalykus. Nuplukdys upe ir aprodys viską, apie ką nori sužinoti.

– Negi nė vienas iš plantatorių nežino šių dalykų? – paklausė Džo, išsigandęs minties, kad gidu bus ne kas kitas, o indėnas. Londone buvo per daug kalbama apie rudus apsiginklavusius akmeniniais peiliais vyrus, kurie naktį įsliūkina į namus ir perpjauna gerkles.

Moteris atsikrenkštė ir spjovė į ugnį.

– Plantatoriai tiksliai nežino, kaip reikia auginti, – pasakė ji. – Viską, ką žino, išmoko iš indėnų. Pats susirask tokį, kuris papasakotų, kas yra muilamedis. Baltieji žmonės čia nesidomi niekuo kitu, tik auksu ir tabak­u.

– Kaip gi aš rasiu tokį, kuris norėtų man viską aprodyti? – paklausė Džo. Vienu momentu jis pasijuto bejėgis tarsi vaikas, ir prisiminė savo tėvo keliones – į Rusiją, Viduržemio jūrą, Europą. Džo niekada nepaklausė tėvo, ar šis kada nors bijojo ir jautė kažką baisiau nei baimę: vaikišką verkšlenimą pasiklydus ir vienišumą svetimoje šalyje.

– Kur galėčiau rasti patikimą indėną?

– Pamiršk tai, – griežtai ištarė moteris.

– Nutilkite! – ramiai ištarė Džo draugužis nuomininkas. – Jei tu tarnauji karaliui, turėtum turėti kokius nors popierius, saugumo pasą ar kažką panašaus.

Džo panaršė vidinėje marškinių kišenėje, kurioje suvyniotas į klijuotę gulėjo vertingas karališkasis leidimas.

– Žinoma.

– Tada dabar tinkamiausias metas susitikti su gubernatoriumi, – pasiūlė vyriškis. – Jei tikrai esi karaliaus pagalbininkas ir turi šiokios tokios įtakos dvariškiams, gubernatorius tikrai ras tau laiko. Dievas mato – jis nerastų laiko nuoširdžiam, darbščiam žmogui, bandančiam čia įsikurti.

– Ar jis turi dvariškių? – paklausė Džo.

– Pabarškink į jo duris, – nekantriai ištarė moteris. – Dvariškiai... Taip, žinoma! Jis laimingas, turėdamas merginą, kuri jam atidaro duris.

Džo pakilo nuo stalo.

– Kur man reikėtų ieškoti jo namo?

– Namas yra anapus Galinio Kelio, – pasakė vyras. – Aš tave palydėsiu.

– Man pirmiausia reikia nusiprausti, – nervingai ištarė Džo. – Ir pasiimti apsiaustą bei kepurę.

16

p h i l i p pa g r e g o ry

Moteris nemandagiai suprunkštė.

– Jam dar reikės pasidažyti ir pasipudruoti, – pasišaipė ji.

Vyras nusijuokė.

– Aš palauksiu tavęs lauke, – pasakė ir išėjo, švelniai uždarydamas duris.

Y Mansardoje nebuvo nei ąsočio, nei veidrodžio. Viskas, kas buvo parvežta iš Anglijos, naujojoje kolonijoje turėjo didžiulę vertę. Patys paprasčiausi daiktai, kuriuos Džo Anglijoje gavo kaip dovanas, čia buvo neįprasta prabanga. Džo kieme nusiprausė po pompa – virpėdamas nuo ledinių lašų, sučiaupęs lūpas ir bijodamas atsigerti purvino vandens.

Jo draugužis nuomininkas laukė netoli namo, medžio šešėlyje, gurkšnodamas iš mažučio alaus bokalėlio. Saulė kaitino aplink jį sklandančias dulkes. Krustelėjo išvydęs Džo, tada palinko prie savo kojų.

– Neskubėk, – patarė vyriškis. – Žmogus, skubėdamas tokiomis klimato sąlygomis, gali greitai žūti.

Jis parodė kelią žemyn tarp namų einančiu taku. Šis kelias tikrai nebuvo nešvaresnis už esančius Londone, tačiau kažkodėl jis atrodė daug prasčiau – nualintas deginančio saulės karščio ir ryškios šviesos, akinančios ir priverčiančios Džo šnairuoti. Aplink dulkėse kudakavo vištos ir kaskart, išvydusios jų klajojančias pėdas, vis mesdavosi į šalį. Kiekvienas sodas, net kanalizacijos kanalai buvo pripildyti daugybe daigų ir besiplaikstančių tabako lapų.

Y Džo bandydamas gauti leidimą patekti į mažą akmeninį namą nieko naujo nepasakė, tik pakartojo nakvynės namų moteriškės patarimą: – Aš tau parašysiu raštą, – sunkiai ištarė gubernatorius. – Galėsi keliauti iš plantacijos į plantaciją, ten tave tikrai svetingai priims, jei būtent to trokšti. Tam nėra jokių kliūčių. Dauguma žmonių, kuriuos sutiksi, džiaugsis draugija ir nauju veidu.

– Bet kaip žinosiu, kur vykti? – paklausė Džo ir nusigando, kad tai nuskambėjo labai jau kukliai ir kvailai.

Gubernatorius gūžtelėjo pečiais.

– Pats turi susirasti tarnautoją indėną, – paaiškino. – Jo reikės plaukiant kanoja ir įsikuriant stovyklą, kai nerasi kur apsistoti. Arba gali likti čia, Džeimstaune, ir paprašyti vaikų gėlių iš miško. Drįstu garantuoti, kad jie keletą tikrai parneš.

Džo papurtė galvą.

Ty r o j i ž e m ė

17

– Aš noriu pats išvysti vietas, kuriose jie auga, – pasakė. – Pamatyti pirmuosius augalus, iš kurių kilę dabartiniai. Man reikia šaknų, sėklų galvučių ir pats noriu tai susirinkti. Noriu pamatyti, kur jie veši.

Gubernatorius linktelėjo ir paskambino sidabriniu varpeliu. Buvo girdėti, kaip per trumpą salę greitu žingsneliu atskuba tarnas ir sunkiai atidaro įtvirtintas duris.

– Nuvesk poną Tradeskantą pas poną Džosefą, – įsakė gubernatorius ir pasisuko į Džo. – Jis yra Džeimstauno teisėjas ir gana dažnai indėnus ima į atsargą ar sodina į kalėjimą. Jis žinos keletą vardų ir galbūt kažkurį išlaisvins ir perleis tau. Turėsi savo vedlį.

– Aš nežinau šios šalies kelių, – neramiai ištarė Džo. – Mieliau rinkčiausi įstatymus gerbiantį palydovą...

Gubernatorius nusijuokė.

– Jie visi yra niekšai ir nusikaltėliai, – paprastai ištarė jis. – Visi pagonys. Jei į miškus nori leistis su kuriuo nors iš jų, gyvenimą turėsi stipriai laikyti rankose. Jei turėčiau noro ir laiko, juos nuvežtume už Mėlynųjų Kalnų, iki vakarinės jūros. Už tolimųjų kalnų – atgal į Indiją...

Džo sumirksėjo, tuo tarpu gubernatorius entuziastingai tarė: – Mano planas toks: reikėtų apsodinti žemę nuo Deimso iki Patovmeko upių, o tada pastatyti galingą užtvarą ir juos visus už jos suvaryti. Išvaryti indėnus iš Edeno, tarsi būtume arkangelai su degančiais kalavijais.

Tegul jie nuodėmes išsiperka kitur. Taikos nebus tol, kol mes nebūsime nenuginčijami visos žemės šeimininkai.

Gubernatorius trumpam liovėsi kalbėjęs.

– Tačiau turite pasirinkti, kas jums geriausia, eskvaire Tradeskantai.

Vieninteliai žmonės, kurie Virdžinijoje ką nors išmano apie augalus ir medžius, yra indėnai, tačiau gerklę kitam perrėžti gali vos įžengus kartu su jais į girią. Likite čia, saugiai miesto viduje, ir grįžkite namo tuščiomis rankomis arba rinkitės, kaip jums palankiau. Man visiškai jokio skirtumo. Tačiau kai būsite su jais girioje, aš pagelbėti nebegalėsiu. Ir bus nesvarbu, ko prašytų pats karalius, ar kokius saugumo pasus beturėtumėt savo kišenėje.

Džo sudvejojo. Vienu momentu jis gerbė ironiją, kai galvojo, kad kelionėje galėjo žūti. Mintis apie savo paties mirtį atrodė netgi maloni, nes ją suvokė kaip vienintelę galimybę išsilaisvinti iš sielvarto. Bet susitikimas su mirtimi baimės akivaizdoje, nežinomuose miškuose, žudikų pagonių rankose buvo visai kas kita.

– Aš pakalbėsiu su ponu Džosefu, – pagaliau ištarė Džo. – Pažiūrėsiu, ką jis patars.

– Kaip pageidaujate, – nenorom ištarė gubernatorius. – Tikiuosi, mėgausitės savo viešnage Virdžinijoje. Prašau, įtikinkite Jo Didenybę, kad dariau viską, kas buvo mano galiose, norėdamas jums pagelbėti grįžtant namo, aišku, jei tik grįšite namo...

18

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ačiū, – ramiai ištarė Džo. Nusilenkė ir paliko kambarį.

Tarnaitė nebūtų lydėjusi iki pono Džosefo namo, prieš tai ant pečių neužsigobusi savo skaros ir ant galvos neužsidėjusi plačios skrybėlės.

– Lauke nėra karšta, – užprotestavo Džo. – Saulė vos pakilusi.

Ji piktai pažvelgė į Džo.

– Lauke knibžda galybė geliančių vabzdžių, o saulė ir alinantis karštis gali pakirsti iškart, – įspėjo ji. – Kapinėse pilna vyrų, kurie manė, kad Virdžinijoje saulė nėra tokia jau kaitri, o vanduo pakankamai tinkamas gerti.

Daugiau ji nepasakė nieko, tik palydėjo iki teisėjo namo. Jie praėjo pro fortą, kuriame nuobodžiaujantys kaliniai švilpavo ir šaukė ją vardu, bei vidinį nešvarų, gruoblėtą kelią. Pagaliau ji sustojo priešais namą, kuris pagal Virdžinijos standartus buvo laikomas vienu didžiausių. Anglijoje šis namas būtų niekas kita, kaip tik smulkaus žemvaldžio pirkia.

– Tai pono Džosefo namas, – trumpai ištarė ji, tada apsisuko ir paliko stovėti prie nelygių medinių durų.

Džo pasibeldė ir išgirdęs balsą, liepiantį jam įeiti, atidarė duris.

Namas buvo suskirstytas į dvi atskiras dalis. Didžiausias kambarys, kuriame stovėjo Džo, buvo naudojamas kaip virtuvė ir svetainė. Nebuvo jokio atskiro priėmimo kabineto. Kambario gale buvo įrengti laipteliai, vedantys į pastogės miegamuosius. Medinė pertvara, vadinamoji siena, skyrė apatinio aukšto didįjį miegamąjį nuo likusios namo dalies. Ponas Džosefas sėdėjo svetainėje už grubiai pagaminto stalo ir kažką rašė į sąskaitų knygą.

– Kas tu toks?

– Džonas Tradeskantas iš Anglijos, – pasakė Džo ir padavė gubernatoriaus raštą.

Ponas Džosefas jį greitai perskaitė.

– Neturiu tau nė vieno vietinio vedlio, – šiurkščiai tarė jis. – Taip pat nebus jokių atvykstančių pasiuntinių, tad jums reikės gerokai luktelti.

Džo sudvejojo.

– Norėjau pasiteirauti, galbūt yra koks laisvas baltasis žmogus, kuris galėtų mane kelis kartus palydėti? Galbūt koks tarnas ar darbininkas, kuris trumpam atitrūktų nuo savo darbų? – paklausė ir pažvelgė į nesiruošiančio padėti vyriškio išraišką. – Bent kelioms valandoms?

Ponas Džosefas papurtė galvą.

– Kiek laiko tu jau čia? – pasiteiravo.

– Ką tik atvykau.

– Kai pabūsi čia šiek tiek ilgiau, suprasi, kad negali būti laisvų valandų, – bauginančiai ištarė vyriškis. – Niekada nebūna laisvų minučių.

Apsidairyk – kiekvienas menkiausias daiktelis, kurį matai, turi būti ištrauktas iš šios žemės. Prisimink savo laivą – ar kada kur matei tokius

Ty r o j i ž e m ė

19

didelius namus kaip krovininis laivas? O arimus? Duonos parduotuves?

Turgaus prekystalius?

Jis stabtelėjo, norėdamas pabrėžti ištartus žodžius, ir papurtė galvą.

– Tikrai nematei, ir taip yra todėl, kad mes galime plukdyti viską. Bet viskas, ko mums reikia, turi būti padaryta, užauginta ir atlikta būtent čia.

Visiškai viskas. Pradedant skiedromis ant stogo, baigiant ledu rūsyje. Ir tai padaro žmonės, kurie atvyko čia tikrai ne ūkininkauti. Atvyko tikėdamiesi prie jūros kranto prisirinkti aukso plokštelių, iš ežerų traukti smaragdus, o iš austrių lupti perlus. Su mediniais noragais ūkininkaujame ne todėl, kad bijome susižeisti, o todėl, jog ūkininkaujame kartu su darbininkais, kurie niekad nėra matę nei medinių, nei metalinių darbo įrankių! Su tais, kurie žingsnis po žingsnio privalo mokintis, kaip dirbti. Juos moko vyrai, kurie kadaise patys atvyko kasti aukso, tačiau iš naujo save atrado augindami tabaką. Taigi čia nėra nė vieno vyro, moters ar vaiko, galinčio laisvą minutę atiduoti kažkam kitam nei darbui.

Džo tylėjo. Pagalvojo apie savo tėvą, apkeliavusį pusę pasaulio ir niekada negrįžusį tuščiomis kišenėmis, be lobių. Taip pat prisiminė namuose likusias skolas, tėvą bei du jaunesniuosius vaikus, kuriems vieninteliams terūpėjo augalai ir retenybės.

– Tada teks vykti vienam, kadangi namo privalau grįžti su augalais ir retenybėmis.

– Galiu tau duoti indėnę mergaitę, – griežtai ištarė vyras. Už šmeižtą jos motina pasodinta į kalėjimą ir ten praleis visą mėnesį, tiek laiko gali turėti ir šią mergaitę.

– Kokia nauda iš vaiko? – paprieštaravo Džo.

Vyriškis nusišypsojo.

– Tai indėnų vaikas, vienas iš pauhatenų žmonių. Tarp medžių ji gali sėlinti taip tyliai kaip elnias, gilias upes perbristi pasilipdama ant akmenų, kurių pats toli gražu nepastebėtum, o valgyti gali viską, ką randa ant žemės: uogas, šaknis, riešutus, net pačią žemę. Todėl gali neabejoti – ji žinos kiekvieną menkiausią augalėlį ir medį, esantį netgi už tūkstančių mylių nuo čia. Mergaitę gali turėti mėnesį, o tada turėsi man ją grąžinti.

Jis atlošė galvą ir įsakmiai sušuko. Lauke nuaidėjo atsakymas, atsidarė galinės durys ir kažkas į vidų įstūmė mažą mergaitę, vis dar pilnomis rankomis linų, kuriuos kūlė prieš patekdama čionai.

– Pasiimk ją! – irzliai ištarė ponas Džosefas. – Mergaitė šiek tiek supranta angliškai, bent pakankamai, kad suvoktų, ką jai liepi. Ji nėra kurčia, tačiau nekalba. Gali leisti garsus, bet kalbėti nemoka. Jos motina yra Anglijos kareivių kekšė, ir ne tik jų – tarnų, virėjų ir visų kitų. Ji mėnesį praleis kalėjime, nes skundėsi pasikėsinimu išžaginti. Mergaitė žino užtektinai, kad tave suprastų. Pasiimk ją mėnesiui ir grąžink čia pat už trijų savaičių, ketvirtadienį. Jos motina bus paleista iš kalėjimo ir norės susigrąžinti dukrą.

20

p h i l i p pa g r e g o ry