Numylėtieji kaulai

2

alice sebold

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

Alice Sebold

Numylėtieji kaulai

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jūratė žeimantienė

3

4

alice sebold

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

5

I SKYRIUS

Esu Siuzė Salmon*. Taip jau nutiko, kad gavau „žuvišką“ pavardę. Buvau keturiolikos, kai mane nužudė 1973 metų gruodžio 6-ąją. Aštuntojo dešimtmečio laikraščių nuotraukose didžiuma be žinios dingusių mergaičių buvo panašios į mane: baltaodės, pilkšvai rudais plaukais. Tai nutiko anksčiau nei visų rasių ir tautybių vaikų atvaizdai pradėjo mirgėti ant pieno pakelių ar paštu gaunamų skrajučių. Ir kai žmonės dar netikėjo, kad tokie dalykai apskritai gali nutikti.

Pernai mūsų klasės albume įrašiau ispanų kilmės poeto Chuano Ramono Chimeneso**, kuriuo mane „užkrėtė“ sesuo, citatą: „Jei jie duoda tau suliniuotą popierių, rašyk nepaisydama eilučių“. Pasirinkau ją todėl, kad taip galėjau išreikšti panieką ribotai a lá klasės aplinkai. Kita vertus, maniau, kad ši citata, kitaip nei kokia lėkšta roko grupės išmintis, pabrėžė mano literatūrinį skonį. Buvau mūsų de* Lašiša (angl.). ** Juan Ramón Jiménez (1881–1958) buvo apdovanotas Nobelio literatūrine premija, likus porai metų iki mirties.

6

alice sebold

vynmetės mokyklos šachmatų bei chemikų klubų narė ir prisvilindavau viską, ką mėgindavau gaminti per ponios Delminiko namų ruošos pamokas. Mano mėgstamiausias mokytojas buvo ponas Botas, kuris dėstė mums biologiją.

Per jo pamokas mes turėdavome skrosti varles ir vėžius, kuriems jis įkvėpdavo gyvybės, šokdindamas juos vaškuotose kiuvetėse*.

Beje, mane nužudė ne ponas Botas. Negalvokit, kad kiekvienas žmogus, kurį ketinu jums pristatyti, būtinai yra įtariamasis. Tai ir yra problema, kad niekada nežinai, kas – tikrasis kaltininkas. Ponas Botas atėjo į pamaldas, skirtas man atminti (kaip, turiu pridurti, ir beveik visa mokykla – dar niekada nebuvau tokia populiari), ir net apsiverkė. Mat jo paties duktė sunkiai sirgo. Mes visi tai žinojom, todėl, kai jis kikendavo iš savo paties prieštvaninių sąmojų, mes irgi juokdavomės, kartais kiek nenuoširdžiai, nes norėjom, kad jis būtų laimingas.

Pono Boto duktė, kuri sirgo leukemija, mirė praėjus pusantrų metų po mano žūties. Bet niekada nemačiau jos savajame rojuje.

Mane nužudė vienas mūsų kaimynų. Mano motinai patiko gėlės, kuriomis jis buvo apsodinęs savo sklypo ribas, o tėvas sykį net šnekučiavosi su juo apie augalų tręšimą. Mano žudikas vertino „senamadiškas“ trąšas, tokias, kaip kiaušinio lukštai ir kavos pupelės, kurias, anot jo, naudojusi jo mama.

Po šio pokalbio mano tėvas sugrįžo namo ironiškai šypso* Stiklinis indas su formalinu, kurio vidinės sienelės padengtos vašku, kad preparuotas gyvūnas ilgiau išlaikytų spalvą.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

7

damasis ir juokavo, kad to žmogaus sodas nuostabus, bet, jei smogtų karštis, nuo jo sklindąs dvokas pasiektų dangų.

Tačiau 1973 metų gruodžio 6-ąją snigo. Todėl, trumpindama kelią iš mokyklos, aš patraukiau namo tiesiog per kukurūzų lauką. Buvo tamsu, nes žiemos dienos trumpos.

Prisimenu, kad mano kojos kliuvo už nulūžusių kukurūzų stiebų. Iš lėto, tarsi barstomos mažų rankų, krito snaigės.

Aš kvėpavau pro nosį, bet pradėjo drėbti taip smarkiai, kad turėjau praverti burną. Likus šešioms pėdoms iki tos vietos, kur stovėjo ponas Harvis, kyštelėjau liežuvį, kad paskanaučiau sniego dribsnių.

– Nenorėjau tavęs išgąsdinti, – staiga išgirdau pono Har­vio balsą. Žinoma, kukurūzų lauke, tamsoje, išsigandau. Tik po mirties pagalvojau, kad tada ore buvo galima užuosti vos juntamą odekolono kvapą, į kurį neatkreipiau dėmesio, o gal pamaniau, kad jis sklinda nuo tolumoje dunksančių namų.

– Pone Harvi?

– Esi vyresnioji Salmonų mergaitė, tiesa?

– Taip.

– Kaip gyvuoja namiškiai?

Nors šeimoje buvau vyriausia iš vaikų ir kuo puikiausiai atsakinėdavau per pamokas, bet suaugusiųjų draugijoje visada jausdavausi nesmagiai.

– Gerai, – atsakiau.

Man buvo šalta, bet pašnekovo amžius ir tai, kad jis buvo mūsų kaimynas, su kuriuo mano tėvas kalbėjosi apie trąšas, neleido man pajudėti iš vietos.

8

alice sebold

– Aš čia kai ką pasistačiau, – pradėjo jis. – Gal norėtum pasižiūrėti?

– Šaltoka, pone Harvi, – mėginau išsisukti, – o ir mama tikisi, kad sugrįšiu iki sutems.

– Jau sutemo, Siuze, – atrėmė jis.

Dabar labai norėčiau, kad tuo metu būčiau supratusi, jog tai – lemtis. Juk niekada nebuvau sakiausi jam savo vardo. Tik spėjau, kad mano tėvas bus papasakojęs jam vieną tų anekdotiškų istorijų, kurios jam atrodė kuo nuoširdžiausias meilės savo vaikams liudijimas. Mat jis iš tų tėvų, kurie saugo tavo nuotrauką, kur tu vos trejų metukų plikutėlė stovi vonioje, kad galėtų pirmai progai pasitaikius pakišti ją svečiams po nosimi. Dėkui Dievui, tai buvo mano sesers Lindsės nuotrauka. Tad aš bent jau išvengiau šitokio pažeminimo.

Bet jis mėgdavo porinti istoriją apie tai, kad, Lindsei gimus, aš taip pavyduliavusi, jog kartą, kai tėtis šnekėjo telefonu kitame kambaryje, tačiau kuo puikiausiai galėjo mane matyti, nusiropštusi nuo sofos ir mėginusi apšlapinti vežimėlyje gulinčią Lindsę. Kaskart sutrikdavau, kai jis pasakodavo šią istoriją mūsų bažnyčios pastoriui, kaimynei poniai Sted (psichiatrei, kurios nuomonę apie šį mano poelgį tėčiui rūpėjo išgirsti) ir kiekvienam, kas tik užsimindavo, kad Siuzė esanti smarkaus būdo.

– Smarkaus būdo! – kaipmat įsikišdavo mano tėvas. – Tuojau papasakosiu jums apie jos būdą. Ir nieko nelaukdamas imdavo porinti istoriją apie tai, kaip Siuzė šlapinosi ant Lindsės.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

9

Bet kaip vėliau paaiškėjo, mano tėvas nė neužsiminė ponui Harviui apie mudvi ir neišguldė tradicinės istorijos apie šlapinimąsi.

Tai galima suprasti iš pono Harvio pokalbio su atsitiktinai gatvėje jau po žmogžudystės sutikta mano motina: – Girdėjau apie siaubingą, be galo siaubingą tragediją, kuri jus ištiko. Beje, kuo vardu buvo jūsų dukra?

– Siuzė, – atsakė mano motina, gniuždoma naštos, kuri, kaip ji naiviai tikėjosi, palengvėtų sužinojus, kas gi iš tiesų įvyko.

Ji nė neįtarė, kad ši našta ilgainiui tik įgaus vis kitokių pavidalų, jog dar labiau ją slėgtų visą likusį gyvenimą.

– Tikiuosi, kad jie sučiups tą šunsnukį. Užjaučiu dėl netekties, – kaip tokiais atvejais įprasta nutęsė ponas Harvis.

Tuo metu aš savajame rojuje mėginau atgauti savo ankstesnį pavidalą ir buvau tiesiog pritrenkta jo įžūlumo. „Šis žmogus neturi jokios gėdos“, – išdrožiau Franei, savo naujajai auklėtojai. „Be abejonės“, – visiškai paprastai sutiko ji, nes manajame rojuje nebuvo įprasta pilstyti iš tuščio į kiaur­ą.

Ponas Harvis užtikrino, kad užtruksime tik minutėlę, todėl patraukiau paskui jį į kukurūzų lauko gilumą, kur stiebai beveik nebuvo aplaužyti, nes niekas pro čia netrumpino kelio iš mokyklos. Mano motina sykį mėgino išaiškinti mažajam broliukui Bakliui, kad šie kukurūzai nevalgomi, kai jis klausinėjo, kodėl niekam iš kaimynų nekyla mintis jų paragauti. „Kukurūzai auginami arkliams, ne žmonėms“, – tvirtino ji. „Ne šunims?“ – pasitikslino Barklis. „Ne“, – pa-

10

alice sebold

neigė mano motina. „Ne dinozaurams?“ – nenurimo Baklis.

Ir taip be galo.

– Įsirengiau nedidelę slėptuvę, – aiškino man ponas Harvis.

Jis stabtelėjo ir pasisuko į mane.

– Nieko nematau, – atsakiau.

Pajutau, kad ponas Harvis žvelgia į mane kažkaip keistai. Taip į mane spoksodavo vyresni vyrai nuo to laiko, kai praradau kūdikišką putnumą. Bet kažkodėl nepastebėjau, kad jie būtų kraustęsi iš proto dėl manęs, kai įsinerdavau į savo ryškiai mėlyną striukę su kapišonu ir geltonas plačias kelnes. Pono Harvio akiniai buvo maži, apvalūs su auksiniais rėmeliais, ir jo akys pro juos vėrė mane kiaurai.

– Turėtum būti akylesnė, Siuze, – perspėjo jis.

Turėjau būti pakankamai akyla, kad neičiau su juo, bet nebuvau. Kodėl? Anot Franės, šis klausimas visiškai beprasmiškas. „Nebuvai ir viskas. Nėra čia ko svarstyti. Jokios iš tų svarstymų naudos. Tu nebegyva ir turi su tuo susitaikyti“, – nukirto ji.

– Apsidairyk atidžiau, – pasiūlė ponas Harvis ir pritūpęs pabeldė į žemę.

– Kas tai? – suklusau.

Mano ausys šalo. Nebuvau užsidėjusi ryškiaspalvės kepurės su spurgu ir skambiais varpeliais, kurią man numezgė mama praėjusioms Kalėdoms. Ji gulėjo striukės kišenėje.

Prisimenu, kad priėjau arčiau ir treptelėjau koja jo nurodytoje vietoje. Danga atrodė kietesnė net už įšalusią žemę, kuri ir taip buvo pakankamai kieta.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

11

– Tai medinis dangtis, – paaiškino ponas Harvis. – Jis saugo įėjimą, kad neužgriūtų. O visa kita padaryta iš žemės.

– Kaip tai? – susidomėjau, daugiau nebejausdama nei šalčio, nei jo bloga lemiančio žvilgsnio. Pasijutau atsidūrusi gamtos pažinimo pamokoje. Mane užvaldė smalsumas.

– Eikš pasižiūrėti.

Buvo neapdairu priimti kvietimą, kaip vėliau jis pats pripažino, mums jau lindint viduje. Bet man buvo taip smalsu, kaip jis įrengė kaminą, kad urvas neprirūktų, sumanius sukurti ugnį, jog iš galvos visiškai išgaravo galimi keblumai dėl įėjimo ar išėjimo. Belieka pridurti, kad neturėjau jokios patirties, kaip kurti išlikimo koncepcijas. Blogiausia, nuo ko kada nors turėjau gelbėtis, buvo Artis, keistos išvaizdos vaikinukas iš mūsų mokyklos, kurio tėvui priklausė laidotuvių biuras. Jis mėgdavo apsimesti, kad nešiojasi adatą, sklidiną balzamavimo skysčio. Ant savo sąsiuvinių jis irgi piešdavo adatas, nuo kurių smaigalių varvėjo tamsūs lašai.

– Kaip „faina“! – nejučia išsprūdo man.

Dėl manęs jis galėjo būti kuprius iš Paryžiaus katedros*, apie kurį mes skaitėme per prancūzų kalbos pamoką. Man tai neberūpėjo. Visiškai praradau budrumą. Tapau panaši į savo broliuką Baklį, kuris, mums lankantis Niujorko istorijos muziejuje, tiesiog įsimylėjo ten eksponuojamus milžiniškus skeletus. Nebuvau žmonėse ištarusi žodžio „faina“ nuo pradinės mokyklos laikų. * Turimas galvoje V. Hugo romanas „Paryžiaus katedra“ ir vienas jo veikėjų – kuprius Kvazimodas, kurio vardas yra tapęs fizinio bjaurumo etalonu.

12

alice sebold

„Tarsi atimtum iš vaiko ledinuką“, – apibendrino Franė.

Tebematau urvą, lyg tai būtų buvę vakar. Ir tai buvo.

Mums gyvenimas yra amžinas vakar. Urvas buvo nedidelio kambario dydžio. Tamsaus kambario, kuriame mūsų namuose buvo laikomi batai bei neperšlampami apsiaustai ir kuriame mama įsigudrino sutalpinti skalbimo ir džiovinimo mašinas, sustačiusi jas vieną ant kitos. Aš galėjau išsitiesti urve beveik stačiomis, bet ponui Harviui teko kūprintis.

Palei urvo, kurį pats iškasė, sienas jis buvo iš žemių suplūkęs suolą, ant kurio tučtuojau ir klestelėjo.

– Apsidairyk, – pasiūlė man. Žvalgiausi po urvą susižavėjusi. Spoksojau į lentyną virš pono Harvio galvos, ant kurios jis laikė degtukus, buvo išrikiavęs baterijų eilę ir įtaisęs veikiančią dienos šviesos lempą – vienintelį šviesos šaltinį kambaryje. Pamėkliškos šviesos, kurioje buvo sunku įžvelgti jo bruožus, kai jis atsidūrė viršum manęs.

Ant lentynos dar stovėjo veidrodis, buvo padėtas skustuvas ir skutimosi kremas. Man tai pasirodė nesuprantama.

Argi jis negali nusiskusti namuose? Bet, matyt, nusprendžiau, kad žmogus, kuris ne tik pasistatė ant šlaito kuo puikiausią namą, bet dar ir įsirengė požeminį kambarį už pusės mylios nuo namų, labai paiso savo tualeto. Mano tėvas sugebėjo taikliai pagauti panašių žmonių prigimties esmę, sakydamas: „Jis keistuolis ir tiek“.

Tad, ko gero, aš irgi galvojau, kad ponas Harvis – keistuolis. Man patiko šis kambarys, jame buvo šilta, ir man magėjo sužinoti, kaip jis įsirengė jį, kaip tai įmanoma atlikti techniškai ir iš kur jis viso to išmoko.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

13

Bet tada, kai Gilberto šuo po trijų dienų atrado mano alkūnę ir atvilko ją namo su iškalbingai prie jos prilipusia kukurūzo išaiža, ponas Harvis jau buvo suspėjęs sunaikinti savo požeminį statinį. O aš tuo metu kaip tik buvau bepereinanti iš vieno pasaulio į kitą. Todėl negalėjau matyti, kaip jis prakaituoja stengdamasis paslėpti visus įrodymus, taip pat ir mano kūno dalis, išskyrus nelemtą alkūnę. Kai staiga vėl pakirdau, turėdama pakankamai jėgų žiūrėti, kas vyksta Žemėje, man labiausiai rūpėjo ne kas nors kita, o mano šeima.

Mano motina pravira burna sėdėjo ant kietos kėdės priešais laukujes duris. Tokios išblyškusios aš jos dar niekada nebuvau regėjusi. Jos mėlynos plačiai atvertos akys, regis, nieko nebematė. O tėvas, atvirkščiai, atrodė įsiaudrinęs.

Jis nerimo sužinoti detales ir, pasitelkęs policininkus, iššukuoti kukurūzų lauką skersai išilgai. Vis dar dėkoju Dievui už žemaūgį policininką Leną Fenermeną. Jis pavedė dviem savo kolegoms nusivežti mano tėtį į miestą, kad šis parodytų jiems visas vietas, kuriose aš mėgdavau stumti laiką su draugais. Visą pirmąją dieną uniformuoti pareigūnai gaišino mano tėtį prekybos centre. Niekas nieko nepasakė nei Lindsei, kuriai sukako trylika ir kuri buvo pakankamai suaugusi, kad suprastų, kas nutiko, nei Bakliui, kuriam buvo penkeri ir kuris, kalbėkim tiesiai šviesiai, niekada nepajėgs suprasti visko iki galo.

Ponas Harvis paklausė manęs, ar nenorėčiau atsigaivinti. Taip, pasirodo, jis tai vadino. Atsakiau, kad turiu eiti namo.

14

alice sebold

– Būk mandagi ir neatsisakyk kolos, – pasiūlė jis. – Ne­ abejoju, kad kitas jaunimėlis neatsisakytų.

– Koks kitas jaunimėlis?

– Aš įrengiau šią slėptuvę kaimynystėje gyvenantiems vaikams. Man atrodo, ji galėtų tapti savotišku klubu.

Nemanau, kad tuo patikėjau net tada. Supratau, kad jis meluoja. Bet man atrodė, kad tai užuojautos vertas melas.

Tariausi, kad jis yra vienišas. Mes skaitėme apie tokius žmones kaip jis sanitarinio švietimo užsiėmimuose. Žmones, kurie taip ir lieka vieniši, kas vakarą valgo šaldytą maistą ir taip bijosi būti atstumti, kad net nesiryžta laikyti jokio gyvulėlio. Man jo pagailo.

– Gerai, – nusileidau, – išgersiu kolos.

Netrukus jis paklausė: – Ar tau vis dar šalta, Siuze? Kodėl nenusivelki striukės?

Padariau kaip liepiama.

– Tu labai miela, Siuze, – vėl prabilo jis.

– Ačiū, – mandagiai atsakiau, nors jis apdovanojo mane komplimentu, kurio mudvi su Klarisa, geriausia mano drauge, paprastai nešykštėdavom mūsų nemėgstamoms pliuškėms.

– Ar turi vaikiną?

– Ne, pone Harvi, – atsakiau.

Vienu mauku baigiau savo kolą, kurios jis buvo sočiai įpylęs, ir pridūriau: – Turiu eiti. Ši vieta tikrai „kieta“, bet man jau metas.

Jis pakilo ir susikūprinęs užtvėrė man kelią į vos už šešių žingsnių esantį pasaulį.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

15

– Nesuprantu, kodėl nusprendei išeiti.

Nusprendžiau, nes jau žinojau: ponas Harvis nėra keistuolis. Jis sąmoningai verčia mane jaustis nepatogiai ir šlykščiai, užstodamas išėjimą.

– Pone Harvi, tikrai turiu eiti namo.

– Nusirenk drabužius.

– Ką?

– Nusirenk drabužius, – pakartojo ponas Harvis. – Noriu įsitikinti, kad dar tebesi mergaitė.

– Esu, pone Harvi, – pasimetusi patvirtinau.

– Noriu įsitikinti. Tavo tėvai tik padėkos man už tai.

– Mano tėvai?

– Jie tenori, kad jų mergaitės būtų geros, – pasakė jis.

– Pone Harvi, – maldavau, – leiskite man eiti, prašau.

– Tu neišeisi, Siuze. Dabar tu priklausai man.

Lengvasis kultūrizmas tada dar nebuvo populiarus, aerobiką apskritai mažai kas žinojo. Iš mergaičių tebuvo tikimasi švelnumo. Tik tos mergaitės, kurias mes laikėme vyriškomis, pajėgdavo užsliuogti virve per fizinio pamokas.

Priešinausi iš paskutiniųjų. Koviausi tiek, kiek galėjau, kad neleisčiau ponui Harviui įskaudinti savęs. Bet to mano „tiek, kiek galėjau“ pasirodė per mažai, visiškai mažai, ir greitai aš jau gulėjau ant žemės jo užgulta. Jis švokštė, prakaitavo ir besigrumdamas su manimi pametė akinius.

Tada buvau tokia gyva. Manau, kad tai buvo pats blogiausias dalykas pasaulyje – gulėti ant nugaros, užgultai prakaituojančio vyriškio. Būti įkalintai žemės viduje, kai niekas nežino, kur esi.

16

alice sebold

Galvojau apie savo motiną.

Ji dabar tikriausiai stebi orkaitės laikrodžio ciferblatą.

Naujosios orkaitės, kuri jai ir patiko būtent todėl, kad buvo su laikrodžiu. „Galiu numatyti veiksmus minutės tikslumu“, – aiškino ji savo motinai, kuri visiškai nekvaršino sau galvos dėl panašių dalykų.

Matyt, ji susirūpinusi. Tiksliau, greičiau pyktelėjusi nei susirūpinusi dėl mano vėlavimo. Kai mano tėvo automobilis įriedės į garažą, ji paruoš jam sauso chereso kokteilį, nepajėgdama nuginti nuo veido nepasitenkinimo grimasos: „Jau tie paaugliai. Ar tik nebus pametusi galvos iš meilės?“ „Kokia ten meilė, Abigale, – paprieštaraus tėtis. – Meilė pabunda pavasarį, o dabar sniegas drebia“. Akivaizdžiai nuvilta pokalbio, mano motina įstums Baklį į kambarį ir palieps: „Žaisk su tėte“. Tada spruks į virtuvę įsipilti ir sau lašelį chereso.

Ponas Harvis siekė savo lūpomis manųjų. Jo lūpos buvo drėgnos ir storos. Norėjau šaukti, bet buvau pernelyg įsibaiminusi. Be to, ir visiškai nusilpusi nuo grumtynių. Vieną kartą mane pabučiavo vaikinukas, kuris man patiko. Jo vardas Rėjus. Jis turi indų kraujo, kalba su akcentu, o jo oda tamsi. Nė nemaniau, kad jam patinku. Klarisa praminė jo dideles, giliai įdubusias akis pamėkliškomis, bet jis – gražus bei smarkus ir padėjo man nusirašyti per algebros egzaminą, atitraukdamas mokytojos dėmesį.

Jis pabučiavo mane mokykloje, prie mano drabužių spintelės, dieną prieš tai, kai ėjome visi fotografuotis kasmetiniam klasės albumui. Kai vasaros pabaigoje albumas

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

17

pagaliau išvydo dienos šviesą, nužiūrėjau, kad po savo nuotrauka, prie tradicinio klausimo: „Kam priklauso tavo širdis?“, jis užrašė: „Siuzei Salmon“. Spėju, kad buvo mane nusižiūrėjęs. Prisimenu, kad jo lūpos buvo suskeldėjusios.

– Nereikia, pone Harvi, – mėginau prieštarauti ir vis kartojau ir kartojau tą vieną žodį „nereikia“. Ir dar vis maldavau: „prašau“. Franė man sakė, kad beveik kiekvienas prieš mirtį taip maldauja.

– Noriu tavęs, Siuze, – nesiliovė jis.

– Prašau, – kartojau aš. – Nereikia.

Dar mėginau jungti šiuos du žodžius. „Prašau, nereikia“ arba „Nereikia, prašau“.

Tai buvo tarsi desperatiškas mėginimas įtikinti save, kad viskas pasibaigs gerai, nors suvokiau, kad to jau nebegalėjo būti. Tarsi šauktum: „Aš sugavau jį, sugavau, sugavau!“, – nors matytum, jog mažojo beisbolo kamuoliukas jau skrieja virš tavo galvos į stadiono tribūnas.

– Prašau, nereikia.

Bet jis pavargo nuo mano maldavimų. Tad pasiekė mano striukės kišenėje buvusią mamos megztą kepurę ir susukęs į gniužulą užkišo man burną. Vienintelis garsas, kurį galėjau išgauti po to, buvo vos girdimas varpelių tilindžiavimas.

Kai jo drėgnos lūpos ėmė slysti mano veidu ir kaklu, o rankos pradėjo grabaliotis po palaidinuke, pravirkau. Pradėjau tolti nuo savo kūno, kad įsikūnyčiau ore ir tyloje. Raudojau ir priešinausi, todėl nejaučiau, kaip mane apleidžia gyvybė. Jis suplėšė mano kelnaites, nes nerado nepastebimo užtrauktuko, kurį mano motina buvo apsukriai įsiuvusi šone.

18

alice sebold

– Didelės baltos kelnaitės, – atsiduso jis.

Jaučiausi milžiniška ir išpampusi. Jaučiausi kaip jūra, į kurią įsibridęs jis lengvinasi ir tuštinasi. Jaučiau kiekvieną savo kūno kertelę, išsiverčiančią tarsi vaikišką dėlionę, kurią dėliodavau su Lindse, norėdama ją pradžiuginti. O jis darbavosi virš manęs.

•

◊ ◊

– Siuze! Siuze! – girdėjau savo mamą šaukiančią. – Vakarienė paruošta.

Jis buvo manyje. Jis niurnėjo.

– Valgysime ėriuką su šparaginėmis pupelėmis, – nenurimo mama.

Aš buvau piesta, jis – grūstuvas.

– Tavo broliukas nupiešė dar vieną piešinį, o aš iškepiau trupintą obuolių pyragą.

•

◊ ◊

Ponas Harvis leido man gulėti po juo ir klausytis, kaip plaka jo širdis ir kaip blaškosi manoji. Mano širdis spurdėjo kaip triušis, o jo dunksėjo kaip plaktukas. Mūsų kūnai lietėsi, ir purtomą drebulio mano kūną persmelkė negailestingas supratimas: jis daro tai su manimi, bet aš turiu išgyventi.

Tai viskas. Aš vis dar alsuoju. Girdžiu jo širdį. Užuodžiu jo kvapą. Tamsi žemė supa mus, skleisdama šį kvapą. Drėgname purve savo kasdienį gyvenimą gyvena kirminai ir visokie gyviai. O aš galiu klykti valandų valandas.

Nujaučiau, kad jis ketina mane nužudyti. Bet dar nesupratau, kad jau esu tik mirštantis gyvulys.

Nu m y l ė t i e j i k a u l a i

19

– Kodėl nesikeli? – paklausė ponas Harvis, pasisukęs ant šono ir plėšriai palinkęs ties manimi.

Bet jo balsas buvo romus, drąsinantis. Mylimojo balsas vėlyvą rytmetį. Pasiūlymas, ne įsakymas.

Negalėjau pajudėti. Negalėjau pakilti.

Kodėl negalėjau – ar tik todėl, kad nepajėgiau priimti jo pasiūlymo? Jis pakilo ir sugrįžo nešinas peiliu. Išsitraukęs jį iš makšties, nusišypsojo man nieko gera nelemiančia šypsena.

Dar jis ištraukė man iš burnos kepurę.

– Pasakyk, kad myli mane.

Paprašė švelniai, ir aš paklusau.

Tačiau jis vis tiek manęs nepasigailėjo.

20

alice sebold