Pojūčių architektūra

Ne rankų, o laiko nuglostyta, – taip architektė Ligita Lileikė apibūdina savo eksperimentinę ir nuolat kintančią „Studio DOT 714“ erdvę, skirtą susitikti su menu, architektūra, dizainu, kinu ir vienas kitu. Architektūrą moteris prilygina žmogaus kuriamai gamtai: harmonija, lengvumo ir svorio jausmas, kvapai, garsai ir aidas, spalvos, medžiagiškumas, šilumos ir šaltumo balansas – visa tai erdvėse padiktuoja emocijas ir nulemia, kaip jose jaučiamės ir ką jaučiame.

Tekstas: Karolina Kulda, Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė

– Ligita, kada supratote, kad architektės kelias – jums?

– Kiek save pamenu, stebėjau mane supančią aplinką, miškus, gatves, pastatus, žmones, detales. Jau tuomet kėliau klausimus, buvo smalsu, kodėl tam tikri aplinkos dariniai ir deriniai kelia vienus ar kitus jausmus. Man tikriausiai taip pasisekė ‒ natūraliai įsilieti, atrasti architekto kelią. Mėgaujuosi šiuo keliu – jis dinamiškas, įdomus, tiesa, ne visada lengvas.

– O kokias mintis, idėjas ir svajones sudėjote į „Studio DOT 714“ erdvę? Juk ši studija toli gražu neprimins įprastos architektės darbo vietos!

– Jaučiu aistrą industrinėms erdvėms, architektūrai, detalėms. Metalas, betonas, akmuo – tai mano elementai, mano paviršiai. Prieš keletą metų nebetilpau savuose namuose su įvairiausiomis darbo detalėmis, lauko akmenimis. Ir mintimis... Ir fotografija. Atėjo laikas visoms šioms idėjoms surasti naują erdvę. Laisvai padėti akmenis, dažus, molį, savo darbo įrankius, kurti dienos šviesoje, fiksuoti detales. Norėjosi grynos erdvės – ne rankų, o laiko nuglostytos, su trūkumais, dulkėmis. Tokia gražią šviesą skleidžia tik industrinės erdvės. Man pasisekė – radau. Su vakarine saule ir be galo švelnia šviesa. Norisi joje būti, dirbti, kurti.

– Kodėl šia erdve jums svarbu dalytis, atverti, į ją kviesti kitus? Kokie renginiai, pasimatymai, pasibuvimai joje vyksta?

– Erdvė eksperimentinė, kintanti. Skirta architektūrai, fotografijai, parodoms – kūrybai. Norisi ją įveiklinti ir stebėti, kaip šviesa jaukinasi žmones ir detales, kaip žmonės ir detalės jaukinasi erdves. Mano akimis, tokiose erdvėse ne tik pražysta augalų žalėsis ar suskamba detalės, – čia matau žmonių šypsenas, o jos sukelia daug emocijų, su kaupu atlygina. Čia keliame klausimus, diskutuojame. Užsukusieji dažnai nustemba, kaip tokios industrinės erdvės, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir šaltos, gali sukelti tokius šiltus jausmus. Muzika, natos, garsai, kinas vakarais – čia sukasi tokios mintys ir veiklos.

– Jeigu apie šią studiją, o ir apie architektūrą bendrai, reikėtų pagalvoti iš penkių skirtingų žmogaus juslių perspektyvos –kaip ją pristatytumėte? Juk architektūra itin glaudžiai siejasi su žmogaus pojūčiais?

– Architektūra ir pojūčiai visada žengia tik kartu, niekada skyrium. Praėjusią vasarą studijoje svečiavosi architektės Rasos Chmieliauskaitės ir menotyrininko Justino Kalinausko interaktyvi paroda „ArchiTextura: nevizualios architektūros paviljonas“, leidusi lankytojams nevizualiu būdu patirti neatrastas arba nuvertinamas organizuotos aplinkos savybes, kurias pažinti, atrasti jų papildomą gylį ir išmokti skaityti įvairiais turimais jutiminiais instrumentais galima tik panaikinus regos galimybę. Žmogaus juslės turi tiek daug galios, bet dažnai to nevertiname, jeigu matome. Regime tiek daug spalvų, gerojo ir blogojo chaoso ‒ o kas būtų, jeigu užmerktume akis? Architektūra tokia iškalbinga. Iš to, kaip stipriai aidi garsas, gali suprasti, kokio dydžio ir mastelio erdvėse esi. Informaciją apdorodami akimis dažnai pamirštame, kiek daug gali papasakoti detalės. Visur svarbi harmonija, lengvumo ir svorio jausmas, kvapai, garsai ir aidas, spalvos, medžiagiškumas, šilumos ir šaltumo balansas – tai erdvėse padiktuoja emocijas. Nulemia, kaip jose jaučiamės ir ką jaučiame.

– Ligita, ką jums reiškia architektūra – kuo remiatės kurdama? Kiek architektui svarbu prisitaikyti prie objekto konteksto, aplinkos? Kaip atrasti balansą tarp savo unikalaus braižo ir objekto duotybių?

– Architektūra – mano gyvenimo būdas, esu įkritusi čia ilgam. Namų, aplinkos, buities architektūra... Apsidairę pamatysime –mus visur supa vienokia ar kitokia architektūra. Tai derinys, rišantis būtinumą, patogumą ir estetiką. Savo kūryboje remiuosi funkcionalumu, ekologiškumu, prisitaikymu prie aplinkos. Na, o estetika – kriterijus, kurį įvertinti sudėtingiau. Noriu paantrinti architekto Georgo Pendlo mintims: pasak jo, grožis slypi logikoje. Viskas, kas logiška, yra gražu. Architektūra – tarsi žmogaus kuriama gamta. Suprojektuotos erdvės turi rūpintis gamta ir neiškristi iš konteksto. Taip pat svarbu, kad gerai suprojektuotas pastatas ir / ar detalės pasakotų istoriją, – tik taip turės išliekamąją vertę.

– Ar turite savo architektūros stilių, savitą braižą?

– Gavusi tokį klausimą leidžiu už mane kalbėti mano fotografijoms. Fotografiją prisijaukinau šalia architektės veiklos. Tai yra kalba, kuria man lengva ir gera kalbėti. Bet taip, turiu savitą braižą – jis atsiskleidžia Šiaurės estetikos, betono, akmens, metalo, medžio deriniuose.

– Ligita, su kokiais esminiais iššūkiais šiuo metu susiduria architektūra? Kokios jos didžiausios sėkmės ir nesėkmės?

– Projektuoju individualaus mastelio gyvenamuosius namus, rengiu interjero projektus, detales. Tad mano veikla – tam tikruose rėmuose. Man sėkmė – tai užsakovo ir architekto bendrystė, kokybiškas ir visavertis požiūris į projektą, jo rengimo laiką, aplinką, medžiagas, rankų darbą. Skuba ir noras bet kokiomis priemonėmis į nepamatuotą laiką ir galimybes įsprausti greitus sprendimus – tai, mano galva, programuoja nesėkmių srautą. Suvaldyti tokius projektus nėra lengva.

– Kas, jūsų požiūriu, sukuria skirtumą tarp namo ir namų – ar iš tiesų namų kūrimas yra niekada nesibaigiantis procesas? Juk tai kažkas daugiau, svarbiau nei tik erdvė gyventi?

– Namas – tai lauko sienos, stiprus kevalas ir pagrindas namams. Tai tęstinumas. Kokybiška architektūra, atspindinti kontekstą. Ryšys tarp eksterjero ir interjero idėjų. Darna ir kokybė detalėse. Esu tikra –stiprus pagrindas leidžia kurti ilgalaikius, tvarius namus. Reikia leisti namams gyventi ir tam tikras detales įvesti su laiku, apgalvotai.

– Du dešimtmečius gyvenate Kaune – koks jis architektės akimis?

– Pastaruosius dvidešimt dvejus metus Kaunas – mano namai. Gyvenu centre, Nemuno krantinėje. Čia viskas ranka pasiekiama, studija – tik pakilus ant kalnelio. Prisijaukinau šį miestą. Jis stiprus paveldo objektais, tarpukario modernizmo architektūros pastatais. Išsiskiria ir renginiais, kultūriniais taškais. Gyvas ir savas.

– Žinau, kad jums labai patinka įvairūs leidiniai, – kurie jūsų mylimiausi ir ką juose atrandate?

– Taip, mano namuose ir darbe viskas sukasi apie knygas, kokybišką turinį, popierių, grafiką, spaudą... Turiu silpnybę šriftams, tipografijai, spalvų deriniams popieriuje. Knygose sutiktas mintis, grafiką, spalvas perkeliu ir į savo kūrybą. Knygos šildo namus, erdves, kampus. Mano įkvėpimas – „ARK Journal“. Tai estetiškas ir kokybiškas turinys architektūros, interjero tema. „Apartamento“ visada žavi buitinės estetikos, netobulai gražaus chaoso fotografijomis, kasdienybe. Vis pasidžiaugiu ir leidyklos „Lapas“ leidiniais architektūros tema.