Vieną dieną nusprendžiau... nebebijoti!

Tekstas: Karolina Kulda

Nuotraukos: Vincas Čygas ir asmeninis archyvas

Jau ne vieną mėnesį mane vis pasiekia kelių ypatingų rankinių nuotraukos. Pastelinės spalvos, paprasta ir, atrodo, net kiek vaikiška estetika, grubus storas medvilnės siūlas – jose yra kažkas gilaus ir įdomaus, pagalvoju, ir neatsispiriu sužinoti daugiau. „Sula Projects“ – taip pavadintas Justės Došaitės kuriamas projektas, kuriame susijungia ne tik netradicinės formos megzti aksesuarai, bet ir kita kūrybinė aistra – keramika. Tik nepagalvokite apie įprastus puodelius ar dubenėlius – vietos standartiniams sprendimams jos kūryboje tikrai nėra.

Menas mane žavi jau seniai – sunku nuo jo pabėgti, kai su savimi esi atsinešęs šį geną.

Juste, prisistatyki „Lamų slėniui“ – kas slypi už „Sula Projects“?

„Sula“ orientuojasi į unikalius interjero ir tekstilės objektus.

– Tavo kūrybą galima padalinti į dvi dalis – megztas rankines ir keramiką. Kaip šios dvi gana skirtingos sritys – kieta keramika ir minkšti mezginiai – persipina, jungiasi, kaip papildo viena kitą?

– Menas mane žavi jau seniai – sunku nuo jo pabėgti, kai su savimi esi atsinešęs šį geną. Studijavau dailėtyrą, meno istoriją ir kritiką, bet pati kurti vis nedrįsdavau – daugiau buvau stebėtoja. Iki kol vieną dieną tiesiog nusprendžiau nebebijoti! Kai turi idėją, kuri galvoje nerimsta, reikia ja sekti. Kitaip tas pradinis jaudulys, kuris ir skatina veikti, susimaišo su baime, marinuojasi galvoje. Neilgai trukus ta idėja pasidaro per sunki, kad taptų realybe. Baimė virsta stresu, nes dar nieko nepadarei. Stresas virsta perdegimu. Perdegimas – sąžinės graužatimi. Ir vėl viskas iš naujo. Man taip nutiko šimtus kartų.

Rankinę nusimegzti sugalvojau praėjusių metų Naujųjų rytą. Megzti mokėjau, tačiau buvau primiršusi, tad greit susiradau mokytoją. Lygiai po dvidešimties skirtingų bandymų išėjo tai, ką tą rytą ir įsivaizdavau. Nežinojau, kur tai ves, tiesiog džiaugiausi įgyvendinusi savo sumanymą.

Dabar, kai jau pagaliau išdrįsau, nenorėčiau apsiriboti keramika ir tekstile. „Sula Projects“ erdvė man daug platesnė, nesinori įsirėminti, nes norėčiau įgyvendinti ir juvelyrikos idėjas, gaminti baldus iš keramikos, bendradarbiauti su skirtingų medijų menininkais.

– Abi tavo kūrybinės kryptys pasižymi labai išraiškingomis formomis. Ar forma tau ir yra svarbiausias dizaino elementas?

– Man forma – vienas iš sudedamųjų gero dizaino elementų. Bet nereikėtų pamiršti ir linijos, tekstūros, spalvos, dydžio. Kuriu, mezgu, lipdau ir visa tai darau niekur neskubėdama, nuoširdžiai labiau vertindama kelionę nei patį tikslą. Tai skatina kontempliaciją ir pastabumą, leidžia atsitraukti ir tik tuomet vertinti – apmąstant kiekvieną detalę ir visada galvoje išlaikant ilgaamžiškumo siekį.

– Tavo kūryboje ypatingi ir patys objektai – iš molio gimsta ne tik vazos ar indai, bet ir veidrodžiai ar net sagos! Norėjosi atrasti ką nors, ko niekas kitas nedaro?

– Molis apskritai mane nuolat nustebina. Su juo dirbant nutinka daug stebuklų, gimsta daug netikėtumų. Keraminio veidrodžio idėją nešiojuosi daugiau nei šešerius metus. Ir praeityje esu pabandžiusi, bet su rimtesniais užmojais sugrįžau prieš metus. Matyt, tikrai viskam savas laikas! Na, o sagos gimė iš molio likučių, kai pamačius dailią įdomią formą tereikėjo pradurti skylutes.

Įvairios medžiagos pasako tiek daug – palietus suteikia jausmą, o spalva gali padiktuoti tam tikrą nuotaiką.

– Girdėjau, kad tavo rankinės kuriamos iš ypatingų medžiagų, kurių paieškoms skyrei ne vieną valandą. Turbūt draugiškumas aplinkai XXI a. turėtų būti dar vienas nepamainomas gero dizaino elementas?

– Tikrai, man labai svarbu, kad mano kuriami daiktai neliūdintų gamtos. „Sula“ rankines pasirinkau gaminti iš visiškai perdirbtų siūlų – jie sukurti iš gamybos atliekų ir dėvėtų drabužių. Iš pradžių į mažesnius gabalus supjaustyti tekstilės gaminiai susmulkinami iki beveik dulkių. Šiame etape sukuriama spalva – susmulkinta įvairių spalvų medvilnė maišoma tam tikromis proporcijomis ir taip išgaunamas norimas atspalvis. Dėl tokio gamybos proceso partijų spalvos gali skirtis viena nuo kitos. Šių siūlų gamyboje nedalyvauja nei vanduo, nei toksiškos cheminės medžiagos, o gamintojai stengiasi kaip įmanoma sumažinti energijos suvartojimą ir CO2 emisiją.

– Interjeras ir mada – kuo tau įdomios, kuo jaudina šios abi vizualiosios sritys? Pasidalinki su mumis, kokių kūrėjų darbai tau imponuoja ryškiausiai?

– Jau seniai supratau, kad geriau moku paaiškinti save pasitelkdama konceptus, medžiagas ir objektus nei žodžius. Įvairios medžiagos pasako tiek daug – palietus suteikia jausmą, o spalva gali padiktuoti tam tikrą nuotaiką.

Pastaruoju metu labai sudomino žurnalas „Vestoj“. Jis nagrinėja žmonių santykį su drabužiais ir mados santykį su tapatybe. „Vestoj“ paprastai reiškia sudėtingas idėjas ir parodo, kad mada yra ne tik objektai, bet ir mąstymas, požiūris į tapatybę, kultūrą ir gyvenimą. Labai rekomenduoju panagrinėti naujausią numerį „On Doubt“, net jei mados sferoje ir nedirbate.

– Juste, o koks yra tavo pačios stilius?

– Tiesą sakant, čia aš galiu būti labai nuobodi! Kadangi dirbu rankomis, o eksperimentuodama su moliu dažnai susitepu, rengiuosi labai paprastai ir patogiai. Dažniausiai dėviu džinsus ir šiltus megztinius. Linksmesnė mano įvaizdžio dalis yra aksesuarai. Labai mėgstu juvelyriką, įdomius batus ar akinius.

– Tavo veikloje svarbus lėtumo momentas? Ar „Sula“ yra tavasis meditacijos būdas?

– „Sula“ išlieka puiki erdvė džiaugsmingiems atradimams, ramesniam atokvėpiui nuo greito pasaulio. Čia vertinu galimybę nesiorientuoti į rezultatą, galiu daugiau „plaukti“, nesu priklausoma nuo terminų ar kolekcijų pristatymų, tad išties – neskubėjimas tampa savotiška meditacine dovana.

– Apie kokią „Sulos“ ateitį pasvajoji vakarais?

– Svajoju apie savo studiją, kurioje veiktų ir showroomas.